Windy Tales ~ Fuujin Monogatari
Režisierius: Junji Nishimura
Studija: Production I.G.
Žanrai: Drama, Slice of Life, Supernatural
Išleidimo metai: 2004-2005
Tipas: TV serijos
Epizodai: 13
Nao yra Digital Cam Club prezidentė (tiesa sakant, ji yra viena iš dviejų šio klubo narių...) ir nepaprastai mėgsta fotografuoti. O ypač dangų ir jame plaukiojančius debesis. Vieną kartą, įsitaisius ant mokyklos stogo Nao dėmesį patraukė katė, kuri visai nesibaimindama nušoko žemyn. Norėdama ją nufotografuoti Nao neatsargiai persisveria per stogo kraštą ir sukrėsta to, ką išvydo, neišlaikė pusiausvyros...
Bet dėl nesuprantamų (kol kas) priežasčių jai nieko nenutiko. Visgi šis nelaimingas atsitikimas buvo palaikytas nepasisekusia savižudybe. Nao visgi suprato, kad tai nebuvo sapnas, o to įrodymas buvo viena nuotrauka, kurią krisdama spontaniškai padarė. Tai buvo naujo ir dar niekada nepatirto nuotykio nuojauta, kuri reiškė, kad į jos gyvenimą atskries nauji vėjai...
Tai tiek trumpai apie istorijos įžangą, nes daugiau, be spoiler‘ių, būtų sunku ką daugiau atskleisti. Pagrindinė priežastis yra ta, jog Windy Tales yra vienas iš tų anime, kuriuose dominuoja viena tema – vėjas. Tema įgauna vis naujas formą (nors 11 ir 12 epizoduose visgi vėjas nebėra pagrindine tema...), bet išlaiko pirminę reikšmę – laisvės troškimą ir viską, kas gali asocijuotis kiekvienam personažui individualiai. Juk daugeliui pažįstamas tas jausmas, kai guli vasarą medžių paunksnėje ir stebi vėjo dvelksmo judinamas medžių šakas arba aukštai danguje skriejančius debesų pulkus. Tikrai tuo metu apima unikalus jausmas, todėl žiūrint anime ir stebint personažų reakciją – visai tai tikrai primena realybę.
Galbūt tik tai skatino toliau žiūrėti anime, nors pats siužetas nepateikia nieko išskirtinaus, bet ta ramybė ir melancholija pamažu įtraukia. Ypač tam sunku atsispirti skambant nuotaikingai Kenji Kawai muzikai. Kitas įtraukiantis bruožas būtų piešimas, nes jis gana išskirtinis. Paprastas, be jokių blur‘ų ar spindesių. Fonas dažniausiai statiškas (kaip Berserk ar Otogizoushi anime atveju). Man patiko kaip puikiai buvo perteiktas vėjas ir, žinoma, debesys. Na, iš pažiūros, nieko ten įspūdingo, bet labai gražiai ir savotiškai. Prie personažų piešimo taip pat reikėjo laiko priprasti, kol pagaliau akims tapo mielas.
Režisierius: Junji Nishimura
Studija: Production I.G.
Žanrai: Drama, Slice of Life, Supernatural
Išleidimo metai: 2004-2005
Tipas: TV serijos
Epizodai: 13
Nao yra Digital Cam Club prezidentė (tiesa sakant, ji yra viena iš dviejų šio klubo narių...) ir nepaprastai mėgsta fotografuoti. O ypač dangų ir jame plaukiojančius debesis. Vieną kartą, įsitaisius ant mokyklos stogo Nao dėmesį patraukė katė, kuri visai nesibaimindama nušoko žemyn. Norėdama ją nufotografuoti Nao neatsargiai persisveria per stogo kraštą ir sukrėsta to, ką išvydo, neišlaikė pusiausvyros...
Bet dėl nesuprantamų (kol kas) priežasčių jai nieko nenutiko. Visgi šis nelaimingas atsitikimas buvo palaikytas nepasisekusia savižudybe. Nao visgi suprato, kad tai nebuvo sapnas, o to įrodymas buvo viena nuotrauka, kurią krisdama spontaniškai padarė. Tai buvo naujo ir dar niekada nepatirto nuotykio nuojauta, kuri reiškė, kad į jos gyvenimą atskries nauji vėjai...
Tai tiek trumpai apie istorijos įžangą, nes daugiau, be spoiler‘ių, būtų sunku ką daugiau atskleisti. Pagrindinė priežastis yra ta, jog Windy Tales yra vienas iš tų anime, kuriuose dominuoja viena tema – vėjas. Tema įgauna vis naujas formą (nors 11 ir 12 epizoduose visgi vėjas nebėra pagrindine tema...), bet išlaiko pirminę reikšmę – laisvės troškimą ir viską, kas gali asocijuotis kiekvienam personažui individualiai. Juk daugeliui pažįstamas tas jausmas, kai guli vasarą medžių paunksnėje ir stebi vėjo dvelksmo judinamas medžių šakas arba aukštai danguje skriejančius debesų pulkus. Tikrai tuo metu apima unikalus jausmas, todėl žiūrint anime ir stebint personažų reakciją – visai tai tikrai primena realybę.
Galbūt tik tai skatino toliau žiūrėti anime, nors pats siužetas nepateikia nieko išskirtinaus, bet ta ramybė ir melancholija pamažu įtraukia. Ypač tam sunku atsispirti skambant nuotaikingai Kenji Kawai muzikai. Kitas įtraukiantis bruožas būtų piešimas, nes jis gana išskirtinis. Paprastas, be jokių blur‘ų ar spindesių. Fonas dažniausiai statiškas (kaip Berserk ar Otogizoushi anime atveju). Man patiko kaip puikiai buvo perteiktas vėjas ir, žinoma, debesys. Na, iš pažiūros, nieko ten įspūdingo, bet labai gražiai ir savotiškai. Prie personažų piešimo taip pat reikėjo laiko priprasti, kol pagaliau akims tapo mielas.
OMG... Koks piesimas 
atsisiusim 
Comment