Spice and Wolf novelė lietuviškai

[vilkazz]

Pradėjęs mokytis japonų kalbos nusprendžiau, kad šalia mokymosi reiktų užsiimti ir kokia nors aktyvesne veikla. Kaip tik tuo metu pradėjo rodyti Spice and Wolf. Jį bežiurėdamas nutariau kad būtų neprošalį ir novelę paskaityti. Taigi, šiame forume bandysiu pasidalinti į Lietuvių kalbą išverstu tekstu, o, jei bus pageidavimų, ir tolimesnį tekstą čia talpinti.
Tiesa, kadangi mano japonų kalbos stažas nėra ilgas, o ir su Lietuvių kalba mokykloje nelabai draugauti sekėsi tekstas yra toli toli nuo tobulo, bet visgi čia tik fan work o ne kažkas rimto

P.S. Temą nusprendžiau paskelbti manga skiltyje nes tiek manga tiek light novels yra knygos.

Pagal pageidavimą, pilni skyriai:

Prologas bei 1 Skyrius

2 Skyrius



Jei yra norinčių suredaguoti tekstą, maloniai prašom.

[vilkazz]

Vilkas ir Prieskoniai

Prologas

Spoileris:

Kai prinokusios javų varpos yra supamos vėjo, šiame kaime sakoma, kad bėga Vilkas. Taip sakoma todėl, kad vėjui supat javų lauką atrodo tarsi juo bėgtų vilkas. Taip pat ,stipriam vėjui išguldžius javus žmonės sakydavo, kad juos sutrypė vilkai, o nederliaus metu - kad juos suvalgė vilkai. Manau sumaniai išsireikšta, bet medaus statinėje yra ir lašas deguto.Nes šiandien šie žodžiai tai tapo tik pokštu ar madingu kalbėsenos stiliumi, nes beveik neliko žmonių tariančių šių žodžių su meile ir baime - kaip praeityje.Žiūrint iš po lėtai linguojančių javų varpų, rudeninis dangus nesikeičia jau šimtus metu, tačiau aplinkinis pasaulis per tą laiką visiškai pasikeitė. Metai iš metų rugius auginančių šio kaimo žmonių ilgiausia gyvenimo trukmė siekdavo 70 metų. Vietoje to tiek šimtmečių be pokyčių būtų buvę blogiau. Todėl pradėjau galvoti, kad ir man nebebūtina ištikimai vykdyti senuosius pažadus. Galiausiai pradėjau galvoti, kad man et nebėra prasmės čia būti. Dėl rytuose plytinčiu kalnų, virš kaimo plaukiantys debesys atsisuka į paraudusią šiaurę. Prisimenu gimtinę šiaurėje, ten, link kur plaukia debesys, ir atsidūstu.Nukreipusi žvilgsnį nuo dangaus į rugių lauką, pastebiu prieš nosį bevizginanti savo puikiąją uodegą. Neturėdama daugiau kuo užsiimti, pradedu savo puoselėti uodega. Rudens dangus - toks aukštas ir toks giedras. Šiais metais vėl atėjo derliaus nuėmimo metas. Rugių lauku vėl bėga Vilkai.
--13, 14

1 skyrius

Spoileris:

- Tai paskutinis, ar ne?
- Hmmm, lygiai 70.... prašom. Ačiū kad pirkote.
- Tai aš turėčiau jums dėkoti pone Laurencijau. Man tai yra labai svarbu, nes beveik niekas neatkeliauja taip giliai į kalnus.
- Mainais gavau puikių kailių. Aš būtinai vėl pas jus atvyksiu.
Mainai pavyko puikiai ir Laurencijus jau 5 valandos kaip leidosi iš šio kalnų kaimo. Leistis jis pradėjo patekėjus saulei ir apie vidurdieni pasiekė lygumas. Oras buvo malonus, nebuvo nė menkiausio vėjelio, jis buvo puikus ramiai kelionei vežimu laukais. Laurencijui atrodė kvaila, jog dėl to kad buvo šalta jis galvojo, kad artėja žiema.
25 metu amžiaus prekeivis Laurencijus, kuris vienišu prekeiviu buvo jau septynerius metus, sėdėjo ant vežimo sėdynes ir plačiai nusižiovavo. Aplink beveik nebuvo aukštos žoles ir aukštu medžiu, taigi niekas netrukdė žvalgytis į tolį. Šiame ganėtinai plačiame peizaže, tolumoje, horizonte, stūksojo ilgai statytas vienuolynas. Neaiškių tikslų vedinas kažkoks jaunas kilmingasis šioje nuošalioje žemėje pastatė puikų akmeninį pastatą su neįtikėtinais geležiniais vartais. Šiame vienuolyne gyveno dvidešimt vienuoliu padedami apytikriai tiek pat tarnų. Kai vienuolynas dar tik buvo pradedamas statyti, Laurencijus nujautė gavęs progą rasti naujų klientų. Tačiau vienuolynas reikiamų prekių įsigydavo savo keliais ir neprekiaudavo su nepriklausomais prekeiviais, taigi Laurencijaus viltys greitai buvo pasmerktos.
--17

Kai vienuolynas dar tik buvo pradedamas statyti, Laurencijus nujautė gavęs progą rasti naujų klientų. Tačiau vienuolynas reikiamų prekių įsigydavo savo keliais ir neprekiaudavo su nepriklausomais prekeiviais, taigi, Laurencijaus viltys greitai buvo pasmerktos. Be to, vienuoliai buvo davę neturto įžadus ir dirbo laukuose, taigi prekiaujant su jais pelnas būtų žymiai mažesnis. Negana to, tu būtum priverstas paaukoti vienuolynui, tuo dar sumažindamas savo pelną. Trumpai tariant , prekiauti su jais tai tas pats kas prekiauti su vagimis, bet kartais prekeiviams labai paranku su jais prekiauti. Taigi, Laurencijus pasirėmęs ranka galvą taip galvodamas žiūrėjo į vienuolyną, jo akys pradėjo merktis. Staiga kažkoks žmogus, priešais vienuolyną stovintis pamojo Laurencijui.
- Ką?
Tarnų nesimatė. Jie dėvėdavo šviesiai rudus darbinius drabužius, o mojuojantis asmuo dėvėjo pilkos spalvos apdarą. Nors tai ir jaudino Laurencijų, jis nutarė priimti šį kvietimą ir nuvykti pas vienuolius, nes pastarojo kvietimo atsisakymas vėliau galėjo sukelti bereikalingų problemų. Šitaip galvodamas Laurencijus nenoromis paragino arklį vienuolio kryptimi. Taigi, mojantis asmuo pamatęs, kad Laurencijus jį pastebėjo, nustojo mojuoti ir pradėjo lėtai eiti link jo, kantriai laukdamas kol Laurencijus iki jo privažiuos. Nieko nuostabaus - bažnyčios atstovai arogantiškai elgėsi jau senai. Bet Laurencijus ignoravo demonstruojama arogancija ir nepyko. Laurencijus nerūpestingai artėjo prie vienuolyno. Priartėjęs jis galėjo aiškiau įsižiūrėti į jį kvietusį žmogų. Laurencijus netyčia suriko.
- ....Riteris?!
Iš pradžių Laurencijus negalėjo tuo patikėti, bet privažiavus arčiau tapo aišku, kad tas žmogus tikrai yra riteris. Tai, ką jis iš palaikė tamsiai pilkos spalvos drabužiais buvo sidabrinės spalvos šarvai.
- Ei tu, kas toks būsi?
Kadangi juos vis dar skyrė nemažas atstumas, riteris šaukė. Jis nepasakė nė žodžio nei kas nei iš kur esąs.
-Aš esu keliaujantis prekeivis Laurencijus. Kuo galiu jums padėti?
Laurencijus vėl prieš save matė vienuolyną. Į pietus driekėsi platūs laukai kuriuose dirbo tarnai. Dabar buvo pakankamai arti kad būtų galima juos suskaičiuoti. Taip pat, Laurencijus suprato kad riteris buvo ne vienas. Už vienuolyno taip pat matėsi vieniša, stovinti, galbūt kažką sauganti figūra.
-Keliaujantis prekeivis? Bet ten iš kur tu atkeliavai nėra gyvenviečių.
Riteris šnekėjo arogantiškai, išdidžiai išpūtęs krūtinę demonstravo sidabriniuose krūtinės šarvuose išgraviruotą tamsiai raudoną kryžių. Bet, apsiaustas, dengiantis pečius buvo pilkas. Tai reiškė, kad jis yra žemo rango riteris. Jis buvo šviesių, trumpai kirptų plaukų, bet atrodė kad laukuose jis buvo trumpai. Tačiau jis atrodė kaip karštakošis karingai nusiteikęs riteris. Su tokias žmonėmis reikia elgtis kiek galima ramiau ir kantriau, nes jie geba greitai įsižeisti.
--18, 19

Tai žinodamas Laurencijus nieko neatsakė, bet iš kišenės išsitraukė odinį maišelį ir iš lėto jį atrišo. Maišelyje buvo kietinto medaus pyragaičiai. Laurencijus pasiėmė pyragaitį, įsimetė jį į burną ir kilstelėjo maišelį riterio kryptimi.
-Gal norėtumėt paragaut?
-Mmm...
Riterio elgesys vienu momentu išdavė kad jis sumišęs, saldumynai jį stipriai gundė. Bet riteris valingai linktelėjo ir po šiek tiek laiko ištiesė ranką.
- Šioje pusėje maždaug pusės dienos kelio į rytus, kalnuose yra mažas kaimelis. Grįžtu iš jo pardavęs druską.
- Aišku. Bet, atrodo jūs vežatės kažkokį krovinį. Ar tai irgi druska?
-Ne, dabar aš vežuosi kailius. Štai, pažiūrėkite.
Taip sakydamas Laurencijus pasisuko ir pakėlė vežimo uždangalą, atidengdamas puikius kiaunių kailius. Riteris prieš save išvydo kailių krovinį prieš kurį riterio metų atlyginimas atrodė juokingai.
-Hmm. O kas čia?
- A, čia rugiai kuriuos gavau tame kaime.
Šalia kalnuose gautų kailių, kampe, gulėjo ryšuliukas rugių, užaugintų tame kaime kuriame Laurencijus mainė druską. Rugiai - negendantys, atsparūs šalčiui bei parazitams. Kadangi praeitais metais šiaurės vakaruose šaltas oras padarė daug žalos, Laurencijus ketino ten brangiau parduoti grūdus.
- Na gerai. Galite keliauti.
Po to kai buvai pasveikintas tokiais žodžiais, nuolankiai atsakyti -Taip galėtų tik prastas prekeivis. Todėl Laurencijus tyčia pasisuko į riterį ir dar kartą ištiesė maišą su saldumynais.
-Čia kažkas įvyko, ar ne? Paprastai tokioje vietoje neturėtu būti riterių?, paklausė jis.
Jaunajam riteriui klausimas buvo nemalonus, jis šiek tiek suraukė antakius bet, matydamas Laurencijaus rankoje vis dar esantį odinį maišelį, suraukė juos dar labiau. Pamatęs kad riterį taip vilioja saldumynai, Laurencijus vėl atrišo saldainių maišelį, paėmė vieną saldainį ir pasiūlė riteriui paimti dar.
-Mmm ....... Kokie skanūs saldainiai. Labai ačiū kad mane pavaišinote.
Riteris tapo sukalbamesniu. Laurencijus nušypsojo prekeivio šypsena ir, apsimesdamas dėkingu, nusilenkė.
-Žinoma, kad šiose vietose netrukus vyks uždrausta pagoniška šventė. Mes buvome čia atsiųsti saugumui užtikrinti. Gal tu turi kokios nors informacijos apie tuos pagonius?
Jo veidas nusidažė drąsą atimančia spalva, puikiai pritinkančia trečiarūšiam riteriui. Laurencijus kurį laika apsimetęs nerimaujančiu atsakė: -Apie jokius pagonis nieko nežinau. Iš tikrųjų tai buvo visiškas melas. Tačiau, kai riteris šitaip apie juos kalbėjo, Laurencijus negalėjo nemeluoti.
--20,21

- Visgi šventė yra slapta. Pagonys yra tiesiog bailių gauja.
Laurencijus skubiai pritarė riteriui neparodydamas kaip šie žodžiai jį prajuokino - mat tai buvo visiška nesąmonė. Riteris linktelėjo dėkodamas už medaus pyragaičius. Saldainiai riteriui turbūt buvo tikros vaišės. Žemesniojo rango riteriams ginkluotė bei kelionės išlaidos visada kainuodavo labai bangiai. Tiesa sakant, jaunam žmogui žymiai labiau apsimokėdavo tapti batsiuvio mokiniu nei kariu. Turbūt šis riteris jau ilgą laiką nebuvo valgęs saldumynų. Tačiau, Laurencijus neketino toliau dalintis saldainiais su riteriu. Kietinto medaus saldainiai nebuvo pigūs.
-Bet, pagonių šventė?
Vienuolynui likus už nugaros, Laurencijus liūdnai šypsodamasis kartojo riterio žodžius. Šiuose žodžiuose buvo krislas tiesos. Tačiau šioje apylinkėje turbūt nebuvo žmogaus nežinančio apie šią šventę. Be to, ši šventė visiškai nesusijusi su pagoniais. Pagonių yra likę tik toli šiaurėje ir rytuose. Šioje apylinkėje rengiama šventė nebuvo tokia, dėl kurios reikėtų specialiai siųsti riterius. Tai buvo padėka už gausų derlių ir gero ateinančio derliaus prašymas. Šiose vietose rengiamos šventės išsiskyrė iš kitų savo dydžiu bei savitumu. Aišku, vienuolynas akylai stebėdavo šias šventes ir visą informaciją perduodavo regioninėms bažnyčioms. Ilgą laiką nesikišusi į tokius reikalus,pastaruoju metu bažnyčia pradėjo per daug jautriai į visą tai reaguoti. Negana to, bažnyčia pradėjo rengti eretikų inkviziciją bei pagonių atvertimą į krikščionybę, gyvenvietėse padažnėjo teologų ir mokslininkų ginčai. Pasaulis pradėjo keistis. Praeityje liko laikai kai visi žmonės besąlygiškai pakluso bažnyčiai. Bažnyčios absoliuti valdžia pradėjo byrėti - taip galvojo miesteliuose gyvenantys žmonės, bet pradėti apie tai šnekėti garsiai nedrįso. Iš tikro, bažnyčiai atsirado netikėtų problemų - Popiežiui teko kreiptis i kelių valstybių valdovus prašant padengti katedros remonto išlaidas. Prieš dešimt metų tokiais žodžiais niekas nebūtų patikėjęs. Netgi būdama tokioje situacijoje bažnyčia dar bandė atstatyti savo buvusią valdžią.
-Atrodo kad verslas visur taps sunkesnis.
Laurencijus liūdnai nusišypsojo ir įsidėjo burnon medaus pyragaitį.

*******

Laurencijui privažiavus didžiulį rugių lauką, auksinė vakarėjančio dangaus spalva tapo sodresnė už rugių. Tolumoje paukštelis tapo mažu šešėliu, skubančiu namo, aplink kurkė varlės, tarsi sakančios kad atėjo poilsio metas.
--22, 23

Javų derliaus nuėmimas buvo beveik baigtas ir iki šventė turėjo netrukus prasidėti. Geriausiu atveju ji prasidėtų jau poryt. Prieš Laurencijaus akis atsivėrė laukai, garsūs puikiais javais, auginamais Pasrojės kaime. Esant geram derliui netgi kaimiečiai gali šiek tiek praturtėti. Be to, grafas, prižiūrintis šią teritoriją buvo plačiai žinomas dėl savo keisto charakterio - nors ir būdamas aristokratu jis užsiiminėjo sodininkystę, todėl mėgo gamtą bei šventes. Taigi, kiekvienais metais čia aidėdavo šventinis šurmulys, būdavo geriama bei dainuojama. Tačiau Laurencijus šioje šventėje nedalyvaudavo. Jo nusivylimui pašaliečiams buvo draudžiama joje dalyvauti.
- Laba diena pavargęs pone.
Laurencijus pasveikino kaimietį, javų lauko kampe į vežimą kraunantį rugius. Rugiai buvo puikiai sunokę ir pirkėjai, iš anksto sumokėję už rugius, galėjo lengviau atsikvėpti.
- O?
-Kur galėčiau rasti poną Jarėjų?
- A, jei jūs ieškote Jarėjaus, tai jis yra štai tame lauke, žmonių būryje. Šiais metais jis jau jaunuolis. Tasai kuris tame lauke pasirodys prasčiausiai bus "Horo".
Maloniai nusišypsojęs atsakė kaimietis, stipriai saulėje įdegusiu veidu. Taip šypsotis prekeiviai nemokėjo. Šitaip šypsotis galėdavo tik žmonės neturintys antro veido. Laurencijus padėkojo kaimiečiui, prekeiviškai nusišypsojo ir pasuko arklį Jarėjaus link. Teritorijoje, kaimiečio parodyta kryptimi, būriavosi daug žmonių, lauke kažkas garsiai šūkavo. Šie šūksmai buvo skirti lėčiausiai dirbantiems, bet tai nebuvo šūksniai peikiantys už lėtumą. Tokie pašiepiantys šūksniai buvo vienas šventės akcentų. Ramiai priartėjęs prie šaukiančiųjų Laurencijus jau galėjo suprasti šūksnių žodžius.
- Štai kur Vilkas, štai kur Vilkas!!
- Štai kur guli vilkas!!
- Kas paskutinis - pagaus vilką!! Kas jis bus? Kas jis bus? Kas jis bus?
Minia šaukė vieningai, linksmai, tarsi apkvaitusi. Laurencijaus niekas nepastebėjo netgi kai jis sustabdė vežimą minios užnugaryje. Tačiau minios minimas vilkas nebuvo tikras, nes jei tai būtų tikras vilkas minia taip nedžiūgautu. Vilkas buvo derliaus Dievo simbolis. Kaime buvo tikima, kad šis Dievas įsikūnija paskutiniame nupjautame javų kūlyje. Pasak legendos, Dievas apsėsdavo žmogų, nupjovusi šį kūlį.
- Paskutinis kūlys!!
- Tik nepjauk per daug!!!
--24, 25

-Horo sprunka nuo godžių rankų!!
- Kas pagaus vilką!! Kas jis bus? Kas jis bus? Kas jis bus? (Kas jis?)
- Jarėjus, Jarėjus, Jarėjus!!
Laurencijus vikriai iššoko iš vežimo ir pradėjo stebėti tai kas vyko minios priešakyje. Ten Jarėjus ką tik pačiupo paskutinį javų kūlį. Jo purviną, juodą nuo žemių ir prakaito veidą puošė pavargusi šypsena. Po pertraukėlės jis pakėlė javų kūlį link dangaus ir sukaukė.
- Aūūūūūūūūūūū
- Horo, Horo, Horo!
- Aūūūūūūūūūūū
- Pasirodė vilkė Horo! Pasirodė vilkė Horo!
- Pagaukim ją, ei, pagaukim ją!
- Neleiskit jai pabėgti, gaudykit ją!
Iki tol iš visų jėgų šaukę žmonės staiga pradėjo bėgti bandydami sugauti Jarėjų. Kai derliaus dievas įvaromas į kampą jis apsėda žmogų ir bando pabėgti. Jei kas nors jį pagauna, Dievas lauke pasilieka dar metams. Niekas tikrai nežino ar šis Dievas iš tikrųjų egzistuoja ar tai tik mitas, bet vietiniai žmonės šios tradicijos laikosi jau ilgą laiką. Laurencijus, būdamas keliaujančiu prekeiviu aplankė daug įvairių vietų, tačiau bažnyčios doktrinomis niekada rimtai netikėjo, tačiau jo prietaringumas viršijo netgi kaimiečių. Sunki kelionė per kalnus vien tam, kad atvykus į kaimą, įveikus visus sunkumus gabenant krovinį sužinotų kad jo prekių kainos nukrito - tokia buvo jo kasdienybė. Taigi prietaringumas šiuo atveju turėdavo žymiai daugiau įtakos už religingumą. Taigi, tokios bažnyčios tarnų bei fanatikų neigiamai vertinamos šventės Laurencijaus nedomino. Tačiau tai, kad Jarėjus tapo Horo, Laurencijui kėlė šiokių tokių problemų. Dabar Jarėjus iki šventės pabaigos - beveik visą savaitę, bus įkalintas klėtyje. Jam bus suteiktos savaitės maisto atsargos ir tuo metu su juo bus neįmanoma pasikalbėti.
- Nieko nepadarysi....
Laurencijus atsiduso ir grįžęs link vežimo, nukreipė arklį Kaimo Seniūno namų link. Jis norėjo po ilgo laiko kartu išgerti su Jarėjumi, papasakoti apie dienos metu prie vienuolyno įvykusį pokalbį. Tačiau Laurencijus privalėjo skubiai parduoti savo kailių krovinį, nes artėjo diena kai jis turėtų sumokėti prekių, pirktų kitoje provincijoje, muitą. Be to Laurencijus negalėjo laukti festivalio pabaigos nes norėjo parduoti rugius, įsigytus kalnų kaimelyje. Dienos metu Laurencijus trumpai šnektelėjo su kaimo seniūnu, vadovaujančiu pasiruošimui šventei ir, atsisakęs pasiūlymo pernakvoti, išvyko iš kaimo. Prieš dabartiniam grafui perėmus valdžią, javams buvo taikomi didžiuliai mokesčiai, dėl to stipriai pakilo jų kaina ir krito populiarumas. Tuo metu Laurencijus pardavinėjo javus gaudamas menką bet pastovų pelną. Jis nepardavinėjo grūdų tam kad įgytų čionykščių palankumą, tiesiog jis neturėjo pakankamai lėšų kad galėtų konkuruoti su kitais prekeiviais dėl pigių bei populiarių javų rūšių. Tačiau iki pat šių dienų kaimiečiai už tai buvo jam dėkingi. Jarėjus tuo metu buvo kaimo derybininku.
--26, 27

Nors ir buvo nusivylęs, kad nepavyko išgerti su Jarėjumi, iš kaimo jis išvyko ne dėl to. Pagavus Horo pašaliečiams nebeleidžiama būti kaime iki pat šventės pabaigos. Net jei dabar jį ir kviečia pasilikti, labai greitai jis būtų priverstas išvykti. Šis atstūmimas priminė Laurencijui, koks vienišas jis buvo visą šį laiką. Kramsnodamas padovanotą daržovę jis keliavo į vakarus stipriai išsiskirdamas iš linksmų kaimiečių, po dienos darbų grįžtančių į kaimą. Taip Laurencijus vėl pradėjo savo kelionę, kaip visada vienišas, šiek tiek pavydėdamas tiems kurie keliaudavo draugijoje.

*******

[vilkazz]

1 skyriaus tęsinys...

Spoileris:

Laurencijus, kuriam šiemet sukako dvidešimt penki metai, yra keliaujantis prekeivis. Prekiauti jis pradėjo būdamas dvylikos o nepriklausomu prekeiviu tapo kai jam suėjo aštuoniolika metų. Nors jis buvo keliaujantis prekeivis, bet buvo dar daug vietų apie kurias jis nieko nežinojo. Taigi savo srityje jis buvo dar naujokas. Kiekvieno keliaujančio prekeivio, įskaitant Laurencijų, svajonė - surinkti pakankamai pinigų savai krautuvėlei miestelyje įkurti. Tačiau Laurencijui kol kas tai yra tik tolima svajonė. Jei jam ir pasitaikydavo proga tai padaryti, ji būdavo atimama turtingesnio prekeivio. Taigi, artėjant galutiniam mokėjimo terminui jis keliauja su pilnu vežimu prekių. Net jei ir pamato šansą parduoti prekes jam nepasitaiko galimybių juo pasinaudoti. Tokios progos prekeiviui buvo tas pats kaip danguje kabantis mėnulis. Laurencijus pakėlė akis į dangų, kuriame švietė graži pilnatis, ir atsiduso. Jis pastebėjo, kad pastaruoju metu daug dūsaudavo, nors ir kaip stengėsi to nedaryti. Pastaruoju metu jo mintys nejučiomis nukrypdavo į ateitį. Šalia viso to, jam iš galvos neišėjo mintys apie pardavimo kredito gražinimo laiko pabaigą, vienu momentu netgi desperatiškai galvojo anksčiau laiko atvykti į kitą kaimą. Konkrečiai sakant, iki dabar jis prekiavo su pažįstamais žmonėmis. Prekeiviai dažnai atvykstantys į miestą tapdavo artimesni, prekiaujant su kaimiečiais santykiai savaime tapdavo šiltesni. Pavyzdžiui dėl sniego sustojęs paviešėti vienoje užeigoje, jis įsimylėjo ten dirbančią tarnaitę. Trumpai sakant, jis vis dažniau galvojo, kaip jis ilgėjosi kito žmogaus kompanijos.
Jau beveik vienerius metus jis keliavo vienas, ilgėdamasis draugijos. Sakoma, kad vienišumas yra keliaujančių prekeivių profesinė liga ir Laurencijus pastaruoju metu pradėto tai suvokti, nors iki tol jis neigė šios ligos buvimą. Tačiau ilgą laiką keliaujant dviese tik su arkliu kartais gali pagalvoti kad arklys pradeda su tavim kalbėti.
--28, 29

Dėl to, kiti keliaujantys prekeiviai kartais pasakodavo apie krovininius arklius pavirstančius žmonėmis. Pirmą kartą išgirdęs tai jis tik nusijuokė, tačiau pastaruoju metu jis pradėjo galvoti, kad tai gali būti tiesa. Kai jauni keliaujantys prekeiviai pirkdavo krovininį arklį, kai kurie arklininkai rimtai siūlydavo pirkti kumelę, tam atvejui, jeigu ji pavirstu žmogumi. Laurencijui irgi siūlė įsigyti kumelę, bet, aišku, jis šio pasiūlymo atsisakė ir įsigijo stiprų arklį. Šis arklys vis dar energingai dirbo priešais Laurencijų, bet vienišumo akimirkomis Laurencijus galvodavo, kad jam visgi vertėjo įsigyti kumelę. Kiekvieną dieną arkliui tekdavo traukti sunkų krovinį. Netgi jeigu arklys ir pavirstu žmogumi kaip toje istorijoje, tai žinant kaip keliaujantys prekeiviai su juo elgdavosi, jis tikrai neįsimylėtų savo šeimininko ir paslaptingomis galiomis nesuteiktų jam sėkmės. Geriausiu atveju arklys pareikalautų poilsio ir užmokesčio. Taigi, Laurencijus padarė išvadą, kad arklys ir turi būti arkliu. Jis karčiai sau nusišypsojo, nustebęs dėl tokių savo minčių. Neilgai trukus jis privažiavo upę, ir nusprendė šiandien čia pernakvoti. Nors pilnatis pakankamai gerai apšvietė kelią, Laurencijus bijojo įvažiuoti į upę. Šitokia nelaimė jam būtų per didelė - tai būtų galas jo prekeivio karjerai. Taip rizikuoti jis nenorėjo. Laurencijus truktelėjo vadeles, taip duodamas arkliui, pajutusiam kad artėja poilsio metas, signalą sustoti. Du ar tris kartus treptelėjęs kojomis arklys sužvengė, tarsi skaitydamas jo mintis. Laurencijus sušėrė arkliui daržovių likučius, iš vežimo pasiėmė kibirą ir, pasėmęs iš upės vandens, pagirdė arklį. ばっしゃばっしゃ (kiek suprantu čia gėrimo SFX) Kol arklys godžiai gėrė, Laurencijus taip pat atsigėrė kaime gauto gėrimo. Alkoholis buvo tikrai geras, tačiau gerdamas alkoholį be kompanijos pasijunti tik dar vienišesnis. Laurencijus net nepastebėjo kaip stipriai apgirto, taigi nusprendė nieko nelaukęs eiti miegoti. Kadangi važiuodamas jis valgė daržoves, tai dabar buvo nealkanas ir nuėjo miegoti suvalgęs tik vieną džiovintos mėsos, kurios jis turėjo vežime, gabaliuką. Paprastai jis miegodavo susisupęs į kanapinę drobę, kurią naudodavo kaip vežimo uždangalą, tačiau šiandien jis vežė kiaunių kailius, kurie buvo žymiai malonesnis apklotas nakčiai. Bent jau taip Laurencijus tikėjosi permiegoti, nors jį šiek tiek ir jaudino žvėrienos kvapas, bet kailių žadama šiluma nugalėjo šį nerimą. Tačiau prieš atsigulant ant kailių jis nutarė į atokesnę vietą perkelti rugius, nes kitaip jie gali būti netyčia sutrinti (sulaužyti). Ir tada jis nešūktelėjo turbūt tik todėl, kad vaizdas buvo per daug šokiruojantis.
- ........
Neįtikėtina, bet kailiuose jau kažkas miegojo.
- Ei!
Laurencijus nežinojo ar jam pavyko garsiai tai ištarti. Jis buvo taip nustebęs, kad pagalvojo jog nuo vienatvės jam jau pradėjo vaidentis.
--30, 31

Tačiau svečias neišnyko net purtant galvą ar trinant akis. Gražių bruožų mergina taip saldžiai miegojo, kad rodėsi jog ją pažadinti būtų neatleistina.
- Ei, Ei tu.
Tačiau Laurencijus susitvardė ir vis vien tai pasakė. Ji turėjo pasiaiškinti kodėl miegojo svetimame vežime. Tai galėjo būti dėl skurdo iš namų pabėgusi kaimo mergina, o Laurencijus nenorėjo be reikalo įsivelti į nemalonumus.
-Mmmuh?
Tačiau, mergina vis dar užmerktomis akimis sureagavusi į Laurencijaus riksmą atrodė tokia pažeidžiama. Keliaujančiam prekeiviui, geriausiu atveju su moterimis bendraujančiu miestelių viešnamiuose jos balsas pasirodė labai mielas. Be to, mėnesienoje po kailiais mieganti mergina nors ir buvo jauna, tačiau atrodė labai gundančiai. Laurencijus spontaniškai nurijo seiles, tačiau beveik akimirksniu susitvardė. Nors ji buvo ir labai graži, Laurencijus žinojo kiek reikėdavo sumokėti prostitutei jei ją paliesdavai. Pinigų skaičiavimas buvo ypatingi vaistai veikiantys daug geriau nei atgailavimas bažnyčioje. Laurencijus greitai atgavo savitvardą ir pakėlė balsą.
- Ei, kelkis. Ką tu darai svetimame vežime?
Tačiau mergina nė neketino keltis. Netekęs kantrybės Laurencijus pagriebė kailius, ant kurių mergina buvo padėjusi galvą, ir, staigiu judesiu, juos ištraukė. Netekusi atramos galvai, mergina atrodo pagaliau išgirdo Laurencijaus balsą. Laurencijus dar labiau pakėlė bei sugriežtino balsą. Merginai ant galvos buvo į šuns panašios ausys.
- Nnn........uuuuaaaa.....(Žiovavimas?)
Mergina pagaliau pabudo, taigi Laurencijus giliai įkvėpė ir tarė:
- Ei tu, ką čia darai? Kodėl savavališkai įlipai į svetimą vežimą?
Laurencijus taip pat yra ne kartą girdėjęs apie banditų ar vagių gaujas apiplėšiančias vienišus prekeivius. Tačiau jis didžiavosi būdamas drąsesniu ir stipresniu už kitus. Laurencijus niekad neišsigąstų vienišos merginos su žvėries ausų iškamšomis ant galvos. Tačiau ir antrojo Laurencijaus klausimo žodžiai nepasiekė tikslo, nes mergina nė nemanė atsakyti. Tačiau merginai atsikėlus, Laurencijus neteko žado - ji buvo nuoga ir labai graži. Mėnulio šviesoje jos plaukai krito ant nugaros kaip nuostabus šilkinis apsiaustas. Merginos kaklas bei pečiai atrodė tarsi iš retų gabumų menininko sukurto Šventosios Motinos paveikslo o lanksti ranka - tarsi statula iš vandens.
--32, 33

Ir šis šiurpą keliantis žavesys, keliamas dviejų nedidukių krūtų šiame pasakiškame kūne bei to keistai viliojančio žvėries kvapo, kaitino kraują. Tačiau, nors reginys ir buvo viliojantis, Laurencijus išliko rūstus. Mergina lėtai išsižiojo, nukreipė žvilgsnį dangaus link, užsimerkė ir užkaukė.
-Aūūūūūūūūūūū...!
Tai pamatęs Laurencijus baisiai persigando. Šššššš - baimė tarsi vėjo gūsis perbėgo jo kūnu. Jis žinojo, kad vilkai ir šunys kauksmu praneša savo gaujai apie sugautą auką. Be to, šiame vilko kauksme, priešingai Jarėjaus kauksmui, nebuvo nieko žmogiško. Laurencijus iš nuostabos išmetė valgytą mėsą, tuo tarpu arklys atsistojo piestu. Ir staiga jis apstulbęs suprato: mėnesienoje jis puikiai matė merginą - žvėries ausys jai ant galvos buvo tikros.
- .....Fu.Viskas aišku . Aš jau visiškai girtas.
Tyliai sau nusijuokė Laurencijus iš lėto tylant merginos kauksmo aidui atgaudamas žadą. Tai kas stovi prieš jį nėra nei vilkas ir ne šuo - tai tik graži mergina su tokiomis ausimis.
- Negali būti. Visų pirma kas ji? Kodėl ji miegojo mano vežime? Gal merginai nepatiko miestelis ir ji pabėgo?
Nors ir koks piktas Laurencijus stengėsi atrodyti, mergina į jį visai nereagavo
- Ar neturi ko išgerti? Ach, ir, jei negaila, ko nors užkasti?
Mergina tai pasakė ramiu, lengvabūdišku balsu ir, pakėlusi džiovintą mėsą, kurią Laurencijus nesenai valgė, staigiai mestelėjo ją į orą ir pagavusi įsidėjo į burną. Jai valgant mėsą Laurencijus pastebėjo jos burnoje porą aštrių ilčių.
- Gal tave apsėdęs demonas?
Tai sakydamas Laurencijus siektelėjo durklo, kabančio jam prie diržo. Prekeiviai visad išsikeisdavo jų uždirbtą pelną į kokį nors prie savęs laikomą daiktą, nes monetų vertė visada būdavo nestabili. Sidabrinis durklas buvo vienas iš tokių daiktų, be to, sidabras yra dieviškasis metalas, pavojingas visiems demonams. Tačiau Laurencijui to paklausus bei pradėjus ieškoti durklo, mergina staiga pradėjo juoktis.
-Cha cha cha cha cha, sakai demono?
Merginai besijuokiant mėsos kąsnis iškrito jai iš burnos. Tai sukėlė Laurencijui malonų virpulį, ir jei ne pora ilčių , šis virpulys būtų dar stipresnis. Tačiau esama situacija Laurencijus atrodė visai nejuokinga.
--34, 35

- K..Kas čia tokio juokingo?
- Pirmą sykį girdžiu tokį klausimą ir man tai skamba labai juokingai.
Vis dar kikendama, mergina pakėlė išmestą mėsą bei jos atsikando duodama Laurencijui įsitikinti kad jai tikrai auga iltys. Turėdama tokias iltis bei ausis mergina negalėjo būti žmogumi.
- Kas tu esi?
- Aš?
- Be tavęs čia daugiau nieko nėra.
- O arklys?.
- ......
Tačiau Laurencijui išsitraukus durklą, šypsena dingo nuo merginos veido. Jos raudono gintaro spalvos akys tapo siauros.
- Kas tu esi?
- Grasindamas man kardu jūs elgiatės šiurkščiai.
- Na ir kas?
- Mmm, aaa, tikrai? Aš nesenai sėkmingai pabėgau.. Atsiprašau, užsimiršau kur esu.
Tai pasakius mergina švelniai nusišypsojo. Tai buvo miela bei nuoširdi šypsena. Laurencijus kažkodėl pajuto kad toliau grasinti durklu yra beprasmiška ir jį paslėpė.


--36, 37

[slicKrox]

Įdomiai čia... jei turi tiek noro išversti "Spice and Wolf ", tai kodėl nepanorai subtitrų išversti šiam anime? Manau dauguma tuo daugiau susidomėtų.

[vilkazz]

Žodinė kalba man dar per sunki kol kas. Be to, teksto vertimas bent man teikia nemazai naudos mokantis kalbą o ir pacia istorija is kitos puses pamatai

[Rikka]

Labai dėkui. Man, kaip didelei "Spice and Wolf" gerbėjai, labai įdomu. Ooooo daugiau vertimu bus?

[Bagy]

Dekui kad nepatingejai ir isvertei, bet tu rasai kad tik pradejas mokytis japonu tai tikrai tikiu kad vertei is anglu. Bet tavo pastangos nerealos. Taigi labai dekui.

[vilkazz]

1 skyriaus tęsinys...

Spoileris:

Versta is japonu kalbos tik su labai didele elektroninius verteju pagalba

Tolesnis vertimas irgi vyksta tik prasidejo 4 kursas tai lieka zymiai maziau laiko uzsiimti vertimu (visgi kol kas vienas puslapis dar uztrunka ~geras 5 valandas)

P.S. kad jau atsidariau foruma tai dar kelis puslapius imesiu.

- Aš vardu Horo. Žmogaus pavidalu pasirodžiau pirmą kartą po ilgo laiko ir, atrodo, jis išėjo visai neblogas.
Tai sakydama mergina tyrinėjo savo kūną, ir nors Laurencijus nesuprato jos žodžių prasmės, merginos veiksmai jam buvo žymiai suprantamesni..
- Horo?
- Aha, Horo. Gražus vardas, ar ne?
Nors Laurencijus buvo aplankęs daug įvairių šalių, bet minint šį vardą jis girdėjo tik vienoje vietoje. Tai buvo Pasrojės kaimo derliaus dievo vardas.
- Keistas sutapimas, aš irgi pažįstu asmenį vardu Horo.
Laurencijus galvojo, kokia įžūli turi būti mergina kad pasisavintu dievo vardą, taip pat jam nebeliko abejonių, kad mergina yra iš šio kaimo. Gal būt dėl jos ausų bei ilčių mergina buvo neišleidžiama iš namų. Taip galvodamas Laurencijus manė supratęs kodėl mergina sakėsi sėkmingai pabėgusi. Retkarčiais Laurencijus išgirsdavo apie naujagimius su tokiais nenormaliais požymiais. Žmonės tikėjo, kad gimus vaikui jį galėdavo apsėsti kaukai arba demonai. Jei bažnyčia sužinodavo apie tokį vaiką tai tiek vaikas tiek jį auginusi šeima būdavo apkaltinami raganavimu ir negailestingai sudeginami prie stulpo. Taigi tokie vaikai dažniausia visą gyvenimą būdavo uždaryti namuose arba paliekami kalnuose numirti. Tačiau savo akimis Laurencijus apsėstą žmogų matė pirmą kartą. Jis tikėjosi kad tai bus šlykšti būtybė, bet, bent išvaizda, mergina buvo panašesnė į angelą.
- Oo, tu pažįsti kažką, turintį tokį patį vardą kaip aš? Kur tas žmogus gyvena?
Mergina Horo, visą šį laiką kramčiusi džiovintą mėsą, neatrodė panaši į melagę. Bet gal būt per visą tą laiką kurį mergina prabuvo uždaryta namuose ji sutapatino save su derliaus dievu.
- Tai šių apylinkių gausaus derliaus dievo vardas. Gal tu ir esi šis dievas?
Laurencijui šnekant Horo kurį laiką nerimavo, tačiau greitai vėl pradėjo šypsotis.
- Nors aš ir esu vadinama dievu bei ilgą laiką buvau susieta su šiomis žemėmis, tačiau aš nesu jokia dievybė. Aš nesu niekas daugiau nei Horo.
Laurencijus jau beveik įsitikino, kad mergina visą savo gyvenimą buvo užrakinta namuose. Jis pradėjo jausti merginai šiokį tokį gailestį.
- Tu čia buvai nuo pat gimimo?
- Ne
Laurencijui šis atsakymas buvo netikėtas.
- Mano gimtinė yra žemės toli šiaurėje.
- Šiaurėje?
--38, 39
- Hmm. Tai sidabru spindintis pasaulis trumpomis vasaromis bei ilgomis žiemomis.
Horo, primerkusi akis ir įsižiūrėjusi į tolumą, neatrodė panaši į melagę. Jos elgesys buvo per daug natūralus, kad būtų suvaidintas, be to Horo žinojo kaip atrodė šiaurinės žemės.
- Ar tu esi ten buvęs?
Nors šis pokalbis Laurencijui ir nebuvo palankus, jis nusprendė toliau klausinėti merginą nes taip galės lengvai pagauti ją meluojant. Būdamas keliaujančiu prekeiviu Laurencijus gerai žinojo apie regionus, esančius tolimoje šiaurėje.
- Keliaudamas šiaurėn buvau pasiekęs Arohitosutoką. Tose vietose pūgos siaučia ištisus metus.
Klausydama Laurencijaus Horo šiek tiek pakreipė galvą ir atsakė:
- Hmm, nesu apie jį girdėjusi.
Šis atsakymas Laurencijui buvo netikėtas, nei jis tikėjosi jog mergina apsimes žinantį šį miestą.
- O kokiose vietose esi buvusi?
- Joitsoje, gal ką nors apie ją žinai?
Norėdamas paslėpti savo sumišimą Laurencijus tik sumurmėjo:
- Ne.
Jis žinojo šį pavadinimą. Tačiau tai buvo tik šiaurinių žemių užeigose pasakojamų legendų dalis.
- Ar tai tavo gimtinė?
- Taip, Joitsa yra mano gimtinė. Aš nežinau kaip tas miestas dabar laikosi. Tikiuosi ten nenutiko nieko blogo.
Tai pasakiusi Horo nuleido pečius. Ji buvo nusiminusi ir tai nebuvo panašu į vaidinimą. Tačiau Laurencijus negalėjo tuo patikėti, nes, pasak legendos, šį miestą prieš šešis šimtus metų sunaikino Vaiduokliška Meška.
- Gal prisimeni dar kokią nors vietą?
- Hmm ... Tai buvo taip senai ... Mmmm, a! Dar buvo Nijohiros miestas. Jame buvo nuostabios karštosios versmės kuriose dažnai maudydavausi.
Nijohiros miestas vis dar gyvavo. Jis buvo garsus savo karštosiomis versmėmis ir buvo aukštuomenės pamėgta poilsio vieta. Tačiau šiose apylinkėse negali būti daug žmonių žinančių šį miestą.
Kalbėdama Horo visiškai nekreipė dėmesio į Laurencijų ir pasakojo taip tarsi dabar gulėtų tokioje versmėje. Staiga ji nusičiaudėjo. Tik tada Laurencijus suvokė, kad Horo yra visiškai nuoga.
- Apčyš! nors žmogiškasis pavidalas man visai patinka, bet taip tiesiog per šalta, šis kūnas beveik visai be plaukų.
Tai pasakiusi mergina sukikeno ir įsirausė į kailių krūvą. Nors Horo jį stipriai trikdė, Laurencijus nusijuokė. Tačiau jau kurį laiką vienas klausimas nedavė jam ramybės, taigi jis atsisuko į kailiuose gulinčią Horo ir paklausė:
- Tu kelis sykius paminėjai žmogaus formą. Ką tai reiškia?
--40, 41
Išgirdusi klausimą Horo iškišo galvą iš po kailių.
- Tą ir reiškia. Aš jau seniai nebuvau pasivertusi šiuo pavidalu. Atrodau mielai ar ne?
Horo tai ištarė linksmai besišypsodama, taigi Laurencijus negalėjo su ja nesutikti. Be to, ši mergina visiškai išvedė jį iš pusiausvyros, ir, bandydamas susitvardyti, jis tarė:
- Nepaisant ausų bei uodegos tu vis vien esi žmogus, ar ne? O gal tu esi šuo pavirtusi į žmogų, kaip kad toje istorijoje apie arklį pavirtusį žmogumi?
Po šios nedidelės provokacijos Horo atsistojo nugara į Laurencijų, pasuko galvą jo link ir grėsmingu tonu prašneko:
- Pažiūrėk į mano ausis bei uodegą - aš esu didinga vilkė. Mane garbina tiek mano gentainiai, tiek miško žvėrys, tiek kaimo žmonės. O didžiausias mano pasididžiavimas yra mano nuostabioji uodega baltu galiuku, kurią pamatę girdavo visi. O taip pat ir mano ausys, vertos pagarbos. Šios ausys nepraleidžia nė vienos nelaimės ar netgi netiesos ir jau daugybe kartų išgelbėjo mane bei mano draugus nuo bėdos. Taigi, išmintingąja vilke iš Joitsos galiu būti tik aš.
Horo tai ištarė labai išdidžiai, tačiau vėl pradėjo drebėti iš šalčio ir įlindo atgal po kailiais. Tačiau Laurencijus buvo šokiruotas - Horo būnant nuogai jis aiškiai matė kad uodega juda ir tikrai nėra tik pritvirtinta prie kūno. Uodega, kaip ir ausys, buvo tikra. Be to, Laurencijus vis dar prisiminė jos kauksmą - tikrų tikriausią vilko kauksmą.
- Nejaugi tai tikrai derliaus nuėmimo dievas Horo, Vilkė Horo?, galvojo jis.
- Ne, negali būti.
Murmėjo sau Laurencijus vėl žiūrėdamas į Horo, kuri atrodo visiškai ignoravo Laurencijų ir mėgavosi kailių teikiama šiluma. Ji elgėsi kaip katė, tačiau ne tai buvo problema, - Ar Horo iš vis žmogus? Bažnyčia kiekvieną žmogų, išvaizda išsiskirianti iš normalių žmonių, paskelbdavo apsėstu demono. Tikintiesiems buvo pasakyta, kad apsėstieji nešą nelaimę nes jų kūnuose tūno šėtono bei mirusiųjų sielos. Taigi toks žmogus galiausiai būtų sudegintas ant laužo. Tačiau, jeigu Horo yra pavidalą keičiantis gyvūnas, tai, pasak senųjų pasakojimų, ji turėtų suteikti didžiulę sėkmę. Be to, jeigu ši mergina tikrai yra derliaus dievas Horo, tai Laurencijus, kaip prekeivis, dirbantis javų versle, negalėtų norėti geresnio partnerio. Taip galvodamas Laurencijus kreipėsi į merginą:
- Sakei tavo vardas Horo, ar ne?
--42, 43
- Mmm?
- Tai pat sakei kad esi vilkė.
- Mmm
- Tu turi vilko ausis bei uodegą, tačiau jei iš tiesu esi vilkė tai turėtum sugebėti pilnai ja tapti, ar ne?
Laurencijui tai pasakius Horo kurį laiką buvo nustebusi, o po to jos veide atsirado supratimo išraiška.
- Aha, tai tu nori pamatyti kaip aš tampu vilkų, ar ne?
Laurencijus atsakė linktelėjimu, tačiau viduje jis vėlgi buvo šiek tiek nustebęs. Jis tikėjosi kad Horo susigės ir bandys išsisukti kokiu nors prastu melu. Tačiau viskas vyko priešingai: Horo netgi atrodė supykusi. Ir ši pikta išraiška tik sustiprino jos žodžių įtaigumą. Negana to ji dar pasakė:
- Aš to nedarysiu.
- K. Kodėl?
- Tai aš turėčiau šito tavęs klausti.
Paklausė Horo išlaikydama nepatenkintą veido išraišką. Horo jau visai perėmė pokalbio kontrolę. Tačiau Laurencijui labai rūpėjo išsiaiškinti ar mergina yra žmogus, taigi jis nusiramino ir, bandydamas atgauti pokalbio kontrolę, riktelėjo:
- Jeigu tu esi žmogus tai aš nugabensiu tave į bažnyčią. Visgi tave apsėdęs demonas yra blogio šaltinis. Tačiau jeigu tu tikrai esi derliaus dievo Horo inkarnacija aš galbūt apsigalvočiau.
Legendose sakoma kad visi gyvūnai, pavirtę žmonėmis, neša laimę, taigi Laurencijus netik kad neįduotų Horo bažnyčiai, bet netgi pasiūlytų jai duonos bei vyno. Tačiau kitu atveju Laurencijus nedvejotų. Tačiau po šių žodžių Horo veido išraiška pasidarė dar piktesnė. Jos veidas tapo kažkoks keistas o apie nosį atsirado raukšlių.
- Legendose taip pat minimas ir grįžimas į tikrąją formą. Taigi jeigu tu nemeluoji, tai turėtum sugebėti tai padaryti
Horo tylėdama klausėsi Laurencijaus. Šiam baigus šnekėti ji atsiduso ir lėtai atsikėlė iš kailių.
- Bažnyčia man jau buvo sukėlusi daug problemų ir aš nenorėčiau vėl pas juos patekti, bet...
Horo vėl atsiduso ir, vizgindama uodega, tęsė:
- Aš negaliu kada tik panorėjusi keisti savo formą. Žmonės, kad pakeistu savo išvaizdą naudoja makiažą, ar ne? Kad pakeisčiau savo formą man reikia kai ką suvalgyti.
- Ką tu turi suvalgyti?
--44, 45
- Mano transformacijai reikia šiek tiek grūdų.
Tai atrodė pakankamai normali sąlyga turint omeny kad buvo kalbama apie derliaus dievą, tačiau po sekančių žodžių Laurencijų nupurtė šaltis.
- Grūdų... arba šviežio kraujo.
- Šviežio...... kraujo?
- Taip, tačiau tik nedidelio jo kiekio.
Horo elgesys neleido Laurencijui suabejoti kad tai tik merginos sugalvotas melas. Jis šiek tiek susitvardė ir, sulaikęs kvapą, pažvelgė į merginos lūpas. Laurencijus prisiminė, Horo kandant jo išmestą mėsą, burnoje matęs pora ilčių.
- Kas yra, išsigandai?
Mergina karčiai šypsodamasi mėgavosi prekeivio baime ir, nors Laurencijus automatiškai atrėžė "Aišku kad ne", vilkė aiškiai viską suprato ir tuo džiaugėsi. Tačiau šypsena greitai dingo nuo jos veido. Ji nukreipė žvilgsnį nuo Laurencijaus ir pasakė:
- Dabar aš dar labiau nenoriu keisti savo formos.
- K..Ka?
Laurencijus jautė, kad mergina iš jo tyčiojasi, taigi dar sugriežtino savo tona. Horo į tai sureagavo vėl pažvelgdama į prekeivį ir atsakė liūdnu balsu:
- Todėl, kad visi tiek žmonės tiek žvėrys pamatę mano tikrąją formą su baime traukiasi man iš kelio. Kai tu pamatysi šią formą tu pradėsi su manimi elgtis kai su išskirtine būtybe. Aš to nenoriu.
- Bet kodėl aš turėčiau išsigąsti tavo tikrojo pavidalo?
- Jeigu tu esi toks stiprus kaip sakai, tai gal bent sugebėtum paslėpti savo drebančias rankas?
Po šių žodžių Laurencijus nejučiomis pasižiūrėjo į savo rankas ir tik tada suprato esąs apmulkintas.
- Cha cha tu esi tikras naivuolis.
Nors Horo tai pasakė linksmai tačiau Laurencijui pabandžius pasiaiškinti ji akimirksniu surimtėjo.
- Tačiau jeigu tu iš tikro esi toks naivus, tai gal man ir apsimoka parodyti tau savo tikrąją formą. Ar tavo anksčiau pasakyti žodžiai yra tiesa?
- Anksčiau pasakyti žodžiai?
- Jeigu aš tikrai būsiu vilkė tu manęs neįduosi bažnyčiai.
--46, 47

[wareware]

ziauriai fainas. DAR!

[vilkazz]

1 skyrius tęsinys

1 skyriaus tęsinys...

Spoileris:

- Na....
Laurencijus kažkur girdėjo, kad kai kurie žmones apsėdę demonai mokėdavo sukelti haliucinacijas. Kol Laurencijus svarstė ką atsakyti, Horo, matydama jo dvejones, pasakė:
- Tiek to, nesvarbu ar tu žmogus ar gyvūnas, aš pasitikiu savo akimis, o jos man sako, kad tu laikysies savojo pažado.
Šie žodžiai dar labiau suglumino Laurencijų. Jis suprato vėl pakliuvęs Horo paspęstus spąstus - dabar jis jau nebegalęs netesėti žodžio. Tačiau nors mergina ir visiškai kontroliavo situaciją, ši dar nebuvo beviltiška.
- Tačiau aš nesikeisiu visiškai - tai vargina. Tau turės pakakti ir rankos.
Tai pasakiusi Horo lėtai ištiesė ranką link vežimo kampe sukrauto krovinio. Vienu momentu Laurencijus galvojo, kad transformacijai Horo turi užimti kokią nors pozą. Tačiau, po akimirkos, kai Horo iš kampe padėto javų pėdo pasiėmė saują grūdų, jam viskas tapo aišku.
- Ką tu darysi su javais?, nejučiomis paklausė Laurencijus, tačiau, jam dar nebaigus klausimo, Horo įsidėjo javus į burną, užsimerkė, tarsi rytų vaistus, ir juos prarijo.
Pelai tikrai negalėjo būti valgomi. Laurencijus net susiraukė galvodamas apie nemaloniai kartų skonį kurį turėtų jausti vilkė. Tačiau tam kas įvyko poto užsigalvojęs Laurencijus buvo visiškai nepasiruošęs.
- Ach! Aaaa!ūūūū
Staiga Horo suurzgė neatpažįstamu balsu ir susiėmusi už kairės rankos krito ant kailių. Laurencijui tai tikrai nebuvo panašu į vaidinimą. Staiga, jis išgirdo dar vieną keistą garsą.
-Ššššhhhh... Nuo šio garso miške daugybė pelių puolė bėgti, gelbėdamosis nuo neaiškaus pavojaus. Šis garsas truko vos kelias akimirkas, po kurių pasigirdo minkštas bumptelėjimas, tarsi kažkas minkštas būtų nukritęs ant žemės.
Laurencijus tik stovėjo nustebęs, tarsi žaibo trenktas.
Tuo metu liekna Horo ranka pavirto į didžiulio žvėries priekinę leteną, visiškai nepritinkančia prie dabartinio merginos kūno.
- Oi, kaip nepatogu.

Turbūt žmogiškasis kūnas neturėjo pakankamai jėgos letenai išlaikyti, nes Horo atsigulė, pasidėdama savo pasikeitusią ranką ant kailių.
- Dabar manim tiki?
Tai pasakius mergina atsisuko į Laurencijų.
- Aaaa, mmmmm
Tačiau Laurencijus nieko neatsakė. Jis nuolat nukreipdavo žvilgsnį į leteną keliskart trindamas akis bei purtydamas galvą, tačiau nuo to vaizdas nepasikeitė.
Stebinančio dydžio letena buvo padengta ilgu, šviesiai rudu kailiu. Sprendžiant pagal dydį, kūnas, kuriam priklausė ši letena, turėtų būti ne mažesnis nei arklio. Nagai kuriais pasibaigė letena buvo panašūs į pjautuvus kuriais moterys pjauna rugius. Tačiau galvoti, kad tokia letena, auganti iš liekno merginos peties, nėra iliuzija, atrodė juokinga. Laurencijus jokiais būdais negalėjo patikėti tuo kas prieš jį vyko. Jis siektelėjo vandenmaišio ir apsipylė vandeniu plaukus bei veidą.
- Vis dar manai kad tai tik iliuzija? Jei niekaip nenori tuo patikėti, tiesiog paliesk ją.
Besijuokdama Horo, norėdama dar paerzinti Laurencijų, šiek tiek pajudino leteną. Nors Laurencijų tai ir siutino, bet šis reginys jam kėlė didelę baimę. Be to, nepaisant savo dydžio, letena skleidė atgrasią aurą. Kai Horo vėl pajudino leteną Laurencijus galutinai apsisprendė ir įlipo į vežimą.
- Kas ta vilko letena, man yra tekę turėti ir drakono nagus, - Taip save įtikinėjo Laurencijus prieš paliesdamas jąją.
A!
Horo riktelėjus, Laurencijus skubiai atitraukė ranką.
- Aaa. K-Kas yra?
- Mmm, taip, ka?... Ar tu ne per daug emocingai į tai reaguoji?
Apsimestinis Horo nustebimas tiek pažemino tiek dar labiau įsiutino Laurencijų. Tačiau jis žinojo, kad vyras neturi priešininkui atskleisti savo emocijų. Šiaip ne taip susitvardęs jis dar kartą atsisuko į merginą ir paklausė:
- Na, taigi kas tau nutiko?
- Mmm?
Mergina keistai pažvelgė Laurencijų ir šiurkščiai atsakė:
- Negi negali elgtis švelniai?
Toks šiek tiek koketiškas merginos elgesys privertė Laurencijų vėl sulaikyti savo ranką. Tada jis pažvelgė į Horo ir pamatė ją linksmai kikenant.
- Na, argi tu ne mielas..
Tačiau įsiutintas vyras jau visiškai negirdėjo merginos patyčių ir grubiai sugriebė jos leteną.
- Na, dabar jau tiki?
Laurencijus vėlgi nieko neatsakė ir toliau čiupinėjo leteną, norėdamas įsitikinti tuo ką liečia. Dalinai tai buvo todėl kad jis buvo įpykęs ant merginos už visas patyčias, tačiau tam buvo dar ir kita priežastis.
Kailis be abejones buvo tikras. Letena, atsiradusi vietoje merginos rankos, buvo stambi kaip didelis medis, raumenys buvo tvirti tarsi gerai treniruoto kareivio ranka, padengti nuostabiu, ilgu, tamsiai rudu kailiu. Galiausiai viską vainikavo didžiulė, tarsi vientisas mėsos luitas, letena. Švelniai rausva pėda baigėsi aštriais tarsi pjautuvas nagais. Letena negalėjo būti netikra, tačiau to jis niekaip negalėjo pasakyti apie nagus. Vien nuo prisilietimo prie šių nei šaltų nei šiltų žvėries nagų Laurencijui kėlė šiurpą. Laurencijus sulaikė kvapą ir tyliai paklausė:
- Tu iš tikro esi dievas?
-Aš nesu dievas. Pasižiūrėk i šios letenos dydį. Tai tiesiog didelio vilko letena. Aš tik vilke protingesnė ir gudresnė už kitus vilkus. Aš Horo, išmintingoji vilkė Horo.
Mergina girdama savo išmintį išdidžiai žvelgė i Laurencijų. Horo elgėsi tarsi paprasta išdykusi mergaitė, tačiau iš jos peties auganti letena aiškiai rodė, kad mergina nėra nei paprastas žvėris nei žmogus. Tačiau buvo aišku, kad įspūdį kėlė ne tik letenos dydis.
- Na, tai kaip?
Laurencijaus mintys buvo padrikos ir į šį merginos klausimą jis teatsakė linktelėjimu.
- Bet.. tikroji Horo dabar turėtų būti apsėdusi Jarėjų, kuris nupjovė paskutinius rugius.
- Cha cha cha.... Aš esu išmintingoji vilkė Horo. Aš žinau visas savo kūno ribas. Tiesa sakant aš gyvenu rugiuose. Be jų aš negaliu egzistuoti. Iš aš tikrai buvau paskutiniame rugių glėbyje ir negalėjau iš ten pabėgti. Taip pat žmonėms matant aš negalėjau pabėgti. Tačiau šį kartą atsirado netikėta proga.
Stebėdamasis vilkės tonu Laurencijus toliau klausėsi jos pasakojimo.
- Jeigu nupjovus javų glėbį netoliese yra didesnis kiekis javų, tai aš galiu į jį persikelti žmonėms nematant, net jeigu bučiau ir paskutiniame javų glėbyje. Todėl kaimo žmonės sako kad jei javų pjovėjas bus godus tai derliaus dievas nuo jo pabėgs.
Laurencijus nejučiomis pasisuko ir žvilgtelėjo į vežimo galą. Vežimo dugne gulėjo rugių glėbys kurį jis gavo kaime kalnų perėjose .
- Štai tokia mano istorija. Galima sakyti kad tu esi mano išgelbėtojas. Jeigu tu tuo metu nebūtum buvęs šalia man nebūtų pavykę pabėgti iš kaimo.
Horo vėl suvalgė šiek tiek grūdų ir jos ranka sugrįžo į buvusį pavidalą, tuo dar labiau įtikindama Laurencijų šios istorijos tikrumu. Merginai pavadinus jį išgelbėtoju, šiuose žodžiuose buvo juntama šiokia tokia pašaipa, taigi, Laurencijus sugalvojo šiek tiek atsilyginti jai už tai.
- Jeigu šitie rugiai nebus gražinti į kaimą tai derliaus dievas globojęs kaimą dings. Jarėjus bei kiti kaimiečiai yra mano geri pažįstami ir a nenoriu matyti jų nelaimėje..
Nors Laurencijus šitai pasakė spontaniškai, geriau pagalvojęs suprato, kad tai būtų teisingas poelgis. Jei Horo tikrai yra ta Horo kuria ji sakosi esanti, tai jai dingus kaimas nebegaus gero derliaus ir jam iškils daug rūpesčių. Tačiau po akimirkos jis jau visiškai nebegalvojo apie tai, nes mergina į jį pažvelgė taip tarsi būtų išduota.
- Tu...tu meluoji ar ne?
Iki šiol nematyta silpnumo išraiška atsirado merginos veide, ir tokiems dalykams neatsparus Laurencijus akimirksniu nusileido.
- Na, nebūtinai.
Greitai atsakė Laurencijus norėdamas išlošti šiek tiek laiko ir nusiraminti. Tačiau iš tikro jis galvojo apie visai ką kitą todėl vietoj nusiraminimo jo jausmai tapo dar chaotiškesni. Laurencijus dvejojo. Jeigu ši mergina tikrai yra derliaus dievas Horo tai teisingiausias sprendimas šiuo atveju būtų nugabenti šiuos rugius, o kartu ir Horo, atgal į Pasrojės kaimą. Laurencijus jau ilgą laiką bendravo su šio kaimo gyventojais ir jam būtų skaudu matyti juos kenčiančius. Jis vėl nukreipė žvilgsnį link merginos. Mergina jau nebeturėjo tos ankstesnės įžūlios šypsenos. Dabar ji atrodė pilna nerimo dėl ateities kaip įkalinta princesė iš pasakų apie riterius. Laurencijus nutaisęs susirūpinusią išraišką kartojo sau šį klausimą:
-Ar man pargabenti šią merginą į kaimą, kurio ji nekenčia? O jeigu ji tikrai Horo?
Besvarstant šiuos du klausimus Laurencijų išpylė šaltas prakaitas.
Staiga Laurencijus pajuto kad kažkas jį įdėmiai stebi. Netoliese daugiau nieko nebuvo, taigi jis atsisuko bei pažvelgė į merginą. Šioji lipšniai žvelgdama paklausė:
- Tu man padėsi, ar ne?
Šiek tiek palenkusi galvą paklausė Horo ir Laurencijus, neištvėręs jos žvilgsnio nusisuko. Laurencijus kasdiena matydavo tik arklio užpakalį ir negalėjo būti pasiruošęs tokiam merginos žvilgsniui.
Laurencijus padarė nemalonų sprendimą. Jis lėtai atsisuko į Horo ir pasakė:
- Klausyk, aš norėčiau tavęs kai ko paklausti
-Hmm?
- Tau pabėgus Pasrojės kaimo neužklups nederlius?
Buvo aišku, kad šioje situacijoje mergina į klausimą pateiks tik jai palankų atsakymą. Tačiau verslo sandėriuose prekeiviams melavimas buvo labai dažnas reiškinys ir Laurencijus pasikliavo savo patirtimi. Jis tikėjosi suprasiąs ar vilkė meluoja.
Taigi Laurencijus pasiruošęs laukė merginos atsakymo, tačiau pažiūrėjęs į mergina jis pamatė kad šis klausimas ją įžeidė ir rodosi kad mergina tuoj pravirks.
Mergina žvelgė į vežimo kampą.
- Ka..Kas atsitiko?
Nejučiomis paklausė merginos　Laurencijus.
- Net ir man nesant kaime ateityje jis gaus gausų derlių.
Pasakė mergina niūriu balso. Atrodė kad ji vos sulaiko savo pyktį.
- Aha.
Tačiau Laurencijus jau pradėjo bijoti merginos. Horo galva buvo nuleista, pečiai virpėjo iš pykčio o rankos buvo taip suspaudusios kailius, kad nuo įtampos tapo baltos.
- Aš ilgai buvau tame kaime, taip ilgai kad mano uodegos plaukų neužtektu tam laikui suskaičiuoti. Nors aš ir nenorėjau ten pasilikti, bet aš pamiršau savo norus tam, kad saugoti rugius. Senai senai aš vienam šio kaimo vaikinui pažadėjau, kad kaime augs nuostabūs rugiai ir šį pažadą jau seniai išpildžiau.
Pakėlusi tona ir nusisukusi nuo Laurencijaus pasakė mergina. Tačiau iki tol kalbėjusi sklandžiai ir įtaigiai, šitai mergina pasakė drebančių balsu.
- Aš.. Aš esu rugiuose gyvenanti vilkė. Rugiai ir visi augalai, gimstantys iš žemės - apie juos aš nusimanau geriausiai. Aš vykdžiau pažadą padaryti tame kaime auginamus rugius puikiausiais. Užderėjus prastesniam derliui man būdavo visuomet priekaištaujama. Bet žemės syvai nėra begaliniai, taigi kartais reikėdavo juos tausoti. Tačiau pastaruoju metu viskas pasidarė dar baisiau: esant prastam derliui esu vadinama kaprizinga išpuikėle. Dėl to pastaruoju metu nusprendžiau palikti šį kaimą. Aš daugiau nebegaliu to pakęsti. Tą pažadą jau senai esu išpildžiusi.
Laurencijus nežinojo kodėl mergina staiga taip įpyko. Prieš kelis metus grafas Erendotas, feodalas valdantis Pasrojės kaimą, pradėjo naudoti naujus ūkininkavimo būdus, perimtus iš pietinių šalių, norėdamas padidinti javų derlių. Tada Horo pradėjo manyti, kad ji šiam kaimui tapo nebereikalinga.Be to, pastaruoju metu, kai kurie bažnyčia tikintys žmonės pradėjo skleisti gandus, kad šio kaimo iš viso negloboja joks dievas. Sunkiai galėjai tikėtis kad dievas, prižiūrintis tokioje nuošalioje vietoje esantį kaimą, netaptų lengva gandų auka.
- Vėlesni derliai kaime tikrai išliks ne prastesni už ligšiolinius. Tačiau, kas kelis metus kaimas turės kentėti ir badą, toks jau gamtos dėsnis. Tačiau kaimiečiai su tuo turės susidoroti savo jėgomis. Čia aš esu nebereikalinga, kaimiečiams manęs nebereikia!
Horo šitai išrėkė vienu kvėptelėjimu. Tada giliai atsidusus nėrė atgal i kailius ir susirangiusi juose paslėpė veidą.
Kadangi mergina paslėpė savo veidą, Laurencijus nežinojo ar ji verkia. Tačiau ši tmosvera jo visai nedžiugino ir nežinodamas ką daryti jis kasėsi pakaušį. Bandydamas sugalvoti kokią nors išeiti jis žiūrėjo į liaunus merginos pečius bei vilkiškas ausis. Galbūt tikras dievas ir turėtų būti toks: kai iš jo tikiesi pykčio ar bausmės jis pradeda elgtis kaip vaikas, parodydamas savo silpnąją pusę. Laurencijus nežinojo kaip elgtis, taigi pabandė išsisukti iš situacijos nukreipdamas pašnekesį kita linkme.
- Na, nebekalbėkime apie tai. Ar tu sakai tiesą ar meluoji išsiaiškinsiu vėliau.
- Tu mane laikai melage?
Laurencijui dar nebaigus sakinio riktelėjo Horo pakėlusi galvą nuo kailių krūvos. Tačiau pamačiusi kaip tai sutrikdė vaikiną ji suprato peržengusi ribą ir sumurmėjusi - Atsiprašau vėl pasislėpė kailiuose.
- Aš manau, aš šiek tiek suprantu tavo situaciją. Tačiau, ką tu planuoji daryti palikusi kaimą?
Nors Horo kurį laika neatsakė. Laurencijus pastebėjo ją karpant ausimis ir nusprendė palaukti atsakymo. Galbūt dėl jaudulio, sukelto šio pokalbio, mergina negalėjo greitai surasti atsakymo ir dėl to vengė pažvelgti į Laurencijų. Taip galvojant mergina atrodė visai miela. Tačiau, galiausiai, kaip Laurencijus ir tikėjosi, Horo atsisuko bei liūdnu žvilgsniu įsistebeilijo į vežimo kampą.
- Aš noriu grįžt į šiaurę, - pasakė mergina.
- Šiaurę?
Mergina linktelėjo ir pakėlusi galvą įsižiūrėjo į tolį. Laurencijus ir nepažvelgęs į merginą galėjo pasakyti kur link ji žiūri - Horo žiūrėjo į šiaurę.
- Mano gimtinė - Joitsos miškai. Jau nebežinau, kiek laiko nesu ten buvusi. Aš labai noriu ten sugrįžti.
Laurencijus, nustebintas merginos žodžių stebėjo jo profilį. Keliaujantys prekeiviai būdavo priversti išsižadėti tokių dalykų kaip gimtinė, ir Laurencijus čia buvo ne išimtis. Jis nė karto nebuvo sugrįžęs namo.
Laurencijus gimė mažame vargingame provincijos kaimelyje. Nors gerų atsiminimų apie gimtinę jis neturėjo, tačiau kartais, vienišumo akimirkomis, sėdėdamas vežime, jis ilgėdavosi gimtojo kaimelio. Jeigu Horo nemeluoja, tai ji jau kelis šimtmečius gyveno svetimoje žemėje, nemėgstama, atskirta nuo gimtinės. Apimtas tokios nostalgijos jis pradėjo užjausti Horo.
- Tačiau aš taip pat noriu šiek tiek pakeliauti. Nors ir labai ilgiuosi namų, tačiau per ilgą laiką aplinkinis pasaulis turėjo stipriai pasikeisti ir aš noriu tai pamatyti.
Tai pasakiusi Horo nusiramino ir įsižiūrėjo Laurencijui į veidą.
- Jei tu negalvoji gražinti javų Pasrojės kaimui ir jei nežadi manęs įduoti bažnyčiai, aš norėčiau su tavim keliauti. Tu esi keliaujantis prekeivis, tiesa?
Tai sakydama mergina šypsojosi tarsi žinotų jog Laurencijus taip tikrai nepadarys. Ji prašė to ne kaip išsigelbėjimo, o kaip senas draugas prašo kito paslaugos. Nors Laurencijus ir negalėjo pasakyti ar mergina sako tiesą, jis jautė, kad ji bent jau nėra blogas asmuo. Be to, šis pašnekesys su Horo jam teikė malonumą. Tačiau Laurencijus, būdamas prekeiviu iki pat kaulų smegenų, neskubėjo atsakyti. Būti prekeiviu reiškia reikalui esant turėti drąsos nebijoti net Dievo ir nepasitikėti niekuo, net savo giminėm. Kurį laiką pagalvojęs prekeivis tyliai atsakė.
- Aš negaliu taip greit šitai nuspręsti.
Laurencijus tikėjosi merginos priekaištų, tačiau jis klydo - mergina ramiai linktelėjo.
- Atsargumas - gera savybė, tačiau, tyrinėdama žmogų aš visiškai pasitikiu savo akimis ir nemanau kad tu būtum toks kietaširdis ir atsisakytum mane išgelbėti. tačiau aš nesu žmogus, aš - vilkė.
Tačiau šitai mergina tarė šelmiškai besišypsodama. Tada vėl nerūpestingai įsirausė į kailius duodama suprasti kad šios dienos pokalbis baigtas. Kaip ir anksčiau, iniciatyva buvo merginos pusėje. Nors Laurencijui ir buvo nemalonu pripažinti kad jis niekaip negali pakeisti situacijos bet kartu ir buvo juokinga.
Staiga merginos ausys sujudėjo, ji iškišo veidą iš kailių ir pratarė:
- Tikiuosi tu nepaliksi manęs miegoti lauke
Laurencijus žinojo kad negali taip pasielgti, bet šiuo metu jis tegalėjo gūžtelti pečiais. Tuo metu mergina įžūliai besijuokdama vėl atsigulė į kailius.
Atrodė, kad pastarieji merginos veiksmai tebuvo vaidinimas. Merginos elgesys buvo panašūs į įkalintos princesės. Tačiau Laurencijus nemanė kad pasakojimo dalis apie nedėkingus kaimiečius bei norą grįžti į gimtinę buvo suvaidinta. Taip pat jis patikėjo kad mergina tikrai yra Horo o ne demono apsėsta mergina. Tačiau Laurencijus nusprendė daugiau apie tai negalvoti ir įlipo į vežimą. Jis suprato kad ir kiek daugiau jis galvotų, vis vien nesugalvotų jokio tinkamo paaiškinimo, tad geriausias sprendimas yra eiti miegoti.
Kailiai kuriuose miegojo Horo buvo Laurencijaus. Negi jis – kailių savininkas nusileis vilkei ir miegos apsiklojęs užklotu ant vairuotojo suolo? Tokių minčių paragintas jis pastūmė merginą į šoną ir irgi atsigulė kailių krūvoje. Gulėdamas jis girdėjo tylų merginos kvėpavimą. Nors jis ir kartojo sau nedaryti skuboto sprendimo, tačiau nusprendė: jei atsibudus ryte mergina nebus jo apvogusi ir dingusi, jis leis jai keliauti drauge. Be to, prekeivis netikėjo kad mergina būtų vagilė, be to net norėdama ji viena sunkiai galėtų jį apvogti. Taip galvodamas Laurencijus šiek tiek su nerimu laukė ryto. Negana to, jis pirmą kartą per ilgą laiką nemiegojo vienas. Taigi maloniam kailių kvapui kutenant nosį ir merginai miegan šalia jo Laurencijus negalėjo jaustis nelaimingas.
Tarsi skaitydamas šeimininko mintis arklys, tarsi atsidusdamas, suprunkštė. Galbūt arkliai supranta ką žmonės sako tiesiog nemoka atsakyt.
Karčiai besišypsodamas Laurencijus užmerkė akis.
*******
Laurencijus atsikėlė anksti. Prekeiviai, norintys kuo daugiau uždirbti, turi keltis anksti ir kuo labiau išnaudoti dieną. Tačiau Laurencijui prabudus Horo jau buvo atsikėlusi ir kažką šiugždino. Pirma mintis, atėjusi jam į galva buvo kad jo nerimas pasitvirtino. Atsisukęs jis pamatė, kad mergina susirado jo drabužius ir apsirengusi užsirišinėjo batraištį.
- Ei! Tai mano drabužiai!
Net jei tai ir nėra vogimas, svetimų daiktų naudojimas yra laikoma nuodėme prieš Dievą. Kai Laurencijus šitaip gėdindamas merginą atsisuko, pamatė, kad Horo į tai visiškai nekreipė dėmesio.
- Hmm? O tu pabudai. Kaip manai, šitie drabužiai man tinka?
Nepaisydama Laurencijaus priekaištų mergina, norėdama pasirodyti, išskleidė rankas. Ji ne tik kad nejautė kaltės, bet netgi šiek tiek tuo didžiavosi. Tai matant atrodė kad vakarykštė išsiblaškiusi Horo buvo netikra. Šita begėdiškai besielgianti mergina turbūt ir yra tikrasis Horo veidas. Be to, mergina dėvėjo prabangius Laurencijaus drabužius, kuriuos jis užsidėdavo tik eidamas derėtis su turtingais miesto pirkliais. Tai buvo indigo spalvos marškiniai ilgomis rankovėmis ir madinga liemenė. Puikus avies odos diržas, prilaikantis iš drobės bei odos pagamintas kelnes. Badai buvo pagaminti iš trigubo sluoksnio raugintos odos ir buvo tokie tvirti kad galėjo atlaikyti net atšiaurų kalnų klimatą. Aprangą užbaigė ant pečių susegtas puikios kokybės meškos kailio apsiaustas.
Prekeivis, turintis gerus drabužius visada yra gerbiamas. Vien tik tam kad nusipirktų šį apdarą Laurencijus nuo pat savo pameistrystės 10 metų taupė pinigus. Jeigu Laurencijus prieš eidamas į derybas susitvarkydavo barzdą ir apsirengdavo šiais drabužiais, su juo visada elgdavosi pagarbiai. Ir dabar šiuos drabužius buvo apsirengusi Horo.



Tačiau Laurencijus nesupyko. Aišku, tai buvo dėl to kad merginai, apsirengusi jai aiškiai per dideliais drabužiais, atrodė mielai.
- Šis puikus juodo meškos kailio apsiaustas man labai patinka - jis puikiai dera prie mano rudų plaukų. Tačiau kelnės trukdo uodegai. Ar galiu jose išpjauti uodegai skylę?
Nors mergina tai pasakė nerūpestingai, bet šios kelnės buvo pagamintos patyrusio siuvėjo. Išpjovus kelnėse skylę jos būtų sugadintos nepataisomai. Laurencijus griežtai papurtė galvą.
- Na, kelnės vis vien didokos. Kaip nors su jomis išsiversiu.
Stebėdamas Horo Laurencijus atsikėlė. Mergina su drabužiais elgėsi tarsi su savais, žinodama, kad prekeivis negali jai liepti nusirengti. Tuo tarpu Laurencijus bijojo kad mergina nuo jo nepabėgtų, kadangi už šiuos drabužius mieste galėjo nemažai uždirbti.
- Atrodo tu esi prekeivis iki pat kaulų smegenų. Pažvelgus tau į veidą galima suprasti visas tavo mintis.
Besijuokdama pasakė mergina, vikriai iššokdama iš vežimo. Tai Horo padarė taip staigiai, kad Laurencijus nespėjo sureaguoti. Jeigu mergina norėtų pabėgti Laurencijus abejojo ar sugebėtų ją pavyti. Tačiau gali būti kad Laurencijus kažkur savyje žinojo kad mergina nebandys bėgti, taigi jis nesureagavo į šį merginos veiksmą.
- Aš nebėgsiu. Jei būčiau norėjusi pabėgti, būčiau seniai tą padariusi.
Iš pradžių Laurencijus pažvelgė į javus, po to nukreipė žvilgsnį į besijuokiančią Horo. Ji nusivilko meškos kailio apsiaustą ir įmetė jį į vežimą. Apsiaustas, pritaikytas Laurencijaus ūgio žmogui, merginai buvo tiesiog per daug didelis. Jis suprato kad vakar, mėnesienoje, gerai nematydamas merginos, jis suklydo dėl jos ūgio. Nors Laurencijus ir buvo aukštas Horo buvo visom dviem galvom žemesnė už Laurencijų.
Baigusi tyrinėti drabužių kokybę Horo prasižiojo ir tarė:
- Aš noriu su tavim keliauti. Juk tu man leisi, tiesa?
Mergina nusišypsojo. Jos šypsenoje nebuvo nė lašo meilikavimo. Nors jai dar galėjo būti atsakyta, Horo vis vien linksmai šypsojosi. Laurencijus lengvai atsiduso. Mergina nebuvo panaši į vagilę, norinčia apvogti prekeivį. Ir nors Laurencijus žinojo negalįs visai atsipalaiduoti, jis nematė priežasties, nepasiimti merginos kartu. Be to, jam atrodė, kad išsiskyrus su Horo, vienišiaus gyvenimas pasidarys dar blogesnis.
- Galbūt toks mano likimas. Gerai, gali keliauti kartu su manimi.
Laurencijui tai pasakius Horo nepuolė tuo džiaugtis, o tik tai šiek tiek nusišypsojo.
- Tačiau valgį sau turėsi užsidirbti. Aš taip pat nevalgau už dyka. Net jei tu ir esi derliaus dievas, mano piniginei derliaus tu neatneši.
- Aš nesu tokia prasta kad negalėčiau užsidirbti maistui. Aš esu išdidi vilkė , išmintingoji vilkė Horo.
Atrodė kad mergina dėl to vaikiškai įsižeidė, tačiau šį sykį Laurencijus suprato, kad mergina vėl apsimetinėja. Kaip ir anksčiau mergina greitai pradėjo garsiai kvatoti.
- Tačiau žinant kaip apgailėtinai vakar elgėsi toji išdidi vilkė, tai net nėra juokinga.
Pasakė Horo tarsi pašiepdama save.
- Na, malonu susipažinti.
- Aš Laurencijus, Kraftas Laurencijus. Darbo metu į mane gali kreiptis tiesiog Laurencijumi.
- Hm, Laurencijus. Aš minėsiu geruoju ir garsinsiu tave ir tavo vardą visą amžinybę.
Horo tai pasakė rimtu tonu pilnai pasitikėdama savimi, o jos ausys nenustygo iš išdidumo. Galbūt tai buvo tik dar vienas juokelis, tačiau merginos būdas buvo nepastovus kaip kalnų oras: vienu momentu ji elgiasi vaikiškai, o kitu jau yra gudri ir neperprantama. Nusprendęs, kad sunkiai perprantamas merginos elgesys tik parodo jos gurumą, Laurencijus ištiesė jai ranką, tuo parodydamas, kad pripažįsta Horo sau lygia partnere. Tai supratusi Horo nusišypsojo ir nusijuokė.
Nors ir maža, merginos ranka buvo maloniai šilta.
- Tarp kitko, greitai pradės lyti, mums reikėtų pasiskubinti išvykti.
- Ką? Kodėl tu to nepasakei anksčiau?!
Rėkė Laurencijus tuo pabaidydamas arklį.Vakar vakare nebuvo jokių ženklų, pranašaujančių lietų, tačiau dabar, pažiūrėjęs į dangų prekeivis pamatė jį uždengusius pilkus debesis. Horo juokėsi stebėdama skubiai besiruošiantį kelionės draugą. Tačiau t ji įšoko į vežimą ir sutvarkė bei uždengė miegant sujauktus kailius. Matėsi kad mergina dirbo geriau nei bet kokia nauja pameistrė.
- Upė dabar pavojinga. Mums reikėtų šiek tiek nuo jos pasitraukti.
Laurencijus paragino arklį, paėmė jo vandenį, atsisėdo į vadeliotojo vietą ir, paėmęs vadžias, pašaukė Horo. Vadeliotojo vieta, vienam Laurencijui šiek tiek per plati, dviem keliauninkams buvo šiek tiek per ankšta.
Tačiau, tokiu būdu, esant šaltam orui, abiem bus šilčiau.
Taip, arklio žvengimu, prasidėjo šių dviejų keistų keliautojų kelionė.

1 Skyrius PABAIGA

[AKUJI-SAN]

Puikumėlis

Šaunuolis,vilkazz

[wareware]

geras zmogus

[fasian]

šaunuoliai kad verčiat ir redaguojat

[Nana_]

Respectas

[meskiukas]

Biski ne i tema, kur mokaisi japonu kalbos, kad taip masiskai ir saulniai verti?