<img src=http://i371.photobucket.com/albums/oo152/dunamez/stella%20vs%20Kazok_zpshdtwr3wt.png height=400px></img>
Va kokia vasara pas mus užderėjo, krūva rašytojų aktyvuotis pradėjo. O jei rimčiau ir neeiliuotai, džiugu sulaukti dar vienos poros kovojančių rašytojų. Tik tiek, kad pastaruoju metu ne visai visi darbus pristato, tai tikiuosi, kad taip neįdomiai ši kova nesibaigs. Į stellos išmestą šūksnį su noru kautis atsiliepė Kazok - mūsų vietiniu mastu kaip ir naujokas, bet kažkur kitur rašymo patirties jau prisigaudęs. Pažiūrėsim, kuris kurį.
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Tema: profesija
Istorija turi prasidėti sakiniu: Aš atsibudau vienas kambary.
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 500 iki 1000 žodžių
Deadline: 2015-07-18
Va kokia vasara pas mus užderėjo, krūva rašytojų aktyvuotis pradėjo. O jei rimčiau ir neeiliuotai, džiugu sulaukti dar vienos poros kovojančių rašytojų. Tik tiek, kad pastaruoju metu ne visai visi darbus pristato, tai tikiuosi, kad taip neįdomiai ši kova nesibaigs. Į stellos išmestą šūksnį su noru kautis atsiliepė Kazok - mūsų vietiniu mastu kaip ir naujokas, bet kažkur kitur rašymo patirties jau prisigaudęs. Pažiūrėsim, kuris kurį.
<hr>
KOVOS INFORMACIJA
Tema: profesija
Istorija turi prasidėti sakiniu: Aš atsibudau vienas kambary.
Žanras: pagal pasirinkimą
Apimtis: nuo 500 iki 1000 žodžių
Deadline: 2015-07-18
<hr>
Kaip džiugu patirti tokį netikėtą precedentą, kai abu darbai atsiųsti netgi anksčiau laiko. Tad ir paskelbti juos anksčiau galima. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.
<hr>Darbai:
<hr>
stella
Mildreda
(836 žodžiai)
<hr>
Kazok
Drugelis dėžėje
(996 žodžiai)
<hr>
Balsavimas trunka vieną savaitę.
<hr>Darbai:
<hr>
stella
Mildreda
(836 žodžiai)
Spoileris:
- Aš atsibudau vienas kambary. - sunkiai gaudydamas kvapą, man pasakoja ponas H. - Lovoje Mildredos nebuvo. Maniau, kad nuėjo į tualetą ar virtuvę ir tuoj grįš, tad vėl užsnūdau. Tačiau po pusvalandžio vėl pabudau, ir pamatęs, kad jos vis dar nėra, nusprendžiau nusileisti laiptais žemyn ir patikrinti, ar viskas gerai.
Visą valandą klausau jo istorijos apie naktį iš lovos dingusią žmoną ir įrašinėju ją į diktofoną. Istoriją jis pasakoja nerišliai ir nenuosekliai, kadangi iš susijaudinimo mikčioja ir visas dreba. Tuomet mano eilė užduoti standartinius klausimus - ar žmona pastaruoju metu nesielgė neįprastai, ar negalėjo savo noru pabėgti, jeigu ne, tuomet ar turi kokių priešų. Prisiklausiusi apie tai, kaip ji mylėjo gyvenimą ir koks su visais puikiai sutariantis angelas ji buvo, nusprendžiu, kad laikas atsikratyti šio nervų kamuolio, kad galėčiau susikaupti ir imtis darbo.
- Nesijaudinkite, darysiu viską, kad surasčiau Jūsų žmoną, - kalbu, kone grūsdama jį pro duris, nes jis niekaip nenorėjo išeiti. - iš Jūsų pasakojimo nepanašu, kad jai galėtų grėsti koks nors pavojus.
- Ačiū, ačiū, - žiopčioja jis. - žinote, policija kažkaip atsainiai į tai žiūri. Nemanau, kad jie būtų rimtai nusiteikę ją surasti. Sakė, kad patikrinčiau jos meilužio namus, - jam ant kaklo iššoka venos, o jis pats išrausta kaip vėžys.
Jam išėjus, atsisėdu prie stalo ir bandau sudėlioti veiksmų planą, tačiau niekaip nesiseka susikaupti - tarsi jo pasakojimo klausymasis būtų išsunkęs iš manęs paskutines jėgas. Nusprendžiu savęs neprievartauti ir šiandien daugiau nebedirbti. Geriau pailsėsiu, o darbo imsiuos rytoj.
Pamažėle einu per ūkanotas miestelio gatveles. Ir kas galėjo pagalvoti, kad staiga gausiu naują užsakymą, nors dėl jų trūkumo jau buvau suplanavusi savaitės pabaigoje uždaryti kontorą? Iš tiesų buvo prasta mintis imtis tokio darbo tokiame miestelyje - čia vyrauja monotoniškas gyvenimas, o visos intrigos ir skandalai lieka didmiesčių ribose. Tačiau nusprendžiu dar išspręsti šį atvejį, nes man savotiškai pagailo to žmogelio.
Kitą dieną aplankau poną H. jo namuose. Vakar per tą sumaištį pamiršau jo paprašyti žmonos nuotraukos. Ponas H. palydi mane į tvarkingą svetainę ir ima raustis stalčiuje. Galiausiai ištraukia vieną nuotrauką, kur Mildreda sėdi prie staliuko kažkokiame prabangiame restorane. Akivaizdu, kad nuotrauka perkirpta pusiau - kažkas sėdėjo jai iš kairės.
- Hmmm, - numykiu. - kas sėdėjo šalia jos?
- A, tai... tai... buvęs šeimos draugas, - kiek pasimeta ponas H. - jis pridarė mums šunybių, dėl to nenorime jo prisiminti.
- Aišku, - sakau. - man reikėtų daugiau jos nuotraukų. Matote, žmonės skirtingose nuotraukose gali skirtingai atrodyti. Man reikia bent jau įsiminti jos veido bruožus. Idealu būtų kelios nuotraukos, darytos skirtingais kampais bei jai nutaisius skirtingas veido išraiškas.
Ponas H. staiga išrausta, visai kaip vakar mano kontoroje.
- Tai neįmanoma, - staiga gan piktai pasako jis. - visos nuotraukos yra tokioje skrynioje, kurios raktas jau seniai pamestas. Dėl to daugiau nuotraukų neturiu.
- O kaip jūsų vestuvių nuotraukos? Ar neturite įsirėminę jokių kitų nuotraukų?
- Ne, ne, ne, - sako jis, ir šįkart jau aš esu grūdama lauk. - atsiprašau, turiu dirbti. Turiu daug darbo padaryti iki ryojaus.
Nelabai mandagiai išgrūsta pro duris, nusprendžiu, kad ponas H. man tapo įdomesnis už Mildredą, tad pakeičiu strategiją - nutariu pasidomėti jo praeitimi.
Vietinėse krautuvėse ir baruose žmonės gūžčioja pečiais - mandagus, kiek tylus vyras, visada organizuotai pasiima tai, ko jam reikia, ir išeina per ilgai neužsibūdamas. Tiesa, kartu su žmona jo dar nėra matę.
- Jis nelabai seniai čia atsikraustė, - sako man krautuvininkas. - pasakojo, kad jo žmona dirba jūrų laivyne felčere, dėl to retai būna namie.
- Bet ji juk turėjo būti čia pakutinėmis dienomis, - kiek pasimetu.
Krautuvininkas tik gūžteli pečiais ir pradeda aptarnauti kitus klientus.
Man jau darosi nejauku, tad nusprendžiu traukti tiesiai į policiją.
Pėsčiųjų takas į nuovadą neilgas, bet atokus - reikia praeiti parko atkarpą. Be manęs, tokiu dienos metu parke daugiau nieko nėra, o darganotas oras tik sustiprina scenos kinematografiškumą. Išgirstu, kad už manęs kažkas eina. Nereikia ir atsisukti - žinau, kas ten. Imu kone bėgti, žmogus už manęs taip pat. Pasieku asfaltuotą kelią su nuovada priešaky apsiverkusi. Prie durų rūkęs policininkas meta cigaretę ir pribėga man padėti. Mane persekiojusio žmogaus jau neliko nė kvapo.
- Tas žmogus turi psichikos sutrikimų, - galiausiai sužinau visą tiesą iš viršininko. - įsivaizduoja turįs žmoną, nors neturi. Neseniai paleistas iš ligoninės, nes gydytojams pasirodė, kad pasitaisė. Atrodo, reikės jį vėl ten grąžinti. - viršininkas atsidūsta ir pažvelgia į savo bendradarbį.
- Trys ekipažai jau ieško jo, - patikina tas.
- Tą moterį persekioja jau ne vienerius metus, - tęsia viršininkas. - jam uždrausta prie jos artintis arčiau nei per 50 metrų. Matyt, dabar nusprendė įdarbinti kitus žmones dirbti jo juodą darbą. - jis vėl atsidūsta. - Ko gero, žmogelis vis kraustosi iš miestelio į miestelį, ten, kur jo niekas nepažįsta ir negalėtų įskųsti.
Traukdama link išėjimo apsvaigusia galva ir visiškai nuvargusi, per raciją išgirstu, kad ponas H. jau sugautas.
- Jis man sakė, kad kreipėsi į policiją, - prisiminusi vakarykšį pokalbį, vėl atsisuku į viršininką.
- Ne, ne, tikrai ne, - juokdamasis atsako jis. - geros dienos, ponia.
Nusprendžiu kontorą uždaryti jau rytoj ir išsikraustyti iš šio miestelio.
Visą valandą klausau jo istorijos apie naktį iš lovos dingusią žmoną ir įrašinėju ją į diktofoną. Istoriją jis pasakoja nerišliai ir nenuosekliai, kadangi iš susijaudinimo mikčioja ir visas dreba. Tuomet mano eilė užduoti standartinius klausimus - ar žmona pastaruoju metu nesielgė neįprastai, ar negalėjo savo noru pabėgti, jeigu ne, tuomet ar turi kokių priešų. Prisiklausiusi apie tai, kaip ji mylėjo gyvenimą ir koks su visais puikiai sutariantis angelas ji buvo, nusprendžiu, kad laikas atsikratyti šio nervų kamuolio, kad galėčiau susikaupti ir imtis darbo.
- Nesijaudinkite, darysiu viską, kad surasčiau Jūsų žmoną, - kalbu, kone grūsdama jį pro duris, nes jis niekaip nenorėjo išeiti. - iš Jūsų pasakojimo nepanašu, kad jai galėtų grėsti koks nors pavojus.
- Ačiū, ačiū, - žiopčioja jis. - žinote, policija kažkaip atsainiai į tai žiūri. Nemanau, kad jie būtų rimtai nusiteikę ją surasti. Sakė, kad patikrinčiau jos meilužio namus, - jam ant kaklo iššoka venos, o jis pats išrausta kaip vėžys.
Jam išėjus, atsisėdu prie stalo ir bandau sudėlioti veiksmų planą, tačiau niekaip nesiseka susikaupti - tarsi jo pasakojimo klausymasis būtų išsunkęs iš manęs paskutines jėgas. Nusprendžiu savęs neprievartauti ir šiandien daugiau nebedirbti. Geriau pailsėsiu, o darbo imsiuos rytoj.
Pamažėle einu per ūkanotas miestelio gatveles. Ir kas galėjo pagalvoti, kad staiga gausiu naują užsakymą, nors dėl jų trūkumo jau buvau suplanavusi savaitės pabaigoje uždaryti kontorą? Iš tiesų buvo prasta mintis imtis tokio darbo tokiame miestelyje - čia vyrauja monotoniškas gyvenimas, o visos intrigos ir skandalai lieka didmiesčių ribose. Tačiau nusprendžiu dar išspręsti šį atvejį, nes man savotiškai pagailo to žmogelio.
Kitą dieną aplankau poną H. jo namuose. Vakar per tą sumaištį pamiršau jo paprašyti žmonos nuotraukos. Ponas H. palydi mane į tvarkingą svetainę ir ima raustis stalčiuje. Galiausiai ištraukia vieną nuotrauką, kur Mildreda sėdi prie staliuko kažkokiame prabangiame restorane. Akivaizdu, kad nuotrauka perkirpta pusiau - kažkas sėdėjo jai iš kairės.
- Hmmm, - numykiu. - kas sėdėjo šalia jos?
- A, tai... tai... buvęs šeimos draugas, - kiek pasimeta ponas H. - jis pridarė mums šunybių, dėl to nenorime jo prisiminti.
- Aišku, - sakau. - man reikėtų daugiau jos nuotraukų. Matote, žmonės skirtingose nuotraukose gali skirtingai atrodyti. Man reikia bent jau įsiminti jos veido bruožus. Idealu būtų kelios nuotraukos, darytos skirtingais kampais bei jai nutaisius skirtingas veido išraiškas.
Ponas H. staiga išrausta, visai kaip vakar mano kontoroje.
- Tai neįmanoma, - staiga gan piktai pasako jis. - visos nuotraukos yra tokioje skrynioje, kurios raktas jau seniai pamestas. Dėl to daugiau nuotraukų neturiu.
- O kaip jūsų vestuvių nuotraukos? Ar neturite įsirėminę jokių kitų nuotraukų?
- Ne, ne, ne, - sako jis, ir šįkart jau aš esu grūdama lauk. - atsiprašau, turiu dirbti. Turiu daug darbo padaryti iki ryojaus.
Nelabai mandagiai išgrūsta pro duris, nusprendžiu, kad ponas H. man tapo įdomesnis už Mildredą, tad pakeičiu strategiją - nutariu pasidomėti jo praeitimi.
Vietinėse krautuvėse ir baruose žmonės gūžčioja pečiais - mandagus, kiek tylus vyras, visada organizuotai pasiima tai, ko jam reikia, ir išeina per ilgai neužsibūdamas. Tiesa, kartu su žmona jo dar nėra matę.
- Jis nelabai seniai čia atsikraustė, - sako man krautuvininkas. - pasakojo, kad jo žmona dirba jūrų laivyne felčere, dėl to retai būna namie.
- Bet ji juk turėjo būti čia pakutinėmis dienomis, - kiek pasimetu.
Krautuvininkas tik gūžteli pečiais ir pradeda aptarnauti kitus klientus.
Man jau darosi nejauku, tad nusprendžiu traukti tiesiai į policiją.
Pėsčiųjų takas į nuovadą neilgas, bet atokus - reikia praeiti parko atkarpą. Be manęs, tokiu dienos metu parke daugiau nieko nėra, o darganotas oras tik sustiprina scenos kinematografiškumą. Išgirstu, kad už manęs kažkas eina. Nereikia ir atsisukti - žinau, kas ten. Imu kone bėgti, žmogus už manęs taip pat. Pasieku asfaltuotą kelią su nuovada priešaky apsiverkusi. Prie durų rūkęs policininkas meta cigaretę ir pribėga man padėti. Mane persekiojusio žmogaus jau neliko nė kvapo.
- Tas žmogus turi psichikos sutrikimų, - galiausiai sužinau visą tiesą iš viršininko. - įsivaizduoja turįs žmoną, nors neturi. Neseniai paleistas iš ligoninės, nes gydytojams pasirodė, kad pasitaisė. Atrodo, reikės jį vėl ten grąžinti. - viršininkas atsidūsta ir pažvelgia į savo bendradarbį.
- Trys ekipažai jau ieško jo, - patikina tas.
- Tą moterį persekioja jau ne vienerius metus, - tęsia viršininkas. - jam uždrausta prie jos artintis arčiau nei per 50 metrų. Matyt, dabar nusprendė įdarbinti kitus žmones dirbti jo juodą darbą. - jis vėl atsidūsta. - Ko gero, žmogelis vis kraustosi iš miestelio į miestelį, ten, kur jo niekas nepažįsta ir negalėtų įskųsti.
Traukdama link išėjimo apsvaigusia galva ir visiškai nuvargusi, per raciją išgirstu, kad ponas H. jau sugautas.
- Jis man sakė, kad kreipėsi į policiją, - prisiminusi vakarykšį pokalbį, vėl atsisuku į viršininką.
- Ne, ne, tikrai ne, - juokdamasis atsako jis. - geros dienos, ponia.
Nusprendžiu kontorą uždaryti jau rytoj ir išsikraustyti iš šio miestelio.
<hr>
Kazok
Drugelis dėžėje
(996 žodžiai)
Spoileris:
I. ‘‘‘‘O‘‘\\
Aš atsibudau vienas kambary. Žiūrėjau į baltas lubas. Jos tikrai buvo aukštos. Visas kambarys buvo baltas ir jame buvo vengta turėti kitokias spalvas, išskyrus balta. Kambarys visas buvo kvadrato formos, o skersmuo, vienos briaunos, buvo 8 metrai. Didelis kambarys ir nereikia mokėti už šildymą, nes čia būdavo visados šiltą.
Aš sapnavau sapną. Sapnavau, kad esu žmogus, kuris eina gatvė. Viskas. Man į galvą atėjo seną, vieno kinų poeto mintys- „Vakar sapnavau, kad esu drugelis ir dabar nežinau, ar esu žmogus, kuris sapnavo drugelį, o galbūt esu drugelis, šiuo metu sapnuojantis, kad yra žmogus“. Nežinau, kaip yra, bet aš abiems atvejais buvau likęs žmogumi, tai nemanau, kad tai ką nors labai keitė.
II. ...I o\\\...
Aš esu sapnų aiškintojas. Pagal profesija- psichoterapeutas, bet tai nieko nereiškia. Aš atsibudau savo sofoje, su drabužiais, nes miegu kaip lavonas ir išvis nejudu iš vietos. Dėl šios priežasties, aš miegus su juodu kostiumu ir jis lieka be raukšlių. Ant tos pačios sofos, aš sodinu, guldau ir leidžiu miegoti savo klientams. Tikiu, kad aš miegodamas ten pat, kur sėdęs mano klientai, galėsiu su jais turėti artimesnį ryšį.
Aš, šiandien, neišeinu iš namų jau 7 metus ir 44 dienas. Ant baltos sienos, užlipęs ant kopėčių, su juodu teptuku, kaip menininkas ir užkietėjąs nusikaltėlis, padėjau dar vieną mažą brūkšnį. Nors jau buvo nudažytas visai kaip ir nemenkas plotas, bet man iki gyvenimo galo, dar liks vietos, dar tapyti savo dienas.
III. !..II.\\\ ..,] u
Man,sunkiausias pasirinkimas rytais, yra pasirinkti; su kuria pypkė rūkant, gerti Jamaikos juodaodžių, auginta ir skrudinta, juoda kava. Ar arabiška midwakh, ar japoniška kiseru. Tegu nešvarūs europietiškų pypkių valstiečiai ir baudžiauninkai maudosi purve, nes aš niekada neimsiu jų pypkių į rankas, kol dar gyvas. Mano maži vaikiški principai.
Man, beldimas į duris, yra žadintuvas, kad atėjo svečias. Tai nebūtinai būdavo klientas, bet nereikšdavo tai, kad aš negalėsiu tam žmogui kažkuo padėti. Tokia mano natūrali prigimtis. Tariau ramiu, truputi rytiniu tonu:
-Visada atsidaryta.
-Dėkui,- pasakė merginos balsas.
Pas mane dažniausiai apsilankydavo moterys, bet aš nerizikuoju sakyti, kad „visi mano klientai yra moterys”, nes pas mane lankosi ir vyrai.
Aš greitai pasirinkau midwakh ir atsistojau, pasitikti savo svečio, dar prieš jai atidarant duris, su kava rankoje. Norėjau būti mandagus ir ją pamatyti iš arčiau. Mane paskutinį kartą aplankė kažkas tik prieš trys dienas. Nors dar nesiilgėjau žmonių, bet man visada būdavo malonu priimti žmonės ir jų klausytis.
Mano duris atvėre žavi mergina, ji buvo visa šlapia, nors su skėčiu rankoje. Bent jau aišku, kodėl šiandien taip vėsu. Ji žiūrėjau sau po kojomis ir lėtai, su savo ofiso kostiumėliu, žengė žingsnį į priekį, kai pamatė mano kojas, ji pakėlė savo mėlynas akis ir atsargiai nusišypsojo.
- Laba diena, ar galima užeiti?
- Žinoma, žinoma. Galima pasiūlyti rankšluostį? Skėtį galite palikti koridoriuje, jis greitai išdžiūs.
Aš ėjau link spintos, kai, tuo metu, mergina pasidėjo savo skėtį ir lauke, kai atnešiu rankšluostį. Man atnešus rankšluostį, aš kitoje rankoje, dar belaikydamas kava, pasiūliau truputi atsigerti jos ir nusivalyti su rankšluosčiu, vėliau paimti šilta didelį pledą, kad būtu šilčiau. Ji sutiko. Tada, atsisėdus ant mano sofos, ji ramiai paklausė manęs keisto klausimo.
- Ar jūs gėjus?
IV. \……………… O...\\\
-Ne,- atsakiau šviesos greičiu, - Kodėl klausite?
Mano svečias, nukrito į sofą, su savo vis dar šlapiais plaukais. Jos plaukai buvo vidutiniškai rudi, su baltom sruogom. Tikriausiai stresas darbe. Prisimerkusi ir mieguista, ji ramiai ėmė pasakoti:
- Aš esu skaičiusi Z. Froidą ir jame pasakojimą, kad pypkė ir pistoletas, simbolizuoja vyro lytinius organus, o jūs, į burną kišatės pypkė ir patenkinate oralinį malonumą.
- „Kartais rankoje laikoma pypkė tiek ir tereiškia - rankoje laikomą pypkę”, taip pat sakė Z. Froidas. Dar, čia ne sapnas, o tikras gyvenimas,- pasakiau jai, bet ji jau užmigo.
Žmonės tampa tikrai mieguisti lietuje,ypač pavargę po darbo, kad net negrų kava negali padėti.
V. ‘’ –\\\ …‘m
Aš pradėjau piešti. Ir vėl tam, kad turėčiau artimesnį ryšį su žmogumi. Tokia mano tradicija. Atsisėdus šalia sofos, į minkštą ir patogų krėslą, piešti miegantį žmogų, ant savo sofos. Idėją perėmiau iš filmo „Titanikas”. Mintyse aš visada įsivaizduodavau, su truputi ištvirkusią šypseną, kad mano miegantis žmogus sakydavo: -„Draw me like one of your neurotic girls (or guys)”. Stengiuosi tai daryti kuo slapčiau. Net psichoterapeutai turi paslapčių.
VI. L.. * 3\\\..y
Aš jau senokai baigiau piešti ir gėriau vanilinį vyną, tame pačiame krėsle. Ji pagaliau atsibudo. Pasitikslinau laiką galvoje, kiek ji miegojo. Laikas- 7 valandos ir 44 minutės. To jai tikrai reikėjo, bet man jau reikėjo pačiam sofos. Miegui. Aš pradėjau:
- Manau laikas susipažinti. Mano vardas Joko. Kiti vadina Džoko, arba Joke. Nesvarbu. Pilnas mano vardas- Joko B. Belakot ir…,pasakius man tai, ji mane pertraukė
- Ką reiškia „B” ?
- Barbarosa.
- Ar tai ne moteriškas vardas? Tai jūs…
- Mano tėvas buvo vokietis. Jis tikėjo, kad man lemta pavergti Rusija. Beje, negi negirdėjote Ericho Marija Remarko?
- Bet, ar jo tikras vardas ne buvo Erichas Paulas Remarkas?
- Nesvarbu.
- Kodėl jus turite drugelio tatuiruotė ant kairiojo žando?
Aš instinktyviai, dešinę ranką, pridengiau tatuiruote, kuria turėjo slėpti geltonai dažyti, mano juodi plaukai. Ji buvo įžvalgi, to nepaneigsi.
- Ten yra ir buvo,didelis apgamas. Tatuiruote turėjo tai paslėpti. Nieko ypatinga.
- Kodėl jūs su kostiumu?
- Nes aš myliu kostiumus ir manau jūs nesitikėjote mane pamatyti su kostiumu, ar ne?
- Taip. Kodėl jūs…, aš staigiai atsistojau ir čia ją, su pirštu, prie lūpos, sustabdžiau. Aš žinojau, ko ji klaus. „Kodėl aš vienas?”. Aš niekam to neatsakyčiau, nors ir koks aš esu atviras, kad įgaučiau žmogaus pasitikėjimą ir artumą.
- Manau man šiandienai užteks šio seanso, kaip jūsų klientui. Tikiuosi miegas atlygino už jūsų paslaugas.
Ji akimirką sutriko, bet suprato.
- Man reikia eiti,- ji pasakė ramiai. Ji ėjo prie durų, lydimą tik mano žvilgsnio. Ji, tik be užsidarant durims, tarė,- Mano vardas- Fateor Schlussel,- ir uždarė durys.
Man buvo keista. Toks buvo mano žmonos vardas. Aš atidariau duris. Skėčio nebuvo, o sofa buvo sausa.
Mano svečiai- kaip sapnai, ateina ir dingsta, bet nieko nebūna keisčiau, kaip kalbėtis su savo pačiu sapnu.
Aš vienišas savanaudis.
Aš atsibudau vienas kambary. Žiūrėjau į baltas lubas. Jos tikrai buvo aukštos. Visas kambarys buvo baltas ir jame buvo vengta turėti kitokias spalvas, išskyrus balta. Kambarys visas buvo kvadrato formos, o skersmuo, vienos briaunos, buvo 8 metrai. Didelis kambarys ir nereikia mokėti už šildymą, nes čia būdavo visados šiltą.
Aš sapnavau sapną. Sapnavau, kad esu žmogus, kuris eina gatvė. Viskas. Man į galvą atėjo seną, vieno kinų poeto mintys- „Vakar sapnavau, kad esu drugelis ir dabar nežinau, ar esu žmogus, kuris sapnavo drugelį, o galbūt esu drugelis, šiuo metu sapnuojantis, kad yra žmogus“. Nežinau, kaip yra, bet aš abiems atvejais buvau likęs žmogumi, tai nemanau, kad tai ką nors labai keitė.
II. ...I o\\\...
Aš esu sapnų aiškintojas. Pagal profesija- psichoterapeutas, bet tai nieko nereiškia. Aš atsibudau savo sofoje, su drabužiais, nes miegu kaip lavonas ir išvis nejudu iš vietos. Dėl šios priežasties, aš miegus su juodu kostiumu ir jis lieka be raukšlių. Ant tos pačios sofos, aš sodinu, guldau ir leidžiu miegoti savo klientams. Tikiu, kad aš miegodamas ten pat, kur sėdęs mano klientai, galėsiu su jais turėti artimesnį ryšį.
Aš, šiandien, neišeinu iš namų jau 7 metus ir 44 dienas. Ant baltos sienos, užlipęs ant kopėčių, su juodu teptuku, kaip menininkas ir užkietėjąs nusikaltėlis, padėjau dar vieną mažą brūkšnį. Nors jau buvo nudažytas visai kaip ir nemenkas plotas, bet man iki gyvenimo galo, dar liks vietos, dar tapyti savo dienas.
III. !..II.\\\ ..,] u
Man,sunkiausias pasirinkimas rytais, yra pasirinkti; su kuria pypkė rūkant, gerti Jamaikos juodaodžių, auginta ir skrudinta, juoda kava. Ar arabiška midwakh, ar japoniška kiseru. Tegu nešvarūs europietiškų pypkių valstiečiai ir baudžiauninkai maudosi purve, nes aš niekada neimsiu jų pypkių į rankas, kol dar gyvas. Mano maži vaikiški principai.
Man, beldimas į duris, yra žadintuvas, kad atėjo svečias. Tai nebūtinai būdavo klientas, bet nereikšdavo tai, kad aš negalėsiu tam žmogui kažkuo padėti. Tokia mano natūrali prigimtis. Tariau ramiu, truputi rytiniu tonu:
-Visada atsidaryta.
-Dėkui,- pasakė merginos balsas.
Pas mane dažniausiai apsilankydavo moterys, bet aš nerizikuoju sakyti, kad „visi mano klientai yra moterys”, nes pas mane lankosi ir vyrai.
Aš greitai pasirinkau midwakh ir atsistojau, pasitikti savo svečio, dar prieš jai atidarant duris, su kava rankoje. Norėjau būti mandagus ir ją pamatyti iš arčiau. Mane paskutinį kartą aplankė kažkas tik prieš trys dienas. Nors dar nesiilgėjau žmonių, bet man visada būdavo malonu priimti žmonės ir jų klausytis.
Mano duris atvėre žavi mergina, ji buvo visa šlapia, nors su skėčiu rankoje. Bent jau aišku, kodėl šiandien taip vėsu. Ji žiūrėjau sau po kojomis ir lėtai, su savo ofiso kostiumėliu, žengė žingsnį į priekį, kai pamatė mano kojas, ji pakėlė savo mėlynas akis ir atsargiai nusišypsojo.
- Laba diena, ar galima užeiti?
- Žinoma, žinoma. Galima pasiūlyti rankšluostį? Skėtį galite palikti koridoriuje, jis greitai išdžiūs.
Aš ėjau link spintos, kai, tuo metu, mergina pasidėjo savo skėtį ir lauke, kai atnešiu rankšluostį. Man atnešus rankšluostį, aš kitoje rankoje, dar belaikydamas kava, pasiūliau truputi atsigerti jos ir nusivalyti su rankšluosčiu, vėliau paimti šilta didelį pledą, kad būtu šilčiau. Ji sutiko. Tada, atsisėdus ant mano sofos, ji ramiai paklausė manęs keisto klausimo.
- Ar jūs gėjus?
IV. \……………… O...\\\
-Ne,- atsakiau šviesos greičiu, - Kodėl klausite?
Mano svečias, nukrito į sofą, su savo vis dar šlapiais plaukais. Jos plaukai buvo vidutiniškai rudi, su baltom sruogom. Tikriausiai stresas darbe. Prisimerkusi ir mieguista, ji ramiai ėmė pasakoti:
- Aš esu skaičiusi Z. Froidą ir jame pasakojimą, kad pypkė ir pistoletas, simbolizuoja vyro lytinius organus, o jūs, į burną kišatės pypkė ir patenkinate oralinį malonumą.
- „Kartais rankoje laikoma pypkė tiek ir tereiškia - rankoje laikomą pypkę”, taip pat sakė Z. Froidas. Dar, čia ne sapnas, o tikras gyvenimas,- pasakiau jai, bet ji jau užmigo.
Žmonės tampa tikrai mieguisti lietuje,ypač pavargę po darbo, kad net negrų kava negali padėti.
V. ‘’ –\\\ …‘m
Aš pradėjau piešti. Ir vėl tam, kad turėčiau artimesnį ryšį su žmogumi. Tokia mano tradicija. Atsisėdus šalia sofos, į minkštą ir patogų krėslą, piešti miegantį žmogų, ant savo sofos. Idėją perėmiau iš filmo „Titanikas”. Mintyse aš visada įsivaizduodavau, su truputi ištvirkusią šypseną, kad mano miegantis žmogus sakydavo: -„Draw me like one of your neurotic girls (or guys)”. Stengiuosi tai daryti kuo slapčiau. Net psichoterapeutai turi paslapčių.
VI. L.. * 3\\\..y
Aš jau senokai baigiau piešti ir gėriau vanilinį vyną, tame pačiame krėsle. Ji pagaliau atsibudo. Pasitikslinau laiką galvoje, kiek ji miegojo. Laikas- 7 valandos ir 44 minutės. To jai tikrai reikėjo, bet man jau reikėjo pačiam sofos. Miegui. Aš pradėjau:
- Manau laikas susipažinti. Mano vardas Joko. Kiti vadina Džoko, arba Joke. Nesvarbu. Pilnas mano vardas- Joko B. Belakot ir…,pasakius man tai, ji mane pertraukė
- Ką reiškia „B” ?
- Barbarosa.
- Ar tai ne moteriškas vardas? Tai jūs…
- Mano tėvas buvo vokietis. Jis tikėjo, kad man lemta pavergti Rusija. Beje, negi negirdėjote Ericho Marija Remarko?
- Bet, ar jo tikras vardas ne buvo Erichas Paulas Remarkas?
- Nesvarbu.
- Kodėl jus turite drugelio tatuiruotė ant kairiojo žando?
Aš instinktyviai, dešinę ranką, pridengiau tatuiruote, kuria turėjo slėpti geltonai dažyti, mano juodi plaukai. Ji buvo įžvalgi, to nepaneigsi.
- Ten yra ir buvo,didelis apgamas. Tatuiruote turėjo tai paslėpti. Nieko ypatinga.
- Kodėl jūs su kostiumu?
- Nes aš myliu kostiumus ir manau jūs nesitikėjote mane pamatyti su kostiumu, ar ne?
- Taip. Kodėl jūs…, aš staigiai atsistojau ir čia ją, su pirštu, prie lūpos, sustabdžiau. Aš žinojau, ko ji klaus. „Kodėl aš vienas?”. Aš niekam to neatsakyčiau, nors ir koks aš esu atviras, kad įgaučiau žmogaus pasitikėjimą ir artumą.
- Manau man šiandienai užteks šio seanso, kaip jūsų klientui. Tikiuosi miegas atlygino už jūsų paslaugas.
Ji akimirką sutriko, bet suprato.
- Man reikia eiti,- ji pasakė ramiai. Ji ėjo prie durų, lydimą tik mano žvilgsnio. Ji, tik be užsidarant durims, tarė,- Mano vardas- Fateor Schlussel,- ir uždarė durys.
Man buvo keista. Toks buvo mano žmonos vardas. Aš atidariau duris. Skėčio nebuvo, o sofa buvo sausa.
Mano svečiai- kaip sapnai, ateina ir dingsta, bet nieko nebūna keisčiau, kaip kalbėtis su savo pačiu sapnu.
Aš vienišas savanaudis.
<hr>
Balsavimas trunka vieną savaitę.
iš tiesų šįkart abi istorijos gan ilgos gavosi, tikiuosi žmonės nenumos ranka sakydami TL;DR 
O mano balsas atitenka stellai, nes istorija tiek įdomesnė, tiek sklandžiau išpildyta.
Comment