Teminiai rašančiųjų konkursai: pirmas bandymas.

[cobabara]

Taigi taigi taigi, džiugu, atsirado pakankamai suinteresuotų žmonių, tad skelbiu pirmąjį rašančiųjų konkursą

Nesu labai patyrus, tad tikiuosi, kad tema bus nei per lengva, nei sunki, o gal netgi ir kažkiek įdomi. Pabandžiau kažką sumąstyti ir sumąsčiau štai ką:

Tema:
Kai nesimiega

Aš pati dažnai naktinėju, o savaitgaliais ar per atostogas kartais ir paryčiais miegot einu. Mano gyvenimas nuobodus, bet sugalvotiems veikėjams maža ko gali nutikti - galėčiau pateikti pavyzdžių, bet gal leisiu jūsų pačių vaizduotėms pasireikšti ;] [nors jeigu kas visiškai nesugalvos, galit bandyti pagalbos, bandysiu užvesti ant galimo kelio]

Taisyklės:
Visų pirma, tai kadangi čia dar tik pats pirmas bandymas, ateityje [nes tikiuosi, kad dar ne paskutinis] taisyklės gal kažkiek ir keisis, bet bent jau šį kartą tebūnie taip, kaip nustatyta, o esant reikalui žiūrėsim, ką keisti kituose bandymuose.

Kalba. Tik lietuviškai. Pasitarėm ir nusprendėm, kad vis dėlto čia Lietuva, forumas lietuviškas, tad ir puoselėkim savo kilmę;] Tekstams su dideliu kiekiu klaidų taip pat bus sugalvojamos sankcijos, reikalui esant. Suprantu, kad ne visi puikiai mokam šitą kalbą, bet bent jau rašybą worde pasitikrinkit. Taip pat būtinai naudojam lietuviškus rašmenis. Jokių šveplumų [o apie w/y/oo dalykus išvis nešneku] – komentaruose tegul rašo kas kaip nori, bet rašto darbai turi būt tvarkingi.

Tipas. Dalykiniai/moksliniai/faktiniai darbai [non-fiction] neleidžiami. Jeigu konkursas kūrybinis, tai tebūnie kūrybinis. Na, o žanrai leidžiami visi – ar tai apsakymas, ar eilėraštis, ar komedijinis vaizdelis. Svarbu, kad būtų išgalvota.

Apimtis. Nuo 100 iki 3000 žodžių. Ilgesnius skaityti tiesiog tingėsis arba dėmesys nesusikaups pakankamai. Suskaičiuoti, manau, sunku nebus – worde atitinkama funkcija tikrai yra, o jeigu ką, galima ir internete pasiieškoti žodžių skaičiuoklių.

Darbai siunčiami man elektroniniu paštu dunamez@gmail.com iki rugpjūčio 21 dienos 21 val. [kitas sekmadienis]. Jeigu norit, galit tekstą dėti pačiame laiške, bet pageidaučiau, kad prisegtumėt kaip atskirą failą – word [priimsiu ir doc, ir docx], notepadu, rtf ar dar kokie nors panašūs failų tipai, kurių nežinau. Jeigu naudosit kažkokį formatavimą, tekstą iš anksto paruoškit pagal AZ BB kodą. Kitų spalvų ar įmantrių šriftų nelabai leisiu, bet tokie dalykai kaip bold ar italics kartais tikrai reikalingi.

Laiške taip pat turi būti paminėti jūsų AZ nickas bei kūrinio pavadinimas. Be to, būtų šaunu, jeigu laiško temoje bent jau "AZ" parašytumėt ar kažką panašaus, kad atskirčiau.

Šiaip darbų siuntimo laikas bus savaitė, bet šį kartą šiek tiek ilgiau, nes pati būsiu išvažiavusi. Tuomet bus taip pat savaitės ilgio balsavimas, kuriuo ir bus išrinktas laimėtojas.

Jeigu yra kokių nors klausimų ar panašiai – galit rašyti ir čia, bet atsakysiu tik šiandien. T.y., kaip ir minėjau, rytoj išvažiuoju, tad šiaip galit aiškintis ir per email. Tik tikrintis jo kiekvieną dieną negalėsiu, tad su skubiais klausimais bus šiek tiek problematiškiau.

Taigi, mąstykit, įjunkit vaizduotę, rašykit, taisykit ir siųskit man savo darbo vaisius

Šios temos darbai:

Trumpai apie balsavimą [patogumo dėlei]: už save balsuoti negalima; o ar balsuosit už geriau perteiktą temą, ar už tiesiog geresnę istoriją - jau kiekvieno reikalas.

Autorius: vykis
Žodžių skaičius: 743
Pavadinimas: Už budinčio lango

Spoileris:

Molinių čerpių stogą plauna gausus naktinis rudens lietus. Tamsoje švyti mažytis langelis žvelgiantis pro stogo plyšy lyg būtų čia netyčia atsiradęs ir nenorėdamas drumsti nakties stengtųsi šviesti dar blausiau. Už langelio slepiasi nedidelė palėpė su senomis tamsaus medžio pertvaromis ir nutrintomis sienomis. Jas remia ne pirmą dešimtį menanti kušetė, lūžtanti nuo tapybos albumų lentyna, bei nutriušęs rašomasis stalas vos išlaikantis daugybę dažų tūbelių, popieriaus lakštų ir teptukų, o likusią studijos erdvę užima molbertas ir kalnai įvairaus dydžio drobių.
Jaunas sulysęs vaikinas sėdi prie lango ir ramiai stebi stiklu tekančius lietaus upelius. Staiga nakties ramybę perveria švilpiantis virdulys. Lyg pabudintas iš miego vaikinas atsikelia ir paėmęs greta blausiai švietusią žibalinę lempą po akimirkos grąžina nakčiai turėtą tylą. Ant stalo, pasieniui, tarp teptukų ir įkaitusio virdulio glaudžiasi du beveik nauji, bet labai dulkėti puodeliai, o arčiau krašto garuoja vienas ne toks išvaizdus. Kambarį pamažu užpildo melisų kvapas.
Po akimirkos atgautą ramybę sutrikdo beldimas į duris. Atrodo, kad beldžiantysis nenorėtų pažadinti palėpės gyventojo, tačiau vis dėl to prašytųsi įleidžiamas. Vaikinas nesitikėjęs naktinių svečių delsia atidaryti rankose laikydamas garuojančią arbatą. Tokiam pat beldimui nuskambėjus antrą kartą puodelis grįžta ant stalo, o durys nedrąsiai praveriamos.
Širdis suvirpa ir sekundei sustingsta.
- Sveikas... Gal galėčiau?.. - nuskamba švelnus moteriškas balsas.
Į palėpę įeina nuostabi būtybė su sulijusiu lietpalčiu ir drėgnais auksiniais plaukais. Vaikino kvėpavimas sutankėja. Jis užveria duris ir lyg stebuklą stebi jauną merginą stovinčią studijoje.
- Taip seniai... - negalėdama patikėti ji pereina per kambarį.
- Daugiau nei pusę metų. - užbaigęs merginos mintį vaikinas užkaičia virdulį ir stebi prisiminimais keliaujančią gražuolę, kuri slapta dažnai tapdavo jo bemiegių naktų priežastimi.
- Neįtikėtina, kad viskas lygiai taip, kaip prisimenu. Molbertas, stalas, kušetė. - mergina prisėda.
Vaikinas paima vieną iš poros dulkėtų puodelių ir greitai jį praplauna.
- Melisų? - besišypsodamas pasiūlo.
- Ne, ačiū. Jau kurį laiką jų nebegeriu.
Linksmi blyksinčios lempos atspindžiai dingsta iš vaikino akių, o mergina atsistoja, lyg pabudusi iš prisiminimų:
- Atleisk, kad taip netikėtai. Užklupo lietus ir prisiminiau, kad anksčiau čia būdavai. Pamačiusi šviesą lange nusprendžiau pamėginti.
Jis padeda švarų puodelį atgal prie dulkėtojo ir akimirką lukterėjęs išjungia virdulį. Palėpėje vėl įsivyrauja tyla.
- Tu vis dar jį turi?! - maloniai nustebinta viešnia priklaupia prie nebaigtos drobės atremtos į kitas. Drobėje vaizduojama auksaplaukė mergina gulinti ant kušetės ir žiūrinti tiesiai į žiūrovą.
- Tikėjausi kada nors jį užbaigti... - atsako vaikinas ir gurkšteli jau pravėsusios arbatos.
Merginos akys stebinčios nebaigtą darbą sublizga, tačiau ji tuoj pat nukreipia žvilgsnį link kitų drobių. Daugelį jų praeina vos užmetusi akį, tačiau sustoja ties viena, kuri vis dar stovi ant molberto, o arčiau priėjus galima užuosti nuo jos dvelkiantį stiprų šviežių aliejinių dažų kvapą.
- Ar tai?.. - mergina klausiančiu žvilgsniu atsisuka į vaikiną.
- Mėginau nutapyti autoportretą... - jis pamažu prieina prie drobės. - Keletą savaičių krapščiausi ir vis kažkas ne taip.
- Bet jis nuostabus! - sužavėta mergina pradeda lyginti darbą su originalu. - Iš tiesų ten atrodai net gyvesnis nei dabar.
Abu nusijuokia ir akimirkai mergina pasineria į portretą. Vaikinas tuo tarpu stovi šalia ir stebi nuostabų jos veidą su žėrinčiomis akimis, kurias šitiek kartų regėdavo savo mintyse.
Netikėtai mergina prabyla:
- Žinai, kažkuo man primeni Tomą...
Vaikinas išgirdęs vardą nukreipia akis ir gurkšteli arbatos.
- Ar jis vis dar?..
- Jau nebe, - mergina nusisuka nuo paveikslo ir perėjusi kambarį priglunda prie stiklo. - Du mėnesiai švarus. - sukryžiavusi rankas apsikabina save per pečius.
- Pamenu, neseniai atrodė, kad neišsikapstys.
- Kai liepiau pasirinkti tarp manęs ir... - nutyla. - Matyt aš jam tikrai svarbi.
- Matyt... Gerai, kad tu su juo buvai, - liūdnai nuleidęs akis vaikinas gurkšteli melisų. - Ir esi...
Lietuje plautos čerpės nutyla. Naktį užpildo tvankus oras. Viešnia atsitraukia nuo lango ir prieina prie durų nesukeldama jokio bereikalingo triukšmo. Vaikinas nuseka susimąsčiusiu žvilgsniu. Kai ji sustoja, jis taip pat prieina prie durų. Prasiveria išėjimas į tamsoje skęstančią laiptinę.
- Ačiū, - apsikabinusi pusbalsiu ištaria auksaplaukė su jau pradžiuvusiu lietpalčiu. Vaikinas taip pat nežymiai ją apkabina, kiek tai leidžia viena ranka laikomos durys, kita – puodelis.
Mergina peržengia slenkstį. Nulipusi laiptelį ji sustoja lyg kažko lauktų, bet neatsisuka. Vaikino širdis vėl suplaka tankiau. Jis sugniaužia durų rankeną, tačiau nieko neištaria. Po akimirkos atsipeikėjęs merginos neberanda. Ji dingusi tamsoje ir iš gilumos atskrieja vos girdimas moteriškų batelių kaukšėjimas, kuris neilgai trukus pranyksta.
Uždaręs duris vaikinas tyliai padeda beveik išgertą arbatos puodelį ir per atstumą žvelgia į nebaigtą drobę su mergina.
Tuomet staiga nutveria savo autoportretą ir iš visų jėgų jį pamauna ant molberto.

Autorius: Ice Tea
Žodžių skaičius: 1271
Pavadinimas: Juro

Spoileris:

Vėžliukas Juro buvo dar labai jaunas vėžlys, bet nepaisant savo amžiaus jis šiąnakt pirmą kartą patyrė ką reiškia nemiga. Jis gyveno vidury vandenyno esančioje saloje, jos paplūdimyje ir labai skyrėsi nuo kitų vėžlių. Juro nemokėjo plaukti ir net nebandė mokintis, nes nematė prasmės tai daryti. Viskas ko jam reikėjo buvo prie pat: jo jaukus ir patogus guolis, maistas, kurio jam užtektų visam gyvenimui, be to užviską labiau jam patiko degintis saulėje kurią jis taip mylėjo, o jos čia buvo tikrai daug. Taigi eilinį kartą saulei leidžiantis Juro prisivalgęs nusprendė eiti į savo guolį ir pamiegoti. Gulėdamas valandų valandas jis nekantriai laukė kada pagaliau jį užklups miegas, bet nieko nevyko. Galiausiai netekęs kantrybės jis susinervavo ir nusprendė pirmą kartą per savo gyvenimą naktį išeiti į lauką pavaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru. „Gal lengviau bus atsipalaiduoti ir užmigti“- pagalvojo vežliukas. Lėtai, gan bijodamas, nes nežinojo kaip laukas atrodo naktį ir kas ten vyksta, jis išlindo ir tai ką pamatė, jį pribloškė ir pakeitė Juro gyvenimą visiems laikams. Jis pirma katrą išvydo milžinišką, bet neapsakomai gražų nakties dangų ir begalybę žvaigždžių jame. Pastebėjęs, kad viena iš ryškiausių ir gražiausių žvaigždžių žiūri tiesiai į jį, Juro paraudo ir jo širdį apėmė švelnus ir šiltas jausmas, kuris lėtai pasklido po visą kūną nešdamas laimę ir džiaugsmą. Vėžliukas įsimyli. Taip Juro nenuleisdamas akių ja grožisi visą naktį ir kaip gali kovoja su nuovargiu, kuris vis stipriau jį gaubia ir migdo. Vežliukas kovoja ne vien dėl žvaigždės, bet ir dėl jausmo, kurį ji jam suteikia. Galiausiai artėjant rytui, Juro nebeatlaiko stipraus nuovargio spaudimo ir užmiega, tikėdamasis ją dar išvysti. Atsimerkęs vėžliukas pašoka ir apsidairo ieškodamas žvaigždės. Apžvelgęs visą žydrą dangų porą kartų nuliūsta ir atsisėdęs žiūri į lėtai besileidžiančią saulę.
–Taip ir maniau, kad tai buvo sapnas,-nusivylęs pasakė Juro. -bet kodėl jis turėjo baigtis!?-sušuko jis.
Iš to sielvarto vežliukas pradėjo verkti ir pirmosios jo gyvenime ašaros nukrito ir įsigėrė į smėlį. Tuo metu saulė vis žemiau leisdamasi, galiausiai paskęsta giliam vandenyne. Kol Juro verkė, visiškai sutemo ir pamažu atsirado pirmosios žvaigždės nakties danguje, bet jis to dar nematė. Nusprendęs eiti miegoti Juro pakėlė galvą ir išvydo tą patį vaizdą kaip vakar naktį, milijardus žvaigždžių. Ašarotomis akimis jis naršė dangų ieškodamas jos ir galiausiai rado.
-Tai tu!-sušuko Juro.-Tu grįžai!!!
Iš tos laimės jis vėl pradėjo verkti.
-Jeigu tai sapnas, aš niekada nenoriu pabusti!-sušuko jis.- Aš noriu su tavimi būti amžinai!
Daugiau Juro nieko nesakė, tik visą likusią naktį grožėjosi ir džiaugėsi, galėdamas vėl būti su ja. Tada jo laimę sudrumstė šviesa sklindanti iš kitos vandenyno pusės. Tai buvo kylanti saulė. Juro pastebėjo, kad jei lendant visos žvaigždės dingo ir jis pasijuto siaubingai, nes nieko negalėjo padaryti.
-Ne,ne,ne! Ką tu darai! – sušuko jis kylančiai saulei.
-Prašau susitikime ir šiąnakt, nes dabar tikrai žinau, kad tu buvai ne sapnas! –tai viskas ką Juro spėjo pasakyti žvaigždei prieš jei išnykstant šviesėjančiame danguje.
Dalį dienos vėžliukas praleido galvodamas kodėl taip nutiko ir kaip tai butų galima ištaisyti. Tas bjaurus jausmas, kuris vis primindavo apie tai, kaip Juro nieko negalėjo padaryti, jį graužė, kol galiausiai jis užmigo. Vėžliukas atsibudo dar gerokai prieš saulėlydį, ir vis dar galvodamas apie prieš tai nutikusį įvykį, nekantraudamas laukė nakties. Galiausiai saulei nusileidus viską apgaubė tamsa. Buvo daug tamsiau negu įprastai ir danguje matėsi tik kelios žvaigždės. Viena iš jų buvo Juro žvaigždė.
-Kaip šaunu, kad tu atėjai – nudžiugo jis.- bet kur visos kitos žvaigždės?
Kelėta minučių vėžliukas taip sėdėjo nieko nesuprasdamas, kol galiausiai suprato, kad dabar pats tinkamiausias metas atsiprašyti.
-Atsiprašau – pasakė Juro. – atsiprašau už tai kad jūsų neapgyniau...
Kurį laiką buvo visiškai tylu. Vežliukas pasijuto nemalonei ir norėjo viską paaiškinti žvaigždei. Jausdamas gėdą, nuleido akis ir pasakė:
- Atsiprašau už tai kad jūsų neapgyniau – garsiau pakartojo.- bet aš negalėjau, aš nežinojau kaip.
Juro pakėlė akis norėdamas pasižiūrėti kaip į tai reaguoja žvaigždė ir pamatė, kad ji po mažu slepiasi už tamsaus debesies.
-Ne prašau nepabėk, pabūk su manimi! –sušuko jis.- aš kažką sugalvosiu, prižadu!
Matydamas, kad žvaigždė neišlenda iš už debesies, vežliukas pradėjo smarkiai galvoti. Po kiek laiko pastebėjęs, kad toks galvojimas žvaigždei nepakankamas ir ji vis dar tūno už debesies, jis pradėjo dar stipriau galvoti, kad jei pridavęs savo planą jis dar bent kartą šiąnakt ją pamatytų. Taip galvodamas visą naktį, vėžliukas pradėjo nervintis, kai pradėjo justi, kad netrukus pradės kilti saulė. Tada, būtent tą momentą jam šovė puiki, bet beprotiška mintis. Pakėlęs akis aukštyn jis tik spėjo pamatyti iš už debesies išlendančią žvaigždę, kuri tuoj pat išnyko saulės spinduliuose. To Juro užteko suprasti, kad žvaigždė sutiko su tokiu jo planu ir jam atleido.
-Taip! – sušuko jis.- metas pradėti!
Įlipęs į vandenį Juro pradėjo bandyti plaukti, bet jo nuostabai, nieko neišėjo. „Kaip keista, visiem kitiem vėžliam išėjo iš pirmo karto“- pagalvojo jis. Nusprendęs, kad jam nesiseka dėl to, kad čia per sėklų jis pabandė gilesnę vietą. Juro iš visų jėgų bandė plaukti, bet jam nesisekė, geriausiu atveju sugebėjo išsilaikyti paviršiuje. Po kiek laiko jėgos išseko ir vėžliukas pradėjo grimsti. Supratęs, kad jei nieko nedarys, baigsis blogai jis sukaupė visas likusias jėgas ir pasiekęs smėlėtą dugną nuėjo juo link kranto.
-Aaaahhhhhhhhh!- išlindęs iš vandens godžiai įkvepė Juro.- uh, huh, huh,huh, nadau-uuh nedaug trūko huh, huh ir būčiau žuvęs.- giliai dūsaudamas pasakė jis.
Vis dar bedūsaudamas jis atsigulė ant nugaros ir pasižiūrėjo į žydrą dangų. Iš siaubo jis net sustingo. Vėžliukas tik dabar suprato, kas nutiko ir kaip tai galėjo baigtis. „Aš darau tai dėl žvaigždės, bet... Bet ar verta? Juk aš galėjau... mirti...“ –susimastė jis. Po kelių akimirkų Juro susiraukė.
-Tai aišku kad verta!- sušuko jis.- juk tai ne betuokia žvaigždė, o mano, mano žvaigždė ir aš ją myliu!
-Atleisk man!- sušuko Juro tikėdamasis, kad žvaigždė jį girdi.- atleisk už tai, kad aš toks silpnas... Bet nebijok! Aš nepasiduosiu, dėl tavęs padarysiu viską, VISKĄ!!!
Po tokio pasisakymo Juro dar gerą pusvalandį mėgino plaukti, bet galiausiai pasijutęs visiškai išsėkės nuėjo miegoti. Atsibudo jis naktį ir iškart pagalvojo: jau naktis? Pala jau naktis!? Žvaigždė! Aš jos nepasitikau! O jeigu ji įsižeidę, jeigu aš ja įskaudinau ir ji nebenorės manęs matyti?! Jeigu tai tiesa, visa gyvenimą negalėčiau sau atleisti! Pilnas tokių minčių Juro išbėgo į lauką ir apsidžiaugė. Žvaigždė, jo žvaigždė vienintelė švietė tamsiam nakties danguje.
-Tu atėjai! –sušuko jis su akyse besikaupiančiomis džiaugsmo ašaromis.- tu atleidus viską atėjai manęs palaikyti.
Juro pravirko. Po kiek laiko nustojo ir pakėlė akis į žvaigždę.
- Nebijok aš stengsiuosi, stengsiuosi iš visų jėgų,-ryžtingai pasakė jis.- dėl tavęs, tik dėl tavęs!
Visą tą naktį Juro vis bandė ir bandė. Nepaisant to, kad jam labai nesisekė, jis nepasidavė, kol galiausiai:
-Žiūrėk!- sušuko Juro žvaigždei.- man pavyko! Aš plaukiu!
Juro džiaugėsi ir buvo toks laimingas, kad galvojo niekas visame plačiame pasaulyje negalėtu tos laimės sugadinti, bet tada:
-O, ne! Kodėl visą laiką atsirandi pačiu blogiausiu metu!?- surėkė jis kylančiai saulei.
Pamatęs, kad žvaigždė jau išnyko vėžliukas pagalvojo: kagi... bent jau galiu eiti pailsėti... Ir vos pasiekęs savo guolį, užmigo. Atmerkęs akis Juro vėl aplink išvydo vien tamsą. „Jau naktis? VĖL?! Tikiuosi saulė nusileido ne senei, kitaip galiu nespėti...“-pagalvojo. Išlindęs į lauką jis nusivylė ir nuliūdo, nes danguje nebuvo nei vienos žvaigždės. Nepaisant to vėžliukas vis tiek nuėjo vandens link ir susikaupė.
-Kagi... Atėjo metas.O jeigu nepavyks?.- Tyliai savęs paklausė Juro.
Tuo metu jo žvilgsį patraukė vandenyje atsispindinti švieselė. Jis apsidžiaugęs pakėlė akis į dangų ir išvydo ją, savo žvaigždę.
-Ką aš čia kalbu? Kaip man gali nepavykti, kai ji stebi ir palaiko mane.- nudžiugo ir nusijuokė Juro.
-Aš tai darau dėl MŪSŲ!!!- sušuko jis ryžtingai žiūrėdamas į žvaigždę.
-Tik dėl mūsų...-tyliai pasakė sau vėžliukas ir įšokęs į vandenį pradėjo plaukti į beribį vandenyną.
Juro norėjo surasti tą vietą iš kurios saulė išnyra ir neleisti jei to padaryti, kad galėtu grožėtis ir būti su savo žvaigžde amžinai.

Autorius: Renata
Žodžių skaičius: 268

Spoileris:

Guliu plačiai atmerktomis akimis ir taip jau valandą, gal dvi. Jaučiu kaip mano pilvas limpa prie stuburo, siūbuojančios lubos spaudžia krūtinę, o tu ramiai sau miegi. Neiškentus to nemalonaus jausmo pakilau iš patalo, ėjau link lango, link gatvės žibintų šviesos. Miestas šviesus ir naktį, tik naktimis į paviršių išlendą visokie degradavę zombiai, ir jaunuoliams, kurie vėlai darbus baigia, nesaugu grįžti namo. Šiuose paklaikusiose skersgatviuose oras prisipildė vabalų, mano skersaruožiai įsitempė dėl skaumo, vabalai lindo per nosį gerklėn, į plaučius ir draskė vidurius. Mane supykino, puoliau ant kelių išganingai žiaubčiodama, kas kart atrydama vis kitos spalvos neoninį glitėsį, kūnas nusilpo ir mano mirtis, savo gležnomis rankomis, pagaliau, perskėlė dvasios kiaušinį pusiau, ir mano sielą, dvigalvis slibinas, toks pats spalvotas kaip atrajoti glitėsiai, ruošėsi skristi aukštyn. Manoji mirtis, mane neapsakomai mylėjo - aš buvau jos viskas. Jau besielės tuščio kūno akys gebėjo matyti tą gražią mergaitę kaulėtais pirštais. Ji čiupo slibiną už gerklės, išsitraukė siūlą iš savo juodo rūbo ir buka adata susiuvo mano sielą, galėjau vėl suprasti. Mačiau tą bevertį mėsos gabalą, jo oda bangavo ir plyšo, bėgo glitus mėlynas kraujas, kuris palietęs grindis šnypštė, rūko, kol galiausiai kūnas supuvo. Iš mano susiūtos galvos riedėjo karštos ašaros, man buvo neapsakomai liūdna ir skaudu, aš leidau save nužudyti, aš pati save nužudžiau, taip ir neatsiprašius brangiųjų...Kažkas šilto palietė mano ledo rankas, kažkas šilto vilnijo per mano susiūtą veidą. Atsimerkiau, raudonos akys buvo taip arti, kad net nefokusavau vaizdo. Akių savininkas atsitraukė, supratau, kad tai tu.
-Viskas gerai, neverk, tai tik sapnas.
-Bet aš miriau... - tavo veidas persimainė į gašlę grimasą, kurios niekad neregėjau tavo šviesiam veide.
-Sapnas dar nesibaigė...

Autorius: stella
Žodžių skaičius: 162

Spoileris:

-Šok į lovą.
įšokau, bet akys nenorėjo užsimerkti. Tamsoje spoksojo į medvarles, laipiojančias sienomis. Tai kolūkinės medvarlės, sako Robertas, bet aš niekaip nesuprasdavau, kodėl.
Iš pigaus riebaluoto baro kitoje gatvės pusėje sklido jau pritildyta muzika bei kelių įkaušusių viešnių juokas. Kažkur girdėjosi policijos ar gaisrinės automobilio sirena. Kažkur verkė vaikas. Keista, kiek įvairių garsų gali išgirsti tamsoje.
Viena medvarlė neišsilaikė ant sienos ir bumtelėjo žemėn. Trenkti padarai.
-Liaukis spoksoti į varles.
-Noriu namo.
Jis apsimetė, kad neišgirdo šio sakinio. Užtat kolūkinės medvarlės mane išgirdo ir baisiai įsižeidė, kad noriu jas palikti.
-Aš čia negaliu miegoti,- paaiškinau varlėms.
-Kvarr, kvarr, - iš mano nemigos juokėsi jos.
-Miegas, be abejonės, svarbu, - pasakė man genties vadas, riebus varlinas išverstomis raudonomis akimis.
-Mhm, - sumurmėjau.
Kambarys nusidažė oranžine spalva. Nesuvokiau, ar per visą naktį buvau užsnūdusi, ar ne. Lauke jau nesigirdėjo muzikos, tik šuns lojimas. Pasigirdo gretimo kambario tualeto šniokštimas. Gatvėje ginčijosi du bananų prekeiviai.
Šita lova daugiau nenorės priimti tokios blogos miegotojos kaip aš.

[cobabara]

Sveiki visi, kadangi kol kas gavau tik viena darbeli, norejau priminti ir draugiskai niuktelti i sona
Zinoma, greiciausiai visi laukia paskutines dienos, bet ar bent yra daugiau pradejusiu rasyt ar turinciu ideju, apie ka rasys?

P.S. oba, net i atskira skilti iskele :0

[Bardakas]

Pamaniau, kad neverta sumakaloti konkursų su kitais darbais, tad naujas sub-forumas tam atsirado. Jei neatsiras daugiau darbų turiu parašęs neperseniausiai smulkų darbelį kuris atitinka temą. Iš bėdos atsiųsčiau paskatai ;]

[cobabara]

taigi taigi kaipgis, sulaukiau 4 darbelių. vyliausi galbūt kažkiek daugiau, bet kaip pirmam blynui, sakyčiau, gana neblogai, ypač turint omeny, kad ir piešimo konkursai ne visada daug darbų sulaukia. darbus įdėjau į pirmą postą, balsavimą paskelbiau. balsavimo taisyklė tik viena: už save balsuoti negalima. na, o ar balsuosit už tai, kas geriau atitiko temą, ar už tai, kas tiesiog patiko - jau jūsų reikalas.

balsavimas truks savaitę, tikslus laikas matosi viršuje. jeigu ko pridirbau - sakykit, bandysiu atitaisyt.

p.s. kai kas į mane labai oficialiai kreipėsi, su visokiais "laba diena" ir "jūs" - pralinksmino

[lialia]

Renata +1

[stella]

Em... Maniau kad kandidatai bus paskelbti anonimiškai o.o a lil' awkward

[cobabara]

stella, na o kaip manai, kam liepiau AZ nicką parašyti? nemanau, kad anonimiškumas labai reikalingas iš tikrųjų...
šiaip tai vis tiek ne visi tuos pavadinimus ar nickus ir parašė, vienu atveju dėl nicko galėjau tik pagal email orientuotis...

o dabar apie kūrinius:
vykis. patiko rašymo stilius, o ir šiaip maloniai skaitėsi, tik kad tema, mano manymu, silpnokai atskleista...
Ice Tea. pati istorija tai labai patiko, nesvarbu, kad ir vaikiško stiliaus, bet jau didžiulis klaidų kiekis ženkliai numušė malonumą. a, ir dar ne visai supratau, kodėl būtent vėžliukas plaukė, norėdamas įrodyti savo gerus norus?
Renata. čia jau kažkas, reikalaujantis interpretacijos gal ir ne visai mano skoniui, bet tikrai įdomu.
stella. nesupratau dviejų dalykų: kodėl/kaip/iš kur kambarys nusidažė oranžine spalva ir tas lovos su bloga miegotoja santykis kažkoks ne visai susijęs, bet šiaip tai patiko.

šįkart mano balsas keliauja stellai.

[stella]

Na aš maniau kad nickai tam, kad paskelbt nugalėtojus, kaip būna su foto konkursais ^ ^ bet neturiu jokių priekaištų, tik šiaip pasvarstymas :]
Kambarys nusidažė oranžiniai, nes pakilo saulė.
Ir ačiū už balsą!

[Bardakas]

Šiaip, manau, kad reikėtų konkursus skelbti anonimiškus paprastai (kad draugai ar pažįstami nesiorientuotų į autorių pagal kitokius kriterijus nei kūrinį). Nick'ą skelbti reikėtų tik nugalėtojo. Ir visgi manau, kad reikėtų žodžių limitą mažint, nes na, iš tiesų labai tingisi skaityti viską :}
Stellos kūrinys turbūt buvo labiausiai toks su kuriuo galėčiau susitapatinti, taip pat pilnai užteko teksto išreikšti mintį, šaunu, tad taip ir balsuojam.

[Light]

Vykis +1. Vienintelis žmogus kuris kažką panašaus į dėstymą ir veiksmą turi. Tema gal ne pilnai išpildyta,bet geras kūrinys. Juro visai pralinksmino turi panašumų su pasaka ar padavimu,bet ta neįmanoma meilė santa barbars man nepatiko. Kiti du medvarlės sapnas abstrakčiai pašaudai ir visi giria iš karto kokia gera mintis ir laimės vienas iš šitų kūrinių turbūt,bet man nepatinka...

[cobabara]

na aš asmeniškai nematau tokios didelės būtinybės anonimiškumui, vis tik lengviau atskirt negu numeris 1, numeris 2 ar numeris trys.
o dėl žodžių nu tai siūliau aš iš pradžių iki 1500 limitą, tai vienas žmogus paburbėjo, kad negerai, o kiti visai nieko nesakė. tai ir padariau platesnį dėl šventos ramybės. galų gale, būtų tikrai nesąmonė karpinėti istoriją nuo, pavyzdžiui, 1300 iki 800 vien dėl to, kad limitas labai trumpas... o šiaip galvojau, kad bendras limitas tebūnie 100-3000, kaip dabar, bet kiekvieną kartą skelbiant autorius gali tikslinti tose ribose - turiu omeny, tai kartais kaip tik prie užduoties prideda, kaip ir vėlgi esu mačiusi, kad kūriniai turi būti lygiai 100 žodžių ar panašiai.

[Reito]

Puikus konkursas ir idėja. Pats žadėjau dalyvauti, tačiau įdomesnės mintys šią temą į galvą atėjo tik prieš pat pasibaigiant konkurso "deadline'ui". Tikiuosi kitas kartas bus!

Kalbant apie darbus, tai tikrai įdomu buvo skaityti. Labiausiai patiko Ice Tea ir stella kūriniai (pastarajai ir atidaviau savo balsą).

Vykio kūrinys nors ir lengvai skaitosi, tačiau jame nėra jokios ugnelės, bei pati "nemigos" tema nelabai čia atsispindi. Žinoma, galima rasti užuominų į tai, tačiau čia labiau jaučiama "Forever Alone" tema, nei nemigos.

Ice Tea pasakojimas nustebino. Skaičiau jį lengvai, nesigilindamas į detales, tačiau susidarė įspūdis, kad jeigu bent šiek tiek pasigilinus galima įžvelgti čia krūvas simbolizmo. Mano nuomone šitas kūrinys yra puikus pavyzdys pasakojimo, kurį kiekvienas skaitytojas supranta vis skirtingai. Taip pat veikėjai šiame kūrinyje yra patys įsimintiniausi.

Renatos darbas, turiu pripažinti, man nelabai patiko. Ir visai ne dėl to, kad jis yra prastas. Iš tiesų manau kad šitas kūrinys yra tikrai puikiai parašytas, tačiau asmeniškai man visa ta "šyza" nelabai limpa.

stellos kūrinyje taip pat buvo "wtf" momentų, tačiau kažkodėl jie čia buvo vietoj ir laiku. Viskas išdėstyta trumpai ir aiškiai. Tačiau šiek tiek užkliuvo Robertas. Kažkaip esu nusistatęs tokia kvailą nuomonę, kad jeigu jau pasakojime koks nors veikėjas yra pavadintas vardu, vadinasi jis yra pakankamai svarbus ir norisi sužinot šiek tiek daugiau apie jį. O čia to Roberto buvo per mažai ;(

[cobabara]

Na ka gi, balsavimas baigtas ir kazkaip netgi du laimetojus turim. Tai vykis ir stella. Tai net nezinau, kuris mauja tema skelbia.. siulyciau, kad arba abu susitartu del vienos, arba dar kitas variantas, kad bus dvi temos, is kuriu bus galima pasirinkti. (Tik tokiu atveju posta vis tiek darykit viena)

Dabar dar toks dalykas, kad pagal pageidavimus darbai tebunie skelbiami anonimiskai.

Si karta tiek ir lauksim naujos temos arba temu

[stella]

Tai vykis gali skelbti naują konkursą, jei nori. Ne dėl laimėjimo dalyvavau ...tik kad pademonstruoti savo ego...

Šiaip sąmonės srautas nėra žmonių labai mėgstama kūrinio forma, žinau kad daugeliui labiau prie širdies tradiciniai pasakojimai su įžanga, dėstymu ir t.t. tad net nesitikėjau kad galiu surinkti daugumą balsų... Visgi dėkoju už mane balsavusiems. Turbūt daugiau manęs tokiam konkurse neišvysite... hah ^ ^

[Light]

Būtų įdomu naują temą sužinot... Susidomėjimas menkas buvo pirmu konkursu gal antrą kartą geriau seksis.