Ir vis dėlto stebuklų būna

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Eisas Kuperis
    Simintis Sun


    • 2006 01 25
    • 355

    Ir vis dėlto stebuklų būna

    Naujausia istorija gijos gale.








    Penkto skyriaus kažkelinta dalis.
    Ir angelai kartais liūdi


    Lugė. Šiltas vėlyvas pavasario vakaras. Ir didelis miestas prie jūros . Tilus parkas. Vos juntamas vėjelis nešantis malonia gaiva iš jūros. Pro milžiniškų mainmedžių kamienus šviečia kylantis Alyru - Lugės brolis dvynys. Parko taku lėtai pėdina žmogus. Kažkur priešais pasibaido pulkelis keistų gyvūnėlių, jie staigiai metasi šalin ir pasislepia tankioje parko žolėje. Žmogus sustoja atviresnėje aikštelėje ir užverčia galvą į viršų. Ilgai žiuri į giedra tamsų dangų kuriame mirgą daugybė žvaigždžių. Jam šiektiek keista matyti tokį vaizdą ir tuo pačiu labai artima. Žmogus buvo įpratęs prie žemiško dangaus. Čia jis atrodė visai kitaip. Daug daugiau žiburėliu. Ir daug judančiu švieselių. Net ir dangaus spalva čia rodos buvo kitokia. Bet ten buvo tas pats kosmosas supantis visas planetas. Ir jam gerai pažystamą žemės planetą. Giliai atsidusta ir žengia tolyn. Parke neįtikėtinai ramu. Tik retkarčiais kažkur mainmedžių tankmėje sučiauškantis nepažystamas gyvūnas vis nutraukia tyla. Žmogus mintyse pabando spėlioti tai paukštis ar koks kitas medžių gyvūnas.
    Netrukus medžiai milžinai lieka už nugaros. Parko pakraštys. Žmogus stapteli tarsi galvotu kuri kelią jam dabar pasirinkti. Pro šalį kitu keliuku greitai prajuda keturios keistos būtybės. Žmogus pasižiurėjo, bet prieblandoje neatpažino rasės. Vargiai butu atpažinęs ir dienos šviesoje. Juk šioje planetoje atostogauja arba pramogauja daugybė rasiu iš vidutiniųjų planetų. Žmogus galiausiai apsprendžia ir patraukia plačiausiu taku, kuris netrukus virsta tiltu. Iš čia atsiveria tikras miesto vaizdas. Vienoje pusėje į dangų kyla šviesūs pačių įvairiausiu ir keisčiausių formų statiniai. Kitoje matyti daugybė šviesų. Ir tik vėjas kužda jog toje pusėje turėtu būti jūra. O pažvelgus apačion po tiltu atsiveria kitas naktinio miesto vaizdas. Intensyvus judėjimas, daugybė pačių įvairiausiu šviesų ir atspindžių. Čia ant tilto girdėti tik negarsus gausmas. Keistai sugalvojo statytojai pagrindinius transporto kelius slėpti giliuose tarpuose. Žmogui jie buvo panašūs į siaurius žemiškus tarpeklius. Žinoma dideli keliai pritraukė ir daug prekybininku bei paslaugų tiekėju kuriems terupėjo būti kuo arčiau galimo pirkėjo. Bet iš čia tai tebuvo tiesiog švieselės. Žmogus atsitraukė nuo tilto krašto ir patraukė tolyn.
    Sustojo netoli milžiniško ir labai ilgo statinio. Tai buvo antžeminio transporto uostas. Čia leisdavosi viskas kas skrenda. Kosminiai laivai, maži skraidantys aparatai, teleportuojantys aparatai ir kažkokie aparatai primenantys žemės lėktuvus. Bet į žemišką oro uostą čia nebuvo panašu. Netgi tas pastatas. Jis supo visą uosto teritorija. Žmogus žengia pro didžiules arkas ir patenka į pustušte salę. Atrodė jog tokioje erdvėje turėtu skambėti garsus batų aidas. Bet garso slopintuvai čia dirbo puikiai. Lugiečiai tikrai pasirūpino kad niekam netektu kęsti triukšmo. Ypač piko metu. Žmogus priėjo prie keistos sienos kurioje buvo pilna nedideliu kvadratų išdėstytu juosta, per visą sienos ilgį. Jis pasisveikino su vienu iš kvadratu ir šis nušvito ir tapo skaidriu ekranu. Kvadratas kažką atsakė atgal. „Butu nuostabu jei kada nors jis galėtu atsakyti ir kokia nors žemės tarptautine kalba. Pavyzdžiui anglų“ pagalvojo žmogus kažką spaudinėdamas tame kvadrate. Po to kvadratas vėl tapo sienos spalvos ir iš jos išsiskyrė tik gražiu rėmeliu. Žmogus atsigręžė į sale. Taip, tuščia. Naktį kažkodėl visi lavai lieka ten, viršuje ir leidžiasi tik šviesiu metu. Bet tai tik geriau. Nereikia stumdytis minioje padarų. Kai kurie jų visgi žmogui atrodo labai nemalonus. „Ir tikriausiai džiausiąs skirtumas nuo žemės – niekur jokių kėdžių“ pamastė žmogus ir nukėblino toliau sale kol galiausiai atsidūrė priešais keistoka didele kabina. Liftas. Na jei tik taip galima vadinti įrenginį kuris požeminiais tuneliais gabena iki pasirinkto laivo aikštelės.
    Aikštė ir laivas buvo nutvieksti melsva Alyru šviesa, kuris jau buvo pakilęs gerokai virš horizonto. Čia pat stovėjo žmogus. Kabina jau buvo dingusi po žeme. O priešais jį nemažas, kokiu 450 metrų ilgio erdvėlaivis. Tik nuo Alyru šviesos jo baltas šviesą atspindintis korpusas buvo virtęs melsvu.
    - Ailish! šūkteli žmogųs.
    Netrukus nusileidžia viena laivo dalis lyg kokia didžiulė kapsulė iš po laivo papilvės. Viena jos dalis pradeda skaidrėdama nykti iki lieka tik atvira anga. Žmogus žengia pro į vidų.
    Praėjus kuriam laikui žmogus pasirodo kažkur laivo viršuje esančioje aikštelėje. Atsirėmė į korpusą ir liūdnu veidu ilgai žvelgė į Alyru. Po to į rankoje laikoma vienos miesto ligoninės kertelę. Galiausiai apsižvalgo po pustušte uosto teritorija. Ir šalimais esančia tuščia aikšte kitam laivui. Žmogus žinojo jog šalimais jo laivo, toje tuščioje aikštelėje turėtu stovėti nedidelė jachta. Ir ji stovėtu jei ne tas įvykis nutikęs prieš pora dienų... Nebebus jos čia niekados. Jachtos nebėra. O viena gyvybė gesta miesto ligoninėje. Galbūt nieko nebūtų nutikę jei tada...
    Žmogus atsisėda ant vėsios laivo aikštelės dangos ir dar labiau suspaudžia ligoninės kortele.
    „Taip neturėjo nutikti. Ir nieko panašaus nebūtu nutikę jei aš...“
    Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2008-07-06, 19:09. Priežastis: Nauja istorija
  • Neoner
    We're the Unbound


    • 2005 12 28
    • 109

    #2
    soundtracką kartais ne iš x3 paėmei?

    Comment

    • Eisas Kuperis
      Simintis Sun


      • 2006 01 25
      • 355

      #3
      Šita ne, ji iš vieno anime atkirsta, tačiau kai kurioms sekančioms dalims yra ir iš x3 paiimta. Bet tai bus vėliau. Gerokai vėliau.
      Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2007-09-23, 16:12.

      Comment

      • Eisas Kuperis
        Simintis Sun


        • 2006 01 25
        • 355

        #4
        Tęsinys.
        Visos kelionės turi savo pradžia.



        Ulijiečiui patiko gyvenimas žemės planetoje. Patiko nuostabi gamta, miestai, begalinė gyvybės įvairovė. Patiko stebėti kaip neįtikėtinai greitai keičiasi šis pasaulis. Patiko būti žmogumi. Patiko dirbamas darbas. Savo įgimtaisiais sugebėjimais šiame pasaulyje jis turėjo išlaikyti stebuklus, tikėjimą jais, nesukeliant jokių globalinių reakcijų. Jaunam ulijiečiui puikiai sekėsi dirbti savo darbą, o dėka įgimtų galių gyvenimas žemėje buvo lengvas ir nerūpestingas. Bet prieš 8 mėnesius viskas pasikeitė. Sugebėjimai išgaravo akimirksniu be jokio perspėjimo. Tik tada ulijietis suprato ką ištiktųjų reiškia būti tikru žmogumi. Tada pajuto jog gyvenimas toje žemės planetoje ne toks jau ir saldus. Kad norit juo džiaugtis reikia įdėti labai daug pastangų ir darbo. Ulijietis dabar beveik niekuo nesiskyrė nuo paprasto žemės gyventojo. Bet gyvenimas jam tapo pernelyg sunkus ir nepatogus, o galimybės susisiekti su gimtine išgaravo kartu su visais sugebėjimais. Viena buvo aišku, kad ir kaip jam ši planeta patinka, čia gyventi kaip paprastas žmogus tiesiog negalėjo. Tik ne po to kuo jis buvo ankščiau. Žmonija į žvaigždes dar nekeliauja. Vienintelis būdas išvykti
        Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2007-08-24, 10:38.

        Comment

        • Evil_of_Darknesz
          Suicide is painless...

          • 2006 04 09
          • 998

          #5
          Gerai cia skaitosi su ta harmoninga muzika...
          P.S. Simintis valdo!!!!
          Paskutinis pakeitimas nuo Evil_of_Darknesz; 2007-08-18, 22:40.

          Comment

          • Neoner
            We're the Unbound


            • 2005 12 28
            • 109

            #6
            Eisai, tau bonkė už tokį apsakymą priklauso, kampai ^^
            p.s. padaryk su flash mygtuką, kuriuo galima būtų užmutinti garsą, ba tiesiog kai guns & roses kala, sunku persirikiuoti į ambientą

            Comment

            • Eisas Kuperis
              Simintis Sun


              • 2006 01 25
              • 355

              #7
              KELIAS

              Aistis vėlavo. Jau temo o kelias dar buvo tolimas. Dar viena žinutė nuo Neringos. „Ar dar toli esi?“ Aistis sustojo. Trumpa poilsio akimirka kol parašys atgal „Mažiau nei 50km. Busiu tikriausiai po vidurnakčio“. Gurkšteli vandens ir sėda minti toliau. Pailsės kai nuvažiuos. Bet greitis krenta. Nuovargis ima viršų, o čia dar ir dangų sparčiai gaubia nakties juoduma. Kilometrai taip lėtai slenka pro šalį. Netrukus tampa visiškai tamsu ir tenka įsijungti prožektorių, bei galine lempute. Kelias visiškai ištuštėja. Vis rečiau tenka prasilenkti su mašinomis. Galiausiai nepasirodo nė viena. Tik juodas plentas, ratų ūžesys ir žiogai pakelėse. Vėliau žvaigždėtą dangų ima traukti tamsūs, neįžiūrimi debesys. Dar kokie 5km ir Aistis turėtu privažiuoti sankryža su ženklu „Netavas 24km“
              Jau rodos numynė visus septynis, bet sankryžos vis nematyti. Staiga iš už tolimesnio kalnėlio išnyra dvi ryškios šviesos. Aistis keliolika sekundžių nieko nemato tik akinančia šviesa ir stengiasi nenulėkti nuo kelio arba į kelio vidurį. Automobiliui pralėkus pro šalį lieka vėl tas pats juodas kelias ir vienuma. Po keliolikos minučių ir reikiama sankryža. Aistis nusistebi. Jam rodės jog sankryža turėjo sutikti ankščiau. Bet svarbiausia ji čia. Jis pasuka į šoninį kelią. Dar 8km, tada kirsti magistrale, dar 4km kaimo keliuku ir kelionė bus baigta. Skauda kojas. Vis tiek dar teks sustoti trumpam ir pailsėti. Aistis nusprendžia jog sustos pirmoje pasitaikiusioje autobusų stotelėje. Po poros kilometru taip ir padarė. Tuo pačiu nusprendė apsidaryti aplinkui. Stotelė buvo apaugusi žolėmis. Suolas visas sutrūnijęs, o ženklas aprudijęs. Šalia kelio stovėjo elektros stulpai be laidų. Toliau juodavo kažkokia sodyba be šviesų, kelias buvo senas ir sueižėjęs pilnas duobių. Taip, skurdus jis kraštas manė Aistis. Keista. Negirdėti jokių žiogų. Nei šunų. Visi garsai buvo dingę. Aisčiui nepatiko tokia tyla. Tad jis ilgai neilsėjęs, sėdo ant dviračio ir vėl tęsė savo kelione. Tuoj iškirs magistrale lekiančius sunkvežimius o tada bus likę visai nedaug.
              Kalniukas, tiltas virš kelio ir... Magistralė visai tuščia. Nė žiburėlio. Juk čia ir naktį turėtu būti pravažiuojančių mašinų. Aistis laukė keletą minučių, bet nepasirodė nė viena mašina. Liko visai nedaug. Dabar įvažiuos į mišką, dar truputis kelio, pasukti į šalutinį keliuką ir dar už poros km kelionės pabaiga. Aistis nusikabino prožektorių nuo dviračio vairo ir važiuodamas ėmė šviesti į pakelę. Iš abiejų pusiu augo krūmai. Tankūs ir vienodi. Be jokios properšos. Kažkur čia turėjo būti nedidelis keliukas. Aistis paskutinį kartą čia buvo atvykęs prieš penkis metus, tad tik apytiksliai prisiminė kad keliukas turėtu būti apie 0.5-2.5km nuo magistralės. Bet dabar sunku suprasti kur nuvažiuoti 2 o kur 4km. Nuo greitkelio nesklido jokie garsai, krūmynai buvo absoliučiai vienodi, o spidometras jau senokai sugedo ir pradėjo rodyti nulius. Štai du šalutiniai keliukai į priešingas puses. Aistis pasuko vieną iš jų. Dabar visai nebetoli.
              Po poros minučių nustemba. Šone stovėjo tamsi sodyba. Jos čia nebuvo ankščiau. Turbūt per 5 metus daug kas pasikeitė. Netrukus miškas virto lauku. Bet priekį nesimatė jokių žiburių, nors ten turėjo būti kaimas. Turbūt todėl kad jau buvo gerokai po dvylikos. žvyrkelis netrukus tapo dar labiau akmenuotas. Po dar kelių minučių Aistis rimtai susirūpino. Kažkas nekaip. Jau turėjo privažiuoti kaimą, ir kelio pabaiga už kurio stovėjo namas – jo kelionės pabaiga. Kur jo laukė Neringa.
              Aistis sustojo. Nors naktį ir sunku ką įžiūrėti, bet tai buvo ne ta vieta kur jis turėjo patekti. Jis jautė jog ankščiau čia niekad nebuvęs. Bet kaip? Negi... Negi jis pravažiavo savo keliuką ir įsuko į sekantį? Greičiausiai. Taip. Štai kodėl tiek ilgai važiavo kol jį rado. Bet ką dabar? Jei važiuoti keliuku tolin? Jis sukosi į šoną magistralės link. Turėtu vesti kažkur pro kaimą ar netoli jo.. Blogiausiu atveju atsiremtu į magistralę. Be to visada galima pasukti atgalios. Aistis nusprendė važiuoti pirmyn. Jis ir taip nemėgo pasukti atgalios. Jis pasitikėjo savo geru erdvės jutimu.
              Kelias darėsi dar labiau akmenuotas. Aistis skubėjo. Dviratis trankėsi į kelio akmenukus. Ir dar viena nesėkmė. Užgeso prožektorius. Turbūt atsikratė nuo nelygaus kelio. Galinė radoną lemputė veikė, bet nieko neapšvietė. Teko važiuoti tamsoje.
              Aistis įtarinėjo jog jau senai turėjo privažiuoti kaimą arba išvažiuoti į magistralę. Kelias nė karto nepasisuko. Kaip čia tuomet gaunasi. Kur jis atsidūrė. Bet kelias šitas nors ir nelygus bet platus ir matyti daug važinėtas. Jis turėjo kažkur nuvesti.
              Aistis numynė dar kažkiek kilometrų, bet niekas nepasikėtė. Aplink tik vos įžiūrimi laukai, balos, krūmynai, toliau lyg ir miško kraštas. Jis nusprendė pasukti atgalios. Daug laiko sugaišta, bet toliau važiuoti nežinia kur nenorėjo.
              Minė jau kokį pusvalandį. Bet plento vis dar neprivažiavo. Kaip tai įmanoma. Kelias atgal negali būti ilgesnis nei pirmyn. Aistis pradėjo nerimauti. Tada prisiminė telefoną. Bent jau paskambins, pasakys kas nutiko. Gal vietiniai žinos kur buvo ne ten pasukta. Ryšio buvo nulis. Kad ir keik bandė, niekas nesikeitė. Kas per vieta. O gal per tą nelygu kelia mobilus atsikratė?
              Aistis daug keliaudavo. Ir naktimis daug važiuodavo. Niekad nepasiklysdavo. Ir jokiomis anomalijomis netikėjo. Bet dabar. Tuščias senas kelias su apleistomis pakelėmis, tuščia magistralė, ir dar šis žvyrkelis neturintis pabaigos. Absoliuti tyla, tamsa, tamsus debesys paslepiantys puse dangaus žvaigždžių. Dingęs telefono ryšįs, spidometras rodantis nulius, nė vieno sutikto automobilio... Tai kėlė didelį nerimą. Aistis buvo įsitikinęs jog važiuodamas šiuo žvyrkeliu atgalios jis tikrai sugrįš atgal į plentą. Kitaip būti negali. Bet laikas bėgo o kelias vis tesėsi. Pervargęs Aistis vos įstengė minti. Važiavimas akmenuotu keliu prie to tik dar labiau prisidėjo. Galiausiai liko vienas sprendimas. Laukti ryto. Mechaninis laikrodis ir galinė raudona dviračio lemputė buvo vieninteliai dorai veikiantys daiktai. Antra nakties. Daugiau kaip valanda blaškymosi šiuo žvyrkeliu. Iki ryto buvo likusios kelios valandos. Tada pamatys kur atsidūrė ir kaip iš čia išvažiuoti. Aistis sustojo, nusileido nuo pakelės šlaituko, pasistatė žolėję dviratį ir pats atsisėdo šalimais. Debesys galutinai paslėpė žvaigždes. Dabar absoliučiai tamsu. Paprastai nuo debesų atsispindi miestų šviesos, ir toje pusėje kur yra koks nors miestas, matomas šviesesnis kraštas. Bet dabar kiek Aistis besidairė. Dangus buvo visiškai juodas. Net horizonto linijos tolumoje nebuvo galima įžiūrėti. Aplink buvo tik tamsa ir tyla.
              Neringa laukė. Stovėjo sankryžoje netoli namų ir laukė. Paskutinė žinutė gauta buvo jau senai. Vėliau jokių žinių. Nepavyko prisiskambinti kad ir kiek kartu bandė. Jau senai turėjo jis pasirodyti. Kažkur toli sužibsėjo žiburėlis. Ji pabandė įdėmiau įsižiūrėti. Atvažiuoja? Aistis? Tikriausiai jis, kad daugiau galėtu būti. Nuskubėjo pasitikti. Iš arčiau paaiškėjo jog tai tiesiog girtas senis net nesugebantis užsėti ant dviračio, kažkur beblūdijantis pirmą valandą nakties. Vėliau kažkur kaimo pusėje dar ne kartą užsidegdavo koks nors žiburėlis ir Neringai susirodydavo jog tai Aistis pagaliau atvažiuoja. Bet rodos tai tebuvo tik retkarčiais kur nors kaime uždegama šviesa.
              Išaušo giedras rytas. Kaimas budo. Daug kas skubėjo pas galvijus, kiti ruošėsi dienos darbams. Tik Neringa miegojo. Užmigo nesulaukusi.

              Po kelių dienų buvo paskelbta paieška. Aistis neatvažiavo į kaimą. Keliavo 270km ir dingo kažkur netoli kelionės tikslo. Paskutinį kartą žmonės matė panašiai tuo metu kai buvo išsiusta paskutinė žinutė. Kas vėliau įvyko nežino niekas. Apieškojo visas kelio apilinkęs, bet nieko nerado. Nei Aisčio, nei dviračio, nei bent menkiausio ženklo.
              Kas įvyko nežino niekas. Kada? Galima tik spėlioti. Aistis šias vietas nelabai pažinojo, o šiaip paskutinį kartą lankėsi prieš 5 metus. Vis tiek net jei ir butu pasiklydęs, dienos metu rastu kelia. Jei butu partrenktas, greičiausiai butu rastas. Juolab kad ir paieška buvo organizuota. Dingo be pėdsakų.

              Taip. Skamba tikrai prastokai, bet kad išgaučiu tikresnį kurinį reiktu dar daug kartų perašyti.
              Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2009-12-24, 00:30.

              Comment

              • Eisas Kuperis
                Simintis Sun


                • 2006 01 25
                • 355

                #8
                Dar viena trumpa istorija nesusijusi su pagrindiniu šios gyjos pasakojimu. Tai lygiai 800 žodžių tekstas kuriame gal ir mažai logikos, bet sukurtas remiantis tikrais faktais. t.y. sapnu.
                Tad smagaus tau skaitmo


                Viliojantys spąstai

                Maždaug 35km pločio sala šiaurės jūroje, tačiau su visiškai žemyniniu klimatu ir gamta. Daugybė gyvūnų, miškai, pievos, kalvelės, nedidelė upė prasidedanti kažkur salos viduryje esančiame šaltinyje.
                Atostogos turėjo būti puikios. Senai buvo planuota su draugais apsilankyti šioje saloje. Nedidelė, rami, nuostabi gamta, nedidelis senas, bet šiuolaikiškai atrestauruotas kaimelis, įsikūręs tarp didžiulių klevų ir liepų. Lopinėlis žemyno, jūroje. Pati ta vieta pailsėti, pažvejoti, pamedžioti ir dar daugiau. Tiesa, netrukus paaiškėjo jog poilsiautojų čia netrūksta, jų kelios dešimtys, ir ramybės kartais nedaugiau nei priemiesčio gyvenvietėje.
                Mūsų namas stovėjo kone kaimo pakraštyje. Visai netoli jo dumblinas upelis, keistai tiesus lyg styga. Pats namas buvo senovinis. Rąstinis, dviejų galų, su dideliu koridoriumi per vidurį ir dvejomis verandomis. Tik vienas namo galas atrodė labai jau šiuolaikiškai. Didžiuliai langai nuo grindų iki lubų namo galą darė labiau panašia į oranžerija. Tikrai smagi vieta pavakaroti.
                Vasara tikrai buvo puiki, bet artėjant jos pabaigai nutiko kai kas keisto. Kiek daugiau nei per savaite dingo visi salos gyvūnai. Iš pradžių daug kas manė jog tiesiog dėl prasto, lietingo oro išsislapstė , bet vėliau vėl pasirodžius saulėtoms dienoms niekas nepasikeitė. Dingo net ir kaimo šunys bei katės. Žmonių daug bet niekas nieko nepastebėjo. Rodos gyvūnai tiesiog kažkur išėjo. Netrukus keistesni dalykai prasidėjo. Netoli kaimo buvo auginami daržai, mat atsivežtinio maisto visai vasarai nepakakdavo. Karta kelį poilsiautojai išėję pasikasti šviežių bulvių taip ir negrįžo. Vėliau buvo rasti tame pačiame darže, tačiau jie... atrodė tarsi išprotėję, apimti isterijos. Dar tapačia diena naujas netikėtumas. Daržai beverčiai. Viskas kas juose augo, buvo iš vidaus sugedę. Išrautos ropės birėjo rankose. Iš pažiūros gražios ir tvirtos bulvės rankose bliūško ir virto puvėsiais. O keli paragavę iš visiškai sveikų pomidorų, netrukus siaubingai mirė. Jokio derliaus nebuvo. Žvėrių nėra, taigi ir mėsos. Nėra žuvų upėje. Vyresnio amžiaus poilsiautojai rimtai sunerimo. Tada paaiškėjo jog kaime visai nėra nuolatinių gyventoju. Iki šiolei niekam nerupėjo kas gyvena kaimynystėje. Bet dabar... Visi čia atvykdavo tik kuriam laikui. Vieni pusei metų, kiti matyt ilgesniam laikui...
                Visgi dėl viso šito nerimo tik vienetai. Jauniems žmonės tiesiog nerupėjo kas vyksta. Atvyko į salą papramogauti ir tiek. Po keliu savaičių vis tiek turėjo atvykti keltas. Be to daugelis atvyko su savomis grupėmis, draugais ir kiti nelabai rupėjo.
                Vakarais vis pasirodydavo rūkas. Nieko nuostabaus. Vasara po truputi ėjo į pabaigą. Skubinausi link savo namų. Jau buvo tamsu ir šianakt rūkas kilo neįtikėtinai sparčiai ir buvo labai tirštas. Apipelkėjęs upelis siaubingai dvokė. Bet rodos kitiems tai mažai rupėjo. Kaime judėjimo netrūko.
                Šalia verandos ant suoliuko sėdėjo maždaug 9 metų vaikas. Nekreipiau dėmesio į jį ir jau buvau bežengiąs į verandą, kai.... Ir tamsos išniro visiškai girtas draugas. Matyt kaip reikalas kažką šventė ir dabar bandė atsvirduliuoti bent jau iki verandos staktos, bet neišlaikė pusiausviros ir dribo čia pat ant suoliuko kur sėdėjo vaikas. Keisčiausia buvo tai jog draugas atisirėmė į suolą kiaurai vaiko, tarsi jis čia nė nesėdėtu. Draugas dar bandė kažką išvepelioti manydamas jog spoksau į jį, tačiau visą mano dėmesį prikaustė vaikas.
                Taip, pasirodo tik aš vienas jį mačiau. Ir kai vaikas suprato jog aš jį kuo aiškiausiai matau, nustebo dar labiau nei aš.
                Iš jo sužinojau jog ištiesu ši sala turi savo paslapčių. Legenda labai sena. Jos pradžios nežinojo net tas vaikas. Sužinojau tik tiek. Kažkur ten giliai po šiomis žemėmis yra didžiulės menės. Milžiniškos ir puošnios. Jose kažkas buvo. Kažkas ko suvokti nėjo. Tai neturėjo materialaus kūno. Nėjo suprasti ar taip blogis ar gėris. Tačiau čia,viršuje tai nešė mirti. Prieš kelis šimtmečius šioje saloje medžiojo vieno laivo įgula. Kapitonui tąsyk pasisekė sumedžioti didžiulį elnią. Vėliau jam kažkas pasivaideno ir prisakė mėsą pristatyti kažkokiai moteriai gyvenančiai Prancūzijoje, nurodė net tikslia vietą. O kalį pristatyti kažkam kitam. Bet kam tokiam liko nežinoma. Netrukus po to šioje saloje pradėjo lankytis žmonės. Nuo to laiko čia gyveno daug žmonių, bet nė vienas ilgam. Vieni pabėgdavo, kiti būdavo randami išprotėję, treti paslaptingai mirdavo. Tačiau kalbos žemyne apie šioje saloje slypinčia paslaptį neplito. Kas dėjosi čia nežinojo niekas. Likusiam pasauliui tai buvo puiki sala su nuostabia gamta. Derlinga žemė, malonus klimatas, ramuma... Aišku buvo tiek, šios žemės traukė žmones, bet kodėl, neaišku. Aš buvau pirmas matęs šiek tiek daugiau nei kiti, ir pirmas išgirdęs legendą dar būdamas gyvas. Šiek tiek buvo neramu. Bet ne dėl to kas vyko o dėl labai tirštos tamsos, verandos lempa apšvietė vos kelis metrus aplinkui. Tačiau tuo pačiu ir buvo smalsu. Jutau kad dabar kažką turėsiu nuveikti. Su kažkuo susitikti.
                Netrukus lygtais kažkas dumbliname upelyje pastebėjo kelis pūvančius gyvūnus, kažkas lygtais juos matė kažkur kaime besibastančius. Labiau už tai keista buvo žmonių reakcija. Jaučiau pavojų, bet kiti rodos visai ne. Tarsi užhipnotizuoti, jie tiesiog stebėjosi arba nekreipdavo dėmesio lyg tai būtu normalu. Tada ir aš išvydau vieną tokį gyvūną netoli namų. Prasideda. Žinojau tik vieną. Kad ir kas dabar bus, aš pamatysiu viską. Ir jutau jog tai kas dabar bus, manęs neįveiks .
                Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2007-11-13, 17:42. Priežastis: ach tos klaidos

                Comment

                • Eisas Kuperis
                  Simintis Sun


                  • 2006 01 25
                  • 355

                  #9
                  Dūkštas. Galinė maršruto stotelė.

                  Istorija be dialogo
                  Nors ir nesu mokantis įdomiai ar gražiai rašyti (juo labiau taisiklingai), bet tai nė kiek nemažina mano pomėgio rašyti. O kad jau rašau, tai reikia ir parodyti. Negaliu pasakyti jog ši įstorija išgalvota, kad joje aprašomi nebūti dalykai, bet negaliu sakyti jog viskas kas joje rašoma yra tiesa. Čia jau kiekvienam iš jūsų spresti kas gali būti tiesa, kas pagražinta, o kas prikurta. Visa istorija "Dysnai. Žemės paslaptys" susideda iš 3 dalių. Nors jau ir ketivirtai turiu medžiagos.


                  Dūkštas. Galinė maršruto stotelė.


















                  Paskutinį kartą sucypia stabdžiai. Kažkur po vagonu sušnypščia oro vožtuvas. Traukinys sustoja. Durys nuslenką į šoną. Vagono garsiakalbiai neaiškiai sušnypščia stoties pavadinimą, bet jo jau neišgirstu, skubu lipti laipteliais, paskui vilkdamas nelengvą lagaminą. Na štai, pagaliau aš čia. Dūkštas. Peronas visai tuščias. Tik pora žmonių su sunkiais turginiais maišais ir keletas kažkur skubančių vaikų...
                  Sušvilpia traukinio signalas, suriaumoja lokomotyvas ir sąstatas lėtai pajuda tolyn netrukus pradingdamas už vingio. Aplink lieka tik maloni vasaros popietės tyla... Smalos ir tepalų tvaikas nuo pabėgių... Priešais sena raudonų plytų, geležinkelio stotis, senų liepų alėja... Ką gi, metas judėti. Iš kišenės išsitraukiu nedidelį sąsiuvinio lapą ir įdėmiai studijuoju pieštuku keverzuota žemėlapį. Į priešingą puse nuo stoties turėtu būti keliukas... A, štai jis. Kiek sunkoka orientuotis visiškai nepažystamoje vietoje... Iki tikslo viso labo keli kilometrai gyvenvietės pakraščiu, bet vis tiek truputi neramu ar nepasiklysiu... Lėtai žingsniuoju įkaitusiu gatvės asfaltu. Dairausi į apsodintus kiemus... Čia taip gražu ir ramu... Miškelis. Taip, reiškias einu teisingu keliu. O už jo turėtu būti ir kelionės tikslas. Štai jis. Paskutinis namas gatvės gale. Turėtu būti šis. Kelis kartus pasižiūriu į lapelį norėdamas įsitikinti ar tikrai prieš akis atsivėręs vaizdas yra tai dėl ko čia atvažiavau. Priešais senas rudas medinis namas apsuptas senokai nepjautos žolės lauko. Gerokai apleistas kiemas, sena tvora, ilgas pakrypęs ūkinis pastatas, duobė primenanti tvenkinį, dideli seni medžiai... Vaizdas kiek nederantis prie bendros aplinkos, gyvenvietė atrodo gerokai jaunesnė už šia sodybą. Kiek nedrąsiai žengiu pro bebaigiančius išvirsti vartelius. Būtinai reiks juos suremontuoti. Raktas. Štai jis. Tiko. Lengviau atsikvepiu. Praveriu didžiules sunkias duris ir žengiu į vėsų, tamsų koridorių. Mano naujieji namai.
                  Tądien oficialiai apsigyvenau Dūkšto miestelio pakraštyje. Po kelių dienų atvyko ir sunkvežimiai su visa manta. Tėvai... Po savaitės jau buvau įsikūręs ir pradėjau dairytis kokiame gi krašte atsiduriu. Dūkštas buvo nedidelis, kiek uždaras, bet labai ramus miestelis. Tuo pačiu įdomus ir senas. Dar truputi keistas. Niekur neteko matyti kad miestelio mokykla butu pastatyta už miestelio ribų. O miestelio centre dirbtinis ežeras. Bet svarbiausia, čia netrūko Įdomių vietų. Netoli gyvenvietės apleistos kareivinės, keisti tušti daugiabučiai vidurį lauku, didelis fabrikas, didžiuliai seni obuolių ir serbentų sodai aptverti tvoromis ir galiausiai ledinis Dysnų ežeras... Ir pats didžiausias smagumas – nuosavas miškelis gimtadienio proga.

                  Prabėgo lygiai metai nuo to laiko kai pirmą kartą žengiau pro naujų namų duris. Jie buvo puikūs. Nauja mokykla, nauji draugai, nauji pažystami, naujos pramogos... Ilgainiui vis tiek gyvenimas čia tapo nuobodokas. Buvau pratęs prie judresnio gyvenimo. O štai ir nauja vasara, ką tik prasidėjusios vasaros atostogos, puikus oras... Trūko tik naujų pramogų. Būtinai reikėjo ką nors susigalvoti. Pirmas susigalvotas taikinys buvo keistas baltų plytų pastatas mūsų pievos vidurį. Bet jis priklausė kažkam. Kiekvieną mėnesį tą pačia diena vis atvažiuodavo žmogus ir kažką tikrindavo. Nusprendžiau iš arčiau apžiūrėti jį. Jokių langų, jokių laidų, tik nedidelės metalinės durys vienoje pusėje. Net tokiose vietose įprastų įspėjamųjų ženklų nematyti. Iš vidaus sklido negarsus ūžesys, visai toks pats kaip elektros pastočių. O už juo prasidedantis griovys? „Gal jis visai ne čia prasideda“, svarsčiau žiūrėdamas į didžiulį betoninį vamzdį su grotomis išsikišusį griovio šlaite. Ir iš kur tas keistas gausmas jo viduje? Taip, tada net labai parūpo to statinio paskirtis. Bet draugai jos nežinojo. Tėvai sakė kad statinys priklauso valstybei, o kaimynu senukas tik pasakojo matęs kaip jį statė ir kaip visokius įrengimus montavo. Na o kiti? Niekam šis pastatas nerupėjo ir visiems vienodai rodė kokia jo paskirtis. Ko gero ir aš visai jį būčiau užmiršęs jei... Pasirodo lygiai tokių pat pastatų yra daugiau. Vienas prie pat Dysnų, tarp karklų pasislėpęs, kitas netoli fabriko, ketvirtas stovėjo prie pat geležinkelio šalia apleistų bėgių. Visi jie buvo tvarkingi, akivaizdžiai kažkieno prižiūrimi...
                  Smalsumas tik didėjo. Norėjosi sužinoti viską. Kam tie pastatai, su kuo susiję, kada jie atsirado... Deja miestelio istorija nieko įdomaus nepasakojo. Tik apie klestėjimą sovietmečiu. Šalia gyvenvietės buvo pristatyta visko: fermos, kolūkis, kareivinės, gamyklos, vaisių ir uogų sodai, šiaip neaiškūs objektai... Didžioji dalis jų jau bebaigią griūti, kita dalis kažkieno vis dar kruopščiai prižiūrima. Bet kam viso to reikėjo. Tiek daug visko tokiam mažam miesteliui kone pačiame Lietuvos kampe. Klausimų daugėjo, galvoje pradėjo kirbėti įvairios teorijos, tačiau niekam jos nebuvo įdomios. Paaugliška fantazija viso labo. Bet jei jau neturėjau jokių įdomių užsiėmimų, galėjau spręsti mįslę kam tie pastatai skirti.
                  Ko gero ta vasarą skųstis negalėčiau, pusė jos prabėgo ieškant įdomybių įvairiose senuose statiniuose. Deja veltui. Tik užvirinti vamzdžių galai, užmūrytos sienos, įrengimų tvirtinimo vietos ir tuščios patalpos... Turbūt vienas iš įsimintiniausių momentų, vyriškis kuris manę pagavo kažkokios gamyklos ceche. Ir tas jo kamantinėjimas ką aš ten veikiau... Rodos jo visai neįtikino mano išsisukinėjimai, atseit aš eilinis vaikėzas, vasarai atvykęs ir šiaip pašmirinėti sumanęs čia. O manęs kažkodėl visai nebaugino jo gąsdinimai kiek bėdos galiu prisidaryti jei dar kartą čia ateisiu. Vis dėlto man dar ilgai buvo keista iš kur jis atsirado... Juk aš tikrai žinau kad nieko aplink nebuvo. Juk tikrinau, žiurėjau... Ir šiaip gamykla tolokai nuo miestelio... Tik pievos ir gelžbetonio kelias žolėmis ir krūmais visas apaugęs... Tai iš kur jis išdygo? Vis dėlto kuriam laikui savo teorijas ir smalsavimus palikau ramybėje. Taip viskas ir liko iki vasaros pabaigos. O tada atėjo uogų metas.... Pasirodo nepertoliausiai būta senu serbentynų. Raudoni... Balti... Juodi.... O mūsų draugų būrys buvo nei iš tų kurie praleistu proga prasmukti pro tvora ir truputi pasivaišinti. Tad bent kartą per savaitę visi lėkdavome su dviračiais 5 kilometrus už miestelio, prie pat Dysnų, paslėpdavome krūmuose juos ir traukdavome prie tvoros... Teritorija buvo saugoma, bet juk čia didžiuliai plotai, žinojome kur spragų rasti. O uogos šia augo kaip niekur didelės. Kartais visą pusdienį prabūdavome. Ir neretai labiau ne dėl tų uogų, kiek dėl smagumo. Stebėdavome ar nėra sargų, išgirdę kokia mašina netoliese važiuojant, ar net sustojant, tuoj puldavome į pačius tankiausius serbentų krūmus slėptis. O šmirinėdami tarp jų visada atsargiai žiūrėdavome ar esame pakankami toli nuo pastatų teritorijos centre. Ten stovėjo bokštelis, ir jame visados budėdavo sargas... Pasakojama kad vienas vaikėzas per arti priėjo, buvo pastebėtas, ir greitai sučiuptas. Nelinksma po to buvo jo tėvams... Bet karta ir mums nutiko ne linksmesnis atsitikimas. Vieną vakarą traukėme jau link tvoros, o kad jau ėjome atgalios, tai dėl nieko per daug nesirūpinome, bet tai ir buvo didžiausia klaida. Pasirodo kažkas buvo pastebėjęs plyši tvoroje, čia jau darbavosi pora darbininkų. Nepamenu kas ką pirmiau pastebėjo, jie mus ar mes juos, tik pamenu kaip visi dėjom į kojas. Visi skirtingomis kryptimis... O gal tik aš visai į kitą puse nei likusi grupė... Bėgau iki užpelkėjusios ežero pakrantės. Kepurnėjausi per tvorą visai nekreipdamas dėmesio į spygliuotą vielą jos viršuje. Broviausi per tankius paežerės krūmynus, per dumblina pelkėjančia žeme... Bėgau ir vis nedrįsdamas sustoti ir įsitikinti jog nebesiveja. Bėgau iki... Iki keistas reginys sustabdė manę. Čia, vidurį pelkėto miško buvo laukymė, o joje grupelė apleistų pastatų ir prieplauka. Tik viskas labai aukšta žole apaugę, nė menkiausio takelio. Ant vieno pastato galinės sienos didelis ženklas kurį mačiau viename sugriuvusiame fabrike. Tam pačiam kur tas vyras mane buvo sučiupęs. Įdomu kas jų bendro. Jau buvau tikras kad čia sugrįšiu. Išėjęs iš miško ilgai dairiausiai ar visur ramu. Dviračiai. Taip, juk negaliu be jo grįžti namo. Bet jei jie juos rado. Nusprendžiau palaukti kada pradės temti... Sekančias kelias valandas tik galvojau apie pačias įvairiausias pasekmes šiandienos žygio... Prie dviračių slėptuvės slinkau labai atsargiai, įtarinėdamas kiekviena sujudantį šešėlį. Pritykinęs pamačiau jog likęs tik mano dviratis, negi visi paspruko. Griebiau jį ir atgalios pamiške... Per aukštą žolę sunku buvo brautis, bet į kelia nusprendžiau išlysti kitoje vietoje. Dėl visa ko.
                  Rytojaus diena nelabai dar drįsau po kaimą rodytis, tik pavakare kiemo vartelius iš gatvės pusės uždariau. Tada ir sužinojau kad draugiai daugiau spragų žinojo, tik man pamiršto pasakyti. Na o aš tuo tarpu pradėjau kurti planus kaip aplankysiu tą laukyme prie ežero... Ji vis niekaip ramybės man nedavė... Sulaukęs gražesnės dienos, pasiėmęs keletą įrankių, patraukiau pėsčias link tų pačių serbentų laukų... Ilgokai po mišką klaidžiojau kol vėl radau ta laukyme. Pastarųjų dienų įvykio paveiktas, labai ilgai ir įdėmiai žiurėjau ar tikrai nieko nėra aplinkui. Apėjau visą laukymę kol galutinai įsidrąsinau. Ši vieta buvo senai apleista, tačiau keistai tvarkinga. Neišdaužyti langai, durys savo vietose, nors laikas čia viską gerokai pasendino, senai sutrupėjusi ir bebaigianti žolėje pranykti, betoninė siena juosianti laukyme, žolė besiskverbianti pro gelžbetonio plokščių likučius... Vis dėlto čia buvo labai nejauku. Niekur taip nesijaučiau keistai kaip čia. Gal dėl pelkėto tamsaus miško, gal dėl labai aukštos žolės, ar šiaip dėl keistumo viso šito. Dar labiau nustebino tai ką pamačiau pastatų viduje. Pirmasis, nuo amžiaus papilkėjęs, buvo kažkoks administracinis statinys. Plačios paradinės, nuo senumo aptrūnijusios durys, bet vis dar su stiklais, atsidarė visai be vargo. O viduje... Lyg į 20 metų praeitį papuolęs pasijutau. Tik storų dulkių sluoksnis, purvini tamsūs langai ir kiauro stogo palikti vandens pėdsakai leido suprasti kaip senai čia niekas jau nebuvo. Erdvi salė, plati laiptinė, rusiškas tekstas ant sienos... bet rodos paliekant šia vieta niekam nerupėjo jokie baldai, sovietiniai stendai ar panašūs dalykai, o atlapos kabinetų durys, netvarkingai sustatytos kėdės, popieriai ant žemės, senai sudžiuvusios gėlės ant palangių, paveikslai.... viskas palikta. Tarsi žmonės iš čia dingo staiga. Vis dėlto kažko įdomesnio pastebėti nesisekė. Tik sovietinių laikų ženklai. Ir įvairios senos bylos rusų kalbą spintose, ant stalų ar tiesiog besimėtančios ant grindų. Ką gi, vis geriau nei nieko. Sekančio pastato neapžiurėjau, nors ir rupėjo, tačiau lupti, laužti, plėšti tokias masyvias duris visai nesinorėjo. Apie langus irgi galvoti nereikėjo, visas pirmas aukštas grotuotas. Kituose pastatuose būta dirbtuvių, kažkokio sandelio... Dar keletas budelių, kaip supratau, apsaugos postų. Prieplauka potvynių ir žiemos ledo baisiai sugadinta...
                  Toje laukymėje apsilankiau dar keletą sykiu į namus parsivilkau porą bylų, tačiau visos jos buvo rusų kalba ir dar daugelis rašytu ranka, todėl suprasti nelabai sekėsi kas jose rašoma, tad jas atidėjau žiemai, nusprendęs jog pirmiau pasimokysiu rusu kalbos. Vėliau ruduo atnešė naujų įdomybių. Netoli miestelio stovėjo kažkas panašaus į gamykla, tik labai aukšta tvora supančia iš visų pusių. Turėjo savo geležinkelio atšaka. Didžiuliai kranai, aukšti statiniai, kaminai... Oficialiai tai buvo metalo laužo supirktuvė, laaabai didelė supirktuvė ir keletas smulkesnių įmonių, bet bendras vaizdas labiau priminė naftos perdirbimo įmonę ar kažką panašaus. Tai buvo dirbančios įmonės todėl ankščiau man jos nerupėjo visai. Bet taip buvo tik iki bulviakasio meto. Kaime įprasta kai kaimynas padeda kaimynui, mes atsilygindami už pagalba taip pat padėjome. Bulvių laukas buvo kaip ant kalvelės, per kilometrą nuo metalo supirktuvės. Iš čia vaizdo neribojo jokios aukštos sienos. Na nebent atstumas, bet tą problemą sprendė žiūronai. Ką gi, bulviakasis ką tik tapo įdomesnis, o pamatytas vaizdas sukėlė dar daugiau visokių įtarinėjimų, ypač vėl pamačius ankščiau jau matyta emblema ant vieno iš statinių. Vis dėlto iš arčiau pamatyti šansų nulis, pasirodo iš vidaus ši vieta saugoma ko gero ne ką prasčiau už elektrine, bent jau taip buvo galima spręsti iš sargybos bokštelių ir tvoros rimtumo.

                  Taip, nauji mokslo metai buvo išties įdomūs. Rusų kalbos pažymiai nuo dvejetų smarkiai kilo į dešimtukus. Fizikos ir Chemijos mokytojus stebino nežinomi klausimai. Skubiai buvo susipažinta su kompiuteriais, internetu ir paieška jame. Buvo pradėta ieškoti įvairių senų laikraščių. Biblioteka tapo gerokai dažniau lankoma... Štai taip per dvejus metus sužinojau tai, ko šio ramaus krašto žmonės greičiausiai net neįtarė. Deja, kartu su tuo pasibaigė ir ramus gyvenimas. Tas nuobodžiaujančio vaikigalio smalsumas pakeitė viską. Ką aš tokio įdomaus per tuos kelis metus sužinojau? Tai jau kita istorija, jei tik žinoma tu nori ja išgirsti.
                  Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2009-12-24, 00:25.

                  Comment

                  • Eisas Kuperis
                    Simintis Sun


                    • 2006 01 25
                    • 355

                    #10
                    Pietų pertraukos rašliava


                    013 pixel
                    026 pixel
                    039 pixel
                    052 pixel
                    065 pixel
                    078 pixel
                    091 pixel
                    104 pixel
                    117 pixel
                    130 pixel.....................................260pixel .....................................390pixel..... ................................500pixel




                    Dar ir dabar, aukso amžiuje, mes vis dar mokame už protėvių klaidas...

                    Noriu jums papasakoti viena trumpą, bet tikra istorija, nutikusia prieš keletą metų Disarijoje. Bet prieš tai truputi užsiminsiu apie šiandienos pasaulį. 2139-08-19, tokia data šviečia laivo prietaisų skydelyje - beveik 70 metų po žmonijos žlugimo. Istorija pasakoja jog kai kurie praėjusio amžiaus pradžios žmonės tikėjo įvairiomis pasaulio pabaigomis. Pražūtingos gamtos katastrofos dėl kažkokio atšilimo... Pasaulinis karas... Naftos krizės... Nieko panašaus neįvyko. Priešingai, keletas sėkmingų experimentų, keletas nuostabių atradimų ir technologijos žaibo greičiu šovė į naujas padanges. Įpusėjus amžiui kelionės po saulės sistema tapo lyg eiliniu pasivaikščiojimu po vietines apylinkes...
                    Bet tai buvo pražūtingas technologinis šuolis. Aukso amžius, kuris pasibaigė tik prasidėjęs. Nutiko tai ko nesitikėjo niekas, vos per vieną dešimtmetį iš klestinčio pasaulio liko griuvėsiai. Kas įvyko iš tiesų, nežino niekas. Vieni kalba jog technologijos tapo per daug sudėtingos jas suvaldyti, kiti sako jog žmonės buvo tokie priklausomi nuo jų, kad menkiausia problema sukeldavo didžiulius padarinius, dar kiti pasakoja kad dėl visko buvo kaltos netobulos apsaugos sistemos, kad jos niekam nerupėjo iki viskas prasėdėjo. Kai kurie mano jog tokia pabaigą nulėmė žmonių būdas, sąmonė, gyvensena, visiškas nerūpestingumas... Žinoma tik tiek, kad įpusėjus šimtmečiui, per pasauli nusirito vis didėjanti katastrofų bangą. Iš pradžių smulkios buitinės problemos, kurios būdavo paskubomis užtaisomos, vėliau vis stambesnės. Kai kurių bėdų, greiti ir rizikingi sprendimai, sukeldavo dar didesnio masto katastrofas... Kartu pražuvo visa ekonomika, politika, viskas ką tuomet žmonija turėjo... Gyvenimą paliko ištisi milijardai žmonių... Neliko nieko, tik griuvėsiai ir menki žmonijos likučiai.
                    Bet pasaulis nenusirito į akmens amžių. Ir niekas nesistengė atkurti senojo. Viskas kūrėsi iš naujo. Kiekvienas tapo ne tik savo, bet naujojo pasaulio likimo kalviu. Esu begalo dėkingas tiems, kurie tiek daug vargo įdėjo tam jog žemėje vėl būtu galima išvysti laimingus žmones. Bet...
                    Prieš kelis metus iš bendramokslės ir tuo pačiu geros draugės gavau kvietimą aplankyti į jos ūkį Disarijoje. Trumpos vasaros atostogos kaime tikrai viliojo.
                    Pamenu tą šiltą saulėtą vasaros vakarą... Rodos sėdėjau su ja kažkur palei didžiule daržine. (Disarijoje įprasta statyti milžiniško dydžio medinius sandelius, daržinės ir jose įkurdinti viską kas susiję su ūkiu: galvijų tvartus, visa technika, aruodus, šienus...) Tikra gamtos rambybė.
                    - Dega!!! Dega!!!
                    Iš už kito daržinės galo išbėgo šaukdamas vienas iš ūkio darbininkų.
                    - Laukas dega!
                    Nuskubėjom į tą pusę iš ką tik pasirodė darbininkas. Už daržinės išvydau raudoną pašvaistę kylančia nuo sekančios kalvos, už upės. Bet visi buvo ramūs. Niekas neskubėjo gesinti ar panikuoti. Tiesiog stovėjo prie daržinės visas ūkis susirinkęs ir žiurėjo į raudoną juostą virš horizonto.
                    - Iki čia ugnis neateis. Dirbamose vietovėse ji neplinta.
                    Kažkas iš stovinčių paaiškino man.
                    Po to kažkas sprogo, aukštai į orą pažiro tūkstančiai šviečiančių žiburių. Po kelių akimirkų atvilnijo galingas sprogimo garsas. Gyvenime nieko panašaus nebuvau matęs. Tos kibirkštys kilo į aukštybes pažirdamos po visą dangų ir krisdamos lėtai geso. Vaizdas tiesiog prikaustė mano dėmesį. Vėliau virš horizonto ėmė kilti kažkas milžiniškas, panašus į istoriniuose įrašuose matytus aparatus, kurie skraidydavo į mėnulio miestus. Tie degantys žiburiai dar plačiau ėmė sklisti po dangų. Dabar jie švietė kone virš galvos.
                    - Į slėptuvę!!!
                    - Greitai visi į slėptuvę...
                    Būrelis žmonių skubiai pasuko atgalios. Aš vis dar negalėjau atitraukti akių nuo reginio
                    - Greičiau!
                    Eiriša truktelėjo už rankos.
                    - Bėgam į daržinę! Ten rūsys!
                    Pasileidau tekinas iš paskos, vis dar užversdamas galvą į viršų, kur spindėjo begalė mažų kibirkštėlių it žvaigždės naktį. Įbėgus į daržinę pro skilęs stoge ir sienose vis dar mačiau greitai didėjančius žiburius. Kone į trauktas buvau į požeminį bunkerį daržinės centre. Paskutinis dalykas kurį pamenu, buvo virš galvos besiveriantis tamsus dangtis, tą įspūdingą vaizdą palikdamas anapus...
                    Kas vyko toliau, nepamenu. Ankstyviausi prisiminimai buvo iš ligoninės. Nors taip ir nepavyko sužinoti kodėl ir kaip aš ten papuoliau, kas man buvo nutikę... Tik išėjus iš jos pirmiausiai skubėjau atgal į tą patį ūkį. Čia manę pasitiko kraupus vaizdas. Aplink didžiulis plotas buvo visiškai juodas, išdegęs ir nusėtas nuolaužomis. Ūkio nebuvo nė pėdsako. Viskas taip pasikeitę jog tik pagal upės vagą suradau tą vietą kur stovėjo daržinė. Tiesiog stovėjau ant apdegusio rasto likučių ir žiurėjau į juodą plyne kur dar visai nesenai taip puikiai leidau laiką. Tada prisiminiu vieno mokytojo žodžius. „Dar ir dabar, aukso amžiuje, mes vis dar mokame už protėvių klaidas.“
                    - Dar ir dabar, aukso amžiuje, mes vis dar mokame už protėvių klaidas.
                    Pakartojau tą patį balsu tuštiems laukams ir apsisukęs nužingsniavau atgal prie laivo.
                    Praėjo jau keli metai nuo to įvykio. Baigėsi mokslai, tapau senojo pasaulio naikinimo (OWD) specialistu/lakūnu. Per visą tą laiką vis dar tikėjausi gauti bent kokia žinia nuo Eiri, bet sužinoti kad ji gyva... Ir pats bandžiau ieškoti. Nieko. Niekas nežino kas nutiko po to siaubingo įvykio. Tik įrašas istorijoje jog 2127-07-02 Disarijoje įvyko vienos senojo pasaulio skraidyklės sprogimas. Spėjama priežastis – automatinės saugomo sistemos klaidos, dėl laiko pažeidimų pačiam aparatui. Manoma jog įrenginys netinkamai sureagavo į ugnies pavojų. Nors be senųjų specialistų niekas tiksliai negalėjo nieko pasakyti. Šiandien vėl grįžau į tapačia vietą tapęs žmogumi, kurio darbas nuo žemės šalinti senojo pasaulio likučius. Tokius kaip toji čia sprogusi kosminė skraidyklė. Tarp rudų žemės lopų jau žėlė nauja žolė, vietomis dar kyšojo įvairios smulkios liekanos... Prabėgs dar pora metų ir katastrofos neliks nė ženklo. Bet aš čia jau paskutinį kartą... Paskutinį kartą žvelgiu į šį slėnį...
                    Paskutinis pakeitimas nuo Eisas Kuperis; 2010-09-18, 20:42.

                    Comment

                    Working...