Infantes pasaulis

[Infante]

Gal kam nors bus įdomu... Įdedu dabar seną kūrinį... jei patiks, įdėsiu naujesnių...
So...

Strange love

Ji juto, kaip šalto lietaus lašai gesino skruostą vis dar degusį nuo jo... nuo to bučinio - neaišku, iš kur atklydusio...neaišku, kieno pasiųsto...

Kruvinomis rankomis apglėbusi nuvytusią liepą, išsiurbusi iš jos paskutinius syvus, paskutinę gyvybės kruopelytę, paskutinę viltį...ji mirė...

- Mažyle, nemirk!

Pramerktos akys, lūpos, tyliai šnabždančios žodį "myliu"... Jos niekada daugiau nebesišypsos: per daug skausmo patyrė širdelė, pavargo nuo melo...

Taip jau būna.

Liūdesys yra džiaugsmas be kaukės.

-Tu mane myli?

-Tu man patinki.

-Labai?

-Tik truputi.

Kvailystės: meilė, džiaugsmas, liūdesys. VISA TAI... Visa tai tik menkniekis palyginus su gyvenimu.

-Kas yra gyvenimas?

-Man? Nesusipratimas, kurį sukėlei tu!

-Nekalbėk taip..

-Gerai... Myliu tave. Aš tik vaidinu, kad esu tau abejinga, kad nekenčiu tavęs. pameni praeitą vasarą? Tada tu dėvėjai trumpą rožinę suknelę. apsiavusi aukštakulnius, visų klausei, ar atrodai vyresnė. Tau nebejuokinga? Man irgi... Man liūdna. Juk tu tai matai. Tai ne pyktis mano akyse, ne pagieža. Juk supratai tai iškart? Na...tada kai stipriai apkabinau tave..? Manei, kad tave nužudysiu. Aš netokia... M? Tai buvo tik kartą... Ir ji pati to prisiprašė...

Ji begalo mėgo jos klausytis... Net jei ji ir šnekėdavo tai, kas jai nepatikdavo... Apkabindavo ją, pabučiuodavo. Tik to jai ir tereikėjo...

Juk ji maža naivi mergytė.

O ji - pabaisa iš svajonių pasaulio.

Skausmas prilygsta rožės žiedui - jis malonus pažiūrėti, bet kartais ir kaikuriems jis nepatinka... Kodėl? jie jo bijo... Mažyte, tu juk jo nebijai?

Kartą tau įkandau į pirštuką, o tu tik nusišypsojai, nes tau tai patiko. patiko ir tadai, kai nagučiais braižiau tau per nugarytę. pameni mūsų pirmą bučinuką? Na tą, stotyje, atsisveikinant...aga...į žanduką. Tu bijojai prisipažinti, kad mane myli. Manei, kad tai kažkas blogo... kvailiuke...

Dabar jau viskas kitaip... mes atvirai demonstruojame meilę viena kitai, net jei mus ir užgaulioja, žemina, muša...

Tu reanimacijoje...

Koma. Įdomus žodis... mama man sakė, kad tu miegi ir sapnuoji mane, todėl ir nenori pabusti... Ir aš tikiu...

Tikiu, jog sapnuoji kaip mes žaidžiame pievoje, gaudome drugelius - margus, dailius. Jie mūsų nebijo - galime juos paliesti, paglostyti pabučiuoti...Jie tokie dideli... dideli dideli...Didesni už mus. Mes elfės, nykštukės, coliukės...

Sudie, Miegančioji Gražuole...

[Infante]

Šizofrenikė

Įsisupusią į baltą drobulę mane rado dantukų fėja. 13 kartų mostelėjo savo burtų lazdele, bet nieko neįvyko. Tada iš savo bato išsitraukė bjaurią žalią varlę. Kiša ją man prie lūpų ir sako: bučiuok. Aš tai rupūžei nukandu galvą. Prarijusi suprantu, kad galėjau ją praryti visą, nes visą dieną nevalgiau.

Drobulėje pasidarė ankšta, tad pabandžiau pajudėti. Nieko gero. Teks ją visą uvalgyti. Pradėjau nuo virašaus. Ne, čia vidurys.

O... mano kojos kreivos. reiks permiegoti su Prokrustu.

[Tom]

ar cia tik as .. bet kampo nepagavau

[arna]

Gražus "infantės pasaulis". Vietomis, kai kuriuose sakiniuose, mintys truputį kiek keistokos, bet visuma - puiki. Jei tai pati sugalvojai, tai tikrai Tai yra gražu. Daugiau taip..

[Infante]

Dėkui.. kai tik turėsiu laiko, įmesiu daugiau keistų kūrinukų iš savo sąsiuvinio...

[arna]

Būtų įdomu juos paskaityti. Tikiuosi, Tu rasi kuom nustebinti. Lauksiu kitų tavo kūrinukų. Iki

[Infante]

Keli mini kūrinukai
***

Dvi mergytes sėdėjo ant tiltelio ir skaičiavo praplaukiančias antytes. Viena, dvi, keturios....
Po pamokų jos visada čia ateina ir sėdi tylėdamos iki vakaro.
Išsprotėjas vėjas ir pamišusi pūga įsibrovė į jaukų mažų mergyčių pasaulėlį, sugriaudamos jį iki pamatų...
Vaikščiodamos po griuvėsius, jos suprato, jog tai, ko js neteko - maža smulkmenytė... Jos turi viena kitą ir mažytę sėklelę rankose...

Jos pasodins medį... Jis jas apsaugos nuo lietaus ir vėjo... Medis subrandins vaisius... Jie bus jų valgis...

Po truputį griuvėsiai taps mišku, jame apsigyvens paukščiai ir gyvūnai. O kažkur po senu medžiu gulės sustingę du kūnai, tvirtai apkabinę vienas kitą...

Pasaka (skiriu Eglutei)

Nekenčiu vaikinų. Nesijuok, aš rimtai. MAn nusibodo jų šaltumas, grubumas...
Gal tai ir keista... Keisčiausia tai, kad pagalvojau apie tai būtent šiandien, kai sutikau ją...
Na, pamačiau ją. O kas iš to? Man skauda širdelę, norisi verkti. Nežinau, kas su manimi darosi, aš pasimetusi.

Mirtis? Nebebijau jos...
Gyvenimas? Atsibodo....
Meilė? Manęs niekas nemylės...

- Atsibusk
- Man liūdna...
- Žinau...
- Myliu tave...
- Ir aš tave...

Pasek man paskaitą. Taip... Paskaityk ir pasakyk, ar ir man taip bus... Ar pelenė virs princese? Ar pabus miegančioji gražuolė?

Kaip ir kiekviena mergaitė, ji svajojo apie gražią ateitį, jaukius namus... Bet apie princą ant balto žirgo ji nesvajjo - ji žinojo, jog taip niekada nebus ir kad vaikinai, jojantys ant žirgų vakar nužudė visą jos šeimą. Ji tik norėjo pamiršti kaip tie "princai" pasielgė su ja...

Mergaitė ir toliau išliko stipri. Gavusi pasiūlyma dirbti karalius dvare, iškart sutiko.

Kiekvieną naktį žiauria mirtimi mirdavo po kelis vyrus...

Tyliai kamputyje juokėsi mergaitė.

[Nialas]

Galėtų kasnors (pvz Takashi Miike) sukurti filmą pagal tą pasaką... arba studio 4'C sukurti anime...

[Infante]

Na būtų labai jau žiaurus... XD Bet būtų miela, jeigu shoujo-ai elementų būtų...

Na ką... next

***

Ateina metas, kai sustojusi prie gyvenimo vartų - durų į rytojų, pajunti, jog šalia tavęs nieko nėra. Atsisukusi atgal, apmatai tik nusisukusius nuo tavęs veidus... Bet tu nieko nedarai, tik užsimerki ir žengi nedrąsų žingsnelį į priekį.

Tada tu supranti, jog gyveni tik tam, kad galėtų gyventi kitas. Tu jo viduje, maitini jį, šildai. Jam gerai - tu nyksti.

Ir taip gal būtų ilgai, gal būtum ir mirusi niekieno nepastebėta, bet tu pabėgai. KAi jis miegojo, tu sukaupei paskutines jėgas bei drąsa ir ...išėjai.

Nusilpusi ir sugniuždyta ieškojai pagalbos ir prieglobsčio kitame žmoguje. Viena tu būtum išgyvenusi, bet to niekada nepripažinsi ir tliau kitiems rodysi, kokia tu silpna ir bejėgė.

Tu leisi, jog tave vėl prarytų, mėgautųsi tavo kančia. Ir tu kentėsi, verksi ir liūdėsi dėl to, kuo tapai. Bet nenorėsi pasikeisti - bijosi vėl likti viena.

Bailė.

[Nialas]

Šitam vyrai nebemiršta..!
Daugiau kraujo! XD

[Infante]

nu pabandysiu ką nors specialiai tau... Jau pradėjau tau fantastinį kūrinuką rašyti... tai pridėsiu ten kraujo... XD

[Nialas]

...ir žiupsnelį erotikos.... please... please...

[Erdogan_]

grazu, ypac Šizofrenikė patiko

tiesa, pritariu Nialui, reikia kraujo, norim kraujo

[Infante]

Ech jūs manot lengva tokiai jautrios sielos panelei kaip aš, rašyti tokius žiaurius kūrinius?... XD
Kadangi neturiu ką veikt, tai kitas kūrinukas shounen-ai mėgėjams (ir psichologijos) Kraujo kol kas nebus :P

berniukams... XD (Viktoriukui)

Vieną dieną pilkasis peliukas išlindo iš kiauto ir atsitrenkė į kamputyje verkiantį flegmatiką. Pakėlęs galvą melancholikas pamatė, kaip flegmatiko skruostu nuriedėj didelė ašara. Berniukas nesuprato taip atvirai reiškiamų emocijų, bet pats viduje giliai liūdėjo.

Vaikinas ir toliau verkė, tik vis tyliau ir ramiau... Jį ramino liūdnas berniuko žvilgsnis; žaliose akyse matė tai, ko kažkada neteko...

Klasta ir apgaule pradėjęs gyvenimą, įsisukęs į linksmybių verpetą, išgyvenęs daug netekčių ir nepatyręs pirmosios meilės, dabar verkia susirietęs kamputyje.

Vaikinas žinojo, jog galimybė būti laimingu jau praėjo ir jau per vėlu ką nors daryti.

Melancholiška vaikino prigimtis uždarė jį mažoje kvadratinėje dėžutėje, kitaip dar vadinamoje iliuzija.

O berniukas - intravertas.

Išleisk melancholiką, mirs berniukas. Lyg du nukritę nuo skirtingų medžių lapeliai...atsitiktinai sulipę...ir sutraiškyti...

[Nialas]

O kam šiais laikais lengva...? XD