Posūkis į dešinę

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Miyuki-san
    I am who I am

    • 2009 03 01
    • 96

    Posūkis į dešinę

    hOla...
    Trupinėlis komedijos + trupinėlis fantastikos + trupinėlis mistikos ir.... VuAliA!!! "Posūkis į dešinę" keliauja pas ju ant padėkliuko.
    I dalis kiek ilgoka.... Na, tai tam, kad geriau susipažintumėt su kūrinio siužetu Sėkmės. EnjoY ^^
    ________________________________________
    I DALIS

    Kaip norėčiau, kad vasaros atostogos truktų amžinybę. Nereikia eiti į mokyklą, visą dieną darai ką nori, kur nori ir su kuo nori iki pat vėlumos. Užmiegi po vidurnakčio, pabundi po vidurdienio... Tai pagrindiniai vasaros atostogų privalumai. Bet va trūkumas tas, kad kasdien turi klausytis tėvų erzinančio aiškinimo, jog reikia susirasti darbą, o ne dykaduoniauti lovoje ar tampytis po miestelį su draugais.
    Štai jau visą mėnesį nieko nedarau, tik miegu, valgau, žiūriu televizorių, sėdžiu prie kompiuterio ar už tėvų pinigus užkandžiauju desertais miestelio kavinėje su drauge Greta. Taip... Daug kas gali pagalvoti, jog esu vienturtė išlepinta mergaitė, bet taip nėra. Pavyzdžiui, visai neseniai švenčiau savo 17-ąjį gimtadienį. Ir be dovanų. Taip yra ne dėl kažkokių konkrečių priežasčių. Aš tiesiog nenoriu dovanų ir viskas. Aišku, švęsti tai švenčiau: toje pačioje kavinėje su ta pačia drauge Greta.
    Ir apskritai, nemėgstu savo gimtadienio. Noriu visada būti vaikas... Suaugęs vaikas... Žinau, skamba keistai, bet noriu būti vaikas, kuris atrodo kaip paauglys, bet giliai širdyje vis dar vaikas. O gal tiesiog bijau pasenti ir numirti? Ai... Nors šiaip, jo! Bijau pasenti, tada susiraukšlėsiu ir negalėsiu žiūrėti į veidrodį, nors ir dabar nesu itin žavi, kaip kad kaikurie sako. Ir mirti nenoriu! O kas nori? Nebent koks nors visiškas mulkis. Dar gi tiek turiu nuveikti šiame gyvenime !.. Hm... O ką nuveikt? Taigi, pirma reikia suplanuoti savo gyvenimą. Juk jis sudarytas ir is praeities ir iš ateities, ne tik ir dabarties. Analizuojant praeitį reikia kurti ateitį!
    Štai, Greta jau kelis metus yra suplanavusi savo gyvenimą. Ji nori būti detektyvė, slaptoji agentė ar kažkas panašaus. Tik panorėjus, ji gali viską sužinoti apie paprastą praeivį gatvėje. Aišku, daugiausia ji stebi tik vaikinus. Bet man patinka su ja bendrauti. Kartais, kai ji savo lūpomis sumala kokią nors nesąmonę, net prajuokina mane. Žinoma, tada ji ima niršti, dėl ko aš juokiuos iš jos. Ji teigia, jog tai yra menas turėti tokį aštrų protą ir regą, kaip pas ją. Net ir dabar sėdint kavinėje ji įtartinai nužiūri kiekvieną, įėjusį vidun.
    -Žiūrėk, Ema,-kreipėsi į mane Greta.- Čia tas vaikinas!
    Pažvelgiau į kavinėn įeinantį Gretos „numylėtinį“.
    -Čia tas būsimasis mūsų mokyklos naujokas?-paklausiau.
    -Taip. Jo vardas Erikas...-lydosi Greta.
    -Iš kur žinai?
    -Tikrinau paštą iškart po to, kai paštininkas dėjo jo laiškus į pašto dėžutę.
    -Tu knisaisi po svetimo žmogaus pašto dėžutę?-pašiurpau.
    -Na...taip. O kas čia tokio?
    -Na, nesvarbu. O jeigu ant voko užrašytas ne jo, o jo tėvo ar brolio vardas?
    -Jo tėčio vardas Saimonas, o brolių jis neturi.
    -Iš kur tai ištraukei?!
    -Dažniausiai žmonės savo svetainėse laiko įrėmintas savo šeimos nuotraukas.
    -Ir tu nori pasakyti, kad sugebėjai prasibrauti į jų namus?
    Greta nusišypsojo ir linktelėjo.
    -Ei! Kaip tau tai pavyko?
    -Paprastai! Apsimečiau sausainių pardavėja ir mane įsileido vidun. Kol sėdėjau svetainėje, o Eriko mama lipo į antrą aukštą, šaukdama „Saimonai, brangusis, užmokėk už sausainius, aš neturiu smulkių“, aš apžiūrėjau nuotraukas. Jos buvo daugiausiai Eriko ir jo tėvų. Reiškia, nei brolių, nei seserų jis neturi.
    -Tu nesveika, - nusijuokiau.
    -Gal gal, bet protinga,-šyptelėjo Greta.
    -Nenorėtum prieiti prie jo ir susipažinti dar artimiau?-paklausiau.
    -Ar aš? Aš?-pasimetė Greta.-Ne, ne... Aš neišdrįsčiau prieiti ir pasakyti: „Labas, gal galime susipažinti?“ Ne... Neišdrįsčiau.
    Aš šyptelėjau.
    -Bet gal kas nors kitas išdrįstų prieiti ir pasakyti: „Labas. Ta mergina nori su tavimi susipažinti“?
    Greta pažvelgė į mane ir išpūtė akis, sakydama:
    -Ne, tu negali!
    -O taip, aš galiu!
    Staiga pakilau nuo kėdės.
    -Ne, Ema, nedaryk to,-prašė Greta.
    Aš tik šyptelėjau ir nuėjau link sėdinčio Eriko. Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane.
    -Labas,-tariau.-Matai tą štai ten kampe sėdinčią merginą?
    Parodžiau pirštu į Gretą, kuri su meniu užsidengė veidą.
    -Na, taip,-tarė Erikas.-Pala, ji man primena sausainių pardavėją, kuri buvo pas mus prieš kelias dienas.
    -Na, nesvarbu. Tai štai. Ji nori su tavimi susipažinti... Tiksliau, tu nori su ja susipažinti... Tai yra...ji tave jau pažįsta... Ai, velniai griebtų! Tiesiog prieik ir prisėsk prie jos.
    Tada nieko nelaukusi išėjau iš kavinės. Ak, taip. Prieš tai dar žvilgtelėjau į išraudusią Gretą, kuri žvelgė į mane kaip į būsimą lavoną. Bet aš žinau, kad ji man dar padėkos.
    Kai grįžau namo, tėtis su mama pasikvietė mane į svetainę.
    -Kas yra?-paklausiau.
    -Emilija, kur buvai?-paklausė mama.
    -Na... Kavinėje, kaip ir visada.
    -Vat būtent,-nuo sofos atsistojo tėtis.-Tu nieko daugiau neveiki, tik sėdi toje kavinėje.
    -Baikit! Nejau ir vėl pradėsit man kvaršint protą, kad susirasčiau darbą?
    -Bet, mieloji, tau reikia susirasti darbą,-tarė mama.-Gi negali visomis dienomis elgtis kaip tinginė.
    -Aš dar kartą kartoju, nereikia man jokio darbo!
    -Na, jei taip,-tarė tėtis,-tai gali krautis daiktus ir tučtuojau važiuosi pas močiutę Izabelę.
    -Ką?-nustebau.-Pas tą beprotę?
    -Jokia ji ne beprotė!-sušuko mama.-Ji...tiesiog kitokia nei kiti.
    -Bet mama. Paskutinį kartą ją mačiau, kai man buvo septyni metai, ir tai buvome vos akimirkai užvažiavę. Ji manęs nė neatsimins!
    -Atsimins,-tarė tėtis.-Ji visada viską puikiai atsimena. O dabar nesiginčyk, keliauk į savo kambarį ir dėkis daiktus.
    -Bet...
    -Jokių „bet“ !-sušuko mama.
    Velniava! Dabar visas atostogas teks prasėdėti tame miestelyje, kur gyvena močiutė Izabelė. Aš net nepamenu kaip ji atrodo! Bet ką jau padarysi... Verčiau prasėdėsiu ten, nei eisiu dirbti.
    Nuėjau į savo kambarį ir veidu griuvau į lovą. Taip... Mano tėvai žiaurūs. Juk tai tikra kankynė visą vasarą praleisti su sena išprotėjusia moterimi! Tik vienintelį dalyką prisimenu, tai kai močiutė pasakojo, apie ką galvoja katės. Ir tokių nesąmonių turėsiu klausytis visą vasarą. Jūs įsivaizduojat kaip tai nuobodu? Tikriausiai ir pati išprotėsiu; o vasara tikrai atrodys amžina, todėl imsiu maldauti Dievo, kad kuo greičiau ji pasibaigtų.
    Vakare man paskambino Greta. Kaip aš ir sakiau, ji ėmė man dėkoti dėl to, ką šiandien jos labui padariau kavinėje.
    -Net neįsivaizduoji, kaip aš tau skolinga,-tarė ji.
    -Ir kaip sekės?
    -Nuostabiai! Erikas toks nerealus! Man atrodo, aš įsimylėjau... O be to, jis neturi merginos!
    -Na, bent tu laiminga,-atsakiau nusiminusiu balsu.
    -O kas yra?-paklausė Greta.-Nejaugi tėvai ir vėl kniso protą dėl darbo?
    -Dar blogiau! Jie išveža mane pas močiutę Iabelę visai vasarai!
    -Šį vakarą?!
    -Taip! Taigi, tai paskutinis mano ir tavo pokalbis. Tas miestelis yra gana tolokai nuo miesto, dėl to ten blogas ryšys, tai vargu ar galėsime susiskambinti, nebent labai trumpai kalbėtumėme.
    -Bet... Bet... Bet ką aš darysiu be tavęs? Tu man kaip ištikimasis Votsonas Šerlokui Holmsui. Gal visgi apsigalvosi? Gal susiraskim darbą kartu? Bus linksmiau...
    -Kas jau kas, bet darbo aš nesieškosiu. Juk pameni, kas atsitiko, kai dirbau mamos pažįstamos bibliotekoje?
    -O taip! Tas knygų kalnas, kurį tu suvertei, buvo išties įspūdingas,-nusijuokė Greta.
    -Ei!-pasipiktinau.-Aš juk netyčia!
    -Na. Tiek to. Pasiilgsiu tavęs, brangioji Ema.
    -Gi nemirštu,-nusijuokiau.-Bet aš irgi pasiilgsiu tavęs.
    Netrukus į kambarį įėjo tėtis.
    -Neškis savo krepšius į automobilį-tarė jis ir išėjo.
    -Na, ką...-tariau Gretai.-Metas atsisveikinti.
    -Sėkmės, Ema. Nepasenk pati tarp senukų ir nepamiršk manęs!
    -Gerai gerai. Tu irgi nepamiršk manęs. Ate.
    -Ate.
    Jėzau Kristau! Dar niekada nebuvo taip sunku atsisveikinti, kaip dabar. Įsikišau mobilųjį telefoną į kišenę, sugriebiau krepšių krūvą ir sunkiai tempiau juos iki automobilio. Kai jau sėdėjau jame, vis žvelgiau pro langą į mūsų namą. Dar niekada taip liūdnai nesijaučiau. Atrodė lyg išvažiuočiau kažkur labai labai toli visam gyvenimui, arba lyg sužinojau savo mirties datą ir dabar nenoriai laukiu tos dienos. Rodės, kad tuoj pravirksiu.
    Neužilgo jau buvome kelyje. Aš kas penkias minutes erzinau tėvus klausinėdama, ar jau atvažiavome.
    Buvo jau tamsu. Beveik nieko nesimatė. Matėsi tik ta kelio dalis, kurią apšvietė mūsų automobilio šviestuvai. Be to, man rodos, tėčiui tuoj trūks kantrybė nuo mano klausinėjimo.
    -Ar mes jau atvažiavome?-niūriai sumurmėjau, žvelgdama pro langą į tamsą.
    -Taip!-sušuko tėtis, o aš net pašokau.-Štai... Posūkis į dešinę... Tai keliukas, kuris veda tiesiai į miestelį, kuriame gyvena tavo močiutė Izabelė.
    Pažvelgiau pro priekinį stiklą. Mes lėtai pasukome į dešinę ir ramiai važiavome tuo keliu. Žinokit, dar niekada gyvenime taip keistai nesijaučiau...
  • Miglaja
    Cute potato ~


    • 2007 12 16
    • 560

    #2
    Perskaičiau ir turiu keletą pastabų: tie žodžiai(juk, na, gi) kažkaip perdaug dirbtinai atrodo tokiam pasakojimui... Bet pats kūrinys kažkaip dar nedvelkia mistika kaip rašei pradžioje Tikiuosi antrą dalį įmesi, nes įdomu kuo įpatingas miestelis į kurį važiuoja Ema
    Anime & Manga// Knygos // Muzika // Filmai

    Comment

    • sesilily
      NORIU vasaros labai labai

      • 2009 10 17
      • 92

      #3
      Įdomu, laukiam tolimesnės dalies. Žinoma, netobula, bet labai niekas nekliuvo, juk nesame profai
      http://www.filmai.in/uzeik-81379.html

      Comment

      • Light
        Rimtas forumo narys

        • 2007 03 31
        • 161

        #4
        Tai antros dalies nebus ? Tikrai sudomino nenutrauk visko.

        Comment

        • Miyuki-san
          I am who I am

          • 2009 03 01
          • 96

          #5
          bus bus kantrybes... nebespeju ^^ butu miela, jei komentuotumet, analizuotumet ir kritikuotumet, nes kaip zmogus sake : "juk neesame profai" ))
          ________________________________________
          II DALIS

          Įvažiavome į miestelį. Jis tikrai atrodė ramus, tylus, bet tuo pačiu ir paslaptingas. Keliai beveik visiškai tušti, tik vieną kartą pravažiavo automobilis. Kur ne kur namų languose vis dar matėsi įjungtos šviesos.
          Netrukus sustojome.
          -Štai ir atvažiavome,-nusišypsojo mama.
          Aš išlipau iš automobilio ir pažvelgiau į namą, šalia kurio sustojome. Pamenu aš jį! Dar vaikystėje taip į jį žvelgiau, kai buvome užvažiavę vos porai minučių. Namas dviejų aukštų, po langais matyti kruopščiai prižiūrėtas gėlių darželis, o už namo – sodo medžių viršūnės.
          Patebėjau, kaip viename lange įsijungė šviesa, o poto įsižiebė ir lauko žibintai. Į kiemą išėjo iš laimės išsišiepusi senyva moteriškė. Taip, tai močiutė Izabelė, kuri iškart pribėgo prie mamos.
          -Dukrele!-sušuko ir apkabino ją.-Kaip džiugu tave matyti!-tada pažvelgė į mane ir priėjo.-O! Emilija, ir tu čia! Dvylika metų nemačiau tavo žavaus veidelio.
          Močiutė pabučiavo man į kaktą ir stipriai apkabino.
          -Oho! Dar mano vardą atsimeni?-tariau ir su rankove nusivaliau kaktą.
          -Aišku atsimenu! Kaipgi pamiršiu savo mylimiausią anūkę? Taigi, ir kokie vėjai jus čia atpūtė?
          -Atvežėme Emiliją atostogoms,-atsakė mama.
          -Negali būti! Kaip džiugu tai girdėti,-nusišypsojo močiutė.-Užeikite vidun.
          Tėtis paėmė mano krepšius, o močiutė pagriebė mane už rankos ir visi suėjome į namus.
          Jėzau… Viduje taip pat nieko nepasikeitė: daugybė antikvarinių baldų, ivairių augalų, taip pat žmonių ir gvūnų statulėlių bei milžiniška knygų lentyna.
          -Jaukis kaip namie,-šypsojos man močiutė.-Palaukit, tuoj išvirsiu arbatos.
          -Ne, mama,-tarė mano mama.-Mes su Benu jau važiuosime. Rytoj anksti keltis į darbą, reikia išsimiegoti.
          -Va štai tau…-nusiminė močiutė.-Tada leiskite, mes su Emilija jus išludėsime.
          Tėtis sukrovė mano daigtus šalia laiptų į antrą aukštą ir tada visi keturise išėjome laukan. Prieš išvažiuojant mama pabučiavo man į dešinį skruostą ir tarė:
          -Būk gera.
          -Ir padėk močiutei, jei jai to reikės!-pro automobilio pravilą langą sušuko tėtis.
          -Taip ar taip nebus ką veikti,-sumurmėjau.
          -Nepergyvenk, Emilija,-tarė močiutė.-Mes tikrai turėsime ką veikti, ir tau tikrai nebus nuobodu.
          Jo… Bus “labia” linksma…
          Netrukus tėtis užvedė automobilį, pamojavo mums pro langą, apsisuko ir nuvažiavo. Buvo keistoka žvelgti į tolstančią mašiną ir stovėti vakaro tyloje, kol gallop jos nesutrukdė močiutė Izabelė:
          -Einam vidun, Emilija. Lauke jau taip tamsu!
          -Juk nepagrobs manęs niekas,-nusijuokiau.
          -O ką gali žinoti. Nežinia, kas per padaras slepiasi vakaro tamsoj.
          Močiutė keistai šyptelėjo ir, paėmusi mane už rankos, nutempė į namus. Žinokit, nuo tų jos žodžių pajutau, kaip nakties šaltukas nemaloniai pakuteno man nugarą.
          -Mieloji,-tarė močiutė,-paimk savo daiktus ir užlipk į antrą aukštą. Ten yra trys kambariai. Rinkis kurį nori. O kol tu susidėsi daiktus, aš išvirsiu arbatos.
          Aš linktelėjau. Susigriebiau savo visus krepšius ir vos nevos užsiropščiau laiptais. Hm... Kurį kambarį pasirinkti? Ir kuris yra močiutės? Na, nesvarbu. Tiesiog pasirinksiu tą, kuris yra geriausias.
          Pasirinkau patį galinį antro aukšto koridoriaus kambarį, kuris turi atskirą tualetą ir vonią, be abejo. Kambarys gana jaukus, bet tuščias. Čia yra lova, spinta, stalas, spintelė, lentyna ir didžiulis krėslas. Ir jokio televizoriaus?! Košmaras…
          Rūbus pasikabinau į spintą, kitus reikmenis sudėjau į lentyną ar spintelę vonioje. Tada nusileidau į apačią pas močiutę. Ši jau buvo svetainėje, sėdėjo minkštame fotelyje ir gurgšnojo arbatą, užkasdama sausainiais. Ant nedidelio staliuko stovėjo ir mano puodelis su garuojančia arbata. Atsisėdau šalia močiutės į kitą fotelį, paėmiau nuo arbatos įkaitusį puoduką ir gugrštelėjau. Mmm… skanu. Tikrai skanu! Taip ir norisi pagirti močiutę. Bet ne… negirsiu. Kitaip atrodytų, jog susitaikiau su tuo, kad mane čia ištrėmė visai vasarai. Močiutė Izabelė turi mane suprasti. Juk ji gyvena šiuolaikiniame pasaulyje ir žino, kad paaugliams sėdėti pas močiutes yra tikra kankynė. Nors apžvelgus jos “antikvariatą”, pasakyčiau, kad ji kątik iš praeities.
          Bet ta milžiniška knygų lentyna tikrai įspūdinga! Pastačiau savo puodelį ant staliuko, atsistojau ir priėjau prie lentynos. Ėmiau akimis apžiūrinėti knygas, bet kolkas jų neliečiau. Hm… “Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos”, “Visa tiesa apie magiją”, “100 įdomiausių neatskleistų paslapčių”, o taip pat daugybė veikalų apie astronomiją. Kas per..?
          -Ir tu visa tai skaitai?-paklausiau močiutės, nė neatsisukusi į ją.
          -Ne,-atsakė ji, o aš tada atsisukau į ją ir pamačiau, kaip ji man šyptelėjo.-Kam skaityti tas knygas, jei ir taip viską žinau?
          -Viską viską?-nustebau.
          -Viską viską! Gali patikrinti.
          Ištraukiau vieną knygą, nuo kurios iškarto pasipylė vos pastebimos dulkės. Na, pažiūrėsim, ką čia moka močiutė. Atverčiau knygą.
          -Na,-tariau močiutei.- Tai tada pasakyk, kas parašyta knygoje “Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos” 78-ame puslapyje nuo antros pastraipos?
          -Klausykis…”Tylūs Afrikos stepės garsai man atrodė lyg priešo sėlinimas. Kokį pustuzinį kartų buvau bepraradęs savitvardą ir jau norėjau paleisti kulką į tamsesnes šešėlių sankaupas, kurios atrodė įgaunančios keistas formas, bet tada dar buvau tvirtų nervų, nepasidaviau...“
          Neįtikėtina! Močiutė viską sakė žodis žodin! Ir dar taip vaizdžiai, su intonacija! Net akis išpūčiau, o močiutė sakė toliau:
          -“Apie vienuoliktą patekėjo mėnuo: galėtumėte pamanyti, kad pasidarė geriau, bet ne, nė kiek. Tik dar kitokių baimių prasidėjo. Žinot, kokia baugi gali būti mėnesiena; tai nenatūrali šviesa, ir aš iš dalies tikiu, kad žmonės sako, kad mėnulyje gyvena blogis…” Toliau pasakoti?
          -Ne, ne… Užtenka… Bet… Bet kaip tau taip pavyksta?!
          -Aš jau sena. Kai per visą gyvenimą perskaitai knygą po keliasdešimt kartų, atsimenu kiekvieną smulkmeną, net ir tą įbrėžimą 138-ame puslapyje.
          Atverčiau tą puslapį. Velniai griebtų! Ten tikrai buvo įbrėžimas puslapio kamputyje! Ei! Gal ir man pradėti skaityti knygas?
          Padėjau knygą ten, kur ji ir gulėjo. Tada atsisėdau atgal į fotelį, paėmiau puodelį ir atsigėriau arbatos. Svetainėje buvo visiškai tylu. Iš tiesų, net nežinojau, ką sakyti močiutei. Ji tiek daug skaito! Tikriausiai net ir už mane protingesnė, nors šiais laikais kaip tik mokslas labiau pažengęs, dėl to jaunuoliai turėtų būti protingesni už savo senelius, kurie neaišku ar išvis baigę mokyklą. Bendrai, pažvelgus į visą tą šlamštą apie magiją, raganavimą, vaiduoklius ir ateivius, nepasakyčiau, kad močiutė turi kitų kokių nors mokslinių knygų. Bet štai astronomijos pagrindų pas ją tikrai daug.

          Comment

          • Miyuki-san
            I am who I am

            • 2009 03 01
            • 96

            #6
            bus bus kantrybes... nebespeju ^^ butu miela, jei komentuotumet, analizuotumet ir kritikuotumet, nes kaip zmogus sake : "juk nesame profai" ))
            ________________________________________
            II DALIS

            Įvažiavome į miestelį. Jis tikrai atrodė ramus, tylus, bet tuo pačiu ir paslaptingas. Keliai beveik visiškai tušti, tik vieną kartą pravažiavo automobilis. Kur ne kur namų languose vis dar matėsi įjungtos šviesos.
            Netrukus sustojome.
            -Štai ir atvažiavome,-nusišypsojo mama.
            Aš išlipau iš automobilio ir pažvelgiau į namą, šalia kurio sustojome. Pamenu aš jį! Dar vaikystėje taip į jį žvelgiau, kai buvome užvažiavę vos porai minučių. Namas dviejų aukštų, po langais matyti kruopščiai prižiūrėtas gėlių darželis, o už namo – sodo medžių viršūnės.
            Patebėjau, kaip viename lange įsijungė šviesa, o poto įsižiebė ir lauko žibintai. Į kiemą išėjo iš laimės išsišiepusi senyva moteriškė. Taip, tai močiutė Izabelė, kuri iškart pribėgo prie mamos.
            -Dukrele!-sušuko ir apkabino ją.-Kaip džiugu tave matyti!-tada pažvelgė į mane ir priėjo.-O! Emilija, ir tu čia! Dvylika metų nemačiau tavo žavaus veidelio.
            Močiutė pabučiavo man į kaktą ir stipriai apkabino.
            -Oho! Dar mano vardą atsimeni?-tariau ir su rankove nusivaliau kaktą.
            -Aišku atsimenu! Kaipgi pamiršiu savo mylimiausią anūkę? Taigi, ir kokie vėjai jus čia atpūtė?
            -Atvežėme Emiliją atostogoms,-atsakė mama.
            -Negali būti! Kaip džiugu tai girdėti,-nusišypsojo močiutė.-Užeikite vidun.
            Tėtis paėmė mano krepšius, o močiutė pagriebė mane už rankos ir visi suėjome į namus.
            Jėzau… Viduje taip pat nieko nepasikeitė: daugybė antikvarinių baldų, ivairių augalų, taip pat žmonių ir gvūnų statulėlių bei milžiniška knygų lentyna.
            -Jaukis kaip namie,-šypsojos man močiutė.-Palaukit, tuoj išvirsiu arbatos.
            -Ne, mama,-tarė mano mama.-Mes su Benu jau važiuosime. Rytoj anksti keltis į darbą, reikia išsimiegoti.
            -Va štai tau…-nusiminė močiutė.-Tada leiskite, mes su Emilija jus išludėsime.
            Tėtis sukrovė mano daigtus šalia laiptų į antrą aukštą ir tada visi keturise išėjome laukan. Prieš išvažiuojant mama pabučiavo man į dešinį skruostą ir tarė:
            -Būk gera.
            -Ir padėk močiutei, jei jai to reikės!-pro automobilio pravilą langą sušuko tėtis.
            -Taip ar taip nebus ką veikti,-sumurmėjau.
            -Nepergyvenk, Emilija,-tarė močiutė.-Mes tikrai turėsime ką veikti, ir tau tikrai nebus nuobodu.
            Jo… Bus “labia” linksma…
            Netrukus tėtis užvedė automobilį, pamojavo mums pro langą, apsisuko ir nuvažiavo. Buvo keistoka žvelgti į tolstančią mašiną ir stovėti vakaro tyloje, kol gallop jos nesutrukdė močiutė Izabelė:
            -Einam vidun, Emilija. Lauke jau taip tamsu!
            -Juk nepagrobs manęs niekas,-nusijuokiau.
            -O ką gali žinoti. Nežinia, kas per padaras slepiasi vakaro tamsoj.
            Močiutė keistai šyptelėjo ir, paėmusi mane už rankos, nutempė į namus. Žinokit, nuo tų jos žodžių pajutau, kaip nakties šaltukas nemaloniai pakuteno man nugarą.
            -Mieloji,-tarė močiutė,-paimk savo daiktus ir užlipk į antrą aukštą. Ten yra trys kambariai. Rinkis kurį nori. O kol tu susidėsi daiktus, aš išvirsiu arbatos.
            Aš linktelėjau. Susigriebiau savo visus krepšius ir vos nevos užsiropščiau laiptais. Hm... Kurį kambarį pasirinkti? Ir kuris yra močiutės? Na, nesvarbu. Tiesiog pasirinksiu tą, kuris yra geriausias.
            Pasirinkau patį galinį antro aukšto koridoriaus kambarį, kuris turi atskirą tualetą ir vonią, be abejo. Kambarys gana jaukus, bet tuščias. Čia yra lova, spinta, stalas, spintelė, lentyna ir didžiulis krėslas. Ir jokio televizoriaus?! Košmaras…
            Rūbus pasikabinau į spintą, kitus reikmenis sudėjau į lentyną ar spintelę vonioje. Tada nusileidau į apačią pas močiutę. Ši jau buvo svetainėje, sėdėjo minkštame fotelyje ir gurgšnojo arbatą, užkasdama sausainiais. Ant nedidelio staliuko stovėjo ir mano puodelis su garuojančia arbata. Atsisėdau šalia močiutės į kitą fotelį, paėmiau nuo arbatos įkaitusį puoduką ir gugrštelėjau. Mmm… skanu. Tikrai skanu! Taip ir norisi pagirti močiutę. Bet ne… negirsiu. Kitaip atrodytų, jog susitaikiau su tuo, kad mane čia ištrėmė visai vasarai. Močiutė Izabelė turi mane suprasti. Juk ji gyvena šiuolaikiniame pasaulyje ir žino, kad paaugliams sėdėti pas močiutes yra tikra kankynė. Nors apžvelgus jos “antikvariatą”, pasakyčiau, kad ji kątik iš praeities.
            Bet ta milžiniška knygų lentyna tikrai įspūdinga! Pastačiau savo puodelį ant staliuko, atsistojau ir priėjau prie lentynos. Ėmiau akimis apžiūrinėti knygas, bet kolkas jų neliečiau. Hm… “Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos”, “Visa tiesa apie magiją”, “100 įdomiausių neatskleistų paslapčių”, o taip pat daugybė veikalų apie astronomiją. Kas per..?
            -Ir tu visa tai skaitai?-paklausiau močiutės, nė neatsisukusi į ją.
            -Ne,-atsakė ji, o aš tada atsisukau į ją ir pamačiau, kaip ji man šyptelėjo.-Kam skaityti tas knygas, jei ir taip viską žinau?
            -Viską viską?-nustebau.
            -Viską viską! Gali patikrinti.
            Ištraukiau vieną knygą, nuo kurios iškarto pasipylė vos pastebimos dulkės. Na, pažiūrėsim, ką čia moka močiutė. Atverčiau knygą.
            -Na,-tariau močiutei.- Tai tada pasakyk, kas parašyta knygoje “Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos” 78-ame puslapyje nuo antros pastraipos?
            -Klausykis…”Tylūs Afrikos stepės garsai man atrodė lyg priešo sėlinimas. Kokį pustuzinį kartų buvau bepraradęs savitvardą ir jau norėjau paleisti kulką į tamsesnes šešėlių sankaupas, kurios atrodė įgaunančios keistas formas, bet tada dar buvau tvirtų nervų, nepasidaviau...“
            Neįtikėtina! Močiutė viską sakė žodis žodin! Ir dar taip vaizdžiai, su intonacija! Net akis išpūčiau, o močiutė sakė toliau:
            -“Apie vienuoliktą patekėjo mėnuo: galėtumėte pamanyti, kad pasidarė geriau, bet ne, nė kiek. Tik dar kitokių baimių prasidėjo. Žinot, kokia baugi gali būti mėnesiena; tai nenatūrali šviesa, ir aš iš dalies tikiu, kad žmonės sako, kad mėnulyje gyvena blogis…” Toliau pasakoti?
            -Ne, ne… Užtenka… Bet… Bet kaip tau taip pavyksta?!
            -Aš jau sena. Kai per visą gyvenimą perskaitai knygą po keliasdešimt kartų, atsimenu kiekvieną smulkmeną, net ir tą įbrėžimą 138-ame puslapyje.
            Atverčiau tą puslapį. Velniai griebtų! Ten tikrai buvo įbrėžimas puslapio kamputyje! Ei! Gal ir man pradėti skaityti knygas?
            Padėjau knygą ten, kur ji ir gulėjo. Tada atsisėdau atgal į fotelį, paėmiau puodelį ir atsigėriau arbatos. Svetainėje buvo visiškai tylu. Iš tiesų, net nežinojau, ką sakyti močiutei. Ji tiek daug skaito! Tikriausiai net ir už mane protingesnė, nors šiais laikais kaip tik mokslas labiau pažengęs, dėl to jaunuoliai turėtų būti protingesni už savo senelius, kurie neaišku ar išvis baigę mokyklą. Bendrai, pažvelgus į visą tą šlamštą apie magiją, raganavimą, vaiduoklius ir ateivius, nepasakyčiau, kad močiutė turi kitų kokių nors mokslinių knygų. Bet štai astronomijos pagrindų pas ją tikrai daug...

            Comment

            • Light
              Rimtas forumo narys

              • 2007 03 31
              • 161

              #7
              Pora rašybos klaidų. Isinstaliuok open office lietuvišką lengva tokių dalykų tada išvengti. Tai močiutė ragana ? O gal ateivė. Daros įdomu.

              Comment

              • neko_pari
                nyanko sensei

                • 2009 04 22
                • 130

                #8
                mano demesi pritraukti, o juo labiau islaikyti tikrai nera lengva uzduotis, bet tau tikrai pavyko man buvo idomu ir su intriga, todel lauksiu 3 dalies saunuole

                Cosplay.com

                Comment

                Working...