Pavadinimo nereikia

[Likimo_Kalvis]

Kiekvienas žmogus mąsto, kiekviena asmenybė turi charakterį, kiekvienas poelgis turi ribas, kiekviena akimirka turi savo laiką, kaip ir kiekvienas virvelės timtelėjimas turi atsaką. Sakoma, kad mūsų jausmai tai vidinio pasaulio atspindžiai apibūdinantys mumyse tūnančio žvėries prikaustyto grandinėmis įpatybes. Aš tai žinau, nes pats tai sukūriau.
-Eikš, įženk į mano vidinį pasaulį. Noriu tau parodyti savo širdies vingius ir randus. Noriu, kad tu daugiau nebedvejotum savo žodžiais ir kitų mintimis.
Kartais mum visiem atrodo, jog gyvenimas neteisingas, jog mes galime pasiekti daugiau ir esame neįvertinti. Bet kiek iš mūsų galėtų tvirtai ir nuoširdžiai pasakyti, jog esame ten kur ir norime būti, nepaisant to ką kiti mano apie tai. Vargu ar daug išvyščiau tokių žmonių uždavęs šį klausimą visiem visatos gyviem padaram.
Beje, ar bent kartą susimąstėte kokia yra visata? Kaip ji sudėliota, kaip ji veikia, kodėl ji veikia? Ar gi tokie apmąstymai ne laiko švaistymas? Visagaliai mokslininkai jau įrodė, jog egzistuoja mastymo riba. Bet jei pasakyčiau, jog jų nėra? Ar nebūtų dar mažiau noro stumtis į priekį?
-Kodėl tavo dvejonės ima viršų? Gi šviesūs prisiminimai mus verčia gyventi, o dvejonės tik stabdo. Kodėl neleidi sau pakilti? Nevaržyk savo žvėries. Nutrauk jam grandines. Būk su manimi.
Ar gi mažyčiai ir nereikšmingi žmogučių gyvenimai nepanašūs į susipainiojusius siūl...
-Palauk, kodėl tu jam tai leidi? Juk tai tavo pasaulis, tavo vidinė tvirtovė, tavo pamatas, tavo gyvenimas!!
-Nes šalta tvirtovė - kalėjimas.


P.s. čia yra religijos, romantizmo, egzistencializmo, bet naptariu skaityti ta iturint galvoje.

[akvarele]

Įdomu, kad atsivėrimas atveria kelią ir sužeidimui. Tiek daug baimės parodyti save. Kažkaip tas polinkis gyventi stereotipais žymiai paprastesnis, bet jame tiek daug nelaisvės. Juk grožis ir yra skirtumuose, vienas kito pažinime, patirtyje! Čia atsiskleidžia ir laisvė bei žmogaus drąsa būti tokiu, koks esi; būti tuo vieninteliu, unikaliu. Išties nereitai būna nelengva priimti ryškius išskirtinumus. Vat čia ir slypi žmogaus suvaržymas. Atrodo žymiai lengviau kai viskas aišku ir savo vietose... Kito žmogaus išskirtinė patirtis gąsdina. Neaišku, nei kaip elgtis, nei ką sakyti. Baimė tiesiog priimti, nes vėl sustojam ties savim - ką pagalvos? nenoriu, kad ir man taip būtų! pavargau ir t.t.
Kiek daug žmonių išoriškai atrodo nepriekaištingai, bet kas dedasi viduje... kartais tas kontrastas mane pritrenkia!

[akvarele]

O taip... Atrodo, kad kartais ištirpsti aplinkoj, nes nepasakai ką galvoji, kaip tau atrodo, jaudiniesi, kad būsi atstumtas, nes galvoji kitaip. Bet kai vieną kartą pabūni savimi, viską išdedi ką galvoji, tada geriau pasidaro. Pastebėjau, kad ir kiti žmonės tada kitaip į tave žiūri, neatsumia, atvirkščiai, priima tokį, koks esi. Nes iš tikrųjų mes visi esam labai nuostabūs žmonės, bet kartais tas nenatūralumas gadina viską.

[akvarele]

Šis klausimas visada kamavo žmones, o buvimas savimi buvo ir yra populiari filosofijos tema. Iš pirmo žvilgsnio klausimas labai paprastas, bet visgi, ką reiškia būti savimi? Mano manymu, tai sugebėjimas tiksliai atpažinti, suvokti ir išreikšti save. Siekdami tokio tikslo susiduriame su gausybe išorinių ir vidinių problemų. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į išorines problemas. Ar galime bent įsivaizduoti, kaip stipriai mus veikia aplinkiniai? Pagalvojęs apie tai prisimenu Džeko Keruako kūrinį “Kelyje”. Knyga pasakoja apie klajūną, kuris sutinka įvairių žmonių, iš jų semiasi patirties. Knygoje puikiai atskleidžiama, kaip sunku išlikti ištikimu sau ir tuo pačiu metu laikytis sociumo taisyklių, kurios įnirtingai rūšiuoja žmones pagal odos spalvą, intelektą ar batų dydį. Įdomiausia tai, kad bendraudamas su įvairiais žmonėmis romano herojus stengiasi iš kiekvieno pasiimti po gabalėlį, taip formuodamas savo pasaulėžiūrą. Jis ieško spalvų, kurios padėtų tiksliau atskleisti savo individualumą. Deja, toks žmogus yra atstumiamas visuomenės, nes pretenduoja į keletą batų dydžių. Retas žmogus pajėgia būti savimi vien jau dėl to, kad visuomenė lipina etiketes ir primygtinai reikalauja susiaurinti spalvų spektrą. Pažvelkime į labiau apibrėžtus tokio spaudimo pavyzdžius: populiariąją kultūrą ar madą. Žinoma, verslui tai pelninga: sukurkime milijonus menkaverčių žvaigždžių, paverskime jas etalonais ir parduokime žmonėms, kurie galiausiai tiek nubukėja, kad nebegali gyventi kitokio nei etaloninis gyvenimo modelis. Ši komercinė “konspiracija” man primena pagrindinę Woody Allen’o komedijos “The Purple Rose of Cairo” (“Purpurinė Kairo Rožė”) heroję, kuri leidžia dienas kino teatre ir kasdien įsimyli vis naują aktorių. Ji perkelia savo gyvenimą į televizijos ekraną, kuris jai parduoda tobulą, tačiau kitą, svetimą gyvenimą. Situacija komiška, tačiau liūdna, nes ir realiame pasaulyje yra daug žmonių, kurie nebenori, o gal ir nebegali būti savimi, gyventi savo gyvenimo. Manau, kad mada yra kultūrinio teroro priemonė, kuri bruka savo požiūrį versdama atsisakyti individualumo. Norint atsilaikyti prieš visuomeninę agresiją ir atrasti save, žmogui reikia būti intelektualiam. Būtent į intelektą atšimpa pigių kultūrinių priemonių bandymas pavogti žmogaus savastį. Intelektualiam žmogui pasiekiamas spalvingesnės, stipresnės išraiškos priemonės. Pavyzdžiui, menas, kuris leidžia geriau atskleisti ir suvokti save. Nepakankamas intelektas dar viena problema ieškant kelio į laisvę. Dėl to žlunga jaunų žmonių, kurie dar tik atranda savo unikalų santykį su pasauliu, bandymas išsiskirti, išreikšti save. Taip pat svarbi vidinė kliūtis savęs atradimui yra priešprieša pačiame žmoguje, kurios gausu kiekviename iš mūsų. Galiausiai iškyla klausimas, kuris iš tų visų manyje slypinčių žmonių esu aš? Akivaizdu, kad žmogaus laukia ilgas kelias ieškant harmonijos prieštarose. Ši tema vyrauja beveik visoje simbolisto Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje, bet yra ypatingai stipri knygos “Altorių šešėly” herojaus Liudo Vasario asmenyje. Liudas yra kunigas, dvejojantis dėl savo pašaukimo, besiblašakantis tarp kunigystės ir poezijos. Kūrinyje matyti, kiek laiko ir pastangų prireikė Lidui, kad išspręstų esminę prieštarą savyje. Svarbiausia tai, kad žmogaus prieštaringumas neleidžia jam iki galo išspręsti savitumo problemos ir palieka klaidos galimybę, tačiau tai taip pat yra mūsų savitumo dalis. Matant, kiek išorinių ir vidinių problemų iškyla žmogui, kuris ieško savęs, galima tvirtinti, kad tai yra labai sunku, daugeliui net neįmanoma.

[zeo]

pardon, kas cia per banalybe? jei tau reikia issiverkti, yra daug kampu, nebutina visas mintis paleisti i viesuma, geeez, nu ir emiski paistalai...

[akvarele]

Filosofija