Sumautai paradoksalu

[svajone]

Net nežinau, ar verta pradėti, bet tebunie. Pradėjau rašyti istoriją. Vat užplaukė ir parašiau. Nėra čia nei skyrių nei kažko panašaus. Kol kas yra pradžia. Jei kam bus įdomu paskaityti, kursiu tęsinius. Jei ne, tebunie tai tiesiog trumpa nepabaigta istorija(aišku tikiuosi, kad kažkam bus įdomu, tam net atskirą temą sukūriau, tai paskaitykit gi, gal patiks;] ).

Sumautai parodaksalu

Nemeluosiu, keliai pas žmones būna labai skirtingi. Pasirinkimai irgi. O mano pasirinkimas toks, todėl, kad aš to norėjau. Norėjau ir tiek. Na, gerai, nemeluosiu, taip tiesiog išėjo. Ir dabar aš šitoj sumautoj skylėj. Dievo užmirštame užkampyje, kuriame viskas aukšyn kojom.
- Oooo... Šita žooolė nereali! Maneeee taip veža... pabandyk ir tuuu...
- Sėsk, Badi, jei nenori, kad mūsų smegenys dailiai papuoštų kelią. Dėl dievo meilės, aš vairuoju!
Iš tiesų, dievas čia niekuo dėtas. Tiesiog vaikystėj aš lankiau krikščionišką bažnyčią, ten buvo labai nuobodu. Bet aš jaučiausi laiminga. Keistas dalykas ta laimė – jautiesi laimingas, kai sėdi mokyklos suole, tave supa mažos mergytės mokyklinėm uniformom, lankai pamaldas bažnyčioj, tave supa burys vėnuolių ir kai sudaužai tusčią alaus butelį kam nors į galvą, kai prisigeri iki žemės graibymo, galiausiai, kai su maišu pinigų ir maišu kontrabandos bėgi nuo farų.
- Ruuuube, nu paragauk žolės... taaaip vežaaa..
- Užsikišk, kritine, aš vairuoju!
Ak taip, pamiršau paminėti, kad tas šalia manęs sėdintis idiotas yra mano brolelis Badis. Iš tiesų, tai netikras jo vardas. Tikrasis visai nesimpatiškas ir gal net kiek juokingas, todėl paliksiu jį paslaptyje. Jaunėlis nevykelis brolelis, kurio varganą kailį jau ne pirmą kartą teko gelbėti nuo kaliūzės. Prisipažįstu, aš nesu proto bokštas, bet jis – jam tikrai protelio buvo pagailėta. Na, dar yra galimybė, kad vaikystėj vaikai jį smarkiai sudaužė, todėl jis toks. Sumauti dvidešimt metų, o policijoj jo bylai jau yra atskiras stalčius. Žinot kaip būna, susidėjo su netinkama kompanija, pakliuvo šen ir ten, padarė tą bai aną, pratrynė kelnes besedėdamas mentūroj. Bėt tai jis darė būdamas vos dvylikos. Ir tai, dar buvo stengiamasi paslėti tą faktą, kad jis buvo tos grupuotės vadeiva. Ką jis darė šešiolikos, aš nežinau ir žinoti nenoriu. Užtenka to, kad prieš du su puse metų man pavyko rasti tą velnio pamestą vaikį sukčiaujant kažkokiam kabake. Nors būdamas kretinas iš prigimties, bet Badis visada turėjo savito, kiek keisto, bet uždegančio žavesio. Ir tegu prasmenga skradžiai tas, kuris drįstų tai paneigti.
- Ruuuuubi...
Na viskas, mano kantrybė baigėsi.
Stabdžiai gailiai sucypė ir mašina sustojo. Badis iš netikėtumo persisvėrė ir palinko į priekį nuo savo galinės sedynės.
- Lipk lauk!
- Nu nereikia taip karščiuotis...
- Tu, sumautas debile, kiek kartų kartojau tau, kad nerūkytum to mėšlo. Jei taip nori padvėsti, tai daryk tai kur nors toli toli nuo manęs. Aišku?
- Taip, Rubi.
- Dar kartą pavadinsi mane taip ir aš išdursiu tau akis, ištrauksiu liežuvį ir sukiškiu į užpakalį taip giliai, kad niekas nesupras, kad įvyko. Aišku?
- Taip.
- Šaunu.
Na, va galiu toliau pasakoti savo trenktą ir keistą įstoriją. Motoro gausmas taip ramina. Ir kelias naktį ramina. Pradeda temti. Tikiuosi artimiausiu metu privažiuosim kokią mielą degalinę, nes jaučiuosi velniškai išalkus. Badžiui ir neprošal užkąsti. Kai aš jį baru, jis visada išalksta.
-Stok, stabdyk, stok stok stok!..
Staigiai paspaudžiu ant stabdžių:
-Kvaily, ko nori?
-Gal pavežam tą vyruką?
-Kokį dar vyruką, aplink naktis, - susierzinu nejuokais.
-Tą, kurį pravažiavom.
Ech. Šalikele pavarau atgal porą šimtų metrų. Tamsi figūrėlė bega link manęs. Paspaudžiu ant stabdžių. Linksma žiūrėti, kaip jis bėga. Pribėgęs pabarbena į stiklą. Lėtai atveriu langą ir pasalūniškai nusišypsau:
-Taaaip, kuo galėčiau padėti?
- Gal galėtumėt pavežėti? Dabar naktis ir jūs, na, suprantat.. Bent iki artimiausios degainės?
- Šok vidun, - be entuziazmo atsakau.
Ne, nu kas per grybas čia vidury kelio užaugo? Tikėjausi, kad jis bus įdomesnis. Ir ne toks mėmė. Na, bet ko gi galima tikėtis naktį vidury kelio, kur per dešimtis kilometrų jokių miestelių ar kaimų. Nepažįstamasis įsitaiso priekyje, kadangi Badis okupavo visa galinę sedynę išsidrėbęs kaip dramblys.
- Mano vardas Tomas.
- O mano porcelianinė vaza.
- Aš Badis, o ta šmaikštuolė, mano sesė Rubė.
Staigiai paspaudžiu ant gazo. Visi pusiau sulenda į minštus sedynių atlošus nuo pasipriešinimo jėgos. Hey, su manim nejuokaujama.
- Na, kuo užsiimat? – po nedidelės pusvalandžio pertraukėlės maloniai teiraujasi pakeleivis.
- Šiuo bei tuo, - vėlgi, mano balse entuziazmo nė lašo nerasit.
- Ej, o tas vyrukas ant galinės sedynės... jis atsijungė?
- Tai Badis, nesistebėk, viskas gerai. Mano broliukas dažnai taip daro.
Tomukas lyg ir atsigavo nuo šoko, kurį jam sukėlė mano kretinas. Pakeleivis ne iš kelmo spirtas. Matyti iš jo žvilgsnio ir pavyzos. Taip atrodo kareiviai. Kas jau kas, bet aš tikrai sugebu atskirti civilį. Šitas tipas tikrai ne toks. Akys šaltos. Galėtų užmušti net nesumirksėjęs. Pistoletas kišenėj tikrai man nepadės. Velniai rautų, jeigu tik Badis nemiegotų, gal jis sumotų, ką reikia daryti, bet ne, tas šūdo maišas drypso sau ant galinės sedynės ir parpia lyg kūdikis!
- Kuo užsiimi, Tomuk?
Šakės, aš vėl įklimpau į bėdą. Paskutiniu metu mane tikrai apleido sekmė.
- Šiuo bei tuo, kaip ir tamsta.
- Žaisti su ugnimi mėgsti? – nusišaipau.
- O ir tamstai Rubei neprošal pasisaugoti ugnies.
Kaire ranka peleidžiu vairą ir atsargiai iš kišenės ištraukiu pistoletą. Pasinaudojusi akimirka, kai jis ne taip atidžiai mane stebi paleidžiu vairą ir užtairau ginklą. Tada viena ranka griebiu vairą, o pistoletą nutaikau į keleivį. Blemba. Jaučiu pistoletą prie savo galvos. Tas Tomukas tikrai nepėsčias.
- Tikrai megsti smagintis, bet kas dabar? – pašaipiai nusišypso jis.
Didelis riebus blemba. Na ir įklimpau. O dar tas ************** toliau sau parpia ant galinės sedynės. Tikras mėšlas. Tomas pranašesnis, nes viena mano ranka užimta, man šakės!

[Jin]

Žiauriai patiko, radau keletą nereikšmingų klaidų, kurios tikrai netrugdo mėgautis nuostabiu kūriniu. Ypač man patiko visi tie ,,stūmimai ir varymai'' ant Badžio. Sukėlė šypseną. Tęsk. Lauksiu tęsinio.

[VaniLLa]

kritikė iš manęs ne itin kokia, bet tavo kūrinys man patiko, ypač pabaiga... jau dabar laukiu tęsinio, jei ir toliau išlaikysi tokį tempa bus labai šaunus kūrinėlis

[Meduteja]

Laaabai patiko Tikiuosi tesinys bus?

[Eisas Kuperis]

Nemėgstu naktinių tranzuotojų

[svajone]

Parašiau tęsinį. Pirmą kartą stengiuosi rašyti tokiu brutaliu stiliumi. Pratus esu rašyti mistiškus mielus pasakojimus ir tai šiek tiek atsispindi visoje mano kuryboje, todėl susikoncentruoti ties konkrečiu veiksmu o ne detaliu mašinos apmušalų aprašymu buvo gana sunku. Visgi stengiausi tiesiog rašyti apie veiksmą. Na štai šviežias gabalas istorijos. Malonaus skaitymo^^

II DALIS

Stabdžiai vėl gailiai sucypė. Ne, man tikrai gaila mašinos, bet mirti dabar tikrai nesiruošiu. Reikia išlošti laiko, gal tas kretinas ant galinės sedybės man padės...
Mašinai sustojus lėtai pasisuku į priešininką nenuleisdama ginklo. Dabar mes vienas prieš vieną, susikaupę ir beprotiškai nepatogioj padėty. Humoras… na, kur aš nukišau savo šmaikščius bajerius, kai jų taip reikia? Ne, turiu leptelt kažką lievo:
- Cha, gal mirti užsimanei?
- Ne ką mažiau tavęs.
- O, bet saugos diržą tai užsisegei... Gal nori, kad tavo kūną rastų kaip vieną didelį gabalą, o ne daug smulkių gabaliukų, nes jei būtum mane nušovęs, kai vairuoju, tai tiesiog pavirstum trečiu lavonu metalo laužo krūvoj, kai mus rastų farai.
Jes! Susigražinau savo nepakartojamą humorą! Štai kur sarkazmo karalienė!
- O pati kam sustabdei? Praradai savo pranašumą. O galėjai gyva pasiekti sumautą degalinę.. O dabar teks nevykėliškai dvėsti čia, kažkur vidury kelio.. Man tavęs gaila, - su neapsakomai tikroviškai pavaizduota užuojauta nužvelgė mane tas pasikėlęs ožys.
Ne, Tomuk, tu tikrai perlenki lazdą. Pradedi mane siutinti.
- Kitaip nebūčiau turėjus pranašumo sukišti tau tavo paties pistoletą į subinę ir paspausti gaiduką, kad tavo gličios smegenys išlėktų lauk iš tos šlykščios galvos, - pašaipiai atrėžiu.
Jeigu Badis neprabus ir reikės prašyti pasigailėjimo, tikriai bus sudėtinga laižyti batus taip, kad pamirštų, ką pasakiau dabar. Bet ai, juk jau pasakiau.
- Klausyk tu, pačiuožusi karve, aš tave nudėsiu, nupjausiu tau galvą ir paliksiu kažkur šalikėlėj su rašteliu tavo bosui, o kūną pririšiu prie mašinos ir vilksiu. Smagumėlis, ane?
- Klausyk, jei aš vis tiek būsiu jau anam pasauly, man visiškai nusispjaut, ką tu darysi.
- Rubi, tu ne ką blogiau už mane žinai, kokie reikalai su mafija...
Rupūžės viduriai. Negi per tą sumautą krovinį užsiroviau ant mafijos? O dabar jų pasiūstas žudikas ruošiasi nudirti man kailį, užmauti ant kuolo ir laikyti pas save namie kaip vėliavą. Prakeiktas Badis. Ir reikėjo man to idioto klausytis? Juk paprasti žmonės nestovi vidury kelio naktį...
- Rubi Rubi, tai gal susitarsim?
- Su nevykeliais nesitariu.
Kokio bieso aš tai pasakiau? Ak tai, kai adrenalinas pakyla venose, mano burna ir smegenys kaip du atskiri ir visiškai nesusiję pasaulėliai. Dar kartą rupūžės viduriai.
- Na, pasakyk Rodrigesui, kad pabėgau. Tada aš ramiai pasišalinsiu ir tu manęs daugiau niekada nebepamatysi. Galiu net vožti tau, kad atrodytų įtikinamai, kai tavo porininkas pabus.
- Kažko nepatinka man tavo sąlygos, -nusispjoviau. - Juk kai nusviesiu tavo kailį į pragarą man atiteks tavo išbrinkęs lavonas.
- Rubi Rubi, būk gera, paleisk mane, duok pagyvent bent kol Rodrigesas pasiųs sekantį žudiką, žinau, kad tau, kaip jo parankinei negalima paleisti aukos, bet juk tavo reputacija nenukentės, jeigu paleisi vieną vienitelę auką?
Ar jis asilas ar tiesiog nusišneka, ar tikrai nori gyventi? Bet tai galima nuspręsti ir vėliau, o dabar reikia išpešti kuo geresnes sąlygas mums su broliu nusiplauti...
Stop stop stop! Koks dar velnio trauktas Rodrigesas?
- Prie ko čia Rodrigesas?
- Tu, kaip jo žudikė turėtum žinoti, kad jis gana žinomas mafijozas... – jau gerokai sutrikęs atsakė Tomas.
Taaaip. Dirbk smegenine, dirbk. Taigi tas bernas nenori pasiųsti menęs į požeminę karalystę, nėra užketėjęs šūdžius ir prašo pasigailėjimo. Aš turiu pranašumą. Dabar jis šoks pagal mano dūdelę taip, kaip panorėsiu! Tai bent sekmė!
- O Rodrigesas fainas vyras, paprašė mus krovinį nuvežti ir dosniai sumokėjo avansą, - dar pusiau miegodamas įsiterpė Badis.
Kretinas! Ne, rimtai, aš jį užmušiu. O tada užkasiu. Ir tegu ilsisi ramybėje jo sumauta siela.
- Tai jūs normalūs? – nusistebėjo Tomas nulesdamas ginklą.
Mano akimirka. Vikriai atimu iš jo pistoletą. Pranašumas visapusiškai mano. Abstulbęs Tomas šypsosi. Bet ne man. Su Badžiu jis jau turi mielą diskusijėlę.
- Tai va, mes kontrabandininkai, bet šeip tai mes nesam kvailiai, imamės bet kokio pelningo derbelio. Pinigai nuostabus dalykas, tik greitai baigiasi,- čiaukši Badis.
- Blemba, žmonės. Tikrai jau buvau spėjęs pamanyti, kad jūs Rodrigeso pasiųsti žudikai. Galvojau šakės.
Negaliu daugiau klausyti tų dviejų kvailių. Išlipu iš mašinos. Spiriu į ratą. Kaip užknisa panašios situacijos! Juk galėjau išpešti pinigų iš to asilo... Bet ne, pabudo nevykelis brolelis ir eilinį kartą ir vėl viską sušiko! Štai ir antras smūgis teko užpakaliniam mašinos ratui. Na ir dar vienas. Ir dar. Dar nors sykį. Darbavausi darbavausi spardydama, po to šiek tiek nusiraminau.
Pššššš...
M? Kas čia ašsitiko? Mašina pamažu vienoj vietoj leidosi žemyn. Rupūžės viduriai. Pramušiau padangą.
- Berniukai. Būkit geri, padėkit pakeisti padangą.
Tiedu išlindę iš mašinos ir nusistebėję žiūri į mano kojos darbą.
- Nors žodis ir aš spirsiu jums patiems.
- Aišku mem, - atsiliepia Badis. – Tomai, bičiuli, padėk ištraukti ratą iš bagažinės.
- Žmonės, o iš kur jūs gavot tokią puikią mašinikę?
- Čia jau mano pastangomis. Rodrigeso užduotis, jo ir mašina. Pristatyti krovinį į nurodytą vietą. Tu neapsirikai sakydamas, kad mes dirbame Rodrigesui. Tik visai ne ta prasme.
- Badi, dar žodis ir prašausiu tau kulkšnį. Aišku?
Brolelis daugiau nieko nesakė tik toliau darbavosi. Stebėdama kaip jie darniai traukia iš bagažinės ir keičia ratą, aš nevalingai atsiminiau, kaip mes anksčiau kovodavome prieš tokius netikėtumus dviese su Badžiu. Kai jie pakeitė padangą, Tomas paklausė:
- Šakės, žmonės, kas šitoj dežėj? Sveria toną. Čia tas jūsų krovinys?
Atsakiau tik tada, kai Tomas uždarė bagažinę, o Badis vėl patogiai drybsojo ant užpakalinės sedynės. Lipdama į mašiną rėžiau:
- Ginklai. Taigi mes tikrai nepaprasti žmonės. Jei nori važiuoti su mum, šok vidun.
- Ehei žmonės, taip nejuokaukit, aplink naktis. Aš čia tikrai neliksiu.
- Mažylis išsigando? – nusišaipiau.
- Eik tu šikt, - atsakė keleivis ir užtrenkdamas duris ir užsisekdamas saugos diržą.

[Jin]

Super, bet kažkur aš skaitydamas praleidau arba nežinau gal stiliaus klaida buvo, nes kažkurioj vietoj kažkas man nesirišo. Žodžiu, mano nuomone pirmas buvo įdomesnis, bet šitas tęsinys irgi special. Laukiam 3 dalies

[Eisas Kuperis]

Pirma dalis primena kažkada skaityta knygos ištrauka. Apie pakeleivį kuris papuolė pas keistą vairuoją kuris smarkiai spausdamas greičio pedalą ir ramiai kalbėdamas apie mirtį neblogai baugino tranzuotoją. Pasakojimas iš vairuotojo pusės įterpiant jo mintis.
Tuo tarpu antra dalis viso labo veiksmo filmo scenarijaus dalis

[AKUJI-SAN]

Sorry...

Bet antra dalis palyginus su pirma - NE KAS

[svajone]

Antra dalis rašyta visiškai kitokiu stiliumi. Pati suprantu, kad ji nėra tokia gera, kaip pirmoji. Bet turiu ir trečią dalį. Ji irgi visiškai kitokia nei pirmoji ar antroji. Tikiuosi ji patiks skaitantiesiems;]

3 dalis

Kelias labai panašus į žmogų – toks pat klaidinantis ir paslaptingas. Atrodo pažįsti kaip savo penkis pirštus, bet vis atsiranda kokia smulkmena, kuri pasikeičia - išnyksta ar atsiranda.
Naktis jau ėmė trauktis, dangus papikėjo, dangus nustojo būti toks juodas. Greitai švis. Ant galinės sedynės ramiai sau parpė Badis. Priekyje beveik patogiai įsitaisęs miegojo Tomas. Iki pristatymo taško liko jau visai nedaug, už dvidešimties minučių būsim vietoj. Gerai, kad buvo parinkta degalinė – iš jos tikrai sugebėsim susiekti su pasauliu. Be to ten bus KAVOS. Kava – tai kartaus skonio tamsus gėrimas, be kurio negaliu gyventi. Taip, aš nuo jos priklausoma. Paspaudžiu - kuo greičiau atvažiuosim, tuo greičiau galėsiu atsigerti to nuostabaus juodo skysčio magišku pavadinimu kava.


Gurkšnodama kavą ėjau prie Badžio. Degalinės kavinėje kava tikras šalmštas. Nors imk ir spjauk lauk.
- Griebk iš mašinos mūsų daiktus, tuoj ateis žmogus pasiimti krovinio, - kreipiausi į Badį.
Brolis ištraukė du krepšius ir atsisuko į mane. Netrukus atėjo stambus skustas vyrukas juoda odine striuke, atidarė bagažinę, patikrino krovinį, padavė man voką su pinigais ir įsėdęs nurūko. O aš likau stovėti su Tomu ir Badžiu.
Kavinėje mes šiek tiek paplepėjom, Badis susibendravo su kažkokiu vidutinio amžiaus vyruku ir susitarė, kad tas pametėtų mus iki atrimiausio miestelio. Tomas atsisveikino ir mes įsėdom į Džo, to keisto vyruko, su kuriuo susitarė brolelis, busiuką. Į šiukšledežę numečiau ketvirtą plastikinį kavos puodelį.
Gerai, kad vairuotojas buvo nešnekus. Mano kelyje tikrai pasitaikė nemažai plepių, tai aš jau atpratau, kad gali būti tylių žmonių. Mūsų darbe kiekvienas žino tylos vertę ir kalbos naudą. „Kalbėti reikia mokėti“ – sakydavo tėtis. Sukantis tokiame bizniuke nori nenori – išmoksi. O jei neišmoksi – tave sudraskys į skutelius. Arba savi, arba mentai. Žiūrint kaip kauliukai nuriedės. Azartiškas žaidimas tas gyvenimas.
Beja, dėl visko kaltas Badis. Jei ne jis, galėjau turėti ateitį, profesiją, darbą... O brolelio dėka neturiu nieko. Tik laikiną uždarbį vienoje kišenėje ir pistoletą kitoje.
- Ei, Badi!
- Ko? – atsiliepė brolis.
- Tu esi kvailys.
- Dar susiriekit kaip sutuoktinių pora, - nusijuokė Džo.
Badis nieko neatsakė. Matyt suprato, kur link suku.
- Kuo užsiimat? - trumpai paklausė Džo.
- Ieškom darbo ir nuotykių, - žaismingai atsiliepė Badis. – O kuo tamsta?
- Kartais mechanikas, kartais santechnikas, kartais elektrikas. Visų galų meistras, taip sakant. Kuo gyvenimas priverčia imtis, tuo ir užsiimu, - nusišypsojo Džo.
- Girdėjai, Rube, taip panašu į mus!
- Taip, Badi, panašu, - šyptelėjau ir aš.
Taip, aš pati kalta, kad esu šitam dievo užmirštam užkampy. Pati pasirinkau šeimą vietoj karjeros ir mokslo, išsirinkau ateitį. Niekas už rankos netempė ieškoti brolelio pradingelio, niekas neprašė tapti jam aukle. Ir dėl tokio pasirinkimo turbūt nenumirsiu aš jau ramiai, namie, apsupta anūkų ir nuo senatvės. Greičiausiai dvėsiu kokioj nors smirdančioj skylėj. Blemba. Bet velniop visa tai, juk gyvenu tik kartą, tai reikia pamatyti viską, ką dar galiu, uždirbti kuo daugiau, ir daryti tai, kas normaliam darbaholikui pasirodytų esą beprotybė.
- Rube, atleisk, kad įvėliau tave į šią painiavą. Aš tikrai norėjau, kad tu mokytumeisi ir taptum advokate, kaip tėvas, - pradėjo teisintis Badis.
- Nejau norėjai, kad ir aš tapčiau tokia pat nukvakus kaip jis ir ieškočiau teisybės ten, kur jos nėra?
- Ne, norėčiau, ka būtum tokia, kaip jis prieš mamos mirtį, - paaiškono Badis.
- Užuojauta dėl motinos, vaikai, - įsiterpė Džo. – Gaila jūsų tėvo, augino jus vienas...
- AUGINO? – choru nusijuokėm su broliu.
Juokinga, bet tą vyrą matydavau kartą į metus ar dvejus. Bet tikrai nenoriu ginčitys dėl tėvo. Tai beprasmiška, be to apie mirusius arba gerai, arba nieko. Dabar Badis – tai vienintelė man likusi šeima. Daugiau neturiu nieko.
Džo išmetė mus į kažkokiame miestely ir nuvažiavo toliau tuo vingiuotu keliu. Pradėjome eiti pagringdine gatve dairydamiesi.
- Žinai, aš nesigailiu savo pasirinkimo tada. Tu mano šeima – o šeima svarbiausia, - užtikrintai rėžiau.
- Džiaugiuosi, kad nesigaili. Be to mes su šitokiu gyvenimo būdu turime savų pliusų, - kiek sustojęs Badis tęsė. – E.. nors geriau gailėtumeisi. Čia ne tas miestelis, kuriame turėjome atsidurti. Iš čia reikės važiuoti iki ten, į kur turėjom patekti, o tik tada sugebėsim išsikrapštyti iš šitų užkampių grandinės...
- Ak tu, avigalvi garbanotas! Negi taip sunku buvo paklaust, kur Džo važiuoja?
O taip. Aš įsiutus. Net velniai ir tai pasirodytų angeliukais palyginus su tuo, kokia pikta aš dabar.
- Tik nemušk, aš nežinojau, nežinojau, tikrai negalvojau, kad taip atsitiks... – traukdamasis atbulas lemeno jaunėlis broliukas.
- Aš tavęs nemušiu. Aš tau gyvam odą nudirsiu!
Ir tas kvailys to tikrai nusipelnė. Aš jam parodysiu, kur vėžiai žiemoja. Gyvos vietos jo kūne neras. Iš viso įtūžio gerai užvažiavau Badžiui į žandikaulį. Ech, kaip palengvėjo.
- Tu man zandicauli sušauzei, - pradėjo švepluoti Badis.
- Getai būtų,- nusijuokiau.
Ir taip mes leidomės į kelią. Tik Badis visą laiką neaiškiai keikėsi. Vis dėlto sunku suprasti, ką sako žmogus, po to, kai jam gerai užvažiuoja į snukį. O kas dėl pasirinkimo tada - tai aš visiškai nesigailiu. Nė per nago juodymą.

[winry3]

Oh man,ta pana tikrai su kiaušiniais.Man tokie žmonės patinka spaudžiu leteną labai sudomino istorija,tikiuosi kita dalis greitai

[Light]

&iaip labai neblogai ,bet nesupratau kam jie ma6in1 paliko ir nu4jo tranzuoti ?

[svajone]

Tai kad antroj daly minima, kad mašina Rodrigeso, o ne jų xD