vat naujas mano nemigos vaisius laukiu komentarų...
Ledinukas, 3:27, po ketverių metų
Kas? kur? A, skamba, bet juk dar tamsu, į darbą tik 6.30 keltis, vos praplėšiu akį, laikrodis erzinančiai šypsojosi „3:27“, bet ne žadintuvas skamba... o kas man trukdo?...
rankos nevalingai apieškojo viską, telefonas, štai kas skamba.
Nežiūrėdamas kas skambina, atsiliepiu:
- Įdėmiai?
- Gali atvažiuoti ir paimti mane? - balsas pažįstamas, tik kad savininkę seniai mačiau:
- Galiu, kur kada?
- Kuo greičiau, iki tilto, to kur kažkada, trise alų gėrėm ir muzikos klausėm... – Nuo minties apie alų pilvą susuko spazmas, todėl staigiai atsisėdau ant lovos ir išrėžiau į ragelį:
- Gerai, tuoj.
Padėjau ragelį, vonioj pakišau galvą po dušu, užsimečiau rūbus, ir išeidamas paėmiau raktelius ir pakelį vyšninių saldainių, važiuodamas tris suvalgiau. Kelias buvo tuščias, manau jei policija būtų sustabdžius, atrodyčiau keistai, 22metų vaikinas lekia savo automobiliu į užmiestį apie ketvirtą ryto ir kvepia vyšniom, bet policija jau miegojo, turbūt.
Man atvažiavus, ji įlipo į mašiną. Pasikeitė, net labai, per tuos kelis metus kol nesimatėm. Sakė norinti pailsėti ir nuvažiavom pas mane. Pakeliui ji užmigo ir grįžus teko ja užnešti į butą. Penktas aukštas, bet ji buvo lengva, paguldžiau ją miegamajame, o pats baigiau naktį ant sofos valgomajame, ryte ramiai išėjau į darbą, palikęs jai raktų porą ir pinigų tam atvejui, jei neturėtų. Bet vakare radau ją tebemiegančią, kur palikau, stovėdamas virtuvėje sumojau, jog reikėtų paskambinti į greitąją. Gal ji serga, o mano medicininės žinios labai menkos,deja.
- Nereikia. - pasakė jį tuo pat metu apsimiegojusiu balsu.
- Pabudai, - nužvelgiau ją, veide puikavosi pagalves įspaudas. - o aš jau maniau kad tau kokia koma?
- Ne tiesiog seniai taip ramiai nemiegojau, ačiū.
- Nėra už ką, beje, valgysi? - Paklausiau kraustydamas pirkinius, būdamas vienintelis namų gyventojas viskuo rūpinausi pats ir buvau tuo patenkintas.
- Taip, dabar, kai pasakei, senokai nieko nevalgiau...
Taip ji gyveno pas mane kelias savaites ar mėnesius, neįsiminiau, ji primygtinai sakėsi tvarkysianti ar gaminsianti, bet buvau pratęs pats tai daryt, todėl pasakiau, kad gali tiesiog būti kiek norės. Rūbų ji neturėjo, todėl vilkėdavo vien mano marškiniais. Jai labai patiko skaityti mano sukauptas knygas, todėl kas dieną grįžęs rasdavau ją sėdinčią ant lovos ir skaitančią, o su ta šypsena ji man priminė tuos vyšninius ledinukus.
30% balkone, cigaretės viskis
Vėl pabudau, savaitgalis, jau šviesu, bet vasarą anksti švinta, įdomu, ar ji tebemiega, pravėriau miegamojo duris, tusčia lova, lėkštė, jos nė kvapo, tikrąja žodžio prasme, kambarys ja nekvepia, jau, turbūt, mėnuo ji gyvena mano miegamajame, skaito knygas, skalbiasi, klauso muzikos, arba vienais marškiniais guli ant grindų. Kartą, velyvą pavasario naktį, pabudęs ant sofos, miegu jos neištiesęs, šalia radau miegančią ją, tada atsikėliau, paguldžiau mažą kūną į savo vietą, apklojau, ji buvo sužvarbusi, nakty mačiau tik jos juodai dažytus plaukus, šviesiom šaknim, smulkutes rankas ir ryškius marškinius, laikrodis rodė 5:54, jis vėl ryškiais žaliais skaitmenim juokėsi iš manęs lyg sakydamas:
- Pats kaltas, niekas juk nevertė jos priimti, juk ji dings kada nors...- tik balsas skambėjo mano galvoje, ir buvo be galo panašus į manąjį.
Įsipyliau stiklinę viskio ir balkone pradėjau vangų darbinio trečiadienio rytą. Susirinkau rūbus, šiandien nebus susitikimų, todėl galiu neimti kostiumo, taigi pakaks melsvų marškinių, vyšninio atspalvio kaklaraiščio ir rudo megztinio, viską pasidėjau ant miegamojo lovos, kurioje kažkada miegojau pats, ir vienas, ir su moterim... Vonioje mane išbudino geras dušas, tada mechaninė rutina: nusiskusti, susišukuoti, išsivalyti dantis. Bet ir tai atlikdavau pedantiškai, ne todėl, kad apie mane kas pamanytų blogai, bet todėl, kad megau precizišką tvarką, išėjęs radau sofą tusčią.
...kaip ir miegamojo lovą dabar, ir ji sedi balkone, rūko ir geria mano paliktą viskį, kuris nuo tos nakties išsikvėpė visiškai. Tas pats viskis, tos pačios cigaretės, manieji ryškūs marškiniai, gaubiantys jos pečius, tos pačios knygos iš mano bibliotekos. Ta pati jos kasdienybė.
Visi tie patys dalykai padaro ją kitokią...
Mokytoja, dovanos ir kulnai.
Nemėgstu pompastiškų švenčių. Bet jos gimtadienis visada buvo įdomus. Paskutinysis buvo visai neseniai, manau, tokie gimtadieniai ir turi būti.
Darbas darėsi labai nuobodus, jokio judėjimo, todėl ir atlikimas virto mechanine veikla. Bet tokiom dienom aplinka tapdavo ne tokia dalykinė, todėl ir aprangą ramiai supaprastindavome, marškiniai, kaklaraištis, megztinis ir elementarios kelnės. Tokia kombinacija mane labiau traukė nei kostiumas, jis varžo labai, o ir judesiai nerangoki tampa. Tampai popieriukus, skambutis viršininkui, tada virtinė prasmingiausių „taip, taip, jau, dar ne, taip“. Vėsus oras praskaidrina dieną. Kitą pirmadienį vėl susitikimai, bent ryt penktadienis...juk jos...
Staiga suskamba telefonas, ekrane užrašas „Mokytoja“, tai senas pavadinimas, kurį įvedžiau, kai pradėjom bendrauti. Tada ji buvo mokytoja, ir pakankamai daug mane išmokė, vėliau tapom draugais ir su jos tuometiniu sužadėtiniu ir dabartiniu vyru artimai bendraujam. Abu jie pažįsta ir mano kambariokę.
- Sveikas, gali kalbėt? Pameni, jog ryt jos gimtadienis?
- Taip, tik dabar prisiminiau...
- Gėda, anksčiau prisimindavai geriau nei kas kitas, tikiuosi dabar nebedovanosi jai knygų kaip prieš 5 metus?
- Ne ne, - Apsisukau ratu su kede. - Visas knygas ji dabar mano bibliotekoje skaito.
- Aš jai dovaną jau turiu, galėčiau ryt užnešti?
- Taip, perduosiu jai šiandien.
- Dėkui ir iki susitikimo.
- Iki.
Dovana, ryt padarysiu jai dovaną, žinau. Vakare perdaviau, jog rytoj, dieną, Mokytoja užeis, ji linktelėjo ir toliau skaitė knygą. Pavalgėm ir ji dingo miegamajame. Aš ramiai užmigau. Ryte dingau iš namų, užsakiau dovaną. Tada mašinaliai atidirbau dieną. Tačiau namie manęs laukė staigmena...
Pirmiausiai laiptinėje sutikau Mokytoją, ji mane apkabino ir nubėgdama mirktelėjo viena akim. Pravėręs duris pamačiau Ją. Kerinti raudona suknelė, priderinti aukštakulniai ir žaismingas skėtis, tai buvo Mokytojos ir vyro dovana jai. Mano abi rankos buvo už nugaros, todėl vos neišdrėbiau gėlių,pirkau black baccara rožes,dabar supratau jog jos čia dera, ir vyšninį torta. Ji staigiai prišoko, čiupo viską iš manęs, padėjo virtuvėj. Dovana liko mašinoj, bet mes vis tiek turėjom važiuoti. Vakarienė buvo tikras atokvėpis po mano naminio maisto, muzika grojo labai gera tą vakarą, todėl ir mėgau šį barą, kurį pats vėliau perpirkau, kad jo neuždarytų. Vėliau nuvažiavom prie tilto į parką, pasivaikščioti. Tada ir įteikiau jai dovaną, tai buvo firminiai sportbačiai, kokius ji mėgo, o senieji buvo kiauri, ji apsikabino ir striktelėjo vietoje, nusiavė aukštakulnius ir apsiavė naująja dovana, o savo kurpaites pastatė ant tilto turėklo, šie batai jai tiko, bet baisiai trynė kojas, todėl apsisukdama ji lyg netyčia skėčiu numetė juos i upę, tada šyptelėjo man ir nubėgo į kitą tilto galą, o aš stebėjau batelius, lyg valteles plaukiančius upe. Įdomu, ar pasiekė jie jūrą...
Panelė, portretas ir šaltos kojos.
Nuo tada, kai bateliai virto laiveliais, praėjo trys mėnesiai, artėjant vasarai darbas vangėjo, atrodė lyg lauko karštis veikia net darbinius lapus, mano kolega, puikus bendradarbis, linksmas ir patikimas, keliais metais vyresnis, dabar atostogavo, todėl sėdėdavau vienas, per dieną išgerdamas apie aštuonias skardines šaltos žalios arbatos. Pietauju jaukioj kavinukėj kitapus gatvės, pigu, skanu ir greita. Šiandien darbus jau baigiau, įdomu, ar valytoja ir vėl juoksis, kad tiek skardinių palieku. Beldimas, turbūt atėjo tvarkyti, tačiau atidaręs duris randu staigmeną, moteris, ne greičiau dar mergina, ne vyresnė nei dvidešimt šešerių.
- Atsiprašau, jūs pas ką? - klausiu mandagiu veidu, dažnai tenka taip susitikti su klientais, kuriuos tik telefonu esu kalbėjęs.
- Pas jus, juk vienintelis dabar esat biure, ir daugiau pas nieką kitą negalių ateiti. - Ji sakė tiesa, bet niekaip negalėjau jos prisiminti, jei ją ir pažinojau tai nei jos balsas, nei kvapas, nei veidas man nieko nesakė.
- Užeikit, kuom galėčiau jums padėti, ponia...
- Panele, vadinkit mane panele.
- Ką, tiesiog „Panele“?
- Taip, jei jums tai nesudarys sunkumų.
- Gerai. Prisėskit - Parodžiau jai kėdę, pats atsisėdau priešais. - Klausau jūsų.
- Jei galima, norėčiau kalbėtis nedarbinėje aplinkoje. Tiktų jūsų baras. - Nustebau, nes apie baro perpirkimą niekam labai neskelbiau, žinojo tik Kambariokė,taip ji save pradėjo vadinti po gimtadienio, ir Mokytoja. Nei darbuotojai, nei veikla baro nepasikeitė. Tiesiog nusipirkau jį, nes savininkas labai skubėjo parduoti arba uždaryti, buhalterija buvo tvarkinga, todėl mielai sutikau.
Nuėjom iki baro, žmonės keitėsi, dieninių lankytojų mažėjo, o naktinėtojų daugėjo, mudu užėmėm stalelį kampe, aš užsisakiau arbatos, šį kartą karštos, Panelė gėrė raudoną vyną.
- Kokiu klausimu norėtumėt kalbėti? Galiu padėti? - Vėlgi mandagiai paklausiau aš.
- Manau, tai aš turėčiau jums padėti...- ji lengvu judesiu pakėlė taurę ir nugėrė. - Jūsų baras, kaip jūsų butas, turi perteklių arba trūkumą. Abiem atvejais jūs paėmėt tai, ko kiti atsisakė, lyg kaupiat atliekas. Barui aš norėčiau padėti, todėl dovanoju jums šitai.- ji padavė rudo popieriaus paketą.
„Dovana“ buvo keistas portretas, nelabai nusimanau mene, bet numanau, jog tai nebuvo šedevras, rėme tebuvo nutapytas arklys, arklio portretas. Namie tokio man tikrai nereikėtų, bet bare tiks. Aš padėkojau, mandagumo kodeksas buvo įaugęs į kraują, darbas to reikalavo, ir atsiprašęs nuėjau iki barmeno, padaviau jam paveikslą, jis pasijuokė, bet pasakė, jog kažko tokio mums stigo, grįžęs stalelį radau tuščią. Pats sau gūžtelėjau pečiais, baigiau arbatą, padėkojau barmenui ir išėjau namo.
Bare lankytojai keitėsi daug anksčiau, nei sutemdavo. Niekaip nesugebėjau to suprasti. Namie, atrakinęs duris, radau garuojanti maistą ir lapelį, kuris skelbė „Nepyk...“, matyt, Kambariokė pagamino ne tik sau bet ir man, nors aš ir buvau pratęs gaminti vakarais, todėl ir atsiprašė. Keista, ji atsiprašo už tai, kad man dabar linksma. Ji rūkė balkone, neseniai pakeičiau jame grindis į medines ir pastačiau suolelį. Pamačiusi, jog grįžau, ji šyptelėjo, įtraukė ir numetė nuorūką. Atsisėdau šalia, ji netikėtai apsikabino mane, pajaučiau, kad jos šaltos pėdos, kaip ilgai ji čia sėdi? Ir kaip ji gali būti lyg atliekos, niekam nereikalingos, ar tai reiškia, jog aš linkęs padėti tik bėdoje esantiems, tačiau kaip toks vidinis grožis ir žmogiškas trapumas sušalusiomis kojomis gali būt nereikalingas...
Kraujas, pykinimas ir šeimynėlė.
Baras, muzika, šiandien galėjau muziką rinktis pats, nes dauguma lankytojų, kurių iš viso tebuvo šeši, šviesiaplaukė moteris, gerianti kokteilį, ir pavieniai vyrai, maukiantys alų, nekreipė dėmesio į foną. Retai sekmadieniais sėdžiu čia, nes gerti ir skaityti galėčiau ir namie, tačiau dabar laukiau susitikimo, prasidėjo viskas vakar.
Praeitą savaitę teko keisti miego įpročius. Savaitgalį šventėm Mokytojos ir vyro vestuvių metinės, keturiese, išgėrėm už šventę, toliau gėrėm, nes butelis jau buvo atkimštas, bėda atsirado atėjus laikui miegot, ar bent aš tai laikiau bėda, mano bute tik dvi lovos ir patalynės toms dviem lovoms. Sukaktuvininkai miegojo miegamajam, kai aš susiruošiau miegot fotelyje, miegot galiu bet kur, kad tik būtų kieta, Kambariokė liepė gultis ant ištiestos sofos ir net nebandyt ginčytis. Jokios aistringos nakties nebuvo, nes abu smigom lyg vinys. Nuo tada abu miegam ant sofos, kai paklausiau:
- Kodėl taip nori?
- Taip šilčiau, ir, beje, miegamasis nebekvepia tavimi - man nespėjus prasižioti ji dingo vonioje, o aš likau ruošti maistą. Na, man tai esmės nekeitė, miegu, lyg lavonas.
Tačiau vakar visgi teko susimąstyt, ar teisingas buvo šis mūsų susitarimas. Pabudau nuo kratymo, akivaizdžiai mano nosis buvo kiaura it sena dviračio padanga ir per miegą netekau apie litrą kraujo. Mano kambario draugė liepė sėdėti ir nieko nedaryt, nors man tokia apatiška veikla ir nepatiko. Ji patalynę įkišo į skalbyklę, padarė man arbatos ir bandė atimti viskį, tačiau pasidavė. Šis kokteilis buvo skirtas numalšinti pykinimui. Panašiai pykindavo mane mokykloje, ypač paskutiniais metais. Priežasties nežinojau, tačiau buvau ramus, kad nesu nėščias. Apie 6:54 suskambo mobilusis, numerio nepažinau, tačiau atsiliepiau, pasigirdo beveik mergaitiškas balsas:
- Sveiki, atsiprašau už netinkamą laiką, ir tikiuosi, kad jau jaučiatės geriau, - aš tik tylėjau, bet viduj pajutau keistai pažįstamą erzinimą,- aš esu panelės sesuo...
- Kokios? - paklausiau nors ir nujaučiau, apie ką kalbama.
- Panelės, padovanojusios jums paveikslą. - aš jau pasigailėjau, kad atsiliepiau, baigiau likusį viskį ir tariau:
- Klausau jūsų...
- Aš norėčiau su jumis susitikti gyvai ir pageidautina ten, kur yra paveikslas. - apsidžiaugiau kad neteks jos kviesti namo. Susitariau dėl laiko, ir numečiau telefoną ant lovos. Kambariokė baigė gaminti pusryčius, įsipylė vyšninių sulčių, o išvydusi mano veido išraišką, pašiaušė man plaukus ir liepė nesiraukyti, neva tada atrodau vyresnis.
Sėdėjau ir laukiau viešnios, „kreiva šeimynėlė“, pamaniau, sesuo stebėtinai vėluoja, tačiau nusiteikiau laukti, kad netektų vėliau dar kartą kalbėtis telefonu. Per tą laiką, išgėriau keturias stiklines viskio, ir perskaičiau apie šimtą puslapių. Užgrojo daina, kurios seniai negirdėjau, o aš nuėjau į tualetą, keista, ar tai dėl atsipalaidavimo arba tiesiog toje patalpoje buvo puiki akustika. Grįžęs radau raštelį, parašytą ant servetėlės, barmenas pasakė, jog ta vyną gėrusi moteris susimokėjo ir paliko raštelį, vos tik aš uždariau tualeto duris. Susigadinti nuotaikos nenorėjau, todėl ramiai atsisveikinau ir išėjau namo, o raštelis skelbė:
„Keiskit darbą
P.Sesuo.“
Nusijuokiau ir išmečiau jį. Dar pradėsiu klausyti kiekvienos vadovaujančios, pirma man nurodo, kaip gyvenu, ir dovanoja savo šedevrus, vėliau jaunesnioji aiškina, kad keisčiau darbą.
Grįžęs numečiau knygą ant baro ir pasiūliau Kambariokei nuvykti pažiūrėti, kaip laikosi jos raudoni bateliai...
Bėgiai, miegas ir vata linijom.
Kitą savaitę aš išėjau atostogų, per visą šį laiką turėjau dvi savaites, baigiau darbus ir užėjęs į barą, perspėjau barmeną, jog išvykstų, jis nusijuokė ir palinkėjo gero kelio, grįžęs išgirdau, jog ji duše, pasakiau, jog rytoj išvažiuojam, Kambariokė vos apsivyniojusi rankšluostį išlėkė ir apkabino mane, jau seniai nemačiau jos tokios patenkintos. Susirinkom reikiamus daiktus, bet ne per daug, ko trūks, nusipirksim vietoje, paklausiau:
- Kaip keliaujam?
- O kaip galim?
- Lėktuvu, autobusu, mano mašina ir traukiniu. - Susimąsčiau ar viską išvardinau...
- Traukiniu!
- O kodėl?
- Pamiršai? Juk tai traukiniai, prisimink, ir kartok paskui mane: Penki centimetrai per sekundę...
- Aaaa, visai pamiršau. - per visą šį laiką man išgaravo tokie brangūs prisiminimai, gėda.
Žmonių buvo nedaug, kas rytiniu reisu, antradienį važiuos? Automobilį planavau išsinuomuoti vietoje, o apsistosime barmeno namelyje, už tai jam likau skolingas. Kelionė neprailgo, daug kalbėjom, labiausiai įstrigo vienas fragmentas:
- O tau nepabodo su manim gyventi, jei nori, galim tau atskirą butą nupirti?
- O kam man atskiras, mane puikiai tenkina tavo ola...
- Ola...kodėl ola, juk ola tai niūri ir tamsi skylė, ar klystu?
- Klysti, olos kaip ir šuliniai, - ji pradėjo labai rimtai pasakot,- šuliniai būna dvejopi, geri ir blogi, geras šulinys visada kupinas vandens, tu semiesi iš jo ir sužinai daug naujo, o blogi yra seni, išdžiūvę šuliniai, jų pilna įvairiose pievose ir jie vagia žmones. Taigi ir olos dvejopos, tavoji lyg tavasis glėbys, saugo, turi ko pamokyti, visada padeda, - aš pasijutau, lyg būčiau motina, - o bloga ola būtų...- ji trumpai susimastė, - lyg nasrai, ryjantys žmones. Manau blogi šuliniai yra labai panašūs į blogas olas, o tavo butas yra gera ola su geru šuliniu.- Ji atsirėmė į mano petį ir prieš užmigdama klausiamai sušnibždėjo: - nebent aš tau trugdau...
Man ji visiškai netrukdė, buvo miela kažkam nuoširdžiai draugiškai padėti, o jos pasakojimas mane nustebino, tai, ką papasakojo, buvo man nauja. Tačiau net ir norėdamas nepajėgiau rasti argumentų jai paprieštarauti. Ji ramiai snaudė, o aš klausiau muzikos, tiksliau vienos dainos, nes tingėjau pakeisti grojimo nustatymus.
Pajury išsinuomavę seną „Toyota“, persikėlėm į neriją, nuvežiau Kambariokę į namą o pats susitikau su sena drauge, ji gyveno čia, mėgo lėktuvus, todėl ją vadinau Lakūne, jai tiko. Per kelerius metus ji pasikeitė, tapo pasitikinti savimi, kiek koketiška ir pradėjo auginti šunį, berods sibiro haskį, manęs tie lojantys padarai niekada nežavėjo, tačiau kiekvienam savo. Susitikom, išgėrėm, prisiminėm senus laikus, vėliau ji pakvietė pernakvoti, tačiau šį kartą atsisakiau, juk manęs namie laukė, tačiau susitarėm susitikti dar kartą. Grįždamas, mąsčiau apie tuos šulinius, gal tai jie tarnauja lyg pamatas mirties kopoms, paskambinau Kambariokei, pasiūliau man grįžus pasivaiksčioti, o vėliau nueiti prie jūros.
Už tai, jog taip ilgai nesumąsčiau tokios išvykos, buvau nuteistas ir nuosprendis buvo nupirkti cukrinės vatos, kurios didesnė dalis virto lipnia mase ir buvo ištepta man ant veido, o tol, kol valiausi veidą, ji linksmai striksėjo skiriamąja gatvės linija. Po saulelydžio parėjom namo, prieš miegą ji man pasakė:
- Jei ne tu, tai seniai būčiau dingusi kokiam šuliny ar oloj,ačiū...
Švyturiai, dvi saulės ir drebėjimas
Naktį, pajūry klaidžiojau po namą: trys aukštai, virtuvė, vonia ir panašiai, neįdomu, ne dabar, palėpėj radau knygų rojų, daugelio net nesu girdėjęs autorių, juk dirbau knygų versle, akimis lėtai laksčiau per nugarėles, augalai, sodai, statyba, neįdomu, tačiau netikėtai, savo paties nuostabai, paėmiau knygą pavadinimų švyturių istorijos, nutrinta, senesnė nei kokių aštuoniasdešimt metų. Planavau apžiūrėt vietinį švyturį, o naktį miegot nenorėjau, taigi pradėjau vartyti, keista knyga, jokio pelėsio, ir kvapas lyg šviežiai išspausdintos, atverčiau pirmą skyrių ir pradėjau skaityti:
Kelrodžiai švyturiai irgi gimsta, pirmieji gimė ne iš poreikio, o kaip atoveiksmis. Tačiau ir švyturio pastatymas sąlygoja savotišką gimimą, todėl ryšys grįžtamasis.
Pirma. kas gi pagimdė pirmuosius švyturius, manau, dauguma nustebsit, tačiau švyturio biologinis tėvas- šulinys.
Kad ir kaip absurdiškai tai atrodė, skaičiau toliau:
Kasant šulinį, mes skverbiamės į gelmes,šiuo atveju žemės, tačiau yra kaina,kai iškasamas žemės gabalas reikia kompensuoti trūkumą, todėl atsiranda švyturys, kuris skverbiasi į oro gelmes. Ir atvirkščiai, atrodytų tai tik į naudą, tačiau sunku aptikti tarpusavyje susijusius šulinį ir švyturį, ir jei šulinio kasimas abiem požiūriais yra gana naudingas, tai švyturio statybos gali būtį gana pavojingos.
Sena legenda byloja, jog dažnas švyturio šulinys, yra sausas, silpno mūro, ir bevandenis. Tokie šuliniai vadinami „rajūnais“, juose žūva daugybė žmonių, tokie šuliniai turi tamsaus raudono mūro sienas, kurios baigiasi likus dviem arba trim metrams iki paviršiaus, todėl aptikti juos sunku.
Tačiau švyturiniai šuliniai, nors ir retai, būna ir geri. Pats šulinys pilnas vandens ir žmonės semia iš jo ilgus metus, bet tikroji nauda yra randama tik jo „tėvo“ viduj. Deja nėra išlikę tikslių faktų, kaip rasti ar suvokti tą naudą.
Toje vietoje aš baigiau skaityti, supratau jog turinys susijęs su Kambariokės pasakojimu, tačiau buvo ir skirtumų, padėjau knygą į vietą ir mediniais laiptais nulipau žemyn, beje daugiau aš tos knygos neberadau. Nors ir ieškojau.
Miegodamas patyriau keistą sapną, detalės miglotos, tačiau pamenu, jog aš pasmaugiau Panelę, o Sesuo stebėjo kaip tai darau, ir po to lavonui nupjovė kairį bevardį pirštą. Nubudęs vos spėjau iki tualeto, nors ir pykino, tačiau nevėmiau, pats jausmas buvo panašus į patirtą prieš sulaukiant Sesės skambučio. Apie tai Kambariokei aš nepasakojau, juk tai tebuvo sapnas, ir beje motyvų jokiu tokiam veiksmui aš neturėjau.
Po dviejų dienų aš nuvykau į švyturį, vienas pasirinkęs ten nakvoti, savininkas pažinojo mano tėvus, todėl susitarti nebuvo sunku, tik jis mane perspėjo, jog kuri laiką švyturys veikia keistai, o kaip būtent nepaaiškino. Man tai buvo nemotais, jaučiau jog man reikia ten pernakvoti. Nuo pat saulėlydžio pradžios sėdėjau lempos patalpoje, laikrodis rodė 20:25, keista man buvo tai, kad kai leidosi saulė ir tamsus debesis uždengė jos kraštą, o debesies viduryje, buvo skylė ir joje šviesa buvo identiška saulės šviesai, ar bent ryškumų, tačiau keista buvo tai, jog skylė buvo ne virš tikrosios Saulės, tačiau pakreipta keliais laipsniais į rytus. Aš stengiausi įsižiūrėti į kopiją, jos centras buvo melsvas, lyg gėlas vanduo, tačiau kai tą supratau, pajutau kaip prasideda migrena, kuri kankino mane mokslo metais, kilo pilvo spazmai. Ir po minutės, gulėdamas ant grindų pajutau, lyg švyturys smenga į žemę ir jo viršūnė virto gelme, o aš buvau joje.
Daugiau nieko nepamenu, tik tai kaip Kambariokė mane purto ir šaukia vardu, prasimerkęs šalia jos pamačiau švyturio savininką. Jis jai paskambino po to kai aš neatsiliepiau, mat buvom sutarę, kad jis paskambins, o aš pažvelgęs į jo riešą, supratau, jog praėjo beveik devynios valandos nuo tada, kai pamačiau saulės dvynę...
Mėlynos kojinės, saldainiai ir dūmai.
Praėjo kelios dienos po nutikimo švyturyje, nors tai ir buvo keista, ypač Kambariokei, nes aš nepaaiškinau kas įvyko, ne ne todėl kad nepasitikėčiau, bet kol nesugebėjau to suvokti pats nenorėjau užkrauti jai, net buvo kilusi mintis išsiųsti ją atgal į mano namus, tačiau man buvo leista suprasti, jog mergina netik neketina palikti manęs čia vieno, bet ir man buvo įvestas lovos režimas. Paklausiau:
- Kodėl?
- Kaip, tai kodėl? - Ji pažiūrėjo į mane, ir užsimojo šaukštu, - o jei neklausysi, tai gausi šaukštu per galvą,
Tada ji pradėjo kažką gaminti, o aš supratau, kad nors tai ir skambėjo kaip pokštas, tačiau ji kalbėjo labai rimtai, man neliko nieko kito, kaip tik paklusti. Nors ir negalėjau daug slampinėti, o pirmomis dienomis ir skaityti, neva gali galvai pakenkti. Todėl klausiau muziką, dainas rinko ji, sakė, jog tai terapija. O jau po dviejų dienų gavau leidimą skaityti, beje ji nevaidino išmanančios mediciną, o tiesiog pasikonsultavo su daktaru telefonu. Palėpėje dar kartą bandžiau rasti knygą apie šulinius, bet jos nė kvapo, todėl varčiau daugumą iš eilės, žiū rasiu ką naudingo, kelios buvo kaimo išmintis, nuobodu be galo, kitos pilnos tarybinių
faktų ir propagandos. Bet viena buvo kitokia, ji buvo be viršelio, nors ir taip pavadinti tai knyga nelabai galėjau, tai tebuvo didelė dalis išplėštų puslapių, tokia jos išvaizda man netikėtai priminė pirmą rytą po incidento, pabudau lovoje, galva buvo lyg atmušta į grindis, nors nesistebėjau, nes turbūt trenkiau į sieną, pabudęs pirma pamačiau melsvas kojines, Ji stovėjo ir kažko ieškojo spintoje, iškišusi galvą pasakė „Labas“ ir toliau kuitėsi. Nežinia, kodėl man ši knyga tai priminė, tačiau, nusprendžiau paskaityt, atsiverčiau pirmą rasta sveiką skyrių, vėl knyga apie mitus...
***
Daugelio tautų yra manoma, jog žvaigždės būna įvairios, tai įrodo ir mokslininkai, tačiau legendose yra viena rūšis, apie kurią joks mokslo atstovas nekalba, jas vadina „žvaigždiniais veidrodžiais“, jų dydis, kaip ir traukos galia, yra labai mažas, manoma, kad būtent todėl jos gali keliauti bet kur, jos yra beveik neveikiamos traukos, ir todėl nepatenka į juodąsias bedugnes, kas prieštarauja fizikai, spalvos jos neturi.
Dauguma senųjų senųjų civilizacijų, vadino jas keliaujančiais dievais, o kamuolinius žaibus priskirdavo prie dieviškos palaimos sielų. Tačiau pamatyti tokia žvaigždę buvo laikoma blogu ženklu, dauguma legendų byloja, jog atsiskyrėliai pamatydavo jas kalnuose ar ten kur šiaip aukštai. Dauguma pamano jog akyse liejasi vaizdas, nes regimi du ar daugiau astronominių objektų, rezultatas būna arba koma arba staigi mirtis. Priežasties rasti ir paaiškinti šių objektų paskirties nepavyko dar niekam...
Čia mano skaitymas baigėsi, nes buvau pakviestas ateiti pietauti, aš mąsčiau ar tai ką aš mačiau turi bendro su knygos pasakojimu. Įsimečiau kelis saldainius į burną ir verandoje klausiausi už miško ošiančios jūros, malonus garsas ir kvapas ozono, spėju ,kad lijo, ir jūros buvo puikus. Tada man toptelėjo mintis, aš apsisukau ir užsimerkiau, iš kur čia „atsiranda“ knygos, turinčios paaiškinimus mano keliamiems klausimams, lyg aš jas prisišaukčiau čia, juk tai mažu mažiausiai keista... Mintį nutraukė Kambariokė, ji priėjusi viena ranka mane apkabino, paklausė kaip jaučiuosi ir užsirūkė cigaretę...
Vargšai, tamsa ir maloniai kvepiantis daktaras.
Siaubingai skauda galvą, štai ką aš supratau, ir rankos labai tirpo, tačiau, atsimerkęs supratau, jog nesu lovoje, miegamajam, aplink buvo tamsu, žemė perdžiūvusi, oras slogus, ir ir burnoje šlykštulys, atsistojęs apsižiūrėjau. Mišku to nepavadinčiau nes medžiai išmirę, o tyla spengė ausyse. Tolėliau pamačiau pažįstama figūrą. Priėjau, pamaniau, jog tai Kambariokė, tačiau kai atsuko pusę veido pamačiau, jog tai Sesuo. Vėl pajutau pykinimą, toks buvo mano atsakas į ją. tada prisiminiau iš kur man buvo pažįstamas toks šleikštulys, kai buvau paauglys , toks jausmas apimdavo jei tekdavo bendrauti su fanatikais, žmonėmis aklai religingais ar kitokiais dvasiškai vargšais.
Vėliau, kai ji atsuko tik kitą veido pusę tapo Panele, ir pykinimas liovėsi. O aš tebestovėjau lyg įkaltas. Ji prabilo:
- Nepaklausei nei mano, nei sesers patarimo, o dabar tau bus blogai, nejaugi tu toks kvailas? Atsakyk, kas yra namai?
- Net nemanau tau ką nors aiškinti, - nervino mane „jų“ tonas ir elgesys.
- Gerai tada pasakysiu aš...
- Ar aš prašiau tavęs sakyti, aš žinau ir be tavęs, namai tai žmonės, kurie yra brangūs. Nenori - nesutik, tik man tavo nuomonė nerūpi.
- Ką gi, įdomu kas dabar bus. Iki.
Pajutau kaip sąmonė apleidžia kūną ir netekau suvokimo. Grįžęs, radau save baltoje palatoje, kvepėjo seniais vaistais, už stiklinės sienos sėdėjo Kambariokė ir Mokytoja, o po akimirkos į palatą įėjo ir vyras, tada toptelėjo jog jam tiktų būti vadinamam Mokytoju, nes kaip ir jo žmona, jis mane daug ko išmokė, gal tik daugiau ko gyvenimiško. Nenorėjau kalbėti, jėgų nebuvo ir supratau, jog vaizdas, kuri matau yra blogas. Kuo ilgiau buvau atsimerkęs, tuo labiau vaizdas tapdavo tamsesnis. Todėl gulėjau užsimerkęs ir tylėdamas.
Visi trys įėjo į palatą,atsisėdo, balsai buvo tylūs ir liūdni:
- Kiek laiko jis čia? - Susirūpinusi paklausė Mokytoja.
- Jau savaitę, jis nualpo kelios dienos po įvykio švyturyje ir nuo tada niekaip nepabunda, sakė, jog tai panašu į komą, bet jis girdi mus ir nėra jokių pažeidimų.
- Panelės, atsigerkit.
- Ačiū.
- Dėkui. O sakė, ar jam pagėręs?
- Turėtų,bet...
Toliau aš nebeklausiau, bandžiau suvokti kaip aš galėjau būti sapne taip ilgai, nors bent supratau iš kur jaučiau ta nutirpimą ir kvapą, bet kodėl sapnavau Panele-Sesę taip ir liko neaišku. Vakare aš parodžiau, jog esu sąmoningas, visi lengviau atsiduso, visi tik ne aš, nes mano regėjimas streikavo, o jei jo netekčiau tektų keisti gyvenimo būdą, darbą, nors pinigų ir turėjau susitaupęs, tačiau labiausiai nenorėjau tapti našta. Kambariokė jaustųsi kalta ir norėtu likti šalia. Tokia galimybė man nepatiko.
Po poros dienų, kai pakankamai sustiprėjau mane aplankė daktaras, keista tačiau jis vienintelis iš ligoninės personalo turėjo malonų balsą ir nesmirdėjo tuo ligoniniai būdingu kvapu.
- Atlikom tyrimus, gerai, jog pažeidimų nėra, jokių operacijų neprireiks, manau palašinsim vaistu, padėsim atgauti jėgas ir paleisim namo, tik būtinai turėsit kurį laiką gerti vaistus.
- Ir tada jis atgaus regėjimą? - Nekantriai paklausė Kambariokė, iš to, ką man pasakojo, ji nuo manęs nesitraukė ne dienai, tik Mokytojai pavyko ją priversti nuvažiuoti pamiegoti ir persirengti, o nuo tada kai pabudau ji visą laiką laikė mane už rankos.
- Regos praradimas yra nervinio pobūdžio, mieliausiasis, jums reikia susitvarkyti visas bėdas, kurios skatina tokį stresą, pagalvokit gal prisiminsit kada tai prasidėjo, o aš lekiu duosiu nurodimus seselėms, iki susitikimo.
- Viso gero.
Aš gulėjau ir mąsčiau, kada gi prasidėjo stresas, berods jis beveik sutampa su Kambariokės atsikraustymu, o gal visgi susitikimas su Panelė užvirė šią nesąmonę, nežinojau, tačiau supratau jog jei kalta Panelė, tai sutvarkyti situaciją aš pajėgčiau, tačiau kaip ši rūpestinga mergina šalia manęs galėtų būti kalta, nesuvokiau. Įtraukiau orą ir pajutau, kad kambaryje tebetvyro daktaro kvapas.
Repertuaras, rūkas ir derva.
Tamsoje namai tapo kitokie, ne, ne svetimi ar nepažįstamas, priešingai, tada pajutau, jog namai yra mano. Tačiau daktaras liepė atitrūkti nuo rutinos, aišku darbas nekėlė problemų, juk nebuvau pajėgus jo dirbti, grįžti į pajūrį nesinorėjo irgi. Kambariokė pradėjo manimi rūpintis, nors aš teleidau jai gaminti ir skalbti, tik to negalėjau dabar pats atlikti. Ji ir toliau miegojo su manimi vienoje lovoje, sakė, kad dabar jau tikrai nepaliks manęs vieno miegot. Tokia situacija mane žlugdė, jaučiausi, lyg įpareigojęs ją tai daryti, viena vakarą, kai gulėjom kartu, paklausiau:
- Ar nepavargai manimi rūpintis? - Ji pasisuko į mane, ir nutaisė kritišką žvilgsnį, aš, aišku, negalėjau jo matyti bet jaučiau. Tada ji apkabino mano kaklą:
- O ar aš galiu pavargti, po visko kas buvo, to kaip man padėjai, tai mažiausia ką galiu padaryti, ir nemanyk, jog tai darau vedama pareigos jausmo ar todėl, kad jausčiausi kalta ar skolinga, nes taip nėra. O dabar miegok. - Ji prisiglaudė arčiau.
Po trijų ar penkių minučių ji jau miegojo, lėtai kvėpuodama man į kaklą, tačiau aš tebegulėjau, nepamenu ar atsimerkęs ar ne, nors tai nekeitė visiškai nieko, tačiau galvoje siautėjo mintys, žinojau kad negalėsiu taip ilgai gyventi, reikia išsiaiškinti, kas ir ko siekia, ne todėl, kad man rūpi filosofiniai atsakimai, tiesiog tai griauna mano pasaulį. Manau ateis diena, kai Kambariokei teks pasirinkti savo kelią, o gal ji jau pasirinko, tik to nematau. Čia mano mintys ir nutrūko, užmigau.
Sėdėti namie man nusibodo, todėl daug vaikščiojom, o vakarais klausydavom muzikos bare. Repertuaras buvo geras, ar bent toks atrodė, o svarbiausia, jog mano globėja galėjo atsipalaiduoti, dažnai kompanija papildydavo ir Mokytojų duetas.taip palengva slinko laikas, mano būklė labai nesikeitė, nors kartais ir jaučiau pagerėjimą. Džiaugiausi, jog neteko atsisakyti knygų, kai kurias klausiau įrašytas garsiniame formate, tačiau dirbdamas išmokau skaityti brailio raštą, tai dabar buvo labai naudinga.
Kartą paskambino mano tėvai, pranešė, jog išvyksta ir paprašė prižiūrėti namus, aš paaiškinau savo situaciją ir tai, jog atvykęs bučiau nevienas, tačiau jie sutiko. Sutariau, kad raktus jie paliks bare, neva buvau užimtas labai, tačiau tiesiog nenorėjau, kad tėvas pamatytų mane tokioj būklėj, tai jam tik pakenktų. Prieš atidarymą, barmenas mudu nuvežė iki namų, jis žinojo kelią, nes dar mokyklos laikais yra vežęs mane namo.
Namų kvapas liko tas pats, daugelis daiktų irgi, senokai čia nesilankiau. Prisiminiau, kaip teko padėt remontuojant, kaip su draugais žiūrėdavom filmus. Paprašiau sergėtojos, kad nueitume iki kalno, tai buvo kalva miške, ant jos medžiai augo puslankiu, ten dažnai stebėdavau debesis ar tiesiog miegojau. Tą vakarą gėrėm arbatą, sėdėjom pavėsinėje, nors tiek laiko čia nebuvau, tačiau galėjau vaikščioti ir aklas, per daugybe metų viską įsiminiau. Pamažu temo, jaučiau kaip vėso oras. Kambariokę nukratė šiurpas, todėl daviau savo megztinį. Vienu užsivertimu išgėriau likusią arbatą, ir tada užuodžiau, kaip oras prisipildo drėgmės, tolumoje kalvos styrojo rūke, lyg salos jūroje, suprantama to negalėjau matyti, tačiau taip visada buvo. Per mišką, į vakarus, ataidėjo vos girdimas traukinio garsas, o po dešimties ar dvylikos minučių pajutau dervos kvapą. Aš atsisėdau ant terasos krašto, įdomu ar dabar pamatęs veidrodinę žvaigždę vėl patirčiau griūti, bet gal jei sėdėčiau traukiny jis pralenktų griūtį...
Krikštas, liftas ir spalvos.
Kurį laiką gyvenimas buvo virtęs bespalviu, kai pradėjo gėrėti, daktaras liepė nešioti tamsinančius lęšius, skaitymas ir buvo apribotas, tačiau bent galėjau grįžti į darbą. Lęšiai buvo įdomus, ir šiek tiek vargino, tačiau nešioti neteko ilgai.
Kambariokė buvo išvykus aplankyti tėvų, todėl jai net neteko pamatyti manęs su lęšiais, už tai ji mane keiksnojo, sakė jog galėjau bent nuotrauką padaryt. Man net nerūpėjo daryti tokią nuotrauką, niekad nemėgau nei fotoaparatų, nei veidrodžių. Pradėjus gyti, gerai jaučiausi tik naktimis, nes per ligos laiką pripratau nematyti nieko, ir adaptuotis prie matymo buvo sunkiau nei prie tamsos. Kai mano globėja išvyko, aš tikėjausi iškarto grįžti į darbą, tačiau kolega paaiškino jog nebuvo tam reikalo, buvo toks metu laikas, kai mūsų darbo paklausa buvo maža ir darbo vienam asmeniui tebuvo kruopos. Tą vakarą gėrėm bare, kuri laiką mąstau, jog reikia mesti gerti, jis papasakojo, kaip vangiai vyksta darbas ir tai, jog jam teko kelias dienas dirbti be kondicionieriaus, jog žmona laukiasi vaiko. Tai išgirdęs aš:
- Sveikinu, juk seniai laukiat pagausėjimo?
- Na...taip. Tik aš vis dar negaliu patikėti, aš - tėvas.
- Pats laikas juk. - Mano šypsena jį pralinksmino, jis buvo kiek drovokas ir neryžtingas tokiose situacijose.
- Taip, pats laikas, tik mudu, aš ir žmona norim paprašyt tavęs tapti krikšto tėvu. Ar sutinki? - Aš vos nepaspringau, niekad nemėgau tų religinių apeigų, ir jis tai žinojo, todėl pamatęs mano reakciją pridūrė:
- Vis dar pamenu tavo požiūrį į visas tas apeigas, tačiau mes pagalvojom, jog krikšto tėvu turi būti žmogus, galėsiantis pamokyti vaiką to, ko tėvai negali ir kuris, jei mums kas nutiktų, užaugintų vaiką geru žmogumi.
- O kaip seneliai ar kiti giminės? - mane nuoširdžiai stebino jų pasirinkimas.
- Niekad tau nesakiau, nebuvo progos, bet mes abu našlaičiai, todėl jei tapsi krikšto tėvu ir jei mums kas nutiks, globos teises perduosim tau. Nebūtina atsakyti dabar, bet pamąstyk.
- Žinok mano atsakymas nesikeis.
Aš sutikau, jis man kaip padėką įteikė knygą, rašytojas man buvo neskaitytas, tačiau girdėtas. Paryčiais aš iškviečiau taksi ir parvežiau partnerį namo, jis jau miegojo. Jo žmona atsiprašinėjo ir dėkojo, jog padėjau. Tada bandė paimti vyrą ir užnešti į liftą, bet aš neleidau, pamaniau, jog nėščiai negalima sunkiai tampyti. Taip ji visa paraudusi stovėjo šalia, vėliau stebėjo, kaip nešu vyrą į jų būtą. Prieš atsisveikinant norėjau ją kiek pralinksminti, todėl pasakiau, jog būsiu krikšto tėvas. Beje gimė jiems sūnus, tikrai geras vaikinas, savo tėvus jis lenkė, bet nebuvo arogantiškas, nors ir žinojo savo vertę, mudu labai gerai sutarėm.
Aš ramiai liftu leidausi žemyn, akys buvo pavargusios, maudė kairį voką, užsimerkiau, tačiau tai tik stiprino skausmą, tada liftas netikėtai sustojo, užstrigau, o skausmas augo. Vaizdas pradėjo lietis ir įgauti keistas formas, lyg vartytum kaleidoskopą, užsimerkiau, vėliau ryškėjo formos, miškai, upės, kriokliai. Daktaras buvo perspėjąs, jog taip gali būti, pavadino tai „skausmo sukeltomis haliucinacijomis“, bet kai liftas vėl pajudėjo man pradėjo lengvėti, atsimerkiau, tada man toptelėjo, jog mano skausmai dabar turi spalvas, o akių skausmas buvo mėlynas.
Bangos, naujos rodyklės neskęsta ir nedūžta.
Vanduo lėtai bangavo, aš alkūnėmis atsirėmęs į turėklą stebėjau bangas, jos man priminė mažą padarėlį, jau labai seniai nebuvau grįžęs į gimtąjį miestą, čia buvo jauku, nors ir buvo uostamiestis, bet ramuma dvelkė.
Visą dieną atvykęs vaikščiojau po senamiestį, lyg turistas, man tai patiko, vėsus oras, apranga, suteikianti man verslininko išvaizdą. Na anksti ryte dar tebebuvau verslininkas, teko sutvarkyti kelis menkniekius darbo reikalais. Bet likęs laikas buvo mano, todėl iki pietų ramiai sau stebėjau miestą, vyko tai keliais etapais, pirmą, tarnybinį automobilį palikau aikštelėj, o jame ir paltą, ir traukinių stoties kieme su pakeliu saldainių, savo mėgstamų, ramiai prasėdėjau apie tris valandas. Linksmas stebėjimas. Antra stebėjimo dalis vyko kavinukėje, nes pradėjo lyti, todėl čiupęs savo pakelį vyšninukų nubėgau į artimiausią sausą vietą.
Atsisėdau prie lango, valgyt jau buvo pats laikas, todėl kai padavėja priėjo ir paklausė ko norėčiau, aš jai išdėsčiau jog man tiks dienos pietus, puodelis žalios arbatos ir taurė viskio, vairuoti teks man tačiau nujaučiau jog išsiblaivyti tikrai spėsiu, mergina užsirašė užsakymą, paėmė menių, kurio net neatsiverčiau, ir grįžo prie baro. Pasirodė, jog mano apranga ir užsakymas jai labai kirtosi, tačiau tokias iliuzijas ji susikūrė pati, pamaniau. Pietums buvo lašišos sriuba ir skorpionžuvė, man tai tiko ir puikiai užpildė alkį, arbata dingo dar iki patiekalų, liko tik viskis, su juo buvo mažas nuotykis. Aš norėjau įsidėti saldainį į burną, tačiau šis pliumptelėjo į stiklą, pamaniau, jog ištrauksiu, bet tada palikau jį, buvo įdomu koks skonis bus.
Suskambo telefonas:
- Klausau.
- Sveikas brolau. - skambino vyresnioji sesuo, nustebau nes nepranešiau, jog atvykstu į miestą, o ji čia gyveno.
- Labas, kaip tu, kaip mano sūnėnas?
- Puikiai puikiai, aš tau turiu dovana praėjusio gimtadienio proga. Kur man ją siųsti?
- Na jei turi laiko galim šian susitikti, aš mieste, ir tu man ją perduotum?
- O puiku, - balsas skambėjo nustebusiai, - gal vakare prie tilto?
- Laukiu.
Susimokėjau už maistą, visą šį laiką padavėja vangiai vartė žurnalą, atrodė, lyg paskendusi mintyse, tačiau man pravėrus duris išeitį pasakė:
- Gero susitikimo. - dabar aš likau nustebęs, tačiau tik atsakomai linktelėjau.
Laiko dar buvo į valias, ilgai nemąstęs nuėjau į kino filmą, maža porcija spragėsių ir mineralinio man puikiai palaikė kompanija. Filmas neblizgėjo, eilinė komedija, bet laikui prastumti tiko. Tada atėjo laikas susitikimui.
Man bestovint atsirėmus pajutau baksnojimą į nugarą, atsisukau, Vyresnėlė pasiūlė pasivaikščioti, kalbėjom apie senus laikus, apie dabartį, aš apie ligą ir kitus įvykius tylėjau, tada ji sulaukė skambučio, reikėjo grįžti pas sūnų, įteikė dovaną ir nuskubėjo. Išvyniojęs radau rankinį laikrodį. Firminis, sunkus ir šaltas, tačiau mane labiausiai patraukė jo aprašymas ant dėžutės, „Titaninis korpusas, nedūžta ir atsparus vandeniui.“. Įdomu, kaip gamintojas patikrina atsparumą smūgiams ir vandeniui, ar palieka tai pirkėjui, neva dabar aš turiu įmesti laikrodį į vandenį ar trenkti į sieną.
Pokalbiai po daugybės metų, patrankos naktį I.
Vienas ramus lietingas niekuo neišsiskiriantis rugsėjo vakaras po kelerių metų sukėlė panašų jausmą, nors aplinkybės ir žmonės skyrėsi. Kai man sukako trisdešimt dveji, avarijoj žuvo mano bendradarbis su žmona, o jų sūnus pradėjo gyventi su manim, toks buvo mano pažadas, o ir vaikinas mane mėgo ir į vaikų namus nenorėjo, o kai jam buvo septyniolika jis kartą manęs paklausė:
- Tėve, - tas kreipinys pirmus kelis metus mane priversdavo jaustis keistai, - kas privertė tave pažadėti manimi rūpintis jei mano biologiniams tėvams kas nutiktų?
- Aš gerbiau tavo tėvus, jie buvo darbštus ir rūpestingi žmones, tėvas buvo puikus kolega ir draugas, manau jis manęs prašė tapti krikšto tėvo, nes jam patiko mano požiūris į auklėjimą.
- Kas būtent?
- Na, - aš atsitraukiau nuo kompiuterio, buvo laikas padaryti pertrauką, - aš manau, jog svarbiausia tėvo pareiga yra vaiką užauginti taip, jog šis taptų geresniu žmogumi, nei buvo patys tėvai, tai skatina tobulėjimą.
Tai buvo tik dalis tiesos, krikštatėvių tapti sutikau dar tą patį vakarą, kai manęs paprašė, bet pažada duoti paskatino visai kiti įvykiai. Manau, prasidėjo viskas nuo tos knygos, kurią gavau tą patį vakarą. Dabar tegaliu tik spėlioti, ar tokia ir buvo dovanos esmė, ar tai tik mano pasąmonės triukas...
Kai pradėjau skaityti knygą, nemaniau jog taip įtrauks, pasirodo kolega žinojo ką man dovanoti, perskaičiau kelis skyrius, siužetas nėra toks jau svarbus, padėjau knygą ant stalo, išsivaliau dantis, kritau į lovą, dar maniau, jog tęsiu skaitymą, tačiau miegas visgi nugalėjo. Tai turbūt vienintelis sapnas, kurį taip detaliai pamenu.
Guliu lovoje, moteriškas balsas pašaukia pusryčiauti, tačiau vos pakilęs iš lovos nustebau, veidrodyje veidas kažkuo svetimas buvo, tačiau nekreipęs dėmesio nueinu į virtuvę, žmona, mano žmona, aš tiesiog žinojau, jog ji mano žmona, pliko arbatą. Vėliau ji iškeliavo į darbą, aš ėmiausi lyginti, skalbti, ir laistyti gėles. Laikrodis rodo 12:56, manau pats laikas į parduotuvę, kad nepataikyčiau ant pirkėjų bangos, kęsti bobučių grūstį bei keiksmus man nelabai norėjosi. Baigiau pradėtą lyginimo partiją, persirengiau ir išsmukau laukan, kieme manęs jau lauke senutė „Subaru“. Važiuodamas panorau užeiti į turgų, mėgau pirkti ten žuvį, o jau ir buvo laikas kai galėjai gauti geresnių daržovių. O štai parduotuvėje jau buvo banga migruojančių, tai tipas žmonių, kurie kasdien kartoja tą pačią rutiną, net jei to nereikia, važiuoja į miestą, tada į parduotuves ir namo, ir taip kasdien, tačiau jiems reikia į centrą, nei jiems stinga maisto, tai tiesiog tokia veikla.
Taigi, parduotuvėje, išsirinkau padažus, duoną, tada atėjo eilė konservams...
- ... Kapitone, kapitone, - aš nesuvokiau, kur esu, koks dar kapitonas, tada apsidairiau, aš apkase, su uniforma, rangas skelbė, jog esu kapitonas, bet aš dar ką tik rinkausi konservus... Tačiau mane nutraukia netoliese sprogęs sviedinys.
- Kapitone! Ar jus sveikas?
- Taip, man viskas gerai. - Panikavimas man tikrai nepadėtų išsiaiškinti, kas vykstą, todėl atsistojau ir nusipurčiau uniformą.
- ..kkk..kapitone, pulkas atvyko. - Jaunuolis lyg styga įsitempė, ir atidavė pagarbą, tačiau kai pažvelgiau jam į akis, pamačiau, jog jis manęs bijo labiau nei lekiančių sviedinių. Vėl artimas pataikymas, riksmai, komandų dalybos rikiuotei. Aš leidau jaunuoliui eiti, liepiau pulką skirtį į G6 ir F9 sekcijas, komandos gimė man net nepagalvojus kas ir kaip. Tada aš susmukau apkase, visi jie manęs bijo, ir aš žinau kodėl. Kapitonas, dabartinis aš, nušaudavo ar papjaudavo bet ką, kas tik jam neįtikdavo, ir nors tai buvo netoleruoti, net tribunolas nedrįso tam priešintis, nes dar nebuvo pralaimėtos kovos, o ir nuostoliai buvo minimalistiniai.
Mūšį laimėjau, tiksliau laimėjo mano žinios, tada grįžus trumpa ataskaita ir pokylis. Aš stebėjau žmones, aš žinojau jų vardus, laipsnį ar socialinį sluoksnį, tačiau viduje aš jų visų nekenčiau, nekentė „Kapitonas“, tikroji mano sąmonė ilgėjosi žmonos, namų, žinojau, jog reikia grįžti namo, ir nujaučiau jog gali būti per vėlu.
Guminukai, šukės ir servetėlės.
Nors sapnai apie kapitoną ir buvo nevienąnaktis dalykas, tačiau mano gyvenimas juk tesėsi. Kambariokė pradėjo kiek labiau tolti nuo manęs, bet tai rodė, kad jos gyvenimas pradėjo tikrai taisytis. Nors as nuo pat pirmos nakties nežinojau, kokios bėdos ją slegia. Ji nesakė, manau netodėl, kad nepasitikėjo, bet todėl kad pati nelabai žinojo... O praėjus savaitei nuo mano pirmos nakties mušio lauke, Kambariokė išvyko su tėvais atostogauti. Aš atsisakiau, sumykdamas kažką kvailo apie kalnus reikalų darbe, meluoti nenorėjau, bet man reikėjo tvarkytis savo problemas, o pasakoti kitiems nelabai galėjau. Padėjau susidėti daiktus, parduotuvėje nupirkom reikiamų kelionės atributų – taip Kambariokė vadino pakelį guminių meškiukų. Ilgai nesavarstęs toki patį poką nusipirkau ir sau, vakarienės neatstos, bet geriau nei saldainiai, nors mano stomotologė ir nesutiktų su manimi.
Vidurdienį nuvežiau keliauninkę į oro uostą, ten jos jau laukė tėvai. Persimetėm keliais žodžiais, tada aš atsisveikinau ir grįžau į automobilį. Tik tada, rankos vėl spaudė vairą, aš pasijutau geriau, keistai palengvėjo. Sustojau prie baro, nusprendžiau, jog šiandien man daugiau vairuoti neteks, ar bent padarysiu viską, kad teisiškai to daryti negalėčiau. Mano automobilis derėjo prie atliekų konteinerių kieme, nors ir buvo tvarkingas. Nusprendžiau į tai per daug nesigilinti, tik truktelėjau pečiais ir nuėjau į vidų.
Šian man nelabai rūpėjo klientai, o pravėręs duris supratau, jog tai nekels bėdų – žmonių nebuvo. Barmenas kažką braižė lape, pamatęs mane nusišypsojo ir pastatęs stiklą pripildė ledu ir viskiu. Vienas iš puikiausių bruožų, o jų mano puikusis draugas turėjo nemažai, buvo tas, jog sugebėjo puikiai suprasti. Aš atsisėdau prie baro, numečiau raktus, kurie greit dingo barmeno kišenėje – jis suprato, kad namo pats aš tikrai negrįšiu, ačiū jam. Nors jis ir buvo megėjas išgerti, tačiau darbe to nedarė, niekad nesupratau, ar jis taip bijojo netekti darbo ar tiesiog manė, jog taip nedera, tačiau gerbiau jo pasirinkimą. Paklausiau:
- Ką čia braižai?
- Šiaip, šiokia tokia minties dėl baro. - Jis pradėjo glamžyti popierėlį, bet liepiau parodyti. Varčiau tą jo schema, bet nieko nesupratau, galop pasidaviau ir paprašiau paduoti dubenėlį, į kurį išberiau guminukus, laikas pietaut.
- Sumastei kažką naujo?- kasdamas galvą vynuogių skonio meškiną paklausiau.
- Barui laikas atsinaujinti, nemanai, jog kažko stinga?
- Nagi, sakyk ką jau pats sumastei?
- Na, - jis pradėjo man aiškinti savąją schemą, o aš jau maniau, jog tai lyg žemėlapis lobiui rasti. – manau šias kėdes ir staliukus mes galim pašalinti, ar bent praretinti. Jos mažiausiai naudojamos, galima įrengti mažą sceną gyvai muzikai atlikti ir pastatyt kelis biliardo stalus. Na ką manai?- balsas buvo kupinas entuziazmo ir dabar jis lyg vaikas laukė atsakymo.
- Man patinka, - mintis pertvarkyti barą padėjo man atitrūkti nuo mano haliucinaciškųjų nesamonių. Tačiau mano draugas spragtėlėjo pirštais ir tarė:
- Puiku, tik kiek aš dar lauksiu, kol pradėsi pasakoti, kas tave slegia, ar taip ir vaidinsim kvailėlius? – Pradėjau juoktis, kad ir kas bebūtų, kad ir kaip bevaidinčiau, jis visada permato mane. Norėjau papasakoti, jog man šiek tiek neramu dėl kambariokės, bet tuo metu stiklas lyg sprogo mano rankoje ir šukės supjaustė mano ranką.
Paėmęs servetėlę valiau žaiždą, tada pamačiau jog kraujo dėmė man primena bananą. Ir tada pasiūlau Barmenui:
- Padarom užrašų ant servetėlių, na pagal užsakymą?
- Kokių būtent?
- Manau samojingų, kaip pavyzdžiui... a pameni tokį, „Kad ir kokio dydžio bebūtų bananas, jo žievė už jį didesnė“?
- Žinai puiki mintis, galiu dar pamąstyt tokiu?
- Žinoma. – aš supratau, jog mano mintis padėjo jam tęsti baro tobulinimą, o aš surinkęs šukes žiurėjau į servetėlę su bananine kraujo dėme. Pakėlęs akis nužvelgiau barą, tikrai pasikeitimas bus į naudą, keli nauji paveikslai irgi nepakenktų. Pakabintume šalia portreto... tačiau arklys buvo dingęs iš savojo paveikslo.
Tolima muzika, raudoni plaukai, veržlios apelsinų sultys.
Langas, tie dešimt centimetrų stiklo dabar skyrė mane nuo lauko, o ten lijo lietus, stebėjau kaip jis tolumoje prasidėjo, ir pamažu virto stora siena, dabar temačiau tik pilką spalva. Jokiu miesto kontūrų, pastatų, tik pilka siena. Kartais atrodė, jog tas lietus - tai priemonė perduoti muzikai, nes tas barbenimas į langus kūrė kompozicijas, girdėti nesugebėjau, bet bandžiau pajausti.
Sėdėjau virtuvėje ant baro, kojas padėjęs ant kedės. Rankoje buvo arbata, tačiau negėriau, už lango tokie vandens kiekiai, kad dar tik šio arbatos puodelio betruko, ir būčiau paskendęs... Ryte skaičiau laišką nuo kambariokės, ilgas pasakojimas apie tai kaip jie leidžia laiką, ir krūva nuotraukų, šyptelėjau perskaitęs ir išjungiau kompiuterį. Jau dvi savaites buvau lyg siela be vietos, ramybės man nedavė arklio dingimas, tačiau paaiškėjo, jog buvo visai kitaip, nes rėmo viduje arklį mačiau tik aš...
Persipjovęs ranką ir pamatęs, kad paveikslo rėmas tuščias aš nepuoliau klausinėti Barmeno, kur jis dingo? Per trumpą laiką suvokiau, jog tenka viską matyti kitaip nei daugumai, todėl verčiau toliau stebėti kas vyks, ir manau, jog pasielgiau teisingai. Pirma nukreipdamas dėmėsi nuo visų savo problemų pasinėriau į renovaciją: pasirinkę dieną, kai būna mažiausiai lankytojų mudu uždarėm barą, perstumdėm stalus, ir kėdes. Atvežėm biliardo stalą, ir vieną kampą pavertėm scena, tačiau aš buvau linkęs padaryti dar kai ką. Baras turėjo salę, kuri po perpirkimo buvo nebenaudojamą, skirta ji buvo pietums pagal užsakymą, o prieš pat perpirkimą savininkas atsisakė šitos paslaugos, na o manęs netraukė tokia veikla. Patalpos buvo geros, stebėtinai gera garso izoliacija. Kartais sėdėdavau ten ir tiesiog skaitydavau. Taigi čia įrengiau mini biblioteką. Literatūrinis baras, taip šią mano mintį pavadino mano barmenas. Nupirkom lentynų ir atvežėm knygas iš mano namų, pradžiai tiks, o vėliau jei pavyks – plėsim.
Naujoje skaitykloje buvo atskiras praėjimas į virtuvę ir baras, todėl šalia gėrimų pastatėm tas lentynas ir sudėjom knygas, o į menių pridėjom knygų skiltį, todėl užsisakydami gėrimus ar maistą, klientai kartu galėjo paimti knyga skaitymui.
Praėjus dviem savaitėms mačiau, jog visos permainos buvo naudingos, suskambo telefonas:
- Įdėmiai. – atsiliepiau aš.
- Sveikas,- skambino Barmenas, - užlėk vakarop jei galėsi.
- Gerai, busiu po kelių valandų.
- Iki.
Telefoną numečiau ant lovos, o pats nuėjau praustis. Tada mašina, kelias, ir jau vietoje. Žmonių daug, o ir knygos matau nedulka. Prisėdau prie baro, pagalvojau, jog namo nenoriu, nakvosiu čia, todėl užsisakiau pilna taurę viskio. Barmenas priėjęs sako:
- Žiūrėk, – jis parodė ranka i mergina prie baro galo, juoda suknelė, įdegusios kojos, nors ir nežymiai. Tačiau labiausiai akį patraukė raudoni plaukai, nepanašu jog dažyti, jie rėmino švelnų veidą, kuriame puikavosi tamsiai mėlynos akys su, kaip aš vėliau pamačiau, violetiniais žiedais. – Mergina teiravosi apie savininką, ir permainas, bet kažkaip labai keistai, maniau nieko nesakyti, bet vėliau supratau, jog tau vertėtų ją pamatyti. Tai ką darom?
Susimąsčiau, šiaip, nebuvau linkęs labai parodyti, jog baras mano ir panašiai. Tačiau šį kartą surizikuosiu.
- Galim pakviesti ją čia ir aš paklausinėsiu ją, o tu pamatysi, ar nori bendrauti,- pasiūlė Barmenas, - ką manai?
- Gerai.
Pakviesta, ji mielai persėdo, tada supratau, jog šalia jos apima keistas jausmas. Žinojau tą jausmą, tik tada ilgą laiką ieškojau paaiškinimo jam, tikrai teko patirti, bet tada prisiminti niekaip nesisekė. Todėl toliau stebėjau ją, malonu buvo bare sutikti asmenį, kuris nepuolė manęs mokyti, ar bent nesukėlė pykinimo, suknelė tiesiog nuliejo jos kūną. Barmenas klausinėjo ko būtent jį norinti paklausti manęs, kitaip tariant lengvai tardė. Po kiek laiko jis pažiūrėjo į mane, ir tada jau aš įžengiau į pokalbį, atsiprašiau už savo elgiasi tikrinant ir pasakiau padėsiantis kaip galėsiantis. Kai pažvelgiau jos akis supratau kas tai per jausmas, kuri jaučiau būdamas šalia. Yra nekarta tekę matyti tuos didžiulius elektros stulpus kuriais nutiesta daugybė laidų, jie tiesiami atokiau nuo žmonių, ir skleidžia keistą garsą, tačiau įdomiausia yra kaip tie stulpai stovi. Gali matyti tiesią jų liniją einančia per pievą, ir kai pamatai mišką atrodo jog jiems tai kelio pabaiga, bet jie ir toliau skverbiasi per ta mišką, todėl aš visad jutau pagarbą tam veržlumui. Būtent tokį patį veržlumą jutau nuo merginos šalia manęs. Ir mane tai stebino. Mudu išgėrėm už pažintį, aš viskio, raudonplaukė apelsinų sulčių. Tada mergina prabilo:
- Ačiū, kad sutikote susitikti gyvai, mane labai patraukė šį vietą, malonus aptarnavimas, gera muzika, o šios naujos permainos tiesiog puikios, manau turiu jums padėkoti už rūpinimąsi klientais. – Aš likau be žado, tačiau ji tęsė toliau. – Jei yra galimybė norėčiau gauti darbą čia, alga nėra taip svarbu, tik pageidaučiau aptarnauti...kaip čia taikliau pavadinus? – ji susimąstė, - ..skaityklos, taip, skaityklos dalį. Tačiau nebūtina atsakyti dabar pat.
- Aš norėčiau pamąstyti apie tai, ir kodėl jums taip norisi čia dirbti? – smalsumas dabar mane kaustė, lyg mažą vaiką, todėl nekantriai laukiau veržliosios merginos atsakymo, o ji, atrodo, ieškojo atsakymo į mano klausimą.
- Tai pirma vieta sujungusi bara ir biblioteką, tai mane pakerėjo, ir.. – ji pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo, - norėčiau pamatyti kaip arklys grįš į paveikslą...
Nagai, „изысканный‟ ir ranka lietuje.
Žirklutės su trenksmu nukrito ant stalo, o aš susėmiau nukirptus nagus ir sumečiau į šiukšliadėžę. Tada nužvelgiau savo rankas, senai supratau, jog turiu beveik liguistą taisyklę, jog nagai turi būti trumpai kirpti, niekur nekliūnantys. Nušluosčiau stalą ir atsisėdęs pradėjau įnirtingai naikinti salotas, puikiausi pusryčiai ir tegu laikrodis bando man priminti, jog dabar jau beveik penkiolikta valanda. Kaip kartą pasakė mano mažoji sesuo, pusryčiai tai pirmas tą dieną valgomas valgis. O ne laiko ribomis nustatomas kriterijus. Po valgio nuvažiavau į darbą ir visų nuostabai pateikiau prašymą atleisti mane iš pareigu, viršininkas dar bandė kalbinti mane, aiškintis priežastis kodėl taip darau, aš jam tepaaiškinau, jog man dabar to labai reikia, ir negalėčiau gerai atlikti savo pareigų, jis su nusivylimu pasirašė mano prašymą, parašė man rekomendacinį laišką, dar pasakė, jog turėčiau atsisveikinti su kolektyvu, bei pridūrė, kad bet kada galiu grįžti čia. Aš padėkojau jam, maloniai atsisveikinau su, dabar jau, buvusiais kolegom ir palikau pastatą. Tik atsisėdus į mašiną mane apėmė lengvumo pojūtis. Pažvelgiau į savo rankas, lengvai spaudžiančias vairą ir nuvažiavau į barą. Norėjau pažiūrėti kaip sekasi naujajai darbuotojai.
Išlipau, nuspaudžiau pultelį, pasigirdo automobilio balsas džiaugsmingai pranešantis apie jo saugumą ir nėjau į vidų. Užėjęs pamačiau, jog šiandien Raudonplaukė vilkėjo džinsus, juodus moteriškus marškinius, ir avėjo sportbačiais, o plaukai buvo supinti smulkiomis kasytėmis. Darbo jai nebuvo daug, taigi ji pati skaitė knygą. Priėjęs pamačiau naujovę, ji buvo padariusi užrašą prie baro:
- Nepamirškit, didelis ir nuoširdus „Ačiū‟ yra didžiausia padėka. – perskaičiau priėjęs arčiau, o pažvelgęs į ją, pridūriau, - Dėkui, už puikiai atliekamą darbą.
Mergina pažvelgė į mane ir nusišypsojo, per kelias dienas ji puikiai pateisino mano pasitikėjimą, ir rodė didžiulį norą dirbti čia. O ir susibendravom mudu labai gerai. Kaskart pamačius Raudonplaukės šypseną ir akis mano nuotaika pagerėdavo, priežasties tam neieškojau, tiesiog mėgavausi tuo. Šiandien vakare mergina mane pakvietė į svečius, sakėsi norinti pažiūrėti filmą, pabendrauti su kuom nors nauju, bei pažinti mane ne darbo aplinkoje, nors niekad nemaniau, jog sėdėjimas ir gėrimas gali būti darbu...
Mudviem kalbantis ji staiga pažvelgė į mano rankas:
- Argi neskauda taip trumpai kirti nagus? – pasidomėjo.
- Ne, aš visada taip kerpu, kiek tik save pamenu, nes nemėgstu kai jie būna ilgesni, net ir truputi...
- Žinai, man labai patinka kaip tu rengiesi, ne patys rūbai, bet tai kaip juos derini... – Po šių žodžių aš likau kiek nustebintas:
- Ką būtent turi omeny – paklausiau aš.
- Na jie atrodo puikiai parinkti, subtiliai, ne, nežinau koks žodis tiktu čia, galbūt „изысканный‟, negaliu rasti tinkamo atitikmens, bet manau mintį supranti...
Mane tikrai stebino ši jos pastaba, ir kiek pats bebandžiau rasti atitikmenį lietuvių kalboje, bergždžiai. Po darbo mudu susėdome į mano automobilį, tačiau tada mėlynakė paprašė leisti jai vairuoti, nemačiau priežasčių neleisti ir sutikau. Važiuojant aš buvau atvėręs langą ir laikiau ranką taip, jog oro srautą jausčiau pilna plaštaka. Pradėjo lyti, ir vėl pasigirdo muzika tolumoje, dabar atrodė, jog aiškiai galiu girdėti mušamą būgną. Šis derinys, lietus ir būgnų garsai, pamažu varė mane į neviltį, kai staiga supratau, jog tas plaštaka juntamas oras suteikia jausmą, lyg kas tvirtai laikytų už rankos ragindamas nepasiduoti.
bus dar ir manau greit.
Spoileris:
Ledinukas, 3:27, po ketverių metų
Kas? kur? A, skamba, bet juk dar tamsu, į darbą tik 6.30 keltis, vos praplėšiu akį, laikrodis erzinančiai šypsojosi „3:27“, bet ne žadintuvas skamba... o kas man trukdo?...
rankos nevalingai apieškojo viską, telefonas, štai kas skamba.
Nežiūrėdamas kas skambina, atsiliepiu:
- Įdėmiai?
- Gali atvažiuoti ir paimti mane? - balsas pažįstamas, tik kad savininkę seniai mačiau:
- Galiu, kur kada?
- Kuo greičiau, iki tilto, to kur kažkada, trise alų gėrėm ir muzikos klausėm... – Nuo minties apie alų pilvą susuko spazmas, todėl staigiai atsisėdau ant lovos ir išrėžiau į ragelį:
- Gerai, tuoj.
Padėjau ragelį, vonioj pakišau galvą po dušu, užsimečiau rūbus, ir išeidamas paėmiau raktelius ir pakelį vyšninių saldainių, važiuodamas tris suvalgiau. Kelias buvo tuščias, manau jei policija būtų sustabdžius, atrodyčiau keistai, 22metų vaikinas lekia savo automobiliu į užmiestį apie ketvirtą ryto ir kvepia vyšniom, bet policija jau miegojo, turbūt.
Man atvažiavus, ji įlipo į mašiną. Pasikeitė, net labai, per tuos kelis metus kol nesimatėm. Sakė norinti pailsėti ir nuvažiavom pas mane. Pakeliui ji užmigo ir grįžus teko ja užnešti į butą. Penktas aukštas, bet ji buvo lengva, paguldžiau ją miegamajame, o pats baigiau naktį ant sofos valgomajame, ryte ramiai išėjau į darbą, palikęs jai raktų porą ir pinigų tam atvejui, jei neturėtų. Bet vakare radau ją tebemiegančią, kur palikau, stovėdamas virtuvėje sumojau, jog reikėtų paskambinti į greitąją. Gal ji serga, o mano medicininės žinios labai menkos,deja.
- Nereikia. - pasakė jį tuo pat metu apsimiegojusiu balsu.
- Pabudai, - nužvelgiau ją, veide puikavosi pagalves įspaudas. - o aš jau maniau kad tau kokia koma?
- Ne tiesiog seniai taip ramiai nemiegojau, ačiū.
- Nėra už ką, beje, valgysi? - Paklausiau kraustydamas pirkinius, būdamas vienintelis namų gyventojas viskuo rūpinausi pats ir buvau tuo patenkintas.
- Taip, dabar, kai pasakei, senokai nieko nevalgiau...
Taip ji gyveno pas mane kelias savaites ar mėnesius, neįsiminiau, ji primygtinai sakėsi tvarkysianti ar gaminsianti, bet buvau pratęs pats tai daryt, todėl pasakiau, kad gali tiesiog būti kiek norės. Rūbų ji neturėjo, todėl vilkėdavo vien mano marškiniais. Jai labai patiko skaityti mano sukauptas knygas, todėl kas dieną grįžęs rasdavau ją sėdinčią ant lovos ir skaitančią, o su ta šypsena ji man priminė tuos vyšninius ledinukus.
30% balkone, cigaretės viskis
Vėl pabudau, savaitgalis, jau šviesu, bet vasarą anksti švinta, įdomu, ar ji tebemiega, pravėriau miegamojo duris, tusčia lova, lėkštė, jos nė kvapo, tikrąja žodžio prasme, kambarys ja nekvepia, jau, turbūt, mėnuo ji gyvena mano miegamajame, skaito knygas, skalbiasi, klauso muzikos, arba vienais marškiniais guli ant grindų. Kartą, velyvą pavasario naktį, pabudęs ant sofos, miegu jos neištiesęs, šalia radau miegančią ją, tada atsikėliau, paguldžiau mažą kūną į savo vietą, apklojau, ji buvo sužvarbusi, nakty mačiau tik jos juodai dažytus plaukus, šviesiom šaknim, smulkutes rankas ir ryškius marškinius, laikrodis rodė 5:54, jis vėl ryškiais žaliais skaitmenim juokėsi iš manęs lyg sakydamas:
- Pats kaltas, niekas juk nevertė jos priimti, juk ji dings kada nors...- tik balsas skambėjo mano galvoje, ir buvo be galo panašus į manąjį.
Įsipyliau stiklinę viskio ir balkone pradėjau vangų darbinio trečiadienio rytą. Susirinkau rūbus, šiandien nebus susitikimų, todėl galiu neimti kostiumo, taigi pakaks melsvų marškinių, vyšninio atspalvio kaklaraiščio ir rudo megztinio, viską pasidėjau ant miegamojo lovos, kurioje kažkada miegojau pats, ir vienas, ir su moterim... Vonioje mane išbudino geras dušas, tada mechaninė rutina: nusiskusti, susišukuoti, išsivalyti dantis. Bet ir tai atlikdavau pedantiškai, ne todėl, kad apie mane kas pamanytų blogai, bet todėl, kad megau precizišką tvarką, išėjęs radau sofą tusčią.
...kaip ir miegamojo lovą dabar, ir ji sedi balkone, rūko ir geria mano paliktą viskį, kuris nuo tos nakties išsikvėpė visiškai. Tas pats viskis, tos pačios cigaretės, manieji ryškūs marškiniai, gaubiantys jos pečius, tos pačios knygos iš mano bibliotekos. Ta pati jos kasdienybė.
Visi tie patys dalykai padaro ją kitokią...
Mokytoja, dovanos ir kulnai.
Nemėgstu pompastiškų švenčių. Bet jos gimtadienis visada buvo įdomus. Paskutinysis buvo visai neseniai, manau, tokie gimtadieniai ir turi būti.
Darbas darėsi labai nuobodus, jokio judėjimo, todėl ir atlikimas virto mechanine veikla. Bet tokiom dienom aplinka tapdavo ne tokia dalykinė, todėl ir aprangą ramiai supaprastindavome, marškiniai, kaklaraištis, megztinis ir elementarios kelnės. Tokia kombinacija mane labiau traukė nei kostiumas, jis varžo labai, o ir judesiai nerangoki tampa. Tampai popieriukus, skambutis viršininkui, tada virtinė prasmingiausių „taip, taip, jau, dar ne, taip“. Vėsus oras praskaidrina dieną. Kitą pirmadienį vėl susitikimai, bent ryt penktadienis...juk jos...
Staiga suskamba telefonas, ekrane užrašas „Mokytoja“, tai senas pavadinimas, kurį įvedžiau, kai pradėjom bendrauti. Tada ji buvo mokytoja, ir pakankamai daug mane išmokė, vėliau tapom draugais ir su jos tuometiniu sužadėtiniu ir dabartiniu vyru artimai bendraujam. Abu jie pažįsta ir mano kambariokę.
- Sveikas, gali kalbėt? Pameni, jog ryt jos gimtadienis?
- Taip, tik dabar prisiminiau...
- Gėda, anksčiau prisimindavai geriau nei kas kitas, tikiuosi dabar nebedovanosi jai knygų kaip prieš 5 metus?
- Ne ne, - Apsisukau ratu su kede. - Visas knygas ji dabar mano bibliotekoje skaito.
- Aš jai dovaną jau turiu, galėčiau ryt užnešti?
- Taip, perduosiu jai šiandien.
- Dėkui ir iki susitikimo.
- Iki.
Dovana, ryt padarysiu jai dovaną, žinau. Vakare perdaviau, jog rytoj, dieną, Mokytoja užeis, ji linktelėjo ir toliau skaitė knygą. Pavalgėm ir ji dingo miegamajame. Aš ramiai užmigau. Ryte dingau iš namų, užsakiau dovaną. Tada mašinaliai atidirbau dieną. Tačiau namie manęs laukė staigmena...
Pirmiausiai laiptinėje sutikau Mokytoją, ji mane apkabino ir nubėgdama mirktelėjo viena akim. Pravėręs duris pamačiau Ją. Kerinti raudona suknelė, priderinti aukštakulniai ir žaismingas skėtis, tai buvo Mokytojos ir vyro dovana jai. Mano abi rankos buvo už nugaros, todėl vos neišdrėbiau gėlių,pirkau black baccara rožes,dabar supratau jog jos čia dera, ir vyšninį torta. Ji staigiai prišoko, čiupo viską iš manęs, padėjo virtuvėj. Dovana liko mašinoj, bet mes vis tiek turėjom važiuoti. Vakarienė buvo tikras atokvėpis po mano naminio maisto, muzika grojo labai gera tą vakarą, todėl ir mėgau šį barą, kurį pats vėliau perpirkau, kad jo neuždarytų. Vėliau nuvažiavom prie tilto į parką, pasivaikščioti. Tada ir įteikiau jai dovaną, tai buvo firminiai sportbačiai, kokius ji mėgo, o senieji buvo kiauri, ji apsikabino ir striktelėjo vietoje, nusiavė aukštakulnius ir apsiavė naująja dovana, o savo kurpaites pastatė ant tilto turėklo, šie batai jai tiko, bet baisiai trynė kojas, todėl apsisukdama ji lyg netyčia skėčiu numetė juos i upę, tada šyptelėjo man ir nubėgo į kitą tilto galą, o aš stebėjau batelius, lyg valteles plaukiančius upe. Įdomu, ar pasiekė jie jūrą...
Panelė, portretas ir šaltos kojos.
Nuo tada, kai bateliai virto laiveliais, praėjo trys mėnesiai, artėjant vasarai darbas vangėjo, atrodė lyg lauko karštis veikia net darbinius lapus, mano kolega, puikus bendradarbis, linksmas ir patikimas, keliais metais vyresnis, dabar atostogavo, todėl sėdėdavau vienas, per dieną išgerdamas apie aštuonias skardines šaltos žalios arbatos. Pietauju jaukioj kavinukėj kitapus gatvės, pigu, skanu ir greita. Šiandien darbus jau baigiau, įdomu, ar valytoja ir vėl juoksis, kad tiek skardinių palieku. Beldimas, turbūt atėjo tvarkyti, tačiau atidaręs duris randu staigmeną, moteris, ne greičiau dar mergina, ne vyresnė nei dvidešimt šešerių.
- Atsiprašau, jūs pas ką? - klausiu mandagiu veidu, dažnai tenka taip susitikti su klientais, kuriuos tik telefonu esu kalbėjęs.
- Pas jus, juk vienintelis dabar esat biure, ir daugiau pas nieką kitą negalių ateiti. - Ji sakė tiesa, bet niekaip negalėjau jos prisiminti, jei ją ir pažinojau tai nei jos balsas, nei kvapas, nei veidas man nieko nesakė.
- Užeikit, kuom galėčiau jums padėti, ponia...
- Panele, vadinkit mane panele.
- Ką, tiesiog „Panele“?
- Taip, jei jums tai nesudarys sunkumų.
- Gerai. Prisėskit - Parodžiau jai kėdę, pats atsisėdau priešais. - Klausau jūsų.
- Jei galima, norėčiau kalbėtis nedarbinėje aplinkoje. Tiktų jūsų baras. - Nustebau, nes apie baro perpirkimą niekam labai neskelbiau, žinojo tik Kambariokė,taip ji save pradėjo vadinti po gimtadienio, ir Mokytoja. Nei darbuotojai, nei veikla baro nepasikeitė. Tiesiog nusipirkau jį, nes savininkas labai skubėjo parduoti arba uždaryti, buhalterija buvo tvarkinga, todėl mielai sutikau.
Nuėjom iki baro, žmonės keitėsi, dieninių lankytojų mažėjo, o naktinėtojų daugėjo, mudu užėmėm stalelį kampe, aš užsisakiau arbatos, šį kartą karštos, Panelė gėrė raudoną vyną.
- Kokiu klausimu norėtumėt kalbėti? Galiu padėti? - Vėlgi mandagiai paklausiau aš.
- Manau, tai aš turėčiau jums padėti...- ji lengvu judesiu pakėlė taurę ir nugėrė. - Jūsų baras, kaip jūsų butas, turi perteklių arba trūkumą. Abiem atvejais jūs paėmėt tai, ko kiti atsisakė, lyg kaupiat atliekas. Barui aš norėčiau padėti, todėl dovanoju jums šitai.- ji padavė rudo popieriaus paketą.
„Dovana“ buvo keistas portretas, nelabai nusimanau mene, bet numanau, jog tai nebuvo šedevras, rėme tebuvo nutapytas arklys, arklio portretas. Namie tokio man tikrai nereikėtų, bet bare tiks. Aš padėkojau, mandagumo kodeksas buvo įaugęs į kraują, darbas to reikalavo, ir atsiprašęs nuėjau iki barmeno, padaviau jam paveikslą, jis pasijuokė, bet pasakė, jog kažko tokio mums stigo, grįžęs stalelį radau tuščią. Pats sau gūžtelėjau pečiais, baigiau arbatą, padėkojau barmenui ir išėjau namo.
Bare lankytojai keitėsi daug anksčiau, nei sutemdavo. Niekaip nesugebėjau to suprasti. Namie, atrakinęs duris, radau garuojanti maistą ir lapelį, kuris skelbė „Nepyk...“, matyt, Kambariokė pagamino ne tik sau bet ir man, nors aš ir buvau pratęs gaminti vakarais, todėl ir atsiprašė. Keista, ji atsiprašo už tai, kad man dabar linksma. Ji rūkė balkone, neseniai pakeičiau jame grindis į medines ir pastačiau suolelį. Pamačiusi, jog grįžau, ji šyptelėjo, įtraukė ir numetė nuorūką. Atsisėdau šalia, ji netikėtai apsikabino mane, pajaučiau, kad jos šaltos pėdos, kaip ilgai ji čia sėdi? Ir kaip ji gali būti lyg atliekos, niekam nereikalingos, ar tai reiškia, jog aš linkęs padėti tik bėdoje esantiems, tačiau kaip toks vidinis grožis ir žmogiškas trapumas sušalusiomis kojomis gali būt nereikalingas...
Kraujas, pykinimas ir šeimynėlė.
Baras, muzika, šiandien galėjau muziką rinktis pats, nes dauguma lankytojų, kurių iš viso tebuvo šeši, šviesiaplaukė moteris, gerianti kokteilį, ir pavieniai vyrai, maukiantys alų, nekreipė dėmesio į foną. Retai sekmadieniais sėdžiu čia, nes gerti ir skaityti galėčiau ir namie, tačiau dabar laukiau susitikimo, prasidėjo viskas vakar.
Praeitą savaitę teko keisti miego įpročius. Savaitgalį šventėm Mokytojos ir vyro vestuvių metinės, keturiese, išgėrėm už šventę, toliau gėrėm, nes butelis jau buvo atkimštas, bėda atsirado atėjus laikui miegot, ar bent aš tai laikiau bėda, mano bute tik dvi lovos ir patalynės toms dviem lovoms. Sukaktuvininkai miegojo miegamajam, kai aš susiruošiau miegot fotelyje, miegot galiu bet kur, kad tik būtų kieta, Kambariokė liepė gultis ant ištiestos sofos ir net nebandyt ginčytis. Jokios aistringos nakties nebuvo, nes abu smigom lyg vinys. Nuo tada abu miegam ant sofos, kai paklausiau:
- Kodėl taip nori?
- Taip šilčiau, ir, beje, miegamasis nebekvepia tavimi - man nespėjus prasižioti ji dingo vonioje, o aš likau ruošti maistą. Na, man tai esmės nekeitė, miegu, lyg lavonas.
Tačiau vakar visgi teko susimąstyt, ar teisingas buvo šis mūsų susitarimas. Pabudau nuo kratymo, akivaizdžiai mano nosis buvo kiaura it sena dviračio padanga ir per miegą netekau apie litrą kraujo. Mano kambario draugė liepė sėdėti ir nieko nedaryt, nors man tokia apatiška veikla ir nepatiko. Ji patalynę įkišo į skalbyklę, padarė man arbatos ir bandė atimti viskį, tačiau pasidavė. Šis kokteilis buvo skirtas numalšinti pykinimui. Panašiai pykindavo mane mokykloje, ypač paskutiniais metais. Priežasties nežinojau, tačiau buvau ramus, kad nesu nėščias. Apie 6:54 suskambo mobilusis, numerio nepažinau, tačiau atsiliepiau, pasigirdo beveik mergaitiškas balsas:
- Sveiki, atsiprašau už netinkamą laiką, ir tikiuosi, kad jau jaučiatės geriau, - aš tik tylėjau, bet viduj pajutau keistai pažįstamą erzinimą,- aš esu panelės sesuo...
- Kokios? - paklausiau nors ir nujaučiau, apie ką kalbama.
- Panelės, padovanojusios jums paveikslą. - aš jau pasigailėjau, kad atsiliepiau, baigiau likusį viskį ir tariau:
- Klausau jūsų...
- Aš norėčiau su jumis susitikti gyvai ir pageidautina ten, kur yra paveikslas. - apsidžiaugiau kad neteks jos kviesti namo. Susitariau dėl laiko, ir numečiau telefoną ant lovos. Kambariokė baigė gaminti pusryčius, įsipylė vyšninių sulčių, o išvydusi mano veido išraišką, pašiaušė man plaukus ir liepė nesiraukyti, neva tada atrodau vyresnis.
Sėdėjau ir laukiau viešnios, „kreiva šeimynėlė“, pamaniau, sesuo stebėtinai vėluoja, tačiau nusiteikiau laukti, kad netektų vėliau dar kartą kalbėtis telefonu. Per tą laiką, išgėriau keturias stiklines viskio, ir perskaičiau apie šimtą puslapių. Užgrojo daina, kurios seniai negirdėjau, o aš nuėjau į tualetą, keista, ar tai dėl atsipalaidavimo arba tiesiog toje patalpoje buvo puiki akustika. Grįžęs radau raštelį, parašytą ant servetėlės, barmenas pasakė, jog ta vyną gėrusi moteris susimokėjo ir paliko raštelį, vos tik aš uždariau tualeto duris. Susigadinti nuotaikos nenorėjau, todėl ramiai atsisveikinau ir išėjau namo, o raštelis skelbė:
„Keiskit darbą
P.Sesuo.“
Nusijuokiau ir išmečiau jį. Dar pradėsiu klausyti kiekvienos vadovaujančios, pirma man nurodo, kaip gyvenu, ir dovanoja savo šedevrus, vėliau jaunesnioji aiškina, kad keisčiau darbą.
Grįžęs numečiau knygą ant baro ir pasiūliau Kambariokei nuvykti pažiūrėti, kaip laikosi jos raudoni bateliai...
Bėgiai, miegas ir vata linijom.
Kitą savaitę aš išėjau atostogų, per visą šį laiką turėjau dvi savaites, baigiau darbus ir užėjęs į barą, perspėjau barmeną, jog išvykstų, jis nusijuokė ir palinkėjo gero kelio, grįžęs išgirdau, jog ji duše, pasakiau, jog rytoj išvažiuojam, Kambariokė vos apsivyniojusi rankšluostį išlėkė ir apkabino mane, jau seniai nemačiau jos tokios patenkintos. Susirinkom reikiamus daiktus, bet ne per daug, ko trūks, nusipirksim vietoje, paklausiau:
- Kaip keliaujam?
- O kaip galim?
- Lėktuvu, autobusu, mano mašina ir traukiniu. - Susimąsčiau ar viską išvardinau...
- Traukiniu!
- O kodėl?
- Pamiršai? Juk tai traukiniai, prisimink, ir kartok paskui mane: Penki centimetrai per sekundę...
- Aaaa, visai pamiršau. - per visą šį laiką man išgaravo tokie brangūs prisiminimai, gėda.
Žmonių buvo nedaug, kas rytiniu reisu, antradienį važiuos? Automobilį planavau išsinuomuoti vietoje, o apsistosime barmeno namelyje, už tai jam likau skolingas. Kelionė neprailgo, daug kalbėjom, labiausiai įstrigo vienas fragmentas:
- O tau nepabodo su manim gyventi, jei nori, galim tau atskirą butą nupirti?
- O kam man atskiras, mane puikiai tenkina tavo ola...
- Ola...kodėl ola, juk ola tai niūri ir tamsi skylė, ar klystu?
- Klysti, olos kaip ir šuliniai, - ji pradėjo labai rimtai pasakot,- šuliniai būna dvejopi, geri ir blogi, geras šulinys visada kupinas vandens, tu semiesi iš jo ir sužinai daug naujo, o blogi yra seni, išdžiūvę šuliniai, jų pilna įvairiose pievose ir jie vagia žmones. Taigi ir olos dvejopos, tavoji lyg tavasis glėbys, saugo, turi ko pamokyti, visada padeda, - aš pasijutau, lyg būčiau motina, - o bloga ola būtų...- ji trumpai susimastė, - lyg nasrai, ryjantys žmones. Manau blogi šuliniai yra labai panašūs į blogas olas, o tavo butas yra gera ola su geru šuliniu.- Ji atsirėmė į mano petį ir prieš užmigdama klausiamai sušnibždėjo: - nebent aš tau trugdau...
Man ji visiškai netrukdė, buvo miela kažkam nuoširdžiai draugiškai padėti, o jos pasakojimas mane nustebino, tai, ką papasakojo, buvo man nauja. Tačiau net ir norėdamas nepajėgiau rasti argumentų jai paprieštarauti. Ji ramiai snaudė, o aš klausiau muzikos, tiksliau vienos dainos, nes tingėjau pakeisti grojimo nustatymus.
Pajury išsinuomavę seną „Toyota“, persikėlėm į neriją, nuvežiau Kambariokę į namą o pats susitikau su sena drauge, ji gyveno čia, mėgo lėktuvus, todėl ją vadinau Lakūne, jai tiko. Per kelerius metus ji pasikeitė, tapo pasitikinti savimi, kiek koketiška ir pradėjo auginti šunį, berods sibiro haskį, manęs tie lojantys padarai niekada nežavėjo, tačiau kiekvienam savo. Susitikom, išgėrėm, prisiminėm senus laikus, vėliau ji pakvietė pernakvoti, tačiau šį kartą atsisakiau, juk manęs namie laukė, tačiau susitarėm susitikti dar kartą. Grįždamas, mąsčiau apie tuos šulinius, gal tai jie tarnauja lyg pamatas mirties kopoms, paskambinau Kambariokei, pasiūliau man grįžus pasivaiksčioti, o vėliau nueiti prie jūros.
Už tai, jog taip ilgai nesumąsčiau tokios išvykos, buvau nuteistas ir nuosprendis buvo nupirkti cukrinės vatos, kurios didesnė dalis virto lipnia mase ir buvo ištepta man ant veido, o tol, kol valiausi veidą, ji linksmai striksėjo skiriamąja gatvės linija. Po saulelydžio parėjom namo, prieš miegą ji man pasakė:
- Jei ne tu, tai seniai būčiau dingusi kokiam šuliny ar oloj,ačiū...
Švyturiai, dvi saulės ir drebėjimas
Naktį, pajūry klaidžiojau po namą: trys aukštai, virtuvė, vonia ir panašiai, neįdomu, ne dabar, palėpėj radau knygų rojų, daugelio net nesu girdėjęs autorių, juk dirbau knygų versle, akimis lėtai laksčiau per nugarėles, augalai, sodai, statyba, neįdomu, tačiau netikėtai, savo paties nuostabai, paėmiau knygą pavadinimų švyturių istorijos, nutrinta, senesnė nei kokių aštuoniasdešimt metų. Planavau apžiūrėt vietinį švyturį, o naktį miegot nenorėjau, taigi pradėjau vartyti, keista knyga, jokio pelėsio, ir kvapas lyg šviežiai išspausdintos, atverčiau pirmą skyrių ir pradėjau skaityti:
Kelrodžiai švyturiai irgi gimsta, pirmieji gimė ne iš poreikio, o kaip atoveiksmis. Tačiau ir švyturio pastatymas sąlygoja savotišką gimimą, todėl ryšys grįžtamasis.
Pirma. kas gi pagimdė pirmuosius švyturius, manau, dauguma nustebsit, tačiau švyturio biologinis tėvas- šulinys.
Kad ir kaip absurdiškai tai atrodė, skaičiau toliau:
Kasant šulinį, mes skverbiamės į gelmes,šiuo atveju žemės, tačiau yra kaina,kai iškasamas žemės gabalas reikia kompensuoti trūkumą, todėl atsiranda švyturys, kuris skverbiasi į oro gelmes. Ir atvirkščiai, atrodytų tai tik į naudą, tačiau sunku aptikti tarpusavyje susijusius šulinį ir švyturį, ir jei šulinio kasimas abiem požiūriais yra gana naudingas, tai švyturio statybos gali būtį gana pavojingos.
Sena legenda byloja, jog dažnas švyturio šulinys, yra sausas, silpno mūro, ir bevandenis. Tokie šuliniai vadinami „rajūnais“, juose žūva daugybė žmonių, tokie šuliniai turi tamsaus raudono mūro sienas, kurios baigiasi likus dviem arba trim metrams iki paviršiaus, todėl aptikti juos sunku.
Tačiau švyturiniai šuliniai, nors ir retai, būna ir geri. Pats šulinys pilnas vandens ir žmonės semia iš jo ilgus metus, bet tikroji nauda yra randama tik jo „tėvo“ viduj. Deja nėra išlikę tikslių faktų, kaip rasti ar suvokti tą naudą.
Toje vietoje aš baigiau skaityti, supratau jog turinys susijęs su Kambariokės pasakojimu, tačiau buvo ir skirtumų, padėjau knygą į vietą ir mediniais laiptais nulipau žemyn, beje daugiau aš tos knygos neberadau. Nors ir ieškojau.
Miegodamas patyriau keistą sapną, detalės miglotos, tačiau pamenu, jog aš pasmaugiau Panelę, o Sesuo stebėjo kaip tai darau, ir po to lavonui nupjovė kairį bevardį pirštą. Nubudęs vos spėjau iki tualeto, nors ir pykino, tačiau nevėmiau, pats jausmas buvo panašus į patirtą prieš sulaukiant Sesės skambučio. Apie tai Kambariokei aš nepasakojau, juk tai tebuvo sapnas, ir beje motyvų jokiu tokiam veiksmui aš neturėjau.
Po dviejų dienų aš nuvykau į švyturį, vienas pasirinkęs ten nakvoti, savininkas pažinojo mano tėvus, todėl susitarti nebuvo sunku, tik jis mane perspėjo, jog kuri laiką švyturys veikia keistai, o kaip būtent nepaaiškino. Man tai buvo nemotais, jaučiau jog man reikia ten pernakvoti. Nuo pat saulėlydžio pradžios sėdėjau lempos patalpoje, laikrodis rodė 20:25, keista man buvo tai, kad kai leidosi saulė ir tamsus debesis uždengė jos kraštą, o debesies viduryje, buvo skylė ir joje šviesa buvo identiška saulės šviesai, ar bent ryškumų, tačiau keista buvo tai, jog skylė buvo ne virš tikrosios Saulės, tačiau pakreipta keliais laipsniais į rytus. Aš stengiausi įsižiūrėti į kopiją, jos centras buvo melsvas, lyg gėlas vanduo, tačiau kai tą supratau, pajutau kaip prasideda migrena, kuri kankino mane mokslo metais, kilo pilvo spazmai. Ir po minutės, gulėdamas ant grindų pajutau, lyg švyturys smenga į žemę ir jo viršūnė virto gelme, o aš buvau joje.
Daugiau nieko nepamenu, tik tai kaip Kambariokė mane purto ir šaukia vardu, prasimerkęs šalia jos pamačiau švyturio savininką. Jis jai paskambino po to kai aš neatsiliepiau, mat buvom sutarę, kad jis paskambins, o aš pažvelgęs į jo riešą, supratau, jog praėjo beveik devynios valandos nuo tada, kai pamačiau saulės dvynę...
Mėlynos kojinės, saldainiai ir dūmai.
Praėjo kelios dienos po nutikimo švyturyje, nors tai ir buvo keista, ypač Kambariokei, nes aš nepaaiškinau kas įvyko, ne ne todėl kad nepasitikėčiau, bet kol nesugebėjau to suvokti pats nenorėjau užkrauti jai, net buvo kilusi mintis išsiųsti ją atgal į mano namus, tačiau man buvo leista suprasti, jog mergina netik neketina palikti manęs čia vieno, bet ir man buvo įvestas lovos režimas. Paklausiau:
- Kodėl?
- Kaip, tai kodėl? - Ji pažiūrėjo į mane, ir užsimojo šaukštu, - o jei neklausysi, tai gausi šaukštu per galvą,
Tada ji pradėjo kažką gaminti, o aš supratau, kad nors tai ir skambėjo kaip pokštas, tačiau ji kalbėjo labai rimtai, man neliko nieko kito, kaip tik paklusti. Nors ir negalėjau daug slampinėti, o pirmomis dienomis ir skaityti, neva gali galvai pakenkti. Todėl klausiau muziką, dainas rinko ji, sakė, jog tai terapija. O jau po dviejų dienų gavau leidimą skaityti, beje ji nevaidino išmanančios mediciną, o tiesiog pasikonsultavo su daktaru telefonu. Palėpėje dar kartą bandžiau rasti knygą apie šulinius, bet jos nė kvapo, todėl varčiau daugumą iš eilės, žiū rasiu ką naudingo, kelios buvo kaimo išmintis, nuobodu be galo, kitos pilnos tarybinių
faktų ir propagandos. Bet viena buvo kitokia, ji buvo be viršelio, nors ir taip pavadinti tai knyga nelabai galėjau, tai tebuvo didelė dalis išplėštų puslapių, tokia jos išvaizda man netikėtai priminė pirmą rytą po incidento, pabudau lovoje, galva buvo lyg atmušta į grindis, nors nesistebėjau, nes turbūt trenkiau į sieną, pabudęs pirma pamačiau melsvas kojines, Ji stovėjo ir kažko ieškojo spintoje, iškišusi galvą pasakė „Labas“ ir toliau kuitėsi. Nežinia, kodėl man ši knyga tai priminė, tačiau, nusprendžiau paskaityt, atsiverčiau pirmą rasta sveiką skyrių, vėl knyga apie mitus...
***
Daugelio tautų yra manoma, jog žvaigždės būna įvairios, tai įrodo ir mokslininkai, tačiau legendose yra viena rūšis, apie kurią joks mokslo atstovas nekalba, jas vadina „žvaigždiniais veidrodžiais“, jų dydis, kaip ir traukos galia, yra labai mažas, manoma, kad būtent todėl jos gali keliauti bet kur, jos yra beveik neveikiamos traukos, ir todėl nepatenka į juodąsias bedugnes, kas prieštarauja fizikai, spalvos jos neturi.
Dauguma senųjų senųjų civilizacijų, vadino jas keliaujančiais dievais, o kamuolinius žaibus priskirdavo prie dieviškos palaimos sielų. Tačiau pamatyti tokia žvaigždę buvo laikoma blogu ženklu, dauguma legendų byloja, jog atsiskyrėliai pamatydavo jas kalnuose ar ten kur šiaip aukštai. Dauguma pamano jog akyse liejasi vaizdas, nes regimi du ar daugiau astronominių objektų, rezultatas būna arba koma arba staigi mirtis. Priežasties rasti ir paaiškinti šių objektų paskirties nepavyko dar niekam...
Čia mano skaitymas baigėsi, nes buvau pakviestas ateiti pietauti, aš mąsčiau ar tai ką aš mačiau turi bendro su knygos pasakojimu. Įsimečiau kelis saldainius į burną ir verandoje klausiausi už miško ošiančios jūros, malonus garsas ir kvapas ozono, spėju ,kad lijo, ir jūros buvo puikus. Tada man toptelėjo mintis, aš apsisukau ir užsimerkiau, iš kur čia „atsiranda“ knygos, turinčios paaiškinimus mano keliamiems klausimams, lyg aš jas prisišaukčiau čia, juk tai mažu mažiausiai keista... Mintį nutraukė Kambariokė, ji priėjusi viena ranka mane apkabino, paklausė kaip jaučiuosi ir užsirūkė cigaretę...
Vargšai, tamsa ir maloniai kvepiantis daktaras.
Siaubingai skauda galvą, štai ką aš supratau, ir rankos labai tirpo, tačiau, atsimerkęs supratau, jog nesu lovoje, miegamajam, aplink buvo tamsu, žemė perdžiūvusi, oras slogus, ir ir burnoje šlykštulys, atsistojęs apsižiūrėjau. Mišku to nepavadinčiau nes medžiai išmirę, o tyla spengė ausyse. Tolėliau pamačiau pažįstama figūrą. Priėjau, pamaniau, jog tai Kambariokė, tačiau kai atsuko pusę veido pamačiau, jog tai Sesuo. Vėl pajutau pykinimą, toks buvo mano atsakas į ją. tada prisiminiau iš kur man buvo pažįstamas toks šleikštulys, kai buvau paauglys , toks jausmas apimdavo jei tekdavo bendrauti su fanatikais, žmonėmis aklai religingais ar kitokiais dvasiškai vargšais.
Vėliau, kai ji atsuko tik kitą veido pusę tapo Panele, ir pykinimas liovėsi. O aš tebestovėjau lyg įkaltas. Ji prabilo:
- Nepaklausei nei mano, nei sesers patarimo, o dabar tau bus blogai, nejaugi tu toks kvailas? Atsakyk, kas yra namai?
- Net nemanau tau ką nors aiškinti, - nervino mane „jų“ tonas ir elgesys.
- Gerai tada pasakysiu aš...
- Ar aš prašiau tavęs sakyti, aš žinau ir be tavęs, namai tai žmonės, kurie yra brangūs. Nenori - nesutik, tik man tavo nuomonė nerūpi.
- Ką gi, įdomu kas dabar bus. Iki.
Pajutau kaip sąmonė apleidžia kūną ir netekau suvokimo. Grįžęs, radau save baltoje palatoje, kvepėjo seniais vaistais, už stiklinės sienos sėdėjo Kambariokė ir Mokytoja, o po akimirkos į palatą įėjo ir vyras, tada toptelėjo jog jam tiktų būti vadinamam Mokytoju, nes kaip ir jo žmona, jis mane daug ko išmokė, gal tik daugiau ko gyvenimiško. Nenorėjau kalbėti, jėgų nebuvo ir supratau, jog vaizdas, kuri matau yra blogas. Kuo ilgiau buvau atsimerkęs, tuo labiau vaizdas tapdavo tamsesnis. Todėl gulėjau užsimerkęs ir tylėdamas.
Visi trys įėjo į palatą,atsisėdo, balsai buvo tylūs ir liūdni:
- Kiek laiko jis čia? - Susirūpinusi paklausė Mokytoja.
- Jau savaitę, jis nualpo kelios dienos po įvykio švyturyje ir nuo tada niekaip nepabunda, sakė, jog tai panašu į komą, bet jis girdi mus ir nėra jokių pažeidimų.
- Panelės, atsigerkit.
- Ačiū.
- Dėkui. O sakė, ar jam pagėręs?
- Turėtų,bet...
Toliau aš nebeklausiau, bandžiau suvokti kaip aš galėjau būti sapne taip ilgai, nors bent supratau iš kur jaučiau ta nutirpimą ir kvapą, bet kodėl sapnavau Panele-Sesę taip ir liko neaišku. Vakare aš parodžiau, jog esu sąmoningas, visi lengviau atsiduso, visi tik ne aš, nes mano regėjimas streikavo, o jei jo netekčiau tektų keisti gyvenimo būdą, darbą, nors pinigų ir turėjau susitaupęs, tačiau labiausiai nenorėjau tapti našta. Kambariokė jaustųsi kalta ir norėtu likti šalia. Tokia galimybė man nepatiko.
Po poros dienų, kai pakankamai sustiprėjau mane aplankė daktaras, keista tačiau jis vienintelis iš ligoninės personalo turėjo malonų balsą ir nesmirdėjo tuo ligoniniai būdingu kvapu.
- Atlikom tyrimus, gerai, jog pažeidimų nėra, jokių operacijų neprireiks, manau palašinsim vaistu, padėsim atgauti jėgas ir paleisim namo, tik būtinai turėsit kurį laiką gerti vaistus.
- Ir tada jis atgaus regėjimą? - Nekantriai paklausė Kambariokė, iš to, ką man pasakojo, ji nuo manęs nesitraukė ne dienai, tik Mokytojai pavyko ją priversti nuvažiuoti pamiegoti ir persirengti, o nuo tada kai pabudau ji visą laiką laikė mane už rankos.
- Regos praradimas yra nervinio pobūdžio, mieliausiasis, jums reikia susitvarkyti visas bėdas, kurios skatina tokį stresą, pagalvokit gal prisiminsit kada tai prasidėjo, o aš lekiu duosiu nurodimus seselėms, iki susitikimo.
- Viso gero.
Aš gulėjau ir mąsčiau, kada gi prasidėjo stresas, berods jis beveik sutampa su Kambariokės atsikraustymu, o gal visgi susitikimas su Panelė užvirė šią nesąmonę, nežinojau, tačiau supratau jog jei kalta Panelė, tai sutvarkyti situaciją aš pajėgčiau, tačiau kaip ši rūpestinga mergina šalia manęs galėtų būti kalta, nesuvokiau. Įtraukiau orą ir pajutau, kad kambaryje tebetvyro daktaro kvapas.
Repertuaras, rūkas ir derva.
Tamsoje namai tapo kitokie, ne, ne svetimi ar nepažįstamas, priešingai, tada pajutau, jog namai yra mano. Tačiau daktaras liepė atitrūkti nuo rutinos, aišku darbas nekėlė problemų, juk nebuvau pajėgus jo dirbti, grįžti į pajūrį nesinorėjo irgi. Kambariokė pradėjo manimi rūpintis, nors aš teleidau jai gaminti ir skalbti, tik to negalėjau dabar pats atlikti. Ji ir toliau miegojo su manimi vienoje lovoje, sakė, kad dabar jau tikrai nepaliks manęs vieno miegot. Tokia situacija mane žlugdė, jaučiausi, lyg įpareigojęs ją tai daryti, viena vakarą, kai gulėjom kartu, paklausiau:
- Ar nepavargai manimi rūpintis? - Ji pasisuko į mane, ir nutaisė kritišką žvilgsnį, aš, aišku, negalėjau jo matyti bet jaučiau. Tada ji apkabino mano kaklą:
- O ar aš galiu pavargti, po visko kas buvo, to kaip man padėjai, tai mažiausia ką galiu padaryti, ir nemanyk, jog tai darau vedama pareigos jausmo ar todėl, kad jausčiausi kalta ar skolinga, nes taip nėra. O dabar miegok. - Ji prisiglaudė arčiau.
Po trijų ar penkių minučių ji jau miegojo, lėtai kvėpuodama man į kaklą, tačiau aš tebegulėjau, nepamenu ar atsimerkęs ar ne, nors tai nekeitė visiškai nieko, tačiau galvoje siautėjo mintys, žinojau kad negalėsiu taip ilgai gyventi, reikia išsiaiškinti, kas ir ko siekia, ne todėl, kad man rūpi filosofiniai atsakimai, tiesiog tai griauna mano pasaulį. Manau ateis diena, kai Kambariokei teks pasirinkti savo kelią, o gal ji jau pasirinko, tik to nematau. Čia mano mintys ir nutrūko, užmigau.
Sėdėti namie man nusibodo, todėl daug vaikščiojom, o vakarais klausydavom muzikos bare. Repertuaras buvo geras, ar bent toks atrodė, o svarbiausia, jog mano globėja galėjo atsipalaiduoti, dažnai kompanija papildydavo ir Mokytojų duetas.taip palengva slinko laikas, mano būklė labai nesikeitė, nors kartais ir jaučiau pagerėjimą. Džiaugiausi, jog neteko atsisakyti knygų, kai kurias klausiau įrašytas garsiniame formate, tačiau dirbdamas išmokau skaityti brailio raštą, tai dabar buvo labai naudinga.
Kartą paskambino mano tėvai, pranešė, jog išvyksta ir paprašė prižiūrėti namus, aš paaiškinau savo situaciją ir tai, jog atvykęs bučiau nevienas, tačiau jie sutiko. Sutariau, kad raktus jie paliks bare, neva buvau užimtas labai, tačiau tiesiog nenorėjau, kad tėvas pamatytų mane tokioj būklėj, tai jam tik pakenktų. Prieš atidarymą, barmenas mudu nuvežė iki namų, jis žinojo kelią, nes dar mokyklos laikais yra vežęs mane namo.
Namų kvapas liko tas pats, daugelis daiktų irgi, senokai čia nesilankiau. Prisiminiau, kaip teko padėt remontuojant, kaip su draugais žiūrėdavom filmus. Paprašiau sergėtojos, kad nueitume iki kalno, tai buvo kalva miške, ant jos medžiai augo puslankiu, ten dažnai stebėdavau debesis ar tiesiog miegojau. Tą vakarą gėrėm arbatą, sėdėjom pavėsinėje, nors tiek laiko čia nebuvau, tačiau galėjau vaikščioti ir aklas, per daugybe metų viską įsiminiau. Pamažu temo, jaučiau kaip vėso oras. Kambariokę nukratė šiurpas, todėl daviau savo megztinį. Vienu užsivertimu išgėriau likusią arbatą, ir tada užuodžiau, kaip oras prisipildo drėgmės, tolumoje kalvos styrojo rūke, lyg salos jūroje, suprantama to negalėjau matyti, tačiau taip visada buvo. Per mišką, į vakarus, ataidėjo vos girdimas traukinio garsas, o po dešimties ar dvylikos minučių pajutau dervos kvapą. Aš atsisėdau ant terasos krašto, įdomu ar dabar pamatęs veidrodinę žvaigždę vėl patirčiau griūti, bet gal jei sėdėčiau traukiny jis pralenktų griūtį...
Krikštas, liftas ir spalvos.
Kurį laiką gyvenimas buvo virtęs bespalviu, kai pradėjo gėrėti, daktaras liepė nešioti tamsinančius lęšius, skaitymas ir buvo apribotas, tačiau bent galėjau grįžti į darbą. Lęšiai buvo įdomus, ir šiek tiek vargino, tačiau nešioti neteko ilgai.
Kambariokė buvo išvykus aplankyti tėvų, todėl jai net neteko pamatyti manęs su lęšiais, už tai ji mane keiksnojo, sakė jog galėjau bent nuotrauką padaryt. Man net nerūpėjo daryti tokią nuotrauką, niekad nemėgau nei fotoaparatų, nei veidrodžių. Pradėjus gyti, gerai jaučiausi tik naktimis, nes per ligos laiką pripratau nematyti nieko, ir adaptuotis prie matymo buvo sunkiau nei prie tamsos. Kai mano globėja išvyko, aš tikėjausi iškarto grįžti į darbą, tačiau kolega paaiškino jog nebuvo tam reikalo, buvo toks metu laikas, kai mūsų darbo paklausa buvo maža ir darbo vienam asmeniui tebuvo kruopos. Tą vakarą gėrėm bare, kuri laiką mąstau, jog reikia mesti gerti, jis papasakojo, kaip vangiai vyksta darbas ir tai, jog jam teko kelias dienas dirbti be kondicionieriaus, jog žmona laukiasi vaiko. Tai išgirdęs aš:
- Sveikinu, juk seniai laukiat pagausėjimo?
- Na...taip. Tik aš vis dar negaliu patikėti, aš - tėvas.
- Pats laikas juk. - Mano šypsena jį pralinksmino, jis buvo kiek drovokas ir neryžtingas tokiose situacijose.
- Taip, pats laikas, tik mudu, aš ir žmona norim paprašyt tavęs tapti krikšto tėvu. Ar sutinki? - Aš vos nepaspringau, niekad nemėgau tų religinių apeigų, ir jis tai žinojo, todėl pamatęs mano reakciją pridūrė:
- Vis dar pamenu tavo požiūrį į visas tas apeigas, tačiau mes pagalvojom, jog krikšto tėvu turi būti žmogus, galėsiantis pamokyti vaiką to, ko tėvai negali ir kuris, jei mums kas nutiktų, užaugintų vaiką geru žmogumi.
- O kaip seneliai ar kiti giminės? - mane nuoširdžiai stebino jų pasirinkimas.
- Niekad tau nesakiau, nebuvo progos, bet mes abu našlaičiai, todėl jei tapsi krikšto tėvu ir jei mums kas nutiks, globos teises perduosim tau. Nebūtina atsakyti dabar, bet pamąstyk.
- Žinok mano atsakymas nesikeis.
Aš sutikau, jis man kaip padėką įteikė knygą, rašytojas man buvo neskaitytas, tačiau girdėtas. Paryčiais aš iškviečiau taksi ir parvežiau partnerį namo, jis jau miegojo. Jo žmona atsiprašinėjo ir dėkojo, jog padėjau. Tada bandė paimti vyrą ir užnešti į liftą, bet aš neleidau, pamaniau, jog nėščiai negalima sunkiai tampyti. Taip ji visa paraudusi stovėjo šalia, vėliau stebėjo, kaip nešu vyrą į jų būtą. Prieš atsisveikinant norėjau ją kiek pralinksminti, todėl pasakiau, jog būsiu krikšto tėvas. Beje gimė jiems sūnus, tikrai geras vaikinas, savo tėvus jis lenkė, bet nebuvo arogantiškas, nors ir žinojo savo vertę, mudu labai gerai sutarėm.
Aš ramiai liftu leidausi žemyn, akys buvo pavargusios, maudė kairį voką, užsimerkiau, tačiau tai tik stiprino skausmą, tada liftas netikėtai sustojo, užstrigau, o skausmas augo. Vaizdas pradėjo lietis ir įgauti keistas formas, lyg vartytum kaleidoskopą, užsimerkiau, vėliau ryškėjo formos, miškai, upės, kriokliai. Daktaras buvo perspėjąs, jog taip gali būti, pavadino tai „skausmo sukeltomis haliucinacijomis“, bet kai liftas vėl pajudėjo man pradėjo lengvėti, atsimerkiau, tada man toptelėjo, jog mano skausmai dabar turi spalvas, o akių skausmas buvo mėlynas.
Bangos, naujos rodyklės neskęsta ir nedūžta.
Vanduo lėtai bangavo, aš alkūnėmis atsirėmęs į turėklą stebėjau bangas, jos man priminė mažą padarėlį, jau labai seniai nebuvau grįžęs į gimtąjį miestą, čia buvo jauku, nors ir buvo uostamiestis, bet ramuma dvelkė.
Visą dieną atvykęs vaikščiojau po senamiestį, lyg turistas, man tai patiko, vėsus oras, apranga, suteikianti man verslininko išvaizdą. Na anksti ryte dar tebebuvau verslininkas, teko sutvarkyti kelis menkniekius darbo reikalais. Bet likęs laikas buvo mano, todėl iki pietų ramiai sau stebėjau miestą, vyko tai keliais etapais, pirmą, tarnybinį automobilį palikau aikštelėj, o jame ir paltą, ir traukinių stoties kieme su pakeliu saldainių, savo mėgstamų, ramiai prasėdėjau apie tris valandas. Linksmas stebėjimas. Antra stebėjimo dalis vyko kavinukėje, nes pradėjo lyti, todėl čiupęs savo pakelį vyšninukų nubėgau į artimiausią sausą vietą.
Atsisėdau prie lango, valgyt jau buvo pats laikas, todėl kai padavėja priėjo ir paklausė ko norėčiau, aš jai išdėsčiau jog man tiks dienos pietus, puodelis žalios arbatos ir taurė viskio, vairuoti teks man tačiau nujaučiau jog išsiblaivyti tikrai spėsiu, mergina užsirašė užsakymą, paėmė menių, kurio net neatsiverčiau, ir grįžo prie baro. Pasirodė, jog mano apranga ir užsakymas jai labai kirtosi, tačiau tokias iliuzijas ji susikūrė pati, pamaniau. Pietums buvo lašišos sriuba ir skorpionžuvė, man tai tiko ir puikiai užpildė alkį, arbata dingo dar iki patiekalų, liko tik viskis, su juo buvo mažas nuotykis. Aš norėjau įsidėti saldainį į burną, tačiau šis pliumptelėjo į stiklą, pamaniau, jog ištrauksiu, bet tada palikau jį, buvo įdomu koks skonis bus.
Suskambo telefonas:
- Klausau.
- Sveikas brolau. - skambino vyresnioji sesuo, nustebau nes nepranešiau, jog atvykstu į miestą, o ji čia gyveno.
- Labas, kaip tu, kaip mano sūnėnas?
- Puikiai puikiai, aš tau turiu dovana praėjusio gimtadienio proga. Kur man ją siųsti?
- Na jei turi laiko galim šian susitikti, aš mieste, ir tu man ją perduotum?
- O puiku, - balsas skambėjo nustebusiai, - gal vakare prie tilto?
- Laukiu.
Susimokėjau už maistą, visą šį laiką padavėja vangiai vartė žurnalą, atrodė, lyg paskendusi mintyse, tačiau man pravėrus duris išeitį pasakė:
- Gero susitikimo. - dabar aš likau nustebęs, tačiau tik atsakomai linktelėjau.
Laiko dar buvo į valias, ilgai nemąstęs nuėjau į kino filmą, maža porcija spragėsių ir mineralinio man puikiai palaikė kompanija. Filmas neblizgėjo, eilinė komedija, bet laikui prastumti tiko. Tada atėjo laikas susitikimui.
Man bestovint atsirėmus pajutau baksnojimą į nugarą, atsisukau, Vyresnėlė pasiūlė pasivaikščioti, kalbėjom apie senus laikus, apie dabartį, aš apie ligą ir kitus įvykius tylėjau, tada ji sulaukė skambučio, reikėjo grįžti pas sūnų, įteikė dovaną ir nuskubėjo. Išvyniojęs radau rankinį laikrodį. Firminis, sunkus ir šaltas, tačiau mane labiausiai patraukė jo aprašymas ant dėžutės, „Titaninis korpusas, nedūžta ir atsparus vandeniui.“. Įdomu, kaip gamintojas patikrina atsparumą smūgiams ir vandeniui, ar palieka tai pirkėjui, neva dabar aš turiu įmesti laikrodį į vandenį ar trenkti į sieną.
Pokalbiai po daugybės metų, patrankos naktį I.
Vienas ramus lietingas niekuo neišsiskiriantis rugsėjo vakaras po kelerių metų sukėlė panašų jausmą, nors aplinkybės ir žmonės skyrėsi. Kai man sukako trisdešimt dveji, avarijoj žuvo mano bendradarbis su žmona, o jų sūnus pradėjo gyventi su manim, toks buvo mano pažadas, o ir vaikinas mane mėgo ir į vaikų namus nenorėjo, o kai jam buvo septyniolika jis kartą manęs paklausė:
- Tėve, - tas kreipinys pirmus kelis metus mane priversdavo jaustis keistai, - kas privertė tave pažadėti manimi rūpintis jei mano biologiniams tėvams kas nutiktų?
- Aš gerbiau tavo tėvus, jie buvo darbštus ir rūpestingi žmones, tėvas buvo puikus kolega ir draugas, manau jis manęs prašė tapti krikšto tėvo, nes jam patiko mano požiūris į auklėjimą.
- Kas būtent?
- Na, - aš atsitraukiau nuo kompiuterio, buvo laikas padaryti pertrauką, - aš manau, jog svarbiausia tėvo pareiga yra vaiką užauginti taip, jog šis taptų geresniu žmogumi, nei buvo patys tėvai, tai skatina tobulėjimą.
Tai buvo tik dalis tiesos, krikštatėvių tapti sutikau dar tą patį vakarą, kai manęs paprašė, bet pažada duoti paskatino visai kiti įvykiai. Manau, prasidėjo viskas nuo tos knygos, kurią gavau tą patį vakarą. Dabar tegaliu tik spėlioti, ar tokia ir buvo dovanos esmė, ar tai tik mano pasąmonės triukas...
Kai pradėjau skaityti knygą, nemaniau jog taip įtrauks, pasirodo kolega žinojo ką man dovanoti, perskaičiau kelis skyrius, siužetas nėra toks jau svarbus, padėjau knygą ant stalo, išsivaliau dantis, kritau į lovą, dar maniau, jog tęsiu skaitymą, tačiau miegas visgi nugalėjo. Tai turbūt vienintelis sapnas, kurį taip detaliai pamenu.
Guliu lovoje, moteriškas balsas pašaukia pusryčiauti, tačiau vos pakilęs iš lovos nustebau, veidrodyje veidas kažkuo svetimas buvo, tačiau nekreipęs dėmesio nueinu į virtuvę, žmona, mano žmona, aš tiesiog žinojau, jog ji mano žmona, pliko arbatą. Vėliau ji iškeliavo į darbą, aš ėmiausi lyginti, skalbti, ir laistyti gėles. Laikrodis rodo 12:56, manau pats laikas į parduotuvę, kad nepataikyčiau ant pirkėjų bangos, kęsti bobučių grūstį bei keiksmus man nelabai norėjosi. Baigiau pradėtą lyginimo partiją, persirengiau ir išsmukau laukan, kieme manęs jau lauke senutė „Subaru“. Važiuodamas panorau užeiti į turgų, mėgau pirkti ten žuvį, o jau ir buvo laikas kai galėjai gauti geresnių daržovių. O štai parduotuvėje jau buvo banga migruojančių, tai tipas žmonių, kurie kasdien kartoja tą pačią rutiną, net jei to nereikia, važiuoja į miestą, tada į parduotuves ir namo, ir taip kasdien, tačiau jiems reikia į centrą, nei jiems stinga maisto, tai tiesiog tokia veikla.
Taigi, parduotuvėje, išsirinkau padažus, duoną, tada atėjo eilė konservams...
- ... Kapitone, kapitone, - aš nesuvokiau, kur esu, koks dar kapitonas, tada apsidairiau, aš apkase, su uniforma, rangas skelbė, jog esu kapitonas, bet aš dar ką tik rinkausi konservus... Tačiau mane nutraukia netoliese sprogęs sviedinys.
- Kapitone! Ar jus sveikas?
- Taip, man viskas gerai. - Panikavimas man tikrai nepadėtų išsiaiškinti, kas vykstą, todėl atsistojau ir nusipurčiau uniformą.
- ..kkk..kapitone, pulkas atvyko. - Jaunuolis lyg styga įsitempė, ir atidavė pagarbą, tačiau kai pažvelgiau jam į akis, pamačiau, jog jis manęs bijo labiau nei lekiančių sviedinių. Vėl artimas pataikymas, riksmai, komandų dalybos rikiuotei. Aš leidau jaunuoliui eiti, liepiau pulką skirtį į G6 ir F9 sekcijas, komandos gimė man net nepagalvojus kas ir kaip. Tada aš susmukau apkase, visi jie manęs bijo, ir aš žinau kodėl. Kapitonas, dabartinis aš, nušaudavo ar papjaudavo bet ką, kas tik jam neįtikdavo, ir nors tai buvo netoleruoti, net tribunolas nedrįso tam priešintis, nes dar nebuvo pralaimėtos kovos, o ir nuostoliai buvo minimalistiniai.
Mūšį laimėjau, tiksliau laimėjo mano žinios, tada grįžus trumpa ataskaita ir pokylis. Aš stebėjau žmones, aš žinojau jų vardus, laipsnį ar socialinį sluoksnį, tačiau viduje aš jų visų nekenčiau, nekentė „Kapitonas“, tikroji mano sąmonė ilgėjosi žmonos, namų, žinojau, jog reikia grįžti namo, ir nujaučiau jog gali būti per vėlu.
Guminukai, šukės ir servetėlės.
Nors sapnai apie kapitoną ir buvo nevienąnaktis dalykas, tačiau mano gyvenimas juk tesėsi. Kambariokė pradėjo kiek labiau tolti nuo manęs, bet tai rodė, kad jos gyvenimas pradėjo tikrai taisytis. Nors as nuo pat pirmos nakties nežinojau, kokios bėdos ją slegia. Ji nesakė, manau netodėl, kad nepasitikėjo, bet todėl kad pati nelabai žinojo... O praėjus savaitei nuo mano pirmos nakties mušio lauke, Kambariokė išvyko su tėvais atostogauti. Aš atsisakiau, sumykdamas kažką kvailo apie kalnus reikalų darbe, meluoti nenorėjau, bet man reikėjo tvarkytis savo problemas, o pasakoti kitiems nelabai galėjau. Padėjau susidėti daiktus, parduotuvėje nupirkom reikiamų kelionės atributų – taip Kambariokė vadino pakelį guminių meškiukų. Ilgai nesavarstęs toki patį poką nusipirkau ir sau, vakarienės neatstos, bet geriau nei saldainiai, nors mano stomotologė ir nesutiktų su manimi.
Vidurdienį nuvežiau keliauninkę į oro uostą, ten jos jau laukė tėvai. Persimetėm keliais žodžiais, tada aš atsisveikinau ir grįžau į automobilį. Tik tada, rankos vėl spaudė vairą, aš pasijutau geriau, keistai palengvėjo. Sustojau prie baro, nusprendžiau, jog šiandien man daugiau vairuoti neteks, ar bent padarysiu viską, kad teisiškai to daryti negalėčiau. Mano automobilis derėjo prie atliekų konteinerių kieme, nors ir buvo tvarkingas. Nusprendžiau į tai per daug nesigilinti, tik truktelėjau pečiais ir nuėjau į vidų.
Šian man nelabai rūpėjo klientai, o pravėręs duris supratau, jog tai nekels bėdų – žmonių nebuvo. Barmenas kažką braižė lape, pamatęs mane nusišypsojo ir pastatęs stiklą pripildė ledu ir viskiu. Vienas iš puikiausių bruožų, o jų mano puikusis draugas turėjo nemažai, buvo tas, jog sugebėjo puikiai suprasti. Aš atsisėdau prie baro, numečiau raktus, kurie greit dingo barmeno kišenėje – jis suprato, kad namo pats aš tikrai negrįšiu, ačiū jam. Nors jis ir buvo megėjas išgerti, tačiau darbe to nedarė, niekad nesupratau, ar jis taip bijojo netekti darbo ar tiesiog manė, jog taip nedera, tačiau gerbiau jo pasirinkimą. Paklausiau:
- Ką čia braižai?
- Šiaip, šiokia tokia minties dėl baro. - Jis pradėjo glamžyti popierėlį, bet liepiau parodyti. Varčiau tą jo schema, bet nieko nesupratau, galop pasidaviau ir paprašiau paduoti dubenėlį, į kurį išberiau guminukus, laikas pietaut.
- Sumastei kažką naujo?- kasdamas galvą vynuogių skonio meškiną paklausiau.
- Barui laikas atsinaujinti, nemanai, jog kažko stinga?
- Nagi, sakyk ką jau pats sumastei?
- Na, - jis pradėjo man aiškinti savąją schemą, o aš jau maniau, jog tai lyg žemėlapis lobiui rasti. – manau šias kėdes ir staliukus mes galim pašalinti, ar bent praretinti. Jos mažiausiai naudojamos, galima įrengti mažą sceną gyvai muzikai atlikti ir pastatyt kelis biliardo stalus. Na ką manai?- balsas buvo kupinas entuziazmo ir dabar jis lyg vaikas laukė atsakymo.
- Man patinka, - mintis pertvarkyti barą padėjo man atitrūkti nuo mano haliucinaciškųjų nesamonių. Tačiau mano draugas spragtėlėjo pirštais ir tarė:
- Puiku, tik kiek aš dar lauksiu, kol pradėsi pasakoti, kas tave slegia, ar taip ir vaidinsim kvailėlius? – Pradėjau juoktis, kad ir kas bebūtų, kad ir kaip bevaidinčiau, jis visada permato mane. Norėjau papasakoti, jog man šiek tiek neramu dėl kambariokės, bet tuo metu stiklas lyg sprogo mano rankoje ir šukės supjaustė mano ranką.
Paėmęs servetėlę valiau žaiždą, tada pamačiau jog kraujo dėmė man primena bananą. Ir tada pasiūlau Barmenui:
- Padarom užrašų ant servetėlių, na pagal užsakymą?
- Kokių būtent?
- Manau samojingų, kaip pavyzdžiui... a pameni tokį, „Kad ir kokio dydžio bebūtų bananas, jo žievė už jį didesnė“?
- Žinai puiki mintis, galiu dar pamąstyt tokiu?
- Žinoma. – aš supratau, jog mano mintis padėjo jam tęsti baro tobulinimą, o aš surinkęs šukes žiurėjau į servetėlę su bananine kraujo dėme. Pakėlęs akis nužvelgiau barą, tikrai pasikeitimas bus į naudą, keli nauji paveikslai irgi nepakenktų. Pakabintume šalia portreto... tačiau arklys buvo dingęs iš savojo paveikslo.
Tolima muzika, raudoni plaukai, veržlios apelsinų sultys.
Langas, tie dešimt centimetrų stiklo dabar skyrė mane nuo lauko, o ten lijo lietus, stebėjau kaip jis tolumoje prasidėjo, ir pamažu virto stora siena, dabar temačiau tik pilką spalva. Jokiu miesto kontūrų, pastatų, tik pilka siena. Kartais atrodė, jog tas lietus - tai priemonė perduoti muzikai, nes tas barbenimas į langus kūrė kompozicijas, girdėti nesugebėjau, bet bandžiau pajausti.
Sėdėjau virtuvėje ant baro, kojas padėjęs ant kedės. Rankoje buvo arbata, tačiau negėriau, už lango tokie vandens kiekiai, kad dar tik šio arbatos puodelio betruko, ir būčiau paskendęs... Ryte skaičiau laišką nuo kambariokės, ilgas pasakojimas apie tai kaip jie leidžia laiką, ir krūva nuotraukų, šyptelėjau perskaitęs ir išjungiau kompiuterį. Jau dvi savaites buvau lyg siela be vietos, ramybės man nedavė arklio dingimas, tačiau paaiškėjo, jog buvo visai kitaip, nes rėmo viduje arklį mačiau tik aš...
Persipjovęs ranką ir pamatęs, kad paveikslo rėmas tuščias aš nepuoliau klausinėti Barmeno, kur jis dingo? Per trumpą laiką suvokiau, jog tenka viską matyti kitaip nei daugumai, todėl verčiau toliau stebėti kas vyks, ir manau, jog pasielgiau teisingai. Pirma nukreipdamas dėmėsi nuo visų savo problemų pasinėriau į renovaciją: pasirinkę dieną, kai būna mažiausiai lankytojų mudu uždarėm barą, perstumdėm stalus, ir kėdes. Atvežėm biliardo stalą, ir vieną kampą pavertėm scena, tačiau aš buvau linkęs padaryti dar kai ką. Baras turėjo salę, kuri po perpirkimo buvo nebenaudojamą, skirta ji buvo pietums pagal užsakymą, o prieš pat perpirkimą savininkas atsisakė šitos paslaugos, na o manęs netraukė tokia veikla. Patalpos buvo geros, stebėtinai gera garso izoliacija. Kartais sėdėdavau ten ir tiesiog skaitydavau. Taigi čia įrengiau mini biblioteką. Literatūrinis baras, taip šią mano mintį pavadino mano barmenas. Nupirkom lentynų ir atvežėm knygas iš mano namų, pradžiai tiks, o vėliau jei pavyks – plėsim.
Naujoje skaitykloje buvo atskiras praėjimas į virtuvę ir baras, todėl šalia gėrimų pastatėm tas lentynas ir sudėjom knygas, o į menių pridėjom knygų skiltį, todėl užsisakydami gėrimus ar maistą, klientai kartu galėjo paimti knyga skaitymui.
Praėjus dviem savaitėms mačiau, jog visos permainos buvo naudingos, suskambo telefonas:
- Įdėmiai. – atsiliepiau aš.
- Sveikas,- skambino Barmenas, - užlėk vakarop jei galėsi.
- Gerai, busiu po kelių valandų.
- Iki.
Telefoną numečiau ant lovos, o pats nuėjau praustis. Tada mašina, kelias, ir jau vietoje. Žmonių daug, o ir knygos matau nedulka. Prisėdau prie baro, pagalvojau, jog namo nenoriu, nakvosiu čia, todėl užsisakiau pilna taurę viskio. Barmenas priėjęs sako:
- Žiūrėk, – jis parodė ranka i mergina prie baro galo, juoda suknelė, įdegusios kojos, nors ir nežymiai. Tačiau labiausiai akį patraukė raudoni plaukai, nepanašu jog dažyti, jie rėmino švelnų veidą, kuriame puikavosi tamsiai mėlynos akys su, kaip aš vėliau pamačiau, violetiniais žiedais. – Mergina teiravosi apie savininką, ir permainas, bet kažkaip labai keistai, maniau nieko nesakyti, bet vėliau supratau, jog tau vertėtų ją pamatyti. Tai ką darom?
Susimąsčiau, šiaip, nebuvau linkęs labai parodyti, jog baras mano ir panašiai. Tačiau šį kartą surizikuosiu.
- Galim pakviesti ją čia ir aš paklausinėsiu ją, o tu pamatysi, ar nori bendrauti,- pasiūlė Barmenas, - ką manai?
- Gerai.
Pakviesta, ji mielai persėdo, tada supratau, jog šalia jos apima keistas jausmas. Žinojau tą jausmą, tik tada ilgą laiką ieškojau paaiškinimo jam, tikrai teko patirti, bet tada prisiminti niekaip nesisekė. Todėl toliau stebėjau ją, malonu buvo bare sutikti asmenį, kuris nepuolė manęs mokyti, ar bent nesukėlė pykinimo, suknelė tiesiog nuliejo jos kūną. Barmenas klausinėjo ko būtent jį norinti paklausti manęs, kitaip tariant lengvai tardė. Po kiek laiko jis pažiūrėjo į mane, ir tada jau aš įžengiau į pokalbį, atsiprašiau už savo elgiasi tikrinant ir pasakiau padėsiantis kaip galėsiantis. Kai pažvelgiau jos akis supratau kas tai per jausmas, kuri jaučiau būdamas šalia. Yra nekarta tekę matyti tuos didžiulius elektros stulpus kuriais nutiesta daugybė laidų, jie tiesiami atokiau nuo žmonių, ir skleidžia keistą garsą, tačiau įdomiausia yra kaip tie stulpai stovi. Gali matyti tiesią jų liniją einančia per pievą, ir kai pamatai mišką atrodo jog jiems tai kelio pabaiga, bet jie ir toliau skverbiasi per ta mišką, todėl aš visad jutau pagarbą tam veržlumui. Būtent tokį patį veržlumą jutau nuo merginos šalia manęs. Ir mane tai stebino. Mudu išgėrėm už pažintį, aš viskio, raudonplaukė apelsinų sulčių. Tada mergina prabilo:
- Ačiū, kad sutikote susitikti gyvai, mane labai patraukė šį vietą, malonus aptarnavimas, gera muzika, o šios naujos permainos tiesiog puikios, manau turiu jums padėkoti už rūpinimąsi klientais. – Aš likau be žado, tačiau ji tęsė toliau. – Jei yra galimybė norėčiau gauti darbą čia, alga nėra taip svarbu, tik pageidaučiau aptarnauti...kaip čia taikliau pavadinus? – ji susimąstė, - ..skaityklos, taip, skaityklos dalį. Tačiau nebūtina atsakyti dabar pat.
- Aš norėčiau pamąstyti apie tai, ir kodėl jums taip norisi čia dirbti? – smalsumas dabar mane kaustė, lyg mažą vaiką, todėl nekantriai laukiau veržliosios merginos atsakymo, o ji, atrodo, ieškojo atsakymo į mano klausimą.
- Tai pirma vieta sujungusi bara ir biblioteką, tai mane pakerėjo, ir.. – ji pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo, - norėčiau pamatyti kaip arklys grįš į paveikslą...
Nagai, „изысканный‟ ir ranka lietuje.
Žirklutės su trenksmu nukrito ant stalo, o aš susėmiau nukirptus nagus ir sumečiau į šiukšliadėžę. Tada nužvelgiau savo rankas, senai supratau, jog turiu beveik liguistą taisyklę, jog nagai turi būti trumpai kirpti, niekur nekliūnantys. Nušluosčiau stalą ir atsisėdęs pradėjau įnirtingai naikinti salotas, puikiausi pusryčiai ir tegu laikrodis bando man priminti, jog dabar jau beveik penkiolikta valanda. Kaip kartą pasakė mano mažoji sesuo, pusryčiai tai pirmas tą dieną valgomas valgis. O ne laiko ribomis nustatomas kriterijus. Po valgio nuvažiavau į darbą ir visų nuostabai pateikiau prašymą atleisti mane iš pareigu, viršininkas dar bandė kalbinti mane, aiškintis priežastis kodėl taip darau, aš jam tepaaiškinau, jog man dabar to labai reikia, ir negalėčiau gerai atlikti savo pareigų, jis su nusivylimu pasirašė mano prašymą, parašė man rekomendacinį laišką, dar pasakė, jog turėčiau atsisveikinti su kolektyvu, bei pridūrė, kad bet kada galiu grįžti čia. Aš padėkojau jam, maloniai atsisveikinau su, dabar jau, buvusiais kolegom ir palikau pastatą. Tik atsisėdus į mašiną mane apėmė lengvumo pojūtis. Pažvelgiau į savo rankas, lengvai spaudžiančias vairą ir nuvažiavau į barą. Norėjau pažiūrėti kaip sekasi naujajai darbuotojai.
Išlipau, nuspaudžiau pultelį, pasigirdo automobilio balsas džiaugsmingai pranešantis apie jo saugumą ir nėjau į vidų. Užėjęs pamačiau, jog šiandien Raudonplaukė vilkėjo džinsus, juodus moteriškus marškinius, ir avėjo sportbačiais, o plaukai buvo supinti smulkiomis kasytėmis. Darbo jai nebuvo daug, taigi ji pati skaitė knygą. Priėjęs pamačiau naujovę, ji buvo padariusi užrašą prie baro:
- Nepamirškit, didelis ir nuoširdus „Ačiū‟ yra didžiausia padėka. – perskaičiau priėjęs arčiau, o pažvelgęs į ją, pridūriau, - Dėkui, už puikiai atliekamą darbą.
Mergina pažvelgė į mane ir nusišypsojo, per kelias dienas ji puikiai pateisino mano pasitikėjimą, ir rodė didžiulį norą dirbti čia. O ir susibendravom mudu labai gerai. Kaskart pamačius Raudonplaukės šypseną ir akis mano nuotaika pagerėdavo, priežasties tam neieškojau, tiesiog mėgavausi tuo. Šiandien vakare mergina mane pakvietė į svečius, sakėsi norinti pažiūrėti filmą, pabendrauti su kuom nors nauju, bei pažinti mane ne darbo aplinkoje, nors niekad nemaniau, jog sėdėjimas ir gėrimas gali būti darbu...
Mudviem kalbantis ji staiga pažvelgė į mano rankas:
- Argi neskauda taip trumpai kirti nagus? – pasidomėjo.
- Ne, aš visada taip kerpu, kiek tik save pamenu, nes nemėgstu kai jie būna ilgesni, net ir truputi...
- Žinai, man labai patinka kaip tu rengiesi, ne patys rūbai, bet tai kaip juos derini... – Po šių žodžių aš likau kiek nustebintas:
- Ką būtent turi omeny – paklausiau aš.
- Na jie atrodo puikiai parinkti, subtiliai, ne, nežinau koks žodis tiktu čia, galbūt „изысканный‟, negaliu rasti tinkamo atitikmens, bet manau mintį supranti...
Mane tikrai stebino ši jos pastaba, ir kiek pats bebandžiau rasti atitikmenį lietuvių kalboje, bergždžiai. Po darbo mudu susėdome į mano automobilį, tačiau tada mėlynakė paprašė leisti jai vairuoti, nemačiau priežasčių neleisti ir sutikau. Važiuojant aš buvau atvėręs langą ir laikiau ranką taip, jog oro srautą jausčiau pilna plaštaka. Pradėjo lyti, ir vėl pasigirdo muzika tolumoje, dabar atrodė, jog aiškiai galiu girdėti mušamą būgną. Šis derinys, lietus ir būgnų garsai, pamažu varė mane į neviltį, kai staiga supratau, jog tas plaštaka juntamas oras suteikia jausmą, lyg kas tvirtai laikytų už rankos ragindamas nepasiduoti.
bus dar ir manau greit.
tikrai lauksiu tesinio ;]
Comment