2009-03-10 grupelė žmonių sumąstė sukurti vieną bendrą istoriją. Ėmėm ir taip padarėm! Dabar turim apie 9 MS Word puslapius rašliavos, kuri vis dar tęsiasi. Visa rašymo esmė tokia: prie istorijos prirašyti bent po penkis sakinius ir siųsti istoriją kitam dalyviui, kol apeina vienas ratas.
Kartu apsitarę nusprendėm savo kūryba parodyti ir kitiems. Kadangi viskas kuriama pusiau žaidimo forma, prie skirtingo stiliaus ir istorijos svyravimų nekibkite.
Dalyviai: kakava, Mplius Pasalūnė, Gintoki ir Meleta.
Istoriją dėsiu mažais gabaliukais, kaskart pateikdamas po naują istorijos dalį, jūsų komentarams. Vietas, kur prasideda naujas autorius, pažymėsiu.
Greitu laiku bus daugiau, laukiam komentarų. 
Kartu apsitarę nusprendėm savo kūryba parodyti ir kitiems. Kadangi viskas kuriama pusiau žaidimo forma, prie skirtingo stiliaus ir istorijos svyravimų nekibkite.
Dalyviai: kakava, Mplius Pasalūnė, Gintoki ir Meleta.
Istoriją dėsiu mažais gabaliukais, kaskart pateikdamas po naują istorijos dalį, jūsų komentarams. Vietas, kur prasideda naujas autorius, pažymėsiu.
(pradeda Mplius)
Prologas
<> Pabudau ryte, pažadinta traukinio dundesio. Šis didžiulis metalo gabalas lėkė pašėlusiu greičiu, monotoniškai grodamas savo sulėtėjusį techno ritmą ir visai nekreipdamas dėmesio į jau prasibudinusių žmonių žiovulį. Ryto saulės šviesa, prasiskverbusi pro pusiau užskleistas užuolaidas, truputį kuteno akis bei ragino kuo greičiau keltis ir keliauti pusryčių. Ech, kaip pasiilgau didelės ir minkštos pagalvės su rytais, kai gali miegoti kiek tik širdis geidžia! O dabar net ir gražūs bei malonūs rytmečiai rodos kažkokie dirbtiniai, tarsi atsiradę vien todėl, kad tau „reikia keltis“. Na ir gerai, ir atsikelsiu! Ir pasitiksiu dar vieną dirbtinį rytmetį, su savo dirbtiniais pusryčiais ir šaltais „labas rytas“. Tačiau šis rytas žada vieną TIKRĄ dalyką. Dalyką, kuris turės pakeisti ne tik šią dieną, bet ir visą mano likusį gyvenimą. Lemtingoji akimirka vis artėja... O dabar einu pusryčiauti! (Pasalūnė) Nerangiai pakilau nuo gulto ir išėjau iš kupė paskui save užstumdama masyvias duris. Vos įžengus į restoraną ausis užgulė nuoširdus vaikų klegesys ir nejaukūs suaugusiųjų žvilgsniai. Atsisėdau prie arčiausiai esančio stalo ir veidu įsikniaubiau į meniu. Netrukus priėjo gašlių vyrų žvilgnius traukianti jauna, daili mergina.
- Puodelį juodos kavos ir miltinių blynų, – burbtelėjau ir padaviau meniu. Mergina nepaisydama mano nemandagumo maloniai šyptelėjo ir nuėjo. Lengviau atsidusau ir ranka pasirėmusi galvą žiūrėjau pro dulkėmis aptrauktą langą. Tolumoje pūpsantys mažutėliai namukai liejosi su aplink augančiais medžiais ir geltonomis, nuo saulės išdžiūvusiomis pievomis, sudarydami pavasariškų spalvų žaismą.
(Kakava)
<> Papusryčiavusi grįžau į savo kupė. Edvinas ir toliau miegojo kaip kūdikis. Galiu lažintis, kad jis nepabustų net jei po gultu atsivertų pragaro vartai ir patsai šėtonas pareikalautų jo sielos. Šiek tiek jam pavydžiu, nes pati taip ir nesugebėjau išsimiegoti šioje dundančioje ir tratančioje gyvatėje, metaliniais bėgiais šliaužiančioje tolyn tarp dangų remiančių kalnų. Kai buvau maža, svajojau apie kalnus. Didingus, snieguotomis viršūnėmis. Man rodės, kad įkopus į aukščiausio kalno viršūnę, galėčiau užlipti ant debesies ir ten gyventi. Gyventi ant debesies pastatytame name.... Dievuliau, kokie naivūs kartais būna žmonės. Edvinui dar kartą skaniai užknarkus, išėjau į tualetą parūkyti.
(Gintoki)
<> Moterų tualetas buvo tuščias. Tai mane nudžiugino , nes paskutiniu metu dėl Edvino negaliu ramiai parūkyt. Jis nepalieka manęs vienos ir nuolatos žiūri kaip aš rūkau. Edvinas sako , kad rūkydama aš mielai atrodau. Bet aš taip nemanau. Tiesiog , kai rūkau , užsisvajoju. O kai užsisvajoju , mano veido mimika labai kvaila. Aš tai žinau , nes pati mačiau nuotraukas , kuriuose rūkau.
<> O beje , tos nuotraukos yra darytos Edvino. Jis jau visą mėnesį visur vaikščioja su fotoaparatu ir fotografuoja mane. Mane tai erzina , bet Edvinas iš to gauna didžiulį malonumą. Bijau , kad jis netaptų iškrypėliu.
<> Begalvodama apie Edviną , jau norėjau užsidegti cigaretę , bet staiga į tualetą įlekia mergina. Ji , net nežvilgtelėjusi į mane sėdasi ant žemės ir prisidega cigaretę. Tada pažiūri į mane ir lėtai, lėtai užtraukia pirmą dūmą. Šiek tiek palaikiusi dūmą , moteris truputi praveria burną ir išpučia jį. Dūmai trumpam laikui pakimba ore. Mergina nusišypso.
<> Aš buvau apstulbus , nes tokio reginio nebuvau mačiusi. Niekada negalvojau kad galima taip jaudinančiai , gracingai rūkyti. Ta mergina turbūt rūko tik tam ,kad sukeltų malonumą aplinkiniams ir cigaretei, o ne sau. Edvinui šitas reginys patiktų. (Meleta) Kyla noras pamėgdžioti ją, gal tuomet nustočiau atrodyti kvailai. Arba, jei būčiau tikra, jog ji tebebus čia, atsineščiau tą nelemtą fotoaparatą, nufotografuočiau šią nepažįstamąją ir parodyčiau jam, kas išties yra gražus rūkymas. Tiek to.
<> Įdomu, kas ji? Keistuolė, sėdi tualete ant grindų. Hm, kur aš nukišau žiebtuvėlį? Fu, juk purvina. Na ir daug kišenių... Edvinui šitos kelnės nepatinka. Gal jis jau atsikėlė? O, radau! Mergina prisidega dar vieną. Nedega! Seniai metas nusipirkti naują.
- Gal galima ugnies? – paklausiau. Ji, net nežvilgtelėdama į mane, ištiesė juodą žiebtuvėlį. Gražios pirštinės. Seniai tokių norėjau. Pagaliau traukiu žavinguosius nuodus į savo plaučius. – Ačiū. – Ji pakelia galvą, nusišypso. O veidas šlapias, lyg ką tik verkusios.
<> Koridoriuje išgirdome artėjant vyriškus balsus.
****
Prologas
<> Pabudau ryte, pažadinta traukinio dundesio. Šis didžiulis metalo gabalas lėkė pašėlusiu greičiu, monotoniškai grodamas savo sulėtėjusį techno ritmą ir visai nekreipdamas dėmesio į jau prasibudinusių žmonių žiovulį. Ryto saulės šviesa, prasiskverbusi pro pusiau užskleistas užuolaidas, truputį kuteno akis bei ragino kuo greičiau keltis ir keliauti pusryčių. Ech, kaip pasiilgau didelės ir minkštos pagalvės su rytais, kai gali miegoti kiek tik širdis geidžia! O dabar net ir gražūs bei malonūs rytmečiai rodos kažkokie dirbtiniai, tarsi atsiradę vien todėl, kad tau „reikia keltis“. Na ir gerai, ir atsikelsiu! Ir pasitiksiu dar vieną dirbtinį rytmetį, su savo dirbtiniais pusryčiais ir šaltais „labas rytas“. Tačiau šis rytas žada vieną TIKRĄ dalyką. Dalyką, kuris turės pakeisti ne tik šią dieną, bet ir visą mano likusį gyvenimą. Lemtingoji akimirka vis artėja... O dabar einu pusryčiauti! (Pasalūnė) Nerangiai pakilau nuo gulto ir išėjau iš kupė paskui save užstumdama masyvias duris. Vos įžengus į restoraną ausis užgulė nuoširdus vaikų klegesys ir nejaukūs suaugusiųjų žvilgsniai. Atsisėdau prie arčiausiai esančio stalo ir veidu įsikniaubiau į meniu. Netrukus priėjo gašlių vyrų žvilgnius traukianti jauna, daili mergina.
- Puodelį juodos kavos ir miltinių blynų, – burbtelėjau ir padaviau meniu. Mergina nepaisydama mano nemandagumo maloniai šyptelėjo ir nuėjo. Lengviau atsidusau ir ranka pasirėmusi galvą žiūrėjau pro dulkėmis aptrauktą langą. Tolumoje pūpsantys mažutėliai namukai liejosi su aplink augančiais medžiais ir geltonomis, nuo saulės išdžiūvusiomis pievomis, sudarydami pavasariškų spalvų žaismą.
(Kakava)
<> Papusryčiavusi grįžau į savo kupė. Edvinas ir toliau miegojo kaip kūdikis. Galiu lažintis, kad jis nepabustų net jei po gultu atsivertų pragaro vartai ir patsai šėtonas pareikalautų jo sielos. Šiek tiek jam pavydžiu, nes pati taip ir nesugebėjau išsimiegoti šioje dundančioje ir tratančioje gyvatėje, metaliniais bėgiais šliaužiančioje tolyn tarp dangų remiančių kalnų. Kai buvau maža, svajojau apie kalnus. Didingus, snieguotomis viršūnėmis. Man rodės, kad įkopus į aukščiausio kalno viršūnę, galėčiau užlipti ant debesies ir ten gyventi. Gyventi ant debesies pastatytame name.... Dievuliau, kokie naivūs kartais būna žmonės. Edvinui dar kartą skaniai užknarkus, išėjau į tualetą parūkyti.
(Gintoki)
<> Moterų tualetas buvo tuščias. Tai mane nudžiugino , nes paskutiniu metu dėl Edvino negaliu ramiai parūkyt. Jis nepalieka manęs vienos ir nuolatos žiūri kaip aš rūkau. Edvinas sako , kad rūkydama aš mielai atrodau. Bet aš taip nemanau. Tiesiog , kai rūkau , užsisvajoju. O kai užsisvajoju , mano veido mimika labai kvaila. Aš tai žinau , nes pati mačiau nuotraukas , kuriuose rūkau.
<> O beje , tos nuotraukos yra darytos Edvino. Jis jau visą mėnesį visur vaikščioja su fotoaparatu ir fotografuoja mane. Mane tai erzina , bet Edvinas iš to gauna didžiulį malonumą. Bijau , kad jis netaptų iškrypėliu.
<> Begalvodama apie Edviną , jau norėjau užsidegti cigaretę , bet staiga į tualetą įlekia mergina. Ji , net nežvilgtelėjusi į mane sėdasi ant žemės ir prisidega cigaretę. Tada pažiūri į mane ir lėtai, lėtai užtraukia pirmą dūmą. Šiek tiek palaikiusi dūmą , moteris truputi praveria burną ir išpučia jį. Dūmai trumpam laikui pakimba ore. Mergina nusišypso.
<> Aš buvau apstulbus , nes tokio reginio nebuvau mačiusi. Niekada negalvojau kad galima taip jaudinančiai , gracingai rūkyti. Ta mergina turbūt rūko tik tam ,kad sukeltų malonumą aplinkiniams ir cigaretei, o ne sau. Edvinui šitas reginys patiktų. (Meleta) Kyla noras pamėgdžioti ją, gal tuomet nustočiau atrodyti kvailai. Arba, jei būčiau tikra, jog ji tebebus čia, atsineščiau tą nelemtą fotoaparatą, nufotografuočiau šią nepažįstamąją ir parodyčiau jam, kas išties yra gražus rūkymas. Tiek to.
<> Įdomu, kas ji? Keistuolė, sėdi tualete ant grindų. Hm, kur aš nukišau žiebtuvėlį? Fu, juk purvina. Na ir daug kišenių... Edvinui šitos kelnės nepatinka. Gal jis jau atsikėlė? O, radau! Mergina prisidega dar vieną. Nedega! Seniai metas nusipirkti naują.
- Gal galima ugnies? – paklausiau. Ji, net nežvilgtelėdama į mane, ištiesė juodą žiebtuvėlį. Gražios pirštinės. Seniai tokių norėjau. Pagaliau traukiu žavinguosius nuodus į savo plaučius. – Ačiū. – Ji pakelia galvą, nusišypso. O veidas šlapias, lyg ką tik verkusios.
<> Koridoriuje išgirdome artėjant vyriškus balsus.
****
Comment