[Krūtas pavadinimas prijaukinantis skaitytojus ir kritikus]

Collapse
X
 
  • Laikas
  • Rodyti
Clear All
new posts
  • Taira
    Bassist-Flautist

    • 2007 03 18
    • 42

    [Krūtas pavadinimas prijaukinantis skaitytojus ir kritikus]

    Mano pirmas čia įmetamas kūrinėlis yra gan ilgas, tad jums reiks kantrybės.

    Spoileris:

    „Vienkartinis“






    Pirmadienis. Rytas. Esu eilinis paprastas gimnazistas...

    Keltis. Jau laikas. Pasikloti lova. Nusiprausti. Nepamiršti kremo. Dantys. Nemėgstu dantistų. Drabužiai. Mašina.Mokykla.Pamokos.Autobusas.Mirtimis dvokiančios bobulytės.Kodėl tie šnypštukai mane vimdo?.Ir tas storulis. VEMTI..Takeliukas.Namai..Kompiuteris.Paštas.Namų darbai.Miegas... Ar nesididžiuotų manim Antanas?

    Tarp tų Įlipti ir Išlipti įvyksta daugiau nei norėtųsi.



    - Ką skaitai?- klausia Laurynas
    - Ai, čia toks filosofas..Sokratas,- atsakiau savo draugui,tada dar mano klasiokui.
    - Tipo tu čia krūtas knygas skaitai? – įsiterpė Jonas. Tai pat mano draugas ir klasiokas.
    - Klausyk, Sokratai, mesk knygą ir einam pas gerbiamą Pleitienę atsiskaitinėti,- nutraukė Andrius ir mes atidarę senstelėjusias 318 kab. duris pasisveikinome su Geografijos mokytoja..



    Pirmadienis. Rytas. Atostogos baigėsi. Paskutinės mokyklinės žiemos atostogos dingo. Jas nusinešė Kalėdų senis. Aš juo netikiu, bet kam nors kaltę suversti reikia. Labai daug žmonių daro. Psichologai tikriausiai pavadintų tai „Atpirkimo ožio ieškojimu“. Taip daro ir mano Tėvas. Jis visad teisus. Taip. Nes jis yra Jupiteris, o aš tik ganyklinis Veršis. Visad maniau,kad išmintis ateina su amžiumi. Deja, realybė yra..

    Tas lemtingas poatostoginis pirmadienis. Keltis. Praustis. Valgyti. Nepaslysti. Įsėsti į mašiną. Laukti iššokimo signalo..

    Išlipus iš automobilio ir palinkėjus gero, praeinu pro stotelę. Senulytės, Senuliukai, keli studentai, graži studentė, minimaliniai darbuotojai valykloje...




    Nyčė. Jo rankose alaus bokalas. Švyturys. Pusiau tusčias. Jis liūdnom akim žiūri į autobusų ir troleibusų tvarkaraštį. Truputy svyruoja.

    - 7.38..,- sušnapėjo pro savo didžiulius ūsus.

    Spoksojau. Tokį legendą nekasdieną pamatysi.

    - Ko čia špokšai? – Nužvelgė jis mane beviltiškumu.

    Neatsakiau. Jo akyse žybsi Nihilizmas. Taip, be abejonių, čia jis...
    Staiga jo veidas lyg prisipildė energijos:

    - Klausyk, nes taip sakau aš. Atskleisiu tau didžią paslaptį: Dievas Mirė. Nepanašu į savižudybę ar nelaimingą atsitikimą. Tikriausiai nužudytas. Tik problema,kad žmogžudžio nerado.
    - Kaip taip? O ne užvakar teismas įvyko? – Pasigirdo balsas iš šono.Stebėjau,kaip ligotai atrodantis studentas nusišypsojo. Kafka. Nyčė pažvelgė į savo bokalą.
    - Nuteistas kažkokia grupuotė veikėjų – tęsė Kafka – Jiems sumokėti nemaži honorarai, jie gavo vietas valdžioje, bei kelias televizijoje.

    Žvylgt į laikrodį. 7.37
    Privažiavo tramvajus. Nyčė įsėdo. Kafka atsiduso.




    - Kaip jaučiatės, pone..? – Vos pro atmerktas akis mačiau seną vyriškį. Jo pražilę plaukai derėjo prie daugybės raukšlių ir švediškų usų.
    - Sokratas,- atsakiau.
    - Puiku,- Jis žvilgtelėjo į šalią stovinčią jauną merginą. Ji kažką užsirašė, o vyras apsisuko ir išėjo.
    Priėjo žavi mergina ir paklausė:
    - Tu tikrai Sokratas?
    - Na JO. Nematai?
    - Galėsiu vėliau supažindinti ir su Aristoteliu..




    Kafka susvyravo dar labiau. Ledas.. Buvo šaltoka, o netyčia prigulusio Kafkos galvoje atsirado neseniai nupjauto stulpo vamzdžio atbraila. Vynuogių sultys stotelėje šaltą pirmadienio rytą. Romantiška. Teko skubėti..




    Mokyklos kontūrai. Durys. Laiptai. Rūbinė. Ji. Koridorius. Klasiokai.Sveikas.Labas.Neblogai. Puiku.Prakeikimas. Nusirašyti? Skambutis.

    Irzlus skambutis sudraskė orą. Jo garsas sudaužė harmoniją.

    Pamoka.

    Mokytoja kažką kalbėjo. Tikriausiai gana svarbaus. Aš to negirdžiu. Galvoje vynuogių sultys ir tramvajus. Natiurmortas.
    Baigėsi dažai.

    Apsižvalgiau. Kontrolinis parašytas. Kiti dar rašo. Geltonplaukė. Ji kažko šendien liūdi. Nemažai grimo. Po akimis truputį nubėgusio akių tušo. Verkė. Tušas vakarykštis. Kodėl niekas nepastebi?

    Skambutis paleido arklius.

    - Geltonplauke, tau viskas gerai? – susirūpinęs paklausiau.
    - Ne tavo reikalas,- Jos akimi nubėgo ašara.
    - Klausyk, niekas nemato,kad tau negerai. Net tavo geriausi draugai. Bet aš matau. Kas tau?
    - Vaikinas.
    - Hm.. Karolis?

    Linktelėjo.




    Aš paprastai nesaugau tiesos. Man nusispjauti į pasaulio dėstomą tvarką. Dažniausiai nerūpi kiti. Kodėl aš noriu nudobti Geltonplaukės vaikiną.. Tiesa sakant nežinau. Mano motyvų nėra.. Nors..
    Jis buvo nereikalinga šiukšlė. Pati nereikalingiausia. Nors ir daugelis žmonių, tikriausiai ir aš, yra šiukšlės, nereikalingi padarai, gadinantys pasaulį savo sukimyjusiom mintimis apie viltį, gadinantys nuotaiką, gadinantys valstybę, gadinantys sveikatą, gadnantys sienas, gadinantys dangų, gadinantys poeziją, gadinantys mokyklą, gadinantys protus, gadinantys sielas, gadinantys..

    Jų tiek daug. O kam apie juos mąstyti, apie šiukšles? Jie panašūs į šunų šeimą. Kai susiburia kartu – loja. Ir kiek jų daug...

    Apie juos kalbėjo ir kalbės. Filosofai, Psichologai, Dantistai,daugiausia Veterinarai..




    Žavinga mergina vėl prie mano lovos.
    - Klausyk, sakei,kad supažindinsi mane su Aristoteliu..,- garsiai susimąsčiau aš.
    - Jam pas tave ateiti? – Ji nusišypsojo.
    - Po to..
    - Taip jis niekad neateis.
    - Gal nelemta?

    Sagos. Užsegimai. Įdomu,kam jie..

    Karšta. Labai karšta. Maloniausias karštis.




    Mielas kompiuteri,


    Antradienis. Dabar 19.11.

    Pirmą dienos dalį veikiau auto-pilotu. Kursas – Nirvana.
    Dienai įpusėjus teko ginčytis su Geltonplauke.
    Jos vaikinas – tikras. Ji nepanašus į Silikoninį. Bet Jis ir ne Sargas. Aš juo nepasitikiu.

    Kiek man leidžia sukurti mano interneto stokojanti sistema – tai planas, kaip nesudrumsčius sistemų pašalintį Jį iš egzistencijos ribų. Tiesiog ištrinti. Sukompiliuoti keletą iliuzinių Silikonų, o tuo tarpu pasinaudoti pašaline terpe ir kaip monstrui suėsti ir ištrinti gyvį. Kam jis? Jis trukdo. Jis,kaip ir jo gentainiai, blokuoja greitkelius į Plotmę. Suknistos žmonių liekanos. Gentis, kuri turėjo išnykti. Bet jų genas, tai vienintėlis raktas.

    Apie kitką - man reiks vėl išeiti į Pastatą. Prakeikti statytojai. Jų sistema visiškai sugadinta. Jei taip ir toliau, man teks laužtis pro naujuosius sili-sargus. Gerai ,kad Emitorius dar veikia. Tas daikčiukas praverčia,kai reikia atverti vieną ar kitą skylutę Pastate ar ištaškyti kelis pasiklydėlius.

    Gal parašysiu vėl. Jei grįšiu.

    Socrates.



    - Ei, pabusk. Laikas gerti vitaminus, - užsikosėjo Žavi Mergina.
    - Sergi?- paklausiau atsimerkęs.
    - Ne. Paspringau seilėmis. Tikriausiai.
    - Beje, tau palikta sulčių.
    - Kaip malonu,- atsakiau. Spoksojau į jos figūrą. Gundančios tos figūros.
    - Ko taip žiūri? Nori manęs?
    - Taip.
    - Negausi. Vėliau. Dabar dar turiu darbo,- Ji iškišo galiuką savo liežuvio,kaip neklaužada mergaitė. Ir išėjo.




    Gyvenime milijonai požiūriu. Visi teisingesni. Kai kurie yra absurdas. Ne tai,kad neigčiau gyvenimo absurdą. Bet absurdas absurde, tai jau visiškas absurdas. Kiek filosofijų, kuriomis galima paneigti ir pagrįsti tą patį dalyką. Pavyzdžiui: Aš esu. Žinoma frazė: „Jei mąstau, reiškias esu“. Berods, Dekartas. Kita pusė medalio kitokia. Aš nesu. Aš galiu būti visų vaizduotės vaisius, dalis Kolektyvinės sąmonės.. Ir kaip žmogiškoji būtybė aš neegzistuoju. Bet kaip persona egzistuoju. O čia jau įsiterpia psichologija. Ak, Froidai. Ir kiek tokio šlamšto yra „protingųjų galvose“. Dalykai, kurių neįmanoma įrodyti. Galima tik įtikinti žmones,kai viena yra teisinga ,o kita klaidinga. Daliai pasaulio tai net nerūpi. Jie dedasi,kad rūpi. Kai kuriems žmonėms svarbiau yra išgyventi, pavalgyti. Kapitalizmas ten net neapsireiškė. Įdomu, ar būtų įmanoma Hitleriui įrodyti,kad Adomas buvo juodaodis.

    Tiek pasaulyje neapykantos. Iš pavydo, iš nepilnavertiškumo komplekso, iš kvailybės.. Kai kurie tuo naudojasi.. Skirsto mus į grupes. Ar žinote,kad mažas grupes lengviau valdyti? Ar žinote,kad per masinės transliacijos programas žmonėms įgrūdama tiek šūdo, kiek nepagamins jokie galvijai kartu sudėjus? Klasikinis sąlygojimas, kaip mokė Pavlovas.

    Pasimelskime už prarastuosius realybėje.




    Skambutis.

    - Šendien namų darbams atsidarykite savo makaules ir įsipilkite ten po lašelį jūros dumblių. Nepamirškite išmaišyti.
    - Gerai, Tamsta mokytoja, - sužvygo paršeliai.

    - Argi ji ką tik nepasakė išsimaišyti savo smegenis? – prieštaringai paklausiau.
    - Ką? – lyg neišgirdusi paklausė Geltonplaukė
    - Nieko. – nusivylęs nutylėjau.

    Ji atrodė puikiai. Man jos gaila.

    - Neužmiršk rytoj atnešti pinigų į klasės fondą, - priminė Ji.
    - Gerai.
    - Tu gerai jautiesi?
    - Ar ne aš turėčiau tavęs to klausti?

    Ji neatsakė. Nutolo su draugėmis. Koridorius. Rūbinė. Stotelė.



    Vynuogių sultys dar vis čia.

    Priėjo prie manęs trumpai kirptas vyriškis. Metų 40-ties.
    - Gal turi prisidegti? – paklausė Jis su prancūzišku akcentu.
    - Nerūkau, - automatizuotai atsakiau.
    - O gaila,- jis užsikosėjo.

    Jis ir toliau stovėjo. Laukė kito praeivio. Jam labai reikėjo prisidegti. Šalta. Išsitraukiau Kamiu „Krytis“

    - Šitą knygą parašiau apsirūkęs opijaus.

    Įsižiūrėjau. Kamiu. Jis naršė savo striukės kišenėse. Staiga sustingo. Atrado.
    Išsitraukė sudevėtą Zippo... Giliai įtraukė dūmą.

    Jis tylėjo. Žvalgėsi. Keliskart žvilgtelėjo į laikrodį.

    Išsitraukė suglamžytą pakelį cigarečių.

    - Klausyk. Rūkyti galima. Absurdas ne katile. Absurdo neišmatuosi.

    Jis ištiesė pakelį man. Paėmiau vieną. Pridegė. Įtraukiau. Cigaretė. Padėkojau.

    Jis nusišypsojo. Paemė iš manęs savo „Krytį“. Uždegė. Numetė. Šalia stovinti bobulytė pradėjo kvykti.


    - Manau,kad šita moteriškė yra didelė auka. Ji reikalauja grožio. Absurdas, ar ne?

    Linktelėjau. Jis nusijuokė. Numetė cigaretę. Sumindė.


    Privažiavo Tramvajus. Kamiu įsėdo.





    Kompiuteri,


    Šendien tikriausiai paskutinis įvesties kartas. Aš jį užmušiau...


    Tai buvo nepakartojamas jausmas. Panašu kaip išmesti šiukšles. Ne.. Atsikratyti šiuklių yra truputį kitaip. Kai tu nori iį jų nelieka. Jos nebeužkemša greitkelių...

    Silikonai dar vis turės galimybę prasimušti pro trečiuosius vartus, jei aš rytoj nesurasiu schemos. Tai tikriausiai pabaiga.

    Iki.




    Būti ar nebūti? Tame nėra jokio klausimo ar dilemos. Nes būtį sugalvojo. O viskas kas yra tik kažkieno galvoje, kuri netyčia gali patekti po Tramvajumi, negali egzistuoti. Būtis neegzistuoja. Ją sugalvojo tam,kad neateitų pasaulio pabaiga. Milijardai žmonių mirtų, nes būties nėra. Nėra prasmės. Nėra nieko. Viskas tik mūsų galvose. Ir kepenyse. Nors kepenyse nėra tiek daug kiek galvoje. Jėzus – visų laikų didžiausias iliuzionistas. Nors.. Gal anksčiau kas buvo. Koks Mozė. Jie pasakė,kad prasmė yra. Kodėl tiek avių patikėjo? Jie tapo avimis. O jis piemeniu. Kur čia lygybė? Kur tolerancija? Kodėl Dievas visų nesulygino. Prokrusto lova. Ji, matyti, tiko visiems. Tiesiog derėjo. Nebent galima apkaltinti apaštalus: „Jūs puspročiai, kodėl blogai intepretavot Jėzų? Sėskit du.“




    Ji gulėjo šalia. Ta žavinga mergina.

    - Man taip gera,kai tu...- norėjo pasakyti ji..
    - Taip, aš! – šūktelėjau.

    Lova nebuvo pritaikyta poguliams po pietų. Ji buvo skirta poilsiui.

    - Aš noriu tavęs. Ir norėsiu dar daugybę kartų, - šnabždėjo ji.
    - Meluoji.
    - Aš?
    - Tu vedusi?
    - Ne.
    - Puiku.
    - Nori mane vesti?
    - Aš per jaunas.
    - Aš galvojau tau bent 20m.
    - Daug kas ką galvojo..

    Ji apsirengė ir išėjo. Prieš išeidama dar sutvarkė gėles ant mano stalo.


    Trečiadienis. Ak, tas trečiadienis. Šendien man 7 pamokos. Po jų. Namo. Bet reikia atsikelti.

    Šalta. Langas. Dušas. Šaldytuvas. Daiktai. Mašina. Stotelė.

    Šendien čia tusčia. Durys. Koridorius. Ji. Rūbinė. Klasė.

    - Eime šendien į tą gerą kavinę. Ten skanu. – Pirma prašneko Geltonplaukė.
    - Eime, – atsakiau..

    Jūra. Jūra tankių baltų sienų.

    Vakare ėjome.
    Skanu. Išties. Ji daug pasakojo. Aš stengiausi neatsilikti. Man nepavyko.

    - Šendien mano mama yra išvažiavusi. Palydėk mane.

    Geltonplaukė pasiūlė išgerti. Išgerėm.

    - Prašau.

    Aš apsižvalgiau nesupratęs kas vyksta. Ji miegojo. Jos rankos buvo apsivijusios mane. Ji alsavo.



    Ketvirtadienis.

    Jis išnyko. Ir man. Ir Geltonplaukei.


    - Tu dar nemiegi? - paklausė Žavinga mergina
    - Skaitau, - ramiai atsakiau.
    - Laikyk, - ji padavė man kažkokius užrašus.
    - Kas čia?
    - Čia mano... Čia siela vištos koja..

    Atsiverčiau užrašus. Ten greitarašte buvo daug prirašyta.

    - Primena Egiptiečių hieroglifus,- suironizavau.
    - Prašau. ..
    - Galėčiau užsidirbti. Bet nesu tas,kuris naudojasi kitų silpnybėmis.

    Ji prisilietė prie mano krutinės.

    - Tavo stiprybė? – Paklausiau žinodamas atsakymą...


    Penktadienis. Pagaliau.

    Kompiuteris.Šaldytuvas.Virdulys.Dušas.Puodelis.Maš ina.Durys.Koridorius.Rūbinė.Klasė.Skambutis.Viso gero.



    Stotelė.

    Ant suoliuko sėdi vyras. Barzdotas. Pradėjęs plikti. Negalėčiau pasakyti,kad jis linksmas. Veikiau susirūpinęs. Prisėdau šalia.

    - Ar galite pasakyti kiek dabar valandų? – paklausė jis.
    - Beveik trys,- atsakiau.
    - Dėkui,- jis linktelėjo.

    Laukiau autobuso. Privažiavo tramvajus. Vyras atsistojo. Staiga pūstelėjo smarkus vėjas ir iškrito jo laikyti popieriai. Šokau gelbėti. Suspėjau. Ant pirmo lapo kirilica buvo užrašyta „Nusikaltimas ir Bausmė“. Dostojevskis. Atidaviau lapus.

    Prieš įlipdamas į Tramvajų padėkojo.



    Į kambarį įėjo Tas pražilęs vyriškis. Aš gulėjau lovoje. Skaičiau.
    - Kaip šendien jaučiatės? – paklausiau.
    - Aš kuo puikiausiai. – nusijuokė.
    - Bet matau,kad jums neprošal būtų apsilankyti pas gerą masažistę,- patariau.
    - Dėkoju. – nusišypsojo.

    Jis spoksojo į mane. Man pradėjo svaigti galva.. Baaalta..


    Mokytojas ir mokinys. Šis ryšys yra tarp daugelio žmonių. Jis prasideda maždaug nuo 5-6-tų gyvenimo metų, bet svarbesnis etapas prasideda atėjus į mokyklą. Čia mokytojas perima labai svarbų vaidmenį. Ypač pirmasis. Mokytojas yra kaip dar vienas iš šeimos narių. Jis ugdo ir moko vaikus. Suteikia jiems autoritetą. Padaro didelę psichologinę, moralinę, pasaulėvaizdinę įtaką. Supažindina su disciplina. Kartais ne.
    Dabar. Dabar dalis žmonių einančių mokytojų pareigas, net neturi suvokimo apie vaikų/paauglių psichologiją. Dirba, nes mokykloje prastai mokėsi, o šalyje mokytojai yra baisiausiai nuvertinami. Žemi atlyginimai. Tai yra nepagarba. Panašiai su tualetais. Šalis, valstybė turi turėti orumo. Turi gerbti save ir visur turėtų būti geri sutvarkyti tualetai. Mokytojai tikriausiai viena iš tų garbės reikalų. Sutvarkyti švietimo sistemą. Svarbu. Mokytojai atsakingi už tų vaikų ateitį. Kvailas, neadekvatus, kartais tiesiog nemokša mokytojas gali sugadinti, ar neparengti, ar „atmušti“ norą mokytis tam tikrus dalykus. Mokytojo pašaukimas turi būti mokyti kitus. O ne pedofilija. Diena iš dienos .. „Vaikai nusimaukit kepures. Šendien jūsų smegenys turės būti gerai...“. Tokie žmonės gadina mokytojo kaip personos autoritetą ir formuoja masės nuomonę apie mokytojų svarbą.. Masėje kartais pasitaiko ir žmonių,kurie vėliau dirbs švietimo ministerijoje...
    Psichologai dar pakankamai nedaug išnagrinėjo Mokytojo – Mokinio santykius...



    Šeštadienis. 9.13

    Vibracija ant stalo. Mobilusis. Žinutė. Geltonplaukė. Nori susitikti. Dar 10 minučių miego. Keltis. Dušas. Drabužiai. Virtuvė. Kiaušinienė. Skanu. Indai. Kuprinė. Autobusas. Senos senulytės. Mirties dvokas. Gyvoji nekrofilija. Stotelė. Troleibusas. Parkas.

    Šypsena...

    Geltonplaukė atrodė geriau nei visad.

    Blyksnis. Upė. Blyksnis.

    - Tu kažkoks keistas, - sušnibždėjo Geltonplaukė.
    - Trikampis.
    - Nesupratau...
    - Dabar jau varveklis.

    Tyla.Juokas.

    Kavinė. Vynas. Vynas. Grįstos gatvės. Mašina. Namai.

    Balkonas. Šiltas chalatas. Cigaretė. Besileidžianti saulė. Šalta..

    O dabar jau šilta...

    Alsavimas. Stalas. Grindys. Dušas. Lova.

    Tyla.

    Baaalta...


    Mielas Kompiuteri,

    Sugebėjau vėl prisijungti.

    Dienos ėjo neįprastai. Silikonai beveik pasitraukė iš vakarinės generatoriaus pusės.
    Atrastas sandelys su Sargų embrionais. Kelis jau išauginom. Geros žudymo mašinos. Silikoną perdirbam į ginklus. Puiki medžiaga.

    Geltonplaukę teko modifikuoti. Teko atiduoti kelis paskutinius žmonių-sargų genų rinkinius. Ji vėl funkcionuos.

    Emiteris baigia išsikrauti...
    ****Klaida****





    Pirmadienis 4.35

    - Jis nebeatlaikė. Diagnozė? Žmonių kalba: tam tikrų medžiagų koncentracijos pasikeitimas hipofizeje. Taip. Taip. Supratau.. Viso gero.. – telefonu kalbėjo pražilęs vyras.
    - Daktare, jis..

    Ašara.

    - Deja taip. Bet kodėl jaudiniesi? Lyg pas mus tokių nėra,
    Mergina padėjo ant stalo lapą. Jame skylės.
    Ant jo didelėmis raidėmis užrašyta.

    „Vienkartinis Tramvajaus bilietas.“

    - Tramvajai..? Kas čia jam? San Franciskas? Čia Tramvajų nėra.



    Pirmadienis. Vėl.Rytas. Taip, tas pirmadienis.O gal jau kitas? Aš nebesuvokiu. Kuris pirmadienis.. O gal jau ketvirtadienis? O ne, ryt kontrolinis. Ruoštis. Išlipti. Įlipti. 212. Anglų. Fizika. Laba diena,Tamsta mokytoja.

    Stotelė.Tusčia

    Laikrodis. 14.31.

    Privažiuoja tramvajus.

    Kišu ranką į kišenę. Bilietėlis. Tramvajus stovi.

    Lipu…





    Kas aš? Kas aš buvau? Aš tik sulūžęs robotas, tik visuma porceliano fragmentų išmėtytų Kovo mėnesį ant sniego. Puraus tokio Ir žinai, aš jaučiu kad ateina pavasaris, ir tas mano porcelianas iš tikro tėra sniegas. Tik smėlio pilis vandenyno pakrantėje.
    Aš nebijau. Mirties baimė, kaip bet kokia kita baimė tėra savigynos instinktas tam, kad išliktum. Baimė lemia tai, kad žmogus bėga nuo baimės objekto.

    Baimė mirti – didžiausia. Bet ko čia bijoti? Kaip japonai sako – neverta bijoti ar nervintis dėl to, kas neišvengiama. Mirtis, kitaip nei skausmas ar realybė, yra vienintelė tikra. Ja galima tikėti. Ją galima mylėti, jos galima nekęsti, bet nepripažinti yra kvaila.

    Aš tikriausiai mylių ją. Mirtį. Ji yra sąžiningiausia – finalas vienodas visiems. Ji visus vienodai myli. Ji kažkokia prasme daro visus mus – nuskriaustuosius – tobulais.

    Per amžius,

    Amen.“


    Jei ką, siųstis http://rapidshare.com/files/179749720/Vienkartinis_placiai_viesuomenei.doc.html



    Dėkui už ją.

    Kai sugebėsiu užrašyti daugiau, įmesiu.


    Su pagarba,

    Rašytojas su vištos koja.
    Paskutinis pakeitimas nuo Taira; 2009-02-05, 20:09.
    Baikit dangstyti savo sielos skurdumą "Ibetterthanothers" užrašais ir kiek laiko praleidot žiūrėdami menkaverčius Anime. Ač.
  • mila
    Yuu

    • 2008 12 12
    • 53

    #2
    čia atsisūsti?

    Comment

    • Eglaya
      Procrastinator


      • 2005 07 22
      • 561

      #3
      nu tai, "duh". Aišku, kad siųsti. Dvylikos puslapių kūrinėlis. Jeigu netingi skaityt...

      Comment

      • mila
        Yuu

        • 2008 12 12
        • 53

        #4
        reikės atsisūsti kai namuose busiu:]

        Comment

        • May.
          Himawari.
          • 2008 12 07
          • 39

          #5
          Man kažko Error išmeta...
          Isha :]*~

          Comment

          • Taira
            Bassist-Flautist

            • 2007 03 18
            • 42

            #6
            Buvo po sesijos įkvėpimo.

            Mitai kuriamam pasauliui:

            Spoileris:
            Long Time Ago (The Will of Creator)


            Long time ago,
            Before the Beasts have been slain,
            And the cities rose on their graves,
            The Godess was born in a distant Temple -
            Shell of the Human,
            Might of The Gods.

            The Godess brought
            The a Gift from Cosmos –
            The Wisdom of Creator –
            Hiding it in chosen Mortals
            Sealing it to Their Souls.
            Thus, creating Ancients.


            Then, the Beasts woke up
            And brought Chaos to this World.
            The Gods were forbidden by The Fate
            To clear out the Chaos and slay the Beasts –
            Such was written
            In the Book of Creation.


            Left alone, Mortals knew –
            It is the Will of Creator.
            Nothing left to do
            They gathered forces –
            To battle the Chaos
            And to cleanse the world.

            Armies of fearsome and desperate
            Fought the Beasts for many years –
            Showing their spirit to survive
            Fulfilling The Will of Creator -
            Mountain of bodies
            And sadness – all that’s left.



            Spoileris:
            War

            Prologue

            When the Man started the War,
            Which would bring the End,
            The Sky became black
            And Rivers of Blood and Sorrow flew.

            And Then,
            The Godess descended.

            Part of the Gathering

            The Godess gathered
            The Archer ,
            The Swordsman,
            The Defender ,
            The Rogue.

            And Then,
            The Godess spoke.



            Part of the Fire

            The Godess chose the Archer
            To find out why
            The Heart of The Man
            Was crippled.

            And Then,
            The Godess smiled.



            Part of the Water

            The Godess chose the Swordsman,
            To discover how
            The Mind of The Man
            Was distorted.

            And Then,
            The Godess cried.



            Part of the Earth

            The Godess chose the Defender
            To learn when
            The Soul of The Man
            Was weakened.

            And Then,
            The Godess remained silent.



            Part of the Wind

            The Godess chose the Rogue
            To learn where
            The Fate of the Man
            Was disrupted.

            And Then,
            The Godess sighed.



            Part of the Oath and Bless

            The Godess blessed the Four
            And gave an Item to Each One.
            For the Gifts of Godess,
            The Four swore the Oath of Honour -

            To fulfill the Tasks of Godess

            To keep the Gifts Of Godess

            To stop the coming of The End,

            And find the Final Truth.


            And Then,
            The Godess let them go.




            Bus daugiau.
            Paskutinis pakeitimas nuo Taira; 2009-02-05, 20:06.
            Baikit dangstyti savo sielos skurdumą "Ibetterthanothers" užrašais ir kiek laiko praleidot žiūrėdami menkaverčius Anime. Ač.

            Comment

            • Taira
              Bassist-Flautist

              • 2007 03 18
              • 42

              #7
              Pritaikiau skaitymui čia, bo mane žiauriai sukritikavo už siuntimosi nesąmones.

              Jaučiu kaip ateina įkvėpimas. Greit bus daugiau.
              Baikit dangstyti savo sielos skurdumą "Ibetterthanothers" užrašais ir kiek laiko praleidot žiūrėdami menkaverčius Anime. Ač.

              Comment

              • Taira
                Bassist-Flautist

                • 2007 03 18
                • 42

                #8
                Tęsiu Mitų tematiką.

                Spoileris:
                The Man


                After the War with the Beasts,
                The Mortals threw their weapons down,
                Put away their blood-stained armor
                Where it would not remind
                Of own suffering and terror,
                Through which they went.

                Even though the Beasts were in eternal graves,
                Winners were in deep deep sorrow –
                Many have lost something precious,
                Family or Home,
                But even more lost something
                Closer the bone.

                Fascinated the Godess was
                By the survival of Mortals –
                By sheer will and faith
                The Mortals have bent Fate
                To Their side –
                Such is the strength of a Mortal Soul.

                The Godess invited a wiseman, a hero,
                She invited The Man –
                To answer some questions
                How Mortals live,
                How Mortals think,
                And how Mortals feel.


                The Man was astonished
                By the chance to see the Godess..
                He agreed to answer all Her questions,
                But.. with one exception…
                He would stay with The Godess
                As long as it takes.









                Day after day, hour after hour,
                The time went by.
                The Man was sitting in silence
                And looking into dark and mystical
                Eyes of the Goddess..

                After a whole year of no words,
                After a whole year of looking into each others eyes,
                After a whole year of thinking,
                A year of patience
                A year..
                The Godess has spoken -
                I am impressed again.
                You have the Gift,
                Even if you are not an Ancient.
                Let that remain a mystery of the Creator.

                The Godess smiled widely.
                Then, continued -
                The Last thing I do not understand..
                How do Mortals feel ?

                The Man walked up towards the Godess
                And touched Her hands..
                Even being a Divine creature,
                The Godess felt the warmth.
                The Godess felt something
                That was not for Gods.
                The Man and The Godess,
                Mortal and Divine,
                Together..
                By fate.
                Baikit dangstyti savo sielos skurdumą "Ibetterthanothers" užrašais ir kiek laiko praleidot žiūrėdami menkaverčius Anime. Ač.

                Comment

                • Lax..
                  reLaxed




                  • 2005 12 24
                  • 516

                  #9
                  Skaičiau mitus. Mitai kaip mitai, daug nepridėsi, daug neatimsi, originalumo irgi nedaug. Kas užkliuvo, kad rimo mažokai. Suprantu, kad čia mitas ir visa kita, kažkur kažkiek rimavosi, o gal čia parašyta hegzametru? Manau jei rašysi angliškai - labai praverstų praturtinti žodyną įvairesniais žodžiais, nes kolkas parašyta beveik basic everyday english, kurią vartoja kiekvienas lietuvis. Esmė tame, kad koncentruojiesi į pačią esmę, kurią nori pasakyt, istoriją, bet ne į tai kaip tai pasakyt. Taigi, kolkas tiek. Šiandien aš geros nuotaikos ^__^

                  Comment

                  • Taira
                    Bassist-Flautist

                    • 2007 03 18
                    • 42

                    #10
                    Šiandienos darbas ne mitų tema:

                    Spoileris:

                    Pakabukas


                    Pastebėjot? Žadintuvo garsas labai erzina. Na, aišku, kodėl jis neturėtų erzinti? Reikia keltis, eiti į mokyklą ar aukštojo mokslo įstaigą, į darbą, parduotuvę, reikia ką nors padaryti. Savaime suprantama, kad atsiras ne vidutinybių ar šiaip pavienių atvejų, kai žadintuvas yra malonus, net gelbstintis. Bet kitais atvejais, garsas šaižus, bjaurus. Galima to garso neapkęsti, bandyti ignoruoti. Ypač šeštadieniais anksčiau nei 8h ryto, jei ,savaime aišku, nereikia eiti kur nors labai svarbiai eiti. Šįryt apie 7-nias taip ir atrodė. Turiu eiti. Keltis, palikti savo šiltą guolį, palikti pamėgtus sapnus, ir eiti praustis. Paskui kavos plius sumuštiniai su rokiškio sūriu. Rytas pasirodė ytin sunkus. Ne dėl to, kad prisidėjau prie ~30-50 procentų savo tautos ir vakar sumokėjau, kad penktadienio vakaro bėgyje galėčiau nukristi ir užmigti kažkieno namuose, kažkuriame kambaryje, kažkokioje pozoje, kažkokiose salotose. Klasika. Arba tiesiog prarasti sąmonę, o kitą dieną klausti „Kurkaskame“ ir „Arašsukuomnorspermiegojau“. Moterims, merginoms ir mergaitėms tokios naktys sukelia didesnį galvos skausmą jei jos atsibunda kieno nors glėbyje. Aišku tai paaiškėja tik kelių savaičių bėgyje. Kolkas galima nesinervinti. Ne. Mano naktis buvo paprasta ir svarbiausias tikslas buvo išsimiegoti. Suprantu, kvaila praleisti eilinę penktadienio naktį tokiam nereikšmingam tikslui, bet aš labai mėgstu sapnuoti. Tai žadina vaizduotę ir gerina gyvenimo kokybę. O gal ir kiekybę. Išskyriau keletą sapnų rūšių, kuriuos mėgstu:

                    Epiški sapnai – pasaulio pabaigos, milžiniški karai, Dievai.
                    Tragiški – kažkas labai arti realybės. Scenarijus dažniausiai vertas oskaro. Arba bent pusės.
                    Siurrealistiniai – niekad nebandžiau LSD, bet pagal aprašymus tų kurie matė – arti. Ir nekenkia sveikatai.
                    Tiesiog gražūs – kokios nors fantastinės temos su labai gera vaizdo kokybe. Didingi medžiai-namai, girios, kalnai, oazės dykumose. Labai detalu.
                    Mistiniai – kada pabudęs klausiu „O kas čia buvo?“
                    Reikšmingi – Na, būna sapnų, kai ant jų tiesiog užrašyta „Čia reikšmingas sapnas“.



                    Pabaigus rytinę rutiną, susidedu reikalingus daiktus į kuprinę, užsidedu kerzinius batus, pigų-brangų paltą ir einu į autobuso stotelę. Gyvenu už miesto todėl tenka visad derinti savo gyvenimo būdą pagal autobusų grafiką. Paskutinis ~22h. O dar įvekim tą faktą, kad jokių naktinių. O pesčiom yra apie 20km nuo centro. Autobusai važinėja „kartais“, t.y. kažkur kas valandą. Todėl man dabar tenka važiuoti anksčiau, kad nepavėluočiau. Einu į stotelę, atrodo kaip visad. Bet kažkoks keistas jausmas. Labai jau primena vaizdus iš Rusijos užkampių. Neskaitant to fakto, kad pats gyvenu „daugiabutyje miške“ aplink , kaip rusai pasakytų, „truščioby“, kas reiškia „lūšnos“. Medinių ir plytinių namų dizainas didelio įspūdžio nedarė – vogtos plytos iš apleisto vietinio radiolokacinio poligono ir apipuvusios lentos. Gal kai kam tai 90-tųjų nostalgija kelia, bet.. Man nelabai. Taigi. Palikęs antspaudus ant naktį iškritusio sniego sugebėjau laiku atvykti į stotelę. Aprūdijęs autobusas pasirodo po 34 sekundžių. Ryte keleivių iš tokios vietos nelabai daug. Tie, kam reikia į kapines, turgų. Tiesiog daugelis potencialių keleivių ryte yra per daug seni, o gal tiesiog vegetacijos sezonas, dalis jų miega salotose, dalis kelsis tik už kelių valandų, nes yra normalūs žmonės, o šiandien šeštadienis, 8-nios ryto. Nusigavau iki troleibusų žiedo. Persėdau į troleibusą, kuris važiuoja į centrą. Šiandien man reikia ten. Troleibusas ne pirmos jaunystės privažiuoja, Atidaro man savas duris, Prie lango leidžia atsisėsti.. Ir važiuoja. Reikiamoje stotelėje išlipau. Mmm.. Centriškas oras pagerbė mano plaučius – švinas, kanalizacijos odoras ir daug dregmės. Gal plaučiuose užaugs koks grybas? Ir vis dėl to. Turiu dar laiko. 8:46:23. Miestas beveik tuščias. Salotos kaltos. Kodėl visus traukia miegoti salotose už pinigus? Kas čia per nacionalinė pramoga? Ir vis dėl to, nereikia pamiršti, šiandien šešta savaitės diena. Daugelis namie ,arba jau namie. Todėl man leidžiama pasijusti gerai. Su malonumu vaikščioti rytinį-polietinį tusčią miestą ir ieškoti akimis grožio. Ne žmogaus, o vietos, į kurią niekas paprastai nežiūri. Tokiose vietose dažnai susikaupia nuo akių pasislėpęs grožis. O dabar jis pasirodo. Po lietaus jis pasirodo. Šis mano užsiėmimas kiek primena žvejybą. Tik nereikia dar anksčiau keltis. Einu. Ir vis dėl to, žmonių yra. Ne dar yra, o yra. Tai ne užsilikusios žmogiškos liekanos. Na, bet tokius vyrus-moteris, sunku žmonėmis laikyti. Tai vyras, kuris gimė be vyriško ego ir pasitikėjimo savimi. Galima būtų sakyti, kad čia netradicinis, bet šalia turi „normalumo“ įrodymą – merginą. Nors, kchem, šiais laikais nežinai ar gražuolė savo praeityje neturi vyriško paso. Bet tai negadina man nuotaikos. Nesinori išsitraukti ginklo ir peršauti abiems kelių girneles. Kelis kartus anksčiau mąsčiau kiek kainuoja pakeisti žmogui kelio girnelę į dirbtinę ir ar mūsų šalyje tokius dalykus atlieka ekstra atveju, jei kokiam ponuliui užeitų noras išsitraukti „Infamous Desert Eagle“ ir kam nors peršauti kelių girnelę. Miestas žiemą po lietaus kažkuom žavi. Savo dregnu šalčiu. Kaip verkianti mergina su gražiai nubėgusiu akių tušu. Vyrai, vaikinai ir nevykėliai. Netikit? Kai kurios gražesnės su ašarom. Bet gražesnės nereiškia lengvai pasiekiamos ir suprantamos. Juolab, tokio grožio turi būti, pabrėžiu, ytin, nedaug. Mažai. Labai mažai. Labai labai mažai. Vieną dieną per du metus. Ir tai turi būti lengvai pakeičiama. Ir jūs neturit būti kalti. Nežinau kur tiksliai einu. 8:59:53. Pats laikas išsitraukti lūpinę armonikėlę. Miestas tik tik pradės pildytis purvinų ir po dušu buvusių ,vakar vakare, žmonių. Tad niekas neprisikabins. Groju vidutiniškai, bet negaliu atsisakyti, praleisti bliuzinę nuotaiką paversti garsu. Gal ne tiksliai. Na, nuotaika neduoda natų, tad tenka improvizuoti. 9:14:57. Supratau, kad nor sir nerūkau, mano plaučiai nepritaikyti ilgam lūpinės armonikėlės vartojimui. Lengva svaigulys. Sustoju ar apsižiūriu kur aš. O kurgi aš? Giliai įvėpiu. Geriau būčiau nekvėpavęs – dėl kanalizacijos netvarkingumo savivaldybę galima būtų paduoti į teismą. Pasikėsinimas į mano nosies neliečiamybę. Nusisamdyčiau tesininką-kekšę, kuriam kokį įstatymą beduosi – toks gerai. Ir išsiteisčiau nemažai. O jei ne, tada paduočiau į Europos žmonių teisių gynėjus. Jie apgintų mano nosies teisę į neliečiamybę. Pėdinu per akmenimis grįstas gatveles toliau. Dabar norėčiau turėti fotoaparatą – „Lietuvos kultūros fondo saugojimo kažkas“ lentelė, o apačioje didelė dežutė su nuorūkom. Didžiuotis galima. Nac-vertybė. 9:38:21. Teeip. Man laikas eiti į susitikimo vietą. Turiu ten būti lygiai 9:56:29. Felikso negalima versti laukti. O, štai aš ir vietoj. Dar liko minutė. Vaizdas nuo šio stogo nelabai koks. Aplink neativeria graži panorama. 23s. Užsitaisyti “Infamous Desert Eagle” ir į palto dėkla. Problemų kilti neturėtų,bet įtikinėti padeda.


                    Reikiamu laiku ant stogo pasirodė Feliksas. Kiek padusęs. Bėgo.

                    - Labas, Felia – Su šypsena pasisveikinau.
                    Jis kiek sutriko. Matyt nesitikėjo.

                    - Jūs kažkokie nesveiki. Iš kelio ! - jis norėjo toliau nubėgti stogais. Gal būtų pabėgęs.

                    Šūvis. Nepataikiau. Feliksas sustojo.

                    - Mes turim 33 sekundes susitarti gražiuoju. Antraip man teks tave nušauti. Atiduok pakabuką – konstatavau ir atsidusau. Apačioje namo pasigirdo šauksmai ir nurodymai lipti ant stogo. Jie artėjo. Tolumoje pasigirdo keisti mechaniniai garsai.
                    - 23,22.. Laikas eina.
                    - Neturiu pasirinkimo? – Nusivylė Feliksas. Jis delsė. Bet ištiesė ranką su juodu maišeliu briliantams. Jis čia. Spindėjo net pro audėklą.
                    - Atrodo neturi. Ačiū, - Pagriebiau vis dar nutaikęs į jį ginklą. Šūvis. Felikso galva išsitaškė kaip Armėnijoje iš sunkvežimiuko iškritęs arbūzas. Ne, ne, to neturėjo būti. Kiek per anksti pasirodė konkurentai. Kažkas suklydo skaičiuodamas. Teks gelbėtis.
                    - Ooo.. Koks šūvis. Koks šūvis iš galo, – Pagyriau konkurentą juodu kostiumu ir juodais akiniais, - Ir nemažu kalibru ju apginklavo.

                    Vyras nusitaikė į mane. Savaime aišku ko jis norėjo. Maišiuko su pakabuku. Deja, pirma jam reikėjo atsikratyti manęs. Šūvis. Šuolis nuo stogo. Daug šūvių. Ha, nepataikė. Užsikabinau už stogo atbrailos. Apačioje laukė balkonas. Nušokau. Greit išspyriau balkono senas duris ir įbėgau į kambary. Nelaiku. Atsiprašau, atsiprašau. O jūs naktį bandėt mylėtis, kai ant stogų jums nešaudo įvairaus plauko vyrai? Kur durys? Kai išbėgau į laiptinę, teko suleisti pusę likusios apkabos į bandžiusi tykotį konkurentų atstovą. Vargšas. Daug šūvių. Šiknos. Iš kur? Diegia kairį petį. Gerai, kad nenunešė rankos dideliu kalibru. Išbėgti į lauką buvo problema. Ten laukė dvi konkurentų mašinos. Turiu dar dvi apkabas ir tik vieną sau skirtą granatą. Na, šiandien nemirsiu, šeštadienis. Patikėkit.Ko nenorit gyvenime daryti, tai mirti šeštadienį. Geriau pirmadienį, po savaitgalio. Nereiks eiti į darbą. Kas gi miršta šeštadienį? Tas kas gauna kulką. Arba granatą. Laiko mažai galvojimui. Per pusė minutės turiu būti sankryžoje už 100 metrų. Tai būtų labai paprasta, jei būčiau ėjęs į miestą tik pasivaikščioti. Granatą paaukojau „draugams“ mašinose. Dar kartą – vargšeliai. No one wants to die. Especially on Saturday. Bėgam. Liko 10 sekundžių. Pirma kaip fonas tolumoje, bet paskui išryškėjęs malūnsparnio garsas dabar buvo kurtinantis. Ačiū Dievui, bent Savi laiku. Labas. Ačiū, kad laiku. Išgelbėjai. Kas su mano petimi? A. Niekis. Gal po mėnesio užgis ir neužgangrenuos jei paskubėsit..


                    Toks buvo mano šeštadienio rytas.
                    Baikit dangstyti savo sielos skurdumą "Ibetterthanothers" užrašais ir kiek laiko praleidot žiūrėdami menkaverčius Anime. Ač.

                    Comment

                    • fasian
                      Tas kur daug kalba.


                      • 2009 01 28
                      • 586

                      #11
                      Geri darbai patiko man
                      Ech tie seni laikai ..

                      Comment

                      • Taira
                        Bassist-Flautist

                        • 2007 03 18
                        • 42

                        #12
                        Įmetu kelis emo-cihiniolius senesnius savo "vykidyshus". Pamąstymai pamąstumui apie tai kokie mes, iš kur mes, ir kiek mes skiriamės.

                        Spoileris:
                        - Kiek valandų? - paklausė Saulė.
                        - Jau beveik vidurnaktis,- nusižiovaudamas atsakiau.
                        - Jau visi gerokai išgerė, o aš pavargau.. Eisiu,- konstatavo Saulė
                        - Nejaugi? - neįtikinama refleksyvi ironija nelaiku skambėjo tragiškai, - ir tikrai.. Jau laikas pėdinti.

                        Ar tikrai aš esu?
                        Visu kūnu jaučiau,kaip alkoholis veikia. Jis vargina. Destruktyviai veikia mano ir taip pavargusius pojūčius.
                        Visi susirinko. Užsimokėjom. Atsisveikino ir išsiskirstėm. Lydaujau Saulę.

                        Naktinis rūkas. Žibintų šviesoje jis keitė visus vaizdus. Slėpė tuos ir taip trapius pasaulios vaizdus. Ar tikrai aš esu?
                        Dialogas su Saule buvo kažkoks naktinis. Dialogas apie nieką. O ir vyko jis niekur.. Ir niekada, nes rūkas tamsoje slėpė šešėlius. Ne mano. Ne jos. Ir jausmų čia negali būti. Šešėlių akys mus sekė. Kiekvieną mano įtarų pasisukimą. Saulė to kažkaip nejautė. Šypsojosi. Iki jos kelias kažkodėl buvo trumpas. Atsisveikinimas. m.Ar tikrai aš esu?

                        Akimirką kai užsidarė durys, pasidarė tamsiau. Tamsa sumirksėjo. Pradėjo pūsti vėjas. Bet šakos nejudėjo. Ant žemės gulintys popierėliai nebuvo veikiami vėjo. O tuom tarpu vėjas į veidą stiprėjo. Užsisegiau striukę ir ant veido užsimaturiavau šaliką. Puiku.
                        Tada vėjas pradėjo nešti melodiją.. Slogi, lėta melodija pleveno ore. Tai ne balsas. Tai orkestrinė muzika. Bet atrodo lyg dainuotų.. Spartinau žingsnį. Tamsėjo,o rūkas tankėjo. Ar tikrai aš esu?
                        Po kelių kvartalų bėgimo pastebėjau ,kad visos šviesos languose - dingo. Mašinų nematyti, nors čia ne tolimas miesto rajonas. Uždusau. Apsižvalgiau. Kažkas šmėkščiojo. Išbėgau į pagrindinę gatvę. Tusčia. Apsižvalgiau aplink: ant stotelės suoliuko pamirštas pakelis cigarečių, sulaužytas tušinukas ir polietileninis maišelis laukė savo likimo. Ėjau link miesto centro. Vis tusčia. Pro vienas atviras apšviestos laiptinės duris ant sienos pamačiau didelę raudoną dėmę. Ant žemės nedidelė purpurinė bala, kurios viename pakraštyje buvo durų kilimės, kuris po truputį sugerinėjo skystį. Nenorėjau ten eiti. Nors ir šviesa. Muzika nenutilo, nors ir negarsėjo. Jis buvo kažkur netoli. Pakankamai tyli, ber gerai girdima netoli esanti muzika. Lyg už 20 pedų. Ten buvo ir tamsa. Aplink.

                        Staiga muzika nutilo.


                        Ar tikrai aš esu?



                        Spoileris:
                        Gimsti, augi. Negali rinktis Tėvų, negali rinktis brolių, ar seserų. Negali rinktis kur ir kada gimei. Negali rinktis kur mokaisi, jei mokaisi. Nesirenki pirmų draugų. Tik vėliau, pradedi rinktis. Išsirenki su kuo mylėtis, kur studijuoti, kur gyventi, kaip užsidirbti, ką veikti. Išsirenki antrą pusę. Nors ne visad renkiesi. Nepasirenki vaikų. Jie lyg ateina. Jiems parenki kažką ir kažkaip. Nors kartais nėra laiko. Pasirenki televizorių, kabelinę, internetą, gyvybės draudimą, mašiną, skalbyklę, virdulį. Namą. Geriausią namą. Bet gali pritrūkti pinigų.. Tad užteks buto. Pasirenki vidutinišką apdailą. Pasirenki naują mašiną. Naują dujinę. Pasirenki vitaminus. Gyveni. Gyveni. Pasirenki kairę. Jei sugebi derėtis, nereikia skyrybų. Gyveni. Bet jau sensti. Senatvės ligos. Jų nesirenki. Tada ateina senatvės marazmai. Jie priklauso nuo to kaip gyvenai. Kaip rezultatas. Tada ateina mirtis. Jos beveik nesirenki. Bet kur dar tai, ko mes dar nesirenkame? Politikų, karų, vėmalų, draugų mirčių, pirmų narkotikų, pirmo karto gauto į snukį?

                        O galas vienas.

                        "I am looking forward to the day we die.."

                        Nieko naujo neparašiau. Bet kiekvienas save gerbiantis Nihil-Cinikalistas turi ką nors tokio pagimdyti.


                        Spoileris:

                        Aš nežinau ką su savimi daryti. Per daug prisikaupė, kad galėčiau iš to parašyti. Ir vėl sugrįšiu į ten, kur buvau prieš metus ir prieš du mėnesius - į nevilties narkomanų namus, kur žmonės palengva yra sugraužiami nevilties, absurdo ir liūdesio. Tai uždaras ratas. Stebuklais netiki, bet juos gaudai, nes tik stebuklas gali padėti iš ten išeiti. Tiki kiekvienu ryškesniu šviesos prisilietimu, nors tai tik atspindžiai nuo svetimo džiaugsmo. Puoli kiekvienam į glėbi, kuris sutiks su Tavimi pasikalbėti, nors jam, ar jai, visiškai Tu nerūpi. Tu įdomus. Tu gal protingas. Gal ne toks bjaurus. Papasakosi viską ir greitai. Ir pasidarai nebeįdomus. Džiaukitės, jei tas žmogus moka bendrauti, ir diplomatiškai jūsų nepasius atgal. O leis dar pabūti. Džiaukitės tuom, tie kurie čia gyvena. Tai vienintelis jums suteiktas laimės šaltinis. Jūs sulūžę. Jūs pavėlavot į traukinį ar Lektuvą. Dar kitaip - Jūs laiku nepradėjot reikiamai gyventi. Nesusiradot reikiamų draugų - paramos . Nesusiradot būsimo vyro/žmonos. Nesusikūrėt. Vėlu. Nors ateis ir sakys, kad ne. Traukiniai dar važiuoja. Bilietą turim. Traukinys atvažiuos, kad po juos galėtumėt palysti. Tie, kuriems pavydėsit džiaugsmo, ir gebėsit bendrauti, jums sakys, kad jūsų gilus vidinis pasaulis. Kas iš to? Kas iš to, jei jame nuskęsta, pranyksta visa tai, kuom paprastai žmonės džiaugiasi. Tai juodoji skylė. Tai metafizinio invalidumo požymis. O juodosios skylės didėja.. Ir kuo toliau, tuo labiau norėsis lįsti po traukiniu. Kuris, gal atvažiuos..


                        Jėga. Aš liūdžiu. Gailėkit manęs, o dar geriau - nukryžiuokit, kad būčiau Tragiškas herojus.

                        Čia šalta ir vėsu.
                        Čia žmonės meluoja į akis.
                        Čia apžioji ginklo galą, kad ne taip galva skaudėtų.
                        Čia pats save ir ėdi, nes turi aštriausius dantis.
                        Čia viskas kaip ir buvo.
                        Čia niekas niekada nekito - visi liko tokie pat -
                        Skaudūs ir šiek tiek šiurkštūs.
                        Čia išmokstame statyti, aukščiausias sienas, gynybinius bokštus.
                        Čia kasdieną.. Gelia.


                        Spoileris:

                        Riksmai. Banaliai - norisi išnykti nepajudėjus. Pasaulis keista vieta. Žmonės per daug nepastovūs,kad būtų tobuli, bet tokius vaidina. Dėl nepastovumo - jie neverti pasitikėjimo, nes bet kada gali pasikeisti jų nuomonė. Tai ateina iš netobulumo. O netobulumas iš pirmo. t.y. žmonės niekada negalės tapti tobulais. Žmogus turi tapti kažkuo kitu, tik tada siekti tobulybės.


                        Aš jau ne žmogus. Aš dabar esu tik mėšlo krūva įdėta į butelį.


                        "Geriau užsidaryti karste,
                        Geriau būti ne čia..

                        Išnykti tamsoje, nebūtyje,
                        Dingti - numirti.."

                        Avoiding people, Panic, Distrust, Paranoia, Pain, Rage, Guilt, Shame, Self-doubt, Crach, Idiot, Imbecile, Cretin, Hate, Anger, Self-Destruction, Not-good-enough, Worst, "Optimistic", Maudžia, Diegia, Bandyti-ištūkti, Rėkti, Srėbti, Kaukti, Bausmė, Laukimas, Tyla, Tyliai pasikarti, Šokti nuo stogo.


                        "Aš šiek tiek prislėgtas"



                        Interpretacijas, jei tokių bus, man į PM arba sau.. Ten giliau.
                        Baikit dangstyti savo sielos skurdumą "Ibetterthanothers" užrašais ir kiek laiko praleidot žiūrėdami menkaverčius Anime. Ač.

                        Comment

                        • Taira
                          Bassist-Flautist

                          • 2007 03 18
                          • 42

                          #13
                          "Pirmas užrašytas"

                          Spoileris:
                          Valio. Ir vėl. Pasikartojo. Mano esybę aplankė ta nenugalima visuminė energija. Pajutau, supratau, suvokiau kas yra Mirtis, kad vieną dieną - mirsiu. Žmonės, taip, tai skamba idiotiška, bet tas pasakymas - viskas laikina, net ir ši būsena, turi labai svarbią žinią. Taip. Jūs sėdit šiltai prie kompiuterių,žiūrit į virtualią erdvę, skaitot kažkieno dienoraštį. Taip. Jūs negalit pajausti ką ji jaučia. Čia verkia, ar ironizuoja. Bet pabandykit pamąstyti, įsivaizduoti - pakelkit galvą į lubas ar dangų. Įsivaizduokit kaip kasdieną keliatės. O dabar pabandykit pagauti tą miego momentą. Ir jūs atsijungiat. Lyg išeinat iš savo kūno. Ir lieka tik kūnas. Tas kalėjimas, kurį gavote. Ir jūs mirštat. Ate. Kaput. Viso gero žmonės ir medžiai. Mašinos ir kamsčiai. Veganai ir medžiotojai. Ir visas tas netikras mėšlas apie ląsteles, neuronus, laboratorinius darbus, žmonių sveikatos būtinumą, madas, apie tai, kad gyvenimo nieko nenuveikėt ,pavyzdžiui nebuvot geri vaikai ir netarnavot tėvų visatiniam egocentrizmui. Pamirškit ir tai, kad neturit vaikų, kad negavot diplomo. Pamirškit pirmą kartą. Pamirškit - tai mešlas, kurio jums prikišo į galvas. Ir taip sukūrė jūsų pasaulį. Iš tikro viskas laikina. Ir jūs. Ypač jūs ir visas šis pasaulis. Dalis jo yra melas, teorijos, išmislai, prietarai, fizika, matematika, chemija, biologija. Tai tik bandymas viską sudelioti į kažkokias vietas. Vienas neurologas, kiek pamenu, pamatęs neuroną pasakė kažką panašaus - kad tai ką žmonės mano esą neuronu, tik netikslūs piešinėliai, sapalionės ir padejavo, kad viskas yra kitaip, nei manome. Jis pamatė tą tikrą neuroną savo akimis. Tą visą judėjimą, kismą. O mum tai tik kažkokia keista dalelė smegenyse, kurias, geriausiu atveju, lietėme. Ir viskas tai dingsta. Tai , tikrai, tėra iliuzija sukurta mūsų aplinkos. Tai kalėjimas kalėjime pastatytas kalėjimo kalėjimo kalinių, kurie yra per daug pavargę nuo to statymo, kad suprastų, kad yra kaliniai. Tos realybės, į kurią šventai tikim, kaliniai. Pabandykit atmesti realybę. Nebijoti mirties. Nebijoti apskritai nieko. Nes blogiausiu atveju mus užmuš. Koks skirtumas ar kankins, ar ne - visvien mirsim, ir nepajusim. Mirsim. Išsijungsim. Tada sužinosim, arba ne, kas būna po to, ir kodėl retas grįžta. Žmonės, būkit laimingi. Nebijokit prieiti prie kitų ir pasakyti gerų žodžių - ar jum gaila? Taip, aš pozityve, bet rimtai.. Taip, gyvenime daug nesąmonių, bet patys jas ir kuriam. Na, ir kiti prisideda. Bet galim išlaisvinti protą. Jei toks yra..
                          Žmonės, tai dėl ko paprastai gyvenat, yra beprasmiška, kad ir kaip prasminga yra padėti žmonėms gyventi ilgiau. Ar yra skirtumas, kada jie mirs? Sakot, yra? Tik čia, ir tik dabar. Tas žmogus svarbus kažkam. Bet tai tik čia ir dabar. TIK. TIK. TIK TIK. Laikas bėga. Galiu garantuoti nepagausit, nes ir jo nėra..


                          Aš dar neatradau karmos, neatradau dėl ko reikia daryti gera, bet atrasiu, tada vėl mane aplankys Dievo sapnai..
                          Baikit dangstyti savo sielos skurdumą "Ibetterthanothers" užrašais ir kiek laiko praleidot žiūrėdami menkaverčius Anime. Ač.

                          Comment

                          • Taira
                            Bassist-Flautist

                            • 2007 03 18
                            • 42

                            #14
                            ..viešasis transportas įkvepia.

                            Spoileris:
                            Žinot ką praranda žmonės, kurie važinėja savo mašinomis?

                            Praranda tai ką patyrė bemaž kiekvienas bevažiuojantis viešuoju transportu - Meilę viešajame transporte.

                            Gera ar bloga diena, pirmadienis ar penktadienis, rytas ar vakaras, kas nors užkalbina Tavo žvilgsnį. "Ei". Tu šypsais. Ta tikra šypsena. Tu atsakai "Labas". Jauti - "įsimylėjau". Geriausias tokios meilės rodiklis žvilgsnio ilgis ir šypsenos dydis. Kiekybė proporcionali kokybei.

                            Tai ne imtymu. Tai dažniausiai neturi nieko kūniško.
                            Tai šiuolaikinė romantika. Tai nūdienos Šekspyras, tik niekas nemiršta, nes šiais laikais medikai atkeliauja greičiau nei per 30min.
                            Tai bus Rilkės kūrinys į kurį pateksit patys..

                            Tik jūsų tyko baisus dalykas "Kita stotelė...". Galas. Reikia drąsos, kad legenda, kad žmonės susitinka viešajame tranporte, taptu realybe..

                            Jei nukrito troleibusui ūsai - "Tai lemtis". Jei ne, nenusiminkit, jūs važiuojat autobusu.





                            Jei jūs išskirtinis - nenusiminkite ir marš į kitą miesto galą..
                            Baikit dangstyti savo sielos skurdumą "Ibetterthanothers" užrašais ir kiek laiko praleidot žiūrėdami menkaverčius Anime. Ač.

                            Comment

                            • elle05
                              sacrifice .
                              • 2009 01 28
                              • 43

                              #15
                              Kitoniski, idomus kuriniai.
                              btw isimylejai troleibuse? as jau trejus metus kaip vazineju autobusu visa valanda, bet ten tik bomzais dvokia ir senom klipatom.;]]
                              http://elle05.deviantart.com/

                              Comment

                              Working...