kakavos rašliavonės

[kakava]

[2007.10.17]

valytoja

siena ropojo voras. toks mažulytis, nekenksmingas voras..
tekš..
neberopoja.. jo vietoje liko tik mažulytis žavingas lavonas..

ji pamažėl atsistojo ir išėjo darbuotis toliau..

atsisėdo savo megstamoje vietoje ir žiūrėdama į skruzdėlyną apačioje ėmė mislyti, nuo ko gi pradėjus.

bang..

užgeso žvaigždė. tuo pačiu jaunutė mergina, mini sijonėliu ir kone visiškai apnuoginta krūtine,besišnekėjusi su gerokai už ją vyresniu vaikinu, susmuko be gyvybės ženklų.

trumputis šypsnys ir akys vel klaidžioja po ta netvarkinga skruzdėlyną.

maža mergytė pėdino keliu.. prie jos priėjo vyriškis. užkalbino. paėmė už rankytės.

bang!..

vyriškis susmuko. mergytė bėgte pasileido namo. viena žvaigždė užgeso..viena, beužgęstanti, pradėjo ryškiau šviesti..

veidu nuslinko paniekos kupinas pasitenkinimo šypsnis.. bet ir šis įvykis greit užmirštamas, o akys vėlei dairosi žemyn..

netvarka.. kiek daug netvarkos..

jau ketino spragtelėti pirštais, pamačius trečiąja šio vakaro auką, jauną vaikėzą, įsilaužusį parduotuvėn ir baigiantį negyvai sumušti parduotuvės savininkę, pagyvenusia moteriškę, gyvenusia mažame kambarėlyje antrame aukšte, kai pajuto kažką vėsaus smingant sau į krūtinę.. raudona srovelė nutekėjo ant balto sniego..

žvaigždė neužgeso.

netrukus jos vietoje įsitaisė kita ir ėmė su neką mažesniu pasitenkinimu nei jos pirmtakė spragsėti pirštais..

bang..bang..bang


---------------------
[2008.06.05]

Ir gulėjo ji savo minčių klane. Hiper emocionalus vaikas nesugebėjo jų visų, gyvo skruzdėlyno, galvoje išlaikyti, tad jos pabėgo, palikusios ją vieną gulėti. Ir ji gulėjo, tokia balta balta ir be menkiausio defekto, veikiau panaši į iš filmo nužengusį tobulą robotą, o ne kadaise gyvą ir daugybę trūkumų turėjusią mergaitę. Tokia truputį negyva ji gulėjo visa savo nuogybe išsidrėbusi balsvų minčių klane ir kiek numirusiu žalių akių žvilgsniu gaudė negyviesiems skirtus sapnus.
Toks iš biologinės pusės gyvas lavonas.

------------------
[2008.10.04]

ant vėliavos stiebo plevėsavo lavonas išverstais viduriais. varnos kapojo jo akis, o už kapo į krūmus įlindę vaikėzai žaidė suaugusiųjų žaidimus naiviai vildamiesi, kad kiauri prezervatyvai apsaugos juos nuo tapimo suaugusiais anksčiau laiko..

ant vėliavos stiebo plevėsavo lavonas išverstais viduriais ir džiaugėsi, kad varnos kapoja jo akis, nes nereikėjo žiūrėti kaip nedapistito kamuojamas senis bando patenkinti savo poreikius pasigavęs pirmą kartą raudonu mamos lūpdažiu lūpas apvedusią ir su aukštakulniais besimokinančią vaikščioti penktokę...

...ant vėliavos stiebo plevėsavo lavonas išverstais viduriais, o stori dėdės kabinetuose jau skaičiavo, kiek sutaupys ant kiekvieno stulpo pakabinę po lavoną užuot pirkę medžiagą vėliavoms...

--------------------------------

-ir ką gi tu veiki?
-skaitau Erlicką į apklotą po stalu susisukus. ir man taip gera, nes tupiu toje pastalėje ir turiu daiktą, ten įpučiantį šilto vėjo, ir iš puodelio arbatos debesėliais garas kyla... man gera, kad turiu tą pastalę, tą knygą, tą arbatą ir tą akimirką su Mark Lanegan- Morning glory vine fone... ir šia akimirką esu laimingiausia mergaitė pasaulyje...
-tai ką gi tiksliai tu veiki?
-esu
------------------------------
[2008.09.30]

krito. krito. krito.
nusižiovavo. pasirąžė. ir toliau krito.
priprato prie kritimo. išmoko valgyti, miegoti, dirbti, mylėti, mylėtis krentant... išmoko gyventi krentant

bum
nebekrenta. sustojo. pasiekė dugną, stabilų pagrindą po kojom.
nusispjovė. nusikeikė.
ir mokinkis dabar gyventi iš naujo...
pasiėmė kastuvus ir pradėjo kasti.
tada sušoko duobėn ir toliau kaip įpratę krito.

----------------------------------

pilka mergaitė tarp pilkų sienų

meluoji. sienos geltonos

gerai. pradėkim nuo pradžių...
pilka mergaitė tarp beprasmiai geltonų sienų su neiššifruotais hieroglifais

ir vėl netikslumai. tai, kad hieroglifų reikšmė nežinoma, nereiškia, kad jie beprasmiai

[susierzinus] gerai gerai... dar kartelį.
pilka mergaitė tarp geltonų sienų sienų sėdi ir klausosi triukšmingos tylos, mėgindama prisiminti, kas bus mėnesio gale...

tyla yra tyla. ji negali būti triukšminga.
negali prisiminti to, ko dar nebuvo

gerai. pasakok Tu

tingi merga sėdėjo prie kompo apsimesdama, kad mokosi. nifiga ji nesimokė. ir jai buvo nusišvilpt, kokios sienos aplink. ...

meluoji. puikiai žinai, kad jai nenusispjaut, kas ant tų sienų

tingi merga sėdėjo prie kompo apsimesdama, kad mokosi. nifiga ji nesimokė. sienos jai patiko. ir šiek tiek mokėsi. nors ne tiek, kiek reikėjo...
vieno iš degradavusios visuomenės pasididžiavimo, kompiuterio, nykus ūžimas susiliejo su it sausainių tešla minkomos klaviatūros ir kartais tuksenimu ir kur kas tykesniu tarpais sujudinamos greta esančios žiurkės cyptelėjimu...

ne žiurkė. pelė. ir ji necypia. veikiau spragsi

kas ji Tau? sumautas spragtukas, kad spragsėtų?

užsimaniau riešutų tau paminėjus spragtuką

einam namo? pakeliui nusipirksim.

o kaip mergaitė?

o ką mergšė? pabus naktį prie kompo ir tiek.

ji ir liko. viena minkyti klaviatūrą ir spragsenti pele. apgailėtinos vaizduotės sukurtus, iškreiptus vaizdas, kurie, perėję per žmogiškojo netobulumo prizmę buvo lyg iškastruoti luošiai meldžiai, svajojantys, kad niekad nebūtų gimę.
------------------------

senienos. daugiau mažiau toli gražu netobulos senienos. gali būti, kad būsit jas jau kur nors kitur užtikę. o gal ir ne. tiesiog panarau seniem darbam naujo įvertinimo, nes gal taip ateis įkvėpimas parašyti ką nors naujo, ką nors geresnio.

[Miglaja]

*Atvepes zandikaulis....* Netiketas darbas...maniau bus apie valytoja, o gavau psichologini veikala...siurpus....Baisiausia, kad net nezinau kas cia isgasdino Sis darbas tuo man primine K. Suzukio kuryba, kai kasdieniai dalykai paverciami baisiais....Tu gal japone rasytoja ?!

[kakava]

nop, viso labo beveik grynakraujė lietuvė su žydiškom priemaišom iš tėčio pusės ^^ bet džiugu, kad patiko
beje, čia daug darbų, tik kiti be pavadinimo.

[Renata]

heh... man patiko sumautai ziaurus gyvenimas irgi gali buti graziai aprasytas

[kakava]

[2007.07.06]

stiklo pilis

Matai šį taką? Įsižiūrėk atidžiau... Tarp aukštų žolynų ir dygių krūmų... Prasideda ten, kur baigiasi ta klampi pelkė. Pamatei? Tad eik juo tolyn...

Nedidukė saulės nutvieksta aikštelė. Pakelės suoliukas. Prisėsk, pailsėk.
Pailsėjai? Pakelk galvą ir pažiūrėk aukštyn – pro žibantį saulės spindulį žydra padangių paukštė nuskrido...

O dabar pažvelk tolyn... Į priekį. Išsigandai? Kelias į dvi puses. Gali grįžti atgal, į tą tamsią, pradvisusią pelkę. Arba judėti priekin.

Nusprendei eiti į priekį? Dar kartelį žvilgtelk į dangų, į baltą pūkų debesėlį, kuris lengvai nuplaukė pro šalį. Pasiryžai? Tad drąsiai eik į priekį, į tą tamsų mišką, kuriame kalbasi ilgi šešėliai. Neužsimerk. Nesidairyk į šonus, nesigręžiok – kelio atgal nebėra. Jį užtvėrė nevilties voratinkliai, nuausti didžiulių baimės vorų. Šešėliai karaliauja takeliuose į šonus. Norėdamas ištrūkti iš šio baime alsuojančio miško, eik priekin. Drąsiai ir tvirtai, nes, jei susvyruosi, jei abejonės šešėlis veidu nuslinks, tave pačiups glitūs pakelės vaiduoklių čiuptuvai, ir tu tapsi dar vienu miške slampinėjančiu zombiu, beveide, bejausme būtybe...

Tau užteko jėgų, ir tu išėjai iš miško. Medžių mažėja, šešėliai traukiasi. Priėjai pievą. Kažkur tolumoje gali girdėti lyg upelį čiurlenant. Pakelėje daugėja gėlių. Kartkartėmis keliu nuvilnija šešėlis, dangumi praplaukia tamsus debesis, bet eik priekin drąsiai.

Ei, matai?! Dar vienas miškas! Bet nesustok – šis atrodo mažesnis, ir šešėliai jame ne tokie tamsūs atrodo...

Na va, dar vienas miškas liko už nugaros. Ir šešėlių ant tako nebe tiek, ir tamsius audros debesis padangėje pakeitė purūs pūkų debesėliai. Pakelėje – smaragdo žalumo pušaitės, žydi rugiagėles, geltonuoja pienės... Ar pastebėjai, kad išėjus iš miško tave lydi nuostabi raibo paukštuko giesmė?

Dar vienas suoliukas. Prisėsk, pailsėk – nusipelnei po tokios kelionės. Nusimesk nuo pečiu kelioninę kuprinę, išgerk puoduką karšto šokolado. Gali imbieru pasigardinti.

Ten, ant kalno, stūkso stiklo pilis. Saulėje tviska aukšti jos bokštai, aplink skraido margaspalvės plaštakės. Pilį supa muilo burbulai, ant kuriu supasi elfai ir fėjos... Soduose, tarp svaigaus rožių kvapo, gyvena nykštukai. Po šimtamečiu ąžuolu miega susirangius juoda katė, netoliese snaudžia vienaragis...

Pailsėk dar šiek tiek. O tada trauk pilies link.

Matai? Rūko siena... Nežinau, kas už jos. Negalėsiu padėti – neturėtų jos čia būti. Bet yra. Neišsigąsk, galiu lažintis, – baisiau, nei pirmam miške, nebus. Eik priekin. Kelio atgal nebėra. Nejau pasitenkinsi suoliuku pakelėje, kai tavęs tokia pilis laukia?
--------------

rašyta gal prieš pusantrų metų... jau apdulkėt spėjusi seniena. kažkada man šitas darbas labai patiko, dabar kuo toliau, tuo labiau bevertis ir svetimas.

----
Renata, ačiū už įvertinimą

[Karolina1515]

šeip man tokie kūriniai ne prie širdies , bet šitas maloniai nustebino. Verčia susimastyti.

[zeo]

valytoja - LABAi patiko tavo sis kurinukas. gan sklandus sakiniai, idomios mintys, netiketi vaizdai. ir kaip as cia praleidau paskaityt. drisciau sakyti, kad tamsta turit potencialo rasymui, bet man taip atrodo.

kaip pati manot?

ir kokius rasytojus panele megstat? idomu pasidare

[WingedSheep]

Ką tik įsimylėjau skaitymą. ;o

Absoliučiai fantastiški darbai.

Daugiau tokių.!

[kakava]

zeo- prie mėgstamiausių rašytojų tikrai pridėčiau Astrid Lindgren (vaikystėje buvau tiesiog įsimylėjus Pepe, Karlsoną ir kitus nuostabius jos personažus) bei Haruki Murakami, už nuostabų stilių, tegu kartais ir apkrautą šūsniu antraeilių detalių, bei nepakartojamas istorijas.
WingedSheep, Karolina1515- dėkui.
kai ką turėsiu- įmesiu. arba jei ką seno pamiršto kur atrasiu

[zeo]

haruki murakami tikrai nuostabus rasytojas. pritariu. visa Japonija kraustosi is proto del jo ir pamazu jau ir Lietuva.

Laukiam kitu Tavo kuriniu.

[Sloth]

Labai patiko pirmam poste imesti kurinukai. Tokie savotiskai idomus. Labai atsibode buvo skaityt visur besimetancias paaugliskas emo keverzones. Cia taipogi, galima sakyti emo style, bet rimtesnis, gilesnis, brandesnis. O siaip, kas patiko, tai rasymo stilius ir pasitaikancio grubumo prieskonis .

[kakava]

[2008.01.14]
pasaulių sodintoja

Ji sėdėjo ir juokėsi. Ant pasaulio krašto, debesim po kojom plaukiant.
Tada atsistojo ir nusiskynus nuo žvaigždės sparnus nuskrido.

Medis tyliai nusijuokė ir toliau brandino Pasaulių sėklas.

Ji skrido tolyn, į tuštumą.
Nuskridus suskleidė sparnus ir perpjovė tuštumą. Tuštuma pradėjo klykti iš skausmo, tačiau Ji nekreipdama jokio dėmesio į juodą kraują, bėgantį iš žaizdos, sukišo ten sėklą ir mostelėjusi sparnais nuskrido atgal, ant savo pasaulio krašto.

- Jai skaudėjo.
- Koks skirtumas, ji šiaip ar taip išnyks.
- Ji subrandino dirvą sėklai, taigi Ji nusipelnė deramos pagarbos.
- Ji nenorėjo priimti sėklos.
- Ir todėl tu Ją išniekinai savo peiliu ir net nepasirūpinai žaizda?
- Nesvarbu kas buvo. Svarbu kas Bus.
- Klysti. Iš praeities išauga ateitis, taigi nuo to, kas buvo vakar priklauso tai, kas bus rytoj. Daugiau niekada nedrįsk taip elgtis.


kažkas kažkada pasakė, kad pabaigoje moralas sugadina kūrinį. dar viena seniena

----------------------------------
[2008.01.26]

upė buvo srauni. pernelyg. pati sau pasistatė užtvanką iš srove atsiplukdytų sąnašų.

upė nebuvo tokia, kurioje atsispindi dangaus mėlynė...

(kažkada teko ginčytis, ar mėlynė, ar žydrynė... spėju, net tas žmogeliukas nebe pamena tokio nereikšmingo ginčo... gi jis tebuvo vienas iš daugelio... o ir pati nebemenu, ar aš mėlynę, ar žydrynę sakiau....)

upė buvo nešvari, užteršta, skystos karamelės spalvos ir fekalijų dvoko.

karamelinius purslus nudažė rausvi karoliukai, išsiritę iš po nešvarios odos, dengiančios atstumiantį kūną.

jei tu gyvas- pieno puta, jei negyvas- kraujo purslais... ar kaip ten medinė mergaitė gyvatiną vyrą šaukė..

o jo nepamiršti neina. tik nebežinia, ar dėl to, kad pernelyg gyvai tarp bangų įsirėžė tai, kas buvo, ar dėl to, kas lyg nerami gęstančios žvakės liepsna suplevena, ar dėl to, kad vis dar kažko tikimasi...


----
emo style seniena:dizzy: radau šituos du besiknisdama senuose dienoraščio įrašuose. toli gražu ne geriausia, ką esu prirašliavojus, bet truputis konstruktyvios kritikos padėtų tobulėti :rolleyes:

[zeo]

sveikintina, kad turi savo stiliu, kuris jauciausi visuose kuriniuose, ji belieka tik tobulinti.

[Renata]

pasauliu sodintoja - nerealu, labai patiko (vat lankstau savo drakono koja ir skaitau si kurinuka...pasijutau kaip dievas ) aciu uz geras emocijas

_______ _ _____
laukiu daugiau

[Varnas]

hmm sie kuriniai tokie, tokie... manau labiausiai tiktu pasakymas sunkiai suvokiami:dizzy:, labiausiai patiko stiklo pilis, ten toks "tamsus miskas" , beveik nieko nesupratau, cia pilnaviduris kurinys, perskaitai sakiny ir mastai kas tu eiluciu viduje kurias matai ir skaitai, ir jausmas kad kurinys kalba su tavimi, jis toks nenusakomas.....