Na kadangi daug deda savo istorijas ir as panorau pasireiksti xD mano pirmas pasakojimas tad prasyciau labai nesmerkti ir nekritikuoti xD
Pakilo vėjas. Bekraščiai pilki debesys iš lėto plaukė dangumi.
- Eik greičiau.
- Gal nori pirmas brist? Tai ir tylėk.
Trys vaikinai brido aukšta žole ,kuri bangavo lyg jūra, link dideliu namo stovinčio pakalnėje. Negyvenamas jau tris metus namas atrodė itin gerai. Langai vietoje, tamsai žali dažai vos pradėję luptis. Namas dviejų aukštų su palėpe ir primenantis senus namus iš pasakų.
- Jei atvirai tai nesuprantu ko mes čia išvis einam? – suprunkštė Tomas.
- O tau ne smalsu? Pavyzdžiui kas ten yra ir ko galima rasti?
- O jei tas namas gyvenamas?
- Tomai, nebepradėk,- atkirto Rokas atsisukdamas ir pirštu rodydamas į savo namą kuris stovėjo kalno viršūnėje gal 700 metrų atstumu nuo apleistojo pastato – atsikrausčiau prieš 2 metus ir iš savo kambario nei kart nesu matęs čia nei gyvos dvasios.
- Atsirado visa žinis..
Namas artėjo. Ir štai jie jau stovi prie pat jo. Tomas su Roku pridėja rankas prie stiklo bandė įžvelgti kas viduje kol Edvinas penkias minutes galinejosi su dilgynėmis. Nedideli dveji laiptai vedė į duris, su nedideliu langeliu viršuje, kurios atrodė įtin prastai namo atžvelgiu. Lyg būtų galima ranka išlaužti.
- Eik pirmas.
- Aik tu šikt. Tavo idėja buvo čia ateiti. Pats ir eik.
Rokas pavartęs akis užlipo laiptais. Ranka padėjo ant rankenos ir trumpam sustingo.
- Kas? Daryk greiciau,- ragino Edvinas.
Rokas žiūrėjas į rankeną papurtė galvą.
- Ne, nieko,- tarė rokas darydamas duris – Vou!!
Vos prasivėrus durims katinas nėrė pro Roko kojas laukan ir nudūme pieva. Prireike penkių minučių kol Edve su Tomu nustojo juoktis ir visi subildėjo vidun.
Namo vidus atrodė neįtikėtinai gerai. Neskaitant dulkių kopų stovėjo baldai niekeno nepaliesti. Vaikinai stovėjo name ir nežinojo nuo ko pradėti. Hole buvo laiptai vedantys į antrą aukštą, dešinėje buvo didelės durys, o kairėja iš holo buvo galima įžvelgti virtuvę. Rokas paėjas virtuvės link pasilenkė į šoną ant vienos kojos. Virtuvė buvo baltų plytelių su geltomis gėlėmis. Kelios praviros, žaliai dažytos, spintelės ir lentynos rodė kad maisto nėra.
- Aaa.. Tuščia.
Trejetukas nėrė didžiųjų durų link. Rokui vėl gi teko eiti pirmam. Užgniauždamas kvapą ir žiūrėdamas po kojom, lyg tikėdamasis katės, lėtai atidarė duris.
- Kas čia? Nuosava bažnyčia?- juokavo Edvinas.
Vėl gi pritrūko keliatos minučių kol vaikinai nustojo juktis. Jie stovėjo dideliame kambaryje. Čia stovėjo galinga sofa ir du dideli krėslai. Žemę dengė žalias kilimas, o sienos apklijuotos raudonais tapetais su geltonomis gėlėmis. Čia kabėjo ir portretas su pagyvenusios moteriškės veidu. O kas keisčiausia buvo prie sienos stovini dviejų metrų aukščio statula. Sienoje buvo matyti dar vienos durys pro kurias vaikinam nepavyko patekti. Mat šios užrakinto.
- Na liko antras aukštas,- tarstelėjo Rokas.
- Aš maniau mes čia kažko vertingo ieškosim,- skundėsi Tomas.
- Ir vėl.. Juk matei kad nebuvo kur ieškoti kolkas,- piko Edvinas.
Rokas jau lipo laiptais. Viršuje ėjo tiesus koridorius su daugybe durų. Jis jau ženg4 prie pirmųjų kai iš pasigirdo baisus riksmas. Ta pačią akimirką širdį pervėrė baimė. Mintis viena – bėgti. Bet balsas pasirodė labai pažystamas.
- Išleiskit! Nejuokaukit taip! Nekenčiu jūsų!
- T..Tomai?
- Ne jėzus! Išleiskit po galais!- klykė balsas.
Rokas su Edvinu vienas į kitą žiūrėjo baimės ir nuostabos iškreiptais veidais. Tomo šalia jų jau nebebuvo.
- Dingstu iš čia,- drebančiu balsu tarė Edvinas ir pasileido begti laiptais žemyn.
- Palauk asile tu nelaimingas! Gryžk!
Staiga tomo balsas už durų nutilo. Tai nutiko labai greitai. Rokas nejudėjo. Baimė pervėrė ir surakino jį. Galiausiai ašarotom akim jis pajėgė apsisukti, bet vos tai padarius vėl sustingo. Sienoje prie laiptų buvo galima įžiūrėti Tomo siuletą. Rokas nežinojo kiek jis laiko stovėjo taip. Ar tirs sekundes ar valandą. Žingsnis prie sienos.. Pridėjo ranką ant išlindusio iš sienos siuleto ir priglaudė ausį. Roko didžiausiai baimei ir išgąsčiui pasigirdo alsavimas, siuletas sujudėjo ir pasigirdo tylus balsas:
- Padek..
To jau buvo perdaug. Rokas pasileido begti laiptais žėmyn į holą iš kurio jis virtuvėje išvydo Edviną. Įpuolęs į virtuvę žiojosi rekti iš baimės ir jau čiupo jam už rankos kad begti kai šis atsisuko su šypsena. Rokas paklaiko.. Edvinas apsisuko ir ėmė toliau kažka daryti. Rokas apėjas iš šono kad matytu ka šis daro. Roko akimis jau tekėjo ašaros. Atrodo būtu bet ką padaręs kad viskas baigtusi. Edvinas iš lėto peiliu sau pjovė vieną pirštą po kito. Rokas rekdamas iš baimės ir ašarotomis akymis pasileido į kojas. Mintys jam tesakė vieną – bėk. Jis jau buvo prie durų kai pro tamsų langelį duryse jis išvydo moters veidą. Pilka, senos moters veidą žiūrintį į jį. Teliko vienos didžiosios durys. Viskas sukosi. Begti nebeturėjo jėgų. Atrodė jog viskas suletėjo. Įbėgo jis į didįjį kambarį. Tik dabar suvokė jog nėra langu. Roka suklupo. Jis jau gulėjo ant žemės. Norėjo mirti kad tik viskas baigtusi. Iš lėto šliaužė grindimis nežinodamas kur. Nugara atsirėmė į statulą ir užsimerkė. Nebenorėjo nieko regėti. Staiga jis pajuto šilta kapsejimą jam ant žando. Pažvelgė aukštyn. Statula žiurejo į jį žemyn ir verkė krauju. Tada Rokas pajuto kaip suspurdo jo Širdis. Ją perdūrė verentis skausmas. Viskas aptemo. Jo akyse stovėjo rankena..
- Kas? Daryk greiciau,- ragino Edvinas.
Rokas žiūrėjas į rankeną papurtė galvą.
- Ne, nieko,- tarė rokas darydamas duris – Vou!!
Vos prasivėrus durims katinas nėrė pro Roko kojas laukan ir nudūme pieva...
Pakilo vėjas. Bekraščiai pilki debesys iš lėto plaukė dangumi.
- Eik greičiau.
- Gal nori pirmas brist? Tai ir tylėk.
Trys vaikinai brido aukšta žole ,kuri bangavo lyg jūra, link dideliu namo stovinčio pakalnėje. Negyvenamas jau tris metus namas atrodė itin gerai. Langai vietoje, tamsai žali dažai vos pradėję luptis. Namas dviejų aukštų su palėpe ir primenantis senus namus iš pasakų.
- Jei atvirai tai nesuprantu ko mes čia išvis einam? – suprunkštė Tomas.
- O tau ne smalsu? Pavyzdžiui kas ten yra ir ko galima rasti?
- O jei tas namas gyvenamas?
- Tomai, nebepradėk,- atkirto Rokas atsisukdamas ir pirštu rodydamas į savo namą kuris stovėjo kalno viršūnėje gal 700 metrų atstumu nuo apleistojo pastato – atsikrausčiau prieš 2 metus ir iš savo kambario nei kart nesu matęs čia nei gyvos dvasios.
- Atsirado visa žinis..
Namas artėjo. Ir štai jie jau stovi prie pat jo. Tomas su Roku pridėja rankas prie stiklo bandė įžvelgti kas viduje kol Edvinas penkias minutes galinejosi su dilgynėmis. Nedideli dveji laiptai vedė į duris, su nedideliu langeliu viršuje, kurios atrodė įtin prastai namo atžvelgiu. Lyg būtų galima ranka išlaužti.
- Eik pirmas.
- Aik tu šikt. Tavo idėja buvo čia ateiti. Pats ir eik.
Rokas pavartęs akis užlipo laiptais. Ranka padėjo ant rankenos ir trumpam sustingo.
- Kas? Daryk greiciau,- ragino Edvinas.
Rokas žiūrėjas į rankeną papurtė galvą.
- Ne, nieko,- tarė rokas darydamas duris – Vou!!
Vos prasivėrus durims katinas nėrė pro Roko kojas laukan ir nudūme pieva. Prireike penkių minučių kol Edve su Tomu nustojo juoktis ir visi subildėjo vidun.
Namo vidus atrodė neįtikėtinai gerai. Neskaitant dulkių kopų stovėjo baldai niekeno nepaliesti. Vaikinai stovėjo name ir nežinojo nuo ko pradėti. Hole buvo laiptai vedantys į antrą aukštą, dešinėje buvo didelės durys, o kairėja iš holo buvo galima įžvelgti virtuvę. Rokas paėjas virtuvės link pasilenkė į šoną ant vienos kojos. Virtuvė buvo baltų plytelių su geltomis gėlėmis. Kelios praviros, žaliai dažytos, spintelės ir lentynos rodė kad maisto nėra.
- Aaa.. Tuščia.
Trejetukas nėrė didžiųjų durų link. Rokui vėl gi teko eiti pirmam. Užgniauždamas kvapą ir žiūrėdamas po kojom, lyg tikėdamasis katės, lėtai atidarė duris.
- Kas čia? Nuosava bažnyčia?- juokavo Edvinas.
Vėl gi pritrūko keliatos minučių kol vaikinai nustojo juktis. Jie stovėjo dideliame kambaryje. Čia stovėjo galinga sofa ir du dideli krėslai. Žemę dengė žalias kilimas, o sienos apklijuotos raudonais tapetais su geltonomis gėlėmis. Čia kabėjo ir portretas su pagyvenusios moteriškės veidu. O kas keisčiausia buvo prie sienos stovini dviejų metrų aukščio statula. Sienoje buvo matyti dar vienos durys pro kurias vaikinam nepavyko patekti. Mat šios užrakinto.
- Na liko antras aukštas,- tarstelėjo Rokas.
- Aš maniau mes čia kažko vertingo ieškosim,- skundėsi Tomas.
- Ir vėl.. Juk matei kad nebuvo kur ieškoti kolkas,- piko Edvinas.
Rokas jau lipo laiptais. Viršuje ėjo tiesus koridorius su daugybe durų. Jis jau ženg4 prie pirmųjų kai iš pasigirdo baisus riksmas. Ta pačią akimirką širdį pervėrė baimė. Mintis viena – bėgti. Bet balsas pasirodė labai pažystamas.
- Išleiskit! Nejuokaukit taip! Nekenčiu jūsų!
- T..Tomai?
- Ne jėzus! Išleiskit po galais!- klykė balsas.
Rokas su Edvinu vienas į kitą žiūrėjo baimės ir nuostabos iškreiptais veidais. Tomo šalia jų jau nebebuvo.
- Dingstu iš čia,- drebančiu balsu tarė Edvinas ir pasileido begti laiptais žemyn.
- Palauk asile tu nelaimingas! Gryžk!
Staiga tomo balsas už durų nutilo. Tai nutiko labai greitai. Rokas nejudėjo. Baimė pervėrė ir surakino jį. Galiausiai ašarotom akim jis pajėgė apsisukti, bet vos tai padarius vėl sustingo. Sienoje prie laiptų buvo galima įžiūrėti Tomo siuletą. Rokas nežinojo kiek jis laiko stovėjo taip. Ar tirs sekundes ar valandą. Žingsnis prie sienos.. Pridėjo ranką ant išlindusio iš sienos siuleto ir priglaudė ausį. Roko didžiausiai baimei ir išgąsčiui pasigirdo alsavimas, siuletas sujudėjo ir pasigirdo tylus balsas:
- Padek..
To jau buvo perdaug. Rokas pasileido begti laiptais žėmyn į holą iš kurio jis virtuvėje išvydo Edviną. Įpuolęs į virtuvę žiojosi rekti iš baimės ir jau čiupo jam už rankos kad begti kai šis atsisuko su šypsena. Rokas paklaiko.. Edvinas apsisuko ir ėmė toliau kažka daryti. Rokas apėjas iš šono kad matytu ka šis daro. Roko akimis jau tekėjo ašaros. Atrodo būtu bet ką padaręs kad viskas baigtusi. Edvinas iš lėto peiliu sau pjovė vieną pirštą po kito. Rokas rekdamas iš baimės ir ašarotomis akymis pasileido į kojas. Mintys jam tesakė vieną – bėk. Jis jau buvo prie durų kai pro tamsų langelį duryse jis išvydo moters veidą. Pilka, senos moters veidą žiūrintį į jį. Teliko vienos didžiosios durys. Viskas sukosi. Begti nebeturėjo jėgų. Atrodė jog viskas suletėjo. Įbėgo jis į didįjį kambarį. Tik dabar suvokė jog nėra langu. Roka suklupo. Jis jau gulėjo ant žemės. Norėjo mirti kad tik viskas baigtusi. Iš lėto šliaužė grindimis nežinodamas kur. Nugara atsirėmė į statulą ir užsimerkė. Nebenorėjo nieko regėti. Staiga jis pajuto šilta kapsejimą jam ant žando. Pažvelgė aukštyn. Statula žiurejo į jį žemyn ir verkė krauju. Tada Rokas pajuto kaip suspurdo jo Širdis. Ją perdūrė verentis skausmas. Viskas aptemo. Jo akyse stovėjo rankena..
- Kas? Daryk greiciau,- ragino Edvinas.
Rokas žiūrėjas į rankeną papurtė galvą.
- Ne, nieko,- tarė rokas darydamas duris – Vou!!
Vos prasivėrus durims katinas nėrė pro Roko kojas laukan ir nudūme pieva...
ganėtinai orginalu 
Stai isn animezonieciu pasireiske dar vienas talentas
Na o db kas buvo netaip ispudinga: tai keletas gramatiniu klaidu( na bet ju galima ir nepastebeti, nes kai tokia istorija...
juodas teisingas keistuolis 
Comment