Rezultatai 1 iki 2 iš 2

KRŪTYS IR ČIUPTUVAI: JAPONIŠKOJI PATIRTIS

  1. #1
    Lietuviškoji anime svaja
    titanai avataras
    Įstojimo data
    2012 11 14
    Vietovė
    Milan
    Įrašai
    155
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    8

    KRŪTYS IR ČIUPTUVAI: JAPONIŠKOJI PATIRTIS

    Pasimetusi Cenzūra ir Baudžiamieji Kodeksai

    Kas liečia iliustruotą erotiką, Japonija visąlaik išsiskyrė iš pasaulinės minios. Nuo ankstyvųjų 18-to ir 19-to amžių erotinių šunga spausdinių – pornografinio požanrio, geriau žinomo ukiyo-e vardu – japonų kultūra savanoriškai priėmė ekstremaliai grafiškus seksualinius vaizdavimus. Tokie šunga artistai, kaip Janagava Šigenobu [Yanagawa Shigenobu] ir Mijagava Isšo [Miyagawa Isshô], tapė įvairias poras, Geišas bei homoseksualius Samurajus ir jų Kabuki „kagema“ partnerius akto scenose, kol visi, nuo namų šeimininkių iki Samurajų, kolekcionavo šiuos visur paplitusius grafiško seksualumo šunga.

    Šis atvirumas ir priimtinumas visąlaik neramino labiau puritoniškus Vakarus, kurie pripratę laikyti seksą už uždarų durų ir ruduose popieriniuose maišeliuose. Dėl šių skirtingų traktavimų, atsirado daug neteisingų terminų vartojimų, susijusių su japonų kultūra, ypač su seksualine tracija [mores].

    Apie 1920-uosius, modernizuota, dekadentiška japonų visuomenė buvo užfiksuota Saseo Ono, kuris piešė erotinius naujų, seksualiai išsilaisvinusių „flapper“ merginų kartūnus. Jo piešiniai buvo laikomi ero-guro-nansetsu (erotinio grotesko nonsensu) menu, kuris buvo kaip pirmtakas moderniajai mangai (komiksams).

    Pionieriai kūrėjai kaip Go Nagai – kuris vėliau išras gigantiškų robotų/mechos žanrą komiksu Mazinger Z – pradėjo savo Harenchi Gakuen [Nepadorioji Mokykla] stripą berniukų komikse, Šonen Džiump [Shonen Jump], dar 1968m. Jame buvo vaizduojamas ekstensyvus nudizmas, alkoholizmas ir mah-jong žaidimai. Savaime suprantama, visa Japonijos TMA: Tėvų Mokytojų Asociacija [PTA: Parents Teachers Association] sukėle ginklus, bet tai buvo moderniosios erotinės mangos, kuri sprogo 1970-ųjų m. viduryje, pradžia.

    Bėgant metams, japonų manga išsivystė ir laipsniškai nutolo iki aiškiai apibrėžtų rinkų, bendrai skirstomų į penkias pagrindines kategorijas: šonen (berniukų), šojo (mergaičių), redisu arba redikomi (moterų), seidžin (suaugusiųjų erotikos) ir seinen (jaunų vyrų, iš tikro turint galvoje asmenis tarp 14-40 metų). Tipiškai, šie komiksai išskiriami į beveik nususkaičiuojamas subdivizijas, pvz., seidžin padalyjama į futanari (transeksualizmą), lolikon (Lolitos kompleksą), ir daugelį kitų. Nepaisant plataus spektro savaitinių, mėnesinių ir kas-ketvirtį metuose pasirodančios mangos, šios antologijos yra efemeriškos, greitai perskaitomos ir išmetamos. Japonų skaitytojai yra labiau linkę išsaugoti savo mėgstamiausių savaitinių stripų surinktus darbus. Šie bunkobonai (400psl. rinkiniai) yra mažesni ir lengviau laikomi, negu jų plytos dydžio pirmtakai.

    Japonijos seksualiniai įstatymai visada buvo ginčų objektu tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Sutikimo amžius yra stulbinantis 13-os metų, kaip parašyta Japonijos Baudžiamojo Kodekso Skirsniuose 176 ir 177, bet, pozityviai žvelgiant, nėra jokio sodomijos įstatymo, todėl homoseksualizmas niekada nebuvo uždraustas. Visgi, dauguma prefektūrų turi dekretus, kurie draudžia „immoralius seksualinius aktus su nepilnamečiais“, dviprasmiška, geriausiu atveju, frazė. Neaišku, ar išverstas „nepilnamečių“ terminas galvoje turi vaikus, kuriems mažiau nei 18m., ar tuos, kurie dar nėra subrendę – virš 20m., pagal Japonijos įstatymą. Neįtikėtinai, vaikų pornografija nebuvo uždrausta iki 1999m., ir tai tik po intensyvaus publikos skatinimo. Tikriausiai, pats svarbiausias legalus statutas, kas liečia erotinę mangą, yra Japonijos Baudžiamojo Kodekso 175 Skirsnio neaiški kalba. Jis draudžia atvirų seksualinių scenų ir suaugusiųjų genitalijų komiksuose vaizdavimą. Dėl to, negalima demonstruoti penių, vaginų ar gaktos plaukų. Dėka šio paskutinio punkto, daugelis šunga paveikslų yra draudžiami viešai rodyti galerijose ir ateityje sukels didelį pasipiktinimą.

    Hentai

    1970m. buvo erotinės mangos sprogimo metai, kai tokie kūrėjai, kaip Takaši Iši [Takashi Ishii], tapo kultiniais herojais. „Mano darbas nebuvo pornografija,“ teigė menininkas, vėliau tapęs režisieriumi, 1994m. „Jis buvo apie vyrų-moterų santykius ir bendravimą. Kad tai pavaizduočiau, man reikėjo įterpti seksą, kadangi seksas yra modernių santykių veidrodis.“

    Šie santykiai greitai pagavo pravardę „hentai“. Vakaruose sąvoka tapo sinonimiška su itin seksualizuota manga ir anime, tačiau Japonijoje ji turi keletą prasmių, įskaitant „metamorfozę“ ir „nenormalumą“, bet dažniausiai ji turi stipresnę negatyvią implikaciją, kol „seksualiai iškrypusi“ ir eksplicitinė manga dažnai vadinama jū hachi kin („draudžiama parduoti asmenims, kuriems nėra 18m. ar mažiau“). Eči [ecchi] manga – labiau panaši į „cheesecake“ pinapo meną – taip pat ėmė rastis. Hentai anime ir manga leidžia pavaizduoti tokius seksualinės fantazijos elementus, kurie būtų fiziškai neįmanomi ar socialiai nepriimtini fotografijoje ar gyvo veiksmo filme. Kuriantis įvairiems specializuotiems fetišo komiksams, absurdiškai išpūsti „angriški“ [Engrish] pavadinimai, kaip Women Live for Sacrificial Ripe Love! ir Perverted Flight of Love patraukė skaitytojų dėmesį. Savo viršūnėje, buvo apskaičiuota, kad prekystaliuose kiekvieną mėnesį pasirodydavo maždaug 70-100 erotinių manga knygučių.

    Kaip ir Vakaruose, mangai visą laiką teko grumtis su pavyduoliais ir cenzūros problemomis, kad ir kaip laisvai jos atrodytų pagal Vakarų standartus. Deja, leidėjams bandant apeiti Baudžiamojo Kodekso 175 Skirsnį, jie galiausiai sukūrė daugiau problemų negu jų išsprendė. Vien todėl, kad genitalijų vaizdavimas buvo draudžiamas įstatymo, nesustabdė kūrėjų nuo jų piešimo, o leidėjams teko paslėpti įžeidžiančius organus. Apokritinės istorijos apie tai, jog moksleivės buvo samdomos už skatikus tam, kad per atostogas iš leidėjų užsidirbtų pinigų ledams, užbaltinant įžeidžiančius penius, vaginas ir gaktos plaukus, greitai pasklido, paversdamos niekais visą cenzūros problemą. Laikui bėgant, leidėjai sugalvodavo vis naujų ir naujų būdų, kaip paslėpti seksualinius organus, naudojant reprezentacinius vaizdus, kaip baklažanus ar raketas, bei pikseliavimo technikas. Bet šie netrukus sumažėjo dydžiu, tapdami mažu juodu kvadratėliu per penį ar neaiškiu paveikslėlio suliejimu, tiek stipriai, kad įstatymas beveik būdavo apeinamas.

    Teisinės skylės dėl suaugusiųjų genitalijų taip pat privedė prie netikėtų lolikon (Lolitos komplekso) komiksų atsiradimo. Greitai visas nepatogiai seksualizuotų mokinukių vaizdas stipriai apžios Japonijos vyriškumą.

    Lolikon

    Kawaii („mielumo“) estetika yra itin paplitusi Japonijoje, ypač mangoje. Dažnai matomos klasikinių charakterių „super-deformuotos“ ir „čibi“ versijos, ir visur paplitusi Hello Kitty, priklauso šiai ideologijai. Panašiai, mokinukė savo uniformoje taip pat tapo pabrėžtinai erotiniu ir fetišistiniu Japonijos simboliu – kaip Britni Spyrs [Britney Spears] vaizdo įrašai ir Šv. Triniano filmai Vakaruose – tik dar labiau. Šios dvi koncepcijos taip giliai įsišaknijusios japonų kultūros psichikoje, kad, kartu, jos sudaro keistą susidūrimą tarp hentai ir kawaii, erotizuotų bet ko mielo idealą.

    Manga leidėjams suvokus, kad jie negali vaizduoti suaugusiųjų genitalijų, jie skatino kūrėjus piešti jaunai atrodančius mielus personažus, kadangi nebuvo įstatymo, kuris draustų vaikų genitalijų vaizdavimą, kas buvo neapgalvota teisinė skylė.

    Šis, lolikon, manga žanras yra tikriausiai mažiausiai ginamas ir palatalizuojamas Vakariečių akims. Dar žinomas kaip „Lolitos kompleksas“ (pagal Vladimiro Nabokovo knygą, Lolita, kurioje pagyvenęs vyras tampa seksualiai apsėstas 12-mete mergaite), jis yra plačiai paplitęs fenomenas Japonijoje, kur nors ir dažnai kritikuojamas, vis dėlto yra atvirai parduodamas įprastuose knygynuose bei prekystaliuose.

    Per 1980 dešimtmetį, žymūs lolikon mangakos buvo Nonki Miyasu, Kamui Fujiwara, Yoshito Asari, ir Aki Uchida. Hideo Azumos 12 puslapių istorija „Mašina, Kuri Išniro Iš Jūros“ [Umi Kara Kita Kikai] buvo geras savi-leidybos (doudžinši) seksualinės mangos apie jaunas merginas – kaip Azumos žurnalas Cybele – pavyzdys. Jo kūryba tapo populiari tarp moksleivių vaikinų, nes daugelis iki tol publikuotų erotinių mangų buvo apie subrendusias moteris, kol Azumos darbai linko prie labiau tradicinės kawaii srities. Nors ne visada pornografiška (išskyrus 1992m. stripą Kusari), Azumos manga turėjo seksualinių elementų ir pagrindė kelią labiau pornografiniems manga žurnalams – kuriuose buvo vaizduojamos paauglės merginos. Taikytina auditorija – nuspėjamai – buvo vyrai, ofiso darbuotojai, einantys 20-30 metus.

    Lolikon istorijų šerdis buvo sudaryta iš tokių santykių, kaip tarp mokytojo ir mokinės, brolio ir sesers, ar seksualinių bandymų tarp dviejų vaikų. Moters mangakos Kavoru Vatašijos [Kaworu Watashiya] Kodomo No Jikan [Nimfetė] yra pavyzdys serijos, kuri nors ir ne pornografinė, vis tiek yra jautri tema – tai istorija apie devynmetę mergaitę, kuri įsimyli savo mokytoją. Seven Seas Entertainment 2006m. iš pradžių licencijavo seriją platinti Šiaurės Amerikoje, bet galiausiai buvo atmesta ir pripažinta per daug kontroversiška Amerikos publikai, nepaisant to, kad serijoje nebuvo jokių sekso scenų.

    Autorė ir sociologė Šaron Kinsela [Sharon Kinsella] teigė, kad lolikon išsivystė iš 1980-1990m. mangos, sukurtos moterų artisčių moterims, populiarumo, kaip, pvz., persirengėlė herojė, Ledi Oskar, iš Rijoko Ikedos [Riyoko Ikeda] „Versalio Rožė“. Ji tikėjo, kad vyrai angažovosi šituo stiliumi ir pradėjo kurti savo pačių fan-fikcijas. Žanrui vystantis, jis perėjo nuo šių mielų, kietų didmergių iki merginų kaip seksualinių aukų vaizdavimo: nuogų, bejėgių, išsigandusių ir kartais surištų ar surakintų. Tai vėliau pasireiškė kompiuteriniuose žaidimuose ir animuotuose video.

    Japonų anime režisierius ir Oskaro laimėtojas Hajao Mijazaki [Hayao Miyazaki] pasakė 1988m. Animage interviu metu, kad jis buvo linkęs rinktis savo herojėmis merginas, bet „tai sudėtinga. Jos iš karto tapdavo lolikoniškais gokko (Lolitos komplekso fanų žaislų) subjektais. Tam tikra prasme, jeigu norime pavaizduoti ką nors, kaip teigiamą rolės modelį, neturime kito pasirinkimo, kaip padaryti juos kuo mielesniais. Bet šiuo metu, egzistuoja per daug žmonių, kurie begėdiškai vaizduoja [herojes] tarsi jie norėtų turėti [merginą] kaip augintinį, ir taip pasitaiko vis dažniau ir dažniau.“

    Šonen-ai

    Šonen-ai, tiesiogine prasme, reiškia „berniukų meilę“ ir yra manga, kuri fokusuojasi labiau ties romantika, vietoj atviro seksualinio turinio. Šonen-ai prasidėjo kaip šojo (merginų) požanris ankstyvuosiuose 1970m., tokiais darbais, kaip Keiko Takemijos [Keiko Takemiya] Kaze To Ki No Uta (Vėjo ir Medžių Giesmė), kurios veiksmas vyko romantinėje vėlyvojo 19a. Europoje. Kaip vienas redaktorius Frederiko L. Schodto knygoje Manga! Manga! pastebėjo: „Meilė tarp vaikinų kitoje šalyje buvo taip toli nuo paauglių merginų pačių realybės, kad tai visai neatgrasė, bet vis tiek suteikdavo surogatiškai gyvybingą patirtį.“

    Viena pačių populiariausių visų laikų šonen-ai mangų yra Akimi Jošidos [Akimi Yoshida] „Bananinė Žuvis“. Brutali ir, tuo pačiu metu, humoristinė istorija apie gaujų karus 1980m. Niujorke, ji pasižymėjo lėtai besivystančiu romansu tarp dviejų vyrų protagonistų, gaujos lyderio Ešo Lynkso [Ash Lynx] ir japonų fotografo padėjėjo Eidžio Okamuros [Eiji Okamura]. Dėl veiksmo sekvencijų ir puikaus naratyvo, homoerotinė istorija turėjo didžiulę pereinamąją publiką, nepaisant itin brandžių temų – kaip Ešo seksualinio žaislo vaidmens savo kriminaliniam mentoriui Papai Golzinui. Serija į anglų kalbą buvo išversta Viz Medijos ir surinkta į neįtikėtinus 19 tomų, kurių kiekvienas buvo 192psl. ilgio.

    Dar viena šonen-ai manga, kuri buvo neseniai išversta JAV DC Komiksų CMX linijos yra Nuo Eroikos Su Meile [From Eroica With Love], apie atvirą anglų lordo ir meno vertybių vagies – absurdiškai pavadinto Dorianu Raudonąja Glorija [Dorian Red Gloria] – dar žinoma kaip Eroika, kurio tikslas yra „persekioti ir sučiupti gražius dalykus... bei žmones.“

    Pats šonen-ai terminas yra daugiausia išnykęs Japonijoje šiais laikais, ir labiau populiaresnė frazė „berniukų meilė“ yra vartojama, siekiant apibūdinti šias romantiškas gėjų istorijas. Tačiau neišvengiamai romantika ir meilė veda prie sekso, – tipiško japonų kompartmentalizmo būdų, – kas pagimdė naują požanrį, yaoi mangą.

    Yaoi

    Yaoi žanras dominuojančiai fokusuojasi ties vyrų/vyrų seksualiniais santykiais ir yra skirtas vyresnėms moterims. Japonijoje, jis geriau žinomas kaip „Berniukų Meilė“ arba BM. Originaliai, daugelis medžiagos buvo vadinama Birželiu, taip pavadintos dėl 1978m. antologijos, kuri pradėjo žanrą. Joje dominavo „tanbi“ (senamadiškas terminas, reiškiantis grožio garbinimą ir siekimą) romansai, kur istorijos buvo parašytos „gėlėta“ kalba, o piešta itin minkštai, kas buvo paveldėta iš šojo mangos. Yaoi vardo kilmė atsirado iš angliškų raidžių japonų frazės akronimo: YAma nashi, Ochi nashi, Imi nashi; arba: „jokios kulminacijos, jokio tikslo, jokios prasmės“. Terminas atsirado ankstyvuosiuose 1970m., siekiant apibūdinti bet kokį savo-leidimo doudžinšį, kuris buvo ekscentriška, žaisminga parodija. Visgi, nuo tada jis buvo asocijuojamas su seksualiai eksplicitinėmis homoseksualiomis istorijomis...

    Nors žanras yra skirtas moterims ir merginoms, dalis gėjų ir biseksualų vyrų taip pat skaito BM darbus, kaip Be X Boy bei Dear+, o japonų mangakos, kaip Kodaka Kazuma, atsargiai vadina savo darbus yaoi vardu, apibūdindami juos Vakariečiams.

    Yaoi manga tapo ekstremaliai populiari Vakaruose, dėka jos labiau „meinstryminių“ giminaičių. Tiek stipriai, kad yra daug Vakarų kūrėjų, piešiančių naujas istorijas, ir egzistuoja net kelios žanrui dedikuotos konvencijos visoje Amerikoje, kaip Yaoi-Con Sanfranciske, kurios lankomumas padidėjo triskart nuo jos pradžios 2001m. Kas prasidėjo kaip smulki subkultūra, per paskutiniuosius tris metus, tapo klestinčia rinka, kai tokie leidėjai, kaip Yaoi Press, Better With Boys Press, ir Yaoi House iškėlė savo galvas. 2006m. Dramaqueen leidėjai debiutavo savo kas-ketvirtį metuose išleidžiama antologija RUSH, kurioje buvo surinkti meninių darbų iš globalių kūrėjų. Japonų yaoi taip pat reguliariai verčiamas visame pasaulyje tokių kompanijų kaip Digital Manga Publishing brendų 801 Media ir June, bei Dramaqueen, Kitty Media, ir Tokyo Pop priklausančiam Adult BLU brendų.

    Čiuptuvų Porno

    Vienas iš daugiau siurrealių ir ekscentriškų seksualinių požanrių, įsiskverbusių į japonų manga ir anime kultūrą, yra tai, kas grubiai vadinama „Čiuptuvų Porno“, kur dažniausiai vaizduojama asmens (vyro ar moters) nonkonsensualinė penetracija, atlikta aštuonkojų, šliužų, ir, kas pasitaiko labiau, piktų demonų ar ateivių su keliais čiuptuvais. Kaip vienas mokytas žmogus pasakė: „japonai gali fetišizuoti bet ką.“

    Bet tai nėra naujas fenomenas. Dar Edo periode, šunga meistrai, kaip Katsušika Hokusai [Katsushika Hokusai] (1760-1849) tapė scenas, kurių viena yra liūdnai pagarsėjusi vardu Sapnas apie Žvejo Žmoną, sukurta 1814m. Hokusai buvo artistas, kuris pirmas į apyvartą paleido terminą manga (kas reiškė „aikštingi“ arba „nerūpestingi piešiniai“), ir jo žymus paveikslas, kuriame moteris mylisi su aštuonkoju, įkvėpė daug Japonijos puikių dailininkų, įskaitant Masami Teraokos 2002m. Sara ir Aštuonkojis/Septintasis Rojus, bei Tošio Saeki [Toshio Saeki] Okto-Mergina. Saeki – Japonijos iliustracijos meistras – pasidalino savo susidūrimu su įstatymu: „Mano knygos patraukė vietinės vyriausybės agentūros, kuri stebi tokius dalykus, dėmesį,“ atskleidė Saeki, 2001m. interviu su Stivenu Lemonsu [Stephen Lemons]. „Jeigu gauni tris perspėjimus per metus, tavo knygos nebeleidžiama pardavinėti knygynuose. Savaime suprantama, mano publikacijos nebuvo populiarios tarp policininkų, bet ne pakankamai, kad būtų uždraustos,“ sakė japonų erotikos krikštatėvis.

    Iš pirmo žvilgsnio, nišinis fetišas Japonijoje tapo meinstrymu, kai 1986m. išėjo Tošio Maedos [Toshio Maeda] Urotsukidöji saga (Vakaruose žinoma, kaip Legend of the Overfiend) [Legenda apie Ultra-Išgamą]. Tai istorija apie demonus ir „žmogžvėrius“, susiliejusius su žmonių pasauliu, kuriame visos moterys tampa niekada neapsirengusiomis prostitutėmis, visada pasirengusiomis patirti seksualinį aktą su bet kokiu vyru. Pagrindinė čiuptuvų erotikos priežastis yra Skirsnio 175 uždraudimas rodyti penius, todėl išradingi anime ir manga menininkai panaudojo čiuptuvą kaip pakaitalą. „Tuo metu, buvo nelegalu sukurti sensualinę sceną lovoje. Aš pagalvojau, kad reikia kažko imtis, kad išvengčiau tokios normalios sensualinės scenos. Todėl aš sukūriau padarą. [Jo čiuptuvas] nėra [penis]. Aš galėjau teigti, vietoj pasiteisinimo, tai ne [penis], tai tik padaro dalis. Suprantate, padarai, jie neturi lyties. Padaras yra padaras. Todėl tai nėra nešvanku – nėra nelegalu,“ Maeda gyvai teisinosi.

    Prieš Urotsukidöjį, Maeda jau buvo liūdnai pagarsėjęs dėl atvirų sekso ir smurto vaizdavimo scenų savo darbuose. Jam pabodo klišinis ankstyvosios erotinės mangos pasaulis, ir jis ieškojo būdų, kaip pakreipti žanrą į naują pusę. „Aš labai norėjau sukurti kažką kitoniško, bet redaktorius spaudė mane, sakydamas, kad imčiausi paprastos mangos suaugusiems – istorijos apie tipišką biznismeną, kuris įsimyli ofiso moterį, – tokią nuobodžią istoriją. Tačiau aš troškau sukurti kažką ypatingo. Vyriausiasis redaktorius priešgyniavo mano idėjai, bet aš nenusileidau,“ prisiminė menininkas.

    Maedos manga buvo adaptuota į kontroversišką anime filmą, o artistas/rašytojas sukūrė netgi dar labiau perversinių su čiuptuvais susijusių darbų, kaip Demon Beast Invasion, Injukyoshi (dar žinomu kaip Obscene Beast Teacher) ir la Blue Girl, o šis pastarasis net sulaukė gyvo veiksmo versijos.

    Visgi, žaginimas čiuptuvais neliko tolimųjų Rytų pakrantėse. Rugsėjį, 2007m., Marvel Komiksai Jungtinėse Valstijose sukėlė nepasitenkinimo audrą, kai publikavo komikso Heroes for Hire #13 viršelį, nutapytą pripažintos moters japonės manga artistės Sanos Takedos. Komikse vaizduojamos trys herojės, surištos ekstremaliai submisyviomis pozomis, kol merginų rūbai atlaisvinti, o prakaitas ir glitėsiai varva nuo jų kūnų. Keli čiuptuvai matomi artėjantys prie išsigandusios trijulės. Fanai užvažiavo Marvel dėl jų „hentai čiuptuvų porno“ vaizdavimo ant komikso, skirto 13+, viršelio ir dėl mizoginiškos paveikslėlio natūros – argumento, kurio leidėjai taip iki galo ir neatrėmė. Tikriausiai šis čiuptuvų porno aspektas suteikia jai tokią blogą reputaciją, kadangi tiek daug jos yra paremta žaginimo fantazijomis ir non-konsensualiniu seksu, o tai aiškiai parodo tamsiąją mangos psichikos pusę.

    Futanari ir Bakunyu

    Kiti mangos nišiniai fetišai yra futanari ir bakunyu. Futanari („dviformė“) manga specializuojasi erotiniuose hermafroditų, interseksualistų, ar veikėjų su abiem genitalijomis, pasakojimuose. Dar vadinamos kaip „bybmergės“ [dickgirls] ar „jos-vyrai“ [shemales], futanari yra mandagiau žinoma kaip „naujoji-pusė“. Dažniausiai piešiamos mielu anime stiliumi, jų pavyzdžiai būtų: Q Behind Moon, Haruki Genijos Raijinkai, ir mažiau atviras Boku No Nutatsu No Tsubasa [Mano Du Sparnai], kurio autorius yra Tošiki Jui [Toshiki Yui].

    Specifinis futanari požanrio fetišas yra vieno veikėjo objektų įkišimas į kito veikėjo šlaplę, iš ko futanari gauna seksualinį pasitenkinimą. Bet susitikus dviem futanari charakteriams, vienas futa neįmanomai įdeda jos penį į kitos šlaplę.

    Futanari akivaizdžiai dalijasi tuo pačiu fetišu kaip ir su Vakarų transeksualų pornografija, bet jos egzekucija artimesnė juri (lezbietiškam) žanrui ir yra lezbiečių tematikos, kur naudojamas prisegamas vibratorius, ekstensija. Tai leidžia istorijoms pasirodyti labiau lezbietiškam kontekste, kas yra patraukliau heteroseksualiems japonų vyriškiams.

    Egzistuoja didelis skaičius futanari hentai manga ir anime, įskaitant nuostabiai deskripcinius: Alice In Sexland, Bondage Game, Dickgirl Bride, Erotic Torture Chamber, Hot Tails, Pink Sniper Maniax, Project Boobs, Shemale Behavior, ir Sister, Sperm, Glasses.

    Kaip ir daugelyje hentai tipų, egzistuoja tam tikras fetišų santykis, ir futanari nėra išimtis, dažnai kombinuojamas su „bukkake“, BDSM, mergytėm-katytėm, lolikonu, ir čiuptuvų seksu. Dažnai futanari veikėjai turi beveik komediškai milžiniškus falus, kurie yra savo potraukiu lyginami su kitu fetišu, „bakunyu“ – moterim arba futanari su gigantiškom krūtim – ir šie fetišai dažnai yra persipynę tarp vienas kito.

    Bukunyu fokusuojasi ties moterimis su neįtikėtinai didėlėm krūtim (tiesiogine prasme: „sprogstančios krūtys“) ir tai tikriausiai susiję su japonų troškimu siekti visko Vakarietiško, kadangi dauguma japonių moterų turi mažesnes krūtis, negu jų Kaukazietiškos pusseserės. Tai ta pačia vena panašu į japonų mažmenininkus, kurie pardavinėja prikimštas kelnaites, kad suteiktų moterims pilnesnę, „Vakarietišką“ sėdimąją. Bakunyu istorijos nėra vien apie seksą – nors tai pagrindinė tema – ir daugelis jų koncentruojasi ties vyriškos lyties protagonisto santykiais su savo meilės objektu, jiems vystantis tam tikrą laiką. Šis „romantiškas“ traktavimas dažniausiai baigiasi seksu.

    Bakunyu nevaržo savęs vien heteroseksualiais santykiais – jie taip pat gali turėti kažkiek lezbietiškų (juri) mangos elementų. Pavyzdžiai yra Mėlynos Akys [Blue Eyes], devynių tomų hentai manga autoriaus Tohru Nišimaki [Tohru Nishimaki] bei Visi, Kuriuos Tu Darai... Aš Galiu Geriau [Anyone You Can Do…I Can Do Better] dviejų dalių JAV bakunyu anime (serijos Pieno Narkomanai [Milk Junkies], dar žinomos kaip Skanių Papų [Boobalicious] dalis), kuriame vyras korepetitorius yra pasamdomas mokyti labai šauniai nuaugusių merginą, kurią jis nespėjamai suvilioja, kartu su jos lygiai taip pat mamutiškai tešmenuota motina.

    Tamsioji Troškimo Pusė

    1989m. erotinės mangos terpė pakliuvo į krizę. Ji buvo pažymėta milžinišku nepasitenkinimu dėl liūdnai pagarsėjusių – bei žiaurių – trijų darželinukių mergaičių pagrobimo, žmogžudystės ir seksualinės molestacijos, kurias įvykdė Tsutomu Mijazaki [Tsutomu Miyazaki], otaku (obsesyvus fanbojus), kuris buvo didelis lolikon manga gerbėjas. Tokijo Aukščiausiasis Teismas pripažino jį esant sveiko proto, teigdamas, kad „žmogžudystės buvo apgalvotos ir jos kilo iš Mijazakio seksualinių fantazijų,“ ko pasekoje jį nuteisė myriop.

    Ši byla sukėlė chaosą tėvų ir mokytojų grupėse, kurios domėjosi seksualiniu ir smurtiniu tam tikrų mangų kontekstu. Japonijos ne-pelno siekianti organizacija, pasivadinusi CASPAR, tvirtino, kad lolikon ir kitokie anime skatino seksualinius nusikaltimus. Grupė rengia kampanijas už nepilnamečių vaizdavimo reguliaciją pornografiniuose žurnaluose ir vaizdo žaidimuose. Pagal Mičiko Magaoko [Michiko Magaoko], ne-pelno siekiančios organizacijos, pasivadinusios Jaunuolių Gidu, įkurtoje 2003m. Kijote, maždaug pusė iš svaiginamų 2000 pornografinių anime vardų, distribuojamų Japonijoje kasmet, buvo vaizduojamos mokyklinio amžiaus merginos. Osakoje grįstos Vaikų Apsaugos Agentūros darbuotoja Mitsui Kondo ginčyja, kad šie filmukai iškreipia požiūrį į moteris: „Tokia situacija mūsų visuomenėje darosi pavojinga mergaitėms... Mes turime pagalvoti apie jas, prieš kalbėdami apie ekspresijos laisvę.“

    Nepaisant to, Mijazakio žmogžudystės yra, visgi, išskirtinės, ir sala-valstybė patiria daug mažiau žaginimų ir žudymų incidentų, negu Amerika. Kaip atsakas į plačios visuomenės įtūžį dėl ikimokyklinukių nužudymo, manga industrija įkūrė savi-reguliacinę grupę, pavadintą Ekspresijos Laisvės Saugojimo Komiksuose Asociacija. Vedama kelių aukšto profilio mangakų (komiksų profesionalų), jie perėjo į kontra-puolimą, kovodami už kūrybinę laisvę ir atakuodami cenzūrą. Galiausiai, jiems pavyko, ir iki 1994m. mangos raganų medžioklė atlyžo, Japonijos moralės mažumai patraukus taisyti skriaudas kitur. Kaip žymus asmuo pasakė: „Kurį laiką dėl to virė šurmulys, bet dabar viskas atrodo beveik taip pat, kaip anksčiau.“

    Nusipelnę seksologai Miltonas Diamondas ir Ajako Učijama [Ayako Uchiyama] pastebėjo stiprų ryšį tarp dramatiškos pornografinės medžiagos kilimo Japonijoje nuo 1970m. iki šių dienų, ir dramatinio seksualinio smurto nuosmukio, įskaitant nepilnamečių nusikaltimus bei smurtą prieš vaikus, kuriems nėra 13-os metų. Jie taip pat citavo panašius atradimus Danijoje ir Vakarų Vokietijoje, tikindami, jog šalių susirūpinimas paplitusia atviro sekso medžiaga ir dėl jos kylančio seksualinio smurto buvo neteisingas. Žengdami toliau, jie teigė, kad Japonijos seksualinių nusikaltimų redukavimas tuo periodu galėjo būti įtakotas įvairių veiksnių, įskaitant erotinę mangą. Kaip Alanas Mūras [Alan Moore] pasidalino savo straipsnyje apie pornografiją Arthur žurnale: pornografija veikė kaip „vožtuvas ant slėgimo puodo“.

    Greta daug kitų priežasčių – įskaitant aukštą socialinės atsakomybės pojūtį japonų visuomenėje – nemažai ginčytųsi, jog dėlto, kad japonai taip atvirai nagrinėja savo giliausias, tamsiausias fantazijas mangoje, animacijoje, ar gyvo veiksmo filme, vos keli individai kada nors turi poreikį juos išreikšti. Tokie darbai, kaip Pražūtingas Žagintojas [Pernicious Rapeman], veikia tarsi katarsiška iškrova skaitytojams, ir, paprastai sakant, daugelis japonų atskiria fantaziją nuo realybės. Kita šių seksualiai smurtiškų komiksų anomalija yra ta, kad daugelis jų kuriami moterų, ir, ištyrus nuodugniau, iš tikrųjų pastato moterį į dominuojančią rolę, vietoj buvimo auka, kas toliau sunkina problemą.

    2004m. visa cenzūros problema vėl pakilo į orą, kai sausio 13d., Suva Juudži [Suwa Yuuji] (pseudonimu „Gražūs Plaukai“) [Beauty Hair] pornografinė manga Misšitsu [Misshitsu] (Medaus Kambarys) buvo pripažinta „obsceniška“ teisėjo Judžiro Nagatani [Yujiro Nagatani], kuris priklausė Tokijo apskrities teismui. Medaus Kambarys buvo originaliai išleistas 20,000 spausdinių kopijų, parduodamų visoje Japonijoje.

    Teismo protestas, po Baudžiamojo Kodekso 175 Skirsniu, buvo suformuluotas taip: „kūnai [kurie] buvo nupiešti realistiška maniera be didelių pastangų paslėpti [genitalijas], kas padaro juos seksualiai atvira ekspresija, yra laikomi pornografine medžiaga,“ sakė teisėjas. Nagatani taip pat teigė, kad manga buvo „daugiausiai paskirta nemaskuotoms, detalioms seksualinių scenų atvaizdavimams,“ kurių „jokia sveika visuomenė neturėtų leisti“. Leidėjai gynė Medaus Kambarį, laisvos ekspresijos pagrindu, ir ginčyjo, kad piešiniai negali būti laikomi tokiais pat realiais, kaip nuotraukos ar vaizdo paveikslėliai. Bet teisėjas paskyrė Motonoriui Kiši [Motonori Kishi] – Šobunkan Namų [House Shobunkan] leidybos prezidentui – vienerių metų kalėjimo terminą. Kad išvengtų arešto nuosprendžio, Kiši nenoriai prisipažino kaltu, ir nuosprendis buvo pakeistas į ¥1.5 milijono jenų ($14,000 JAV) baudą 2005m. birželį.

    Pirmas milžiniškas nešvankumo teismas 20-čiai metų Japonijoje pasiuntė smogiamąją bangą po manga pasaulį, kur daugelis menininkų ir leidėjų ėmėsi savi-cenzūros, kaip anksčiau, o parduotuvės išvalė savo mangos vien-suaugusiems skyrius. Byla dundėjo kurį laiką, bet paskutinėje apeliacijoje 2007m., Aukščiausiojo Teismo Pirmasis Teisėjas anuliavo Matonorio Kiši apeliaciją, kas reiškė, jog leidėjas privalėjo sumokėti ¥1.5 milijono jenų baudą. Net tuomet, kai spauda prarado interesą, viskas grįžo į savo vietas, kaip buvo nuo maždaug 1700-ųjų. Teisingai ar klaidingai, ekstremali erotinė manga toliau vystosi Japonijoje, ir užsienyje, kol jų daugiau ar mažiau nekaltesnių pirmtakų populiarumas nesustoja augęs.


  2. #2
    Rašytojas

    Viktoras avataras
    Įstojimo data
    2008 03 17
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    252
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Puikus straipsnis, išsami dokumentika (kinda), nebūtina parodyti, įterpti pavyzdžių, kad apibūdintum dalyką, kuris egzistuoja. Respects.

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •