Paremti dabar Šiam mėnesiui reiktų: 12 EUR, gauta: 2 EUR (17%)

Žiūrėti balsavimo rezultatus: [Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. dabmaster

Balsavo
7. Jūs negalite čia balsuoti
  • Tarp lapijos ir vaistažolių

    2 28.57%
  • Boys love

    5 71.43%
Rezultatai 1 iki 8 iš 8

[Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. dabmaster

  1. #1

    JuusanKitsune avataras
    Įstojimo data
    2014 07 08
    Vietovė
    ~♥
    Įrašai
    201
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    7

    [Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. dabmaster [BALSAVIMAS]



    Po dviejų šimtų metų, kovų ringas ir vėl atsidarė. Šį kartą susikaus senbuvė, daugel kartų ant ledo palikusi kitus JuusanKitsune ir naujokas, tikrų tikriausias kovų švėžiena - dabmaster
    Belieka tikėtis, kad ginklų jie nenumes ir susipeš sėkmingai!



    KOVOS INFORMACIJA

    Žanras: Boys Love (BL)
    Apimtis: nuo 500 iki 1500 žodžių
    Deadline: 2018-01-15




    Laumės sutrukdyti norėjo, interneto laidus nukirpti ir aptekint egzaminais su atsiskaitymais, bet darbai išvydo dienos šviesą ir su dideliu džiaugsmu galime juos sugraužti kaip sausainius.





    Darbai:




    JuusanKitsune
    Tarp lapijos ir vaistažolių
    (820 žodžiai)

    Spoileris:

    Medžiais aptekęs miškas, nusidažęs rudeniniu raudoniu. Geltoni lapai, kaip bitės krito ant spalvomis išmarginto kelio. Šviesiaplaukis, persimetęs per nugarą nešulį, ėjo gilyn į tankmę, žvalgydamasis, žaliomis akimis ieškodamas rožinių žiedelių – dirvinės aklės.
    Jaunuolis nė nenumanė, kad jį seką dvi smalsios, ryškios kaip ramunėlio vidurys akys. Padaras kaip šešėlis judėjo medžiais, neatsilikdamas nuo svečio. Tamsūs, kaštoniniai plaukai, buvo supinti, apkaišioti jonažolėmis, kurios puikiai derėjo prie akių.
    Tačiau ryškių gėlių į plaukus nedera dėtis, jeigu nori likti nepastebėtas.
    Kaštonius lyg voverė, liuoktelėjo ant kitos šakos, o su lyg nusileidimu, sruoga paleido laikytą geltonąjį žiedą ir šis lengvai, kaip pūkas, nukrito ant miško paklotės, auksiaplaukiui po kojomis.
    Ne tokia nuostabi priedanga akimirksniu sugriuvo.
    Jaunuolis pasilenkė prie nukritusio žiedo ir su pieštų galiukais jį paėmė į rankas. Rudas plaukas buvo įsivėlęs tarp žalių lapelių, pernelyg ilgas, kad būtų galima sakyti „ak, tai turbūt Onos katino kailis“, viso labo tai buvo „po perkūnais, tai ir vėl Kaštijus“ .
    - Kiek kartų man reikia sakyti, tu užsimuši, - pratarė, užversdamas galvą į medžių kamienus.
    - Iš čia geriau matosi gėlių žiedai, - bandė išteisinti save įsitaisydamas ant šakos.
    - Kad jau šitaip sakai, - akivaizdžiai netikėdamas tokiu paiku melu tarstelėjo. – Tai sakyki, kur dirvinė aklė?
    - Esu įsitikinęs, kad ją rasi prie dirvos, einant į kairę, penkis žingsnius paėjęs link dobilų paūksmės ir ta-
    - Esu įsitikinęs, kad man prireiks tavo pagalbos, - dabar jau su pertempta šypsena. – Todėl leiskis ant žemės, nes aš esu aklas kaip kurmis.
    Netrukus prie kaimo žolininkės sūnaus, nusileido miškaitis, dar kitaip vadinamas Kaštijumi.

    Gyveno geltonakis giliai miške ir galima sakyti, kad nebuvo žmogus, ar bent jau taip sklido gandas vietinėje apylinkėje, nes žmonės neturi ryškių, kaip vėdryno žiedas, akių. Skyrėsi jaunuolis nuo kitų, savo tvirtomis rankomis ir kojomis, kuriomis it voverė šokuodavo medžiais ir gąsdindavo naktimis kiekvieną kuris drįsdavo įžengti per mėnulio delčią į tankmę, bet tokia proga, išgąsdinti jaunąjį žolininką, nepasitaikydavo, nes naktimis jis sėdėdavo klėtyje prie žibalinės lempos.
    Žolininkės vienintelis sūnus - Barkūnas, garsėjo kaime kaip gležnas tylenis, bet turintis puikią atmintį, ne ką prastesnę už motinos, tačiau gydyti ligonių, jam vis dar nebuvo galima, jo pareiga – rinkti žoleles, parnešti jų sėklų į namus, o retkarčiais net užrašinėti ir pranešti apie pavojingas, nuodingų augalų sankaupas, kuriuos netyčia gali sužiaumoti karvės ir kiti naminiai gyvuliai.
    Todėl šiandien ir ieškojo tų nelaimėlių rožinių žiedelių, kurie nunuodijo senės Petrės penkiametę ožką. Kokį moralą iš jos gavo, net ir dabar atsiminimus, kūnas pagaugais apeina, net su kočėlu per nugarą gavo, tikrų tikriausia ragana, ne kitaip!
    To nelemto augalo jaunuoliai ieškojo ir nerado, tai po akimis užkliūdavo dirvinė usnis, kurią būtinai turėjo nupjauti su kišeniniu peiliu Barkūnas, nes „motina norės iš jo padaryti nuovirą odai!“. Ar išvysdavo tarp krūmu įsikūrusią didžiagalvę bajorę – „kurią tiesiog privalu sudžiovinti, pažvelk koks puikus žiedas!“. Kol galiausiai, Kaštijaus akys išvydo išgulėtą žolę, o su lyg ją ir vienišą porą aklių.
    - Neveltuj numirė, juk suėdė visą kupetą, - pratarė šviesiaplaukis, nusekęs miškinio akimis.
    Iš nešulio išsitraukė knygelę mediniu viršeliu su lapais įrištais lininiais siūlais. Susiradęs patogų kelmą, atsisėdo, ištraukė plunksną ir rašalą ir... Atkreipė dėmesį į Kaštijų.
    - Ar... kitą kartą, galėsi man pranešti apie... nuodingų augalų sankaupas?
    - Jeigu tik pasakysi kaip jie atrod-, - tačiau nė nespėjo pabaigti sakinio, kaip Barkūnas jau pradėjo su džiaugsmu vardinti kaip atrodo nuodingi žiedai ir kuo skyrėsi nuo paprastų. – Palauk, palauk... kiek ilgio? Kokia spalva? – teko sustabdyti jaunuolio kalbą.
    Šviesiaplaukis pažvelgė į kaštonių, kietai sučiaupęs lūpas. Jam tekdavo vis prisiminti, kad net ir gerasis miško gyventojas nežinojo visų augalų poveikių, ar tai pavadinimų, kuriuos jiems suteikė žolininkai.

    Ruduo negalėjo pasigirti ilgomis dienomis. Jaunuoliai it šešėliai, įsliūkino į klėtį. Barkūnas dar nebuvo turėjęs svečio pas save kambaryje, ar tiksliau – visame „nuosavame“ pastatėlyje, kur buvo laikoma kraičio skrynia ir grūdai su javais, ant sienų pakabintos vaistažolės, o iš lentų sukaltas stalelis, kuris bent kiek pagerindavo rašymą.
    Jaunasis žolininkas, liepė miškiniui tyliai pabūti klėtyje, o jeigu kas – slėptis po javais ir apsimesti miegančiu katinu ar pele, žinoma, jaunuolis nepriminė savo sudėjimu nei katino, nei pelės, jau greičiau... labai didelis, gandras, aptekęs raumenimis, o galbūt voverius? Šviesiaplaukis, į tai numojo į ranka, o tamsiaplaukis prižadėjo, kad niekas jo nepastebės.
    Tad Barkūnas ramiai galėjo nunešti žoleles, motinai, kuri gyveno kitame, greta esančiame didesniame pastate, ir pranešti visas smulkmenas apie vaistažoles ir nuodingžoles.

    Grįžęs į klėtį, uždegė žibalinę lempą ir rado miškinį įdėbusį akis į save. Ir kai striktelėjo! Viena laimė, kad jau buvo pakabinęs lempą, ir kad nukrito kūnas į javus, nes kitaip šoką būtų patyręs, ne tik pats, bet ir nelaimėliai slanksteliai.
    Kaštijus, šypsojosi it atlikęs geriausią pokštą, o šviesiaplaukis užraudo. Kaip nemėgo kai kas nors jį liesdavo! Jausdavosi, kažkaip... Kažkaip...
    - Man taip ir neatsidėkojai, - it savaime suprantamą Vėlionos tiesą pasakė miškinis.
    - Neatsi... hmm... Na ačiū? – išmuštas iš vėžių išvebleno.
    Kaštonius palinko prie žolininko veido, o šviesiaplaukio širdis suspurdėjo, it nujausdama katinančią įtampą, kylančią ore. Jų lūpos susilietė, burnos prasivėrė ir... Šviesiaplaukis atsibudęs it iš po sapno atšoko nuo miškinio. Nuraudę skruostai, praviros paraudusios lūpos.





    dabmaster
    Boys love
    (1054 žodžiai)

    Spoileris:

    Jaunas žmogus yra labai pažeidžiamas. Kai kūnas keičiasi ir į kraują patenka dideli kiekiai naujų hormonų, jaučiamas sumišimas, situacijos nerealumas. Aš tai visada supratau ir iš dalies kontroliavau. Bet gyvenimas yra nepastovus. Jis keičiasi lyg gatvė. Pradžioje tai tiesiog žvyrkelis leidžiantis senukams privažiuoti prie savo sodybų. Po kažkiek laiko tai šiukšlina ir šlapia asfaltuota skylė padugnėms, kur pervažiuotos žiurkės yra gyvesnės už žmones mindančius gatvės paviršių.
    Taip aš jaučiausi kai pervažiavau iš didelio miesto į kaimą. Lyg gyvenimas stipriai pasikeitė ir nusprendė mane pasiųsti velniop. Aš netekau draugų ir pažystamų su kuriais rūkydavau per pertraukas. Purvina laiptinė, kur nusipirkę pigiausius prezervatyvus, kikendami žaidėm su balionais liko kažkur užnugaryje. Priešais mane buvo laukai ir miškas. Civilizacija neegzistavo. Vietinė mokykla kuri yra paauglio antri namai buvo tiesiog pragaras. Viršsvoris, ilgesni sakiniai nei dešimt žodžių ir penki žmones klasėje irgi neatnešė teigiamų aspektų kurie paverstu mokyklą patogia vietą egzistavimui.
    Aš buvau pastumdėlis. Tai buvo man labai keista, kai visą praeita savo vaikyste aš buvau paprastas vaikas. Galbūt nevalgydavau košės ir nepabaigdavau piešti tanko. Visos būrėjos sakė, kad esu nepilnavertis, bet mano socialinis statusas buvo patenkinamas. Naujoje mokykloje jis krito žemyn kaip Amerikos ekonomika septyniasdešimtais. Naujoje mokykloje patyriau viską - nuo tualetinio vandens skonio iki pilnos istorijos apie mano traktorių su vibratoriais. Bet nustoti bendrauti su tais šlykščiais padarais aš negalėjau, nes tai buvo vieninteliai bendramečiai. Su jais aš pirmą kartą prisigėriau, su jais aš šnekėjau apie mašinas ir kaip mane užpisa namų darbai. Kartą, eilinę dieną, einant namo kompanijoje su vienu iš mano skriaudikų, nuskambėjo klausimas „Ar tu pydaras?“. Aš susiraukęs pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau, jog vėl tuoj prasidės pasakos apie traktorių. Bet, nepamatęs bjaurios šypsenos jauno blondino veide, aš sutrikau. Paklausus jo ar jis nejuokauja, išgirdau „Ne, aš rimtai. Tu gal gėjus?“. Aš sumišau ir pasimečiau: „Tu ką myliumyliumyliumyliu juokauji, žinoma, kad ne“.
    Meilė yra didelė ir plati. Nuostabus jausmas kurį aprašė visi kas netingėjo. Nuo graikų filosofų iki Šekspyro. Šekspyrui be meilės gyvenimas neturėjo prasmės, o graikai turėjo net šešis žodžius, kad aprašyti ją visuose pavidaluose. Pastarieji vieną iš meilės pasireiškimų, seksualinį potraukį, nepriskirdavo prie žmogaus lyties, tai buvo labiau socialinis rodiklis. Paiderastia – iš graikų kalbos verčiant reiškia jaunuolių meilė. Ji pasireikšdavo tarp seksualiai subrendusiu berniukų, ir vyresniu, jau socialiai subrendusių vyrų. Meilė tarp vyrų vienodo amžiaus buvo praktikuojama kariuomenėje. Žmonės kurių darbas buvo pjaustyti ir badyti kitus bei patirti mirties baime, buvo gėjai. Šalia tavęs stovintis vyras, buvo atsakingas už tavo gyvybe ir kai šalta mirtis plaukiodavo po kovos lauką, tu norėjai savo meilužį apginti labiau, save. Meilė yra galingas žmogaus katalizatorius. Dėl to kai manęs paklausia kas yra meilė aš taip ir atsakau: gyvenimo katalizatorius. O ne visą ta šūdą: „kai vyras labai myli moterį ir moteris myli vyrą jie susituokia ir užsiima meile“.
    Kaip jau ir sakiau gyvenimas nepastovus. Net ir vidurinė mokykla pasibaigia anksčiau ar vėliau. Gimnazija su savo šimtadieniais ir dar didesniu hormonų puodo virimu yra sekantis žingsnis. Merginos dedasi trumpesnius sijonus, narkotikai lengviau prieinami, o pasižiūrėjus filmą „Brolis“, stogą nurauna išvis. Vieną naktį, aš, septyniolikmetis vaikas, apsvaigęs nuo garsios muzikos ir alkoholio su tabaku, sėdėjau ant galinės VW Passat sėdinės. Blondinui paskambina ir jo skaistus kaimo idioto veidas pasikeičia į išgąsčio kauke – reikia važiuoti. Sucypus padangoms po kelių minučių mes atvykstame prie garažų. Mašinų žibintų šviesoje matome jau tada standartiniu tapusi vaizdą. Lietuje ant žemės vartėsi porą žmonių, ir aplinkui juos stovėjo keli jaunuoliai su kruvinais bintais apvyniotomis rankomis. Mums iššokus iš mašinos jie sužiūro. Vaikinas kuriam ir buvo paskambinta, rodydamas delnus žengė porą žingsnių pirmyn. Į jo taikos ženklą, kaip atsakymas, buvo paleistas tuščias alaus butelis, kuris pataikė į galvą. Kas vyko toliau buvo galima rasti policijos archyvuose. Rezultatas – blondinas su peiliu šone, ir aš, pusnuogis, savo juodais marškiniais bandantis sustabdyti kraujavimą, verkiantis be sustojimo. Jis neverkė, šypsena švietė jo veide. Paskutinis dalykas, ką jis sugebėjo padaryti prieš prarasdamas sąmone, buvo pasakyti trys žodžius, skirtus man.
    Keletą mėnesių prieš tuos įvykius, aš gėriau sodyboje. Vyko didelis vakarėlis, vienos merginos gimtadienio proga. Alkoholis buvo silpniausias narkotikas vartotas. Tokie vakarėliai tai vieta, kur žmonės nustoja bijoti savęs, savo moralines normas pastatę ant kelių, nuo malonumo patiriamo jų kūno, kriuksi kaip kiaulės. Tada kai hormonų puodas „pabėga“ ir pasąmonė yra pakeista, pradedi galvoti, kad tu esi tikras aš. Ant sūpynių sėdėjome aš ir Eimantas. Žmogus kurį aš pažinojau aštuonis metus. Žmogus, kurio aš nekenčiau, ir su kurio aš sugebėjau patirtį beveik viską, ką galima patirti su draugu. Ir taip, mums perėjus į gimnaziją, jis nustojo mane laikyti už išmatas. Aš tuo netikėjau iki tol, kol jis neprisijungė prie naujų žmonių, kurie pajautė koks pažeidžiamas aš esu, o padėjo nuo jų apsiginti. Jis leido man pajausti kitą socialinį statusą. Kai muša ne tave, o tu stovi nugarą prie nugaros su savo broliais prieš kitus. Pinigus tu pradedi užsidirbti pats, o laisvą laiką praleidi ne prie knygų ir kompiuterio, bet važinėdamas po miestą „tvarkydamas reikalus“. Tie laikai buvo patys pavojingiausi ir linksmiausi mano gyvenime. Tėvas beveik manęs išsižadėjo, o vakarai kai motina neverkė buvo rodiklis, kad jai niekas dar nepapasakojo ką aš padariau šį vakarą. Mes su Eimantu vadovavomės vienu principų „drąsių niekas nežudo“.
    Mums gurkšnojant saldų brendį ir užsigeriant mineraliniu, jis užsiminė ar prisimenu tą dieną, kai jis manęs paklausė ar aš esu pydaras. Man pasijuokus, jis pasižiūrėjo į mane tuo pačiu rimtu žvilgsniu, kaip ir prieš porą metų. Aš sutrikau kaip ir pirmą kartą. Po to jis padėjo ranką ant mano kelio, ir pasilenkęs pabučiavo mane. Aš pradėjau panikuoti, bet nenorėjau jo įžeisti. Jis buvo man kaip brolis. Buvau pasiruošęs valyti jo vėmalus plikomis rankomis ir užauginti jo vaikus, jeigu jis negalės to padaryti. Mano apsvaigusi galva patyrė tokį panikos momentą, nuo kurio aš pabuvojau skaistykloje. Tai truko tik sekundę, bet tada viskas manyje pasikeitė. Viską ką man įdiegęs sociumas, kad vyras turi mylėti moterį, sugriuvo. Man atsitraukus nuo jo, mes, netarę nei žodžio grįžome atgal į vakarėlį. Ryte aš atsikėliau su jubiliate, o ant gretimo čiužinio knarkė man pažystama geltonų plaukų kupeta . Po to šito mes apie tai nešnekėjome. Niekas nepasikeitė. Tiktai pagarba ir pasitikėjimas, kurį aš jaučiau jam tapo neišmatuojamas. Aš dariau labai kvailus dalykus dėl jo, o jis dėl manęs. Jis paėmė peilį į savo šoną, kai tai buvo mano peilis. Peilis skirtas man. Ir netgi ašarą nenuriedėjo nuo jo skruosto. Dėl šios priežasties, aš, kai manęs paklausia, kas yra meilė, atsakau: tai didžiausias žmogaus katalizatorius.







    Balsavimas vyks iki 2018-01-25
    Paskutinį kartą taisė JuusanKitsune : 2018-01-17, 22:40

  2. #2
    AZ stalkeris


    Įstojimo data
    2009 04 22
    Vietovė
    Desert
    Įrašai
    368
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Kas čia dabar per žanras. Nujaučiu pusė nė nepradės skaityti.

  3. Ačiū numeris14 dėkojo
  4. #3

    nemesis avataras
    Įstojimo data
    2010 11 08
    Vietovė
    Namie
    Įrašai
    1.568
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34
    Laukiam berniukų meilės.

  5. #4
    Žmogus Ne




    Bardakas avataras
    Įstojimo data
    2005 09 22
    Vietovė
    Kurokawa/VAK
    Įrašai
    1.632
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    79
    Tai kaip ten su tais deadline'ais?
    Maybe on Earth, Maybe in the Future

    Kurokawa idėjinis lyderis
    Lėtai keičiu slaptažodžius

  6. #5

    JuusanKitsune avataras
    Įstojimo data
    2014 07 08
    Vietovė
    ~♥
    Įrašai
    201
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    7
    Laumės sutrukdyti norėjo, interneto laidus nukirpti ir aptekint egzaminais su atsiskaitymais, bet darbai išvydo dienos šviesą ir su dideliu džiaugsmu galime juos sugraužti kaip sausainius.





    Darbai:




    JuusanKitsune
    Tarp lapijos ir vaistažolių
    (820 žodžiai)

    Spoileris:

    Medžiais aptekęs miškas, nusidažęs rudeniniu raudoniu. Geltoni lapai, kaip bitės krito ant spalvomis išmarginto kelio. Šviesiaplaukis, persimetęs per nugarą nešulį, ėjo gilyn į tankmę, žvalgydamasis, žaliomis akimis ieškodamas rožinių žiedelių – dirvinės aklės.
    Jaunuolis nė nenumanė, kad jį seką dvi smalsios, ryškios kaip ramunėlio vidurys akys. Padaras kaip šešėlis judėjo medžiais, neatsilikdamas nuo svečio. Tamsūs, kaštoniniai plaukai, buvo supinti, apkaišioti jonažolėmis, kurios puikiai derėjo prie akių.
    Tačiau ryškių gėlių į plaukus nedera dėtis, jeigu nori likti nepastebėtas.
    Kaštonius lyg voverė, liuoktelėjo ant kitos šakos, o su lyg nusileidimu, sruoga paleido laikytą geltonąjį žiedą ir šis lengvai, kaip pūkas, nukrito ant miško paklotės, auksiaplaukiui po kojomis.
    Ne tokia nuostabi priedanga akimirksniu sugriuvo.
    Jaunuolis pasilenkė prie nukritusio žiedo ir su pieštų galiukais jį paėmė į rankas. Rudas plaukas buvo įsivėlęs tarp žalių lapelių, pernelyg ilgas, kad būtų galima sakyti „ak, tai turbūt Onos katino kailis“, viso labo tai buvo „po perkūnais, tai ir vėl Kaštijus“ .
    - Kiek kartų man reikia sakyti, tu užsimuši, - pratarė, užversdamas galvą į medžių kamienus.
    - Iš čia geriau matosi gėlių žiedai, - bandė išteisinti save įsitaisydamas ant šakos.
    - Kad jau šitaip sakai, - akivaizdžiai netikėdamas tokiu paiku melu tarstelėjo. – Tai sakyki, kur dirvinė aklė?
    - Esu įsitikinęs, kad ją rasi prie dirvos, einant į kairę, penkis žingsnius paėjęs link dobilų paūksmės ir ta-
    - Esu įsitikinęs, kad man prireiks tavo pagalbos, - dabar jau su pertempta šypsena. – Todėl leiskis ant žemės, nes aš esu aklas kaip kurmis.
    Netrukus prie kaimo žolininkės sūnaus, nusileido miškaitis, dar kitaip vadinamas Kaštijumi.

    Gyveno geltonakis giliai miške ir galima sakyti, kad nebuvo žmogus, ar bent jau taip sklido gandas vietinėje apylinkėje, nes žmonės neturi ryškių, kaip vėdryno žiedas, akių. Skyrėsi jaunuolis nuo kitų, savo tvirtomis rankomis ir kojomis, kuriomis it voverė šokuodavo medžiais ir gąsdindavo naktimis kiekvieną kuris drįsdavo įžengti per mėnulio delčią į tankmę, bet tokia proga, išgąsdinti jaunąjį žolininką, nepasitaikydavo, nes naktimis jis sėdėdavo klėtyje prie žibalinės lempos.
    Žolininkės vienintelis sūnus - Barkūnas, garsėjo kaime kaip gležnas tylenis, bet turintis puikią atmintį, ne ką prastesnę už motinos, tačiau gydyti ligonių, jam vis dar nebuvo galima, jo pareiga – rinkti žoleles, parnešti jų sėklų į namus, o retkarčiais net užrašinėti ir pranešti apie pavojingas, nuodingų augalų sankaupas, kuriuos netyčia gali sužiaumoti karvės ir kiti naminiai gyvuliai.
    Todėl šiandien ir ieškojo tų nelaimėlių rožinių žiedelių, kurie nunuodijo senės Petrės penkiametę ožką. Kokį moralą iš jos gavo, net ir dabar atsiminimus, kūnas pagaugais apeina, net su kočėlu per nugarą gavo, tikrų tikriausia ragana, ne kitaip!
    To nelemto augalo jaunuoliai ieškojo ir nerado, tai po akimis užkliūdavo dirvinė usnis, kurią būtinai turėjo nupjauti su kišeniniu peiliu Barkūnas, nes „motina norės iš jo padaryti nuovirą odai!“. Ar išvysdavo tarp krūmu įsikūrusią didžiagalvę bajorę – „kurią tiesiog privalu sudžiovinti, pažvelk koks puikus žiedas!“. Kol galiausiai, Kaštijaus akys išvydo išgulėtą žolę, o su lyg ją ir vienišą porą aklių.
    - Neveltuj numirė, juk suėdė visą kupetą, - pratarė šviesiaplaukis, nusekęs miškinio akimis.
    Iš nešulio išsitraukė knygelę mediniu viršeliu su lapais įrištais lininiais siūlais. Susiradęs patogų kelmą, atsisėdo, ištraukė plunksną ir rašalą ir... Atkreipė dėmesį į Kaštijų.
    - Ar... kitą kartą, galėsi man pranešti apie... nuodingų augalų sankaupas?
    - Jeigu tik pasakysi kaip jie atrod-, - tačiau nė nespėjo pabaigti sakinio, kaip Barkūnas jau pradėjo su džiaugsmu vardinti kaip atrodo nuodingi žiedai ir kuo skyrėsi nuo paprastų. – Palauk, palauk... kiek ilgio? Kokia spalva? – teko sustabdyti jaunuolio kalbą.
    Šviesiaplaukis pažvelgė į kaštonių, kietai sučiaupęs lūpas. Jam tekdavo vis prisiminti, kad net ir gerasis miško gyventojas nežinojo visų augalų poveikių, ar tai pavadinimų, kuriuos jiems suteikė žolininkai.

    Ruduo negalėjo pasigirti ilgomis dienomis. Jaunuoliai it šešėliai, įsliūkino į klėtį. Barkūnas dar nebuvo turėjęs svečio pas save kambaryje, ar tiksliau – visame „nuosavame“ pastatėlyje, kur buvo laikoma kraičio skrynia ir grūdai su javais, ant sienų pakabintos vaistažolės, o iš lentų sukaltas stalelis, kuris bent kiek pagerindavo rašymą.
    Jaunasis žolininkas, liepė miškiniui tyliai pabūti klėtyje, o jeigu kas – slėptis po javais ir apsimesti miegančiu katinu ar pele, žinoma, jaunuolis nepriminė savo sudėjimu nei katino, nei pelės, jau greičiau... labai didelis, gandras, aptekęs raumenimis, o galbūt voverius? Šviesiaplaukis, į tai numojo į ranka, o tamsiaplaukis prižadėjo, kad niekas jo nepastebės.
    Tad Barkūnas ramiai galėjo nunešti žoleles, motinai, kuri gyveno kitame, greta esančiame didesniame pastate, ir pranešti visas smulkmenas apie vaistažoles ir nuodingžoles.

    Grįžęs į klėtį, uždegė žibalinę lempą ir rado miškinį įdėbusį akis į save. Ir kai striktelėjo! Viena laimė, kad jau buvo pakabinęs lempą, ir kad nukrito kūnas į javus, nes kitaip šoką būtų patyręs, ne tik pats, bet ir nelaimėliai slanksteliai.
    Kaštijus, šypsojosi it atlikęs geriausią pokštą, o šviesiaplaukis užraudo. Kaip nemėgo kai kas nors jį liesdavo! Jausdavosi, kažkaip... Kažkaip...
    - Man taip ir neatsidėkojai, - it savaime suprantamą Vėlionos tiesą pasakė miškinis.
    - Neatsi... hmm... Na ačiū? – išmuštas iš vėžių išvebleno.
    Kaštonius palinko prie žolininko veido, o šviesiaplaukio širdis suspurdėjo, it nujausdama katinančią įtampą, kylančią ore. Jų lūpos susilietė, burnos prasivėrė ir... Šviesiaplaukis atsibudęs it iš po sapno atšoko nuo miškinio. Nuraudę skruostai, praviros paraudusios lūpos.





    dabmaster
    Boys love
    (1054 žodžiai)

    Spoileris:

    Jaunas žmogus yra labai pažeidžiamas. Kai kūnas keičiasi ir į kraują patenka dideli kiekiai naujų hormonų, jaučiamas sumišimas, situacijos nerealumas. Aš tai visada supratau ir iš dalies kontroliavau. Bet gyvenimas yra nepastovus. Jis keičiasi lyg gatvė. Pradžioje tai tiesiog žvyrkelis leidžiantis senukams privažiuoti prie savo sodybų. Po kažkiek laiko tai šiukšlina ir šlapia asfaltuota skylė padugnėms, kur pervažiuotos žiurkės yra gyvesnės už žmones mindančius gatvės paviršių.
    Taip aš jaučiausi kai pervažiavau iš didelio miesto į kaimą. Lyg gyvenimas stipriai pasikeitė ir nusprendė mane pasiųsti velniop. Aš netekau draugų ir pažystamų su kuriais rūkydavau per pertraukas. Purvina laiptinė, kur nusipirkę pigiausius prezervatyvus, kikendami žaidėm su balionais liko kažkur užnugaryje. Priešais mane buvo laukai ir miškas. Civilizacija neegzistavo. Vietinė mokykla kuri yra paauglio antri namai buvo tiesiog pragaras. Viršsvoris, ilgesni sakiniai nei dešimt žodžių ir penki žmones klasėje irgi neatnešė teigiamų aspektų kurie paverstu mokyklą patogia vietą egzistavimui.
    Aš buvau pastumdėlis. Tai buvo man labai keista, kai visą praeita savo vaikyste aš buvau paprastas vaikas. Galbūt nevalgydavau košės ir nepabaigdavau piešti tanko. Visos būrėjos sakė, kad esu nepilnavertis, bet mano socialinis statusas buvo patenkinamas. Naujoje mokykloje jis krito žemyn kaip Amerikos ekonomika septyniasdešimtais. Naujoje mokykloje patyriau viską - nuo tualetinio vandens skonio iki pilnos istorijos apie mano traktorių su vibratoriais. Bet nustoti bendrauti su tais šlykščiais padarais aš negalėjau, nes tai buvo vieninteliai bendramečiai. Su jais aš pirmą kartą prisigėriau, su jais aš šnekėjau apie mašinas ir kaip mane užpisa namų darbai. Kartą, eilinę dieną, einant namo kompanijoje su vienu iš mano skriaudikų, nuskambėjo klausimas „Ar tu pydaras?“. Aš susiraukęs pasižiūrėjau į jį ir pagalvojau, jog vėl tuoj prasidės pasakos apie traktorių. Bet, nepamatęs bjaurios šypsenos jauno blondino veide, aš sutrikau. Paklausus jo ar jis nejuokauja, išgirdau „Ne, aš rimtai. Tu gal gėjus?“. Aš sumišau ir pasimečiau: „Tu ką myliumyliumyliumyliu juokauji, žinoma, kad ne“.
    Meilė yra didelė ir plati. Nuostabus jausmas kurį aprašė visi kas netingėjo. Nuo graikų filosofų iki Šekspyro. Šekspyrui be meilės gyvenimas neturėjo prasmės, o graikai turėjo net šešis žodžius, kad aprašyti ją visuose pavidaluose. Pastarieji vieną iš meilės pasireiškimų, seksualinį potraukį, nepriskirdavo prie žmogaus lyties, tai buvo labiau socialinis rodiklis. Paiderastia – iš graikų kalbos verčiant reiškia jaunuolių meilė. Ji pasireikšdavo tarp seksualiai subrendusiu berniukų, ir vyresniu, jau socialiai subrendusių vyrų. Meilė tarp vyrų vienodo amžiaus buvo praktikuojama kariuomenėje. Žmonės kurių darbas buvo pjaustyti ir badyti kitus bei patirti mirties baime, buvo gėjai. Šalia tavęs stovintis vyras, buvo atsakingas už tavo gyvybe ir kai šalta mirtis plaukiodavo po kovos lauką, tu norėjai savo meilužį apginti labiau, save. Meilė yra galingas žmogaus katalizatorius. Dėl to kai manęs paklausia kas yra meilė aš taip ir atsakau: gyvenimo katalizatorius. O ne visą ta šūdą: „kai vyras labai myli moterį ir moteris myli vyrą jie susituokia ir užsiima meile“.
    Kaip jau ir sakiau gyvenimas nepastovus. Net ir vidurinė mokykla pasibaigia anksčiau ar vėliau. Gimnazija su savo šimtadieniais ir dar didesniu hormonų puodo virimu yra sekantis žingsnis. Merginos dedasi trumpesnius sijonus, narkotikai lengviau prieinami, o pasižiūrėjus filmą „Brolis“, stogą nurauna išvis. Vieną naktį, aš, septyniolikmetis vaikas, apsvaigęs nuo garsios muzikos ir alkoholio su tabaku, sėdėjau ant galinės VW Passat sėdinės. Blondinui paskambina ir jo skaistus kaimo idioto veidas pasikeičia į išgąsčio kauke – reikia važiuoti. Sucypus padangoms po kelių minučių mes atvykstame prie garažų. Mašinų žibintų šviesoje matome jau tada standartiniu tapusi vaizdą. Lietuje ant žemės vartėsi porą žmonių, ir aplinkui juos stovėjo keli jaunuoliai su kruvinais bintais apvyniotomis rankomis. Mums iššokus iš mašinos jie sužiūro. Vaikinas kuriam ir buvo paskambinta, rodydamas delnus žengė porą žingsnių pirmyn. Į jo taikos ženklą, kaip atsakymas, buvo paleistas tuščias alaus butelis, kuris pataikė į galvą. Kas vyko toliau buvo galima rasti policijos archyvuose. Rezultatas – blondinas su peiliu šone, ir aš, pusnuogis, savo juodais marškiniais bandantis sustabdyti kraujavimą, verkiantis be sustojimo. Jis neverkė, šypsena švietė jo veide. Paskutinis dalykas, ką jis sugebėjo padaryti prieš prarasdamas sąmone, buvo pasakyti trys žodžius, skirtus man.
    Keletą mėnesių prieš tuos įvykius, aš gėriau sodyboje. Vyko didelis vakarėlis, vienos merginos gimtadienio proga. Alkoholis buvo silpniausias narkotikas vartotas. Tokie vakarėliai tai vieta, kur žmonės nustoja bijoti savęs, savo moralines normas pastatę ant kelių, nuo malonumo patiriamo jų kūno, kriuksi kaip kiaulės. Tada kai hormonų puodas „pabėga“ ir pasąmonė yra pakeista, pradedi galvoti, kad tu esi tikras aš. Ant sūpynių sėdėjome aš ir Eimantas. Žmogus kurį aš pažinojau aštuonis metus. Žmogus, kurio aš nekenčiau, ir su kurio aš sugebėjau patirtį beveik viską, ką galima patirti su draugu. Ir taip, mums perėjus į gimnaziją, jis nustojo mane laikyti už išmatas. Aš tuo netikėjau iki tol, kol jis neprisijungė prie naujų žmonių, kurie pajautė koks pažeidžiamas aš esu, o padėjo nuo jų apsiginti. Jis leido man pajausti kitą socialinį statusą. Kai muša ne tave, o tu stovi nugarą prie nugaros su savo broliais prieš kitus. Pinigus tu pradedi užsidirbti pats, o laisvą laiką praleidi ne prie knygų ir kompiuterio, bet važinėdamas po miestą „tvarkydamas reikalus“. Tie laikai buvo patys pavojingiausi ir linksmiausi mano gyvenime. Tėvas beveik manęs išsižadėjo, o vakarai kai motina neverkė buvo rodiklis, kad jai niekas dar nepapasakojo ką aš padariau šį vakarą. Mes su Eimantu vadovavomės vienu principų „drąsių niekas nežudo“.
    Mums gurkšnojant saldų brendį ir užsigeriant mineraliniu, jis užsiminė ar prisimenu tą dieną, kai jis manęs paklausė ar aš esu pydaras. Man pasijuokus, jis pasižiūrėjo į mane tuo pačiu rimtu žvilgsniu, kaip ir prieš porą metų. Aš sutrikau kaip ir pirmą kartą. Po to jis padėjo ranką ant mano kelio, ir pasilenkęs pabučiavo mane. Aš pradėjau panikuoti, bet nenorėjau jo įžeisti. Jis buvo man kaip brolis. Buvau pasiruošęs valyti jo vėmalus plikomis rankomis ir užauginti jo vaikus, jeigu jis negalės to padaryti. Mano apsvaigusi galva patyrė tokį panikos momentą, nuo kurio aš pabuvojau skaistykloje. Tai truko tik sekundę, bet tada viskas manyje pasikeitė. Viską ką man įdiegęs sociumas, kad vyras turi mylėti moterį, sugriuvo. Man atsitraukus nuo jo, mes, netarę nei žodžio grįžome atgal į vakarėlį. Ryte aš atsikėliau su jubiliate, o ant gretimo čiužinio knarkė man pažystama geltonų plaukų kupeta . Po to šito mes apie tai nešnekėjome. Niekas nepasikeitė. Tiktai pagarba ir pasitikėjimas, kurį aš jaučiau jam tapo neišmatuojamas. Aš dariau labai kvailus dalykus dėl jo, o jis dėl manęs. Jis paėmė peilį į savo šoną, kai tai buvo mano peilis. Peilis skirtas man. Ir netgi ašarą nenuriedėjo nuo jo skruosto. Dėl šios priežasties, aš, kai manęs paklausia, kas yra meilė, atsakau: tai didžiausias žmogaus katalizatorius.







    Balsavimas vyks iki 2018-01-25

  7. #6
    Akuma

    Botaro avataras
    Įstojimo data
    2005 11 17
    Vietovė
    Southampton
    Įrašai
    262
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    DabMaster ims auksą. Taip nuo dūšios parašė, kad net cibuliai tiek ašarų nevarė. „kai vyras labai myli moterį ir moteris myli vyrą jie susituokia ir užsiima meile“.
    I have the Holy Lance

  8. Ačiū black_leja dėkojo
  9. #7
    Žmogus Ne




    Bardakas avataras
    Įstojimo data
    2005 09 22
    Vietovė
    Kurokawa/VAK
    Įrašai
    1.632
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    79
    „Tu ką myliumyliumyliumyliu juokauji, žinoma, kad ne“
    „Tu ką b**t juokauji, žinoma, kad ne“. - jei kam buvo taip pat juokinga kaip ir man ir akimirką trūko konteksto.

    Na išties neeilinė tema ir dalyviai. Moteris prieš vyrą, kovoja temoje apie vyrų meilę, kuri gal patrauklesnė moterims, bet labiau suprantama vyrams dėl tam tikrų niuansų. Skaitantiems siūlau pasileisti Šopeno noktiurnų rinkinį.
    Po nemažos pertraukos vėl sugrįžta rašytojų kovos ir man labai džiugu matyti aktyvumą tiek rašant, tiek agituojant pasirinktą temą. O kas dar ir discorde sėdi, tai žino kaip pastovūs lankytojai laukė šios dvikovos.
    Greitai apibendrinus abiejų kūrinių išpildymą, tai labai džiaugiuosi, kad nebuvo nulinkstama į labai atviras seksualines scenas. Be to, kad dabmaster daugiau naudoja vulgaresnę/gatvės kalbą, o JuusanKitsune svajoklišką naratyvą, tiek viename tiek kitame darbe labiau tvyro nekaltos užuominos į homoseksualumą, paprastas smalsumas ar savęs pažinimas, niekad neišaugantis į kažką daugiau nei nekaltas bučinys. Nors abiejuose darbuose galima atskirti seme ir uke personažus.
    Dar besiruošiant šiai kovai nujaučiau, kad tiek vieno, tiek kito autoriaus darbai gali linkti į tokį stilių kurį dabar ir perskaitėme. JuusanKitsune, būdama boys love žanro gerbėja, puikiai apibūdino bishonen'išką vaikinų išvaizdą ir jų background'ą. Viskas stilizuota, romantizuota ir papildyta nuorodomis į šiek tiek mistišką kūrinio pasaulį. Dėl to man buvo nesunku įsivaizduoti darbą manga pavidale (nepaisant to, kad yaoi neskaitau).
    Tuo tarpu dabmaster nulinko į kiek tamsesnę (gritty) plotmę. Rašydamas kūrinį pirmu asmeniniu, taip suasmenindamas pagrindinį personažą ir jo patirtis, negali nepagalvoti, ar autorius dalinai neišgyveno kai kurių aprašomų įvykių. Dėl to, jaučiamas nuoširdumas darbe, atvirumas. Pats meilės momentas atskleidžiamas, visiškai per kitokią nei priešininkės prizmę - čia daugiau tvyro emocinis personažų nuotolis, staiga nutraukiamas svarbaus įvykio, po kurio jų santykis iš esmės pasikeičia. Kas vėliau vyksta jau nebėra taip svarbu, nes meilės momentas įgauna ne tiek seksualinę, kiek dvasinę prasmę, labiau apipintą draugiškos brolystės ir tik akimirkai pabaigoje primena vaikinams apie jų tikruosius jausmus.
    Sunku išsirinkti darbą kuris geresnis, nes žanras išsiskiria į požanrius ir darbeliai panašiam lygmeny atitinka savo turinį. Abu kūriniai savaip įdomūs, savaip skirtingi, bet iš esmės nuspėjami. Galiausiai mes vis vien turime išskaityti momentą kada įvyks ta kulminacija, kurios laukia visos yaoi žanro gerbėjos - pirmasis bučinys. Kaip iki to prieita? Neblogai, žinant kiek žodžių maksimaliai buvo galima panaudoti. Didžiausia mano priekabė būtų - daugybė rašybos klaidų ir sintaksės problemos. Forumo rašytojus paskatinčiau pabaigus darbą būtinai kelis kartus perskaityti tai kas parašyta, nes kartais, tai ne tik, kad nėra nosinės, bet ir visas žodis neaiškus. JuusanKitsune su dialogais reikėtų padirbėti geriau atskiriant kuris personažas kada ką sako, nes beskaitant pasimečiau kelis kartus ir praradau susidomėjimą, kas ką sako. Taip pat pabaigai pritrūko švelnesnio nuolydžio, truputį per greitai galas nukąstas. dabmaster, patarčiau atidžiau vartoti slengą, keiksmažodžius, kad jie nevirstų pigiu triuku nužeminti personažų iki tariamos kasdienybės lygio.
    Abu darbai mano akyse lygiavertiški atsižvelgiant į skirtingus skaitytojų ratus. Manau dabmaster darbas bus artimesnis daugeliui forumiečių (kad ir kie mūsų beliko), kaip kūrinys primenantis jų rajoną, išgyvenimus ar kitą brudą, į kurį galbūt žiūrima per kiek romantizuotus akinius. O aš gal tada prabalsuosiu už JuusanKitsune, nes kaip anime forumui - man buvo lengviau šį darbą įsivaizduoti kaip anime/manga darbą.
    Abu šaunuoliai.
    Paskutinį kartą taisė Bardakas : 2018-01-18, 01:06
    Maybe on Earth, Maybe in the Future

    Kurokawa idėjinis lyderis
    Lėtai keičiu slaptažodžius

  10. #8
    Įstojimo data
    2018 01 22
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    1
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Kadangi abu darbai labai skirtingi, manau vertins žmonės pagal tai, kuris stilius tiesiog labiau patiko. Aš asmeniškai nesitikėjau, kad rasiu pasiskaityt kažką naujo, bet matyt klydau. Labai patiko Dabmaster variantas. Kaip jau sakiau discort'e, jis toks 'down to earth'. Rašant apie tokią temą, tikrai pirmiausia įsivaizduočiau pirmąjį saldųjį. Gal kažkiek tos saldybės pabodusios, tad ir prabalsavau už tikrovę.

  11. Ačiū black_leja dėkojo

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •