Žiūrėti balsavimo rezultatus: Mano balsas atitenka...

Balsavo
5. Jūs negalite čia balsuoti
  • Breaker - 2143: Kosminė novelė

    1 20.00%
  • Aurimasak - H-Cell ir G3-Te

    4 80.00%
Rezultatai 1 iki 6 iš 6

[Rašytojų kova] Breaker vs. Aurimasak [KOVA BAIGTA]

  1. #1

    [Rašytojų kova] Breaker vs. Aurimasak [KOVA BAIGTA]




    Iš vienos kovos tiesiai į kitą. Bent jau tokia Aurimasak situacija, kai jis sutiko priimti Breaker iššūkį sukryžiuoti plunksnas. Tikėkimės, kad šioje kovoje sulauksime abiejų darbų.



    KOVOS INFORMACIJA

    Užduotis: parašyti/perrašyti žinomą pasaką
    Žanras: mokslinė fantastika
    Apimtis: nuo 100 iki 3000 žodžių
    Deadline: 2016-08-02



    Jeigu šį kartą kovotojai savo darbus pristatė laiku, tai aš dėl asmeninių užimtumų susizgribau ir juos skelbiu tik šiandien. Atsiprašau ir lenkiu galvą. Tačiau balsavimui įtakos tai neturi – balsavimas truks vieną savaitę.


    Darbai:


    Breaker
    2143: Kosminė novelė

    (2997 žodžiai)
    Spoileris:


    Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 752. Data: 2143-01-24, 12:03 Standartiniu Astro Laiku. Erdvėlaivis R-3DH0OD išskrido iš Didžiosios Kosmoso Sąjungos bazės “Main Orbital Travel Hub and Emergency Reconaisaince Station“ su maisto bei vaistų siuntiniu link netolimos, tik už 15,7 šviesmečių, planetos, kodu 6R-DM07HR. Numatytas atvykimo laikas: 2143-01-26, 8:00 SAL. Pasipildyti kurą reikės sustoti prie SNW-WT Karališkosios kosmoso stoties. FTL varikliai bus įjungti-

    “Padėk šalin tu tą daiktą, Kolinai, bus dar laiko pakalbėt į dienoraštį. “ – nutraukia mane viena iš įgulos narių.

    “Tai ne dienoraštis Leliana, tai oficialūs misijų įrašai, kurie yra archyvuojami ir įrašomi į by-“ – bandau paaiškinti, bet...

    “Nes juos kažkas be tavęs tikrai klausos. Todėl, tai lieka asmeninis dienoraštis apie tavo didžius darbus“

    Leliana šypsosi. Ji teisi, beveik niekam nereikalingi misijų įrašai, bet tai jau įprotis. Susiraukusiu žvilgsniu atsisuku į ją ir tęsiu:

    “Kaip sakiau prieš tai kai mane nutraukė mano antroji, kapitonė-leitenantė ir laivo šaulė-“

    Hyper varikliai bus įjungti 13:00 Standartiniu Astro laiku, išvykus iš Sol sistemos. Atasakita baigta.

    “Va, galėjai 5 sekundes palaukti. “

    “Oi ko tu toks nervuotas šiandien? Gavom lengvą misiją su lengvais pinigais. “

    “Tame ir ėsme kad lengvą. Lengvą ir nuobodžią, o tuo labiau jau kelintą kartą iš eilės. R-3DH0OD ir jo įgulą steigdamas norejau nuotykių, visą gyvenimą svajojau apie tai. O dabar, jau keliasdešimtą kartą – mano laivas tampa išaukštintu sunkvežimiu.“ – suirzgusiu tonu atkertu savo partnerei.

    Nors ir pasaulis 2078 metais susivienijo į vieną kosminę sąjungą, kovoti prieš tada aršius ateivius, didžioji dalis pilotų šiuo metu yra nepriklausomi. Sujungti po viena vėliava ir karo metu turintys vykti kaip viena armada, po 2109 m perversmo, kai Vaitai kartu su Čermingais perėmė valdžią iš Evilvičų dinastijos (teisėtai, bet nekimšiu galvos istorijos pamoka), beveik visi pilotai funkcionuoja kaip samdiniai. Todėl, šiandien, mūsų užduotis yra transportuoti prekes. Svarbias ir brangias prekes, bet bet kuriuo atveju, tik transporto misija. Dėl tokio krovinio net gi neikas mūsų nepuls! Jau kelis mėnesius nemačiau jokio veiksmo, nei piratų sunaikinti, nei išlaisvinti ką nors iš ateivių rankų. Žinoma, misijos iš MOTHER-S gerai moka, o laivui jau realiai reikia naujų dalių, bet gyvenimas atrodo per greit prabėgs tokiais darbais.

    Leliana apkabina mane iš nugaros.
    “Pats žinai kas per vieta yra yra 6R-DM07HR, ten bus darbo ir tokiam “kosmoso užkariautojui“ kaip tu...“

    “Oi nevaidink, pati irgi išsiilgus veiksmo“- atsisuku ir sutinku jos šelmišką žvilgsnį.

    “Eikit jūs į savo kajute, orą švelnumu gadinat čia stovėdami“ – iš valgomojo išeina Tomas, taip pat kapitonas-leitenantas, mano trečiasis ir erdvėlaivio mechanikas, ir mes išsiskiriam. Jiedu buvo mano įguloj nuo mano pirmo laivo prieš jau beveik 6 metus, kuriuo išskridau vos sulaukęs 18. Tomą pažįstu nuo vaikystės, o Leliana prisidėjo kai padaviau skelbimą kad ieškau įgūlos. Leliana pasivaipo į jo pusę, o aš žiūriu į laikrodį -12:59.

    “Visi skyriai – pasiruoškite hyperšuoliui. Įjungiu FTL variklius po 3...2...1...Startas!“

    “Tu sakai visi skyriai, bet laivas tai 2 aukštų lengvasis kreiseris” - sako Tomas kosmosui bepradedant plėstis pro priekinius langus.

    * * *

    Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 753. Data: 2143-01-24, 21:00 Standartiniu Astro Laiku. Hyper-šuolis sėkmingai mus nukėlė į M15K4S sistemą. Skrendame link SNW-WT Karališkosios kosmoso stoties pasipildyti atsargų. Numatytas atvykimo laikas: 2143-01-25, 01:25 SAL. Numatytas išvykimo laikas: 2143-01-25, 22:00 SAL. Atasakaita baigta.

    Tomui tiesiog reikėjo tos kolekcinės 2016 “vintažinės” Japonijos filmukų figūrėlės ir filmuko HOLO-DVD per aukcijoną. Kaip jis ten vadino - Renulis ar kažkas panašaus. Per tai ir nespėjom pasipildyt visų reikmenų. Niekada nesuprasiu tokių žmonių. Geras mechanikas tas Tomas, bet žmogus tai keistas kaip nežinia kas. Dabar jau būtume tik už kelių valandų nuo 6R-DM07HR, bet kol praeisim visus patikrinimus bei surasim pigiai parduodamus reikmenis, užtruksim bereikalingą laiką. Kaip bausmę, tą darbą jam ir paliksiu. Tegul sau bėgioja pirmyn-atgal.

    Atvykus į stotį ataskaitos nerašiau, tik greit susakiau darbus Tomui, bet jam dar nespėjus prunkštelėti, su Leliana išbėgom link VA-11 Hall-A baro, kur, bent jau pagal extranetą, ruošiamas alus, su gėlėm kaip prieskoniu. Gėlėm! Gandai sklinda, kad dėl jo ten eina ir pati karalienė Yuki antroji. Kas žino, gal pavyks ją sutikt, ir taip tapt karalium. Hm, Didžiosios Kosmoso Sąjungos Imperatorius ir (na tada jau pasiskelbčiau) Generolas Kolinas Milleris, o tada dar bent 5 kiti titulai - skamba visai neblogai.

    Kas dar geriau skamba tai, kad vienas iš šios vietos barmenų yra robotas. Jo oficialus kodas per ilgas kad kas nors net atsimintų, bet jį vadina Stalinu, dėl jo ypatingos atrakcijos - užsakius šešias taureles, viena iš jų bus pripildyta tokios pats spalvos raktų kuro, Senoviškos Rusiškos ruletės stiliumi, albeit ne tokia pavojinga. Šiuo atveju, Leliana sėdi ir nevaldomai juokiasi iš mano skausmo sukeltų mimikų. Netgi saldusis gėlių alus to jausmo nenuplaus.

    “Turėtum pamatyt save - stok, įamžinsiu” - išsitraukia holofoną Leliana, nusitaiko į mane… ir sustoja. “O tu nejuokavai kai sakei kad čia užeina net pati karalienę”.

    Vis dar susiraukęs atsisuku ir pamatau už manęs stovinčią pačią Yuki Vaitę.

    “Dar viena Stalino auka?” - juokiasi jinai. Sustojusi ji gerai į mane įsižiūri. “Pala pala, aš atsimenu tave - leitenantas Milleris - 7 Dvarfų karo dydvyris prieš 2 metus! Jūs tada išgelbėjot man gyvybę!” - džiaugsmu trykštanti paskelbė mergina.

    Ne, 7 dvarfų karas nebuvo, kaip gali atrodyti iš skambesio, kovos tarp 7 žemo ūgio lyderių. Ne - jis taip vadinama nes, kaip būna dažnai “sąjungose”, tolimesnės teritorijos sugalvojo nuversti valdžią. O tie sukilėliai buvo iš skirtingų sistemų, kurių žvaigždės buvo dvarfai. Ir jiems beveik pavyko, nes tose sistemose buvo laikomi eksperimentiniai ginklai ir erdvėlaiviai. Juos pasigrobė, todėl tikėjosi laimėti, bet Jungtinė Karališkoji Sąjungos Armada juos numalšino, nors ir su nemažai nuostolių, pats praradau savo seną, pirmą pačio statytą laivą 3P166S. O karas baigėsi tuo, kad 7 dvarfų gyventrojai dabar yra laikomi vergais ir jie atstatė ir sustiprino Didžiąją Kosmoso Sąjungą. Tai, žinoma, nėra oficialus pavadinimas, bet visi taip nustatę šį įvykį vadinti.

    “Dabar jau kapitona-” Leliana pasinčia man žudantį žvilgsnį, “tai yra - man didelė garbė jus sutikti, net nesitikėjau kad jūs mane pažintumėt.”

    “O kaip gi, neturėjau net šanso atsidėkoti. Bet, tiesa pasakius, sekiau jūsų misijas nuo to laiko, pagaliau radau šansą susitikti.”

    Yuki prisėda prie mūsų, ir tryse naktį šnekamės. Niekada nepagalvojau kad ji gali būti tokia atvira ir švelni, nepaisant to, kad alkoholio pokalbio metu netrūko - per žinias ji visada atrodė griežta, karinga, kartais šalta - gal būt reikia tokiai atrodyti visuomenės akyse, kad palaikyti valdžią.

    “Kaip kapitonas -gulp- paaiškink man kai ką, niekad nesupratau. Kodėl laivai visada vadinami taip keistai? Kažkokiais numeriais ir raidėm, o ne vardais, kaip sen -gulp- ais laikais?” - vos išsėdėdama klausia karalienė.

    “Na, galaktiniai įstatymai įgalioja užvadinti laivus pagal jų specifikacijas. Bent jau dalį jų, tačiau niekas nedraudžia jų sudėliot kaip nori. Mano atveju, R-3DH0OD, reiškia Reaper-class 3-engine Driven Hyper-jump capable at 0% Overall Durability loss. Tačiau taip užvadinau prisimindamas seną pasaką, kurią man sekdavo motina kai buvau vaikas.”

    “Kokią?” - sudominta klausia Yuki, “Man irgi to niekad nesakei” - prideda Leliana.

    “Apie mergaitę, pasiųstą nunešti lauktuvių senelei miške. Ji sutinka vilką, kuris ją įtikina eiti aplinkkeliu ir rinkti gėles, pats nueina pas senelę, praryja ją, o taip pat ir mergaitę, kuri atvyksta vėliau, o juos išgelbsti praeinantis medžiotojas. Na, tai neskamba kažkuo ypatingai taip sutrumpinus, bet pasaka man įkvėpė būti didvyriui - o laivą pavadinau mergaitės pravarde, tapusia vardu.”

    “Ir net nepasakysi kokią… koks nedr-gulp-augiškas” - mergina aiškiai neturi aukštos tolerancijos.

    Pažiūriu į laikrodį - 5:40, baras greit užsidarys, o Tomas jau turėtų būti didžiąją dalį reikalų stuvarkęs. Man besistojant, įkaušusi karalienė pastveria už rankovės.

    “Gal… vyk su manim į rūmus, šiek tiek pabūt kartu, didis kapitoneee…” - šuniuko akim žvelgia jinai į mane.

    “Labai norėčiau,” - sakau ir pažvelgiu sau už nugaros, kur Leliana pasiruošusi nudurti mane - “Bet man reikia kad jos ginklai taikytų į kitą pusę. Labanakt, jūsų didenybe.” Mums išeinant prie merginos prieina jos inkognito sargybyniai, ir padeda nueiti link šarvuotos “karietos”.
    Leliana nuėjo tiesiai link kosmodromo, o aš nusprendžiau nupirkti šiek tiek lauktuvių. Ko nesitikėjau, tai sutikti seniai nematyto veido.

    “Tik pažiūrekit, Kapitonas Kolinas Milleris, visa savo gyvastimi.” - pasigirsta iš kampo balsas.

    “Sveikas Lupinai, šimtas metų…” - lėtai ir šaltai atsakau jam.

    “Tikra tiesa šimtas metų! Nuo tada kai mane palikai po karo ieškotis darbo pačiam!”

    “Mes išsiskyrėm, bet niekas nedraudė užsirašyti į naują įgulą” - atsisukęs jam pareiškiu.

    “Taip taip, nedraudė, sargai net nepraleido, sakė nenori manęs matyti. Ne tik tai, bet tu iš manęs pavogei teisėtą užmokęstį už paskutines misijas, o tada atėmei ir Leli...” Lupinas baigia savo išsiliejimą atsidūsta. “Bet tai praeity, man nebesvarbu, turiu savo turtų. Bet kai išgirdau kad tavo laivas skris pro čia, tiesiog turėjau susitikti. Dabar kai pats esu kapitonas dabar ir turiu tau verslo pasiūlymą.”

    Kai 3P166S buvo nepataisomai pažeistas, pasistačiau naują laivą ir per naujo paskelbiau kvietimus. Tomas su Leliana iš kart atėjo. Norėjau priimti dar vieną narį, bet nei vienas netiko. Gal būt būčiau ėmęs jį. Lupinas visada buvo gan suktas žmogus, bet dėl senų laikų norėjau bent jau išklausyti jį.

    “Na, skelk.”

    “Gerai, už 2 šviesmečių yra 1L63-SN15 sistema, ir maža, nekolonizuota K-3L145 planeta. O planas tame, kad toje planetoje mano partneriai atkasė100 tonų gryno vibraniumo. Problema tai, kad vietinė gyvensena jiems neleidžia šio lobio išgabent. Skrisčiau aš bet turiu skubių planų. Nuskrisk, perimk, atskraidink man ir pelną pasidalinsim 60-40, tavo naudai. Ką pasakysi?” - pagriebęs man už rankų klausia senas bendražygis.

    “Pasakysiu tai kad siunčiu krovinį o man jį reik pristatyt rytoj” - griežtai atkertu.

    “Skrendi į 6R-DM07HR ar ne? Mano reikalai netoli ten. Perduok siuntą man, ten ir susitiksim.”

    100 tonų sakai…

    “Nevėluosi pristatyt?”

    “Nuskraidinsiu jį ten ir padėsiu į sandėlį, bet su 100 tonų vibraniumo tu baudą galėsi sumokėt šimtus kartų! Bus bent jau daugiau veiksmo nei tampyti krovinius pirmyn atgal - ir daug pelningiau.” - atkakliai tikina Lupinas. Jis atrodo kalba nuoširdžiai. Aš minutėlę susimąstau ir atsakau jam:

    “70-30.”

    “Sutarta.”

    Jis davė koordinates, kontaktus, krovinio įgaliojimą ir mes išsiskyrėm. Grįždamas kelio vidury kelio sutinku Leliana.

    “Girdėjau jūsų pokalbį. Tu žinai koks jis žmogus ir tu žinai kad tai bloga idėja” - uždėjus rankas ant klubų ir pasilenkusi taria mano pirmoji.

    “Gal būt, o gal ir ne. Jo perduoti skenavimo duomenys tikri.” - atsakau jai. “Tomai, junk variklius, keičiam kursą ir skrendam dabar.”

    “Nu ir eik tu…” - vizualiai išvargęs atsako Tomas.

    * * *

    Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 754. Data: 2143-01-25, 8:00 Standartiniu Astro Laiku. Keičiame kursą link 1L63-SN15 sistemos, K-3L145 planetos, kurioje paimsime Vibraniumo krovinį ir toliau vyksime link 6R-DM07HR. Keičiasi planuotas atvykimo laikas - į 20143-01-26, 21:00 SAL. Misijos ataskaita baigta.

    “Net kai nusiženginėji įstatymams vis tiek įrašinėji dienoraštį.” - juokiasi Leliana.

    “Juk sakiau jis ne dienoraštis ir… na, galbūt jis padės atsiminti klaidas.”

    * * *

    R-3DH0OD lėtai įskrenda į planetos atmosferą. Koordinatės užžymėtos žemėlapyje, skrendame link jų. Planeta ne veltui negyvenama - vien kalnynai ir akmuo, žalumo beveik nesimato. Darosi neramu. “Krovinys” už 3 kilometrų, artėjant prie jo žiūriu pro langą. Staiga sužaižaruoja šviesos blyksnis.

    PGBGHZT!... - laivo skydai sugeria raketos smūgį. Žinoma nebus taip lengva, pats Lupina minėjo pasipriešinimą. Pagaliau kažkas įdomaus. Lelianai dar nespėjau paliept, o jau sėda prie patrankų ir pradeda šaudyt. Tomas taip pat eina i savo stotį , žiūri pažeidimus, reikiant bėgs preliminarius taisymus atlikti.

    Atsidėdus į kapitono kėdę prieš akis pasirodo visi duomenys. Šaudoma iš įtvirtintų bokštelių, tokių kokios atsiranda gyvenvietėse, todėl man Lupino mintis kad ”čia negyvenama”, kad ir su planetos išore sutampa, atrodo labai įtartina. Jau daug kovų patyrusiai šaulei šie bokšteliai nė motais - pašauna ir daugelį ateinančiu raketų, iš kurių aš pilotuodamas neišsisuku, ir į pačių bokštelių silpnąsias vietas. Patrankos jau beveik pilnai užkaito, bet į mus irgi nustojo šaudyti. Abiejų pastangų dėka atskrendam iki tariamos vibraniumo krovinio vietos. Matau kasyklą ir angarą bei konteinerius, bet jokių sargų ar darbuotojų. Praskenavus konteinerių ID, jie iš tiesų registruoti Lupinui kaip vibraniumas, o man įgaliojimas jį paimti. Viskas atrodo savo vietose, todėl pakeliu laivą ir su magnetiniu kabliu pritaisau konteinerius. Laivui pradedant kilti vėl pradeda kaukti sirenos. Šį kartą mūsų problemos daugiau nei parpasti ginybiniai bokštai. Priešais mus išdygsta kelios dešimtys S klasės defenderių.

    “Perjunk visą energiją iš ginklų ir skydų į variklius. Aš mus iš čia ištempsiu.”

    “Iš skydų? Bet tai sav…” - nutraukiu Tomą piktu žvilgsniu. Daugiau nebesiskundęs jis padaro ką jam liepiau, o aš pradedu manevruoti nuo defenderių atakų. Staiga pasigirsta keli pyptelėjimai ir laivas pradeda gerokai greičiau judėti. Žinoma aš gyriaus kad išvengsiu atakų, bet kai priešų tiek daug tai tapo sunkiau ne galvojau - kairėj, dešinėj, viršuj ir apačioj skraido įvairūs lazeriai ir raketos. Lieka tik viena. Įvedu koordinates.

    “Įjungiu FTL variklius po 3...2...1…”

    “Pala… ką?”

    “...Startas!“

    * * *

    Jungti FTL variklius vidury susišaudymo, o tuo labiau ant planetos paviršiaus IR lekiant pilnais varikliais be skydų turbūt yra dar blogesnė idėja nei imti šią misiją. Mano atvejis ne išimtis. Kad ir kaip stengiaus laivą statant apsidrausti kiekvienoje vietoje, toks šuolis gerokai pažeidė išoriniu šarvus ir iškepė dalį elektronikos - kito pasirinkimo gaila nebuvo. Dabar jau 8 valandos po to kai paėmėme krovinį. Už pusvalandžio būsime prie 6R-DM07HR. Nuojauta kužda kad ir tai geruoju nesibaigs. Žinoma, lupinas sakė kad bus pasipriešinimo, bet jis nesakė kad mus puls visa armada. Kas dar, jie mus puolė lyg būtume kažką nuvogę. Lupinas turės man atsakyti į daug klausimų. Man pasimetus mintyse priskrendame planetą. Tokiu laiku uostas jau turėtų susisiekti. Pats įjungiu komunikacijų langą ir bandau užmegzt kontaktą:

    “Čia R-3DH0OD kapitonas Milleris. Prašome leidimo leistis.”

    Jokio atsakymo. Bandau dar kartą.

    “Kartoju, R-3DH0OD kapitonas Mill”-KHHHZT. Komunikaciją staiga pakeičia triukšmas, o po kelių sekundžių pasigirsta balsas
    .
    “Sveikas dar kartą senas drauge, ar atvykai pristatyti mano krovinio” - balsas Lupino.

    “Lupinai? Aš tau turiu klausimų. O be to, ką tu čia veiki?” - atsakau jam.

    “Hm…” - juokiasi jis. “Teks tai palikti kitam kartui. O dabar...”

    Iš kosmoso tamsos išlenda keli laivai su Lupino laivo emblemom, išjungę savo nematomumą. Jų elektromagnetinės patrankos nusitaiko į mus.

    “Atsimeni kai sakiau kad tai siaubinga idėja?“ - iš ginklų skyriaus iškiša galvą Leliana.

    “Kažką... panašaus minėjai...“

    “Na, tai buvo blogiau nei siaubinga idėja! “ - priduria ji.

    “Nieko asmeniško, tik verslas.” - pasigirsta Lupino balsas prieš išsujungiant šviesom.

    * * *

    Krentantys vandens lašai garsiai kontrastuoja su triukšmu kurį skleidžia lazerinės kameros grotos, aidinčios nuo metalinių sienų. Praėjo 4 dienos nuo tada kai mus Lupinas išdavė - iš laivų paleido elektrošoką kuris išjungė laivo funkcijas ir mes netekom sąmonės. Iš tikrųjų nėra ko stebėtis. Leliana sėdi kitoje pusėje, vis dar susiraukus - eilinį kartą ji buvo teisi. O dabar mes sėdim piratų užimtame kalėjime - sektoriaus įžymybėje ir vienintėlėje priežastyje kodėl 6R-DM07HR kažkuo ypatinga - užvadintu Žvėries Pilvu, iš kurio dar niekas nėra pabėgęs. Dažniausiai tieji piratai nepavojingi stambiuoju planu, tkartais net gi į Sąjungą atneša nemažai pinigų, todėl armada palieka juos ramybėje. Dažnai iš čia ir pats įvairias misijas ėmiau, bet dabar nežinau kaip baigsis ir ką Lupinas darys su mumis, bet žinau kad geruoju nesibaigs, o apie abu krovinius jau galiu užmiršti. Pasirodo, bent jau pagal šios planetos įstatymos, įgaliojimo imti krovinio neturėjau, buvo suklastotas, todėl vibraniumą aš “pavogiau”. Lupinas, kuris pasirodo kalėjimo viršininkas ir valdžios atstovas dabar turi pilną teisė į jo kalinį, “nusikaltėlį”, mane ir mano krovinius.

    “Kokios liūdnos pas tave akys Kolinai.” - pritūpęs kalba Lupinas. “Tikiuosi nepyksti, aš tiesiog pasinaudojau gera proga pasipelnyti, o tuo pačiu ir pasilinksminti tavo sąskaita.” Jis atsitupia priešais grotas. “O tau Leliana, pasiūlymas išeiti iš viso šito, kartu su manimi.”

    Leliana nusisuka į kitą pusę ir nieko neatsako. Lupinui besijuokiant prie jo prieina sargybinis ir kažką sušnibžda į ausį. Jo akys išsiplėčia ir nieko nelaukęs nubėga kažkur gylyn. Po kelių minučių pasigirsta sirenos, per garsiakalbius pasigirsta ne paprastas pranešėjo balsas, bet toks, kokio negalvojau daugiau išgirsti.

    “Dėmesio, kalba karalienės Yuki Karališkosios Sąjungos Armados HUNTER padalinys. Nusikaltimai prieš Didžiąją Kosminę Sąjungą peržengė leistiną ribą. Išjunkite ginklus ir pasiduokite taikliai ir visi būsite teisti teisingai.” - balsas vis gi karalienės Yuki. Kas galėjo pagalvot kad karalienė pati yra pilotė - medžiotojų klasės laivai tik gaminami naikintuvai. Bet kuriuo atveju, po 5 minučių vėl pasigirsta jos balsas. “Pasidavimo ženklas negautas, pradedamas bombardavimas.” - kas galėjo pagalvot kad ji ir tokia šaltakraujiška.

    Greitai po šių žodžių viskas pradėjo drebėti - nenuostabu, HUNTER sudaro per 100 laivų, tai didžiausias oficialus būrys, operuojantis pastoviai, o ne tik Jungtinės Karališkosios Sąjungos Armados metu. Juos dažnai vadina karalienės riteriais ir dabar jie bombarduoja piratų buveinę.

    Pirmos atsijungė lazerinės grotos ir mes trys pasileidom bėgti. Virš mūsų galvų pradėjo kristi stogas dideliais cemento gabalais. Prieš ir už mūsų bėga kiti kaliniai, kai kurie iš jų paprasti žmonės, kažkaip supykdę vieną ar kitą piratą. Bėgant link vienintelio išėjimo mus bando stabdyti keli sargai, bet minia juos nuverčia, o tuo metu išsijungia šviesos. Be jų čia visiška tamsa, nesimato kur eiti, žemė vis toliau dreba. Viltims blėstant, pro pralaužtą stogą pasirodo kelios poros šviesų, o po minutės ir pasimato besileidžiantys laivai. Nusileidus vieno iš naikintuvų kabina atsidaro, joje stovinti mergina šypsodama pašaukia:

    “Na kapitone Milleri, dabar jau tau atsilyginau.” - žinoma, mergina tai mūsų karalienė. Kol kiti bėgliai klaupiasi ant vieno kelio jai lenktis, ji išlipa ir rankos mostais rodo mums eiti į transporto laivą šalia jos.

    Nusilenkiu jai ir aš, negalėdamas kitaip išreikšti atsidėkojimo ir priimu jos kvietimą iš čia nešdintis.

    “Atleisk, tavo laivą teko sunaikinti kartu su kitais pastatytais jų angaruose.” - įėjus liūdnai prasitaria Yuki. “Ką dabar darysi?”

    “Dabar… nežinau, teks pradėti vėl nuo 0. Tikiuosi bent jūs du pasiliksi su šiuo nevykėliu kapitonu” - atsisukęs į Lelianą ir Tomą sakau aš.

    “Na, tokiu atveju turiu tau pasiūlymą, kurio nespėjau pasakyti per paskutinį susitikimą.”

    * * *

    EPILOGAS

    Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 755. Data: 2143-...

    “Ar jis visada toks kai prasideda misija?” - sušnibžda, bet pakankamai garsiai kad nutrauktų mane, Lelianai Yuki.

    “Tu net neįsivaizduoji” - atsako ji, Tomas pradeda juoktis.

    “Gerai gerai, velniop tuos įrašus.” - pasakau ir išjungiu įrašymą.

    Prieš 2 mėnesius Yuki man pasiūlė tapti jos pirmuoju riteriu ir generolu. Prieš kelias dienas apie tai buvau juokavęs, bet negalėjau palikti savo komandos, todėl atsisakiau. Bet kaip kompromisą, iš jos asmeninės sąskaitos atstatėme didesnį ir kelis kartus galingesnį visose srityse, dabar jau ir Karališkąjį, R-3DH0OD V2, o karalienė - norėdama įgauti karinės patirties, patapo mano navigatorė, ir kad ir kaip sakiau jai kad tai pavojinga - karalienės nurodymų neatsisakysi, kad ir kokį skandalą visa tai sukėlė. Iš pradžių Leliana priešinosi šiam sprendimui, bet su valdove greitai sutarė, o Tomas net raudonavo iš pavydo dėl man suteiktos garbės.

    “Gerai, laikas juokams baigtas. Turim darbo, visi į vietas.” - surimtėjęs pasakau įgulai.

    Sinchronizuotas “taip sere!” nuskambėjo per laivą, aš taip pat sėdu prie valdymo pulto.

    “Jungiu FTL variklius po 3...2...1...Startas!”

    PABAIGA



    Aurimasak
    H-Cell ir G3-Te

    (1254 žodžiai)
    Spoileris:

    _____Gyveno kartą androidas, dirbantis metalo perdirbimo faktoriuje. Turėjo jis du vaikus, sūnų H-Cell ir dukrą G3-Te. Tie du buvo jauni, savo brendimo pradžioje esantys androidai ir jie buvo patikėti šio metalurgo rankoms. Kiekvieno androido galvoje knibždėjo nanoelektroninių smegenų gniutulas, primenantis į juos sukūrusių žmonių smegenų masę, o ir veikė jie panašiai. To pasekoje androidai turėjo eiti per panašų gyvenimo ciklą, kaip ir žmonės, nors jie keliavo juo šiek tiek greičiau. Vaikučiams buvo po tris metus, nors H už G3 buvo keletą mėnesių vyresnis.

    _____Kiekvienai tokiai androidų šeimai buvo skiriamos moterys globėjos, kurios prižiūrėdavo mažųjų raidos procesą, juos mokė, o pačiai šeimai padėdavo teisiniais klausimais, mokėdavo jiems kredus už jų sunkų triūsą ir būdavo morali pagalba visuomenės atstumtiems androidams. Tačiau šiai šeimai nepasisekė.

    _____Jų globėja buvo nekompetentinga, priešiška androidams ir šiuos išnaudojo. Iš visų uždirbtų kredų, androidai gaudavo tiek, kad jie galėtų prasigyventi ir uždirbtų daugiau kredų, vaikai buvo palikti be priežiūros ir mokslo, o visa likusių kredų dalis atitekdavo pačiai globėjai. Ir šis globėjos gobšumas tik didėjo, tad vieną vakarą vaikams nuėjus į hibernacijos kabinas, ši pakvietė tėtį ir paskelbė jam ultimatumą.
    _____- Tavo vaikai turi iš čia dingti. Mums visiems neužtenka kredų, kad sudurtume galą su galu ir galų gale nutiks taip, kad tu skrisi iš darbo! - Ir nespėjus tėčiui apsiginti, ši toliau pylė savo. - Ryt išvesime juos toli į miestą ir paliksime kokiame nors skersgatvyje. Ir jei tu nenori paliktų jų, aš laisva valia išjungsiu jus visus tris ir nei jie, nei tu nebegyvensite. - Negalėdamas nieko padaryti, tėtis turėjo su tuo sutikti.
    _____H ir G3 dar neužmigę savo hibernacijos kabinų nugirdo visą pokalbį. G3 buvo labai nuliūdusi, kai tai išgirdo, tačiau H nesibaimino ir patikino savo sesę, jog kelią namo suras. Juk jie savo galvose turi miesto gatvių planus, tikrai nepaklys!
    _____Anksti ryte, globėja pranešė, jog šiandien jie išvyksta į miestą. Ėjo jie skersgatviais ir nedidelėmis, nuošaliomis gatvelėmis, judėjo vertikaliai tai aukštyn, tai žemyn. Galų gale, globėjai nusprendus, kad vaikams bus susisukusi galva, nusprendė juos ten palikti.
    _____Mes su tėčiu einame paieškoti šiek tiek geležies jo darbui, o jūs tuo metu palaukite čia. Greit grįšime. - tarė ji, palikdama vaikus tamsioje gatvėje.
    Artėjant vakarui, vaikai suprato, jog juos iš tiesų paliko visiškai vienus. G3 pradėjo ašaroti, tačiau H apkabino ją.
    _____- Neverk G3-Te, net jei jie nesugrįš mūsų, pažadu parvesti tave namo.

    _____Laimei, šioje nuošalioje miesto vietoje sutemus degdavo šviesos, tad jiems neteko klaidžioti pavojingomis gatvėmis tamsoje. Paėmęs sesę už rankos, keliavo jis atgal, tomis pačiomis klaidinančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, kol galų gale pasiekė namus ir atsigulė į hibernatorius.

    _____Kita rytą, prižiūrėtojai sužinojus, jog H ir G3 grįžo, ši pasiuto. Nubėgusi pas tėtį ji pradėjo šaukti ant jo, klausdama kaip jie grįžo ir jis prasitarė, jog androidų atmintis yra kiek geresnė nei žmonių ir jiems atsiminti tokį kelią atgal yra paprasta. Tad globėja pasiūlė išjungti atminties kaupimą kelioms valandoms, kai jie vėl ves juos pro miestą ir nors jis bandė ją atkalbėti, tačiau jai vėl pagrasinus juos tiesiog išjungti, jis turėjo nusileisti. Prižiūrėtoja pati paguldė vaikus į hibernatorius ir juos įjungė, kad šie užmigtų, o jiems miegant perprogramavo jų atmintį ir ištrynė visus miesto žemėlapius.

    _____Kitos dienos metu, vaikus ir vėl nuvedė besisukančiais ir klaidingais keliais ir skersgatviais ir juos paliko. Ir šį kart G3 puolė į ašaras, o H jau norėjo patikinti savo sesę, kai suprato jog kelio atgal galvoje neliko, kaip ir neliko žemėlapių kuriuos jis turėjo. Jis sunerimo, tačiau turėjo patikinti savo sesę, jog jie ras kelią namo ir paėmęs ją už rankos pradėjo eiti į priekį. Pradėjus temti, įsižiebė šviesos ir šie du, susiglaudę, judėjo visiškai nepažįstamomis gatvėmis.

    _____Naktį šis miestas atgydavo, į gatves plūsdavo žmonės pasiruošę linksmintis, po dienos pilnos diskusijų ir svarstymų, tad ir H ir G3 buvo paniškai išsigandę ir keliavo lėtai, vienas kitą apkabinę. Pakeliui vienas ar kitas žmogus, atpažinęs androidų bruožus šaipydavosi iš jų, stumtelėdavo ar įspirdavo jiems ir galų gale neiškentęs H pasuko į visiškai neapšviestą skersgatvį ir tiesiog su savo sese sugulė šalia šiukšlių konteinerio.

    _____Ryte ir H ir G3 pradėjo jausti alkį, tačiau kaulyti žmonių gatvėse būtų savižudybė, tad jie klaidžiojo tamsiomis miesto gatvėmis tikėdamiesi rasti ką nors valgomo. Po ilgo bevaisio klaidžiojimo, pasukę už pravirų geležinių vartų, šie rado iškabą „Androidų kavinė“, kuri buvo pasislėpusi giliai, apatiniuose miesto blokuose.
    _____- Galbūt jie duos mums ką užkąsti. - vylėsi H ir atsargiai pravėrė duris. Užėję į vidų apsižvalgė. Blausi ir purvina kavinės atmosfera šiek tiek slėgė ir kėlė baimę, tačiau alkis vis dėl to nugalėjo ir šie atsisėdo prie baro. Prie jų priėjo iš pažiūros jaunas vaikinas, tačiau tamsoje buvo sunku apie tai spręsti.
    _____- Sveiki. - tarė jis. - Ką galėčiau jums atnešti?
    _____- Atleiskite pone, bet mes neturime kredų, negalėsime susimokėti už maistą. Galbūt galite duoti ko nors, ką ruošėtės išmesti?
    _____- Galiu! - kiek džiaugsmingai tarė šis, rodydamas ranka jį sekti. - Eikit čionai, gale vis dar liko prekių, kurių nebegaliu pardavinėti. Ateikit, ateikit! - ir vaikai nupėdino paskui barmeną. Tik įžengus į tai, kas turėjo būti virtuvė G3 aiktelėjo ir staiga juos abu surakino. Tai, kas turėjo būti virtuvė, labiau priminė mėsinę arba sandėlį. Čia ant lubų, kabliais buvo pakabinti kitų androidų kūnai, kurie jau senai nebeveikė, jų galvos ir galūnės sudėliotos ant lentynų, nepabaigti projektai, su šešiomis rankomis ar dvejomis galvomis pasodinti ant kėdžių aplink.
    _____- Sveiki atvykę į 'Androidų Kavinę'! - sušuko jaunuolis, išlindęs į operacinio stalo šviesą. Iš ties, jis buvo jaunas žmogus, tačiau dalį jo galūnių puošė nanomedžiagų pluoštai. Vienos jo akies spalva buvo sodriai žydra, o trys pirštai ant dešinės rankos buvo tiesiog geležiniai. - Manau kad pavargote, nagi prigulkite. Tuojau atnešiu jums valgyti. - juokėsi jis. G3 patyrusi šoką, staiga atsijungė, o H tvardėsi, kiek įmanydamas.
    _____- Pirmą kart, savo noru atvyko du gražūs ir nesugadinti androidai. Ką jūs sau manot? Galbūt pagaliau, po tiek laiko pavyks mano projektas! - paėmęs G3 ant rankų, sūpavo ją. Pasodinęs G3 į kėdę prisitraukė savo įrankius ir pasiruošė darbui. - Berniuk. Ateik čia. Padėsi man. Sakyk, kuri tavo draugės koja yra vertingesnė? Kurią jų vertėtų pasisavinti pirmą? - tačiau H tiktai numykė atsakymą, kol berniukas godžiai judino G3 kūną.
    _____- Berniuk, ar galėtum užlipti ant operacinio stalo ir patikrinti, ar veikia mano išrinkėjo mechanizmas? - su šypsena tarė jis, guldydamas G3 kūną ant operacinio stalo.
    _____- O kaip tai reikėtų padaryti? - paklausė H, apsimesdamas lyg to nežinotų.
    _____- Po galais! Patikrinsiu pats. - kiek pyktelėjęs tarė šis ir pats užsiropštė ant operacinio stalo, patikrinti savo išrinkėją. Tada H jį paleido, ir šis leisdamasis perdūrė jauną beprotį. Išrinkėjas sutikęs nepažįstamą žmogiško kūno medžiagą sutriko ir pradėjo vaikiną svaidyti kur papuola ir jį užmušė. H pribėgo prie savo sesutės, ją pakėlė ant rankų ir pabandė ją atgaivinti. Po šiek tiek laiko ji atsigavo ir pamačiusi H prieš savo akis stipriai jį apkabino.
    _____- Viskas baigta, tam žmogui atėjo galas. - rodydamas į nejudnatį vaikino kūną tarė šis. - Keliaukime, mums reikia iš čia nešdintis. - tarė jis, o G3 linktelėjo. Prieš išbėgdami iš kasos aparato ištraukė didžiąją dalį ten tūnančių kredų ir pasileido bėgti.

    _____Nepraėjus nė valandai, kai jie išbėgo atgal į miestą, juos sutiko valstybės pareigūnas, vienas iš prižiūrėtojų vadovų ir šiuos parvedė namo. Grįžus namo vaikai sužinojo, jog jų prižiūrėtoja buvo suimta. Ji neturėjo jokios teisės būti šių androidų prižiūrėtoja ir į sistemą papuolė apgaule. Jų tėtis apsidžiaugė, kai jo vaikučiai grįžo atgal ir pranešė jiems, kad nuo kitos dienos šie gaus naują prižiūrėtoją, kuri jų neišnaudos. Ir vaikams parnešus didelę sumą kredų, kuriuos pagriebė iš „Androidų Kavinės“ šių gyvenimas grįžo į senas, geras vėžes.



    Balsavimas trunka vieną savaitę.
    Paskutinį kartą taisė cobabara : 2016-08-05, 23:14
    Urameshi, Iemon-dono!

  2. Ačiū Aurimasak, arturs dėkojo
  3. #2
    Jeigu šį kartą kovotojai savo darbus pristatė laiku, tai aš dėl asmeninių užimtumų susizgribau ir juos skelbiu tik šiandien. Atsiprašau ir lenkiu galvą. Tačiau balsavimui įtakos tai neturi – balsavimas truks vieną savaitę.


    Darbai:


    Breaker
    2143: Kosminė novelė

    (2997 žodžiai)
    Spoileris:


    Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 752. Data: 2143-01-24, 12:03 Standartiniu Astro Laiku. Erdvėlaivis R-3DH0OD išskrido iš Didžiosios Kosmoso Sąjungos bazės “Main Orbital Travel Hub and Emergency Reconaisaince Station“ su maisto bei vaistų siuntiniu link netolimos, tik už 15,7 šviesmečių, planetos, kodu 6R-DM07HR. Numatytas atvykimo laikas: 2143-01-26, 8:00 SAL. Pasipildyti kurą reikės sustoti prie SNW-WT Karališkosios kosmoso stoties. FTL varikliai bus įjungti-

    “Padėk šalin tu tą daiktą, Kolinai, bus dar laiko pakalbėt į dienoraštį. “ – nutraukia mane viena iš įgulos narių.

    “Tai ne dienoraštis Leliana, tai oficialūs misijų įrašai, kurie yra archyvuojami ir įrašomi į by-“ – bandau paaiškinti, bet...

    “Nes juos kažkas be tavęs tikrai klausos. Todėl, tai lieka asmeninis dienoraštis apie tavo didžius darbus“

    Leliana šypsosi. Ji teisi, beveik niekam nereikalingi misijų įrašai, bet tai jau įprotis. Susiraukusiu žvilgsniu atsisuku į ją ir tęsiu:

    “Kaip sakiau prieš tai kai mane nutraukė mano antroji, kapitonė-leitenantė ir laivo šaulė-“

    Hyper varikliai bus įjungti 13:00 Standartiniu Astro laiku, išvykus iš Sol sistemos. Atasakita baigta.

    “Va, galėjai 5 sekundes palaukti. “

    “Oi ko tu toks nervuotas šiandien? Gavom lengvą misiją su lengvais pinigais. “

    “Tame ir ėsme kad lengvą. Lengvą ir nuobodžią, o tuo labiau jau kelintą kartą iš eilės. R-3DH0OD ir jo įgulą steigdamas norejau nuotykių, visą gyvenimą svajojau apie tai. O dabar, jau keliasdešimtą kartą – mano laivas tampa išaukštintu sunkvežimiu.“ – suirzgusiu tonu atkertu savo partnerei.

    Nors ir pasaulis 2078 metais susivienijo į vieną kosminę sąjungą, kovoti prieš tada aršius ateivius, didžioji dalis pilotų šiuo metu yra nepriklausomi. Sujungti po viena vėliava ir karo metu turintys vykti kaip viena armada, po 2109 m perversmo, kai Vaitai kartu su Čermingais perėmė valdžią iš Evilvičų dinastijos (teisėtai, bet nekimšiu galvos istorijos pamoka), beveik visi pilotai funkcionuoja kaip samdiniai. Todėl, šiandien, mūsų užduotis yra transportuoti prekes. Svarbias ir brangias prekes, bet bet kuriuo atveju, tik transporto misija. Dėl tokio krovinio net gi neikas mūsų nepuls! Jau kelis mėnesius nemačiau jokio veiksmo, nei piratų sunaikinti, nei išlaisvinti ką nors iš ateivių rankų. Žinoma, misijos iš MOTHER-S gerai moka, o laivui jau realiai reikia naujų dalių, bet gyvenimas atrodo per greit prabėgs tokiais darbais.

    Leliana apkabina mane iš nugaros.
    “Pats žinai kas per vieta yra yra 6R-DM07HR, ten bus darbo ir tokiam “kosmoso užkariautojui“ kaip tu...“

    “Oi nevaidink, pati irgi išsiilgus veiksmo“- atsisuku ir sutinku jos šelmišką žvilgsnį.

    “Eikit jūs į savo kajute, orą švelnumu gadinat čia stovėdami“ – iš valgomojo išeina Tomas, taip pat kapitonas-leitenantas, mano trečiasis ir erdvėlaivio mechanikas, ir mes išsiskiriam. Jiedu buvo mano įguloj nuo mano pirmo laivo prieš jau beveik 6 metus, kuriuo išskridau vos sulaukęs 18. Tomą pažįstu nuo vaikystės, o Leliana prisidėjo kai padaviau skelbimą kad ieškau įgūlos. Leliana pasivaipo į jo pusę, o aš žiūriu į laikrodį -12:59.

    “Visi skyriai – pasiruoškite hyperšuoliui. Įjungiu FTL variklius po 3...2...1...Startas!“

    “Tu sakai visi skyriai, bet laivas tai 2 aukštų lengvasis kreiseris” - sako Tomas kosmosui bepradedant plėstis pro priekinius langus.

    * * *

    Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 753. Data: 2143-01-24, 21:00 Standartiniu Astro Laiku. Hyper-šuolis sėkmingai mus nukėlė į M15K4S sistemą. Skrendame link SNW-WT Karališkosios kosmoso stoties pasipildyti atsargų. Numatytas atvykimo laikas: 2143-01-25, 01:25 SAL. Numatytas išvykimo laikas: 2143-01-25, 22:00 SAL. Atasakaita baigta.

    Tomui tiesiog reikėjo tos kolekcinės 2016 “vintažinės” Japonijos filmukų figūrėlės ir filmuko HOLO-DVD per aukcijoną. Kaip jis ten vadino - Renulis ar kažkas panašaus. Per tai ir nespėjom pasipildyt visų reikmenų. Niekada nesuprasiu tokių žmonių. Geras mechanikas tas Tomas, bet žmogus tai keistas kaip nežinia kas. Dabar jau būtume tik už kelių valandų nuo 6R-DM07HR, bet kol praeisim visus patikrinimus bei surasim pigiai parduodamus reikmenis, užtruksim bereikalingą laiką. Kaip bausmę, tą darbą jam ir paliksiu. Tegul sau bėgioja pirmyn-atgal.

    Atvykus į stotį ataskaitos nerašiau, tik greit susakiau darbus Tomui, bet jam dar nespėjus prunkštelėti, su Leliana išbėgom link VA-11 Hall-A baro, kur, bent jau pagal extranetą, ruošiamas alus, su gėlėm kaip prieskoniu. Gėlėm! Gandai sklinda, kad dėl jo ten eina ir pati karalienė Yuki antroji. Kas žino, gal pavyks ją sutikt, ir taip tapt karalium. Hm, Didžiosios Kosmoso Sąjungos Imperatorius ir (na tada jau pasiskelbčiau) Generolas Kolinas Milleris, o tada dar bent 5 kiti titulai - skamba visai neblogai.

    Kas dar geriau skamba tai, kad vienas iš šios vietos barmenų yra robotas. Jo oficialus kodas per ilgas kad kas nors net atsimintų, bet jį vadina Stalinu, dėl jo ypatingos atrakcijos - užsakius šešias taureles, viena iš jų bus pripildyta tokios pats spalvos raktų kuro, Senoviškos Rusiškos ruletės stiliumi, albeit ne tokia pavojinga. Šiuo atveju, Leliana sėdi ir nevaldomai juokiasi iš mano skausmo sukeltų mimikų. Netgi saldusis gėlių alus to jausmo nenuplaus.

    “Turėtum pamatyt save - stok, įamžinsiu” - išsitraukia holofoną Leliana, nusitaiko į mane… ir sustoja. “O tu nejuokavai kai sakei kad čia užeina net pati karalienę”.

    Vis dar susiraukęs atsisuku ir pamatau už manęs stovinčią pačią Yuki Vaitę.

    “Dar viena Stalino auka?” - juokiasi jinai. Sustojusi ji gerai į mane įsižiūri. “Pala pala, aš atsimenu tave - leitenantas Milleris - 7 Dvarfų karo dydvyris prieš 2 metus! Jūs tada išgelbėjot man gyvybę!” - džiaugsmu trykštanti paskelbė mergina.

    Ne, 7 dvarfų karas nebuvo, kaip gali atrodyti iš skambesio, kovos tarp 7 žemo ūgio lyderių. Ne - jis taip vadinama nes, kaip būna dažnai “sąjungose”, tolimesnės teritorijos sugalvojo nuversti valdžią. O tie sukilėliai buvo iš skirtingų sistemų, kurių žvaigždės buvo dvarfai. Ir jiems beveik pavyko, nes tose sistemose buvo laikomi eksperimentiniai ginklai ir erdvėlaiviai. Juos pasigrobė, todėl tikėjosi laimėti, bet Jungtinė Karališkoji Sąjungos Armada juos numalšino, nors ir su nemažai nuostolių, pats praradau savo seną, pirmą pačio statytą laivą 3P166S. O karas baigėsi tuo, kad 7 dvarfų gyventrojai dabar yra laikomi vergais ir jie atstatė ir sustiprino Didžiąją Kosmoso Sąjungą. Tai, žinoma, nėra oficialus pavadinimas, bet visi taip nustatę šį įvykį vadinti.

    “Dabar jau kapitona-” Leliana pasinčia man žudantį žvilgsnį, “tai yra - man didelė garbė jus sutikti, net nesitikėjau kad jūs mane pažintumėt.”

    “O kaip gi, neturėjau net šanso atsidėkoti. Bet, tiesa pasakius, sekiau jūsų misijas nuo to laiko, pagaliau radau šansą susitikti.”

    Yuki prisėda prie mūsų, ir tryse naktį šnekamės. Niekada nepagalvojau kad ji gali būti tokia atvira ir švelni, nepaisant to, kad alkoholio pokalbio metu netrūko - per žinias ji visada atrodė griežta, karinga, kartais šalta - gal būt reikia tokiai atrodyti visuomenės akyse, kad palaikyti valdžią.

    “Kaip kapitonas -gulp- paaiškink man kai ką, niekad nesupratau. Kodėl laivai visada vadinami taip keistai? Kažkokiais numeriais ir raidėm, o ne vardais, kaip sen -gulp- ais laikais?” - vos išsėdėdama klausia karalienė.

    “Na, galaktiniai įstatymai įgalioja užvadinti laivus pagal jų specifikacijas. Bent jau dalį jų, tačiau niekas nedraudžia jų sudėliot kaip nori. Mano atveju, R-3DH0OD, reiškia Reaper-class 3-engine Driven Hyper-jump capable at 0% Overall Durability loss. Tačiau taip užvadinau prisimindamas seną pasaką, kurią man sekdavo motina kai buvau vaikas.”

    “Kokią?” - sudominta klausia Yuki, “Man irgi to niekad nesakei” - prideda Leliana.

    “Apie mergaitę, pasiųstą nunešti lauktuvių senelei miške. Ji sutinka vilką, kuris ją įtikina eiti aplinkkeliu ir rinkti gėles, pats nueina pas senelę, praryja ją, o taip pat ir mergaitę, kuri atvyksta vėliau, o juos išgelbsti praeinantis medžiotojas. Na, tai neskamba kažkuo ypatingai taip sutrumpinus, bet pasaka man įkvėpė būti didvyriui - o laivą pavadinau mergaitės pravarde, tapusia vardu.”

    “Ir net nepasakysi kokią… koks nedr-gulp-augiškas” - mergina aiškiai neturi aukštos tolerancijos.

    Pažiūriu į laikrodį - 5:40, baras greit užsidarys, o Tomas jau turėtų būti didžiąją dalį reikalų stuvarkęs. Man besistojant, įkaušusi karalienė pastveria už rankovės.

    “Gal… vyk su manim į rūmus, šiek tiek pabūt kartu, didis kapitoneee…” - šuniuko akim žvelgia jinai į mane.

    “Labai norėčiau,” - sakau ir pažvelgiu sau už nugaros, kur Leliana pasiruošusi nudurti mane - “Bet man reikia kad jos ginklai taikytų į kitą pusę. Labanakt, jūsų didenybe.” Mums išeinant prie merginos prieina jos inkognito sargybyniai, ir padeda nueiti link šarvuotos “karietos”.
    Leliana nuėjo tiesiai link kosmodromo, o aš nusprendžiau nupirkti šiek tiek lauktuvių. Ko nesitikėjau, tai sutikti seniai nematyto veido.

    “Tik pažiūrekit, Kapitonas Kolinas Milleris, visa savo gyvastimi.” - pasigirsta iš kampo balsas.

    “Sveikas Lupinai, šimtas metų…” - lėtai ir šaltai atsakau jam.

    “Tikra tiesa šimtas metų! Nuo tada kai mane palikai po karo ieškotis darbo pačiam!”

    “Mes išsiskyrėm, bet niekas nedraudė užsirašyti į naują įgulą” - atsisukęs jam pareiškiu.

    “Taip taip, nedraudė, sargai net nepraleido, sakė nenori manęs matyti. Ne tik tai, bet tu iš manęs pavogei teisėtą užmokęstį už paskutines misijas, o tada atėmei ir Leli...” Lupinas baigia savo išsiliejimą atsidūsta. “Bet tai praeity, man nebesvarbu, turiu savo turtų. Bet kai išgirdau kad tavo laivas skris pro čia, tiesiog turėjau susitikti. Dabar kai pats esu kapitonas dabar ir turiu tau verslo pasiūlymą.”

    Kai 3P166S buvo nepataisomai pažeistas, pasistačiau naują laivą ir per naujo paskelbiau kvietimus. Tomas su Leliana iš kart atėjo. Norėjau priimti dar vieną narį, bet nei vienas netiko. Gal būt būčiau ėmęs jį. Lupinas visada buvo gan suktas žmogus, bet dėl senų laikų norėjau bent jau išklausyti jį.

    “Na, skelk.”

    “Gerai, už 2 šviesmečių yra 1L63-SN15 sistema, ir maža, nekolonizuota K-3L145 planeta. O planas tame, kad toje planetoje mano partneriai atkasė100 tonų gryno vibraniumo. Problema tai, kad vietinė gyvensena jiems neleidžia šio lobio išgabent. Skrisčiau aš bet turiu skubių planų. Nuskrisk, perimk, atskraidink man ir pelną pasidalinsim 60-40, tavo naudai. Ką pasakysi?” - pagriebęs man už rankų klausia senas bendražygis.

    “Pasakysiu tai kad siunčiu krovinį o man jį reik pristatyt rytoj” - griežtai atkertu.

    “Skrendi į 6R-DM07HR ar ne? Mano reikalai netoli ten. Perduok siuntą man, ten ir susitiksim.”

    100 tonų sakai…

    “Nevėluosi pristatyt?”

    “Nuskraidinsiu jį ten ir padėsiu į sandėlį, bet su 100 tonų vibraniumo tu baudą galėsi sumokėt šimtus kartų! Bus bent jau daugiau veiksmo nei tampyti krovinius pirmyn atgal - ir daug pelningiau.” - atkakliai tikina Lupinas. Jis atrodo kalba nuoširdžiai. Aš minutėlę susimąstau ir atsakau jam:

    “70-30.”

    “Sutarta.”

    Jis davė koordinates, kontaktus, krovinio įgaliojimą ir mes išsiskyrėm. Grįždamas kelio vidury kelio sutinku Leliana.

    “Girdėjau jūsų pokalbį. Tu žinai koks jis žmogus ir tu žinai kad tai bloga idėja” - uždėjus rankas ant klubų ir pasilenkusi taria mano pirmoji.

    “Gal būt, o gal ir ne. Jo perduoti skenavimo duomenys tikri.” - atsakau jai. “Tomai, junk variklius, keičiam kursą ir skrendam dabar.”

    “Nu ir eik tu…” - vizualiai išvargęs atsako Tomas.

    * * *

    Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 754. Data: 2143-01-25, 8:00 Standartiniu Astro Laiku. Keičiame kursą link 1L63-SN15 sistemos, K-3L145 planetos, kurioje paimsime Vibraniumo krovinį ir toliau vyksime link 6R-DM07HR. Keičiasi planuotas atvykimo laikas - į 20143-01-26, 21:00 SAL. Misijos ataskaita baigta.

    “Net kai nusiženginėji įstatymams vis tiek įrašinėji dienoraštį.” - juokiasi Leliana.

    “Juk sakiau jis ne dienoraštis ir… na, galbūt jis padės atsiminti klaidas.”

    * * *

    R-3DH0OD lėtai įskrenda į planetos atmosferą. Koordinatės užžymėtos žemėlapyje, skrendame link jų. Planeta ne veltui negyvenama - vien kalnynai ir akmuo, žalumo beveik nesimato. Darosi neramu. “Krovinys” už 3 kilometrų, artėjant prie jo žiūriu pro langą. Staiga sužaižaruoja šviesos blyksnis.

    PGBGHZT!... - laivo skydai sugeria raketos smūgį. Žinoma nebus taip lengva, pats Lupina minėjo pasipriešinimą. Pagaliau kažkas įdomaus. Lelianai dar nespėjau paliept, o jau sėda prie patrankų ir pradeda šaudyt. Tomas taip pat eina i savo stotį , žiūri pažeidimus, reikiant bėgs preliminarius taisymus atlikti.

    Atsidėdus į kapitono kėdę prieš akis pasirodo visi duomenys. Šaudoma iš įtvirtintų bokštelių, tokių kokios atsiranda gyvenvietėse, todėl man Lupino mintis kad ”čia negyvenama”, kad ir su planetos išore sutampa, atrodo labai įtartina. Jau daug kovų patyrusiai šaulei šie bokšteliai nė motais - pašauna ir daugelį ateinančiu raketų, iš kurių aš pilotuodamas neišsisuku, ir į pačių bokštelių silpnąsias vietas. Patrankos jau beveik pilnai užkaito, bet į mus irgi nustojo šaudyti. Abiejų pastangų dėka atskrendam iki tariamos vibraniumo krovinio vietos. Matau kasyklą ir angarą bei konteinerius, bet jokių sargų ar darbuotojų. Praskenavus konteinerių ID, jie iš tiesų registruoti Lupinui kaip vibraniumas, o man įgaliojimas jį paimti. Viskas atrodo savo vietose, todėl pakeliu laivą ir su magnetiniu kabliu pritaisau konteinerius. Laivui pradedant kilti vėl pradeda kaukti sirenos. Šį kartą mūsų problemos daugiau nei parpasti ginybiniai bokštai. Priešais mus išdygsta kelios dešimtys S klasės defenderių.

    “Perjunk visą energiją iš ginklų ir skydų į variklius. Aš mus iš čia ištempsiu.”

    “Iš skydų? Bet tai sav…” - nutraukiu Tomą piktu žvilgsniu. Daugiau nebesiskundęs jis padaro ką jam liepiau, o aš pradedu manevruoti nuo defenderių atakų. Staiga pasigirsta keli pyptelėjimai ir laivas pradeda gerokai greičiau judėti. Žinoma aš gyriaus kad išvengsiu atakų, bet kai priešų tiek daug tai tapo sunkiau ne galvojau - kairėj, dešinėj, viršuj ir apačioj skraido įvairūs lazeriai ir raketos. Lieka tik viena. Įvedu koordinates.

    “Įjungiu FTL variklius po 3...2...1…”

    “Pala… ką?”

    “...Startas!“

    * * *

    Jungti FTL variklius vidury susišaudymo, o tuo labiau ant planetos paviršiaus IR lekiant pilnais varikliais be skydų turbūt yra dar blogesnė idėja nei imti šią misiją. Mano atvejis ne išimtis. Kad ir kaip stengiaus laivą statant apsidrausti kiekvienoje vietoje, toks šuolis gerokai pažeidė išoriniu šarvus ir iškepė dalį elektronikos - kito pasirinkimo gaila nebuvo. Dabar jau 8 valandos po to kai paėmėme krovinį. Už pusvalandžio būsime prie 6R-DM07HR. Nuojauta kužda kad ir tai geruoju nesibaigs. Žinoma, lupinas sakė kad bus pasipriešinimo, bet jis nesakė kad mus puls visa armada. Kas dar, jie mus puolė lyg būtume kažką nuvogę. Lupinas turės man atsakyti į daug klausimų. Man pasimetus mintyse priskrendame planetą. Tokiu laiku uostas jau turėtų susisiekti. Pats įjungiu komunikacijų langą ir bandau užmegzt kontaktą:

    “Čia R-3DH0OD kapitonas Milleris. Prašome leidimo leistis.”

    Jokio atsakymo. Bandau dar kartą.

    “Kartoju, R-3DH0OD kapitonas Mill”-KHHHZT. Komunikaciją staiga pakeičia triukšmas, o po kelių sekundžių pasigirsta balsas
    .
    “Sveikas dar kartą senas drauge, ar atvykai pristatyti mano krovinio” - balsas Lupino.

    “Lupinai? Aš tau turiu klausimų. O be to, ką tu čia veiki?” - atsakau jam.

    “Hm…” - juokiasi jis. “Teks tai palikti kitam kartui. O dabar...”

    Iš kosmoso tamsos išlenda keli laivai su Lupino laivo emblemom, išjungę savo nematomumą. Jų elektromagnetinės patrankos nusitaiko į mus.

    “Atsimeni kai sakiau kad tai siaubinga idėja?“ - iš ginklų skyriaus iškiša galvą Leliana.

    “Kažką... panašaus minėjai...“

    “Na, tai buvo blogiau nei siaubinga idėja! “ - priduria ji.

    “Nieko asmeniško, tik verslas.” - pasigirsta Lupino balsas prieš išsujungiant šviesom.

    * * *

    Krentantys vandens lašai garsiai kontrastuoja su triukšmu kurį skleidžia lazerinės kameros grotos, aidinčios nuo metalinių sienų. Praėjo 4 dienos nuo tada kai mus Lupinas išdavė - iš laivų paleido elektrošoką kuris išjungė laivo funkcijas ir mes netekom sąmonės. Iš tikrųjų nėra ko stebėtis. Leliana sėdi kitoje pusėje, vis dar susiraukus - eilinį kartą ji buvo teisi. O dabar mes sėdim piratų užimtame kalėjime - sektoriaus įžymybėje ir vienintėlėje priežastyje kodėl 6R-DM07HR kažkuo ypatinga - užvadintu Žvėries Pilvu, iš kurio dar niekas nėra pabėgęs. Dažniausiai tieji piratai nepavojingi stambiuoju planu, tkartais net gi į Sąjungą atneša nemažai pinigų, todėl armada palieka juos ramybėje. Dažnai iš čia ir pats įvairias misijas ėmiau, bet dabar nežinau kaip baigsis ir ką Lupinas darys su mumis, bet žinau kad geruoju nesibaigs, o apie abu krovinius jau galiu užmiršti. Pasirodo, bent jau pagal šios planetos įstatymos, įgaliojimo imti krovinio neturėjau, buvo suklastotas, todėl vibraniumą aš “pavogiau”. Lupinas, kuris pasirodo kalėjimo viršininkas ir valdžios atstovas dabar turi pilną teisė į jo kalinį, “nusikaltėlį”, mane ir mano krovinius.

    “Kokios liūdnos pas tave akys Kolinai.” - pritūpęs kalba Lupinas. “Tikiuosi nepyksti, aš tiesiog pasinaudojau gera proga pasipelnyti, o tuo pačiu ir pasilinksminti tavo sąskaita.” Jis atsitupia priešais grotas. “O tau Leliana, pasiūlymas išeiti iš viso šito, kartu su manimi.”

    Leliana nusisuka į kitą pusę ir nieko neatsako. Lupinui besijuokiant prie jo prieina sargybinis ir kažką sušnibžda į ausį. Jo akys išsiplėčia ir nieko nelaukęs nubėga kažkur gylyn. Po kelių minučių pasigirsta sirenos, per garsiakalbius pasigirsta ne paprastas pranešėjo balsas, bet toks, kokio negalvojau daugiau išgirsti.

    “Dėmesio, kalba karalienės Yuki Karališkosios Sąjungos Armados HUNTER padalinys. Nusikaltimai prieš Didžiąją Kosminę Sąjungą peržengė leistiną ribą. Išjunkite ginklus ir pasiduokite taikliai ir visi būsite teisti teisingai.” - balsas vis gi karalienės Yuki. Kas galėjo pagalvot kad karalienė pati yra pilotė - medžiotojų klasės laivai tik gaminami naikintuvai. Bet kuriuo atveju, po 5 minučių vėl pasigirsta jos balsas. “Pasidavimo ženklas negautas, pradedamas bombardavimas.” - kas galėjo pagalvot kad ji ir tokia šaltakraujiška.

    Greitai po šių žodžių viskas pradėjo drebėti - nenuostabu, HUNTER sudaro per 100 laivų, tai didžiausias oficialus būrys, operuojantis pastoviai, o ne tik Jungtinės Karališkosios Sąjungos Armados metu. Juos dažnai vadina karalienės riteriais ir dabar jie bombarduoja piratų buveinę.

    Pirmos atsijungė lazerinės grotos ir mes trys pasileidom bėgti. Virš mūsų galvų pradėjo kristi stogas dideliais cemento gabalais. Prieš ir už mūsų bėga kiti kaliniai, kai kurie iš jų paprasti žmonės, kažkaip supykdę vieną ar kitą piratą. Bėgant link vienintelio išėjimo mus bando stabdyti keli sargai, bet minia juos nuverčia, o tuo metu išsijungia šviesos. Be jų čia visiška tamsa, nesimato kur eiti, žemė vis toliau dreba. Viltims blėstant, pro pralaužtą stogą pasirodo kelios poros šviesų, o po minutės ir pasimato besileidžiantys laivai. Nusileidus vieno iš naikintuvų kabina atsidaro, joje stovinti mergina šypsodama pašaukia:

    “Na kapitone Milleri, dabar jau tau atsilyginau.” - žinoma, mergina tai mūsų karalienė. Kol kiti bėgliai klaupiasi ant vieno kelio jai lenktis, ji išlipa ir rankos mostais rodo mums eiti į transporto laivą šalia jos.

    Nusilenkiu jai ir aš, negalėdamas kitaip išreikšti atsidėkojimo ir priimu jos kvietimą iš čia nešdintis.

    “Atleisk, tavo laivą teko sunaikinti kartu su kitais pastatytais jų angaruose.” - įėjus liūdnai prasitaria Yuki. “Ką dabar darysi?”

    “Dabar… nežinau, teks pradėti vėl nuo 0. Tikiuosi bent jūs du pasiliksi su šiuo nevykėliu kapitonu” - atsisukęs į Lelianą ir Tomą sakau aš.

    “Na, tokiu atveju turiu tau pasiūlymą, kurio nespėjau pasakyti per paskutinį susitikimą.”

    * * *

    EPILOGAS

    Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 755. Data: 2143-...

    “Ar jis visada toks kai prasideda misija?” - sušnibžda, bet pakankamai garsiai kad nutrauktų mane, Lelianai Yuki.

    “Tu net neįsivaizduoji” - atsako ji, Tomas pradeda juoktis.

    “Gerai gerai, velniop tuos įrašus.” - pasakau ir išjungiu įrašymą.

    Prieš 2 mėnesius Yuki man pasiūlė tapti jos pirmuoju riteriu ir generolu. Prieš kelias dienas apie tai buvau juokavęs, bet negalėjau palikti savo komandos, todėl atsisakiau. Bet kaip kompromisą, iš jos asmeninės sąskaitos atstatėme didesnį ir kelis kartus galingesnį visose srityse, dabar jau ir Karališkąjį, R-3DH0OD V2, o karalienė - norėdama įgauti karinės patirties, patapo mano navigatorė, ir kad ir kaip sakiau jai kad tai pavojinga - karalienės nurodymų neatsisakysi, kad ir kokį skandalą visa tai sukėlė. Iš pradžių Leliana priešinosi šiam sprendimui, bet su valdove greitai sutarė, o Tomas net raudonavo iš pavydo dėl man suteiktos garbės.

    “Gerai, laikas juokams baigtas. Turim darbo, visi į vietas.” - surimtėjęs pasakau įgulai.

    Sinchronizuotas “taip sere!” nuskambėjo per laivą, aš taip pat sėdu prie valdymo pulto.

    “Jungiu FTL variklius po 3...2...1...Startas!”

    PABAIGA



    Aurimasak
    H-Cell ir G3-Te

    (1254 žodžiai)
    Spoileris:

    _____Gyveno kartą androidas, dirbantis metalo perdirbimo faktoriuje. Turėjo jis du vaikus, sūnų H-Cell ir dukrą G3-Te. Tie du buvo jauni, savo brendimo pradžioje esantys androidai ir jie buvo patikėti šio metalurgo rankoms. Kiekvieno androido galvoje knibždėjo nanoelektroninių smegenų gniutulas, primenantis į juos sukūrusių žmonių smegenų masę, o ir veikė jie panašiai. To pasekoje androidai turėjo eiti per panašų gyvenimo ciklą, kaip ir žmonės, nors jie keliavo juo šiek tiek greičiau. Vaikučiams buvo po tris metus, nors H už G3 buvo keletą mėnesių vyresnis.

    _____Kiekvienai tokiai androidų šeimai buvo skiriamos moterys globėjos, kurios prižiūrėdavo mažųjų raidos procesą, juos mokė, o pačiai šeimai padėdavo teisiniais klausimais, mokėdavo jiems kredus už jų sunkų triūsą ir būdavo morali pagalba visuomenės atstumtiems androidams. Tačiau šiai šeimai nepasisekė.

    _____Jų globėja buvo nekompetentinga, priešiška androidams ir šiuos išnaudojo. Iš visų uždirbtų kredų, androidai gaudavo tiek, kad jie galėtų prasigyventi ir uždirbtų daugiau kredų, vaikai buvo palikti be priežiūros ir mokslo, o visa likusių kredų dalis atitekdavo pačiai globėjai. Ir šis globėjos gobšumas tik didėjo, tad vieną vakarą vaikams nuėjus į hibernacijos kabinas, ši pakvietė tėtį ir paskelbė jam ultimatumą.
    _____- Tavo vaikai turi iš čia dingti. Mums visiems neužtenka kredų, kad sudurtume galą su galu ir galų gale nutiks taip, kad tu skrisi iš darbo! - Ir nespėjus tėčiui apsiginti, ši toliau pylė savo. - Ryt išvesime juos toli į miestą ir paliksime kokiame nors skersgatvyje. Ir jei tu nenori paliktų jų, aš laisva valia išjungsiu jus visus tris ir nei jie, nei tu nebegyvensite. - Negalėdamas nieko padaryti, tėtis turėjo su tuo sutikti.
    _____H ir G3 dar neužmigę savo hibernacijos kabinų nugirdo visą pokalbį. G3 buvo labai nuliūdusi, kai tai išgirdo, tačiau H nesibaimino ir patikino savo sesę, jog kelią namo suras. Juk jie savo galvose turi miesto gatvių planus, tikrai nepaklys!
    _____Anksti ryte, globėja pranešė, jog šiandien jie išvyksta į miestą. Ėjo jie skersgatviais ir nedidelėmis, nuošaliomis gatvelėmis, judėjo vertikaliai tai aukštyn, tai žemyn. Galų gale, globėjai nusprendus, kad vaikams bus susisukusi galva, nusprendė juos ten palikti.
    _____Mes su tėčiu einame paieškoti šiek tiek geležies jo darbui, o jūs tuo metu palaukite čia. Greit grįšime. - tarė ji, palikdama vaikus tamsioje gatvėje.
    Artėjant vakarui, vaikai suprato, jog juos iš tiesų paliko visiškai vienus. G3 pradėjo ašaroti, tačiau H apkabino ją.
    _____- Neverk G3-Te, net jei jie nesugrįš mūsų, pažadu parvesti tave namo.

    _____Laimei, šioje nuošalioje miesto vietoje sutemus degdavo šviesos, tad jiems neteko klaidžioti pavojingomis gatvėmis tamsoje. Paėmęs sesę už rankos, keliavo jis atgal, tomis pačiomis klaidinančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, kol galų gale pasiekė namus ir atsigulė į hibernatorius.

    _____Kita rytą, prižiūrėtojai sužinojus, jog H ir G3 grįžo, ši pasiuto. Nubėgusi pas tėtį ji pradėjo šaukti ant jo, klausdama kaip jie grįžo ir jis prasitarė, jog androidų atmintis yra kiek geresnė nei žmonių ir jiems atsiminti tokį kelią atgal yra paprasta. Tad globėja pasiūlė išjungti atminties kaupimą kelioms valandoms, kai jie vėl ves juos pro miestą ir nors jis bandė ją atkalbėti, tačiau jai vėl pagrasinus juos tiesiog išjungti, jis turėjo nusileisti. Prižiūrėtoja pati paguldė vaikus į hibernatorius ir juos įjungė, kad šie užmigtų, o jiems miegant perprogramavo jų atmintį ir ištrynė visus miesto žemėlapius.

    _____Kitos dienos metu, vaikus ir vėl nuvedė besisukančiais ir klaidingais keliais ir skersgatviais ir juos paliko. Ir šį kart G3 puolė į ašaras, o H jau norėjo patikinti savo sesę, kai suprato jog kelio atgal galvoje neliko, kaip ir neliko žemėlapių kuriuos jis turėjo. Jis sunerimo, tačiau turėjo patikinti savo sesę, jog jie ras kelią namo ir paėmęs ją už rankos pradėjo eiti į priekį. Pradėjus temti, įsižiebė šviesos ir šie du, susiglaudę, judėjo visiškai nepažįstamomis gatvėmis.

    _____Naktį šis miestas atgydavo, į gatves plūsdavo žmonės pasiruošę linksmintis, po dienos pilnos diskusijų ir svarstymų, tad ir H ir G3 buvo paniškai išsigandę ir keliavo lėtai, vienas kitą apkabinę. Pakeliui vienas ar kitas žmogus, atpažinęs androidų bruožus šaipydavosi iš jų, stumtelėdavo ar įspirdavo jiems ir galų gale neiškentęs H pasuko į visiškai neapšviestą skersgatvį ir tiesiog su savo sese sugulė šalia šiukšlių konteinerio.

    _____Ryte ir H ir G3 pradėjo jausti alkį, tačiau kaulyti žmonių gatvėse būtų savižudybė, tad jie klaidžiojo tamsiomis miesto gatvėmis tikėdamiesi rasti ką nors valgomo. Po ilgo bevaisio klaidžiojimo, pasukę už pravirų geležinių vartų, šie rado iškabą „Androidų kavinė“, kuri buvo pasislėpusi giliai, apatiniuose miesto blokuose.
    _____- Galbūt jie duos mums ką užkąsti. - vylėsi H ir atsargiai pravėrė duris. Užėję į vidų apsižvalgė. Blausi ir purvina kavinės atmosfera šiek tiek slėgė ir kėlė baimę, tačiau alkis vis dėl to nugalėjo ir šie atsisėdo prie baro. Prie jų priėjo iš pažiūros jaunas vaikinas, tačiau tamsoje buvo sunku apie tai spręsti.
    _____- Sveiki. - tarė jis. - Ką galėčiau jums atnešti?
    _____- Atleiskite pone, bet mes neturime kredų, negalėsime susimokėti už maistą. Galbūt galite duoti ko nors, ką ruošėtės išmesti?
    _____- Galiu! - kiek džiaugsmingai tarė šis, rodydamas ranka jį sekti. - Eikit čionai, gale vis dar liko prekių, kurių nebegaliu pardavinėti. Ateikit, ateikit! - ir vaikai nupėdino paskui barmeną. Tik įžengus į tai, kas turėjo būti virtuvė G3 aiktelėjo ir staiga juos abu surakino. Tai, kas turėjo būti virtuvė, labiau priminė mėsinę arba sandėlį. Čia ant lubų, kabliais buvo pakabinti kitų androidų kūnai, kurie jau senai nebeveikė, jų galvos ir galūnės sudėliotos ant lentynų, nepabaigti projektai, su šešiomis rankomis ar dvejomis galvomis pasodinti ant kėdžių aplink.
    _____- Sveiki atvykę į 'Androidų Kavinę'! - sušuko jaunuolis, išlindęs į operacinio stalo šviesą. Iš ties, jis buvo jaunas žmogus, tačiau dalį jo galūnių puošė nanomedžiagų pluoštai. Vienos jo akies spalva buvo sodriai žydra, o trys pirštai ant dešinės rankos buvo tiesiog geležiniai. - Manau kad pavargote, nagi prigulkite. Tuojau atnešiu jums valgyti. - juokėsi jis. G3 patyrusi šoką, staiga atsijungė, o H tvardėsi, kiek įmanydamas.
    _____- Pirmą kart, savo noru atvyko du gražūs ir nesugadinti androidai. Ką jūs sau manot? Galbūt pagaliau, po tiek laiko pavyks mano projektas! - paėmęs G3 ant rankų, sūpavo ją. Pasodinęs G3 į kėdę prisitraukė savo įrankius ir pasiruošė darbui. - Berniuk. Ateik čia. Padėsi man. Sakyk, kuri tavo draugės koja yra vertingesnė? Kurią jų vertėtų pasisavinti pirmą? - tačiau H tiktai numykė atsakymą, kol berniukas godžiai judino G3 kūną.
    _____- Berniuk, ar galėtum užlipti ant operacinio stalo ir patikrinti, ar veikia mano išrinkėjo mechanizmas? - su šypsena tarė jis, guldydamas G3 kūną ant operacinio stalo.
    _____- O kaip tai reikėtų padaryti? - paklausė H, apsimesdamas lyg to nežinotų.
    _____- Po galais! Patikrinsiu pats. - kiek pyktelėjęs tarė šis ir pats užsiropštė ant operacinio stalo, patikrinti savo išrinkėją. Tada H jį paleido, ir šis leisdamasis perdūrė jauną beprotį. Išrinkėjas sutikęs nepažįstamą žmogiško kūno medžiagą sutriko ir pradėjo vaikiną svaidyti kur papuola ir jį užmušė. H pribėgo prie savo sesutės, ją pakėlė ant rankų ir pabandė ją atgaivinti. Po šiek tiek laiko ji atsigavo ir pamačiusi H prieš savo akis stipriai jį apkabino.
    _____- Viskas baigta, tam žmogui atėjo galas. - rodydamas į nejudnatį vaikino kūną tarė šis. - Keliaukime, mums reikia iš čia nešdintis. - tarė jis, o G3 linktelėjo. Prieš išbėgdami iš kasos aparato ištraukė didžiąją dalį ten tūnančių kredų ir pasileido bėgti.

    _____Nepraėjus nė valandai, kai jie išbėgo atgal į miestą, juos sutiko valstybės pareigūnas, vienas iš prižiūrėtojų vadovų ir šiuos parvedė namo. Grįžus namo vaikai sužinojo, jog jų prižiūrėtoja buvo suimta. Ji neturėjo jokios teisės būti šių androidų prižiūrėtoja ir į sistemą papuolė apgaule. Jų tėtis apsidžiaugė, kai jo vaikučiai grįžo atgal ir pranešė jiems, kad nuo kitos dienos šie gaus naują prižiūrėtoją, kuri jų neišnaudos. Ir vaikams parnešus didelę sumą kredų, kuriuos pagriebė iš „Androidų Kavinės“ šių gyvenimas grįžo į senas, geras vėžes.



    Balsavimas trunka vieną savaitę.
    Urameshi, Iemon-dono!

  4. #3
    Nope!
    Abalys avataras
    Įstojimo data
    2010 07 20
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    1.242
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    49
    Aurimasak solidžiau man atrodo.

  5. #4
    the journeyman


    Miesto_Druidas avataras
    Įstojimo data
    2010 08 17
    Vietovė
    City of light and darkness
    Įrašai
    1.963
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    57
    Labai kūrybiška ir įdomi užduotis. Bet net nežinau, man asmeniškai abiejų istorijos sunkiai skaitėsi, bet bent jau pas Aurimą palikta mįslė išnaprliojimui kokia čia gi pasaka (nors nėra labai sunki mįslė), bet pati istorija ir sci-fi tematika kažkaip sunkiai prtempta prie pasakos siužeto. Neįtikėjau tokia ateities santvarka su androidais ir jų "pamotėm". O pirmam kurinyje tiesiog per daug visokių terminų, pavadinimų ir foninių detalių, kurie nelabai kaip ir padeda pačios istorijos siužetui. Pati pasaka užuot palikta skaitytojui išnarplioti jau iškart atpasakojama dialoge, ir nors antroji pasakojimo pusė gal kažkiek ir bando prikišti "Raudonkepuraitės" užuominas su tokiais terminais kaip planetos pramininimas Žvėries Pilvų, bet viskas labai jau vangu.

  6. #5
    Rašytojas
    Aurimasak avataras
    Įstojimo data
    2009 12 14
    Vietovė
    Zarasai
    Įrašai
    211
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Ye, lol, sry, it's shaite.

    Bet šiaip, kažkaip užsikabliavau prie to fakto, kad rašau 'pasaką' ir pradėjau sapaliot truputuką į šoną. Tiesiog tos mintys viena po kitos atėjo, joms leidau šiek tiek suleisti šaknis ir taip jau gavosi. Could be done so much better. Pasiliksiu įdėją for later years, kai jau busių pasikaustęs labiau ir sci-fi aplinkoje, ir šiaip kūryboje.

  7. #6
    Narys
    Breaker avataras
    Įstojimo data
    2016 05 16
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    40
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Daug ziuriu demesio kova pritrauke
    ~For I beheld Satan as he fell from heaven like lightning ~

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •