Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 752. Data: 2143-01-24, 12:03 Standartiniu Astro Laiku. Erdvėlaivis R-3DH0OD išskrido iš Didžiosios Kosmoso Sąjungos bazės “Main Orbital Travel Hub and Emergency Reconaisaince Station“ su maisto bei vaistų siuntiniu link netolimos, tik už 15,7 šviesmečių, planetos, kodu 6R-DM07HR. Numatytas atvykimo laikas: 2143-01-26, 8:00 SAL. Pasipildyti kurą reikės sustoti prie SNW-WT Karališkosios kosmoso stoties. FTL varikliai bus įjungti-
“Padėk šalin tu tą daiktą, Kolinai, bus dar laiko pakalbėt į dienoraštį. “ – nutraukia mane viena iš įgulos narių.
“Tai ne dienoraštis Leliana, tai oficialūs misijų įrašai, kurie yra archyvuojami ir įrašomi į by-“ – bandau paaiškinti, bet...
“Nes juos kažkas be tavęs tikrai klausos. Todėl, tai lieka asmeninis dienoraštis apie tavo didžius darbus“
Leliana šypsosi. Ji teisi, beveik niekam nereikalingi misijų įrašai, bet tai jau įprotis. Susiraukusiu žvilgsniu atsisuku į ją ir tęsiu:
“Kaip sakiau prieš tai kai mane nutraukė mano antroji, kapitonė-leitenantė ir laivo šaulė-“
Hyper varikliai bus įjungti 13:00 Standartiniu Astro laiku, išvykus iš Sol sistemos. Atasakita baigta.
“Va, galėjai 5 sekundes palaukti. “
“Oi ko tu toks nervuotas šiandien? Gavom lengvą misiją su lengvais pinigais. “
“Tame ir ėsme kad lengvą. Lengvą ir nuobodžią, o tuo labiau jau kelintą kartą iš eilės. R-3DH0OD ir jo įgulą steigdamas norejau nuotykių, visą gyvenimą svajojau apie tai. O dabar, jau keliasdešimtą kartą – mano laivas tampa išaukštintu sunkvežimiu.“ – suirzgusiu tonu atkertu savo partnerei.
Nors ir pasaulis 2078 metais susivienijo į vieną kosminę sąjungą, kovoti prieš tada aršius ateivius, didžioji dalis pilotų šiuo metu yra nepriklausomi. Sujungti po viena vėliava ir karo metu turintys vykti kaip viena armada, po 2109 m perversmo, kai Vaitai kartu su Čermingais perėmė valdžią iš Evilvičų dinastijos (teisėtai, bet nekimšiu galvos istorijos pamoka), beveik visi pilotai funkcionuoja kaip samdiniai. Todėl, šiandien, mūsų užduotis yra transportuoti prekes. Svarbias ir brangias prekes, bet bet kuriuo atveju, tik transporto misija. Dėl tokio krovinio net gi neikas mūsų nepuls! Jau kelis mėnesius nemačiau jokio veiksmo, nei piratų sunaikinti, nei išlaisvinti ką nors iš ateivių rankų. Žinoma, misijos iš MOTHER-S gerai moka, o laivui jau realiai reikia naujų dalių, bet gyvenimas atrodo per greit prabėgs tokiais darbais.
Leliana apkabina mane iš nugaros.
“Pats žinai kas per vieta yra yra 6R-DM07HR, ten bus darbo ir tokiam “kosmoso užkariautojui“ kaip tu...“
“Oi nevaidink, pati irgi išsiilgus veiksmo“- atsisuku ir sutinku jos šelmišką žvilgsnį.
“Eikit jūs į savo kajute, orą švelnumu gadinat čia stovėdami“ – iš valgomojo išeina Tomas, taip pat kapitonas-leitenantas, mano trečiasis ir erdvėlaivio mechanikas, ir mes išsiskiriam. Jiedu buvo mano įguloj nuo mano pirmo laivo prieš jau beveik 6 metus, kuriuo išskridau vos sulaukęs 18. Tomą pažįstu nuo vaikystės, o Leliana prisidėjo kai padaviau skelbimą kad ieškau įgūlos. Leliana pasivaipo į jo pusę, o aš žiūriu į laikrodį -12:59.
“Visi skyriai – pasiruoškite hyperšuoliui. Įjungiu FTL variklius po 3...2...1...Startas!“
“Tu sakai visi skyriai, bet laivas tai 2 aukštų lengvasis kreiseris” - sako Tomas kosmosui bepradedant plėstis pro priekinius langus.
* * *
Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 753. Data: 2143-01-24, 21:00 Standartiniu Astro Laiku. Hyper-šuolis sėkmingai mus nukėlė į M15K4S sistemą. Skrendame link SNW-WT Karališkosios kosmoso stoties pasipildyti atsargų. Numatytas atvykimo laikas: 2143-01-25, 01:25 SAL. Numatytas išvykimo laikas: 2143-01-25, 22:00 SAL. Atasakaita baigta.
Tomui tiesiog reikėjo tos kolekcinės 2016 “vintažinės” Japonijos filmukų figūrėlės ir filmuko HOLO-DVD per aukcijoną. Kaip jis ten vadino - Renulis ar kažkas panašaus. Per tai ir nespėjom pasipildyt visų reikmenų. Niekada nesuprasiu tokių žmonių. Geras mechanikas tas Tomas, bet žmogus tai keistas kaip nežinia kas. Dabar jau būtume tik už kelių valandų nuo 6R-DM07HR, bet kol praeisim visus patikrinimus bei surasim pigiai parduodamus reikmenis, užtruksim bereikalingą laiką. Kaip bausmę, tą darbą jam ir paliksiu. Tegul sau bėgioja pirmyn-atgal.
Atvykus į stotį ataskaitos nerašiau, tik greit susakiau darbus Tomui, bet jam dar nespėjus prunkštelėti, su Leliana išbėgom link VA-11 Hall-A baro, kur, bent jau pagal extranetą, ruošiamas alus, su gėlėm kaip prieskoniu. Gėlėm! Gandai sklinda, kad dėl jo ten eina ir pati karalienė Yuki antroji. Kas žino, gal pavyks ją sutikt, ir taip tapt karalium. Hm, Didžiosios Kosmoso Sąjungos Imperatorius ir (na tada jau pasiskelbčiau) Generolas Kolinas Milleris, o tada dar bent 5 kiti titulai - skamba visai neblogai.
Kas dar geriau skamba tai, kad vienas iš šios vietos barmenų yra robotas. Jo oficialus kodas per ilgas kad kas nors net atsimintų, bet jį vadina Stalinu, dėl jo ypatingos atrakcijos - užsakius šešias taureles, viena iš jų bus pripildyta tokios pats spalvos raktų kuro, Senoviškos Rusiškos ruletės stiliumi, albeit ne tokia pavojinga. Šiuo atveju, Leliana sėdi ir nevaldomai juokiasi iš mano skausmo sukeltų mimikų. Netgi saldusis gėlių alus to jausmo nenuplaus.
“Turėtum pamatyt save - stok, įamžinsiu” - išsitraukia holofoną Leliana, nusitaiko į mane… ir sustoja. “O tu nejuokavai kai sakei kad čia užeina net pati karalienę”.
Vis dar susiraukęs atsisuku ir pamatau už manęs stovinčią pačią Yuki Vaitę.
“Dar viena Stalino auka?” - juokiasi jinai. Sustojusi ji gerai į mane įsižiūri. “Pala pala, aš atsimenu tave - leitenantas Milleris - 7 Dvarfų karo dydvyris prieš 2 metus! Jūs tada išgelbėjot man gyvybę!” - džiaugsmu trykštanti paskelbė mergina.
Ne, 7 dvarfų karas nebuvo, kaip gali atrodyti iš skambesio, kovos tarp 7 žemo ūgio lyderių. Ne - jis taip vadinama nes, kaip būna dažnai “sąjungose”, tolimesnės teritorijos sugalvojo nuversti valdžią. O tie sukilėliai buvo iš skirtingų sistemų, kurių žvaigždės buvo dvarfai. Ir jiems beveik pavyko, nes tose sistemose buvo laikomi eksperimentiniai ginklai ir erdvėlaiviai. Juos pasigrobė, todėl tikėjosi laimėti, bet Jungtinė Karališkoji Sąjungos Armada juos numalšino, nors ir su nemažai nuostolių, pats praradau savo seną, pirmą pačio statytą laivą 3P166S. O karas baigėsi tuo, kad 7 dvarfų gyventrojai dabar yra laikomi vergais ir jie atstatė ir sustiprino Didžiąją Kosmoso Sąjungą. Tai, žinoma, nėra oficialus pavadinimas, bet visi taip nustatę šį įvykį vadinti.
“Dabar jau kapitona-” Leliana pasinčia man žudantį žvilgsnį, “tai yra - man didelė garbė jus sutikti, net nesitikėjau kad jūs mane pažintumėt.”
“O kaip gi, neturėjau net šanso atsidėkoti. Bet, tiesa pasakius, sekiau jūsų misijas nuo to laiko, pagaliau radau šansą susitikti.”
Yuki prisėda prie mūsų, ir tryse naktį šnekamės. Niekada nepagalvojau kad ji gali būti tokia atvira ir švelni, nepaisant to, kad alkoholio pokalbio metu netrūko - per žinias ji visada atrodė griežta, karinga, kartais šalta - gal būt reikia tokiai atrodyti visuomenės akyse, kad palaikyti valdžią.
“Kaip kapitonas -gulp- paaiškink man kai ką, niekad nesupratau. Kodėl laivai visada vadinami taip keistai? Kažkokiais numeriais ir raidėm, o ne vardais, kaip sen -gulp- ais laikais?” - vos išsėdėdama klausia karalienė.
“Na, galaktiniai įstatymai įgalioja užvadinti laivus pagal jų specifikacijas. Bent jau dalį jų, tačiau niekas nedraudžia jų sudėliot kaip nori. Mano atveju, R-3DH0OD, reiškia Reaper-class 3-engine Driven Hyper-jump capable at 0% Overall Durability loss. Tačiau taip užvadinau prisimindamas seną pasaką, kurią man sekdavo motina kai buvau vaikas.”
“Kokią?” - sudominta klausia Yuki, “Man irgi to niekad nesakei” - prideda Leliana.
“Apie mergaitę, pasiųstą nunešti lauktuvių senelei miške. Ji sutinka vilką, kuris ją įtikina eiti aplinkkeliu ir rinkti gėles, pats nueina pas senelę, praryja ją, o taip pat ir mergaitę, kuri atvyksta vėliau, o juos išgelbsti praeinantis medžiotojas. Na, tai neskamba kažkuo ypatingai taip sutrumpinus, bet pasaka man įkvėpė būti didvyriui - o laivą pavadinau mergaitės pravarde, tapusia vardu.”
“Ir net nepasakysi kokią… koks nedr-gulp-augiškas” - mergina aiškiai neturi aukštos tolerancijos.
Pažiūriu į laikrodį - 5:40, baras greit užsidarys, o Tomas jau turėtų būti didžiąją dalį reikalų stuvarkęs. Man besistojant, įkaušusi karalienė pastveria už rankovės.
“Gal… vyk su manim į rūmus, šiek tiek pabūt kartu, didis kapitoneee…” - šuniuko akim žvelgia jinai į mane.
“Labai norėčiau,” - sakau ir pažvelgiu sau už nugaros, kur Leliana pasiruošusi nudurti mane - “Bet man reikia kad jos ginklai taikytų į kitą pusę. Labanakt, jūsų didenybe.” Mums išeinant prie merginos prieina jos inkognito sargybyniai, ir padeda nueiti link šarvuotos “karietos”.
Leliana nuėjo tiesiai link kosmodromo, o aš nusprendžiau nupirkti šiek tiek lauktuvių. Ko nesitikėjau, tai sutikti seniai nematyto veido.
“Tik pažiūrekit, Kapitonas Kolinas Milleris, visa savo gyvastimi.” - pasigirsta iš kampo balsas.
“Sveikas Lupinai, šimtas metų…” - lėtai ir šaltai atsakau jam.
“Tikra tiesa šimtas metų! Nuo tada kai mane palikai po karo ieškotis darbo pačiam!”
“Mes išsiskyrėm, bet niekas nedraudė užsirašyti į naują įgulą” - atsisukęs jam pareiškiu.
“Taip taip, nedraudė, sargai net nepraleido, sakė nenori manęs matyti. Ne tik tai, bet tu iš manęs pavogei teisėtą užmokęstį už paskutines misijas, o tada atėmei ir Leli...” Lupinas baigia savo išsiliejimą atsidūsta. “Bet tai praeity, man nebesvarbu, turiu savo turtų. Bet kai išgirdau kad tavo laivas skris pro čia, tiesiog turėjau susitikti. Dabar kai pats esu kapitonas dabar ir turiu tau verslo pasiūlymą.”
Kai 3P166S buvo nepataisomai pažeistas, pasistačiau naują laivą ir per naujo paskelbiau kvietimus. Tomas su Leliana iš kart atėjo. Norėjau priimti dar vieną narį, bet nei vienas netiko. Gal būt būčiau ėmęs jį. Lupinas visada buvo gan suktas žmogus, bet dėl senų laikų norėjau bent jau išklausyti jį.
“Na, skelk.”
“Gerai, už 2 šviesmečių yra 1L63-SN15 sistema, ir maža, nekolonizuota K-3L145 planeta. O planas tame, kad toje planetoje mano partneriai atkasė100 tonų gryno vibraniumo. Problema tai, kad vietinė gyvensena jiems neleidžia šio lobio išgabent. Skrisčiau aš bet turiu skubių planų. Nuskrisk, perimk, atskraidink man ir pelną pasidalinsim 60-40, tavo naudai. Ką pasakysi?” - pagriebęs man už rankų klausia senas bendražygis.
“Pasakysiu tai kad siunčiu krovinį o man jį reik pristatyt rytoj” - griežtai atkertu.
“Skrendi į 6R-DM07HR ar ne? Mano reikalai netoli ten. Perduok siuntą man, ten ir susitiksim.”
100 tonų sakai…
“Nevėluosi pristatyt?”
“Nuskraidinsiu jį ten ir padėsiu į sandėlį, bet su 100 tonų vibraniumo tu baudą galėsi sumokėt šimtus kartų! Bus bent jau daugiau veiksmo nei tampyti krovinius pirmyn atgal - ir daug pelningiau.” - atkakliai tikina Lupinas. Jis atrodo kalba nuoširdžiai. Aš minutėlę susimąstau ir atsakau jam:
“70-30.”
“Sutarta.”
Jis davė koordinates, kontaktus, krovinio įgaliojimą ir mes išsiskyrėm. Grįždamas kelio vidury kelio sutinku Leliana.
“Girdėjau jūsų pokalbį. Tu žinai koks jis žmogus ir tu žinai kad tai bloga idėja” - uždėjus rankas ant klubų ir pasilenkusi taria mano pirmoji.
“Gal būt, o gal ir ne. Jo perduoti skenavimo duomenys tikri.” - atsakau jai. “Tomai, junk variklius, keičiam kursą ir skrendam dabar.”
“Nu ir eik tu…” - vizualiai išvargęs atsako Tomas.
* * *
Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 754. Data: 2143-01-25, 8:00 Standartiniu Astro Laiku. Keičiame kursą link 1L63-SN15 sistemos, K-3L145 planetos, kurioje paimsime Vibraniumo krovinį ir toliau vyksime link 6R-DM07HR. Keičiasi planuotas atvykimo laikas - į 20143-01-26, 21:00 SAL. Misijos ataskaita baigta.
“Net kai nusiženginėji įstatymams vis tiek įrašinėji dienoraštį.” - juokiasi Leliana.
“Juk sakiau jis ne dienoraštis ir… na, galbūt jis padės atsiminti klaidas.”
* * *
R-3DH0OD lėtai įskrenda į planetos atmosferą. Koordinatės užžymėtos žemėlapyje, skrendame link jų. Planeta ne veltui negyvenama - vien kalnynai ir akmuo, žalumo beveik nesimato. Darosi neramu. “Krovinys” už 3 kilometrų, artėjant prie jo žiūriu pro langą. Staiga sužaižaruoja šviesos blyksnis.
PGBGHZT!... - laivo skydai sugeria raketos smūgį. Žinoma nebus taip lengva, pats Lupina minėjo pasipriešinimą. Pagaliau kažkas įdomaus. Lelianai dar nespėjau paliept, o jau sėda prie patrankų ir pradeda šaudyt. Tomas taip pat eina i savo stotį , žiūri pažeidimus, reikiant bėgs preliminarius taisymus atlikti.
Atsidėdus į kapitono kėdę prieš akis pasirodo visi duomenys. Šaudoma iš įtvirtintų bokštelių, tokių kokios atsiranda gyvenvietėse, todėl man Lupino mintis kad ”čia negyvenama”, kad ir su planetos išore sutampa, atrodo labai įtartina. Jau daug kovų patyrusiai šaulei šie bokšteliai nė motais - pašauna ir daugelį ateinančiu raketų, iš kurių aš pilotuodamas neišsisuku, ir į pačių bokštelių silpnąsias vietas. Patrankos jau beveik pilnai užkaito, bet į mus irgi nustojo šaudyti. Abiejų pastangų dėka atskrendam iki tariamos vibraniumo krovinio vietos. Matau kasyklą ir angarą bei konteinerius, bet jokių sargų ar darbuotojų. Praskenavus konteinerių ID, jie iš tiesų registruoti Lupinui kaip vibraniumas, o man įgaliojimas jį paimti. Viskas atrodo savo vietose, todėl pakeliu laivą ir su magnetiniu kabliu pritaisau konteinerius. Laivui pradedant kilti vėl pradeda kaukti sirenos. Šį kartą mūsų problemos daugiau nei parpasti ginybiniai bokštai. Priešais mus išdygsta kelios dešimtys S klasės defenderių.
“Perjunk visą energiją iš ginklų ir skydų į variklius. Aš mus iš čia ištempsiu.”
“Iš skydų? Bet tai sav…” - nutraukiu Tomą piktu žvilgsniu. Daugiau nebesiskundęs jis padaro ką jam liepiau, o aš pradedu manevruoti nuo defenderių atakų. Staiga pasigirsta keli pyptelėjimai ir laivas pradeda gerokai greičiau judėti. Žinoma aš gyriaus kad išvengsiu atakų, bet kai priešų tiek daug tai tapo sunkiau ne galvojau - kairėj, dešinėj, viršuj ir apačioj skraido įvairūs lazeriai ir raketos. Lieka tik viena. Įvedu koordinates.
“Įjungiu FTL variklius po 3...2...1…”
“Pala… ką?”
“...Startas!“
* * *
Jungti FTL variklius vidury susišaudymo, o tuo labiau ant planetos paviršiaus IR lekiant pilnais varikliais be skydų turbūt yra dar blogesnė idėja nei imti šią misiją. Mano atvejis ne išimtis. Kad ir kaip stengiaus laivą statant apsidrausti kiekvienoje vietoje, toks šuolis gerokai pažeidė išoriniu šarvus ir iškepė dalį elektronikos - kito pasirinkimo gaila nebuvo. Dabar jau 8 valandos po to kai paėmėme krovinį. Už pusvalandžio būsime prie 6R-DM07HR. Nuojauta kužda kad ir tai geruoju nesibaigs. Žinoma, lupinas sakė kad bus pasipriešinimo, bet jis nesakė kad mus puls visa armada. Kas dar, jie mus puolė lyg būtume kažką nuvogę. Lupinas turės man atsakyti į daug klausimų. Man pasimetus mintyse priskrendame planetą. Tokiu laiku uostas jau turėtų susisiekti. Pats įjungiu komunikacijų langą ir bandau užmegzt kontaktą:
“Čia R-3DH0OD kapitonas Milleris. Prašome leidimo leistis.”
Jokio atsakymo. Bandau dar kartą.
“Kartoju, R-3DH0OD kapitonas Mill”-KHHHZT. Komunikaciją staiga pakeičia triukšmas, o po kelių sekundžių pasigirsta balsas
.
“Sveikas dar kartą senas drauge, ar atvykai pristatyti mano krovinio” - balsas Lupino.
“Lupinai? Aš tau turiu klausimų. O be to, ką tu čia veiki?” - atsakau jam.
“Hm…” - juokiasi jis. “Teks tai palikti kitam kartui. O dabar...”
Iš kosmoso tamsos išlenda keli laivai su Lupino laivo emblemom, išjungę savo nematomumą. Jų elektromagnetinės patrankos nusitaiko į mus.
“Atsimeni kai sakiau kad tai siaubinga idėja?“ - iš ginklų skyriaus iškiša galvą Leliana.
“Kažką... panašaus minėjai...“
“Na, tai buvo blogiau nei siaubinga idėja! “ - priduria ji.
“Nieko asmeniško, tik verslas.” - pasigirsta Lupino balsas prieš išsujungiant šviesom.
* * *
Krentantys vandens lašai garsiai kontrastuoja su triukšmu kurį skleidžia lazerinės kameros grotos, aidinčios nuo metalinių sienų. Praėjo 4 dienos nuo tada kai mus Lupinas išdavė - iš laivų paleido elektrošoką kuris išjungė laivo funkcijas ir mes netekom sąmonės. Iš tikrųjų nėra ko stebėtis. Leliana sėdi kitoje pusėje, vis dar susiraukus - eilinį kartą ji buvo teisi. O dabar mes sėdim piratų užimtame kalėjime - sektoriaus įžymybėje ir vienintėlėje priežastyje kodėl 6R-DM07HR kažkuo ypatinga - užvadintu Žvėries Pilvu, iš kurio dar niekas nėra pabėgęs. Dažniausiai tieji piratai nepavojingi stambiuoju planu, tkartais net gi į Sąjungą atneša nemažai pinigų, todėl armada palieka juos ramybėje. Dažnai iš čia ir pats įvairias misijas ėmiau, bet dabar nežinau kaip baigsis ir ką Lupinas darys su mumis, bet žinau kad geruoju nesibaigs, o apie abu krovinius jau galiu užmiršti. Pasirodo, bent jau pagal šios planetos įstatymos, įgaliojimo imti krovinio neturėjau, buvo suklastotas, todėl vibraniumą aš “pavogiau”. Lupinas, kuris pasirodo kalėjimo viršininkas ir valdžios atstovas dabar turi pilną teisė į jo kalinį, “nusikaltėlį”, mane ir mano krovinius.
“Kokios liūdnos pas tave akys Kolinai.” - pritūpęs kalba Lupinas. “Tikiuosi nepyksti, aš tiesiog pasinaudojau gera proga pasipelnyti, o tuo pačiu ir pasilinksminti tavo sąskaita.” Jis atsitupia priešais grotas. “O tau Leliana, pasiūlymas išeiti iš viso šito, kartu su manimi.”
Leliana nusisuka į kitą pusę ir nieko neatsako. Lupinui besijuokiant prie jo prieina sargybinis ir kažką sušnibžda į ausį. Jo akys išsiplėčia ir nieko nelaukęs nubėga kažkur gylyn. Po kelių minučių pasigirsta sirenos, per garsiakalbius pasigirsta ne paprastas pranešėjo balsas, bet toks, kokio negalvojau daugiau išgirsti.
“Dėmesio, kalba karalienės Yuki Karališkosios Sąjungos Armados HUNTER padalinys. Nusikaltimai prieš Didžiąją Kosminę Sąjungą peržengė leistiną ribą. Išjunkite ginklus ir pasiduokite taikliai ir visi būsite teisti teisingai.” - balsas vis gi karalienės Yuki. Kas galėjo pagalvot kad karalienė pati yra pilotė - medžiotojų klasės laivai tik gaminami naikintuvai. Bet kuriuo atveju, po 5 minučių vėl pasigirsta jos balsas.
“Pasidavimo ženklas negautas, pradedamas bombardavimas.” - kas galėjo pagalvot kad ji ir
tokia šaltakraujiška.
Greitai po šių žodžių viskas pradėjo drebėti - nenuostabu, HUNTER sudaro per 100 laivų, tai didžiausias oficialus būrys, operuojantis pastoviai, o ne tik Jungtinės Karališkosios Sąjungos Armados metu. Juos dažnai vadina karalienės riteriais ir dabar jie bombarduoja piratų buveinę.
Pirmos atsijungė lazerinės grotos ir mes trys pasileidom bėgti. Virš mūsų galvų pradėjo kristi stogas dideliais cemento gabalais. Prieš ir už mūsų bėga kiti kaliniai, kai kurie iš jų paprasti žmonės, kažkaip supykdę vieną ar kitą piratą. Bėgant link vienintelio išėjimo mus bando stabdyti keli sargai, bet minia juos nuverčia, o tuo metu išsijungia šviesos. Be jų čia visiška tamsa, nesimato kur eiti, žemė vis toliau dreba. Viltims blėstant, pro pralaužtą stogą pasirodo kelios poros šviesų, o po minutės ir pasimato besileidžiantys laivai. Nusileidus vieno iš naikintuvų kabina atsidaro, joje stovinti mergina šypsodama pašaukia:
“Na kapitone Milleri, dabar jau tau atsilyginau.” - žinoma, mergina tai mūsų karalienė. Kol kiti bėgliai klaupiasi ant vieno kelio jai lenktis, ji išlipa ir rankos mostais rodo mums eiti į transporto laivą šalia jos.
Nusilenkiu jai ir aš, negalėdamas kitaip išreikšti atsidėkojimo ir priimu jos kvietimą iš čia nešdintis.
“Atleisk, tavo laivą teko sunaikinti kartu su kitais pastatytais jų angaruose.” - įėjus liūdnai prasitaria Yuki. “Ką dabar darysi?”
“Dabar… nežinau, teks pradėti vėl nuo 0. Tikiuosi bent jūs du pasiliksi su šiuo nevykėliu kapitonu” - atsisukęs į Lelianą ir Tomą sakau aš.
“Na, tokiu atveju turiu tau pasiūlymą, kurio nespėjau pasakyti per paskutinį susitikimą.”
* * *
EPILOGAS
Kapitonas K. Milleris. Misijos ataskaita numeris 755. Data: 2143-...
“Ar jis visada toks kai prasideda misija?” - sušnibžda, bet pakankamai garsiai kad nutrauktų mane, Lelianai Yuki.
“Tu net neįsivaizduoji” - atsako ji, Tomas pradeda juoktis.
“Gerai gerai, velniop tuos įrašus.” - pasakau ir išjungiu įrašymą.
Prieš 2 mėnesius Yuki man pasiūlė tapti jos pirmuoju riteriu ir generolu. Prieš kelias dienas apie tai buvau juokavęs, bet negalėjau palikti savo komandos, todėl atsisakiau. Bet kaip kompromisą, iš jos asmeninės sąskaitos atstatėme didesnį ir kelis kartus galingesnį visose srityse, dabar jau ir Karališkąjį, R-3DH0OD V2, o karalienė - norėdama įgauti karinės patirties, patapo mano navigatorė, ir kad ir kaip sakiau jai kad tai pavojinga - karalienės nurodymų neatsisakysi, kad ir kokį skandalą visa tai sukėlė. Iš pradžių Leliana priešinosi šiam sprendimui, bet su valdove greitai sutarė, o Tomas net raudonavo iš pavydo dėl man suteiktos garbės.
“Gerai, laikas juokams baigtas. Turim darbo, visi į vietas.” - surimtėjęs pasakau įgulai.
Sinchronizuotas “taip sere!” nuskambėjo per laivą, aš taip pat sėdu prie valdymo pulto.
“Jungiu FTL variklius po 3...2...1...Startas!”
PABAIGA
Atsakyti cituojant
Bookmarks