Žiūrėti balsavimo rezultatus: Mano balsas atitenka...

Balsavo
5. Jūs negalite čia balsuoti
  • JuusanKitsune - Kūnas

    1 20.00%
  • Craven - Trys žingsniai link nežinomybės

    4 80.00%
Rezultatai 1 iki 8 iš 8

[Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. Craven [KOVA BAIGTA]

  1. #1

    [Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. Craven [KOVA BAIGTA]




    Pastaruoju metu JuusanKitsune kūrybinių syvų trūkumų tikrai nesiskundžia - kai kas galbūt ją įsidėmėjo iš AMV kovų skilties. Na, o dabar ji nusprendė sugrįžti ir prie ne tik vizualinių, bet ir žodinių menų ir į kovą iškvietė dar visiškai nematytą veidą Craven. Kaip seksis joms abiems? Sulauksite po šiek tiek mažiau nei savaitės.



    KOVOS INFORMACIJA

    Tema: zombių apokalipsė
    Užduotis: kūrinys turi būti parašytas iš zombių perspektyvos
    Žanras: pagal pasirinkimą
    Apimtis: nuo 100 iki 1500 žodžių
    Deadline: 2016-06-20


    Labai džiugu, kad abi priešininkės savo darbu pateikė ne tik laiku, bet dar ir ne paskutinę minutę. Tiesiog juos paskelbti teko šiek tiek vėliau dėl mano asmeninių priežasčių. Bet svarbiausia, kad abu darbai jau čia - tad skaitykit, balsuokit ir komentuokit.


    Darbai:


    JuusanKitsune
    Kūnas

    (549 žodžiai)
    Spoileris:

    Mano koja vilkosi žeme... Ne, aš visas vilkausi, mano kūnas, dar nepradėjęs pūti, pats judėjo. Savo dar sveikomis akimis mačiau ir kitus, prastesnės formos, iš jų pilvų ir galvų virto baltos kirmėlės, o kiti nors jų neturėjo, bet ir rankų nebeturėjo, o kiti kojų, tad šliaužė. Pro jų laikina odą galėjau matyti kaulus, kurie nedrįso suirti kol miręs kūnas dar nenustojo judėti, ar bent jau kol šis buvo su galva, kol šią jungė kaklo kaulai.
    Negyvėlių būrys... judantis per tuščią kelią. Ir aš jame. Kodėl? Kodėl... Atsidusčiau jeigu galėčiau, jeigu sugebėčiau jausti ką nors ir kaip nors išreikšti savo nepasitenkinimą šia niekinga situacija... bet juk taip ir neatsakiau...
    Bandžiau jaunesniajam broliui parnešti maisto, galėjau juk sumedžioti, bet mano kvaila galva, kvaila tuščia galva, pamanė, kad mažoji parduotuvėlė bus tuščia. Klydau. Po lentyna buvo bekojis, kuris mane sugriebė... kuris man įkando. Kuris suleido dantis į tą varganą odą, kuri buvo prisiplojusi prie kaulų. Norėjau prasmegti žemei už tokią... kvailyste. Buvau suirzęs... suirzęs... suknežinau to bjaurasties galvą plikomis rankomis, vis vien nebebuvo ką prarasti... o tada pradėjau juoktis... Mane išgirdo, atšliaužė kiti, o tada... miriau, ar tai tiksliau tapau vienu jų.
    Taip, tai išties buvo egoistiška... nusižudyti... kai supratau, kad vis vien vilties nebėra. Na bent jau brolis galėjo suvalgyti paskutinius makaronų trupinius ir su niekuo nesidalinti. Kam aš ir vėl ėjau to maisto parnešti...? Turbūt jau... mano smegenys... bet jos... jos jau turėjo būti pradėjusios irti... vadinasi tai ne jos atsakingos už mano mintis ir neatsiminimus.
    Kraujas. Šis žodis perskrodė mano visą kūną. Pajutau tai... kad netoli yra gyva būtybė, bet tai nebuvo paukštis... ar tai katinas... Jausmas buvo pernelyg stiprus. Tai buvo gyvas žmogus. Ah... Jis netoli... netoli... dieve, noriu jo, noriu jį... sudraskyti ir suplėšyti... pažymėti... prijungti prie visų mūsų... norėjau pajusti jo kraują tekanti man ant veido...
    Tačiau toks buvau ne vienas... ir kiti to troško, vedami tokio troškimo jie paspartino žingsnį. Jautėme kur eiti... bet aš... aš judėjau greičiausiai, buvau šviežiausias kūnas jų gretose ir nebuvo svarbu, kad mano koja ir rankos buvo suplėšytos.
    Priėjau tą vietą. Tą tašką. Jausmas buvo stiprus, bet kūnas nebejudėjo... Slėpėsi. Gyvasis slėpėsi. Kažkur. Už krūmo...? Mašinos...? Erzina.. visa tai labai erzina.. nenorėjau kažkokiam šliužui atiduoti savo... ir tik savo grobio.
    - Krisai, - pasigirdo tylus balsas, kuris tokioje tuštumoje nuskambėjo pernelyg garsiai.
    Kvailas žmogus... žmogus? Kodėl jis žino mano vardą? Kaip atpažino? Mano mintys... bet mano kūnas pajudėjo link balso. Tolyn nuo kelio... į mišką.
    Ėjau... tempiau savo kūną.. ar tai jis pats tempė save.. o gal mane? Tą kuris galvojo, bet jau nebevaldė savo kūno. Turbūt... turbūt taip ir yra.
    - Krisai... – dar kartą.
    O tada išvydau tarp eglių, ant spyglių stovinti berniuką. Jis buvo mano... mano... grobis... ir... brolis? Kvailys... jis neturėjo to daryti... juk aš dėl jo negrįžau... nenorėjau... Nenorėjau jo nužudyti, juk jis manęs nebūtų nužudęs, verčiau miręs kartu su manimi ir prisikėlęs! Nejaugi tai jis nori daryti? Bet aš nenorėjau jo žudyti... bet... kraujo kvapas, buvo toks svaiginantis, odos... prakaito... Baimės! Kaip nuostabu, aš taip seniai nejaučiau to nuostabaus jausmo, akinančio... raudono!
    Šokau ant jo. O jis... nesipriešino. Suleidau dantis į jo kaklą. Jis prikando lūpą. Nuplėšiau mėsą. Sušuko. Kol galiausiai ėmė ir... numirė... o aš... aš... ah... nuostabus jausmas, kraujas... jo nuostabus kraujas tekėjo mano lūpomis, mano veidu ir kūnų...kuris dar nebuvo pradėjęs pūti.




    Craven
    Trys žingsniai link nežinomybės

    (1066 žodžiai)
    Spoileris:

    Nepaisant daugelio nuomonės, būti mirusiam yra ne taip ir blogai.


    Tiesą sakant, Džono Milerio Jr. mirtis buvo pats pozityviausias reiškinys nutikęs jo, palyginus, trumpame ir didžiojoje schemoje nereikšmingame gyvenime. Ar bent jau taip jis manė prieš užmerkdamas akis tą lemtingą, vasaros karščių persunktą vakarą.


    Žinoma dabar, kai turėjo visą amžinybę apmąstymams, jis galėjo peržvelgti savo gyvenimą nuo pat pradžių. Džonas niekada nenorėjo mirti. Pirmasis kartas kai jo vos nepasiglemžė nežinomybė, buvo agresyvus galvos smegenų navikas. Tiesą sakant du. Kone nuo pat kūdikystės jis kovojo su skirtingomis šios ligos atmainomis šiai vis išnykstant, bet vis atsinaujinant. Nepaisant to, po sunkios kovos, chemoterapijos, būdamas vos dvylikos jis galėjo pasigirti, jog galutinai įveikė šią klastingą ligą, savo paties kūno išdavystę. Antrasis kartas kai aplenkė mirtį buvo jam jau devyniolikos. Juk ne kasdien tenka pamatyti kaip tavo jaunesnį brolį ir merginą, kuriuos žadėjai apsaugoti visomis priemonėmis taip paprastai atima paprasta, gyvenimiška nelaimė. Girtas pabėgęs vairuotojas, du negyvi, o Džonas per stebuklą atsipirko tik sulaužyta koja, kitu atžvilgiu sveikas, tačiau tik išorėje. Ne, antrasis kartas atėjo ne iš karto. Tai kaupėsi per ilgą laiką. Džonas manė nenorįs gyventi. Dėl savo prarastos jaunystės, kitų žmonių abejingumo, artimų žmonių netekties. Jis planavo visa tai užbaigti. Tačiau giliai širdyje, rėždamasis savo riešus tą vasaros naktį, būdamas gilios depresijos kalinys, jis norėjo gyventi labiau nei niekada. Vis dėlto mirtis nutarė galiausiai užbaigti šią kovą ir pasiimti sau pažadėtąjį, bet net ir tai nesutrukdė Džonui trokšti gyventi toliau. Džonas atgavo sąmonę būdamas ligoninėje. Silpnas, išsekęs fiziškai ir emociškai. Jis matė savo tėvus, draugus, ligoninės personalą. Graudūs, abejingi, viltingi. Tačiau vien norėjimo išgyventi kartais tiesiog neužtenka. Dar beprašvintant Džonas buvo miręs. Ar bent jau taip jie manė jam sugrįžtant per savo paties laidotuves.


    Trečiąjį kartą, Džonas jautėsi sustingęs. Tarsi nustebęs jis pakreipė savo galvą žvelgdamas į artimuosius ir pažįstamus. Gyvieji atrodė lygiai taip pat nustebę ir sustingę. Džonas! Jis gyvas! Stebuklas! Tačiau gyviesiems toks stebuklas greitai virto prakeiksmu. Tačiau Džonui tai nerūpėjo. Jau nerūpėjo dar prieš mirštant. Jis pažinojo tik tuštumą, tarsi jam kažko trūktų. Gerokai paraudonavusiomis akimis jis svirtelėjo į priekį nužvelgdamas žmones, tokius pilnus vilties.


    Džonas neprisiminė nuo kurio jis pradėjo. Tai galėjo būti teta Salė. O gal puseserė Gabriella? Šalyje, o po to pasaulyje prasidėjus masinei histerijai niekam nerūpėjo kas visa to kaltininkas, visi tenorėjo išsaugoti savo sveikus kailius, tad kodėl turėtų rūpėti ir jam? Juk per sumaištį niekas taip ir nerado paciento zero.Tačiau net jei ir ULKC - užkrečiamų ligų ir kontrolės centras, būtų radę Džoną, o jie tikrai vos jo nerado, sustabdyti apokalipsę buvo per vėlu. Džonas nežinojo kodėl jis tapo Pirmuoju. Kita vertus tokia detalė buvo nesvarbi. Jis visą gyvenimą kovojo prieš mirtį, ir tik prisikėlęs suprato koks palaimintas yra jog gavo antrą šansą. Šansą viską pradėti iš naujo. Jo galvoje kirbėjo tik viena mintis, troškimas, patirtį gyvenimą naujai. Nebūti sukaustytas ligos. Daugiau niekados nepatirti netekties. Gyventi. Jis išsižiojo tarsi norėdamas prabilti.


    Tai kas nutiko paskui nebuvo nei gražu nei malonu gyvųjų atžvilgiu. Įsisenijęs Džono kraujas jam atsistojus prieš jo valią sukilo jo gerklėje ir ilga kraujo čiurkšle aptaškė artimuosius vilties ištiestomis rankomis. Laimingieji tie kurie mirė tokiu būdu. Infekcija, virusas ar kas tai bebuvo sklido žaibiškai, teužteko tiesioginio kontakto. Vienas kraujo lašelis iš Džono, o vėliau ir iš bet kurio kito mirusiojo, patekusios į gyvūjų nosis, akis, iš nustebimo ar išgąsčio pravertas burnas buvo jų pražūtis. Džonas stebėjo kaip užkrėstoji šeima nevalingai tamposi apie dešimt sekundžių ir pakyla kol galiausiai pakyla iš naujo. Vidutinė infekcijos trukmė – penkiolika sekundžių. Kažkur giliai jis juto pasitenkinimą. Pasitenkinimą, kad nebėra tuščias, kad pasidalino šia nuostabia naujojo gyvenimo dovana.


    Nelaimingieji tie, atsidūrę antroje infekcijos stadijoje. Naujai užkrėstieji neturėjo seno, susikaupusio kraujo savo sistemose kaip Džonas. Naująją pasaulio tvarką Džono užkrėstieji užsitvirtino bekandžiodami ir draskydami savo buvusius artimuosius į skutus. Netrukus žmonija sužinos, jog jie tikrai Džono dovanos nejautė kaip palaiminimo. „Įniršis. Alkis. Atkaklumas.„ . Šitaip užkrėstuosius galėjo apibūdinti gyvieji. Tačiau nė vienas gyvasis negalėjo pasakyti kodėl jie tokie yra iki kol patys neatsidūrė jų tarpe.


    Salėje galutinai nutilus gyvųjų klyksmams į Džoną žvelgė apatiški, krauju pasruvę veidai, tačiau Džonas dėl to nesirūpino. Suprato, kad negali sustoti čia. Jis norėjo gyventi. Norėjo pradėti iš naujo. Jie visi turėjo pradėti iš naujo. Antras šansas. Jis negali sustoti čia. Jie negali sustoti čia. Salės gale, už durų kurios vedė į koridorių, pasigirdo balsai. Tarsi išjudintas širšių lizdas, naujieji užkrėstieji vienas per kitą, nepaisydami savo pačių išdarkytų kūnų, pilni įniršio puolė garsų link. Džonas sekė iš paskos, nepalyginsi su vikriais užkrėstųjų kūnais, jis buvo lėtas, kone kurčias ir aklas. Sekė savo naująją šeimą pro kruvinus koridorius, žarnas ir vidurius. Jis nerangiai žingsniavo per plėšomus ir kartu besikeičiančius laidojimo namų darbuotojų kūnus į patį pastato galą. Džonas turėjo viziją. Naujai užkrėstieji pasižymėjo įnišiu, o ne intelektu. Tačiau Džonas buvo kitoks. Naujai užkrėstieji aiškiai ignoravo jį, tarpusavyje koordinuodami ir puldami tik gyvuosius. Tarsi norėdami iš jų atsiimti, ne, pavogti gyvenimo dovaną, ką tik turėtą, pavogtą Džono. Troškimas viską susigrąžinti atgal. Tačiau Džonas to negalėjo leisti. Nemirtingumo dovana buvo skirta tik naująjam pasauliui. Džonas pravėrė duris į senąjį pasaulį, kurį kažkur sąmonės pakampėse žinojo turįs pakeisti, bet kokia kaina.


    „Gyvųjų kaina“


    Užkrėsti mažąjį miestelį kuriame jis gyveno užtruko vos pusdienį. Užkrėstieji pamatę, išgirdę, užuodę ar net pajutę nors vieną gyvąjį puldavo iš karto. Dėl infekcijos greitumo viskas sklido žaibiškai. Netrukus Džoną supo maža armija. Jis juto jų pyktį. Nusivylimą naujuoju gyvenimu. Todėl jis juos vedė. Tikėjosi, kad jie pasikeis. Vedė lėtai, į kitus miestus, kol jų buvo pakankamai daug užkariauti didžiąsias šalis. Po pirmosios savaitės žemyną apėmus visiškai anarchijai pirmieji Džono užkrėstieji, taip ir negavo pajusti pirminės Džono pajustos palaimos. Armijai didėjant jis jautėsi vis labiau vienišas. Juose jis jautė pyktį ir tik pyktį. „Užkrėstieji jaučia įniršį tik apsupti gyvųjų. Tik kai jų nepaliks, jie galės patirti ramybę. Iš tiesų pradėti savo gyvenimus iš naujo.“ Džonas turėjo judėti toliau, tik šį kartą ne dėl jų, o dėl savęs.


    Gyvieji priešinosi. O kaip jie priešinosi. Tačiau neįmanoma kovoti amžinai. Tik ne gyviesiems. Tegali numesti tiek bombų, sušaudyti tiek kulkų. Pasauliui galutinai pasikeisti užteko apie vienerius metus, gyvieji kovojo iš paskutiniųjų, kol galiausiai įsitvyrojo ramybė. Daugiau jokių ligų. Jokių nelaimingų atsitikimų. Jokių konfliktų. Nieko. Visi jie buvo mirę. Senasis pasaulis buvo miręs. Džonas apatiškai stebėjo kaip paskutinysis gyvasis iš paskutiniųjų bando išsigelbėti, paskutinė jo plano detalė. Apsuptas. Vienas. Vienintelis toks iš savo rūšies.
    Kažkur, giliai jo vis labiau pūvančioje pasąmonėje, Džonas pirmą kartą po savo mirties pajuto tikras, visą kūną užplūstančias emocijas.


    Nežinomybės baimė.



    Balsavimas trunka vieną savaitę.



    KOVA BAIGTA!


    Rezultatu 4:1 laimi Craven. Sveikinimai rašymo kovų naujokei. Pirmas kartas tikrai neprisvilo, o kaip seksis toliau, galbūt dar pamatysime.
    Paskutinį kartą taisė cobabara : 2016-06-30, 23:44
    Urameshi, Iemon-dono!

  2. #2
    Narys
    Breaker avataras
    Įstojimo data
    2016 05 16
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    40
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    "Užduotis: kūrinys turi būti parašytas iš zombių perspektyvos"

    Eat. Noise. Follow. Man. Run. snarl. Eat.

    Gl tho

  3. #3
    AZ stalkeris


    Įstojimo data
    2009 04 22
    Vietovė
    Desert
    Įrašai
    370
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    20
    Citata Autorius Breaker Žiūrėti skelbimus
    "Užduotis: kūrinys turi būti parašytas iš zombių perspektyvos"

    Eat. Noise. Follow. Man. Run. snarl. Eat.

    Gl tho
    Made my day

    Merginos kaip matau nusprendėt parodiją kurt. Garantuoju nieko rimto nepavyks atlikti. Brain-dead don't think. Tikiuosi šitą žanrą pažystat kaip nuluptą, kad galėtumet jį sumaniai parodijuoti. Ir net nesitikėkit daryt ko nors rimto, antraip išeis kaip su „Twilight“ kuriame keitė standartinę žanro formulę bandydami išlaikyti rimtą jo toną, ir kas gavosi... Visi vis vien juokėsi iš blizgančių vampyrų.

  4. #4
    the journeyman


    Miesto_Druidas avataras
    Įstojimo data
    2010 08 17
    Vietovė
    City of light and darkness
    Įrašai
    1.963
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    57
    Čia koją kiša gal ta "zombių apokalipsė", o šiaip yra rimtų pavyzdžių su prisikėlusiais numirėliais, pranzūzų serialas Les Revenants (The Returned), britų In The Flesh. Čia kaip nori tegu interpretuoja autoriai, nebūtina aklai imti mums įprastą populiarujį besmegenio zombio paveikslą, vaizduotė tam ir duota, nors aišku nežinau kokie originalūs ketinimai yra pasirinkus tą apokalipsę.

  5. #5
    Nope!
    Abalys avataras
    Įstojimo data
    2010 07 20
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    1.242
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    49
    Įdomu D:
    Na, sekmės rašytojams! Net nežinau ko tikiuosi, bet manau, kad bus tikrai įdomu

  6. #6

    Labai džiugu, kad abi priešininkės savo darbu pateikė ne tik laiku, bet dar ir ne paskutinę minutę. Tiesiog juos paskelbti teko šiek tiek vėliau dėl mano asmeninių priežasčių. Bet svarbiausia, kad abu darbai jau čia - tad skaitykit, balsuokit ir komentuokit.


    Darbai:


    JuusanKitsune
    Kūnas

    (549 žodžiai)
    Spoileris:

    Mano koja vilkosi žeme... Ne, aš visas vilkausi, mano kūnas, dar nepradėjęs pūti, pats judėjo. Savo dar sveikomis akimis mačiau ir kitus, prastesnės formos, iš jų pilvų ir galvų virto baltos kirmėlės, o kiti nors jų neturėjo, bet ir rankų nebeturėjo, o kiti kojų, tad šliaužė. Pro jų laikina odą galėjau matyti kaulus, kurie nedrįso suirti kol miręs kūnas dar nenustojo judėti, ar bent jau kol šis buvo su galva, kol šią jungė kaklo kaulai.
    Negyvėlių būrys... judantis per tuščią kelią. Ir aš jame. Kodėl? Kodėl... Atsidusčiau jeigu galėčiau, jeigu sugebėčiau jausti ką nors ir kaip nors išreikšti savo nepasitenkinimą šia niekinga situacija... bet juk taip ir neatsakiau...
    Bandžiau jaunesniajam broliui parnešti maisto, galėjau juk sumedžioti, bet mano kvaila galva, kvaila tuščia galva, pamanė, kad mažoji parduotuvėlė bus tuščia. Klydau. Po lentyna buvo bekojis, kuris mane sugriebė... kuris man įkando. Kuris suleido dantis į tą varganą odą, kuri buvo prisiplojusi prie kaulų. Norėjau prasmegti žemei už tokią... kvailyste. Buvau suirzęs... suirzęs... suknežinau to bjaurasties galvą plikomis rankomis, vis vien nebebuvo ką prarasti... o tada pradėjau juoktis... Mane išgirdo, atšliaužė kiti, o tada... miriau, ar tai tiksliau tapau vienu jų.
    Taip, tai išties buvo egoistiška... nusižudyti... kai supratau, kad vis vien vilties nebėra. Na bent jau brolis galėjo suvalgyti paskutinius makaronų trupinius ir su niekuo nesidalinti. Kam aš ir vėl ėjau to maisto parnešti...? Turbūt jau... mano smegenys... bet jos... jos jau turėjo būti pradėjusios irti... vadinasi tai ne jos atsakingos už mano mintis ir neatsiminimus.
    Kraujas. Šis žodis perskrodė mano visą kūną. Pajutau tai... kad netoli yra gyva būtybė, bet tai nebuvo paukštis... ar tai katinas... Jausmas buvo pernelyg stiprus. Tai buvo gyvas žmogus. Ah... Jis netoli... netoli... dieve, noriu jo, noriu jį... sudraskyti ir suplėšyti... pažymėti... prijungti prie visų mūsų... norėjau pajusti jo kraują tekanti man ant veido...
    Tačiau toks buvau ne vienas... ir kiti to troško, vedami tokio troškimo jie paspartino žingsnį. Jautėme kur eiti... bet aš... aš judėjau greičiausiai, buvau šviežiausias kūnas jų gretose ir nebuvo svarbu, kad mano koja ir rankos buvo suplėšytos.
    Priėjau tą vietą. Tą tašką. Jausmas buvo stiprus, bet kūnas nebejudėjo... Slėpėsi. Gyvasis slėpėsi. Kažkur. Už krūmo...? Mašinos...? Erzina.. visa tai labai erzina.. nenorėjau kažkokiam šliužui atiduoti savo... ir tik savo grobio.
    - Krisai, - pasigirdo tylus balsas, kuris tokioje tuštumoje nuskambėjo pernelyg garsiai.
    Kvailas žmogus... žmogus? Kodėl jis žino mano vardą? Kaip atpažino? Mano mintys... bet mano kūnas pajudėjo link balso. Tolyn nuo kelio... į mišką.
    Ėjau... tempiau savo kūną.. ar tai jis pats tempė save.. o gal mane? Tą kuris galvojo, bet jau nebevaldė savo kūno. Turbūt... turbūt taip ir yra.
    - Krisai... – dar kartą.
    O tada išvydau tarp eglių, ant spyglių stovinti berniuką. Jis buvo mano... mano... grobis... ir... brolis? Kvailys... jis neturėjo to daryti... juk aš dėl jo negrįžau... nenorėjau... Nenorėjau jo nužudyti, juk jis manęs nebūtų nužudęs, verčiau miręs kartu su manimi ir prisikėlęs! Nejaugi tai jis nori daryti? Bet aš nenorėjau jo žudyti... bet... kraujo kvapas, buvo toks svaiginantis, odos... prakaito... Baimės! Kaip nuostabu, aš taip seniai nejaučiau to nuostabaus jausmo, akinančio... raudono!
    Šokau ant jo. O jis... nesipriešino. Suleidau dantis į jo kaklą. Jis prikando lūpą. Nuplėšiau mėsą. Sušuko. Kol galiausiai ėmė ir... numirė... o aš... aš... ah... nuostabus jausmas, kraujas... jo nuostabus kraujas tekėjo mano lūpomis, mano veidu ir kūnų...kuris dar nebuvo pradėjęs pūti.




    Craven
    Trys žingsniai link nežinomybės

    (1066 žodžiai)
    Spoileris:

    Nepaisant daugelio nuomonės, būti mirusiam yra ne taip ir blogai.


    Tiesą sakant, Džono Milerio Jr. mirtis buvo pats pozityviausias reiškinys nutikęs jo, palyginus, trumpame ir didžiojoje schemoje nereikšmingame gyvenime. Ar bent jau taip jis manė prieš užmerkdamas akis tą lemtingą, vasaros karščių persunktą vakarą.


    Žinoma dabar, kai turėjo visą amžinybę apmąstymams, jis galėjo peržvelgti savo gyvenimą nuo pat pradžių. Džonas niekada nenorėjo mirti. Pirmasis kartas kai jo vos nepasiglemžė nežinomybė, buvo agresyvus galvos smegenų navikas. Tiesą sakant du. Kone nuo pat kūdikystės jis kovojo su skirtingomis šios ligos atmainomis šiai vis išnykstant, bet vis atsinaujinant. Nepaisant to, po sunkios kovos, chemoterapijos, būdamas vos dvylikos jis galėjo pasigirti, jog galutinai įveikė šią klastingą ligą, savo paties kūno išdavystę. Antrasis kartas kai aplenkė mirtį buvo jam jau devyniolikos. Juk ne kasdien tenka pamatyti kaip tavo jaunesnį brolį ir merginą, kuriuos žadėjai apsaugoti visomis priemonėmis taip paprastai atima paprasta, gyvenimiška nelaimė. Girtas pabėgęs vairuotojas, du negyvi, o Džonas per stebuklą atsipirko tik sulaužyta koja, kitu atžvilgiu sveikas, tačiau tik išorėje. Ne, antrasis kartas atėjo ne iš karto. Tai kaupėsi per ilgą laiką. Džonas manė nenorįs gyventi. Dėl savo prarastos jaunystės, kitų žmonių abejingumo, artimų žmonių netekties. Jis planavo visa tai užbaigti. Tačiau giliai širdyje, rėždamasis savo riešus tą vasaros naktį, būdamas gilios depresijos kalinys, jis norėjo gyventi labiau nei niekada. Vis dėlto mirtis nutarė galiausiai užbaigti šią kovą ir pasiimti sau pažadėtąjį, bet net ir tai nesutrukdė Džonui trokšti gyventi toliau. Džonas atgavo sąmonę būdamas ligoninėje. Silpnas, išsekęs fiziškai ir emociškai. Jis matė savo tėvus, draugus, ligoninės personalą. Graudūs, abejingi, viltingi. Tačiau vien norėjimo išgyventi kartais tiesiog neužtenka. Dar beprašvintant Džonas buvo miręs. Ar bent jau taip jie manė jam sugrįžtant per savo paties laidotuves.


    Trečiąjį kartą, Džonas jautėsi sustingęs. Tarsi nustebęs jis pakreipė savo galvą žvelgdamas į artimuosius ir pažįstamus. Gyvieji atrodė lygiai taip pat nustebę ir sustingę. Džonas! Jis gyvas! Stebuklas! Tačiau gyviesiems toks stebuklas greitai virto prakeiksmu. Tačiau Džonui tai nerūpėjo. Jau nerūpėjo dar prieš mirštant. Jis pažinojo tik tuštumą, tarsi jam kažko trūktų. Gerokai paraudonavusiomis akimis jis svirtelėjo į priekį nužvelgdamas žmones, tokius pilnus vilties.


    Džonas neprisiminė nuo kurio jis pradėjo. Tai galėjo būti teta Salė. O gal puseserė Gabriella? Šalyje, o po to pasaulyje prasidėjus masinei histerijai niekam nerūpėjo kas visa to kaltininkas, visi tenorėjo išsaugoti savo sveikus kailius, tad kodėl turėtų rūpėti ir jam? Juk per sumaištį niekas taip ir nerado paciento zero.Tačiau net jei ir ULKC - užkrečiamų ligų ir kontrolės centras, būtų radę Džoną, o jie tikrai vos jo nerado, sustabdyti apokalipsę buvo per vėlu. Džonas nežinojo kodėl jis tapo Pirmuoju. Kita vertus tokia detalė buvo nesvarbi. Jis visą gyvenimą kovojo prieš mirtį, ir tik prisikėlęs suprato koks palaimintas yra jog gavo antrą šansą. Šansą viską pradėti iš naujo. Jo galvoje kirbėjo tik viena mintis, troškimas, patirtį gyvenimą naujai. Nebūti sukaustytas ligos. Daugiau niekados nepatirti netekties. Gyventi. Jis išsižiojo tarsi norėdamas prabilti.


    Tai kas nutiko paskui nebuvo nei gražu nei malonu gyvųjų atžvilgiu. Įsisenijęs Džono kraujas jam atsistojus prieš jo valią sukilo jo gerklėje ir ilga kraujo čiurkšle aptaškė artimuosius vilties ištiestomis rankomis. Laimingieji tie kurie mirė tokiu būdu. Infekcija, virusas ar kas tai bebuvo sklido žaibiškai, teužteko tiesioginio kontakto. Vienas kraujo lašelis iš Džono, o vėliau ir iš bet kurio kito mirusiojo, patekusios į gyvūjų nosis, akis, iš nustebimo ar išgąsčio pravertas burnas buvo jų pražūtis. Džonas stebėjo kaip užkrėstoji šeima nevalingai tamposi apie dešimt sekundžių ir pakyla kol galiausiai pakyla iš naujo. Vidutinė infekcijos trukmė – penkiolika sekundžių. Kažkur giliai jis juto pasitenkinimą. Pasitenkinimą, kad nebėra tuščias, kad pasidalino šia nuostabia naujojo gyvenimo dovana.


    Nelaimingieji tie, atsidūrę antroje infekcijos stadijoje. Naujai užkrėstieji neturėjo seno, susikaupusio kraujo savo sistemose kaip Džonas. Naująją pasaulio tvarką Džono užkrėstieji užsitvirtino bekandžiodami ir draskydami savo buvusius artimuosius į skutus. Netrukus žmonija sužinos, jog jie tikrai Džono dovanos nejautė kaip palaiminimo. „Įniršis. Alkis. Atkaklumas.„ . Šitaip užkrėstuosius galėjo apibūdinti gyvieji. Tačiau nė vienas gyvasis negalėjo pasakyti kodėl jie tokie yra iki kol patys neatsidūrė jų tarpe.


    Salėje galutinai nutilus gyvųjų klyksmams į Džoną žvelgė apatiški, krauju pasruvę veidai, tačiau Džonas dėl to nesirūpino. Suprato, kad negali sustoti čia. Jis norėjo gyventi. Norėjo pradėti iš naujo. Jie visi turėjo pradėti iš naujo. Antras šansas. Jis negali sustoti čia. Jie negali sustoti čia. Salės gale, už durų kurios vedė į koridorių, pasigirdo balsai. Tarsi išjudintas širšių lizdas, naujieji užkrėstieji vienas per kitą, nepaisydami savo pačių išdarkytų kūnų, pilni įniršio puolė garsų link. Džonas sekė iš paskos, nepalyginsi su vikriais užkrėstųjų kūnais, jis buvo lėtas, kone kurčias ir aklas. Sekė savo naująją šeimą pro kruvinus koridorius, žarnas ir vidurius. Jis nerangiai žingsniavo per plėšomus ir kartu besikeičiančius laidojimo namų darbuotojų kūnus į patį pastato galą. Džonas turėjo viziją. Naujai užkrėstieji pasižymėjo įnišiu, o ne intelektu. Tačiau Džonas buvo kitoks. Naujai užkrėstieji aiškiai ignoravo jį, tarpusavyje koordinuodami ir puldami tik gyvuosius. Tarsi norėdami iš jų atsiimti, ne, pavogti gyvenimo dovaną, ką tik turėtą, pavogtą Džono. Troškimas viską susigrąžinti atgal. Tačiau Džonas to negalėjo leisti. Nemirtingumo dovana buvo skirta tik naująjam pasauliui. Džonas pravėrė duris į senąjį pasaulį, kurį kažkur sąmonės pakampėse žinojo turįs pakeisti, bet kokia kaina.


    „Gyvųjų kaina“


    Užkrėsti mažąjį miestelį kuriame jis gyveno užtruko vos pusdienį. Užkrėstieji pamatę, išgirdę, užuodę ar net pajutę nors vieną gyvąjį puldavo iš karto. Dėl infekcijos greitumo viskas sklido žaibiškai. Netrukus Džoną supo maža armija. Jis juto jų pyktį. Nusivylimą naujuoju gyvenimu. Todėl jis juos vedė. Tikėjosi, kad jie pasikeis. Vedė lėtai, į kitus miestus, kol jų buvo pakankamai daug užkariauti didžiąsias šalis. Po pirmosios savaitės žemyną apėmus visiškai anarchijai pirmieji Džono užkrėstieji, taip ir negavo pajusti pirminės Džono pajustos palaimos. Armijai didėjant jis jautėsi vis labiau vienišas. Juose jis jautė pyktį ir tik pyktį. „Užkrėstieji jaučia įniršį tik apsupti gyvųjų. Tik kai jų nepaliks, jie galės patirti ramybę. Iš tiesų pradėti savo gyvenimus iš naujo.“ Džonas turėjo judėti toliau, tik šį kartą ne dėl jų, o dėl savęs.


    Gyvieji priešinosi. O kaip jie priešinosi. Tačiau neįmanoma kovoti amžinai. Tik ne gyviesiems. Tegali numesti tiek bombų, sušaudyti tiek kulkų. Pasauliui galutinai pasikeisti užteko apie vienerius metus, gyvieji kovojo iš paskutiniųjų, kol galiausiai įsitvyrojo ramybė. Daugiau jokių ligų. Jokių nelaimingų atsitikimų. Jokių konfliktų. Nieko. Visi jie buvo mirę. Senasis pasaulis buvo miręs. Džonas apatiškai stebėjo kaip paskutinysis gyvasis iš paskutiniųjų bando išsigelbėti, paskutinė jo plano detalė. Apsuptas. Vienas. Vienintelis toks iš savo rūšies.
    Kažkur, giliai jo vis labiau pūvančioje pasąmonėje, Džonas pirmą kartą po savo mirties pajuto tikras, visą kūną užplūstančias emocijas.


    Nežinomybės baimė.



    Balsavimas trunka vieną savaitę.
    Urameshi, Iemon-dono!

  7. #7
    AZ stalkeris


    Įstojimo data
    2009 04 22
    Vietovė
    Desert
    Įrašai
    370
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    20
    Pirmas kiles klausimas. Ar Craven tinkamai įvykdė kovos užduotį? Reikalaujama pasakojimo pirmu asmeniu, o pas autorę visas kurinys pateikiamas visa žinančio bei mątančio pasakotojo.

    Kas liečia pačius darbus.
    JuusanKitsune: Neišsiplečiant. Nieko įdomaus, kas skątintu skaityti. Iš esmės nematau daugiau pastangų, nei tiesiog patenkinti kovos reikalavimus.

    Craven: O čia darbas jau visa galva aukščiau priešininkės. Nepasakyčiau, kad buvo pateikta kažkas naujo, bet įntrigą pavyko įžiebti. Spėju eilinį kartą per giliai į viską žvelgiu, bet norėjosi, kad būtum panaudojusi smegenų navikus, kaip įrankį paaiškinti atsiradusios epidemišos šaltinį, atskleižiant, kad tai buvo visai netai kas iš pirmo atrodė. Ir toliau laviruoti tarp pseudo-medicinos ir misticizmo aiškinant fiziologinius pokyčius. Kurie leistu egzistuoti mastančiam zombiui. Nors vėlgi ar tai galėtume vadinti zombiu.

    Gal šiek tiek per daug racionalumo noriu iš to kas iš principo yra iracionalu. Mastantis zombis nelogiška, bet argi pats zombio egzistavimas apskritai logiškas. Šiaip norėtasi, kad jūsu kūriniuose jų egzistavimas, bent jau to kūrinio rėmuose atrodytu logiškas. Žinoma, kaip Miesto_Druidas minėjo gyvieji numireliai yra kur kas lankstesnis išsireiškimas, ir būtu daves daugiau laisvės.

  8. #8
    KOVA BAIGTA!


    Rezultatu 4:1 laimi Craven. Sveikinimai rašymo kovų naujokei. Pirmas kartas tikrai neprisvilo, o kaip seksis toliau, galbūt dar pamatysime.
    Urameshi, Iemon-dono!

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •