Rezultatai 1 iki 3 iš 3

[Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. cobabara [KOVA BAIGTA]

  1. #1

    [Rašytojų kova] JuusanKitsune vs. cobabara [KOVA BAIGTA]




    Tylu buvo kūrybos fronte. Bet galbūt atbudusi pavasario gamta (o pagaliau ji po truputį bunda), galbūt AMV AZAR konkursas įkvėpė JuusanKitsune ieškoti kūrybinių plotmių pasireikšti. Jų neradusi, sukilo jos kovinė dvasia, ir užsimanė susikauti su kuo nors. Taip jau nutiko, kad man, cobabarai, irgi širdį skaudėt pradėjo dėl tylos, tad priėmiau mestą iššūkį ir ne mažiau karingai nusiteikusi šarvuojuosi virtualią plunksną.



    KOVOS INFORMACIJA

    Užduotis: istorija iš gyvūno perspektyvos
    Žanras: pagal pasirinkimą
    Apimtis: nuo 300 iki 2000 žodžių
    Deadline: 2016-04-17


    Pati ieškojusi priešininko(-ės) kovai, JuusanKitsune nepristatė darbo laiku (atsakymo taip ir nesulaukiau). Jeigu surasit kažką pakomentuoti, tai nepagailėkit žodžių. Kaip ir paremta tikra istorija.


    Darbas:


    cobabara
    Zuikis bailys

    (603 žodžiai)
    Spoileris:

    Šalta. Bet dar truputį galiu pamiegot. Tada reiks reikalaut šilumos. Bet šalta. Dar neseniai buvo šilta. O dabar vėl šalta. Et. Pramerkiu akis. Savininkė nejuda. Neįžiūriu, ar kvėpuoja. Ji dažnai taip nejuda. Ir ilgus laiko tarpus. Aš per tiek laiko penkis kartus sugebu pamiegot. Ir dar kailiuką išsivalyt. Po kelių mėnesių buvimo čia padariau išvadą, kad ji taip miega. Nors nesuprantu, kodėl ji miega ant šono, o ne ant pilvo. Na, bet ji ir visų savo kojų nenaudoja. Keisti padarai tie savininkai. Vis dar nejuda. Turbūt miega, bet ką gali žinot. Einu, grotas pagraušiu – kartais suveikia. Hmm, šį kartą nesuveikė. Na bent jau dantis pasigalandau. Bet nesušilau. Gal man į šitą būdą įlįst? Žemyn. Čiupt šieno. Vidun. Hmm. Kažin, ar šilčiau. Graužt. O ir vietos nedaug. Graužt. O ir šiaip man ant viršaus patogiau. Lauk. Aukštyn. Ė, savininke, pajudėk! Pala. Prisiminiau. Dažnai pradeda judėt, kai vandenį geriu. Žemyn. Prie gertuvės. Lapt lapt lapt lapt lapt lapt lapt lapt lapt. O, sujudėjo. Bet akių neatmerkė. Ot kokia. Lapt lapt lapt lapt. Tas pussavininkis dažnai sujuda nuo šito. Bet kad jau kurį laiką jis vis į ausis kažką įsideda prieš nejudėdamas. Turbūt nebegirdi taip gerai nuo to, tai jam neveikia šita priemonė. Einu dar grotų pagraužt. Ką čia tą vandenį belapsėsiu, o ten bent dantims sveika. Hmm. Vis tiek nejuda. O, pajudėjo. Valio! Pagaliau. Artinasi. Atidaro stogą, įkiša ranką. Murma kažką. Suprantu tik vieną žodį – zuikis. Čia turbūt arba ji, arba aš. Kadangi šitą žodį dažnai rėkia, piktai į mane žiūrėdama, turbūt aš. Ypač jeigu žymiu daiktus kaip savo. Bet kad ta pagalvė taip savai kvepia, ji turi būt mano. Negaliu nežymėt. Bet nuo vakar tos pagalvės nebėra. Tai ant ko dabar šlapintis reiks? Ant jos nenoriu, vėl iškart į grotas uždarys ir dvi dienas neišleis. Ką nors sugalvosiu. Ji vis dar su manim šneka. Ir visai kitaip negu su tuo pussavininkiu. Kažin, čia geras ar blogas ženklas? Kadangi su manim šneka daugiau, turbūt geras. Nors nutaiso kitokį balsą negu paprastai, tai bala žino. Bet galvą glosto, tai vis dėlto turbūt gerai. Bet tegul net nebando ir kitos rankos į mano grotas įkišt! Tada iškelia ir prie savęs glaudžia, nenoriu. Gera ji (dažniausiai), bet tegul neglaudžia. Aš pati prisiglausiu, kai reikės. Kas būna retai, bet taip ir reikia. Negalima parodyt, kad ji man patinka. Nors kartais nepatinka. Bet dažniau patinka. Valgyt duoda. Tik pastaruoju metu kažkaip prastai valgyt duoda. Neskaniai. Nesuprantu. Bet mačiau, kad turi ir to skanaus maisto. Tas pussavininkis geresnis – skaniau valgau. Ir daugiau. Vakar man įdėjo ryškiai žalių lapų. Tie tai skanūs. Mmm. Noriu valgyt. Pasitraukia nuo rankos. Ne, čia vėl tie neskanūs. Pažiūrėsiu į ją savo mielom akytėm, gal įdės skanaus ko nors. Nepadėjo. Ji tik vėl tą keistą balsą nutaisė. Aukštyn. Čiupt šieną. Graužt. Tegul glosto, man patinka. O ne, ir vėl pirštą į akis kiša! A, nors matyt dabar lengviau. Gerai. Gal ir nieko. Žemyn. Kažkaip per daug rankų čia mane glostyt pradėjo. O ne, antra ranka! Šonan. Ranka pasivijo. Kitan šonan. Nepadeda. Drykst. Dabar žinos, kad nereikia lįst. Vis tiek lenda. Ot nevidonė. Neeeee, paėmė! Kelia mane viršun! Priglaudė. Hmm, nors čia ne taip šalta. Bet negaliu parodyt, kad man patinka, po to kiekvieną kartą taip darys. Pasimuisto. Kasa petį. Darosi visai šilta. Reikia atsidėkot. Lyžt. Pažiūrėsiu mielom akytėm, užteks. Bet ne, nepatinka man čia vis dėlto. Pasimuisto. Kasa petį. Nors šilta. Glust. Ne, noriu į grotas. Pasimuisto. Kasa petį. Dar labiau pasimuisto. Smarkiai pasimuisto. Na va, įdėjo atgal. Gerai, tuoj ją ištreniruosiu. Savininkė nuėjo lauk ir toliau nejuda. Gerai, pamiegosiu ir aš. Blumpt ant šono. Savininkė juokiasi. Taip, žinau, kad aš įspūdinga. Juk todėl mane ir išsirinko.
    Paskutinį kartą taisė cobabara : 2016-04-19, 00:03
    Urameshi, Iemon-dono!

  2. #2
    Pati ieškojusi priešininko(-ės) kovai, JuusanKitsune nepristatė darbo laiku (atsakymo taip ir nesulaukiau). Jeigu surasit kažką pakomentuoti, tai nepagailėkit žodžių. Kaip ir paremta tikra istorija.


    Darbas:


    cobabara
    Zuikis bailys

    (603 žodžiai)
    Spoileris:

    Šalta. Bet dar truputį galiu pamiegot. Tada reiks reikalaut šilumos. Bet šalta. Dar neseniai buvo šilta. O dabar vėl šalta. Et. Pramerkiu akis. Savininkė nejuda. Neįžiūriu, ar kvėpuoja. Ji dažnai taip nejuda. Ir ilgus laiko tarpus. Aš per tiek laiko penkis kartus sugebu pamiegot. Ir dar kailiuką išsivalyt. Po kelių mėnesių buvimo čia padariau išvadą, kad ji taip miega. Nors nesuprantu, kodėl ji miega ant šono, o ne ant pilvo. Na, bet ji ir visų savo kojų nenaudoja. Keisti padarai tie savininkai. Vis dar nejuda. Turbūt miega, bet ką gali žinot. Einu, grotas pagraušiu – kartais suveikia. Hmm, šį kartą nesuveikė. Na bent jau dantis pasigalandau. Bet nesušilau. Gal man į šitą būdą įlįst? Žemyn. Čiupt šieno. Vidun. Hmm. Kažin, ar šilčiau. Graužt. O ir vietos nedaug. Graužt. O ir šiaip man ant viršaus patogiau. Lauk. Aukštyn. Ė, savininke, pajudėk! Pala. Prisiminiau. Dažnai pradeda judėt, kai vandenį geriu. Žemyn. Prie gertuvės. Lapt lapt lapt lapt lapt lapt lapt lapt lapt. O, sujudėjo. Bet akių neatmerkė. Ot kokia. Lapt lapt lapt lapt. Tas pussavininkis dažnai sujuda nuo šito. Bet kad jau kurį laiką jis vis į ausis kažką įsideda prieš nejudėdamas. Turbūt nebegirdi taip gerai nuo to, tai jam neveikia šita priemonė. Einu dar grotų pagraužt. Ką čia tą vandenį belapsėsiu, o ten bent dantims sveika. Hmm. Vis tiek nejuda. O, pajudėjo. Valio! Pagaliau. Artinasi. Atidaro stogą, įkiša ranką. Murma kažką. Suprantu tik vieną žodį – zuikis. Čia turbūt arba ji, arba aš. Kadangi šitą žodį dažnai rėkia, piktai į mane žiūrėdama, turbūt aš. Ypač jeigu žymiu daiktus kaip savo. Bet kad ta pagalvė taip savai kvepia, ji turi būt mano. Negaliu nežymėt. Bet nuo vakar tos pagalvės nebėra. Tai ant ko dabar šlapintis reiks? Ant jos nenoriu, vėl iškart į grotas uždarys ir dvi dienas neišleis. Ką nors sugalvosiu. Ji vis dar su manim šneka. Ir visai kitaip negu su tuo pussavininkiu. Kažin, čia geras ar blogas ženklas? Kadangi su manim šneka daugiau, turbūt geras. Nors nutaiso kitokį balsą negu paprastai, tai bala žino. Bet galvą glosto, tai vis dėlto turbūt gerai. Bet tegul net nebando ir kitos rankos į mano grotas įkišt! Tada iškelia ir prie savęs glaudžia, nenoriu. Gera ji (dažniausiai), bet tegul neglaudžia. Aš pati prisiglausiu, kai reikės. Kas būna retai, bet taip ir reikia. Negalima parodyt, kad ji man patinka. Nors kartais nepatinka. Bet dažniau patinka. Valgyt duoda. Tik pastaruoju metu kažkaip prastai valgyt duoda. Neskaniai. Nesuprantu. Bet mačiau, kad turi ir to skanaus maisto. Tas pussavininkis geresnis – skaniau valgau. Ir daugiau. Vakar man įdėjo ryškiai žalių lapų. Tie tai skanūs. Mmm. Noriu valgyt. Pasitraukia nuo rankos. Ne, čia vėl tie neskanūs. Pažiūrėsiu į ją savo mielom akytėm, gal įdės skanaus ko nors. Nepadėjo. Ji tik vėl tą keistą balsą nutaisė. Aukštyn. Čiupt šieną. Graužt. Tegul glosto, man patinka. O ne, ir vėl pirštą į akis kiša! A, nors matyt dabar lengviau. Gerai. Gal ir nieko. Žemyn. Kažkaip per daug rankų čia mane glostyt pradėjo. O ne, antra ranka! Šonan. Ranka pasivijo. Kitan šonan. Nepadeda. Drykst. Dabar žinos, kad nereikia lįst. Vis tiek lenda. Ot nevidonė. Neeeee, paėmė! Kelia mane viršun! Priglaudė. Hmm, nors čia ne taip šalta. Bet negaliu parodyt, kad man patinka, po to kiekvieną kartą taip darys. Pasimuisto. Kasa petį. Darosi visai šilta. Reikia atsidėkot. Lyžt. Pažiūrėsiu mielom akytėm, užteks. Bet ne, nepatinka man čia vis dėlto. Pasimuisto. Kasa petį. Nors šilta. Glust. Ne, noriu į grotas. Pasimuisto. Kasa petį. Dar labiau pasimuisto. Smarkiai pasimuisto. Na va, įdėjo atgal. Gerai, tuoj ją ištreniruosiu. Savininkė nuėjo lauk ir toliau nejuda. Gerai, pamiegosiu ir aš. Blumpt ant šono. Savininkė juokiasi. Taip, žinau, kad aš įspūdinga. Juk todėl mane ir išsirinko.
    Urameshi, Iemon-dono!

  3. Ačiū arturs dėkojo
  4. #3
    AZ stalkeris


    Įstojimo data
    2009 04 22
    Vietovė
    Desert
    Įrašai
    370
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    20
    Negaliu sakyt, kad patiko, bet taip pat ir neprailgo laikas skaitant. Įtikinamai perteikta zuikio asmenybė turinti savo išskirtinį harakterį. Nors tai ir buvo pagrindinė kūrinio mintis, asmeniškai norėjosi kažko labiau nenuspėjamo.
    P.S.: ne bailys, o "Tsundere" turėjo būti. Tas mažas kirstukas nežino ko pats nori.

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •