Žiūrėti balsavimo rezultatus: Mano balsas atitenka...

Balsavo
7. Jūs negalite čia balsuoti
  • 3de4 - Setopia

    6 85.71%
  • Froxas - Neryškus sapnas

    1 14.29%
Rezultatai 1 iki 5 iš 5

[Rašytojų kova] 3de4 vs. Froxas [KOVA BAIGTA]

  1. #1

    [Rašytojų kova] 3de4 vs. Froxas [KOVA BAIGTA]




    Kur buvus, kur nebuvus, turim dar vieną naują kovą rašytojų fronte. Šį kartą susikauna nedaug forume besireiškiantis 3de4 ir ne vieną rašytojų kovą komentavęs Froxas. Matyt, bekomentuojant ir užsikabino Pirmą kartą kovose pagaliau sulaukėm žanrinio kriterijaus, o ne teminio, labai džiugu.



    KOVOS INFORMACIJA

    Žanras: mokslinė fantastika
    Laikas: XXI a. pab. – XXII a. pr.
    Aplinka: atšiauri erdvė arba pavojinga aplinka
    Apimtis: nuo 300 iki 2000 žodžių
    Deadline: 2015-07-19



    Darbai pristatyti laiku, tematika dar nesutikta nei konkursuose, nei kovose, tad skaitom, balsuojam ir komentuojam.


    Darbai:


    3de4
    Setopia

    (1199 žodžiai)
    Spoileris:

    Kiekvieną lietingą žemės dieną, senelis man pasakojo apie gražius laikus, kuomet planetą nebuvo paskandinęs sukilimas. Tais laikais lietumi galėjai džiaugtis lauke, nebijodamas. Vieną iš tokių akimirkų mano seneliui ir man buvo lemtinga, būtent tada jis nusprendė, kad mes turime išsikraustyti – toli...
    Tokiu būdu mes atsidūrėme Marso kolonijoje, utopija jeigu lygintume su žeme, už visą dengiančio kupolo geltonuojantis dangus ir kažkur labai toli saulė, artėjanti prie horizonto – ir jokio lietaus. Seneliui čia atgaiva, visas dienas jis žaidžia šachmatais su savo draugais. Tą dieną jis irgi jais žaidė, tą dieną kai aš palikau namus, svarbiai misijai – į Venerą: 2073 rugpjūčio 18-ta.
    Į šią planetą keliauja jauni žmones, vos tik sulaukę pilnametystės. Mums tada atrodė tai absurdiška, kam kolonizuoti dar vieną planetą, kai jau esame išsidriekę už savo gimtosios ribų, taip toli, vieniši... Pakeliui į Venerą mes privalėjome papildyti atsargas, Žemėje – kuri vis dar bando pakilti iš tamsiųjų amžių, laikų kuriuos patys žmonės sukūrė, per savo egoizmą – sukurti intelektą, narcizą, kurio parklupdyti negalėjo, taip kaip parklupdė Marsą.
    Veneroje nusileidome į vieną iš tūkstančio stočių, aštunta šimtuko siunta, neskaitant senolių, kurie vos dekadomis už mus vyresni – jie čia viską valdo, o mes jiems tarnaujame. Storas geltonas dangus skiria mus nuo saulės; dangus ir milžiniška sfera pripildyta azotu – tik ji laiko mus danguje. Po metų apmokymų metas išvykti, atkeliauja nauja siunta, mus perkels į didįjį miestą, vieną iš šimto – juos su paviršium jungia neapsakomo ilgio šachta, ji driekiasi žemyn į debesis ir link planetos gilumų iš kur semia miestui išteklius.
    Veneroje mes esam dangaus žmonės, plūduriuojame virš debesų, toli nuo paviršiaus – lyg vandenyno dugno. Aplink rūgštis, visai kaip Žemės lietingos dienos, kurios tęsiasi amžinai, dienos kurias mano tėvai išvydo per arti. Dangaus vaikai 30 mylių virš paviršiaus; paviršiaus tokio karšto, kad matai jo raudonumą; paviršius kuris traukia tave taip pat kaip žemė traukė mus visus - tik tą vienintelė žemė mus galėjo pritraukti stipriau.
    Jei Marsas buvo seneliui utopija, čia jam būtu tikra distopija - tvarka palaikoma bent kokia kaina: suskirstymas į grupes, visuomenes, bei visiškas žmogaus kontroliavimas. Valdžia čia pavergė pasaulį, manau nedaug trūksta iki kitų pasaulių užkariavimo, bent jau nereikia gintis nuo kitų padarų, nebent mokslininkų eksperimentų.
    Didžiausia problema čia nei kuras, nei energija, žmonės anksčiau be jų gyveno ir buvo laimingi, ko trūksta mums visiems tai tokie paprasti dalykai kaip: oras, vanduo, maistas... Karas sukūrė šį pasaulį, sužlugdęs praeitą. Matyt tai nulėmė valdžios pasikeitimas, bei žmonių nuolankumas, bet visuomenė vystosi ir tobulėja, visuomenė keičia gyvenimo taisykles.
    Senelis svajojo gyventi amžinai, jis nuo mažens svajojo apie Marsą, bent viena jo svajonių išsipildė. Jo garbei aš išmokau roboto-techniko profesiją, kurią jis pats tobulai mokėjo – jis buvo pagrindinis gamintojas, robotų fabrike – po krizės. Jis nekentė savo darbo, pastoviai sakydavo, kad dirba ne su Kiborgų likučiais o su lėlėmis. Jis man visas dienas iš eilės pasakojo apie jų anatomiją: sintetines smegenis ir nervų sistemą, greitumo, kaip šviesa; apie širdis, kurios galėjo jausti: pyktį, džiugesį – tokie jie buvo iki krizės.
    Kiekvieną mėnesį mano brigada gaudavo po siuntinį iš Žemės, jis užimdavo trečdalį sandėlio, o jo turinys buvo tos pačios lėlės su kuriomis dirbo mano senelis. Pradirbęs jau šešis metus viskas ėjo kaip per sviestą: mes gauname siuntinį, paruošiame jį naudojimui, ir perduodame valdžiai, kuri jau sprendžia jų likimą. Aš kartojau istoriją, kuri vyko mano seneliui.
    Po pamainos mes visi privalėjome grįžti į savo kajutes iki sutemų, komendanto valandos. Kartą per dešimt dienų gaudavome išeigines tris dienas, tomis dienomis mes gaudavome ir algą, tačiau jos vos užtekdavo maistui, nepaisant jau kasdienes reikmes, bei kitas prekes. Vandens stygius pasižymėjo tuo, kad vienam asmeniui leidžiama sunaudoti iki 5 litrų per 30 valandų. Bet baisiausias dalykas buvo oro ribojimas. Pati gryniausią orą turėjo aukščiausieji iš miesto lygių, kur egzistuoja miesto buržuazija, o nuskurdėliai ir mažiausiai veidmainiams pelną teikiantys lygiai oro gaudavo vos užtektinai, kad neuždustu.
    Švenčiant keturiasdešimtąjį, buvimo Veneroje, jubiliejų, prie manęs atėjo draugas, mes su juo kartu dirbom dvidešimt metų. Jis man atnešė žinią - nei džiaugsmingą, nei baugią: joje buvo nurodyta data ir laikas. Paklausęs, ką tai reiškia jis man atsakė tik vieną, kad kilus sukilimui atgal kelio nebus. Tuo metu, man tokia idėja atrodė absurdiška, tačiau per ne lyg reali, jog į ją nekreipti dėmesio.
    Artėjant minėtajai dienai mano kūnas darėsi vis šaltesnis, o rankos nevalingai imdavo drebėti. Nors aš ir nepalaikiau sukilimo idėjos, laikiau tai savižudybės aktu, tačiau žinojau, kad maišto banga nepraeis manęs neužkliudžiusi. Mano draugas buvo vienas iš sukilimo organizatorių, minėjau jam, jog nepalaikau šios idėjos, bandžiau jį nuo to atkalbėti, bet pavadinęs mane bailiu liepė stovėti su savo likimo broliais ir nepasiduoti kovoje prieš Uzurpatorius.
    Artėjant lemtingai valandai per visą miestą nusistovėjo tyla, kaip prieš galingą audrą. Išmušus valandai toji audra prasidėjo. Sukilimas buvo ypatingai kruopščiai suorganizuotas, dauguma žmonių buvo individualiai apmokyti veiksmų eigos, visa tai buvo panašu į darnų chaoso šokį, kuomet tu nori savo partnerio mirties, o jis tuo tarpu nori to pačio iš tavęs – mirties... Kraujas pylėsi per kraštus greičiau nei vyno taurę pasidaro sklidina nuo drebančios pilančiojo rankos.
    Bandydamas išvengti savojo kraujo išsipylimo aš pasislėpiau, pamaniau tinkamiausia slėptis būtu darbovietėje, savo kabinete. Mane nuo pasaulio skyrė sandėlis, dirbtuvės, bei geležinės durys, kurias tik aš galėjau atidaryti. Tačiau mane tai neapsaugojo nuo kitų, o tiksliau kitos?
    Tamsoje išgirdau švelnų balsą, kuris kvietė mano senelį, bet aš supratau, kad kvietė ne jį, o mane. Priėjęs arčiau aš blankioje šviesoje pamačiau merginą. Ji tarė mano senelio vardą taip, jog atrodė, kad taria manąjį. Nepažinęs merginos aš suglumau, tačiau ji mane pažino. Kuomet aš susivokiau kas tai yra, mano kūną perėjo visi įmanomi šiurpuliai, ir išpylė nežmoniško šaltumo prakaitas.
    Mano senelis vieną kartą pasakojo apie ją. Kuomet jis dirbo fabrike, Žemėje, jam pasitaikė „brokuotas“ Kiborgo modelis, dieną prieš per audrą, į jo fabriką buvo trenkęs žaibas, kuris išpyškino daugumą technikos, tai jis nurašė viską ant to, ir numetė tą Kiborgą prie kitų, į krūvą. Tačiau tai nebuvo brokas. Tai buvo Robotas su jausmais ir mintimis – tokiais kokie jie buvo prieš krizę. Būdamas jaunas jam pagailo būtybės, jis suteikė jai vardą, bei gyvenimą. Ironišką, kad po tiek metų – mano senelio pasirinkimas, stovi prieš mane, Adilė.
    „Greičiau, turime bėgti, sek iš paskos, mūsų jau laukia.“ Po šių žodžių mano kūnas pasidarė baltesnis už popieriaus lapą, bet adrenalino nešamas aš nusiekiau iš paskos, į nežinią. Po penkiolikos minučių bėgimo, mes radome kažkokią slėptuvę, labiau primenančią bunkerį, paklausus, kodėl mes čia, ji tik atsakė, kad palaukčiau tris minutes. Išties, po trijų minučių bunkeris pasitarnavo – per visą miestą nuvilnijo sprogimas, nusinešęs miesto šerdį, sutrupinęs remiančiosios šachtos konstrukciją, bei prakiurdęs didįjį kupolą. Tai buvo pagrindinis miesto, termobranduolinis, reaktorius – teikęs didžiąją dalį energijos visam miestui.
    „Mes turime mažiau negu pusvalandį iki kol miestas sugrius.“ Po šių žodžiu aš visiškai pasimečiau, bet man neliko nieko kito, kaip sekti ją. Per tamsias avarines šviesas, griūvančio miesto triukšmą, mes brovėmės pirmyn link miesto krašto. Priartėję tikslą mes pamatėme daug milžiniškų laivų, daug žmonių bėgančių į juos. Mūsų tikslas buvo mažutis krovininis laivas, bet mums belipant į jį pasigirdo šūviai. Adilė mane uždengė nuo karininkų kulkos, kuri buvo skirta dezertyrui nušauti. Aš įnešiau ją pro užsidarančias laivo duris. Paguldžiau ją ant stalo. Pamačiau tave.
    Štai ir visa mano istorija. Kadangi tu man nesakai kur skrendam, nesakai ar ji gyvens, ir iš kur tu apie mane žinai. Pasakyk tik vieną: kodėl tu mane išgelbėjai, Illija...





    Froxas
    Neryškus sapnas

    (490 žodžių)
    Spoileris:

    Kur aš? Tai pirmi ištarti žodžiai, kuriuos sugebėjau silpnai ištarti savo mintyse. Bandžiau juos ištarti garsiai, bet negaliu net įkvėpti oro. Pamėginus atsimerkti ar pajudinti rankas, kūnas lieka sustingęs. Galvoje vis labiau ir labiau bręsta mintys, kad jau ir netoriu ta ką kiti vadintu “žmogiskuojų kūnų”... Kol mano vis didėjantčia baimę ir išgasčiu prisotinta sapną neišblaškė nepažistamas balsas.
    - Kaip matau pagaliau pabūdai. O jau maniau, kad mano pastangos nueis veltui,- pasigirsta gan ramus moters balsas. Bandžiau idėmiau pažiūrėti į pašnekovę, bet akyse mirguliavo tik balta šviesa, o pabandžius ištarti bent žodį, pavyksta vos tik suvirpinti lūpas.
    - Vietoj taves perdaug nemėginčiau judėti. Ne kiekvienas kvailys taip lengvai gali atsigauti išėjęs į lauką, ypač sprendžiant iš tavo apgrangos ir pasiruošymo. Todėl galiu konstatuoti tik dvi galimybes. Arba tu esi gan labai naivus, kad gali išgyventi išėjęs į lauką, neskaitant to, kad išorėje yra susidariusi gan kėbli padėtis, dėl kurios ni vienas gyvas organizmas savarankiškai negalėtų išgyventi. Arba....- po poros sekundžių pauzės, lengvabūdišką monologą pakeitė atšiaurus balas.
    - Tu nenorėjai gyventi. - Vos tik jai ištarus šiuos žodžius krūtinėj pajutau kaltės jausmą. Nors ankstesnių įvykių eigą atsimenu kaip per myglą, bet kodėl ni sekundės nesudvejojau, kad tai neaiškios moters sapalionės. Negi rimtai norėjau nusižudyti? Ką būtent tuo momentu galvojau? Ir kol galutinai nepasinėriau savo mintyse, vis ryškesnio balto silueto moteris tesė savo monologą.
    - Aišku tai ne man teisti ir nemanau, kad tu pirmas ir paskutinis taip pasielgęs žmogus. Bet nemanai, kad vien dėl įvykusios cheminės avarijos nebeįmanoma gyventi. O gal tu vienas iš tų religinių fanatikų, kurie mano, kad tai buvo didysis Dievo pirštas, kuris norėjo ištrinti visą žmoniją. Jei taip, abejoju ar šiuo momentu bandyčiau išgelbėti tavo kailį.- Gelbėti?
    Staiga suskambęs šis žodis visiškai pabūdino mano sąmonę. Iki šio momento maniau, kad tai tik neaiškus sapnas, todėl net domėtis nenorėjau kur aš esu ar kas vyksta aplinkui. Todėl akims vis labiau atsigaunant po gilaus miego, žvelgtelėjau į viršų. Tačiau į manę spiginusi balta šviesa privertė žvilgnį staigiai permesti į šone esantį metalinį stalą. Ant kurio buvo sudėti įvairiausi įrankiai: keistos žirklės, primenančias reples, keletas peiliu ivairaus ilgio ir formų, bei pora permatomų vamzdelių. Bet labiausiai akį patraukė, atskirame dubenėly, žalios spalvos, lyg gumulą primenantis, glytėsis.
    Vis stiprėjant širdies plakymui nutariau pažiūrėti į priekį. Akys iškarto užkliuvo ant vyresnio amžiaus moters. Jos rudi plaukai būvo surišti į galą, o veidu tekėjo pavieniai prakaito lašeliai. Vis labiau akims einant žemyn pastebejau, kad ji buvo apsirengus baltai, kol galiausiai ties rankų alkunėmis, baltą audinį pakeitė raudonas, tarsi tiršto kraujo. Ne. Tai nebuvo tarsi kraujas. Tai buvo tikras kraujas.
    Ne kiekvienas vos tik prabūdęs norėtu save rasti ant chirurginio stalo. Tačiau vos tik suvokus kas vyksta ir kol vysiškai širdis neiššoko iš baimės, akyse vėl aptemo.
    - Nusiramink,- griežtai suriko ji, tuo tarpu ranka uždengdama man akys. Vos tik pradėjus jausti rankos prisilietymą, apėmė veriantys skausmai pilve. Kol staigus lyg bitės dūris pašonėje nuslopino visą skausmą, kaip ir su kiekviena sekunde silpnėjančią pasąmonę.




    KOVA BAIGTA!


    Turbūt pirmoji kova, kurios rezultatas toks aiškus ir vienareikšmiškas. Sveikinu 3de4 nugalėjus priešininką rezultatu 6:1. Tikiuosi, kad abiems dalyviams vienos kovos nepakaks ir abiejų darbus dar sutiksime. Atnaujinta statistikos lentelė.
    Paskutinį kartą taisė cobabara : 2015-07-27, 01:45
    Urameshi, Iemon-dono!

  2. #2
    Darbai pristatyti laiku, tematika dar nesutikta nei konkursuose, nei kovose, tad skaitom, balsuojam ir komentuojam.

    Darbai:


    3de4
    Setopia

    (1199 žodžiai)
    Spoileris:

    Kiekvieną lietingą žemės dieną, senelis man pasakojo apie gražius laikus, kuomet planetą nebuvo paskandinęs sukilimas. Tais laikais lietumi galėjai džiaugtis lauke, nebijodamas. Vieną iš tokių akimirkų mano seneliui ir man buvo lemtinga, būtent tada jis nusprendė, kad mes turime išsikraustyti – toli...
    Tokiu būdu mes atsidūrėme Marso kolonijoje, utopija jeigu lygintume su žeme, už visą dengiančio kupolo geltonuojantis dangus ir kažkur labai toli saulė, artėjanti prie horizonto – ir jokio lietaus. Seneliui čia atgaiva, visas dienas jis žaidžia šachmatais su savo draugais. Tą dieną jis irgi jais žaidė, tą dieną kai aš palikau namus, svarbiai misijai – į Venerą: 2073 rugpjūčio 18-ta.
    Į šią planetą keliauja jauni žmones, vos tik sulaukę pilnametystės. Mums tada atrodė tai absurdiška, kam kolonizuoti dar vieną planetą, kai jau esame išsidriekę už savo gimtosios ribų, taip toli, vieniši... Pakeliui į Venerą mes privalėjome papildyti atsargas, Žemėje – kuri vis dar bando pakilti iš tamsiųjų amžių, laikų kuriuos patys žmonės sukūrė, per savo egoizmą – sukurti intelektą, narcizą, kurio parklupdyti negalėjo, taip kaip parklupdė Marsą.
    Veneroje nusileidome į vieną iš tūkstančio stočių, aštunta šimtuko siunta, neskaitant senolių, kurie vos dekadomis už mus vyresni – jie čia viską valdo, o mes jiems tarnaujame. Storas geltonas dangus skiria mus nuo saulės; dangus ir milžiniška sfera pripildyta azotu – tik ji laiko mus danguje. Po metų apmokymų metas išvykti, atkeliauja nauja siunta, mus perkels į didįjį miestą, vieną iš šimto – juos su paviršium jungia neapsakomo ilgio šachta, ji driekiasi žemyn į debesis ir link planetos gilumų iš kur semia miestui išteklius.
    Veneroje mes esam dangaus žmonės, plūduriuojame virš debesų, toli nuo paviršiaus – lyg vandenyno dugno. Aplink rūgštis, visai kaip Žemės lietingos dienos, kurios tęsiasi amžinai, dienos kurias mano tėvai išvydo per arti. Dangaus vaikai 30 mylių virš paviršiaus; paviršiaus tokio karšto, kad matai jo raudonumą; paviršius kuris traukia tave taip pat kaip žemė traukė mus visus - tik tą vienintelė žemė mus galėjo pritraukti stipriau.
    Jei Marsas buvo seneliui utopija, čia jam būtu tikra distopija - tvarka palaikoma bent kokia kaina: suskirstymas į grupes, visuomenes, bei visiškas žmogaus kontroliavimas. Valdžia čia pavergė pasaulį, manau nedaug trūksta iki kitų pasaulių užkariavimo, bent jau nereikia gintis nuo kitų padarų, nebent mokslininkų eksperimentų.
    Didžiausia problema čia nei kuras, nei energija, žmonės anksčiau be jų gyveno ir buvo laimingi, ko trūksta mums visiems tai tokie paprasti dalykai kaip: oras, vanduo, maistas... Karas sukūrė šį pasaulį, sužlugdęs praeitą. Matyt tai nulėmė valdžios pasikeitimas, bei žmonių nuolankumas, bet visuomenė vystosi ir tobulėja, visuomenė keičia gyvenimo taisykles.
    Senelis svajojo gyventi amžinai, jis nuo mažens svajojo apie Marsą, bent viena jo svajonių išsipildė. Jo garbei aš išmokau roboto-techniko profesiją, kurią jis pats tobulai mokėjo – jis buvo pagrindinis gamintojas, robotų fabrike – po krizės. Jis nekentė savo darbo, pastoviai sakydavo, kad dirba ne su Kiborgų likučiais o su lėlėmis. Jis man visas dienas iš eilės pasakojo apie jų anatomiją: sintetines smegenis ir nervų sistemą, greitumo, kaip šviesa; apie širdis, kurios galėjo jausti: pyktį, džiugesį – tokie jie buvo iki krizės.
    Kiekvieną mėnesį mano brigada gaudavo po siuntinį iš Žemės, jis užimdavo trečdalį sandėlio, o jo turinys buvo tos pačios lėlės su kuriomis dirbo mano senelis. Pradirbęs jau šešis metus viskas ėjo kaip per sviestą: mes gauname siuntinį, paruošiame jį naudojimui, ir perduodame valdžiai, kuri jau sprendžia jų likimą. Aš kartojau istoriją, kuri vyko mano seneliui.
    Po pamainos mes visi privalėjome grįžti į savo kajutes iki sutemų, komendanto valandos. Kartą per dešimt dienų gaudavome išeigines tris dienas, tomis dienomis mes gaudavome ir algą, tačiau jos vos užtekdavo maistui, nepaisant jau kasdienes reikmes, bei kitas prekes. Vandens stygius pasižymėjo tuo, kad vienam asmeniui leidžiama sunaudoti iki 5 litrų per 30 valandų. Bet baisiausias dalykas buvo oro ribojimas. Pati gryniausią orą turėjo aukščiausieji iš miesto lygių, kur egzistuoja miesto buržuazija, o nuskurdėliai ir mažiausiai veidmainiams pelną teikiantys lygiai oro gaudavo vos užtektinai, kad neuždustu.
    Švenčiant keturiasdešimtąjį, buvimo Veneroje, jubiliejų, prie manęs atėjo draugas, mes su juo kartu dirbom dvidešimt metų. Jis man atnešė žinią - nei džiaugsmingą, nei baugią: joje buvo nurodyta data ir laikas. Paklausęs, ką tai reiškia jis man atsakė tik vieną, kad kilus sukilimui atgal kelio nebus. Tuo metu, man tokia idėja atrodė absurdiška, tačiau per ne lyg reali, jog į ją nekreipti dėmesio.
    Artėjant minėtajai dienai mano kūnas darėsi vis šaltesnis, o rankos nevalingai imdavo drebėti. Nors aš ir nepalaikiau sukilimo idėjos, laikiau tai savižudybės aktu, tačiau žinojau, kad maišto banga nepraeis manęs neužkliudžiusi. Mano draugas buvo vienas iš sukilimo organizatorių, minėjau jam, jog nepalaikau šios idėjos, bandžiau jį nuo to atkalbėti, bet pavadinęs mane bailiu liepė stovėti su savo likimo broliais ir nepasiduoti kovoje prieš Uzurpatorius.
    Artėjant lemtingai valandai per visą miestą nusistovėjo tyla, kaip prieš galingą audrą. Išmušus valandai toji audra prasidėjo. Sukilimas buvo ypatingai kruopščiai suorganizuotas, dauguma žmonių buvo individualiai apmokyti veiksmų eigos, visa tai buvo panašu į darnų chaoso šokį, kuomet tu nori savo partnerio mirties, o jis tuo tarpu nori to pačio iš tavęs – mirties... Kraujas pylėsi per kraštus greičiau nei vyno taurę pasidaro sklidina nuo drebančios pilančiojo rankos.
    Bandydamas išvengti savojo kraujo išsipylimo aš pasislėpiau, pamaniau tinkamiausia slėptis būtu darbovietėje, savo kabinete. Mane nuo pasaulio skyrė sandėlis, dirbtuvės, bei geležinės durys, kurias tik aš galėjau atidaryti. Tačiau mane tai neapsaugojo nuo kitų, o tiksliau kitos?
    Tamsoje išgirdau švelnų balsą, kuris kvietė mano senelį, bet aš supratau, kad kvietė ne jį, o mane. Priėjęs arčiau aš blankioje šviesoje pamačiau merginą. Ji tarė mano senelio vardą taip, jog atrodė, kad taria manąjį. Nepažinęs merginos aš suglumau, tačiau ji mane pažino. Kuomet aš susivokiau kas tai yra, mano kūną perėjo visi įmanomi šiurpuliai, ir išpylė nežmoniško šaltumo prakaitas.
    Mano senelis vieną kartą pasakojo apie ją. Kuomet jis dirbo fabrike, Žemėje, jam pasitaikė „brokuotas“ Kiborgo modelis, dieną prieš per audrą, į jo fabriką buvo trenkęs žaibas, kuris išpyškino daugumą technikos, tai jis nurašė viską ant to, ir numetė tą Kiborgą prie kitų, į krūvą. Tačiau tai nebuvo brokas. Tai buvo Robotas su jausmais ir mintimis – tokiais kokie jie buvo prieš krizę. Būdamas jaunas jam pagailo būtybės, jis suteikė jai vardą, bei gyvenimą. Ironišką, kad po tiek metų – mano senelio pasirinkimas, stovi prieš mane, Adilė.
    „Greičiau, turime bėgti, sek iš paskos, mūsų jau laukia.“ Po šių žodžių mano kūnas pasidarė baltesnis už popieriaus lapą, bet adrenalino nešamas aš nusiekiau iš paskos, į nežinią. Po penkiolikos minučių bėgimo, mes radome kažkokią slėptuvę, labiau primenančią bunkerį, paklausus, kodėl mes čia, ji tik atsakė, kad palaukčiau tris minutes. Išties, po trijų minučių bunkeris pasitarnavo – per visą miestą nuvilnijo sprogimas, nusinešęs miesto šerdį, sutrupinęs remiančiosios šachtos konstrukciją, bei prakiurdęs didįjį kupolą. Tai buvo pagrindinis miesto, termobranduolinis, reaktorius – teikęs didžiąją dalį energijos visam miestui.
    „Mes turime mažiau negu pusvalandį iki kol miestas sugrius.“ Po šių žodžiu aš visiškai pasimečiau, bet man neliko nieko kito, kaip sekti ją. Per tamsias avarines šviesas, griūvančio miesto triukšmą, mes brovėmės pirmyn link miesto krašto. Priartėję tikslą mes pamatėme daug milžiniškų laivų, daug žmonių bėgančių į juos. Mūsų tikslas buvo mažutis krovininis laivas, bet mums belipant į jį pasigirdo šūviai. Adilė mane uždengė nuo karininkų kulkos, kuri buvo skirta dezertyrui nušauti. Aš įnešiau ją pro užsidarančias laivo duris. Paguldžiau ją ant stalo. Pamačiau tave.
    Štai ir visa mano istorija. Kadangi tu man nesakai kur skrendam, nesakai ar ji gyvens, ir iš kur tu apie mane žinai. Pasakyk tik vieną: kodėl tu mane išgelbėjai, Illija...





    Froxas
    Neryškus sapnas

    (490 žodžių)
    Spoileris:

    Kur aš? Tai pirmi ištarti žodžiai, kuriuos sugebėjau silpnai ištarti savo mintyse. Bandžiau juos ištarti garsiai, bet negaliu net įkvėpti oro. Pamėginus atsimerkti ar pajudinti rankas, kūnas lieka sustingęs. Galvoje vis labiau ir labiau bręsta mintys, kad jau ir netoriu ta ką kiti vadintu “žmogiskuojų kūnų”... Kol mano vis didėjantčia baimę ir išgasčiu prisotinta sapną neišblaškė nepažistamas balsas.
    - Kaip matau pagaliau pabūdai. O jau maniau, kad mano pastangos nueis veltui,- pasigirsta gan ramus moters balsas. Bandžiau idėmiau pažiūrėti į pašnekovę, bet akyse mirguliavo tik balta šviesa, o pabandžius ištarti bent žodį, pavyksta vos tik suvirpinti lūpas.
    - Vietoj taves perdaug nemėginčiau judėti. Ne kiekvienas kvailys taip lengvai gali atsigauti išėjęs į lauką, ypač sprendžiant iš tavo apgrangos ir pasiruošymo. Todėl galiu konstatuoti tik dvi galimybes. Arba tu esi gan labai naivus, kad gali išgyventi išėjęs į lauką, neskaitant to, kad išorėje yra susidariusi gan kėbli padėtis, dėl kurios ni vienas gyvas organizmas savarankiškai negalėtų išgyventi. Arba....- po poros sekundžių pauzės, lengvabūdišką monologą pakeitė atšiaurus balas.
    - Tu nenorėjai gyventi. - Vos tik jai ištarus šiuos žodžius krūtinėj pajutau kaltės jausmą. Nors ankstesnių įvykių eigą atsimenu kaip per myglą, bet kodėl ni sekundės nesudvejojau, kad tai neaiškios moters sapalionės. Negi rimtai norėjau nusižudyti? Ką būtent tuo momentu galvojau? Ir kol galutinai nepasinėriau savo mintyse, vis ryškesnio balto silueto moteris tesė savo monologą.
    - Aišku tai ne man teisti ir nemanau, kad tu pirmas ir paskutinis taip pasielgęs žmogus. Bet nemanai, kad vien dėl įvykusios cheminės avarijos nebeįmanoma gyventi. O gal tu vienas iš tų religinių fanatikų, kurie mano, kad tai buvo didysis Dievo pirštas, kuris norėjo ištrinti visą žmoniją. Jei taip, abejoju ar šiuo momentu bandyčiau išgelbėti tavo kailį.- Gelbėti?
    Staiga suskambęs šis žodis visiškai pabūdino mano sąmonę. Iki šio momento maniau, kad tai tik neaiškus sapnas, todėl net domėtis nenorėjau kur aš esu ar kas vyksta aplinkui. Todėl akims vis labiau atsigaunant po gilaus miego, žvelgtelėjau į viršų. Tačiau į manę spiginusi balta šviesa privertė žvilgnį staigiai permesti į šone esantį metalinį stalą. Ant kurio buvo sudėti įvairiausi įrankiai: keistos žirklės, primenančias reples, keletas peiliu ivairaus ilgio ir formų, bei pora permatomų vamzdelių. Bet labiausiai akį patraukė, atskirame dubenėly, žalios spalvos, lyg gumulą primenantis, glytėsis.
    Vis stiprėjant širdies plakymui nutariau pažiūrėti į priekį. Akys iškarto užkliuvo ant vyresnio amžiaus moters. Jos rudi plaukai būvo surišti į galą, o veidu tekėjo pavieniai prakaito lašeliai. Vis labiau akims einant žemyn pastebejau, kad ji buvo apsirengus baltai, kol galiausiai ties rankų alkunėmis, baltą audinį pakeitė raudonas, tarsi tiršto kraujo. Ne. Tai nebuvo tarsi kraujas. Tai buvo tikras kraujas.
    Ne kiekvienas vos tik prabūdęs norėtu save rasti ant chirurginio stalo. Tačiau vos tik suvokus kas vyksta ir kol vysiškai širdis neiššoko iš baimės, akyse vėl aptemo.
    - Nusiramink,- griežtai suriko ji, tuo tarpu ranka uždengdama man akys. Vos tik pradėjus jausti rankos prisilietymą, apėmė veriantys skausmai pilve. Kol staigus lyg bitės dūris pašonėje nuslopino visą skausmą, kaip ir su kiekviena sekunde silpnėjančią pasąmonę.





    Balsavimas trunka vieną savaitę.
    Urameshi, Iemon-dono!

  3. #3
    Primenu, kad liko viena diena savo balsui atiduoti. Šiuo metu persvara gana kategoriška, bet turite dar šiek tiek daugiau nei parą tam pakeisti (arba užtvirtinti).
    Urameshi, Iemon-dono!

  4. #4
    AZ stalkeris


    Įstojimo data
    2009 04 22
    Vietovė
    Desert
    Įrašai
    370
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    20
    Perdaug neišsiplėsiu, bet pas abu standartinė problema, na tik tiek kad skirtingų polių.

    Pas Froxa taip įsigilinta pavaizduoti viena koja karste besikankinančio žmogaus pojučius, kad skaitytojas lieka apie pasauli žužinojes tik tiek, kad geri vaikai nekiša nosies į lauką. Pasirinktas kelias detalizuoti buvo geras, bet darbui pritrūko „mėsos“ - faktų apie išorinį pasaulį, ar vidinį.

    Na, o pas 3de4 turime kita problemą. Į darba sukišta tiek daug įdėju ir daugelis jų vos paliestos, derėjo labiau koncentruotis ties keliomis ypač kai kūrinio ilgis nėra masyvus. Nors kyborgai lyg ir buvo pagrindinė mintis, bet jie užgožiami įvairių kitų idėjų ir beveik palieka antraplaniais.

    Taigi balsas atitenka 3de4, dėl paprastos priežasties - jis buvo įdomesnis. Nors problemų darbas turi kur kas daugiau, bet pagrindinai jos atsiranda dėl idėjų gausos kurios neturėjo erdvės plėtojimuisi.

  5. #5
    KOVA BAIGTA!


    Turbūt pirmoji kova, kurios rezultatas toks aiškus ir vienareikšmiškas. Sveikinu 3de4 nugalėjus priešininką rezultatu 6:1. Tikiuosi, kad abiems dalyviams vienos kovos nepakaks ir abiejų darbus dar sutiksime. Atnaujinta statistikos lentelė.
    Urameshi, Iemon-dono!

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •