Žiūrėti balsavimo rezultatus: Mano balsas atitenka...

Balsavo
6. Jūs negalite čia balsuoti
  • cobabara - Prūdo arkliukas

    3 50.00%
  • juudiiiss - New Microsoft Word Document

    3 50.00%
Rezultatai 1 iki 14 iš 14

[Rašytojų kova] cobabara vs. juudiiiss [KOVA BAIGTA]

  1. #1

    [Rašytojų kova] cobabara vs. juudiiiss [KOVA BAIGTA]




    Ieškojau sau priešininko, ieškojau, ir pagaliau po gero mėnesio paieškų ir asmeninių niuktelėjimų suradau Su manim kautis sutiko jau vienoje kovoje dalyvavusi juudiiiss. Tiesa, praeitas kartas jai buvo nesėkmingas, o mano sąraše kol kas dvi pergalės ir nė vieno pralaimėjimo. Bet negali juk visą laiką tiems patiems sektis, ar ne?



    KOVOS INFORMACIJA

    Tema: vanduo
    Užduotis: Pirmas ir paskutinis istorijos sakinys turi sutapti.
    Žanras: pagal pasirinkimą
    Apimtis: nuo 300 iki 1500 žodžių
    Deadline: 2015-07-02



    Trečias kartas nemeluoja. Dvi paskutinės kovos pasibaigė tik su vienu darbu iš dviejų, tad trečioji tiesiog privalėjo būti laiku, ar ne? Na gerai gerai, pratęsimą pasiėmiau, bet teoriškai vis tiek laiku. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.


    Darbai:


    cobabara
    Prūdo arkliukas

    (617 žodžių)
    Spoileris:

    Staiga atmerkiau akis, išpilta prakaito. Iš išgąsčio mano nugara buvo tarsi prikalta. Viršuje pamačiusi alyvinės spalvos lubas, suvokiau, kad esu savo kambaryje. Po truputį pradėjau justi lovos konsistenciją po savimi. Bet pajudėti vis dar negalėjau. Šviesu. A, teisingai. Prisiminiau, kad priguliau pietų miego. Vis dar šnopavau nuo efektingo sapno. Tokių keistenybių dar niekad nesu regėjusi. Pabandžiau kuo tiksliau atkartoti visas detales, nes tokį sapną įsiminti tikrai verta.
    Buvau netoliese esančiame parke, prie... Nežinau, ar pagal geografinius terminus tai ežeras, ar kažkas kito, bet aš jį vadinu tiesiog prūdu. Sėdėjau ant neaukštos žolytės krante, mėgavausi „Amerikos dievais“ ir kas maždaug 20 puslapių vis pasidarydavau pertraukėlę, per kurią numesdavau kelis duonos gabalėlius ten beplaukiojančioms antims. Vienas iš tų gabalėlių kažkaip sugebėjo būti pusės riekės dydžio. Nesuprantu, kaip galėčiau būti tokia neapdairi, tačiau juk tai buvo sapnas, tad turbūt viskas logiška, nors iš tikrųjų ir nelogiška, ar ne? Viena antytė, pamačiusi tokį riebų laimikį, pradėjo greitai plaukti link to „gabalėlio“. Maniau, kad ji pradės duoną žnybčioti, tačiau ji tiesiog praplėtė snapą (žymiai labiau negu įprasta antis sugebėtų) ir apžiojo visą pusriekę iškart. Mačiau, kaip riekė nuslydo ir įsitvirtino jos kakle. Ji paėmė ir apsisuko plaukti į kitą pusę. Sapne kažkodėl manęs tai nenustebino, tad tai pamačiusi sau paprasčiausiai toliau skaičiau knygą. Po kokių trijų puslapių išgirdau šiek tiek garsesnį kvaksėjimą, bet nusprendžiau, kad knyga įdomesnė negu kažkokių ančių peštynės. Dar po kelių puslapių pasigirdo kažkoks itin garsus kunkuliavimas. Pakėliau galvą nuo knygos ir žiūriu – ogi iš prūdo kažkas išlįsti bando. Iš pradžių iškilo ausys, po to ir galva – balto arklio. O jau tokia didžiulė... Kaip mano ūgis. Galvoju – čia dabar, nuo kada arkliai po vandeniu bė akvalango kvėpuot gali? Ką jau bekalbėt apie stovėjimą piestu. Lenda ta galva su visais karčiais ir toliau, bet kažkaip pasigedau priekinių kojų. Žiūriu, nuo liemens – jau visai nebe arklys, o kažkokia undinė. Kažkoks ne visai teisingas jūrų arkliukas. Gal dėl to, kad iš prūdo, o ne iš jūros? Kad ir kaip bebūtų, sumažėjo tas prūdo arkliukas iki maždaug žmogaus dydžio (bet vis tiek aukšto), išlipo iš vandens, ir priartėjo prie manęs. Aš nustėrau, nes neįsivaizdavau, kas dabar dėsis. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus, o kojos mano trumpos, tai nei pagalbos prisišaukčiau, nei pabėgčiau. Geriau jau jis būna draugiškas, pamaniau.
    Priėjo jis visai arti manęs ir kone dievišku balsu, tarsi turėdamas savo specialius garso efektus aidui sukurti, grėsmingai išbaubė:
    - Per tave užspringo mano antis! Dabar tai atsiimsi!
    Atsistojau, palikau knygą ant pievutės ir pradėjau bėgt. Po kelių bėgimo žingsnių, supratau, kad stoviu vietoj, kaip ant kokio bėgimo takelio. Tuomet pradėjau bėgti atbulomis. Sapnuose bėgti atbulomis man visados suveikia, taip bėgu net greičiau nei į priekį realybėje. Prūdo arkliukas, per brūkšnelį valdovas, manęs net nebandė vytis, tik žiūrėjo grėsmingai. Galima sakyti, vis tiek žinojo, kad pagaus, kad ir nesivydamas.
    Dar nebuvau visiškai išbėgusi iš parkelio, kai atsibudau. Atkūrusi sapną, jau spėjau ir atstingti, tad nuėjau į virtuvę stiklinės vandens. Kažkas paskambino į duris. Nuėjau prie durų, pažiūrėjau pro akutę – kaip ir maniau, namo pirmininkė vėl parašus laiptinės remontams renka. Galėtų baigt vieną kartą tas rinkliavas. Atidarau duris, o ten staiga nebe kaimynė, o tas arklio ir undinės hibridas, savo nasruose laikantis negyvą antį. Tą pačią su įstrigusia pusrieke kakle. Iš nuostabos net žagtelt nesugebėjau. Užbaubė tokiu pačiu kaip iš sapno balsu:
    - Pažiūrėk, ką mano ančiai padarei! Dabar turi užimti jos vietą!
    Negalvodama, ką darau, užtrenkiau duris, ir puoliau jas užrakinti. Bet kažkodėl tai neveikė – tarsi atvirkščiai, lyg užtrenkimas būtų jas užrakinęs, o aš tik atrakinu. Bet panikuodama nesugebėjau nieko kito, kaip tik toliau bandyti jas užrakinti. Staiga durys ištirpo visai, o prūdo valdovas, dabar jau be anties nasruose, lėtai prisiartino per kokį centimetrą nuo mano veido ir rūsčiai įsistebeilijo.
    Staiga atmerkiau akis, išpilta prakaito.





    juudiiiss
    New Microsoft Word Document

    (675 žodžiai)
    Spoileris:

    Aš myliu vandenį. Jo liūliavimą, mažas bangeles riedančias paviršiumi, teliūskavimą stiklinėje, sroveles tekančias tolyn, šlapią jausmą palietus bei šaltumą. Daugelis dėl to mane laiko kiek trenktu. Žmogus sugebantis į vandens stiklinę vėpsoti ilgiau nei dešimt minučių visiems atrodo tarytum pusprotis. Nesuprantu kame problema. Nesikabinėju prie žmonių besimėgaujančių ugnimi. Juk jie taip pat stebeilija ne tik degančias malkas židiny, bet ir į uždegtą degtuką. Beje, nors teigiama, kad žmones pagrinde sudaro vanduo, jų negaliu pakęsti.
    Kalbant apie žmones. Visuose pasakojimuose ar istorijose herojai būna labai simpatiški. Tikriausiai pastebėjote tai. Išvaizdūs tiek išore tiek vidumi. „Stipriame kūne stipri siela“. Geram herojui reikia geros istorijos. Jis tikriausiai bus praradęs tėvus, tikėtina, labai komplikuotomis ir žiauriomis aplinkybėmis. Arba bent jau vieną jų. Jei ne tai, jis tikriausiai kankinsis dėl kažkokios neregėtos tragiškos meilės, taip pat galbūt dėl atrastų supergalių ar kitokių dalykų. Bet žinote ką? Niekas nerašo apie vidutinybes. Nes jie niekam neįdomus. Žmonės dirbantys dažniausius darbus. Asmenys kurie nėra nei gražūs, nei baisūs. Personos nepasižyminčios superiniu intelektu, tačiau kartu ir esantys ne tokie buki kaip kiti. Niekas apie juos nerašo, nes jie niekam neįdomūs. Ar jums būtų? Skaityti ar žiūrėti į save. Ne kažką. Tačiau aš nusprendžiau parašyti. Ne dėl to, kad manyčiau, jog tokie kaip aš, visiški vidutiniokai, yra engiami. Mes esame nepastebimi, tačiau tai nėra problema. Aš noriu įrodyti, jog mes, nors taip visiškai neatrodo, kovojame mūšiuose, apie kuriuos niekas nieko nežino.
    Kadangi esame vidutinybės, iš mūsų niekas per daug nieko nesitiki. Mes turime stogą virš galvos, tad esame laimingi. Turime šeimą, abu tėvus, tikėtina dar ir brolį ar seserį, santykiai su jais geri, tad tikriausiai esame laimingi. Uždirbame pakankamai pragyventi arba gauname pakankamus pažymius išlikti, tad esame laimingi. Mūsų sveikata nešlubuoja, tad neabejotinai turime būti laimingi. Tačiau viskas ne taip paprasta.
    Dažniausiai mus slegia tai, kad esame vidutinybės. Mes esame nepakankami. Nepakankamai gražūs, kad būtume mylimi, nepakankamai charizmatiški, kad būtume mėgiami, nepakankamai protingi, kad mumis pasitikėtų, nepakankamai išgyvenę tapti didvyriais. Sąrašas labai ilgas. Ir tai slegia, mat, kad ir kiek stengtumeisi, vidutinybės lygio pamesti nesugebėsi. Tai jau išbandyta.
    Parašysiu istoriją, kiek vėliau, tačiau tikrai parašysu, visiems jums, o mano pagrindinis veikėjas bus vidutiniokas. Galbūt toks kaip aš. Taigi, parašysiu savo istoriją. Apie vidutinioką moksleivį, neturintį didelio gyvenimo džiaugsmo ar draugų, dienas leidžiantį vieną, prie kompiuterio klaviatūros, vandens telkinio ar ant fotelio. Ir mylinčio vandenį. Taigi kiek kvankštelėjusį. Taip. Papasakosiu kaip dienos atrodo mums, kuriuos jau nurašė, iš kurių jau niekas nieko nebesitiki. Parašysiu apie tą pilkąją masę, kuri turėtų būti vienoda, mąstyti taip pat, tačiau iš tiesų be galo besiskirianti. Ir parašysiu kaip mes verkiame naktimis prisimindami savo bereikšmes dienas. Kaip žiūrime į kitus ir po truputį bunkame, nes stengiamės būti kitokesniais, tačiau nesugebame. Kaip gyvename, nors iš tiesų tiesiog egzistuojame. Kaip kasdien sugalvojame šimtus, o galbūt tūkstančius būdų kuriais būtų galima pabaigti savo dienas, tačiau nesugebame. Nes esame nepakankamai drąsūs. Arba nepakankamai buki.
    Bet mano veikėjas nebus pesimistas. Jis didžiuosis, kad toks yra. Vidutinybė. Vidutiniokas. Neblogai skamba, tiesa? Kai apsipranti. Taigi veikėjas džiaugsis, kad nėra tobulas. Jis eidamas po darbo ar pamokų užsuks prie savo mėgiamo upelio, tekančio šalia namų ir kelias valandas prastovės ar sėdės žiūrėdamas į jį. O tada patrauks namo. Su visomis savo kasdieninėmis problemomis ir mintimis. Tai bus ilgas ir nuoseklus dienoraščio tipo kūrinys. Taip.
    Kažkas yra pasakęs, kad mano mintys tarytum vanduo, (nesistebiu tuo) – jos teka taip sparčiai, jog neįmanoma pagauti. Ir dėl to aš negaliu rašyti. Niekados nesugebėsiu. O aš tuo netikiu. Rašyti gali visi, tiesa? Taip pat mane vadina šizofreniku ir trenktu. Nes mėgstu vandenį. Galbūt dėl to tarp vidutiniokų esu kiek labiau nevidutiniokiškas? Ar taip gali būti? Vargiai. Tai dar viena vidutinioko problema – niekuomet nesi pakankamai suprastas.
    O, ir dar, jei jums įdomu, istorija pasibaigs laimingai. Ne, veikėjas netaps didvyriumi. Jis išliks vidutinioku, nenukariaus savo baimių, tačiau suras kitą sielos pusę ir galiausiai atras gyvenimo prasmę. Nebloga pabaiga. Vis dėlto tikriausiai tai nebus mano dienoraštis. Bet istoriją aš vis tiek parašysiu. Kada nors. Kai bus laiko, noro ir minčių. Jei bus laiko ir noro. Jei išgyvensiu dar vieną vidutinybės dieną.

    2027.06.24 Ketvirtadienis

    P.S. Aš myliu vandenį.




    KOVA BAIGTA!


    Balsavimas ėjo permainingai, o glaiausiai pasibaigė lygiosiomis šiek tiek vangoku rezultatu 3-3. Mums su juudiiiss po pusę pergalės taško. Pozicijų statistikoje tai beveik nekeičia – tiek aš, tiek juudiiiss lieka tose pačiose vietose, tik kad juudiiiss savosios nebesidalina su Mint Royale. Buvo labai smagu kautis, dar gal kada vėliau pakartotinai susiremsim
    Atnaujinta kovų statistika.
    Paskutinį kartą taisė cobabara : 2015-07-16, 23:24
    Urameshi, Iemon-dono!

  2. #2
    Sugedus kompiuteriui, pasiimu pratesima savaitei (t.y. iki liepos 9-os dienos). Priesininkei pranesta.
    Urameshi, Iemon-dono!

  3. #3
    Trečias kartas nemeluoja. Dvi paskutinės kovos pasibaigė tik su vienu darbu iš dviejų, tad trečioji tiesiog privalėjo būti laiku, ar ne? Na gerai gerai, pratęsimą pasiėmiau, bet teoriškai vis tiek laiku. Skaitykit, balsuokit, komentuokit.


    Darbai:


    cobabara
    Prūdo arkliukas

    (617 žodžių)
    Spoileris:

    Staiga atmerkiau akis, išpilta prakaito. Iš išgąsčio mano nugara buvo tarsi prikalta. Viršuje pamačiusi alyvinės spalvos lubas, suvokiau, kad esu savo kambaryje. Po truputį pradėjau justi lovos konsistenciją po savimi. Bet pajudėti vis dar negalėjau. Šviesu. A, teisingai. Prisiminiau, kad priguliau pietų miego. Vis dar šnopavau nuo efektingo sapno. Tokių keistenybių dar niekad nesu regėjusi. Pabandžiau kuo tiksliau atkartoti visas detales, nes tokį sapną įsiminti tikrai verta.
    Buvau netoliese esančiame parke, prie... Nežinau, ar pagal geografinius terminus tai ežeras, ar kažkas kito, bet aš jį vadinu tiesiog prūdu. Sėdėjau ant neaukštos žolytės krante, mėgavausi „Amerikos dievais“ ir kas maždaug 20 puslapių vis pasidarydavau pertraukėlę, per kurią numesdavau kelis duonos gabalėlius ten beplaukiojančioms antims. Vienas iš tų gabalėlių kažkaip sugebėjo būti pusės riekės dydžio. Nesuprantu, kaip galėčiau būti tokia neapdairi, tačiau juk tai buvo sapnas, tad turbūt viskas logiška, nors iš tikrųjų ir nelogiška, ar ne? Viena antytė, pamačiusi tokį riebų laimikį, pradėjo greitai plaukti link to „gabalėlio“. Maniau, kad ji pradės duoną žnybčioti, tačiau ji tiesiog praplėtė snapą (žymiai labiau negu įprasta antis sugebėtų) ir apžiojo visą pusriekę iškart. Mačiau, kaip riekė nuslydo ir įsitvirtino jos kakle. Ji paėmė ir apsisuko plaukti į kitą pusę. Sapne kažkodėl manęs tai nenustebino, tad tai pamačiusi sau paprasčiausiai toliau skaičiau knygą. Po kokių trijų puslapių išgirdau šiek tiek garsesnį kvaksėjimą, bet nusprendžiau, kad knyga įdomesnė negu kažkokių ančių peštynės. Dar po kelių puslapių pasigirdo kažkoks itin garsus kunkuliavimas. Pakėliau galvą nuo knygos ir žiūriu – ogi iš prūdo kažkas išlįsti bando. Iš pradžių iškilo ausys, po to ir galva – balto arklio. O jau tokia didžiulė... Kaip mano ūgis. Galvoju – čia dabar, nuo kada arkliai po vandeniu bė akvalango kvėpuot gali? Ką jau bekalbėt apie stovėjimą piestu. Lenda ta galva su visais karčiais ir toliau, bet kažkaip pasigedau priekinių kojų. Žiūriu, nuo liemens – jau visai nebe arklys, o kažkokia undinė. Kažkoks ne visai teisingas jūrų arkliukas. Gal dėl to, kad iš prūdo, o ne iš jūros? Kad ir kaip bebūtų, sumažėjo tas prūdo arkliukas iki maždaug žmogaus dydžio (bet vis tiek aukšto), išlipo iš vandens, ir priartėjo prie manęs. Aš nustėrau, nes neįsivaizdavau, kas dabar dėsis. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus, o kojos mano trumpos, tai nei pagalbos prisišaukčiau, nei pabėgčiau. Geriau jau jis būna draugiškas, pamaniau.
    Priėjo jis visai arti manęs ir kone dievišku balsu, tarsi turėdamas savo specialius garso efektus aidui sukurti, grėsmingai išbaubė:
    - Per tave užspringo mano antis! Dabar tai atsiimsi!
    Atsistojau, palikau knygą ant pievutės ir pradėjau bėgt. Po kelių bėgimo žingsnių, supratau, kad stoviu vietoj, kaip ant kokio bėgimo takelio. Tuomet pradėjau bėgti atbulomis. Sapnuose bėgti atbulomis man visados suveikia, taip bėgu net greičiau nei į priekį realybėje. Prūdo arkliukas, per brūkšnelį valdovas, manęs net nebandė vytis, tik žiūrėjo grėsmingai. Galima sakyti, vis tiek žinojo, kad pagaus, kad ir nesivydamas.
    Dar nebuvau visiškai išbėgusi iš parkelio, kai atsibudau. Atkūrusi sapną, jau spėjau ir atstingti, tad nuėjau į virtuvę stiklinės vandens. Kažkas paskambino į duris. Nuėjau prie durų, pažiūrėjau pro akutę – kaip ir maniau, namo pirmininkė vėl parašus laiptinės remontams renka. Galėtų baigt vieną kartą tas rinkliavas. Atidarau duris, o ten staiga nebe kaimynė, o tas arklio ir undinės hibridas, savo nasruose laikantis negyvą antį. Tą pačią su įstrigusia pusrieke kakle. Iš nuostabos net žagtelt nesugebėjau. Užbaubė tokiu pačiu kaip iš sapno balsu:
    - Pažiūrėk, ką mano ančiai padarei! Dabar turi užimti jos vietą!
    Negalvodama, ką darau, užtrenkiau duris, ir puoliau jas užrakinti. Bet kažkodėl tai neveikė – tarsi atvirkščiai, lyg užtrenkimas būtų jas užrakinęs, o aš tik atrakinu. Bet panikuodama nesugebėjau nieko kito, kaip tik toliau bandyti jas užrakinti. Staiga durys ištirpo visai, o prūdo valdovas, dabar jau be anties nasruose, lėtai prisiartino per kokį centimetrą nuo mano veido ir rūsčiai įsistebeilijo.
    Staiga atmerkiau akis, išpilta prakaito.





    juudiiiss
    New Microsoft Word Document

    (675 žodžiai)
    Spoileris:

    Aš myliu vandenį. Jo liūliavimą, mažas bangeles riedančias paviršiumi, teliūskavimą stiklinėje, sroveles tekančias tolyn, šlapią jausmą palietus bei šaltumą. Daugelis dėl to mane laiko kiek trenktu. Žmogus sugebantis į vandens stiklinę vėpsoti ilgiau nei dešimt minučių visiems atrodo tarytum pusprotis. Nesuprantu kame problema. Nesikabinėju prie žmonių besimėgaujančių ugnimi. Juk jie taip pat stebeilija ne tik degančias malkas židiny, bet ir į uždegtą degtuką. Beje, nors teigiama, kad žmones pagrinde sudaro vanduo, jų negaliu pakęsti.
    Kalbant apie žmones. Visuose pasakojimuose ar istorijose herojai būna labai simpatiški. Tikriausiai pastebėjote tai. Išvaizdūs tiek išore tiek vidumi. „Stipriame kūne stipri siela“. Geram herojui reikia geros istorijos. Jis tikriausiai bus praradęs tėvus, tikėtina, labai komplikuotomis ir žiauriomis aplinkybėmis. Arba bent jau vieną jų. Jei ne tai, jis tikriausiai kankinsis dėl kažkokios neregėtos tragiškos meilės, taip pat galbūt dėl atrastų supergalių ar kitokių dalykų. Bet žinote ką? Niekas nerašo apie vidutinybes. Nes jie niekam neįdomus. Žmonės dirbantys dažniausius darbus. Asmenys kurie nėra nei gražūs, nei baisūs. Personos nepasižyminčios superiniu intelektu, tačiau kartu ir esantys ne tokie buki kaip kiti. Niekas apie juos nerašo, nes jie niekam neįdomūs. Ar jums būtų? Skaityti ar žiūrėti į save. Ne kažką. Tačiau aš nusprendžiau parašyti. Ne dėl to, kad manyčiau, jog tokie kaip aš, visiški vidutiniokai, yra engiami. Mes esame nepastebimi, tačiau tai nėra problema. Aš noriu įrodyti, jog mes, nors taip visiškai neatrodo, kovojame mūšiuose, apie kuriuos niekas nieko nežino.
    Kadangi esame vidutinybės, iš mūsų niekas per daug nieko nesitiki. Mes turime stogą virš galvos, tad esame laimingi. Turime šeimą, abu tėvus, tikėtina dar ir brolį ar seserį, santykiai su jais geri, tad tikriausiai esame laimingi. Uždirbame pakankamai pragyventi arba gauname pakankamus pažymius išlikti, tad esame laimingi. Mūsų sveikata nešlubuoja, tad neabejotinai turime būti laimingi. Tačiau viskas ne taip paprasta.
    Dažniausiai mus slegia tai, kad esame vidutinybės. Mes esame nepakankami. Nepakankamai gražūs, kad būtume mylimi, nepakankamai charizmatiški, kad būtume mėgiami, nepakankamai protingi, kad mumis pasitikėtų, nepakankamai išgyvenę tapti didvyriais. Sąrašas labai ilgas. Ir tai slegia, mat, kad ir kiek stengtumeisi, vidutinybės lygio pamesti nesugebėsi. Tai jau išbandyta.
    Parašysiu istoriją, kiek vėliau, tačiau tikrai parašysu, visiems jums, o mano pagrindinis veikėjas bus vidutiniokas. Galbūt toks kaip aš. Taigi, parašysiu savo istoriją. Apie vidutinioką moksleivį, neturintį didelio gyvenimo džiaugsmo ar draugų, dienas leidžiantį vieną, prie kompiuterio klaviatūros, vandens telkinio ar ant fotelio. Ir mylinčio vandenį. Taigi kiek kvankštelėjusį. Taip. Papasakosiu kaip dienos atrodo mums, kuriuos jau nurašė, iš kurių jau niekas nieko nebesitiki. Parašysiu apie tą pilkąją masę, kuri turėtų būti vienoda, mąstyti taip pat, tačiau iš tiesų be galo besiskirianti. Ir parašysiu kaip mes verkiame naktimis prisimindami savo bereikšmes dienas. Kaip žiūrime į kitus ir po truputį bunkame, nes stengiamės būti kitokesniais, tačiau nesugebame. Kaip gyvename, nors iš tiesų tiesiog egzistuojame. Kaip kasdien sugalvojame šimtus, o galbūt tūkstančius būdų kuriais būtų galima pabaigti savo dienas, tačiau nesugebame. Nes esame nepakankamai drąsūs. Arba nepakankamai buki.
    Bet mano veikėjas nebus pesimistas. Jis didžiuosis, kad toks yra. Vidutinybė. Vidutiniokas. Neblogai skamba, tiesa? Kai apsipranti. Taigi veikėjas džiaugsis, kad nėra tobulas. Jis eidamas po darbo ar pamokų užsuks prie savo mėgiamo upelio, tekančio šalia namų ir kelias valandas prastovės ar sėdės žiūrėdamas į jį. O tada patrauks namo. Su visomis savo kasdieninėmis problemomis ir mintimis. Tai bus ilgas ir nuoseklus dienoraščio tipo kūrinys. Taip.
    Kažkas yra pasakęs, kad mano mintys tarytum vanduo, (nesistebiu tuo) – jos teka taip sparčiai, jog neįmanoma pagauti. Ir dėl to aš negaliu rašyti. Niekados nesugebėsiu. O aš tuo netikiu. Rašyti gali visi, tiesa? Taip pat mane vadina šizofreniku ir trenktu. Nes mėgstu vandenį. Galbūt dėl to tarp vidutiniokų esu kiek labiau nevidutiniokiškas? Ar taip gali būti? Vargiai. Tai dar viena vidutinioko problema – niekuomet nesi pakankamai suprastas.
    O, ir dar, jei jums įdomu, istorija pasibaigs laimingai. Ne, veikėjas netaps didvyriumi. Jis išliks vidutinioku, nenukariaus savo baimių, tačiau suras kitą sielos pusę ir galiausiai atras gyvenimo prasmę. Nebloga pabaiga. Vis dėlto tikriausiai tai nebus mano dienoraštis. Bet istoriją aš vis tiek parašysiu. Kada nors. Kai bus laiko, noro ir minčių. Jei bus laiko ir noro. Jei išgyvensiu dar vieną vidutinybės dieną.

    2027.06.24 Ketvirtadienis

    P.S. Aš myliu vandenį.





    Balsavimas trunka vieną savaitę.
    Urameshi, Iemon-dono!

  4. #4
    Naujokas Kazok avataras
    Įstojimo data
    2014 02 22
    Vietovė
    Zarasai
    Įrašai
    17
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    ''New Microsoft Word Document '' Best pavadinimas ever XDDDDDDDD

  5. #5
    Onna

    juudiiiss avataras
    Įstojimo data
    2007 06 29
    Vietovė
    Jonava-Kaunas
    Įrašai
    299
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    I know right

  6. Ačiū Kazok dėkojo
  7. #6
    Balsavimas baigsis ketvirtadienį, o dar nė vieno balso nėra... Tokie neįdomūs ir nefaini mūsų darbai?
    Urameshi, Iemon-dono!

  8. #7
    Shooting Star

    stella avataras
    Įstojimo data
    2008 09 15
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    170
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    21
    Abu darbai man labai patiko, bet visgi savo balsą skyriau cobabarai, nes tema pasirodė labiau atskleista, o istorija netikėta ir smagi. Tačiau juudiiss istorija man taip pat labai patiko dėl savo inovatyvaus, dar čia nematyto stiliaus, priminė kokio nors naujo anime pradžią, kur veikėjas-vidutiniokas kažką pasakoja žiūrovams
    _____


    In the future 15 people will be famous

  9. #8
    Narys

    Froxas avataras
    Įstojimo data
    2012 05 26
    Vietovė
    Panevezys
    Įrašai
    80
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    cia jau skonio reikalas, priklauso ka zmones skaito ir domisi. Tarp cobabara paprastos istorijos ir juudiiiss minciu samprotavimo, filosofijos ir kitu sinoniminiai zodziai, pasirinkau Prūdo arkliukas.
    P.s. dabar vien apie tavo darba pagalvojus iskart mintyse dilgteli vaizdas, issiziojusio balto arklio kauke tiesiai ziurinti i mane :|

  10. #9
    Tas arklys buvo įkvėptas Kardifo herbo. Tik netyčia ne taip prisiminiau, nes šitas vis dėlto turėjo priekines kojas. Bet užtat be kojų panašiau į jūrų arkliuką, tai viskas gerai gavosi
    Urameshi, Iemon-dono!

  11. #10
    AZ stalkeris


    Įstojimo data
    2009 04 22
    Vietovė
    Desert
    Įrašai
    370
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    20
    Cobabara:
    Kūrinys prasidėjo tokiu gana rimtu(realistišku) tonu, tačiau jis pasikeitė pagrindinei vėikėjai pradėjus laidyti humoristines replikas, atsiradus jūros arkliukui. Ir kai vėl mėginta gryžti prie rimtumo sapne Nr.2, persismelkęs humoristinis tonas maišė. Na bent jau tokį įspudį susidariau perskaites pirmą kartą. Pakartotinai skaitant pastebėjau, kad lengvas rašymo stilius yra nuo pat pradžių, tik tiek kad pats pirmas kūrinio sakinys su savo asociacijomis atneša tamsesnį toną kurį šiek tiek užtrunka išmušti.

    Juudiiiss:
    Kūrinys prasidėjo įdomiai ypač patiko pastraipa su veikėjo filosofavimu apie įvairius protagonistų stereotipus. Bet, po to tesėsi sausas faktų vardinimas, su ne ką gyvesniais veikėjo planavimais kaip jis formuos savo istoriją. Bent jau taip iš pradžių man pasirodė, nes veikiausiai trūko intrigos, o gal išvis kažko kita. Kažkodėl pasidarė nuobodu, mintys išplaukė kitur lyg vaikui besiklausančiam kelintą kartą girdėtos dėdės litanijos apie savo praeitį.


    Abu darbai šaunūs, bet teko rinktis vieną, ir manasis balsas vargais negalais atiteko cobabara humoro persunkto košmaro pasakai. Vertinant kuris darbas patiko labiau nieko nepešiau, nes abu šiuo aspektu nesiskyrė. Tai teko ieškoti kažkokių tai problemų pagal kurias ir lyginti... o jos pasirodo visiškai skirtingos. Tai galiausiai Juudiiiss dienoraščio monotonija persvėrė cobabara nepastovioj atmosferoj gyvenantį arkliuką. Žinoma paminėtos problemos yra tikrai perdėtai išryškintos, nu bet man kitaip nepavyko darbų palyginti.

    P.S.: Labai jau įdomus įkvėpimo šaltinis

  12. #11
    Primenu, kad balsavimas užsidarys rytoj 23:32, tad prabalsuokit, kas dar nesuspėjo.
    Urameshi, Iemon-dono!

  13. #12
    KOVA BAIGTA!


    Balsavimas ėjo permainingai, o glaiausiai pasibaigė lygiosiomis šiek tiek vangoku rezultatu 3-3. Mums su juudiiiss po pusę pergalės taško. Pozicijų statistikoje tai beveik nekeičia – tiek aš, tiek juudiiiss lieka tose pačiose vietose, tik kad juudiiiss savosios nebesidalina su Mint Royale. Buvo labai smagu kautis, dar gal kada vėliau pakartotinai susiremsim
    Atnaujinta kovų statistika.
    Urameshi, Iemon-dono!

  14. #13
    Onna

    juudiiiss avataras
    Įstojimo data
    2007 06 29
    Vietovė
    Jonava-Kaunas
    Įrašai
    299
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Ačiū visiems

  15. #14
    Įspūdžiai apie priešininkės darbą: ne visai supratau pagrindinės minties ar/ir kaip turėčiau suprasti pabaigą. Bet čia turbūt mano kaltė, o ne kūrinio. Patys samprotavimai buvo pakankamai įdomūs, tačiau man labai trūko rimtesnio temos išpildymo. Taip, tas mintis bei samprotavimus sužadino žiūrėjimas į vandenį, bet nei jie patys susiję su vandeniu, nei jie tokie, kad žiūrėjimas būtent į vandenį turėtų juos sužadinti – t.y. žiūrint į baltą sieną irgi galėčiau tokius sugalvoti.
    Urameshi, Iemon-dono!

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •