Virtinė žąsų perėjo per seną tiltą. Pasigirdo arklių žvengimas. Dulkių sūkurio vejamas iš už posūkio išsiveržė vežimas vadeliojamas keistai išsiviepusio, nemalonios išvaizdos senioko. Gulėdamas už medžio, prisidenges krūmų, kurių buvo devynios galybės šalia sraunios upės, lapais, stiebais ir šakomis, įsitempiau, pasiruošiau šokti ant atskriejančių arklių, lysti jiems po kojomis.
Tačiau, atrodo, to neprireikė. Staiga, seniokas gynęs arklius taip, jog rodės nuo velnio bėga, patempė vadeles ir sustabdė savo karavaną. „Matyt nori pagirdyti arklius“ šmėkštelėjo mintis. Ėmiau laukti, kol senis išlips iš vežimo, pradėjau dairytis į visas puses mąstydamas apie patogiausius kelius iki vežimo ir gėrybių esančių jame, taip pat apie pabėgimo, jei sučiuptų, takelius. Sustabdęs vežimą jis išlipo, tačiau ne į tą pusę kurią aš galėjau matyti. Pasirodė, kad senolis visai nenorėjo girdyti pavargusių gyvūlių.
Ėmiau sėlinti prie vežimo apdengto jau daugybę kelių ir kelelių mačiūsiu, daug kartų lopytu ir perlopytu audeklu. Kad ir kur senis bebūtų nuėjęs, neatrodė, kad greitai ketina grįžti, jo nebuvo nei matyti, nei girdėti. Tiesa sakant, visa apylinkė buvo keistai nutilusi. Nebegirdėjau žąsų klykavimo, žiogų cirpimo. Gal kitomis aplinkybėmis ir būčiau sustojęs, paklausęs proto balso, tačiau šį kartą pamaniau, kad mano klausa mane apgaudinėja dėl adrenalino antplūdžio. Vis tik, šiandien žūtbūtinai privalėjau nors kažką parsinešti namo. Papurtęs galvą, nuvijau mintis apie mane užklupusias problemas, apie staiga stojusią tylą ir ėmiau greitais, tvirtais judesiais kapoti virves kuriomis audeklas buvo pririštas prie vežimo. Netikėtai mano šnerves užplūdo keistas kvapas. Niekada nebuvau tokio uodęs. Tai nebuvo smarvė, tačiau nebuvo ir kažkas malonaus įkvėpti. Kvapas privertė mane stabtelėti. Kažkas tikrai buvo netaip. Grįžtelėjau atgal nusprendęs apsidairyti, gal kartais vežimo savininkas grįžta iš už krūmo.
Akys užkliuvo už žąsies kuri keistai persikreipusi gulėjo ant kairio šono ties medžiu už kurio slėpiausi iki kol atvažiavo grobis. Žinoma, paukščio lavono man besislepiant ten nebuvo. Nebuvo ir kraujo dryžės besidriekiančios nuo paukštelio lavono. Taip, kažkas buvo visiškai ne taip. Visiškai. Skubiai apsidairiau, maniau, gal dar išvysiu kas nužudė paukštelį ir galbūt tyko manęs. Nieko neišvydau. Ėmiau žingsniuoti link medžių tankmės, rankoje tvirčiau suspaudęs peilį, būdrus it medžiojantis sakalas, ryžtingai apsisprendęs dingti iš šios, visiškai nemalonios, vietos, palikti grobį.
- Kurlink susiruošei, šunsnuki? – Priėjus žąsies lavoną ir jau visai nuraminus dunksinčią širdį mano ausis pervėrė nepažįstamas, gergžčiantis ir švokščiantis balsas.
Akimirką rodės širdis iššoksianti iš krūtinės, raumenys apmirė, žąsies lavonas sutrūkčiojo. Haliucinacijos, bei sąstingis truko neilgai. Bent ne taip ilgai, kad nespėčiau apsisukti ir susidurti žvilgsniais su demonu. Tikrų tikriausiu demonu kruvinomis akimis žvelgiančiu į savo auką. Iš kart paaiškėjo, kad vadėliotojas sustojo ne pailsėti ar pasigrožėti peizažais. Vyriškis, iš arčiau atrodantis kur kas jaunesnis, vis dar gniaužė porą negyvų žąsų vienoje rankoje ir atšipusį kirvį kitoje.
Buvo aišku, kad šį kartą nepavyks išsisukti taip paprastai.
Staiga vėl išgirdau paukščių klegesį, upelio šniokštimą, užuodžiau pušų spyglių, ant kurių gulėjau, kvapą. O vežimas su keistuoju vadeliotoju, kurį ketinau apiplėšti pradardėjo pro šalį, perskriejo tiltą ir išvaikydamas būrį žąsų dingo į nežinią.
Bookmarks