Jis nemėgo susibūrimų. Nemėgo vietų, kuriose slankiodavo daug žmonių. Negalėjo pakęsti sau rodomo dėmesio ir štai dabar jam tenka žingsniuoti didžiulio festivalio viduryje už rankos vedantis mažą bliaunantį berniūkštį. Geresnės dienos net būti negalėtų. Vienas, du, trys, keturi... Jis liaujasi skaičiavęs kiek atsisuka veidų. Jie žiūri kitur. Kažkur kitur. Kartojo tai sau iki tol, kol pagaliau atvedė vaikiščią prie mirguliojančio stendo kur jau laukė susijaudinusi jauna moteris. Kitur.
Kai atsimerkė buvo visiškai tamsu. Jis ištiesė rankas į priekį, tačiau nesimatė net ir jų. Išsigandęs staigiai atsisėdo, tačiau tuoj pat apėmė šleikštulys.
- Manau tau geriau būtų dar kiek pagulėti.
Vaikinui ant akių buvo uždėta kažkokia medžiaginė skepetaitė. Jis atsigulė ir pabandė prisiminti kieno nuskambėjo šis jaunas, moteriškas balsas. Mergina turėtų būti panašaus amžiaus kaip ir jis... Kad ir kiek stengėsi, niekaip negalėjo prisiminti jį girdėjęs.
- Nors atrodai liesas kaip pagalys, esi gana sunkus.
Sunkus? Jo smegenys dirbo tarytum išsijuosusios.
- Ar aš nualpau?
- Aha. Nukritai kaip bulvių maišas, - caktelėjo liežuviu pavaizduodama kritimą. - Džiaukis, kad ėjau pro šalį, kitaip ir būtum likęs ten voliotis.
- Manau kas nors iš aplinkinių tikrai būtų padėjęs nualpusiam paaugliui, - burbtelėjo vaikinas.
Ji tiesiog caktelėjo liežuviu. Vaikinukas norėjo nusiimti tą medžiagos gabalą ir atsisėsti, tačiau neabejojo, kad iškart subloguos.
- Ką tu ten veikei? – kaltinančiai paklausė mergina galiausiai.
- Nuvedžiau pasimetusį vaiką, - sausai tepaaiškino.
- Mmmmm, - nutęsė ji. – Tau taip dažnai nutinka?
- Ne, - pamelavo. – Tikriausiai ko užvalgiau.
Ji prunkštelėjo.
- Šiais metais už paradines raketas tikriausiai atsakingas koks nors pamišėlis.
Vaikinas nusiėmė medžiagą ir pažvelgė į dangų. Jame, skirtingomis spalvomis, mirgėjo išpaišytas festivalio simbolis – obelis, o aplink ją šokinėjo iš pagaliukų nupiešti žmogeliukai. Jis nenorom nusikvatojo. Tai neabejotinai bus vieno iš raketų pilotų sūnų darbas. Tikriausiai kažkas namuose šiandien gaus pylos.
- Tiesa, aš tau...
Pasukus galvą jis išvydo merginos nugarą. Ji atrodė neaukšta, šiek tiek putli, o ilgi, tamsūs plaukai siekė juosmenį.
- Man jau metas, - tarė ji, tikriausiai žiūrėdama į kažką tolumoje. – Pasistenk daugiau nebegeibti, gerai? Manau alpti nėra sveika.
Ji, taip ir neatsisukusi nužingsniavo mirguliuojančių palapinių link. Vaikinukas norėjo sekti įkandin, bent padėkoti, tačiau vis dar pykino, tad nesikėlė. Didžiulėje švieslentėje virš palapinių prabėgo keli skelbimai. Obelis danguje galiausiai išnyko, o jos vietoje atsirado naujas užrašas –„ Laimingų 2050!“
Vaikinas dar kiek pagulėjo, tada galiausiai atsikėlė. Jo batai buvo nugurinti, o kelnės purvinos.
- Ne atnešei, o atvilkai, - pyktelėjęs burbtelėjo žvalgydamasis. Jis buvo nedideliame parkelyje už festivalio palapinių. Nežinia kaip ji rado tokią nuošalią vietą be žmonių, tačiau bent jau už tai vaikinas buvo dėkingas.
- Štai, pirkinių sąrašas. Paskubėk, svečiai po kelių valandų jau belsis į duris, - vaikino mama įbruko sūnui nedidukę skaitmeną į jo laikrodį. Neliko nieko kito kaip paklusti.
Vos įžengus į parduotuvę pasigirdo garsios sirenos ir užgrojo muzika. Prie pasimetusio vaikino pribėgo nedidelis būrelis žmonių, sveikindami tapus šimtatūkstantintoju lankytoju. Jis markstėsi ir sukiojo galvą bandydamas išsisukti nuo blyksčių. Visi jie žiūri kažkur kitur.
Vos atsimerkus iškart suprato kas nutiko, nes skrandyje ir burnoje jautėsi taip puikiai žinomas šleikštulys.
- Tau skoptofobija, - tarė balsas šone. Tai neabejotinai buvo ta pati mergina, praeitą savaitę sutikta festivalyje. Vaikino žandai užkaito iki raudonumo.
- Skopo kas?
- Dėmesio baimė. Pagooglinau.
- Tikriausiai supranti, kad šiais laikais ta seniena niekas nebesinaudoja?
- Mano močiutė naudojasi, - jos balsas atrodė kiek įsižeidęs. – Galbūt aš senamadė, bet tai ganėtinai smagu, kada pabandyk. Neklausi iš kur sužinojau?
- Manau po kelių kartų susiprastų bet kas. Kaip mane radai?
- Neieškojau. Mama nusiuntė pirkinių, eidama pamačiau tave drybsantį ir nunešiau kiek tolėliau.
- Nieko šalia nebuvo? – nustebo.
- Manau suaugusiesiems mažiausiai rūpi kas nutiko nepažįstamam paaugliui. Kiek pastebėjai, aplinkiniai gali būti nepaprastai abejingi.
Mergina sėdėjo nugara į jį.
- Kodėl niekuomet nerodai savo veido?
- Nes esu labai baisi.
- Kas taip sakė? – susiraukė.
- Visi. Mama tai nepatenkinta kartoja jau kuris laikas. Vis bruka mintį pasidaryti plastinę operaciją.
- O kodėl ne? Jei jau taip...
- Aš nenoriu. Žinau, kad dabar kas antras pasidailinęs savo veidą, arba nešioja tas makiažines kaukes, pakeisčiančias veidą, bet... Nežinau, nemanai, kad šitaip tiesiog slepiesi nuo kitų?
- Bet jei tau taip nepatinka...
- Ar aš kada sakiau, kad jis man nepatinka? – nusijuokė mergina. – Man patinka būti kitokiai. Paprastai aš neišeinu iš namų ir lindžiu kambaryje smagiai susisukusi į antklodę. Tik išėjusi laukan mane apsupa tie šiuolaikiniai grožio standartai ir piktos replikos.
Vaikinas nerasdamas žodžių gulėjo ir mąstė. Gyveno su dvejomis seserimis ir mama, žinojo ką reiškia moteriški grožio vargai, tačiau šios merginos nelabai suprato.
- Aš jau vėluoju, - burbtelėjo ji dirstelėjusi į savo tiksintį laikrodį ant riešo. Ji tikrai buvo senamadiška. – Pasistenk ką nors daryti su ta savo fobija, - mostelėjo prieš nuskubant.
Jis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Antrą kartą susitinka su šia keistaja mergina, bet net nežino jos vardo. Palengva atsikėlė ir nupėdino parduotuvės link. Tikrai gaus velnių už tai, kad taip užtruko.
- Klausau.
- Ar jūs Klaudijus?
- Ne. Manau, kad ne čia pataikėte.
- Močiut, man sako, kad numeris netinka, - jaunas moteriškas balsas nutolo.
- Čia tu!
- Atsiprašau?
- Tu! Man padėjusi mergina!
- Vemalas? – nustebo balsas kitapus.
- Nemanau, kad gražu šitaip vadinti nepažįstamą žmogų...
Ji nusijuokė. Atrodė esanti geros nuotaikos.
- Klausyk, žinau, kad tai nuskambės labai keistai, bet... Mano šeima net nenutuokia apie tą fobiją, esi tarp vos kelių žinančių apie ją...
- Nori, kad laikyčiau liežuvį už dantų?
- Ne. Tai yra taip, bet ne tik. Mes su draugais turime tokią... Grupę. Kitą savaitę koncertuojame viename klube ir... Tai pirmasis mūsų pasirodymas, žinai, žmogus kaip aš ant scenos nelabai... Bet bandau vis tai įveikti, supranti?
- Ahaaaa, - nutęsė ji. – Kuo groji?
- Būgnais.
- Skoptofobas būgninkas, - nusijuokė. – Taip, močiut, žinau, tuojaus pat. Man metas. Nepažadu, kad ateisiu, tačiau galbūt. Kad ir kaip ten bebūtų – sėkmės, - balsas sutraškėjo ir nutilo.
- Baik spoksoti į žmones ir susikaupk. Ilgai tam ruošėmės.
Jo mintis išblaškė raudonskruostis pianistas. Kitas draugas, grojantis kontrabosu virpėjo šalia. Visa trijulė turėjo tam tikras fobijas ir padėjo vienas kitam jas įveikti. Šis vakaras – jo baimės vakaras. Vaikinukas dar kartą nužvelgė salę ir užlipo ant scenos. Ji galėjo neateiti. Tai būtų labai tikėtina. Iš kitos pusės, mergina nemėgsta susibūrimų, galbūt sėdi kur nors nuošaliau?
Trijulė užgrojo. Kiek pykino ir svaigo galva, tačiau jis nepasidavė. Šis vakaras buvo per daug svarbus, kad jį nugalėtų kažkokia kvaila fobija, kurios pavadinimo net neprisiminė. Po paskutiniųjų akordų jis dar kartą nužvelgė susirinkusiuosius. Dauguma jau skirstėsi – buvo vėlu, o jų kūrinys likęs pabaigai. Tada, pačiame kambario gale, jis pamatė tamsių, ilgų plaukų kupetą.
- Vis dėlto atvykai, - džiugiai riktelėjo jis pasivijęs. Mergina stabtelėjo.
- Nežinau ar patikėsi, tačiau tai visiškas atsitiktinumas.
- Bet aš pakviečiau tave ir...
- Nežinau ar prisimeni, tačiau kviesdamas nepasakei nei kur vyks koncertas nei kada, - sukrizeno. – Nesiruošiau lakstyti po visus miesto barus ieškodama tavęs. Mano sesuo dirba šiame klube, šiąnakt jai naktinė, tad atnešiau vakarienę ir išgirdusi mėgiamą dainą nusprendžiau pasilikti. Tada pamačiau tave.
- Tau patiko?
- Juk sakiau, kad esu senamadė. Moanin‘ yra viena mano mėgiamiausių dainų.
Jis stovėjo žiūrėdamas į jos nugarą ir eilinį kartą nerado žodžių. Šitaip laukė susitikimo, kad dabar, pamačius, žodžiai tiesiog strigo gerklėje.
- Jei paprašysiu, ar pasiliksi? – galiausiai nedrąsiai išspaudė.
- Jau vėlu ir man tikrai metas namo, neplanavau užsibūti, atleisk.
Jis papurtė galvą, nors buvo aišku, kad mergina to nemato.
- Ar galiu bent jau pamatyti tavo veidą? Ar sužinoti vardą?
Po pasirodymo buvo pristatyti visi nariai, tad ji neabejotinai girdėjo vaikino vardą. Mergina tyliai nusijuokė ir nužingsniavo toliau, palikdama jį tyliai stovintį prietemoje.
- Mano vardas Meira, - atsisuko ji nusišypsodama ir tuoj pat pranyko už durų.
Jis turėjo nusivyti ją. Žinojo tai, tačiau neįstengė. Merginos veidas vis dar stovėjo jo akyse. Ji nebuvo baisi. Taip, buvo paprasta, labai paprasta, tačiau tikrai nebaisi. Jis apsisuko ir besišypsodamas grįžo į salę. Meira jam patiko. Likimas suvedė juos jau keturis kartus ir vaikinas savo naiviomis, jaunomis mintimis neabejojo – taip nuiks ir penktąjį. O tada jis jau bus pasiruošęs.
- Lord I try, really and truely, try to find some relief
Lord I spend plenty of days and nights alone with my grief
But I pray, really and truely pray, to find some relief, - niūniavo jis nueidamas.
Atsakyti cituojant
Nepykit, merginos 
Bookmarks