Seniai seniai, kai pasaulis buvo visai kitoks negu matom dabar, nebuvo dienos ir nakties. Žmonės ir dirbo, ir miegojo, tačiau atskirai diena ir naktis neegzistavo – buvo tiesiog para. O taip buvo todėl, kad sesutė Saulė ir brolelis Mėnulis gyveno viename Skliauto rūmų kambaryje, tad kartu ir šviesdavo. Gražiai sugyveno brolelis ir sesutė, nesipyko. Po kiek laiko Mėnuliui pradėjo darytis karšta nuo šalia pat bešviečiančios Saulės. Iš pradžių jis tiesiog atsitraukdavo į tolimesnį kambario kampelį, ir to pakakdavo.
Bet jiems beaugant, Saulė augo greičiau už brolelį, tad kuo toliau, tuo karščiau Mėnuliui darėsi. Išmušdavo jį prakaitas, retkarčiais būdavo sunku kvėpuoti. Prakaitas mušdavo vis dažniau, kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Bandė dar tverti jaunėlis, kol galiausiai neiškentė ir pasiguodė Saulei, kad darosi truputį sunku kiekvieną parą šalia jos būti. Saulė, žinoma, brolelį labai mylėjo, jį tausojo bei saugojo – mat buvo vyresnė, todėl norėjo globoti mažėlį. Išsigando sesutė ir nutarė paprašyti tėvelio Dangaus patarimo.
Nusivedė Saulė brolelį pas tėvelį ir sako: “Tėtuk, man atrodo, mes jau per dideli su Mėnuliuku viename kambaryje gyventi. Pažiūrėk, koks jis visas suprakaitavęs – aš didesnė ir ryškesnė, jam kvėpuot sunku. Uždus vargšiukas. Pažiūrėk, koks išblyškęs. Reikia mums būtinai atskirų kambarių.” Paklausė tėvelis Dangus ir tarė:
- Saulut, mieloji mano, tu jau tiek išaugai, kad net ir kitame kambaryje savo broliuką paveiktum. Negerai, brangieji, kodėl anksčiau neatėjot?
Mėnuliukas tuo tarpu net nežinojo, ką pasakyti – jis buvo ir išsigandęs, kad jam taip negerai darosi, bet tuo pačiu ir skųstis nenorėjo – jis sesutę irgi labai mylėjo ir jiems buvo labai smagu kartu žaisti, kalbėtis ir šviesti. Saulutė taip pat stovėjo išsigandusi, laikydama už rankos broliuką. Nebežinojo ji, ką jiems reiktų daryti, nebenorėjo matyti ji taip besikankinančio broliuko.
Tėvelis Dangus pažiūrėjo į savo du vaikus, šitaip vienas kitą saugančius ir tarė:
– Yra vienas būdas, kaip Mėnuliukas gali pasveikti.
– Koks, tėveli, koks? Aš viską padarysiu dėl broliuko! – nudžiugo Saulė.
Atsiduso tėvelis Dangus ir paaiškino Saulei, kad pusei paros galėtų ją užgesinti, ir Mėnuliukas būtų vienintelis šviečiantis Dangaus skliaute, ir taip galėtų laisvai kvėpuoti. Tačiau užgesinimas pavojingas, ir gali pakenkti pačiai Saulei.
Saulei tai buvo visiškai nė motais. “Pakenks tai pakenks, bet broliukui jau dabar negerai.” – atsakė ji. Ir sutiko būti užgesinama pusei paros. Taip gimė diena ir naktis – ta pusė paros, kai Dangaus skliaute švietė tik Mėnuliukas, buvo vadinama naktimi, o kita pusė – diena. O dieną Saulė vėl kartu šviesdavo su broleliu Mėnuliu. Tiktai Mėnulis spėjo taip išblykšti, jog dieną jo visai nesimatydavo. Bet jis džiaugėsi ir tuo, kad galėjo būti ir toliau žaisti, kalbėtis ir šviesti kartu sesute.
Atsakyti cituojant
Šiaip puiki pasakaitė sukurpta, tikrai neprailgo laikas skaitant.
Autorius cobabara
Bookmarks