Žiūrėti balsavimo rezultatus: Mano balsas atitenka...

Balsavo
15. Jūs negalite čia balsuoti
  • cobabara - Septynmyliai batai

    8 53.33%
  • MintRoyale - Šiaulių rajono tarpukario istorija

    7 46.67%
Puslapis 1 iš 2 12 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 1 iki 16 iš 20

[Rašytojų kova] cobabara vs. Mint Royale [KOVA BAIGTA]

  1. #1

    [Rašytojų kova] cobabara vs. Mint Royale [KOVA BAIGTA]



    Na ką, kad jau pasišoviau pradėti tokį projektą, tai reiktų pačiai ir pavyzdį parodyti, ar ne? Taigi, prikalbinau Mint Royale išsitraukti virtualią plunksną ir susiremti su manimi kūrybinėj rašybinėj plotmėj. Pažiūrėsim, kas iš mūsų abiejų išeis



    KOVOS INFORMACIJA
    Istorija turi prasidėti sakiniu: Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių.
    Istorija turi pasibaigti sakiniu: Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.
    Žanras: pagal pasirinkimą
    Apimtis: nuo 300 iki 1500 žodžių
    Deadline: 2014-08-03



    Kaip džiugu, kad darbai vietoj ir laiku ir nereikia kažko nei laukt, nei bart.


    Darbai:


    cobabara
    Septynmyliai batai

    (1218 žodžių)
    Spoileris:

    Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių. “Anksčiau ar vėliau kas nors tikrai užkibs”, – pagalvojo. Prie kelio šiek tiek palaukęs, sutiko gana dailiai nuaugusį ir beveik taip pat dailiai apsirengusį jaunikaitį, prie kurio priėjęs, tarė:
    - Garbingasis ponaiti, būkit pasveikintas. Tikėdamas jūsų gera širdimi, turiu prašymą. Ar nesutiktumėt trumpam prižiūrėti mano avinų bandos? Ji ten, – jis parodė pirštu ta kryptimi, iš kurios atėjo, – už kelių šimtų žingsnių.
    Jaunikaitis įtariai pažiūrėjo į tik ką sutiktą piemenį ir paklausė:
    - O kodėl tu pats negali? Ir ką man su tais avinais reiks daryti?
    - Matot, ponaiti, beganydamas savo šeimai patikėtą avinų bandą, sutikau keliaujantį burtininką. Jis buvo labai suvargęs, ir man jo pagailo, tad pasidalinau savo pietumis. Jis, atsidėkodamas už mano gerumą, išbūrė man septynmylius batus. Burtininkas nukeliavo į tą pusę, kur mano sesuo dirba laukuose, tad pagalvojau, nubėgsiu ir perspėsiu ją, kad būtų gera burtininkui, gal ir jai ką gero išburs. O jums, ponaiti, tereikės tik prižiūrėti, kad avinai sau ramiai rupšnotų žolę ir nelįstų prie tų batų – juos ant šulinio krašto padėjau, lengvai surasit.
    Jaunikaitis švelniai nusijuokė ir tarė:
    - Klausyk, piemenie, taigi burtininkas vis tiek pirmesnis pas tavo seserį nukeliaus.
    - Ne ne, aš žinau trumpesnį kelią. Batai nepadės, nes ji visai netoli, o į ranką paimti jie per sunkūs. O avinai maistui neišrankūs, todėl ir reikia, kad kas nors pasaugotų. Būkit geras, jaunikaiti, padėkit man. Jums už tai Dievulis atsidėkos.
    “Et, koks kvailas piemuo – pasakoja visiems apie tokius stebuklingus rakandus.” – pagalvojo jaunikaitis. – “Taip jam ir reikia”, – galiausiai nutarė, – “aš tuos batus nunešiu karalaitei, bus pati geriausia dovana jos rankai gauti.”
    - Gerai, piemenie, įkalbėjai. Bet ilgai neužtruk, aš reikalų turiu.
    - Oi, ponaiti, ačiū jums labai, ačiū. Tikrai greit sugrįšiu, net nusnaust nespėsit. – piemuo iš padėkos pasilankstė jaunikaičiui ir nudūmė į priešingą pusę negu avinai.

    Pasiekęs vietą, kur ganėsi avinai, jaunikaitis pasiėmė septynmylius batus nuo šulinio krašto, iš nuobodumo suskaičiavo visus 53 avinus, ir grįžo atgal į kelią link karaliaus dvaro. “Kaip gerai”, – pagalvojo jaunikaitis, – “kai karalius paskelbė konkursą, kad tas, kuris šiandien pristatys įmantriausią ir rečiausią piršlybų dovaną, gaus jo dukters ranką, nemaniau, kad turiu šansų. O dabar… Visai kita kalba. Kaip gerai, kad dovanos nereikėjo ieškoti prie pat karaliaus dvaro, kaip planavau, o radau kažką stebuklingo.”

    Nukeliavęs į karaliaus dvarą, jaunikaitis pamatė pulką kitų galimų jaunikių ir pilną kiemą visokiausių retų paukščių, brangakmenių, audinių, suknelių ir kitų panašių dalykų. Porą valandų pralaukęs eilėje, galiausiai jis buvo nuvestas į karališkąją menę, kur trijuose sostuose sėdėjo karalius, jo žmona, ir jo gražuolė, tarsi iš pieno plaukusi, dukra. Jaunikaitis priartėjo prie karališkosios šeimos, priklaupė ant vieno kelio ir nusilenkė, prieš tai žvilgtelėjęs į gražųjį skaisčiosios karalaitės veidą.
    - Garbingasis ir teisingasis karaliau, – tarė jaunikaitis, – atvykau prašyti karalaitės rankos.
    - Taip taip, ne tu pirmas ir ne tu paskutinis. – tarė karalius, mosteldamas ranka iš nuobodulio. – Sakyk, jaunikaiti, kokią piršlybų dovaną atsinešei?
    - Piršdamasis dovanoju jums, karalaite, ne kokius niekučius, brangakmenius, o pačius tikriausius septynmylius batus. – atsakė jaunikaitis ir išsitraukė iš savo nešulinio krepšio minėtuosius batus. Nebuvo jie nei purvini, nei apiplyšę, bet atrodė toli gražu ne karališkai.
    - Šitus? – pasibaisėjo karalius.
    - Šitus? – nustebo karalienė.
    - Šitus? – susidomėjo karalaitė.
    - Taip, garbingasis ir teisingasis karaliau, taip, mieloji ir dosnioji karaliene, taip, jaunoji ir skaisčioji karalaite, – pradėjo teisintis jaunikaitis, – šie batai nors ir neatrodo ypatingi, yra tikri septynmyliai batai, gauti iš burtininko kaip padėka už gerą širdį. – Jaunikaitis juk ir nemelavo. Tik kai ką nutylėjo. Tuo pačiu dar ir save pasigirti sugebėjo.
    - Nagi, nagi, – tarė karalius, – jei sakai tiesą, tai karalaitę iškart atiduosiu tau į žmonas. Tokia dovana žymiai naudingesnė už visas kitas ne tik karalaitei, bet ir man, ir visai mano karalystei. Tik įsivaizduok, – sušnabždėjo karalius savo žmonai jo dešinėje, – jeigu mes sugebėtume tokių daugiau pasigaminti – kiek armija laiko sutaupytų, kaip greitai visas žemes užimtume. Pameni tą jaunikaitį, kuris sakėsi esąs burtininko pameistrys? Jeigu jam prižadėtume už 10 metų mūsų kitą dukrą ištekinti, jis tikrai tai padarytų. Arba burtininko paprašytų.
    - Sutinku, – atšnibždėjo karalienė, – išbandom ir, jeigu tikri, atiduodam dukrą.
    Karalius pažvelgė į jaunikaitį, ir batus, ir garsiai paliepė savo tarnams:
    - Apaukit mane šiais batais!
    - Tėve. – įsikišo karalaitė. – Tėve, juk mes nepažįstam šio jaunikaičio. O jei jis koks sąmokslininkas ir tie batai užkerėti kaip nors tau pakenkti? Gal geriau kuris nors iš tarnų juos išbando?
    - Hmm, tu teisi. – tarė karalius. – Bet nenoriu, kad tarnai pajustų tokį gerą daiktą. Po to dar užsimanys kokios nors prabangos ar dar ko. Sugalvojau – tu juos apsiauk.
    - Aš? – nustebo karalaitė.
    - Taip, tu. Juk tai dovana tau, ar ne? – karalius nusišypsojo. – Ar nenori apsaugoti savo tėvo? – jo šypsena kaipmat pradingo.
    - Ne, ne, tėve, viskas gerai. – atsiduso karalaitė. – Pati išbandysiu.

    Karalaitė priėjo prie jaunikaičio, pasilenkusi paėmė batus, grįžo prie savo sosto ir, atgal į jį atsisėdusi, apsiavė septynmylius batus. Atsistojo, pakėlė dešinę koją žingsniui ir… pradingo. Dvi sekundes karališkoje menėje kilo šurmulys, bet princesė kaipmat sugrįžo, tik atsisukusi į kitą pusę, ir džiaugsmingai tarė:
    - Tėve, batai tikri. Vienu žingsniu nukeliavau septynias mylias ir kitu žingsniu tiek pat atgal. Kaip nuostabu!
    Menėje buvę žmonės kaipmat nuščiuvo iš nuostabos. Bet visai ne dėl batų tikrumo, o dėl to, kad karalaitė atrodė kaip nesava. Tiksliau sakant, net ne kaip karalaitė. Jos veidas buvo pažaliavęs ir nusėtas rusvomis dėmėmis, galva išsipūtusi, o akys išsprogusios. Atrodytų, pati karalaitė liko karalaite, tačiau jos veidas pavirto varle.
    - Kas nutiko? – nesupratusi situacijos, puolė klausinėti karalaitė. – Tėve, ko tyli?
    - Vaikeli, turim bėdą. Pati pasižiūrėk. – karalius spragtelėjo pirštais ir vienas iš tarnų prinešė veidrodį karalaitei.
    Karalaitė, pamačiusi savo naująją išvaizdą, aiktelėjo ir suklupo. Jaunikaitis suprato, kad piemuo visai ne kvailas buvo, o apsukrus ir specialiai prakeiktus batus jam iškišo. Pamanė, gal kaip nors gražbyliaudamas išsisuktų nuo bausmės, bet, pamatęs įtūžusią karaliaus miną ir į ašaras puolusias karalienę, suprato, kad padėtų nebent karalaitės atvertimas. O šito jis tikrai nenumanė, kaip padaryti.
    - Nukirst jam galvą! – suklykė karalius. – Nukirst tuojau pat!
    - Garbingasis ir teisingasis karaliau, maldauju jūsų, pasigailėkit manęs. – jaunikaitis vis tiek buvo pasiryžęs bent jau pabandyti. – Aš nežinojau, kad batai prakeikti, burtininkas mane apgavo! Būkit geras, garbingasis ir teisingasis karaliau, maloningasis karaliau, šviesusis karaliau, išmintingasis karaliau. Ištremkit mane už jūrų marių, nubauskit kaip tik norit, tik maldauju, pasigailėkit mano gyvybės.
    - Nepagailėk tokio, tėve! – piestu stojo karalaitė. – Pažiūrėk, kaip aš atrodau, kas dabar mane ims į žmonas? Liksiu senmergė! Tu sūnų neturi, mažąjai seseriai dar maža kas nutiks iki to laiko, kol ji ištekėti galės, tai kas karalystę perims? Gėda ant viso svieto! – karalaitė puolė į ašaras.
    Pagailo karaliui neišmanėlio jaunikaičio. Bet už tokią dukrą nebausto palikti jo irgi negalėjo.
    - Nusprendžiau! – ryžtingai tarė karalius. – Pasigailėsiu tavo gyvybės, jaunikaiti! – vėl kilo šurmulys – karalaitė prieštaravo, jaunikaitis dėkojo, karalienė pradėjo triūbauti, o tarnai išvis nebežinojo, ką daryti. – BET! – sušuko karalius. – Privalėsi vesti mano dukterį! Tegul visos aplinkinės karalystės žinosi, kad mano karalystė tokia vertinga, jog jaunikiai dėl jos net ir varlę karalaitę į žmonas ima!


    Jaunikaitis, žinoma, sutikti su tokiu sprendimu nenorėjo. Bet teko. Gyvybė jam pasirodė svarbiau. Kita vertus, niekas ir nenurodė, kad reikės būti tikru vyru, susilaukti vaikų ir panašiai. Susituoks jis, o vėliau, jeigu padėtis dar labiau prispaus, tada ir galvos, kaip iš jos išsisukti.
    Žmonės pasakoja, kad vestuvės buvo labai gražios. Tik karalaitė, žinoma, nelabai. Aš ten nebuvau, midaus neturėjau, per barzdą nevarvėjo. O jaunikaitis su karalaite… Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.




    MintRoyale
    Šiaulių rajono tarpukario istorija

    (579 žodžiai)
    Spoileris:

    Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių. Pamatęs, kad visame plačiame ir miškuotame horizonte nėra nieko matyti, jis vėl grįžo prie šulinio ir į vieną delną sugriebęs sunkius guminius batus susimąstęs dar syki iš naujo apžvelgė pievą, avis, šulinį, kelią ir tolėliau stūksančią sodybą.
    - Gerai... Beveik baigta. – sau tyliai tarstelėjo pusamžis ir jau gerokai žilstelėjusiais smilkiniais vyriškis. Vėl priėjęs pievos galą jis nusibraukė nuo žolės ant savo kojų likusią rasą ir vėl apsiavęs batus žengė kiek įmanoma platesnį žingsnį link žvyrkelio vidurio. Kelyje nieko nesimatė, todėl panašu, kad jam teks paėjėti kol sutiks pakeleivingą transporto priemonę.

    Sekančią dieną artėjant popietei į miesto pakraštyje esančio namo antro aukšto medines buto duris garsiai pasibeldė du stambūs vyrai iš policijos. Jie taip ir prisistatė, toliau kreipdamiesi :
    - Tamsta, norime jus kuo sunkiausiai informuoti, kad vakar vakare buvo siaubingai susidorota su ponu Gričiu, gyvenusiu Stačiūnuose. Kadangi jūs buvote su ponu gerai susipažinęs, ilgus metus tarnavote jo ūkyje ir esate įtrauktas į jo paveldėtojų sąrašą, pageidaujame jūsų keliauti su mumis į centrinę policiją.
    - Kaipgi taip gali būti?... Kas atsitiko?
    - Vakar, apie dešimtą valandą savo namuose, ponas Juozas Gričius buvo rastas subadytas peiliu į širdį. Jo namų šeimininkė tuo metu buvo išvykusi nakvoti pas savo sergančią motiną mieste, o amžinatilsį išėjusio Gričiaus dukra Marija su tarnaite vis dar negrįžusios iš Birštono kelionės, kur gydėsi sveikatą. Todėl namuose ponas buvęs vienas ir deja, niekas jo jau kelias dienas nematęs. Pats tamsta, kada paskutinį sykį lankėtės pas poną?
    - Aš... Dieve... – sutrikęs pradėjo sakyti vyras. – Aš taip pat. Tik prieš kelias dienas. Buvau užėjęs jam pasakyti, kad mieste sekasi gerai ir buvau viskuo kuo dėkingas jo rekomendacijoms į naują darbą...

    Toliau savaitė tekėjo monotoniškai ieškant didelio ūkio savininko žiauraus žudiko. Apie tokią istoriją rašė net ir Kauno vienas kitas laikraštis. Vyriškis taip pat monotoniškai kiekvieną dieną stropiai žingsniavo į policiją, kur visi drauge susimąstę galvojo apie nusikaltėlį. Tuomet, jiems nieko nepešus, toliau pėdindavo į greta esantį teisininko kabinetą, kur jam pagal velionio paveldėjimą buvo perleista viso labo 53 avių banda, nes šis, kadaise ilgai tarnavęs dideliame Gričiaus ūkyje, puikiai mokėjo tas avis prižiūrėti. Deja, pačias avis be lauko ir be tvarto laikyti būtų sunku, todėl geri policininkai, susitarus su pono dukterimi Marija, leido jas ir toliau ganyti toje pačioje pievoje.
    Po dar kelių savaičių, nesugalvojus, kodėl reikėjo žudyti namų šeimininką, iš namų nieko nevagiant, ir visiems radus naujų nuotykių, apie įvykio lemtį buvo taip ir užmiršta. O naujasis avių savininkas, buvęs pažįstamas ne tik su ūkio velioniu, bet ir su jo jauna dukterimi, greitai ją, likusią be užnugario, paėmė sau į žmonas, taip ir neprireikus iškeldinti avių iš lauko.

    Ir tik tada, dar po kelių mėnesių, prasidėjo tikroji tragedija, kada jis daug nuoširdžiau turėjo pradėti klausti Dievo, o gi kodėl jam taip? Šalia šulinio, kurio giliame dugne gulėjo didelis peilis, kelios iš 53 besiganančių avių savo pūstose vilnose turėjo kelis nedidelius celofano maišelius, tvirtai prisegtus giliai į tankų kailį. Deja, maišeliai nebuvo sandarūs ir per darganus orus visi stropiai sulankstyti vekseliai bei popieriniai banknotai, apie kuriuos rodos nieks be paties Juozo Gričiaus neturėjo žinoti, buvo negrįžtamai sugadinti. Prasidėjus ekonomikos krizei, ir visas ūkis taip pat tapo daugiau našta nei turtas. O jo jaunoji žmona Marija, pasirodo, Birštone tąsyk gydėsi ne nuo ko kito, o nuo ištikusios proto ligos, vis labiau grimzdama į priepuolius ir fantazijas. Kartu taip ir gyveno, žmogžudys ir aukos dukra su visu užkeiktu turtu. Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.




    KOVA BAIGTA!


    Woot woot. Ta proga Abalys priminė man, kad pasibaigė balsavimas Rinkausi rinkausi balsus pradžioje, o galiausiai laimėjau tik vieno balso skirtumu, rezultatu 8:7. Smagu tokios intrigos. Sveikinimai man, o Mint Royale irgi baksnosiu, kad nedingtų be žinios šitoj sferoj. Ačiū visiems skaičiusiems, balsavusiems ir komentavusiems. Su AMV kovom dėmesiu dar anksti lygintis, bet kaip pirmam kartui, manau, visai neblogas aktyvumas čia išėjo. Tikiuosi, kad ateity irgi bus veiksmo šitam reikale, ir kad ir kiti rašytojai išlįs pabandyti
    Paskutinį kartą taisė cobabara : 2015-05-10, 19:10
    Urameshi, Iemon-dono!

  2. #2
    Nope!
    Abalys avataras
    Įstojimo data
    2010 07 20
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    1.242
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    49
    Nu labai įdomu kaip čia viskas išeis

  3. #3
    Kaip džiugu, kad darbai vietoj ir laiku ir nereikia kažko nei laukt, nei bart.


    Darbai:


    cobabara
    Septynmyliai batai

    (1218 žodžių)
    Spoileris:

    Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių. “Anksčiau ar vėliau kas nors tikrai užkibs”, – pagalvojo. Prie kelio šiek tiek palaukęs, sutiko gana dailiai nuaugusį ir beveik taip pat dailiai apsirengusį jaunikaitį, prie kurio priėjęs, tarė:
    - Garbingasis ponaiti, būkit pasveikintas. Tikėdamas jūsų gera širdimi, turiu prašymą. Ar nesutiktumėt trumpam prižiūrėti mano avinų bandos? Ji ten, – jis parodė pirštu ta kryptimi, iš kurios atėjo, – už kelių šimtų žingsnių.
    Jaunikaitis įtariai pažiūrėjo į tik ką sutiktą piemenį ir paklausė:
    - O kodėl tu pats negali? Ir ką man su tais avinais reiks daryti?
    - Matot, ponaiti, beganydamas savo šeimai patikėtą avinų bandą, sutikau keliaujantį burtininką. Jis buvo labai suvargęs, ir man jo pagailo, tad pasidalinau savo pietumis. Jis, atsidėkodamas už mano gerumą, išbūrė man septynmylius batus. Burtininkas nukeliavo į tą pusę, kur mano sesuo dirba laukuose, tad pagalvojau, nubėgsiu ir perspėsiu ją, kad būtų gera burtininkui, gal ir jai ką gero išburs. O jums, ponaiti, tereikės tik prižiūrėti, kad avinai sau ramiai rupšnotų žolę ir nelįstų prie tų batų – juos ant šulinio krašto padėjau, lengvai surasit.
    Jaunikaitis švelniai nusijuokė ir tarė:
    - Klausyk, piemenie, taigi burtininkas vis tiek pirmesnis pas tavo seserį nukeliaus.
    - Ne ne, aš žinau trumpesnį kelią. Batai nepadės, nes ji visai netoli, o į ranką paimti jie per sunkūs. O avinai maistui neišrankūs, todėl ir reikia, kad kas nors pasaugotų. Būkit geras, jaunikaiti, padėkit man. Jums už tai Dievulis atsidėkos.
    “Et, koks kvailas piemuo – pasakoja visiems apie tokius stebuklingus rakandus.” – pagalvojo jaunikaitis. – “Taip jam ir reikia”, – galiausiai nutarė, – “aš tuos batus nunešiu karalaitei, bus pati geriausia dovana jos rankai gauti.”
    - Gerai, piemenie, įkalbėjai. Bet ilgai neužtruk, aš reikalų turiu.
    - Oi, ponaiti, ačiū jums labai, ačiū. Tikrai greit sugrįšiu, net nusnaust nespėsit. – piemuo iš padėkos pasilankstė jaunikaičiui ir nudūmė į priešingą pusę negu avinai.

    Pasiekęs vietą, kur ganėsi avinai, jaunikaitis pasiėmė septynmylius batus nuo šulinio krašto, iš nuobodumo suskaičiavo visus 53 avinus, ir grįžo atgal į kelią link karaliaus dvaro. “Kaip gerai”, – pagalvojo jaunikaitis, – “kai karalius paskelbė konkursą, kad tas, kuris šiandien pristatys įmantriausią ir rečiausią piršlybų dovaną, gaus jo dukters ranką, nemaniau, kad turiu šansų. O dabar… Visai kita kalba. Kaip gerai, kad dovanos nereikėjo ieškoti prie pat karaliaus dvaro, kaip planavau, o radau kažką stebuklingo.”

    Nukeliavęs į karaliaus dvarą, jaunikaitis pamatė pulką kitų galimų jaunikių ir pilną kiemą visokiausių retų paukščių, brangakmenių, audinių, suknelių ir kitų panašių dalykų. Porą valandų pralaukęs eilėje, galiausiai jis buvo nuvestas į karališkąją menę, kur trijuose sostuose sėdėjo karalius, jo žmona, ir jo gražuolė, tarsi iš pieno plaukusi, dukra. Jaunikaitis priartėjo prie karališkosios šeimos, priklaupė ant vieno kelio ir nusilenkė, prieš tai žvilgtelėjęs į gražųjį skaisčiosios karalaitės veidą.
    - Garbingasis ir teisingasis karaliau, – tarė jaunikaitis, – atvykau prašyti karalaitės rankos.
    - Taip taip, ne tu pirmas ir ne tu paskutinis. – tarė karalius, mosteldamas ranka iš nuobodulio. – Sakyk, jaunikaiti, kokią piršlybų dovaną atsinešei?
    - Piršdamasis dovanoju jums, karalaite, ne kokius niekučius, brangakmenius, o pačius tikriausius septynmylius batus. – atsakė jaunikaitis ir išsitraukė iš savo nešulinio krepšio minėtuosius batus. Nebuvo jie nei purvini, nei apiplyšę, bet atrodė toli gražu ne karališkai.
    - Šitus? – pasibaisėjo karalius.
    - Šitus? – nustebo karalienė.
    - Šitus? – susidomėjo karalaitė.
    - Taip, garbingasis ir teisingasis karaliau, taip, mieloji ir dosnioji karaliene, taip, jaunoji ir skaisčioji karalaite, – pradėjo teisintis jaunikaitis, – šie batai nors ir neatrodo ypatingi, yra tikri septynmyliai batai, gauti iš burtininko kaip padėka už gerą širdį. – Jaunikaitis juk ir nemelavo. Tik kai ką nutylėjo. Tuo pačiu dar ir save pasigirti sugebėjo.
    - Nagi, nagi, – tarė karalius, – jei sakai tiesą, tai karalaitę iškart atiduosiu tau į žmonas. Tokia dovana žymiai naudingesnė už visas kitas ne tik karalaitei, bet ir man, ir visai mano karalystei. Tik įsivaizduok, – sušnabždėjo karalius savo žmonai jo dešinėje, – jeigu mes sugebėtume tokių daugiau pasigaminti – kiek armija laiko sutaupytų, kaip greitai visas žemes užimtume. Pameni tą jaunikaitį, kuris sakėsi esąs burtininko pameistrys? Jeigu jam prižadėtume už 10 metų mūsų kitą dukrą ištekinti, jis tikrai tai padarytų. Arba burtininko paprašytų.
    - Sutinku, – atšnibždėjo karalienė, – išbandom ir, jeigu tikri, atiduodam dukrą.
    Karalius pažvelgė į jaunikaitį, ir batus, ir garsiai paliepė savo tarnams:
    - Apaukit mane šiais batais!
    - Tėve. – įsikišo karalaitė. – Tėve, juk mes nepažįstam šio jaunikaičio. O jei jis koks sąmokslininkas ir tie batai užkerėti kaip nors tau pakenkti? Gal geriau kuris nors iš tarnų juos išbando?
    - Hmm, tu teisi. – tarė karalius. – Bet nenoriu, kad tarnai pajustų tokį gerą daiktą. Po to dar užsimanys kokios nors prabangos ar dar ko. Sugalvojau – tu juos apsiauk.
    - Aš? – nustebo karalaitė.
    - Taip, tu. Juk tai dovana tau, ar ne? – karalius nusišypsojo. – Ar nenori apsaugoti savo tėvo? – jo šypsena kaipmat pradingo.
    - Ne, ne, tėve, viskas gerai. – atsiduso karalaitė. – Pati išbandysiu.

    Karalaitė priėjo prie jaunikaičio, pasilenkusi paėmė batus, grįžo prie savo sosto ir, atgal į jį atsisėdusi, apsiavė septynmylius batus. Atsistojo, pakėlė dešinę koją žingsniui ir… pradingo. Dvi sekundes karališkoje menėje kilo šurmulys, bet princesė kaipmat sugrįžo, tik atsisukusi į kitą pusę, ir džiaugsmingai tarė:
    - Tėve, batai tikri. Vienu žingsniu nukeliavau septynias mylias ir kitu žingsniu tiek pat atgal. Kaip nuostabu!
    Menėje buvę žmonės kaipmat nuščiuvo iš nuostabos. Bet visai ne dėl batų tikrumo, o dėl to, kad karalaitė atrodė kaip nesava. Tiksliau sakant, net ne kaip karalaitė. Jos veidas buvo pažaliavęs ir nusėtas rusvomis dėmėmis, galva išsipūtusi, o akys išsprogusios. Atrodytų, pati karalaitė liko karalaite, tačiau jos veidas pavirto varle.
    - Kas nutiko? – nesupratusi situacijos, puolė klausinėti karalaitė. – Tėve, ko tyli?
    - Vaikeli, turim bėdą. Pati pasižiūrėk. – karalius spragtelėjo pirštais ir vienas iš tarnų prinešė veidrodį karalaitei.
    Karalaitė, pamačiusi savo naująją išvaizdą, aiktelėjo ir suklupo. Jaunikaitis suprato, kad piemuo visai ne kvailas buvo, o apsukrus ir specialiai prakeiktus batus jam iškišo. Pamanė, gal kaip nors gražbyliaudamas išsisuktų nuo bausmės, bet, pamatęs įtūžusią karaliaus miną ir į ašaras puolusias karalienę, suprato, kad padėtų nebent karalaitės atvertimas. O šito jis tikrai nenumanė, kaip padaryti.
    - Nukirst jam galvą! – suklykė karalius. – Nukirst tuojau pat!
    - Garbingasis ir teisingasis karaliau, maldauju jūsų, pasigailėkit manęs. – jaunikaitis vis tiek buvo pasiryžęs bent jau pabandyti. – Aš nežinojau, kad batai prakeikti, burtininkas mane apgavo! Būkit geras, garbingasis ir teisingasis karaliau, maloningasis karaliau, šviesusis karaliau, išmintingasis karaliau. Ištremkit mane už jūrų marių, nubauskit kaip tik norit, tik maldauju, pasigailėkit mano gyvybės.
    - Nepagailėk tokio, tėve! – piestu stojo karalaitė. – Pažiūrėk, kaip aš atrodau, kas dabar mane ims į žmonas? Liksiu senmergė! Tu sūnų neturi, mažąjai seseriai dar maža kas nutiks iki to laiko, kol ji ištekėti galės, tai kas karalystę perims? Gėda ant viso svieto! – karalaitė puolė į ašaras.
    Pagailo karaliui neišmanėlio jaunikaičio. Bet už tokią dukrą nebausto palikti jo irgi negalėjo.
    - Nusprendžiau! – ryžtingai tarė karalius. – Pasigailėsiu tavo gyvybės, jaunikaiti! – vėl kilo šurmulys – karalaitė prieštaravo, jaunikaitis dėkojo, karalienė pradėjo triūbauti, o tarnai išvis nebežinojo, ką daryti. – BET! – sušuko karalius. – Privalėsi vesti mano dukterį! Tegul visos aplinkinės karalystės žinosi, kad mano karalystė tokia vertinga, jog jaunikiai dėl jos net ir varlę karalaitę į žmonas ima!


    Jaunikaitis, žinoma, sutikti su tokiu sprendimu nenorėjo. Bet teko. Gyvybė jam pasirodė svarbiau. Kita vertus, niekas ir nenurodė, kad reikės būti tikru vyru, susilaukti vaikų ir panašiai. Susituoks jis, o vėliau, jeigu padėtis dar labiau prispaus, tada ir galvos, kaip iš jos išsisukti.
    Žmonės pasakoja, kad vestuvės buvo labai gražios. Tik karalaitė, žinoma, nelabai. Aš ten nebuvau, midaus neturėjau, per barzdą nevarvėjo. O jaunikaitis su karalaite… Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.




    MintRoyale
    Šiaulių rajono tarpukario istorija

    (579 žodžiai)
    Spoileris:

    Suskaičiavęs visus 53 avinus, jis padėjo ant šulinio krašto batus ir basomis nužingsniavo link artimiausio kelio ieškoti praeivių. Pamatęs, kad visame plačiame ir miškuotame horizonte nėra nieko matyti, jis vėl grįžo prie šulinio ir į vieną delną sugriebęs sunkius guminius batus susimąstęs dar syki iš naujo apžvelgė pievą, avis, šulinį, kelią ir tolėliau stūksančią sodybą.
    - Gerai... Beveik baigta. – sau tyliai tarstelėjo pusamžis ir jau gerokai žilstelėjusiais smilkiniais vyriškis. Vėl priėjęs pievos galą jis nusibraukė nuo žolės ant savo kojų likusią rasą ir vėl apsiavęs batus žengė kiek įmanoma platesnį žingsnį link žvyrkelio vidurio. Kelyje nieko nesimatė, todėl panašu, kad jam teks paėjėti kol sutiks pakeleivingą transporto priemonę.

    Sekančią dieną artėjant popietei į miesto pakraštyje esančio namo antro aukšto medines buto duris garsiai pasibeldė du stambūs vyrai iš policijos. Jie taip ir prisistatė, toliau kreipdamiesi :
    - Tamsta, norime jus kuo sunkiausiai informuoti, kad vakar vakare buvo siaubingai susidorota su ponu Gričiu, gyvenusiu Stačiūnuose. Kadangi jūs buvote su ponu gerai susipažinęs, ilgus metus tarnavote jo ūkyje ir esate įtrauktas į jo paveldėtojų sąrašą, pageidaujame jūsų keliauti su mumis į centrinę policiją.
    - Kaipgi taip gali būti?... Kas atsitiko?
    - Vakar, apie dešimtą valandą savo namuose, ponas Juozas Gričius buvo rastas subadytas peiliu į širdį. Jo namų šeimininkė tuo metu buvo išvykusi nakvoti pas savo sergančią motiną mieste, o amžinatilsį išėjusio Gričiaus dukra Marija su tarnaite vis dar negrįžusios iš Birštono kelionės, kur gydėsi sveikatą. Todėl namuose ponas buvęs vienas ir deja, niekas jo jau kelias dienas nematęs. Pats tamsta, kada paskutinį sykį lankėtės pas poną?
    - Aš... Dieve... – sutrikęs pradėjo sakyti vyras. – Aš taip pat. Tik prieš kelias dienas. Buvau užėjęs jam pasakyti, kad mieste sekasi gerai ir buvau viskuo kuo dėkingas jo rekomendacijoms į naują darbą...

    Toliau savaitė tekėjo monotoniškai ieškant didelio ūkio savininko žiauraus žudiko. Apie tokią istoriją rašė net ir Kauno vienas kitas laikraštis. Vyriškis taip pat monotoniškai kiekvieną dieną stropiai žingsniavo į policiją, kur visi drauge susimąstę galvojo apie nusikaltėlį. Tuomet, jiems nieko nepešus, toliau pėdindavo į greta esantį teisininko kabinetą, kur jam pagal velionio paveldėjimą buvo perleista viso labo 53 avių banda, nes šis, kadaise ilgai tarnavęs dideliame Gričiaus ūkyje, puikiai mokėjo tas avis prižiūrėti. Deja, pačias avis be lauko ir be tvarto laikyti būtų sunku, todėl geri policininkai, susitarus su pono dukterimi Marija, leido jas ir toliau ganyti toje pačioje pievoje.
    Po dar kelių savaičių, nesugalvojus, kodėl reikėjo žudyti namų šeimininką, iš namų nieko nevagiant, ir visiems radus naujų nuotykių, apie įvykio lemtį buvo taip ir užmiršta. O naujasis avių savininkas, buvęs pažįstamas ne tik su ūkio velioniu, bet ir su jo jauna dukterimi, greitai ją, likusią be užnugario, paėmė sau į žmonas, taip ir neprireikus iškeldinti avių iš lauko.

    Ir tik tada, dar po kelių mėnesių, prasidėjo tikroji tragedija, kada jis daug nuoširdžiau turėjo pradėti klausti Dievo, o gi kodėl jam taip? Šalia šulinio, kurio giliame dugne gulėjo didelis peilis, kelios iš 53 besiganančių avių savo pūstose vilnose turėjo kelis nedidelius celofano maišelius, tvirtai prisegtus giliai į tankų kailį. Deja, maišeliai nebuvo sandarūs ir per darganus orus visi stropiai sulankstyti vekseliai bei popieriniai banknotai, apie kuriuos rodos nieks be paties Juozo Gričiaus neturėjo žinoti, buvo negrįžtamai sugadinti. Prasidėjus ekonomikos krizei, ir visas ūkis taip pat tapo daugiau našta nei turtas. O jo jaunoji žmona Marija, pasirodo, Birštone tąsyk gydėsi ne nuo ko kito, o nuo ištikusios proto ligos, vis labiau grimzdama į priepuolius ir fantazijas. Kartu taip ir gyveno, žmogžudys ir aukos dukra su visu užkeiktu turtu. Jie gyveno ilgai ir nelaimingai.




    Balsavimas trunka vieną savaitę.
    Urameshi, Iemon-dono!

  4. Ačiū Abalys, Aeval dėkojo
  5. #4
    Metalbending prodigy
    Chloras avataras
    Įstojimo data
    2011 05 01
    Vietovė
    O aš iš Vilniaus...
    Įrašai
    138
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    10
    Perskaičiau abi rašliavas (greičiausiai čia ženklas, kad turiu per daug laisvo laiko paskutiniu metu). Pirmas rašinys tai tipinė pasaka, su kiek netikėtais siužeto vingiais, antras - žiauri Lietuvos kaimo realybė. Nebalsavau už nieką, bet šaunuoliai/ės.
    Heavy Metal Maniac.

  6. #5
    Nope!
    Abalys avataras
    Įstojimo data
    2010 07 20
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    1.242
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    49
    Man asmeniškai apsispręsti už ką balsuoti buvo gan paprasta... Tik vat kaip čia pakomentuoti, pagrįsti argumentuotai savo nuomonę nelabai įsivaizduoju, nes literatūroje aš nei bum bum.
    Gal kiek vėliau pamąstysiu, kai galva bus ramesnėje būsenoje.

  7. #6
    Naujokas @@@@@ avataras
    Įstojimo data
    2014 01 19
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    4
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Nežinau esu čia dar naujokas, bet man labiau patiko "MintRoyale - Šiaulių rajono tarpukario istorija", "nes cobabara - Septynmyliai batai" gryna pasaka su tokiais "nepasakiškais" nukrypimai ir kažkaip labai jau banalu, o MintRoyale ta istorija labiau relistiškesnė , na čia skonio reikalas

  8. #7
    Narys nakties avataras
    Įstojimo data
    2010 12 28
    Vietovė
    naktis
    Įrašai
    47
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Už ,,Septynmylius batus". Skaičiau ir įdomu buvo. Beeet balsavau labiau dėl kitko. Skaitant pirmą kūrinį istorija lengvai rutuliojosi ir buvo lengva skaityti, o vat skaitant antrąjį... Vis kliuvo ilgi sakiniai, tarsi litanija išbertais žodžiais. Ir jokių kablelių. Tai daugiau laiko galvojau ,,kas čia", nei skaičiau istoriją. Vat.

  9. #8
    Citata Autorius nakties Žiūrėti skelbimus
    Už ,,Septynmylius batus". Skaičiau ir įdomu buvo. Beeet balsavau labiau dėl kitko. Skaitant pirmą kūrinį istorija lengvai rutuliojosi ir buvo lengva skaityti, o vat skaitant antrąjį... Vis kliuvo ilgi sakiniai, tarsi litanija išbertais žodžiais. Ir jokių kablelių. Tai daugiau laiko galvojau ,,kas čia", nei skaičiau istoriją. Vat.
    Kaip linksmai keista matyt tokį komentarą, turint omeny, kad kaip tik susilaukiu daug niurnėjimo, kad pas mane ilgi sakiniai O šitam kūriny jų irgi pakankamai buvo. Reiškias, nesijautė, kaip šaunu.
    Urameshi, Iemon-dono!

  10. #9
    B-T
    Mint Royale avataras
    Įstojimo data
    2007 08 22
    Vietovė
    Zekkai 絶界
    Įrašai
    54
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    true dat man visą gyvenimą su kableliais ir per ilgais sakiniais mirtis būdavo (matytumėt mano angliškus tekstus, va ten tai~) plius iki paskutinio vakaro buvo sunku apsispręst, ką noriu rašyt (nu jo, kai tokį įvadinį sakinį susigalvojom xD). (dabar tikiuos manęs cobabara nenudauš ) asmeniškai norėjau rašyt story apie bombžą iš Kauno aleksoto pakraščių kuris ėjo ieškot mikrikių, bet nežinojo, kad jie nuimti arba pakeistais maršrutais, o priėjęs iki stotelės dar labiau nusiminė, kad ir stogai numontuoti, ir todėl jam bus šalta miegot, nes kažkur kažkodėl pamiršo batus. Vat

  11. #10
    Rašytojas

    Aeval avataras
    Įstojimo data
    2009 01 12
    Vietovė
    Panevezys
    Įrašai
    294
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    O man patiko abu. Skirtingos idėjos ir pateikimai, bet gerai išpildyti ir įdomūs. Perskaičiau su pasimėgavimu. Dėl balsavimo...teko mest monetą. Niekaip negalėjau apsispręst.

  12. #11
    Narys nakties avataras
    Įstojimo data
    2010 12 28
    Vietovė
    naktis
    Įrašai
    47
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Citata Autorius cobabara Žiūrėti skelbimus
    Kaip linksmai keista matyt tokį komentarą, turint omeny, kad kaip tik susilaukiu daug niurnėjimo, kad pas mane ilgi sakiniai O šitam kūriny jų irgi pakankamai buvo. Reiškias, nesijautė, kaip šaunu.
    Na, nemanau, kad būna istorijų vien 5 žodžių sakiniais=). Bet tam ir yra skyrybos ženklai, kad atsiskirtų mintis, pasibrėžtų svarbi vieta. Tikrai neišmanau gerai visų skyrybos taisyklių ir t.t. (visgi mokyklos laikai jau kaip ir praėjo xD), bet... Kas man atrodo svarbiau, tai yra perteikiama gyvesnė kalba=). Rašantysis žino, ką kaip nori perteikti, bet skaitantysis ne. Taigi, jei perskaitytume sakinį kaip vardindami kažką: ,,tra ta ta ta ta ta ta ta ta ta ta..." arba ,,tra ta ta, ta ta ta, ta, ta ta..." iškart jaučiasi skirtumas . O kai skaitau ilgą istoriją, net nepagalvoju apie tą kablelį ar tašką. Tiesiog auto viskas susidėlioja. Skyryba nutiesia ,,nematomą taką" kaip eiti per žodžių lauką, kada sustoti, kada eiti toliau;DDDD. Išsiplėčiau čia... Tik norėjau pasakyti, kad nesmerkiu ilgų sakinių, tik reikia juos tinkamai pateikti, kad nesijaustų to ilgumo

    To Mint Royale, bet idėjos tavo šaunios, jei skirtum daugiau laiko, būtų įdomu.

  13. #12
    Shooting Star

    stella avataras
    Įstojimo data
    2008 09 15
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    170
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    21
    Pirmosios istorijos autorių galiu pagirti už tai, kad sukūrė gan autentišką pasaką, su pasakoms būdinga struktūra, žodžiais ir kitais "priedais", nors gal kai kurie elementai ir buvo jau nuvalkioti ją skaitant vėl pasijutau kaip per Vaikų literatūros klasikos paskaitą, kurią turėjau praeitą semestrą. Jei tada kas būtų man davęs šį kūrinį paskaityti ir nenurodytų, kas ir kada parašė, tikrai pamanyčiau kad čia koks autentiškas liaudies kūrinys Tiesa, pati pabaiga man pasirodė pernelyg staigi, tarsi norėta kuo greičiau viską pabaigti, nes veiksmas pradžioje rutuliojosi palyginus lėtai, bet gal čia tik man taip pasirodė.

    Antroji istorija man patiko dėl modernesnio rašymo stiliaus ir dėl to, kad buvo trumpa (ne dėl to, kad tingėjau skaityti, o dėl to kad sukurti trumpą istoriją su pilnu siužetu sunkoka).

    Na, jei atvirai, nei viena iš istorijų man ypatingai nepatiko, kadangi pasakų nelabai mėgstu, o tamsių praeities istorijų taip pat Na, bet tebūnie mano balsą gauna antroji istorija. Dėl trumpumo ir modernumo.
    _____


    In the future 15 people will be famous

  14. #13
    Naujokas
    Heinrich avataras
    Įstojimo data
    2013 02 04
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    18
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Abu kūriniai turi savitų pliusų, bet man gal truputį nepatiko, pirmojo kūrinio priežastis dėl kurios jie ten gyveno "ilgai ir nelaimingai". Kažkaip dažniausia, esi įpratęs, jog kiekviena pasaka teigia, jog "svarbiausia vidus, ne išorė" ir aptikęs tokį kūrinį, kuris tikrai atrodo kaip pasaka, kažko panašaus ir tikiesi. Todėl labai keistai atrodo, kad vien dėl karalaitės nebuvimo žmogumi porelė turėjo gyventi nelaimingai.

    Antro kūrinio autoriui pastaba - nebūna "ekonomikos krizių". Ekonomika, tai mokslas apie visą tą reikalą, nemanau, kad buvo turima omenyje ekonomikos mokslo krizė. O "ekonominė krizė" yra tai, kas greičiau turėta omenyje. Šitame kūrinyje kažkaip labiau įtikino tas gyvenimas ilgai ir nelaimingai, nes tikrai susideda viskas į ne kokias perspektyvas. Gal dėl to prabalsavau už šį kūrinį. :P

  15. Ačiū black_leja dėkojo
  16. #14
    Citata Autorius Heinrich Žiūrėti skelbimus
    Abu kūriniai turi savitų pliusų, bet man gal truputį nepatiko, pirmojo kūrinio priežastis dėl kurios jie ten gyveno "ilgai ir nelaimingai". Kažkaip dažniausia, esi įpratęs, jog kiekviena pasaka teigia, jog "svarbiausia vidus, ne išorė" ir aptikęs tokį kūrinį, kuris tikrai atrodo kaip pasaka, kažko panašaus ir tikiesi. Todėl labai keistai atrodo, kad vien dėl karalaitės nebuvimo žmogumi porelė turėjo gyventi nelaimingai.
    Čia gi pseudo-pasaka ir buvo. Realiose pasakose pagrindiniai veikėjai nebūtų tokie sukti ir nedori, o atvirkščiai. Tai jeigu jau kliūna, turėtų kliūti abu šie dalykai, o ne vienas.
    Urameshi, Iemon-dono!

  17. #15
    Naujokas
    Heinrich avataras
    Įstojimo data
    2013 02 04
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    18
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Citata Autorius cobabara Žiūrėti skelbimus
    Čia gi pseudo-pasaka ir buvo. Realiose pasakose pagrindiniai veikėjai nebūtų tokie sukti ir nedori, o atvirkščiai. Tai jeigu jau kliūna, turėtų kliūti abu šie dalykai, o ne vienas.
    Suprantu ir sutinku.. Tik kad kažkaip perskaičiau viską ir galvoju, o ar būtinai jie turi būti nelaimingi ilgainiui? : D

  18. #16
    Citata Autorius Heinrich Žiūrėti skelbimus
    Suprantu ir sutinku.. Tik kad kažkaip perskaičiau viską ir galvoju, o ar būtinai jie turi būti nelaimingi ilgainiui? : D
    Bendrai paėmus nebūtinai, bet čia juk pabaiga buvo duota.
    Urameshi, Iemon-dono!

Puslapis 1 iš 2 12 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •