Paremti dabar Šiam mėnesiui reiktų: 12 EUR, gauta: 0 EUR (0%)

Žiūrėti balsavimo rezultatus: Mano balsas atitenka...

Balsavo
13. Jūs negalite čia balsuoti
  • 1. Šefas žiaurus žmogus?

    1 7.69%
  • 2. Ruduo

    1 7.69%
  • 3. Ir man dar tik...

    4 30.77%
  • 4. Viskas, ko trūko...

    1 7.69%
  • 5. Raudonai juoda kaukė

    1 7.69%
  • 6. Žuvies gyvenimas

    1 7.69%
  • 7. Intrigų karalystė

    0 0%
  • 8. Mirties akyse

    2 15.38%
  • 9. Gilio išpažintis

    1 7.69%
  • 10. Baltas melas

    1 7.69%
Puslapis 1 iš 4 123 ... PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 1 iki 16 iš 49

Rašytojų turnyras 2013: Etapas #2

  1. #1

    Rašytojų turnyras 2013: Etapas #2

    Kadangi originalią temą į naujienas iškėlė taip kietai, kad net forume nebeliko, kūriniams bei balsavimui sukūriau dar vieną, nes pirmosios net redaguoti negaliu.

    Primenu, užduotis/tema buvo citata iš Mario Puzo knygos "Krikštatėvis": "Jis valdė geležiniu kumščiu, ant kurio buvo užmauta aksominė pirštinė."

    Pirmame etape sakiau, kad kiekvieno pasirinkimas, už ką konkrečiai balsuoti - ar už temos atskleidimą, ar tiesiog už kūrinio gerumą. Bet dabar norėčiau atkreipti dėmesį, kad temos ne veltui ir skiriamos, todėl jų išpildymas šiam konkursui tikrai yra pakankamai svarbu. Ir, žinoma, vis dar už save balsuoti negalima.

    Na, o antra, norėčiau šiek tiek pasidžiaugti, kad kūrinių nesumažėjo [gaila, ir nepadaugėjo], palyginus su pirmu etapu.

    Šio etapo darbai:


    1. Šefas žiaurus žmogus?
    Žodžių skaičius: 795
    Spoileris:
    Aš atsibudau su šefo žmona. Nemanau, kad reikia aiškinti, kas įvyko. Nors visai nesupykčiau, jei kas nors man paaiškintų. Kas atsitiko? Kas atsitiko? Kaip tai įvyko? Kodėl aš čia? Kodėl būtent su ja? Kaip atsiminti? Kaigi atsiminti???
    Oj ne... oj ne. Kaip gi pamiršti? Kaip pamiršti? Ne, geriau daugiau nebeprisiminti. Reikia iš čia dingti.
    Atidengiu koldrą. Aš su kelnėm. Maloni staigmena. Nežinau ar čia gerai ar blogai. Pradedu ieškoti marškinių ir švarko. Kojinės, kaklairaištis, piniginė, svarbu nieko nepalikti. Jei šefas sužinos – nei kaulų, nei smegenų, nei - na ka jau čia – kitų kūno dalių ir dalelių man nesurinkti. Todėl geriau jau susirinksiu savo šlamštelį dabar ir tyliai pasišalinsiu. Ant pirštų galų einu ieškoti batų, randu juos prie paradinių durų. Ne, pro paradines duris geriau neiti. Ten apsauginis ir kameros... Gerai. Gerai, galvok, galvok galvok. Ka daryti ka daryti, ka daryti??? Išlipu pro svetainės langą ir atsargiai jį uždarau. Su kojinėm, ant pirštų galų pasimyndau gėlių klumboje ir toliau ant pirštų galų nupėdinu per sodą iki tvoros. Tais keliais, kurių neužmato visareginti kameros akis.
    Išėjau į kelią, pažiųrėjau į savo pajuodusias kojines. Apsiaviau batus. Akmenukai ir maži žemės gumulėliai trugdė eiti. Bet tai buvo mažiausia iš mano problemų. Ką daryti? Kas manim patikės?
    Vakar lydėjau šefą pas vieną šamaną, kuris nenorėjo mokėti, bet pasiūlė atidėti mokestį mainais į vieną maišelį kažkokios ypatingos žolės. Kad ir kaip būtų keista, šefas sutiko. Nei aš, nei kiti du sargybiniai to nesitikėjo. Bosas buvo ne iš tų, kur pasiduoda įkalbami. Gal ir atrodė pakankamai geras ir draugiškas, bet iš tiesų buvo gana žiaurus ir kietaširdis. Dauguma apie tai girdėjo, bet mažai kas galėjo papasakoti apie jo įtūžio pasireiškimą – mirusieji nešneka. Arba bent jau aš apie tai niekada negirdėjau. Vos tik šefas sutiko, šamanas užgedė žolę žalsvame dubenėlyje ir visas kambarys prisipildė muskato ir dar kažkokio labai pažįstamo salsvo aromato. Jau po pirmų poros minučių mes atsipalaidavome ir pasinėrėme į savo išgyvenimus, o šamanas tuo metu aiškino kažkokią achinėją apie poreikių ar įgeidžių tenkinimą. Nežinau kodėl, bet mūsų šefas akyse pasikeitė. Jis nieko nesakęs išėjo iš to kambario, o po to lauke pakvietė mus visus išgerti. Sedėjom bare ir gėrėm. Nuoširdžiai šnekėjomės. Buvo labai keista. O po to aš nuėjau pas šefą į namus. Nusivilkau švarką, marškinius... griuvau į jo lovą... apsikabinau jo žmoną.... ojoj... toliau neatsimenu ir net nenoriu. Ką daryt? Ką gi daryt???
    Reikia skambinti Beniui. Jis kolega ir geriausias draugas. Jis padės. Padės... Padės? Automatiškai surenku numerį. Benis tuoj pat atsiliepia. Paprašau jo atvažiuoti manęs pasiimti. Jis nieko neklausia ir atvažiuoja greičiau, negu tikėjausi. Prieinu prie mašinos, atsidarau priekines dureles ir įsėdu. Benis sustingusiom akim stebi mano elgesį ir pusbalsiu pralemena:
    -Jūs šiandien sedėsite priekyje?
    -O kas ne taip? – nustembu ne ką mažiau.
    -Ne, pone, nieko, kaip pageidausite.
    Kažkoks jis keistas šiandien. Gal aš kur apsibrozdinau lipdamas iš antro aukšto ar šiaip kas negerai? Pasižiūriu į šoninio vaizdo veidrodėlį. Oj ne.. Oj ne... ojojoj... Kaip man tai nepatinka... Kodėl? Kodėl? Kodėl? Aš atrodau kaip šefas???
    - Marko. Aš Marko! - pradedu rėkti.
    Benis persisuka ir apšalęs atsisuka į mane:
    - Kas jum, šefe?
    - Vežk pas Marko! - atsigaunu aš.
    Reikia važiuoti pas Marko, tai yra pas mane namo. Ten Milena. Aš ją myliu! Aš nenoriu būti šefu!
    Vos tik atvažiavom aš nieko nelaukdamas užlekiu į antrą aukštą ir pradedu skambinti į duris. Duris atidaro užsimiegojusi Milena. Suvokiu – ji manęs nepažįsta. Bandau įsiveržti į vidų pas naująjį Marko. Ji ranka užtveria man kelią.
    - Ko jums reikia? – pikrai paklausia.
    Ak, kaip aš ją myliu, ji net nebijo mūsų šefo!
    - Marko!
    Ji paprašo palaukti. Sako, kad jis dar miega. Vargšas šefas. Jis dar nežino, kad yra Marko. Garsūs riksmai, keiksmai ir jau po akimirkos naujasis Marko jau stovi šalia manęs, už durų, vienais apatiniais, o rankose laiko į ryšūlį susuktus savo daiktus. Aš trumpai jam viską paaiškinu ir liepiu apsirengti. Tada mes susipakuojame į mašiną ir važiuojame pas šamaną. Šamanas šypsosi, o mes maldaujame apkeisti mus atgal. Jis prašo, kad daugiau jo niekada neliestumėm. Mes sutinkam su visom salygom. Gerai, sutinku tik aš. Šefas, tai yra naujasis Marko, išsitraukia šautuvą ir jau nori peršauti šamanui koją. Bet kadangi dabar būtent aš atrodau kaip šefas, mano žodis - įstatymas. Mes apsikeičiam kūnais. Kaip gerai... kaip gerai būti savimi...



    Kažkoks rūkas... Aš pabundu... su šefo žmona. Kas? Kaip? VĖL???
    Juk viskas buvo gerai, mes apsikeitėm...
    Ak, tai buvo sapnas. Tik sapnas. AŠ esu šefas. Šalia MANO gražuolė žmona. Bet vakar tikrai buvo ta istorija su šamanu. Ir po to mes buvome bare. Kaip keista. Labai keista. Gal apie tai kalbėjo tas šarlatanas? Negi iš tiesų aš toks baisus? Niekas nenori būti manimi? O aš maniau, kad bent jau mano pavaldiniai laiko mane geru bosu. Aš visada stengiausi slėpti savo žiaurumą, atrodyti minkštesnis... Bet iš tiesų... Niekas. Nenori. Būti. Manimi.


    2. Ruduo
    Žodžių skaičius: 372
    Spoileris:
    Ruduo, vėlyvas vakaras. Saulė dar nenusileidusi, bet jau tematyti tik nedidelė dalis jos disko, kuris žeria savo paskutinę šviesą man į akis. Lengvas vėjelis kedena plaukus, o aš stoviu prie vienišo kapo ir skaitau, kas užrašyta ant jo antkapio. Čia ilsisi Petras Vaicekauskas, geras žmogus, bičiulis ir šeimos draugas. Paskutiniai šio užrašo žodžiai priverčia mane suvirpėti ir aš pasineriu į praeitį.
    Petras Vaicekauskas buvo mano tėvas. Taip, jis buvo geras žmogus ir bičiulis svetimiems, bet tik ne saviems. Jis niekada mums nebuvo geras šeimos draugas. Kaip žmonės pasakytų, jis šeimą valdė geležiniu kumščiu. Taip, jis mums buvo žiaurus. Viską, ką jis liepdavo, turėdavo būti atlikta tuoj pat, neatsižvelgiant į tai, kad yra diena ar naktis. Jei jo duota užduotis būdavo neįvykdoma, jis mus mušdavo neatsižvelgdamas, kad tau penkeri ar trisdešimt metų. Dėl tos pačios priežasties jis pasmaugė ir mano motiną, kai šioji trečią valandą nakties neparnešė jam poros butelių alaus. Tačiau mano tėvas kalėjimo išvengė, nes pagal teismo medicininę ekspertizę, mano motina pasikorė pati, tačiau aš viską mačiau savo akimis, bet nieko negalėjau pasakyti, nes jis pažadėjo ir mane nužudyti, jei leptelsiu nors vieną žodį apie tai.
    Visiškai kitoks jis būdavo kitų žmonių akivaizdoje. Prie kitų jis mokėjo saldžialiežuvauti ir paslėpti savo geležinį kumštį aksominėje pirštinėje. Taip, jis galėjo būti ir toks, bet tik ne savo šeimoje. Jei pas mus užsukdavo kokia dėdulė ar teta, mano tėvas tapdavo šilkiniu avinėliu. Jis stengdavosi visais įmanomais būdais, aišku nenaudojant smurto, išpešti iš svetelio naudos. Dažniausiai visas tas spektaklis būdavo dėl pinigų arba kokio nors gėralo su laipsniais. Tačiau mums tai būdavo tik laikinas poilsis, nes po viešnagės mus užgriūdavo dviguba jėga.
    Jau praėjo penkiolika metų, kai visos šios kančios baigėsi, bet aš vis dar neužmirštu tų dienų, kai mūsų šeimą valdė geležinis kumštis, kurio svetimi nematė. Taip, man tos dienos pačios skaudžiausios, bet jos jau praeitį. Man kaip mano tėvui kumščio nereikia slėpti aksominėje pirštinėje, nes jis nėra geležinis. Aš kitokia nei jis. Ir nors mano tėvas nenusipelnė atleidimo už tokį šeimos valdymą, aš negaliu nešioti akmens savo širdyje visą gyvenimą. Aš esu tik toks pat žmogus kaip visi, kuris negali teisti, todėl, kad ir kaip man skaudu, tėve, aš tau atleidžiu už tą tavo geležinį kumštį. Ilsėkis ramybėje ir tepasigaili tavo sielos dangus.


    3. Ir man dar tik...
    Žodžių skaičius: 1481
    Spoileris:
    "Friends applaud, the comedy is over."
    Tokie buvo paskutiniai Liudviko van Betoveno žodžiai. Nežinau kas dėjosi to genijaus galvoje, tačiau man jo žodžiai įstrigo ilgam. Kažin, ką aš pasakysiu, kai juodoji giltinė pasirodys, norėdama išsivesti? Ar išvis ką nors spėsiu?.. Ugnies gniutulas praskriejo pro pat mano viršugalvį ir aš dar labiau susigūžiau duobėje. Vyko karas. Mano komandos narys atsakė į priešininkų ugnį, užtaisydamas plazminį kulkosvaidį. Spustelėjau šalmo mygtuką ir garsas kelioms sekundėms išnyko. Šitaip buvo galima apsisaugoti nuo kurtininčio ginklo garso. Kyštelėjau galvą iš slėptuvės. Priešininkai daugiau nebešaudė. Tikriausiai išsigando. Savo plazminius šaudmenis jie jau buvo išnaudoję. Jei viskas ir toliau klostysis taip, kaip dabar, mūsų pergalė bus garantuota.
    „Laimėtojų niekada niekas neklausia, ar jie kalbėjo tiesą.“ Toptelėjo man Adolfo Hitlerio žodžiai. Esu tikriausiai vienintelis 24 amžiaus gyventojas, žinantis šio žiauraus diktatoriaus citatas. Tikriausiai esu vienas iš nedaugelių, savo rankose dar laikęs knygą. Iki mūsų dienų jos tapo tokia retenybe, kad buvo laikomos turčių namuose, užrakintos po septyniomis spynomis.
    Pro mano galvą praskrido dar vienas ugnies kamuolys. Nors priešininkams ir buvo pasibaigusi plazma, ugnies, regis, tikrai netrūko. Mūsų skydai buvo išsikrovę, tad kol krovėsi, teko slėptis duobėse ir tikėtis, kad priešininkai nesugalvos nutrūktgalviškai pulti. Apsigintume gana lengvai, tačiau tokio kamikadziško išpuolio metu žūtų daug žmonių. Nežinau kaip kiti, tačiau jau iki soties prisižiūrėjau mirštančiųjų. Dar vienas mūsų plazminio kulkosvaidžio pasirodymas ir priešininkai nutilo dar keliolikai minučių.
    Kažkas šūktelėjo man ir liepė perbėgti į kitą apkasą. Gavau pylos už tai, koks išsiblaškęs ir neatidus esu. Tačiau jie juk pažįsta mane. Jei nenukreipčiau minčių kitur, neabejoju, kad netrukus išprotėčiau ar tiesiog nusižudyčiau. Kiekvieną dieną kariauti, matyti kaip yra griaunami namai ir žudomi žmonės nėra dalykai, palaikantys moralę. Mane laikė senamadišku, mat domėjausi istorija ir mėgau citatas, tačiau man tai netrukdė. Karas mūsų pasaulyje tęsėsi jau daugiau nei du šimtus metų. Pamenu, kažkur skaičiau, jog 21 amžiuje žmonių buvo daugiau nei 6 milijardai ir jų skaičius turėjo didėti. Na, šiuo metu, tiksliai negaliu pasakyti, mat niekas nesivargina skaičiuoti, bet manyčiau, jog pasaulyje galima būtų įvardyti kiek daugiau nei 900 milijonų gyventojų tad, jei aš neklystu, mes grįžome į 19 amžių. Paradoksalu. Praeities kartos ateitį įsivaizdavo visai kitokią. Turėjome sklandyti automobiliais, gyventi milijardiniuose megapoliuose ir skraidyti į mėnulyje esančius vasarnamius. Deja, kažkur 22 amžiaus viduryje pasaulis vėl pradėjo kariauti. Žmonės tikriausiai niekaip nesugeba pasimokyti iš savų klaidų. Masiniai ginklai, tikriausiai tik stebuklo dėka, panaudoti nebuvo, tačiau karo pasekmės buvo itin skaudžios – per pusmetį Žemė neteko daugiau nei pusės savo gyventojų. Negana to, pasaulį pradėjo valdyti du bukagalviai karaliai. Abu itin žiaurūs ir bandantys pasiekti viską tik smurtu bei prievarta. Būtent jų dėka šis pasaulis byrėjo į šipulius, o mes, nuo mažų dienų, su ginklais rankose, kovėmės už kažką, kuo patys jau seniai nebetikėjome.
    Dabar mūsų pasaulis padalytas į dvi dalis: vakarinę Albus ir pietinę Aka, kuriai aš atstovavau. Mūsų žemes valdė karalius Konradas, itin griežtas ir žiaurus žmogus, išmanantis nebent tai, kaip prisikimšti pilvą. Jis gyvena didelėje, stiklinėje pilyje, pačioje saugiausioje krašto vieoje. Paskutinį kartą jį mačiau išlydint mūsų grupę į karą. Karalius, sėdėdamas savo neperšaunamoje palapinėje, kimšo ikrus, užsigerdamas vynu. Tuo metu visa mūsų kuopa mirko lietuje ir su kartėliu žiūrėjo į jį, mat tikriausiai daugiau nei mėnesį burnoje nebuvo turėję nieko kito kaip konservuotos, kartais net kiek pašvinkusios mėsos. Konrodas nesidomėjo pasauliu, kariavo neturėdamas tikslo ir bijodamas pats išsitepti rankų. Jis man atrodė panašus į išpaikintą vaiką. Tiesą pasakius, tarnavau Konradui tik todėl, kad gimiau šiuose kraštuose, o kitos pasaulio pusės valdovas buvo ne ką geresnis nei mūsiškis.
    Kuopos vadas liepė mums persigrupuoti, vėl nutraukdamas mano mintis. Pamatę ko norime pasiekti, priešininkai akimirksniu užpylė šūviais, jie negalėjo leisti mums įsitvirtinti. Pasislėpiau už storos metalinės sijos. Tikriausiai kažkada senai čia stovėjo tiltas, neabejojau, kad buvo ir upė. Vandens telkinių likę tiek mažai, kad net geriamasis vanduo kainavo didelius pinigus. Žvilgtelėjau į priešininkus kurie slėpėsi tarp geležinių plokščių. Šiais laikais gyventi megapolinėse gyvenvietėse nebuvo įmanoma, tokias vietas užpuldavo pirmas ir tiesiog sulygindavo su žeme. Visi gyventojai žūdavo kryžminės ugnies viduje. Šitaip praradome paskutiniuosius megapolius ir dabar stengėmės gyventi mažuose kaimeliuose ar vienkiemiuose. Daugėjo ir tokių kurie, bandydami išsisukti nuo privalomos tarnystės, apsigyvendavo kur nors atokiau ir vieni. Juokinga pagalvojus, kad dar prieš kelis šimtmečius miestuose zvimdavo milijonai žmonių.
    Vadas riktelėjo ir aš supratau, kad atėjo mano eilė šauti iš plazminio kulkosvaidžio. Nemėgau jo. Kaip ir visų kitų ginklų. Nenorėjau nieko žudyti, tačiau įsakymai buvo aiškūs.
    Netikėtai, tarp kelių mažesnių sijų, pamačiau susigūžusią vaikišką figūrą. Tiesiog abstulbęs kyštelėjau galvą iš savo užuovėjos, kad galėčiau įdėmiau pasižiūrėti. Tai buvo mergytė, gal kokių penkerių, jos juodi plaukučiai buvo išsidraikę ir nešvarūs, raudonas švarkelis skylėtas, o kojos basos ir kruvinos. Vaikų mūsų pasaulyje buvo nedaug, retas kuris norėdavo, kad jų atžalos gyventų tokiame pasaulyje, kuriame neaiški kita diena. Vis dėlto tie, kurie susilaukdavo vaikų, juos nepaprastai brangindavo ir saugodavo, tad faktas, jog ši mažylė buvo čia, reiškė tik tai, jog gyvų tėvų jau nebėra. Giltinė pasiėmė ir juos.
    Mostelėjau komandos nariams, besislėpusiems arčiau mergytės, tačiau jie papurtė galvą. Jų gyvybės neabejotinai buvo svarbesnės nei tos mažylės. Pritūpiau, tikėdamasis, kad priešininkai manęs nepamatys, tačiau pasijudinti negalėjau. Vis dėlto bijojau mirti. Kaip tai buvo kvaila, po viso to, kas nutiko. Kažkas blykstelėjo šviesoje ir toje vietoje, kurioje buvo mergaitė, sprogo granata. Arčiausiai slėpusiuosius nupūtė sprogimo banga, tačiau, kiek mačiau, jie buvo sveiki. Nusėdus dulkėms akimis bandžiau rasti mergaitę, tačiau jos nebesimatė. Atsisėdau ant žemės. Mano dvejonės pražudė nekaltos mergaitės gyvybę.
    - Vaiki! - pasigirdo kuopos vado balsas. - Keliauk į šiaurinę miesto dalį ten, prie pat priešų būstinės, yra dislokuotas mūsų susisiekimo štabas. Jau kelioliką minučių negauname iš jo signalo, pažiūrėk kas vyksta. Koordinates tau jau atsiunčiau.
    Žvilgtelėjau į ekranėlyje mirksinčius skaičius. Nenoromis linktelėjau.
    - O kaip jūs?
    - Skydai jau pasikrovė, atlaikys dar kokią valandą. Albus vyrai išsibarstę ir pasimetę. Pergalė mūsų.
    Parpuolęs ant žemės, nušliaužiau tolyn. Komandos nariai uždengė mane, tačiau priešininkai to net nepastebėjo.
    Kai supratau, kad jau saugu, pagaliau atsistojau, karštligiškai žvalgydamasis. Nežinia kada galėjo iššokti priešiškas kareivis ir nupilti net nespėjus sumirksėti. Netrukus teko vėl griūti ant žemės, mat priekyje subolavo siluetai. Atsidusęs atsistojau. Ant žemės gulėjo penkių vyrų kūnai. Du jų buvo mūsiškiai, kiti trys priešininkų. Linktelėjau jiems ir praėjau, tačiau išgirdęs kažką spragtelint, staigiai atsisukau. Vienas iš Albus buvo dar gyvas. Mirtinai sužeista gerklė jam neleido kalbėti. Vyro rankose pakilo ginklas, tačiau jis nešovė. Supratau ko tas žmogus nori akimirksniu, nors artyn nėjau. Aš nebuvau žudikas.
    „Skaldyk ir valdyk!“.
    Senąjį romėnų devizą mėgo kartoti karalius Konradas, niekuomet nesusitepęs savo pirštinuotų rankelių. Ištiesiau savo šautuvą ir akimirksniu pribaigiau nelaimėlį.
    Pasibaisėjęs savimi pradėjau bėgti. Nesvarbu, kad nevalgiau jau tris dienas, nuo miego trūkumo akys tiesiog lipte lipo, o skausmas visame kūne vertė kaukti. Nenorėjau čia būti. Nenorėjau kariauti.
    Galiausiai, uždusęs, sustojau. Ekranėlyje mirksinčios koordinatės rodė, kad aš jau netoli. Tik dabar pastebėjau priešais degantį medį. Tikriausiai buvo ąžuolas, nors galėjau ir klysti. Medis mūsų pasaulyje buvo toks retas, kad popieriaus gyventojai nematė jau kokį šimtmetį. Būtent dėl to, išlikusios knygos buvo tokios brangios ir vertinamos. Man be galo pasisekė, kad turėjau pažįstamą turčių tarpe, kuris leido karts nuo karto pasiskaitinėti jo bibliotekoje.
    Pritūpiau, pamatęs Albus būstinę ir išsitraukiau žiūronus. Gyvybės ženklų nebuvo nei mūsų, nei jų pusėje. Išlindau ir nubėgau prie požeminio bunkerio. Jis buvo tuščias. Greitai suspaudžiau kodą, įjungiau signalą ir užtrenkiau liuką. Jei priešininkai pamatytų slėptuvę, prarastume ryšį. Jei pamatytų tik mane, vaikščiojantį po jų būstinę, tiesiog pagalvotų, kad esu žvalgas. Tačiau jokių žmonių aplink nesimatė. Tikriausiai nutiko koks nors susišaudymas kiek tolėliau. Arba ryšininkai paspruko, o priešininkai, supratę, kad trūksta pajėgų, perėjo į pagrindinį kovos lauką.
    Apsisukau ir nužingsniavau atgal. Mano misija buvo baigta, galiu pakelta galva keliauti atgal. Skaudama širdimi dar kartą žvilgtelėjau į degantį medį. Kažin, ką praeities kartos pagalvotų sužinojusios, kaip mes pasielgėme su planeta? Prieš akis vėl išdygo dviejų karalių fizionomijos. Žinojau, kad negalima vien tik tų nutukėlių kaltinti dėl visko, kas dėjosi, tačiau nekenčiau jų visa savo esybe. Norėjau, kad abu nusivilktų savo šilkines pirštines, mestų tuos kvailus, nereikalingus geležinius kumščius į šalį ir pagaliau pažvelgtų į žmogų. Pats nepastebėjau kaip nusijuokiau. Ir tuomet pamačiau tą mažą, raudoną švarkelį ant mergaitės pečių. Ji susigūžė mane pastebėjusi. Tarytum koks išsigandęs mažas, laukinis gyvūnas. Priėjau prie jos. Iki artimiausios gyvenvietės buvo kokie dvidešimt kilometrų, tačiau likusi čia, ji tikriausiai neišgyventų. Pritūpiau, ištiesdamas ranką. Mergytė kūktelėjo ir staigiai pakilusi apkabino mane taip stipriai, kaip galėjo. Ašaros užspaudė mano akis. Ne jos kaltė buvo tai, kad vyko šis kvailas, bereikšmis karas . Nebuvo ir mano. Prispaudžiau ją prie savęs. Mergytės kojos buvo baisiai subraižytos. Aprišau jas savo marškiniais ir užsikėliau vaiką ant pečių.
    - Eime iš čia, - sumurmėjau, nusisukdamas nuo degančio medžio ir patraukdamas į priešingą pusę, nei vyko mūšis.
    Tikriausiai elgiausi kaip išdavikas ar bailys. Kaltinau save, tačiau nesustojau ir neapsisukau atgal. Aš atlikau misiją. Padariau tai, ko manęs prašė. Velniop šį karą, pasaulį ir jo valdovus. Tegu galvoja, kad žuvau. Pagaliau kažką padariau dėl savęs. Pagaliau ne užgesinau, o išgelbėjau gyvybę. Aš noriu gyventi. Ir man dar tik aštuoniolika.


    4. Viskas, ko trūko...
    Žodžių skaičius: 542
    Spoileris:
    W. sustojo dykumoje, kuri kažkada buvo urbanistinė teritorija, ir iškėlė kumštį, pasukdamas ratu smilių, kas reiškė, jog reikia išsisklaidyti.
    N. nepatiko ši idėja. Jis sušvilpė nelyg vieversys, - jeigu tokių čia iš viso yra, - bet M. tik prunkštelėjo. Jo komandos narys varginosi be reikalo.
    Trys žmonės, visi pusiau pritūpę, sustojo prie sudaužyto į šipulius kėbulo, kuris kažkada buvo sportinė mašina. Tiesa, modelis liko neaiškus.
    - Tango du, fokstrotas septyni.
    Lietuviškai išsiverstų maždaug: priešų nėra, bet likite budrūs. Budrūs dėl ko? Čia nėra, ir, atrodo, kad nebuvo bei nebus nė gyvos dvasios.
    Mes trise sudarėme trapią trikampio formos vorelę, kuri slinko vis arčiau ir arčiau urbanistinio miesto centro link. Sklido gandai, kad ten gyveno žmogus.
    Bet suinteresuoti asmenys tardavo jo vardą itin atsargiai ir, jų nuomone, turbūt reikėtų rašyti Žmogus iš didžiosios “Ž”. Sklido gandai, kad jis valdė geležiniu kumščiu, ant kurio buvo užmauta aksominė pirštinė.
    Kad ir ką tai, po velnių, reikštų. Kodėl štabas neduoda mums misijų kur nors Bahamuose ar Havajuose? Nejaugi ten nėra nusikaltėlių, itin turtingų nusikaltėlių, kurie padarė kažką labai, labai blogo kam nors ar visuomenei?
    - Ššš, ant žemės…
    W. buvo geras lyderis. Jis pastebėjo penkis priešus už kitos smėlio kalvos ir tai pasakė gestų kalba. W., beje, reiškia, “Wabalą”. Aš visada įsivaizduoju mūsų seržantą kovos lauke nelyg kokį skarabėjų, - kai į jį pataiko kulka, jis lyg niekur nieko sugeria skausmą ir pakloja priešą savo magnumu.
    Šiaip ar taip, aš esu N., arba “Nautilas”. Mano stichija yra lietus. Aš jį dievinu.
    Pastačiau seną gerą Dragunovo snaiperį ant smėlio ir, apskaičiavęs vėjo trajektoriją bei greitį, nusitaikiau.
    “Pš, pš.” - Du negyvi. - “Pš, pš, pš.”
    - Bravo čarlis, devini du.
    Arba: gerai padirbėta, judam toliau.
    Po penkiolikos minučių pasiekėme “Volstrito” dangoraižį.
    M., dar žinomas kaip “Milžinas”, nusiėmė nuo peties daugiafunkcioninį šotguną, kuriuo ištaškė paradinių durų spyną, ir išspyrė stiklines duris.
    Keista, bet viduje nebuvo jokių priešų.
    Aukštutiniame aukšte, tarp neužbaigtų aliejinių paveikslų, radome senuką, kuris drebėdamas bandė priešintis suimamas, kai man dingtelėjo, kad jis ir yra mūsų Žmogus.
    - Kur visi? - paklausiau. - Ir kur dingo tavo aksominė pirštinė, brolau?
    Kol Milžinas trankė buože Žmogų, norėdamas išgauti informacijos, o Wabalas darbavosi prie kompiuterio (“Ei, koks slaptažodis?”), aš rausiausi dokumentų stalčiuose.
    - Pabandyk “Bismarckas” ir kokią nors skaičių kombinaciją.
    - Jau viduje. Kaip atspėjai?
    - “Geležinis kumštis”, ar ne? Senųjų laikų, na, reiktų sakyti, praeitos generacijos relikvija.
    - Aišku.
    Žmogus buvo trankomas taip stipriai, kad jo visas veidas virto viena didele mėlynių koše. Bet kalbėti jis nenustojo.
    - Kas tu toks?
    Smūgis į pilvą.
    - Klausiu, kas tu toks?
    - Aš valdau geležiniu kumščiu, ant…
    - Taip, taip. Aksominė pirštinė. Mes kaip tik jos ir ieškome, ar ne, vyručiai?
    Aš susižvalgiau su Wabalu, kuris tarškino klaviatūrą nelyg ją pavogęs.
    - Taigi, - tariau.
    Milžinas tik šyptelėjo:
    - Tataigi.
    Bet Žmogus priminė Mahatmą Gandį, susitaikiusį su savo likimu:
    - Aš jos neturiu. Ji kitame pastate. Kas jūs tokie? Delta? Specnaz? Armijos reindžeriai?
    - Nė vienas, - atsakė Milžinas. - Jeigu gali kalbėti, gali ir judėti.
    Jis pakėlė Žmogų, kurio rankos buvo suriškos improvizuotais plastikiniais antrankiais, už pažasties.
    - Eime, senasis Gražuoliuk.
    Wabalas ištraukė USB jungtį ir taip pat atsistojo. Aš pažvelgiau į dangoraižio kameras: būrys vietinių partizanų su Kalašnikovais lipo į viršutinį aukštą.
    Viskas, ko trūko, buvo…
    Lietaus.


    5. Raudonai juoda kaukė
    Žodžių skaičius: 1500
    Spoileris:
    1924-ieji. Devinta valanda vakaro. Sūnus, nepilnametis bet ir nebe vaikas, paliktas savo senyvo, gal 45-erių metų tėvo, vienas namuose nebežinodamas kur dėtis iš nuobodulio netyčia užkliuvo už tėčio kambario durų rankenos ir kas jam pasirodė keisčiausia tai, kad durys nebuvo užrakintos. Per visus jo gyvenimo metus jam dar niekada nebuvo progos ten apsilankyti ir štai - pati puikiausia proga – nieko nėra namuose, vienintelis šių namų gyventojas be jo paties – tėtis – išėjęs ir jo žiniai mažų mažiausiai valandą dar neturėtų grįžti. Taigi pagaliau, pirmą kartą savo gyvenime įžengė jis į tą jo akimis paslaptingąjį kambarį, kuris iš pirmo žvilgsnio buvo labiau panašus į eilinį ofisą. Taip, jo akys neapgavo, tai paprasčiausiai tebuvo tikrų tikriausia darbo kontora. Bent jau taip atrodė. Kiek sumišęs sūnus lėtais žingsniais, neskubėdamas apžiūrinėjo kambarį. Kambarys buvo išties gražus, prižiūrėtas, bet jaunuolio galvoje mintys sukosi visai ne apie tai.
    - Jei tėvas slėpė šį kambarį nuo manęs, vadinasi, jame TURI būti kas nors slapto... Bet kas?! – galvojo jis
    Tėvas sūnui buvo visiška paslaptis. Pavyzdžiui, net dabar jis nežino kur anas yra išėjęs. Sakė į parduotuvę, bet, akivaizdžiai, tai buvo visiškas melas. Na, bet tikrai, kas išeina į parduotuvę šalimais ir negrįžta valandomis? Ir šitaip jau ne pirmą kartą. Jis net nebuvo tikras, ar kartais tik nėra įvaikintas, nes apie mamą nežinojo ničnieko ir lyg negana to, kad vaikinui tėvo reikalai buvo absoliuti nežinomybė, o čia dar ir popieriai ant stalo guli, kurių paviršius puošia kitų žmonių vardai. Jie patraukė sūnaus dėmėsį, tarsi jis kažkur juos jau būtų matęs.. Taip, laikraščiuose. Nors vardų čia buvo nemažai, vaikinui iš laikraščio pažįstami buvo tik keletas. Ir visi šie žmonės buvo nušauti ar nudurti. Kitaip sakant – nužudyti. Sūnus tai prisiminęs ne juokais išsigando, tačiau vėliau kiek aprimo. Pirma mintis, kuri jam šovė į galva buvo tai, kad jo tėvas turbūt koks detektyvas, bet kam gi visa tai nuo jo slėpti? O gal slėpė visai ne nuo manęs?
    <...>
    Nemažai klausimų šiuo metu kvaršino jo galvą, o ypač po to, kai netikėtai darinėdamas stalčius aptiko ginklą. Tikrų tikriausią 1911 metų stiliaus pistoletą su pilna apkaba ir duslintuvu. Tik sūnui ištraukus pistoletą iš stalčiaus tam, kad geriau jį apžiūrėti dar tą pačią sekundę užsitrenkė laukinės durys. Sūnų kaip mat išmušė prakaitas, iš nervų pradėjo visas drebėti, greit apsižvalgęs uždarė visus stalčius, tačiau popieriai liko išsklaidyti ir po kelių akimirkų dar nespėjus sūnui nurimti girdėjosi, kaip grįžęs tėvas atrodė tiesiog lėkte lėkė link savo kambario, nors tai tebuvo spartūs, bei garsūs nenusiautų tėvo batų žingsniai.
    - Turbūt pastebėjo kambaryje įjungtą šviesą! – mintyse keikė jis save už savo kvailą neapdairumą.
    Tėvui dar neįėjus jis pastebėjo, jog nepadėjo ginklo atgal į vietą. Dar bandė bėgti lig stalčiaus, bet nebebuvo laiko. Koridoriumi jau girdėjosi kaip tėvas atbilda lyg kambario. Dar kelios akimirkos ir jis bus kambaryje. Nebežinodamas ką daryti ėmėsi pačio primityviausio būdo ir ginklą paslėpė už nugaros, bet viso labo paskutinę akimirką pastebėjo, kad turi apsivilkęs senai tėvo nupirktą, jam šiek tiek per didelį, džemperį, kuriame prie pilvo yra dvi gan didelės kišenės. Ginklas ten lengvai įtilpo, o storo džemperio dėka ginklo konturų nė nesimatė. O tada su trenksmu įėjo tėvas.
    - Ei, ar nesu sakęs, kad į mano kambarį eiti yra draudžiama?! – gan rūsčiu tonu sūnui į akis šovė tėvas.
    - Atsiprašau.. durys buvo praviros.. – nuleidęs galvą sau po nosim šnabždėjo sūnus.
    Tėvas sumišo, jis niekada nenorėjo, kad kas nors čia įeitų. Lėtai apžiūrinėjo kambarį. Žinojo, kad pas jį viskas visada tvarkinga ir jis tikrai negalėjo palikti išsklaidytų popierių ar nesandariai uždaryti stalčių... Jis suprato.
    Sūnus iš baimės išmuštas prakaito sekė tėvo akis ir nujautė, jog kažkas ne taip, tiesiog sedėjo ant lovos krašto ir laukė nežinodamas ko dabar tikėtis. Jo tėvas nebuvo labai blogas, bet tuo pačiu ir ne angelas. Atvirkščiai, žiūrėdamas į priešais jį stovintį tėvą aptemusiu veidu, jam atrodė, jog, dabar, šią akimirką, prieš jį – tikrų tikriausias šetonas. Vaikas matomai drebėjo.
    - Žinai, sūnau, kartais smalsumas gali pražudyti... – užmerkęs akis tarė tėvas, o vėliau giliai įkvėpęs ir atsidusęs prisėdo šalia sūnaus, pažiūrėjo jam į akis ir tarė. - Nori papasakosiu vieną istoriją?
    Sūnus visas šlapias, išpūstom iš baimės akim, lyg ir norėjo kažką sakyti, bet nepratarė nė žodžio, tik linktelėjo galva lyg leisdamas tėvui tęsti.

    - Taigi... Buvo gan tamsus vakaras, lauke lijo, o vyrukas vardu Sonis vaikštinėjo sau vienui vienas savam gėlyne, niekam nežinomoje sodyboje. Sodyba buvo graži, sutvarkyta, tačiau per smarkaus lietaus sukurtą pilką foną ne kažin ką ir pamatysi. Faktas, kad tokie orai dažnai paveikia ir žmogaus nuotaiką, teigiamai ar neigiamai. Sonį tuomet buvo aplankiusios ypač niūrios mintys, slampinėjo jis po savo sodą it numirėlis, kojos lyg nenorėdamos daugiau žengti nė žingsnio vos vilkosi, akys taip pat išvargusios, patinusios nuo miego stokos, plaukai sudribę, prilipę ant kaktos dėl lietaus, o gal dėl prakaito, kitaip tariant, jis atrodė klaikiai, tačiau pats jis į tai visiškai nekreipė dėmėsio. Dabar jį kamavo ir ramybės nedavė paskutinis jo darbas, kurį atliko neprofesionaliai.

    Taip, Sonis buvo žudikas. Tačiau ne samdomas. Ne. Jis buvo tas žmogus, kuris žudo asmeniniais sumetimais – tam, kad atkeršytų. Profesionalas. Žinoma, bet kuris jo pažįstamas mane iškart užsipultų ir palaikytų melagiu, jei prie jų taip kalbėčiau apie Sonį, tačiau tai buvo tikrų tikriausia tiesa.
    Visgi kas galėtų pamanyti, kad toks žmogus kaip jis galėtų ką nors nužudyti? Ne, tik ne Sonis, turbūt iš visų įtariamųjų sąrašo Sonį išbrauktų patį pirmą. Jis vaikščiodavo į pokylius, dažnai šypsodavosi, turėjo nemažai pažįstamų, taip pat pasižymėjo grožiu, mandagumu, geromis manieromis, buvo gerbiamas - iš akies luptas džentelmenas.

    Labiausiai dėl šio nerimo buvo kaltas jis pats. Jo paties neatsargumas . Viskas tik dėl to, kad toji žmogžudystė vienu metu buvo virtusi į muštynes per kurias jis sukėlė daug triukšmo, prižadino kaimynus, buvo pastebėtas šalinantis iš įvykio vietos, atpažintas ir negana to paliko nemažai įkalčių. Sonis žinojo, kad jam jau nebėra kur dingti, policija jau buvo paskelbusi jo paiešką ir galbūt patys artimiausi jo draugai kaip tik šiuo metu yra tardomi ir atskleidinėja dabartinę Sonio buvimo vietą. Trumpai tariant, jis buvo įspautas į kampą. Taigi, sūnau, spėk, ką jis padarė.
    - N... N... Nusi... Nusišovė? - mikčiodamas, drebančiom lūpom tarė sūnus.
    - Ne. Jis taip greit gyvenimui nepasidavė. Jis svarstė apie pasidavimą policijai, bet įtarė, kad jam gali „pripaišyti“ ir kitas žmogžudystes, kurias jis yra padaręs, todėl prisipažinimas būtų tiesioginis nuosprendis nuteisti save pūti kalėjime iki gyvenimo galo. Vis dėl to jis surizikavo ir prisipažino. Jo laimei, apkaltino jį tik dėl vienos žmogžudystės ir gerų advokatų pagalba jam teskyrė 20 metų kalėjimo, nors didžiausias faktorius tokios lengvos bausmės buvo tas, kad Sonis prisipažino padaręs nusikaltimą. Taigi, sūnau, moralas toks, kad kartais tenka prisipažinti. Kartais tenka sakyti tiesą, tam, kad gyventum, nes antraip...
    Sūnus išbalęs klausėsi tėvo. Jis suprato, jog tėvas jam šią istoriją papasakojo ne šiaip sau. Dar ilgokai jie sedėjo tyloje, kol tėvas nuleido galvą ir atsiduso, o jo veide tvyrojusi šypsena jį paliko.
    - Ką gi... einu paruošiu tau vonią, kad išsimaudytum, nes prakaitas nuo tavęs žliaugte žliaugia, - pajuokavo tėvas, tačiau kai jis išėjo iš kambario tą akimirką, kai pasisuko link vonios sūnus pastebėjo įtartinai rūstų jo veidą. Nepaisant to, tėvas sūnui pasirodė įtartinai malonus. Jis niekada nėra pasisiūlęs jam paruošti vonios!
    Tą akimirką vaikinas tapo klaikiai įtarus. Pirmas dalykas, kurį sūnus įtarė, buvo tas, kad tėvas jį taip pat įtarė ir dabar taktiniais sumetimais nori jo atsikratyti.
    - Turbūt nuėjo į vonią pasiimti ginklo, kad mane nudėtų, – galvojo sūnus. Taip pagalvojęs, jis tvirtai nusprendė ir stipriai suspaudė ginklą, kurį laikė kišenėje, jį išsitraukė ir lėtai sėlino link vonios, kurioje buvo jo tėvas. Dabar jis buvo visiškai tikras tuom ką daro ir visai nebedrebėjo, atvirkščiai, jautėsi lyg dabar jis pats yra situacijos šeimininkas ir tiesiog nekantravo išvysti tėvo išsigandusią veido išraišką prieš jo mirtį.
    - Aš žinau, ko tu sieki! – suriko sūnus tėvui ištiesęs ginklą tiesiai prieš jį.
    Tėvas atsisuko į sūnų ir pakraupo pamatęs jį su jo pačio ginklu, o tuomet nusišypsojo ir lėtai artinosi prie sūnaus:
    - Bato aule, ką tu čia sumanei.
    - Dar žingsnis ir aš šausiu!!! – rėkė sūnus.
    Tėvas įspėjimus ignoravo, priėjo artyn ir agresyviai išplėšė ginklą iš sūnaus rankų. Net girdėjosi, kaip sūnus ne kartą spaudė gaiduką, bet ginklas neiššovė, o tėvas jam tik tarė:
    - Kitą kartą prieš norėdamas ką nors nušauti nepamiršk nuleisti saugiklio.
    Sūnus apžavėtas tėvo profesionalumu tiesiog žiūrėjo į jį. Dabar jis jau visai nebebijojo, tėvas taip pat buvo nustebintas tokiu sūnaus poelgiu ir jo drąsa. Susižavėjimas tuomet buvo abipusis. Vėliau sūnus viską paaiškino, kodėl norėjo jį nužudyti ir kitas smulkmenas. Tėvas atsakė, kad sūnus neklydo dėl “atsikratymo”, tačiau po tokio poelgio jis suprato, kad jo įpėdinis yra tinkamas tęsti tėvo darbus, o ir pats sūnus dėl to visai neabejojo ir vedamas entuziazmo nusekė su tėčiu atgal į jo kambarį. Jis suprato, kad tas “Sonis” nebuvo šiaip prasimanymas. Tai buvo jo tėtis ir sūnus tuom labai didžiavosi. Jie abu prisėdo ant lovos. Tėvas paklausė:
    - Taigi, ar nori, kad dar papasakočiau apie “Sonį”, jo žmogžudystes ir kitas smulkmenas? Vėliau galėsiu ir tavęs šio bei to pamokyti. – nusišypsojo tėvas, o sūnus tik linktelėjo galvą su didele šypsena veide, nepratardamas nė žodžio, bet šį kart ne iš baimės…


    6. Žuvies gyvenimas
    Žodžių skaičius: 580
    Spoileris:
    Čia taip šilta. Nieko nematau, bet jaučiuosi toks saugus. Žinau, kad man niekas negresia. Girdžiu dūžius, ar tai širdis? Tai taip ramina..
    Ne!! Nenoriu. Noriu pasilikti čia. Kas tai? Tamsa akyse pasikeitė į šviesą. Negaliu nieko matyti, bet jaučiu šalia savęs šilumą ir švelnumą. Kas tai? Kažkas šalto vis kartkartėm nuvilnyja per mane.
    Štai! Dabar aš jau matau. Matau visą šį laiką mane šildžiusį kailį. Jis toks švelnus, įvairių spalvų, regis jis rudas, bet pašvietus saulei jis tampa lyg auksinis. Šalia jaučiu spurdančius savo brolius ir seses, atsisuku ir pamatau jų nustebusius žvilgsnius ir norą pažinti viską, kas yra aplink mus. Suprantu juos.
    Dabar jau galime išeiti iš olos. Nieko nelaukdami mes lekiame į šviesą. Mūsų nosys sudirgintos įvairių kvapų nori juos pajusti iš arčiau. Tačiau sustoju. Kodėl? Net pats nežinau. Akys apsiprato su šviesa ir dabar galiu nužvelgti tą nepaprasta gamtos grožį. Matau mamos išmintą taką į namus, kaip lengvai vėjas kedena žolę aplink jį. Prie pat olos kraštų samanų paklotė, aiškiai matyti vabalų šeimyna, o gal tik šiaip vabalai, net ne šeima. Kas ten žino. Žengiu žingsnį ir mane pradeda šildyti saulės spinduliai, tai taip malonu. Užuodžiu laukinių gėlių kvapą, užsimerki ir galvoji, kad esi gėlių jūroj. Plauki minkštais žiedlapiais ir nori, kad tai niekada nesibaigtų. Atsimerkiu. Priešais akis tankus miškas su milžiniškais medžiais, kurie vis aukštėja. Lėtai slenku mamos išmintu taku. Ausys be perstojo juda. Žolės šiūrenimas ir medžių šlamesys sukeltas gaivaus vasariško vėjo. Bičių dūzgimas ir cikadų svirpimas. Tai lyg muzika, kuri niekada nesibaigs. Kažkas tamsaus sujuda ant žemės. Kas čia? Nežinau, bet labai linksma tai gaudyti. Matau kaip tai artėja ir iš pasalų užšoku ant jo. Nieko. Tamsi dėmė tiesiog nuskriejo toliau, lyg nieko nebūtų įvykę. Už nugaros pasigirsta mamos besijuokiantis balsas liepiantis pakelti galvą aukštyn. Pakeliu. Apstulbęs pamatau lekiančių paukščių būrį. Lengvais sparnų mostais jie sklendžia dangaus žydrynėj. Kad ir aš taip mokėčiau. Net nesupratęs ką darau užsilipau ant vieno iš aukštesnių akmenų ir gerai atsispyręs bandžiau skristi. Taip.. meška bandė skristi. Bet turiu pasakyti, kad sekėsi neblogai tik reikia dar pasitreniruoti, gaila, kad taip nepasirodė namiškiams. Jie tik kvatojosi, pritariu tai tikrai truputi juokinga. Norėdamas bent dar syki pamatyti tokį grožį pakeliu akis į viršų, bet dangus dabar tiesiog mėlynas, be jokių jame skrendančių grožybių. Tačiau mano akys užkliūna už dar prieš tai nepastebėto dalyko. Už miško stūkso milžiniškas kalnas. Akmenys žėri deimantu nuo krentančio krioklio vandens. Užburtas blizgesio pasileidžiu bėgti link to grožio, kai mane sustabdo balsas liepiantis grįžti atgal. “Kalne, mes dar susitiksim.”
    Prabėgo nuostabūs metai rojuje. Visos dienos pasipildė nauju pomėgiu- medžiokle. Koks nuostabus jausmas stovėti šaltame vandenyje, kai letenas glosto žuvų uodegų smūgiai ir koks nuostabus jausmas girdėti širdies dūžius ausyse, kai akimirkai sustingsti, laikas aplink sustoja ir supranti, kad aštrių nagų ir žuvies susidūrimas neišvengiamas. Pakelta letena visa jėgą svyra žemyn ir nagai minkštai susminga į grobį. Pergalingai iškeliu žuvy į orą, o ji maskatuodamasi ir žiopčiodama artėja link savo gyvenimo galo.
    Praėjus dar keliems metams žengiu žingsnį po žingsnio į taip seniai mane viliojusį kalną. Užlipsiu į patį viršų , o kas bus tada dar pažiūrėsim. Lipu vis aukštyn ir suprantu koks mažas esu, jog esu lyg žuvis šitame pasaulyje. Dar vienas palipėjimas ir tapsiu vabalu. Pažiūriu žemyn ir suprantu, kad mano vieta ten. Pasuku atgalios. Pėdindamas mišku išgirstu krebždesį. Įtariai apsižvalgau, nosį dirgina šleikštus kvapas. Greitesniu žingsniu traukiu link namų, greičiau jau bėgu. Aplink tvyro įtampa, miškas tylus kaip niekad ir daugiau nieko nejaučiu. Tik diegentis skausmas perveria krūtinę ir suprantu jog tai aš tikroji žuvis.


    7. Intrigų karalystė
    Žodžių skaičius: 1385
    Spoileris:
    -Mes privalome vykdyti karalystės pertvarkymą, nes jei greitu metu nieko nesiimsime – mūsų laukia ilga krizė. Tapsime viena silpniausių karalysčių, mus galės puldinėti mūsų priešės, mes tiesiog.. Prasmegsime amžiams- kiek išsigandęs išpylė mintis Hercogas Van Henrikas
    -Galbūt šį vakarą apsvarstom galimas reformas?,-suglumusi ištarė Elžbieta IV
    -Žinoma, tuoj atsinešiu gero konjako butelį,- su šelmiška šypsena veide pasakė Henrikas
    -Visada šauniausia aptarti karalystės planus su konjako buteliu ant stalo,- nusišypsojo Elžbieta
    O visgi viskas tą naktį įvyko ne taip, kaip Elžbieta įsivaizdavo.. Jos brolis, visų gerbiamas Hercogas Van Henrikas turėjo piktų kėslų, tas konjakas buvo ne šiaip sau konjakas. Konjakas buvo su migdomųjų doze.
    -K-k-kur aš?,-stringančiu balsu vos išlemeno Elžbieta
    -Hahahahah,-piktdžiugiškai nusijuokė Henrikas,-šio momento laukiau ilgai..
    -A-a-ar tai koks nors pokštas?,-prirakinta prie stalo sunkiai renka žodžius jauna moteris
    -Ne, tu dabar esi mano nuosavybė...Ar tu pasiruošus?!
    -K-kam? Kur mano rūbai?! Ką tu ketini daryti?!,-apimta panikos sušuko Henriko sesuo
    Hercogas Van Henrikas priėjo prie stalo, išsikišo varpą. Jau ketinosi išniekinti savo seserį, bet akimirkai susimąstė:
    -k-kas aš toks.. Ką aš darau??
    Henrikas nusisuko nuo stalo, priėjo prie savo krepšio, išsitraukė medžioklinį peilį. Priėjo prie seseries ir tarė:
    -A-atsiprašau..
    Nieko netaręs dūrė jai tiesiai į širdį.. Mergina akimirksniu sušuko, bet riksmas truko neilgam.. Hercogas nupjovė jai galvą, kūną sukureno židinyje..
    Išaušo rytas, Henrikas šiandien turėjo eiti medžioti su aukštuomene.
    *tuk tuk* Į Hercogokambario duris patukseno liokajus Džionas

    -Ko tu nori?,-murmtelėjo Henrikas
    -Pone, jūsų atvažiavo damos Lori karieta, juk šiandien medžioklės diena!
    -Velnias, pasakyk jai, jog keletą minučių vėluosiu
    Hercogas atsikėlė, susiruošė, pasiemė tą patį krepšį, iš kurio vakar naktį išsitraukė peilį, su kuriuo nuduobė savo seserį Elžbietą.
    -Labas rytas, Henrikai,-pasisveikino ponia Lori
    -Labas, atsiprašau, jog vėluoju, vakar daug dirbau.
    -O kur Elžbieta? Juk ji buvo didelė megėja medžioti. Nejaugi ji nevyks kartu su mumis?
    -A-a-a,- neteko amo hercogas
    -Jum viskas gerai, gal vandens?,-išsigando ponia
    -Ne.. Viskas gerai. Elžbieta vakar peršalo, nusprendė pasilikti namuose.
    Gerbiamas Henrikas su Ponia Lori nukeliavo į mišką.
    -Na štai, atvykome!,-su džiaugsmu tarė Lori
    -Ha,- ironiškai nusišypsojo Hercogas
    Jiedu išlipo, pasiemė medžiojimo įrangą.
    -O kur jūsų skalikas Rokis?,-nustebusi paklausė ponia
    -Velnias, pamiršau jį namuose. Menka bėda, užteks ir jūsų dviejų šunėkų, juk šiandien nesiruošiam taurų numušti.
    -Jūs teisus, gerbiamas Henrikai. Einame į medžioklės bokštelį.
    Jiedu užsiropštė į žvalgybos bokštelį, pradėjo išsipakuoti ginklus.
    -Henrikai, galite paskolinti savo mėgstamiausia peilį? Negaliu atrišti šios virvės,-mandagiai paprašė Lori
    -Tuojaus,-piktai tarė Henrikas
    Jis išsitraukė peilį iš krepšio, nesusimąstęs jį padavė Loriai
    -O kodėl jis kruvinas? Juk po praeitos medžioklės jį nuploviau,-suglumo Lori
    Henrikas vos susilaikė nuo minties trenkti poniai
    -P-peilį paskolinau mėsininkui, tikriausiai pamiršo jį nuplauti,-megina išsisukti hercogas
    -O kodėl ant jo yra Elžbietos sruoga? Tik ji turėjo tokias ryškias geltonas sruogas.
    Henrikas nieko nebeatsakė, puolė į savo krepšį, išsitraukę dėžutę, kurioje laikė strėles pripildytas migdomaisiais. Išsitraukė vieną, užsitaisė arbaletą.
    -Dabar, poniut, renkis!,-Sušuko neapykantos apimtas hercogas
    -K-ką?? Kaip jūs drįstate šitaip pokštauti?!,-nustebusi atkirto Lori
    -Tu, kekše, klaupkis prieš mane!
    -Medžioklė nutraukiama!
    Ponia jau ruošėsi lipti iš apžvalgos bokšto, kuomet ją netikėtai sučiupo Henrikas už rankos.
    -Kur bėgi, dabar jau, neišsisuksi!,-cinišku balsu pasakė Henrikas
    Jis ją parvertė ant žemęs, prispaudė ją prie grindų. Nusitaikė.. Pokšt! Strėlė pataikė tiesiai į kaklą. Nei garselio nespėjusi išleisti Lori iš lėto užmerkė akis. Nieko nelaukęs Henrikas ją nurengė. Pradėjo liesti ją, prisiglaudė prie jos krūtinės. Tą popietę jis su ja darė tai, ko tik troško jo širdis. Po pasitenkinimo, jis pasiemė savo peilį, nupjovė jai galvą.. Kūną nusitempė prie netolimais bokštelio esančio upelio. Hercogas be jokio gėdos jausmo įmetė kūną į vandenį, o pats patraukė link karietos.
    Pusiaukėlėj Henrikas pardavė karietą atsitiktiniams kaimiečiams už kelias monetas. Hercogas grįžo namo pėsčias. Jį pasitiko liokajus.

    -Kas jums nutiko? Kur karieta, kur ponia Lori?,-nustebo išvydęs murziną poną Džionas
    -Mus užpuolė plėšikai.. Jie pagrobė karietą su ponia, o mane negailestingai sumušė ir paliko pamiškėje..
    -Kaip baisu! Ką pasakysite damos dukrai? Juk mama Lori buvo vienintelis jos turtas!
    -Tą patį, ką ir tau. O dabar – traukis. Einu nusipraust.
    Likusią dienos dalį visų gerbiamas vyras prabuvo užsidaręs savame kambaryje. Sutemus, jis nusprendė nuvykti pas Damos Lori dukrą, Nataliją II. Hercogas įsiropštė į savo karietą, ir po gero pusvalandžio, jau buvo prie Daunetilų giminės rūmų. Jį pasitiko sargas Valentas.
    -Labas vakaras, pone, kokiu reikalu čia atvykote?
    -Pasišnekėti su Natalija, turiu liūdnų žinių..
    -Ji išvyko pas jus pasigedusi savo mamos.
    -Velnias..,-neatsisveikindamas su sargu nuskubėjo prie savos karietos Hercogas.,-privalau susidoroti ir su ta myliumyliumyliumyliu..
    Natalija II jau buvo atvykusi prie miško, kadangi kelis kartus medžiojo kartu su savo mama ir jos geru bičiuliu Hercogu Van Henriku. Jaunoji mergina manė, jog jie vis dar medžioja, nusprendė patikrinti, ar neiškilo bėdų. Užlipusi į apžvalgos bokštelį pakraupo – visur buvo kraujas, labiau įsižiūrėjus į grindis pastebėjo mamos peruką. Jis buvo persunktas krauju. Pasilenkusi jo paimti ji pastebėjo hercogo peilį, jis tiap pat buvo visas kraujuotas. Nieko nelaukusi ji įsėdo į karietą ir nuvyko į Hercogo Van Henriko dvarą. Mergina įsiveržė pro duris. Ją pristabdė liokajus
    -Kas nutiko, Natalija?
    -M-m-mama
    -Kas jai?
    -J-j-jos per-rukas..,-mikčiodama stengėsi kalbėti jaunoji mergina
    Ji įdavė į rankas kruviną peruką Džionui.

    -Kur jį radote?,-nustebo liokajus
    -Apžvalgos bokšte, šalia hercogo peilio.. Privalau pasikalbėti su jo seserimi
    -Ji peršalus, bet nieko tokio, sekite mane.
    Džionas nuvedė panelę į Elžbietos kambarį. Pasibeldę ir atvėrė duris Henriko sesės jiedu nerado. Per kelioliką minučių jie apieškojo visą dvarą. Elžbietos niekur nerado.
    -Panelė Elžbieta galbūt yra rūsyje, bet man į jį draudžiama eiti. Bet tokiu svarbiu reikalu, mes privalome ją rasti.
    Jie nuskubėjo laiptais žemyn. Atvėrė metalines rūsio duris, jie neteko amo:
    Ant grindų vietomis yra kraujo balos, sienos išteptos krauju. Vidury rūsio stovėjo stalas, ant kurio buvo padėti neaiškūs objektai. Džionas su Natalija nedrąsiai priėjo prie stalo, apžiūrėti tuos keistus objektus. Natalija vos pamačius tą vaizdą, griuvo vietoje, o liokajus sustingo keliom minutėm. Neramią tylą sudrumsdė greiti žingsniai. Jie vis garsėjo ir garsėjo, kol galiausiai hercogas Van Henrikas stovėjo už Džiono nugaros.

    -T-tu.. Bjaurysta!,- ponas smogė liokajui per veidą.,-Sakiau tau, jog niekada čia neitum! Dabar, kai viską žinai.. Padėsi paslėpti Natalijos palaikus.
    -K-k-k-ką jūs ruošiatęs su ja daryti?
    -Tą patį, ką ir su Elžbieta bei Lori.. Dabar, nešdinkis kol tavęs nenudėjau.
    Džionas nuskubėjo į savo kambarį. Jis atsidarė savo stalčių, išsitraukė ginklą. Jis lėtai ir tyliai judėjo link rūsio.. Tuo tarpu Henrikas išniekino Nataliją kaip ir kitas savo aukas. Galiausiai liko padaryti paskutinį žingsnį iki kūno paslėpimo – nupjauti galvą. Hercogas iškraustė savo medžioklinį krepšį, bet jame nerado savo peilio. Tuo metu į duris pasibeldė liokajus Džionas.
    -Ką tu čia veiki, menkas varguoli?,-sušuko Henrikas
    -Atverkite duris, atėjau jums padėti.
    Hercogas atvėrė duris. Iš karto paklausė liokajaus:
    -Galbūt matei mano peilį?
    -Ah, peilį..,-ramiai atsiduso Džionas.
    -Ar tu nori žaisti? Arba nešdinies, arba tave nudėsiu kaip ir jas!,-pykčio nelaikydamas sušuko Henrikas
    Liokajus išsitraukė ginklą ir juo nusitaikė tiesiai hercogui į veidą.
    -Dabar keliaujame į policijos nuovadą, arba nukeliausiu vienas, ir jiems papasakosiu visus jūsų juodus darbelius.
    -Niekše!,-sušukęs hercogas puolė liokajų
    Henrikas pradėjo smaugti liokajų. Džonas neturėjo kito pasirinkimo, tik paleisti kulką į poną. Taip jis ir padarė. Pataikė tiesiai į širdį.
    -T-t-tu,,, Niekše!,- skausmingai paskutinius žodžius ištarė Hercogas Van Henrikas
    Tuo pačiu metu liokajus išgirdo daug artėjančių žingsnių. Tai buvo policija.
    -Na ką gi... Visgi tai jūsų, vargšo liokajaus darbas?
    -N-n-ne, jūs nesuprantate, tai ne mano darbas!-atsisukęs į šerifą vos išlemeno Džonas.
    Tuo metu, iš jo liemenės kišenės iškrito kruvinas peilis.
    -Šis peilis, ir ginklas jūsų rankoje sako ką kitą.,-ramiai ištarė šerifas,- -Jūs suimamas už keturių asmenų nužudymą ir palaikų išniekinimą.
    -B-b-bet juk tai hercogo darbas!
    -Ką tik girdėjau šūvius. Jūs jį nudėjote, megindami paslėpti savo nusikaltimą amžiams.
    -Jūs nesuprantate!,-šaukia liokajus
    -Hercogas Van Henrikas buvo vienintelis žmogus matęs jūsų nusikaltimus. Jūs paprasčiausiai jį pašalinote, jog galėtumėte toliau ramiai gyventi.
    Liokajus Džonas išvedamas į policijos karietą. Tuo tarpu tarnaitė Eliza norėjo važiuoti į policijos nuovadą kartu, ir paaiškinti ką mačius ir girdėjus. Šerifas jai neleido.
    Tą naktį Eliza neužmigo. Ji mastė:

    -Nejaugi Džoną uždarys į kalėjimą? Juk visą šį žiaurų nusikaltimą įvykdė ne jis, o gerbiamas hercogas.. Aš privalau jiems tai papasakoti!
    Dėja, rytą jau buvo per vėlu. Vietiniai laikraščiai pranešė apie mirties bausmės įvykdymą. Vargana tarnaitė per akimirką tapo viena turtingiausių moterų visoje karalystėje, kadangi ji paveldėjo Hercogo Van Henriko bei jo sesers turtą. Eliza buvo turtinga, bet nelaiminga.. Po keleto savaičių, ji išprotėjo, ir baigė savo gyvenimą beprotnamyje. Štai kokie apgaulingi gali būti žmonės.. Atrodo geri, šaunūs. Bet tai gali būt tik aksominė kaukė, po kurios slepiasi geležinis, tirono veidas..


    8. Mirties akyse
    Žodžių skaičius: 767
    Spoileris:
    - Jauskis kaip namuose! – tariau gulėdamas aukštielninkas ant sofos. Iš ties, nupasakoti mano gulėjimo pozą – sudėtinga. Kadangi viską mačiau aukštyn kojomis, stebėjau, kaip kabėdama nuo grindų, moteris perėjo per erdvų kambarį ir atsisėdo į priešais stovintį fotelį ir šalia savęs pasidėjo savo rankinę. Atmosfera čia staiga pasidarė šiek tiek slegianti. Nors mano buto langas yra milžiniškas ir pro jį matosi labai didelis miesto plotas, kuris šio metu kaip tik pradeda įsižiebti, o bute yra labai spalvotų ir ramumą priminti turinčių dizaino detalių, tačiau jai užėjus visa tai dingo.
    - Na, pradėkime? – pasiūliau, nuleisdamas antakį grindų link. Pro ant stalelio stovintį brendžio butelį, stebėjau, kaip moteris iš rankinės išsitraukė nedidelį, į metalą panašų daiktą ir švelniai jį padėjo ant stalelio. Kambarys blausiai nušvito ir ant stalo pasirodė mažas holografinis žmogeliukas.
    - Sveikas, Maikai. – man tarė melsvas žmogeliukas, todėl pamojavau jam. – Maikai, ar niekas tavęs nemokė manierų? – galima sakyti, jog praklausiau to, ką jis dabar man pasakė.
    - Brendžio, Sidai? – paklausiau jo, tarsi nežinodamas, jog holograma gerti negali.
    - Atsisakysiu.
    - Taigi, kokie vėjai tave čia atpūtė? Ar ir vėl reikia mano pagalbos? – Po šių žodžių, holograma atsiduso.
    - Aš tave laikiau geru savo bendražygiu, tikrai laikiau tave aukštoje pozicijoje tarp visų pažįstamų. Tu tikrai esi man pagelbėjęs šimtus kartų. Tačiau šį kartą, gelbėsiu tave. – holograma nusijuokė ir per trumpesnį laiką, nei galėčiau sureaguoti, į mane buvo nutaikytas ginklas. Stengiausi išlaikyti kiek laisvesnį veidą, nors šiek tiek įsitempiau. Nors šito tikėjausi – žmogus su kuriuo turiu reikalų nėra idiotas, tačiau nesitikėjau jo ėjimo taip anksti.
    - Ką gi... Ir ko dabar iš manęs norėsi?
    - Išnyk.
    - Išnykti?
    - Taip, išnyk. Nutrauk visus kontaktus, su visais žmonėmis kuriuos čia pažįsti, užbaik visus darbus ir išvyk ir čia. Keliauk kur tik panorėsi, bet čia, tavęs neturėtų būti nė kvapo.
    - Nejaugi tu to tikrai nori? Kaip tu išsiversi būdamas čia, be mano pagalbos?
    - Pagalbos? Šikniau, ar be tavo pagalbos būčiau žymiai aukščiau, nei esu dabar! – sušuko holografinis keikūnas. Nusiprunkščiau, tačiau po tokio mano poelgio moters pirštas atlenkė pistoleto saugiklį.
    - Ką gero išpeši, nušaudamas mane? Tavo vietoje, aš paleisčiau šią moterį keliauti iš čia, nes galų gale po mano žūties nukentėsi ne tik tu, bet ir ji.
    - Ji? Pala, aš? Aš nenukentėsiu. Aš į šį tavo kabinetą nesu nei karto įkėlęs kojos. O ar nukentės ši moteris, abejoju. Nors ji ir prisiims visą atsakomybę už tavo žūtį, padėsiu jai išsisukti. O aš pats ištrūksiu nesusitepęs.
    Po šio jo žodžių plačiai išsišiepiau.
    - Ar esi tuo tikras? – tariau, žiūrėdamas moteriai, sėdinčiai prieš mane į akis. Ji staiga sutriko, atrodo jai trūktelėjo kaklo raumuo. Taip pat jaučiau nerimą ir iš ant stalo esančios hologramos pusės.
    - Taip, manau esu tuo tikras. – tarė jis. – O dabar telieka tavo pasirinkimas. Ar tu sutinki iš čia nešdintis, ar baigi savo dienas šiame kambaryje.
    Pajudėjau iš savo keistos pozicijos. Moteris nenuleido ginklo nuo manęs ir atrodė jog ji tikrai buvo pasirengusi šauti, man nesutikus. Atsisėdau ant šios sofos ir žvilgtelėjau pro langą. Saulė jau senai nusileidusi už horizonto, atrodo ką tik pradėjo snigti. Žvilgsnį nukreipiau atgal į moterį, sėdinčią kitapus stalelio.
    - Na, koks tavo atsakymas? – dar kartą nerimaudama manęs paklausė holograma. Aš atsistojau nuo sofos ir lėtu žingsniu žingsniavau link moters, lėtai apeidamas aplink stalelį. Jos ginklas buvo nutaikytas tiesiai man į kaktą, kol galų gale, priartėjęs prie jos, įrėmiau ginklą, kurį ji laikė sau į galvą.
    - Nesutinku. – ir laukiau šūvio. Tačiau jo nebuvo. - Juk pats žinai, kiek problemų užvirs, po mano mirties. Ar tikrai esi toks naivus ir manai, jog aš nebūčiau nuspėjęs šio tavo ėjimo? Ar galvojai, jog galutinai mane įvarei į kampą ir dabar mane sumatuosi? Juk tu mane pažįsti. Aš esu pasiruošęs viskam. O dabar, galbūt malonėtum paleisti šią malonią ponią keliauti? – su plačia šypsena ir įremtu į galvą pistoletu tariau aš.
    - Gerai... eik. Planai keičiasi. – tarė holograma, o moteris kiek padvejojusi, atitraukė ginklą nuo mano kaktos, įsidėjo jį į savo rankinę ir paliko kambarį. Užsidarius durims, atsisėdau priešais hologramą.
    - Na, ir kaip? Kaip jautiesi padaręs klaidą? – paklausiau hologramos, tačiau atsakymo neišgirdau. Vėl išsidrėbiau ant sofos ir stebėjau hologramą, laukdamas atsakymo. – Atvyk čia. Mesk savo darbus, atšauk šiandienos planus. Manyčiau galima būtų surasti šios problemos sprendimą, ar ne? – vėl paklausiau hologramos, kuri galų gale tik linktelėjo.
    - Laukiu. – tariau, išjungdamas hologramos projektorių. Begulėdamas ant sofos, atpalaidavau savo raumenis. Jaučiau savo drebančias balso stygas, bei raumenis. Pasaulis aplink pradėjo suktis, o ant galvos užkrito didelė ir sunki dėžė. Niekada neteko blefuoti tokioje situacijoje. Tačiau vis dar turėjau pasiruošti Sido atvykimui, tad sugraibiau savo mobilųjį ant stalelio ir paskambinau keliems savo pažystamiems. Tikiuosi Sidas pasimokys iš savo klaidos...


    9. Gilio išpažintis
    Žodžių skaičius: 1497
    Spoileris:
    Gilis laikė galvą pakėlęs ir nenuleido akių nei sekundei. Visi žiūrėjo į priekį, o jis ir stovėjo priekyje. Gilis negalėjo pasirodyti silpnas, negalėjo – ne dabar. Jis mąstė kiek laiko dar teks tai kęsti bei girdėti.
    Būgnai nutilo, šeši sargybiniai ir priekyje ėjęs šventikas sustojo priešais aukurą. Šventikas pasisuko į dešinę ir linktelėjo Gilio motinai. Nors jos akys buvo įsmeigtos į jį, nepanašu, kad moteris matė šį gestą. Juoda skrybėlė metė šešėlį ant moters akių bei nosies ir tai puikiai derėjo prie jos tamsios suknelės. Tačiau net ir tamsiausios nakties spalvos nebūtų galėjusios paslėpti tos viedo išraiškos ir tuščio žvilgsnio, kuriuo moteris stebėjo sargybinius ir virš jų galvų iškeltą neštuvą.
    Gilis pastebėjo, kad šventikas lėtu žingsniu pradėjo eiti link jo bei šalia stovinčios motinos. Priartėjęs vyras pasitaisė savo sutanos rankoves ir tarė:
    - Sere, norėčiau pareikšti didžiau...
    - Lorde,- abejingu balsu šnabždėdama jį pataisė motina, tačiau šventikas išgirdo ir nepraleido to pro ausis.
    - Taip.. Atleiskite, miledi.. Lorde, norėčiau pareikšti didžiausią užuojautą jums. Tai didelis praradimas Beilonų šeimai ir visam Tauno miestui. Jei galėčiau..
    Gilis negalėjo klausyti, ką jis šneka. Šventikas Gaudas visuomet buvo jo šeimos draugas ir ištikimas patarėjas, tačiau jis visiškai nebenorėjo girdėti kaip žmogus veidmainiauja. Kurį laiką jis žiūrėjo į Gaudą, tačiau jo mintys nuklydo kitur.
    - .. Ser..Lorde? Ar norėtumėte tarti kelis žodžius?- paklausė šventikas.
    Gilis to visiškai nenorėjo, bet žinojo, kad visi žmonės susirinkę už jo to tikisi. Be to tai buvo jo pareiga prieš jo tėvą. Vieninteliam jo sūnui tarti žodį prieš jį išsiunčiant pas Dievus.
    Nieko neatsakęs Gilis žengė tris žingsnius į priekį prie aukuro ir pasisuko link sargybinių šešeto laikančio neštuvą ant kurio gulėjo tamsiaplaukis lengvai žilstelėjęs vyras. Neilga jo barzda dengė smakrą ir žandus. Gilis, kurį laiką žiūrėjo į žmogų, kuris jam buvo brangiausias mokytojas, didžiausias pavyzdys, bet tuo pačiu per paskutines kelias dienas tapęs dideliu priešu. Pakėlęs galvą jis suprato, kad tyli ilgiau negu turėjo žengęs į priekį, tačiau jam trūko žodžio pradėti kalbą. Kol rinko žodžius išgirdo šventiką Gaudą paskelbiantį:
    - Lordas Giljamas Beilonas, Antono Beilono sūnus, Tauno Lordas ir saugotojas.
    Gilis dar akimirką patylėjo.
    - Žmogus turi pragyventi sunkius laikotarpius,- jis tarė,- Dievai mums siunčia išbandymus, kad kiekvieną mūsų patikrintų. Tai, kas nutiko vakar.. Tai taip pat galime laikyti išbandymu.
    Gilis permetė visus susirinkusius tiriamu žvilgsniu ir sustojo ties jaunu vaikinu stovinčiu priekyje.
    - Tu. Sakyk, ar pasipriešintum savo tėvui? Jei žinotum, jog tai, ką jis daro pažeidžia tavo garbę, tavo šeimos garbę. Jei žinotum, kad tavo tėvas stipresnis už tave ir kad jį palaiko visi tau artimiausi žmonės, nes jie pasitiki tuščiais jo pažadais, melu?- Gilis žvilgtelėjo į savo motiną, kuri stovėjo nuleidusi galvą, įsmeigusi žvilgsnį į grindinį.
    Vaikinas, kurį laiką nežinojo, ką sakyti ir nuleido galvą, tačiau supratęs, kad iš jo laukiama atsakymo, jis apsidairė ir nedrąsiai tarė:
    - Ne, Sere Giljamai, negalėčiau ir..
    - Lorde Giljamai,- griežtai pasakė vienas sargybinių.
    Gilis dėbtelėjo į sargybinį. Raudona skraistė dengė jo pečius ir slėpė grandininius marškinius kaip ir visų kitų šešių sargybinių. Dar keli raudonskraisčiai stovėjo prie aukuro bei šalia žmonių, palaikydami tvarką. Tai vieninteliai asmenys, kuriais Gilis galėjo pasitikėti. Vis dėlto jis nenorėjo, kad jie taip elgtųsi su miestiečiais. Lordas kuo ramesniu balsu tarė:
    - Viskas gerai. Lordas aš tik nuo vakar, o dauguma miestelėnų sužinojo tik šiandien. Nereikia pykti.
    „Jie manimi nepasitiki“-pamanė Gilis,-„Nepasitiki ir nekenčia. Jie kaltina mane, nors aš tik padariau tai, kas buvo teisinga.“
    Nenuleisdamas akių nuo vaikino tarė:
    - Man taip pat nebuvo lengva priimti šį sprendimą. Manote aš norėjau įsiveržti į jūsų miestą kaip užkariautojas, o ne teisėtas įpėdinis? O gal galvojate, kad tai aš vakar pradžudžiau šimtus jūsiškių prie Smaltauno? Tai buvo jo darbas.- Gilis ištiesė pirštą į Antoną Beiloną, savo tėvą, kurio kūnas ramiai gulėjo and neštuvo.
    Per minią nuvilnijo šurmulys, kažkur giliau, kur buvo susirinkę daugiau žmonių, pasigirdo piktų žodžių, bet niekas nedrįso sakyti jų tiek garsiai, kad Gilis negalėtų apsimesti neišgirdęs.
    - Uždekite aukurą ir pradėkite. Te Dievai būna gailestingi.
    Gilis nuėjo link savo pradinės vietos link motinos. Šventikas priėjo prie aukuro ir uždegė ugnį. Visa kita Giliui pralėkė per akimirkas. Kaip ir tądien.
    Tėvas neštuve šešių sargybinių nešamas artėjo link aukure pradedančios degti liepsnos.
    Tądien jis šešių šimtų riterių apsupstyje artėjo link raudonomis, vėjyje plevėsuojančiomis skraistėmis apsigaubusių trijų šimtų ir dar trupučio Gilio surinktų karių.
    Iš pradžių padėjus neštuvą ant aukuro liepsnos prigeso ir atrodė, kad Gaudui teks uždegti liepsną iš naujo.
    Antono Beilono riteriai įsirėžę į priekines Giljamo Beilono karių linijas iškart palaužė rikiuotę ir atrodė, kad nušluos visus prasčiau ginkluotus karius nuo žemės paviršiaus.
    Tačiau liepsnos negeso, palengva laikėsi. Gaudas vis dėlto nuėjo link kitų jo ordino šventikų ir pradėjo vynioti dar vieną deglą.
    Gilis su penkiolika savų sargybinių atsitraukė į dešinį kraštą atkirsdamas nedidelį būrelį nuo pagrindinio Antono būrio.
    Gaudas dešinėje, kur liepsna beveik nebuvo pradėjusi deginti šieno, numetė naujai susuktą degantį deglą. Šienas pradėjo smilkti ir pagavo ugnį, kuri artėjo link neštuvo.
    Kol Antono kariai kovojo su trečiąja rikiuotės eile, Gilis pralaužė atkirstąjį būrelį ir smogė pagrindiniam tėvo karių būriui.
    Liepsnai palengva apimant Antono Beilono neštuvą vėl buvo pradėtas mušti ritmas būgnais. Daugelis žmonių atsiklaupė ant kelių atiduodami pagarbą savo buvusiam lordui, jų tarpe ir Gilio motina.
    Gilis papūtė ragą ir jo vėliavnešys pradėjo mušti būgną, duodamas signalą pagrindinių pajėgų paskutinėms dviems eilėms smogti, o priekinių eilių likučiams persigrupuoti ir atakuoti Antonį iš kito šono.
    Liepsnos apėmė neštuvą ir kartu Gilio tėvą. Pirmiausia nusvilo jo barzdos plaukai ir akimirką Giljamas matė tą tėvą, kuris jį užaugino, tėvą, kuris rūpinosi savo vaikais. Jis norėjo, kad jo tėvas būtų jaunas ir stovėtų šalia, o ne tas žmogus, kuriuo amžius jį pavertė.
    Gilio būrelis prasiveržė į patį Antono karių rikiuotės vidurį, visiškai palauždamas jų eiles bei moralę. Iš jo penkiolikos sargybinių teliko devyni, bet nepanašu, kad priešai tai pastebėjo.
    Tėvo rūbai pagavo liepsną, o malkos aplinkui jau degė ryškia, karšta ugnimi. Gilis stovėjo tiesus ir žiūrėjo į aukurą įsmeigęs akis, nors ir matė, jog daugelis žmonių priklaupia parodydami pagarbą savo lordui.
    Antono sargybinis pabandė Giliui suduoti su savo kuoka, bet Gilis išvengė ir išvertė jį iš balno smarkiu smūgiu jam į skydą. Dar vienas sargybinis buvo nusmeigtas iš šono Giljamo būrio kareivio.
    Liepsna jau buvo apėmusi visą tėvo kūną. Nors ir nepajautė, bet Gilio skruostu riedėjo ašara. Susipratęs kas vykstą jis ją nubraukė ir tikėjosi, jog niekas to nepamatė. Dauguma atrodė įsmeigę akis į aukurą, o ne į naująjį lordą.
    Gilis kirto tėvui savo ietimi, bet šis spėjo išsilenkti jo smūgio. Vis dėlto Antonas jau buvo pavargęs po mūšio ir antru smūgiu sūnus išvertė tėvą iš balno. Gilis nušoko nuo arklio ir ruošėsi smeigti tėvui, bet paskutinę akimirką sudvejojo. Jam reikėjo jo gyvo.
    Galų gale per liepsnas jau nebuvo įmanoma matyti Antono. Žmonės pradėjo palengva stotis ir į ugnį mesti savo aukas lordui bei Dievams.
    Gilis nespėjo sustabdyti savo raudonskraisčio, kai kairiąją priešų eilę pralaužė persigrupavosios jo pajėgos. Karys neatpažinęs gulinčio lordo smogė jam kirviu į krūtinę iškart pribaigdamas tarsi tai būtų eilinis kareivis.
    Liepsnoms silpstant dauguma žmonių pradėjo skirstytis, nors nei Gilis, nei jo motina, nei šventikas Gaudas tam nedavė leidimo. Bet Gilis nepyko. „Daug laiko praeis, kol jie mane gerbs.. Jie netiki tuo, ką mano tėvas padarė“- pamanė jis.
    Dauguma tėvo karių pradėjo bėgti nebematydami savo lordo kovojančio, kiti metė ginklus ir atsiklaupę meldė pasigailėti. Giljamas įsakė nebekovoti ir nesivyti bėgančių. Mūšis buvo laimėtas, nepaisant visų nuogąstavimų. Tačiau Gilis nesidžiaugė. Savo tėvą jis pribaigė mūšyje, o ne atvirame teisme, todėl pelnė visų žmonių nepasitikėjimą, šiems neišgirdus, ką jo tėvas padarė, neišgirdus to iš paties Antono Giljamo, jų lordo, lūpų.
    Kai liepsnos visai sumažėjo ir ant aukuro teliko menka liepsnelė Gilis taip pat atsiklaupė, priešingai negu daugelis žmonių, kurie jau buvo pradėję stotis ir traukti savo reikalais. Jo motina vis dar klūpėjo šalia ir Gilis šnabždėdamas jai pasakė:
    - Mano sesuo, Elena, šiuo metu juokiasi. Ir tai žinai tik tu ir aš. Tu galėjai jam neleisti. Tu galėjai jį sustabdyti. Jis pareiškė, kad jai bus saugiau, kai laivas ją nuplukdys į Salyną, bet tik beprotis galėtų viduryje žiemos siųsti savo dukrą per Plonąją jūrą. Antonas toks nebuvo. Jis siuntė ją į mirtį, kad galėtų pradėti karą su Salynu. Ar matei kaip tądien Antonas atgailavo, kad tai nutiko ir žadėjo atkeršysiąs Salynui, už tai, kad paskyrė blogą kapitoną Elenai plukdyti? Net atrodė, kad jis gailisi.
    - Nebuvo kitos išeities..-per ašaras sumurmėjo motina.
    - Nebuvo? Ta išeitis buvo prie manęs. Aš girdėjau apie jo planą, aš maldavau, kad jis persigalvotų, aš bandžiau Eleną saugiai išvesti iš miesto, bet mane jis sugavo, o po to dar ir ištrėmė,-Gilis vos tvardėsi, nerėkęs,- o tu tik žiūrėjai.
    Motina atsistojo ir tarė:
    - Elena būtų atnešusi mums šlovę ir mūsų giminė būtų ją atsiminusi kaip didvyrę. Tai ką tu padarei, sudaužė bet kokias viltis tam.
    Tuomet motina nuėjo rūmų link. Gilis vos tvardėsi, bet nė nesiruošė jai trukdyti.
    „Jie nesupras. Tėvas visus apgavo. Jis žaidė savo vaikais, šeima. Bet visi juo tikėjo. O manimi, kuris prisiekė valdyti nuoširdžiai ir kilniai, nepasitiki“- stodamasis jis nusispjovė,-„Jis visais pasinaudojo ir visi mano, kad jis angelas. Bet kalčiausias aš – tas, kuris viską atskleidė.“


    10. Baltas melas
    Žodžių skaičius: 991
    Spoileris:
    Sniege tik pėdos liks
    Ir nežymus kraujo pėdsakas,
    O žodis neištartas
    Aidu tyloj nuskries.

    „Pliaukšt“ garsiai nuskambėjo, apdulkėjusiomis bibliotekos lentynomis, staigus knygos užvertimas. Mergina mėlynomis, lyg skaidrus vasaros dangus akimis, atrodė nepatenkinta ką tik perskaitytomis eilutėmis. „Tfu, štai kodėl nemėgstu skaityti, nes vos keli žodžiai gali priminti praeitį, kurią taip kruopščiai stengiuos išmesti“, suburbėjo mergina sau po nosim ir padėjo seną, paauksuotais kraštais, knygą atgal į lentyną. Jos balti it sniegas plaukai dengė smulkius pečius, o šilkinė juoda suknelė lengvai krito ant grakštaus, bet gal kiek mergaitiško kūno. Mergina pasisuko eiti link durų sukeldama dulkių debesį, kurios pasklido gelsvoje saulės šviesoje lyg milijonas kibirkštėlių apgaubdamos ja paslaptingumu ir išryškindamos jos demoniškus veido bruožus. Staiga jos žaismingos akys užkliuvo už šešėlyje stovinčios figūros. Ji švelniai patempė lūpas:
    - Nežinojau, kad ponaitis, užsiima persekiojimu?,- Šmaikščiai paerzino mergina prieidama prie jo. Vaikinas stovėjęs šešėlyje nežymiai šyptelėjo ir atsakydamas į jos pradėtą žaidimą, nusilenkė ir tarė:
    - Atleiskite, miledi, tačiau , matydamas nežemiško grožio damą apleistoje bibliotekoje, pagalvojau, kad tai tėra vizija, tad nusprendžiau pasigrožėti reginiu, - tada švelniu rankos judesiu nuėmė plaukų sruogą nuo merginos veido. Vaikino raudonos , tartum rubinas akys žvelgė tiesiai į merginos akis, kuriose atsispindėjo jo taisyklingų bruožų veidas įrėmintas juodais plaukais. Mergina užsimerkė jusdama jo didelį delną ant savo skruosto. „Teisingai, šių rankų šiluma, yra vienintelis, šviesus prisiminimas iš mano vaikystės, kuri buvo nudažyta neišnykstančiu kraujo kvapu ir tyliu snaigių kritimu ilgomis, beprasmėmis, žiemos naktimis.“ Mergina krūptelėjo ir nežymiai atsitraukė nuo valdovo rankos:
    - Kas nors ne taip?- paklausė vaikinas susirūpinusiu balsu. Mergina lengvai papurtė galvą.
    - Nieko... Tik prisiminiau kai ką nemalonaus,-
    Šaltas vėjo gūsis perbėgo per biblioteką, vaikinas krūptelėjo ir pajutęs neigiamą energiją pasisuko durų link. Už sunkiu ąžuoliniu durų stovėjo liokajus. Jo žili plaukai ir balti mažyčiai ūsai tik paryškino ir taip griežtus veido bruožus.
    - Taryba laukia, jūsų didenybę,- ramiu ir tuščiu balsu tarė liokajus. Vaikino veidas apsiniaukė. Jis nežymiai linktelėjo ir pasisuko į merginą:
    - Miledi, kad ir kaip malonu su jumis leisti laiką, tačiau turėsiu atsiprašyti. Pareiga šaukia,-
    Galantiškai pabučiavo merginos ranką ir išėjo lydimas liokajaus. „ Būdamas šalia jos pamirštu, kad daugiau nei 200 metų valdau šią mažytę šalį. Pamirštu tą šaltą geležinę kaukę, beribę tuštumą ir galiu mėgautis mažytėmis laimės akimirkomis“ , pagalvojo vaikinas eidamas tamsiais pilies koridoriais. Tuo tarpu mergina likusi stovėti viena giliai atsiduso:
    - Na ką gi reikėtų ir man pradėti ruoštis. Juk šiandien ypatinga puota,- mergina paslaptingai šyptelėjusi , lėtu žingsniu išėjo iš bibliotekos.
    Tuščiame marmuru puoštame koridoriuje pasigirdo tylūs žingsniai. „ Pagaliau baigėsi.“ , pagalvojo vaikinas eidamas link savo poilsio kambarių. Pro didelius arkos pavidalo langus skverbėsi švelnus auksinio saulėlydžio spinduliai, užpildydami tuščius kambarius šiluma. Iš už vienu ąžuolinių durų įmantriai papuoštų juodu metalu, kuris lyg vynuogės raizgėsi ant tamsaus paviršiaus pasigirdo žvalus klegesys. Tai pilies damos ruošėsi didingai šio vakaro vakarienei.
    - Deja, mano ponia, nesu kilmingo kraujo. Gimiau valstiečio šeimoje...- vaikinas stabtelėjo išgirdęs Jos balsą. Priėjo prie truputi pravirų durų. „Aš tik trumpam žvilgtelsiu į savo damą. He he he tikriausiai šiuo metu atrodau, kaip persekiotojas“ šmaikščiai pagalvojo jaunuolis.
    - Tačiau, kai man suėjo maždaug penkeri, dėl skurdo mano šeima prisijungė prie šiaurinėje teritorijoje siaučiančios plėšikų gaujos...-
    „Ką...“ lyg aidas nuaidėjo jo galvoje. Vaikinas daugiau nebegirdėjo ką kalbėjo mergina. Tie nerūpestingi žodžiai sustingdė jo kūną, kelias sekundes net negalėjo pajudėti iš vietos. Tą akimirką jis suprato, kad tada, kai surado ją, jis išžudė jos šeimą...
    „ Tą lemtingą dieną, aš su savo būriu grįžome iš sunkaus mūšio. Šioje šalies dalyje beveik visus metus snigdavo, todėl baltas sniegas storu sluoksniu dengė beribius amžinai žaliuojančių medžių miškus. Tikriausiai tai galima pavadinti atsitiktinumu, kad mes aptikome plėšikų slėptuvę. Jie jau keleri metai siaubė aplinkinius kaimelius. Sunaikinti beveik neginkluotus chuliganus treniruotai armijai visai nesunku. Kova netruko ilgai, ir vienintelė ją išgyvenus buvo mergina, gal mano amžiaus. Kiek vėliau žvalgai susekė, kad didžioji dalis gaujos pasitraukė į miško gilumą, kaip auką palikdami tik keletą...“ prisiminė vaikinas tuščiomis akimis žvelgdamas į savo atspindį auksiniu apvadu papuoštame veidrodyje. Jis nežinojo kaip parėjo į savo kambarį, nepajuto kaip tarnas paruošė jį iškilmėms, tik vienas klausimas sukosi jo galvoje „Nejau ta šiluma buvo tik melas?“...
    Juodais šešėliais pasipuošęs sodas buvo pilnas puotos klegesio ir muzikos garsų. Didinga sena pilis nušviesta tūkstančių mirguliuojančių žiburių, buvo kupina pakilios nuotaikos ir džiaugsmingo klegesio. Nešami gražių muzikos garsų, šios šalies elitas šoko paskutinį vakaro šokį. Tačiau iš jų tarpo išsiskyrė viena pora. Mergina baltais it sniegas plaukais ir vaikinas raudonomis tarytum kraujas vaikinas. Jų grakštus judesiai, daili balta suknelė ir juodas kostiumas susiliejo su muzikos ritmu. Šiame šokio sūkuryje jie atrodė lyg dvi nežemiškos būtybės.
    - Šiandien nugirdau, miledi pasakojant apie savo šeimą. Ar jūs manęs nekenčiate?- tyliai sušnabždėjo vaikinas merginai į ausį šaltu balsu.
    Mergina apstulbo ir jau norėjo atsakyti, bet nuskambėjo paskutiniai melodijos akordai ir pasibaigus šokiui prasidėjo atsisveikinimo ceremonija, o merginą užgožė turtingieji pasipuošią nuolankumo kaukėmis, besišypsantis tuščiais šypsniais. „ Tai štai kodėl jis visa vakarą manęs vengė. Nejau jis tikrai mano, kad galiu ištarti „Aš tave myliu“ dėl tokios priežasties.“ pagalvojo susierzinus mergina. „Hmm, tas kvailas jo įprotis spręsti nesusipažinus su visomis aplinkybėmis. Na mes dar pažiūrėsim.....“
    - Ar tai jūsų atsakymas, miledi?- paklausė tylus vyriškas balsas, raudos it kraujas akys žvelgė į krištolinę taurę ant sidabrinio padėklo su vynu.
    Mergina klūpanti šalia nežymiai linktelėjo, o nuodėmingas gėrimas jos rankose žybtelėjo žvakių šviesoje. Jaunuolis šyptelėjo grakščiu judesiu paėmė taurę.
    - Jūs, turite tyrą širdį, miledi. Linkiu, kad jo tokia ir liktų, - nežymiai žvilgtelėjo liūdnomis akimis į taurę ir švelniai tęsė:
    - Aš pats pasirenku mirtį, todėl laisva valia išgeriu šį užnuodytą vyną. Tokiu būdu jums nereikės nešti šios nuodėmės.- staigiu judesiu priglaudęs taurę prie lūpų ją išgėrė vienu gurkšniu, užsimerkė ir tyliomis akimis pažiūrėjęs į merginą , ištiesė ranka ir perbrauk per jos baltą skruostą.
    - Labo nakties, mani angele, - Jo akys pasislėpė po sunkiais vokais...
    Tuo tarpu mergina stebėjusį jaunuolį nusišypsojo, o jos akyse sužibėjo išdykusi kibirkštėlė. Ji atsistojo pabučiavo jo kaktą, klastingai šyptelėjusi sušnibždėjo „Kvaiša“ išėjo tyliai uždarydama duris.


    Kaip ir praeitą kartą, balsavimas užsidarys po savaitės, tuomet ir bus paskelbti bendri etapo rezultatai [t.y., jau pridėjus komisijos balsus].

    Taip pat labai raginu visus narius reikšti savo nuomonę bei komentuoti darbus. Tobulėti galima tik gaunant kritiką. Bet turėkit omeny, kad kritikos tikslas yra ne stumti "koks suknistas darbas", o išaiškinti, kodėl būtent jis prastas ar geras.
    Urameshi, Iemon-dono!

  2. #2
    Onna

    juudiiiss avataras
    Įstojimo data
    2007 06 29
    Vietovė
    Jonava-Kaunas
    Įrašai
    299
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Kuo trumpesnė mano nuomonė apie darbus:

    Šefas žiaurus žmogus?
    Įdomiai sugalvota. Iki tam tikro laiko tarpo nežinome kas nutiko su pagrindiniu veikėju, tačiau netrukus viskas atskleidžiama. Pabaiga man pasirodė šiek tiek paskubinta, tačiau nemanau, kad tai kažkaip labai trukdo. Reikėtų kiek tobulinti gramatiką, mat tekste kliūna netaisyklingai vartojami žodžiai (persisuko - turėtų būti atsisuko; koldra - antklodė ir pan.) Taip pat nelabai supratau šio sakinio: „Vakar lydėjau šefą pas vieną šamaną, kuris nenorėjo mokėti, bet pasiūlė atidėti mokestį mainais į vieną maišelį kažkokios ypatingos žolės." Manau, tai kažkokia klaida, mat šamanas, kiek supratau, turėtų suteikti paslaugą, taigi jis negali likti skolingas... Šiaip smagus darbas, tema tikrai atskleista.

    Ruduo
    Trumpokas, tačiau tikslus, tiesiai į temą. Reikėtų taisyti gramatines klaidas, jos šiek tiek bado akis.

    Viskas, ko trūko...
    Gražus ir lengvai skaitomas rašymo stilius. Vartojami kariniai terminai ir aiškiai parodoma, kad žmogus supranta apie ką rašo, tačiau man visi tie ženklai galiausiai pradėjo net trukdyti susikaupti istorijos skaitymui. Gramatika neužkliuvo, į temą tikrai pataikyta, (įdomus pasirinkimas pagrindinį priešą paversti temos pavadinimu). Man patiko.

    Raudonai juoda kaukė
    Atleiskite visi, bet 45 metų žmogaus senyvo niekaip nedrįsčiau pavadinti... Nepaisant to, Istorija nebloga, nors gramatiką reikėtų taisyti.

    Žuvies gyvenimas
    Labai gražus kūrinys, tačiau paimtas visiškai ne iš tos galerijos. Trūko laiko, tad buvo paimtas anksčiau parašytas darbas? Manau, pabandžius tikrai buvo galima pritempti darbą prie konkurso temos, juk istorija neilga, įrašyti kelis sakinius neturėtų būti sunku... Gaila.

    Intrigų karalystė
    Skyrybos klaidos. Tiksliau jos nebuvimas vietomis. Kalbant apie istoriją, tegu autorius nesupyksta, bet man ji susiskaitė labai neskaniai. Studijuoju istoriją, tad tokio tipo rašiniai man patinka, tačiau šis pateiktas buvo ne itin gerai. Net ir rašant apie baisius dalykus galima viską perteikti kažkaip... kitaip. Nežinau, galbūt buvo tiesiog blogai pasirinkti žodžiai.

    Mirties akyse
    Toks vaizdas, kad tai ne istorija, o tiesiog paimta ištrauka iš jos. Tema netaskleista, nors šiaip darbas neblogas. Dar kartą pasikartosiu, tekstas neilgas, prie konkurso temos tikrai buvo galima pritempti panaudojus vos kelis žodžius.

    Gilio išpažintis
    Dar vienas kūrinukas tarytum ištrauktas iš konteksto, tačiau šį kartą užuomenų perteikiant temą radau. Tikrai geras rašymo stilius, gramatika puiki.

    Baltas melas
    Graži istorija, nors rašymo stiliui dar yra kur tobulėti. Tema... Nežinau, iš vienos pusės, galima sakyti, jog yra kažkas, iš kitos nėra.

    Bendrai: daugeliui reikėtų didesnio dėmesio gramatikai. Istorijos, šiaip, tikrai neblogos. Gaila, kad keletas žmonių nelabai kreipė dėmesio į temą. Smagu pamatyti istorinius ir karinius kūrinius, nors malonu paskaityti ir tai, kaip žmonės sugeba interpretuoti mus supantį pasaulį.
    Tik, turint vieną balsą vėl bus labai sunku jį atiduoti, mat vėl turiu kelis favoritus...

  3. #3
    Rašytojas

    Aeval avataras
    Įstojimo data
    2009 01 12
    Vietovė
    Panevezys
    Įrašai
    294
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Ruduo patiko labiausiai. Viskas ko trūko... taip pat favoritas, bet dėl karinės temos, kuri nėra mano mėgstamiausia, liko antroj vietoj. Čia jau asmeninės simpatijos suveikė.

  4. #4
    Narys Vandarenas avataras
    Įstojimo data
    2013 06 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    62
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Citata Autorius Aeval Žiūrėti skelbimus
    Ruduo patiko labiausiai. Viskas ko trūko... taip pat favoritas, bet dėl karinės temos, kuri nėra mano mėgstamiausia, liko antroj vietoj. Čia jau asmeninės simpatijos suveikė.
    O man atrodo, kad tai vienintelis darbas, kurio apimtį sugebėjai įveikti. Ne, bet rimtai, bent jau man tai Ruduo pasirodė vienas iš prasčiausių ir juokingiausių darbų. Dar buvo nurodyta, kad citatos vartoti negalima, o ten kas antras žodis - geležinis kumštis/aksominė pirštinė. Net graudu darosi skaitant. Labai jau primityvus darbas, jokios minties nepalikta, o tema atskleista irgi pačiu "vaikiškiausiu", pavadinkim taip, būdu.
    swag

  5. #5
    Citata Autorius Vandarenas Žiūrėti skelbimus
    O man atrodo, kad tai vienintelis darbas, kurio apimtį sugebėjai įveikti. Ne, bet rimtai, bent jau man tai Ruduo pasirodė vienas iš prasčiausių ir juokingiausių darbų. Dar buvo nurodyta, kad citatos vartoti negalima, o ten kas antras žodis - geležinis kumštis/aksominė pirštinė. Net graudu darosi skaitant. Labai jau primityvus darbas, jokios minties nepalikta, o tema atskleista irgi pačiu "vaikiškiausiu", pavadinkim taip, būdu.
    Su tuo "negalima" tai daugiau turėjau omenyje, kad esmė perteikti idėją, o ne įkorporuoti pačią citatą į tekstą. O "negalima" pavartojau vien dėl to, kad geriau point would get across, kaip sakoma. Buvo vienas darbas [dabar nepamenu, kuris], kuriame citata buvo tiesiai šviesiai panaudota, bet ten ji labai gražiai įkorporuota į bendrą idėją ir jos panaudojimas ėjo labai natūraliai. O visus kitus naudojimus aptarsiu, kai savo komentarą ilgą rašysiu, bet paantrinsiu, kad pastoviai minima tema labai per nervus ėda.
    Urameshi, Iemon-dono!

  6. #6
    Narys Vandarenas avataras
    Įstojimo data
    2013 06 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    62
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Citata Autorius cobabara Žiūrėti skelbimus
    bet paantrinsiu, kad pastoviai minima tema labai per nervus ėda.
    Tai ką ir sakau.
    swag

  7. #7
    Rašytojas

    Aeval avataras
    Įstojimo data
    2009 01 12
    Vietovė
    Panevezys
    Įrašai
    294
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Citata Autorius Vandarenas Žiūrėti skelbimus
    O man atrodo, kad tai vienintelis darbas, kurio apimtį sugebėjai įveikti. N
    Sorry, sugebėjau įveikti visus. Nepaisant gramatikos, skyrybos ir stiliaus klaidų Vertinau pagal tai, kaip atskeista tema, o ne pagal fantazijos lygį. Žinoma, kaip jau minėjau, ir asmeninės simpatijos suveikė.

  8. #8
    AZ rėmėjas

    black_leja avataras
    Įstojimo data
    2009 11 16
    Vietovė
    kaunas
    Įrašai
    1.094
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    Sveiki

    Na visu pirma noriu pasakyti nesu, prof tiesa pasakius tikriausiai esu paskutinis zmogus kuris turetu kritikuoti, todel manau kad niekas neisizeis cia tik mano asmenine nuomone.

    Šefas žaiurus žmogus?
    Spoileris:
    Šiuolaikiška tema ir originaliai parašyta, bet labai nuspejamas galas.


    Ruduo
    Spoileris:
    man patiko temos atskleidimas, smulkiai atskleistas rudens peizažas, taip pat patiko pamokantis galas, tačiau labai panašus į
    kontempliavimo mintys
    . Truko veiskmo.


    Ir man dar tik
    Spoileris:
    Labai patiko pasirinkta karinė tema, graži istorija ir sklandus išdėstymas, pateikiama nemažai smulkmenu matosi, kad autorius atliko namu darbus prieš rašant darbą. Labiausiai patiko kad veikėjo vidiniai išgyvenimai puikiai susieti su aplinkui vykstanti veiksma.


    Viskas ko trūko
    Spoileris:
    atkartota tiksli citata mano manymu yra minusas. Tekstas sausa, pilnas terminu, yra staigus peršokimas nuo vienos veiksmo vietos i kita, išblaško skaitytoja. Šitas kurinėlis vienas iš mažiausiai patikusių.


    Raudonai juoda kaukė
    Spoileris:
    Jei tėvas slėpė šį kambarį nuo manęs, vadinasi, jame TURI būti kas nors slapto...
    dėl besikartojančių žodžių teksto kokybė ir dinamika krinta, jų yra kur kas daugiau kūrinyje, to reikėtų vengti.
    Ir visi šie žmonės buvo nušauti ar nudurti. Kitaip sakant – nužudyti.
    dvigubas paaiškinimas, užtektų tik vieno iš šių sakynio.
    kaip grįžęs tėvas atrodė tiesiog lėkte lėkė link savo kambario, nors tai tebuvo spartūs, bei garsūs nenusiautų tėvo batų žingsniai.
    , manyčiau reiktu eiliškumą sudėlioti kitaip (tiesiog nesiskaito). Kai kuriomis vietomis tekstas yra kapotas.
    Jis taip greit gyvenimui nepasidavė.
    nelabai supratau ką norėjai pasakyti šiuo sakyniu, prieš tai apie mirtį šnekama, nors gerai pagalvojus, galiu ižvelgti sąsaja, bet vistiek manau, kad nevietoje panaudota nes sugriovė dialogo sklandumą. Nepatiko berniuko vidinis vystymasis, nejau ištikrųjų vaikas galėtų taip paiimti ir lengvai nuspresti nužudyti savo tėvą? Overall: patiko pradžia ir istorija, tiesiog noretusi kad autorius butu perskaites kelis kartus daugiau jau uzbaigta savo kurini.


    Žuvies gyvenimas
    Spoileris:
    Labai gražus kūrinėlis. Patiko kaip perteikiamas gamtos grožis, smulkmenos, piešiami vaizdai, o netikėta pabaiga sužavėjo. Tačiau, deja, neįžvelgiau temos, tad negaliu duoti savo balso.


    Intrigų karalystė
    Spoileris:
    na pirmiausiai apsidžiaugiau perskaičius pirmas eilutes dėl paiimtos turtingųjų temos, bet po pirmų dialogo žodžių smarkiai nusivyliau, nes pati kalba yra per buitiška, hercogai ir pan pasižymėjo tuo lad jų kalba buvo labai išlavinta, tikriausia tai suteiktu ir temai atitinkančios atmosferos.
    Hercogas atsikėlė, susiruošė, pasiemė tą patį krepšį, iš kurio vakar naktį išsitraukė peilį, su kuriuo nuduobė savo seserį Elžbietą.
    ,paryškinta nereikalinga. Kūrinio skaityti nebaigiau, nes nesu mėgėja tokių kruvinų scenų, kurios net sakyčiau per daug atvirai pateiktos.


    Mirties akyse
    Spoileris:
    ramumą priminti turinčių dizaino detalių
    nemanau kad parašyta lietuviškai, tikriausiai vesta iš anglų kalbos ( bent jau toks įspūdis susidaro). Radau ir daugiau tokių vietų. Šiuo atveju pritarsiu buvusiam komentarui, kurinys atrodo paiimtas iš ilgesnės istorijos, neturime jokio paaiškinimo apie veikėjus, ju tarpusavio santykius, tiesiog gražiai ir sklandžiai nupiešta situacija. Nors visai patiko legvai ir malonaiai skaitėsi.


    Gilio išpažintis
    Spoileris:
    Labai patiko kuriama atmosfera, kuri atitinka vykstanti veiksmą. Mano nuomone, to prisiminimo apie mušį nereikėjo nes tai tik papildoma informacija kuri truouti blaško dėmesi, ji mums neduoda jokios naudos ar svarbios informacijos. Nors kurinėlis tikrai vienas iš labiausiai patikusių.


    Na o balsa atiduodu Ir man dar tik, už segebėjimą perteikti sudėtingus jauonulio vidinius išgyvenimus ir jo asmenybės augimą nepaverčiant kūrinį dienoraščiu ar apmastymais.

    ps.: sorry uz klaidas
    Society is a market where we sell our souls

  9. #9
    Rimtas forumo narys

    CemyCemy avataras
    Įstojimo data
    2009 06 25
    Vietovė
    Kėdainiai-Vilnius
    Įrašai
    157
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    12
    Nekomentuosiu visų darbų iš karto, nes nesugebėsiu vienu metu visų įvertinti deramai, tad vis papildysiu savo pranešimą Nekantrauju paskaityti!! Turiu priminti, kad tai bus tik mano nuomonė, kuri nėra profesionali, ir darbų autoriai neturėtų įsižeisti

    Šefas žiaurus žmogus?
    Spoileris:
    Pirmas klausimas perskaičius viską buvo: kas per? huh? Nelabai ką supratau.. tiksliau nesupratau kaip tai susiję su tema. Bet gal pats autorius galėtų pakomentuot? Nes tikrai norėčiau suprasti geriau Skaitant per mintis perbėgo visi matyti filmai tokia tema, o jų yra pakankamai, tad pats kūrinys bendrai pasirodė nelabai originalus. Gramatika reikėtų labai ir labai peržvelgti, nes kelios klaidos bado akis O geroji teksto pusė ta, kad jis yra tikrai įtraukiantis Greitai persiskaitė ir nepagalvojau, kad švaistau laiką veltui!


    Ruduo
    Spoileris:
    Gerai pagalvojus jau geriau pilnai nesuprasčiau teksto, nei jis būtų paliktas visiškai be potekstės, kaip šitas darbas. Visų pirma, kai skaičiau įsivaizdavau, kad pasakoja vaikinas nežinau kodėl. Bet bent pralinksmino tai, kad pabaigoje sužinojau, jog tai mergina yra pasakotoja O dabar kiek labiau apie patį tekstą. Visas darbas labai priminė knygą "Kinrožės žiedas". Gal autorius ją skaitė? Tikrai labai panašu. Tik ten viskas vyko labiau pasiturinčioj šeimoj, kiek pamenu. Kas dar kliuvo? Žodžiai naudojami iš temos. Jie skaitėsi labai nenatūraliai ir erzino. Ieškau gerų žodžių šiam darbui, bet kažkaip sunku surasti... na, bent gramatika nekliuvo Daugiau lyg ir nieko negaliu pasakyti, tokie įspūdžiai perskaičius.


    Ir man dar tik...
    Spoileris:
    Ummm... Darbas tikrai neblogas Skaičiau ir nieko negalvojau, nes visas kūrinys užpildė visas mintis. Tik pabaigus supratau, kad kažko trūko. Labai labai mažai, bet trūko. Tokio visiško žiūpsnelio, kad būtų tikrai puikus darbas. Sunku pasakyti kas tai, gal būt tai rašymo stilius. Bet manau tai susitvarkys rašant autoriui vis daugiau Ką galiu daugiau pasakyti? Kol kas tai kūrinys labiausiai man patikęs


    Viskas, ko trūko...
    Spoileris:
    Ne itin supratau ką autorius turėjo omeny. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis suprato šią temą visiškai tiesiogiai arba aš nieko nesupratau iš vis. Tie trys vyrai ieškojo to Žmogaus ar jo aksominės pirštinės? O.o Negaliu nustot apie tai galvoti. Štai kokia mįslė... Dar įdomu būtų sužinoti ar rašytojas domėjosi koduotėmis ar pats jas sugalvojo Rašymo stilius keistokas, jis nėra blogas, bet jis kažkuo truputi erzina.. Dar reikėtų kiek sutvarkyti gramatiką, nes jei neklystų buvo angliškų žodžių, kurie lyg ir sulietuvinti ("šotgunas" ar tai nėra tiesiog šaunamasis ginklas?) ir dar kiek kliuvo ta w raidė O šiaip visas kūrinys bendrai paėmus tikrai nėra blogai parašytas ^^


    Raudonai juoda kaukė
    Spoileris:
    Labai smagu, kad kūrinys pradėtas ne pirmu asmeniu rašyti Bet jei taip rašoma ne iš tėvo pusės, reikėtų vengti tokių žodžių kaip sūnus^^ Nes tada atrodo, kad pasakotojas yra tėtis. Reikėtų parašius gerai peržvelgti gramatiką ir žodžių išsidėstymą sakinyje, nes kai kur skaitant kliuvo tokios klaidos Įdomi tema, tikrai !! Dievinu tokias istorijas, tik gal būt per greitai viskas tapo laiminga pabaiga O.o Ir dar visą kūrinį galvojau, kas atsitiko to vaikino mamai? Bet darbas yra vienas iš labiausiai man patikusių^^


    Intrigų karalystė
    Spoileris:
    Žodis karalystė labai nuvylė... Tai taip.. neoriginalu? T.T Skaitau toliau. Vienas pastebėjimas, manau ne man vienai tokių laikų istorija būtų daug įdomiau skaityti jei pokalbiai(kurių čia labai daug) būtų sakomi to meto etiketu, kaip ir dera kalbėti aukštuomenei. ir strėlė nedaro garso pokšt O.o ar daro? Kodėl turėjo pasirodyti pačioje pabaigoje šie žodžiai: "Atrodo geri, šaunūs. Bet tai gali būt tik aksominė kaukė, po kurios slepiasi geležinis, tirono veidas.. "? Nereikėjo..
    Bet skaityti buvo linksma Beveik detektyvas O.o tik čia iš žudiko pusės ^^


    Mirties akyse
    Spoileris:
    Nežinau kaip tai susyją su temą... Rašymo stilius neblogas, tik trūksta malonių aprašymų, dėl ko atrodo, jog darbas parašytas skubant... Bent gramatika tikrai nebloga Neužkliuvo kažkas baisaus už akių ^^


    Gilio išpažintis
    Spoileris:
    Keistokai sudėliota istorija. Turiu omeny, kad visas vaizdas yra gana gražiai aprašytas bendrai paėmus. Kas kliuvo? Temos apie valdymą ir giminystes ryšius. Gal būt čia kaltas išdėliojimas, nežinau. Nes perskaityti kokį vieną darbą visai įdomu, bet jei jų daugiau jau pabosta. Nors pats autorius šiuo atveju nekaltas, juk negali žinoti apie ką rašys kiti ^^ Bet neblogai atskleista gyvenimo tiesa, kad sukčius laikomas angelu, o angelas sukčiumi šita mintis man labai patiko


    Baltas melas
    Spoileris:
    Pradėdama skaityti pagalvojau, kad autoriaus fantazija panaši kažkuo į mano pačios, tad skaityti buvo tikrai malonu Gražūs aprašymai ir akivaizdžių klaidų nebuvimas viską tik pagerino T.T yay !!! Kokia keista klaida: "vaikinas raudonomis tarytum kraujas vaikinas" O.o reikia labai atidžiai perskaityti, kai parašomas darbas ^^ Pabaiga kiek nuvylė... O kai ji pasakė "Kvaiša" tai turėjo omeny save ar jį? O.o


    Šį kartą nuvylė tik tai, kad buvo labai panašių darbų(temomis)...
    Paskutinį kartą taisė CemyCemy : 2013-08-18, 20:27

  10. #10
    Džiugu, kad šį kartą ir kitų narių komentuojančių atsirado [aš savo komentarą įdėsiu šiandien vakare], bet paraginčiau ir balsuoti!
    Paskutinį kartą taisė cobabara : 2013-08-17, 14:46
    Urameshi, Iemon-dono!

  11. Ačiū black_leja dėkojo
  12. #11
    AZ rėmėjas

    black_leja avataras
    Įstojimo data
    2009 11 16
    Vietovė
    kaunas
    Įrašai
    1.094
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Džiugu, kad šį kartą ir kitų narių komentuojančių atsirao
    Po pirmo turo kazkaip nusprendziau nepatingeti ir parasyti savo nuomone ^^.
    Society is a market where we sell our souls

  13. Ačiū juudiiiss dėkojo
  14. #12
    AZ rėmėjas

    black_leja avataras
    Įstojimo data
    2009 11 16
    Vietovė
    kaunas
    Įrašai
    1.094
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    [aš savo komentarą įdėsiu šiandien vakare]
    T.T as tiek vakar laukiau o dar ir siandien nera
    Society is a market where we sell our souls

  15. #13
    Citata Autorius black_leja Žiūrėti skelbimus
    T.T as tiek vakar laukiau o dar ir siandien nera
    Yra toks dalykas, kuris vadinasi gyvenimas. Ir yra toks dalykas kaip besikeičiantys planai.

    Bendros pastabos:
    Praeitą kartą skundžiausi, kad nemažai darbų temą palietė tik vos vos. Maniau, kad antram etape to bus išvengta, nes ne tik kad nemažai kas tai minėjo, bet ir tema tikrai siauresnė, kur interpretacijai nepalikta tiek daug vietos ir tiesiog nebus galimybės taip toli nuklysti į lankas. Vaje, kaip klydau... Nežinau, čia galbūt mano kaltė, kad nesugebėjau išaiškinti šitos citatos konteksto ar bent jau kaip, mano nuomone, ją labiausiai galima interpretuoti.
    Ir vėlgi pasikartosiu, kad tiesioginis temos paminėjimas tik sumažina malonumą skaitant kūrinį. Jeigu tai būtų visai atskiras kūrinys be jokio konteksto – taip, tinka. Bet kadangi tai yra konkreti užduotis, ir esmė yra įkorporuoti ją, panaudojant jos idėją, o ne minint pačią užduotį n kartų kūrinyje. Tuo labiau, kai tos temos kūrinių skaitai 10 ir bene kiekvienam jų matai paminėtus tiek kumštį, tiek pirštinę. Šį kartą netgi specialiai pasakiau, kad citatos minėti negalima, nors tai daugiau buvo ne taisyklė, už kurios sulaužymą bausčiau, bet sukta priemonė, siekiant nors kažkokiu būdu gauti darbus be tiesioginio temos minėjimo. Vienam darbe berods netgi buvo įtraukta citata žodis žodin, bet tuo konkrečiu atveju tai bent jau labai įsipaišė į kontekstą, o visuose kituose aiškiai matėsi „va, apie tai rašau, todėl tai ir privalau paminėti“.
    Trečia, taisyklės. Ryškių pažeidimų nebuvo, arba juos pavyko išaiškinti, na, bet kaip reaguoti, kai vien žmonių nusiteikimas yra „viršijau žodžių limitą, tikiuosi, nieko tokio“. Jeigu tai yra aiški taisyklė, gal reiktų jos ir laikytis, a? Tuo labiau, kad mes jų kelias ir teturim. Kas dėl neoficialių taisyklių – būkit geri, į emailą įtraukit visus reikiamus duomenis. Įsivaizduokit, laimit prizą, o kaip susisiekt ir adreso ar kitų reikiamų duomenų neturim. Ir nuo to kenčia ne tik laimėtojas, nes prizo ilgiau negaus, bet ir turnyro organizatoriai, nes kuo vėliau prizo gavimas nusikels, tuo mums mažiau patikimumo, o tai išvis prasidės kaltinimai dar, kad žadam, bet nieko neduodam, arba duodam po bala žino kiek. Šitame etape vienas dalyvis net savo AZ nicko nepasakė. Ir kol kas daugiau neatsilliepia. [P.S. Jeigu skaitai, tai būk malonus, parašyk man PM ir pasisakyk] O yra tokių, kurie jau antrą kartą siunčia darbus, ir vis tiek nepatingi parašyti ir savo vardo, ir emailo [netgi vietoj pasakydami „va šitas, iš kurio rašau“], ir kai kurie dar telefono.
    Rašant komentarus visiems kūriniams, supratau, kad dar galėčiau pridėti pastabą apie pernelyg nereikšmingus arba nesusijusius pavadinimus. Tai atrodo gal ir nesvarbus dalykas, bet patikėkit, skaitytojui gali sudaryti nemažą dalį visos skaitymo patirties bei nuomonės.
    Ir šiek tiek pasikartosiu, ką jau rašiau šiaip komentaruose:

    Nesuprantu, kam čia visiem prireikė žodžius skelbti iš anksto. Taktika per aplinkui, kad draugai atrastų darbą ir taip žinotų, už ką balsuot?
    Suprantu, kad pasisakyt, kad dalyvausit [kaip būna „na va, išsiunčiau“] norisi, šitą dar kažkiek toleruoju. Bet ryškiai žodžių skaičių? Jeigu man dar anų konkursų metu buvo išūžta galva [būtent pačių narių], kad viską darom anonimiškai, tai ir darom anonimiškai, o jeigu atvirai skelbiamės, tai atvirai.

    Komentavau neskaičiusi kitų komentarų, todėl gali ir kartotis.


    Spoileris:
    1. Šefas žiaurus žmogus?
    Pati istorija tai kaip ir visai nieko. Gramatika akis bado, bet kaip ir dar ne tragiškai. Bet vat kai pradedi ieškot temos... Mintis aiškiai išreikšta pačiam gale:

    Negi iš tiesų aš toks baisus? Niekas nenori būti manimi? O aš maniau, kad bent jau mano pavaldiniai laiko mane geru bosu. Aš visada stengiausi slėpti savo žiaurumą, atrodyti minkštesnis... Bet iš tiesų... Niekas. Nenori. Būti. Manimi.
    Bet apart šitų tiesioginių žodžių, istorijoje šita tema negvildenama. Nu nė per kur. Gvildenama tai, kad jo visi nemėgsta. Tad jau greičiau būtų “niekas nenori būti su manimi”, o ne “būti manimi”. Tuo labiau, kad čia buvo vieno konkretaus darbuotojo mintys, kitų darbuotojų nuomonės ten nemačiau. O ir tai, pačioj istorijoj boso elgesio problemos visiškai nepriliestos, nė per kur neparodoma, kaip jis stengiasi slėpti savo žiaurumą minkštumu. Šitas neatitikimas šiaip ne tik temai tinka, bet ir pačiai istorijai – pabaigoj pasakoma tai, ko kitose dalyse nebuvo, o turint omeny, kad tai ir buvo pagrindinė idėja, išvis kažkaip keistai žiūrisi.
    Ir pavadinimas kažkaip nelimpa prie istorijos.

    2. Ruduo
    Nors kūrinys mano skoniui ir pernelyg dramatiškas, bet nepaprastai apsidžiaugiau gana originaliu temos išpildymu. Kol neperskaičiau sakinio
    Kaip žmonės pasakytų, jis šeimą valdė geležiniu kumščiu.
    Nu kam tokią fainą istoriją reikėjo sugadinti tokiu tiesmukiškumu? Jau buvau įsitraukus į tą pasaulį, jau laukiau, kas ir kaip vyks ar bus pasakojama, ir taip bac, grąžina į realų pasaulį, kuriame tai tėra konkurso darbas. Na gerai, galvojau, tebūnie, gal toliau skaitydama kaip nors pamiršiu ir sugebėsiu vėl įsitraukt į kažką sukurto. Ne, ir vėl primena man apie temą. Ir dar kartą. Ir dar. Tai net nežinau, pats kūrinys šiaip tikrai neblogas, bet visa skaitymo atmosfera susigadino.

    3. Ir man dar tik…
    Idėja visai nieko, pats kūrinys irgi parašytas neprastai. Kitaip sakant, nesistebiu, kad šis kūrinys yra balsavimo favoritas. Net ir tema apžaista su “pirštinuotų rankelių” paminėjimu. Bet vat kad tos aksominės pirštinės aš ir nemačiau. Baisi situacija, teroras – taip. Bet bent jau man istorijoj kvepėjo tik geležiniu kumščiu/valdymu. Tai aksominei priedangai kažko tikrai pritrūko. Gal kokio nors brainwasho, kuriuo gyventojai buvo įtikinti, kad va, kažkas čia negero vyksta, o realiai imperatoriui tiesiog smagu, kai šalis karo nusiaubta.
    Ir kas dar labai atkreipė mano dėmesį (neigiamai), tai pavadinimas. Taip, skaitant susieja tas siurprizas, kad “man dar tik 18”. Bet kuo jaunas pagrindinio veikėjo amžius turi reikšmės pačiai istorijai? Juk pasakojama beveik visą laiką apie tai, kaip nustekenta šalis, o ne kiek daug šitas veikėjas patyrė. Su šiek tiek kitokiu istorijos pateikimu, būtų viskas labai suėję, bet dabar man tiesiog nelimpa. Jeigu būtų pasakojama, kad va, pats nužudžiau tiek ir tiek žmonių, buvau liudininkas krūvos imperatoriaus mūšių, kitaip sakant, apie jo paties stipriai karingą patirtį, jo amžius turėtų reikšmės – nes skaitytojas susikoncentruoja ties tuo, kie išgyvenęs ir patyręs yra veikėjas, ir tada yra nustebinamas, kad toks žiaurus pasaulis, kad tokia patirtis pas tokį jauną žmogų. Arba, sakyčiau, netgi jei jis būtų tą mergaitę ne išgelbėjęs, o nužudęs (kad ir kaip žiauriai tai skambėtų), vėlgi skaitytojas galvotų – oho, jaunutę mergaitę žudyt jau reikia, o pats dar šiek tiek vaikas, ypač, kad tai darytų – tikrai žiaurus pasaulis, kad tokie dalykai klostosi.

    4. Viskas, ko trūko…
    Nu ir kas čia per mada su tais daugtaškiais ir klaustukais pavadinimuose? Na, aname kūrinyje dar buvo suprantamas, nes paimtas sakinio gabalas ir padaroma intriga, kuri yra esminis aspektas toje istorijoje. O čia tai primena paauglišką madą bet kokį sakinį, kuris duoda nors šiokią tokią aliuziją į nutęsimo galimybę, užbaigti daugtaškiu. Ir tuo labiau, kad vėlgi, ar tikrai tas lietaus trūkumas buvo toks svarbus šitoj istorijoje? Sąsaja dar mažesnė negu 3-iojoje istorijoje.
    Nemanau, kad reiktų suteikti tas kodines pirmąsias raides, kai jos vis tiek greitai bus paaiškinamos, tuo labiau, kad jų atskleidimas nieko ypatingo nesuteikia. Vat jeigu tos raidės vos ne kaip koks kodas veiktų, tai gal… Tuo labiau, jeigu W reiškia Wabalą, tai kodėl ne V? Jeigu lietuviškai, tai lietuviškai, o jeigu užsienietiškai, tai užsienietiškai.
    Temos ir vėl nelabai radau. Jos įtraukimas už logikos ribų neišlindo, bet ir nemačiau, kodėl ji turėjo būti svarbi toje istorijoje. Tas komiškas tiesioginis temos minėjimas, gal ir visai būtų pritikęs, jeigu jis iš tiesų būtų buvęs komiškas.

    5. Raudonai juoda kaukė
    Temos įkorporavimas – vienas iš tų retų atvejų, kai kabintis galiu nebent prie detalių. Pati istorija – lyg ir nieko, bet tiesiog kirba nemažai atskirų mažų dalykėlių. Kai kurių net nemokėčiau paaiškinti, o kai kurie yra per daug detalės, kad juos būtų verta nagrinėti po vieną, bet bendrai paėmus, tiesiog toks neatitikimo jausmas persekiojo skaitant. Kažkas tiesiog vis nelipo kartu.

    6. Žuvies gyvenimas
    Na, pirmas dalykas, kuris labai krenta į akis, tai jeigu nebūčiau iš anksto žinojusi, kad buvo norima perteikti, kokia gamta atrodo graži ir nuostabi, bet iš tikrųjų kokia žiauri (autorius prieš atsiųsdamas darbą, klausė, ar tokia interpretacija leistina), išvis sakyčiau “kuuuuuur gi čia ta tema”. O ir kažkaip čia daugiau buvo aplinkos stebėjimas, negu žiaurumo parodymas. Jeigu bendrai domina šita gamtos žiaurumo tema, patarčiau pasidomėti vabzdžių gyvenimu – yra labai baisių dalykų su skruzdėm ir grybeliu arba su lervom ir varlėm.
    Long story short – idėjiškai visai ir patiko, bet su temos išpildymu truputį kebloka.

    7. Intrigų karalystė
    O čia autoriui jau turiu už ką velnių atrašyt. Visų pirma, neparašė AZ nicko ir kitų kontaktų, ir emailu neatsiliepia. Antra, kūriny pridėjo krūvą eilučių, kurios turi būti italics, bet spjovė į tai, kad buvau prašiusi iš anksto paruošti bb kodu (dalis kitų irgi to nedarė, bet pas juos bent jau žodis ar du, o čia bala žino kiek), tad viską turėjau keisti pati. Tuo labiau, kad tų italics visiškai nereikėjo. Tiesiog ten buvo autoriaus kalba.
    O dabar apie patį kūrinį. Žiaurumas ir geležinis kumštis – viskas aišku, akivaizdu, ir netgi per daug. Tiek daug, kad net nebemalonu skaityti buvo. Bet šitą dar nurašau skonio reikalui, kažko visai netinkamo neįžvelgiau, vis tiek forume vaikai nesilanko. Tiesiog tai nebuvo būtina. Kaip ir kūrinyje numeris 1, pagrindinė mintis pasakyta kūrinio gale

    Štai kokie apgaulingi gali būti žmonės.. Atrodo geri, šaunūs. Bet tai gali būt tik aksominė kaukė, po kurios slepiasi geležinis, tirono veidas..
    Bet pačioje istorijoje to matėsi tik dalis. Realiai nebuvo to viešo apsimetinėjimo geručiais ir geranoriškais.
    O ir, kiek pamenu, su gramatika reikėtų padirbėti. Bet bendrai paėmus tiesiog visas kūrinys labai nesmagus buvo, toks greitomis prabėgo, kaip kas ką išniekino ir nukneckino, ir še jums.

    8. Mirties akyse
    Šito kūrinio tiesiog nesupratau. Tema perteikta daugiau manipuliacijom, apsimetant tiesmukišku, o ne žiaurumu prieš gerumą, bet čia irgi daugiau skonio reikalui nurašau. O pagrinde man tiesiog kūrinyje pritrūko aiškumo – kodėl tarp tų dviejų tas konfliktas? Kuo ta moteris tokia reikšminga? Apskritai, kas vyksta? Suprantu, kad norima palikti intrigą skaitytojui, ir dažniausiai tai yra geras dalykas, bet čia tiesiog reikia neperlenkti lazdos ir nepalikti kūrinio tokio, kurį supranta tik autorius.

    9. Gilio išpažintis
    Visų pirma, dėkui autoriui, kad normaliai pasirūpino italics teksto dalimis. Tuo labiau, kad jautėsi, jog jos ten ir turi būti, ne taip, kaip kūrinyje numeris 7. O paties kūrinio išsamiai nagrinėt nesinori, tik šiaip nuomonę.. Man galbūt norėjosi šiek tiek daugiau tų tėvo negerų veiksmų ar istorijos – suprantu, kad į žodžių kiekį reikia išsitekti, bet galima tada šiek tiek nuo laidotuvių aprašymo ar ceremonijos nuimti. Bet šiaip tai puiku – tema, nors ir paaiškėja tik link kūrinio galo, tikrai yra, nukrypimų nuo jos nematau, su gramatika viskas taip pat tvarkoj, o kūrinys irgi visai įdomus. Tai vat jeigu šitą istoriją pratęsi į kažką daugiau (nes tikrai yra kur), duok žinią, norėsiu paskaityt.

    10. Baltas melas
    Na, teko perskaityti du kartus, kad normaliai suprasčiau, kas čia kam ką padarė ir kas iš tikrųjų blogas. Arba galbūt tiesiog pirmą kartą skaitant nebuvau pakankamai susikaupusi. Tema išpildyta tikrai gerai, bet pačioje istorijoje yra kelios spragos: jeigu jis buvo plėšikas, kaip dabar pasidarė karalius? Kaip jis iškart galėjo susiprasti, kad ten būtent jo plėšikai buvo? Būtų paminėtas kaimo pavadinimas ar panašiai, suprasčiau dar, bet ir tai – jeigu jau jie ale porelė, tai negi jis neturėtų būt žinojęs, iš kokio kaimo jo mergužėlė kilusi? Ir kokio velnio jis iškart sutiko pats nusinuodyt? Juk karalius, kas su šalim darysis? Ir atgailaut tikrai ir kiti būdai tinka. Na, žodžiu, yra kur padirbėt prie šito darbo, tikrai, bet bent jau tema gerai perteikta.
    Urameshi, Iemon-dono!

  16. #14
    Rimtas forumo narys

    CemyCemy avataras
    Įstojimo data
    2009 06 25
    Vietovė
    Kėdainiai-Vilnius
    Įrašai
    157
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    12
    O galima komentuot savo darbą? Ta prasme paaiškinti ko kiti nesuprato ir pnš.

  17. #15
    Citata Autorius CemyCemy Žiūrėti skelbimus
    O galima komentuot savo darbą? Ta prasme paaiškinti ko kiti nesuprato ir pnš.
    Vardan anonimiškumo, siūlyčiau tik balsavimui pasibaigus.
    Urameshi, Iemon-dono!

  18. #16
    Rimtas forumo narys

    CemyCemy avataras
    Įstojimo data
    2009 06 25
    Vietovė
    Kėdainiai-Vilnius
    Įrašai
    157
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    12
    Tai tada gerai labai

Puslapis 1 iš 4 123 ... PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •