Vėžliukas Juro buvo dar labai jaunas vėžlys, bet nepaisant savo amžiaus jis šiąnakt pirmą kartą patyrė ką reiškia nemiga. Jis gyveno vidury vandenyno esančioje saloje, jos paplūdimyje ir labai skyrėsi nuo kitų vėžlių. Juro nemokėjo plaukti ir net nebandė mokintis, nes nematė prasmės tai daryti. Viskas ko jam reikėjo buvo prie pat: jo jaukus ir patogus guolis, maistas, kurio jam užtektų visam gyvenimui, be to užviską labiau jam patiko degintis saulėje kurią jis taip mylėjo, o jos čia buvo tikrai daug. Taigi eilinį kartą saulei leidžiantis Juro prisivalgęs nusprendė eiti į savo guolį ir pamiegoti. Gulėdamas valandų valandas jis nekantriai laukė kada pagaliau jį užklups miegas, bet nieko nevyko. Galiausiai netekęs kantrybės jis susinervavo ir nusprendė pirmą kartą per savo gyvenimą naktį išeiti į lauką pavaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru. „Gal lengviau bus atsipalaiduoti ir užmigti“- pagalvojo vežliukas. Lėtai, gan bijodamas, nes nežinojo kaip laukas atrodo naktį ir kas ten vyksta, jis išlindo ir tai ką pamatė, jį pribloškė ir pakeitė Juro gyvenimą visiems laikams. Jis pirma katrą išvydo milžinišką, bet neapsakomai gražų nakties dangų ir begalybę žvaigždžių jame. Pastebėjęs, kad viena iš ryškiausių ir gražiausių žvaigždžių žiūri tiesiai į jį, Juro paraudo ir jo širdį apėmė švelnus ir šiltas jausmas, kuris lėtai pasklido po visą kūną nešdamas laimę ir džiaugsmą. Vėžliukas įsimyli. Taip Juro nenuleisdamas akių ja grožisi visą naktį ir kaip gali kovoja su nuovargiu, kuris vis stipriau jį gaubia ir migdo. Vežliukas kovoja ne vien dėl žvaigždės, bet ir dėl jausmo, kurį ji jam suteikia. Galiausiai artėjant rytui, Juro nebeatlaiko stipraus nuovargio spaudimo ir užmiega, tikėdamasis ją dar išvysti. Atsimerkęs vėžliukas pašoka ir apsidairo ieškodamas žvaigždės. Apžvelgęs visą žydrą dangų porą kartų nuliūsta ir atsisėdęs žiūri į lėtai besileidžiančią saulę.
–Taip ir maniau, kad tai buvo sapnas,-nusivylęs pasakė Juro. -bet kodėl jis turėjo baigtis!?-sušuko jis.
Iš to sielvarto vežliukas pradėjo verkti ir pirmosios jo gyvenime ašaros nukrito ir įsigėrė į smėlį. Tuo metu saulė vis žemiau leisdamasi, galiausiai paskęsta giliam vandenyne. Kol Juro verkė, visiškai sutemo ir pamažu atsirado pirmosios žvaigždės nakties danguje, bet jis to dar nematė. Nusprendęs eiti miegoti Juro pakėlė galvą ir išvydo tą patį vaizdą kaip vakar naktį, milijardus žvaigždžių. Ašarotomis akimis jis naršė dangų ieškodamas jos ir galiausiai rado.
-Tai tu!-sušuko Juro.-Tu grįžai!!!
Iš tos laimės jis vėl pradėjo verkti.
-Jeigu tai sapnas, aš niekada nenoriu pabusti!-sušuko jis.- Aš noriu su tavimi būti amžinai!
Daugiau Juro nieko nesakė, tik visą likusią naktį grožėjosi ir džiaugėsi, galėdamas vėl būti su ja. Tada jo laimę sudrumstė šviesa sklindanti iš kitos vandenyno pusės. Tai buvo kylanti saulė. Juro pastebėjo, kad jei lendant visos žvaigždės dingo ir jis pasijuto siaubingai, nes nieko negalėjo padaryti.
-Ne,ne,ne! Ką tu darai! – sušuko jis kylančiai saulei.
-Prašau susitikime ir šiąnakt, nes dabar tikrai žinau, kad tu buvai ne sapnas! –tai viskas ką Juro spėjo pasakyti žvaigždei prieš jei išnykstant šviesėjančiame danguje.
Dalį dienos vėžliukas praleido galvodamas kodėl taip nutiko ir kaip tai butų galima ištaisyti. Tas bjaurus jausmas, kuris vis primindavo apie tai, kaip Juro nieko negalėjo padaryti, jį graužė, kol galiausiai jis užmigo. Vėžliukas atsibudo dar gerokai prieš saulėlydį, ir vis dar galvodamas apie prieš tai nutikusį įvykį, nekantraudamas laukė nakties. Galiausiai saulei nusileidus viską apgaubė tamsa. Buvo daug tamsiau negu įprastai ir danguje matėsi tik kelios žvaigždės. Viena iš jų buvo Juro žvaigždė.
-Kaip šaunu, kad tu atėjai – nudžiugo jis.- bet kur visos kitos žvaigždės?
Kelėta minučių vėžliukas taip sėdėjo nieko nesuprasdamas, kol galiausiai suprato, kad dabar pats tinkamiausias metas atsiprašyti.
-Atsiprašau – pasakė Juro. – atsiprašau už tai kad jūsų neapgyniau...
Kurį laiką buvo visiškai tylu. Vežliukas pasijuto nemalonei ir norėjo viską paaiškinti žvaigždei. Jausdamas gėdą, nuleido akis ir pasakė:
- Atsiprašau už tai kad jūsų neapgyniau – garsiau pakartojo.- bet aš negalėjau, aš nežinojau kaip.
Juro pakėlė akis norėdamas pasižiūrėti kaip į tai reaguoja žvaigždė ir pamatė, kad ji po mažu slepiasi už tamsaus debesies.
-Ne prašau nepabėk, pabūk su manimi! –sušuko jis.- aš kažką sugalvosiu, prižadu!
Matydamas, kad žvaigždė neišlenda iš už debesies, vežliukas pradėjo smarkiai galvoti. Po kiek laiko pastebėjęs, kad toks galvojimas žvaigždei nepakankamas ir ji vis dar tūno už debesies, jis pradėjo dar stipriau galvoti, kad jei pridavęs savo planą jis dar bent kartą šiąnakt ją pamatytų. Taip galvodamas visą naktį, vėžliukas pradėjo nervintis, kai pradėjo justi, kad netrukus pradės kilti saulė. Tada, būtent tą momentą jam šovė puiki, bet beprotiška mintis. Pakėlęs akis aukštyn jis tik spėjo pamatyti iš už debesies išlendančią žvaigždę, kuri tuoj pat išnyko saulės spinduliuose. To Juro užteko suprasti, kad žvaigždė sutiko su tokiu jo planu ir jam atleido.
-Taip! – sušuko jis.- metas pradėti!
Įlipęs į vandenį Juro pradėjo bandyti plaukti, bet jo nuostabai, nieko neišėjo. „Kaip keista, visiem kitiem vėžliam išėjo iš pirmo karto“- pagalvojo jis. Nusprendęs, kad jam nesiseka dėl to, kad čia per sėklų jis pabandė gilesnę vietą. Juro iš visų jėgų bandė plaukti, bet jam nesisekė, geriausiu atveju sugebėjo išsilaikyti paviršiuje. Po kiek laiko jėgos išseko ir vėžliukas pradėjo grimsti. Supratęs, kad jei nieko nedarys, baigsis blogai jis sukaupė visas likusias jėgas ir pasiekęs smėlėtą dugną nuėjo juo link kranto.
-Aaaahhhhhhhhh!- išlindęs iš vandens godžiai įkvepė Juro.- uh, huh, huh,huh, nadau-uuh nedaug trūko huh, huh ir būčiau žuvęs.- giliai dūsaudamas pasakė jis.
Vis dar bedūsaudamas jis atsigulė ant nugaros ir pasižiūrėjo į žydrą dangų. Iš siaubo jis net sustingo. Vėžliukas tik dabar suprato, kas nutiko ir kaip tai galėjo baigtis. „Aš darau tai dėl žvaigždės, bet... Bet ar verta? Juk aš galėjau... mirti...“ –susimastė jis. Po kelių akimirkų Juro susiraukė.
-Tai aišku kad verta!- sušuko jis.- juk tai ne betuokia žvaigždė, o mano, mano žvaigždė ir aš ją myliu!
-Atleisk man!- sušuko Juro tikėdamasis, kad žvaigždė jį girdi.- atleisk už tai, kad aš toks silpnas... Bet nebijok! Aš nepasiduosiu, dėl tavęs padarysiu viską, VISKĄ!!!
Po tokio pasisakymo Juro dar gerą pusvalandį mėgino plaukti, bet galiausiai pasijutęs visiškai išsėkės nuėjo miegoti. Atsibudo jis naktį ir iškart pagalvojo: jau naktis? Pala jau naktis!? Žvaigždė! Aš jos nepasitikau! O jeigu ji įsižeidę, jeigu aš ja įskaudinau ir ji nebenorės manęs matyti?! Jeigu tai tiesa, visa gyvenimą negalėčiau sau atleisti! Pilnas tokių minčių Juro išbėgo į lauką ir apsidžiaugė. Žvaigždė, jo žvaigždė vienintelė švietė tamsiam nakties danguje.
-Tu atėjai! –sušuko jis su akyse besikaupiančiomis džiaugsmo ašaromis.- tu atleidus viską atėjai manęs palaikyti.
Juro pravirko. Po kiek laiko nustojo ir pakėlė akis į žvaigždę.
- Nebijok aš stengsiuosi, stengsiuosi iš visų jėgų,-ryžtingai pasakė jis.- dėl tavęs, tik dėl tavęs!
Visą tą naktį Juro vis bandė ir bandė. Nepaisant to, kad jam labai nesisekė, jis nepasidavė, kol galiausiai:
-Žiūrėk!- sušuko Juro žvaigždei.- man pavyko! Aš plaukiu!
Juro džiaugėsi ir buvo toks laimingas, kad galvojo niekas visame plačiame pasaulyje negalėtu tos laimės sugadinti, bet tada:
-O, ne! Kodėl visą laiką atsirandi pačiu blogiausiu metu!?- surėkė jis kylančiai saulei.
Pamatęs, kad žvaigždė jau išnyko vėžliukas pagalvojo: kagi... bent jau galiu eiti pailsėti... Ir vos pasiekęs savo guolį, užmigo. Atmerkęs akis Juro vėl aplink išvydo vien tamsą. „Jau naktis? VĖL?! Tikiuosi saulė nusileido ne senei, kitaip galiu nespėti...“-pagalvojo. Išlindęs į lauką jis nusivylė ir nuliūdo, nes danguje nebuvo nei vienos žvaigždės. Nepaisant to vėžliukas vis tiek nuėjo vandens link ir susikaupė.
-Kagi... Atėjo metas.O jeigu nepavyks?.- Tyliai savęs paklausė Juro.
Tuo metu jo žvilgsį patraukė vandenyje atsispindinti švieselė. Jis apsidžiaugęs pakėlė akis į dangų ir išvydo ją, savo žvaigždę.
-Ką aš čia kalbu? Kaip man gali nepavykti, kai ji stebi ir palaiko mane.- nudžiugo ir nusijuokė Juro.
-Aš tai darau dėl MŪSŲ!!!- sušuko jis ryžtingai žiūrėdamas į žvaigždę.
-Tik dėl mūsų...-tyliai pasakė sau vėžliukas ir įšokęs į vandenį pradėjo plaukti į beribį vandenyną.
Juro norėjo surasti tą vietą iš kurios saulė išnyra ir neleisti jei to padaryti, kad galėtu grožėtis ir būti su savo žvaigžde amžinai.
Atsakyti cituojant
Bookmarks