Citadelė
XX.
Atėjau iš niekur.
Nežinau iš kur aš atėjau,
Bet čia dabar esu, čia kur atsiradau.
Pakėlęs savo žvilgsnį aš į dangų, juodą lyg anglis debesį matau,
Taip arti lyg krentantį į žemę nuo sunkios, didžios naštos...
Nuleidęs žvilgsnį sau po kojom
Matau išvien purvus ir menką su jais sumaišytą žolę.
Trispalvis molio, žemių, kraujo purvas man tarp rankų slysta
Slysta tarp kojų, akių, alkūnių, kelių, pirštų.
Pažvelgęs ten kur labiausiai akys krypsta,
Į peizažą tiesiai prieš mane,
Kur stovi šalta beribė tuštuma
Tarp dangaus ir žemės palikta,
Matau kaip dygsta mažos dėmės jos tolumoje
Kas jos? Ar jos tikros ar tik mano galvoje?
Nes šiame viesūlų pragare, neįmanoma yra tikra gyvybė.
Žiūriu tolyn ir ištiesiu staiga rankas, kai suprantu
Kad tai ta pati jėga kur viską griauna ir naikina pakeliui.
Tai žmonės bėga, rėkia iškeltais ginklais
Ir vėl per naują maišo žemę su purvais.
Ir į mane jie lekia lyg žvėriški nasrai,
Jie arba mane plėšys arba sutryps mano kaulus su jau kruvinais moliais...
Jei kam patiko arba nepatiko prašau pakomentuokite, ką manot.
Atsakyti cituojant
Autorius lialia
Mėgstami