Egzošysto animeralliui mane visgi įkalbėjo parašyt fanfiction'ą. Na, tai parašiau remdamasis vienu mano mėgsamiausių anime, Mushishi. Kadangi šitas fanfiction'as laimėjo pirmą vietą (kai konkurse dalyvavo tik du kandidatai, lol xDDD), galiu tipo jaustis svarbus ir jį įdėti pasidalinimui su jumis. So, here is the shit itself:

Spoileris:
Mesdama paskutinius spindulius ant tankių, ūksmingų girių už tolumoje melsvėjančių kalnų leidosi saulė. Keli senyvi kareivos su pasigėrėjimu žvelgė žemyn į šį kraštovaizdį, lyg matytų jį paskutinį kartą. Bet staiga idilė išgaravo – kai kas neįtikėtinai keisto užkliudė vieno kareivio akį ir jis pašokęs ėmė rėkti, rodydamas žemyn, į girių tankmę.

Vingiuotu miško takeliu, supami bruzgynų ir neįsivaizduojamai žalių šimtamečių eglių greitai žingsniavo du žmonės. Vienas iš jų, nors būdamas kaip kaimiečiui neįprastai intelektualios išvaizdos, savo paprastu kimono ir tamsiais plaukais neatrodė itin išsiskiriančiai, bet to negalima buvo pasakyti apie antrąjį. Balti plaukai, uždengę vieną akį, keisti, suvaržantys aprėdai, kurių dėka jis priminė užjūrio barbarą, smilkstanti suktinė dantyse – visa tai bylojo apie šios žmogystos neįprastumą.
- Atvykau kaip galėdamas greičiau, Adašino. Tad gal pagaliau pasakysi, koks reikalas?, – išpūsdamas dūmus į praskrendantį vabzdį dalykiškai tarė baltaplaukis.
- Bėda ta, jog nežinau ir pats, – atsakė Adašino – na, išskyrus tai, ką man pasakojo aplinkinių kaimų seniūnai ir ką mačiau savo akimis. O tai nėra daug, Ginko. Prieš dvi savaites vietinis medžiotojas pastebėjo iš čia sklindančius tirštus dūmus. Savaime aišku, sukvietė žmones į pagalbą – jei Jošidos kaime prasidėjo gaisras, delsti negalima. Bet apylinkės gyventojams dar nespėjus iki čia nusigauti, dangų nutvieskė neįtikėtinai ryškus žalias blyksnis.
- Jau ima darytis įdomu, - atitarė Ginko.
- Palauk, čia dar niekai. Nuskubėję link Jošidos žmonės išvydo... štai ką.
Takelis priešais keliauninkus išplatėjo, bruzgynai prasiretino, atidengdami prarają, per kurią link kitoje pusėje esančios plynaukštės buvo permestas kabantis tiltas. Plynaukštėje vešėjo dar tankesnė giria.
- Nematau nieko neįprasto, - ramiai tarė baltaplaukis.
- Taigi, papraščiausia giria, jokių gaisro požymių. Tos girios vidury turėtų būti Jošidos kaimas. Bet eime toliau.
Adašino su Ginko žengiant pakabinamu tiltu vaizdas priešais juos ėmė keistis – giria pradėjo raibuliuoti tarsi vandens paviršius, kažkas iš jos gilumos vis žaliai blykstelėdavo. Žengus dar žingsnį, priešais juos buvusi plynaukštė pasikeitė visiškai – girioje šėlo gaisras, virto medžiai. Nežinia iš kur atsiradusius dūmus ir liepsnos karštį buvo vos įmanoma atlaikyti. Ginko tyliai švilptelėjo:
- Oho. Gerai, kad mane pakvietei, čia aiškiai mušio darbas. Tik įdomu, kokio... Kas nors bandė prasibrauti į girios gilumą?
Adašino niūriai pažvelgė į priešais siaučiantį gaisrą:
- Vienas. Iki šiol negrįžo.
- Na, mums turėtų labiau pasisekti, - linksmai tarė Ginko, žendamas link dar liepsnų neapimtos medžių properšos. Atsisukęs į Adašino nusijuokė:
- Nesijaudink gi taip – aš juk mušišis. Eime!

Kaime žemė maišėsi su dangumi – atrodė, jog netikėtai įsiplieskusios ugnies jau nebebus galima sustabdyti, tad suodiniems kaimo gyventojams beliko viena – stengtis išgelbėti svarbiausią savo turtą ir surasti, kaip pasprukti, nes lipsnos jau siautė Jošidą ratu. Seniūnas Matsuda, eilinį sykį iš šulinio keldamas vandens kibirą ir perduodamas jį šalia stovinčiam nuvargusiam kaimynui, su neviltimi stebėjo griūvančius namus, klausėsi vaikų klyksmų ir senolių dejavimo. Visas jų gyvenimas aplinkui byrėjo į šipulius. Vandens kibiras, per daugybę rankų pagaliau pasiekęs tikslą, ne ką tepagelbėjo – ugnis buvo pernelyg stipri. Staiga Matsudos akį kai kas patraukė – surikęs jis paleido šulinio veleną ir ėmė bėgti link liepsnojančio miško. Parkritusi ir, panašu, koją išsisukusi, prie pat liepsnojančių miško medžių verkė kaimo šventiko duktė. Matsudai iki jos likus keliems žingsniams, ant vargšo vaiko traškėdama griuvo didžiulė, liepsnojanti eglė. Seniūnas nieko nebegalėjo padaryti. Pagautas nevilties Matsuda susmuko ant žemės, pakėlė akis į dangų ir ėmė keikti dievus. Bet po kelių sekundžių jį apėmė keistas jausmas – lyg turėtų kai ką prisiminti, lyg šią akimirką jis jau būtų patyręs. Keisčiausia, jog šis jausmas nebuvo blogas – Matsuda jautė, jog jei prisimins tai, ką reikia, šis košmaras baigsis. Seniūnas kaip galėdamas įtempė atmintį – vienintelis vaizdas, kurį šiaip ne taip sugebėjo išsunkti iš savo pavargusio proto, buvo liepsnų viduryje lyg niekur nieko stovinti žmogaus figūra. Tas žmogus rankoje kažką laikė. Bet prisiminti iki galo Matsudai taip ir nepavyko – prisiuostęs dūmų jis nualpo. Prieš netekdamas sąmonės dar išgirdo: „Neškit jį į šventyklą! Jos gaisras dar nepasiekė!“

Šiaip ne taip prasibrovę pro degtantį mišką, Adašino su Ginko su siaubu stebėjo atsivėrusį panikos apimto kaimo vaizdą. Mediniai namai pleškėjo, žmonės iš ugnies jau pagautų namų tempė savo gerą, o suodini kaimo vyrai bandė bent kiek suvaldyti gaisrą šulinių vandeniu, nors ir taip matėsi, jog darbas bergždžias. Ginko reikšmingai pažvelgė į Adašino:
- Prieš kiek laiko, sakei, buvo pastebėti dūmai? Dvi savaites?
- Na taip... Čia tikrai dedasi kažkas keisto, - nutęsė šis. Staiga vienas iš kaimiečių prie šulinio pradėjo rėkti ir bėgti link degančio miško. Keliauninkų akis tuoj pat užkliudė tai, dėl ko tas žmogus metė savo darbą – prie pat didžiulės liepsnos pagautų medžių gulėjo ir bejėgiškai verkė maža mergaitė. Negaišdami nė sekundės Ginko ir Adašino taip pat pasileido jos linkui. Pribėgę prie vos keliomis akimirkomis anksčiau už kaimietį, jie šiaip ne taip spėjo patraukti mergaitę iš pavojaus zonos – ir pačiu laiku. Ten, kur ji ką tik gulėjo, traškėdama griuvo didžiulė, deganti eglė. Visi iki vieno kaimo žmonės atsisuko į keliauninkus, o pribėgęs kaimietis šūktelėjo iš palengvėjimo:
- Ačiū dievams! Dar akimirką ir ji būtų... Pala, kas jūs tokie? Jūs ne iš Jošidos.
- Prisistatysim vėliau, šiuo metu svarbiausia pasirūpinti mergaite – jos koją ir nudegimus būtina kuo greičiau sutvarkyti, - greitakalbe išbėrė Adašino.
- Bet mūsų kaimo gydytojas... žuvo vos prasidėjus gaisrui, - nusiminęs palingavo galva kaimietis.
- Na, jums pasisekė, aš taip pat esu daktaras. Adašino. O šis žmogus – mano draugas mušišis Ginko.
- Mušišis? Niekad negirdėjau apie tokią specialybę. Aš esu Matsuda, Jošidos seniūnas. Bet kokiu atveju, galim nešti ją tik į šventyklą – jos gaisras dar nepasiekė. Ei, Oguri! Pakeisk mane prie veleno! – šūktelėjo kitam kaimiečiui. Ginko pakėlė jau jėgų verkti nebeturinčią megaitę ir trijulė patraukė prie kaimo viduryje stovinčios Šinto šventyklos. Adašino su nerimu pažvelgė atgal – Jošidą supo uždaras gaisro žiedas, nebuvo matyti nė vieno kelio lauk.

- Sakote, atvykote mums padėti? – Matsuda nepatikliai paklausė prieš jį ramiai rūkančio keisto baltaplaukio pašaliečio. Švariose šventyklos patalpose apie lauke besitęsiantį chaosą galėjai spėti tik iš riksmų ir pro langus matomos raudonos pašvaistės. Šalimais, padedamas kelių kaimo moterų ir šventiko, Adašino tvarkė mergaitės žaizdas.
- Taip. Turiu pagrindo manyti, jog prie šio gaisro prisidėjęs mušis. O jei tai tiesa – jums gali padėti tik mano specialybės žmogus, - išpūsdamas tabako dūmus atsakė Ginko.
- Mušišis? Mušiai? Atleiskite, bet nė karto nesu girdėjęs panašių dalykų.
- Mušiai... na, tai ypatingi padarai. Nei augalai, nei gyvūnai, nei grybai. Daugelis žmonių su jais nekontaktuoja, net negali matyti. Bet šių sutvėrimų galimybės neišmatuojamos, o kartais susidūrimai su jais baigiasi tragiškai. Dėl to ir atsirado mušišiai, mano profesija – žmonės, matantys ir išmanantys mušius.
- O kuo tai siejasi su mumis?
- Ką tik sakėte, jog gaisras prasidėjo prieš kelias valandas. Aplinkinių kaimų žmonės teigia, jog dūmus matę jau prieš kelias savaites. Be to, neilgai trukus po to šiose vietose išvydo didžiulį žalią blyksnį. Tai aiškiai mušio darbas.
- Sunku patikėti, - šyptelėjo Matsuda, - Bet jūs ką tik išgelbėjote mūsų šventiko dukrelę, tad esate mano svečiai. Elkitės kaip išmaną tiek, kiek gyvuos mūsų kaimas. Panašu, tai truks gal dar valandą - kitą. Pasistiprinkite, - mostelėjo į ant nedidelio staliuko sukrautą maistą ir gėrimus, - vis tiek su savim neišsigabensim. Prašau atleisti, kad pasišalinu – kaip matote, visi dabar turime daugybę darbo.
Žemai nusilenkęs keliauninkams Matsuda išskubėjo gesinti gaisro. Baigęs tvarstyti mergaitę Adašino su Ginko pasistiprino.
- Ką apie visą tai manai? – paklausė Adašino.
- Labai keista. Mušiai nekelia gaisrų ar kitokio gamtos griovimo. Taip pat nesu girdėjęs, kad jie sugebėtų šitaip iškreipti laiką. Čia dedasi kažkas negero, - nutęsė Ginko, - Eime. Pamėginkim išsiaiškinti, kas čia dedasi.

Blykstelėjo ryški žalia šviesa. Išpiltas šalto prakaito Matsuda pabudo susapnavęs košmarą. Nors negalėjo prisiminti, koks jis buvo, vis dar lyg ir jautė aplinkui tvyrantį degėsių kvapą... Nors pala. Kvapas buvo tikras. Pašokęs iš lovos ir greitai apsirengęs Matsuda išbėgo laukan – aplink kaimą plytinti giria degė ir gaisras kuo toliau, tuo labiau plito. Po daugybės bergždžių bandymų užgęsinti ugnį, kuri jau spėjo nusinešti kelių kaimiečių gyvybes, prie šulinio veleno stovintis Matsuda su neviltimi suvokė, jog kaimo išgelbėti nepavyks. Liko tik mėginti išgelbėti vertingiausią savo turtą ir trauktis. Nors ši galimybė irgi darėsi vis menkesnė matant, kaip kaimą apsupo neįveikiamas liepsnų žiedas. Išvydęs pavojaus ištiktą šventiko dukterį seniūnas mėgino ją išgelbėti, bet jam nepavyko – ant jos užvirto degantis medis. Tuomet staiga Matsudą ir vėl nutvilė tas jausmas... Ir vėl? Taip, jis bandė kažką prisiminti... Kažką labai svarbaus, ko nepajėgė atsiminti jau labai seniai... Vienintelis dalykas, kurį Matsuda sugebėjo atgaminti, buvo liepsnose stovintis baltaplaukis žmogus, dėvintis keistus drabužius ir kažką laikantis rankoje. „Apsižvalgyk aplinkui. Nematai nieko keista? Prisimink, Matsuda. Prisimink, kas tu esi.“ – štai ką sakė tas žmogus. O gal aš jį tik sapnavau? Gal tai buvo mano vaizduotė? Tai pagalvojęs seniūnas neteko sąmonės.

Išėjusius iš šventyklos Ginko ir Adašino pasitiko jau pažįstamas vaizdas – chaose paskendęs kaimas. Aplinkui skambėjo riksmai, bėgiojo žmonės, bet ugnies jėga nepasidavė.
- Nors ir pavalgiau, nė kiek nepasisotinau, - ištarė gydytojas, - Na ką gi, nuo ko galvoji pradė-
Adašino sakinio viduryje nutrūko. Abu pašaliečiai su nuostaba stebėjo, kaip kaimo seniūnas, metęs šulinio veleną ėmė bėgti link prie degančių medžių gulinčios mergaitės – tos pačius, kurią jie ką tik buvo išgelbėję. Ginko linksmai švilptelėjo:
- Įvykiai kartojasi, che che che. Man regis, jau žinau, kas čia dedasi.
Tą pačią akimirką degantis medis užvirto ant mergaitės. Ginko ramiai nužvelgė sceną:
- Eime, padėsime seniūnui. Jei nesuskubsim, jis gali ten ir užtrokšt nuo dūmų.
- Kad ir ką tu žinai, norėčiau, kad pasidalintum su manim, - suniurzgė Adašino, - Nė velnio nesuprantu. O juk ta mergaitė...
- Nesijaudink dėl jos. Mes jai neiko negalėjom padėti... jau gana seniai, - mįslingai atsakė Ginko. Keliauninkai patraukė link suklupusio seniūno.

Kaimiečių padedami nutempę Matsudą į šventyklą, pašaliečiai įsitraukė į savo darbus: Adašino bandė gaivintį sąmonės netekusį seniūną, o Ginko rausėsi po krūvą rankraščių savo keliondėžėje. Jo pastangos nebuvo bevaisės – po kelių minučių intensyvaus knisimosi, Ginko ištraukė smulkiai prirašytą popieriaus lapą ir džiugiai šūktelėjo daktarui:
- Radau! Taip ir maniau, mes tikrai susidūrėme su šiuo mušiu... Norėjai atsakymų, Adašino – paskaityk.
Paėmęs iš Ginko lapą, gydytojas ėmė greitai jį skaityti su vis didėjančia nuostaba akyse. Galiausiai išsunkė:
- Ar tai reiškia... Jog Jošidos gyventojai... Prieš dvi savaites iš tiesų..?
- Taip, juk sakiau – jiems padėti nieks negali jau senokai. Vienintelis dalykas, ką dar galim padaryti – pamėginti išgelbėti mušį, - mąsliai ištarė Ginko, - Kaip matai, tai beveik neįmanoma, bet idėją turiu. Eime į lauką – laikas imtis to, dėl ko čia atėjome.

Už šventyklos sienų chaosas siekė kulminaciją – gaisro žiedas vis greičiau gniaužė kaimą, vienas po kito kaimiečiai susmuko užtroškę nuo dūmų, degantys medžiai krito ant taip pat liepsnojančių namų. Nors atrodė, jog mirtis laukia visų, dūmai ir ugnis dviems keliauninkams nedarė jokio poveikio. Po kelių akimirkų kažkas žaliai blykstelėjo ir ciklas prasidėjo iš naujo – giroje įsiplieskė gaisras, o kaimo gyventojai, kuriuos Ginko su Adašino ką tik stebėjo mirštančius, puolė bergždžiai jo gesinti.
- Ką ketini daryti? – Adašino paklausė įdėmiai beprotišką sceną stebintį mušišį.
- Parodyti jam tiesą. Nežinia, kiek laiko praeis, kol jis ją įsisamonins, bet pamėginti verta. Nors, galimas daiktas, tam reikės kur kas didesnio dirgiklio, negu aš galiu sugalvoti.
Stengdamiesi neatkreipti kaimiečių dėmesio Ginko su daktaru nuslinko link kaimą supančio ugnies žiedo. Beveik priėję degančio miško pakraštį jie išvydo kai ką, ko per skubėjimą nepastebėjo tik įžengę į Jošidą - ant samanų gulintį leisgyvį, sąmonę praradusį ir siaubingai sulysusį žmogų.
- Atpažįsti jį? – Paklausė mušišis daktaro.
- Taip. Čia juk tas tipas, kuris prieš keturias dienas išsiruošė patikrinti, kas čia dedasi, - skaičiuodamas nelaimėlio pulsą sumurmėjo Adašino, - Kodėl jis dar vis čia? Ir kodėl jis toks liesas?
- Manau, jau supratai, jog čionykštis „maistas“ iš tiesų nėra maistas. O dėl išvykimo... jis aiškiai bandė. Bet nežinančiam reikalo esmės vargiai pakaktų drąsos daryti tai, ką darysim mes, - atsakė Ginko.
- O tai yra..? – užsikėlęs leisgyvį vyrą ant pečių įtariai paklausė daktaras.
- Štai kas.
Ginko ramiausiai žengė į siaučiančių liepsnų vidurį – jos jam nedarė jokio poveikio. Adašino atsargiai sekė iš paskos. Tuomet mušišis aukštai iškėlė priešais save smulkiai prirašytąjį popieriaus lapą ir garsiai suriko:
- Jošidos gyventojai! Pažvelkit į mane!
Vienas paskui kito kaimiečiai su Matsuda priešakyje metė darbus ir su keistomis išraiškomis veiduose įsistebėlyjo į neįtikėtiną reginį. Baltaplaukis tipas, nekreipdamas dėmesio į nežmonišką karštį ir dūmus, tęsė savo kalbą:
- Apsižvalgykit aplinkui – nematot nieko keisto? Neužsimerkit tikrovei, įsidėmėkit mane. Pamėginkit prisiminti... prisiminti, kas esat.
Tai taręs, Ginko sviedė popierių į liepsnas. Ten jis ir pakibo – prieš visus gamtos dėsnius plevendamas ugnies sūkuryje, įstrigęs tarp žemės ir dangaus. Blykstelėjo žalia šviesa ir ciklas prasidėjo iš naujo. Ginko atsiduso:
- Eime iš čia. Dabar viskas priklauso nuo jo.
Mušišis ir nešinas leisgyviu vyru Adašino patraukė giria per pačias pragariškas liepsnas. Kai pagaliau atsidūrė kitoje prarajos pusėje, už jų nugarų siaučiančio gaisro nebuvo likę nė padujų.
- Kas dabar? – pūkšdamas po savo našta paklausė gydytojas.
- Liepk aplinkinių kaimų gyventojams nukirsti visus į plynaukštę vedančius tiltus. Kiokutaberošis nekenksmingas, bet netyčia užklydusiems smalsuoliams gali baigtis ir blogiau nei tavo nešuliui. Aš tikriausiai nedelsdamas keliausiu į šiaurę, mano darbas baigtas. O dėl mušio... sėkla pasėta, liko tik laukti, kol ji sudygs.
- Laukti kiek?
- Gal kelias dienas, gal dešimtmečius, o gal ir žymiai daugiau. Tiek kiek prireiks, - sukdamasis tabaką atsakė Ginko. Tuomet įdėmiai pažvelgė į Jošidos girią:
- Tiek, kiek prireiks.

Išpiltas šalto prakaito Matsuda pašoko iš lovos. Degėsiai? Taip... Išties dvokia degėsiais! Neilgai trukus visas kaimas suskubo gesinti sparčiai plintančios ugnies. Stovėdamas prie šulinio seniūnas suprato, kaip visa tai bergždžia, o tuomet pamatė parklupusią mergaitę. Bet jam dar nespėjus paleisti iš rankų veleno, kaimą sudrebino griausmingas, nenatūralus ūžimas. Matsuda lėtai pakėlė akis aukštyn, į dangų ir ėmė rėkti, nes išvydo kai ką neįtikėtinai keisto, kai ką, kas galėjo būti tik pavargusio proto kūrinys... Baimė dingo. Matsuda nustėro. Jis pagaliau iki galo prisiminė liepsnose stovintį baltaplaukį žmogų, jo žodžius, bei ore besisukantį tankiai prirašytą lapą. Taip, tai buvo prisiminimas, ne vaizduotės vaisius, kaip ir tai, ką jis išvydo danguje. Nekreipdamas dėmesio į šventiko dukrą, seniūnas pribėgo prie ugnies sienos toje vietoje, kur kadaise stovėjo tas keistuolis... mušišis? Taip, štai kaip jis save vadino... Priešais Matsudos akis sukosi Ginko seniai seniai paliktas popieriaus lapas. Seniūnas drebančia ranka jį paėmė. Tuomet ėmė skaityti:

Kiokutaberošis, atmintį ryjantis mušis
Gana dažnas ir nekenksmingas senų, spygliuočių miškų gyventojas. Savo tikruoju pavidalu Kiokutaberošis primena šiek tiek blykčiojančią žalios šviesos sankaupą, jo maitinimosi šaltinis – ryškūs užkluptų žmonių prisiminimai ir emocijos. Maitinimosi metu Kiokutaberošis pakeičia savo pavidalą į visiškai identišką atsiminimų turiniui, iš to kyla daug neapsišvietusių miško žmonių mitų apie klaidžiojančias girių dvasias. Visgi jei atsiminimai ir emocijos yra ypač stiprūs, tarkim, priešmirtiniai, labai retais atvejais šis mušis ima juos atkartoti nesibaigiančiu ratu. Daugelis mušišių mano, kad taip yra todėl, jog jis nebesugeba atskirti savo esybės nuo atsiminimų sukuriamos iliuzijos. Edo miesto mušišis Takajama teorizavo, jog vienintelis būdas šiam ratui nutraukti yra priversti mušio įkūnytus „personažus“ suvokti, kas jie iš tiesų yra. Jokie kiti metodai nepasiteisino.


Plykstelėjo žalia šviesa. Popieriaus lapas lėtai nusklendė ant tuščios miško laukymės samanų. Po akimirkos pagautas vėjo subyrėjo į dulkes, lyg būtų ištisų šimtmečių amžiaus.

Kareiviai iš nuostabos prisiplojo prie stiklo – apačioje plytinti senomis eglėmis apaugusi plynaukštė suraibuliavo lyg vandens paviršius, sekundei ją nušvietė gaisro atšvaitai. O tuomet tvykstelėjo neįtikėtinai ryški žalia šviesa ir viskas baigėsi. Kareiviams nespėjus atgauti žado, plynaukštė ir jos giria dingo už horizonto – imperatoriškoji bombonešių ir naikintuvų flotilė visu greičiu skriejo į rytus pasitikti savo lemties.