Vaikystės prisiminimai
Kiekvieną vasarą,
Ir rudenį kiekvieną.
Vis norisi, taip norisi,
Sulaukt žiemos, Kalėdų.
Tai vaikiška,
Ir tuo pačiu metu, tai – realu.
Aš su savim elgiuos, kaip su mažu vaiku,
Ir laukiu, kol atšvęsiu aš Kalėdas.
Praėjus vasarai ir rudeniui,
Sulaukiu aš žiemos.
Parodžius savo meilę šokolado pudingui,
Iš džiaugsmo jį suvalgau dėl šios lemtingos valandos.
Ateina pagaliau kita lauktoji valanda,
Ilgai man sėdint, skauda nugara.
Tas Kūčių vakaras, tai pragaras kažkoks!
Jūs duokite man dovanėlių tų, kas nors!
Praėjo kelios dienos,
Ir jau Naujieji Metai.
Ir pradeda į dangų skristi fejerverkai,
Ach, kokios gražios šventinės žiemelės dienos!
Na taip, praėjo šventės greitai,
Adrenalinas vis dar veikia.
Savaitę protas lyg nesavas,
Nenaudėlis sau pats kaip panas.
Ir supykau aš ant Dievulio,
Kodėl Tu žiemą padarei?
Nustosiu valgyt aš pyragą,
Nes nuotaiką sugadinai...
Išėjus iš mokyklos, einu,
Ir vis galvoju apie tai,
„Greičiau pavasaris ateitų,
Na, o žiema prapultų amžinai.“
O vasarai tikriausiai vėl atėjus,
Pradėsiu aš galvot, kad suklydau.
Ir pasakysiu: „Oi, kad man dabar žiemos užsinorėjus!“
Ir vėl aš užburtam, painiam svajonių ratele atsiradau...
Mėgstami