Puslapis 1 iš 4 123 ... PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 1 iki 16 iš 54

PEOPLE ERROR: Viktorijos Miyuki Ishihara kūryba

  1. #1
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17

    PEOPLE ERROR: Viktorijos Miyuki Ishihara kūryba

    POSŪKIS Į DEŠINĘ arba 13-ta lašo auka
    (patobulintas)
    _________________________________
    I DALIS

    Kaip norėčiau, kad vasaros atostogos truktų amžinybę. Nereikia eiti į mokyklą, visą dieną darai ką nori, kur nori ir su kuo nori iki pat vėlumos. Užmiegi po vidurnakčio, pabundi po vidurdienio... Tai pagrindiniai vasaros atostogų privalumai. Bet va trūkumas tas, kad kasdien turi klausytis tėvų erzinančio aiškinimo, jog reikia susirasti darbą, o ne dykaduoniauti lovoje ar tampytis po miestelį su draugais.
    Štai jau visą mėnesį nieko nedarau, tik miegu, valgau, žiūriu televizorių, sėdžiu prie kompiuterio ar už tėvų pinigus užkandžiauju desertais miestelio kavinėje su drauge Greta. Taip... Daug kas gali pagalvoti, jog esu vienturtė išlepinta mergaitė, bet taip nėra. Pavyzdžiui, visai neseniai švenčiau savo 17-ąjį gimtadienį. Ir be dovanų. Taip yra ne dėl kažkokių konkrečių priežasčių. Aš tiesiog nenoriu dovanų ir viskas. Aišku, švęsti tai švenčiau: toje pačioje kavinėje su ta pačia drauge Greta.
    Ir apskritai, nemėgstu savo gimtadienio. Noriu visada būti vaikas... Suaugęs vaikas... Žinau, skamba keistai, bet noriu būti vaikas, kuris atrodo kaip paauglys, bet giliai širdyje vis dar vaikas. O gal tiesiog bijau pasenti ir numirti? Ai... Nors šiaip, jo! Bijau pasenti, tada susiraukšlėsiu ir negalėsiu žiūrėti į veidrodį, nors ir dabar nesu itin žavi, kaip kad kaikurie sako. Ir mirti nenoriu! O kas nori? Nebent koks nors visiškas mulkis. Dar gi tiek turiu nuveikti šiame gyvenime !.. Hm... O ką nuveikt? Taigi, pirma reikia suplanuoti savo gyvenimą. Jis sudarytas ir iš praeities, ir iš ateities, ne tik ir dabarties. Analizuojant praeitį reikia kurti ateitį!
    Štai, Greta jau kelis metus yra suplanavusi savo gyvenimą. Ji nori būti detektyvė, slaptoji agentė ar kažkas panašaus. Tik panorėjus, ji gali viską sužinoti apie paprastą praeivį gatvėje. Aišku, daugiausia ji stebi tik vaikinus. Bet man patinka su ja bendrauti. Kartais, kai ji savo lūpomis sumala kokią nors nesąmonę, net prajuokina mane. Žinoma, tada ji ima niršti, dėl ko aš juokiuos iš jos. Ji teigia, jog tai yra menas turėti tokį aštrų protą ir regą, kaip pas ją. Net ir dabar sėdint kavinėje ji įtartinai nužiūri kiekvieną, įėjusį vidun.
    -Žiūrėk, Ema,-kreipėsi į mane Greta.- Čia tas vaikinas!
    Pažvelgiau į kavinėn įeinantį Gretos „numylėtinį“.
    -Čia tas būsimasis mūsų mokyklos naujokas?-paklausiau.
    -Taip. Jo vardas Erikas...-lydosi Greta.
    -Iš kur žinai?
    -Tikrinau paštą iškart po to, kai paštininkas dėjo jo laiškus į pašto dėžutę.
    -Tu knisaisi po svetimo žmogaus pašto dėžutę?-pašiurpau.
    -Aaa...taip. O kas čia tokio?
    -Na, nesvarbu. O jeigu ant voko užrašytas ne jo, o jo tėvo ar brolio vardas?
    -Jo tėčio vardas Saimonas, o brolių jis neturi.
    -Iš kur tai ištraukei?!
    -Dažniausiai žmonės savo svetainėse laiko įrėmintas savo šeimos nuotraukas.
    -Ir tu nori pasakyti, kad sugebėjai prasibrauti į jų namus?
    Greta nusišypsojo ir linktelėjo.
    -Ei! Kaip tau tai pavyko?
    -Paprastai! Apsimečiau sausainių pardavėja ir mane įsileido vidun. Kol sėdėjau svetainėje, o Eriko mama lipo į antrą aukštą, šaukdama „Saimonai, brangusis, užmokėk už sausainius, aš neturiu smulkių“, aš apžiūrėjau nuotraukas. Jos buvo daugiausiai Eriko ir jo tėvų. Reiškia, nei brolių, nei seserų jis neturi.
    -Tu nesveika, - nusijuokiau.
    -Gal gal, bet protinga,-šyptelėjo Greta.
    -Nenorėtum prieiti prie jo ir susipažinti dar artimiau?-paklausiau.
    -Ar aš? Aš?-pasimetė Greta.-Ne, ne... Aš neišdrįsčiau prieiti ir pasakyti: „Labas, gal galime susipažinti?“ Ne... Neišdrįsčiau.
    Aš šyptelėjau.
    -Bet gal kas nors kitas išdrįstų prieiti ir pasakyti: „Labas. Ta mergina nori su tavimi susipažinti“?
    Greta pažvelgė į mane ir išpūtė akis, sakydama:
    -Ne, tu negali!
    -O taip, aš galiu!
    Staiga pakilau nuo kėdės.
    -Ne, Ema, nedaryk to,-prašė Greta.
    Aš tik šyptelėjau ir nuėjau link sėdinčio Eriko. Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į mane.
    -Labas,-tariau.-Matai tą štai ten kampe sėdinčią merginą?
    Parodžiau pirštu į Gretą, kuri su meniu užsidengė veidą.
    -Na, taip,-tarė Erikas.-Pala, ji man primena sausainių pardavėją, kuri buvo pas mus prieš kelias dienas.
    -Tai nesvarbu. Tai štai. Ji nori su tavimi susipažinti... Tiksliau, tu nori su ja susipažinti... Tai yra...ji tave jau pažįsta... Ai, velniai griebtų! Tiesiog prieik ir prisėsk prie jos.
    Tada nieko nelaukusi išėjau iš kavinės. Ak, taip. Prieš tai dar žvilgtelėjau į išraudusią Gretą, kuri žvelgė į mane kaip į būsimą lavoną. Bet aš žinau, kad ji man dar padėkos.
    Kai grįžau namo, tėtis su mama pasikvietė mane į svetainę.
    -Kas yra?-paklausiau.
    -Emilija, kur buvai?-paklausė mama.
    -Na... Kavinėje, kaip ir visada.
    -Vat būtent,-nuo sofos atsistojo tėtis.-Tu nieko daugiau neveiki, tik sėdi toje kavinėje.
    -Baikit! Nejau ir vėl pradėsit man kvaršint protą, kad susirasčiau darbą?
    -Bet, mieloji, tau reikia susirasti darbą,-tarė mama.-Gi negali visomis dienomis elgtis kaip tinginė.
    -Aš dar kartą kartoju, nereikia man jokio darbo!
    -Jei taip,-tarė tėtis,-tai gali krautis daiktus ir tučtuojau važiuosi pas močiutę Izabelę.
    -Ką?-nustebau.-Pas tą beprotę?
    -Jokia ji ne beprotė!-sušuko mama.-Ji...tiesiog kitokia nei kiti.
    -Bet mama. Paskutinį kartą ją mačiau, kai man buvo septyni metai, ir tai buvome vos akimirkai užvažiavę. Ji manęs nė neatsimins!
    -Atsimins,-tarė tėtis.-Ji visada viską puikiai atsimena. O dabar nesiginčyk, keliauk į savo kambarį ir dėkis daiktus.
    -Bet...
    -Jokių „bet“ !-sušuko mama.
    Velniava! Dabar visas atostogas teks prasėdėti tame miestelyje, kur gyvena močiutė Izabelė. Aš net nepamenu kaip ji atrodo! Bet ką jau padarysi... Verčiau prasėdėsiu ten, nei eisiu dirbti.
    Nuėjau į savo kambarį ir veidu griuvau į lovą. Taip... Mano tėvai žiaurūs. Juk tai tikra kankynė visą vasarą praleisti su sena išprotėjusia moterimi! Tik vienintelį dalyką prisimenu, tai kai močiutė pasakojo, apie ką galvoja katės. Ir tokių nesąmonių turėsiu klausytis visą vasarą. Jūs įsivaizduojat kaip tai nuobodu? Tikriausiai ir pati išprotėsiu; o vasara tikrai atrodys amžina, todėl imsiu maldauti Dievo, kad kuo greičiau ji pasibaigtų.
    Vakare man paskambino Greta. Kaip aš ir sakiau, ji ėmė man dėkoti dėl to, ką šiandien jos labui padariau kavinėje.
    -Net neįsivaizduoji, kaip aš tau skolinga,-tarė ji.
    -Ir kaip sekės?
    -Nuostabiai! Erikas toks nerealus! Man atrodo, aš įsimylėjau... O be to, jis neturi merginos!
    -Bent tu laiminga,-atsakiau nusiminusiu balsu.
    -O kas yra?-paklausė Greta.-Nejaugi tėvai ir vėl kniso protą dėl darbo?
    -Dar blogiau! Jie išveža mane pas močiutę Iabelę visai vasarai!
    -Šį vakarą?!
    -Taip! Taigi, tai paskutinis mano ir tavo pokalbis. Tas miestelis yra gana tolokai nuo miesto, dėl to ten blogas ryšys, tai vargu ar galėsime susiskambinti, nebent labai trumpai kalbėtumėme.
    -Bet... Bet... Bet ką aš darysiu be tavęs? Tu man kaip ištikimasis Votsonas Šerlokui Holmsui. Gal visgi apsigalvosi? Gal susiraskim darbą kartu? Bus linksmiau...
    -Kas jau kas, bet darbo aš nesieškosiu. Juk pameni, kas atsitiko, kai dirbau mamos pažįstamos bibliotekoje?
    -O taip! Tas knygų kalnas, kurį tu suvertei, buvo išties įspūdingas,-nusijuokė Greta.
    -Ei!-pasipiktinau.-Aš juk netyčia!
    -Tiek to. Pasiilgsiu tavęs, brangioji Ema.
    -Gi nemirštu,-nusijuokiau.-Bet aš irgi pasiilgsiu tavęs.
    Netrukus į kambarį įėjo tėtis.
    -Neškis savo krepšius į automobilį-tarė jis ir išėjo.
    -Tai ką...-tariau Gretai.-Metas atsisveikinti.
    -Sėkmės, Ema. Nepasenk pati tarp senukų ir nepamiršk manęs!
    -Gerai gerai. Tu irgi nepamiršk manęs. Ate.
    -Ate.
    Jėzau Kristau! Dar niekada nebuvo taip sunku atsisveikinti, kaip dabar. Įsikišau mobilųjį telefoną į kišenę, sugriebiau krepšių krūvą ir sunkiai tempiau juos iki automobilio. Kai jau sėdėjau jame, vis žvelgiau pro langą į mūsų namą. Dar niekada taip liūdnai nesijaučiau. Atrodė lyg išvažiuočiau kažkur labai labai toli visam gyvenimui, arba lyg sužinojau savo mirties datą ir dabar nenoriai laukiu tos dienos. Rodės, kad tuoj pravirksiu.
    Neužilgo jau buvome kelyje. Aš kas penkias minutes erzinau tėvus klausinėdama, ar jau atvažiavome.
    Buvo jau tamsu. Beveik nieko nesimatė. Matėsi tik ta kelio dalis, kurią apšvietė mūsų automobilio šviestuvai. Be to, man rodos, tėčiui tuoj trūks kantrybė nuo mano klausinėjimo.
    -Ar mes jau atvažiavome?-niūriai sumurmėjau, žvelgdama pro langą į tamsą.
    -Taip!-sušuko tėtis, o aš net pašokau.-Štai... Posūkis į dešinę... Tai keliukas, kuris veda tiesiai į miestelį, kuriame gyvena tavo močiutė Izabelė.
    Pažvelgiau pro priekinį stiklą. Mes lėtai pasukome į dešinę ir ramiai važiavome tuo keliu. Žinokit, dar niekada gyvenime taip keistai nesijaučiau...

  2. Ačiū MinaTo dėkojo
  3. #2
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    II DALIS

    Įvažiavome į miestelį. Kaip tik tuo metu iš jo išvažinėjo automobilis, kuriame, kaip pastebejau, sėdėjo tik du žmonės priekyje – moteris ir vyras. Pats miestelis tikrai atrodė ramus, tylus, bet tuo pačiu ir paslaptingas. Keliai beveik visiškai tušti, tik vieną kartą pravažiavo automobilis. Kur ne kur namų languose vis dar matėsi įjungtos šviesos.
    Netrukus sustojome.
    -Štai ir atvažiavome,-nusišypsojo mama.
    Aš išlipau iš automobilio ir pažvelgiau į namą, šalia kurio sustojome. Pamenu aš jį! Dar vaikystėje taip į jį žvelgiau, kai buvome užvažiavę vos porai minučių. Namas dviejų aukštų, po langais matyti kruopščiai prižiūrėtas gėlių darželis, o už namo – sodo medžių viršūnės.
    Patebėjau, kaip viename lange įsijungė šviesa, o poto įsižiebė ir lauko žibintai. Į kiemą išėjo iš laimės išsišiepusi senyva moteriškė. Taip, tai močiutė Izabelė, kuri iškart pribėgo prie mamos.
    -Dukrele!-sušuko ir apkabino ją.-Kaip džiugu tave matyti!-Tada pažvelgė į mane ir priėjo.-O! Emilija, ir tu čia! Dvylika metų nemačiau tavo žavaus veidelio.
    Močiutė pabučiavo man į kaktą ir stipriai apkabino.
    -Oho! Dar mano vardą atsimeni?-tariau ir su rankove nusivaliau kaktą.
    -Aišku atsimenu! Kaipgi pamiršiu savo mylimiausią anūkę? Taigi, ir kokie vėjai jus čia atpūtė?
    -Atvežėme Emiliją atostogoms,-atsakė mama.
    -Negali būti! Kaip džiugu tai girdėti,-nusišypsojo močiutė.-Užeikite vidun.
    Tėtis paėmė mano krepšius, o močiutė pagriebė mane už rankos ir visi suėjome į namus.
    Jėzau… Viduje taip pat nieko nepasikeitė: daugybė antikvarinių baldų, ivairių augalų, taip pat žmonių ir gvūnų statulėlių bei milžiniška knygų lentyna.
    -Jauskis kaip namie,-šypsojos man močiutė.-Palaukite, tuoj išvirsiu arbatos.
    -Ne, mama,-tarė maniškė.-Mes su Benu jau važiuosime. Rytoj anksti keltis į darbą, reikia išsimiegoti.
    -Va štai tau…-nusiminė močiutė.-Tada leiskite, mes su Emilija jus išlydėsime.
    Tėtis sukrovė mano daiktus šalia laiptų į antrą aukštą ir tada visi keturiese išėjome laukan. Prieš išvažiuojant mama pabučiavo man į dešinį skruostą ir tarė:
    -Būk gera.
    -Ir padėk močiutei, jei jai to reikės!-pro automobilio pravirą langą sušuko tėtis.
    -Taip ar taip nebus ką veikti,-sumurmėjau.
    -Nepergyvenk, Emilija,-tarė močiutė.-Mes tikrai turėsime ką veikti, ir tau tikrai nebus nuobodu.
    Kurgi ne… Bus “labai” linksma…
    Netrukus tėtis užvedė automobilį, pamojavo mums pro langą, apsisuko ir nuvažiavo. Buvo keistoka žvelgti į tolstančią mašiną ir stovėti vakaro tyloje, kol galop jos nesutrukdė močiutė Izabelė:
    -Einam vidun, Emilija. Lauke jau taip tamsu!
    -Juk nepagrobs manęs niekas,-nusijuokiau.
    -O ką gali žinoti. Nežinia, kas per padaras slepiasi vakaro tamsoj.
    Močiutė keistai šyptelėjo ir, paėmusi mane už rankos, nutempė į namus. Žinokit, nuo tų jos žodžių pajutau, kaip nakties šaltukas nemaloniai pakuteno man nugarą.
    -Mieloji,-tarė močiutė,-paimk savo daiktus ir užlipk į antrą aukštą. Ten yra trys kambariai. Rinkis kurį nori. O kol tu susidėsi daiktus, aš išvirsiu arbatos.
    Linktelėjau galvą. Susigriebiau savo visus krepšius ir vos nevos užsiropščiau laiptais. Hm... Kurį kambarį pasirinkti? Ir kuris yra močiutės? Na, nesvarbu. Tiesiog pasirinksiu tą, kuris yra geriausias.
    Pasirinkau patį galinį antro aukšto koridoriaus kambarį, kuris turi atskirą tualetą ir vonią, be abejo. Kambarys gana jaukus. Čia yra lova, spinta, stalas, spintelė, lentyna ir didžiulis krėslas. Ir jokio televizoriaus?! Košmaras…
    Rūbus pasikabinau į spintą, kitus reikmenis sudėjau į lentyną ar spintelę vonioje. Tada nusileidau į apačią pas močiutę. Ši jau buvo svetainėje, sėdėjo minkštame fotelyje ir gurgšnojo arbatą, užkasdama sausainiais. Ant nedidelio staliuko stovėjo ir mano puodelis su garuojančia arbata. Atsisėdau šalia močiutės į kitą fotelį, paėmiau nuo arbatos įkaitusį puoduką ir gugrštelėjau. Mmm… skanu. Tikrai skanu! Taip ir norisi pagirti močiutę. Bet ne… negirsiu. Kitaip atrodytų, jog susitaikiau su tuo, kad mane čia ištrėmė visai vasarai. Močiutė Izabelė turi mane suprasti. Juk ji gyvena šiuolaikiniame pasaulyje ir žino, kad paaugliams sėdėti pas močiutes yra tikra kankynė. Nors, apžvelgus jos “antikvariatą”, pasakyčiau, kad ji kątik iš praeities.
    Bet ta milžiniška knygų lentyna tikrai įspūdinga! Pastačiau savo puodelį ant staliuko, atsistojau ir priėjau prie lentynos. Ėmiau akimis apžiūrinėti knygas, bet kolkas jų neliečiau. Hm… “Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos”, “Visa tiesa apie magiją”, “100 įdomiausių neatskleistų paslapčių”, o taip pat daugybė veikalų apie astronomiją. Kas per..?
    -Ir tu visa tai skaitai?-paklausiau močiutės, nė neatsisukusi į ją.
    -Ne,-atsakė ji, o aš tada atsisukau į ją ir pamačiau, kaip ji šyptelėjo.-Kam skaityti tas knygas, jei ir taip viską žinau?
    -Viską viską?-nustebau.
    -Viską viską! Gali patikrinti.
    Ištraukiau vieną knygą, nuo kurios iškarto pasipylė vos pastebimos dulkės. Na, pažiūrėsim, ką čia moka močiutė. Atverčiau knygą.
    -Na,-tariau močiutei.- Tai tada pasakyk, kas parašyta knygoje “Antikvaro pasakojimai apie vaiduoklius ir kitos šiurpios istorijos” 165-ame puslapyje nuo antros pastraipos?
    -Klausykis…”Tylūs Afrikos stepės garsai man atrodė lyg priešo sėlinimas. Kokį pustuzinį kartų buvau bepraradęs savitvardą ir jau norėjau paleisti kulką į tamsesnes šešėlių sankaupas, kurios atrodė įgaunančios keistas formas, bet tada dar buvau tvirtų nervų, nepasidaviau...“
    Neįtikėtina! Močiutė viską sakė žodis žodin! Ir dar taip vaizdžiai, su intonacija! Net akis išpūčiau, o močiutė sakė toliau:
    -“Apie vienuoliktą patekėjo mėnuo: galėtumėte pamanyti, kad pasidarė geriau, bet ne, nė kiek. Tik dar kitokių baimių prasidėjo. Žinot, kokia baugi gali būti mėnesiena; tai nenatūrali šviesa, ir aš iš dalies tikiu, kad žmonės sako, kad mėnulyje gyvena blogis…” Toliau pasakoti?
    -Ne, ne… Užtenka… Bet… Bet kaip tau tai pavyksta?!
    -Aš jau sena. Kai per visą gyvenimą perskaitai knygą po keliasdešimt kartų, atsimeni kiekvieną smulkmeną, net ir tą įbrėžimą 138-ame puslapyje.
    Atverčiau jį. Velniai griebtų! Ten tikrai buvo įbrėžimas puslapio kamputyje! Ei! Gal ir man pradėti skaityti knygas?
    Padėjau knygą ten, kur ji ir gulėjo. Tada atsisėdau atgal į fotelį, paėmiau puodelį ir atsigėriau arbatos. Svetainėje buvo visiškai tylu. Iš tiesų, net nežinojau, ką sakyti močiutei. Ji tiek daug skaito! Tikriausiai net ir už mane protingesnė, nors šiais laikais kaip tik mokslas labiau pažengęs, dėl to jaunuoliai turėtų būti protingesni už savo senelius, kurie neaišku ar išvis baigę mokyklą. Bendrai, pažvelgus į visą tą šlamštą apie magiją, raganavimą, vaiduoklius ir ateivius, nepasakyčiau, kad močiutė turi kitų kokių nors mokslinių knygų. Bet štai astronomijos pagrindų pas ją tikrai daug.

  4. Ačiū MinaTo dėkojo
  5. #3
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    III DALIS
    ______________
    Kai visiškai sutemo, užlipau į savo naująjį likinąjį kambarį ir susiruošiau miegoti. Užsidėjau naktinę suknelę ir atsiguliau. Maniau, jog tikrai bus sunku užmigti naujoje aplinkoje, bet visgi akimirksniu užmigau. Tačiau vidury nakties pabudau nuo triukšmo ant stogo. Tiesą pasakius, net išsigandau. Maniau, gal koks didelis paukštis nutūpė, bet ne… Garsai nesiliovė. Gal vagys?!
    Pakilau nuo lovos, pasiėmiau spintelėje prie lovos gulėjusį prožektorių ir išėjau. Na, taip. Pirma reikia perspėti močiutę. Iki šiol nežinojau, kuriame kambary ji miega. Tyliai priėjau prie vieno kambario, žvilgterėjau – tuščia. Nuėjau prie kito kambario – taip pat tuščia. Velniai griebtų! Kur ji prapuolė?
    Nors man kinkos drebėjo, bet visvien nuėjau link palėpės. Kopėčios į palėpę buvo nuleistos. Keista... O gal tai močiutė ten užlipo? Bet naktį?
    Tyliai užlipau į palėpę, apsižvalgiau. Joje buvo pilna įvairių senienų, dar senesnių už močiutės antikvarinius daiktus, išstatytus po visus namus.
    Vėl pasigirdo kažkokie garsai ant stogo. Patebėjau, kad stogas turi nedidelį langelį, kuris buvo praviras. Pagriebiau seną medinę lazdą ir tyliai nužingsniavau link to langelio. Bijojau. Tikrai bijojau. O jei ten tikrai vagys? Kas tada? O jei jie dar ir ginkluoti? Nors tikrai labai bijojau, bet kojos mane visvien nešė link langelio. Kai stovėjau šalia jo, baimė kažkodėl visiškai dingo. Iškišau galvą pro langelį ir apsižvalgiau. Visai netoliese mačiau ant stogo sėdinčio žmogaus kontūrus. Kai iškėliau prožektorių, pažinau jį. Juk tai močiutė!
    -O! Emilija!-linksmai sušuko močiutė.-Tu irgi nemiegi?
    -Močiute, o ką tu čia darai? Kaip išgąsdinai mane! Nedaryk taip daugiau.
    -Atleisk, kad neperspėjau. Bet aš beveik kiekvieną naktį čia praleidžiu.
    -Kaip tai?-nustebau.- Kiekvieną naktį? Tai kada tu miegi?
    -Beveik niekada, -šyptelėjo močiutė.-Kaip įmanoma miegoti, kai matai tokį nuostabų vaizdą?
    Močiutė pakėlė galvą aukštyn ir pažvelgė į dangų. Pažvelgiau ir aš. Dangus buvo nusėtas ryškiai blyksinčiomis žvaigždėmis. Švietė milžiniškas pilnas mėnulis. Tikrai atrodo nuostabiai!
    -Ei,-staiga tarė močiutė.-Lipk šen ir sėsk šalia! Pamatysi, tai dar labiau nuramina nei miegas.
    Mečiau į šalį lazdą, padėjau prožektorių ant grindų ir užlipau pas močiutę ant stogo. Tiesa, mano koja šiek tiek slystelėjo, bet man už rankos tvirtai pagriebė močiutė ir padėjo atsisėsti šalia.
    Va dabar galiu matyti ne tik dangų, bet ir pusę miestelio! Tiesa, neryškiai, bet arčiausiai esančius namus įžiūrėjau gana gerai.
    -Močiute?-kreipiausi.
    -Taip, širdele?
    -O kokie kaimynai? Draugiški?
    -O taip!-sušuko močiutė.-Beveik visi aplinkiniai yra gana tolerantiški.
    Močiutė parodė pirštu į kitapus gatvėje esantį namą.
    -Štai ten gyvena labai miela tavo bendraamžė Ana. Jau rytoj galėsi su ja susipažinti.
    Tikiuosi ji ne tokia… na, keista, kaip mano močiutė: turiu omeny, pasisėdėjimą naktimis ant namo stogo ir žvaigždžių stebėjimą visą naktį. Bet apsižvalgius, visų namų stogai visiškai tušti, išskyrus mūsų.
    Pažvelgiau į dangų. Rodės, žvaigždės dar labiau spindėti pradėjo. Ieškojau kažko toje beribėje erdvėje. Bet negalėjau suprasti, ko.
    Staiga močiutė pagriebė man už rankos.
    -Emilija, žiūrėk!-tarė ji ir ištiėsė pirštą į dangų.-Matai tą ryškią ryškią žvaigždę virš mėnulio?
    Pažvelgiau, sustingau tam, kad pavyktų įžiūrėti.
    -Turi omeny tą, kuri, rodos, mažėja?
    -Ir ne rodos, o tikrai ji mažėja. Stebėk, kas bus toliau.
    Mes su močiute užtilome ir sustingome, žvelgdamos į vieną ir tą patį tašką danguje. Jutau, kaip vėjas man kedeno plaukus, girdėjau, kaip kažkur toli kniaukė katinas, o visai prie pat girdėjau močiutės kvėpavimą ir savo širdies dūžius. Op! Staiga, žvaigždė, kurią stebėjome, dingo.
    -Kaip čia taip?!-sušukau.
    -Matai? Čia dažnai taip būna. Jeigu danguje pamatai gestančią žvaigždę, tai reiškia, kad kažkur pasaulyje miršta žmogus.
    -Kai nėra kas veikti, arba kai kankina nemiga, dažnai stebiu žvaigždes,-tariau.-Bet dar niekada gyvenime neteko regėti gestančios žvaigždės.
    Močiutė pažvelgė į mane, keistai šyptelėjo ir pasakė:
    -Eik vidun. Šalta. O be to, tau reikia išsimiegoti.
    Grįžau į kambarį ir atsiguliau į lovą. Šį kartą taip greitai neužmigau. Galvoje mano “proto draugas” uždavinėjo įvairius klausimus, susijusius su šiuo miesteliu ir močiute. Visiškai nepažinojau jos. Tai buvo tas pats, kas susitikti su nematytu giminaičiu paieškų tarnybos pagalba. Visa tai ir neleido man užmigti. Varčiausi lovoje gana ilgai. Jau ketinau eiti močiutės prašyti kokių nors migdomųjų, bet tuo pat metu ir užmigau.

  6. Ačiū MinaTo dėkojo
  7. #4
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    IV DALIS
    _________________
    Ryte, kai pabudau, greitai persirengiau ir susitvarkiau. Nulipau į sveitainę, bet močiutės ten neradau. Pažvelgiau į ant sienos kabantį laikrodį: 10-ta valanda ryto. Tada nuėjau į virtuvę. Joje kaip tik močiutė kepė blynus.
    -Labas rytas,-pasisveikino močiutė, išgirdusi mano žingsnius, bet nė neatsisukusi.
    -Labas rytas, močiute.
    -Kaip miegojai?
    -Visai neblogai.
    Tiesą sakant, nors naktį buvau pažadinta nuo garsų ant stogo ir išblaškyta nuo miego, ir nors vėliau sunkiai galėjau užmigti, bet miegojau tikrai gerai.
    -Matai? Sakiau, kad žvaigždžių stebėjimas nuramina,-tarė močiutė ir atsisukusi šyptelėjo.-Valgysi blynus?
    -Žinoma!-atsakiau su šypsena veide.
    Sėdau prie stalo ir, kai močiutė į lėkštę įdėjo blyną, pasipyliau ant viršaus uogienės.
    Po pusryčių močiutė pasiūlė kartu nueiti į parduotuvę. Iškart sutikau, neatsisakiau. Norėjau apžiūrėti miestelį, o ėjimas į parduotuvę – gera proga tai padaryti.
    Močiutė tiesą sakė: miestelio gyventojai buvo tikrai draugiški. Kiekvienas praeivis maloniai nusišypsodavo ir pasisveikindavo su močiute. Viena moteris net sustabdė mus ir paklausė močiutės, žvelgdama į mane:
    -Izabele, ar tik tai ne tavo anūkė?
    -Be abejo!-smagiai atsakė ši.
    Na, o tada ana pradėjo kalbėti, o kaip gerai, kad pagaliau nusprendžiau aplankyti močiutę, o kokia aš žavi ir t.t. ir pan. Bla! Bla! Bla! Jau maniau, kad ilgai užtruksim taip stoviniuodamos. Juk žinot kaip būna. Kai susitinka dvi geros draugės (senos draugės), kalbos tęsiasi ilgai ir nuobodžiai. Tačiau močiutė ilgai neužsibuvo. Greitai palinkėjo tai moteriškei geros dienos ir, griebusi mane už riešo, nutempė tolyn.
    -Sena tavo draugė?-paklausiau.
    -Taip,-atsakė močiutė.
    Ji, rodos, suprato, jog man pasirodė keista, kad močiutė nėra mėgėja ilgai pašnekėti su senais draugais, todėl tarė:
    -Nemėgstu ilgai stovėti ir kalbėti su žmonėmis. Tai užima pernekyg daug laiko, o mes ir taip turime ką veikti.
    Ji šyptelėjo ir mes nuėjome toliau.
    Priėjus parduotuve, pamačiau, jog ji nėra didelė… Kaip ir pats miestelis. Vienoje pusėje šalia parduotuvės buvo automobilių aikštelė, o kitoje – parkas. Močiutė paprašė, kad, kol ji apsipirks parduotuvėje, palaukčiau parke.
    -Gerai, bet ar tau nereikės pagalbos tempiant maišus?-paklausiau.
    -Nejuokauk, Emilija!-nusijuokė močiutė.-Aš dar ne tokia sukriošusi senė, kad nesugebėčiau patempti maišų.
    Kas jau kas, bet ginčytis su senu žmogumi viešoje vietoje tikrai nenorėjau.
    Nuėjau į parką ir atsisėdau ant suoliuko. Apsižvalgiau. Tai gana tyli ir tvarkinga vieta. Visai netoliese vyras vedžiojo senbernarą, kažkur tolėliau girdėjau linksmus vaikų balsus. Pastebėjau, kaip taku link mano pusės eina jauna moteris, už rankos vesdamasi mažą mergaitę. Tik staiga ši, pamačiusi mane, ėmė tempti už moters palaidines, rėkdama ir pirštu rodydama į mane:
    -Mama! Mama, žiūrėk! Nauja mergaitė!
    -Dukrele, tyliau, negražu pirštais rodyti į nepažįstamą žmogų,-liepė moteris, tada dirbtinai man šyptelėjo.-Labai atsiprašau.
    Nieko neatsakiau. Mane nustebino gan keistas šių miestelėnų elgesys. Regis, čia visi žmonės taip puikiai visus pažįsta, kad iškart nustemba, pamatę į miestelį atvykus naują gyventoją.
    Netrukus iš parduotuvės grįžo močiutė. Paėmiau iš jos pilnai prikrautus krepšius ir kartu žygiavom namo. Pusę kelio tylėjome, nepratarėme nei viena nė žodžio. Aš buvau susimąsčiusi, ir, rodos, močiutė tai pastebėjo.
    -Apie ką galvoji?-paklausė.
    -Na… Galvoju apie miestelį,-drąsiai atsakiau.- Negalėtum ką nors apie jį papasakoti? Apie žmones, praeitį, dabartį.
    Močiutė nusijuokė:
    -Tu velniškai primeni mane vaikystėje,-tarė, bet šypsena nuo jos veido staiga dingo.-Nepergyvenk, mieloji. Turėk kantrybės. Greitai viską sužinosi. Tik ne dabar… Ne dabar.
    Slepia? Kodėl? Nejaugi miestelio istorijoje turi būti kažkas slepiamo? O gal tai tiesiog “pagal močiutės charakterį”? Pastebėjau, ji mėgsta būti paslaptinga. Bet negaliu suprasti, ar tai dirbtinis ar natūralus jos būdo bruožas.
    Kai grįžome namo, išsiruošėme pas kaimynus – pas tuos, kuriuos minėjo močiutė naktį sėdėdama ant stogo. Perėjome per visiškai tuščią gatvę, priėjome prie kaimynų namo. Tada močiutė paskambino į durų skambutį. Duris atidarė šviesiaplaukė moteris.
    -O, Izabele. Užeik užeik!-tarė ji ir pažvelgė į mane.-Emilija? Čia tu? Kaip malonu tave pagaliau pamatyti! Močiutė man tiek daug apie tave pasakojo.
    -Pastebėjau,-šyptelėjau.
    Mudvi įėjome vidun. Skirtingai nuo mano močiutės namų, šios ponios namuose nemačiau jokio antikvarinio ar šiaip pasenusio daikto.
    -Ana!-sušuko namų šeimininkė.-Nusileisk žemyn! Turime svečių.
    Išgirdau laiptais sparčiai lipančio žmogaus žingsnius. Atsisukau jų pusėn ir pamačiau link mūsų artėjančią šviesiaplaukę merginą. Tikriausiai tai Ana.
    -Ooo! Nejaugi tai močiutės Izabelės anūkė Emilija?-paklausė ji šypsodamasi.
    Jau tiesiau jai savo ranką, norėdama pasisveikint, bet ši staiga mane apkabino.
    -Džiugu tave matyti,-tarė ji ir atsitraukė.-Tavo močiutė daug pasakojo apie tave. Aš Ana. Malonu susipažinti.
    -Aš Emilija, kaip jau žinai. Man taip pat malonu,-nusišypsojau.
    -Einam į mano kambarį. Mes būtinai turime susibendrauti.
    Ana pagriebė mane už rankos ir ėmė tempti link laiptų. Aš dar atsisukau į močiutę, bet ši man tik šypsojosi.
    Uau! Ana tiesiog trykšta energija ir man žūtbūt norėjosi išpešti ją iš jos, nes jaučiausi šiek tiek mieguista.
    Kai įėjau į Anos kambarį, ši iškart pasiklojo lovą ir ant jos gulėjusį ausinuką pasidėjo ant spinteles.
    -Atleisk už netvarką,-atsiprašinėjo ji.- Mėgstu ilgai pasivartyti lovoje, o, be to, neisitikėjau sulaukti tokių svečių.
    -Nieko baisaus,-atsakiau.-Aš pati nesu linkusi greitai keltis iš lovos ir juo labiau tvarkytis.
    Apžiūrėjau kambarį. Erdvus ir jaukus. Dar jaukesnis pasidarė, kai Ana praskleidė užuolaidas ir rytiniai saulės spinduliai, rodės, tiesiog perskrodė visą kambarį. Čia tvyrojo miestietiška atmosfera. Tiesa, trūko televizoriaus bei kompiuterio.
    -Trūksta televizoriaus ir kompiuterio, taip?-lyg perskaičiusi mano mintis paklausė Ana.
    Norėjau ekspromtu kažką atsakyti, tačiau ji atsakė už mane:
    -Taip. Miestiečiui gali pasirodyti keista, jog namuose nėra nei televizoriaus, nei kompiuterio. Tiesiog šio miestelio beveik nepasiekia joks televizijos kanalas ar internetas. Tačiau šių dalykų mums nė nereikia. Atprantam nuo jų ir tai neatrodo kaip kažkokia būtinybė.
    -Taip. Suprantu,-sumurmėjau.
    Nors ne. visiškai nesuprantu kaip įmanoma visam miesteliui būti be televizijos ar interneto. Juk tai tas pats, kas būti atskirtam nuo pasaulio, nežinant, kas jame išties vyksta.
    -Tačiau,-tęsė Ana,-vienintelė vieta, kur gali naudotis internetu, yra miestelio biblioteka. Ten dažnai nueinu, norėdama atsisiūsti kokios nors muzikos.
    Oho! Nors viena vieta. Galėsiu bent su Greta susisiekti.
    -Ir nebejoju, kad jau šiandien norėsi aplankyti tą biblioteką,-nusijuokė Ana.
    Taip pat nusijuokiau ir linktelėjau.
    -Bet, kol neišgersi su manimi arbatos, nė vienu žingsniu neleisiu kelt kojos iš šių namų.
    -Būtinai išgersiu su tavimi arbatos,-šypsojaus.
    Kol gėrėme arbatą, turėjau puikią progą pažinti Aną. Dabar gyvena tik su mama. Tėtis išvykęs dirbti į užsienį, todėl kartais jai jo trūksta. Pagal charakterį Ana pasirodė kiek panaši į Gretą. Taip pat smulkiai ir entuziastingai aiškino visas pastebėtas smulkmenas. Pasakojo apie miestelio mokyklą bei jos mokytojus ir mokinius. Tačiau, kai ėmiau klausti apie miestelio nusikalstamumą, Ana pasirodė pernelyg sukaustyta. Skirtingai nuo Gretos, ji nelabai noriai kalbėjo apie miestelio nusikaltėlius. Ji tepapasakojo tik apie smulkias vagystes, o kai paklausiau, ar miestelyje vyksta žmogžudystės, ji pakilo nuo krėslo ir sušuko:
    -Dievaži! Visai pamiršom apie biblioteką! Ji užsidaro 9-tą valandą vakaro, tad reikia paskubėti.
    Ana teisi. Net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas. Buvo jau beveik 7-ios valandos vakaro, taigi su Ana greitai susitvarkėme puodelius ir išėjome iš kambario.
    -Tik būkit atsargios,-tarė mano močiutė prieš mums išeinant.

  8. Ačiū MinaTo dėkojo
  9. #5
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    V DALIS
    ________________________
    Išėjus iš namų, su Ana pajudėjome gilyn į miestelį. Kai priėjome kelio išsišakojimą, kurio dešinioji kelio pusė vedė link parduotuvės, mes pasukome į kairiąją pusę, kuri, pasak Anos, veda link bibliotekos. Kai priėjome kelio posūkį ir pasukome dešinėn, jau iš tolo galima buvo matyti dar vieną kelio išsišakojimą, o priešais jį – antikvaru dvelkiantį pastatą – biblioteką.
    Kai įėjome vidun pro didžiules duris, atsidūrėme prieškambary, kuriame buvo įrengta rūbinė… Tuščia, be abejo. Juk vasara!
    Tada su Ana įėjome pro kitas duris į pačią bibliotekos galybę. Neįtikėtina! Tokia milžiniška patalpa su tiek daug knygų lentynų! Gyvenime nemačiau tokios didžiulės bibliotekos.
    Ana pasisveikino su bibliotekininke, kuri sėdėjo šalia durų iš dešinės pusės prie stalelio ir skaitė kažkokį seną žurnalą ar knygą. Ši tik linktelėjo.
    Kairėje pusėje prie lango stovėjo pora stalų su senais gerais draugais – kompiuteriais. Visą kitą patalpų dalį sudarė dviem eilėmis išstatytos didžiulės knygų lentynos. Tiesa, pačiame gale buvo dar vienos durys su užrašu “Skaitykla”. Bet ne tai man buvo svarbu, o už kelių žingsnių nuo mūsų esantys kompiuteriai. Su Ana priėjom prie jų ir aš prisėdu prie to, kuris jau buvo įjungtas.
    -Tai,-tarė Ana,-palieku tave čia, o aš pasiknisiu lentynose. Gal ką gero paskaityt susirasiu.
    Ji paliko mane vieną. Aš įsijungiau savo elektroninį paštą ir ėmiau rašyti laišką Gretai:

    Labas! Labas! Labas! Kaip pasiilgau tavęs! Kaip tu laikaisi? Kaip sveikata? Kaip reikalai su Eriku? Atrodo, dar vakar tik matėmės, bet jaučiuos, lyg būtumėm nesimačiusios jau visus metus.
    Šiuo metu randuosi miestelio bibliotekoje- vienintelėje vietoje, kur galiu naudotis internetu. Ir apskritai šiame miestelyje jaučiuosi keistai. Visiškai nieko apie jį nežinau. Jeigu čia būtum, tikrai kaip tikras detektyvas būtum jau seniai viską sužinojusi.
    Tiesa, susipažinau su bendraamže Ana. Ji gyvena priešais mano močiutės Izabelės namus. Labia keista, bet gan įdomi asmenybė. Kaip ir mano močiutė, beje. Apskritai kiekvienas daiktas, dulkelė ar žmogaus žvilgsnis dvelkia paslaptingumu. Jaučiuosi, lyg būčiau atskirta nuo pasaulio ir atsidūrusi visiškoje nežinioje. Bet tai dar tik pirma diena… O laukia visa vasara! Dievulėliau! Išprotėsiu…
    Nepamiršk, pasiilgau taves be galo. Kol kas tiek. Pasistengsiu dažniau rašyti, jei pavyks. Myliu tave. Iki.


    Kai išsiunčiau laišką, iškart išjungiau internetą, tačiau tada į galvą toptelėjo viena mintis it teko jį vėl įjungti. Pamaniau apie šį miestelį sužinoti internetinėje svetainėje “Google”. Suvedžiau miestelio pavadinimą į laukelį ir paspaudžiau “Ieškoti”. Negali būti… Visiškai jokios informacijos apie miestelį. Tuščia!
    Staiga kompiuterio ekranas išsijungė. Net krūptelėjau. Ėmiau junginėti kompiuterio ir monitoriaus mygtukus, bet ekranas visvien neįsijungė. Akies krašteliu pažvelgiau į bibliotekininkę. Ji vis dar skaitė. Jei ji pastebėtų, kad sugadinau kompiuterį, lieptų mokėti pinigus, o tai būtų ne itin maloni žinia močiutei.
    Nusprendžiau susirasti Aną ir kuo greičiau dingti iš čia. Tyliai pakilau nuo kėdės ir nuėjau link lentynų. Ėjau nuo lentynos prie lentynos, bet Anos neradau. Nusprendžiau jos paieškoti skaitykloje.
    Nuėjau link jos durų. Kai priliečiau rankeną, rodės, lyg būtų trenkusi elektra tiesiai į pirštus, todėl šiek tiek atšoku. Tačiau tai neatbaidė manęs nuo bandymo įžengti vidun. Dar kartą uždėjau delną ant durų rankenos, pasukau ir atidariau patalpos duris be jokių netikėtų staigmenų. Įėjau vidun ir apsižvalgiau. Anos nebuvo. Ir apskritai skaitykla buvo tuščia, išskyrus dešinėje patalpos pusėje prie lango sėdintį berniuką. Tai buvo maždaug 8-erių metų berniukas, kuris vartė kažkokią knygutę nuolat linguodamas priekin ir atgal. Tas lingavimas kiek priminė psichinio ligonio, o, be to, berniukas buvo vienas, todėl tai privertė mane prieiti prie jo. Nors mano žingsniai buvo gana garsūs, bet berniukas nė netsisuko į mane.
    -Labas,-šypsodamasi pasisveikinau.
    Jis visvien nepažvelgė į mane. Rodės, jog jis kaip robotas buvo užprogramuotas taip sėdėti ir linguoti.
    -Ką čia skaitai?-klausiau.-Ir kur tavo tėveliai?
    Pažvelgiau į knygutę, kurią vartė berniukas. Iš neprofesionalių “vaikiškų” piešinų nuprendžiau, jog tai mažų vaikų piešinių rinktinė. Netrukus berniukas nustojo linguoti ir įdėmiai žvelgė į vieną piešinį. Jame buvo nupiešti trys žmonės. Matyt, vyras ir moteris, tarp kurių jiems į rankas buvo įsikibęs vaikas – jų sunus. Pastebėjau, kaip ant popieriaus lapo tekštelėjo ašara, tada antra, trečia… Ir vaikas ėmė verkti.
    -Ar tau viskas gerai?-paklausiau.
    Tiesiau ranką, norėdama paliesti berniuko petį, tik staiga kažkieno tvirta ranka sulaikė manąją. Be galo išsigandau ir akimirksniu atsisukau į tą žmogų. Prieš pat mane stovėjo tamsiaplaukis vaikinas, kurio veidą “puošė” įpjautinis randas, einantis nuo kaktos vertikaliai per kairiąją akį ir skruostą. Jo akys buvo tokios juodos, kad, rodės, visas pasaulis temsta, žvelgiant į jas.
    -Nedrįsk jo liesti,-tarė rimtas, bet tuo pačiu ir ramus vaikino balsas.
    Tik tada berniukas pakėlė savo galvą ir pažvelgė į mane. Tokios pačios tamsios, tik apsiašarojusios ir be galo liūdnos akys. Berniukas pakilo nuo kėdės ir apsikabino vaikino laivąją ranką, kurio kita ranka vis dar laikė manąją.
    Žvelgdama į tas gąsdinančias akis net nežinojau ką daryti. Norėjau vienu metu prašyti, kad paleistų mane ir norėjau priekaištauti, kodėl šis vaikas buvo paliktas vienas be priežiūros. Bet nei to, nei to pasakyti negalėjau.
    Netrukus kažkas kitas pagriebė man už kitos rankos. Tai buvo Ana. Ji staigiai atitraukė mane ir ištempė iš skaityklos man nė nespėjus atsisukti į berniuką ir aną vaikiną.
    -Niekada gyvenime nebandyk prie jų artintis,-tarė Ana.
    -Kodėl? Kas yra?-nustebau.
    -Dingstam kuo greičiau iš čia.
    Po akimirkos jau stovėjau bibliotekos kieme, nieko nesupratusi.
    -Kas yra, Ana? Kodėl tu taip išsigandai?-paklausiau.
    -Turi kai ką žinoti. Bet ne čia,-atsakė ši, dar kartelį atsisukusi bibliotekos pusėn.-Eime į parką.

  10. Ačiū MinaTo dėkojo
  11. #6
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    Visą kelią iki parko Ana tylėjo. Ji skubėjo. Nuolat žvalgėsi atgal, norėdama įsitikinti, ar mūsų niekas neseka. Kai atsidūrėme parke ir sėdėjome ant suoliuko, tik tada Ana galėjo ramiai atsipūsti. Tada ji atsisuko į mane, prilietė savo delnais mano žandus ir paklausė:
    -Ar tau viskas gerai?
    -Tai be abejo!-sušukau vos vos nusijuokusi.-Tu geriau sakyk, kas yra?
    -Jei dar kadanors pamatysi tą randuotą vaikiną, bėk kiek tik kojos neša.
    -Bet kas jis?
    -Tas berniukas, sakoma, yra psichiškai nesveikas, o tas kitas – Kajus – jo broils. Jis žudikas.
    -Žudikas?-susidomėjau.
    -Jam dabar 18-a metų. Dar būdamas 11-os jis nužudė savo tėvus, o motions kūno iki šiol nepavyko surasti.
    -Bet tai nereiškia, kad jis dabar pradės žudyti kiekvieną praeivį.
    -Klysti. Tai dar ne viskas. Ypač prie jo turi būti atsargios visos miestelio merginos. Per šiuos 7-eris metus nuo Kajaus tėvų žūties buvo rasti 10-ies jaunų merginų lavonai. O buvo rasti ne kur kitur kaip miške netoli jo namų. Visi miestelio gyventojai mano, jog tai Kajus jas visas nužudė. Dabar jis gyvena vienas su savo broliu – tuo berniuku – ir tyko naujos aukos.
    -Bet kodėl niekas nesirūpina to berniuko saugumu, jei mano, kad Kajus yra žudikas?
    -Visi bijo. Bijo pykdyti jį ir bijo patys tapti aukom.
    -Naujokei pasakas pasakoji?-staiga pasigirdo balsas už mūsų.
    Ana pašoko nuo suoliuko ir atsitraukė. Aplink suoliuką apėjo ir prie mūsų priėjo du vaikinai. Vienas – šviesiaplaukis, kitas- rausvų plaukų.
    -Dieve mano! Tomai, negąsdink!-sušuko Ana šviesiaplaukiam vaikinui.
    -Girdi, Simai? Ji išsigando,-tarė šis draugui ir abu nusijuokė.
    Vaikinas, vardu Tomas, prisėdo šalia manęs iš vienos, o anas – iš kitos pusės. Tomas apkabino mane per petį ir pasilenkęs artyn, tarė Anai, nė nežvilgterėjęs į ją:
    -Na, Ana, supažindinsi su savo naująja drauge?
    Ši pagriebė mane už riešo ir atitraukė nuo jų.
    -Tai ne tavo reikalas, Tomai,-tarė jam.
    Tomas atsistojo, pagriebė mane už kitos rankos ir prisitraukė prie savęs.
    -Bet kiekvienas vaikinas privalo susipažinti su šia be galo žavia mergina,-šyptelėjo jis, tačiau Ana vėl atitraukė mane nuo jo.
    -Tvardykis, Tomai.
    Pasijaučiau kaip mažų vaikų tampoma lėlė, todėl atsitraukiau nuo jų visų ir tariau, atsisukusi į tuos du:
    -Aš esu Emilija. Malonu susipažinti.
    -Na va. Ši lėlytė ir pati prisistatė,-tarė Tomas ir vėl atsisėdo ant suoliuko.- Aš – Tomas, o mano draugas – Simas. Mums taip pat be galo malonu su tavimi susipažinti. Tai kada atvažiavai?
    -Vakar vakare.
    -Aišku aišku… Ir jau pirmąją dieną sužinai apie tokius pavojingus nusikaltėlius.
    -Tiesą sakant, jau buvau su juo susitikus.
    Jiedu išplėtė akis iš nuostabos.
    -Ir likai gyva? Mat kaip,-nusijuokė Simas.
    -Tuo geriau mums,-pridūrė Tomas ir mirktelėjo.
    -Emilija, - kreipėsi Ana.- Metas namo, kol visai nesutemo.
    -Tai jau tikrai,-įsiterpė Tomas.-Nežinia, kad per padaras slepiasi vakaro tamsoj.
    Tai buvo tie patys žodžiai, kuriuos įštarė močiutė Izabelė vos man atvykus į šį miestelį. Ir tai buvo ta pati keista šypsena, kuri sklido nuo jos veido, o dabar ir nuo Tomo.
    Su Ana nusisukome ir nuėjome namų pusėn.
    -Nekreipk dėmesio į juos,-tarė ji.-Tikri mergišiai. Ypač tas Tomas.
    -Patebėjau,-šyptelėjau.
    -Tik tą ir daro, kad laksto paskui sijonus... Bet man jų gaila.
    -Gaila? Kodėl? –nustebau.
    -Nelaiminga meilė, jei taip būtų galima pavadinti. Tomo vienos, Simo vienos, o jų viršininko net trijų buvusių merginų lavonus rado per šiuos 7-eris metus. Čia būtent tos žmogžudystės, kurias neva įvykdė Kajus.
    -Bet iš ko sprendžia, jog merginas žudo vienas ir tas pats žmogus?
    -Oho… Pagal daugybę akivaizdžių pastebėjimų. Visos rastos merginos dėvėjo baltas sukneles. Visos jos buvo rastos su durtinėmis širdies ir pjautinėmis kaklo ir venų žaizdomis. O ant rankų riešų buvo matyti virvės suveržimo žymės.
    -Keista,-sumurmėjau.
    -O be to,-tęsė Ana,-keisčiausios buvo žuvusiųjų merginų akys. Jos buvo atmerktos, pajuodavusios (matyt, nuo verksmo), ir dar kraujuojančios. Tie, kas tai matė, sako, žiauresnio vaizdo niekur neįmanoma regėt.
    -Ir visa tai padarė dar tik 18-metis vaikinas? Kažkaip nesitiki.
    -Dabar visokių maniakų pilna pasauly. Ir būtent tokių, kuriais žudikais net nepavadinsi.
    -O kas yra tas Tomo ir Simo viršininkas?
    -Ooo… Mūsų miestelyje jis gana garsi asmenybė. Jam dar tik 20 metų. Jo motina žuvo tais pačiais metais, kaip ir Kajaus tėvai. Jo tėvas kažkada buvo kvepalų gamintojas. Kvepalus gamino savo namų rūsy. Kai prieš tris metus jis mirė, tą profesiją perėmė jo sūnus Hamletas.
    -Tai tas viršininkas ir yra Hamletas?
    -Taip. Bet yra toks pats mergišius kaip ir tie du. Nors, kiekviena mergina norėtų, kad jis atkreiptų į jas dėmesį. Tikras gražuoliukas!
    -O kaip jis reagavo į merginų žūtis?
    -Paskutinė jo buvusi mirė prieš metus. Labia ją mylėjo. Pradžioje buvo labai susikrimtęs. Visą laiką sėdėdavo savo rūsyje. Tačiau tokios neigiamos emocijos trukdė jo bizniui, taigi susitaikė su tuo. Gaminant kvepalus reikia būti ramiam ir susikaupusiam. Tačiau jis dar nedrįsta prekiauti savo kvepalais. Sakoma, kad jie turi kažkokį slaptą ingredientą, kuriuo kvepalų kvapas tiesiog gali pakerėti žmogų.
    Vargšas vaikinukas. Per kelis metus netekti net tris buvusias? Juk tai žiauru! Tas žmogus, kuris tai padarė, tikrai negali būti laisvėje. Kajus? 18-metis vaikinas? Ir net 10 merginų per 7-is metus? Tikrai neįtikėtina. Nesuprantu, kodėl policija nesiima šio reikalo? Jeigu taip ir toliau tęsis, šiame miestelyje neliks nei vienos merginos. O jeigu taip, tai ilgainiui ir pats miestelis išnyks.

  12. Ačiū MinaTo dėkojo
  13. #7
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    VII DALIS
    ___
    Tačiau ilgai apie tai negalvojau. Kai grįžau namo, iškart beprotiškai ėmė skaudėti galvą. Kai nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau, netrukus atėjo ir močiutė. Ji iškart susirūpino man galvos skausmu. Tačiau aš pasakiau, kad kai pamiegosiu, skausmas praeis. Bet apsirikau. Skausmas net pusę nakties užmigti neleido.
    Išgirdau nežymų triukšmą ant namo stogo. Nusprendžiau prisijungti prie močiutės pasisėdėjimo po žvaigždėtu dangum. Močiutė mielai priėme mane atsisėsti šalia jos ir mes abi mėgavomės tuo nuostabiu dangaus reginiu, bei vėsiu vėjeliu karštą vasaros naktį. Tiesą pasakius, galvos skausmas kiek nusilpo, bet nedingo.
    -Močiute,-staiga paklausiau, o ši pažvelgė į mane.-Kodėl šio miestelio policija netiria nusikalstamumo?
    -Ką tu tuo turi omeny?-nesuprato ši.
    -Turiu omeny, tų 10-ties merginų nužudymą.
    Močiutė porą sekundžių tylėjo, tada ramiai paklausė:
    -Kas tau tai pasakė?
    -Ana. Ji man pasakojo, kaip jau 7-is metus žudomos miestelio merginos. Ir jas visas neva žudo 18-metis vaikinas Kajus.
    -Tu tuo tiki?
    Tai pasirodė gan kvailas klausimas, todėl nusijuokiau.
    -Tai gal geriau tu man pasakyk, ar tiki tuo ar ne?
    Močiutė šiek tiek pamąstė, tada tarė:
    -Netikiu.
    Šypsena dingo nuo mano veido. Tikėjaus, kad močiutė atsakys, jog tiki, kad tai Kajaus darbas. Ir, be abejo, tas trumpas atsakymas mane sudomino.
    -Kodėl?
    -Kodėl? Todėl, kad jei lavonus rado būtent netoli jo namų, tai nereiškia, kad būtent jis ir yra žudikas. Be to, policija visiškai nieko nėra ištyrus. Visiškai jokių įkalčių prieš jį neturi. Jie tiesiog bijo. Bijo kaip ir kiti miestelio gyventojai. Tai tik kvailos pasakos, kuriomis visi tiki.
    Daugiau nieko neatsakiau. Tylėjau. Tylėjo ir močiutė. Keičiam temą…
    Neilgai trukus grįžau į savo kambarį. Galvą vis dar skaudėjo, bet vos atsiguliau, užmigau. Manot, miegas padėjo? Nė velnio! Ryte dar didesni galvos skausmai prasidėjo. Ir įsivaizduojat? Tai truko ne vieną dieną. Tiesą sakant, tas dienas jaučiausi kaip ligonė ne vien dėl blogos savijautos, bet ir dėl to, jog mane lankė Ana su savo mama, atnešdamos kokių nors vaisių. Beje, močiutė Izabelė buvo užsiminusi apie daktaro kvietimą. Bet buvo keista tai, kad man nė žodžio nepratarus ji pati atsisakė kviesti gydytoją.
    -Aš jais nepasitikiu,-tepasakė ji.
    Ir miegas mano suprastėjo! Sunkiai užmigdavau arba išvis nemiegodavau ir kankindavausi naktimis. Norėdavau pas močiutę ant stogo, bet savijauta neleisdavo. Vos pasikeldavau, imdavo stipriai svaigti galva. Tekdavo sunkiai eiti į tualetą ar vonią. O maistą į lovą nešdavo močiutė arba kartais Ana.
    Ketvirtąją dieną pabudau su tuo pačiu skausmu galvoje. Tačiau trumpam teko jį pamiršti, kai į mano kambarį įlėkė Ana, nuo savęs skleisdama išgąstį.
    -Kas yra?-paklausiau nustebusi.
    -Dar viena žmogžudystė.
    Aš net pašokau, bet močiutė liepė ramiai gulėti.
    -Dar viena? Kaip tai?-paklausė ji.
    -Rasta dar viena mergina miške netoli Kajaus namų. Ta pati balta suknelė, tos pačios akys ir žaizdos.
    -Aš noriu į įvykio vietą!-sušukau ir ėmiau keltis, bet močiutė ir Ana griežtai sudraudė.
    -Nė nedrįsk keltis iš lovos, Emilija,-paliepė močiutė.
    Tačiau aš visvien atsikėliau, tik akimirksniu kritau atgal į lovą, nes žiauriai apsvaigo galva.
    -Gana jau,- tarė močiutė.- Šiandien važiuosime gydytis.
    -Aš jus palydėsiu,-tarė Ana.
    -Nereikia,- sudraudė močiutė.- Pabūk geriau su savo mama, o mes ir vienos susitvarkysime.
    Močiutė šyptelėjo, o Ana linktelėjo.
    -Jei bus kokių naujienų dėl žmogžudystės, pranešk,- tariau Anai.
    Ši vėl tik linktelėjo, pažvelgė į močiutę Izabelę ir išėjo iš mano kambario.
    -Močiute,- kreipiausi.- Aš nelabai noriu pas gydytojus. Juk tu nepasitiki jais.
    -Mes eisime ne pas gydytoją.
    Ne pas gydytoją? Gydytis ne pas gydytoją? Keista.
    Kartais net prisibijau močiutės Izabelės. Ji – be galo paslaptingas žmogus. Net sunku ką nors atsakyt, kai ji taip netikėtai rėžia ką nors į akis...
    Lipti laiptais ir eiti miestelio keliu man padėjo močiutė, prilaikydama mane. Tas galvos svaigimas tiesiog kankino mane. Net normaliai nemačiau, kur einu. Tik staiga pastebėjau, jog esu miške.
    -Močiute, kur mes einam?-paklausiau.
    -Nekalbėk, Emilija. Tai taip pat nuvargina,-atsakė ši.
    Pastebėjau, kaip priėjome prie nedidelio medinio namo. Močiutė atvedė mane prie namo durų ir pabeldė du kartus. Išgirdau žingsnius anapus durų, kurios netrukus atsivėrė. Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau, norėdama įsižiūrėti į žmogų, stovintį prie slenksčio. Tos pačios žudančios akys, tas pats randas. Gal man prasidėjo haliucincijos? Bet ne. Neklystu. Tai tikrai Kajus.
    -Kajau,- kreipėsi močiutė į jį.- Mums reikia pagalbos.
    Bijojau ten stovėti. Norėjau bėgti, bet puikiai supratau, kad nepavyks. Ypač kai taip svaigo galva.
    -Kas atsitiko?- pasigirdo tas ramus Kajaus balsas.
    -Galvos skausmas bei svaigimas,-atsakė močiutė.
    -Kalba nesutrikus?
    -Ne. Tu padėk jai, o aš nueisiu į žmogžudystės vietą.
    Močiutė perdavė mane Kajui . Jis savo dešiniąja ranka apsiviniojo manąją aplink savo kaklą, o kita ranka tvirtai apkabino mane per liemenį.
    -Močiute...-tariau.
    -Nepergyvenk, Emilija,- pertraukė ši.- Viskas bus gerai.
    Močiutė išėjo, o Kajus, atsitraukęs pastūmė su koja duris ir šios užsidarė. Jis nuvedė mane į kažkokį kambarį, matyt, į savo svetinę, ir pasodino ant sofos.
    -Ar močiutė Izabelė matavo tau temperatūrą?-paklausė Kajus.
    Nieko neatsakiau, todėl ji tiesė link manęs savo ranką, norėdamas priliesti kaktą. Tačiau aš trenkiau per ją ir atsitraukiau tolėliau.
    -Iš kur pažįsti mano močiutę?-piktai paklausiau.
    -Ji buvo vienintelis žmogus, kuri rūpinosi manimi po to, kai mirė mano tėvai. Ji ir iki šiol rūpinasi manimi.
    -Oho. Keista, kad tu iki šiol jos dar nenužudei,-ironiškai nusijuokiau.
    -Aš ne žudikas.
    -O taip? O kaip tavo tėvai ir tos 10 merginų? Oj, atleisk. Dabar jau 11.
    -Buvo visai ne taip, kaip sako kiti.
    -Mat kaip? Ir kodėl turėčiau tikėt tavimi, o ne kitais?
    -Nes aš esu aš, o tu esi jie.
    Nesupratau šios Kajaus frazės. Tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti. Tačiau tą tylą sutrukdė į kambarį įėjęs mažas berniukas – Kajaus brolis. Jis, pribėgęs arčiau, atrkišo man Rubiko kūbą. Bet neėmiau žaislo, o Kajus tarė mažyliui:
    -Diodorai, dabar ši mergina negali su tavimi žaisti, nes tuoj eisime gydytis.
    Mažasis Diodoras šyptelėjo ir išbėgo iš kambario.
    -Na, metas keliaut,-tarė Kajus.
    Jis priėjo prie pat manęs ir paėmė už pečių. Aš jį atstūmiau ir tariau:
    -Neliesk manęs.
    -Močiutė Izabelė liepė tavimi pasirūpinti, todėl ir turiu tai daryti. Jei nedarysi, ką tau sakau, teks priverst.
    Tylėjau. Leidausi būt liečiamai Kajaus. Jis padėjo man atsistoti ir nuvedė į priešais svetainę esantį kambarį. Jis buvo visiškai tuščias bei visiškai baltas. Rodės, atsidūriau pšichiatrinės ligoninės palatoje, tik trūko tų minkštų sienų.
    Kajus liepė atsiklaupti vidury kambario. Lėtai atsiklaupiau ir stebėjau jį. Jis priėjo prie palangės ir paėmė kažkokį buteliuką bei durklą. Išsigandau. Nejaugi jis ir mane ruošiasi nužudyti taip, kaip kitas? Norėjau bėgti, bet rodės, lyg mane laikytų kažkokios nematomos jėgos ir neleistų pajudėti.
    Kajus atsiklaupė priešais mane.
    -Nusiimk palaidinę,-liepė.
    Na jau ne. Tikrai nesiruošiu nusirenginėti prieš jį. Gal jis nori mane apvilkti ta balta sunkele kaip ir kitas aukas?
    -Nesulauksi,-kiek išraudusi atsakiau.
    -Nusiimk pati arba man teks pačiam nuimti,-kiek šyptelėjęs nepasidavė Kajus.
    Bijojau jo prisilietimų, todėl teko nusiimti palaidinę. Tada viršutinę kūno dalį dengė tik liemenukas, todėl, be abejo, buvau išraudusi ir jaučiaus nejaukiai prieš vaikiną.
    -Užsimerk,-liepė Kajus.
    Nenorėjau to, bet rodės, lyg kas būtų privertęs mane užsimerkti.
    Netrukus pajutau Kajaus prisilietimą prie mano kaktos, todėl krūptelėjau.
    -Nebijok manęs,tarė jis.
    Tada vėl pajutau jo prisilietimą. Kajus savo kažkokiu skysčiu išteptu nykščiu perbraukė kryžiumi per mano kaktą. Tada tuo pačiu skysčiu perbraukė per lūpas bei krūtinę ties širdimi. Tada atitraukė svo ranką. To skysčio pateko šiek tiek į mano burną, todėl pagal skonį norėjau suprasti, kas tai... Tai kraujas!
    Staigiai atsimerkiau. Pamačiau, kaip Kajus tiesia durklą į mane. Nespėjau sušukti, kai durklas smigo tiesiai man į pilvą. Pajutau žvėrišką skausmą. Palinkau į Kajaus pusę, užsimerkiau ir pajutau, kaip kakta atsirėmiau jam į petį. Viskas baigta… Mirštu?

  14. Ačiū MinaTo dėkojo
  15. #8
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    VIII DALIS
    _______
    Tačiau netrukus atsipeikėjau. Sunkiai pramerkiau akis, pakėliau galvą nuo Kajaus peties ir apsižvalgiau. Tas pats kambarys. Ta pati vieta. Tie patys šalia Kajaus gulintys buletiukas ir švarus durklas be jokio kraujo pėdsako. Pažvelgiau į pilvą. Tuščia. Švaru. Jokio įbrėžimo! Bet aš gi kątik mačiau! Jaučiau! Iliuzija?
    Staigiai atsitraukiau nuo Kajaus. Kas jis per žmogus? O gal jis išvis nėra žmogus?
    -Kaip jautiesi?-paklausė Kajus.
    -Galvą skauda,-atsakiau.
    Nors galvą vis dar skaudėjo, bet nejaučiau didelio silpnumo ir galva nesvaigo. Kaip jis tai padarė?
    Kajus liepė man apsirengti ir aš užsivilkau palaidinę. Kai Kajus pakilo nuo grindų liepė eiti paskui jį. Jis mane nuvedė į svetainę. Nedrąsiai atsisėdau ant sofos, kol Kajus buvo virtuvėje. Iš tiesų, keistai jaučiausi. Dabar visai neatrodė, kad Kajus yra žudikas. Kažodėl šalia jo jaučiausi gerai. Bet gal apsirinku? Gal visa tai nori mane suklaidinti? Visai pasimečiau. Noriu, kad kuo greičiau grįžtų močiutė ir pasiimtų mane namo.
    Netrukus į svetainę įėjo Kajaus broils Diodoras. Jis atsistojo priešais mane ir ilgai žiūrėjo į mano akis. Dabar jaučiausi nejaukiai. Nedrįsau klausti “kas yra?” ar “ko žiūri?”. Tik staiga Diodoras padėjo savo delnus ant mano žandų ir taip prisitraukė mane prie savo veido. Žvelgdamas į mane jis pirštų galiukais lėtai prilietė mano akis, tada lūpas, o po to ėmė glostyt mano plaukus. Jis nusišypsojo. Aš šyptelėjau jam taip pat, tik gana dirbtinai.
    -Diodorai,-tarė Kajus, įėjęs į svetainę su padėklu.-Nemandagu taip elgtis su žmonėmis. Emilija yra mūsų svečias.
    Diodoras atsitraukė ir atsisėdo šalia manęs. Kajus atsisėdo priešais mane kitoje nedidelio staliuko pusėje, ant jo pastatęs padėklą su dviem puodeliais arbatos ir dubenėliu su šokolado gabaliukais.
    -Prašau vaišintis,-tarė Kajus.- Tai žalioji arbata iš Japonijos bei juodasis šokoladas. Tikiuosi, tu jį mėgsti.
    Tiesą sakant, buvau išalkusi. Bet nepuoliau griebti puodelio ar šokolado. Lėtai ir ramiai pakėliau puodelį, prisitraukiau prie lūpų ir gurgštelėjau. Skanu. Kiek per mažai cukraus, bet skanu. Kajus stebėjo visus mano judesius, po to pats paėmė savo puodelį ir gurgštelėjo garuojantį skystį, kurį mes, žmonės, paprastai vadiname arbata.
    -Ką tu manai apie tas merginų žudynes?-staiga paklausiau Kajaus.
    -Ar būtina apie tai kalbėti ramiai geriant arbatą?-pasidomėjo jis.
    -Būtina,-griežtai atsakiau.
    -Ką aš manau? Nieko. Man tiesiog gaila tų merginų ir jų artimųjų.
    -Ir viskas? O gal tu žinai, kas yra tas maniakas, gadinantis gyvenimus ne tik toms merginoms, bet ir jų artimiesiems?
    -Žinau.
    Tokio atsakymo nesitikėjau. Maniau, jis pasakys “ne” , kaip kad pasakytų bet kuris nekaltas žmogus. Mano akys išsiplėtė. Lūpos virpėjo. Širdies pulsas padažnėjo. Adrenalino kiekis kraujyje padidėjo. Aš žūtbūt norėjau sužinoti, kas jis. O kartu ir nenorėjau. O jei jis pasakytų tiesiog “AŠ”? Būčiau iškart mirus iš tos baimės būnant šalia jo.
    -Ir…kas jis?-virpančiu balsu paklausiau.
    -Tai žiaurus žmogus, bet kartu ir toks, kurio net nepavadintum nusikaltėliu.
    Trumpa tyla apgaubė svetainę, mus visus tris, visus daiktus, kiekvieną dukelę. Tik netrukus visą tą tylą tiesiog perlaužė mano skardus juokas.
    -Ir viskas? “Žmogus, bet kartu ir toks, kurio net nepavadintum nusikaltėliu”,-Kajaus balsu stengiausi pamėgdžioti tuos žodžius. –Juk tai nesąmonė! Kiekvienas šio miestelio žmogus ir net merginos lavonas pasakytų tą patį.
    Kajus tylėjo, o Diodoras žvelgė į mane nieko nesupratęs.
    -O gal tai tu?-tęsiau.-Juk visi miestelio gyventojai, išskyrus močiutę, tiki, jog tai tu esi tas žudikas-maniakas.
    -Aš ne žudikas,-ramiai tarė Kajus.
    -Tikrai? Juk tai tu nužudei savo tėvus!
    -Aš nežudžiau jų.
    Po šių žodžių nustojau juoktis.
    -Tai ne aš juos nužudžiau,-tęsė Kajus.-Aš nužudžiau tik tėvą.
    -Kaip tai?
    -Aš nužudžiau tėvą po to, kai jis gyvą mūsų motiną užmūrijo rūsy sienoje.
    O dieve! Gyvą sienoje? Vyras – moterį? Vyras – žmoną? Tėvas – motiną? Nejaugi tai tiesa? Jėzau Kristau! O aš kątik juokiaus iš jo! Šlykštėjaus savimi. Man buvo gėda. O dar mažasis Diodoras girdėjo visą šitą beprotybę!
    Jis atsistojo, priėjo prie Kajaus, atsisėdo jam ant kelių ir apsikabino aplink kaklą.
    -Diodorui tada buvo dar tik metukai,-tęsė Kajus.-Vargšelis visą gyvenimą gyveno be tėvų. Bet aš rūpinaus juo ne tik kaip broils, bet ir kaip tėvas. Jis prarado kalbos dovaną. Jis gerai mato, gerai girdi, turi gerą uoslę, bet niekada negalės kalbėti. Nuo to laiko, kai mirė mūsų tėvai, visas miestelis kaltina mane jų nužudymu. Nuo to laiko, kai prasidėjo merginų žudynės, visi vadina mane jų žudiku-maniaku.
    -Tai štai kodėl nebuvo rastas tavo mamos kūnas,-tariau.- Jis tiesiog buvo užmūrytas sienoje!
    -Ir iki šiol ten yra.
    -Ir iki šiol? Susiėmiau už galvos, ją nuleidus žemėn. Negali būt… tai absurdas! Kaip vyras gali taip pasielgti su savo mylima žmona? O gal jis jos visai nemylėjo?
    -Ar tau viskas gerai?-paklausė Kajus.
    Pažvelgiau į jį.
    -Taip taip,-atsakiau.-Bet kodėl tu nesistengi įtikinti miestelio gyventojų, jog visa tai, kuo jie tiki, yra melas? Aš tau galiu padėti!
    -Ne! Nereikia. Jie net nepatikėtų nei tavimi, nei juolab manim. Miestelyje nėra atskirų žmonių. Tai tik “masė”, kuri mąsto visiškai vienodai. Man, Diodorui bei močiutei Izabelei tai tas pats, kas būti žaliam, mėlynam ar raudonam asmeniui pilkų individų spūsty. Ir…tikiuosi tu būsi viena iš mūsų.
    -Aš tikrai noriu tavimi tikėti,-tariau,-bet aš visiškai nieko nesuprantu. Jei tas žudikas esi ne tu, tai tada kas?
    -Tai iš tiesų žiaurus žmogus. Niekas net nenorėtų tikėti, kad būtent jis yra tas žudikas.
    -Bet kas jis? Kas? Prašau, pasakyk man.
    -Ne, kol kas tu to nežinosi.
    -Bet kodėl? Juk galime tą žmogų pasodinti už grotų. Prašau, pasakyk.
    -Ne!-sušuko Kajus.- Tavo saugumui aš tau to nesakysiu. Tik ne dabar.
    -Ne dabar? Tai kada?-pasipiktinau.-Tada, kai galiausiai nei vienos merginos nebeliks šiame miestelyje gyvos?
    -Tikėkimes, kad taip neatsitiks.
    -Tikėkimės!- šiek tiek nusijuokiau.
    Netrukus sulaukėme beldimo į duris. Kajus atsistojo ir nuėjo link durų. Netrukus grįžo į svetainę kartu su močiute Izabele.
    -Na, kaip jauties?-paklausė ji.
    -Neblogai. Svaigimo nėra, bet galvą vis dar skauda.
    -Na, bent kiek geriau,-nusišypsojo močiutė.- O dabar metas namo. Tau dar reikia ilsėtis, Emilija.
    Aš atsistojau ir mes abi nuėjome link durų, lydymos Kajaus ir Diodoro.
    -Tik neužmirškite,-tarė Kajus močiutei.-Dar kelias dienas turite atvesti Emiliją į gydymą.
    -Būtinai,-atsakė močiutė.
    Tada jis pažvelgė į mano akis. Tas žvilgsnis mane glumino, todėl, norėdama kuo greičiau jį nutraukti, tariau:
    -Ačiū. Susitiksime rytoj.
    -Nėr už ką,-atsakė Kajus.-Iki.

  16. Ačiū MinaTo dėkojo
  17. #9
    Naujokas
    Įstojimo data
    2010 10 13
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    3
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Geras, mano vardas kajus

  18. #10
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    IX DALIS
    ____
    Mes su močiute nusisukome nuo Kajaus durų pusės ir pajudėjome link savo namų. Tiesa, dar buvu žvilgterėjusi miško pusėn, nes be galo norėjau pamatyti merginos lavoną bei pačią įvykio vietą. Mačiau, kaip karts nuo karto pro mus prabėgdavo žmonės ir bėgdavo gylyn į mišką. Bet nedrįsau nieko sakyti močiutei, kaip ir močiutė to nadrįso. Ji žinojo, kad aš susimąsčiusi. Ir aš žinojau, kad močiutė pasinėrusi į savo mintis, todėl nenorėjome trukdyti viena kitai.
    Net grįžusios namo netarėme viena kitai nė žodžio. Tik per vakarienę močiutė Izabelė galiausiai paklausė, kaip sekėsi pas Kajų.
    -Neblogai,-atsakiau.-Tik nesuprantu, kaip jam pavyksta gydyti žmones tokiu būdu.
    -Tai motina jam padeda,-tarė močiutė.
    -Motina?-susidomėjau.
    -Būdama užmūryta sienoje, jos motinos siela tuo pačiu yra ir įkalinta tuose namuose.
    -Įkalinta?
    -Taip. Bet teigiama prasme. Tik taip jie visi tryse gali būti kartu. Mirusiųjų sielos yra galingesnės už gyvą žmogų, todėl motinos siela padeda Kajui gydyti ligonius. Ir aš ne kartą taip gydžiausi pas jį. Žinai, senatvė... Jis man padeda, ir aš jiems padedu. Nuo pat jų tėvų mirties as padedu jam ir jo broliukui kuo tik galiu.
    -Vargšai. Kajus ir Diodoras gyvena tokioje neteisybėje!
    -Toks pasaulis, brangioji… Toks pasaulis…
    -O tu žinai, kas yra tas merginų žudikas?
    -Žinau.
    -Kas? !-sušukau.
    -Kajus liepė nesakyti… Tavo saugumui.
    -Ir vėl tas “tavo saugumui”… Koks čia saugumas, kai žudikas laksto laisvėje?
    -Atleisk, Emilija, bet tikrai kol kas tau nieko nesakysiu.
    Taigi nieko nepešiau nei iš močiutės, nei iš Kajaus. Stengiaus apie tai sužinoti per visas tas dienas, kai viešėjau pas Kajų. Bet nieko naujo nesužinojau. Tik kasdien jausdavau tą žvėrišką skausmą pilve, kai Kajus duria durklu į jį. Tiesa, teko pabūti Kajaus rusyje – ten, kur sienoje užmūryta jo, bei Diodioro mamos kūnas. Tuščia, bet kraupi vieta. Mūrinė siena, už kurios slypi moters kūnas. Plaktuko bei nagų žymės, kurios parodo, jog mamą visgi bandyta išlaisvinti. Šalia sienos išstatytos degančios žvakės. Nuotrauka. Į sieną atremta be galo gražios besišypsančios moters nuotrauka.
    -Tai jūsų mama, taip?-paklausiau, atsisukusi į Kajų ir Diodorą.
    Kajus nieko neatsakė, o Diodoras linktelėjo. Kajus su dideliu liūdesiu veide žvelgė tik į savo mamos nuotrauką, nė trupučio nenukreipdamas žvilgsnio. Pastebėjau, kaip jo skruostu nuriedėjo ašara. Jis visai ne toks žmogus, kokiu maniau esant. Jis tikrai nėra žudikas. Taip, jis nužudė tėvą, bet tam buvo svari priežastis. Jei jų tėvas būtų gyvas, galbūt ir Kajų su Diodoru būtų nužudęs.
    Kajus tikrai nuostabus žmogus. Nuoširdus. Rūpestingas. Bet nelaimingas. Kenčiantis. Jo nuriedėjusi ašara rodė didžiulį skausmą. Bet jo žvilgsnis rodė milžinišką meilę bei ilgesį. Nežinojau, kaip jam padėti, bet norėjau.
    Atsistojau priešais jį ir mūsų žvilgsniai susitiko. Kai jo abu skruostus pasiekė tekančios ašaros, aš priglaudžiau delnus prie jo veido ir nykščiais nuvaliau jas. Tada nusišypsojau.
    Tik netrukus išgirdau šnypščiojimą netoli savęs. Tai buvo Diodoras. Jis stovėjo ir verkė. Priėjau prie jo ir tariau:
    -Neverk, Diodorai. Viskas gerai.
    Tačiau jo skausmingas verksmas tęsėsi toliau. Negana to, mažylis išskietė rankas ir stipriai mane apkabino.
    -Neverk, Diodorai. Viskas gerai,-pakartojau.
    Glostydama jo galvą aš supratau, jog Diodorui tikrai reikalinga motiniška šiluma. Šiluma, kurios jis negalėjo gauti per visą savo gyvenimą. Man buvo skaudu ir be galo liūdna matyti ir galvoti apie tai. Ir mano pačios skruostais ėmė riedėti ašaros, kurių negalėjau sustabdyti.
    Staiga pajutau, kaip Kajus priglaudė savo delnus prie mano veido ir taip pat nykščiais nuvalė mano ašaras, tada šyptelėjo.
    -Neverk dėl kitų skausmo,-tarė jis.
    -Aš negaliu,-tariau.-Man taip pat skaudu.
    -Bet neverk. Nedaryk taip, kad man skaudėtų dar labiau.
    Kartais nesuprantu Kajaus. Ir nesuprantu, ar įmanoma prisirišt prie žmogaus per tokį trumpą laiko tarpą. Ir išvis, kas yra tas prisirišimas? Tai būsena, kai nori būti šalia žmogaus, kai jautiesi gerai, kai esi šalia jo. Kartais sunku tai suprasti. Bet ne tik tai atrodė nesuprantama per šias dienas…
    Ana. Ji ėmė susitikinėti su Tomu. Jos mama draudė kur nors eiti, todėl jai teko meluoti. “Mama, aš einu į parduotuvę” arba “Mama, einu aplankyti draugę į ligoninę” dažniausiai reiškė susitikimą su Tomu.
    -Ar tu įsitikinusi, jog darai gerai?-paklausiau, kai susitikome.
    -Tai be abejo!-atsakė ji.-Bet nesijaudink. Melas truks neilgai. Rytoj po pietų Tomas ateis pas mane į namus, o po to eisim į kavinę ar parką. Kai mama pamatys, kad mane lydi vaikinas, kuris gali apginti jos dukrą, mielai išleis.
    -Na, tikėkimės.
    -Beje, tu taip pat esi kviečiama.
    -Kaip tai?-nesupratau.
    -Tomas pasakojo apie tave Hamletui, todėl šis susidomėjo tavimi ir norėtų susipažinti.
    -Na, nežinau.
    -Baik, Emilija! Viskas bus gerai!
    Ana mirktelėjo.
    Ilgai galvojau apie tai, bet sutikau eiti kartu. Kol kas močiutei apie tai nepasakojau nei kitos dienos rytą.

  19. Ačiū MinaTo dėkojo
  20. #11
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    X DALIS
    ___

    Tiesa, ryte iškart po pusryčių išbėgau pas Kajų. Diodoras vis dar miegojo, todėl iškart nuėjome į baltąjį kambarį. Po eilinės skausmingos procendūros Kajus pavaišino mane žaliąja arbata bei obulių pyrago gabaliukais.
    Ilgai žvelgiau į jo randą ant veido. Norėjau paklausti, iš kur jis, bet nedrįsau. Tik štai Kajus pastebėjo mano žvilgsnį.
    -Tave gąsdina mano randas?-paklausė jis.
    -Ne! Ne!- atsakiau.-Tiesiog... Man įdomu iš kur jis.
    -Tai tėvo darbas.
    -Tėvo?
    -Taip. Tą vakarą, kai tėvas jau buvo pradėjęs mūryti mamą, aš stovėjau už rūsio durų. Tėvas nieku gyvu nenorėjo manęs įsileisti vidun. Bet aš ten stovėjau. Girdėjau mamos riksmą ir verksmą bei tėvo juoką. Jaučiausi visiškai bejėgis. O kai garsai nutilo, tėvas atidarė duris. Kai įėjau vidun, neradau nieko, mačiau tik kraupią sieną. Ėmiau klausinėti „Kur mama?“, bet tėvas tik šypsojosi. Net ir būdamas 11-os metų supratau, jog jis nužudė mamą. Ėmiau rėkti ant tėvo ir trankyti jam į galingą krūtinę savo menkais kumščiais. Tuo metu jis išsitraukė peilį ir puolė su juo tiesiai į mane. Aš traukiausi nuo jo, bet tėvui visgi pavyko mane sužeisti. Štai taip šis randas ir atsirado ant mano veido.
    -O toliau? Kas buvo toliau?
    -Tada tėvas užkliuvo už kibiro su vandeniu, skirto cementui suskystinti. Peilis iškrito iš jo rankų. Kol jis kėlėsi, aš griebiau tą peilį ir priėjęs ėmiau su neapykanta durti juo tėvui į šonus, į pilvą, į krūtinę ties širdimi. Kraujas pylėsi, bet mano neapykanta su kiekvienu dūrimu vis didėjo. Net tada, kai tėvas jau aiškiai buvo miręs, aš vis dar dūriau jam į širdį. Miestelėnai (matyt, miško prižiūrėtojai) išgirdę triukšmą atsekė tiesiai į rūsį. Mačiau jų veidus, mačiau jų akis, kai jie žvelgė į mažą berniuką su peiliu klūpantį šalia tėvo lavono. Jie atrodė klaikiai, buvo be galo išsigandę lyg būtų atsidūrę pragare. Vėliau apie tai sužinojo visas miestelis, o po trijų mėnesių prasidėjo merginų žudymai. Visi kaltino tik mane. Net nebuvo kitų, kuriuos jie galėjo kaltinti, nes visi per daug pasitiki vieni kitais. Taip. Jie yra visi, bet aš esu vienas.
    -Nepergyvenk,- šyptelėjau.-Nesi vienas. Aš su tavimi. Ir močiutė Izabelė, ir Diodoras taip pat su tavimi.
    Kajus taip pat nusišypsojo. Bet ta šypsena bei žvilgsnis rodė nerimą. Taip. Jis nerimavo dėl manęs. Puikiai tai žinojau. Juk aš esu tokia pati mergina, kurias žudo maniakas. Bet, ačiū Dievui, galiu būti rami. Šiame miestelyje manęs beveik niekas nepažįsta. O be to, turiu glaudžių ryšių su miestu, todėl žudikui būtų per daug pavojinga mane grobti ir juo labiau žudyti. Bet kuo daugiau galvoju apie tai, tuo labiau einu link beprotybės.
    Pietus valgiau pas Aną kartu su ja, jos mama bei močiute Izabele. Vis dar tylėjau dėl mūsų su Ana susitikimo su Tomu bei Hamletu. Tačiau pati Ana užsiminė apie tai prie pietų stalo:
    -Mama, šiandien susitinku su Tomu.
    -Su Tomu?-nustebo ši.-Na, nežinau nežinau. Nelabai norėčiau tave išleisti, kai tokie baisūs dalykai vyksta miestely.
    -Bet, mama,-prašė Ana,-mes jau susitarėme. Jis ateis iki pat namų manęs pasiimti ir vėliau taip pat palydės iki pat durų. O be to, su mumis bus ir Emilija, todėl nieko neatsitiks.
    Aš linktelėjau.
    -Na, tada gerai. Bet kad dar nesutemus jau būtumėte namuose, aišku?-griežtai tarė Anos mama.
    -Būtinai,-atsakiau.
    -O kas tas Tomas?-susimąsčiusi paklausė močiutė Izabelė.
    -Kiek žinau,-tariau,-tai gana mielas vaikinukas, dirbantis pas kažkokį Hamletą.
    Močiutės veide pastebėjau nežymų išgąstį.
    -Kas yra?-paklausiau.
    -Ne... Nieko. Tik būkite atsargios.
    Man pasirodė gan keista tokia močiutės reakcija. Matyt, ji per daug jaudinasi dėl manęs. Teks nutylėti visgi apie Hamleto būvimą su mumis. Nenoriu, kad ji pergyventų.
    -Tiesą sakant, mes būsime ne tryse, o keturiese,-tarė Ana.
    Kvaiša! Galėjo ir nutylėti.
    -Taip taip!-įsiterpiau.-Visai pamiršom pasakyti. Ana dar pasikvietė savo vieną draugę, kurią nori su manimi supažindinti.
    Pažvelgiau į Aną maldaujamu žvilgsniu, norėdama, kad tylėtų ir nieko nesakytų apie Hamletą. Ana linktelėjo, parodydama pritarimą.
    Netrukus sulaukėme skambučio į duris.
    -Na, štai. Jis jau čia,-tarė Ana ir atsistojo.-Lydėti nebūtina. Pačios išeisime.
    Ana nusijuokė, aš pabučiavau močiutei į žandą ir nulėkėm link durų.
    Kai Ana atidarė duris, anapus jų slenksčio pamatėme stovint Tomą, o šalia jo – tamsiaplaukį vaikiną. Tikriausiai tai Hamletas.
    Ana išstūmė mane pro duris ir greitai jas uždarė, kad nieko neišgirstų jos mama bei mano močiutė.
    -Sveikos, mergaitės,-pasisveikino Tomas.
    -Labas labas,-nusišypsojo Ana.
    Hamletas padavė man ranką ir nusišypsojęs tarė:
    -Labas. Aš Hamletas. Malonu susipažinti.
    Aš padaviau jam savąją ranką.
    -Man taip pat malonu. Emilija.
    Hamletas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
    -Tomas tiesą sakė. Tu velniškai graži.
    Išraudau. Nežinojau, ką sakyti, bet Ana išgelbėjo mane nuo šios situacijos:
    -Judam iš čia kuo greičiau, kol artimieji nepastebėjo mūsų.
    Pajudėjom link gatvės.
    -O kas yra?-paklausė Tomas.- Tu gi sakei, jog pasakysi mamai, kad užeisiu.
    -Ne dėl to,- atsakė Ana.- Tiesiog neminėjom, kad ir Hamletas bus. Tiksliau, Emilija nenorėjo to sakyti.
    Hamletas su Tomu pažvelgė į mane klausiamu žvilgsniu.
    -Manęs nereikia bijoti, mažut,-nusišypsojo Hamletas.
    -Ne dėl to,-nedrąsiai atsakiau.-Tiesiog nenoriu, kad močiutė pergyventų dėl manęs.
    -Močiutė?-susidomėjo Hamletas.-Tavo močiutė Izabelė?
    -Na, taip. Pažįsti ją?
    -Ne, tiesiog girdėjau apie ją ir tiek. Juk visi miestelio gyventojai žino vieni kitus.
    Nieko neatsakiau. Tik šyptelėjau.

  21. #12
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    XI DALIS
    ________________
    Hamletas mus tris nuvedė iškart į savo namus. Tiesa, jo namai dideli ir modernūs, kruopščiai prižiūrimi tiek viduje, tiek ir aplinkinėse teritorijose. Matosi, kad tai turtingiausias žmogus miestelyje.
    -Čia gražu,-tariau, sėsdama ant odinės sofos svetainėje.
    -Visa tai – tėvo palikimas,-nusišypsojo Hamletas.
    -Ana pasakojo apie tavo tėvą ir žuvusias tavo merginas.
    Hamletas žvelgė į mane ieškodamas savo mintyse atsakymo.
    -Tu žinai visą istoriją, taip?
    -Taip. Ana man pasakojo apie mišką ir jo aukas. Nežinau tik vieno: kas yra žudikas.
    Hamletas nustebo tai išgirdęs.
    -Kaip tai? Juk visi žino, jog tai Kajaus darbas.
    -Aš netikiu.
    -Kodėl?
    -Netikiu ir tiek. Manau, už viso to slepiasi kažkas kitas ir gudriai apgaudinėja visą miestelį, pasinaudodamas jaunu nuo miestelio atsiskyrusiu ir visai nekaltu vaikinu.
    -Mat kaip,-susimąstė Hamletas ir šyptelėjo.
    Kaip tik tuo metu į svetainę įėjo Ana su Tomu, kuris nešėsi du butelius. Pastatęs juos ant stalo, kartu su Ana atsisėdo į priešais stovinčią sofą.
    -Kas tai?-paklausiau, žvelgdama į butelius.
    -Pats geriausias vynas,-atsakė Tomas.-Dar turim, jei ką.
    -Aš abejoju, kad tai gera mintis šiuo metu gerti alkoholį.
    -Nusiramink, Emilija,-tarė Ana.-Juk tai tik du buteliai. Nepastebėsi, kaip greitai išgersim ir jokio poveikio nebus.
    Hamletas iš sekcijos ištraukė keturias stiklines, padavė Tomui ir liepė jas pripildyti vynu. Tada vėl atsisėdo šalia manęs.
    Man buvo klaiku matyti geriančią Aną. Naivi mergaitė. Kol aš išgėriau pusę stiklinės vyno, ji spėjo išgerti tris tokias pat. Pergyvenau, bijojau, kad ji apsvaigs greitai. Kaip tada žiūrėsiu jos mamai į akis?
    -Ana, gal jau gana?-tariau.
    -O neee! Tokią dieną būtina išgerti,-atsakė ši ir dar įsipylė vyno.
    Taip, regis, ji jau girta. Man tikrai klius nuo jos mamos.
    Vis stebėjau Aną. Tomas buvo ją apkabinęs ir kažką meiliai šnibždėjo jai į ausį. Ši juokėsi... Juokėsi... Juokėsi iki pat ašarų.
    -Ašaros – nuostabus dalykas,-staiga tarė Hamletas, žvelgdamas į Aną.
    Pažvelgiau į jį.
    -Nesuprantu tavęs.
    -Na... Turiu omeny džiaugsmo ašaras.
    -Na, taip. Pritariu.
    Tiesą sakant, toks Anos elgesys mane nervino. Kai ji paėmė stiklinę ir norėjo įsipilti dar, aš atėmiau iš jos butelį ir tariau:
    -Mums jau metas namo.
    -Kodėl?-pasipiktino ji.-Dar tik penkios valandos po pietų!
    -Būtent! Nereikia sėdėti iki vakaro.
    Pagriebiau ją už rankos ir patraukusi pakėliau nuo sofos.
    -Palauk!-tarė Ana.
    Ji atstūmė mano ranką, pasilenkė prie Tomo, apkabino jį ir pabučiavo.
    -Iki, mažuli,-tarė ir priėjo prie manęs.
    -Labai atsiprašau, kad taip išėjo,-tariau Hamletui.
    -Viskas gerai,-šypsojosi jis.-Gal judvi palydėti?
    -Ne, nereikia. Mes pačios grįšim.
    Pagriebiau Aną už rankos ir tiesiog ištempiau ją iš Hamleto namų. Kaip ir maniau, ji buvo manimi nepatenkinta. Bet man nesvarbu.
    Nuvedžiau ją į parką, pasodinau ant suoliuko ir liepiau palaukti. Pati nuėjau į parduotuvę, nupirkau šiltus pyragėlius, šviežių sulčių bei kramtomosios gumos. Grįžusi pas Aną vieną pyragėlį pasilikau sau, visa kita atidaviau jai.
    -Štai,-tariau paduodama.-Užkąsk, tada užsigerk sultimis ir kramtyk gumą, kad bent kiek negrįžtum namo su alkoholio kvapu.
    Ana nieko neatsakė. Darė taip, kaip prašiau. Matyt, jai buvo gėda dėl savo elgesio.
    -Atleisk,-po trumpos tylos atsiprašė ji.
    -Nieko tokio,-atsakiau.-Bet pasistenk daugiau negerti būnant su Hamletu ir Tomu.
    -Bet aš myliu Tomą!
    -Mylėk, kaip žmogus, o ne kaip alkoholikas.
    -Na, o kaip tau Hamletas?-paklausė Ana, norėdama pakeisti pokalbio temą, ir nusišypsojo.
    -Nežinau. Nekreipiau į jį dėmesį.
    -Kaip tai?
    -Man svarbiau buvo tavo elgesys, o ne pašnekesiai su Hamletu.
    -Mmm… Nieko. Daugiau pabendrausi su juo ir suprasi, koks jis.
    Po pasisėdėjimo parke grįžome abi namo.

  22. #13
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    XII DALIS
    ____________________
    Vakare Ana nebuvo pas mane užėjusi. Ir pati nebuvau jos aplankiusi, nors man buvo įdomu, ar pastebėjo jos mama, kad Ana išgėrusi. Apie tai sužinojau tik kitą dieną po pietų.
    -Ačiū dievui, mama nepastebėjo,-atsiduso Ana, sėdėdama ant mano lovos.
    -Na, taip. Tavo laimė,-atsakiau, žvelgdama pro langą.-Bet nesidžiauk per daug. Jei dabar išsisukai, tai nereiškia, kad ir kitą kartą tau pasiseks.
    -Nepergyvenk. Jei gersiu, tai tikrai nedaug arba tik progai esant.
    -Progų galima ir iš nieko pasidaryti,-nusijuokiau.
    -Taip taip. Juokis juokis,-šyptelėjo Ana.
    Šiandien bjauri diena. Dėl oro. Saulės nėra. Dangų užtemdė tamsūs debesys. Regis, tuoj ims lyti... Na, taip. Jau lyja...
    -Dar to betrūko,-pasipiktino Ana.
    Ji atsistojo, priėjo prie manęs ir apsikabino aplink kaklą iš nugaros.
    -Dėkui dievui, kad tave čia atgabeno.
    -Dėkok ne dievui, o mano tėvams,-nusijuokiau.
    Abi žvelgėme pro langą į lietų. Jaučiau kažkokį liūdesį viduje. Matyt, tai būtent dėl oro. Supratau, kad ir Ana jaučiasi visai kitaip, nei paprastai. Jos žvilgsnyje mačiau gilų susimąstymą.
    -O tu niekada nesijautei vieniša?-netrukus paklausė.
    -Na, ne. Mane visą laiką supa man artimi žmonės. Nors kartais tikrai noriu pabūti viena, bet vieniša tikrai nesijaučiu.
    -Kalbu ne apie tokį vienišumą. Tarkim, aš nuolat jaučiuosi vieniša, kai nėra mylimo žmogaus šalia manęs, todėl ir noriu visą laiką būti su Tomu.
    Staiga išgirdome skambutį į duris.
    -Tavo močiutė kažko laukia?-paklausė Ana.
    -Tokiu metu ir tokiomis oro sąlygomis? Tikrai ne,-atsakiau.-Gal tai tavo mama?
    -Tikėkimės, kad ne.
    Su Ana nulipome žemyn. Prie durų iš vidaus stovėjo močiutė Izabelė, o iš kiemo pusės – Tomas.
    -Ką čia darai?-paklausė pribėgusi Ana.
    -Na, atėjau jūsų aplankyti ir pasiūlyti nueiti į parką,-šyptelėjo Tomas.
    -Į parką? Tokiu oru jos niekur neis,-piktai tarė močiutė.
    -Na, gerai. Galime nueiti į biblioteką. Ten yra kur prisėsti.
    -Tikrai! Pritariau,-Man kaip tik reikia į biblioteką, kad pažiūrėčiau, ar neatėjo laiškas nuo draugės.
    Močiutė pažvelgė į mane, tada į Tomą ir tarė man, vis dar žvelgdama į jį:
    -Tada nepamiršk skėčio. Ilgai neužtruk ir būk atsargi.
    -Gerai.
    Susiradau skėtį ir išėjau į kiemą. Ana palindo po Tomo skėčiu, o aš išsiskleidžiau savąjį.
    -Pirmiausia nueisim į parką,-tarė Tomas, kai pajudėjome gatve.
    -Bet kam? Tu pažiūrėk kaip lyja!-tarė Ana.
    -Ten turėtų mūsų laukti Hamletas.
    -Tai ir jis bus?-paklausiau.
    -Taip. Sakė, norėtų artimiau su tavimi susipažinti.
    -Mmm…-numykiau.
    Kai pasiekėme parką, radome Hamletą beveik visiškai permirkusį, todėl teko su juo dalintis vieta po skėčiu. Tada pajudėjome link bibliotekos.
    Stebėjau Aną su Tomu. Matosi, ji tikrai laiminga būdama su juo. Kai Tomas šalia jos, nuo Anos veido nė trupučiui nedingsta šypsena. Kaip ir nuo Tomo veido. Tik ta jo šypsena kiek kitokia. Kažką slepianti. O gal ji atrodo kitokia, nes tai vaikino šypsena? Tiesiog nesuprantama tokiai merginai, kaip aš..?
    Myliu lietų. Šiltą lietų, būtent kaip šiandienos. Mano nuotaika niūri. Bandžiau nusišypsoti, bet ta šypsena man pasirodė per daug dirbtina ir sunki, todėl šypsotis visai nustojau.
    -Tu dažnai verki?-staiga paklausė Hamletas.
    -Aš?-pažvelgiau į jį.-Retai, o kodėl klausi?
    -Ašaros man visada primena lietų. O lietus – ašaras.
    -Mmm...-numykiau.
    -Paveldėjai močiutės akis,-toliau kalbėjo Hamletas.
    -Visi taip sako,-atsakiau.
    -Ir tau reikia dažniau šypsotis.
    -Man?-pakėliau akis į jį.
    -Taip, tau. Neabejoju, kad tavo šypsena tokia pat nuostabi, kaip ir tavo žvilgsnis.
    Nuleidau akis žemėn. Jutau karštį žanduose. Taip, išraudau.
    -Nagi, nusišypsok man,-prašė Hamletas.
    Jis mane sustabdė, uždėjo savo rankas man ant pečių ir įsmeigė savo žvilgsnį man į veidą.
    -Šypsokis, Emilija. Šypsokis.
    Hamletas pats šypsojosi. Laukdamas mano šypsenos, jis išplėtė akis ir žvelgė nė nemirktelėjęs. Tiesą sakant, tas lietaus tarškėjimas, jo šypsena bei ilgas ilgas žvilgsnis mane prajuokino, todėl privertė nusišypsoti.
    -Gerai jau, gerai,-šypsojaus.-Patenkintas?
    -Be galo!-išdidžiai atsakė.
    Bet net ir tada Hamletas neatitraukė akių nuo manęs. Šįkart jis žvelgė ne į mano šypseną, o į akis. Žvelgiau ir aš į jį. Hamletas abi šias dienas buvo labai mandagus su manimi. Jis tikrai mielas. Nepaisant to, kad jis tikrai gyvena sunkų gyvenimą, netekdamas jam mylimus žmones, jis iki šiol liko tvirtas. Ir tai galėjau matyti jo akyse, kurių žvilgsnis netrukus persimetė nuo mano akių į lūpas. Ir tada laikas, rodos, sulėtėjo. Jis lėtai priartėjo prie pat manęs. Jis lėtai palenkė savo veidą link manojo. Jis lėtai priglaudė savo lūpas prie manųjų. Jis lėtai mane bučiavo. Ėmiau nervintis, nes bijojau, kad galiu susimauti. Jis patyręs tokiuose dalykuose, o aš ne. Bet… Velniai griebtų! Kas čia vyksta?!
    Staiga atsitraukiau.
    -Atleisk, bet aš negaliu,-tariau.-Kodėl tai padarei? Aš tavęs gerai net nepažįstu. Ir tu manęs taip pat. Atleisk.
    -Nieko,-atsakė Hamletas.-Čia tu man atleisk. Nederėjo man. Nesusivaldžiau ir tiek. Žinau. Tikrai nepažįstame vienas kito. Bet žinok, kad tikrai esu geras žmogus.
    Va! Vėl! Vėl ta šypsena, kurią mačiau ir ant Tomo veido! Kažką slepianti. Jau visai, matyt, baigiu išprotėti nuo tokių minčių.
    -Geriau einam,-tarė Hamletas.-Jau gerokai atsilikome nuo Anos ir Tomo.
    Linktelėjau ir nuėjome toliau.

  23. #14
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    XIII DALIS
    __________
    Kai atėjome į biblioteką, mudvi su Ana prisėdome prie kompiuterio, o Hamletas su Tomu nuėjo į skaityklą pasitarti dėl kažko svarbaus.
    Kai įsijungiau internetą, nuėjau į savo elektroninį paštą. Taip! Laiškas nuo Gretos:

    Sveika! Labai labai laukiau tavo žinutės. Ačiū, kad pagaliau parašei! Be galo be galo be galo tavęs pasiilgau! Kaip man sekasi? Blogai be tavęs… Bet užtat gerai su Eriku! Jau buvau pas jį namuose ir bendravau su jo nuostabiais tėvais. Bet man liūdna, kad negaliu matytis su tavimi. Laukiu vasaros pabaigos, kada vėl galėsiu tave pamatyti. Ir pas tavo tėvus buvau. Sakiau jiems, kad ten jautiesi ne itin puikiai. Be to, taviškiai nebuvo itin laimingi, kad tavęs nėra. Galiu net pacituoti, ką sakė tavo tėtis: “Su Emilija blogai, bet be jos dar blogiau. Man nepatinka tuštumos jausmas, kai sėdžiu namie.” Pagalvok! Jei jie jau tavęs ilgisi, galbūt ir nuspręs tave greičiau pasiimti, nemanai? Prižadu dar pakalbėti su jais ir tada jie tikrai sutiks parsivežti tave namo. O kaip pati jautiesi šiuo metu? Kaip tavo močiutė? Dar nepavyko prisitaikyti prie miestelio aplinkos? Beje, bandžiau sužinoti apie tą miestelį, bet visiškai jokios informacijos neradau. Ar tai įmanoma? Tikrai, tai visiškai pamiršta vieta. Tu tik laikykis. Kaip perskaitysi šį laišką, iškart atrašyk. Lauksiu. Myliu. Iki.

    Kai perskaičiau šią žinutę, iškart norėjau atsakyti į ją, bet kompiuteris staiga išsijungė.
    -Ir vėl? – pasipiktinau.
    -Kas yra?-paklausė Ana.
    -Visada, kai noriu ką nors svarbaus padaryti, kompiuteris staiga išsijungia.
    -Visada taip nutinka,-šyptelėjo Ana.- Bet niekas nesiskundžia, nes mažai kas naudojasi kompiuteriais. Rodos, būtų net pamiršę, kad tokie egzistuoja.
    Velniai griebtų! Visai pamiršau šiandien užeiti pas Kajų!
    -Ana, - tariau, pašokusi nuo kėdės.- Atsisveikink nuo manęs su Hamletu ir Tomu. Aš turiu eiti.
    -Pala. Tu kur? – paklausė ši, nieko nesupratusi.
    -Tai svarbu, bet nekreipk dėmesio. Iki.
    Pabučiavau jai į žandą ir išlėkiau iš bibliotekos. Negražiai pasielgiau Hamleto atžvilgiu. Bet jaučiau pareigą užeiti pas Kajų. Nors galėjau dar grįžti į biblioteką ir asmeniškai atsisveikinčiau su Hamletu. Bet, nepaisant to, kad ten palikau skėtį ir išbėgau į lietų, kažkas neleido grįžti. Rodės, lyg kas temptų mane kaip už pavadėlio Kajaus namų link. Nieko. Ryt galbūt susitiksiu su Hamletu ir atsiprašysiu dėl to, kad taip staigiai palikau juos visus bibliotekoje.
    Buvo jau 7-ios valandos vakaro. Stipriai lijo. Kai permirkau, pajutau pirmąjį dienos šaltuką.
    Kai pribėgau Kajaus namus, pabeldžiau į duris. Netrukus buvau jau namų viduje.
    -Atleisk, kad anksčiau neatėjau,-pasakiau.
    Diodoras padavė man rankšluostį ir ėmiau valytis veidą bei rankas.
    -Nieko baisaus,-tarė Kajus.-Eik į svetainę. Patogiai įsitaisyk sofoje, o aš atnešiu arbatos.
    Atsisėdau ant sofos ir apsigaubiau rankšluosčiu, nes pajutau dar didesnį šaltį. Kai atėjo Kajus, jis padavė man chalatą, sakydamas:
    -Štai, imk. Tu visa permirkusi. Persirenk. Gali eiti į baltąjį kambarį persirengti.
    Pakilau nuo sofos ir basa nuėjau link baltojo kambario, nešina baltu chalatu. Kai nusivilkau drabužius ir užsivilkau chalatą, priėjau prie lango. Pažvelgiau pro jį į miško gilumą. Žvelgiau ilgai. Ieškojau jame kažkokio atsakymo į dar net nekilusį klausimą. Bet tą “ieškojimą” netrukus pertraukė Kajus:
    -Kraupus miškas, taip?
    Atsisukau į jį. Šis stovėjo tarpdury, tada įėjo vidun ir taip pat priėjo prie lango.
    -Na,-tariau.-Jei jis neturėtų tokios žiaurios istorijos su tokių pačių merginų kaip aš lavonais, jis nebūtų toks kraupus.
    Staiga Kajus pagriebė man už rankų, stumtelėjo ir prispaudė prie sienos, sakydamas:
    -Sakai, tokių merginų kaip tu?
    Bandžiau pajudinti rankas, bet Kajus jas tvirtai laikė ir nepaleido. Visiškai nesupratau, ką jis daro. Mano širdis ėmė stipriau plakti iš susijaudinimo. O Kajus tiesiog stovėjo ir žvelgė man į akis.
    -Ką tu darai?-tariau drebančiu balsu.
    -Tu bijai?-netrukus paklausė.
    Jis paleido mano rankas, bet neatsitraukė. Vis dar žvelgė į mano akis.
    -Tu tikrai bijai. Blogai darai. Baimė sukausto žmogų. Susilpnina jį. Priverčia jaustis visišku bejėgiu, todėl žmogus tokiu ir tampa. Neabejoju, kad visos šiame miške rastos negyvos merginos taip pat bijojo. Tai ir buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko jos neišgyveno.
    Taip. Aš bijojau. Tikrai išsigandau, kai Kajus taip netikėtai pritrėškė mane prie sienos. Tačiau dabar esu rami. Juk jis nėra joks žudikas! Nėra dėl ko baimintis. Suprantu. Net ir žiūrint žudikui į akis nereikia bijoti. Juk tai sukelia tik malonumą jam. Kajus teisus. Reikia išlikti drąsiai.
    -Beje,-tarė jis.-Šiandien tau jau nebereikės atlikinėti tos skausmingos procedūros. Manau, jau pakankamai gerai jautiesi.
    -Tikrai taip. Galvos nebeskauda, svaigimo taip pat nėra.
    -Puiku,-šyptelėjo Kajus, bet ta šypsena iškart dingo nuo jo veido.-Būk atsargi.
    Aš atrėmiau galvą į sieną ir pažvelgiau į jį.
    -Manai, man gali kas nors atsitikti?
    -Nežinau, bet vis tiek būk atsargi. Girdėjau, tu bei Ana buvote susitikusios su Tomu.
    -Taip. Tau močiutė sakė?
    Kajus linktelėjo.
    -Tomas – mielas žmogus,-kalbėjau.-Ana su juo laiminga. Ir Tomas taip pat su ja. Gal tikrai jie gali būti gera pora?
    -Bet Ana turėtų taip pat pasisaugoti.
    -Ji? Taip. Juk ir ji gali būti pasirinkta kaip sekanti auka. Bet galime būti ramūs. Juk Tomas ją bet kada gali apginti.
    -Net ir būdama su Tomu ji turi būti atsargi.
    -Kodėl taip manai?
    Žvelgiau į Kajų, jis į mane. Bet atsakymo į mano klausimą nesulaukiau. Užsimerkiau.
    -Jūs visi nuo manęs viską slepiate. Bet suprantu. Juk nesu šio miestelio gyventoja. Esu tik svečias.
    Įsiklausiau į tylą. Į tylą? Klystu. Visai nebuvo tylu. Vis stiprėjančio lietaus lašai vis smarkiau ir smarkiau beldėsi į langus ir namo stogą. Nerimavau dėl Anos. Gal nereikėjo jos palikti vienos? Bet Tomas ja pasirūpins. Jis privalo tai padaryti. Kvailai pasielgiau su Hamletu. Atstūmiau jį. O dar taip netikėtai išbėgau. Tikiuosi jis neįsižeis.
    Staiga pajutau prisilietimą prie lūpų. Supratau, jog tai Kajaus lūpos prilietė manąsias. Antras bučinys. Du bučiniai per vieną dieną ir nuo skirtingų vaikinų? Kvailai jaučiausi. Bet bučinys mane ramino. Ne, Kajaus negaliu atstumti. Per daug prie jo prisirišau. Norėčiau sužinoti apie ką jis dabar galvoja. Man įdomi jo nuomonė apie mano lūpas. Ir apskritai norėčiau prasibrauti į jo mintis ir susirasti atsakymus į visus man rūpimus klausimus.
    Nenorėjau nutraukti bučinio, bet pats Kajus pirmas jį nutraukė.
    Dar kelias sekundes buvau užsimerkusi. Tik vėliau atmerkiau akis ir pastebėjau, kad Kajus jau stovėjo prie kambario durų, sakydamas:
    -Grįžk į svetainę. Arbata aušta. O tavo drabužius aš padžiovinsiu.
    Kai Kajus išėjo, iš baltojo kambario išėjau ir aš. Grįžusi į svetainę įsitaisiau sofoje ir ėmiau gerti arbatą.
    Netrukus į svetainę grįžo ir Kajus. Mažasis Diodoras jau miegojo, todėl namai atrodė dar tuštesni nei paprastai.
    Kol gėrėme arbatą, nei aš, nei Kajus netarėme nė žodžio. Galbūt jis buvo toks pat susimąstęs kaip ir aš? O aš daug galvojau. Mano galva buvo pripildyta mintimis apie bučinį. Bandžiau lyginti Kajaus bučinį su Hamleto. Taip. Jie abu skirėsi. Kajaus bučinys atrodė tikresnis, gyvesnis. O štai Hamleto bučiny kažko trūko. Galbūt dėl to ir nutraukiau jį. Bet kodėl Kajus nutraukė pirmas? Ir išvis: kodėl jis mane bučiavo? O Hamletas? Jį suprantu. Ana dėl to ir sakė, kad jis tikras mergišius. Bet kodėl Kajus? Galbūt dėl to, kad jam trūksta moteriškos šilumos?
    Velniava! Tokios mintys, manau, silpnina žmogų. O aš ir taip ne itin puikiai jaučiaus. Buvau pavargusi. Dėl to be galo norėjau miegoti. Bet namo negaliu eiti, kol neišdžiuvo mano rūbai.
    -Emilija, atrodai nuvargusi,-tarė Kajus.
    -Nieko baisaus,-atsakiau.-Išgersiu arbatos ir praeis.
    -Bet tau reikia pamiegoti.
    -Galbūt. Bet su drėgnais rūbais negaliu eiti namo.
    -Eik paskui mane.
    Kajus nuvedė mane į savo kambarį. Tada priėjo prie lango ir jį atidarė.
    -Tau patinka miegoti vėsiame kambaryje ar ne?-paklausė.
    -Pala, pala. Nori pasakyti, kad turiu miegoti tavo kambary ir tavo lovoje?
    -Taip. Tau reikia numigti bent porai valandų.
    -O kaip tu?
    -Aš negaliu miegoti, kol tu čia.
    Galbūt jis teisus. Ir ne galbūt, o tikrai. Suprantu. Man tikrai reikia miego. Tai vienintelis dalykas, kuris gali nuraminti žmogų. Išskyrus miegą su košmarais.
    Priėjau prie lovos ir kritau į ją veidu į lubas. Netrukus atsiguliau ant dešiniojo šono ir pažvelgiau į Kajų. Šis sėdėjo krėsle už poros žingsnių ir žvelgė į mane.
    -Taip ir žvelgsi į mane kol miegosiu?-paklausiau nusijuokusi.
    -Taip.
    Šypsena nuo mano veido dingo.
    -Noriu matyti tave miegančią arba bent užsimerkusią,-aiškino Kajus.-Tavo akyse matau per daug nerimo. Tai sunku, todėl nenoriu žiūrėti į tokias tavo akis.
    Šyptelėjau ir užsimerkiau. Kajus teisus. Pastaruoju metu tikrai sunku išmesti nerimą iš savo vidinio pasaulio. Ir tai tikrai gali matyti iš akių. Akys – stiprus energetinis šaltinis. Akys – beribis žinynas. Iš jų gali suprasti, pažinti. Dėl jų gali mylėti. Jomis gali vilioti. Jomis gali parodyti savo jausmus, emocijas. Jose gali surasti tai, ką iki šiol neradai. Gali net rasti atsakymą į kai kuriuos klausimus.
    Bet dabar nerimavau ne dėl kažkokių konkretesnių svarbesnių dalykų, o dėl Kajaus žvilgsnio. Bijojau atsimerkti ir įsitikinti, kad jis tikrai mane stebi. Bet aš tai jaučiau. Ir maniau, kad dėl to jausiuos nejaukiai ir bus sunku užmigti. Tačiau kažkodėl stebuklingai greitai užmigau.

  24. #15
    čia apie priešpaskutinį skyrių [nespėjau parašyti]: nepatinka man tas Hamletas, nors tu ką. gali vaizduotis, kokiu nori, nu bet lapinas. įtariu, dar ir bus pagrindinis žudikas.
    o čia tokios pastabos šitam skyriui:
    Spoileris:
    gal geriau ne "pabučiavau į žandą", bet tiesiog "pakštelėjau"? tiesiog man asmeniškai tokiu atveju tinkamesnis žodis atrodo.
    "Priverčia jaustis visišku bejėgiu" -> priverčia jaustis visišką bejėgį. nes žmogų - ką - derinimas.
    dėl 'tapti' pati nepamenu, ar čia viena iš tų išimčių, kur galima naudoti įnagininką, ar ne.
    "Norėčiau sužinoti apie ką jis dabar galvoja." -> kablelio reikia: norėčiau sužinoti, apie ką jis dabar galvoja.
    kalbant apie bučinius šiek tiek monotoniškai vartojamas žodis "nutraukė". suprantu, kad tinkančių sinonimų per daug nesurasi, bet pasistenk kitą kartą truputį įvairiau. nes viena, kai kartojasi daugmaž per visą tekstą, o kita, kai toj pačioj ar dviejose artimose pastraipose.
    Urameshi, Iemon-dono!

  25. Ačiū Miyuki-san dėkojo
  26. #16
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    Dėl skyrybos - žioplumas.
    Galininko kilmininko linksniai - mano silpna vieta.
    Sinonimai/įvairumas - pasistengsiu.
    P.S. Dėkui, kad skaitai ir taisai. Man to labai reikia. *

Puslapis 1 iš 4 123 ... PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •