X DALIS
Tad teko į šaltinį eiti su Karina. Net neįsivaizduoju, kaip įmanoma maudytis šaltyje.
-Nagi, greičiau, judinkis, kvaile,-piktai tarė Karina, vis atsisukdama į mane.
-Einu einu.
Ėjome palei upę. Netrukus priėjome ir patį šaltinį. Iš viršaus nuo nedidelio kalno išsikišimo pylėsi vanduo.
-Ir pasistenk neužsibūti, nes nesiruošiu tavęs laukti,-liepė Karina.
-Gerai gerai.
Ji pasidėjo visus daiktus ant krašto ir ėmė vilktis rūbus. Ėmiau nusirenginėti ir aš. Kai nuogas Karinos kūnas paniro po vandeniu, kiek nustebau. Visiškai neatrodė, kad vanduo būtų šaltas. Priėjau prie pat krašto.
-Nagi, šok,-paragino Karina.-Nenorėk, kad įstumčiau tave.
-Gerai gerai, jau šoku.
Lėtai įlipau į vandenį. Uau... Palyginus su tuo, koks šaltas oras, vanduo tikrai buvo žymiai šiltesnis.
-Tai tu tikrai nepretenduoji į Emilio meilę?-piktai paklausė Karina.
-Aš?-nusijuokiau.-Tu tikrai kvaila. Tikrai ne. Net nepavyktų.
-Kodėl?
-Jis – šalčiausias žmogus, kurį esu pažinojusi. Atstumti ir įskaudinti moterį jam be galo lengva.
-Bet man tikrai pavyks,-nepasidavė ji.-Aš priversiu jį mane mylėti ir jokia kita moteris tegu nedrįsta stoti prieš mane.
Vėl nusijuokiau.
-Naivuolė,-tyliai sumurmėjau, tad ji nė neišgirdo.
-Iš kur pažįsti Emilį?-staiga paklausė ji.
-Vaikystės draugai. Ne draugai, sakyčiau, o pažįstami.
-Ar tu mylėjai jį?
Nesitikėjau šito klausimo iš Karinos. Susimąsčiau. Ar tai, ką jaučiau Emiliui, tikrai galima vadinti meile?
-Matyt, taip. Bet nenoriu apie tai kalbėti. Beje, kiek tau metų?
-18, kaip ir tau.
-Oho. Ir kaip tau pavyko suvaidinti Emilio mamą?
-Makiažas. Daug laiko praleidau, kol sugebėjau save pasendinti.
Nusijuokiau.
-Kas yra?-nesuprato ji.
-Bet tavo balsas tądien atrodė toks vaikiškas.
-Užsičiaupk,-pasipiktino ji.
-O kur tavo tėvai?
-Ne tavo reikalas. Viskas. Patylėk. Mane erzina tavo balsas.
Nutilau. Žmogus nenori kalbėti apie savo gyvenimą. Tiek to.
Šaltinio vanduo buvo toks malonus. Tačiau, kai panirdavau po vandeniu, iškart atsimindavau tą dieną, kai vos nenuskendau netoli nuo namų upėje. Tad staiga išnirdavau ir imdavau giliau kvėpuoti. Matyt, tas atsitikimas įvarė man vandens baimę. Bet vis vien, kai nusiprausiau, buvo žymiai geriau. Kambaryje išsidžiovinau ir susitvarkiau plaukus, persirengiau ir tada nuėjau į virtuvę su visais vakarieniauti. Atsisėdau šalia Gyčio.
-Na, kaip jautiesi?-paklausė jis.
-Puikiai,-šyptelėjau jam.
-Vadinas, dabar jaustumeis jaukiau, jei aš tave vėl pabučiuočiau?
-Gyti, tylėk.
-Vėl?-pasiteiravo Karina.-Nejaugi du balandėliai buvo susilietę snapeliais?
-Ne, to nebuvo,-piktai tariau.
-Tai žinoma, pavydi?-neneigė Gytis.
-Gyti, baik,-pasipiktinau.
-Neturėčiau pavydėti. Juk turiu Emilį,-šyptelėjo ji ir apsikabino šalia sėdintį Emilį.
Nesuprantu, kodėl, bet mane tai sunervino, tad nusukau akis nuo į mane žvelgiančio Emilio.
-Karina, atstok,-pasipiktino jis.-Duok ramiai pavalgyti.
-Gerai, katinėli,-tarė ji ir atsitraukė.
-Beje, - įsiterpė Aleksas,-tariausi su Juodojo Vanago mafijos boso vadybininku. Susitarta dėl laiko.
-Kada?-pasiteiravo Emilis.
-Rytoj 8 valandą vakaro pas jį namuose.
-Ne per pavojinga taip? –paklausė Gytis.-Važiuoti į mafijos boso vadybininko namus, kurie yra puikiai saugomi.
-Nepergyvenk. Nebus sunku su jais susidorot.
-Koks planas, Emili?-paklausė Aleksas.
-Gyti, tu laikysi lagaminėlį su narkotikais. Vėliau, per keitimus, perimsi lagaminėlį su pinigais. Aleksai, būsi mano užnugaris, tvirtai laikyk ginklą savo švarko kišenėje ir stebėk visą aplinką. Aš derėsiuos dėl kainos, o Karina su Vika bus mano kekšės.
-Puikumėlis!-sušuko Karina.
-Ką?! Kekšė?! – sušukau.- Net nesvajok. Karina – kekšė – suprantu.
-Ei,-pasipiktino Karina.
-Bet aš? Argi aš panaši į tokią?
-Teks pasistengti,-šyptelėjo Emilis.
-O jei jai kas nors atsitiks?-paklausė Gytis.
-Ji bent moka išlaikyti ginklą rankose?-gudriai šyptelėjusi paklausė Karina.
-Aš? Aišku moku!
Emilis ištraukė savo pistoletą ir atkišo man.
-Štai, imk. Parodyk, kaip moki juo naudotis.
Nedrąsiai paėmiau ginklą į rankas. Hm... Pažiūrėsim, kas dabar geriau šaudo. Nukreipiau ginklą tiesiai į Emilį.
-Ei, myliumyliumyliumyliu, kur taikais?-pasipiktino Karina.
-Vika, gal nereikia?-prašė Gytis.
Su Emiliu žvelgėme tiesiai vienas kitam į akis. Gudriai šyptelėjau. Jis atrodė ramus.
-Vika,-tarė Aleksas.
-Ša. Trukdot man susikaupti.
Vėl šyptelėjau Emiliui, tada lėtai atlaužiau plaktukėlį. Kai spaudžiau gaiduką, pakreipiau pistoletą šiek tiek į šoną ir šoviau. Kulka praskriejo tiesiai Emiliui pro ausį ir įstrigo į sieną. Kambaryje įsivyravo tyla. Pistoletas įkaito, tad nuleidau jį ir padėjau ant stalo.
-Man vos širdis nesustojo,-tarė Gytis.-Vos vos.
-Tu bent nutuoki, ką darai?!-sušuko Karina.-Tu vos jo nenušovei!
-Pats kaltas, kad davė man ginklą,-atsakiau ir ramiai pradėjau valgyti Gyčio pagamintą vakarienę.
Po vakarienės nuėjau į kiemą parūkyti. Taip, pradėjau dažniau rūkyti. Galbūt dėl to, kad per dažnai nervinuos. Juk mano močiutė mirė... O dar Emilis... Ir taip, jis ir vėl mane lydėjo į kiemą.
Atsirėmiau į namo sieną, prisidegiau cigaretę ir ėmiau ramiai rūkyti. Tamsu. Pažvelgiau į dangų, kuris buvo nusėtas žvaigždėmis ir švietė pilnas mėnulis. Atsiminiau citatą iš vienos knygos: „Žinot, kokia baugi gali būti mėnesiena; tai nenatūrali šviesa, ir aš iš dalies tikiu, kai žmonės sako, kad mėnulyje gyvena blogis.“ Šiek tiek krūptelėjau, kai šaltas vėjas perskrodė mano kūną.
-Tau šalta?-staiga paklausė Emilis.
-Ne,-piktai atsakiau.
-Tau šalta. Tu krūptelėjai.
-Gerai gerai. Man šalta. Surūkysiu cigaretę ir eisiu vidun.
-Ar tu tikrai bučiavaisi su Gyčiu?
-Jis neištvėrė ir pabučiavo mane. Jis tikrai mielas. Ir gana klausinėti nesąmoningų klausimų.
Emilis nusijuokė, bet man tas juokas visai nepatiko.
-Kas yra?-piktai paklausiau.
-Užkibai.
-Kaip suprast?
-Patikai Gyčiui. Dabar jis neatstos nuo tavęs. Kaip ir Karina neatstoja nuo manęs.
-Na, tikrai. Kaip ir aš kažkada neatstojau nuo tavęs.
Emilis surimtėjo.
-Ar tau būtina visąlaik priminti praeitį? Mane tai erzina.
-Oi, atleisk. Netyčia išsprūdo,-ironiškai atsakiau, numečiau nuorūką ir pasisukau link durų.
Tačiau Emilis griebė mane už pečių ir prispaudė prie namo sienos.
-Ei, paleisk, ką darai?-pasipiktinau.
Mėnesienos apšviestas Emilis žvelgė tiesiai man į akis. Jaučiau jo tvirtą krūtinę prie pat savos. Per arti...
-Per vakarienę taikeisi į mane.
-Pats kaltas, kad...
-Taip, aš kaltas, kad daviau tą ginklą. Nedrįsk niekada gyvenime nukreipti ginklą į mane, aišku?
-Tu išdrįsai ne kartą taip padaryti.
-Ta kulka, kuri yra dabar šioje sienoje, kurią jauti savo nugara, vieną kartą galėjo atsidurti čia.
Jis savo delnu palietė mano krūtinę ties širdimi. Jis puikiai savo prisilietimais galėjo jausti, kaip dreba mano kūnas ir kaip smarkiai plaka mano širdis.
Aš tylėjau. Taip, išsigandau. Bet privalau to neparodyti. Turiu išlikti stipri. Tačiau mano kūnas visas drebėjo.
-Man šalta, noriu grįžti vidun.
Emilis stovėjo ir tylėjo, žvelgdamas man į akis.
-Man šalta!-pakartojau.-Argi nejauti, kaip dreba mano kūnas?
-Tu bijai?
-Ar aš? Deja, mažuli. Praėjo tie laikai. Nebijau nieko, o ypač tavęs, supratai?
Šiek tiek atstūmiau jį, dukart patapšnojau savo delnu jam per žandą ir nuėjau vidun. Dieve mano... Tai sunku. Man per daug sunku gyventi po vienu stogu su Emiliu. Bet tai tik pirmas vakaras. Ir kiek laiko tai truks? Matyt, iki tol, kol išprotėsiu.
Atsakyti cituojant
Mėgstami