Puslapis 3 iš 4 PirmasPirmas 1234 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 33 iki 48 iš 54

PEOPLE ERROR: Viktorijos Miyuki Ishihara kūryba

  1. #33
    Naujokas Dreduke avataras
    Įstojimo data
    2009 12 27
    Vietovė
    Vydmantai
    Įrašai
    25
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    gara istrorija tikrai pritrauke demesi
    tik pabaigoje truko aiskumo, nelabai ja supratau del tos 14 aukos jug zudiko nebera tai is kokiu krumu islys dar ta 14 auka...

    bet lauksiu kitu istoriju

  2. #34
    Narys
    MinaTo avataras
    Įstojimo data
    2011 01 20
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    77
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    10
    Laukiam kitu istoriju ;D
    Paskutinį kartą taisė MinaTo : 2011-03-23, 15:10

  3. #35
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    nespeju rasyt jau kuriama kuriama, tik palaukit

  4. #36
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    DEŽAVU...
    ___________________________________________
    I DALIS

    Trys… Du… Vienas. Atsimerkiu. Lėtai pasikeliu, ištiesiu ranką ir išjungiu žadintuvą. Tada vėl griūnu ant pagalvės, užsimerkiu ir vėl bandau pajusti miego malonumą. Begulėdama išgirdau prasiveriančias kambario duris ir link manęs artėjančius žingsnius.
    -Viktorija, kelkis,-pasIgirsta močiutės balsas.
    -Tuoj tuoj. Dar truputį, močiute,-sumurmėjau.
    -Kelkis tik. Eisiu arbatos tau padarysiu.
    Močiutė išėjo iš kambario. Nenoriai vėl atsimerkiau, pakilau ir ėmiau ruoštis į mokyklą. Nekenčiu ryto. Dievinu miegą. Rodos, galėčiau miegoti amžinai. Galėčiau sapnuoti amžinai…
    Virtuvėje prisėdau prie stalo, paėmiau puodelį su arbata ir ėmiau gerti. Šalia ant stalo lėkštutėje gulėjo sumuštinis, kurio be galo nenorėjau. Alkūnę atrėmiau į stalą, o savo smakrą – į alkūnę. Gėriau arbatą ir stebėjau močiutę. Ši savo drebančiom rankom tepė dar vieną sumuštinį. Pažvelgiau į jos raukšlėmis išmargintą veidą. Įsižiūrėjau į raukšles ties jos akimis. Tai - ašarų ir juoko likučiai. Tai - antspaudas, įrodantis, kad močiutės gyvenime būta tiek juoko, tiek ašarų. Netrukus ji pažvelgė į mane, o tada – į lėkštėje gulintį sumuštinį.
    -Viktorija, kodėl nevalgai?-paklausė.
    -Nenoriu.
    -Prašau suvalgyk bent vieną. O vėliau nepamiršk išgerti savo vaistus. Prašau tavęs.
    Paėmiau sumuštinį ir ėmiau valgyti, tada užsigėriau arbata. Ir vis dar stebėjau močiutę. Staiga pamačiau, kaip ji griebėsi už širdies.
    -Man vėl negera,-tarė.- Einu prigulsiu.
    Močiutė nuėjo į savo kambarį. Pasekiau paskui ją ir, kai ji atsigulė, paklausiau:
    -Ar buvai pas daktarą?
    -Ne. O kam? Iš jų nieko gero.
    -Bet tau padarytų tyrimus ir, jei ką, paguldytų į ligoninę.
    Atsisėdau šalia močiutės ant lovos krašto. Ji šyptelėjo man.
    -Kas iš to, kad gulėsiu ligoninėje? Čia ne liga kalta, o senatvė. Jeigu mirsiu, tai tik savo namuose, savoje lovoje.
    -Baik, močiute,-pasipiktinau.-Nekalbėk taip. Praradau tėvus, nenoriu prarasti bent tavęs.
    -Nepergyvenk. Tau jau 18 metų, išgyvensi ir be manęs. Aš jau ir taip ilgai gyvenu. Net nesitikėjau, kad kada nors sulauksiu 80-ties.
    Močiutė staiga susiraukė ir vėl susigriebė už širdies.
    -Močiute…
    -Viskas gerai,-vėl nusišypsojo.-Eik į savo kambarį ir baik ruoštis į mokyklą.
    -Gerai. Bet jeigu tikrai bus labai negera, pranešk man, o aš iškviesiu gydytoją. Ir nesiginčyk su manim.
    Močiutė linktelėjo.
    Grįžau į kambarį ir ėmiau mautis batus. Tada priėjau prie lango ir pažvelgiau laukan. Sninga. Sniego daug. Bet tikiuosi nešalta. Pasirausiau savo piešinių ir popieriaus krūvoj ir susiradau dailės papkę. Išgėriau savo kasdien reguliariai vartojamus vaistus ir ėmiau vilktis paltą. Atsisveikinau su močiute ir išėjau. Prieš išeinant laukan užėjau pas kaimynę. Jos dukra Andželika kaip tik pati ruošėsi išeiti, tad, atidarius duris, anapus jų išvydo mane.
    -O! Vika, ką čia darai?-paklausė ji.
    -Mama yra?-pasiteiravau.
    -Aha. Užeik, aš jau lekiu. Ir taip vėluoju. Nespėsiu į autobusą. Gerai, kad tavo mokykla arčiau namų negu mano.
    Ji išlėkė, o aš užėjau vidun.
    -Labas rytas,-užtikau Andželikos mamą pusryčiaujant ir pasisveikinau.
    -Sveika, Viktorija,-nusišypsojo ji.-Kaip laikaisi? Kaip močiutė?
    -Ai, aš gerai visai. Tik va močiutė nelabai. Kuo toliau, tuo blogiau. Ar galėtumėte kaskart vis užeiti pas mus ir, kol būsiu mokykloje, pažiūrėti, kaip ji?
    -Žinoma. Nesijaudink.
    -Ačiū,-padėkojau ir išėjau į mokyklą.
    Lauke vis dar tamsu. Dienos trumpėja. Šaltoka. O dar tik žiemos pradžia. Matyt, laukia tikrai šaltas žiemos sezonas šiais metais. Bet man patinka. Lėtai ir elegantiškai sninga. Juk tai nerealu matyti apsnigtus praeivių paltus, snaigėmis apibarstytus jų plaukus bei nuo sniego pabalusius kai kurių skėčius. Ir kaip būtų velniškai gera dar išgerti šiltos ir be galo skanios juodos arbatos, pagardintos vienu su trim ketvirčiais šaukšteliu cukraus bei citrinos lašeliais...
    Pakeliui į mokyklą sutikau Simoną.
    -Labas,-pasisveikinau ir pabučiavau ją į žandą.
    -Sveikute,-atsakė ji ir pažvelgė į mano dailės darbų papkę.-Tai visgi nusprendei daryt parodą mokykloje, taip?
    -Visiškai taip,-šyptelėjau.-Tikiuosi, patiks žmonėms.
    -Aišku patiks! Tavo piešiniai visada visiems patinka. Net nesuskaičiuočiau, kiek juodų gelinių tušinukų išnaudoji.
    Simona nusijuokė.
    -Šiame cikle juodą tušinuką naudojau tik parašui padėti,-tariau.
    -Kaip tai?-nesuprato ji.
    -Nenaudojau tušinuko šį kartą.
    -Ooo,-šyptelėjo Simona.-Suintrigavai. Man jau įdomu būtų pažiūrėti.
    Nusijuokiau.
    Išsiprašiusi iš pirmos biologijos pamokos nuėjau pas dailės mokytoją.
    -Kiek darbų iškabinsi?-paklausė ji.
    -Devynis,-atsakiau.
    -Nagi, parodyk. Ištrauk juos visus.
    Atidariau papkę ir ėmiau traukti piešinį po piešinio. Kaskart mokytoja vis labiau nustebdavo.
    -O, kaip matau, pakeitei savo stilių,-netrukus tarė.
    -Taip. Bet tik šį kartą.
    Mokytoja įsižiūrėjo į mano piešinius.
    -Improvizacinis tepliojimas? Bet spalvos parinktos labai gerai. Kiekvienas potepis, rodos, tobulai atitinka vietą popieriaus lape.
    Tada staiga nutilo, bet nenustojo žvelgti į piešinius.
    -Mokytoja?
    -Atleisk. Užsisvajojau. Tikrai geri piešiniai. Rodos, hipnotizuoja. Tikiuosi ir kitus tavo piešiniai taip pritrenks, kaip mane. Kaip tau tai pavyko?
    -Vėliau suprasit. Ar galit duoti man kokį nors popieriaus lapą ir rašiklį? Noriu užrašyti ciklo pavadinimą ir trumpą jo aprašymą.
    -Gerai.
    Kai gavau popieriaus ir rašiklį, sėdau į suolą arčiau lango ir ėmiau rašyti. Hm... Ar tikrai mano ciklas toks geras, kaip sako mokytoja? O gal tiesiog ji taip mano, nes ji supranta, kaip reikia įžvelgti meną piešiny? Juk ji dailės mokytoja visgi... Nors ji man niekada nepatikdavo, nes yra per daug atlaidi mokiniams. Iš šalies net neatrodo kartais, kad ji tikrai žino, kas yra menas.
    Kai aprašiau savo piešinių ciklą... vienu sakiniu, persiskaičiau jį porą kartų. Mokytoja kaip tik tuo metu jau buvo sudėjusi piešinius į rėmelius.
    -Na, einam kabint?-pažvelgė į mane ir paklausė.
    Linktelėjau.
    Griebėm visus paveikslus ir ėmėm nešti link pirmo aukšto fojė. Tada pristūmėm suoliuką arčiau sienos, užsilipau ant jo ir ėmiau kabinti piešinį po piešinio ant sienos. Mokytoja stovėjo ir žvelgė į juos. Netrukus prie mūsų priėjo mokyklos direktorius.
    -Labas rytas,-pasisveikinau.
    -Labas rytas,-atsakė jis ir pažvelgė į piešinius-O, čia tu piešei?
    Linktelėjau.
    -Tikrai gražūs piešiniai. Iškart pagyvina mokyklos niūrumą.
    -Dėkui.
    Tada direktorius pasisuko į mokytoją.
    -Jūs man būsite reikalinga. Tuoj mokykloje sulauksim svečių. Norėsiu, kad jūs aprodytumėte jiems mokyklą.
    -Gerai, būtinai. Bet.. Kas per svečiai?
    -Labai turtinga šeima, kuri yra pasiruošusi investuoti pinigus į kurią nors mokyklą. Ir ta kuri nors mokykla gali būti mūsų. Mums reikia pinigų. Mes būtinai turim nepasišiukšlinti. Tai puiki proga iškelti mūsų mokyklą iki aukštumų. Pamatysit, su pinigais greitai tapsime geriausi mieste, o gal ir visoje šalyje.
    -Jūs išprotėjote. Esate didžiulis direktorius-materialistas.
    -Ir mano, ir jūsų, ir kitų mokytojų ir darbuotojų atlyginimai taip pat padidės.
    Mokytoja susimąstė.
    -Na, jei taip sakote... Bet mums reikia daugiau žinoti apie tą šeimą.
    -Kiek žinau, šeima susideda iš keturių asmenų. Vyras ir žmona bei du jaunuoliai. Kiek žinau, vienas įvaikintas. Bet jiems abiem po 20 metų, tad jie nėra dvynukai, kaip teigia tėvai.
    Keista šeima. Neturi kur kišti pinigų. Pasisukau į direktorių ir žvelgiau į jį. Tas taip pat pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
    -Puikūs piešiniai,-pakartojo, tada vėl pasisuko į mokytoją.-Lauksiu jūsų savo kabinete iškart po to, kai čia susitvarkysite.
    -Gerai.
    Direktorius nusisuko ir nuėjo tolyn. Aš žvelgiau, kaip jis tolsta, tada nukreipiau akis į paveikslus ir toliau juos kabinau ant aptrupėjusios sienos. O gal tie pinigai bent padės suremontuoti mokyklą?
    Netrukus nulipau nuo suoliuko ir pažvelgiau į mano piešiniais išmargintą sieną. Tada priėjau prie prikabinto lapo ir dar kartą ėmiau skaityti:

    Ciklas „Aklas Menininkas“. Juk tai nerealu piešti vidurnaktį balkone, šaltyje vienu chalatu, teplioti pirštu ir nematyti, bet jausti, ką pieši. Viktorija.

    Tada pasisukau į mokytoją. Ši kaip tik tuo metu skaitė šį užrašą.
    -Mat kaip,-tarė.-Dabar suprantu. Svarbu jausti meną, o ne matyti.
    Šyptelėjau.
    Netrukus mokytoja išėjo pas direktorių, o aš nuėjau į valgyklą, kadangi buvo likę dar nemažai laiko iki pamokos pabaigos, o į biologijos pamoką eiti nenorėjau. Nusipirkau apelsinų sulčių ir sėdau arčiau lango. Jaučiau, kaip vėjas prasiskverbia pro mažus tarpelius languose. Taip, pinigai, apie kuriuos kalbėjo direktorius, tikrai praverstų ir langams pasikeisti. Buvo šiek tiek šalta. Bet nepersėdau toliau, nes labai tingėjau. Išsitraukiau pieštuką, tada sąsiuvinį ir jo gale ėmiau piešti eskizus savo naujiems piešiniams.

  5. Ačiū MinaTo dėkojo
  6. #37
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    II DALIS

    Ne už ilgo suskambo skambutis į pertrauką. Parašiau Simonai žinutę, kad ateitų į valgyklą. Netrukus pamačiau ją artėjančią link stalo, prie kurio sėdėjau. Bet ji atrodė kiek nustebusi.
    -Neįsivaizduoji, ką dabar mačiau,-tarė ji.
    -Ir ką gi?-paklausiau.
    -Kažkokie žmonės, matyt, šeima, su tavo dailės mokytoja vaikšto ir apžiūrinėja mūsų mokyklą. Ir ten buvo du žiauriai gražūs vaikinai. Galbūt jie bus naujokai mūsų mokykloje? Kaip manai?
    -Abejoju,-tariau.-Tiem vaikinam jau po 20 metų, tad mokyklas jie senai pabaigę.
    -Iš kur žinai?-nustebo Simona.
    -Girdėjau, kaip dailės mokytoja kalbėjo su direktorium apie tą šeimą. Atseit, jie ketina investuoti pinigus į mūsų mokyklą. Tad visa šeima, tiek vaikai, tiek tėvai, atėjo apžiūrėti viską, matyt, kad nuspręstų, ar tikrai verta investuoti.
    -Bet jei tie vaikinai tikrai broliai ir jiems abiem po 20 metų, tai turėtų būti dvyniai, bet jie nė kiek nepanašūs!
    -Nes vienas įvaikintas.
    -Aaa… Mat kaip,-sumurmėjo Simona.-Bet jei jie žada investuoti į mūsų mokyklą, vadinas, dažniau čia lankysis. O tai reiškia, kad mes turime puikią progą su jais susipažinti. Tu bent matei kokie jie gražūs?
    -Na, dar neteko. Kur matei juos?
    -Dabar mačiau prie tavo piešinių. Ten tokia spūstis! Net pati nespėjau jų peržiūrėti. Dabar mums bus laisva pamoka, tad galėsiu normaliai apžiūrėti. Be to, nemanai, kad dabar mūsų mokyklos svečiai sėdės direktoriaus kabinete?
    -Na, tikriausiai, o ką?
    -Eisim pasiklausyti jų pokalbio.
    -Ką? Tu gal išprotėjai? Klausytis svetimų pokalbių?
    -Nusiramink, viskas bus gerai. Niekas nepastebės. O jei pastebės, tai abejoju, kad tektų rašyti pasiaiškinimą dėl to, kad mes stovim per laisvą pamoką šalia direktoriaus kabineto durų. Nesijaudink, ką nors sugalvosim.
    -Tai vadinama beprotiška improvizacija,-nusijuokiau.
    Simona taip pat nusijuokė.
    -Tik reikia palaukti pamokos ir kol visi sueis į klases ir koridorius šalia direktoriaus kabineto bus tuščias.
    -Gerai,-šyptelėjau.
    Tad sėdėjom ir laukėm, kada praeis dar trys minutės iki pamokos pradžios. Kai suskambo skambutis į pamoką, visi ėmė skirstytis. Mes su Simona pakilom nuo kėdžių ir lėtai ėmėm eiti link direktoriaus kabineto. Mokykla vis tuštėjo ir tuštėjo, kol galiausiai koridoriuje nebeliko nė vieno žmogaus. Direktoriaus kabinetas buvo netoli fojė, tad, kai ėjau pro savo piešinius, žvelgiau į juos. Na, taip. Jie tikrai atkreipia žmogaus dėmesį.
    -Matei?-paklausė Simona.
    -Ką mačiau?-atsisukau į ją.
    -Ką tik jie visi suėjo į direktoriaus kabinetą. Einam greičiau.
    Ji pagriebė mane už rankos ir nutempė tolyn.
    Tyliai priėjom prie direktoriaus kabineto durų ir prigludom prie pat jų. Galėjom puikiai girdėti viską, kas vyksta anapus durų.
    -Gal norėsite arbatos ar kavos?-pažinome direktoriaus balsą.
    -Ne, dėkui,-tarė švelnus moters balsas.-Mes nelabai turime laiko. Eisim iškart prie reikalo. Apžiūrėjom mokyklą ir pastebėjom, kad jums tikrai reikėtų remonto. Rodos, šita mokykla nebuvo nė karto remontuota po jos pastatymo laikų.
    -Buvo,-tarė direktorius.-Vieną kartą...
    -Bet, matyt, senai,-vėl tarė tas pats moters balsas.-Bet mes suprantam ir norime jums padėti. Mūsų pinigai tikrai padėtų jums išspręsti šią problemą. Be to, padidintumėte mokytojų atlyginimus. Tik su viena sąlyga.
    -Kokia?
    -Mokyklos reikalus tvarkome mes. Be to, norime turėti visus mokyklos raktus. Ją atidarysime ir uždarysime patys. Dar, mums reikia nuošalios patalpos savo atskiram kabinetui, kuris bus visiškai privatus ir į jį galėsime įeiti tik mes keturiese. Ar aiškios jums mūsų sąlygos?
    -Deja, negaliu su tuo sutikti,-rimtai tarė direktorius.
    -Bet...
    -Aš negaliu jums leisti kontroliuoti mokyklos gyvenimo.
    -Bet nieko nepasikeistų. Visa mokyklos tvarka išliktų ta pati, tik mes ją kontroliuosim labai tyliai, niekam nežinant.
    -Deja, esate mums visiškai nepažįstami žmonės ir aš negaliu jumis pasitikėti ir leisti, kad darytumėte su mano mokykla viską, ką norite.
    -Ar jūs suvokiate, ką sakote?-staiga pasigirdo vaikino balsas.
    Tas balsas... Akimirką pamaniau, kad kažkur esu jį girdėjusi...
    -Ką turite tuo omeny? Aišku suvokiu!-sušuko direktorius.
    -Tada mes rasim kitą mokyklą, į kurią galėsime investuoti savo pinigus. O jūsų mokykla liks šiukšlės vietoje. Be brangaus remonto ji greitai sugrius. Tad bus uždaryta, o jūs ir visi kiti darbuotojai liksite be darbo ir pinigų, suprantama. Tad, rinkitės: pinigai ar skurdas?
    -Aš...
    -Taip ar ne?-tarė vaikinas dar rimtesniu tonu.
    -Gerai. Sutariam. Visos jūsų sąlygos bus įvykdytos.
    Pasisukau į Simoną, griebiau jai už rankos ir nutempiau kuo toliau nuo direktoriaus kabineto.
    -Manau, išgirdome pakankamai,-tariau jai.
    -Tai jau tikrai. Žiaurūs dalykai čia dedasi. Rodos, pats direktorius tyliai, ramiai, niekam nežinant parduoda mūsų mokyklą kažkokiems nepažįstamiems žmonėms. Tau nepasirodė keistas tos moters balsas?
    -Kuo keistas?
    -Per daug vaikiškais kaip suaugusiai moteriai.
    -Gi būna tokių moterų. Kaip pas Brigitą iš G klasės. Jai beveik 18, o jos balsas kaip keturmetės.
    Su Simona nusijuokėme.
    -Gerai jau,-tarė.-Na, noriu pažvelgti į tavo piešinius.
    Iškart priėjome prie piešinių ir ji pradėjo juos apžiūrinėti.
    -Ohoho... Naujas stilius. Pirmą kartą tarp tavo piešinių matau kažką tokio. O ciklo pavadinimas... Aklas Menininkas. Na, sužavėjo sužavėjo. Net pati keistai jaučiuosi, kai žvelgiu į tavo piešinius. Hm...
    -Tikiuosi ir kitiem patiko,-sumurmėjau.
    -Aišku patiko! Net nematei, kokia spūstis buvo prie piešinių.
    Staiga išgirdome, kaip atsidaro direktoriaus kabineto durys. Pamačiau, kaip iš jo išeina skrybėlėtas vyras, skara apsigaubusi moteris, ir du vaikinai: šviesiaplaukis ir tamsiaplaukis. Įsižiūrėjau į tamsiaplaukį vaikiną. Ne... Negali būti. Ne, tai negali būti jis. Negali...
    Kai jis pakreipė savo akis link manęs, aš iškart nusisukau.
    -Vika, kas yra? – paklausė Simona.- Pažvelk tik į juos. Nagi, žvelk.
    -Sima, negaliu,-tariau drebančiu balsu.
    -O, kokie piešiniai,-tarė moteris.-Per tą spūstį pertraukos metu net negalėjau jų apžiūrėti.
    -Vika, tie du vaikinai dabar apžiūrinėja tavo piešinius,-pašnibždėjo Simona.-O dieve, tas tamsiaplaukis dabar žiūri į mus. Į tave!
    Pajutau, kaip kūnu perėjo šiurpuliukai. Neištvėriau ir išbėgau į mokyklos kiemą. Atsirėmiau į mokyklos sieną ir bandžiau atgauti kvapą.
    Paskui mane atbėgo Simona.
    -Vika, kas tau?-nesuprato ši.
    -Aš tau turiu kai ką pasakyti. Papasakoti apie kai ką.
    -Tada einam vidun.
    -Palauk. Man reikia gryno oro. Maniau, apalpsiu.
    -Bet kodėl? Ar tai kažkaip susiję su ta šeima?
    -Taip. Su tamsiaplaukiu vaikinu.
    Dar kartelį įkvėpiau oro, tada iškvėpiau. Pajaučiau žiemos šaltuką.
    -Einam vidun, - tariau.- Tikiuosi jų jau nebėra ten.
    -Einam.

  7. #38
    Narys
    MinaTo avataras
    Įstojimo data
    2011 01 20
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    77
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    10
    Ant pacios ydomiausios vietos sustojai
    Laukiam tesinio ;D

  8. #39
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    III DALIS


    Abi su Simona grįžom į mokyklą. Žvalgiausi, kad tik nepamatyčiau to vaikino. Ačiū dievui, jo nebesutikau. Ir gerai, kitaip vietoj būčiau mirus. Grįžom su Simona į valgyklą ir atsisėdom.
    -Na?-tarė Simona.
    -Ar aš tau niekada nepasakojau apie Emilį?-paklausiau.
    -Tu man viską pasakoji. Bet apie jokį Emilį nepamenu, kad būtum užsiminus.
    -Tai štai. To tamsiaplaukio vaikino vardas – Emilis.
    -Emilis?
    -Taip.
    Nutilau. Buvo per sunku apie tai kalbėti.
    -Nagi, Vika, pasakok,-nekantravo Simona.
    -Pažinojau jį nuo mažens. Emilio tėvas ir mano tėvas kažkada kartu mokėsi, tad susitikom visi per jų klasės susitikimą. Ten ir susipažinau su juo. Ir, be abejo, jis iškart man patiko. Vėliau patekau į tą pačią mokyklą, kur mokėsi ir jis. Įsimylėjau kaip maža mergaitė...
    -Bet gi gerai!-nusišypsojo Simona.- Dabar jūs vėl susitikot ir galėsite dažniau matytis. Neabejoju, kad ir jis tave atsimins.
    -Nesupranti tu nieko, Sima. Emilis – nusikaltėlis.
    -Kaip tai?-nustebo ji.
    -Taip, jis tikrai neturi tėvo. O šis – buvęs mafijos bosas. Tik tu niekam nesakyk, ką aš dabar pasakoju.
    -Gerai gerai. Nesakysiu. Pažadu.
    -Tai štai... O žinai? Kaip sakoma – obuolys nuo obels netoli rieda. Koks tėvas, toks ir sūnus. Emilis jau nuo 15 metų mokėjo puikiai laikyti ginklą rankose, tėvelio išmokytas.
    -Oho... Net nesitiki, kad jis toks.
    -Patikėk. Aš net nesuprantu, kodėl mylėjau jį. Taip, jis gražus. Bet jo tas šaltumas, manau, turėtų visus atbaidyt.
    -O dabar kaip? Ką jam jauti?
    Sekundėlę tylėjau, tada piktai tariau:
    -Neapykantą.
    -Dėl ko? Dėl to, kad jis nusikaltėlis?
    -Ne tik. Nuo pirmos dienos aš kaip įsimylėjusi mergaitė laksčiau paskui Emilį. Visą laiką kartodavau jam, kaip jį beprotiškai myliu. O jis vis atstumdavo mane. Kartodavo, kad esu erzinanti.
    -O kaip jūs išsiskyrėt?
    -Puikiai atsimenu tą dieną. Tai buvo prieš 4 metus. Tada buvo pavasario pabaiga. Ir tai nutiko parke...

    -Ko mane pasikvietei?-paklausė Emilis piktu tonu.
    -Buvau sutikus tavo brolį. Sakė, kad jūs išvykstate,-atsakiau šiek tiek drebančiu balsu.
    -Tai ne tavo reikalas. Viskas?
    -Prašau,-priėjau arčiau.-Gana visų tų žaidimų. Grįžk į normalų gyvenimą. Nedaryk tų pačių klaidų kokias tavo tėvas darė. Kitaip ir tu pražūsi, kaip pražuvo ir jis.
    Emilis pagriebė man už kaklo ir pritrėškė mane prie medžio, ištraukė pistoletą ir įsmeigė jį tiesiai į mano kaktą.
    -Nedrįsk minėti mano tėvo. Aš žinau, ką darau. Ir gana kištis į mano reikalus, kitaip nuspausiu gaiduką.
    Žvelgiau į jo žvėriškas akis ir tylėjau. Net negalėjau nieko pasakyti dėl suspaustos gerklės, tad ėmiau verkti. Netrukus Emilis mane paleido, bet ginklą vis vien buvo nukreipęs į mane.
    -Dabar nusisuki ir dingsti man iš akių, aišku?-pagrasino.
    -Bet... Bet aš tave myliu,-ištariau pro ašaras.
    -O aš tavęs ne. Niekada nemylėjau, nemyliu ir niekada nemylėsiu. Tu mane erzini. Atsimink tai visam gyvenimui ir nedrįsk man painiotis po kojomis.
    Po šių žodžių jis nusisuko ir nuėjo tolyn. O aš likau stovėti atsirėmus į medį kaip paskutinė kvaiša.

    Štai toks buvo mūsų paskutinis susitikimas. Bet dabar tai visiškai nebesvarbu. Kvailė tada buvau. Bet dabar mergaitė užaugo ir nebėra tokia naivi, kokia buvo.
    -Siaubas... Praradau norą dar kartą jį pamatyti. Bet... palauk. Minėjai, kad jis turi brolį.
    -Taip. Jo vardas - Denis. Ir jis dviem metais vyresnis už Emilį. Kažkodėl šiandien jo nemačiau tarp tų kitų žmonių. Ir apskritai niekada gyvenime nemačiau nei tos moters, nei vyro, nei ano kito šviesiaplaukio.
    -O dėl ko jie išvyko? Ir kaip suprast tą „nedaryk tų pačių klaidų, kaip tavo tėvas darė“ bei „kitaip ir tu pražūsi, kaip pražuvo ir jis“?
    Šiek tiek susimąsčiau.
    -Jau minėjau, kad Emilio tėvas miręs. Dėl to ir išvyko. Dėl ko mirė? Pati nežinau.
    Taip... Kai ką nutylėjau. Aš puikiai žinau, dėl ko žuvo Emilio tėvas. Su juo konkuruojančios mafijos bosas nužudė Emilio tėvą, o jo nukirstą galvą atsiuntė į Emilio namus. Tai žiauru. Net sunku įsivaizduoti jo reakciją.
    -Ką dabar darysi?-paklausė Simona.
    -Nežinau. Nenoriu jo matyti. Nemažai laiko praėjo, kol sugebėjau jį pamiršti. O kai vos pažvelgiau į jį, visi atsiminimai sugrįžo.
    -Tai štai kodėl tu nieko man nepasakodavai apie savo praeitį...
    Pasijaučiau beviltiškoje situacijoje. Tikrai. Net nežinau, ką dabar daryti... Tikiuosi, neteks jo dažnai matyti. Tikiuosi ir vėl pavyks jį pamiršti...
    Per kitas pamokas stengiausi negalvoti apie Emilį. Galvojau tik apie tuos dalykus, kurių pamokose sėdėjau.
    Istorija – viena sunkiausių pamokų mokykloje. Ir, be abejo, man pati įdomiausia. Niekad nebuvo gaila laiko mokytis apie Viduramžius ar pirmąjį pasaulinį karą, ar apie kokį kitą istorinį įvykį. Be abejo, kaskart vis sunkiau įsiminti visus tuos faktus, bet stengiuos, nes esu visiškai nusprendusi laikyti istorijos egzaminą. Netgi turėjau mintį studijuoti istorijos mokslą. Juk būtų nerealu dirbti muziejuje ar archyvuose. Juk būtų nerealu įkalinti save ten, tarp istorijos sienų, kur laikas man pavaldus ir visada būna amžinas.
    Tačiau šią dieną istorijos pamoka nebuvo tokia įdomi, kaip visos kitos. Sėdėjau ir visą pamoką žvelgiau pro langą į krentančias snaiges. Jos taip elegantiškai krito, kad tas elegantiškumas greitai pabodo. Ir aš iškart pagalvojau apie Emilį. Ir negaliu jo išmesti iš galvos! Jaučiau savyje iš pykčio verdantį kraują. Su kiekviena mintimi apie Emilį vis didėjo neapykanta jam. Net pagalvojau apie tai, kas būtų, jei aš jį nužudyčiau. Ogi, pasaulis bent trupinėliu išsivalytų. Juk jis vis vien nusikaltėlis!
    -Viktorija, užsisvajojai?-staiga paklausė mokytoja.-Ar girdėjai ką sakiau?
    Pažvelgiau į ją.
    -Taip, taip. Viską girdėjau. Pretekstas, dėl ko prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, buvo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando nužudymas Sarajeve 1914m. birželio 28d.
    -Taip, teisingai. Išsisukai,-šyptelėjo mokytoja.
    Taigi, išsisukau. Kai ji nukreipė žvilgsnį nuo manęs, Simona pašnibždėjo man:
    -Po kitos pamokos būtinai eisim parūkyt, nes jau nebegaliu ištvert be cigaretės.
    -Gerai. Pavaišinsi? Pamiršau savo pakelį namie. Užmečiau kažkur už savo lovos, kai vakar grįžau namo. Man reikia nuraminti savo nervus.
    -Gerai, vaišinu,-šyptelėjo Simona.
    Taip taip, jau metu rūkyt... Ne, aš nemeluoju. Tiesą sakant, net ne visada noriu. Keista, taip? Juk rūkantys žmonės dažniausiai negali pasakyti „Ne, miela cigarete, privalau šiandien tavęs nerūkyti“. Bet aš visgi sugebu pasakyti „ne“. Juk aš esu aš. Bet šį kartą jaučiau, kad man reikia cigaretės. Galbūt bent ji padės man bent kiek nurimti.
    Staiga išgirdau, kaip vibruoja mano rankinė. Kažkas skambina? Išsitraukiau mobilųjį ir pažvelgiau, kas. Andželikos mama? Keista.

  9. #40
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    IV DALIS

    Pakilau nuo kėdės, atsiprašiau mokytojos, išėjau į koridorių ir atsiliepiau.
    -Klausau.
    -Viktorija, tik išlik rami...
    -Ar močiutei kažkas negerai?
    -Ji... Nebekvėpuoja.
    -Ką?!-sušukau.
    -Aš iškviečiau greitąją. Ji greit bus. Tu tik išlik rami.
    -Palaukit. Aš grįžtu namo.
    Išjungiau mobilųjį. Bandžiau suprasti, kas įvyko. Močiutė mirė? Ne... Tik ne ji... Bandžiau tvardyt ašaras. Nenoriu pasirodyt klasėje apsižliumbusi. Pasikviečiau mokytoją į koridorių ir paaiškinau jai visą situaciją. Bekalbėdama apsiverkiau. Neištvėriau. Tad paprašiau, kad atneštų iš klasės mano daiktus ir kad nieko nepasakotų klasės draugams. Po dviejų minučių jau bėgau pro mokyklos pagrindinį išėjimą. Bėgau link namų per pūgą. Pusnys jau beveik siekė kelius. Pūtė šaltas vėjas. Bet nuo bėgimo ir dar labiau padidėjusio kraujospūdžio dėl raudojimo pasidarė be galo karšta. Po 10 minučių jau buvau priartėjus prie savo namų. Įbėgau į laiptinę ir lipau laiptais. Bėgau per savo aukšto koridorių maldaudama, kad tai būtų tik nevykęs pokštas. Bet iš kaimynų beviltiškai nuliūdusio ir gailesčio pilno žvilgsnio supratau, kad visa tai realu. Buto durys buvo atviros. Įbėgau vidun ir iškart nulėkiau į močiutės kambarį. Jame tvyrojo kažkoks savitas kvapas. Lavono? Močiutės lova buvo tuščia. Šalia lango stovėjo Andželikos mama, kuri akimirksniu atsisuko į mane.
    -Viktorija...
    -Ar tai tiesa?
    -Sustreikavo močiutės širdis. Bet nesijaudink! Regis, tavo močiutės kūnas dar šiek tiek gyvybingas. Ją išvežė į ligoninę. Bandys palaikyti gyvybę ir atgaivint ją. Laukiau tavęs.
    -Į kurią ligoninę ją išvežė? Važiuoju ten.
    -Ne, Viktorija. Tu lik čia. Tau negalima nervintis per daug. Nuvažiuosiu aš. Apie viską, ką sužinosiu, iškart pranešiu tau telefonu.
    Žvelgiau į ją. Visada pasitikėjau Andželikos mama. Norėjau pas močiutę. Bet neištverčiau, jei matyčiau ją kenčiančią.
    -Gerai,-linktelėjau ir atsisėdau ant močiutės lovos.
    Netrukus visame bute likau viena.
    Tik ne močiutė. Prašau, Dieve! Atėmei tėvus, tik neatimk močiutės. Ji – viskas, kas man liko! Neištversiu, jei ji numirs. Ir ką tada daryčiau? Nebebūtų gyvenimo.
    Atsiguliau ant močiutės lovos ir žvelgiau į lubas. Rankoje laikiau mobilųjį telefoną ir laukiau žinios apie močiutę. 80 metų. Garbingas amžius. Skurdi jaunystė. II-ojo pasaulinio karo metais išgyventa vaikystė. O dieve! Ir ji kažkada buvo vaikas. Ir pati, kiek pamenu iš jos pasakojimų, anksti neteko tėvų.
    Gulėti ant močiutės lovos buvo be galo patogu. Jaučiausi rami. Net verkti nustojau. Jaučiau, lyg būčiau savoj erdvėj, savoj vietoj. Dabar suprantu, dėl ko močiutė norėjo mirti čia - savuose namuose, savoje lovoje.
    Po valandos laukimo paskambino Andželikos mama.“Močiutei viskas gerai. Ji sveika gyva. Jau grįžtam namo.“ Norėčiau, kad ji būtų taip pasakiusi. Bet ji teištarė tik tai:
    -Deja, tavo močiutė jau nebegrįš. Užjaučiu.
    Nebeatsakiau nieko. Padėjau ragelį ir viskas. Užsimerkiau. Keista, bet nejutau, lyg močiutė būtų mirus. Bet taip nėra. Aš visąlaik tikėdavau, kad po mirties kažkas yra, kažkas vyksta toliau. Kažkoks gyvenimas. Žmogus egzistuoja po mirties - taip, tai normalu. Žmogaus egzistavimą įrodo tai, kad aš galvoju apie jį, kad nepamiršiu jo, jis visada išliks mano mintyse. Bet ir gyvybė. Gyvybė išlieka po mirties. Aš negaliu pasakyti, ar gyvybė atitenka kitam organizmui, ar gyvybė tęsiasi danguj ar pragare, ar kokiam kitam pasauly, kokiu žmogus tiki, bet ji tikrai yra. Siela gyvena ir toliau, nesvarbu, kokiame pavidale.
    Užmigau.
    Kai pabudau, buvo jau gana vėlu. Žiema. O žiemą dienos trumpėja. Pažvelgiau į laiką mobiliajame telefone. Penkios valandos. Į kambarį išvydau įeinančią Andželiką ir jos mamą, nešiną garuojančia arbata ir sumuštiniais.
    -Štai, užkąsk.
    -Dėkui.
    Atsisėdau, paėmiau puodelį ir sumuštinį. Valgiau lėtai, neskubėdama ir žvelgdama į vieną tašką ant grindų. Andželika stebėjo mane, o jos mama netrukus išėjo iš kambario.
    -Tu visai neverki,-sakė Andželika.-Kodėl?
    -Ašaros – ne vienintelis dalykas, kuriuo galima išreikšti savo meilę ir ilgesį artimam žmogui. Abejoju, kad močiutei patiktų matyt mane verkiančią. Aš pati nenorėčiau, kad mano vaikai ir anūkai verktų dėl mano mirties. Man svarbiausia, kad jie manęs nepamirštų. Nuo rytojaus, kai palaidosim močiutę, jos kapas taps mano lankomiausia vieta. Prižiūrėsiu jį iki savo gyvenimo galo. Taip išreikšiu savo pagarbą jai. Galbūt kvaila tai sakyti, bet močiutę myliu net labiau nei savo abu tėvus kartu sudėjus. Man patikdavo vakarais prisėsti prie močiutės ir klausytis jos pasakojimų apie jos ankstesnį gyvenimą, apie tai, ko išmoko iš šio gyvenimo ir ką galėtų patarti man. Iš jos išmokau išlikt stipri. Išmokau pirmiausia pamilt save, kad ir koks netobulas kūrinys būčiau. Būtent aš esu savo paties kūrėja. Ir manau, svarbiausia yra ne tai, kaip supranta kūrinį kiti, o kaip tą kūrinį pateikia visiems pats kūrėjas, jei išvis nori ir gali pateikti.
    -Teisingi žodžiai, Vika. Jau ne kartą pastebėjau, kad tu pasikeitei. Gyvenimas su močiute tau buvo lyg pamoka. Mokeisi gyventi teisingai. Per šiuos du metus tavo močiutė išaugino tikrą perliuką.
    Andželika šyptelėjo. Man taip pat pavyko pakelti savo lūpų kampučius ir nusišypsoti jai. Tada atsikandau sumuštino, užgėriau arbata, sukramčiau ir prarijau.
    -Visi mes užaugam,-tariau.
    -Visi kažkada buvom vaikai. Buvom naivūs ir tikėjom viskuo, kas vyksta šiame gyvenime. Net nebandėm nieko keisti.
    -Taip. Ir aš buvau naivi... Prieš keturis metus...
    Prisiminimai...
    -Tu kai ką atsiminei?-paklausė Andželika.
    -Taip. Emilį. Tiksliau, ne aš jį atsiminiau, o jis privertė mane atsimint viską. Jis čia, mieste, Andželika.
    -Ką?! Tas nusikaltėlis čia? Bet kodėl?
    -Nežinau. Mačiau jį šiandien mokykloje. Jis kažką sumąstė. Gero nelaukiu.
    -Žinai ką, Vika?-kreipėsi Andželika.-Nenori išeiti pasivaikščioti prie upės? Tikrai vertėtų, nemanai?
    Linktelėjau.
    -Galim. Man reikia gryno oro. Palauk tik. Baigsiu valgyt, susiruošiu ir galėsim eiti.

  10. #41
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    V DALIS

    Kai išėjau į lauką, man iškart pagerėjo. Buvo jau maždaug apie 7-ios valandos vakaro. Sniego daug. Automobiliams pravažiuoti nelengva. Per pusnis ir nepravalytus šaligatvius eiti taip pat sunku. Bet man patinka. Nesuprantu tų, kurie nemėgsta žiemos dėl sniego. Man patinka žibintais apšviestos gatvės, kai sninga. Visai kaip šią akimirką.
    Su Andželika nuėjom link upės. Rami pakrantė be jokio gatvių šurmulio ramino ir mane.
    -Pažiūrėk, Vika. Upės krantas taip sušalo, kad pavirto ledu,-juokėsi Andželika.
    -Tu nelipk gal. Įlūši dar.
    -Gerai gerai.
    Ji atsitraukė nuo ledo. Tada abi nuėjom prie sūpynių. Kai prisėdau ant jų, pradėjau lėtai suptis.
    -Man patinka žiema,-tariau.
    -Ir man,-atsakė Andželika.-Tik nepatinka, kad nuolat šalta.
    -Čia kas be ko,-nusijuokiau.
    Staiga išgirdome žingsnius sau už nugarų. Iškart pašokom nuo sūpynių ir atsisukom. Link mūsų ėjo gal 21-23 metų vaikinas.
    -O... Mergaitės. Ne taip jau ir nuobodu vaikščiot vakarais ten, kur nėra žmonių,-šypsodamasis tarė jis.
    -Einam, Vika,-tarė Andželika.
    Ji griebė man už rankos ir mes abi pasukom link savo namų. Tik staiga pajutau, kaip tas vaikinas griebė man už kitos rankos ir atskyrė nuo Andželikos.
    -Ei! Ką darai?-pasipiktinau.
    -Paleisk ją!-sušuko Andželika ir ėmė eiti link manęs, kad padėtų pabėgti iš to kvailio nagų.
    Bet netrukus pajutau peilio ašmenis prie savo kaklo.
    -Stok!-paliepė vaikinas Andželikai.
    Ši sustojo. Bandžiau pasimuistyti, bet jis susmeigė peilio galiuką man į kaklą.
    -Paleisk ją,-prašė Andželika.
    -Tokią lėlytę? Nė už ką,-nusijuokė nusikaltėlis.
    -Andželika,-tariau.-Bėk namo.
    -Tu nesveika? O kaip tu?-pasipiktino ji.
    -Aš tuoj grįšiu, pamatysi,-šyptelėjau.-Tik nesakyk savo mamai. Kitaip ji jaudinsis. Ir taip blogai jaučiasi dėl mano močiutės.
    -Ar tu nutuoki ką darai?-piktai paklausė Andželika.
    -Bėk, sakau! Aš nesu silpna. Pati žinai. Greit grįšiu, pažadu.
    Andželika žvelgė į mane, tada pažvelgė į išsišiepusį nusikaltėlį.
    -Bet...
    -Bėk, po galais!
    Andželika linktelėjo ir nubėgo namų pusėn. Žvelgiau, kaip ji, vis atsigręždama į mane, tolsta.
    -Tokiu būdu gelbėji draugę?-paklausė vaikinas.-Nemanai, kad tai kvaila?
    -Aš ir pati save galiu apsaugoti.
    Vaikinas nusijuokė, tada paleido mane, bet vis dar buvo nukreipęs peilį mano pusėn.
    -Sėsk ant sūpynių,-liepė.
    Lėtai atsisėdau, bet nenuleidau akių nuo peilio. Kai nukreips dėmesį kur nors kitur, reiks su koja nuspirti peilį iš jo rankų ir griebt tada. Paprasta.
    -Mano vardas Saimonas, beje. O tavo koks, mažut?-paklausė nusikaltėlis.
    -Nebūtina sakyt. Vis vien greit pamirši. Nesiruošiu čia ilgai užsibūt,-atsakiau.
    -O tu užsispyrusi. Tokios man patinka.
    Saimonas nusijuokė.
    Pastebėjau, kad už jo link mūsų eina dar vienas vaikinas.
    -O, Saimonai. Draugę susiradai?-nusijuokė šis.
    Velnias! Jis ne vienas!
    -Na, Deivi, nusišlapinai?
    -Taip. Bet taip šalta, kad vos nenušalau savo daikčiuko.
    -Kaip tau ji?-pasiteiravo Saimonas draugo, rodydamas pirštu į mane.
    Deivis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
    -Tas paltas man trukdo įsižiūrėt į ją.
    -Nusirenk.
    -Ką?-nustebau.
    -Nusirenk!
    Dabar tai tikrai įšsigandau. Gąsdino ne tik jiedu, bet ir tas į mane nukreiptas peilis. Atsistojau, nusiėmiau kepurę ir ėmiau atsiseginėti paltą.
    -Greičiau!-paliepė Saimonas.
    Nusiėmiau paltą ir mečiau jį į pusnį.
    -Graži ir liekna. Kaip tik tokios man ir reikia,-nusijuokė Deivis.
    Saimonas nusisuko į jį ir tarė šypsodamasis:
    -Palauk, bičiuli. Ne tu vienas jos nori.
    Staiga nusisukau ir ėmiau bėgti.
    -Stok, myliumyliumyliumyliu!
    Stengiaus bėgti kuo greičiau, bet dėl sniego bėgti buvo kaip tik sunkiau.
    Netrukus mane kažkas pastūmė ir parkritau į sniegą. Atsisukau vis dar būdama pusny. Priešais mane stovėjo Saimonas, nukreipęs peilį į mane. Kiek toliau už jo link mūsų ėjo Deivis.
    -Manei, pabėgsi?-piktai paklausė Saimonas.
    Aš spyriau jam į koją šiek tiek žemiau kelių ir šis dėl milžiniško skausmo prarado pusiausvyrą, tad griūdamas išmetė iš rankų peilį. Aš griebiau tą peilį ir giliai susmeigiau jam į šlaunį. Pasigirdo garsus riksmas. Sniegas iškart nusidažė raudona kraujo spalva. Nieko nelaukusi atsistojau ir ėmiau bėgti. Bet iškart pajutau, kaip kažkas griebė man už plaukų ir ėmė tempti. Deivis! Griebiau jam už rankos ir stengiausi atitraukti nuo plaukų, nes man stipriai skaudėjo. Bet tvirtos rankos manęs nepaleido.
    -Nereikėjo taip daryt, mažut. Nereikėjo. Dabar giliai įklimpai. Ir įklimpsi dar giliau,-sakė Deivis.
    Pastebėjau, kad jis mane tempė link upės. Nejaugi jis žada mane paskandinti? Muisčiausi kiek tik galėjau, bet pasprukti nepavyko. Įbridome į upę iki aukščiau kelių. Ir tada Deivis įstūmė mano galvą giliai po vandeniu. Aš priešinausi. Draskiau jam rankas, kad tik paleistų, bet nepavyko. Buvo be galo šalta. Netrukus negalėjau jausti nei kojų, nei rankų. Pasidaviau. Dar kiek buvau sulaikiusi kvėpavimą, bet išnirti iš vandens nepavyko. Jis paleido mane. O aš nuplūduriavau gilyn į upę. Paskutinis atodūsis ir vanduo ėmė plūsti į mano burnos, nosies, ausų ertmes. Žvelgiau į viršų ir skendau vis gilyn... Gilyn... Viskas. Man galas. Noriu miego. Prieš užsimerkiant pamačiau, kaip kažkas dar paniro po vandeniu. Bet jau nebenorėjau stebėti to. Užsimerkiau ir atsijungiau.

  11. #42
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    VI DALIS

    Ilgai klaidžiojau nežinioje. Kažkur toli nuo savo kūno. Žvelgiau į tamsą ir galvojau, kad taip ir turi būt... Taip ir turi būt... Aš gi sakiau, kad po mirties kažkas yra! Tuštuma... Bejausmė tuštuma ir tamsa. Bet aš dar galvoju! O tai reiškia gyvybę. O gal aš tiesiog sapnuoju? Noriu pabusti. Noriu!
    Pajutau kažkokį šilumos plūstelėjimą per visą savo kūną. Pamaniau, lyg kas būtų įpūtęs oro į mano kūną, ir tas oras privertė dirbti mano širdį vėl.
    Atsimerkiau. Žvelgiau į lubas. Apsižvalgiau ir pastebėjau, kad guliu beveik visiškai nuoga po antklode kažkokiame tuščiame tamsiame kambaryje, kur stovėjo tik lova, kurioje gulėjau, ir kėdė. Atsisėdau. Be galo skaudėjo galvą. Mano gana trumpi plaukai buvo šiek tiek drėgni. Kažkas mane išgelbėjo. Uždaviau sau klausimą: kur aš esu? Reikia išsiaiškinti.
    Ant kėdės gulėjo kažkokie balti vyriški marškiniai. Matyt, teks juos užsivilkti ir tada keliauti išsiaiškinti, kas čia vyksta.
    Kai priėjau prie kambario durų, pirma nedrįsau jų atidaryti. Tad priėjau pirmiausia prie lango ir pažvelgiau pro jį. Danguje švietė mėnulis. Apsnigtas miškas. Pirmoji kilusi mintis, ką aš galėčiau čia daryti, buvo tai, kad mane pagrobė koks nors žudikas maniakas. O gal tai Deivis su Saimonu? Dabar dar labiau praradau norą atverti duris. Bet reikia!
    Vėl priėjau prie durų. Padėjau ranką ant durų rankenos, pasukau ir atidariau. Iškišau galvą anapus. Koridorius su keliais kambariais. Gale – laiptai. Kiek nejaukiai jaučiaus, būdama vienais marškiniais ir dar vyriškais, kurie buvo aiškiai man per dideli. Bet išdrįsau išeiti į koridorių. Tyliai ėjau link laiptų. Išgirdau iš apačios sklindančius kažkokius balsus. Vyriškus.
    -Aš jau negaliu. Ta myliumyliumyliumyliu Karina mane nervina. Man atrodo, kad aš jai kada nors tikrai išmalsiu snukį.
    -Nusiramink, ji reikalinga bosui, tad nieko jai nedaryk. Ignoruok ir viskas.
    Tyliai priėjau prie laiptų ir pažvelgiau žemyn. Šalia jų stovėjo du vaikinai, vienas – šviesiaplaukis, kitas – už aną aiškiai vyresnis juodaplaukis. Sunkiai, bet pažinau aš juos. Juk tai tie vaikinai, kur mokykloje buvo kartu su Emiliu! Staiga jiedu pakėlė akis į mane.
    -Ei, kas tu?-sušuko šviesiaplaukis vaikinas.
    Aš iš išgąsčio ėmiau eiti atbula, bet, kai nusisukau nuo laiptų, priešais save išvydau raudonplaukę merginą, kuri akimirksniu pagriebė mane už kaklo, prispaudė prie sienos ir atkišo peilį į mane.
    -Kas tu? Ir ką čia darai?-piktai paklausė ji, tada apžvelgė mane ir nustebo.-Ir ką darai su Emilio marškiniais?
    -Emilio..?-nustebau.
    Prie mūsų priėjo tie kiti du vaikinai.
    -Ooo, turim naują gyventoją,-šypsodamasis tarė šviesiaplaukis ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
    -Paleisk ją, Karina,-išgirdau balsą.
    Vėl tas balsas... Emilis...
    Link mūsų iš laiptų pusės artėjo tamsių plaukų, tamsių gilių akių vaikinas, vardu Emilis. Tai tikrai jis... Ketveri metai...
    Jis priėjo prie pat, šiek tiek atstūmė merginą nuo manęs ir pažvelgė man tiesiai į akis.
    -Štai ir vėl susitikom.
    Taip. Tai tikrai jis. Žmogus, kurį kažkada mylėjau. Žmogus, dėl kurio galėjau padaryti bet ką. Žmogus, apie kurį galvojau dieną naktį... Žmogus, kuris mane paliko. Žmogus, kuris įžeidė mane. Žmogus, kuris laikė įsmeigęs ginklą tiesiai į mane. Žmogus, kurio pradėjau neapkęsti.
    Išdrįsau pakelti ranką ir trenkti Emiliui delnu per veidą. Jis šiek tiek atsitraukė nuo manęs, o kiti žvelgė nustebusiom akim.
    -Ooo, regis jūs jau pažįstami,-nusišypsojo šviesiaplaukis vaikinas.-Gal ir mane supažindintum su savo buvusia?
    -Ji ne mano buvusi,-tarė Emilis ir vėl pažvelgė man į akis.
    -Grąžink man mano rūbus,-piktai tariau.-Ir nepamiršk parodyti, kur išėjimas.
    -Tu neišeisi iš čia.
    -Ak, taip? Stebėk!
    Atstūmiau jį ir pajudėjau link laiptų. Tačiau staiga Emilis griebė mane už rankos ir ėmė tempti koridoriumi.
    -Paleisk mane, niekše!-šaukiau.
    Jis nutempė mane į tą patį kambarį, kuriame buvau, įstūmė vidun, įėjo pats ir uždarė paskui save duris.
    -Aš sakiau, niekur tu iš čia neisi.
    -Kas tu toks, kad aiškintum man?!-pasipiktinau.
    Jis tylėjo. Žvelgė į mane ir tylėjo.
    -Per tuos 4 metus tu labai pasikeitei,-netrukus tarė.
    -O tu ne!-sušukau.-Toks pats šaltas, niekingas nusikaltėlis. Dar kartą kartoju, grąžink mano rūbus ir išleisk iš čia.
    -Tu esi mano namuose, tad privalai daryti tai, ką aš tau liepiu. Turėtum džiaugtis, kad išgelbėjau tave nuo tų prievartautojų ir mirties.
    -Jau verčiau būčiau mirus, nei vėl tave išvydus.
    Emilis nieko neatsakė. Žvelgė į mano akis, tada nusisuko ir išėjo iš kambario. Nusekiau link durų, bet kai bandžiau atidaryti, jos buvo užrakintos.
    -Kvailys!-sušukau ir trenkiau kumščiu į duris.
    Taip ir likau uždaryta tame kambaryje. Net nežinau, kiek laiko ten praleidau, bet pastebėjau, kad po truputį ėmė švisti. Visą laiką gulėjau lovoj ir žvelgiau į lubas.

  12. #43
    Narys
    MinaTo avataras
    Įstojimo data
    2011 01 20
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    77
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    10
    Norejau jau seniai paklausti ...
    Kai tu pradejai rasyti sia istorija i foruma ji jau buvo sukurta ?

  13. #44
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    Pradeta bet dar nepabaigta, o ka??

  14. #45
    Narys
    MinaTo avataras
    Įstojimo data
    2011 01 20
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    77
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    10
    Paprastai , as jau svajoju , kad kiekviena diena pasirodys po skyriu xD ... Laukiam istorijos tesinio xD
    P.S. O per kiek laiko tu sukuri viena skyriu ?
    Paskutinį kartą taisė MinaTo : 2011-04-11, 20:56 Priežastis: Nes taip reikia ....

  15. #46
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    VII DALIS

    Kai visai prašvito, išgirdau rakinamas duris, tad atsisėdau.
    Į vidų įėjo anas šviesiaplaukis vaikinas.
    -Labas rytas, gražuole,-su šypsena pasisveikino jis.-Štai, tavo pusryčiai.
    Jis padėjo ant lovos padėklą su kiaušiniene, arbata ir sumuštiniu ir pats šalia atsisėdo.
    -Aš nealkana,-šaltai atsakiau.
    -Emilis tau liepė pavalgyti. Tau reikia valgyti. Be to, gaminau aš. Pamatysi, tikrai skanu. Be to, mano vardas Gytis. O tu Viktorija, taip?
    Linktelėjau. Tiesą sakant, valgyti tikrai norėjau, tad paėmiau lėkštę su kiaušiniene ir ėmiau valgyti. Pirmą kartą valgiau tokią skanią kiaušinienę. O gal ji tik atrodė skani, nes buvau labai alkana...
    -Iš kur tu pažįsti Emilį?-paklausė Gytis.
    -Nenoriu to prisiminti. Net nesuprantu, kodėl jis mane čia laiko.
    -Paprasta. Tu žinai, kur yra mūsų slėptuvė, puikiai pažįsti Emilį, žinai, kad jis yra nusikaltėlis, tad jam būtų nenaudinga tave paleist.
    -Tai kodėl nenužudo tiesiog?
    -Jis ir taip daug žmonių nužudė. Be to, kam žudyti tokią gražią merginą, kaip tu?
    Šiek tiek išraudau.
    -Be to,-tęsė Gytis,-tikriausiai jis mano, kad esi silpna mergina, tad laikyti tave čia nėra papildoma kankynė.
    -Deja, nesu ta silpna naivi mergaitė, kokia buvau. Aš įrodysiu jam tai. Jis bus priverstas mane arba paleisti, arba nužudyti.
    -Kovoji už save. Tokia tu man dar labiau patinki,-šyptelėjo jis.
    -Turėtum laikyt liežuvį už dantų,-pasipiktinusi, bet išraudusi tariau.
    -Atleisk atleisk.
    -Kodėl norite tvarkyti mano mokyklos reikalus? Ir kam tas slaptas privatus kabinetas?
    -Negražu šnipinėti,-šyptelėjo Gytis.
    Nieko neatsakiau. Tiesą sakant, šiek tiek griaužė sąžinę.
    -Mums reikia vietos, kur galėtumėm laikyti savo kontrabandą.
    -Ir jūs pasirinkote mokyklą?
    -Na, taip. Abejoju, kad policija ieškotų narkotikų ar cigarečių mokykloje. Be to, jei kažkas sužinotų apie šią vietą ir praneštų policijai, būtų sunku greitai išvežti iš čia visą kontrabandą, jei slėptumėm ją šiuose namuose.
    -Logiška. Bet kodėl dirbi Emiliui?
    -Aš, tas už mane 5-iais metais vyresnis vaikinas Aleksas ir ta bjaurioji myliumyliumyliumyliu Karina padedam Emiliui. Jis vienas nesusitvarkytų savo reikalų, kad ir kaip tai neigtų. Mane nervina, kad jis visada stengiasi veikti vienas. Jam atrodo, kad niekas jam negali padėti, kad draugai visai nereikalingi. Jis iš prigimties išmoko būti vienišas. Koks ir jo tėvas buvo.
    -Na taip, aš žinau, kad Emilio motina mirė jį gimdant, o tėvas prieš tris metus buvo nužudytas.
    -Kaip ir mano motina buvo nužudyta.
    -Ką?-nustebau.
    -Tai tiesa. Emilio tėvas kažkada turėjo romaną su mano motina. Jo ir jo brolio mafijos grupuotės nesutarė viena su kita. Vienas su kitu varžėsi. Stengėsi vienas iš kito kuo daugiau išvogti. Galiausiai Emilio tėvas perėmė ir savo brolio narkotikų siuntą už mažiausiai 8 milijonus JAV dolerių. Anas taip siuto, kad nusprendė už tai nužudyti mano motiną. O tada pagrasino, jei negrąžins siuntos, nužudys ir Emilį. Na, o tada prasidėjo karas tarp tų dviejų mafijų. Ir galiausiai Emilio tėvas buvo nužudytas.
    -O jo nukirsta galva buvo atsiųsta Emiliui.
    -Puikiai viską žinai,-nusišypsojo Gytis.
    -O kur jo brolis Denis? Gal išėjęs kažkur, nes nemačiau tarp jūsų.
    -Tu nežinojai?
    -Ko?-nesupratau.
    -Jis irgi mirė.
    -Ką?!-sušukau.-Kaip?!
    -Tais pačiais metais ir jis buvo nužudytas kaip jo tėvas. Emiliui atsiuntė jo galvą. Ji buvo taip subjaurota, kad net nepavyko normaliai atpažinti. Žiauru.
    -Hm. Taip Emiliui ir reikia. Ne veltui nusikaltėlis.
    -Nieko tu nesupranti...
    -Aš suprantu. Jau senai jam reikia sėsti už grotų. Už viską, ką padarė tom žuvusiom sielom ir... man.
    -Ar pasiliksi čia?-paklausė Gytis.
    -Tikrai ne. Nesiruošiu čia likti.
    -O gal visgi pasiliksi? Labai norėčiau. Gal bent tau pavyktų pakeisti Emilį?
    Ėmiau isteriškai juoktis.
    -Man? Pakeisti? Emilį? Nejuokink! Jo neįmanoma pakeisti. O ypač man.
    Gytis atsistojo.
    -O tu bent pabandyk.
    Tada šyptelėjo ir išėjo iš kambario.
    Pabandyt? Ne... Kvailas sumanymas. Tikrai neįmanoma. O gal bent pabandyt? Ne... O gal? Ne...Tikrai nepakeisiu. Bet čia proga parodyti, kad pasikeičiau aš. Gerokai labiau, nei jam atrodo. Aš įrodysiu tai.
    Dar porą valandų sėdėjau tyloje. Vis pažvelgdavau pro langą, pavaikščiodavau po kambarį, pagulėdavau lovoje, vėl pavaikščiodavau po kambarį. Patikrindavau, ar kambarys tikrai užrakintas – užrakintas.
    Galiausiai išgirdau rakinamas duris ir išvydau į kambarį įeinantį Emilį.
    -Girdėjau, kalbėjai su Gyčiu,-tarė jis.
    -Taip,-atsakiau ir šyptelėjau.-Jis tikrai mielas.
    -Ar tu žinai, kad turi tik du pasirinkimus?
    -Taip. Arba mirti nuo tavo rankos, arba likti čia su jumis.
    -Ir ką nusprendei?
    Šiek tiek susimąsčiau. Bet atsakymą jau kelias valandas žinojau.
    -Nusprendžiau likti.
    -Nemanai, kad gali pasigailėti, likusi su manimi?
    -O nemanai, kad tu pasigailėsi, mane palikęs gyvą?
    Gudriai šyptelėjau.
    -Beje,-netrukus tariau.-Jei žadi mane pasilikti, man reikia grįžti namo ir susirinkti man reikalingiausius dalykus.
    Emilis nusisuko durų pusėn ir išeidamas tarė:
    -Pasakysiu, kad Karina atneštų tau rūbus. Tikriausiai jie jau išdžiuvę.
    Taigi, teko laukti Karinos. Ar aš tikrai gerai darau, likdama čia? Na, bent žinau, kad Gytis džiaugsis, jog čia lieku.
    Netrukus į kambarį įėjo ta pati raudonplaukė mergina – Karina. Ji priėjo prie manęs ir metė mano rūbus į mane.
    -Štai, imk. Emilis liepė atnešt.
    -Nebūtina mėtyt.
    -Tikiuosi, neužsibūsi čia ilgai.
    -Deja, užsibūsiu,-gudriai šyptelėjau.
    -Ką?-nustebo Karina.-Kaip tai? Emilis tave pasiliks?
    -Aha.
    -Beprotybė kažkokia. Na, jei taip, tai net nedrįsk artintis prie jo, nes jis mano.
    -O, su mielu noru pasilik jį sau. Man visai nesvarbu.
    -Žiūrėk, kad taip ir būtų, kitaip pasigailėsi. Ir greičiau persirenginėk, Emilis laukia tavęs laiptų apačioje.
    Karina išėjo, trenkusi durimis. Emilio fanė? Tai beviltiška. Verčia juoktis. Kažkada, matyt, ir aš tokia buvau. Verčiau neprisimint.
    Visi mano rūbai čia. Net ir paltas su kepure. Greitai apsirengiau ir išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais žemyn, kur sutikau Emilį.
    -Einam,-tariau ir pasekiau paskui jį.

  16. #47
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    VIII DALIS

    Buvo be galo gera išeiti į gryną orą. Norėjau dar pabūti kieme, bet Emilis liepė kuo greičiau sėsti į jo automobilį. Visą kelią iki mano jau buvusių namų žvelgiau pro langą. Nekalbėjau su Emiliu. Nenorėjau. Aš be galo jo nekenčiu. Už viską, ką man padarė.
    Kai įšvydau savo namus, kiek suklusau. Pasiilgau jų. Pasiilgau močiutės. Deja, ji jau nebelauks manęs namuose. Kai sustojome prie namų aikštelėje, iškart išlipau. Jau norėjau skubėti namo, bet mane už rankos sugriebė Emilis.
    -Būk šalia manęs. Ir be jokių fokusų, nė nedrįsk pabėgti,-liepė jis.
    -Koks skirtumas. Vis vien neturiu daugiau kur bėgti.
    Emilis keistai pažvelgė į mane, o aš pasisukau ir ramiai nuėjau link namų.
    Kol ėjau link savo buto, nesutikau nė vieno kaimyno. Ir gerai. Nenoriu, kad jie matytų mane su Emiliu.
    Buto durys buvo neužrakintos. Įėjau vidun ir pasijaučiau, lyg būčiau svečias, atėjęs aplankyti artimųjų... kurių nėra.
    -Nejaugi tu gyveni viena?-paklausė Emilis.
    -Taip. Nuo vakar. Šiandien pagal viską turėčiau laidoti močiutę.
    -Ji mirė vakar?
    -Taip.
    -O tėvai kur?
    -Irgi mirę! Prieš du metus papuolė į baisią avariją ir mirė vietoj. Absurdiškai žiauru, taip? Įsivaizduoji? Dabar mes vienodi! Abu vieniši!-sušukau ir isteriškai nusijuokiau.
    Emilis pažvelgė į mane kaip į beprotę, tad nutilau.
    -Ar galiu nueiti į močiutės laidotuves?-paklausiau.
    -Ne.
    -Bet kodėl?-nustebau.
    -Niekas neturi matyti, kad tu dar čia.
    -Tu visiškas kvailys. Kaip tu drįsti?!
    -Rink savo daiktus, nes turim greit važiuoti.
    Susirinkau savo drabužius. Visus dušo želė, kūno lasjonus, makiažo reikmenis ir panašų šlamštą, pasiėmiau tėvų ir močiutės nuotraukas. Susigriebiau papkę su popieriumi bei įsidėjau dažus. Tada pasilenkiau už lovos ir išsitraukiau cigarečių pakelį.
    -Rūkai?-paklausė Emilis.
    -Ne visada.
    Pakelį įsidėjau į palto kišenę. Tada atsidariau stalčių spintelėje šalia lovos ir ištraukiau kelias vaistų dėžutes.
    -Vartoji vaistus?-paklausė Emilis.
    -Taip.
    -Nuo ko?
    -Ai čia tik šiaip narkotikai.
    -Baik juokaut.
    -Baik klausinėt. Tai ne tavo reikalas.
    Įsidėjau dėžutes į maišą, tada pakėliau visus krepšius, priėjau prie Emilio ir įgrūdau juos jam į glėbį.
    -Štai, nešk.
    Taip, pažvelgė jis į mane nepatenkintas. Bet man nesvarbu. Pagaliau pamatys, kad nelengva su manimi.
    -Vika?-pasigirdo balsas.
    Atsisukau durų pusėn. Tarp jų stovėjo Andželika, nustebusiu veidu. Ji iškart metė savo kuprinę į šoną, pribėgo prie manęs ir apkabino.
    -Dieve mano, kaip aš jaudinaus dėl tavęs,-tarė ji.
    -Man viskas gerai.
    -O aš mamai pasakiau, kad nakvojai pas Simoną.
    Pažvelgiau jai į akis.
    -Klausyk,-tariau Andželikai.-Pasakyk savo mamai, kad negrįšiu. Pasakyk, kad aš persikrausčiau gyventi pas dėdę.
    -Bet kodėl?-paklausė ji ir piktai pažvelgė į Emilį.-Ir ką tu darai su juo?
    Pasisukau į jį, tada vėl atsisukau į Andželiką.
    -Tai nesvarbu.
    -Svarbu! Tu bent žinai, koks jis nusikaltėlis? Jūs keturis metus nesimatėt. Ar bent žinai, kiek žmonių jis nužudė?
    -Viskas, gana kalbų,-įsiterpė Emilis.
    -Palauk,-tariau jam ir vėl atsisukau į Andželiką.-Viskas bus gerai. Aš sugebu savimi pasirūpinti.
    -Tu ir vakar prie upės taip sakei...
    -Aš tau pažadu. Viskas tikrai bus gerai. Tik sakyk mamai taip, kaip prašiau. Ir palaidokit močiutę už mane.
    Andželika linktelėjo, tada atsisuko į Emilį ir tarė jam piktu tonu:
    -Tik pabandyk jai ką nors padaryti.
    -Tai ne tavo reikalas.
    Emilis pagriebė man už rankos ir ištempė iš buto.
    -Sėkmės, Andželika!-sušukau.
    Buvau nepatenkinta Emiliu. Kaip jis drįso atskirt mane nuo mano draugės!
    -Daugiau kad taip nedarytum,-pasipiktinau.
    -Mes neturim laiko meilės dramom.
    -Tai aišku, tau nesvarbu, nes tu neturi draugų. Ne taip, kaip aš.
    -Man jų nereikia.
    -O kaip Gytis, Karina ir Aleksas?
    -Jie man ne draugai. Jie tik padeda man.
    -O tu jų kada nors klausei, ar tu esi jų draugas?
    -Man tai nesvarbu.
    Nieko neatsakiau. Nesistebiu. To ir galima iš jo tikėtis. Šaltakraujis padaras.

  17. #48
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    IX DALIS

    Kai grįžom atgal į Emilio namus, prie bendro pietų stalo prisėdau ir aš. Buvo be galo keista ten sėdėti. Visiškai nesijaučiau, lyg būčiau savo erdvėje ir tai mane glumino, tad šiek tiek užkandau ir grįžau į savo naująjį kambarį. Pastebėjau, kad šį kartą jame stovėjo ne vien lova, o spintelė šalia jos ir didžiulė spinta su veidrodžiu. Dabar bent turėsiu kur susidėti savo daiktus. Atsisėdau ant lovos, paėmiau vieną krepšį ir ėmiau traukt daiktą po daikto. Rūbus kabinau į spintą, smulkesnius daiktus dėjau į spinteles. Tada ištraukiau tėvų ir močiutės nuotraukas. Tėvų iškart padėjau į spintelės stalčių, o į močiutės nuotrauką dar kiek įsižiūrėjau. Dar vienas dalykas, įrodantis žmogaus egzistavimą, – nuotrauka. Tada išsitraukiau vaistų dėžutes ir taip pat kartu su močiutės nuotrauka įdėjau į stalčių. Kai ištraukiau cigarečių pakelį, užsimaniau parūkyti.
    Išėjau iš kambario ir pajudėjau link išėjimo, bet pakeliui sutikau Emilį.
    -Kur eini?-rimtai paklausė.
    -Ne tavo reikalas.
    Jis pagriebė man už rankos ir prisitraukė prie savęs. Tada piktai pažvelgė į akis.
    -Dar kartą kartoju, jei gyveni mano namuose, privalai daryt tai, ką liepiu, ir privalai sakyti viską, ką ruošiesi daryti ir kur eiti.
    -Gerai gerai. Einu parūkyt. Patenkintas?
    -Eisiu su tavim.
    -Koks skirtumas.
    Abu išėjom laukan. Atsirėmiau į namo sieną, išsitraukiau cigaretę, žiebtuvėlį ir prisidegiau. Emilis stebėjo kiekvieną mano judesį.
    -Nebūtina manęs stebėt.
    -Neuždrausi.
    Jis gudriai šyptelėjo, o aš nusisukau nuo jo. Stovėjau tyliai. Emilis taip pat tylėjo, tad pasijaučiau kiek nejaukiai. Bet jaučiau, kad jis vis dar mane stebi.
    -Ar tie piešiniai mokyklos fojė – tavo?-netrukus paklausė.
    -Mhm,-linktelėjau ir įtraukiau dūmą.
    Vėl įsivyravo tyla. Gal tart bent žodį? Gal paklaust ko nors? Pavyzdžiui, kaip sekas? Ne. Per daug kvailai skambėtų.
    Netrukus išgirdau žingsnius už savęs. Akimirksniu atsisukau ir išvydau Emilį stovintį priešais pat mane. Per arti... Pajutau, kaip širdis ėmė smarkiau plakti. Iškvėpiau cigaretės dūmą tiesiai Emiliui į veidą ir tariau:
    -Nė nedrįsk prieiti taip arti prie manęs.
    -Kodėl? Tau gi tūrėtų patikti,-gudriai šyptelėjo jis.
    -Jau nebe.
    Atsitraukiau nuo jo ir vėl nusisukau. Emilis tylėjo. Tik išgirdau, kaip tyliai nusijuokė.
    Netrukus pamačiau prie mūsų einančią Kariną.
    -Ką čia veikiat?
    -Nematai? Rūkau,-tariau.
    -O tu, mielasis?-šypsojosi ji, žvelgdama į Emilį.
    -Saugau ją, kad nepabėgtų.
    -Nebūtina ją čia laikyti. Tik vietą užima šiuose namuose.
    -Laikyk liežuvį už dantų, myliumyliumyliumyliu!-pasipiktinau.
    -Ką tu pasakei?-piktai pažvelgė Karina.
    Surūkiau cigaretę ir numečiau nuorūką į pusnį. Tada nieko nelaukusi nuėjau vidun.
    Grįžau į kambarį, bet iškart sulaukiau svečių.
    -Kaip tu?-paklausė įėjęs Gytis.
    -Susinervinau,-atsakiau ir atsisėdau ant lovos krašto.
    Gytis atsisėdo šalia.
    -Dėl ko?
    -Dėl visko. Aš abejoju, kad esu pajėgi įrodyt Emiliui, kad tapau stipresnė nei kad buvau kažkada.
    -O tu nemanai, kad erzindama Emilį gali pasigailėti?
    -Tikrai ne. Nebijau mirti.
    -Bet vis vien būk atsargi.
    -Beje, dėl ko jūs slapstotės?-paklausiau.
    -Kiek žinau, Emilio dėdė, tas pats, kuris nužudė jo tėvą, yra taip pat miręs jau metus. Bet jo mafija dar puikiai dirba. Tad nuo jų ir slapstomės, nes Emilis – puikus derybininkas ir didelis konkurentas. Visgi tėvas jam paliko didžiulius turtus. Tad teko pabėgti iš miesto ir pasislėpti čia, namuose, kuriuose kažkada gyveno Emilio močiutė. Niekas nežino apie šią vietą, tik jo giminaičiai, mes trise ir tu nuo šiol. O kadangi visi Emilio artimieji mirę, tai šie namai – saugiausia vieta.
    -O kaip policija?
    -Net nežino apie mus. Kadangi mes turim reikalų tik su mafijos grupuotėm, jų nariam patiems būtų per daug pavojinga skųsti mus policijai.
    -Žiaurus tas nusikaltėlių gyvenimas.
    -Aš nesiskundžiu. Jau geriau tai, negu nieko.
    Gytis šyptelėjo, tada nutilo ir pažvelgė į mano akis.
    -Tu velniškai graži.
    -Baik,-išraudau.-Man reikia į dušą. Reikia susitvarkyti plaukus, pasidaryti makiažą, persirengti...
    Staiga Gytis pabučiavo man į lūpas. Bet netrukus paleido jas ir atsitraukė. Keistai jaučiaus. Net nežinojau, ką sakyti. Bet paklausiau:
    -Kodėl tai padarei?
    -Nežinau. Norėjau ir tiek. Atleisk.
    -Nieko baisaus,-nusišypsojau, tada pavėliau jam jo šviesius plaukus.-Bet daugiau taip nedaryk, nes pasijaučiau nejaukiai.
    Abu nusijuokėm. Staiga išgirdau, kaip skamba mano telefonas. Išsitraukiau jį iš stalčiaus ir pažvelgiau, kas skambina. Simona!
    -Atleisk,-tariau Gyčiui.-Turiu atsiliepti.
    -Vika...
    -Palauk.
    Išėjau iš kambario ir atsiliepiau:
    -Klausau?
    -Vika, girdi?
    Ryšys trūkinėjo. Visgi randuosi kažkur vidury miško. Išėjau į kiemą ir pajudėjau gilyn į mišką.
    -Sima, ar girdi?-klausinėjau.
    -Taip, dabar girdžiu. Kur esi?! Velniškai jaudinausi. Nebuvai šiandien mokykloje.
    -Sima, mano močiutė numirė.
    -O dieve... Vika, kaip tu?
    -Man labai liūdna. Šiandien turi būti laidotuvės. Bet nebūsiu jose. Ar galėtum nunešti gėlių už mane? Labai prašau.
    -Gerai. Bet... kur tu pati esi?
    -Aš... Aš pas Emilį.
    -Ką?! Pas tą nusikaltėlį?!
    -Taip. Tik prašau, niekam nesakyk. Aš...
    Staiga mano pokalbis buvo nutrauktas. Emilis tiesiog išplėšė mano telefoną man iš rankų.
    -Deja, Vika dabar negali kalbėti,-tarė Simonai telefonu ir iškart jį išjungė.
    -Ką darai?-pasipiktinau ir bandžiau atimti iš jo telefoną.
    Šis griebė mane už kaklo, pritrėškė prie medžio, išsitraukė pistoletą ir įsmeigė jį man tiesiai į kaktą. Dežavu...
    -Tu kažkam pasakojai apie mane.
    -Na, taip. O kodėl neturėčiau?-tariau, bandydama pagauti kvapą.-Ir paleisk mane.
    -Aš tau sakiau, kad niekas neturi žinoti, jog esi čia.
    -Man visiškai nesvarbu.
    -Tu nori, kad tavo draugė nukentėtų?
    -Nė nedrįsk jai ką nors padaryti!
    Bandžiau muistytis, norėjau ištrūkti. Savo nugara jutau šaltą ir graublėtą medžio kamieną. O Emilis šaltai žvelgė į mano akis, vis dar nenuleidęs pistoleto. Netrukus nustojau priešintis ir užsimerkiau. Tada atsidusau.
    -Man tai primena paskutinį mūsų susitikimą prieš keturis metus…
    -Galėjai neprimint,-tarė Emilis.
    -Nepergyvenk. Tada tave mylėjau.
    -Ką turi omeny?
    -Mylėjau.
    -O dabar?
    Susimąsčiau. Ar aš jį myliu? Po to, kai mane įskaudino? Hm…
    -Nebe.
    Emilis mane paleido.
    -Puiku.
    -Grąžink telefoną.
    -Ne.
    -Grąžink!
    -Nusiramink. Susitiksi su savo drauge rytoj.
    -Kaip tai?
    -Vaikščiosi į mokyklą taip, kaip visada. Tik su mumis. Nuo ryto iki vakaro. O dabar grįžtam į namus.
    -Man reikia į dušą.
    -Nepergyvenk, su Karina netrukus eisit maudytis į šaltinį.
    -Ką? Tokiu oru?
    -Mes visada ten prausiamės. Ir nedrįsk ginčytis, dar kartą kartoju.
    -Bet aš nenoriu su ja eiti. Kodėl Gytis negali eiti su manimi?
    -Nes jis vaikinas. Nenorėk, kad jis stebėtų, kaip tu maudaisi. O vienos tavęs palikti ten negalim.
    -Nesąmonė... Juk vis vien nebėgsiu.
    -Atsarga gėdos nedaro,-tarė Emilis ir gudriai nusišypsojo.
    Taip, aš jo nekenčiu. Labai. Pasijaučiau kaip kalinė, kuri nuolat turi būti stebima.

  18. Ačiū MinaTo dėkojo
Puslapis 3 iš 4 PirmasPirmas 1234 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •