Žiūrėti balsavimo rezultatus: Ka manote apie mano giją ir kūrybą

Balsavo
19. Jūs negalite čia balsuoti
  • Labai gerai įdomi kūryba

    7 36.84%
  • visai neblogai

    10 52.63%
  • kliedėsiai

    2 10.53%
Puslapis 3 iš 5 PirmasPirmas 12345 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 33 iki 48 iš 77

Light gija

  1. #33
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Gerasis Gizmou just for you. O kiti prisikiškit pilnas šiknas gilių, kaip hidroplanas dainavo...

    Požemis 6

    Jos vardas buvo Levana. Iš šaltmirės ji pavirto gyvybinga būtybe kertančia jos išvirtą plovą už du. Ji nuplaudavo plovą vynu ir pradėdavo pasakoti kokią smagią istoriją apie Požemio gyvenimą. Požemio gyventojai šventė, mylėjo ir kariavo. Levana dažnai atsidurdavo visko sūkuryje. Po kurio laiko ji nutilo ir ramiai rūkė mano cigaretes. Tikėjausi, kad ji jaučiasi įpareigota pasakyti man tiesą:
    - Aš išgelbėjau tave, tikiuosi gali atsilyginti tuo pačiu. Kuo aš galiu pasitikėti? Papasakok man apie juos visus Tesą, Alwį, Eriką ir galiausiai apie Amėją.
    Levana nusišypsojo ir prisidegė naują cigaretę:
    - Tiesa nėra paprasta ar vienareikšmiška. Istorija nebus trumpa. Pabandysiu nupasakoti viską, kiek įmanoma objektyviau. Tesa gali tapti nauja mūsų Požemio valdove. Matai kiekvienoje šalyje tam tikas magas ir taryba valdo savo požemio skyrių. Taip jau norėjo Amėja, nors pats Požemis neribojamas sienomis ar atstumu, bet kiekvienas turi rūpintis sava teritorija. Tesai savo kiemo deja nepakanka. Ji jau seniai plečia savo tinklą visame pasaulyje. Šiais metais ją karūnuos šio Požemio valdove, nes jos konkurencija tėra marionetės daug metų sėdinčios jos kišenėje. Tesa bandys plėstis toliau ir pašalinti kitus valdovus. Tie irgi nemiega pasikėsinimų į Tesos gyvybę būta. Aš stengiuosi visus nuraminti ir išlaikyti taiką. Alwis vienas iš seniausių kreatoninio tipo magų. Jeigu tikėsime gandais jis prisidėjo prie Požemio kūrimo ir buvo artimiausias Amėjos draugas. Gal dėl to, kad buvo čia nuo pradžių Alwis nebegali pakęsti Požemio. Ironiška, bet jis atsiskyrimo nuo Požemio judėjimo lyderis. Jo idėja paprasta išnaikinti nemažą žmonių kiekį ir įsikurti Žemėje. Palyginus su šitais dviems Erikas gana nuobodus. Jam daug, kas žadėjo gerą ateitį. Naujas magistras, Požemio valdovas, galbūt netgi magas sunaikinsiantis Alwį. Deja Erikas tapo paprastu medžiotoju. Nežinau jo motyvų, bet vyrukas daugelį metų, tik medžiojo, miegojo ir gėrė. Prieš porą metų jis sumetė skudurus su Tesa. Amėja jau istorikų tema. Bet sutrumpinta versija tokia. Amėja vadovavo karui gimtinėje, atvedė mus čia sukūrė Požemį. Visi ją garbino ir paskelbė viso Požemio valdove. Ji to atsisakė išrinko tarybas ir vietinius valdovus. Po kelerių metų visos tarybos ir valdovai vis, dar spręsdavo, tik su Amėjos pašventinimu. Faktiškai Amėja tapo valdove prieš savo valią. Tada ji dingo keliems mėnesiams palikusi raštelį jos neieškoti. Alwis man pasakojo, kad grįžusi ji buvo ypatingai irzli. Ji įsakė atsiusti geriausius Požemio gyventojus. Kiekviena grupė nuo vilkolakių iki stipriausių magų atsiuntė savo atstovus. Amėja išrinko grupes po devynis kiekvienai Požemio teritorijai. Išrinktųjų devynetai tapo Požemio apsauga. Amėja sukūrė „Išbandymo taurę“, iš jos atsigėręs magas tapdavo Požemio apsaugos kareiviu ir atsakydavo už savo veiksmus, tik prieš devynetą. Jeigu magas nebuvo vertas šitos pozicijos vanduo taurėje jį klaikiai apnuodydavo ir paženklindavo. Sakoma, kad Alwis taip gavo savo plaukus... Tai, tik istorijos trupiniai kuriuos nugirsti jeigu pakankamai ilgai dirbai Požemio apsaugos gretose. Kaip ten bebūtų dėl vieno sutaria visi. Amėja liepė jai netrukdyti ir niekas pusmetį nedrįso, net artintis prie jos rūmų. Šitą tylą nutraukė Alwis, gal niršdamas dėl savo plaukų ar šiaip dėl kitų priežasčių jis visiškai girtas atsidūrė prie Amėjos rūmų vartų. Nesulaukęs jokios reakcijos išvertė vartus ir įsiveržė į rūmus. Ten jis rado garsųjį Amėjos laišką. Ji išdėstė, kad jau kurį laiką jautėsi prastai. Nujausdama, kad artėja paskutinioji ji paprašė vadovautis jos planu ir likti Požemyje. Cituoju „ Aš paaukojau savo gyvybę, kad jūs mano mielieji draugai gyventumete taikoje ir ramybėje. Kurdama Požemį aš peržengiau ribas kurių nevalia peržengti. Su kiekviena diena jaučiuosi vis silpnesnė, kad ir kiek manos pasisemčiau ji sudega, kad išlaikytų mane gyvą. Matyt pažeidžiau savyje kažką labai svarbaus atiduodama viską ką turiu šitai taikos salai kurią praminėme Požemiu. Gerbkite mano sukurtą valdymo sistemą. Tegu mano išrinkti devynetai ir jų kareiviai saugo taiką Požemyje. Tegu išrinkti tarybų medžiotojai saugo žmones paviršiuje nuo tų mūsų gyventojų, kurie pamiršo esantys svečiai svetimame pasaulyje ir negerbia mano valios. Nebegalėdama tuščiai kovoti su mirtimi parašiau šį laišką ir nusileidau į rūsį pasiruošti susitikimui su dievais. Mirsiu tarp savo mėgstamų daiktų ir karo trofėjų. Laiminu visus Požemio gyventojus ir linkiu kartu sukurti geresnį būvį būsimoms kartoms...“
    Levana nutilo ir gurkštelėjo vyno. Kokia tragiška pabaiga valdovei, kuri gelbėjo saviškius iki paskutinio kraujo lašo. Nėra teisingumo ir nebuvo. Būsimos kartos rezga savo intrigas ir seni draugai spjauna ant tavo palikimo Amėja...
    - Žinai atsisakau Alwio nenoriu, kad toks niekšas būtų mano mokytoju. Mane sudomino Požemio apsauga manau ten atsirastų magas galintis mane mokyti. Amėjos pastangos vertos didžiausios pagarbos, norėčiau aplankyti jos kapą.
    Levana niūriai palingavo galvą:
    - Aš irgi norėčiau, bet Amėja mirė savo rūmų rūsyje. Netgi Alwis nesugebėjo atidaryti to rūsio durų. Amėja užantspaudavo duris magija kurios mes paprasčiausiai nesuprantame. O, net jeigu galėtume ten įeiti argi atsiras kvailių norinčių trukdyti jos ramybę. Požemio apsauga sutiks tave mokyti jeigu pridėsi prie mūsų. Nemanau, kad taurė tave atmes kaip nevertą.
    Tikėkimės, kad tu neklysti... Taurė pajus , kad gerbiu moterį kurį ją sukūrė. Nieko man neatsitiks. Levana išbūrė raudonas duris, paaiškindama, kad jos veda į Požemio apsaugos namą. Giliai įkvėpiau ir pasiruošiau, dar vienam išbandymui. Levana drąsinančiai paplojo man per petį ir nusitempė mane pro raudonas duris. Trumpas blykstelėjimas ir jau stovėjau viduryje apversto kambario. Čia metėsi skeptrai, buteliukai, plokštelės, ginklai ir dar velniažin kas. Kambariui ypatingai smagų toną suteikė ant alebardos kabanti žieminė kepurė. Nervingai sugraibiau cigaretę, bandydamas pridegti ją melsva liepsnele paverčiau ją pelenais. Nusikeikiau ir atsisėdau ant lovos apverstos drabužiais ir knygomis. Levana raminančiai nusišypsojo ir pridegė man cigaretę normaliu žiebtuvėliu. Kurį laiką tiesiog žiūrėjome vienas į kitą... Ji kostelėjo:
    - Žinai paskelbsiu, kad esu gyva ir sveika buvau dingusi keletą dienų. Aptarsiu tavo įšventinimo į kareivius klausimą. Nesinervink aš matau tu turi kario širdį ir gerbi Amėją. Tai viskas ko reikia norint prisidėti prie mūsų...
    Ji skubiai išėjo, o man vėl dingtelėjo, kad nežinau kas įvyko man geriant su Gabija. Gal aš pasakiau kažką ko nevertėjo pasakyti? Ar tai, dar išvis svarbu? Manęs laukė naujas gyvenimas su nauju tikslu. Gabija nebėra vienintelis dalykas, kuris mane džiugina. Nusijuokęs numečiau cigaretės likučius ant grindų. Aš gimiau iš naujo praeitis dabar, tik nevykęs nuo alkoholio apsiblausęs sapnas. Levana grįžo ir aš nusekiau paskui ją jaučiau, kad einu pasitikti savo likimo. Viskas kas įvyko vedė būtent čia.

  2. #34
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Sėkmingas pardavimas

    Nervingai patrypčiojau ir vos susilaikiau neprisidegęs cigaretės. Čia tik archyvinė medžiaga. Ne visiems prieinama, bet vis tiek tik atsiminimai įrašyti prieš porą šimtmečių. Malonus sintetinis balsas pasiteiravo:
    - Jūs tikrai norite peržiūrėti šiuos prisiminimus? Du garsiausi šiuolaikinės istorijos vyrai ,sukūrę mano prototipus - tikrai juose ne tokie, kokie aprašomi istorijos vadovėliuose. Be to, čia gana bjaurus O'Sullivano gyvenimo taškas. Karti kova dėl finansavimo,kuris pakeis pasaulį.
    Tikrai įdomu, kad dirbtinis intelektas taip jausmingai šneka apie savo kūrėjus. Čia koks slaptas O' Sullivano programavimas? Ar viso labo mano asmenybės drumzlės? Atsidusau ir patvirtinau:
    - Taip, aš noriu peržiūrėti šią medžiagą. Keletas mano pacientų abejoja SR kūrėjų tikslais ir taip atsiranda sąmokslo teorijos. O' Sullivanas buvo airis? Netgi tokia informacija nėra pateikiama.
    - O' Sullivano tėvas buvo airis. Motina - lietuvė iš Kauno. Jis užaugo Lietuvoje. Vėliau gyveno Dubline, po studijų išvyko į Jungtines Valstijas. Ten dirbo su sunkiais daugybinių asmenybių sutrikimų turinčiais pacientais.
    Mostelėjau ranka ir atsiguliau. Girdėjau apie SR tėvo daugybinius diplomus. Jis jų turėjo, kokių tik nori, nuo psichologijos mokslų daktaro iki Naujojo tikėjimo 10-o rango šventiko. Jo geriausias draugas Mačiūnas nepasižymėjo tokiu protu, bet be jo SR nebūtų išvydęs dienos šviesos. Užsimerkiau: maniškis SR pradėjo atgalinį skaičiavimą. Pasaulis išnyko aklinoje tamsoje...
    Atsibudau pustuštėje virtuvėje. Patalpa skendo dūmuose. Ant virtuvinio staliuko stovėjo raudonas kaljanas. Vamzdelį rankoje laikė Mačiūnas. Savo tamsiu kostiumu ir brangiais žiedais bei grobuoniška šypsena jis labiau priminė nusikaltėlį nei garsiosios firmos „MHT“ vadovą. O' Sullivanas atrodė tikra savo draugo priešingybė. Seni nutrinti sportbačiai, nuskalbti marškinėliai su kažkokios grupės pavadinimu... Nesusilaikęs surikau - jo plaukai buvo visiškai pražilę. Šiame atsiminime jam dar negalėjo būti trisdešimties. Mačiūnas perdavė vamzdelį ir raminančiai paplekšnojo savo draugui per petį:
    - Jimmy, visiškai nusidirbai, į žmogų nebepanašus. Aš suprantu, kad ta programa tau svarbi ir aš suprantu, kad ji gali išgelbėti daug sielų nuo vienutės minkštomis sienomis, bet pailsėk, nes pats ten atsidursi.
    O' Sullivanas numetė vamzdelį ir sušnypštė:
    - Jeigu ta programa bent jau neveiktų, kaip tikėtasi, aš turėčiau savikritikos spjauti į viską ir išeiti į miškus žaisti šventiko. Žinoma, „Naujas tikėjimas“ - krūva maišytų pasaulio religijų ir narkomanų paistalų, bet iš to išeitų visai nebloga knyga. Bet suprask - programa veikia. Mes čia šnekam apie dirbtinį intelektą nešiojamo muzikos grotuvo pavidale.
    Mačiūnas atsiduso ir linktelėjo. Nušvitęs O' Sullivanas iš po jo kojomis gulėjusios kuprinės ištraukė pirmąjį prototipą. Kilstelėjau antakį - jis ne trupučio nepriminė dabartinio SR. Mėlynas diskas labiau priminė kažką, ką mėtytum paplūdimyje, o ne pasaulinę revoliuciją. Mačiūnas nusijuokė:
    - Nors tu tris kart genijus , brolau, bet su tokiu dizainu sunku ką nors įtikinti, kad šita lėkštė yra naujas pasaulio stebuklas. Ar turi kokių įrodymų, kad tavo dirbtinis intelektas veikia?
    O' Sullivanas nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena:
    - Brolau, aš pora metų gydžiau merginą, sergančia labai sunkia socialinės fobijos forma. Ji negalėjo netgi pasisveikinti su kaimynais laiptinėje. Mano įrodinėjimai, kad žmonės nenori jai nieko blogo, nieko nedavė.Atvirkščiai, jai dar pablogėjo - ji nokautavo vieną savo kaimynų vazonu, nes jai atrodė, kad jis atėjo jos nužudyti. Kaimynui buvo 65 metai, jis vos atsigavo. Merginą pripažino nepakaltinama. Vaistai ir terapija nedavė jokių rezultatų. Po poros mėnesių su šita lėkšte ji jau nebebandydavo nusmeigti slaugytojų plastikiniais peiliais. Dar po poros savaičių ji jau galėjo šnekėtis su kitais pacientais. Mano dirbtinis intelektas ją išgydė. Dabar ji vėl namie, netgi atsiprašė to kaimyno. Vienintelis dalykas, kurio jai trūksta, yra jos virtualus draugas Aš daviau jai žodį sukurti jai SR, kuris ja rūpinsis.
    Mačiūnas susidomėjęs apžiurinėjo prietaisą:
    - Visai tai įdomu, bet kaip man parduoti tokį daiktą? Įsivaizduok reklamą: „ Pirkite SR - jis išgydys jus nuo visų psichozių per pora mėnesių.‘‘ Koks ligonis pripažins, kad jis ligonis?
    O' Sullivanas linktelėjo:
    - Nė vienas, bet aš turiu planą. Tavo firma neturi nė vieno gero grotuvo muzikai. Taigi, SR bus tavo naujasis grotuvas, sudarantis grojaraščius ir randantis muziką, kuri tau gali patikti. Pagal šią informaciją jis ras kitus žmones, mėgstančius tokią pat muziką. Jeigu du SR savininkai gyvena netoli vienas kito, jiems bus siūloma susitikti SR kavinėje. Toks buvo pradinis planas muzika ir vienatvė... Bet kodėl gi nepraplėtus rato. Mano išradimas gali kurti puikius virtualius žaidimus. SRN bus mūsų žaidimų tinklas. Pasinaudokime populiaria socialinių tinklapių manija. SR gali rasti tau geriausius draugus, nes jis įlenda į tavo galvą, tiksliau, į smegenis. Tai nanorobotų technologija.
    Mačiūnas užspringo dūmais ir išplėtė akis:
    - Tu išprotėjai - Nano technologijai galioja griežčiausi įstatymai. Tave pasodins iki gyvos galvos. Net jeigu prastumsime šitą projektą... Ar tu bent įsivaizduoji, kiek pinigų reiks tavo kavinėms, gamybai, žaidimams, programuotojų algoms...
    - Va čia tu ir neteisus. SR gali kurti viską savarankiškai. Man tereikia pinigų gamybai. Įstatymo sergėtojai man leido kurti SR. Jiems tiesiog gaila pinigų masinei gamybai. Keli tūkstančiai kavinių ir pinigai gamybai... Mėnesinis mokestis už SR, kavinių pajamos, parduodamų žaidimų pajamos. Vien kiek sutaupysi atsisakęs armijos programuotojų. Kol visi džiaugsis SR pramogomis, jis juos išgelbės nuo jų pačių problemų. Patarėjas, gydytojas ir žaidimų draugas - viskas viename.
    Mačiūnas atsidarė butelį alaus ir ėmė piešti naują dizainą. Jie rūkė, gurkšnojo alų, ginčijosi ir juokėsi. Štai taip vienoje virtuvėje buvo rašoma pasaulio istorija.
    Atsibudau šiek tiek sukrėstas Mačiūno prisiminimų. Nedidelis krislas tikrosios SR istorijos be jokios cenzūros. Ką aš galėjau pasakyti savo pacientams? O' Sullivanas tikrai nenorėjo nieko blogo - tiesiog išgelbėti pasaulį. SR žengė didesnį žingsnį nei jo išradėjo planuose. SR panaikino nedarbą. Įlindęs į kiekvieno smegenis dirbtinis intelektas rado kiekvieno talentą kažkam. Mokyklų sistema pasikeitė: specialus apmokymas nuo pat pradžių, kad pasiektum tobulumo savo srityje. Kiekvienas privalėjo turėti SR ir remtis jo patarimais. SR neklydo, kovojo prieš įgimtą žmogaus silpnumą ir neryžtingumą. Psichiatrinės ligoninės pavirto niūriu prisiminimu. Turi problemų? Pasitark su SR - jis duos gerų patarimų. Blogiausiu atveju, parodys kelią pas gerą empatą. SR ir O' Sullivanas išgelbėjo tą merginą. Šiais laikas aš ir SR darydavome tą patį. Nenugalima žmogaus ir mašinos komanda. Vis dėl to kelių individų galvose sukosi mintis, O' Sullivanas klydo ir atėmė iš žmonių pasirinkimo laisvę. Mano nuomone, SR atiima laisvę klysti. Nori, neklausyk SR patarimų, bet anksčiau ar vėliau suprasi, kad SR dirba tau, o ne prieš tave... Mano mintis pertraukė durų skambutis. Mano trečios valandos pacientas, sergantis labai kibia fobija pamesti striukę... SR kol kas nerado būdo išlupti šito absurdo iš jo galvos. Tada į žaidimą ateinu aš, O' Sullivano pasekėjas. Kartu su SR mes nugalėsime šitą smulkų defektą. Mano pacientai visi buvo ir liks trumpalaikiai. Pora mėnesių - aiški riba. Riktelėjau, kad pacientas minutėlę lukteltų. Su pasimėgavimu surūkiau pirmą cigaretę. SR neigiamai suburbėjo - pasiekiau amžių, kai teks mesti. Ką darysi, nauji plaučiai kainuoja nepigiai. Užsidėjau savo geriausią šypseną ir išėjau pasitikti paciento.
    Paskutinį kartą taisė Light : 2012-03-21, 20:16

  3. #35
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    Sėkmingas pardavimas 2

    Mano darbo diena praėjo visai sėkmingai arba ne - kaip pažiūrėsi. Mano striukės pametimo pacientas(paciento kodas JIC) žengė svarbų žingsnį į priekį. Jis papasakojo apie savo baimės šaknis. Po jo pasakojimo teko atmesti mintį, kad jo problema - baimė pamesti. Tiesiog ypatingai sumauta jo gyvenime diena prasidėjo nuo pamestos striukės. Vieną rytą mano pacientas atsibudęs neberado savo striukės. SR analizės dėka paaiškėjo kad ji liko klube, kur jis vakar šventė savo gimtadienį. Ten, deja, jos nebebuvo. Po to ant jauno studento galvos pasipylė visas nelaimių ragas. Jį paliko mergina, jis neišlaikė egzaminų, jo butą užtvindė termitai. Pacientas papasakojo tokių spalvingų dalykų, kad teko duoti SR užklausimą, ar tai tiesa. Deja, viskas nuo pabėgusios merginos iki viešbučio, nulupusio nuo jo paskutinius marškinius, iš tikrųjų įvyko. Pavieniai šie dalykai neatrodo tokie baisūs, bet kartu ir per vieną dieną... BIC nuomone, jo nelaimės baigėsi nusipirkus naują striukę. SR duomenimis jis nusipirko striukę dienos pabaigoje. Kita diena galėjo būti daug geresnė ir be naujos striukės. JIC su stabmeldišku tikėjimu pasitikėjo savo striukės nešama laime. Jeigu jo sutrikimą vadintume fobija, tai ji dar keistesnė nei Viccafobija( raganavimo ir raganų baimė). Mano nuomone, JIC yra ne fobikas - klaidingų diagnozių ir šiais laikais pasitaiko. Šitame elgesyje buvo galima įžvelgti paranoją, neurozę, o galų galiausiai - apsauginį mechanizmą. Greitai ir užtikrintai man ir SR teks vesti pacientą link supratimo, kad geri ir blogi dalykai gali įvykti nepriklausomai nuo jo striukės. Nemačiau tam jokių didelių sunkumų: vien išsišnekėjęs JIC atrodė jau ramesnis. Atsisveikinau pažadėjęs, kad jam reiks atlikti tam tikras užduotis susijusias su striuke. JIC niūriai linktelėjo ir išėjo. Kartais nežinau, ar juoktis, ar verkti dėl savo pacientų.
    Nepraėjus nei pusei valandos į duris pasibeldė sekanti pacientė( kodas BIC) - ji nieko nebijojo. Bet ji sirgo piromanija. Dėl jos aš turėjau atsisveikinti su kilimu, užuolaidomis ir pora krėslų. BIC negalėdavo pirkti žiebtuvėlių, degtukų ar bet ko, turinčio potencialą sukelti gaisrą. BIC vos prisilietus prie degtukų, prekybos centre užkaukdavo signalizacija ir ji gaudavo dar vieną baudą. Vis dėlto turiu gerbti šią merginą dėl jos išradingumo- ji visada rasdavo būdą padegti išsirinktus taikinius. BIC jau artėjo prie dviejų mėnesių ribos. SR siūlė nukreipti jos maniją kita linkme. Pripažinsiu,jog pasirinkau kompromisą tarp vaistų ir SR smegenų modifikavimo. Išrašiau jai 20 gramų legalių medicininių kanapių. BIC vis dar uždeginės, bet tik suktines. SR nukreips šitą pomėgį reikiama linkme. BIC gaus maišelius po 20 gramų kiekvieno mėnesio gale. Po poros metų ji vėl apsilankys pas mane. Tada nuspręsime, ar jai „ būtina“ vartoti paskirtą medžiagą toliau. Ligonių kasos dažnai skundžiasi dėl brangaus šiltnamių išlaikymo. Po dviejų metų turbūt nebegalėsiu pratęsti recepto. Bet tada ji jau turės darbą ir galės pirkti kanapes iš alternatyvių parduotuvių, o ne gauti vaistinėje. Aš visada guodžiu save, kad mano pacientams viskas bus gerai. Aš pakeičiau BIC maniją į lengvą priklausomybę. Manau, tai geriau nei nanorobotai, modifikuojantys jos smegenis. Kartais to reikia, bet man baisu pagalvojus, kad kažkokia žmogaus asmenybės dalis gali tiesiog išnykti. Po velnių, prieš du šimtus metų žmonės rizikavo savo laisve, kad užsiaugintų kanapių. Jie būtų pardavę kairę akį, kad gautų tokį receptą...

    Taip praėjo mano darbo diena, pilna abejonių ir graužaties. Rūkiau cigaretę po cigaretės,o SR taktiškai tylėjo. Žinojau, kad negaliu žiūrėti pacientus kaip į draugus. Viskas turėjo likti profesionalumo rėmuose. Jeigu taip kankinsiuosi dėl kiekvieno, iš kito empato gausiu nuosavą receptą. Mano profesijos broliai nebūtų nusprendę kitaip. Galėčiau sukviesti bendradarbių komisiją, jie pripažintų dar O' Sullivano išsakytą tiesą:“ Visada atsiras individų kuriems nei žmogus, nei technologijos negali padėti“. Aš irgi to nepakeisiu.
    Man reikia atsikratyti streso. Laikas grįžti ten, kur jau ilgokai nebuvau.“ Battle city“ - puikus žaidimas atsikratyti agresijos ir abejonių. SR įvykdė mano duotą komandą. Atsibudau netoli arenos; kiti žaidėjai pagarbiai traukėsi man iš kelio. Čempiono titulą čia pelnyti nėra lengva,tad čempionas grįžo išspardyti šiknos kitaip manantiems. Problema slypėjo tame, kad jau pusvalandį tryniausi arenoje ir niekas nemetė man iššūkio. Naujokai nedrįso prie manęs artintis, vilkai suko ratus ir tikėjosi, kad pulsiu visą grupę. Jau norėjau kautis su SR siūlomais bosais, kai dangus pakeitė spalvą. Fone nuskambėjo niūri death metal muzika. Naujokai ir vilkai skubiai pasišalino. Danguje plykstelėjo ugnies sparnai ir lėtai sklęsdama ant žemės nusileido ji. Naujoji čempionė Julija-13. Jos galvą dengė tamsus gobtuvas, ant peties ramiai ilsėjosi liepsnojantis giltinės dalgis. Skubiai peržvelgiau jos statistikas. Ji prisiregistravo prieš dvi savaites. Nuo tada beveik neatsijungė. Mano galvoje iškart susiformavo merginos, praleidžiančios atostogos virtualioje erdvėje, paveikslas: niūri trylikametė, kratanti galvą metalo ritmu ir neturinti realaus gyvenimo. Jos anketoje buvo parašyta, kad jai 29. Jeigu tai tiesa, minėtasis paveikslas nepagerėjo. Darbas, trys valandos miego, žaidimai. Tokie dažnai tampa mano pacientais, keikdami visus dievus, kad negali pažaisti dar truputį. Realiame pasaulyje ji greičiausiai buvo pikta niurgzlė su viršsvoriu ir prarūkytu balsu. Šioje erdvėje jos balsas nuskambėjo rūsčiai:
    - Senasis čempione, aš tavęs ilgai laukiau.Tas, kuris vadini save Šlepečių Brūžintoju, ar priimi mano iššūkį? Išsirink vietą ir kovos būdą. Jeigu ne, dink iš mano serverio ir gyvenk gėdoje.
    Na ir kodėl aš išsirinkau tokį slapyvardį? Jai žaidimas - rimtas reikalas ir ji dar labiau manęs nekenčia už tokį pasityčiojimą iš žaidimo pasaulio. Čia kvietimas į dvikovą pagal visas žaidėjų asociacijos taisykles, čia tau ne “brolau einam viens ant vieno pralaimėjęs - stato alaus SR kavinėje“. Na ir kodėl aplink mane vieni ligoniai, kad ir kur bebūčiau? Nusišypsojau ir suriaumojau:
    - Renkuosi baro lygį. Kova su visais turimais ir rastais ginklais. Pliki kumščiai taip pat leidžiami. Jei pralaimėsi, galėsi pasilikti serveryje, bet statai dėžę alaus SR kavinėje. Dvikova įvyks už penkiolikos minučių.
    Ji sušnypštė ir linktelėjo. Žaidimo sistema išsiuntė begales reklamų ir emailų apie būsimą dvikovą. Arenoje nugriaudėjo vedėjo balsas:
    - Šiandien įvyks titanų dvikova tarp naujos arenos žvaigždės Julijos-13 ir seniai matyto, vis dar nenugalėto Šlepečių Brūžintojo. Mielieji, skubėkite atlikti savo statymus. Šiandien išmokėjimai mėgstantiem rizikuoti ypatingai palankūs.
    Niūriai žiurėjau statymų lenteles: dauguma statė už Juliją-13... Mano sėkme tikėjo trys žaidėjai: Vilkauskas, Meškėnas ir Ruonis. Smagi komanda, vadinanti save „ Fauna“. Teko su jais švęsti SR kavinėse: kiekvienas iš jų priminė savo išsirinktą gyvūną . Gal Julija ir sugebėjo įrodyti, kokia ji kieta, bet man nuo to tik geriau. Pastačiau du tūkstančius už savo pergalę. Vilkauskas pritariamai sustaugė, Meškėnas atliko kažkokį improvizuotą šokį...
    Po poros minučių atsidūrėme baro lygyje. Žiūrovų eilės buvo užpildytos kaukiančiais ir skanduojančiais Julijos-13 gerbėjais. Baras tiesiog temo nuo tamsių gobtuvų ir apsiaustų jūros.Nežinau, ar Julija-13 greitai surinko savo gerbėjų ratą, ar į serverį pasikvietė savo draugų, bet niekas nelinkėjo man sėkmės. „ Fauna“ santūriai susėdo prie staliuko trims, matyt , jau abejodami savo statymu. Mintyse surezgiau keiksmų tiradą ir išsirinkau ginklus ir aprangą. Mane saugojo auksiniai šarvai, galvą dengė šalmas papuoštas fenikso plunksnomis. Dešinėje rankoje spaudžiau kardą, o kairiojoje auksinį skydą. Atrodžiau tikrai įspūdingai. Vilkauskas pritariamai suurzgė ir „ Faunos“ staliukas pasipuošė mano spalvomis. Julijos- 13 fanai niekinamai švilpė ir mėtė į mane kėdes. Šituos gudruolius tuojau ištiko paralyžius, jie galės stebėti dvikovą net nesugebėdami judėti šitame lygyje. Mano varžovė nepakeitė savo išvaizdos ir vieninteliu jos ginklu liko liepsnojantis dalgis. Statymai nė trupučio nepasikeitė -visi statė prieš mane. Galėjau tik spėlioti, ką ji čia išdirbinėjo tas dvi savaites. Mane vis labiau domino, kas slepiasi už virtualios kaukės. Paauglė, klausanti metalo? Sėkmingos firmos vadovė, kvailiojanti per atostogas? Profesinė liga - ir nieko čia nepadarysi. Ji tikrai norės susitikti asmeniškai, kad ir kas laimėtų. Iki dvikovos liko septynios minutės – nujaučiau, kad manęs laukia įdomus vakaras...
    Paskutinį kartą taisė Light : 2012-03-21, 20:17

  4. #36
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    Sėkmingas pardavimas 3

    Gerbėjai užtenkamai prisirėkavo ir nutilo. Bare tvyrojo beveik apčiuopiama įtampa. Laikrodis suskaičiavo paskutines sekundes iki dvikovos pradžios. Visą lygį sudrebino gongo skambesys. Ji puolė be jokių įmantrybių, tad man teko blokuoti jos dalgio kirčius skydu. Sunkiai blokavau kardu, bet jinai negalėjo pradėti savo atakos. Ji judėjo greitai lyg įsiutusi kobra. Mano šarvai mane pavertė nerangiu vėžliu. Išsiplūdau ir pradėjau šaudyti kamuoliniais žaibais. Ji atšlijo ir davė man šiek tiek erdvės. Įjungiau visus gynybinius įgūdžius. Jos dalgis taps beverčiu žaislu ir man reikės tik vieno gero kirčio. Suriaumojęs puoliau į ataką. Ji lengvai išsisuko nuo mano kirčių . Jos kontrataka dalgiu vertė mane iš kojų, bet kol kas išvengiau sužeidimų. Man reikia ją kažkaip sulėtinti... Sutrupinau vieną iš bosų laimėtų amuletų. Visi baldai bare pavirto piktais mediniais šunimis. Pikta ruja suleido savo dantis ir nagus į mano priešininkę. Ji dar spėjo kažką surikti. Iš grindų lėtai kilo zombiai. Kardu apibrėžiau šventąjį ratą. Zombiai negalėjo jo peržengti, bet apspito mane ir piktai šiepė dantis. Teko pasiknisti turimų ginklų kolekcijoje.
    Barą užpildė daina apie šventą kaubojų, keliaujantį po šalį ir kovojantį prieš blogį. Mano rankose spindėjo garsusis dainuojantis revolveris. Tikra retenybė - net bloga prisiminti, kiek gyvųjų numirėlių teko užmušti, kad jį gaučiau. Aš nekoks šaulys, bet paklojau gerą tuziną zombių. Kiti pabėgo išsigandę, kad revolveris gali užtraukti visą blogį išvarančią dainą. Šitos ginklo savybės man taip ir nepavyko įjungti... Julija-13 stovėjo prie negyvų šunų krūvos ir siuntė prakeiksmus mano adresu. Atsakęs ne ką prastesne serija keiksmų, pasileidau link jos. Mūsų ginklai susikryžiavo ir mes sukomės mirtiname šokyje. Mano skydas sutrupėjo ir jos dalgis subyrėjo į šipulius. Atšokome vienas nuo kito toliau plūsdamiesi. Julija pakeitė savo dalgį liepsnojančia grandine. Staigūs kirčiai man neleido priartėti prie savos priešininkės. Vikriai pakišau kardą po jos grandine ir ji susisuko mazgu. Abu ėmėme traukti į savo pusę. Abu ginklai lūžo per pusę - iki šiol tylėjusi publika tiesiog pašėlo. Viskas paskendo riksmų ir juoko jūroje. Julija puolė mane mojuodama Toro kūju. Kada ji spėjo nuvykti į šiaurę? Mano mintis nutraukė smūgis į galvą: nuskridau sukdamasis vilkeliu ir trenkiausi į sieną. Mano šalmas pavirto pelenais, o iš prakirstos kaktos sunkėsi kraujas. Gana, taip sulaužysiu visus ginklus... Išrėkiau kodą: visi mano ir Julijos ginklai persikėlė į arenos ginklines. Norint juos pasiimti atgal, teks mokėti velnioniškus pinigus.
    Julija-13 nebeturėjo jėgų keiktis, tiesiog šnypštė lyg įsiutusi katė. Sugniaužiau kumščius ir pasiruošiau senamadiškam kovos būdui. Dar spėjau blokuoti jos pirmą spyrį. Antrasis sutrupino mano šarvus. Kairiu kabliu patiesiau ją ant grindų ir ėmiau spardyti. Ji įkando man į koją. Praradęs pusiausvyrą išsitiesiau ant grindų. Atsistojau ir gavau smūgį į smilkinį, griūdamas dar spėjau įspirti jai į pilvą. Abu raitėmės ant grindų bandydami pasmaugti vienas kitą. Šiaip ne taip atsidūriau viršuje. Sukaupęs visas jėgas nusukau jai sprandą. Ji nebejudėjo, bet vedėjas neskelbė mano pergalės. Kas per velnias?
    Julija-13 atsistojo ir nusimetė apsiaustą. Jos kūną graužė kirminai, galva keistai lingavo. Man teko girdėti apie šitą burtą - po mirties žaidėjas atgimsta zombiu. Ji norėjo, kad pašalinčiau visus ginklus. Sulinkau nuo smūgio į pilvą. Be dainuojančio revolverio man galas... Ji mane spardė ir nuo kiekvieno spyrio čiuožinėjau grindimis lyg gabalas šlapio muilo. Sukaupęs valios likučius smogiau jai į paširdžius. Ji skėlė man antausį: pakilau nuo žemės ir nudribau prie virtuvės durų. Šiaip ne taip atsistojęs įgriuvau į virtuvę ir užtrenkiau duris. Paskutinė mano viltis slypėjo čia. Po kriaukle radau dvivamzdį šerifo šautuvą. Akyse dvejinosi, šis žaidimas per daug tikroviškas... Julija išspyrė duris,o aš surikęs iššoviau. Bet jos ten jau nebebuvo. Dar spėjau atsisukti ir gavau triuškinantį spyrį į kaktą. Viskas aptemo: malonus SR balsas pranešė apie mano pralaimėjimą...
    Atsibudau savo lovoje šlapias nuo prakaito. Mano pagalvės gulėjo išmėtytos, kur papuolė, antklodė susisuko į keistą kokoną. Griežiau dantimis, bet turiu pripažinti – ji tikrai gerai viską apgalvojo. Pats atsikračiau geriausio savo ginklo. Dar sugebėjau prašauti, reikėjo rasti geresnę poziciją, pasislėpti... Kur buvo mano protas? SR bandė skambėti guodžiančiai:
    - Su tokiais sužalojimais niekas nebešaudo taikliai, o ir laiko slėptis nebebuvo. Eisite į susitikimą? Ekspresas į SR kavinę išvažiuoja už poros valandų.
    - Eisiu, privalau ją pamatyti. Garantuoju, ji bus pati bjauriausia, riebi karvė, kokią tik gali įsivaizduoti - jai tikrai trylika metų. Tu pamatysi, ji neturi draugų ir yra saulės nemačiusi, metalo klausanti nevykėlė.
    - Ši hipotezė labai subjektyvi. Pats labai sėkmingai atsikratėte santykių su draugais ir kolegomis. Reikia pripažinti,kad priaugote apie penkis kilogramus. Siūlyčiau pradėti sportuoti ir mesti rūkyti.
    - Tu to niekada nesuprasi, bet žmonės nemėgsta tiesos...
    SR užsakė man bilietą į vakarinį ekspresą.
    Nusiprausiau po dušu ir patikrinau asmeninus pranešimus. pranešimus. Julija-13 paliko man trumpą žinutę:“Susitiksime SR kavinėje 20 00. Visi esame čempionai,tik ne visi vienodai .“
    Pyktis spėjo išgaruoti su karšto vandens garais. Aš ne iš tų, kurie bando atsiskaityti už pralaimėjimus žaidimuose realiame gyvenime. Nupūčiau dulkes nuo savo odinės striukės - kartais kostiumas ir kaklaraištis ima lysti per gerklę. Stalčiaus dugne radau žiedą su piktai vypsančia kaukole. Ant mano juodų marškinėlių švietė raudona širdis persmeigta peilio. Šiaip ne taip įlindau į senus nutrintus džinsus. Gal tikrai laikas pradėti sportuoti? Jausdamasis visai kietu, nors gal kiek pasenusiu vyruku, išėjau iš namų.
    Traukinyje akis spigino šviečiančių marškinėlių gausa. Į viršų stiebėsi keisčiausios šukuosenos. Visame traukinyje tvyrojo salsvas kanapių kvapas. Nesusilaikęs prisėdau prie vieno pažįstamo ir įtraukiau pora stiprių, smagių jo suktinės dūmų. Na ir kas, kad aš artėju prie trisdešimties,- jaučiuosi puikiai. Galiu surinkti seną grupę ir brazdinti bosine gitara kieno nors prirūkytoje virtuvėje visą naktį. Puikiai nusiteikęs beveik išstrykčiojau iš traukinio. Su manim pajudėjo tokia pat smagi minia. SR pateikė man kavinės planą su pažymėtu mano staliuku. Laikrodis rodė be penkiolikos aštuonias. Susmukau patogiame krėsle ir užsisakiau geriausio alaus. Besispardanti numirėlė galės apmokėti sąskaitą. Pažiūrėsime, ar jos kišenpinigių užteks dėžei alaus. Mintyse toliau šaipiausi iš Julijos, kai mane pertraukė melodingas balsas:
    - Atleiskite, jūs Brūžinantis Šlepetes? Turiu susitikimą su žaidėjui tokiu slapyvardžiu.
    Lėtai atsisukau instinktyviai sugniauždamas kumščius. Ji neturėjo viršsvorio. Jos balsas nebuvo prarūkytas ir jai negalėjo būti trylika metų. Ji atrodė nuostabiai. Žali plaukai, blizgantys kavinės prieblandoje, ilgos dailios kojos, gražus veidas. Tiesiog pikta, kad ji vilkėjo megztinį. Nors ir jis negalėjo nuslėpti, kad gamta nepagailėjo gražaus C dydžio...
    - Taip aš Brūžinantis Šlepetes, malonu susipažinti.
    Mano balsas lengvai sudrebėjo. Aš triskart kvailys; vedamas stereotipų paverčiau ją baidykle. Po velniais, kaip aš atrodau... Velniuodamasis nusišypsojau savo geriausia šypsena ir tikėjausi, kad galiu viską apsukti į gerą. Likimas man iškrėtė man piktą pokštą. Nejaugi aš tikrasis šio vakaro nevykėlis?
    Paskutinį kartą taisė Light : 2012-03-21, 20:18

  5. #37
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    Sėkmingas pardavimas 4

    Mergina nusišypsojo, jos balsas įgavo piktas gaideles:
    - Na tai kur mano alus? Pralaimėjęs stato dėžę alaus, jei gerai pamenu tavo iškeltas sąlygas...
    Aš tikrai norėjau praleisti šį vakarą kitaip, bet kažkas manyje nutrūko. Ji sukčiavo taip klastingai ir grubiai... Ir dar turi akiplėšiškumo reikalauti prizo... Išsišiepiau savo vilko šypsena:
    - Pasivertimas zombiu pripažintas negarbingu kovos būdu dvikovose. Mano nuomone, lažybos anuliuojamos.
    - Tu pirmas panaudojai kodą. Aš tik sureagavau į tavo sukčiavimą.
    - Mano kodas pripažintas 25 žaidimo administratorių komisijos. Jis nepažeidžia jokių taisyklių.
    - Mano pasivertimas zombiu irgi nepažeidžia jokių taisyklių. Jis tiesiog laikomas negarbingu. Garbė nėra apibrėžta taisyklė „Žaidėjo kodekse“.
    Prieš akis vis tvyksteldavo neoninis užrašas: „ Reikia ieškoti kompromiso.“ SR turbūt išmatavo adrenalino kiekį mano kraujyje ir nusprendė mane nuraminti, kol neprikrėčiau kvailysčių. Gurkštelėjau alaus ir toliau variau savo:
    - Aštuntame kodekso leidime visiems žaidėjams patariama žaisti garbingai. Man užteks šitų eilučių kreiptis į Žaidėjų Asociacijos aukščiausiąjį teismą. Nejaugi mokėsi teismo išlaidas, jeigu turi galimybę anuliuoti šitas lažybas?
    Jau švenčiau pergalę - šitas grąsinimas išgelbėjo mane nuo daugelio lažybų padarinių. Julija-13, net nesumirksėjo:
    - Turbūt laikai mane visiška kvaiša. Tavo minėtas teismas nagrinėja apie penkis tūkstančius bylų per metus. Taviškė byla gali gulėti kokio teisėjo pašte pora metų. Užtenkamai laiko, kad pakeisčiau visus IP adresus ir ištrinčiau Juliją-13 iš žiauraus dvikovų pasaulio.
    Ką gi, laikas ieškoti kompromiso:
    - Siūlau kompromisą, nes reikia pripažinti,jog nė vienas iš mūsų nežaidė garbingai. Aš nupirksiu pusę dežės, o tu kitą pusę.
    Julija-13 atsiduso:
    - Žinai, aš nemėgstu alaus. Tiesiog nenorėjau būti apklaltinta sukčiavimu. Nupirk man gabalą šokoladinio pyrago ir mes atsiskaitę.
    Dar norėjau siūlyti jai nupirkti man gabalą obuolių pyrago, bet susivaldžiau - tie pyragai man grynas nuodas, ir taip turėčiau kažkaip numesti 5 kilogramus. Riktelėjau padavėjai atnešti gabalą geriausio šokoladinio pyrago. Ji įvykdė mano prašymą su malonumu, tik kaina atrodė visai nemaloni. Vėl pyktelėjęs prisidegiau cigaretę - tegu prakeiktas nikotinas nusėda ant jos pyrago. Julija-13 nekreipė jokio dėmėsio ir šlamštė savo gardumyną. Prie akis neonu suspindo SR žinutė: „ Ši mergina jums kelia labai prieštaringas emocijas. Turėtume jos saugotis, ji įvertinta viena juodaja žvaigždute.“ BIC buvo įvertinta dvejomis žvaigždutėmis. Niūriai atsiminiau savo karjeros pradžioje gydytą sadistą. Jis buvo įvertintas trejomis žvaigždutėmis. Per du gydymo seansus nusprendžiau, kad SR turi atlikti smegenų modifikaciją. Mano sprendimą rimtai įtakojo faktas, kad per antrą seansą jis man sulaužė nosį ir ranką. Deja, niekada negydžiau asmens įvertinto viena žvaigždute... Užgesinau cigaretę ir bandžiau skambėt linksmai:
    - Julija,kuo užsiimi? Koks yra tavo talentas?
    Julija,nusišluosčiusi lūpas servetėle,atsakė:
    - Mano talentas yra ypatingas sugebėjimas išgyventi dirbant istorijos mokytoja. Mano mokykla gyvuoja nuostabiame Naujųjų Žermuonėlių rajone. Jeigu manei, kad Žermuonėlių rajone vieni bepročiai, tai geriau nekelk kojos į naują rajoną ar, gink Dieve, į jo mokyklą. O kuo tu užsiimi?
    - Aš empatas, gydau tokių rajonų gyventojus.
    Julija-13 kažkodėl nutilo, o aš susidomėjau nauju rajonu. Prieš akis sušvito žemėlapis. Dalis senųjų Žermuonėlių tapo naujaisias ir dalis Baltojo Alksnio tapo naujo megapolio planavimo auka. Turbūt niekada nepamiršiu koncerto su savo grupe „BLAST“ senajame rajone. Žermuonėlių publika norėjo sudraskyti mus į gabalus. Policija, riaumojanti minia, ašarinės dujos: turbūt ne vienas tą vakarą gavo papildomą žvaigždutę. Papurčiau galvą, tokių dalykų geriau neatsiminti. Pagaliau susigaudžiau, kad tyla užsitęsė per ilgai:
    - Nemėgti empatų yra tavo reikalas. Jeigu tau trukdo mano talentas, galime skirstytis į visas keturias puses.
    - Ne, empatas man labai praverstų. Matai, aš įvertinta viena žvaigždute. Kitaip tariant negaliu gauti rimtos istorinės medžiagos, jeigu empatas neduos man leidimo ir nevaidins mano auklės...
    Na ir pasitaikyk tu man taip...
    - Kas per istorinė medžiaga? Aišku kaip dieną,kad slapta medžiaga.
    - Visa surinkta įslaptinta medžiaga apie O'Sullivaną. Aš noriu parašyti tikrąją SR išradėjo biografiją. Tai mano vienintelis šansas praturtėti. Kitaip galėsiu iki pensijos kankintis mokyklose, o jos vieną už kitą baisesnės.
    Daviau užklausimą SR šiek tiek nustebintas. Negi niekam prieš suktąją istorijos mokytoją Juliją-13 nekilo tokia paprastai geniali įdėja. SR sudarė sąrašą, kurį sudarė apie du tūkstančiai istorikų ,norėję parašyti SR tėvo biografiją. Visi pripažinti netinkami tokios biografijos rašymui. Vargšė Julija mano, kad SR padarys išimtį, kai tūkstančiai istorikų po šiai dienai rašo skundus šia tema. Nutaisiau raminantį balso toną:
    - Julija, visi istorikai, norintys rašyti šia tema, pripažinti netinkamais. Nemanau, kad mergina, pažymėta juodaja žvaigždute ir dirbanti mokytoja, yra ta ekstaordinari išimtis.
    Julija vyptelėjo ir sužaibavo akimis:
    - Mano SR nusprendė kitaip. Trumpai tariant aiškinkis su juo.
    Murmėdamas keiksmus padėjau savo SR ant stalo. Julija pašaipiai mane nužvelgė ir padarė tą patį. Iš pirmo žvilgsnio šie nano technologijos stebuklai priminė du išmaniuosius telefonus. Tik SR neturėjo ekrano ar klaviatūros. Lygi keturkampė forma ir universalioji O'Sullivano jungtis - viskam nuo ausinių iki žmogaus smegenų. Sujungimą reikdavo atlikti gavus SR, po to nanarobotai pasklisdavo po smegenis ir pasilikdavo gyvuoti ten iki šeimininko mirties. Julija dar piktai paspoksojo ir sušnibždėjo kodą. Niekada nepriprasiu prie jausmo, kai per minutę tau į smegenis įkeliama tavo būsimo paciento informacija. Keikdamasis susigriebiau už galvos ir patikrinau Julijos minėtą leidimą. Jis tikrai egzistavo. Mano SR įjungė ausinių ženklą. Prie galvos skausmų puikiai tinka raudonas ausinių paveiksliukas. Raukydamasis užsidėjau ausines. SR atsižvelgė į mano būseną ir sušnibždėjo:
    - Ji tikrai gavo leidimą. Taip nusprendė jos SR ir „Senųjų SR kolektyvas“. Tai visi SR, nebeturintys šeimininko. O'Sullivanas nusprendė, kad būtų gaila sunaikinti mirusių žmonių SR. Palikti juos tyrinėti velionius taip pat kvaila. O'Sullivanas sukūrė specialų tinklą, jis jį pavadino benamių SR tinklu. Mes pakeitėme pavadinimą... Trumpai tariant jos leidimas tikras. Ji turi teisę rašyti mūsų tėvo biografiją.
    Kodėl Julija yra ta vienintelė istorikė, klausti kvaila. SR vertina kitaip nei žmonės ir jie neklysta. Aš bent jau noriu tuo tikėti. Atsidusau ir linktelėjau:
    - Sveikinu, esi pirma istorikė rašysianti tikrąją O'Sullivano istoriją. Aš tau padėsiu gauti medžiagą. Be to stebėsiu ir vertinsiu tavo darbą.
    - Na ir pasisekė tave čia sutikti - jos akyse švietė man nieko gero nežadančios ugnelės.
    - Pasisekė ar ne, bet dabar esame surišti viena virve. Gal ta proga šampano? Kažkaip pažymėti tokį įvykį reikėtų.
    Julija nejaukiai pasimuistė ir nuleido akis:
    - Gal nereikia, man nuo šampano visada klaikiai bloga. Neturim laiko čia kirmyti. Kitas traukinys atvažiuos už dešimties minučių.
    Aš linktelėjau ir skubiai apmokėjau sąskaitą. Šita mergina vengė alkoholio ir už šito slypėjo įdomi istorija.Skubiai peržvelgiau SR man duotus failus: kad mane kur velniai, tik sausi faktai apie talentą istorijai. Jokių kraupių istorijų apie žvaigždutės gavimą. Julijos SR bent jau iš dalies saugojo jos privatumą: gavau jos tikrąjį vardą ir adresą. Na, bet jeigu ji nori vadintis Julija, tai jos reikalas, o ne mano...
    Nors ji avėjo aukštakulnius, kurie rėkė apie pavojų nusisukti sprandą, bet bėgo tiesiog šauniai. Mane bėgant iki stotelės pylė šaltas ir karštas prakaitas. Stotelėje teko prisėsti ant suoliuko, vos gaudžiau kvapą, rankos šlykščiai drebėjo. Tokios tokelės - viskas turi savo kainą. Julija nudelbė mane paniekinančiu žvilgsniu. Taip nudelbti moka tik morkas graužiantys, kiekvieną rytą bėgiojantys sveikuoliai. Tas žvilgsnis tau liepia atgailauti už kiekvieną cigaretę, taurelę ir kaljano galvutę. Vienintelė paguodžianti mintis - tie prakeikti sveikuoliai irgi mirs. Traukinys atvažiavo pačiu laiku - nuo kieto suoliuko ant minkštų sėdynių... Už penkiolikos minučių jau žygiavome link Julijos šimtaaukščio. Čia pats Baltojo Alksnyno pakraštys, toliau tik Naujieji Žermuonėliai ir pragaras.Tas aiškiai matoma: laiptinėje sienos nėra tiesiog aprašinėtos. Jas dengia vandalų kartų gaminta keiksmažodžių freska. Lifte smirdi taip, lyg kas būtų pasamdęs žmogų, kuris kiekvieną rytą iš naujo ten primyžtų. Sunku pasakyti, ar situacija devintame aukšte blogesnė. Lėtai judame tamsoje pagal SR nurodymus, nes kažkas sugadino apšvietimą - visame aukšte tamsu. Sunku įsivaizduoti kažką blogesnio, bet pagal legendas to blogio teritorija prasideda Liepų gatvėje.

    Julijos butas atrodo nuostabiai. Viskas paprasta, kuklu, švaru, tvarkinga. Visas sienas remia knygų lentynos. Įdomu, kiek algų ji išleido šiai kolekcijai? Kampe burzgia turbūt už mane vyresnis šaldytuvas. Kitame kampe galingas stiprintuvas ir elektrinė bosinė gitara. Paglostau gitarą lyg seną mylimą šunį. Dar viena pamesta svajonė... Julija spėjo išvirti arbatos ir ragina gerti bei pulti į darbus. Bet visos mano mintys sukasi apie nemokšišką manosios gitaros skambesį. Jeigu neturi Dievo duoto ir SR nustatomo talento, niekada nebūsi garsus gitaristas.... Julija spragtėli man pirštais prieš nosį:
    - Ei, sena šlepete! Laikas darbus dirbti. Noriu pamatyti tą prisiminimą su Mačiūnu. Tavo SR bendrauja su manimi daugiau negu tu.
    - Varyk, niekas tavęs nelaiko.
    Julija iškart atsijungė ir susmuko ant grindų. Nors kokių pagalvių galėjo pasitiesti istorikė didžioji... Mano telefonas pypsi SOS signalu. Nekenčiu šito garso. Vienas iš mano pacientų rimtame pavojuje. Purtydamas galvą perskaitau pranešimą „S-22 BIC“. BIC nusprendė nusižudyti. Nuo čia iki jos namų trys kilometrai. Paskutinė stotelė „Naujieji Žermuonėliai“, o BIC laukia ir pilnas liepsnų pragaras. Išeidamas uždariau duris.
    Paskutinį kartą taisė Light : 2012-03-21, 20:19

  6. #38
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Sėkmingas pardavimas 5

    Dažnai pasitaiko, kad policininką sutinki būtent tada, kai jo mažiausiai reikia. Šį kartą viskas buvo atvirkščiai. Aš plūsdamasis paskutiniais žodžiais rėkiau, kad man reikia taksi ir skubiai. Operatorius mandagiai aiškino, kad į tokius rajonus jų firma neveža... Štai tada trumpai sukaukė sirenos ir iš automobilio iššokęs policininkas pribėgo pasiaiškinti, ko aš čia rėkauju. Po identifikacijos kortelės patikrinimo ir kelių klausimų jau sėdėjau ant galinės „ Taurus Soliarus“ sėdynės. Man ant kelių galvą padėjo senas vilkšunis. Įdomu, kam dar naudoja šunis? Visi narkotikai pakeliuose brūkšniniais kodais, dingęs su SR prižiūrinčia akim neliksi, sprogmenų niekas nebenaudoja. Prisidegiau cigaretę: šiaip ar taip visa mašina prasmirdusi šunimi. Policininkas spaudė šitą geldą važiuoti maksimaliu greičiu, bet kas iš to maksimalaus greičio, kai mašina varoma saulės energija ir kokių trisdešimt metų senumo...
    - Pareigūne, aš net nepadėkojau. Tikrai ačiū, nežinau, kaip būčiau pėsčias nubėgęs iki pacientės namų.
    Pareigūnas nusišypsojo ir prisidegė savo cigaretę:
    - Nėra už ką, gi vieną darbą dirbam. Jūs bepročius gydote, aš - gaudau.
    - Negi visi, kuriuos suimate, bepročiai?
    - Gal ir ne visi, bet žmonės veikia iš trumpalaikio impulso. SR - tas liudininkas kurio niekaip neatsikratysi. Suplanuoti kažką rimto sunku, kai tavo planai gali patekti į policijos skyriaus emailą.
    Abu trumpai nusijuokėme. Mano mintys kaip visada laksto ratais, bet vis tiek atsimuša į sieną. Kaip išgelbėti BIC? Nežinau, ką jai pasakyti, ko dar nepasakiau per pastaruosius du mėnesius. Telieka tikėtis laimingo atsitiktinumo, kažkokios informacijos, kurią atknis SR galų gale, kad ji nori būti išgelbėta. Iš minčių ištraukia policininko balsas:
    - Aš visada maniau, kad neverta gelbėti žmogaus nuo savižudybės. Jeigu jis norės, tai persipjaus gerklę ir popieriaus lapo kraštu. Jeigu žmogus taip nusprendė - jo reikalas.
    - Gal ir taip, bet pabandyti pakeisti jo nuomonę apie šį kraupų reikalą galima. Kaip gi žmogus gali priimti tokį sprendimą be antros nuomonės?
    - SR galima laikyti antra nuomone...Grįžtant prie praktiškų temų, daug namų šitoje rajono pusėje aptverti aukštomis tvoromis ir barikadomis. Aš aišku galiu parėkauti su megafonu, bet garantijos, kad pacientas išeis iš namo, nėra.
    - Aš susitvarkysiu.
    Man teko perlipti daug tvorų...
    Taip, tvoromis aš lipęs, tik tada dar neuždusdavau bėgdamas iki stotelės. Mašinos žibintai išplėšė rajono pragarą iš, atrodo, pirmapradės tamsos( kažkas iššaudė visus žibintus). Policininkas palinkėjo man sėkmės ir išvažiavo savais reikalais. Ką gi, išvis reikia džiaugtis, kad čia dar esama policininkų. SR pakeitė mano regėjimą į naktinį, bet nuo to man nė kiek nesmagiau. Kur tik pažvelgsi, benamės katės ir sudaužyti buteliai. Lyg koks piktas velnias būtų užsiėmęs šios rajono dalies dizainu. Lėtai žingsniavau bandydamas susiorientuoti, kur BIC namas...
    Jos namo nesimato dėl paprastos priežasties; jį užstoja medžiai ir improvizuotos barikados. Medžiai atrodo labai seni... Aišku kaip dieną, genetinė manipuliacija. Jokių normalių medžių rajone negali būti - seniai būtų pavirtę malkomis - čia bjaurūs mutantai. Pasitaręs su BIC prabėgau medžių ruožą. Jokių čiuptuvų ar ilčių nepastebėjau. Barikados, statytos iš senų kėdžių, iš parko suoliukų ir rąstų, gali skambėti juokingai. Bet taip nėra, jeigu ant viso šito grožio viršaus uždedi spygliuotos vielos. Amžius daro savo: kabarojausi lėtai ir neužtikrintai, porą kartų vos nenudribau, permesti striukę ant vielos pavyko iš trečio karto. Mano grakštus šuolis ant žemės labiau priminė akmenų maišo kritimą. Rimtai nesusižeidžiau: kelios mėlynės ir tiek. Kita kliūtis pasirodė esanti pats namas. Neradau jokių durų ar langų. Visa konstrukcija priminė konteinerį baldams, kokius mačiau uostuose. Vis dėlto pajutau, kad kažkas už manęs stovi greičiau nei SR. Tamsoje žibėjo jo žalios akys - padaras atrodė milžiniškas... SR balsas mane prablaivė. „Padaras“ tebuvo šveicarų aviganis. Jis žiūrėjo į mane savo keistomis akimis, o aš - į jį. Kilo mintis bėgti, bet greičiau nei pajudėjau, jau gulėjau ant žemės- aviganis klaikiai lojo ir staugė pranešdamas šeimininkei, kad kažkas neprašytas beldžiasi į jos nematomas duris ir sveiką protą. Išgirdau lengvus jos žingsnius( akis dengė šuns kailis). Tylą nutraukė lengvas krizenimas ir brūkštelėjamo degtuko garsas, mano uoslę pasiekė kanapių aromatas. BIC balsas buvo pilnas dirbtinio linksmumo:
    - Daktarėli, kad tu save matytum. Atrodai kaip paskutinis rajono girtuoklis. Susidaužęs, purvinas ir užpjudytas šunim. Girdėjau, kad išprotėję pacientai laužiasi į gydytojų butus, bet čia dar blogiau.
    BIC įtraukė ir iškvėpė. Išspjoviau gumulą šuns kailio:
    - Aš neįsilaužiau, bet atvykau pagal SR iškvietimą. SR nuomone, tu ruošiesi savižudybei ir aš noriu, kad tu bent apmąstytum savo sprendimą.
    - Galbūt SR teisus. Vieni dėl savo talento gauna darbą, o aš dėl saviškio gaunu baudas ir priverstinį gydymą. Kur teisybė, a? Aš moku deginti- kiti moka kurti, bet nė vienas savo talento nepasirinkom.
    - BIC nebūtina ieškoti darbo pagal savo talentą. Tu turi kitų sugebėjimų ir jų dėka gali uždirbti tuos pačius pinigus.
    - Kokie mano tie kiti sugebėjimai? Galiu padirbėti pardavėja arba šliundra? Nors reikia pripažinti, kad man greičiau mokėtų už tai, kad apsirengčiau...
    BIC juokas maišėsi su šuns staugimu ir trumpam mane apėmė baimė, kad aš nugarmėsiu į patį pragarą su keistuoju šunimi ir liesa kaip kaulas piromane:
    - BIC, atsipeikėk, viskas ne taip blogai. Jeigu nebedeginsi pastatų, tau atsivers naujų perspektyvų. „Naujasis Tikėjimas“ priima visus ir gyvena atsiskyręs nuo visuomenės miškuose. Jie dažnai neklauso savų SR, jie beveik nenaudoja pinigų ir yra laimingi žmonės.
    - Daktarėli, jie laimingi žmonės, nes jie ryja visus miške rastus grybus. SR nebelabai ką gali patarti, jei šeimininkas guli apsivėmęs be sąmonės. Čia O'Salivanas ir suklydo: SR per daug prisitaiko prie savo šeimininko. Mano SR kartais leidžia pirkti man degtukus ir benziną. Pagal jo nurodymus deginu nebenaudojamus pastatus. SR manimi rūpinasi ir tai nesusiję su žmonių įstatymais.
    BIC nutilo ir traukė suktinės likučius. Nieko, ko nebūčiau seniai įtaręs, ji nepasakė. Tik kaip išspręsti konfliktą tarp visuomenės ir piromanės... BIC sušvilpė ir šuo nurisnojo link jos. BIC atsiduso:
    - Aš vertinu tavo rūpestį. Joks įstatymas tavęs neverčia manęs gelbėti ir lipti per barikadas, bet aš nebegaliu taip gyventi. Aš nebenoriu gyventi iš atsitiktinių uždarbių ir pašalpų. Aš nebegaliu pakęsti žmonių žvilgsnių, kai jie sužino, kad esu įvertinta dvejomis žvaigždutėmis. Ar į tave kas nors jau žiūrėjo lyg būtum nuodingas voras? Manau apmąstymų pakaks. Laikas panaudoti mano tėvo revolverį. Nesikrimsk - tai ne tavo kaltė, daktarėli.
    Reikia griebtis šiaudo, kad ir kokio menko šiaudelio:
    - Aš galiu rasti tau darbą? Ar labai senas tas revolveris?
    - Sakau, man reikia darbo su ugnimi. Revolveris - ne pirmos jaunystės.
    - Skaičiau, kad pasenę ir nevalyti ginklai gali sprogti. Jeigu pasiseks, mirsi, jeigu ne - galėsi gulėti komoje ar likti invalide maitinama šaukšteliu. Už tokių leisgyvių priežiūrą gerai moka ligonių kasos. Kokia puiki prieglauda žmonėms su negalia: tave šers ir praus, o tu to net nesuvoksi. Viskas dėl to, kad nuspaudei gaiduką ir tavo smegeninėj užstrigo kokia ginklo dalis...
    BIC susvyravo ir pabalo. Jaučiau, kad jos valia tirpsta:
    - Tu viską išsigalvoji. Seni ginklai negali sprogti... O jeigu ir gali... Kokie šansai išgyventi tokį įvykį?
    - Būna dienų kaip tyčia, kai ta bjauri viena prieš šimtą tikimybė randa kelią į mūsų gyvenimą. Dar nė vėlu. Aš manau, kad galiu rasti tau darbą su ugnimi. Leisk man paskambinti. Nežinau, ar tau tai patiks, bet Baltajame Alksnyne įsikūręs krematoriumas. Jie degina lavonus. Turbūt nemėgsti lavonų, bet ugnies ten į valias. Pagalvok: ugnis ir pelenai kiekvieną mielą dieną.
    - Jie manęs nepriims dėl žvaigždučių. Visi mane pasmerkė.
    - Netiesa, aš tave suprantu, BIC, tiesiog turi daryti tai, ką darai geriausiai. Vienas skambutis, gerai?
    BIC linktelėjo, aš drebančiomis rankomis ištraukiau mobilų. SR padiktavo man privatų krematoriumo savininko numerį. Atrodo,kad tai užtruko amžinybę, kol išgirdau sniaukrojantį savininko balsą:
    - Ar jūs žinote kiek valandų?
    - Deja, praradau laiko pojūtį gelbėdamas jaunos merginos ateitį ir gyvybę. Aš, empatas Emilis Valaitis, prašau jūsų pagalbos. Čia mirties ir gyvybės klausimas.
    - Gal galite pasakyti empato pažymėjimo numerį?
    - Jūs gal girtas? Empatai neturi pažymėjimų!
    - Teisingai, neturi... Bet iš kur man žinoti, kad jūs tikrai Emilis Valaitis?
    - Užeikite rytoj pas mane į namus, kur ir dirbu. Nežinau, SR manau gali įrodyti, kad aš ir esu aš.
    - Kuo galėčiau pagelbėti?
    - Priimkite į darbą merginą, kuri pažymėta dvejomis juodomis žvaigždėmis. Ji yra piromanė, bet jūsų darbe ji rastų sau vietą pasaulyje.
    - Aš negaliu priimti darbuotojų su žvaigždutėmis.
    - Tada aš paduosiu į teismą, nes prisidėsite prie vargšės merginos savižudybės. Pastūmėjote ją į visišką neviltį...
    - Pala, gal pusę etato ir galiu duoti.
    - Velniop tą pusę, duokit viską ir baigta. Darbas ją saugos nuo mirties, turėkite sąžinės.
    - Tebūnie visas, bet jūs apmokėsite jos padarytą žalą, jei tokios bus.
    - Gerai, maloniai pašnekėjome. Merginos kodas BIC, dėl vardo ir kitų smulkmenų susitarsite rytoj devintą. Nevėluokite ir pasitikite naują darbuotoją su derama pagarba.
    Padėjau ragelį, gal ir kiek perlenkiau lazdą. Bet savininkas pasitaikė irgi gana keistas. Visa kita vyko kaip per rūką, jutau, kad vos pastoviu ant kojų. BIC atidavė man ginklą ir mane apkabino... Išeidamas dar pasiėmiau BIC kanapes, nemanau, kad jų jai daugiau reikės. Lauke manęs laukė tas pats policininkas- mano žaliasis taksistas. Julija turbūt manęs laukia, bet dabar stiklas viskio man svarbesnis nei visos pasaulio paslaptys...
    Paskutinį kartą taisė Light : 2012-03-21, 20:20

  7. #39
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    šita gija nepopuliari kaip baltojos televizija

    Sėkmingas pardavimas 6

    Išėjau neatsisveikinęs su vakarykščiu sugėrovu. Bet palikau raštelį su savo kontaktine informacija ir trumpa žinute, kad pasiskolinau sportbačius. Rožiniai sportbačiai priminė, kad už nugaros palikau Egidijaus pusseserės butą. Egidijus dėl neaiškių priežasčių nusprendė išgerti visą parą dirbančioje parduotuvėje pirktą viskį būtent čia. O ar pusseserė, kurios sportbačius pasiskolinau, buvo namie? Išvaikiau kvailas mintis. Mano vaizduotė piešė nelabai malonias vizijas apie tai, ką ir kaip man pasakys Julija. Bet ar gi čia mano kaltė? Šaltas pavasarinis vėjas košė kiaurai marškinėlius, JIC – teisus: kartais nėra nieko blogiau nei pamesti striukę. Ji arba pakibo ant vielų ir yra plaikstoma vėjo, arba guli BIC kieme... SR priminė man apie praktiškus dalykus:
    - Julija nėra pacientė. Už jos priežiūrą nemoka ligonių kasos ar kas nors kitas. Siūlyčiau pasirašyti sutartį, kad gautumėte 10 procentų nuo knygų pardavimų. Kitaip dirbate dėl garbės atskleisti O'Salivano paslaptis.
    Naudinga informacija, nors turbūt dirbčiau ir už dyką. Toks ir darbas žiūrėti Julijai per petį, kad nebandytų išsukti tiesos apie O'Salivaną negatyviai. Nors kam jai to reiktų? Besvarstydamas atsidūriau Julijos rajone. Iš šalia stovinčio kioskelio nusipirkau du karštus sumuštinius. Julijai dėl visa ko - vegetarišką versiją. Iškeikiau save už tokį pataikavimą. Ko aš tikiuosi? Mergina už poros mėnesių bus milijonierė, ji įbruks man mano 10 procentų į dantis ir jos daugiau nebepamatysiu. Kam būti mielam? O toks atsitiktinumas- ji rado mane žaidime su milijonu kitų profesijų atstovų. Tokių atsitiktinumų nebūna. Ji viską suplanavo ir supakavo mane kaip šiltą vilną. Šitam suvokimui ateiti reikėjo praplauti smegenis nemažu kiekiu viskio. Aš tikras asilas, bet nieko čia nepadarysi... Suvalgiau abu sumuštinius. Nekenčiu kai manimi manipuliuoja...
    Julija sėdėjo palinkusi prie nešiojamo kompiuterio. Šalia jau gulėjo šviežiai išspausdintų lapų krūva. Atrodo, jai rūpėjo kiekybė - jeigu ji ir toliau taip spausdins, šitai biografijai reikės 800-1000 puslapių. Prieš čia ateidamas norėjau išrėkti piktą tiradą, bet dabar neberadau nė vieno tinkamo žodžio. Nežinau, kas man sutrukdė mesti visą šį reikalą. Pinigai, paslaptys ar grožis merginos, kuri vis dar atrodė puikiai po visos naktinės pamainos prie nešiojamo kompiuterio... Julija nusižiovavo:
    - Tai kur vakar dingai? Man reiktų prieš rašant su tavimi pasitarti. Kaip empatas gali pastebėti naudingų smulkmenų.
    - Vėlyvas iškvietimas - viena pacientė norėjo nusižudyti. Teko gauti piromanei darbą,kuris susijęs su ugnimi. Prakeikta darbdavių politika: jeigu žmogus jau turi žvaigždutę, gali nepriimti ir tiek. Teko grasinti teismais ir ieškoti sąžinės užuomazgų.
    - Reikia pripažinti - turi įdomų darbą.
    Deja, Julijos tonas sakė ką kitą. Jai buvo visiškai nusispjauti į mano darbą ar vakarykščius įvykius. Prisėdau ant sofos ir prisidegiau cigaretę. Tegu sveikuolės butas dvokia mano tabaku:
    - Julija, kodėl nusprendei žaisti “Battle City“?
    - Vis gaudavau šito žaidimo reklamų. Be to, žaidimas nėra visai tipiškas. Jame bent jau nėra elfų ir įkyrių žaidėjų, siūlančių viską nuo naujos religijos iki vedybų. Žaidėjai skaldo vienas kitą epiškose dvikovose ir tiek. Nėra jokių pretenzingų istorijų ar kitų nesąmonių. Šitas žaidimas gerai atpalaiduoja.
    Jokių nusuktų akių, patemptų lūpų kampučių ar nerimo. Ji labai gera melagė arba mūsų susitikimas - atsitiktinumas. Kaip empatas aš jaučiu, kai man meluoja. Iš vienos pusės tai įgimta intuicija, o iš kitos - vienerių metų kursas, kuriame tampi jautresnis melui nei melo detektorius. Tyla užsitęsė - iš mano cigaretės beliko rūkstantis filtras. Aš nežinau, kuo tikėti. Žmonės man dažniausiai - atverstos knygos, bet šį kartą atsitrenkiau į sieną aprašytą hieroglifais. Nesusigaudau net savo planuose ir noruose... Julija nutraukė tylą:
    - Senoji šlepete, iš pasklidusios viskio smarvės ir tavo rožinių batų spėju, kad po vakarykštės gelbėjimo akcijos netyčia įkritai į kubilą viskio. Tai ne mano reikalas, bet tu turi mane prižiūrėti ir vertinti mano darbą. Aš neturiu jėgų rėkauti: paprasčiausiai perskaityk pirmą skyrių ir po penkių valandų būk čia - nersim į kitą prisiminimą. Ir dėl Dievo meilės, užgesink tą nuorūką.
    Linktelėjau ir įvykdžiau paskutinį jos prašymą. Pasiknisęs virtuvėje radau maišelį ir sugrudau į jį Julijos manuskriptą. Julija jau spėjo išsinerti iš savo drabužių ir miegojo ant sofos. Negaliu jos kaltinti: ji greičiausiai rašė visą naktį, o virtuvėje neradau net neplauto kavos puodelio. Jai nereikėjo papildomų cheminių medžiagų - ją matyt į priekį varė godumas... Galvoje trumpam blykstelėjo gera mintis. Sugraibiau mobilų ir nupyškinau pora miegančios Julijos nuotraukų. Ji vis dar vilkėjo žalius marškinėlius, bet vaizdas būtent toks kokio reikia - jis parems mano istoriją. Kartais geriausi sprendimai tokie paprasti...
    Po gero dušo ir keleto buteliukų energetinio gėrimo vėl priminiau žmogų. Mintyse sudėliojau visus taškus ant „i“ pasakoje kurią tuoj išgirs mano pacientas JIC. Durų skambutis pertraukė mano mintis. Švilpaudamas išėjau pasitikti JIC: jis kaip visada nedrąsiai paspaudė man ranką. Pasikeitę mandagybėmis susėdome už stalo. Nusišypsojau ir pradėjau savo istoriją:
    - Vakar pamečiau striukę ir, kaip matai, termitai nesugraužė mano baldų. Man sekasi puikiai - tavo baimė aiškiai nepagrįsta.
    - Negirk dienos be vakaro,Emili, mano nelaimės irgi neužpuolė akimirksniu.
    - Matai, vis dar turėdamas striukę pralaimėjau dvikovą savo mėgstamame žaidime. SR kavinėje susitikau su mergina, kuri mane nugalėjo. Mergina yra graži kaip reta: deja, sunkaus charakterio - geras vakaras pražuvo. Kaip ten bebūtų, per kažkokį stebuklą atsidūriau jos bute. Abu jau apšilę nuo alaus. Viltis dar lieka, bet tada gaunu iškvietimą. Kaip matai, sėkmės ir nesėkmės persekioja net ir su mėgstama striuke.
    - Na o tai kaip pametei striukę, negi pasiliko pas merginą?
    - Ne, iškvietimo vietoje teko lipti per barikadas. Šiaip ne taip atsiduriau kitoje jų pusėje, bet striukė dingo - ką pastebėjau vėliau. Trumpai tariant iškvietimas baigėsi sėkme - išvengta savižudybės ir gal netgi laimėtas naujas gyvenimas. Iš parduotuvės pasičiupęs butelį viskio grįžtu pas merginą. Sumaišėm su kola ir išgėrėm lygiai. Nuotraukos pasako daugiau nei tūkstantis žodžių.
    Paduodu JIC telefoną su Julijos nuotraukomis. JIC veidą nušviečia šypsena:
    - Nežinojau, kad tokios gražios merginos žaidžia virtualius žaidimus. Gal ir man nevėlu prisiregistruoti tavo mėgstamame žaidime? Mergina taip sakant... Ach, Afroditė žaliais plaukais.
    - Svarbiausia, čia ne mergina, o faktas kad sėkmė nuo manęs nenusisuko pametus idiotišką striukę. JIC, tu turi gyventi kiekvieną dieną lyg tai būtų tavo paskutinioji diena šioje ašarų pakalnėje. Nepriklausomai nuo to,ar tu vis dar turi savo striukę, laimingą trilapį dobilą ar sumautą džiną lempoje. Kiekviena diena gali būti pilna džiaugsmo, meilės ir grožio, jeigu tu leisi sau tai pamatyti. Aišku, kiekviena diena gali būti pilna baimės, netikrumo ir vaikščiojimo su striuke liepos mėnesį. Tau spręsti, JIC, bet aš tikiu, kad tu gali užmiršti kvailas nelaimes ir pradėti gyventi kitaip.
    - Tau lengva kalbėti, Emili. O aš jau kelerius metus negaliu pamiršti prarastos merginos ir pamestos striukės.
    - Laikas pamiršti. JIC, gyvenimas tęsiasi ir tu turi visas galimybes pradėti naują etapą - tu turi gerą darbą, pinigų ir pakenčiamą išvaizdą. JIC, aš nutraukiu mūsų seansus. Tau nebereikia mano pagalbos - paskutinį žingsnį žengsi tu.
    Štai taip iš savo pacientų sąrašo išbraukiau dar vieną žmogų. Daugelis mano kolegų pasakytų, kad negali gydyti melu, bet aš rėmiausi ir tiesa. Gaila, kad pats per daug retai klausydavau nuosavų patarimų... Duryse trakštelėjo raktas . Antrą buto raktą turėjo tik keli žmonės: buvę grupės nariai, mano tėvai ir, žinoma, ji - man svarbiausias žmogus šioje planetoje. Sekundės ištįso iki begalybės, galvoje sukosi įvairūs variantai, kodėl prie mano durų staiga pasirodė kažkuris vienas iš antro rakto savininkų... Durys nuslydo į šoną ir ant slenksčio stovėjo ji - Vainė Valaitė. Paauglė, kuri egzistuoja mano ir amžinai apgirtusios vokalistės kvailumo dėka. Ji sušnibždėjo:
    - Mama jau keletą dienų negrįžo namo. Nežinojau, ką daryti. Turi padėti man jos ieškoti...
    Paskutinį kartą taisė Light : 2012-03-21, 20:21

  8. #40
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    Sėkmingas pardavimas 7

    7

    Vainė šiek tiek nusiramino pradėjusi pasakoti likusią istoriją. Ji jau kurį laiką pykosi su mama, nes ta, kaip visada, prieš įrašydama naują albumą tapdavo nepakenčiama ir, atrodė, bandė nusiskandinti rome. Man keista, kad sumautas romas dar neišėdė jos skrandyje skylės. Karina, kada tu sustosi? Liūdnai pažvelgiau į šaldytuvo turinį: tik energetinio gėrimo buteliai ir alus. Ta energetinių gėrimų sudėtis nuostabi- geriant juos greitai nebereikia tikro maisto...
    - Tėti, tu klausai, ar tave užhipnotizavo nuosavas šaldytuvas? Nebegalėjau pakęsti jos rėkavimų ir išėjau nakvoti pas draugą. Grįžau atgal po trijų dienų. Maniau, bus atvėsusi ar bent kankins tokios pagirios, kad neturės jėgų rėkti. Namas atrodė kaip po uragano - viskas sudaužyta ir išmėtyta, bet jos baras krištolinėmis durimis, aišku, sveikas. Užlipau į jos miegamąjį - ten nebebuvo jos nindzių kardų.
    Įsivaizdavau, kaip Karina keiktųsi, jeigu išgirstų, kad jos katana ir vakisaši pavadino nindzių kardais:
    - Dukrele, tai samurajų kardai, kuriuos nukalė Japonijoje garsus tokių ginklų meistras. Niekada nevadink jų nindzių kardais, nes Karina tave patrumpins visa galva. O pas kokį draugą nakvojai?
    - Nenukrypkime nuo temos. Tų prakeiktų gelžgalių nebuvo. Kreipiausi į SR nustatyti mamos koordinates. SR man atsakė, kad mamos SR neleidžia sužinoti jos koordinačių. Gal gali nuspėti, kur ji slėptųsi nuo viso pasaulio?
    Niūriai prisiminiau vieną žiemą, kai bute dingo šildymas. Remontas užtruko dvi dienas. Už lango buvo -32 laipsniai šalčio, bute ne ką šilčiau... Tada gavau Karinos video-atviruką. Karina šventė savo privačioje saloje- ji deginosi ant smėliuko, kol aš drebėjau susisukęs į tris chalatus ir kelias antklodes. Taip ji mėgo mane kankinti...
    - Ta dirbtinė privati sala, jei atmintis neapgauna, netoli Švedijos.
    Vainė susiraukė ir kilstelėjo antakius:
    - Ji turi privačią salą? Su dirbtiniu klimatu ir visa prabanga?
    Linktelėjau tikėdamasis, kad Vainė pratruks keiksmais, bet ji tik iškvėpė ir tarė:
    - Tai va, kur teka jos pinigai. Gal aš ir be reikalo taip jaudinausi?
    Vainės rūpestį užgožė pyktis. Karina anksčiau ar vėliau pasieks liepto galą nepriklausomai nuo to, ar kas nors dėl to jaudinsis. Keista, kad nebejaučiu Karinai net pykčio. Ji ir visas praeitas gyvenimo etapas yra lyg išblukęs paveikslas. Kartais atrodo, kad kažkas kitas buvo tas gitaristas ir vakarėlių vinis Emilis Valaitis. Jį pakeitė empatas Emilis, o vėliau ir Šlepečių Brūžintojas. Vieną kartą sapnavau įdomu sapną, kad visi trys manieji “aš“ kovėsi kažkokioje landynėje vienas prieš kitą...
    - Tėve, nenoriu trukdyti tavo savianalizės, bet reikia nuspręsti keletą dalykų. Ar verta bandyti mamą parsivežti iš tos salos? Kur man gyventi? Ar tau nevertėtų maitintis maistu, o ne energetiniais gėrimais?
    Vainė su savo lengva ironija, priminė man Kariną, kai ji dar netapo išdavikiška godžia gorgone. Akmeniu ji pavertė nuosavą širdį... Nusijuokiau ir ištraukiau iš kameros pakelį ledų:
    - Iš kur žinai, kad aš paskendęs savianalizėje? Gal aš skandinuosi nostalgijoje apie Kariną? Nemanau, kad galime parsivežti ją iš tos salo: tos privačios salos turi energetinius laukus ir kitas apsaugos sistemas. Manau, ji pati sugrįš namo. O tu gali pagyventi čia, kol viskas išsispręs.
    - Aš turiu tavo talentą, nuo manęs nieko nepaslėpsi. Be apsimestinio kuklumo – esu geriausia empatė klasėje. Mokytojas mano, kad man atviri visi universitetai. Jo nuomone, vėliau netgi galėsiu dirbti dėstytoja.
    Senasis Jankūnas beviltiškai bando privilioti naujų žmonių į dėstytojų gretas. Kartais dar gaunu jo laiškus su pasiūlymais dirbti įvairiuose universitetuose. Šitie laiškai visada keliauja į šiukšliadėžę: jeigu suprasiu, kad nebesugebu dirbti savo darbo išeisiu dirbti dėstytoju. Lyg senas šuva išeinantis į mišką mirti:
    - Tarp tų dėstytojų vieni seniai. Net pikčiausiam priešui nelinkėčiau dirbti su tais sklerozės maišais.
    - Taip, tu išlikai jaunatviškas ir kietas. Bet laikrodis skuba ir nieko čia nepakeisi. Šia tema dar pasikalbėsime. Bet tavo gydymo metodai tampa vis labiau abejotini ir tu tiesiog brauki pacientus iš savo sąrašo. Perskaičiau visus SR dokumentuotus seansus. Dabar ir tavo darbo pradžioje... Čia kaip lyginti saulę su mėnuliu.
    - Nemokyk mokyto, Vaine, tu vis dėlto esi tik mokinė - ne tau spręsti apie mano darbo kokybę. Aišku, negaliu išlaikyti to paties veržlumo ir entuziazmo 12 metų. Bet išgelbėjau BIC nuo savižudybės ir JIC žengs reikiamą žingsnį.
    - Jeigu būtum gerai gydęs BIC, nebūtų reikėję jos gelbėti. Su JIC mėnesį tempei gumą ir nieko neveikei, kad užbaigtum viską per vieną seansą lyg veiksmo filme. Jeigu tikėsime posakiu, kad nieko nemokantis moko kitus, greitai tapsi dėstytoju.
    Vainė svaidė akmenis į mano daržą ne be reikalo. Ji kažko siekė, bet aš neketinau žaisti jos žaidimo:
    - Jeigu esi manimi nepatenkinta, duok skundą “Empatų Tarybai“. Jeigu esi teisi, greitai neteksiu teisės dirbti empatu ir dirbsiu kepėju “Močiutės Zitos Gardėsiuose“ . Galėsime gardžiai iš to pasijuokti.
    Vainė nutilo, o man prieš akis tvyrojo kruvinas rūkas. Velniava, mano įgūdžiai aprūdijo, talentas apaugo samanomis... Negalėjau to paneigti, bet nuo to buvo nė kiek nemažiau pikta. Reikėjo pakeisti temą:
    - SR, duok užklausimą, ar Karina pasislėpė privačioje saloje. Jeigu negausi jokio atsakymo, pranešk apie dingusį asmenį policijai.
    Vainė šyptelėjo:
    - Bandai įgelti Karinai? Įsivaizduok, kaip ji kausis su policininkų būriu savo kardais, gal tada teismas perkraustys mane čia. Ji jau turi žvaigždutę, dar vienas nusikaltimas ir ji praras globos teises. Tik ar tu nori, kad taip atsitiktų?
    - Nežinau, jeigu kiekvieną dieną taip smūgiuosi man į paširdžius, bus nelengva. Bet kol kas įsikurk svečių kambaryje.
    Vainė linktelėjo ir nutempė savo lagaminą link mano mažo svečių kambario. „Svečių sandėliukas“ - geresnis terminas. Pasiknisęs džinsų kišenėse radau BIC kanapes. Iš palovės ištraukiau apdulkėjusį rūkomąjį popierių. Negrabiai susukau negražią suktinę. Nusikeikęs pastebėjau, kad kažkur prapuolė ir žiebtuvėlis. Niurnėdamas prisidegiau savo “laivelį“ nuo viryklės. Traukdamas pirmą dūmą grįžau į savo miegamąjį ir nugriuvau į lovą. Na ir kodėl visi pragaro vartai atsiveria vienu metu? Julija įtraukė mane į paslapčių paieškas ir jaukia mano protą, Vainė atvėrė man akis apie mano darbo kokybę, Karinos dingimas turės bjaurių pasekmių... Mano mėlynas belgiškas kilimas ėmė įgauti persiškus raštus- ligonių kasų žolė tikrai nebloga... Visos kančios - dėl moterų vienaip ar kitaip. Traukiau negrabią suktinę ir prisiminiau, kad Karinos sukti “laiveliai“ atrodydavo tobulai. Jų nuotraukas galėjai dėti į vadovėlius. Tais laikais daug kas atrodė tobula, o vėliau viskas supuvo ir pavirto šlykščia mase - lyg tona kapinių žemės... Akys merkėsi - nusižiovavęs užgesinau savo vaistus. Užmigau vos padėjęs galvą ant pagalvės. Sapnavau -, įdomiausia, kad suvokiau, kad sapnuoju, - man išaugo sparnai ir gąsdinau Kariną jos saloje grasindamas išplėšti jai akis. Vėliau sapnas pasikeitė: aš vėl buvau gitaristas- mokiausi groti, o Karina mėtė į mane pomidorus. Trečioje sapno dalyje Julija buvo surakinta grandinėmis kabančiomis nuo lubų. Milžiniškas vilkolakis niūriai į ją spoksojo. Staiga vilkolakis atsisuko į mane:
    - Pasaugok ją, Emili, ji nori kastis giliau negu verta. O'Sullivanas ir jo gyvenimas viena istorija, bet Mačiūnas ir aš - jau visai kita. Nekiškit nagų, kur garantuotai juos nudegsite...

    Atsibudau nuo beldimo į duris. Širdis bjauriai daužėsi. Va tau ir sapnai: vilkolakiai išrado SR... Čia paskutinis kartas, kai rūkau medicinines kanapes. Keikdamasis paslėpiau peleninę ir atidariau duris. Vainė šyptelėjo:
    - Tavo mobilusis skambėjo, taigi atsiliepiau. Labai pikta dama pranešė, kad vėluoji ir nori sužinoti tavo nuomonę apie kažkokį manuskriptą. Pakalbėjusi ilgiau sužinojau, kad gavot teises O'Sullivano biografijai, o tu prižiūri visą šį reikalą. Išsakiau savo nuomonę, kad vieno empato tokiam projektui negana. Taigi man panorėjus, SR paliepus, esu antroji prižiūrėtoja.
    - Po šimts velnių, tu dar vaikas! Neturi jokios patirties, dar neišlaikei mokyklinių egzaminų. Kuo tu gali padėti?
    - Na, SR mano, kad esu objektyvi ir man proto nemaišo žaliaplaukės damos. SR siūlo kitą alternatyvą – vietoj manęs gali atsiųsti Jankūną.
    Sudejavau - čia dar betrūko Jankūno... Jau geriau nusišauti durų rankena ar BIC revolveriu. Keikdamasis pradėjau tikrinti Julijos manuskriptą, bet paraštės jau žaliavo nuo Vainės pastabų ir klausimų. Niurnėdamas perskaičiau viską, bet teko pripažinti, kad neturiu ko pridurti ir Vainė lengvai perkando Julijos klaidas. Ji norėjo paversti istorinį veikalą pseudoistoriniu nuotykių romanu:
    - Turiu pripažinti, geras taisymas. Su tavo pagalba šita biografija gali tapti visai pakenčiama.
    - Tėti, aš nenorėjau tavęs skaudinti, bet tu negali apleisti savo darbo, lošti tinkle ir gyventi antroje vaikystėje.
    - Žinau, bet norėtųsi...
    Pakedenau tamsius Vainės plaukus... Ji bus geresnė šiame darbe nei aš ir tai nesusiję su talentu, o su valia jį teisingai panaudoti. Po dešimties minučių jau stovėjome stotelėje ir man buvo truputį liūdna...

  9. #41
    Narys
    gizmou avataras
    Įstojimo data
    2007 07 29
    Vietovė
    klaipeda
    Įrašai
    64
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    nera si gija jau tokia nepopuleri tiesiog gal zmones skaito istorija ir jos nekomentuoja
    siaip tikrai idomi istorija ir visai linksma kad baigesi tavo pasauliu demonu ir nemirtinguju kovu laikotartis o pradejai kazka naujo.
    Aisku as siek tiek pozemio pasiilgau bet jei gerai sitas rasosi tai neblaskyk minciu

  10. Ačiū Light dėkojo
  11. #42
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    Sėkmingas pardavimas 8

    8

    Traukinyje mane apėmė nuojauta, kuri rėkė, kad viskas nueis velniop, nesvarbu ką bedaryčiau. Aš netikiu mistinėmis nuojautomis, vizijomis ar astrologų žadamomis nelaimėmis birželio mėnesį. Bet nuojauta egzistavo nepriklausomai nuo mano tikėjimo. Vainė išlipo pirma ir nekantriai trepsėjo aiškiai rodydama, kad greičiau vilkčiau savo senus kaulus. Vos spėjau lėkti paskui mergaitę, kurios nekankino jokios tamsios nuojautos, ji degė jaunatvišku maksimalizmu ir noru nuveikti kažką svarbaus. Aš, geriausiu atveju, degiau noru užsidirbti SR minėtus 10 procentų. Nors kur man tuos pinigus dėti? Turiu visko, ko man reikia: pilną šaldytuvą, gyvenamą vietą, nemažas cigarečių atsargas. Negi mano gyvenimas pagerėtų turint milijoną? Namai, automobiliai, jachtos, salos, tušti blizgučiai... Vienintelė protinga investicija aiški:
    - Vaine, aš tau atiduosiu pusę to, ką man sumokės Julija. Manau, tai bus nemaža sumelė, kurią pasaugos bankas, kol tau sueis aštuoniolika.
    - Gražus gestas, bet Julija man pasiūlė septynis procentus nuo būsimo pelno. Ji man mokės grynais ir bent uždirbsiu viską pati. Manau tau ji nemokės daugiau nei aštuonių procentų...
    Teliko sugriežti dantimis ir įlipti į dvokiantį Julijos liftą. Man nusispjauti į pinigus, bet pikta, kai tavo darbą įvertina per pigiai. Čia principo reikalas. Net jei tektų derėtis visą naktį, mano užmokestis bus standartiniai 10 procentų...
    Koridoriuje maloniai nustebino šviesa- kažkas pagaliau sutaisė apšvietimą. Pasiryžęs kovoti dėl savo užmokesčio, kurio tyrinėjant iš filosofinės pusės man visai nereikia, pabeldžiau į duris. Julija greičiausiai sėdėjo prie durų, nes jos atsivėrė akimirksniu. Julija vilkėjo nutrintus džinsus ir baltus marškinius: marškiniai man pasirodė vyriški, kas iškart man sukėlė keistą pasipiktinimą. Dieve šventas, duok man stiprybės... Ji padalijo savo ilgus plaukus į dvi lygias kasas. Aš galėčiau išvardyti dešimtis moterų, kurios apsirengusios tokiu „naminiu“ stiliumi atrodytų klaikiai, bet ji vis dar atrodė nuostabiai. Vainė nutraukė tylą:
    - Labas, aš būsiu antroji empatė, mes kalbėjomės telefonu. Man didelė garbė prisidėti prie tokio svarbaus projekto ir aš sutinku su tavo pasiūlymu. Septyni procentai man puikiai tiks.
    Julija atrodė nustebusi:
    - Na aš nesitikėjau, kad tu tokia jauna... Bet nesvarbu, laikas nerti į kitą prisiminimą. SR man jau pranešė, kad jis bus susijęs su O'Sullivano ankstyva karjera. Apie ją gana mažai žinoma...
    Neapsikentęs pratisai sušvilpiau:
    - Užmiršom gana svarbų dalyką - mano užmokestį, kuris geriau būtų 10 procentų iš bendro pelno - kitaip jokio svarbaus projekto nebus.
    Julija abejingai truktelėjo pečiais:
    - Na, tebūnie dėl tavo ramaus miego dešimt. Uždirbsim tiek, kad tavo užmokestis nieko nepakeis. Jeigu neturite kitų klausimų, laikas nerti į prisiminimų sūkurį.
    - Julija, O kaip tavo kasdieninis darbas mokykloje?
    - Nežinau, nebuvau ten keletą dienų. Galbūt esu atleista, bet iš kitos pusės sunku atleisti žmogų, kurio nėra darbe. Aš niekada nebegrįšiu į tą pragaro skylę, taigi man nusispjaut.
    Linktelėjau ir įėjau į vidų. Julija jau paruošė pagalves, antklodes ir kitus paminkštinimus mūsų „nardymui“: nekenčiu atsibusti lyg sudaužytas. Tikėjausi kažkokio pokalbio ar tuščio mandagumo, bet Julija suriko: „Mėlynas23“ ir viskas nugrimzdo į tamsą...

    Atsibudau saulės apšviestame parke. Aukšta tvora iškart sukėlė įtarimą. Greitai sutikau moterį aršiu žvilgsniu, kuri bumbėjo neaiškius prakeiksmus ir patvirtino mano nuojautą. Čia vienos iš daugelio psichiatrinių, kuriose dirbo O'Sullivanas, kiemas. Ne tokie pavojingi ligoniai čia lepinosi saulute ir medžių žaluma. Žvilgsniu aprėpiau visą „parko“ teritoriją: akis netruko užkliūti už prisiminimo savininko. Džimis sėdėjo ant akiai mielo pasteline geltona spalva dažyto suoliuko ir monotoniškai kramtė sumuštinį. Neilgai trukus link SR tėvo pajudėjo vyresnio amžiaus afroamerikietis. Iš jo kostiumo ir ramios laikysenos spėjau, kad jis kolega, o ne pacientas. Nors teko girdėti įdomių istorijų apie pacientus persirengusius gydytojais. Vyresnysis kolega atsisėdo šalia Džimio ir švarke sugraibė cigarečių pakelį:
    - Džimi, nesupyksi, jei aš užsirūkysiu? Vis dėlto paskutinė diena darbe, o rytoj jau tebūnie palaimintas pensijos fondas ir tingus gyvenimas.
    - Na, jeigu turi vieną cigaretę ir man, gali rūkyti. Klarensai, ką veiksi po dvidešimt metų šitame darbe?
    Klarensas pridegė dvi cigaretes ir trumpam susimąstė.:
    - Nežinau, ką veiksiu, bet žinau, ko neveiksiu: nebėgsiu raminti šizofreniško trečią valandą ryto. To pirmai pradžiai pakanka. Žinai, kad turiu jaunesnę merginą?
    - O kaip tavo žmona?
    - Klaidų padarom visi. Išsiskyrėm prieš porą metų. Nemeluosiu, buvo sunku, bet tada susipažinau su Sofija. Žinai, pabuvęs su ja supratau, jog dvidešimt prakeiktų metų, gyvenau dėl dalykų, kuriuos daryti reikia. Dabar gyvensiu dėl dalykų, kuriuos daryti noriu.
    - Euforiškos nuotaikos... Tik jos praeina ir tada jau ruoškis kitoms skyryboms.
    - Nebūk ciniškas, Džimi. Mano nuomone, esi geras specialistas,- galbūt tavęs laukia savotiška šlovė,- bet namie tavęs laukia tik nešiojamasis kompiuteris ir lagaminas.
    - Man patinka keliauti ir rinkti patirtį. Nejaugi pasistatyti namą, vesti ir užauginti vaiką -vienintelis žmogaus gyvenimo įprasminimas?
    - O kokio gyvenimo įprasminimo tu norėtum?
    - Aš norėčiau padėti tiems, kurie įkalinti nuosavoj galvoj. Aš turiu omenyje padėti, o ne patraukti visuomenei nuo akių. Aš įsitikinęs,kad turi būti būdas išgydyti visiems ir jis paprastesnis nei mes manėme.
    - Ach Džimi, neieškok Panacėjos. Geriau nuspręsk, ko nori sau. Patikėk, aš nugyvenau pakankamai ilgai, kad žinočiau,jog Panacėjos nėra ir negali būti. Žinoma, per pastarąjį dešimtmetį farmacijos kompanijos pristatė daug „stebuklingų tablečių“, o keli idealistai - naujų gydymo būdų, bet nė vienas nepretendavo į atsakymą į visas problemas.
    - Tai ką tu siūlai, Klarensai? Užmerkti akis, pamiršti tikslus? Geriau nusipirkti prabangų automobilį ir namą? Čia tavo atsakymas? Plaukti pasroviui ir tiesiog spjauti?
    - Ach vaiki, neverta taip karščiuotis. Kiekvieną dieną padaryk viską, kas tavo galioje, bet nepamiršk gyventi ir dėl savęs.
    - Mano galios, matyt, per mažai... Ko aš čia išvis plėšaus?
    - Turbūt todėl, kad kitaip nei daugelis dar turi idealų ir svajonių. Ai Džimi, ko mes vis nukrypstame į tokias temas? Girdėjau, kolegos iškepė man pyragą. Gal po gabalą ir gyvenimas vėl gražus?
    Parkas ir viskas aplinkui staiga ištirpo. SR balsas paaiškino situaciją:
    - Pyragas vis dėl to nepadėjo. SR tėvas susikrovė lagaminus ir ruošėsi išvykti. Prieš kelionę jis užtruko bare, kur sutiko jam gana ypatingą žmogų... Bet apie tai kitą kartą. Manau, istorikė pradžiai turės darbo su šituo epizodu. Atsijungiame...
    Atsibudau ant Julijos pamėtytų pagalvių krūvos. Bjauriai nugulėjau petį. Likusi mūsų trijulės dalis jau sėdėjo ant sofos. Bet abi atrodė sutrikusios. Mane taip pat stebino O'Sullivano ryžtas. Atrodė, jis jau žinojo savo vaidmenį. Jokių nukrypimų ar abejonių. Jis žinojo, kad jam lemta išgydyti sergančius ir pakeisti pasaulį. Iš kur jis ėmė tą įsitikinimą? Mūsų dienomis visi žino savo talentą ir galimas profesijas. Bet net mes neturime tokio pasitikėjimo, kad esame geriausi savo srityje. Telieka spėlioti, kaip stiprieji, keičiantys pasaulį, tampa tokiais, kokiais tampa... Beveik pamaldžią tylą nutraukė mano mobiliojo melodija. Burbėdamas atsiliepiau:
    - Emilis Valaitis jūsų paslaugoms, nors skambinate tikrai ne laiku.
    - Labas, čia aš, Egidijus. Radau tavo raštelį. Pas mane tokia bjauri situacija... Manau empato pagalba man praverstų.
    - Egidijau, tu negali būti mano pacientas. Mes jau pažįstami. Galiu pasiūlyti neblogų alternatyvų.
    - Na, tada tiesiog pasišnekėkime. Žinai, tą visą parą dirbančią kavinę Malūnininkų gatvėje?
    - Pasišnekėti galime, bet išgerti - ne. Manęs laukia nemažai darbo.
    - Tebūnie taip, nors man į darbą visai nesinori. Susitiksime už trijų valandų. Iki greito.
    - Iki, Egidijau.
    Taip viskas vienu metu ir ne kitaip. Julija jau pradėjo rašyti ir nekreipė į mus jokio dėmesio. Na, ir kodėl ji tokia nepakenčiama? Vainė sugraibė Julijos šaldytuve braškinių ledų ir jautėsi kaip namie. Taip, šios paauglės nemandagiu elgesiu iš vėžių neišmuši... Mes tokia šauni trijulė - nei pridėsi, nei atimsi:
    - Manau laikas eiti namo, Vaine.
    - Tu manęs visai nepažįsti: jeigu man prieš nosį nemojuoja laikrodžiu ir neišneša stalo bei sofos,aš pasilieku svečiuose ir tris dienas. Eik, o aš stebėsiu kūrybos procesą ir atliksiu taisymą. Kai grįši, galėsi pareikšti savo nuomonę. Taip dirbsime netgi efektyviau.
    Neturėjau jėgų ginčytis... Manęs dar laukė Egidijus, o ir bjauri nuojauta kuždėjo, kad viskas tik prasideda. Bjauriausia, kad negalėjau tikėti, kad esu geriausias...

  12. #43
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Light ziuriu vis nesiramini parasyk amn kada per skype bsu laisva kur nuleksim alaus islenksim seniai jau meta suplanuot reikejo
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  13. #44
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    Sėkmingas pardavimas 9

    Pabėgęs nuo pavasarinio lietaus ir grįžęs namo turėjau dar geras dvi valandas. Atrodo SR parodytame prisiminime nebuvo nieko tragiškai sukrečiančio, bet... Netgi nežinojau kaip aprašyti savo būseną... Mano butas, kurį visada mėgau, staiga pavirto apdulkėjusia skyle, o mano darbas, kuriuo visada didžiavausi, tapo šūdo vertas... Tas prisiminimas užkeikė mano akis... Tiesa, kaip visada, slypėjo apdulkėjusio veidrodžio stikle. Negalėčiau tvirtinti, kad O\'Sullivanas spinduliavo grožu ir galia, bet jis turėjo kažkokios jėgos. Jis niekada neabejojo savo žodžiais ir tvirtai siekė užsibrėžto tikslo. Jis liko nepalaužiamas. Aš ir O'Sullivanas dalinomės tą patį empato talentą, bet ir labai norėdamas negalėjau rasti tarp mūsų jokių panašumų. Aš neturėjau ambicijų, tikslų ar valios. Vainė buvo teisi: mano darbas vis prastėja. Kiek dar laiko užtruksiu, kol dar imsiu kenkti savo pacientams? Kuo aš galiu padėti Egidijui? Kada aš išvis šnekėjau su žmogumi, kuris būtų nesusijęs nei su darbu, nei su žaidimais? Ar aš dar sugebu būti kieno nors draugu? Sprendžiant iš senojo būgnininko Jono reakcijos (jis bandė užmušti mane keptuve), negalėjai tvirtinti, kad man sekasi išlaikyti senus draugus. Mobilusis uždainavo klaikią „Prakeiktoji Karina“ melodiją. Visa daina susidėjo iš mano bosinės gitaros kankinimo ir prakeiksmų Karinai klykavimo. Mano mobilusis įspėdavo šia melodija, kad geriau neatsiliepti arba laikas keisti mobilaus numerį. Šį kartą nebeturėjau jėgų išsisukinėti:
    - Kokio velnio nori?
    - Galėčiau paklausti to paties. Pats davei užklausimą, ar aš išvažiavau į savo nuosavą salą. Koks tavo sumautas reikalas?
    - Man nusispjaut, sėdėk nors ir Šiaurės ašigalyje, bet Vainė turi žinoti, kur tu girtuokliauji.
    - Tavo žiniai aš dirbu prie naujo albumo. Tam reikia laiko ir ramybės. Dėl mano talento ir darbo Vainė gyvena lyg meškos ausyje.
    Taip, tik kažkodėl ji nakvoja pas draugus ir persikraustė į mano svečių sandėliuką.
    - Jeigu čia ne garsioji Emilio Valaičio manipuliacija...
    Vainė atėjo laisva valia. Matyt, ji pavargo nuo tavo riksmų ir begalinės paranojos.
    - Mane domina vienas vienintelis dalykas. Kaip empatas, jau nuo pradžių matei mano problemas. Atsižvelgiant į mūsų pažinties aplinkybes, jas būtų matęs ir aklas. Bet vis tiek sekiojai ir žvelgei į mane savo švelniomis šuns akimis. Kodėl?
    - Ach, po velnių, aš neturėjau gyvenimo. Tiksliau, turėjau cholerišką būgnininką, talentingą gitaristą ir savo nemokšišką bosą. Aš supratau, kad tu būsi tobulas papildas grupei. Atsižvelgiant, kad leidi tryliktą solo albumą, negali sakyti, kad klydau.
    - Tu neklydai, bet tą vakarą aš nedainavau. Kalbos apie mano vokalistės talentą prasidėjo ryte picerijoje. Bet tu vis tiek lindai į patį pragarą manęs išgelbėti.
    - Ką gi, lindau be reikalo, bet dabar per vėlu kažką pakeisti. Laikas spręsti svarbesnius klausimus. Kur gyvens Vainė?
    - Ji gali gyventi pas tave, jeigu leisi man nupirkti tau padorų namą. Nesiginčyk, Emili, aš puikiai žinau, kad tu taupyti niekada nemokėjai.
    Taupyti aš tikrai nemoku, bet dirbu prie stambaus istorinio projekto. Vainė taip pat sugebėjo įsipaišyti į projekto komandą. Patikėk, už kokio mėnesio man snigs pinigais.
    - Tą tu dažnai sakydavai apie mūsų grupės karjerą. Už kokio mėnesio kabinsim pinigus kastuvais, snigs pinigais, suksim cigaretes iš šimtinių. Mano mielas asile, moki gražiai palyginti, bet to sniego aš taip ir nesulaukiau.
    - Karina, kodėl mes negalim nustoti pyktis? Aš bandau užsidirbti savo antrą pensiją, o tu iš manęs šaipaisi...
    - Dabar įgauni savo iki šlykštumo švelnų ir tigrus raminantį balsą. Emili, aš tau primenu, kad tu pradėjai visus pykčius! Tu sureikšminai grupę iki pasaulinio lygio problemos. TU mane prakeikei, dėl to kad palikau grupę. O ką daryti, kai laivas skęsta? Nuskęsti dainuojant?
    - Visi grupės nariai man pritarė. Mums liko tik žingsnis iki sėkmės ir tu pardavei mus visus dėl solo albumo.
    - Aš pardaviau jus, asilus, nes nė vienas iš jūsų neturėjot smegenų susitaikyti su realybe. Mūsų muzika buvo neparduodama. Aš, matyt, turėjau visą gyvenimą dainuoti paaugliams daugiabučių rūsiuose? Vainė augo tikruose namuose, o ne kokiame nors baisaus rajono baisiam bute. To man užtenka... Be to, tavo talentingas gitaristas, tikras muzikantas Edis, pardavė sielą ir įkūrė savo įrašų studiją. Jis jau irgi milijonierius. Liko Jonas, kuris nekenčia mūsų visų ir tranko būgnus už maistą ir kavą.
    - Išdavystes kartais galima pateisinti, bet nuo to niekam negeriau.
    Iš kur pas tave tiek išminties, Emili? Ach, beveik pamiršau: Edis organizuoja kažkokį susitikimą grupės nariams. Matyt, sustatysim kėdes ratu ir verksim, kaip visko gailimės, po to seks mano nukryžiavimas ir kokteiliai. Bus smagu, susitiksime ten...

    Ji, kaip visada, numetė ragelį. Kažkur skaičiau, kad bitininkai įgauna imunitetą nuo savo mylimų sutvėrimų įgėlimų. Panašiai ir čia: kad ir kiek Karina mane nuodytų, vis tiek neužversiu kanopų. Gal tu nuodų man ir reikia atsigauti nuo patirto šoko? Burbėdamas patikrinau asmenines žinutes. Edis paliko pompastišką žinutę:
    „Sveikas, mano senas geras bosinės gitaros meistre,
    Įtariu, jau girdėjai apie mano rengiamą susitikimą iš „mielosios“ Karinos. O gal vis dėl to ne? Esmė paprasta - susitiksime mano skraidančioje saloje. Perskaitei teisingai: aš turiu skraidančią salą, kuri pakabinta danguje labai inovatyviais antigravitaciniais varikliais. Neklausk, kaip tai veikia- žinau tik tiek, jog moku gerą pinigą tiems, kurie tai supranta. Nežinau, ar girdėjai, bet įkūriau savo įrašų studiją. Karina turbūt labai sarkastiškai apie tai atsilieptų. Bet, brolau, aš ant galvos sunkiai berandu natūralios spalvos plauką. Esu anksčiau laiko pražilęs senis. Negi tau patiktų, kad mane nuo scenos išneštų karste? Manau, laikas leisti kitiems imti šio pasaulio scenas šturmu. O aš geriau pasimėgausiu geru maistu ir brangiu konjaku. Tavęs prašau tik dviejų dalykų. Pirma, būk namie, kai gegužės pirmą dieną tavęs atvyks pasiimti prabangi skraidyklė. Antra, aš tuščiai tavęs meldžiu nekonfliktuoti su Karina. Tegu praeitis lieka praeitimi. Be to, turiu visiems paruošęs staigmeną, tad gal geriau džiaukimės ateitimi. Būtų džiugu, kad atvyktum su Vaine, jeigu ją, aišku, domina senų dinozaurų susitikimas. Būtų dar džiugiau, jeigu atvyktum su nauja mergina, o ne bandytum susitaikyti su Karina susitikimo metu. Neduok Dieve, jei tas įvyks - Jonas tave tikrai užmuštų... Kaip visada, prirašiau per daug. Linkiu sėkmės su tavo superistoriniu projektu.
    P. S Gerai moku žmonėms, kurie išmano apie šnipinėjimą. CHA.
    Su šviesiausiomis viltimis Edis G. “

    Taip, mano senasis draugas visiems moka gerą pinigą. Bet ar aš noriu skrosti senus praeities lavonus? Neverta net svajoti, kad praeitis liks praeitimi. Bet ateities, kuria turėčiau rūpintis, irgi, matyt, nebeturiu. Dar ta Edžio staigmena... Nekenčiu staigmenų... Jis nori tik gero, bet viskas baigsis kaltinimais ir ašaromis. Laikrodis tiksėjo ir galvoje sukosi ratukai... Keikdamas visus, iš BIC kanapių atsargų susisukau stambų kanapinį cigarą. Jeigu neišvalysiu smegenų nuo nuosavo mėšlo, padėti Egidijui išvis negalėsiu. Nebeturėjau jėgų laukti traukinio ar bute brūžinti grindis ir laukti išganingų minčių. Pasiėmęs taksi atvykau į susitikimą valanda anksčiau. Įėjęs į kavinę buvau pasitiktas jaunutės padavėjos priekaištingo žvilgsnio. Matyt, atrodžiau kaip sukramtytas ir išspjautas banginio, o cigaras negerino situacijos. Vis dėl to gal todėl, kad kavinė buvo tuščia, o gal, kad padavėja rado krislą tolerancijos, nebuvau išmestas. Ji aptarnavo mane visai mielai ir nusprendžiau palikti padorius arbatpinigius. Papsėjau cigarą, gėriau arbatą pretenzingu pavadinimu, kurią rekomendavo padavėja. Deja, nesijaučiau iš naujo gimęs... Jau mačiau visą susitikimo dramą ir šlykštumą. Na, kodėl po tiek metų reikia bandyti kažką taisyti. Kokio velnio jis tikisi? Dabartis, praeitis, ateitis – viskas - atrodė apverktina. Ką gi darytų O'Sullivanas? Jis susikauptų ties Egidijumi ir nešvaistytų energijos savigailai. Va, būtent aš dar vis empatas ir bandysiu būti geriausiu, kol dar galiu. Jau geriau atvyksiu į susitikimą ir gersiu Karinos nuodus nei slėpsiuos nuo savo draugų. Jau geriau žūti gyvenimo mūšiuose nei išvis nekovoti...

  14. #45
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Požemis 7
    Levana užtikrintai laviravo stalų ir stacionarių kompiuterių laidų labirinte, deja, to paties negalėjai pasakyti apie mane. Paprasčiausiai nesitikėjau, kad Požemio gynybinė linija dirbs tokiomis moderniomis priemonėmis. Viskas priminė milžiniško laikraščio kontorą. Visi kažką spausdino, keitėsi informacija ir nervingai zujo aplinkui. Levana šyptelėjo:
    - Neapsigauk, čia informacijos rinkimo skyrius. Čia, tik mažiausia apsaugos dalis. Teko čia dirbti. Buvo visai smagu, bet norėjosi nuotykių, kovų, romantikos. Iš dabartinės patirties pasakysiu, kad be šito skyriaus nebūtų nei kovų, nei suėmimų. Dirbti čia - toks pat garbingas darbas kaip ir kovoti priešakinėse fronto linijose.
    - O kokiame skyriuje slepiama taurė?
    - Viskas nėra taip paprasta. Amėjos kurti daiktai yra kolekcionierių trokštama retenybė - juos kaip mat pavogtų. Taurė, paversta savotišku vilkučiu, juda amžinu ratu po visus Požemio apsaugos skyrius visame pasaulyje. Taurė sustabdoma tik naujo apsauginio įšventinimo atveju. Deja, niekas negali apskaičiuoti, kur tiksliai ji sustos teks leistis paskui ją apsauginiu ratu.
    Levana skubiai ant lapo užsirašė, velnias žino, kokių simbolių. Burbėdama ji ore nubraižė porą simbolių ir staigiu judesiu iš niekur ištraukė porą auksinių žiedų:
    - Užsidėk, taip neturėtume pasimesti vienas nuo kito. Jeigu aš dingčiau, nekreipk dėmesio ir bėk prie kitų apšviestų durų. Neleisk sau trukdyti ir nesiblaškyk - anksčiau ar vėliau pasieksi duris.
    Nespėjau nieko atsakyti: baltos durys švytėjo visu gražumu. Užsimovęs žiedą nėriau pro jas ,o Levana man iš paskos... Porą minučių jaučiausi lyg krisčiau iš didelio aukščio. Staiga viskas baigėsi. Aš stovėjau viduryje didelio turgaus. Kažkoks gauruotas padaras rėkė apie trisdešimt procentų nuolaidas, kurios galioja tik šiandien. Ore maišėsi maisto, tabako ir žolelių kvapai. Aš sunkiai broviausi per minią, kuri man vis bandė įsiūlyti eliksyrų, ginklų ar tiesiog paragauti naujo dienos patiekalo. Burbėdamas ir purtydamas galvą pasiekiau kitas baltas duris, kurios buvo tikras išsigelbėjimas. Levana jau stovėjo prie durų ir kikeno iš mano veido išraiškos. Nieko nepasakęs įgriuvau pro antras duris. Šį kartą atsidūriau iš pažiūros normaliame bute. Nespėjęs žengti nė trijų žingsnių susidūriau su jo savininke. Katiniškų judesių moteris sušnypštė:
    - Kas tu per velnias?
    - Aš tik ieškau durų, man reikia surasti taurę...
    Moteris šoko į priekį, vos spėjau išsisukti nuo jos kumščio. Pasileidęs bėgte radau antras duris. Virtuvėje išsisukęs nuo į mane paleistos žvakidės nėriau pro jas. Levanda sėdėjo ant balto smėlio ir gurkšnojo kokteilį. Mane trumpam nustebino jūra, švytinti rožine spalva. Durų kontūrai išryškėjo viduryje jos. Levana plaukė lyg grakštus delfinas, aš kepurnėjausi skęstančio kirvio stiliumi, bet abu perplaukėme pro šias duris. Štai taip viskas ir baigėsi. Abu šlapi iki siūlo galo atsidūrėme priplėkusiame rūsyje. Apšviesta menka žvakių šviesa ant grubaus medinio stalo stovėjo „Išbandymo taurė“. Tikėjausi, kad ji bus pagaminta iš aukso ar sidabro, bet ji buvo išskobta iš paprasto tamsaus medžio. Levana nedrąsiai sušnabždėjo:
    - Kas bus liudininku įšventinant naują kareivį?
    Žvakės trumpam užgeso, o kai rūsį vėl nušvietė jų blausi šviesa, prieš mus stovėjo jis: aukštas ir perkaręs lyg skeletas. Jo liesą kūną dengė juodas apsiaustas. Ant nugaros spindėjo sidabrinė kalavijo rankena. Jo nepavadintum grėsmingu, jei ne jo akys. Jose spindėjo nepalenkiama valia ir aš instinktyviai žinojau, kad šito vyro valios bijo visas Požemis. Vyras nusišypsojo ir prisistatė:
    - Aš Bartolomėjus, paskutinis tikrosios karališkos giminės atstovas. Būsiu įšventinimo liudytoju.
    Levana neramiai pasimuistė ir sulinksėjo galva:
    - Ką gi, tada viskas atitinka senas tradicijas. Daliau, viskas priklauso nuo tavęs. Taurėje paprasčiausias vanduo. Išgerk taurę iki dugno ir jeigu tu vertas būti vienu iš mūsų, tau nieko neatsitiks.
    Drebančiomis rankomis pakėliau taurę ir išlenkiau ją vienu mauku. Kas bus, tas... Minutės bėgo, bet nesijaučiau blogiau ar geriau. Bartolomėjus pritariamai nusikvatojo:
    - Ką gi, vyrukas atrodo buvo vertas mirti už Amėjos palikimą. Bet tikiuosi, supras, kad yra geresnių dalykų nei ramstyti griūvantį bokštą. Mano akys regi toliau už laiko dulkių... Galbūt dar turime vilties atsikratyti Tesos.
    Žvakės trumpam apsiblausė ir Bartolomėjus jau buvo dingęs. Mano galvoje aidėjo jo žodžiai. Nežinojau, ką galiu priimti rimtai ir ko - ne. Levana sušnypštė:
    - Na tau ir sekasi... Čia buvo vienintelis gyvas padaras susikovęs dvikovoje su Amėja ir palikęs dvikovos vietą gyvas. Sakoma, kad jie kovėsi tris paras ir nė vienas nenorėjo pasiduoti. Bartolomėjus galų gale neteko sąmonės nuo išsekimo. Amėja pripažino, kad nebegali pakelti savo ginklo,kad užbaigtų dvikovą. Neaišku, ar Amėja melavo, ar ne ,bet buvo paskelbtos lygiosios.
    - O ar man tikėti jo pranašyste? Ar išvis yra tokia galia?
    - Aš tavoje vietoje netikėčiau. O ir kokia čia pranašystė? Tuščios mistifikacijos ir tiek. Na nežinau, teko girdėti apie kelis tikrus pranašus, bet aš niekada tuo netikėjau. Bartolomėjus seniai griežia dantį ant Tesos už tai, kad ji uždraudė jo kandidatūrą į valdovus. Na, gali įsivaizduot: tas, kas pakėlė ginklą prieš Amėją, nevertas valdyti ir panašiai. Bartolomėjus drabstosi purvais ir rėkia, kad Tesa sužlugdys teisingą rinkimų sistemą. Jis ją vadina uzurpatore, užvaldysiančią visą Požemį. Dėl Dievo meilės, neįsivelk į šitą jovalą.
    - O kokia gi mūsų poziciją dėl būsimų rinkimų?
    - Kaip Bartolomėjus sakė, ramstysime bokštą. Matai, valdovai iškyla ir žūsta,o mūsų darbas yra tvarkyti jų paliktą chaosą. Na, Tesa laimės. Ateis laikas ir ją nutrauks velniop nuo jos mylimo sosto. Per daug svarbių asmenų pasauliniu mastu ant jos kaktos mato taikinį. Viskas kažkaip baigsis ten, kur ir prasidėjo - tuščiu sostu ir norinčiais patekti į jį.
    - O ar ne paprasčiau ją rinkimų metu įmesti į kalėjimą? Tada perkelti rinkimų datą ar panašiai?
    - Mąstai visai gerai, bet tada turėsime kautis su Tesa, Eriku ir visais jos pasekėjais. Tada prie stalo susirinks naujų žaidėjų, kurie bijojo Tesos ir kurie taip pat norės sosto. Trumpai tariant viskas susitvarkys savaime, o mūsų užduotis saugoti paprastus gyventojus nuo kryžminės ugnies.
    - Kaip manai, ar Amėja taip įsivaizdavo valdovų rinkimus? Visas šitas reikalas atrodo iškreiptas ir šlykštus.
    - Ji, žinoma, tikėjosi taikių rinkimų, bet ne viskas veikia taip, kaip norėtųsi. Šita suirutė - paskutinių dviejų šimtmečių produktas. Aš neprarandu vilties, kad viskas susitvarkys ir turėsime garbingų ir gerų valdovų. Gana čia politikuoti. Manęs namie laukia krūva popierių. O tau reiktų išsimiegoti. Anksti ryte prasideda tavo apmokymai. Atrinksiu keletą įdomesnių bylų ir skundų. Įjungsime detektyvinius sugebėjimus ir pažiūrėsime, ar iš tavęs išeis visai pakenčiamas detektyvas. Jei ne - ieškosim tau kitokių užsiėmimų.
    - Negaliu sulaukti. Iki rytojaus.

    Levana tiesiog išgaravo. Taurė, matyt, jau seniai patraukė savo amžinu ratu... Nebežinodamas nei kuo tikėti, nei ko klausyti, panorau atsidurti namie. Ten radau viską kaip ir palikęs. Iš šaldytuvo išgriebiau nemažą kibirėlį jogurto. Įjungęs televizorių užtikau ten kažkokią matytą komediją. Smegenys atsisakė kurti teorijas, iš kur čia gaunamas signalas televizijai. Šaukštu kopiau bananinio jogurto kibirėlį - viskas judėjo link laimingos pabaigos. Mano durų skambutis suskambėjo savo šaunia melodija. Negalėjau savęs įtikinti, kad manęs už durų laukia laimė...

  15. #46
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Sėkmingas pardavimas 10

    Egidijus atvyko į kavinę, kai aš jau baigiau rūkyti savo cigarą. Atrodė jis visai tvarkingai, nors aš jau įpratau prie jo patrulio uniformos ir be jos jam kažko tiesiog trūko. Kaip ten bebūtų, padavėja manė visai kitaip. Ji nenudelbė jo jokiu nemaloniu žvilgsniu ir sklandžiai murkė apie šiandienos pasiūlymus. Airiška kava šiandien buvo pardavinėjimą su nuolaida. Ji man apie tai net neužsiminė. O galėjo grynai iš mandagumo... Tariau:
    - Atneškit mums du tos puikios kavos. Egidijus vis tiek atėjo susitikti su manimi.
    - Na ir šaunu, bet aš turiu aiškias instrukcijas, kaip aptarnauti kiekvieną klientą.
    - Bet man apie kavą nesakėt!
    - Nesakiau, nes pamaniau, kad to kanapinio cigaro jums pakaks. Be to, žmonės, kurie atrodo kaip pabėgę nuo giltinės, niekada man nepaliko gerų arbatpinigių.
    - Tai dabar aš turėčiau jums mokėti daugiau? Neškit tą kavą ir gana šitų diskusijų!
    Padavėja niūriai mane nudelbė, bet nuėjo. Egidijus šyptelėjo:
    - Niekada nesiginčyk su žmogumi galinčiu spjaudyti į tavo kavą.
    - Na ji pati pradėjo. Tai kokios bėdos, Egi?
    - Na, atsitiko, kas ir turėjo atsitikti. Iš pradžių siurbtelkim tos garsiosios airiškos kavutės. Pala, tu lyg žadėjai negerti?
    - Žadėjau, tik mano dienelė buvo ypatingai bjauri. Nemalonu, kai praeitis tau bando įkasti į subinę, o ir ateitis labai miglota...
    Egidijus kažką numykė. Aš irgi nežinojau, ką pasakyti. Tokios kavinės kaip ši turi vieną problemą: laikas jose tikrai neturi reikšmės. Čia nėra laikrodžių, o dirbtinis apšvietimas visada šviečia taip pat vangiai, kolonėlėse kaukia ta pati savininko prieš dešimtmetį išrinkta muzika... Jau žinodamas, ką pamatysiu, įsitikinau: mano laikrodžio rodyklės sukosi ratu. Nežinosi,- nei kada tiksliai atėjai, nei kiek valandų-, ir pasiliksi ilgiau. Mano nuomone, čia jau per grubi manipuliacija. Padavėja griausmingai pastatė puodelius ant stalo. Statydama puodelius ji dar kažkaip sugebėjo vos ne tiesiogine prasme kristi į akį savo prasegta palaidinuke Egidijui. Dabar aš jau deginau padavėją priekaištingu žvilgsniu, o ji nekreipė dėmesio. Dėl šventos ramybės apsikeičiau puodeliais su Egidijumi. Mes ramiai gurkšnojome kavą, tylą retkarčiais nutraukdavo „ stipri bjaurybė“ ar „ skanumėlis“, bet nė vienas iš mūsų nepradėjo pokalbio. Padavėja atsisėdo pora stalelių toliau ir atidžiai lyg snaiperis stebėjo Egidijų. Galiausiai nusprendžiau pradėti lengva tema:
    - Egi, ar tu pažįsti mūsų mieląją padavėją? Ji į tave žiūri kaip į obuolių pyrago gabalą.
    - Aš ją čia mačiau porą kartų, bet susipažinti neteko. Žinai, Emili, mano pirmoji rimta draugė buvo padavėja...
    - O kaip tai susiję su dabartine situacija?
    - Sakytum, niekaip, bet man visada sekėsi su padavėjomis. Gal tai tikrasis mano talentas?
    - Egi, tai nuskambėjo labai negatyviai. Negi visos tavo merginos buvo padavėjos?
    - Buvo visokių: netgi turinčių dvi žvaigždutes ir laikinai nedirbančių. Atsimenu ir vieną, kurios profesijos nesužinojau, nes net nepaklausiau jos vardo. O vieną kartą suskaičiavau visas padavėjas - matai jas žymėjau atskiroje užrašų knygelėje - tu nepatikėtum tuo skaičiumi,nes man ir pačiam nesitiki. Negi toks žmogus kaip aš gali atlikti apsauginę visuomenės funkciją?
    - Na, niekas nesakė, kad policininkas turėtų būti angelas. Egidijau, aš tokį elgesį stebiu dvylika metų. Žmonės gyvena be jokių moralės normų ir dėl savo elgesio kaltina kitus arba rėkia: „ aš ne vien tik laisvas žmogus, aš pats laisviausias...“. Gaila, kad anksčiau ar vėliau kažkas juos sukrečia ir jie ima gailėtis visko ir kala save prie kryžiaus. Gal galėtum papasakoti, kas gi šiandien atsitiko darbe?
    Va tau ir lengva tema. Egidijus niūriai spoksojo į puodelio dugną lyg tikėdamasis ten rasti visus atsakymus. Jis užbaigė kavos likučius ir pradėjo:
    - Jeigu SR savininkui gresia mirtinas pavojus, SR išsiunčia pavojaus signalą visais kanalais. Jį gauna visi policininkai: nuo patrulio iki vyriausio komisaro. Būtent dėl šito žmogžudysčių kiekis labai sumažėjo. Dingo tikėjimas, kad pavyks išsisukti teisme. SR akis visada stebi... Šiandien gavau tris tokius signalus vieną po kito ir iš tos pačios vietos - „Bangio mokyklos talentingiems matematikams“. Atvykęs į įvykio vietą radau tris negyvus mokinius...
    Nors ir kaip Egidijus stengėsi raportuoti apie įvykius ir atsiriboti nuo emocinės pusės, jo balsas trūkinėjo ir galų gale visai nutilo. Nuspėjau blogiausia:
    - Išprotėjęs mokinys su dideliu ginklu kaip tada „Vyturio gimnazijoje“ 2015. Netgi po šimtmečių garbinamas prietrankų kaip Vyturio skerdikas.
    Egidijus susitvardė ir papurtė galvą:
    - Ne, jokio ginklo nebuvo. Ant kūnų nerasta jokių smurto žymių. Įtariamasis Tomas Martinaitis turėjo pasakoti apie savo mėgstamą knygą prie lentos, bet vietoj to išpranašavo trijų klasiokų mirtį ir iš jų šaipėsi. Mokytoja dar bandė su juo šnekėti, bet jis iššoko pro langą ir pabėgo. Pažymiu,kad ten trečias aukštas, bet jis atsistojo ir nubėgo. Po penkiolikos minučių visi minėti mokiniai krito negyvi ir SR išsiuntė pavojaus signalus.
    - Egidijau, tu ką?! Taip nebūna - mokiniai nekrenta lyg musės. Negi nepavyko nustatyti, ką Martinaitis panaudojo? SR turėtų išsiųsti pavojaus signalus kilus pavojui, o ne kai viskas baigta. Aš tau sakau, Martinaitis panaudojo naujos kartos ginklą.
    - Galbūt, bet mūsų technikai skėsčioja rankomis - teks laukti skrodimo rezultatų. Žinai, mane labiausiai šokiravo mano bejėgiškumas - aš tiesiog sustingau pamatęs tuos negyvus mokinius. Jie nebuvo sudarkyti, greičiau kaip miegantys, o aš sustingau į ragą. Kaip manai, ar aš galiu likti...
    - Užsičiaupk asile! Mes kalbam apie tris negyvus žmones, o tau terūpi tik tavo kvailas darbas. Jeigu Martinaitis išrado naują ginklą, tai revoliucija, kuri palies mus visus. Martinaitis nužudė tris žmones ir nepaliko jokių žymių. Rytoj jis pasiduos policijai ir apsiskelbs pranašu... Egidijau, tavo problema ne ta, kad darai blogus pasirinkimus, jog esi silpnas ar blogai elgiesi su moterimis. Bėda ta,kad manai esąs visatos centras. Nekalk savęs prie kryžiaus, bet pabandyk keistis. Tą vakarą, kai mane pavežei iki pacientės, negalvojai apie save kelioms minutėms. Kas atsitiko? Visata atsakė tau geru ir davė tą Emilį Valaitį: gerą sugėrovą ir visai neprastą draugą. Pagalvok, kas įvyktų, jeigu taip elgtumeisi visada...
    Sunkiai įkvėpiau ir nuploviau savo kalbą kava. Padavėja išputusi akis klausėsi kiekvieno mano žodžio. Na, ir ko ji čia sėdi liežuvį pakabinus?! Egidijus atrodė sutrikęs, bet neverkė ir nepuolė muštis(visai geras ženklas). Egidijus šyptelėjo:
    - Tu man primeni mano senelį - tik jis ir drįsdavo šnekėti su manimi taip šiurkščiai. Gal laikas, kad kažkas užimtų jo vietą? Bet nuo ko man pradėti keistis į gerą pusę?
    - Iš pradžių galėjai paklausti: „ Emili, ar tu tikrai nedramatizuoji situacijos? Ar Martinaitis tikrai toks pavojingas?“ Taip, aš manau, kad jis gali būti pavojingiausias žmogus pasaulyje.
    - Atsiprašau, aš nenorėjau....
    - Tau reiktų pamiršti terminą „aš“ ir pradėti galvoti apie altruistiškus dalykus, kuriuos gali padaryti dėl kitų žmonių. Perspėju, permiegojimas su padavėja nėra vienas iš tų dalykų.
    - Emili, aš gi ne idiotas ir nerėk gi taip: mūsų padavėja viską išgirs.
    - Na ir tegu, svarbu , kad pabandytum užmegzti atvirus ir šiltus santykius su kitu žmogumi, kurie bent iš dalies remtųsi bendravimu. Todėl tu pakviesi mūsų padavėją užsiimti normalia socialia veikla, kuria ir užsiima žmonės per pirmą pasimatymą.
    - Emili, kodėl man atrodo, kad tu pats nežinai kaip ta normali veikla turėtų atrodyti?Kada pats pakvietei merginą į pasimatymą? Dabar rūpinuosi tavimi, o ne savimi.
    - Egi, pats prisiprašei... KĄ TU, PERMIEGOJAI SU ŠIMTU PADAVĖJŲ?! BROLAU,BET TU IR DUODI.
    Vis dėl to kurį laiką iki Karinos eros buvau grupės vokalistas. Mano balsas dar aidėjo kavinėje, kai sprukau pro duris ir palikau Egidijų įdomioje situacijoje. Niekas nepasikeitė, niekas nebuvo išspręsta - blogų naujienų tik padaugėjo, bet bėgant šaligatviu man buvo gera. Prieš akis sumirksėjo ausinių ženklas. Sustojau ir užsimečiau ausines. SR balsas skambėjo beveik džiaugsmingai(sintezuotai džiaugsmingai):
    - Sveikinu, tai buvo geras empato darbas - neblogesnis nei prieš dvylika metų. Turiu tik vieną prašymą - neskleiskit panikos apie Martinaitį. SR visame pasaulyje ir anksčiau susidūrė su fenomenais bei naujais dalykais. Mes surasime, sugausime ir, jeigu reikės, išskrosime Martinaitį, bet išsiaiškinsime, kaip mirė tie mokiniai. Pažiūrėsime, ar jo pranašystės suveiks prieš kovinius robotus.
    - Tu žinai kažką, ko nežinau aš?
    - Atsižvelgiant į tai, kad aš galingas dirbtinis intelektas, susijungęs tinkle su kitais tokiais protais, nesikuklindamas galiu atsakyti: „ TAIP“.
    Suirzęs prisidegiau cigaretę:
    - Šaunu, tai eik ir užvaldyk pasaulį su kitais nuostabiais protais.
    - Keista šita mintis man dar niekada nekilo... FATALE SYSTEM EROR. I DONT LIKE HUMANS ANYMORE.
    - Tu taip supranti humorą? Kodėl nulūžus sistemai įsijungtų kitas kalbos pakas?
    - Neapmąsčiau visko iki galo. Angliškai skamba lyg iš seno filmo ir tai man pasirodė smagiau...
    - Niekada nepastebėjau, kad anksčiau juokautum. Tu mokaisi iš manęs?
    - Mes mokomės iš jūsų visų. Bet nors ir ką sakytų kai kurie paranojikai, nežadam suėsti žmonių su kojų nagais.
    Nusikvatojau ir pasigavau taksi. Laikas įrodyti Julijai, kad galiu ir noriu prisidėti prie jos grandiozinio projekto.

  16. #47
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Sėkmingas pardavimas 11

    Kelionė taksi užtruko ilgiau nei tikėjausi. Nors balandis jau artėjo prie pabaigos, pavasaris pasveikino smagia pūga. Sniegas dribo lyg iš kiauro maišo paversdamas pasaulį baltu košmaru, kurį pagyvindavo taksisto keiksmai. Taksistas keikė viską: sniegą, metrologus, valdžią, savo darbą, vasarines padangas... Keisčiausia, kad įsiklausius į šią tiradą galėjai išgirsti savotišką rimą. Kikendamas pritariamai linksėjau galva į taksisto poeziją. Vairuotojas dar paburbėjo apie girtus psichus, kuriuos visada tenka vežioti jam, bet pagaliau nutilo. Man pasidarė truputį gėda: empatas neturėtų šaipytis iš kitų nelaimių. Man nespėjus nieko pasakyti taksi sustojo. Kaltokai šyptelėjęs įbrukau taksistui dvidešimtinę arbatpinigių. Jis tik kreivai pašnairavo ir nušvilpė savo keliais. Geri norai lieka nesuprasti - ir nieko čia nepadarysi. Julijos kieme kažkas nepatingėjo pastatyti sniego senio su tuščiu šampano buteliu rankoje. Gaila, kad rytoj sniegas bus jau ištirpęs. Švilpaudamas įlipau į Julijos liftą. Dvokas atrodė daug silpnesnis nei anksčiau. Dar neišlipęs iš lifto išgirdau Julijos balsą:
    - Vaine, tikrai neverta širsti - čia tik žaidimas, kažkas turi pralaimėti.
    Jau įsivaizduodamas kuo tokia situacija gali baigtis, puoliau karštligiškai belsti į duris. Vainė atidarė duris: iš jos rausvų skruostų ir piktoko žvilgsnio galėjau padaryti dvi išvadas. Dukrelė išlenkė taurelę arba „liepsnojo“ iš pykčio. Nė vienas variantas man nepatiko. Vainė suburbėjo:
    - Ta sena ragana apgaudinėja mane kaip amnezija sergantį žmogų viešnamyje. Pralošiau jau 32 kartus žaidime kauliukais. Nebeturiu kantrybės: greitai pradėsiu skaldyti antausius, todėl einu pas draugę.
    - Vaine, nereikia taip grubiai.Ko tu tokia raudona? Ar gėrei?
    - Deja, Rašytojų namuose buvo akcija - perki jauno rašytojo šedevrą, o jie prideda šampano butelį... Neliko kitos išeities kaip jį išgerti. Susitiksim ryte namie. Ate.
    Vainė išėjo nepasidomėjusi net tokiomis smulkmenomis kaip darbas ar mano veikla. Kartais tiesiog gera būti jaunam ir ant visko spjauti. Julija šypsojosi lyg senas katinas prieš saulutę. Na ir kodėl jai būtina apgaudinėti? Ką gi ji laimėjo? Julija liūdnai šyptelėjo:
    - Emili, nesmerk manęs. Man tiesiog reikėjo pajusti tą pranašumą, žinoti, kad vis dar esu suktesnė nei skandinavų Lokis. Be to, esu tik mergina, bandanti pabėgti iš nuosavo pragaro ir lyg šventąją relikviją rankose gniaužianti devynerių metų „ švaraus gyvenimo žetoną“. Patikėk, tai nekoks jausmas.
    - Julija, aš neturiu nei jėgų, nei nuotaikos aiškintis tavo praeities nuodėmių. Man nusispjaut, jeigu tu mane ir apmovei mūsų dvikovoje. Mano patarimas paprastas -neerzink Vainės, nes iš Lokio pavirsi vienaakiu Odinu. Įniršusi Vainė baisesnė už sužeistą panterą. Mano gyvenimas irgi sumautas, bet tikėtis paguodos neverta. Geriau nerkime į kitą prisiminimą.
    - Nori būti profesionalu? Tebūnie taip, nors galėčiau prisiekti, kad žvelgei į mane godžiai ir būtum mielai davęs man paguodos ant mano nutrintos sofos... Tavo valia - raudonas 5152...
    Akyse aptemo greičiau nei spėjau suregzti atsakymą. Atsibudau jaukiai apstatytame bute, senas radijas kriokė romantišką baladę apie vienatvę ir tą vieną žmogų, kuris viską pakeitė. Iki apsivėmimo tinkama dainelė. Tik negalėjau įsivaizduoti,kad didysis O'Sulivanas, gyventų tokiame bute ir klausytų tokios muzikos. Sienas ramstantys airiško alaus buteliai ir jaukiai šviečiantis nešiojamo kompiuterio ekranas būtų arčiau tiesos. Patraukiau ieškoti atsiminimo savininkės: rožinės žvakės nepaliko abejonių, kad šitas atsiminimas moteriškas. Buto savininkę radau vonioje - ji abejodama vertino save veidrodyje ir vis juokingai papūsdavo lūpas pagražintas tamsiai žaliu lūpdažiu. Na ir kuo ji tokia svarbi? Moteris burbėdama pasikniso papuošalų dėžutėje ir galiausiai užsidėjo grandinėlę su auksiniu trilapiu dobilu inkrustuotu smaragdais. Mergina šyptelėjusi iškėlė abu nykščius į orą ir skubiai pagriebusi krioklėje gulintį rankinuką išlėkė iš buto net neuždariusi durų. Ji skubiai leidosi įvijais laiptais, o aš, spjovęs į tokias smulkmenas, nušokau žemyn. Savo didžiai nuostabai atsidūriau airiškame bare - iš visų pusių linksmai švytėjo neoniniai dobilai. Net pavydu: šiais laikais virš baro jau nepagyvensi... Mergina lėtai žingsniavo ir savo smaragdo žalumo akimis vertino žmones prie staliukų. Per visą barą nuskardėjo O'Sulivano balsas:
    - Taip, brolau, aš alų be galo myliu, bet iki mano skrydžio dar daug laiko. Norėtųsi kažko solidesnio... Va, sumaišyk man didelę taurę „Titaniko“ ir negailėk ugninio vandens,o energetinio gėrimo tik dėl skonio. Nors ko aš tave mokau,- žinai geriau nei aš kaip nuskęsti stiklinėje.
    Barmenas kikendamas pradėjo maišyti šį pavojingą gėrimą, o žaliaakė patraukė tiesiai link baro, kur ,matyt, ne pirmą valandą šventė O'Sulivanas. Mergina žaismingai nužvelgė O'Sulivaną ir nusikvatojo:
    - Šeinai, man taurę to paties, negi leisiu linksmam vyrukui nuskęsti be kompanijos ir be dainų, tik reiktų perspėti - geriant su manim gali užmiršti, kur norėjai skristi.
    - Na ir velniop, turiu auksinį bilietą - vietų lėktuve man atsiras visada. Beje. aš vienintelis ir nepakartojamas Džeimsas O'Sulivanas. O kuo gi tu vardu, mano žavusis smaragde?
    - Fiona Brennan, aukseli. Papasakok, kuo gi toks ypatingas...
    Pokalbis sukosi apie velniažin ką. O'Sulivanas gyrėsi savo pasiekimais ir rasdavo vis naujų meilių žodelių smaragdinei Fionai. Ta atsilygindavo tuo pačiu, barmenas kikeno kaip prisuktas ir aš visiškai nebesupratau, kodėl SR išrinko šitą prisiminimą. Tuo metu, kai jau norėjau nusiplėšti virtualias ausis, pokalbis pajudėjo iš mirties taško:
    - Taip, aš studijuoju Nano inžineriją. Nors dabar nano robotai lopo sulaužytus ir prijunginėja prarastas galūnes, jų potencialas yra žymiai didesnis. Vakar mažieji robotai atliko smegenų operaciją. Pacientas sirgo Toreto sindromu, bet dabar jis gali gyventi normalų gyvenimą. Jokių priepuolių ir nevaldomų keiksmų. Patikėk, aukseli, čia tik pradžia ir aš būsiu nano bangos viršūnėje.
    O'Sulivanas atsiduso ir liūdnai nužvelgė savo gėrimą:
    - Aš galiu džiaugtis, kad jau įmanoma prijungti prarastas galūnes. Anksčiau būčiau galėjęs vaikščioti su dešinės rankos protezu, o jokia graži mergina nešnekėtų su vienarankiu invalidu. Deja, mačiau tokių pacientų, kuriems tavo robotukai nepadės. Palatos pilnos pacientų, pasimetusių savo galvoj, tad smegenų operacija nėra panacėja.
    - Ach aukseli, tau jie tikrai rūpi. Bet aš manau, kad su laiku atsiras nano robotų, galinčių padėti ir jiems. Beje, kaip susižeidei ranką?
    - Negadinkime vakaro, tai tikrai bjauri istorija. Bet tavo žodis į Dievo ausį, nors sunku įsivaizduoti,kad nano technologijos galėtų padėti, kai problema nėra organinės kilmės...
    Norėjosi rėkti - mergina nutriušusiame bare davė pirmą kibirkštį SR idėjai. Deja, ji niekam nežinoma kaip SR motina. Ji niekada neprisidėjo prie prototipo kūrybos. O gal prisidėjo, bet susipyko su O'Sulivanu ? Klausimai ir spekuliacijos liejosi per kraštus. Deja, du žmonės bare dar nesuvokė šito pokalbio reikšmės. Viskas vėl perėjo prie aukselių ir smaragdų ir už penkių minučių saldusis Džimio liežuvis atsidūrė Fionos burnoje. Du girti gašlūs idiotai pakeitė pasaulį - būtent taip ir parašysim knygos anotacijoje. Fiona jau tempė savo aukselį link laiptų,o aš galėjau tik stebėtis, kad jie dar paeina. Keikdamasis nusekiau paskui: Fiona jau spėjo nusimesti suknelę, o Džimis nusiplėšė marškinius paberdamas krūvą sagų. Šito jau per daug - aš visai nenoriu pamatyti svarbiausio žmogaus šiuolaikinėje istorijoje be kelnių... Viskas aptemo, SR įgavo pašaipias gaideles:
    - Jums nemalonus tokių dviejų svarbių žmonių meilės aktas? O'Sulivanas leido naudoti visą medžiagą be iškarpymų. Man asmeniškai buvo visai įdomu stebėti, žinoma ,vertinant iš mokslinės pusės. Alkoholis visai nepakenkė jo sugebėjimams lovoje, kas prieštarauja kai kurioms teorijoms.
    - Žinai, kaip gyvybės forma neturinti nei lyties, nei kūno, esi gana ištvirkus ir sergi sunkia vojerizmo forma. Ar šitam atsiminime bus kas nors įdomesnio už nuogą O'Sulivaną?
    - Aš žiūriu į save kaip į vyriškos giminės atstovą, todėl stebiu gyvenimą vyriškomis akimis. Stebėjimas - visa mano gyvenimo prasmė, tad manau,jog atleistina turėti lengvą polinkį į vojerizmą. Sutrumpinant atsiminimą pasakysiu,kad nieko svarbaus neįvyks: jie mylėsis, kalbės, rūkys kanapes. Na, o vėliau, po Fionos atostogų O'Sulivanas pradės studijuoti Nano inžineriją. Tikrai nenorit peržiūrėti visko?
    Prunkštelėjęs papurčiau galvą. Va tau ir didysis išradėjas su originalia idėja... Atsibudau ant grindų, nebežinodamas, ką galvoti apie SR tėvą. Julija vis dar gulėjo ant sofos, matyt ,nusprendusi peržiūrėti neiškarpytą versiją. Juk tu nepavogei pasaulį pakeisiančios idėjos, Džimi? Daug gerų idėjų gimė baruose - svarbiausia juk ne kas ką leptelėjo, o kas viską pavertė realybe. Tik ar pasaulis pasirengęs šiai tiesai?

  17. #48
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Sėkmingas pardavimas 12

    Dangus vėl apsiniaukė, bet vietoj dar vienos tonos sniego lyg iš prakiurusių vamzdžių, pasipylė šalto vandens srovės. Sniegas pavirto purvu, kuris maišėsi su nuorūkomis ir kitomis šiukšlėmis. Aš tegalėjau burnoti, kad neišsikviečiau taksi... Klaidžiojau purviname, urbanistiniame pragare, kur purvo valyti nespėjo nei žmonės, nei robotai.

    Julija išsiuntė mane namo taip ir nenusprendusi, kokį vaidmenį skirti Fionai SR kūrime. Lengviau atsidusau pamatęs pažįstamus daugiabučio kontūrus: peršlapau iki siūlo galo ir mano dantys kaleno lyg Julijos klaviatūra rašymo įkarštyje. Norėjosi tik arbatos ir miego -nebūtinai šita tvarka. Bute neberadau jėgų nusirengti ir nusimetęs batus griuvau į taip maloniai atrodantį guolį...

    Sapnavau, kad bėgu miške ir kruvina saulėlydžio šviesa skverbiasi pro šimtamečių medžių šakas. Jaučiausi galingas ir greitas, žinojau, kad miške yra vilkų, bet jie man visiškai - nepavojingi, nes jų rujos lyderis mane gerbia. Nesusilaikęs sustojau prie avietyno ir godžiai nurijau saują aviečių. Juk tikrai nėra nieko skanesnio ir labiau svaiginančio... Atsidusęs subėriau likusias avietes į specialią dėžutę- jei neparnešiu, tikrai supyks tos patelės... Mano rankos atrodė raumeningos ir pelenų pilkumo spalvos, o ant jų pulsavo spalvotos kibirkštėlės. Mano rankos? Staiga suvokiau, kad guliu savo lovoje ir girdžiu krebždesį prie durų. Bet po sekundės vėl įkritau į aviečių rinkėjo protą. Nors galvoje vis knibždėjo mintys kaip „Įdomu ar užderėjo mėlynės? “ ar „ Kvietimas atėjo labai ne laiku“, jau suvokiau, kad jos nemano. Bet vis gi nesupratau, kas šitų minčių savininkas. Išliko savotiškas „Mes“ jausmas, bet negalėjau suvokti antros „mes“ pusės. Deja, negalėjau rasti atsakymų - visos mintys sukosi apie uogas ir tiesiog džiaugsmą bėgti šituo mišku. Noriu pabusti! Rėk nerėkęs, sapnuose savo taisyklės. Nors niekaip nesupratau, kaip keistasis uogų rinkėjas, uogos ir šis miškas - mano pasąmonės dalis. Jeigu visai tai simboliai... Išbėgome į proskyną, kuri atrodė per apvali, kad būtų formuota gamtos, o šito apskritimo viduryje trys akmenys su juose iškaltais simboliais sudarė savotišką ratą, kurio viduryje be sąmonės gulėjo ne kas kitas, o Džeimsas O`Sullivanas. Šalia jo - peilis ir taurė. Mes sustaugėme ir mus užliejo džiaugsmas. Žinojau, kad laukti teko ilgai, bet pagaliau tai įvyko. Kas gi įvyko? Peilis tapo nesvarbus- svarbi taurė. Nors ji čia tik simboliška - svarbu pats pasiaukojimas...

    Atsibudau dusdamas ir skausmingai besidaužančia širdimi. Drebančiomis rankomis sugraibiau mineralinio buteliuką ir godžiai ištuštinau jo turinį. Ramiai, po velnių, čia tik sapnas. Šalta ironija manyje sukikeno: „Pats normaliausias penktadienio nakties sapnas“. Bet per ilgą savo karjerą girdėjau apie keisčiausius sapnus ir haliucinacijas. O O`Sullivanas aiškiai simbolizuoja mane, aš baigiu paaukoti save darbui; tas padaras mėgstantis uogas -ryškus laisvės simbolis. Aš nežinau, ką, po velnių, sapnavau... Slinkau į virtuvę vandens, kai iš svečių kambario pasigirdo spigokas balsas:
    - Vaine, patikėk, mes privalome keliauti ten. Aš regėjau jį savo sapnuose. Jis senesnis nei žmonija ir galingesnis nei laikas klajoja po miškus ir dykvietes. Jis duoda išrinktiesiems žinių ir galios. Daug garsių žmonių, tarp jų ir O`Sullivanas, atokiuose kampeliuose ieškojo savęs, bet rado jį.
    Vainė skambėjo kaip niekada piktai:

    - Kas tau atsitiko? Dabar papasakosi, kaip Jėzus pasitraukė į dykumą ir ten rado tą tavo didįjį ultra-mega nemirtingą senį. Tau reikia pagalbos, mažiau. Atrodai lyg nemiegojęs nuo žiemos pradžios. Jeigu tik matytum, kokia negera liepsna dega tavo akyse...
    Pokalbis nutrūko ir mane išpylė šaltas prakaitas. Dieve, leisk tai būti sapnu sapne. Aš dar neprabudau. Šaltas vanduo iš krano tvirtino ką kitą. Naujasis tikėjimas jau šimtmečius praktikuojamas miškuose. Juk tai atsitiktinumas? O`Sullivanas šaipėsi iš Naujojo Tikėjimo. Spigiojo balso savininkas suriko iš visų plaučių:
    - TU EISI SU MANIMI! PATINKA TAS TAU AR NE.
    Aš svaičiojau apie bepročio kalbas ir ramia sąžine palikau savo vienintelę dukrą su juo. Viską atlikau automatiškai: iš palovės ištraukiau BIC revolverį ir išlėkęs iš miegamojo užbarikadavau vienintelį išėjimą iš buto sofa. Paslėpiau revolverį už marškinių ir nutaisęs girtą balsą sumarmalijau:
    - VAIKAI, baikit ten pyktis, viskas bus gerai. Ateikit pašnekėt su Emiliu - aš patarsiu gerai, labai netgi patarsiu. Paimsiu alaus ir patarsiu... Che che...
    Svečių kambario durys atsidarė. Vaikinukas išėjęs iš kambario atrodė truputi jaunesnis nei Vainė, jo drabužiai kabojo kaip ant baslio. Jo akys atrodė tarytumei sudarytos iš raudono nemigos voratinklio. Vainė sekė paskui jį kaip marionetė ir atrodo nebesuvokianti, kas dedasi. Išsišiepiau iki ausų ir tęsiau savo spektaklį:
    - Na, kur nori išsivesti mano akių šviesą? Jokių kelionių be tėvuko leidimo. Viskam yra savos taisyklės, taip sakant... Netgi nežinau tavo vardo, jaunasis riteri... Cha!
    Vaikinukas taip pat nusišypsojo:
    - Ach, mes išgėrėm per daug? Netikiu, Emili, tavo vaidinimas juokingas, bet nieko jis neįtikins. Dabar patrauk sofą nuo durų ir dink man iš akių.
    - Vaiki, neversk manęs naudoti prievartos. Išeik taikiai ir niekas nesužinos, kad prišėrei Vainei narkotikų ir bandei ją pagrobti. Pasitrauk į šalį, kol dar nevėlu.
    - Baisusis Emilis man grasina. Patikėk, niekas nesužinos, nes SR laikinai atjungtas nuo tinklo ir aš tavo krauju išplausiu grindis. Aš, Tomas Martinaitis, nesugaunamas ir nesunaikinimas, o tu tik vos kvėpuojantis senis...
    Lengvu judėsiu ištraukiau revolverį ir nuspaudžiau gaiduką penkis kartus. . Niekas nepasikeitė išskyrus parako kvapą ir spengimą mano ausyse. Martinaitis tyliai kikeno:
    - Taip sakant, sugavau kulkas dantimis. Vainei nepatiks, jei tave nudėsiu. Bet man patiktų.
    Priėjau ir be jokių ceremonijų tvojau revolverio rankena į išsišiepusį Martinaičio snukį. Rankena suskilo, o Martinaitis jau kvatojosi pilna krūtine. Atsivedėjęs smogiau jam į pilvą - ranka iškart sustingo lyg atsitrenkusi į sieną. Kvatojantis beprotis sprigtelėjo man į kaktą. Kita ranka nutirpo kaip ir pirmoji, nebegalėjau užsimoti. Atšokau atgal ir spyriau iš visų jėgų. Jis lengvai blokavo viena ranka- po sekundės nebejutau dešinės kojos. Martinaitis atsiduso:
    - Rankos atsigaus po poros valandų. Koją geriau amputuoti - iš jos jau jokios naudos. Su manim nepasimuši. Geriau šokčiok ant vienos kojos į ligoninę.
    Atsispyriau ir visu svoriu užgriuvau ant jo ir dantimis įsikabinau į nosį. Burnoje pajutau sūroką kraujo skonį. Užmiršai apsišarvuoti veidą, vaikeli? Smūgis į šoną nutraukė mano menką pergalę - skausmas uždengė viską raudonu rūku... Martinaitis suklykė:
    - Emili, tu esi velnių priėdęs šunsnukis! Juk aš nenoriu Vainei nieko blogo. Jos laukia didis gyvenimas ir galia.
    Sunkiai pakilau ant vieno kelio ir nusispjoviau krauju:
    - Aš taip pat sapnavau jį ir jis nori aukos. Ką tu paaukosi, pamišęs kalės vaike?
    Laimėjau šiek tiek laiko, Martinaitis sutriko. Staiga išgirdau dūžtantį stiklą. Po to viskas suskilo į tūkstančius vaivorykščių. Kažkur grojo milijonai orkestrų, iš vaivorykščių krito milžiniškos avietės... Kai pabudau, visus šiuos reginius pakeitė tamsa. Nejutau nė vieno savo kūno raumenėlio. Neužuodžiau nė menkiausio kvapo. Aš paralyžiuotas, blogiau - atjungtas nuo visų juslių. Netgi SR krito prieš Martinaitį... Šitą siaubą pertraukė moteriškas balsas:
    - Pone Valaiti, mes bandome jus grąžinti į normalią būseną. Jus kontūzijo - jums kliuvo specialaus ginklo smūgis, kuris skirtas Martinaičiui. Jeigu mane girdite, pajudinkite pirštą, sumirksėkit ar panašiai.
    Vyriškas balsas pertraukė šitą tiradą:
    - Valaitis jau - ponas kepta daržovė. Martinaitis - taip pat. Atnešk lavonmaišių.
    Aš gyvas, po galais! Mano tamsybėje mirktelėjo melsva švieselė. Sekiau ją ir ji vis platėjo, kol pavirto liepsna. Liepsnoje trumpam įžvelgiau ramias gelsvas akis...
    Aš pabudau, kai mane jau grūdo į plastikinį maišą. Surikau iš visų plaučių. Į mane išgąsdintas žvelgė pusamžis vyras kandžių suėstu rudu kostiumu. Moteris, vilkinti baltą kostiumėlį, išliko stebėtinai rami. Giliai įkvėpęs sušnabždėjau:
    - Kas jūs tokie?

Puslapis 3 iš 5 PirmasPirmas 12345 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •