Light gija

[Light]

Laukiu komentarų ir balsavimu galit pasinaudot nebijokit.

Antra dalis.


Senukas davė mums misiją. Rasti detales jo pasaulių modeliu. Pirmoji detalė priminė domino kubelį . Tik šis buvo raudonos spalvos lengvas rausvas blizgesys priminė rubiną,bet Virmantas patyrusia akim nustatė,kad tai kristalas o ne brangakmenis. Bet už šį kubelį užmokėjome penkis tūkstančius. Nors kubelio vertė mane stebino,bet senukui tai buvo daugiau negu kubelis iš kristalo. Jo akys sublizgo veidą nutvieskė šypsena,netgi užgeso dar nebaigta cigaretė. Šį kartą jis buvo dar dosnesnis išsinešėme 20 tūkstančių ir stambų čekį už kuriuo turėjome pirkti kitą detalę. Pardavėjas gyveno kažkokioje pamiškėje už kelių šimtų kilometrų. Sėdint Virmanto mašinoje mąsčiau,kad galiu praturtėti. Darbuotojas 88 panaikino bausmę,nes radau darbą ir padedu vyresnio amžiaus piliečiui. Bet rūkiau jau penktą cigaretę iš eilės. Kažkoks kirminas mane graužė ir neleido pasidžiaugti pagerėjusia situacija. Viskas atrodė per lengva ir įtartina. Ką vis dėl to mes perkame? Senukas mums dosniai mokėjo darbas visai lengvas. Prisidegęs kitą cigaretę delninuko ekrane įvedžiau pasaulių modelis- rausvas kubelis. Kaip visada ieškant tinkle šimtai nenaudingų straipsnių. Galu gale akis užkliuvo už įdomaus straipsnio.
pasaulių modelis paslaptingas meno kūrinys ar beprotystės apraiška? 1942 metais prieš Išmintingųjų atvykimą dailininkas ir skulptorius Emilis Kovarnis dingo iš bohemos draugų akiračio. Savo santaupas jis išleido kelionėms po visą pasaulį. Jo kelionių tikslas lieka neaiškus. Bet po šių kelionių Kovarnis pradėjo dirbti prie pasaulių modelio. Jo žmonos Brigitos Kovarnės liudijimu vyras užsidarydavo rūsyje ir praleisdavo ten dienas. Tapo irzlus nustojo skustis ir sulyso. Brigita pirmoji pamatė savo vyro sukurtą gaublį kurį pavadinu keistu psichodeliniu blizgučiu. Šis gaublys nepriminė ne vienos Kovarnio ankstesnio darbo. Gaublį sudarė kristalai ir apdirbtas kaulas. Kovarnis parsivežė skeletą Brigitos liūdijimu tai buvo gyvūno kaulai. Emilio Kovarnio psichinė būklė baigus gaublį nepagerėjo. Atėjo antroji beprotystės fazė. Emilis pradėjo gaminti mechanizmą kurį vadino Raktu į išsigelbėjimą. Taip vadinamą raktą sudarė primityvus mechanizmas išmetantis atsitiktinius skaičius ir kaulinis raktas kurį pasukus mechanizmas išmesdavo skaičių kombinacijas. Brigita Kovarnė neapsikentusi išvažiavo pas tėvus grasindama Emilui skyrybomis. Kovarnis,tik nusijuokė ir sulydė mechanizmą su gaubtu. Tolimesnė istorija apaugo gandais ir mistika. bet štai keletas faktų. 1943 liepos 15 likus metams iki išmintingųjų pasirodymo Kovarnis atvyko į Bohemos vakarėlį. Ten svečių nuomone elgiasi normaliai. Bet seną Kovarnio draugą Joną Vilkauską stebino Kovarnio elgesys.
-Emilis negėrė ne lašo,nors paprastai maukdavo lyg nebūtų rytojaus. -Prisiminė seną draugą rašytojas ir literatų klubo direktorius Jonas Vilkauskas. Bet tai nebuvo vienintelis keistas dalykas tą vakarą. Vilkauskas negalėjo patikėti savo ausimis,kai Kovarnis savo naujausią darbą nusprendė parodyti savo didžiausiam kritikui ir ypač nemaloniam žmogui . Taip tas žmogus buvo Miroslavas Brainiuga. Jis išvyko su Emiliu įvertinti pasaulių modelio. Miroslavas niekada negrįžo ir išvis niekada nebekritikavo. Jį perpjauta gerkle rado ant Emilio Kovarnio rūsio grindų. Plotas apie pasaulių modelį atrodė išdegęs nors ugnies šaltinio taip ir nepavyko rasti. Kovarnis paliko raštelį, kuriame skelbė kad Braniugos mirtis buvo neišvengiama. Nors geriau Braniuga negu koks malonus žmogus... Kovarnis džiaugėsi išsigelbėjęs nuo pavojaus ir prašė saugotis išminties iš dangaus. Policija veltui ieškojo Kovarnio pėdsakų. Po metų atvyko Išmintingieji. Kai kurie radikalai interpretavo Kovarnio raštelį kaip pranašystę .Jų nuomone Kovarnis žinojo apie ateivių atvykimą ir paaukojęs Braniugą dingo iš mūsų pasaulio. Ši kvailystė sudomino daug radikalų ir mistikų. Brigita Kovarnė neapsikentusi jų laiškų ir skambučių pardavė gaublį. Gaublio kelionė verta atskiros knygos. Gaublys pabuvo įvairių sektų talismanu turtingųjų blizgučiu ir mokslininkų tyrimų objektu. Sektantas Tomas Nerkauskas nužudė merginą bandydamas nueiti pranašo Kovarnio keliu. Jo sekta Kovarnio broliai buvo sunaikinta. Tai vienas iš tų retų atveju kai Išmintingieji nuteisė mirties bausme. Nepaisant to gaublys buvo garbinamas. Bet tolimesnio kraujo praliejimo buvo išvengta. 1963 grupė mokslininkų nupirko legendinį gaublį. Mokslininkai išardė gaublį ir po ilgų tyrimų paskelbė,kad gaublys yra viso labo psichinio ligonio žaisliukas. Juo tikrai niekur neišvyksi iš šio pasaulio. Nors atrodo,kad čia gaublio istorija turi baigtis, taip neatsitiko. Mokslininkai nusprendė pasipelnyti iš gaublio. Su išmintingųjų sutikimu jie sukūrė kelias gaublio kopijas ir pardavė jas kartu su originalu. Apgaulė išaiškėjo 1971 ir prasidėjo ilgas teismų maratonas bandant išsiaiškinti kam atiteko tikrasis gaublys. Rimantas Gojus šios avantiūros autorius pripažino,kad niekas neturi tikrojo gaublio. Originalios gaublio detalės buvo panaudotos kopijoms. Taigi kiekvienas gaublio savininkas paradoksaliai turėjo tiek originalą tiek kopiją.[/SIZE][/FONT]
[/I]
Pripažinsiu perskaitęs straipsnį nežinojau juoktis ar verkti. Čia kaip tam senam anekdote tu pametei originalią kopiją ? Virmantas sustabdė automobilį. Trumpam perpasakojau jam straipsnio turinį. Jis susiraukė.
-Istorija kraupoka,bet tas senis gerai moka. Tegu pabando paaukoti žmogų ir išskris į atvirą kosmosą be skafandro. Gal jis ir pamišęs,bet negi bandys persikelti į kitą pasaulį? Manau viskas paprasčiau. Senis žino būdą kaip atskirti originalias detales nuo mėšlo kurį sukūrė mokslininkai. Manau dar užtenka Kovarnio gerbėjų kurie už gaublį suplos nemenką sumelę.
Tas skambėjo visai logiškai. Po velnių tas senis viena koja karste. Negalėjau įsivaizduoti jo pjaustančio gerkles. Bet jis juk turtingas nebe priežasties. Išlipęs iš mašinos išlipau tiesiai į sumautą liūtį kurios nepastebėjau per visą tą Kovarnio istoriją. Vienintelis dalykas kurį aiškiai įžiūrėjau buvo geltonas skėtis patraukiau link jo. Ant kelmo po minėtu skėčiu sėdėjo senutė. Ant jos kelių neperšlampame maišelyje gulėjo kaulinis raktas. Moteris galėjo gyventi Kovarnio laikais. Ji atrodė šimtametė. Nesinorėjo tuo tikėti,bet paklausiau.
-Ar jus Brigita Kovarnė?
Senutė atsiduso ir linktelėjo.
-Taip buvau Kovarnė,nors teko pakeisti keletą pavardžių ir palaidoti kelis vyrus. Tikiuosi pinigus turite pigu nebus čia tikrasis raktas. Iš oficialių šaltinių žinote,kad gaublį pardaviau. Atsižvelgiant į vėlesnes kainas per pigiai. Liepos 16 rytą grįžau namo iš labai ilgos viešnagės pas tėvus. Emilis atsiuntė laišką maldavo grįžti namo. Išgirdau apie tą vakarėlį ir,kad Emilis vėl buvo panašus į žmogų. Tikėjausi,kad atsigavo... Užėjusi į jo kabinetą radau jo laišką skirtą man. Jis aprašė,kaip nužudė tą kritiką. Pareiškė,kad jeigu noriu keliauti paskui jį į kitą pasaulį turi rasti auką ir pralieti jos kraują. Taip pat prašė neparduoti rakto. Prie laiško buvo prikabintas kitas raktas panašus į originalą. Nebloga staigmena liepos 16 rytą kai lauki,tik gero... Aš savo pažadą tesėjau saugojau tą prakeiktą raktą 53 metus. Bet po velnių man reikia pinigų norint išgyventi nors metus.

Senutė nutilo ir piktai nusispjovė į miško pusę. Išmintingieji gali prailginti žmogaus gyvenimą,tik ne už dyką. Aukok į jų fondą ir gausi skanų kaulą. Pinigai jiems neturi jokios sumautos vertės. Jie galėtų pasiimti viską ką tik nori. Bet ne jie nori,kad netobulas žemės kirminas aukotų ir įrodytų,kad yra geras pilietis. Ištiesiau čekį ir įsimečiau raktą į striukės kišenę. Tikrasis raktas niekada nebuvo panaudotas... Žibintai skrodė liūties uždangą . Po kelių valandų išlipome kruvino saulėlydžio spinduliuose. Sendaikčių krautuvėlės savininkas stovėjo krautuvėles kieme ir rūkė cigaretę. Jis vilkėjo šiltą striukę ir šypsojosi. Jo akys tviskėjo pergalės džiaugsmu. Jis suriko.
-Na ką po velnių surinkime Pasaulių Modelį. Tiek metų nepraėjo veltui. Paskui mane gerai užmokėsiu už raktą.
Senis nebe atrodė pamišęs,tik tas ne kiek neramino. Bet ir mane trumpam apėmė keistas jaudulys,kad pamatysiu tokią keistą istoriją turintį gaublį.

[Light]

Trečia dalis

Senis knisosi savo seife, o aš grožėjausi gaubliu. Mano nuomone tai buvo meno kūrinys. Kristalų blizgesys kito o spalvos ant gaublio maišėsi. Atrodo vieną minutę atpažindavau pažįstamus žemynus, o po minutės įžvelgdavau nepažįstamų vietovių žemėlapius. Netgi dulkės senio kabinete besisukančios apie gaublį nušvisdavo kristalų spalvomis ir primindavo stebuklingą aureolę. Netgi prikišęs nosį negalėjau įžiūrėti to paties vaizdo du kartus kristalai vis keisdavo rodomą aplinką. Kovarnis buvo beprotis,bet žinojo ką daro. Kokiu būdu jis perkėlė vaizdus ant kristalų? Mokslininkai,net neužsiminė apie tai. Galėjau žiūrėti ir stebėtis kiek žemėlapių atsirado iš Kovarnio fantazijos, o kiek paimta iš tikrų žemėlapių. Virmantas plekštelėjo man per petį jo rankos šiugždėjo stambūs vokai su mūsų atlyginimais. Viską galėjau įskaityti Virmanto akyse. Uždirbom nemažai, o dabar švenčiam kol išvirsim iš koto. Tik to man kažkodėl visai nesinorėjo. Senis ištraukė apdulkėjusį viskio butelį ir tarė.
- Na vyrukai išgerkime už šį unikalų artefaktą. Tiek metų teko sijoti klastočių detales,bet pagaliau turiu originalą. Gerai,kad Kovarnis paliko užrašus su visų kristalu ženklinimu. Tie užrašai kainavo lobį,bet atsipirko.
Senis užsivertė savo stiklą iki dugno aš pakartojau tą patį. Virmantas mandagiai siurbčiojo jo išgertuvės laukė kitoje vietoje ir žavios damos kompanijoje. Negalėjau pasigirti panašia laimę tai įvertinau viskio skonį. Nubraukiau dulkes nuo butelio. 1943 metų viskis buvo išlaikytas pusę amžiaus. Kovarnio artefaktui Kovarnio laikų gėrimas. Virmanto mobilus pradėjo pypsėti ir jis atsiliepęs ėmė taukšti su savo dama. Klausiausi pusę ausies,bet viena buvo aišku vakarėlis yra draugų,alaus ir panašiai. Vėl atsisukau į gaublį gal jis mane hipnotizavo,bet palikti šio dulkėmis nukloto kabineto visai nesinorėjo. Virmantas padėjęs ragelį tikino senuką,kad atsirado neatidėliotinų reikalų. Velniop tuos reikalus
.- Virmantas turi reikalų, o aš galiu ir pabūti. Tiesiog negaliu atsižiūrėti į Pasaulių Modelį.

Virmantas man metė keistą žvilgsnį,bet išėjo. Ne tas draugas, kuris aiškintų ką man daryti. Mūsų draugystė apsiribojo alaus maukimu ir neapykanta Išmintingiesiems. Senis spragtelėjo sidabriniu žiebtuvėliu su inicialais E.K. Nejaugi jis surinko viską ką tik turėjo Emilis Kovarnis. Senis išpūtė dūmų debesį jo balsas nuskambėjo liūdnai.
-Turbūt galvoji,kad man visai galvoj negerai jeigu turiu,net Kovarnio žiebtuvėlį. Bet Kovarnis man pats jį ir padovanojo. Žinai buvau gal kokių trylikos metų. Mano tėvas buvo Kovarnio pusbrolis. Nebuvo jie labai artimi,bet kažkaip tą vasarą tėvukas sugalvojo man sostinę parodyti tai ir apsistojom pas Emilį. Jau tada jis pasikeitė pašokdavo naktį ir puldavo užsirašinėti savo sapnus. Vėliau sėdėdavo virtuvėje ir skaitydavo savo raštus. Vieną naktį sėdėdamas virtuvėje parodė man gaublio piešinį. Pieštuku aišku nepavaizduosi tai ką dabar matai,bet eskizas tikrai šito gaublio. Emilis keistai į mane pažiūrėjo ir pasakė,kad jau matyt nebe susitiksim. Įbruko žiebtuvėlį ir jau kitą rytą išvyko ...

Senis užsikosėjo ir nusviedė cigaretę į peleninę. Jo žvilgsnyje aiškiai mačiau tą beviltišką ryžtą mesti rūkyti. Įsipyliau dar nežinodamas ką atsakyti į jo monologą. Man jo pagailo jis tikrai neparduos Kovarnio gaublio greičiau bankrutuos. Senukas atidžiai apžiūrėjo raktą ir įkišo jį į spyną. Raktas į išsigelbėjimą... Senukas pasuko kaulinį raktą mechanizmas sudūzgė . Niekas nepasikeitė tam skirtose laukeliuose sustingo skaičių kombinacija,bet pats gaublys neparodė jokių pasikeitimų. Senukas šyptelėjo atseit ko čia buvo galima tikėtis. Bet kitą akimirką spoksojau į revolverio vamzdį. Tą akimirka galva buvo tuščia jokių tavo gyvenimas prabėga tau prieš akis tiesiog tuštuma. Senis sudrebėjo vamzdis kryptelėjo jis išsižiojo kažką pasakyti. Kilstelėjau savo taurę ir išliejau savo viskį jam į akis. Nieko nelaukęs šokau lyg pantera link durų. Įsibėgėjęs trenkiausi į duris pradėjau tampyti rankeną. Užrakintos,kada po velnių jis jas užrakino... Instinktyviai šoktelėjau į kairę ir nusiridenau kilimu. Kulka susmigo į duris. Kabinetas buvo mažas jokios priedangos. Du stalai vienas gaubliu kitas viskiui. Abu priekyje mano pusėje tuščias kambarys. Senis nusikeikė ir nubėgo link manęs. Nusprendė pašauti iš arti. Pašokau ant kojų ir zigzagais pasileidau link jo pranėriau po senio ginklu ir tvojau jam į nosį. Šunsnukis suklupo,bet ginklo nepaleido. Sugriebiau jį už gerklės ir pradėjau smaugti. Šūvis apkurtino suklykiau iš skausmo . Iš visų jėgų vožiau jo galvą į grindis. Pamačiau kraują,bet sustoti nebegalėjau talžiau jo galvą į grindinį . Atleidęs rankas sugniaužiau kumščius pavaišinau keletą gerų smūgių. Tada vėl sugrįžo skausmas. Senis mane kliudė į koją džinsai permirko krauju. Iš biologijos vangiai prisiminiau,kad ir šlaunyje yra kažkokia arterija. Kur po velnių greitoji ir policija ? Negi nukraujuosiu pasaulyje kur kiekvienas sekamas visą parą. Pažvelgiau į senį niekas jam nebepadės. Pakaušis suskilęs snukis irgi gerai apskaldytas. Aš jį nužudžiau. Kalėjimas,perauklėjimas ar mirties bausmė? Nušlubavau prie lango jokio specialiojo būrio greitosios ir žurnalistų. Senis sugebėjo išvengti stebėjimo. Apgauti Išmintingųjų stebėjimo sistemą. Nutvilkė karštis nejaugi... Gaublys sukosi vis greičiau sukosi ir sukdamasis skleidė karštį. Ant gretimos sienos tviskėjo žemėlapių linijos. Iš pradžių Žemę primenanti planeta tada pusmėnulio formos žemynas. Galiausiai žemėlapis pavirto į paveikslą dviejų aukštų namas pamiškėje prie nedidelio ežero. Antro aukšto lange degė šviesa pro atvirą langą galėjau įžvelgti odinę sofą ir dvi cigaretes ant palangės. Nekilo abejonių,kad tai realus to pasaulio kadras sustabdytas gaublio savininkui. Reikėjo bėgti apsivyniojęs rankas megztiniu griebiau gaublį ir šokau į paveikslą... Karštį dar spėjau pajusti gaublys degino,net per medžiagą... Trenkiausi galvą į smėlį. Megztinis užsiliepsnojo ir teko jį sviesti ant žemės kartu su gaubliu. Kaukdamas įmerkiau rankas į ežero vandenį. Plaštakos priminė rudai rusvas pirštines. Koja vis dar kraujavo. Reikėjo eiti link namo. Atsisukęs pamačiau namo savininką rankose jis laikė nedidelį kirvuką,bet atrodo pamiršo ką ketino daryti. Neišlaikęs griuvau tiesiai jam po kojomis. Kirvuko savininkui tereikėjo užsimoti. Vyrukas suriko.
-Iš kur tu čia po velnių atsiradai ? Apsauga gi puiki trys specialistai tikrino...
Išgirdau lojimą ir kojų trepsėjimą. Šnekam ta pačia kalba ? Namo savininkas pasilenkė ir ištraukė mane iš vandens. Kažkas suriko tą patį klausimą.
-Iš kur jis po velnių atsirado? Šuva nieko nepajuto, apsauga, tyli sargyba nieko nematė.
Namo savininkas nusikeikė ir persimetė mane per petį tada stojo tamsa.

[Tryer]

Gal visai ir nieko, bet siulyciau paciam perskaityt teksta dar pora kartu. Yra klaidu, tiek stiliaus, tiek gramatiniu. Yra ir wtf momentu "Kojos išnešė į lauką drebančios kojos".

[Light]

Naujas kūrinukas požemis.... Išmintingas pasaulis irgi niekur nedings.

Požemis


Įkyrus zyzimas erzino ir budino iš saldaus miego. Prireikė laiko,kad suvokčiau,kad tai mano durų skambutis. Niūriai pažvelgiau į tuščią viskio butelį. Sergu manęs nėra namie... Mobilusis užgiedojo Bacho melodija. Vėl pratisai subirbė durų skambutis. Niūrinėdamas nuėjau prie durų. Mažai kas žino kur gyvenu. Už durų stovėjo Gabija. Gabijos mėgstamiausia spalva buvo juoda. Gal dėl to ji pamėgo gotų stilių? O gal mėgo gotų stilių ir dėl to pamėgo juodą? Gerai,kad ji nenaudojo makiažo odai balinti kaip kurie kiti jos bendraminčiai. Vaizdelis primindavo suplyšusį juodą miltų maišą.... Jos smaragdinės akys turėjo linksmą kibirkštį ir nuo pirmos pažinties dienos žinojau nuobodu nebus. Gabija įbruko man plastikinį maišą ir atsisėdo prie virtuvinio stalo. Maiše radau kumpio,dešros,bandelių ir svarbiausia tamsaus alaus. Gabija kostelėjo.
-Daliau tu bent žinai, kad šiandien antradienis? Šiandien rašome anglų testą. Teks išversti vieną laišką ir pagal duotus nurodymus parašyti kitą. Maniau kartu geriau susitvarkysime. Dvi savaites peršalimą viskiu gydai. Gal jau gana?
Bjaurus galvos skausmas sufleravo,kad tikrai jau gana. Linktelėjau ir pradėjau tepti sumuštinius kalbėti nesinori,jeigu liežuvis lyg švitrinis popierius. Dirstelėjau į virtuvinį laikrodį beveik šešios. Skubos tvarka nugrandžiau trijų dienų barzdą ir palindau po dušu. Susisupęs į seną chalatą grįžau prie stalo. Metinė arbata jau garavo ir suteikė mano bjauriai virtuvei truputi jaukumo. Gabija atsiduso ir vėl prabilo.
-Žinai paskutiniu metu keisti dalykai dedasi. Toks jausmas,kad nemažai žmonių mokykloje praturtėjo. Naujos mašinos,papuošalai ir panašiai. O paklausti iš kur pinigai,tik kažką mykia. Apskritai daug keistų įvykių. Martinaitis vidury informatikos pamokos apkurto. Kaip gali žmogus taip ir imti ir apkursti? Ne pensininkas gi. Jonas kurį troliu visi vadindavo pakabino Viktoriją. Jono spuogai dingo be pėdsako ir dantys primena žmogaus,o ne bebro. Iš kur tiek laimės visiems a ?

Martinaičio apkurtimas menka laimė,bet kai kurie mokiniai tikrai turi kuo pasidžiaugti,dar ne tokių dalykų jam linkėdavo po informatikos testų... Atsikrenkščiau vėl jutau savo liežuvį.
.-Velnias tiek visko praleidau. Matyt daug kas verslą kokį suka nelabai legalų kitaip praturtėjimo negaliu paaiškinti. Martinaičio klausa matyt jau anksčiau buvo nusilpusi,o per pamoką jai atėjo galas. Dėl Jono tai yra juk dermatologų,odontologų ir kitų specialistų kurie už pinigus visas dievo klaidas ištaisys.

Gabija dėbtelėjo į mane žvilgsniu sėsk už logišką paaiškinimą du ir atsikando sumuštinio. Ramiai baigėm arbatą ir dar spėjome į autobusą. Gabija snaudė,o aš susimąsčiau už kokius gerus darbus mano gyvenime ji atsirado ir rūpinasi,kad nepragerčiau smegenų. Ji gera draugė aš sugebu tai įvertinti. Bet ar taip turėtų būti? Juk ji graži,protinga galėčiau ją mylėti,bet pažįstami esame jau metus ir nieko neįvyko. Gal jau ir per vėlu? Autobusas sustojo stumdydamiesi išlipome ir patraukėme link kolegijos. Akys užkliuvo už juodo Porsche turbo 911 automobilio. Iš jo išlipo Jonas vesdamasis už rankelės Viktoriją. Viktorija atrodė laiminga,o Jono dantys pasiekė aktorinį baltumą. Sienos prieš šiuos dantis atrodydavo pilkos... Taip kažkas čia įvyko ir Gabija nepasiduos kol visko neišsiaiškins...
Man nepažįstamas anglų mokytojas išdalino testus. Intuicija sakė,kad senasis anglų mokytojas Kazlauskas pateko į bėdą. Bet laiko apie tai tai galvoti nebuvo teko užsiimti vertimu ir laiško rašymu...

Išėjau iš klasės skaudančia galva sugraibiau žiebtuvėlį ir tuščią pakelį. Velniava vienintelis žmogus kieme Jonas
-Jonai gal turi cigaretę? Rytoj atiduosiu pažadu nepašykštėk.

Jonas ištiesė man savo pakelį,gal vis dėl prisiminė,kad troliu aš jo nevadinau. Rūkėme tylėdami,kol Jonas nepridegė man dar vienos cigaretės ir prabilo.
-Turbūt pastebėjai mano automobilį pinigų man netrūksta o visų jų šaltinis šitoje kolegijoje. Pasišnekėk su nauju direktoriumi jis padės gauti ko,tik panorėsi. Jis taip pat gali suvesti sąskaitas su priešais va todėl Martinaitis apkurto,o Kazlauskas dingo be žinios.
-O tai pinigai už dyką? Negi nieko daryti nereikia?

Jonas nuėjo nieko neatsakęs link savo automobilio ir išvažiavo. Čia ką pokštas ar vis dėl to? Kokiu būdu naujasis direktorius apkurtino Martinaitį? Negalėjau įsivaizduoti direktoriaus pilančio nuodų Martinaičiui į ausį. Absurdas,bet turim naujus brangius automobilius,pinigus ir du mokytojus kurie nebe-sugrįš. Kam gi nusikalto Kazlauskas? Gabija nervingai žygiavo į kiemą jos lupų kamputyje jau smilko cigaretė. Išpūtusi dūmus ji pradėjo pasakoti.

-Viktorija man papasakojo,kad paprašė direktoriaus apkurtinti Martinaitį ir jis apkurtino. Paprašė pinigų ir gavo. Trumpai tariant direktoriui liepus man panorėjus. Nesąmonių nesąmonė,bet faktas daug kas praturtėjo,o Martinaitis kurčias.- Gabija nusviedė cigaretę ir pasižiūrėjo į mane lyg turėčiau visus atsakymus.
-Jonas man irgi pasakojo,kad jo pinigų šaltinis direktorius. Pasiūlė man ten nueiti ir gausiu ko noriu iš stebuklingo direktoriaus. Kazlauskas irgi dingo su direktoriaus pagalba jei tikėsime Jonu. Kvaila būtų ten eiti,dar patys dingsime.

Gabija linktelėjo ir išlėkė namo. Aš ją pristabdžiau,bet neilgam. Per daug gundanti istorija,net ir didžiausias skeptikas sutiks,kad kažkas čia negerai. Gabija nori pabūti detektyve jos teisė. Pažiūrėjęs į laikrodį pastebėjau,kad jau pusvalandį vėluoju į ispanų kalbos pamoką Liko viena išeitis traukti link Gluosnio...

Gluosnis buvo jaukus baras gluosnių paunksnėje. Čia visada grojo tas pats džiazas kitos muzikos savininkas nepripažino. Jonas prieš pusę metų paprašė groti roką ir buvo išvytas savininko su šluota. Smagus prisiminimas,gal ir gerai,kad baro savininkas buvo keistokas čia bent vaizdo negadino kolegijos snukiai. Šypsodamasis atsisėdau savo įprastoje vietoje. Savininkas profesionaliu žvilgsniu įvertino mano būklę ir atnešė nuostabų pusantro litro bokalą šalto,tamsaus alaus. M hmm gyvybės eliksyras... Kazlausko gal jau nebėra tarp gyvųjų. Gal pranešti policijai? Gaudykite direktorių žudiką dovanojantį automobilius... Policijos neįtikinsi,bet aš imsiuosi veiksmų. Gabija įplaukė link juodas debesis ir užsisakė kavos. Apsidairiusi iš palto kišenės ištraukė tris daiktus pipirinių dujų balionėlį,kastetą ir diktafoną. Savininkas dėkui dievui šnekėjosi su vyruku prie baro odine striuke. Pasišnekėti su direktoriumi ir taip galima... Gabija šyptelėjo.

-Žinau,ką galvoji,bet mes tiesiog įrašinėsime pokalbį,kad turėtume įrodymų policijai. Na,o jeigu direktorius mus puls tada galės paragauti dujų ir metalo.
Manyje liko dar šiek tiek skepticizmo.
-Gabija,o jeigu čia pokštas? Martinaitis apsimeta kurčiu,Kazlauskas kikena namie...
-O pinigai ir brangūs automobiliai? Kokia šito pokšto prasmė? Nematau čia jokio humoro. Mūsų naujasis direktorius yra pamišėlis užkrečiantis savo beprotybe kitus. Jis apkurtino Martinaitį vien dėl,kad Viktorija to paprašė. Turime jį sustabdyti...

Gabija visada mane lengvai įtikindavo. Naujasis direktorius praplikęs senis nutrintu kostiumu ir raginiais akiniais aš su juo susitvarkysiu. Pasilikome bare dar pora valandų. Direktoriaus dėka praturtėję mokiniai gali atlėkti jo gelbėti. Mokyklos teritorija turi likti tuščia...

Įėjome nesibeldę direktorius šiltai nusišypsojo.
-Jonas minėjo,kad ateisite. Galiu pasiūlyti daug. Grožio,pinigų,priešų sunaikinimą,sėkmę meilėje. Už tam tikrą kainą,netgi viską iš karto.

Pasakok toliau senuk tiesiai į kamerą sau kelius tiesi. Gabija taip pat nusišypsojo.
-Mane domintų priešų sunaikinimas. Kaip suprantu Martinaitis ir Kazlauskas jūsų darbo vaisiai?

Direktorius atsiduso ir nusivalė akinius.
-Na mano,nors sunaikinimu to dar nepavadinsi. Martinaitį apkurtinau,toks buvo prašymas. Mano nuomone jis nusipelno blogesnių dalykų. Kazlauską išsiunčiau į Malaiziją aišku vienomis šlepetėmis. Prašymas buvo nusiųst kur toliau,kad netrukdytų.
Na greičiau į psichiatrinę... Bet jeigu jau pradėjom.
-Na norėčiau pamatyti tuos pinigus. Jokių priešų paatostogauti į Malaiziją nenorėčiau perkelt. Gal taip lagaminėlį pinigų?
Direktorius dar labiau išsišiepė.
-Aš suprantu šios kartos požiūrį. Technologijos pasaulis už lango. Iš kur čia stebuklingai atsiras pinigų ir priešai? Bet aš ne beprotis. Pinigai atsiras už vieno dviejų trijų...

Jis spragtelėjo pirštais ir ant stalo gulėjo lagaminėlis pilnas stambių kupiūrų. Pinigai atrodė tikri ir jis juos ištraukė ne iš seifo. Jie atsirado lyg iš niekur. Gabija tarsi suakmenėjo. Direktorius linktelėjo patenkintas jos reakcija.
-Pinigai patys tikriausi. Kitos mano siūlomas paslaugos irgi. Jeigu jums dar neaišku čia buvo vadovėlinis magijos pavyzdys. Mano magija tai talentas turimas nuo gimimo. Todėl man nereikia burtų lazdelės,apeigų ar dar ko nors. Mano paslaugos turi vieną kainą. Tai žmogaus kraujo dozės. Nedidelis kiekis kartą per savaitę. Aš nesu vampyras,todėl neįsivaizduokite visko siaubingai. Ši kolegija pilna kraujo donorų visi gyvi ir laimingesni.

Direktorius nusiėmė akinius jo akyse sužibo žalsvos liepsnelės. Juose mačiau viską ką galiu turėti pinigus, Gabiją,sėkmę ir viską ką tik galiu įsivaizduoti. Papurčiau galvą ir iliuzija dingo. Gabijos veide švietė šypsena... Direktorius nusijuokė.
-Na manau įrodymų pakaks. Aš trumpam išeisiu,o jūs pasitarkite. Kastetą galite padėti ant stalo jis,tik plešia jums kišenę Daliau...

Patirties parduoti savo paslaugas jis turėjo. Bet jo reklama,dar ne viskas.

[Light]

Antra dalis

Gabija pamatė kažką ko tikrai norėjo. Aiškiai įskaičiau tai jos akyse.
-Gabija mes nebūsime jo kraujo bankai. Jis iškreips mūsų norus į blogą. Mūsų direktorius yra džinas. Rytų mitologijoje jie dažnai kenkia žmonėms negali juo pasitikėti....
Gabija atsiduso ir šyptelėjo,
-Džinai dar skirstomi į gerus,blogus ir neutralius. Tik kiek tuose mitologiniuose prietaruose tiesos? Šitą džiną laikyti geru būtų kvaila. Jis nepriims neigiamo atsakymo...

Apsisukau ant kulno ir patraukiau durų rankeną. Žinoma užrakinta vien įtikinėjimo menu jis nepasitiki. Atsivėdėjęs smogiau kastetu ir nepalikau ant durų nė menkiausio įbrėžimo. Po velnių mes kaip paršai skerdykloje... Gabija atrodė rami ji matyt jau susitaikė,kad teks sutikti su sandėriu. Nejaugi negalime pasipriešinti? Mintimis grįžau į praeitus naujuosius su pusbroliu jau įkaušę žiūrėjome kažkokį serialą pagrindinis veikėjas medžiojo džiną. Džinui nudėti reikėjo sidabrinio peilio... Gabijos sidabriniai auskarai tviskėjo prieblandoje. O juose turėjo būti,bent 80 procentų sidabro.
-Tikiuosi tavo auskarai tikri turiu planą....

Direktorius išniro iš niekur ir atsisėdo už stalo . Jis vis dar šypsojosi savo pardavėjo šypsena. Dieve švenčiausias,kad jis tik nepastebėtų,kad Gabija nusiėmė auskarus ...
-Mes sutinkame su pasiūlymu. Pradžiai persikelkime į naktinį klubą Sfera,kuris žinoma nuo šiol priklauso man. O jau ten malonioje aplinkoje išvardysime visą kitą ir paaukosime kraujo...
Direktorius papurtė galvą.
-Kraują aukosi čia ir dabar. Čia ne valgykla kur moki baigęs valgyt. O jau po išankstinio apmokėjimo keliausim,kur,tik nori. Į tavo klubą ar į nuosavą salą.
Tiek iš to mano plano.... Atsiraitojau rankovę dešinioji ranka išdavikiškai drebėjo,o kairioji spaudė auskarą. Na džine išsižiok ir galvok,kad aš nuosavo kraujo šlykščiuosi,kad esu bailys. Direktoriaus akys sužibo žaliomis liepsnelėmis. Į paviršių išlindo jo tikroji šypsena sudaryta iš aštrių,kaip durklai iltinių dantų juodi žvėries nagai žaismingai pradrėskė man odą. Džinas sudrebėjo,kaip narkomanas,kuris žino kokia palaima jo laukia. Jis išsižiojo ir iškišo šunišką liežuvį norėdamas nulaižyti kraują... Vienu staigiu judėsiu užmečiau auskarą jam ant liežuvio. Įvyko staigi cheminė reakcija. Džino liežuvis sprogo liežuvio liekanos aptaškė man veidą, Atšokau į šalį prie Gabijos ji man padavė antrąjį auskarą kuris buvo prisegtas prie mano batraiščių. Sukau šitą improvizuotą rimbą virš galvos. Džinas urgzdamas spjaudėsi krauju. Gabija suriko.
-Atrakink duris arba kitu auskaru gausi į kaktą.
Džinas,tik suurgzgė ir šoko į priekį. Užsimojau ir džinas atšoko apversdamas stalą. Džinas susigūžė už nuversto stalo. Kabinetas mažas kitas mano kirtis gali būti taiklus jam teks pasiduoti.

-Atrakink duris ir mes išeisime...

Džinas atsistojo rankoje laikydamas Tek-9 pistoletą. Teko girdėti,kad šis pistoletas iššauna devynias kulkas per sekundę ... Kulkų kruša nubloškė prie sienos,dar spėjau perversti Gabiją ir uždengti ją savo kūnu... Šūviai skardėjo mažame kabinete,bet džinas šaudė į kitą pusę. Vyrukas odine striuke vikriai išsisukinėjo nuo kulkų ir taikėsi nukirsdinti džiną sidabriniu kardu... Gabija mane nutempė prie durų jos buvo atviros...
Kažkokio stebuklo dėka mane kliudė,tik į koją. Keikdamasis nušlubavau prie stotelėskur,nors vieną kartą laiku atvažiavo autobusas... Gabija rėkė.,kad man reikia į ligoninę,bet pasakoti,kad mane pašovė džinas man nesinorėjo. Keisčiausia,kad skausmas slopo ir kankino bjaurus troškulys. Jau gana lengvai užlipau laiptais ir atrakinau buto duris. Ant virtuvinio stalo stovėjo nugerti arbatos puodeliai ir galėjai pagalvoti,kad šiandien normali diena.... Šaldytuve sugraibiau butelį vandens Gabija meistravo man tvarstį iš sukarpytos paklodės. Kraujavimas mažėjo ir tvarstis,net nepersigėrė. Išverčiau virtuvės stalčius tarp surūdijusių šaukšteliu radau sidabrinį peilį. Tiksliau pasidabruotą peiliuką sviestui....

Erikas keikdamasis valėsi striukę aptaškytą džino krauju ir viduriais. Erikas mėgo savo darbą jo dėka nieko apie Požemį nežinantis žmogus netapdavo Požemio gyventojų auka. Erikas jausdavosi puikiai išgelbėjęs žmogų nuo maistinio galvijo likimo. Jį visada pakylėdavo žmonių padėkos na ir kas,kad jiems vėliau tekdavo pravalyti atmintį. Šį kartą dėkojančių žmonių išvis nebuvo,o sidabrinis kardas pasiskolintas iš Tomo suskilo į gabalėlius. Erikas liūdnai atsidusęs išsitraukė mobilų ir surinko Tomo numerį.
-Tomai nepyk,bet iš tavo kardo nelabai kas liko. Aš pabandysiu sukurti tau naują kardą. Turiu vadovėliams apie džinus naują tiesą sąlytis tarp džino ir sidabro baigiasi sprogimu. Batai pilni kraujo visur džino faršas. Du liudininkai pabėgo iš įvykio vietos. Ant grindų metėsi diktafonas iš pokalbio sužinojau,kad džinas turėjo nemažai klientų. Kažkur Malaizijoje klajoja anglų mokytojas Kazlauskas ir kitas mokytojas buvo apkurtintas.
Tomas suniurzgė.
-Su tavimi visada tas pats,tik paduok kokį ginklą ir iš jo mažai kas lieka. Tu bent žinai,kaip sunkų rasti kalvį šiais laikais? Visi,tik ir kuria daiktus iš savo fantazijos,bet tokius daiktus lengva sunaikinti. Kokia man nauda iš tokio kardo? Paskambinsiu į Malaizijos požemį tikiuosi jie dar ras tą vargšą mokytoją gyvą. Būk atsargus dėl tų liudininkų,jeigu jie pabėgo iš džino sukurtos erdvės matyt turi slaptų talentų...
Tomas visada numesdavo ragelį be jokių atsisveikinimų. Erikas primerkė kambarys nušvito ryškiausiomis spalvomis. Emocijų per praeitą valandą čia pakako. Erikas įsiminė auras. Miestas nemažas,bet gal kas matė.. Su paieškomis pagal auras grynas vargas. Pirmiausia auras teks perpasakoti dailininkui,kuris visada girtas ir prašo aiškiau apibūdinti,o kol jo paveiksliukai pasieks reikiamus Požemio darbuotojus. Erikas vėl atsiduso ir paskambino dailininkui...

Mano butas skambėjo nuo baladojimo ir kaimyno riksmų. Išgėręs kaimynas vėl šėliojo ir kadangi mes kartu esame išgėrę butelį taip lengvai nepasiduos... Atidariau duris Jurgis Sakalauskas po manęs antras penkiaaukščio alkoholikas atrodė įtartinai blaivus ir išsigandęs, Jis sušnibždėjo.
-Daliau aš neišprotėjau ir bandau mesti gerti,bet tokie dalykai dedasi. Iš pradžių vanduo ėmė per lubas bėgti. Iš kur tas sumautas vanduo? Penktame aukšte gyvenu nieko virš manęs nėra. Sakysi stogas kiauras,bet lauke gi nelyja. Vanduo dar vanduo,o po to ėmė bėgti pienas. Jeigu netiki pats ateik pasižiūrėti jau semia grindis.
-Jurgi,jeigu tu kvailioji gausi į ausį. Aš neturiu nuotaikos kvailiems pokštas. Todėl dėl tavo pačio sveikatos tikiuosi,kad ten pienas kliokia kriokliais.
-Daliau aš tau prisiekiu visais šventais. O kas kojai atsitiko?
-Kojas skusdamasis įsipjoviau.

Šiandien sužinojau,kad egzistuoja džinai,bet per lubas bėgantis pienas ne magijos,o sutrikusios psichikos padarinys. Gabija būtų krizenusi,bet po džino bėgantis per lubas pienas atrodo visai įmanomas dalykas. Sustojau Jurgio svetainėje grindys buvo šlapios nuo pieno. O per lubas bėgo pieno srovė sukurdama su-realistišką pieno reklamą. Beprotybė šiandien nenorėjo baigtis. Gabija niūriai šypsojosi. Vis dar tikėdamas logika išėjau į laiptinę išgriebiau kopėčias ant stogo. Deja ant stogo nebuvo jokių darbininkų urbinančių stoge skyles ir pilančių pieną į Jurgio butą .Jurgis verkdamas susmuko laiptinėje... Gabija sušnibždėjo.
-Gal aš išprotėjau,bet matau žalsvas duris galėčiau prisiekti,kad jų anksčiau čia nebuvo.

Durų ten negalėjo būti,bet jos buvo, Žalsvos senos durys laiptinei iš suskilinėjusio seno medžio. Sugriebiau rankeną tikėdamasis,kad miražas dings. Deja laikiau paprasčiausią durų rankeną. Jurgis toliau žliumbė ir nusprendžiau keistomis durimis jo nebegąsdinti. Paspaudžiau durų rankeną ir durys atsivėrė Laiptine to vadinti liežuvis neapsivertė. Sienas dengė spalvotos freskos vaizduojančias moteris šokančias mėnesienoje. Kituose freskose tos pačios moterys buriavosi prie didelio katilo. Vazonuose augo įvairios gėlės Nors už lango jau buvo vakaras gėles apšvietė saulė. Šis skoningai įrengtas koridorius vedė prie vienintelių ąžuolinių durų. Gabija paspaudė varinį durų skambutį,man,net nespėjus prasižioti Skambutis sugrojo džiazo melodiją( tikrai maloniau,nei mano zyziantis skambutis) Duris atidarė raudonplaukė mergina vilkintį rožinį chalatą avinti minkštas šlepetes. Vienoje rankoje ji laikė apelsinų sulčių butelį kitoje knygą. Gabija suriko.
-Jūs užpylėte Jurgio butą. Pianinas pilnas pieno grindys šlapios. Ką jus čia po velnių išdarinėjate?

Mergina išraudo ir išmetė knygą. Ironiška,bet romanas fantastinis. O ką gi merginoms iš paralelinių laiptinių dar daugiau skaitys? Mergina pakėlė knygą ir pradėjo atsiprašinėti.
-Na nepykite užėjo man noras pajuokauti. Tai išbūriau šiek tiek pieno. Nežinojau,kad Jurgis turi draugų,kurie na sugeba matyti duris į šeštą aukštą. Aš vardu Tesa mano sritis architektūra . Na užeikite nėra ko pyktis dėl pralieto pieno.
Tesa nusišypsojo tikėdamasi humoru pralaužti ledus. Nesulaukusi iš mūsų jokios reakcijos vėl nuraudo ir grįžo į butą. Gabija ramiausiai nusekė paskui. Puolimas geriausia gynyba. Bet ką mes tuo puolimu bandome pasiekti? Tesos butas pasirodė milžiniškas,net jeigu ji viena užėmė visą aukštą vietos buvo per daug. Grindys buvo ištiestos kailiais. Visur dominavo oranžinė spalva. Pabandykim išgauti informacijos.
-Tesa kaip jus čia tiek vietos turite? Mano vardus Dalius gyvenu ketvirtajame aukšte.
Tesa prisimerkė ir lyg susimąstė... Gabija metė man žudantį žvilgsnį. Tesa gūžtelėjo.
-Jeigu nestudijavote architektūros sunku paaiškinti. Triukai su matmenimis matote kiekvieną patalpą galima ištempti iki tam tikros ribos. Gyvenate žmonių aukšte? Neverta taip taupyti. Galiu jūsų butą perkelti į šį aukštą. Bet šeštadienį apie verslą nesinori,geriau išgerkime kokteilių.

Tesa įpylė mums pieno kokteilių. Susėdome ant oranžinės spalvos sofos. Siurbčiojome tyloje ir aš džiaugiausi,kad Tesa nepaklausė mano profesijos arba kodėl du metus gyvenu šitame daugiabutyje ir ne karto neužėjau į svečius... Gabija šyptelėjo ir tarė.
-Pamiršau prisistatyti aš Gabija. Toks siutas paėmė dėl to pieno. Tas pieno krioklys pats dings po kurio laiko? Ar yra naujienų apie džiną? Matote Dalių sužeidė į koją tas velnio džinas.
Tesa vos nepaspringo kokteiliu ir nubraižė ore kažkokį ženklą. Tada vėl nuraudo ir prakalbo.

-Velnias visai pamiršau apie pieną. Bet dabar krioklys panaikintas ir jovalo ant grindų irgi neliks. Deja bute neradau pianino matyt susipynė liežuvis. Džinas jau negyvas nuo Eriko nepabėgsi. Gaila,tik du liudininkai prapuolė. Gal jau kitame mieste iš baimės slepiasi? O gal sėdi mano bute ir galvoja,kad aš visiška kvaiša?
Tesa nusišypsojo ir pajutau,kad negaliu pajudinti ne piršto. Tesa prisidegė cigaretę ir nusijuokė. Tada sugraibė mobilų ir surinko numerį.
-Erikai čia vienas iš tų atvejų kai darbe būtum daugiau nuveikęs eidamas namo. Tavo liudininkai sėdi pas mane ant sofos. Vardus,netgi žinau Dalius ir Gabija. Dalius kreatoninio tipo magas. Iš Gabijos kada nors išeis ragana,bet vaidyba tikrasis jos talentas.
Tesa atitraukė ragelį nuo ausies,nes Erikas pratrūko keiksmų lavina... Tesa nusikvatojo ir padėjo ragelį. Tesa pažvelgė į mus niūriu žvilgsniu.
- Nuimsiu paralyžių ir galėsite judėti. bet nepulkit bėgti. Aš blogo nelinkiu. Pats laikas jums papasakoti apie Požemį ir visa kita.

[gizmou]

pozemiai man patiko labiau dar yra klaidu
lauksiu tesinio

[Light]

Trečia dalis

Džinai, burtai, slapti aukštai gana beprotiška. Bet aiškinti, kad aš magas visiškas absurdas. Sunkiai pajudinau liežuvį, bet pradėjau gintis:
- Tesa aš ne magas. Aš neturiu jokių ypatingų sugebėjimų. Aš kamuoliniais žaibais priešų nesvilinu....
Tesa į mane pažiūrėjo, lyg būčiau leptelėjęs visišką nesąmonę. Na kamuolinių žaibų svaidyti aš nemoku, bet duris pamačiau. Visus metus nemačiau, o šiandien pamačiau. Kulkos iš automatinio pistoleto nepakirto, koja savaime užgijo... Tesa atsiduso:
-Na va manau pats susiprotėjai. Žmonės džinui pasipriešinti negali. Jis tuoj pat juos apžavi. Tu gali įleisti profesionalų kareivį su automatu ir apkaba sidabriniu kulkų ne velnio jis nepadarys. Žmonių žaizdos savaime nedingsta ir kulkos nuo jų neatšoka. Tave nusviedė į sieną, nes prisidengei skydu, deja nelabai vykusiu tai gavai kulką į koją. Gabija streso akimirką sugebėjo pralaužti džino apsauginį burtą ir atidarė duris. Dabar giliai įkvėpkite ir apmąstykite naujas perspektyvas...

Tesa viską žinojo, Gabijos vaidyba jos nesuklaidino ne minutei... Erikas raportavo jai apie įvykius kolegijoje, o du dingę liudininkai įžengė pro jos buto duris. Pašėlusi sėkmė o, gal likimas? Velnias žino kokios perspektyvos laukia. Gabija atrodė sutrikusi, bet jos veide žaidė šypsenėlė ji kažką planavo.... Tesa atsikrenkštė:
- Na va po truputi įpraskite prie fakto, kad nesate paprasti žmonės. Pradėsiu nuo to iš, kur atsirado magai, raganos, metamorfai ir visa kita. Tiksli data aišku nežinoma, bet vienas druidas atvėrė vartus į kitą pasaulį. Mes vadiname jį „Magijos Lopšiu“. Atvėrė ir žengė pro juos. Naujame pasaulyje toli nenuėjo vietinė sargyba suėmė ir nuvedė druidą pas Amėją tų apylinkių valdovę. Amėja buvo labai galinga ragana ji lengvai perskaitė druido mintis. Tik iš to nebuvo jokios naudos druidas ne pats nežinojo, kaip atvėrė vartus. Tada prasidėjo eksperimentai tą senyvą druidą ištyrė visais įmanomais būdais, bet jokių ypatingų talentų nerado. Vieta kur senukas atvyko buvo pažymėta milžinišku rieduliu. Daug, kas bandė persikelti pas mus, bet be jokių rezultatų.... Laikas bėgo druidas numirė nuo senatvės. Tada prasidėjo karas Amėja vedė vakarinių žemių kariuomenes prieš galingą magą kurio vardas deja nežinomas. Amėją sutriuškino armijas paleido pelenais. Deja tuo karas nesibaigė. Magas galutinai išprotėjo ir ėmė naikinti dėl pačio naikinimo. Amėja, bijojo, kad jis nepaliks nieko gyvo... Ji nusileido į senovinį labirintą kuriame buvo paslėptas „Prakeiktasis Kardas“. Tai ne šiaip ginklas, o labai galingas artefaktas. Įrodžiusi, kad yra verta kardo galios Amėja stojo su magu į dvikovą. Kovos eiga aprašyta įvairiuose knygose ir tie aprašymai labai skiriasi, bet nesigilinant Amėja nugalėjo. Turim keletą versijų kas įvyko po to. Labiausiai paplitusioje versijoje mago šmėkla toliau žudo ir naikina. Niekas negali sutramdyti šmėklos ir Amėja pasinaudodama kardo galia perkelia visus išgyvenusius į mūsų žemelę motulę. Kitoje versijoje magas prieš mirdamas ištaria prakeikimą ir po pasaulį pasklinda maras. Amėja perkelia visus... Trečia versija nelabai populiari. Magas tiesiog miršta. Išgyvenusieji pasidalina į dvi stovyklas ir sukelia dar vieną karą. Amėja perkelia saviškius į taikų pasaulį... Kaip ten bebūtų mūsiškiai atvyko ir pasklido po pasaulį. Magija, dar buvo priimtina. Geležies amžius, tik prasidėjo. Druidai mums padėjo įsikurti, nes troško mūsų žinių apie magiją. .. Deja laikui bėgant krikščionybei stiprėjant plinta nuomonė, kad, bet kokia magija gaunama iš demonų. Prasideda raganų deginimai. Paprastų žmonių ant laužų žuvo daugiau nei mūsiškių, bet tai aiškus ženklas, kad mūsų egzistavimas turi būti pamirštas. Sukuriamas slėptuvių tinklas, nauji įstatymai. Visa tai pavadinama Požemiu. Planas paprastas palaukti, kol žmonės mus pamirš. Čia mums pakiša koją klaidinga nuomonė, kad magų ir žmonių palikuonys neturės jokių ypatingų sugebėjimų. Slapti talentai iššoka netikėtai, kaip velnias iš tabakinės. Na manau esmę supratot tūkstantmečių istorijos per vakarą nepapasakosi...

Tesa šypteli ir prisidega cigaretę. Neklausęs pasimu jos pakelį ir išpurtau dvi cigaretes. Sunku pasakyti ar žiebtuvėlis sugedęs ar mano rankos per daug dreba, bet negaliu pridegti ne vienos cigaretės. Na jeigu galiu prisidengti nuo kulkų... Įsistebeiliju į cigaretę, tik menkos kibirkšties... Pajuntu lengvą dilgtelėjimą pirštų galiukuose. Šypsodamasis pridegu abi cigaretes mėlyna liepsnele trykštančia nuo rodomojo piršto. Gabija juokdamasi man paploja. Porą minučių visi tiesiog rūkome tai galima pavadinti malonia tyla. Ką gi vis dėl to magai veikia? Tiesiog slepiasi ir laukia. Kuria planus, kaip sugrįžti į viešumą? Ruošiasi karui prieš žmones? Tesa trumpam dingsta virtuvę ir sugrįžta su apsamanojusiu ąsočiu. Skystis viduje tikrai ne vynas, nebent būna žalio vyno... Tesa iškilmingu balsu taria:
- Ritualinis gėrimas pagamintas pagal receptą kilusį, dar iš „Magijos Lopšio“. Šio gėrimo duodavo vaikams pasirodžius pirmiems magiškiems sugebėjimams. Perspėju, kad haliucinacijos ir mieguistumas įprastas šalutinis poveikis. Bet jis padeda atskleisti talentus visu šimtu procentų. Tai gi gerkite nedvejodami.
Gabija drąsiai išgeria pilną taurę vienu mauku ir nusipurto:
-Skonis klaikus, o aš maniau, kad nėra šlykštesnio gėrimo už burokėlių sultis.
Na ką gi mano eilė... Porą kartų įkvepiu ir atsargiai gurkštelėju. Mano skonio nervai pasiruošę blogiausiam tikrai nustemba. Šis gėrimas lengvai šildo, lyg geras viskis. Skonis primena vyšnių sultis, bet kitą akimirką stiprią kavą. Skonių paletė stebina ir taurė jau tuščia. Kiekvienam gėrimo skonis kitoks? Ką tai galėtų reikšti? Mintys blanksta, akys sunkėja žiovaudamas susiraitau ant sofos. Gabija tyliai šnekasi, tik su jai matomu pašnekovu. Nuostabus gėrimas....

Žadintuvas čirškia klaikiu skambėsiu. Keikdamasis nuspaudžiu reikiamą mygtuką. Galvoje kirba neaiški mintis, kad manęs kažkur laukia. Įkyrus skambutis išblaško šitą miglotą mintį. Atidarau duris- Gabija atrodo nuostabiai. Jos ilgi juodi plaukai krenta ant nuogų pečių ir paryškina dailią raudoną suknelę. Gabija mėgsta, tik juodą? Neturiu laiko abejoti Gabija man primena, kad žmonės jau susirinko galerijoje. Trūksta, tik manęs dailininko parodos kaltininko. Skubėdamas išlekiu į lauką ir įsėdu į automoblį. Pala aš vairuoju juodą Mersedesą? Nepamenu, kad būčiau jį pirkęs, kaip ir to, kad turiu teises. Gabija čiauška, kad pirkėjai beveik mušasi, dėl mano paveikslų... Po velnių kokių paveikslų? Nors ir nežinodamas, kur važiuoju sustoju ir išlipu prieš galerijos duris. Įėjęs į vidų atpažįstu keletą įžymių kritikų. Paveikslai atrodo matyti, bet negaliu atsiminti, kad būčiau juos tapęs... Gabija nusitempia mane toliau nuo šurmulio ir skaitmeninio fotoaparato ekrane parodo keletą namo nuotraukų. Kažkas sufleruoja, kad į šį namą kraustysimės po vestuvių... Gana po velnių gana to negali būti... Keikdamasis bėgu nuo Gabijos ji ir visi kiti žmonės dingsta lyg dūmas vėjyje. Lieku vienas, tik kūrėjas ir šimtai nebaigtų tapyti, išmestų dingusių ar netgi fantazijos nepalikusių piešinių Seni dienoraščiai, juodraščiai, laiškai... Nervingai sklaidau šitą makulatūrą. Viename lape randu užrašą:
Baik meluoti sau. Priimk tikrovę su geru ir blogu ir jis ateis...

Tikrovė neatrodo tokia cukrinė. Aš jau antrus metus kartoju tą patį kolegijos kursą. Per daug myliu viskį ir kitus gėrimus. Rūkau, kaip kaminas ir mano paveikslų niekas niekada nepirko. Gabija niekada nenešiojo raudonų suknelių. Mes niekada nepirksime namo ir nesituoksime. Aš esu kreatoninis magas ir guliu ant Tesos sofos. Iš pradžių išgirdau krizenimą po to amsėjimą....
Ant odos jutau karštį. Aš žiūrėjau į jo akis primenančias žarijas. Jo kailis kibirkščiavo ir atrodė, lyg liepsnojantis kilimas. Bet vis dėl to tai buvo šuo. Milžiniškas, lyg iš pačio pragaro pabėgęs ugninis žvėris. Galėjau prisiekti, kad jis šypsojosi. Ugninis šuva prašneko:
-Sveikinu išlaikius išbandymą. Tu vertas magijos dovanos. Aš tavo patikėtinis. Nuo šios dienos saugosiu tave ir tavo šeimą. Tu parodei drąsą sugebėjai atmesti gėrimo haliucinacijas ir pasirinkai sunkesnį kelią. Ne kiekvienas magas gauna patikėtinį. Gali savimi didžiuotis. Aš turiu daug vardų, bet gali mane vadinti Serapieliu....

Sunkiai praplėšiau akis Tesa šlapia kempine vėsino mano kaktą. Taip haliucinacijų užteko. Saldus gyvenimas su Gabija, o dar tas šuo, toks su-realus . Tesa šypsojosi kažkaip kandžiai. Mano šnerves pasiekė dūmų kvapas. Tesa atsiduso:
-Tavo patikėtinis uždegė mano kilimą Jo pergalingas atvykau į šį pasaulį staugimas buvo girdimas dviejų kilometrų spinduliu. Tiesa ar jau paminėjau, kad šunelis kokių trijų metrų ūgio? Tokio dydžio padaras laužo viską to, net nenorėdamas.

Keikdamasis ir atsiprašinėdamas vienu metu išlėkiau iš kambario. Mano šunelis sėdėjo Tesos kailių-kilimų degėsių liekanose. Nedrąsiai atsikrenkščiau:
-Būk geras nusiramink. Čia ne mūsų namai... Serapieli ar tikrai gali kalbėti?
Serapielis linktelėjo galvą po to ją papurtė. Jis ką šaiposi? Tesa atsiduso:
- Kalbėti jis gali, bet tu jo nesuprastum. Tam reiks specialaus užkeikimo. Komunikacija tarp patikėtinio ir šeimininko slidus dalykas....
Spynoje trekštelėjo raktas. Erikas įėjo švilpaudamas ir pamatęs Sarapielį sustingo. Erikas nusikeikė:
- Artimiausias perėjimas į Požemį „ Gluosnyje“. Gal kas turite planą kaip per miestą slaptą vestis trijų metrų ugninį šunį?

[Light]

Manau ši dalis patiks,kam patiko sferų susiliejimas...
Ketvirta dalis


Pašokau,lyg kas būtų riktelėjęs į ausį,bet aplinkui nieko nebuvo. Ant grindų mėtėsi mano nuspirta antklodė. Ant juodos odinės sofos įžvelgiau savo kraujo pėdsakus. Kojos neskaudėjo nesugebėjau rasti rando ar kitų operacijos ženklų. Ant rankų jokių nudegimo žymių. Vietinių medicina tikrai pažengusi... Tik ką aš vietiniams pasakysiu ? Mano vardas Justas atkeliavau iš kito pasaulio nužudęs sendaikčių krautuvėlės savininką. Pradžia naujame pasaulyje nekokia. Pravėriau duris jokių sargų švilptelėjau tikėdamasis išgirst šuns lojimą vėlgi nieko. Verkiant reikėjo informacijos.... Akys užkliuvo už ant sienos kabančio žemėlapio. Žemynų tikrai per daug,netgi dvylika. Štai ir mano pusmėnulis gerokai atitolęs nuo kitų žemynų šio pasaulio Australija,bet netoliese turim keletą salų. Jeigu rasčiau valtį gal sugebėčiau nuplaukti iki salų,tada... Taip stoviu be kelnių ir planuoju pabėgimo planą. Niekas manęs per prievartą nelaiko. Namo šeimininkas mane išgydė,o juk galėjo nudėti ir išmesti į vandenyną. Protingiau jo palaukti. Susisupęs į antklodę nusileidau laiptais. Kyštelėjau nosį į virtuvę. Ant stalo puikavosi kepsnys ir kažkas neseniai skuto morkas,bet jokių gyvybės ženklų. Pasiėmiau lėkštę su kepsniu,tiek kraujo praradus valgyt reikia.
-Ar yra kas gyvas? Aš gal ir nekviestas svečias,bet atėjau su taika.

Šauniai prisistačiau,kaip iš kokio serialo apie ateivius. Išmintingieji mėgo kurti serialus apie ateivius,bet scenarijų kūryba ne jų stiprioji pusė. Išmintingųjų čia nebuvo. Na,bet į kažkokią instituciją namo savininkas kreipsis. Nors kas juo patikėtų? Ištyręs pirmą aukštą radau svetainę atskirtą širma. Odiniai krėslai didelis židinys ir du kardai sukryžiuoti virš jo. Sudribau į krėslą,be šitos svetainės susidūriau su daugybe užrakintų durų. Ką gi ši svetainė pasako apie vyruką kuris mane išgelbėjo? Odiniai baldai,židinys,kardai senoviškas sietynas,knygų spinta,portsigaras spintoje. Pasidomėkime šeimininko knygomis ir jis tikrai nesupyks jeigu surūkysiu vieną cigaretę. Cigaretė pasirodė sukta ranka,o ne mašinaliu būdu. Spragtelėjęs žiebtuvėliu gulėjusiu ant židinio užsikosėjau. Tabakas neįprastai saldus ir stiprus vienu metu. Teks įprasti.... Po poros įkvėpimu pasijutau geriau nikotinas yra nikotinas nesvarbu kur bebūtum. Knygos Runos pradedantiesiems, Botanika jūsų žalias sodas, Kulinarija viengungiams, Bevardžio užrašai... Ištraukiau Bevardžio užrašus anotacija skelbė.

Bevardžio užrašai tai gyvas mūsų istorijos liudijimas pateiktas pirmuoju asmeniu. Toks svarbus dienoraštis nedingo ir perkels skaitytojus į karo metą prieš dviems pasauliams tampant vienu.

Istorinis romanas geresnio informacijos šaltinio nerasi. Nupurčiau pelenus į židinį ir pradėjau skaityti...
Šitame dienoraštyje buvo visko. Magija veikė daug plačiau nei mano pasaulyje. Šiame pasaulyje įsikūrė įvairių padarų buvo ir savotiška invazija kurie dviejų pasaulių gyventojai atrėmė. O įdomiausia,kad du pasauliai susiliejo į vieną. Dievai,didvyriai nusikaltėliai šis pasaulis slėpė daug pavojų.... Pasitryniau skaudančias akis vienai dienai skaitymo pakaks. Padėjau knygą atgal į lentyną ranka užkliuvo už mažos rankenėlės. Pasukau ją knygų spinta nuslydo į šalį. Na savininkas juk nesupyks ir žinoti jis to neturi. Įkvėpiau ir garsiai niūniuodamas patraukiau tamsiu koridoriumi. Po poros minučių pamačiau šviesos žiburėlį. Po kiek laiko priėjau ir šviesos šaltinį vaškinę žvakę. Ji stovėjo ant seno medinio stalo ant jo taip pat mėtėsi kortos pustuštis bokalas ir varinis raktas. Čia aiškiai sėdėjo du sargybiniai. Kur gi jie dingo? Už kelių žingsnių stūksojo geležinės durys. Pavarčiau rankoje raktą. Per toli nuėjau,kad apsisukčiau ir grįžčiau. Raktas tiko durys cypdamos atsivėrė. Iš pradžių pamaniau,kad patekau į vynrūsį. Visur,kur akys matė statinės ir buteliai. Vaizdą,kiek gadino krūvos pinigų. Pasiėmiau saują banknotų jie kvepėjo šviežiai,kaip ką tik iš spaustuvės. Nieko nenusimaniau apie vietinius pinigus šitie pinigai galėjo būti padirbti arba ne. Numečiau banknotus atgal į krūvą.

Ko aš čia išvis lindau? Suirzęs patraukiau atgal į svetainę. Mane pasitiko juokas. Krėsle sėdėjo namo savininkas. Dienos šviesoje pamačiau koks jis netvarkingas. Plaukai rėkė žirklių,trijų dienų barzda,patinę paakiai ir viską užbaigė nušiuręs chalatas. Nevalo nustojo juoktis ir prašneko.
-Retai pamatysi žmogų kuris taip abejingai numeta pinigus. O ir šiaip įdomu stebėti,kaip nekviestas svečias elgiasi paliktas vienas. Aš esu Bevardis jau spėjai apie mane perskaityti keletą puslapių.
Hmm nors ir nesusidariau įspūdžio,kad Bevardis pasitempęs riteris su šventa ugnimi akyse,bet šitas vyrukas atrodė pavargęs ir kario kapojančio priešus nepriminė.

- Nepyk,bet tu man didvyrio ne kiek neprimeni.
- Na šiek tiek apsileidau, bet pasaulis irgi pasikeitė... Teks manimi patikėti aš vienintelis ir nepakartojamas Bevardis. O, jeigu netiki galiu parodyti randą kurį paliko žiurkiažmogio nagai.
Namo savininkas praskleidė savo chalatą ant pilvo puikavosi senas randas paliktas aštrių nagų. Bevardis jis ar ne Bevardis koks man skirtumas? Ką man daryti šitame keistame pasaulyje? Bevardis atsikrenkštė:
- Aš suprantu, kad tau nelengva, bet papasakok apie savo gimtąjį pasaulį ir gaublį su kuriuo atvykai.
Meluoti neverta šito pasaulio gyventojai ras būdų kaip iš manęs išspausti tiesą. Prisidegiau dar vieną cigaretę ir pradėjau pasakoti:
- Dar neprisistačiau mano vardas Justas. Aš čia persiskėliau gaublio pagalba. Patį gaublį sukūrė menininkas Emilis Kovarnis. Mano pasaulyje valdymą perėmė ateiviai vadinančiais save išmintingaisiais. Mano striukės kišenėje guli delninukas ten išsaugota keletas straipsnių...
Bevardis išklausė mano istorijos ir perskaitė straipsnius be komentarų. Istorijos dalį apie kovą su sendaikčių parduotuvės savininku nutylėjau. Kurį laiką tylėjome ir rūkėme. Man kilo įtarimas,kad rūkau ne tabaką. Su kiekviena cigarete jaučiausi vis geriau ir žvaliau... Bevardis sprigtu nusiuntė cigaretės likučius į židinį ir prakalbo:
- Tavo istorija turi vieną įdomią detalę ateivius. Man teko matyti įvairių padarų iš keisčiausių pasaulių, bet ne vienas neatvyko kosminiu laivu ir nepradėjo invazijos. Imperijos žvalgai dažniausiai randa pasaulius kuriuose visko pagrindas magija. Retkarčiais randama pasaulių, kuriuose remiamasi mokslu ir technologijų lygis nemažas, bet jokių ateivių su kosminiais laivais. Nejaugi yra pasaulių kurių imperija nepasiekia?

Bevardžio svarstymus nutraukė varpelių tilindžiavimas atrodė jis užpildė visą namą ir tada dingo taip pat staigiai, kaip ir atsirado. Į svetainę įgriuvo uždusęs sargybinis:
- Valdove jus kviečia į dvikovą. Armija apsupo visą sklypą. Teleportacija užkirsta nėra kur trauktis. Dar mačiau porą žurnalistų ir operatorių. Kažkas nusprendė surengti neblogą šou.

Bevardis suirzęs nubėgo į kitą kambarį. Nežinodamas, kaip elgtis nusekiau paskui. Kitame kambaryje visą sieną užėmė televizorius. Bevardis nusikeikęs įjungė žinių kanalą. Jaunutė šviesiaplaukė reporterė kalbino stambų vyriškį pasipuošusį sidabriniais šarvais. Kažkokios laukinės jėgos jam davė ilgi raudoni plaukai ir vešli barzda Šalia jo buriavosi kareiviai vienas be jokios abejonės buvo elfas... Staiga vaizdas pasikeitė kitas reporteris palengva ėjo prie namo.... Bevardis nubėgo atgal į svetainę sugriebė kardą ir iššoko pro langą. Palingavęs galvą grįžau prie televizoriaus. Mano gelbėtojas pasitiko reporterį keiksmų lavina. Lyginant su raudonplaukiu galiūnu Bevardis atrodė prastai .Matyt vien dėl cenzūros priežasčių buvo įjungta antroji kamera ir žodis buvo grąžintas barzdotam kariui. Jis gana ramiai atsakinėjo į klausimus. Man ausis rėžė keista jo tartis. Jeigu teisingai supratau, jis buvo jaunas sargybos leitenantas. Dvikova sukosi apie kažkokį titulą... Ta sumatai keista tartis... Pačiu netinkamiausiu metu reporterė pranešė,kad sugrįš po trumpos reklamos pertraukėlės. Reklama siūlė kažkokius gnomų sausainius... O mano mintys sukosi apie Bevardį ir jo prastą formą. Ką gi man daryti jeigu jis žus? Reklama baigėsi ir abu dvikovos dalyviai stovėjo prie ežero. Šviesiaplaukė reporterė pasiteiravo, ar Bevardis užsivilks savo šarvus. Vėl tikėjausi keiksmų, bet Bevardis atrodo nusiramino. Prisidegęs, dar vieną cigaretę nusijuokė:
- Nereikia tų šarvų. Čia gi ne tikras mušis, o sumautas cirkas. Cirkui užteks ir chalato. Vienintelis dalykas kurio norėčiau butelis tamsaus alaus. Žinai mano naujas bičiulis žiūri šią laidą. Tai gi prašau nueiti į rūsį ir paimti kelis butelius.

Didis didvyris raudonu chalatu ir jo ginklininkas, be kelnių nešantis alaus butelius... Nusijuokęs nubėgau į rūsį ir išnešiau dėžę alaus. Išėjęs į lauką patraukiau link dvikovos vietos. Vienai akimirkai leitenanto kariai sustingo ir iš paskutiniųjų stengėsi nesijuokti. Leitenantą išmušė raudonos dėmės. Jo šlovinga dvikova su Bevardžiu pavirto į prastą realybės šou. Nejaugi čia Bevardžio taktika, kad priešininkas atsisakytų kovos? Bevardis lakė alų leitenantas raudo iki savo plaukų raudonumo... Bet niekas nenutraukė laidos reporteriai žadėjo įdomų reginį. Na jis juk negali pralaimėti? Prabėgus dar vienai reklamos pertraukėlei kovotojai sustojo švytinčiomis dulkėmis pažymėtame rate. Sargybiniai suūžė, reporteris pranešė, kad statymų priėmimas baigtas...
Raudonplaukis galiūnas suriko kažkokį karo šūkį ir puolė mojuoti savo kalaviju. Bevardis atvirkščiai užsimetė savo kardo plokštumą ant peties ir lengvai išsisukinėjo nuo kirčių. Leitenantas sukriokė ir kirto Bevardžiui per kojas. Tas pašoko apsivertė ore ir nusileido kitoje rato pusėje. Bevardis taip ir liko stovėti, net nebandydamas pradėti atakos. Galiūnas įsibėgėjo ir smeigė. Jo kalavijo smaigalys vėl nepasiekė tikslo... Galiūnas kriokė mojavo,kirto,smeigė be jokių rezultatų. Bevardis šoko kažkokį šokį ir atrodė niekas negalėjo jo kliudyti. Publika kažką rėkė, reporteriai kūrė kažkokias pasakos apie kovotojų taktiką... Turbūt niekas nepastebėjo vieno Bevardžio sargybinio kuris nei iš šio nei iš to ėmė ploti. Bevardis nusišypsojo,linktelėjo ir spyrė. Jo basa koja kliudė šarvų antkelį,,bet galiūnas suklupo. Jo kalavijas krentant susmigo į žemę Jam nespėjus atsistoti Bevardis kaire ranka smogė jam į nosį. Išgirdau trakštelėjimą iš raudonplaukio nosies pasipylė kraujas. Bevardis nusviedė savo kardą už rato ribų. atsivedėjęs dešine ranka skėlė leitenantui antausį... Bevardis tiesiog talžė vargšą priešininką, kol jis prarado sąmonę ir jo veidas priminė slyvą... Netgi Bevardžio sargybiniai tylėjo, niekas nesveikino jo su pergale. Bet Bevardis niekaip nesureagavo į šią slegiančią tylą. Smėlyje susiradęs savo kardą jis tylėdamas patraukė namo....
Nepraėjus nei gerai valandai visi sargybiniai gėrė į Bevardžio sveikatą, liejosi šampanas, buvo rūkomos keistosios cigaretės. Vienas sargybinis papasakojo,kad juose įmaišytas Bevardžio atrastas augalas. Bevardis turėjo išimtinę teisę užsiimti jo auginimu ir prekyba... Nepaisant visų svaiginimosi galimybių šventė atrodė negyva ir suvaidinta. Bevardis svaidėsi šimtinėmis, tai matyt ir vertė žmones gerti ir linksmintis. Atsidusęs pasiėmiau : Bevardžio užrašus“ ir žvakę. Nuėjęs į rūsį atsisėdau ant tuščios alaus dėžės, laikas suprasti kokie demonai kankina Bevardį....

[Light]

Požemis 4

Būtų išėjusi tikrai juokinga scena jeigu būtume bandę“paslapčia“ vesti tokį milžinišką žvėrį per miestą. Serapielis sulojo jo kailis sumirksėjo ir vietoj šuns ant grindų gulėjo auksinis žiebtuvėlis papuoštas nedideliu rubinu. Nepaneigsi praktiška šypsodamasis įsimečiau žiebtuvėlį į striukės kišenę. Vis dar šypsodamasis akimis ieškojau Gabijos... Tesa papurtė galvą:
- Ne visi taip greitai nugali savo iliuzijas kaip tu. Jai teks, dar paklaidžioti.

Linktelėjęs išėjau į laiptinę. Erikas prisidegė dvi cigaretes ir vieną padavė man. Leidomės laiptais,Jurgis murmėdamas suko ratus aplink savo buto duris. Šitas nuotykis jam į naudą, tikrai nebenorės gerti... Jurgis mūsų nepastebėjo gal ir gerai nebenorėjau klausytis jo istorijos apie pieną. Išsmukęs į lauką nusijuokiau ir numečiau cigaretę. Laikrodis rodė penkias minutes po vidurnakčio. Na ir beprotiška buvo diena. O ir kita prasideda. Bet gal viskas į gera? Pamažu traukėme,link „Gluosnio“galvoje sukosi nemažai klausimų, kuriuos galėjau užduoti Erikui. Bet Erikas atrodė pavargęs ir tylus. Juk ne pirmas, toks atvejis kai tarp žmonių atsiranda magas. Visi atsakymai laukia Požemyje...
„Gluosnio durys buvo atviros. Viduje skambėjo tas pats džiazas. Barmenas šluostė bokalus ir niūniavo. Erikas ryžtingai patraukė link virtuvės. Ten viskas atrodė normaliai lėkštės, viryklės,alaus dėžės... Erikas keikdamasis nustūmė šaldytuvą į šoną. Iš striukės kišenės išsitraukęs gabalą raudonos kreidos ėmė piešti trikampį ant sienos. Trikampio viduje įžiūrėjau du sukryžiuotus kardus. Jis kažką sušnibždėjo, dar spėjau pamatyti raudonos šviesos blyksnį....
Kitą akimirką jau stovėjau skoningai apstatytoje svetainėje. Gabijai čia patiktų visur, kur pažvelgsi juoda spalva ir odiniai baldai. Matyt čia bendras magų įprotis išsirinkti vieną spalvą namų dizainui Erikas suglebo fotelyje ir prisipylė stiklą viskio iš šalia fotelio stovėjusio butelio. Nugėręs pusę tarė:

- Požemis yra pasaulis pasaulyje. Čia galioja kiti dėsniai. Požemis nuolat keičiasi prisitaikydamas prie kūrėjo norų. Požemis tai paskutinė Amėjos dovana. Ji mums sukūrė vietą, kur viskas priklauso nuo vaizduotės ir valios. Tai gi eik ir galvok, kad nori grįžti namo ir Požemis duos tau namus.

Nežinojau ką atsakyti į tokį lyrišką monologą. Tiesiog išėjau, galvodamas apie namus ir kaip jie turėtų atrodyti. Erikas gyveno paprastame plytiniame dviejų aukštų name. Matyt prabangos jis nenorėjo. Bet aplink namą augo giraitė. Kvepėjo pušų sakais,oras buvo švarus, takeliai žibėjo tamsoje sidabrine šviesa... Šitas grožis baigėsi ir atsidūriau kelyje pilname raudonų akmenų. Viską apšvietė violetinis mėnulis. Nejaugi tai tikras dangaus kūnas? Ar greičiau iliuzija? Kaip ten bebūtų apėmę noras nutapyti visą šitą keistą gamtovaizdį... Žiebtuvėlis skaudžiai dunkstelėjo į krutinę. Nusikeikęs švystelėjau jį orą jis suliepsnojo ir pavirto ugniniu šunimi Serapieliu. Pusę karalystės už fotoaparatą dėl tokių vaizdų žmonės vartoja haliucinogeninius grybus...
Įsivaizdavau savo senutį fotoaparatą po akimirkos laikiau jį rankose. Serapielis sustingo, kaukdamas į violetinį mėnulį. Karštligiškai fotografavau ir juokiausi. Amėja ačiū tau tu sukūrei saviems kažką nuostabaus. Patenkintas sukūriau mėgstamų cigarečių pakelį. Rūkydamas skirtumo tarp savo kūrinio ir originalo rasti nesugebėjau. Na raudonasis vieškeli vesk mane namo!

Po penkiolikos minučių radau dailų namą apkaltą tamsaus medžio lentelėmis. Jis man priminė kotedžą prie jūros,kur kažkada atostogavau. Namo vidus pasitiko kraujo raudonumo kilimais, patogiais foteliais ir šaldytuvu pilnu šampano ir maisto produktų. Čia nebuvo bereikalingos prabangos. Jei aš praturtėčiau tai rūmus iki dangaus pasistatyčiau nesąmonių. Tiesiog namas buvo jaukus. Stebėdamasis radau jame daiktus,kuriuos atrodo praradau visiems laikams. Senas nuotraukas,paveikslus,pamestas knygas,kaljaną,kuris netyčia nukrito ir sudužo... Kiekvienas daiktas atrodė būtent taip,kaip originalas ir jaučiau,kad namas neleis šitiems daiktams pražūti. Serapielis susiraitė kampe ant kilimo ir vangiai stebėjo mano džiaugsmą. Jam matyt dažnai teko matyti,tokius namus ir jų šeimininkų džiaugsmą. Ištraukiau butelį šampano dalį įpyliau į taurę, o likusį į dubenėlį:
- Na šuneli išgerkim ar palakim už mus. Manau smagiai pagyvensim.

Serapielis suamsėjo galėčiau prisiekti,kad tame amsėjime išgirdau pašaipą. Serarapieli nieko tu neišmanai. Patraukiau į vonią,bet vietoj jos radau gerai iškūrentą pirtelę. Tebūnie taip nusimečiau drabužius ir paskendau karštyje ir garuose. Vėliau atsivėsinau šaltu dušu. Susisukęs į juodą chalatą sudribau fotelyje. Taip ši vieta nuostabi. Bet koks darbas manęs laukia ateityje? Džinų medžiotojo,kaip Erikas? Ar mano galia skirta kurti, o ne žudyti? Gal man tiesiog neuždavinėti tuščių klausimų ir atsipalaiduoti, kol galiu? Apmąstymus nutraukė durų skambutis,tik šį kartą jis skambėjo maloniai. Nušlepsėjau šiltomis grindimis. Už durų stovėjo Gabija ir Tesa. Gabija atrodė, kiek pablyškusi,bet rami. Tesa atrodė pasikeitusi. Supratau,kad visas mielos merginos įvaizdis skirtas,tik žmonių pasauliui. Požemyje ji spinduliavo galią ją supo raganiškas žavesys. Jos akys nebeturėjo nė lašo draugiškumo ar humoro jose tviskėjo ledas...
Tesa šyptelėjo,tik šypsena nepalietė akių:
- Gabija norėjo tave pamatyti. Įsikalė į galvą, kad neišlaikai ritualo miršti. Vaikai čia kova su savimi. O tokioje niekas nemiršta...

Apkabinau Gabiją ji visada manimi rūpinasi. Šmėkštelėjo neaiški nuojauta,kad susipykus su Tesa pakliūsi į dvikovą, kur mirtis garantuota... Tesa krenkštelėjo apėjo mus ir patogiai įsitaisė fotelyje. Paleidęs Gabiją uždaviau akivaizdų klausimą:
- Kas toliau? Kas mūsų laukia?

Tesa gūžtelėjo pečiais:
- Na jeigu gerai pamenu Požemio įstatymus bus vykdomi apmokymai. Po jų jau galit spręsti,kas toliau. Aš galiu mokyti Gabiją. Tau irgi rasim kokį akademiką. Daug čia jų teorijas kuria ir mano pinigus vagia. Kalbant apie pinigus beveik pamiršau...

Tesa švystelėjo man krepšį. Už ką,toks dosnumas? Bet jau nebeturėjau kam užduoti klausimo. Tesa spėjo dingti be pėdsakų. Užmečiau akis į krepšio tūrinį. Akys mirgėjo nuo įvairių spalvų baknotų. Atpažinau eurus,dolerius,Šveicarijos frankus, o sidabrinės monetos krepšio dugne matyt naudojamos Požemyje, nors už ką čia mokėti man liko neaišku... Gabija jau spėjo įsipilti šampano. Išgėrusi gurkšnį pergalingai tarė:
- Už naują gyvenimą. Tėvai manęs ieškos,bet neras.

Linktelėjau, tikėkimės naujas gyvenimas nebus, dar viena iliuzija....

[gizmou]

na bent vienas laukiantis tikrai yra

[Light]

Išmintingas pasaulis

Penkta dalis


Žvakė užgeso, nuorūkos metėsi ant grindų. Akys skaudėjo, bet taip ir nesupratau Bevardžio problemos. Atrodė viskas baigėsi gerai- Bevardis tapo galingu žmogumi šiame pasaulyje. Deja jam, tas nesuteikė laimės. Beprasmės dvikovos,alkoholis ir kažkoks apsimestinis šventimas. Nieko gero nežadantys ženklai. Ar verta tikėtis tokio žmogaus pagalbos? Pageltuosiuose puslapiuose galėjau matyti žmogų, kuris nepaisant visų nelaimių rado valios kovoti. Rado valios kovoti už geresnį pasaulį ir rūpinosi, tiek žmonėmis, tiek kito pasaulio gyventojais. Bet po visų pergalių šitas žmogus, kažkur dingo ir tapo cinišku girtuokliu kaip anksčiau. Istorija sukasi tuo pačiu ratu...

Atsidusęs apgraibomis išėjau iš rūsio ir grįžau į svetainę. Ant grindų mėtėsi tušti buteliai ant sofos snaudė sargybinis. Tyliai išėjau iš svetainės, bet visur laukė tas pats vaizdas. Girti sargybiniai ir tušti buteliai. Liko,tik vienas kambarys antrame aukšte. Tai turėjo būti Bevardžio miegamasis. Ant plieninių durų buvo iškaltas miegantis auksinis drakonas. Sugniaužiau kumštį ir porą kartų stipriai pabeldžiau. Turėjau užduoti jam porą klausimų, nors jeigu jis „lūžęs“, kaip jo sargyba teks palaukti ryto. Spynoje trekštelėjo raktas ir Bevardis atvėrė miegamojo duris. Bevardis atrodė įtartinai žvalus jo akys šaudė į šalis, o dantys nevalingai kaleno. Pro jo petį įžiūrėjau lovą, kurioje gulėjo ta pati šviesiaplaukė reporterė. Šalia jos dar gulėjo veidrodėlis su baltais milteliais...
Trumpam mane apėmė pyktis jeigu žmogus taip kankinasi dėl prarastos meilės ir ją vėl atgauna... Tiesiog nesinori tikėti,kad jis ją apgaudinėja su pirma sutikta mergina. Bevardis uždarė duris ir paklausė:
- Kokio velnio nori? Svečių kambarys koridoriaus gale krisk ir miegok.
- Ko aš noriu? Noriu,kad tu man pasakytum vieną paprastą dalyką. Kas dedasi tavo alaus nuskalautoje smegeninėje? Kodėl apgaudinėji Aeolitą? Ką reiškia šita kvaila dvikova? Išvis kas tau negerai? Esi sumautas amžinai jaunas didvyris su rūsiu pilnu pinigų. Kodėl elgiesi taip kvailai?- Mano kumščiai susigniaužė norėjosi išmalti jam snukį.

Bevardis atsiduso ir lengvai mane stumtelėjo. Staiga man susipynė kojos ir anksčiau negu spėjau surikti nubildėjau laiptais žemyn. Bevardis lėtai leidosi laiptais kikendamas. Dabar man galas numirsiu per savo kvailumą. Matyt būsiu ne pirmas ir nepaskutinis...
Bevardis šyptelėjo:
- Lengviausia teisti, tik teisiant kitus sunkėja širdis ir nuo papildomo svorio lengva paslysti ir nugriūti. Pabandysiu atsakyti į tavo klausimus, nors gal ne visai ta eilės tvarka. Aeolitos aš neapgaudinėju, ji viską žino. Matai mes kažkada gurkšnodami vyną per velnias žino kelintas mūsų metines supratome,kad mūsų laukia dar neapibrėžtas laiko tarpas. Gal, net visa amžinybė kartu. O ištikimybė per, tiek laiko apkarsta. Pinigai irgi pabosta ypač jeigu jų turi daugiau negu gali išleisti. Nežinau ar aš, dar didvyris. Mano žygdarbiai grimzta į užmarštį. Dvikovos per televiziją dėl įvairių mano titulų, dar apie mane primena. O kas dedasi mano smegeninėje? Matyt tai ko ir bijojau. Šitas ilgaamžiškumas keistai mane veikia. Gyvenu jau du šimtus metų. Kartais pabundu ir suvokiu,kad elgiuosi impulsyviai ir kvailai. Kitą dieną aiškinu sau,kad viskas gerai. Trečią dieną pasimetu nuosavoje atmintyje... Nevarginsiu tavęs visomis smulkmenomis. Tavęs laukia mūsų šaunusis imperatorius Dead One. Gavau laišką, kad atvyktum ryte.

Bevardis pasikniso chalato kišenėse ir numetė man sidabrinę apyrankę ant jos žibėjo violetiniai kristalai. Bevardis lipo laiptais niūniuodamas kažkokią dainelę. Pajutau,kad mirties išvengiau,tik menko atsitiktinumo dėka. Gal milteliai nuteikė Bevardį ramiau,gal mergina... Įsivaizdavau, kaip Bevardis grįžta su kardu ir sukapoja mane lyg mėsos gabalą. Pasikeitus jo nuotaikai ryto galiu ir nesulaukti.
Skubiai grįžau į svetainę. Sargybinis vis dar miegojo, o gal gulėjo be sąmonės. Jo nebūtų pažadinęs ir orkestras grojantis “ Goodnight Irene“. Nuaviau jo batus ir nuvilkau apsiaustą. Persirengęs,dar suabejojau,bet išėjau per paradines duris ir patraukiau miško link. Tiesiog negalėjau pasitikėti Bevardžiu. Jo užrašuose jis atrodė įdomi asmenybė,didvyris,bet dabartinėje realybėje jis atrodė sutrikęs ir nelaimingas. Pasikeitus jo nuotaikai galėjau būti paskerstas, lyg paršas. Negaliu pasitikėti jo gerumu dėl kažkokių užrašų. Broviausi siauriais takeliais, šakos čaižė veidą. Tarp šešėlių man jis pasivaidendavo Bevardis su kokiu kraupiu ginklu rankose. Sumauta paranoja,bet jeigu aš neklystu... Takeliui praplatėjus pasileidau bėgte. Lėkiau gal kokias penkiolika minučių. Be kvapo nugriuvau dailioje aikštelėje,kur kažkas padėjo du stambius tašytus kelmus ir staliuką. Nagi nebėgsiu taip visą naktį? Susmukau ant kelmo pasiknisęs sargybinio apsiauste radau pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį. Pavadinimas skelbė “Elf Mall mint“ šyptelėjau prie visko prikišo nagus tie elfai a... Miškas ir cigaretės puikus derinys,kuris dažniausiai ramino,tik ne šiandien. Tikiuosi, kad Dead One psichinė būklė geresnė. Jis gi dievas ir nemirtingas imperatorius. Jis gi privalo turėti kažkokį planą. Mano likimas negali būti mirtis svetimame pasaulyje. Mano niūrius apmąstymus pertraukė mandagus plonas balsas:
-Gal galėtumėte pavaišinti cigarete. Mano pakelis baigėsi ir taip skubėjau pas Bevardį, kad net nespėjau nusipirkti naujo.

Sutrikęs apsidairiau,bet taip ir negalėjau surasti balso savininko. Jis supratingai man pamojavo raudonu žiebtuvėliu. Prieš mane be jokių abejonių stovėjo gnomas. Jis buvo nužengęs, lyg iš girto airio sapno. Žalia skrybėlė tokios pat spalvos kostiumas raudoni plaukai, smailios ausys, batai su auksinėmis sagtimis ir žinoma trilapis dobilas įsegtas švarko atlape. Jo ūgis tikrai nesiekė 1,50 metro. Susizgribęs,kad per ilgai į jį spoksau ištiesiau jam pakelį. Gnomas prisidegė cigaretę, vis dėl to progresas atėjo ir pas juos jie metė tradicines pypkes. Kurį laiką rūkėme ir tylėjome. Gnomas matyt iš mandagumo nusprendė pradėti pokalbį:
- Maloningasis drauge leiskite man prisistatyti mano vardas Silomas. Aš esu bankininkas,redaktorius ir kaip visi gnomai patarėjas ir gelbėtojas sėkmės ar nesėkmės klausimais. Jūs matyti esate nevietinis, vietinių gnomais čia seniai nenustebinsi.
- Taip esu nevietinis. Patekau čia gana keistu būdu. Sutrumpinant istoriją nukritau velniop tiesiai į Bevardžio kiemą. Ten supratau,kad jo biografinis romanas geresnis už jį patį. Prisibijojau dėl savo gyvybės teko bėgti.
Gnomas sukikeno:
- Taip ir man teko nuo Bevardžio bėgti,tik kaip jo redaktoriui ir finansiniam patarėjui vis tenka sugrįžti. Jeigu jau jis pradeda skelti monologus, lyg geriausiam dramos teatre geriau raityti kulnus.

Pokalbis pasisuko apie sėkmės,nesėkmės koeficientus. Bevardžiui rengiamą interviu ir daug kitų smulkmenų. Gnomas pasidalino nuogąstavimais,kad sėkmes man tikrai prireiks. Jis man padovanojo savo trilapį. Įtardamas mano skepticizmą pradėjo pasakoti apie laimingųjų dobilų auginimą. Gerasis gnomas,dar išbūrė bokalus,kurie atrodo niekada netuštėjo... Silomas buvo pilnas istorijų apie šį pasaulį,kurios galėjo būti iš piršto laužtos, bet vis tiek linksmino. Išlenkęs dar vieną bokalą Silomas išsitraukė žalsvą smuikelį ir grieždamas užplėšė dainą Daina buvo gnomų kalba, nors nesupratau turinio, bet dainelė skambėjo linksmai. Po to aš pasiūliau palinkėti labos nakties Irenai. Šitą dainelę plėšėm iki užkimimo dar daugybę kartų. Turbūt skambėjom,kaip girtų velnių duetas... Kai galiausiai užkimom belinkėdami labos nakties susėdom žaisti kauliukais. Aš stačiau cigaretes, gnomas monetas,kurios buvo antroji valiuta po imperijos litų. Šiek tiek stebina piktų į aukštus postus lipančių lietuvių skaičius... Netgi nemirtingas imperatorius lietuvis. Kiek gi lietuvių begalinėje visatoje pilnoje paralelinių pasaulių? Nežinau ar dėl trilapio ar kitos likimo užgaidos dėka laimėjau aštuonias monetas ir pralošiau,tik vieną cigaretę. Apyrankė pradėjo švytėti,kai pasiekėm tokią girtumo būseną, kad kauliukais žaisti buvo nebeįmanoma. Silomas įbruko savo vizitinę į mano apsiausto kišenę. Vangiai linktelėjau ir atidaviau jam cigarečių pakelį. Tada užsimerkiau ir pasiruošiau tai nemaloniai sekundei,kai prasmengi į tamsą tarp pasaulių. Tamsą be jokių spalvų ar kitų dekoracijų....

[Light]

Duobkasys

Miestą apšvietė pilnatis. Puikus metas, per pilnatį, kas, nors tikrai atsisveikins su šia ašarų pakalne. Aš, to, bent jau tikiuosi. Nuskambės žiauriai, bet gyvieji, man pelno neneša. O, man, deja reikia gyventi. Šis, darbas visai neblogas. Aišku, jeigu nekreipsime dėmesio į lavonus, mirtį ir purvą. Mobilusis tylėjo, kaip ir mano klientai. Sugraibiau paskutinę suktinę. Tiksliai nepamenu, ko primaišiau, bet įtraukus porą smagių dūmų palengvėjo. Kantrybė- duobkasio dorybė. Anksčiau ar vėliau mano paslaugų prireiks. Deja šis mėnuo buvo per daug ramus. Mirčių nebuvo arba atsirado rimtas konkurentas. Miestas, kad ir koks, didelis bebūtų galėjo išmaitinti ribotą skaičių mano amato brolių. Tėvas pasakodavo atėjus sunkiems laikams, duobkasys medžiodavo duobkasį ir atguldavo, jis po žeme, kur pats paliko tiek kūnų...
Telefonas sugrojo ausiai mielą melodiją. Pačiu laiku labai negeros mintys lindo, man į galvą. Perskaičiau standartinę žinutę. Adresas senamiestyje, bent jau netoli važiuoti. Pasiėmiau savo lagaminą ir išlėkiau. Po minutėlės vėjas švilpė, per mano seno automobilio langus. Nusijuokęs pagarsinau radiją ir netgi sudainavau posmelį. Po penkių minučių žvelgiau į triaukščio namo vartus. Privatus namas senamiestyje, penktadienio naktį... Nieko gero, ten negali būti. Nulupsiu dvigubai, o gal ir daugiau. Jeigu kišenės, nebūtų tokios tuščios, išvis neužsiimčiau, tokia velniava. Nekantriai pasignalizavau neketinau, čia gaišti visą naktį. Vartai, kankinamai lėtai prasivėrė. Spustelėjau akceleratorių ir su dulkių kamuoliu įlėkiau į kiemą. Išlipęs tris kartus paskambinau į duris. Durų niekas neatidarė. Prakeiktas paranojikas, pamojavau duobkasio medalionu. Jeigu asilas neturi kamerų galėsiu baladotis visą naktį. O, kas belieka? Nuoma savaime nesusimokės. Durys atsidarė už jų stovintis vyras atrodė ramus. Puiku verkiančių ir klykiančių bepročių, aš nemėgstu. Vyras kostelėjo:
- Atleiskite jūs duobkasys?
- Ne po velnių aš dantukų fėja. Gal lavonas gali paaukoti, kelis atliekamus dantis. Aš mojuoju duobkasio medalionu vidury nakties, tai spėk iš trijų kartų.

Vyrukas suirzo, bet patylėjo. Galėjo jis mane iškviesti ir ryte. Niekas nuo, to nebūtų pasikeitę. Bet yra tokia asilų rūšis. Jiems atrodo, kad lavonas po žeme atgulti turi, vos išleidęs kvapą. Kokių argumentų jie sugalvoja. Piktos šmėklos, mirtinos bakterijos... Lyg piktos šmėklos atsirastų taip greitai. Siela laukia laidojimo, tam tikrą laiką... Koridorius atrodė švarus, gerai nemėgstu valyti kraujo. Vyrukas kurį praminiau atgulk- staigiai- asilu parodė į laiptus. Švilpaudamas užlipau laiptais vėlgi jokių kraujo pėdsakų. Šitas darbelis visai pakenčiamas...

Pravėręs miegamojo duris, staigiai pakeičiau nuomonę. Kraujo buvo, visur, netgi ant lubų. Sienos, lova, kilimas, grindys. Jokia valymo priemonė nepadės. Lieka, tik rūgštis. Atsidusęs nuėjau prie lovos. Gerai, kad prie specialiai gamintų batų kraujas nelimpa. Lovoje gulintysis klientas buvo mergina. Atrodė, dar visai jauna, raudonplaukė ir visai graži. Aišku, jeigu neminėsime rūkstančios skylės kaktoje. Ją pašovė į galvą. Iš čia kraujas ant lubų. Bet iš, kur ant sienų ir ant grindų? Sugriežęs dantimis surikau:
- Kokį velnią čia išdirbinėjai? Pjovei jautį? Iš, kur čia to kraujo?
Atgulk-greitai asilas tylėjo. Bando naudotis savo teise tylėti. Tegu nejuokina po velnių. Kurį laiką akimis gręžėme akimis vienas kitą. Supratęs, kad galiu paprasčiausiai išeiti ir palikti vieną su lavonu prabilo:
- Ji buvo nenormali. Aš ją parsivedžiau iš vieno vakarėlio ir ji mane užpuolė. Jos jėga buvo nežmoniška. Ji nusviedė mane, kaip pagalvę. Reikalavo pinigų arba grasino man nusukti sprandą. Paleidau į ją penkis šūvius iš pistoleto. Ji kraujavo, bet nemirė. Šeštas šūvis į galvą ją pribaigė.

Girdėjau įvairių istorijų, bet šita pasirodė absurdiška, nebent... Skubiai patikrinau merginos riešą ant jo puikavosi tatuiruotė. Violetinė omega, šitas ženklinimas, man buvo nežinomas. Mergina galėjo būti, kas, tik nori. Faktas, kad taip tatuiruoja tuos, kurie neatitinka žmogaus standarto. Mane apėmė pyktis:
- Asile čia nežmogus. Bent jau neatitinkantis standarto. Net neįsivaizduoju, kokie padarai nešioja omega ženklą. Bet aš jos nelaidosiu. Jeigu mane suras jos giminaičiai...
Vyruko akys išsiplėtė, dabar jis suvokė, kokiam giliam mėšle sėdi. Tuo geriau, man- daugiau sumokės. Šiek tiek melavau. Aišku pykau, kad jis nužudė nestandartą. Man jie tikrai artimos sielos. Ne duobkasiai, bet, vis tiek kažkaip savi. Asilas suriko:
- Nepalik manęs su ja. Aš tau sumokėsiu. Viską atiduosiu, tik atsikratyk jos maldauju... Aš turiu pinigų...
Asilai visada turi. Teatrališkai atsidusau ir linktelėjau galva. Jis išlėkė pinigų vyrukas, graudžiai verkė. Pasiknisau lagamine ir ištraukiau žalsvą kristalą. Gaila, kad jie tokie brangūs. Numečiau jį ant grindų jis pradėjo šnypšti ir rūgštimi naikinti kraujo pėdsakus ir visą kita. Po penkių minučių kambaryje neliko nieko išskyrus tą vargšę merginą. Asilas turės pirkti naujus baldus ir keisti grindis. Ištraukiau juodą audeklą ir pradėjau vynioti kūną. Murmėjau atsiprašymus, jeigu ne tuščia piniginė iškviesčiau policiją ir išmuščiau asilui visus dantis. Tik niekas nebekviestų, tokio duobkasio. Verkiantis išgama prikrovė, man pilną krepšį pinigų. Ant viršaus spindėjau brangūs laikrodžiai. Spjoviau jam į akis. Viena ranka pakėliau merginos kūną, kita krepšį. Jeigu aš, tik galėčiau pasakyti ne pinigams... Tušti svaičiojimai to niekada nebus. Švelniai paguldžiau merginos kūną ant galinės sėdynės. Spragtelėjau pirštais- kūną apgaubė raudonas apsauginis laukas. Keikdamasis iššvilpiau iš kiemo. Tolumoje blykstelėjo policijos žiburėlis. Ne jiems mane matyti. Niekas negali sustabdyti duobkasio gabenančio kūną. Pyktis nenorėjo dingti. O, tai blogai turiu būti ramus. Ceremonija nelengva, bet mergina neturės klaidžioti be ramybės. Ji keliaus ten kur iškeliauja visos sielos. Netgi duobkasiai, negali peržengti šitos ribos. Sustojau jau miške persimetęs kūną per petį patraukiau į beržyną. Graži vietelė ir pats norėčiau ilsėtis tokioje vietoje. Giminaičiai, niekada negalės, jos aplankyti. Kodėl žmoguje, vis prabunda sąžinė? Ji vis sugrįžta. Todėl kartais einu per kapines ir išlydžiu paklydusias sielas už dyką. Duobkasiai kažkada lydėjo visus mirusius. Žmonės pastebėjo, kad nuo senatvės miręs senelis nesivaidena ir nekenkia. Kam tų duobkasių reikia? Tam pačiam mirusiam lengvai keliauti toliau, o ne metų metus blaškytis po kapines....
Nusikeikęs išvyniojau kūną. Bjauri mintis, bet negaliu palikti, dar vieno bevardžio lavono. Įsipjovęs ranką ištepiau ant jos kaktos ženklą. Teks palaukti, bet mes pasišnekėsime. Jaučiau, kad gyvybinė energija grįžta į jos kūną. Neilgam, bet to užteks sužinoti, kas iš tikrųjų nutiko. Savo krauju nupiešiau ratą apie bundantį kūną. Legendos apie gyvuosius numirėlius ne iš piršto laužtos. Tėvas, visada sakydavo, kad reikia priimti pasikeitusią duobkasio dalią. Aš stengiausi, bet kartais visko tiesiog per daug. Pilnatis nušviesdama beržyną priminė man, kad gavau ko norėjau.

[Light]

Požemis 5

Pabudau, gana keistoje būsenoje. Jaučiausi puikiai pailsėjęs ir žvalus, bet negalėjau atsiminti įvykių po to kai atėjo Gabija. Pažinodamas save apieškojau namus ieškodamas tuščių butelių ir kitų girtuoklystės ženklų. Deja namas atrodė lygiai, toks pats kokį radau, net išgerti šampano buteliai apie, kuriuos atsiminiau buvo pakeisti naujais. Šis namas tikrai patogus, bet tokiais atvejais apgaulingas. Vienintelis vakarykštės dienos liudininkas Serapielis snaudė kampe ir nieko negalėjo man papasakoti. Gal magai, nejaučia pagirių, bet lengviau užmiršta, tam tikrus epizodus? Susigriebiau, kad savo mobilų palikau bute Žemėje ar Paviršiuje reiktų pasitikslinti, kokį terminą vartoja patys požemio gyventojai. Graužė bjaurus nerimas, dingo dalis atminties, o ir mano ateitis atrodė, gana miglota. Įsivaizdavau save Eriko vietoje, dar tiksliai nežinojau jo pilno darbo apimties, bet nuojauta kuždėjo, kad jis pasirodo scenoje, kai kažkam ateina laikas užbaigti, savo ilgą gyvenimą. Tesa ieško pedagogo, man mokyti. O ką gi man veikti dabar? Susierzinęs išėjau į kiemą surūkyti pirmos cigaretės. Saulės šviesa atrodė kažkokia blanki. Nebuvo tamsu, raudonas vieškelis pulsavo savo šviesa, temperatūra buvo maloni, bet atrodė, lyg, kas būtų sumažinęs saulės ryškumą danguje. Kalbant apie blankumą aplink mano namą nieko nebuvo. Negalėjau įžiūrėti, net Eriko namo stogo. Atrodo visas pasaulis pavirto raudonu vieškeliu besitęsiančiu į visas puses, o naujas šio pasaulio centras mano namas. Na ką gi tebūnie šviesa ir kūryba. Susikaupiau įsivaizdavau medžio išvaizdą, jo uogų skonį ir kvapą. Kūnu perėjo lengva elektros iškrova, bet maloni o ne skausminga. Nors gal šio jausmo su elektra, nepalyginsi... Kaip ten bebūtų mano pirmasis medis stovėjo mano kairėje. Tai žinoma buvo vyšnia. Uogos žinoma buvo prisirpusios ir jų skonis nuostabus. Medis augo tiesiai iš vieškelio, kas atrodė, šiek tiek keistai. Susikaupęs sukūriau pievą ir derlingos žemės. Apie mano vyšnią išsirikiavo kiti vaismedžiai. Priguliau ant naujas pievos, netgi žolės skonis tas, jokių nukrypimų. Ko, tiems magams, išvis keliauti į paviršių? Čia viskas taip pat, netgi geriau. Neribota erdvė niekas nesistumdo ankštuose miestuose ir dviejų kambarių butuose. Tobuli namai, kur viskas, tiesiog taip kaip turi būti. Bet, gal tai išdidumas? Tesa, juk turi butą paviršiuje. Pilstydama kaimynui ant galvos pieną Tesa parodo, kad žmonėms reiktų slėptis nuo jos, o ne atvirkščiai. Kiek, tos slėpynės gali trukti? Kažkada požemio gyventojai nusprendė pasislėpti nuo persekiojimo niekas nesutrukdys jiems paskelbti žmonėms karą.
Pajutau bjaurų šaltį. Apsidairęs pamačiau, kad mano pievą kanda šerkšnas. Keisčiausia, kad viena pievos pusė buvo apšerkšnijusi, o kita vis, dar žalia. Kas per... Akis užkliuvo už to, ką pirma palaikiau sniegu. Keistas balsvas sūkurys materializavosi į merginą baltu apsiaustu. Jos žingsnius lydėjo šerkšnas ir temperatūra staigiai krito. Mergina traukė tiesiai prie mano vyšnių. Na jau jau ne. Surikau piktu savininko tonu:
- Stok po velnių, čia mano kiemas. Niekas nešaldys mano medžių, aš juos ką, tik sukūriau.
Mergina nieko neatsakė, tiesiog žingsniavo toliau. Serapielis kimiai sulojo ir jau stovėjo mano dešinėje. Mergina sustojo įsižiūrėjau į jos veidą odą atrodė papilkėjusi akys, stiklinės ir bereikšmės. Ji nusišypsojo ir suklykė... Maniau galva skils pusiau, net Serapielis susigūžė. Merginos klyksmas nutilo, bet man vis dar aidėjo ausyse. Nugnaibęs nuo poros cigarečių filtrus susikišau juos į ausis, nors šiokia tokia apsauga. Serapielis suurgzgė ir šoko ant įsibrovėlės. Ji nubloškė baltas speigas. Ką gi Serapielio čia neužteks. Susikaupiau ir ėmiau augti, mano ūgis greitai siekė tris metrus ant rankų išsipūtė raumenys. Lengvas psichologinis pranašumas nesutrukdys. Įkvėpiau ir panorėjau, kad, kaip ir mano patikėtinis dalinai būčiau sudarytas iš ugnies. Pajutau įelektrintą traškėjimą. Mano rankos ir kūnas liepsnojo, kaip milžiniškas deglas. Serapielis ir mergina rungėsi žolėje susipynę į keistą ugnies ledo kamuolį. Atsivėdėjęs paleidau ugnies srovę. Ji apgaubė apie priešininkus. Serapielis jos, net nepajuto “ šaltmirė“ atšoko. Ji ir vėl pratisai suklykė. Nieko nelaukęs užsiplieskiau pilna jėga ir pradėjau degint viską aplinkui. Ugnies sienos supo merginą ji neturėjo, kur trauktis. Serapielis pakeitė formą pavirto ugniniu kaspinu ir surišo rėksnę. Ji klykė, dar labiau, aš ją deginau liepsnos srovėmis. Staiga ji nutilo ir neteko sąmonės, baltas sniegas atsiskyrė nuo jos kūno ir dingo. Mergina atgavo normalią odos spalvą, apsiaustas subyrėjo į pelenus. Patikėtinis vėl pavirto šunimi ir rodos laukė tolimesnių mano veiksmų. Mergina, dabar atrodė visai normaliai. Mano liepsnos jai nepakenkė, tik išvarė keistąjį sniegą. Po subyrėjusiu apsiaustu ji vilkėjo juodą pižamą. Baltasis sniegas apsėda požemio gyventojus? Kam gi Amėja pravedė, tokius padarus, kaip džinai ir šituos sniego padarus.? Nejaugi jie kažkada buvo jos sąjungininkai? Užgesinau liepsnas dalis mano pievos sudegė iki juodžemio, na nors medžiai sveiki. Nunešiau merginą į namą. Net nespėjau pasidžiaugti savo pieva. Jutau, kad mergina gyva, bet labai nusilpusi. Džiazo melodija nuskambėjo, tuo metu, kai ruošiausi lėkti ieškoti pagalbos. Atidaręs duris pamačiau vyrą baltais plaukais su nedideliu portfeliu po pažastimi. Jam, net nespėjus praverti burnos nutempiau jį pas merginą ir viską paaiškinau. Jis, tiesiog palietė merginos kaktą, kažkaip pajutau, kad energija “sukruto“ mergina vis, dar buvau be sąmonės, bet jutau, kad jai geriau. Baltaplaukis padėjo portfelį ir prisistatė:
- Aš esu Alwis magijos magistras būsiu tavo mokytojas. Kaip supratai kreatoninio tipo magui, knygos, amuletai, užkeikimai ir kitas šlamštas visiškai nereikalingi. Nereikia ir pilnaties metu nukirst juodam gaidžiui galvos ar atlikti kitų apeigų Lieka paprastas klausimas. Kas yra reikalinga ir ką turi mokytis? Atsakymas, vis dar kibirkščiavo ore.
- Aš jaučiu energiją, kurią panaudoju kurti ir naikinti. Aš turiu mokytis tą energiją valdyti. Kol kas geriausiai tai sekasi pavojaus atveju.
- Tu teisus, bet tai tik pusė atsakymo. Energijos, kurią dauguma mana neužtenka jausti. Ją reikia pamatyti ji visur aplinkui. Kiekviena gyvybės forma turi manos išteklius. Dauguma negali jų panaudoti jie tarsi gyvi akumuliatoriai iš kurių lengva pasisemti jėgų nusilipus. Bet ir pati planeta iš esmės gyvas organizmas tai gi manos klodai yra visur. Požemis sukurtas Amėjos jį perkėlė čia milžiniškus energijos resursus. Nuo manos čia kibirkščiuoja oras. Tau reikia pamatyti energiją, kuri yra visko pagrindas, kad sugebėtum jos pasisemti.

Alwis davė man keistų violetinių grybų. Jo aiškinimu tai puikūs stimuliatoriai padėsiantis pamatyti mūsų egzistencijos priežastį. Širdis mušė, lyg būgnas išpylė prakaitas akys labai skausmingai reagavo į šviesą. Po pusvalandžio jaučiausi, dar blogiau. Kratė šaltis liežuvis prisiklijavo prie gomurio. Kelis kartus praradau sąmonę, bet Alwis vėl mane pažadindavo. Akyse mirguliavo nebesupratau ką man sakė mokytojas. Staiga tos spalvos ėmė ryškėti jos sudarė linijas Viskas aplinkui pavirto linijų raizgalyne. Įsižiūrėjęs geriau pamačiau, kad kiekvieną liniją susijungia iš įvairiaspalvių taškų grupių. Tie taškai man priminė jonvabalius ir pamaniau, kad mana yra gyvi energetiniai padarai... Po to viskas pavirto į savotišką vaivorykšte įsikibau jos ir jutau, kad mana teka į mane. Aš buvau gyvasis laidininkas ši energija negalėjo man pakenkti ji mane pildė ir gydė. Jos forma vis kito mačiau, tiek, jonvabalius kibirkštis, linijas, apskritimus, spalvotas upes. Atrodė žmogaus protas niekaip nesugebėjo apibrėžti manos. Atrodo akys turėti išdegti nuo spalvų įvairovės ir formų žaismo. Bet mane tai džiugino. Galbūt visą gyvenimą man kaip, tik ir trūko šitos sunkiai apibrėžiamos energijos kuri viską įprasmina...
Negaliu pasakyti, kiek laiko praėjo. Bet jaučiausi, kaip naujai gimęs. Atrodo galėjau kalnus nuversti ar sukurti... Manyje kunkuliavo mana, dabar panorėjęs galėjau ją matyti kada, tik noriu. Spragtelėjau pirštais mano pieva vėl buvo sveika, o ant jos stovėjo auksinės statulos vaizduojančios mane ir Serapielį. Tiesiog šiaip blizgutis svečiams. Mana šauniausias narkotikas iš visų, abejingai nužvelgiau alkoholio butelius ir numečiau cigarečių pakelį... Norėjosi kažkur lėkti, kautis, kurti... Mano apmąstymus pertraukė moteriškas balsas:
- Geras jausmas pasisemti manos, bet reikia likti ant žemės. Tau reikėtų pavalgyti tu išsekęs nuo grybų, bet pats to nejauti.
Atsidūriau balso savininkei už nugaros ji keptuvėje vartė mėsos gabaliukus šalia puode virė ryžiai. Virėja žinoma buvo apsėstoji mergina. Ji spėjo persirengti džinsais ir juodais marškinėliais su užrašu creative sorceress since 1972 ir netgi nusidažyti plaukus tamsiai violetinėmis sruogelėmis. Susėdome už stalo, dar niekada nesijaučiau taip puikiai.

[Light]

Šešta dalis
Na ir kodėl vis turiu kristi? Nudribau tiesiai į purvyną. Išgertas alus situacijos ne, kiek negerino. Kojos vis pynėsi, atsistojau iš trečio karto. Savaime suprantama lijo. Dangus priminė juodą rašalą. Užsimerkiau ir suskaičiavau iki šimto. Žingsnis po žingsnio...
Atsargiai dėliojau kojas ir žiūrėjau į auksu lietą takelį. Svarbiausia,
kad prabangus takelis nepriartėtų prie mano galvos. Alkoholio kiekis a didina žemės trauką b ko rezultatas dažnai praskeltos galvos c. Sunkiai žingsniavau ir bandžiau prisiminti kokią dainą, tas dažnai padėdavo prasklaidyti girtumą. Bet ši kartą negalėjau prisiminti jokios dainos. Aš neįvertinau mažojo gnomo ir jo magiškų bokalų. Gal ir gerai neaišku, kada vėl turėsiu galimybę pasėdėti malonioje kompanijoje.... Sumautas takelis žinoma vingiavo, kiekvienas vingis, lyg prieš uraganinį vėją. Keikdamasis,griūdamas ir stodamasis įveikiau šiuos vingius. Tikro didvyrio kelias visada pilnas kliūčių, pikti apyniai suraizgo kojas....
Kvatodamas jau tvirtesniu žingsniu patraukiau toliau. Takelis staiga baigėsi. Ant smaragdinės žolės stovėjo oranžinė sofa ir krėslas juos skyrė dailus riešutmedžio staliukas. Patenkintas nugriuvau ant sofos. Stebėtina, bet sofa išliko visiškai sausa. Žiovaudamas apsidairiau, bet aplinkui nebuvo ne gyvos dvasios. Na ką gi jeigu imperatorius turi svarbesnių reikalų. Nusnausiu minutę, akys tiesiog limpa, dėl visko kaltas tas lietus. Mane pažadino kandus balsas:
- Iš alaus kvapo galiu spėti, kad čia svečias iš Sferų pasaulio. Juokingiausia, kad taip prisigėrei, bet esi dėl to nekaltas. Kaltininko čia reikia ieškoti gilioje to pasaulio senovėje.

Imperatorius nutraukė savo paskaitą ir ištiesė man taurę su oranžiniu skysčiu. Kvapas pasirodė klaikus, bet drąsiai išlenkiau jos tūrinį. Akyse iškart pašviesėjo ir pasijutau žvalus lyg išgėręs dėžę energetinio gėrimo. Vis dėl to ne apie Sferų pasaulį atvykau čia kalbėtis. Atsistojau ir nevikriai nusilenkęs pradėjau pasakoti:
- Imperatoriau mano pasaulį užgrobė oranžiniai ateiviai vadinantys save Išmintingaisiais. Aš prašau jūsų pagalbos. Sunaikinkite oranžinius ateivius ir išlaisvinkite pasaulį nuo jų priespaudos.
- Jeigu imperijai, ko ir užtenka tai karo. Imperija taip ir plečiasi karu. Mano rankos, kol kas surištos kariniai veiksmai vyksta šimtuose pasaulių- Dead One akys atrodė pilnos pašaipos.
- Galbūt, kiti imperatoriai galėtų padėti? Chaoso, Tvarkos ar Karo ?
- Chaoso dievas žuvo. Eilinį kartą išėjo į mūšį pasipuikuoti savo kalaviju ir koviniais sugebėjimais. Jis atitolo nuo savo karių ir pats skerdė priešų eilės. Vietinis dievukas nutaikė gerą progą ir puolė. Dūris špaga į plautį jo nepribaigė jis, dar spėjo nukirsti žudikui galvą. Kažkoks priešo kareivis pamatęs sužeistą dievą paleido jam strėlę į nugarą. Nereikia ne sakyti visi ginklai tame mūšyje buvo iš dievus žudančio metalo. Mano nuomone Tvarkos dievas nusprendė, kad imperija turi per daug imperatorių ir pribaigė seną priešą. Tvarkos dievas rūpinasi jau prijungtais pasauliais, o tai nėra lengva. Kokia pikta dievybė vis kiršina vietinius prieš mus. Karo dievas pamatė ganą nemažą spragą mūsų plane. Kas iš tų nužudytų dievų ir prijungtų pasaulių. Jei dėl keistų artefaktų atsiras, vis naujų dievų ir naujų pasaulių. Artefaktai verčiantys mirtinguosius į dievus gali būti, bet kokio daikto pavidalo. Karo dievas užsiima šitų artefaktų paieškomis. Man dar trukdo paslaptingas plėšikas. Jis tiesiog išgaruoja su imperijos pinigais ir resursais....

Mane apėmė pyktis. Tam jis mane čia ir pasikvietė, kas paaiškintų, kodėl negali padėti.
- Tai kokio velnio mane čia iškvietei? Leisk, atspėsiu nugyvenai pora šimtmečių ir gyventi baisiai nuobodu. Tai nori, tiesiog paplepėti.
Dieve, kaip man norėjosi mesti į staliuką į prakeiktą imperatorių. O po to, nors ir gyvą jis mane kepa. Viskas taip beprasmiška išvengiau mirties ir pabėgau iš savo pasaulio.Bet kam visai tai, jeigu negaliu padėti kitiems? Dead One nusikvatojo:
- O tu drąsus niekšelis. Bet staliukais nesimėtyk. Matai, jeigu kas padėtų man atsikratyti to plėšiko. Vyrukas klaikiai galingas, net nežinau, kaip atrodo. Išjungia mano karius meistriškai. Netgi rekrūtavo pora mano leitenantų. Lyg to būtų maža, jis palieka kortas su liūtuko atvaizdu. Liūtai ir liūtukai labai paplitę heraldikos simboliai, kol kas negaliu surišti galų. Jis aiškiai nori, kad pats pradėčiau jį gaudyti. Aiškiai paruošė, man spąstus. Va čia į žaidimą ateini tu. Tu būsi pirmasis karys gavęs naują mutageną. Jis, tikrai norės atimti iš manęs mano pirmą pagerinto kario versiją. Tu pereisi į jo pusę ir šnipinėsi. Privalėsi, suprasti jo motyvaciją. Kas jį varo į priekį? Pinigai, kerštas, politinės pažiūros?
- Kodėl turėčiau sutikti? Negi neturi, tikrų karių savo bandymams? Aš, apie kautynes, kardais ir galvų kapojimą nieko neišmanau.
Dead One išsišiepė:
- Va būtent, tu esi šviežias, niekaip nesusijęs su mano armija. O plėšikas žino mano armiją, kaip savo kišenę. Lengvai rado tuos leitenantus, kurie niekada netikėjo imperija ir jos grožiu. Ištikimą patrankų mėsa reta prekė. Aišku gali nesutikti. Keliauk atgal į Sferų pasaulį, gal įsidarbinsi, kokio gnomo rūmų šlavėju. Po poros metų, pas mane ateisi. Tik, tada gal tavo vietą bus užėmęs, kas nors kitas. Mutagenas ir galia arba šlavėjas. Tau rinktis Justai.
Pasirinkimas, kaip visada daugiau simbolinis.
- Sutinku atrodo nepalieki man kitų galimybių. Bet su viena, net jeigu žūsiu tavojo plėšiko gaudymo metu, tu išlaisvinsi mano pasaulį.
- Duodu tau imperatoriaus garbės žodį. Bet tu nežūsi nugyvenau užtenkamai ilgai, kad atskirčiau žmones vaidinančius pagrindinius vaidmenis pasaulių istorijoje nuo mirštančių statistų. Bet pakeiskime temą noriu parodyti tau savo naują eksperimentą man reikia nešališkos nuomonės.
Dead One sugriebė mane už alkūnės ir man nespėjus, net riktelėti stovėjome miške pilname medžių atrodančių, lyg ramstytų patį dangų. Nusekiau paskui imperatorių smalsaudamas ką gi pamatysiu šiame pasaulyje. Palikę mišką atsidūrėme didelėje laukymėje. Joje stovėjo dvidešimt trobelių jos atrodė kažkuo pažįstamos. Dead One patenkintas pranešė:
- Taip čia tradicinės lietuviškos trobos. O jų viduje mano lietuviški kolonistai. Šis pasaulis nesiskiria nuo kitų Žemės planetų tie patys žemynai ir klimatas. Skirtumas planetos gyventojuose. Pradėkime nuo lietuvių. Jie iš skirtingų pasaulių, bet iš esmės vienos tautos atstovai. Tvarkos dievas aiškino, kad sukūrus tam tikrą pasaulį su tam tikra tau po tam tikro laiko tarpo šio pasaulio antrininkė su menkais skirtumais atsiranda savaime. Sakytum viskas čia gerai, bet deja įvairiuose pasauliuose lietuviai dalijasi tos pačiomis nelaimėmis ir ta pačia istorine pralaimėtojo role. Tai gi į savo surinktą pasaulį surinkau žmones kurie mano manymu naudingi mano pagerintam pasauliui. Tegu jie pabando kurti istoriją iš naujo. Šiame pasaulyje nėra slavų. Rusijos plotai dykynės su naudingais resursais. Gal pirmi tuos resursus pasiims Tibeto kolonistai, bet ir jiems man jų ne gaila. Kaip supratai, čia nebus agresorių jokių Rusijos, Jungtinių Valstijų, Kinijos... Netgi Anglija niekada nebus Anglija. Ten natūraliai vystysis Piktų ir kitos gentys. Kiekvienos tautos atstovai bandys sukurti savo valstybę. Įdomiausias rezultatas aišku laukia Afrikoje, Australijoje , Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Sunku nuspėti ką gi ten rasiu po kokio tūkstantmečio. Tai gi ką manai?
Taip Dead One nusprendė padaryti neįmanoma atseikėti visiems lygiai... Viskas skambėjo taip utopiškai ir gražiai jokių rusų trukdančių Lietuvai augti ir tobulėti. Tibetas be kinų priespaudos. Afrika be vergovės ir žemyno resursų grobstymo...
- Šitas projektas turi vieną silpną vietą. Tavieji kolonistai galbūt turi geriausius norus sukurti naujas valstybes ir perrašyti istoriją. Bet jų proanūkiai nieko nesiskirs nuo, bet kurio dabartinio agresoriaus.
Dead One prisidegė cigaretę:
- Sugalvojau tam tikrą ventilį. Šiose kultūrose niekada neišnyks šamanai jie savo galią gaus iš manęs ir bus ilgaamžiai ir primins ateities kartoms apie blogus sprendimus anuose pasauliuose. O tie, kurie norės traukti į karą prisijungs prie imperijos armijos. Aš tikrai noriu gero ir tai sunkiau už, bet kokį karą...
Dead One pradangino nuorūką ir tuo pat metu prisidegė kitą cigaretę. Taip Dead One nori gero, bet ir Išmintigieji jų supratimu nori to pačio...
- Linkiu tau sėkmės imperatoriau, bet nepamiršk čia eksperimentas taigi leisk viskam sava vaga. Priverstinė utopija- utopija, tik jos kūrėjui .
Dead One užgesino cigaretę ir nuėjo atgal į mišką. Dar spėjau pažvelgti į kolonistus tempiančius riebų šerną atgal į stovyklą. Bent vieną kartą gerais norais nutieskim kelią į rojų.

[Light]

Mane iškvietė į fantastų dvikovą ir dvikovos norintis pats ir pasitraukė po to. Taip išeina, kad nebeturiu kur dvikovos teksto dėti. Tai gi metu savo sunkiąją kavaleriją čia

Prisiminimai vienutėje ( neįvykusi dvikova)

Akis vis dar skaudėjo. Nežinau, ką jie panaudojo, bet mačiau ne geriau už kurmį. Mano regeneracijos bandymai nieko nedavė. Rankomis braukiau per sienas, kurios liudijo, kad čia - kalėjimo vienutė grubiomis akmeninėmis sienomis. Kobalto žiedas ant kaklo - irgi standartinė kalinimo priemonė. Tos sienos turi kažką ypatingo: tokias rasi tik kalėjimuose ir jų su niekuo nesumaišysi. O gal čia kalta mano patirtis? Pabuvojęs dešimtyse tokių vienučių tapau sienų ekspertu... Kišenėse sugraibiau cigaretę ir žiebtuvėlį. Šį kartą tai tikrai bus mano paskutinė cigaretė. Mintyse iškilo senio Felikso atvaizdas. Žinau , ką jis pasakytų: „ Nėra kalėjimo, kuris sulaikytų galingą magą...“. Aš galėjau ištirpdyti grotas, pramušti apsauginį lauką, bet kaip aklajam rasti išėjimą iš kilometrus besitiesiančių požemių, kurie sudaro garsųjį Hado kalėjimą. Iš pykčio trenkiau į sieną. Sumauta ironija - aš nemažą savo gyvenimo dalį užsiėmiau gydymu- gražinau regėjimą sužeistiems kare - ir esu vienas iš nedaugelio pabėgusių iš Hado. Jaučiausi toks galingas ir nesulaikomas. Subūriau garsiąją nusikaltėlių organizaciją „Prakeiktųjų ratas“. Organizaciją, kuri versdavo karalius ir dingdavo su valstybių iždais. Bet vis tiek pasiekiau savo omegos tašką. Mano nieko nereginčios akys - puikus įrodymas, kad visi pasieksime liepto galą. Juokingiausia, kad kažkada buvau nedidelio miesto žiniuonio mokinys. Gydymas, žolelės, šventinimas... Įdomu ar man rengiama vieša egzekucija? Vieną kozirį aš galbūt dar turiu... Hado sargai galėjo mane kankinti ar užsiundyti pragaro skalikais. Bet turbūt linksmiau mane čia kalinti, kol išprotėsiu ir pats nusisuksiu sau sprandą. Tegu valdžios vyrai dalina skambius pavadinimus į kairę ir į dešinę - čia ne pragaras. Aš galiu apsaugoti savo sielą. Iš bato aulo ištraukiau ten paslėptą raudoną tabletę. Praminiau šį narkotiką Nostalgija - puikus mišinys grąžinantis į praeitį...

Aš gulėjau ant žolės nedidelės kalvos viršūnėje, saulės spinduliai nušvietė apačioje esantį kaimą. Patikrinau savo riešą - jokios tatuiruotės, vaizduojančios liepsnojantį ratą, kuri vėliau taps Prakeiktųjų rato simboliu. Narkotikas permetė mane visu šimtmečiu atgal. Žinoma, tai nėra kelionė laiku(tam niekada nepakaks energijos), čia atgaivintas prisiminimas. Atsidusęs nuėjau į žiniuonio namą. Ten išverčiau knygų spintą ir karštligiškai ėmiau ieškoti knygų apie regeneraciją. Tas,žinoma, beprasmiška: apie gydymą žinojau daugiau negu didžioji dalis šitų garsių autorių. Bet gal kokio stebuklo dėka pasąmonėje užsiliko koks papildomas faktas apie nervinių ląstelių regeneraciją. Iš pykčio mėčiau knygas pro langą, visus minėtus būdus jau išbandžiau vienutėje. Karčiai juokdamasis atsiverčiau žiniuonio pradžiamokslį. Jau ketinau jį suplėšyti į gabalus, kai smegenis perskrodė žaibas. Epilobium hirsutum magicis. Pradžiamokslyje puikavosi šio augalo aprašymas ir paveiksliukas. Pasimokęs pas senąjį Feliksą įpratau naudotis gryna energija. Žolelės man atrodė skirtos močiutėms ir tokiems kvailiems žiniuoniams kaip mano buvęs mokytojas. Kam naudoti augalus, kai gali pasisemti visur esančios energijos ir atlikti daug didesnius stebuklus. Tikėkimės, mano kaltintojai galvojo panašiai... Išgirdau lėtus sunkius žingsnius. Tai, žinoma, bjaurus senas žiniuonis Simplicijus. Magijos dėka žmonės atjaunėdavo, bet jis vidumi išliko bjauriausias šio pasaulio senis. Įėjęs į vidų jis pradėjo pasakoti, kad mano porą savaičių gydytas ir slaugytas Feliksas yra žinomas nusikaltėlis ir turime jį išduoti šventosios Trejybės ordinui. Įkvėpiau ir sustabdžiau prisiminimą. Aš nemėgau Simplicijaus ir trūkus kantrybei paverčiau jį pelenų krūva. Bet du kartus žudyti jo nenorėjau. Viskas pavirto į spalvotą kaleidoskopą... Po akimirkos jau sėdėjau bare pilname švenčiančių apgirtusių kareivių. Oras tiesiog mėlynavo nuo cigarečių dūmų. Mūsų pirmasis užimtas miestas, nuo to laiko žinomas kaip Sinurbis... Feliksas papsėjo trumpą cigarą - jis buvo laikomas vienu pavojingiausių Šventosios imperijos nusikaltėlių. Kita vertus jis laikė šventąją Trejybę, imperatorių ir karalius tikraisiais nusikaltėliais, o mes ,jo nuomone, turėtume atstovauti naujos epochos įstatymui. Manau, šį reiškinį galima pavadinti moraline simetrija. Proto balsas kuždėjo, kad turiu grįžti į vienutę ir kažkokiu būdu gauti žolelių. Daiktus kurti gana lengva, bet augalų iš akmenų neužauginsi. Mėgavausi prabėgusių dienų atmosfera, kai atrodė,jog tuoj nuversime imperatorių ir valdysime pasaulį. Priešas po Sinurbio ir kitų miestų užėmimo sudavė mums daug skaudžių smūgių, bet jie nesuprato, kokį vaidmenį tuose užėmimuose suvaidino tai, ką tie idiotai vadino kosmetine magija. Mes pasiekėme daugiau negu panaikinti randus ir subjaurojimus. Įmanoma ir visiška metamorfozė. Tai pasitarnautų mano pabėgimui jeigu turėčiau organinės medžiagos, kurią paversčiau žolelėmis ir atgaučiau regėjimą...
Uždėkite man kvailio kepurę ir vadinkite Jonu - net Hade maitina, o ta suplėkusi duona gali pavirsti medicina. Įkvėpiau ir nutraukiau Nostalgijos poveikį. Kaip Nostalgijos išradėjas, eksperimentų keliu išmokau valdyti narkotiko poveikį. Mane vėl pasitiko tamsa ir grubios sienos. Apgraibomis suradau duonos kepalą ir vandens. Įsikandęs į pirštą, krauju negrabiai braižiau alcheminį trikampį. Aklam buvo sunku spręsti apie savo darbo rezultatą.Po velnių, čia pradinuko užduotis... Susikaupiau ir mestelėjau energijos. Pajutau, kad man pavyko. Aš ne veltui - geriausias šimtmečio magas; norint mane sustabdyti reikėjo išdeginti ne akis, o smegenis. Surinkęs žoleles užvirinau jas vandens puodelyje. Iš marškinių rankovės sumeistravau tvarstį; išmirkęs jį skystyje užsirišau akis. Abejojau, ar tie idiotai iš tikrųjų suprato, ką sugavo. Jie greičiausiai mano, kad aš vagis Ferrumas. Su šia nauja tapatybe gyvenau dvidešimt metų. Nusikaltimų vertų egzekucijos neatlikau. Du sargybiniai ir kelionė į kobalto kasyklas, kur, jų nuomone, kobaltas blokuoja magiją. Iš vienutės išeisiu laisvu žmogumi, telieka laukti...
Po aštuonių dienų aš vėl mačiau( bent jau spėju, kad prabėgo tiek laiko,mat vienutėje atsirado aštuoni padėklai). Devintosios pradžioje, dar nesulaukus padėklo, išgirdau žingsnius. Paruošiau savo mėgstamą užkeikimą - aukos širdies raumuo pažeidžiamas negrįžtamai per sekundę. Šitą užkeikimą sunku atskirti nuo įprasto infarkto. Nulindau į vienutės kampą ir apkabinau kelius rankomis, kad atrodyčiau ypatingai apgailėtinai. Ant grindų palikau nesuvalgytos duonos - tegu galvoja, kad nugrimzdau į depresiją ir noriu, tik mirti. Pirmasis sargybinis pasirodė esąs raumeningas žaliūkas suplota nosimi ir bjauriu randu ant skruosto. Jis nedėvėjo šalmo, todėl pastebėjau, kad jis plikas. Antrasis sargybinis buvo moteris vilkinti pilka mantija ir rankoje laikanti trumpą skeptrą. Na ir kodėl taip nesiseka? Nemėgstu žudyti moterų. Anksčiau Hade jos nedirbdavo. Burtininkė išjungė apsauginį lauką, žaliūkas atrakino kameros duris. Paprasčiausiai suplojau delnais ir du kūnai sinchroniškai nukrito ant grindų. Meistrui nereikia žodžių ar ypatingai sudėtingų gestų- energija jam visada lengvai paklūsta. Žaliūko išvaizda man nepatiko - paskutinis snukiadaužis. Panaudoti moterį metamorfozei pasirodė per daug neįprasta. Prisiliečiau prie sargybinio lavono ir ištariau kodą. Visa kita įvyko savaime. Mano vešlūs rudi plaukai dingo, galvos dydis pasikeitė, ant veido atsirado bjaurus randas. Sekundė po sekundės aš virtau sargybiniu. Po truputi rinkau jo atminties šukes. Po minutės jau buvau juo. Nuo šiol mano vardas yra Blažiejus( kraupus vardas), man 27, gyvenu Žuvininkų gatvės barake Nr. 17. Iš surinktų atsiminimų nuotrupų supratau, kad Blažiejus nebuvo blogas vyrukas. Patekęs į armiją dalyvavo mūšiuose prieš šiaurės barbarus. Po penkerius metus trukusios mėsmalės jį paskyrė čia. Jokio žiauraus elgesio su kaliniais jo atmintyje neradau. Gaila nužudžiau sargybinį, kuris buvo visai pakenčiamas... Greitai persivilkau jo šarvais, o jį perrengiau savo rūbais. Blažiejaus kūnas įgavo mano ankstesnę vagies Ferrumo išvaizdą. Metamorfozė - mainai, kuriems sukurti reikėjo ilgų metų, o įdiegti visiems Prakeiktųjų Rato nariams pavyko tik panaudojus vilkolakių smegenyse randamą hormoną. Liūdnai nužvelgiau vienutę: čia baigėsi vagies Ferrumo karjera kaip prieš daugelį metų panašiomis aplinkybėmis baigėsi garsiojo mago Agilio. Agilis buvo šimtmečio magas ir revoliucionierius, Ferrumas - puikus vagis, pridaręs imperijai nemažai nuostolių. Kuo gi bus Blažiejus? Gal Hado kalinių išlaisvintoju? Pagyvensim – pamatysim... Susmeigiau Blažiejaus kardą į lavoną ir surikau iš visų plaučių:
- Kalinys bando pasprukti! Jis pažeidė kobalto žiedą!

Tegu imperijos šviesiausi protai turi peno pamąstymams, kaip aš tą žiedą pažeidžiau. Nors, žinoma, paslaptis - visai ne metalo pažeidime. Mano balsas aidėjo koridoriais lyg varpas ir netrukus prie vienutės jau būriavosi kareivių minia ir pora kovinių magų. Mane, aišku, nuvedė pas Hado valdovą. Girdėjus apie jį tiek legendų atrodė jis neįspūdingai. Nepasakytum, kad pragaro valdovas, greičiau - paprastas valdininkas. Išklausęs mano istorijos apie pažeistą žiedą, jis mane išleido namo. Nieko keisto, vos išvengiau mirties nuo išprotėjusio kalinio rankos. Grįžęs į savo baraką įsipyliau stiklinę vyno. Senasis Blažiejus dažnai nerdavo į butelio dugną -neverta keisti jo įpročių. Mintyse rikiavau įprastą jo(mano) dieną: darbas,namai, vynas, kortos, smuklė, šnekos apie karą su veteranais, kartais- dar tos pačios smuklės padavėja vėjų košiamo barako suklypusioje lovoje. Neypatingas paprasto kareivio gyvenimas. Gal be žmonių, pasiuntusių į mūšį, būtų geresnis? Aš šitą gyvenimą gyventi galiu , bent ramu ir jokių pavojų. O ateis laikas, ateis ir šventojo Blažiejaus revoliucija...

[Light]

Duobkasys

Antra dalis

Jaučiau ,kad temperatūra krenta. Taip būna visada prieš kam nors prisikeliant iš numirusių. Miškelio žolę po truputi dengė šerkšnas. Papurčiau galvą ir iškviečiau juodvarnį, lai jis perduoda mirusios žodžius juos artimiesiems. Mintyse išsiplūdau, rankos drebėjo lyg kokio mokinio. Ne pirmą kartą prikeliu žmogų iš numirusių, bet tas visada šleikščiai nemalonu. Kelias dienas jausiuosi kaip išsunkta mazgotė ir netgi po kelerių metų ši mergina lankys mane košmaruose...
Ji giliai įkvėpė ir atsistojo. Mergina apsidairė ir jos akyse nušvito supratimas. Nestandartai dažnai laidoja savo mirusius pagal senas tradicijas, galbūt ji pati dalyvavo ceremonijoje arba girdėjo pasakojimų. Ji drebėjo kaip epušės lapas negaliu jos kaltinti, nors visą gyvenimą palydžiu neramias sielas į kitą lygmenį mane patį sukausto siaubas pagalvojus, kad žinau ne ką daugiau nei kiti. Ar egzistuoja tas kitas lygmuo? Aš sielų vedlys ar budelis? Ji sušnabždėjo:
- Mano vardas Amelija duobkasy. Aš noriu perduoti žinutę savo artimiesiems. Aš nesugebėjau nužudyti to bepročio, bet jį reikia pašalinti jo planai gali pakenkti mums visiems.
Vis dėl to ne apiplėšimas ką gi į savo klientų reikalus aš nesikišu. Juodvarnis nusileido ant jos peties. Nusisukau ir nužingsniavau takeliu į beržyno gilumą. Nenorėjau girdėti jos žinutės kuo mažiau žinosiu tuo man geriau. Amelija pasirodė esanti drąsi. Ji puikiai žino, kad velionio vardas man panededa lengviau išsiųsti vėlę į tą abejotiną kitą lygmenį. Toks lengvas susitaikymas su mirtimi man nepadėdavo. Geriau tegu jie klykia ir užduoda amžinus „kodėl“ negu verčia abejoti mane šio gyvenimo verte. Nusikeikęs smogiau į beržą ant medžio kamieno liko mano krumplių įspaudai ir keletas lašų kraujo. Tas kraujas ir yra viso pagrindas, iš kartos į kartą jo pagalba perduodama savybę lydėti mirusius. Kol galiausiai ši savybė išveda iš proto jos savininką. Tarp mūsų daug savižudžių. Taip pat nemažai tokių, kurie dingsta ir pradeda naują gyvenimą kitur. Trečius pražudo jų abejotini užsakovai ir duobkasiai niekada negrįžta, kaip keršto ištroškusios šmėklos. Galbūt mes per gerai suprantame tokių veiksmų pasekmes, o gal mes tiesiog neturime sielos. Kartais sunku suprasti kodėl, dar liko dirbančių duobkasių. Mane šitame žaidime laikė pinigai- spalvotas popierius visa ko pagrindas ir džiaugsmo šaltinis. Tik tokiomis naktimis aš nebežinau ar popierius turi užtenkamai svorio, kad susitaikyčiau su mane supančia mirtimi, su baime pajusti kūną draskančias kulkas ir suprasti, kad mano paslaugų kažkam nebereikia ir jis nusprendė apsidrausti...
Nusispjoviau ir pasukau atgal į prisikėlimo vietą. Amelija atrodė rami savo pareigą prieš savo giminaičius ji atliko. Jie ras kitą žudikę. Visas mūsų gyvenimas ir susideda iš pareigos saviems, tik neaišku ar jį vis, dar verta gyventi. Amelija atsiduso:
- Perspėk duobkasius, kad ruoštųsi karui. Jeigu to bepročio projektas bus įvykdytas, kiekvienas neatitinkantis standarto turės kautis už savo gyvybę. Žinai duobkasy niekada netikėjau Dievu, bet jeigu jį sutiksiu paprašysiu apsaugoti tave ir taviškius. Išduok savo tikrąjį vardą, noriu žinoti kas mane išsiuntė iš šitos ašarų pakalnės.
Geriau šito niekam nežinoti, bet ji jau niekam nepapasakos. Mano puikusis vardas, kuris dažnai duodamas duobkasiams.
- Mano tikrasis vardas Mortas. Tėvukas pasidavė madai duoti vardus susijusius su mirtimi. Gal ir gerai juokinga duoti vardą su laiminga reikšme žmogui, kuris užkasinės lavonus miškeliuose.
Amelija nusijuokė:
- Tu, dar gyvas man reikėtų gailėtis savęs, o ne tau. Ką gi Morti susitiksime geresniame pasaulyje aš čia reikalų nebeturiu...
Ji nutilo ir susmuko ant žemės. Aš tikiuosi, kad tu rasi tą geresnį pasaulį Amelija... Toliau teliko įprasta ceremonija viskas pavyko greičiau nei įprastai. Dar keli lašai kraujo ir duobkasių daina senąja kalba. Dažniausiai atlieku dainą kritusiems smurtine mirtimi. Tai paprasta daina visoms bevardėms aukoms. Amelijai sudainavau kritusio kario dainą ji jos nusipelnė. Šita atrodo paprasta ceremonija išsiurbė iš manęs paskutines jėgas. Palinkėjau Amelijai rasti kažką geresnio nei šį pilką pragarą ir užkasiau kūną. Nusikeikęs sėdau automobilį ir prisiekinėdamas sudeginti pinigus ir užmušti Amelijos žudiką, išvažiavau į naktį apšviestą nieko gero nežadančios pilnaties.
Deja jau po penkiolikos minučių atvėriau vieno iš slaptų duobkasių bankų duris. Trauka pinigams ir baimė dėl nuosavo kailio stipresnė nei teisingumo jausmas ar lengva simpatija. Banke kaip visada budėjo tas pats ekonomas jo tikrojo vardo nežinojo, net mano tėvai. Jis kažkada buvo duobkasiu, bet po to tapo duobkasių bankų įkūrėju ir pinigų saugotoju. Įdomu ar jis kažkada irgi pergyveno tokią naktį? Kai tiesiog nebegali savęs įtikinti, kad tavos darbas turi kažkokią reikšmę. Papasakojau jam apie šiandieninį iškvietimą ir Amelijos perspėjimą. Jis patikino, kad susieks su klano valdančiais ir jie išsiaiškins situaciją. Didžioji dalis mano uždarbio dingo banko saugykloje kita dalis persikraustė į mano kišenes. Jaučiausi klaikiai norėjosi gerti kol nebegirdėsiu sąžinės burbėjimų ir nieko nebejausiu. Bet Amelija mane perspėjo, kad mano klientas nori sunaikinti visus nestandartus mūsų susitarimo jis tikrai negerbs. Nusilakęs neišgirsiu lengvo krebždesio prie durų, lengvų žudiko žingsnių ir nebepajusiu kaip atsisveikinau su šiuo pasauliu. Valdantieji nuspręs, kad reikia sunaikinti tokį pavojingą žmogų. Galbūt laimė nusišypsos man ir aš įvykdysiu baudžiamąją misiją. Atsisveikinęs su ekonomu ir išvažiavau namo. Net neišlipęs iš automobilio pajutau, kad mano bute kažkas yra. Asilas veikia greitai nieko jam neprikiši. Tai man duoda galimybę pribaigti žudiką sėdintį mano svetainėje ir pribaigti užsakovą. Iš bagažinės ištraukiau seną, dar tėvo pirktą Mac-10. Klasika nemiršta- jos aukos ir dar kaip. Baudžiamoje misijoje būčiau bandęs viskam duoti nelaimingo atsitikimo išvaizdą- asilas prisirijo narkotikų ir nuskendo vonioje. Dabar ištuštinsiu apkabą jam į pilvą ir padegsiu jo namą. Nubėgau aplink daugiabutį link savo balkono. Lyg voras užlipau lygia siena ir tyliai įsliuogiau į balkoną. Pajutau cigarečių kvapą žudikas labai neatsargus rūko būsimo nusikaltimo vietoje. Selindamas savo bute kaip vagis pamačiau virtuvėje degančią šviesą. Jis ką tyčiojasi? Iš virtuvės atsklido ramus pažįstamas balsas:
- Mortai jau grįžai? Neišgirdau rakinant durų.
Nusikeikęs paslėpiau automatinį-pistoletą už sofos. Nutaisęs ramią veido išraišką įžengiau į virtuvę. Ten sėdėjo vienas geriausių visų laikų detektyvų, dabar žinomas Buldogo pravarde. Jis turėjo mirti plaučių vėžiu prieš porą šimtmečių, bet „Kovos su paranormaliais reiškiniais“ skyrius iškaulijo kelionę laiku pargabeno jį čia ir išgydė. Buldogo naudai turiu pasakyti, kad jis nekovojo su visais paranormaliais reiškiniais aklai ir nebuvo nuomonės, kad visi nestandartai turėtų gyventi jiems paskirtuose getuose. Jis buvo sąžiningas policininkas ir suprato, kad karas tarp nestandartų ir paprastų žmonių niekam neatneš naudos. Štai ką gero galiu pasakyti apie Buldogą. Bet jei jo teisingumo šnibždėdavo, kad esi kaltas... Buldogui buvo nusispjauti ar tu žmogus, nestandartas ar pats Viešpats Dievas. Jis įsikabindavo tau į gerklę ir nebepaleisdavo. Atsidusęs susmukau ant kedės. Jis man pranešė, kad reiktų pasikalbėti delikačiu klausimu. Pasivaišinau jo cigaretėmis ir pasiruošiau klausytis. Ši bjauri ilga naktis nenorėjo baigtis.