Rezultatai 1 iki 14 iš 14

Doommuks'o istorija

  1. #1
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16

    Doommuks'o istorija

    Taigi sveiki mieli fanfiction kūrėjai skaitytojai ir mėgėjai.
    Pagaliau po tikrai daugybės laiko ir nerimo pasiruošiau ir pradėjau rašyti gana ilgą istoriją, kuri jau kokius metus sukasi mano galvoje. Viskas prasidėjo nuo nekalto sapaliavimo apie random dalykus. Mintyse gimė mintis kuri (kaip jau minėjau) per metus, pasiekė savo pabaigą ir įgavo galutinę formą kuria prisiėmiau parašyti.
    Taigi: apokaliptinė istorija kuri baigiasi laiminga pabaiga (bent jau man). Istorija apie pasaulio pabaigą ir naują jo sukūrimą. Apie naują žmonių rūšį ir jos kovą dėl pasirinkto tikslo.

    Prologas

    Spoileris:
    Beje, kolkas neturiu pavadinimo (tik keletą variantų). Taigi jai norite prisidėti, rašykit galimus pavadinimus man į pm.
    Spoileris:
    No name

    Prologas

    Idealus pasaulis, utopija, rojus. Vadinkit jūs jį kaip norit tačiau man tai nauja pradžia. Pradžia: kurią žmonės mato kaip pabaigą, naujajį pasaulį: kaip pragarą. O mus, naujuosius dievus ir tuos kuria visa tai sukūė vadina šėtonais.
    Kas męs? Kaip męs atsiradome? Kodėl męs čia? Tai buvo patys populiariausi žmonių klausimai, į kurios buvo atsakyta tik miglotai. Žmonės tuo pasisotino, šie, nieko nesakantys ataskymai juos užtildė iki tol kol mes parodėme kodėl mes iš tikrūjų atsiradome. Juokinga, točiau po to žmonės neuždavė jokio klausimo, jiems nebebuvo įdomu kodėl męs tai norime padaryti. Jie tiesiog pradėjo veiksmus. Kulkos, sprogimai, nuodai: tai mūsų negali sužeisti. Ugnis, vanduo ir žemė, kurią žmonės visdėlto išmoko pažaboti, mus tik sustiprino. Bergždžias jų mėginimas mus sustapdyti pasibaigė tuo, ką mes ir norėjome padaryti. Taigi, gerai pagalvojus tas masiškas žmonių naikinimas šiek tiek kitokiais metodais negu męs planavome nebuvo nieko ko męs nenorėjome...
    Taigi, taigi, taigi. Kodėl aš dabar rašau? Tiesiog noriu jum papasakoti kas atsitiko prieš beveik pusantro tūkstančio metų. Mūsų gimimas, planas, jo vykdymas ir jo pasėkmės.
    Ar jau pasiruošias išklausyti? Gerai. Pradėkime.


    I skyrius.

    Spoileris:
    I skyrius


    -Tero. Tero, kelkis. Jau laikas.
    -Huh? Ką? Jau?
    -Labas rytas. Greičiau! pavėluosi! - išbėgdama sušuko Kia ir dingo akmeninėje sienoje.
    -Ak, aš jau per senas šitiem reikalam.
    Atsibudęs greit praėjau pro ore atsiradusį drėgną debesėlį ir ramiu žignsiu įėjau į akmeninė sieną. Prieš pat atsitrenkiant į ją nosimi lengvai mostelėjau riešu nepakėlęs rankos ir siena suraibuliavo pavirsdama iš gryno akmens į skystą masę pro kurią praėjau net nesusitepęs savo ryškiai raudonos mantijos. Už tijų žingsnių nuo savo kambario kuriuos praėjau pro keistą žemių ir vandens mišinį plytojo milžiniška salė.
    - Tero! Męs čia!
    Dieve mano, argi būtina šitaip rėkti. Juk jie tęn stovi kiekvieną mielą savaitgalį per šiuos bereikšmius susitikimus. Ir aš kiekvieną mielą savaitgalį, per šiuos bereikšmius susitikimus ateinu į tą pačią vietą su jais susitikti.
    - Tero! Seniai matytas drauguži.
    -Męs matėmės, leisk pagalvoti. VAKAR!
    -Oho, kažkas ne ta koja nulipo nuo savo gulto?
    -Tero, kodėl gi tau neįsigijus tikros, normalios trivietės lovos su sniego baltumo patalais užuot miegant ant gulto su pilkšvais nušiurusiais užtiesalais? Tu juk vienas iš didžiųjų, o miegi kaip žmogiškas benamis.
    -Tu, užsičiaupk. O tau Moriali, aš galiu pasakyti tk tiek, kad man vis dar patinka jaustis kaip prieš tūkstantį, kai buvau dar žmogus.
    -Bet tu juk nebuvai benamis.
    -Ar aš tau nesakiau patylėti?
    Staiga, subaubė tas nelemtas ragas padarytas ir drakono rago. Drakonai, tai tik dar vienas žaidimam sukurtas padarėlis kuris užimė tik kokius metus iš to nelemto tūkstantmečio.
    -Mieli Teraformeriai, - kaip visą laiką ramiu balsu prabilo vienas iš dievų, - šiandien
    mes turime vėliai atlikti saulės tyrimus. Prieš 4 valandas buvo užfiksuotas galingas UV smūgis. Žinoma tai yra normalus saulės elgesys, bet mes būtinai turime tai ištirti, juk mūsų saulei dar tik 400 metų,- ir vėl tas per ausis einantis kvailas juokas.
    -Ponai,- į mus kreipiasi ugnies dievas,- Šios dienos tyrimui vadovaus ugnies valdovas, Teras didysis.
    -Ką?
    -Terai, prašau prieik čia, - atsiliepė ir gyvybės dievas.
    Kad ir kaip nenoriu to daryti, tačiau savo darbo negaliu atsisakyti. Kilstelėjus savo kojas mane prie pakylos, iš salės vidurio nubloškė stiprus vėjo gūsis. Nusileidus prie trijų dievų mano pečius užgulė jų lėkšti juokeliai ir tas nemėgstamas saulės tyrėjo darbas.
    Po geros valandos aiškinino kaip atlikti saulės tyrinėjimo darbus (kuriuos aš ir padėjau parašyti) ir komandos paskyrimo, bei lėkštų iki skausmo žinomų juokelių aš pagaliau gavau progą skristi iš Teraformerių šventyklos saulės link atlikti tuos suknistus darbus.
    -Pone. Aš Gerianas, čia Porimas, ten....
    -Žinau kas jųs tokie. Greičiau atlikime darbus ir aš vėl galėsiu gryžti į savo oazę tęsti savo tyrinęjimus.
    Nuėje į vidinį šventyklos kiemelį, męs tikrąja to žodio prasme užsidegėme ir kelių šimtų kilometrų per valandą greičiu pakilome saulės link.
    Man vis dar malonu prisiminti koks buvo senasis pasaulis, kaip viskas prasidėjo, tas saldus jausmas kai sužinai didžiausias pasaulio paslaptis, kai sužinai jog tu būsi tarp tų kurie gali valdyti gamtos jėgas. Kai sužinai, jog tu greit tapsi nemirtingas. Ak tos mielos dienos....


    kolkas tiek, bet tikrai rašysiu toliau nesvarbu, jum patinka ar ne ^_^

    Edited: pradžia nors šiektiek (ne gerai, visiškai) sumalta, tačiau jau pavyksta parašyti labai gerai nuo 8 skyriaus (my opinion)
    Paskutinį kartą taisė Doommuks : 2010-04-26, 22:26

  2. Ačiū Light dėkojo
  3. #2
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Žiuriu tikra mada prasidėjo apokaliptinių kūrinių. Pavadinimai.
    Dieviška komedija
    Dievų kolūkis
    Dievų visuomenė
    Dievų žaidimas
    Pabaiga- Pradžia
    Ugnies dievo dienoraštis
    Kaip tapti dievu per 30 metų.
    Exdievo prisiminimai
    Tūkstantis metų dievų mafijoje
    Kietasprandis dievas
    Nesuprasti dievai
    Dievai ir kitos nelaimės

    Na gal kai kurie nerimti,bet man patinka. Pats noriu romaną apie nelegalią prekybą ir superhumans rašyti. Gal turi minčių pavadinimui.

  4. Ačiū Doommuks dėkojo
  5. #3
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Citata Autorius Light Žiūrėti skelbimus
    Žiuriu tikra mada prasidėjo apokaliptinių kūrinių. Pavadinimai.
    Dieviška komedija <<<< nope
    Dievų kolūkis <<<< epic
    Dievų visuomenė<<<< nope
    Dievų žaidimas<<<< um.... nope
    Pabaiga- Pradžia<<<<< nope
    Ugnies dievo dienoraštis<<<<< maby
    Kaip tapti dievu per 30 metų.<<<< umm.... nope
    Exdievo prisiminimai <<<<< nope
    Tūkstantis metų dievų mafijoje<<<<< win
    Kietasprandis dievas<<<< not realy
    Nesuprasti dievai <<<<< galbūt
    Dievai ir kitos nelaimės<<<<< nope

    Na gal kai kurie nerimti,bet man patinka. Pats noriu romaną apie nelegalią prekybą ir superhumans rašyti. Gal turi minčių pavadinimui.
    "Aš to nepardaviau!"
    "Kita pusė"
    "Nelegalus versliukas"
    "Šeimos versliukas"
    "Šiaip versliukas"
    "Versliukas"
    "(kasnors su žodžiu versliukas)"
    "Stipresniūjų gyvenimas"
    "Kitokie žmonės"

    Kol dar nieko nežinau, tai gal šitie tiktų ^_^

  6. Ačiū Light dėkojo
  7. #4
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Aš to nepardaviau!"- Gerai skamba ,bet ne visai. Win sujungas su versliuku.
    A
    "Kita pusė"- nope
    "Nelegalus versliukas"- per tiesmukas gal
    "Šeimos versliukas"- hell no
    "Šiaip versliukas"- gal
    "Versliukas"- ne
    "(kasnors su žodžiu versliukas)"- nebutinai
    "Stipresniūjų gyvenimas"- neblogas
    "Kitokie žmonės- per neaiskus
    Gal Aš to nepardaviau- kaimynų versliukas

  8. #5
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Taigi toliau, šiek tiek sufailinau su antru skyriumi, tačiau neblogai gavosi trečias ^_^

    Spoileris:
    II Skyrius

    Saulė, milžiniška žvaigždė sudaryta iš dujų ir dar velniai žino ko. Kaip jinai veikia, kas ten vyksta, man tiesą sakant visai nusispjaut. Į mokykla einu todėl, kad prastumčiau dienas užuot sėdėjęs ir trynias užpakalį ant kėdės prie kompiuterio. Ten lygtais ir kalbas kas ta saulė, bet kiek girdėjau tai tik: ''dujos... blah, blah, blah... žvaigždė... blah, blah, blah.''
    -Domai, jau atsikėliai?
    -Ne, atsikabink.
    -Į mokyklą eisi?
    -Nežinau, atsikabink.
    -Žinai, tavo amžiuje į mokykla neiti nėra gražu.
    -Man nerūpi, atsikabink.
    Ir taip kiekvieną rytą, tas keistas apsižodžiavimas tarp mamos ir manęs kuris pasibaigia vis taip pat... arba aš miegu iki pietų, arba atsikeliu ir varau į mokyklą, kur taip pat pramiegu per visas pamokas. Man šis pasaulis jau atsibodo, tačiau, kad ir kaip norėčiau jo pakeisti negaliu. O žudytis, na, aš dar ne toks beviltiškas.
    Hm, lovoje vėl per karšta, prakaituoju kaip žvėris. Reikia keltis. Mokykloje lengvos pamokos, reikia ir ten pasirodyti. Apsnūdusiais žingsniais tarsi zombis nueinu į vonią prasiplauti veido. Brr... vanduo per šaltas, bet gerai, gerai taip išryto prasibudinti su šaltu vandeniu. Kas per? Vanduo užkaito? Aš į jį tik įkišau rankas o jis jau karštas. Kažkas čia negerai, ai, šiandien chemija, paklausiu mokytojos. Gal koks muilas sureagavo ar dar koks velnias.
    Nusiprausęs bei atlikęs dar kelis reikalus vonioje nuslinkau į virtuvę ko nors užkąsti ir dėje susitikti su mama. Po nemalonaus moralo atskaitymo dėl pamokų, mokslų ir dar velniai žino ko ištrūkau iš mamos piktumų audros ir mano laimei išėjau į lauką.
    Vasaros pradžia, karšta, gamta tarsi alsuoja. Smagu, patinka man karštis, jame jaučiuosi tarsi kitoks žmogus, išvis, tarsi ne žmogus. Į autobusą pavėlavau, taigi teks eiti pėstute. He, toks malonus oras jog gal vis dėlto į mokyklą neisiu. Pasivaikščiosiu, pasimėgausiu saulės kaitra, bandysiu išsiaiškinti kodėl gi mano rankos tokios užkaitusios.
    Štai jau už geros valandos aš atsidūriau prie upelio, atsiguliu po ąžuolu ir pradedu keistą ritualą tarp savo užkaitusių rankų ir smėlio. Rankos raudonos, jų temperatūra kitokia negu viso kūno. Smėlis ir vėl tarsi raibuliuoja, tarsi bando išsisiūbuoti ir pašokti iki mano užkaitusių rankų. Jis, tikrai raibuliuoja, jis kyla, kas čia darosi? Nežinau kodėl, tačiau išvydęs šį keistą reginį, šį smėlio kylimą iki mano rankų, tas aukštyn lekiančias smilteles ir besisukiojančias aplink mano rankas, mane ištiko tarsi karščio smūgis, nualpau ir nukritau po ąžuolo šešėliu. Mano rankas aptraukė plonas smėlio sluoksnis, mano raudonas, dėl temperatūros raudonas ir užkaitusias rankas.


    Spoileris:
    III Skyrius

    -Manai jis dar ilgai miegos?
    -Išvis ar čia tas kurio mums reikia.
    -Tyliau judu. Pažiūrėkit į jo rankas, raudonos, smėlis vientisu sluoksniu jas padengęs. Tai tikrai naujas Teraformeris.
    -Raudonos rankos, ugnies ženklas, smėliu padengtos rankos, žemės ženklas. Manau jau žinome jo profesijas. Ugnis ir žemė. Naikinimo ir atkūrimo padalinys, mums tokių tikrai reikia.
    -Žiūrėkit, jis keliasi!
    Vos tik prasimerkus man prieš akis stovi keturios juodos figūros, aptarinėjančios mano rankas. Kas jos? Ar jos nori man padėti? Gal pakenkti? Turiu iš čia bėgti, nusimuilinau nuo mokyklos ir dar užmigau po medžiu, kas žino kas jie tokie, gal kokie mokyklos darbuotojai atėja manęs parsivesti.
    Prasimerkęs staigiai pašokau ir matyt tikrai išgąsdinau tas keturias figūras, nes jos atsitraukė tarsi pamatę velnią. Griebiau saują smėlio ir paleidau jiems tiesiai į akis. Dėjau į kojas, tolyn, kalno link, užbėgęs ant kalno turėčiau nesunkiai nuo jo nusileisti ir pasislėpti netoli esančiame miškelyje. Nieko nelaukęs staigiai apsisukau ir pradėjau bėgti, tačiau, tačiau. Nubėgus gerus 20 metrų mano kojos susmigo į žemę ir aš nukritau, nemaloniai trenkdamasis į žemę savo nosimi. Mano kojos tikrąja to žodžio prasme įsmigo į žemę ir iki kulkšnių įsimūrino gryname akmenyje.
    -Nagi, kur taip bėgi? Mes gi tau nieko nepadarysime.
    -KAS ČIA DAROSI, KAS JŪS ŽMONĖS, MANO KOJOS, MANO KOJOS! - tiek ir te suspėjau sušukti, vienam iš tų žmonių sumojavus rankomis mano balsas užkimo, lūpos susiklijavo ir viskas ką tegalėjau padaryti tai tik suinkšti tarsi šuniukas.
    -Ramiau, ramiau, męs tau nieko nepadarysime, męs tik norime, kad tu mus išklausytum.
    -Mhgbgh...
    -Nesistenk, nieko nepasakysi, tavo balsas užtildytas. Matai, šis odiniais rūdais vilkintis šviesiaplaukis kątik užkaitino tavo balso stygas ir jos išsiplėtė tiek, jog viskas ką tu jauti tai tik pabrunkimas gerklėje, be to to paties karščio pagalba jis kaip ir... sulydė tavo lūpas, kad tu nerėktum.
    -Dabar paklausyk mūsų labai įdėmiai, męs tau turime pasiūlymą. Tu juk nori išsiaiškinti kas ką tik atsitiko, ar ne? Tu juk nori sužinoti kaip šis mielas vyrukas tave užtildė? Ir tavo rankos, be smėlis. Išvis, manau jog tu nori sužinoti viską apie tai.
    -Ta va, imk šitą kortelę, ant jos viskas parašyta, jaigu tu norėsi pagalbos dėl to kas čia dedasi, padaryk kas užrašyta kortelėje.
    Įdėjas man į marškinių kišenę tą melsvą kortelę, odiniais rūbais vilkintis vyrukas uždėjo man ant galvos savo ranką, kuri buvo gal kokių penkiasdešimties laipsnių temperatūros, ir vėl praradau samonę ir vėl nusmigau vidurį lauko. Praėjus porai valandų atsikėliau vėl gulėdamas po ąžuolu, ir jaučiausi tarsi susapnavęs kažkokį idiotišką sapną. Taip nieko ir nesuprasdamas atsikėliau, apžiūrėjau savo rankas, jos atrodė normalios, nei paraudusios, nei užkaitusios, nei smėliuotos.
    -Viskas tik sapnas.... tik kvailas sapnas. Ir kaip aš galėjau pagalvoti, jog man kažkas negerai. Juk visa tai negali būti tikra.
    Žvilgtelėjau į telefoną, 15:24. tokiu laiku jau būna pasibaigusios pamokos, turėčiau eiti namo, visiškai neturiu jokio noro dar bastytis po šitą keistą vietą. Per gerą valandą parėjau namo, ir motina kaip visą laiką atskaitė man tą patį moralą, tik šį kartą turėjau kuo atsikirsti.
    -Jau gryžai? Pats laikas, pamokos baigėsi jau prie pusantros valandos, ką aš žinau kur tu basteisi, vėl su tais savo keistas draugais buvai. Kiek kartų turiu kartoti, kad antradieniais po pamokų iškart eitum namo, tau juk reikia prižiūrėti namus, aš važiuoju į ligoninę, pas sesę. O tu, tu jaunuoli eilinį kartą būsi nubaustas.
    -Kas tau yra? Šiandien juk buvau mokykloje, po pamokų turėjau pasilikti padėti sutvarkyti klasę. Aš nieko nenusikaltau, o tu mama paskubėk, nes nespėsi į autobusą.
    -Kas tiesa, tas ne melas. Gerai, bet kad man taip daugiau nepasikartotų, antradieniais išsiprašyk, kad laiku paleistų namo.
    -Gerai mama, ate mama.
    Išsisukau, pastovėjau virtuvės tarpdurį ir išlydėjau mamą ir namų. Jai išėjus likau vienas ir labai išalkęs. Vis dar negaliu išmesti iš galvos to kvailo sapno. Nuėjau persirengti ir netikėtai pamačiau, jog mano kišenėje kažkoks popiergalis. Kortelė, kortelė? Ne, ne, ne... tai juk netikra, tai tebuvo sapnas. O dieve man darosi negera, jaučiu kaip kyla mano temperatūra, rankos vėl paraudo, pradėjo svaigti galva. Tai dar gerai, jog buvau prie lovos, mano sąmonės netekusio kūno kritimas pasibaigė laimingai. Nosimi į pagalvę.

  9. Ačiū Light dėkojo
  10. #6
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Užsiėmęs nerealiai... rašysiu tik savaitgaliais.

    Spoileris:
    IV skyrius ''Gimimas''

    Girdžiu aš zvimbesį ausyse, tą įkyrų zvimbesį. Karšta, aplink tamsu, ne... raudona, tamsiai raudona. Rankas skauda, galva svaigsta, ausyse zvimbia. Skambutis, skambutis į duris. O dieve, negi vėl nualpau. Trečias kartas per vieną dieną... ir tas sapnas ir ta kortelė, viskas buvo tikra... visdar zvimbia. Tiksliai, skambutis. Vos pavelkdamas kojas sugebėjau išsiristi iš lovos ir pusiau samoningas nužygiavau prie durų. Atidarau, dieve ką aš darau? Juk vos paeinu, jaučiuosi kaip numiręs, o atidarinėju duris kažkokiem nepažystamiems.
    Sunkios, metalinės durys lėtai prasidaro ir prieš akis matau dar vieną šmėklą. Iš neaškios juodos figūros ir nublukusio fono jai už nugaros viskas susilieja į vieną masę ir ar vėl krentu žemyn....
    - Kelkis, mes negalime leisti tau užmigti. Jai užmigsi — sudegsi. Męs jau per daug tokių kaip tu praradome dėl tų savaiminių užsiegimų. Tik nešnekėk, tuojau sukursiu ledo, reikia numušti tą karštį. Kraujo ląstelės dar tik įpusėjo transformaciją, tu vis dar gali numirti. Štai, imk ledo, užsidėk ant rankų... hm, tiesa, tu gi pats negali. Domai, Domai... pažiūrėk į mane, neužmerk akių, tu negali.
    Ką šita šmėkla kalba? Ar ji bando man padėti? Kas ji? Iš kur tas karštis? Iš rankų karštis persimetė į visą kūną, aš karčiuoju, man negera... pradėjau kliedėt.
    - Mane pykina.
    - Nieko tokio, tai normalu. Gali vemti, tiesiog taip. Visa tai vanduo, nieko neatsitiks, aš jį nukreipsiu kitur, niekas neišsipurvins. Domai, ar žinai kur esi?
    - Savo lovoje....
    -Taip, gerai. Sąmonės tikėkimės neprarasi. Pažiūrėk, tai švirkštas. Šis tavo sąmoningumas rodo staigų temperatūros šuolį. Tiriu imtis drąstiškų priemonių. Žiūrėk į mane. Šiame švirkšte transformuotom kraujo ląstelėm aktyvintas skystas azotas. Jis numuš tavo karštį, bet tu nenumirsi. Skaudės? Taip. Skaudės labai, tačiau tai geriau negu sudegti gyvam. Pasiruošęs?
    - Ne
    -Leidžiu.
    Ir sulig tais žodžiais mano gyvenimas pasikeitė. Žinoma galima sakyti kad jau nuo šiandienos ryto jis pasikeitė, tačiau tik dabar. Po tos injekcijos aš atvykau į kitą pasaulį, kaip naujagimis. Nieko nežinantis, nieko negalintis, visiškai priklausomas nuo kitų. Niekad netikėjau, kad šiame pasaulyje gali taip atsitikti. Atleiskit, šioje planetoje.
    -Suleidau, kaip jautiesi? Šalta? Rėksi? Rėk.... rėk kiek leidžia plaučiai... Sveikas atvykęs į naująjį pasaulį naujagimi. Įkvėpk šio pasaulio oro.
    -UAAAAHHHHH!!!!!!!!!!


    Spoileris:
    V skyrius ''Nauja pradžia''

    - Labas rytas saulele.
    - Ką? Ką tu vadini saulele?
    - Nagi, nagi, nesinervuok.
    - Žinai, ačiū už pagalbą, su ta karštine ir panašiai. Bet aš tavęs visai nepažystu. Taigi
    kas tu toks po velnių? Ką darai pas mane namie? Ir kur mano mama?
    - Ak taip, atleisk, neprisistačiau. Mano vardas Morialis. Aš esu kaip ir seselė, priiminėju tokius naujagimius kaip tu.
    - Naujagimius?
    - Aha. Tu, mano mielas drauge, kątik gimei. Tavo kraujo ląstelės įveikę pirmąjį transformacijos etapą, ir tu jau esi pasiruošęs sužinoti viską apie mus ir apie save.
    - Ką tu čia nusišneki? Koks naujagimis, kokia dar kraujo ląstelių transformacija? Išvis, kas per velnias čia darosi?
    - Tau juk davė kortelę, tiesa?
    - Tą balta popierėlį? Jop, gavau.
    - Tai va, daryk viską kas bus užrašyta ant kortelės ir viskas bus gerai. O dabar, turiu eiti.
    - Pala, pala. O kaip mano mama?
    - Jinai pas sesę ligoninėje. Mes ten turime žmonių, todėl jinai buvo užlaikyta. Negryš keletą dienų, per tą laiką turėtum viską susitvarkyti. Aš jai pažadėjau, kad tau pranešiu, todėl skambučio gali nelaukti.
    - Kažkokia nesamonė.
    - Štai. Imk šitą lankstinuką, jame viskas parašyta ką tau šiuo metu reikia žinoti.
    Išėjas mano svetys, paliko tik šlapią ir šaltą lovą kurioje gulėjau. Neturėjau žalio supratimo kas atsitiko. Tačiau, nebuvau toks išsigandęs ir jaučiausi gana gerai. Kaip žmogus, kuris kątik pabendravo su namie nakvojusiu nepažystamuoju jaučiuosi tikrai gana gerai. Gal viskas visdėlto nėra taip keista kaip maniau.


    Spoileris:
    VI skyrius '' Lankstinukas''

    Taigi, pasitvarkęs namus ir išmetės patalynę skalbti, nusprenžiau perskaityti tą lankstinuką. Gal jis bent ką paaiškins.

    Pagrindai naujagimiui.

    Sveikas atvykęs į naujajį pasaulį naujagimi. Šiame lankstinuke bus trumpai ir aiškiai paaiškinta viskas, ko tau reikia.

    Taigi kas kątik atsitiko?

    Visų pirma, turi žinoti kas esi ir kodėl esi vadinamas naujagimiu. Tu esi vienas iš išrinktūjų kurie ves šį pasaulį i naują pradžią (viską papasakos paskirtasis dekanas). Tavo kraujo ląstelės, per paskutiniąsias keletą dienų pradėjo transformuotis į visiškai kitokią, žmonėm nebūdiną medžiagą. Tai vis dar kraujas, tačiau jo pagalba iš žmogaus gimsta teraformeris.

    Bendrai.

    Teraformeris, tai mūsų tarptautinis pavadinimas. Teraformeriais vadinami žmonės su pakitusiomis kraujo ląstelėmis, kurių vienas iš mutacinų veiksnių tai sąveikavimas teraforminėmis bangomis su žemės elementuose esančiomis spiritirijomis.

    Spiritirijos, tai medžiaga kurios yra žemės elementų atomų branduoliuose. Ši medžiaga žmonėms nėra atrasta, todėl apie jas, žmonės nieko nežino. Spiritijų galima aptikti: žemės elemente (t.y viskas kas yra kilę iš žemės, išskyrus gyvąją gamta), vandens elemente (t.y vanduo), ugnies elemente (t.y ugnis. Uginis neturi atomų, tačiau energijoje (karštyje) yra neapčiuopiamų spiritijų, kurios ir sąveikauja), oro elementas (ore, taip pat kaip ir energijoje (ugnyje, karštyje spiritijos yra neapčiuopiamos).

    Teraformeriai, manipuliuodami teraforminėmis bangomis, valdo spiritijas ir taip manipuliuoja žemės elementais.

    Ką dabar tau reikia daryti?

    Pagal visas taisykles, tau turėjo būti išduota balta kortelė su nurodymais kaip elgtis toliau. Ją ir vadovaukis.


    ps. apspjauk šį lankstinuką kai perskaitysi.


    Hm... Jaučiuoi kaip į pragarą patekęs ''Hario Poterio'' knygos veikėjas. Jau tokia nesamonė..... phu... nu, apspjoviau lankstinuką, kas toliau? Ir sulig tais žodžiais lankstinukas užsiliepsnojo, nudegindamas man pirštus. Joa, va čia tai blogai bus.
    Kortelėje tik vienas užrašas:
    00:00 val. Būk vidurįje miesto tilto.

    Man tai nepatinka, man tai tikrai nepatinka.

  11. #7
    Rimtas forumo narys
    Light avataras
    Įstojimo data
    2007 03 31
    Vietovė
    nežinomas
    Įrašai
    189
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Tikrai gerai rašai,gaila,kad apokalipsės ir dievų tema jau daug kas rašo. Turi gerą teoriją kas ir kodėl veikia tas man patiko. Veikėjas dar nelabai aiškus,bet jis Domas,o aš Dominykas taigi manau jis turi šaunus. Visiems skaitykit šitą istoriją,nes Dommuks tikrai vienas fanfiction geriausiai rašančių čia yra manau. Ok yra geresnių,bet šitoj tematikoj jis karaliukas mūsų gali būti.

  12. Ačiū Doommuks dėkojo
  13. #8
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    VII skyrius ''Nuodas?''

    Per paskutines keletą dienų patyriau tikrai per daug įspūdžių. Visi šie keisti reiškiniai, kurie galų gale nustojo bauginti. Jie vis dėlto pasiteisino ir aš jais jau pradedu tikėti. Tas lankstinukas kuris ''turėjo paaiškinti viską'' buvo tik gražus fejerverkas kuris tiek ir paaiškino. Na kažką tai tikrai paaiškino, tačiau per mažai. Hm... Tas vaikinukas sakė, jog mama keletą dienų negryš ir net neskambins. Hm.. galiu tuo ir pasinaudoti, juk aš niekur neskubu ar ką.
    Reikia paskambinti Andriui, pas jį visuomet vyksta koks nors vakarėlis. Reikia pailsėti nuo šios visos nesąmonės, ir tuo pačiu metu panardinti smegenis skaniam, skaniam alkoholyje. Ilgai laiko ar nervų nereikėjo, nepraėjus net dešimčiai minučių aš jau rakinau duris prieš išeidamas į vakarėlį kuris, kad ir kaip nekeista, vyko pas Andrių namuose. Nuo čia iki ten tik 20min kelia pėsčiomis. Dabar 21.43 taigi iki dešimtos turėčiau spėti.
    Štai aš ir einu, skubėdamas, negaliu sulaukti kol pasižmonėsiu tarp ''sugedusio'' jaunimo. Mintis viena, prieš rytojaus kelionė iki miesto tilto reikia nusigerti, išsivemti ir vėl prisigerti. Keista, tačiau paskutinu metu atsiranda vis didesnis noras prisilakti. Man 17, taigi tai turėtų būti panašu į kažką, kaip paugliškas noras tai padaryti, bet dabar vien tik nuo žodžio degtinė man pasidaro gera. Negi aš virstu alkoholiku? Nee, taip negali būti, juk geriu ne ką daugiau negu paprastą šeimos žmogų, nors man ir yra 17 metų. Blah, apie ką aš galvoju, paskutiniu metu darausi vis didesnis filosofas, net pačiam keista. Vis tos paskutinų dienų nesąmonės, tai jos visko priežastis.
    - DOMAI!!!
    - Andriau, sveikas.
    - Seniai matytas, užeik, prisėsk, išgerk, čia visi savi.
    Ahh... Tas mielas roko muzikos garsas, tas mielas šurmulys, šokiai, linksmybės, ir kaip aš galėjau visa šitai pamiršti. Įžengęs pro duris atsidūriau žmonių buryje, šokančių ir apie nieką negalvojančių, galva staigiai apsisuko. Prasibrovęs pro tą bandą nužengiau į Andriaus svetainę ir vos nepaspringau savo paties seilėmis išvydęs žmogų sėdintį ant sofutės ir gurkšnojantį alų. Morialis, vadinamoji slaugė, kuris mane išgelbėjo nuo karščiavimo ir tarsi mesijas užvedė mane ant kelio į tą vadinamąjį naująjį pasaulį.
    - Domai
    - Keistas žmogau kuris mane išgelbėjo nuo karčiavimo.
    - Huh?
    - Ką tu čia darai!!
    - Linksminuosi, ką nesimato?
    - Neknisk man smegenų, kodėl tu čia?
    - Gelbėju tavo nuo savižudybės.
    - Ką? Aš neketinu žudytis
    - Pasakyk man. Negi nejauti troškulio? Negi nesinori jo nugesinti su alkoholiu? Negi nėra noro nusigerti?
    - Na, tai, bet, iš kur tu žinai?
    - Tavyje vis dar vyksta kraujo mutacija. Vienas iš jos padarinų, tai nenumaldomas troškimas alkoholiui. Tai pasireiškia tik tiem kurie žengia ungies kelią. O alkoholis šiuo metu tai tarsi mirtini nuodai, jie išgarins visą tavo kraują ir tu liksi tarsi sausainis. Šiuo ankstyvu metu tu labai pažeidžiamas. Tau reikia saugotis.
    - Nieko nesuprantu. Nori pasakyti, kad gurkšnis alaus man tarsi gurkšnis žiurkių nuodų?
    - Dar baisiau.
    - Phe, netikiu.
    - Tai prašau, štai tau butelis alaus, gerk.
    - Ehh.... gal susilaikysiu.
    - Ha ha, taip ir galvojau. Eime, palauksime vidurnakčio kartu. Šiąnakt patirsi kai ką 5patingo. Pirmyn, į tavo naująjį gyvenimą!
    Nieko nelaukės jis griebė visiškai pasimetusį mane už rankos ir mes abu išlėkėme iš vakarėlio to mano naujojo gyvenimo link... 22.15 iki vidurnakčio dar teks palaukti. Tačiau jaučiuosi tarsi devintam danguje, bėgu štai gatve, po žibintais, ir neoninėm iškabom, viskas aplinkui mirga marga. Kūnas lengvas kaip pūkelis, draugas iš džiaugsmo rėkdamas traukia mane paskui save, į naujajį pasaulį.

  14. Ačiū Light dėkojo
  15. #9
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Gražus skyrius gavosi, Ir vienas iš geriausių manau ^_^

    VIII Skyrius ''Nu ką? Pradedam.''

    Męs vis dar bėgam, vis dar. O tiksliau jis bėga, o aš tiesiog velkuosi iš paskos ir bandau atsikirsti į jo kandžias replikas kurias mėto kartas nuo karto atsisukęs per 20metrų nuo manęs. ''Kas atsitiko Domai?'', ''Ką jau pavargai?'', ''Nagi, nagi, pasaulis laukia'', ir taip toliau ir panašiai.
    - Žinai gal tiesog eikim prie to nelemto tilto ir ten palaukim tą likusį pusvalandį.
    Mano kompanionas staiga sustojo, nuleido galvą ir pradėjo tiesog šiurpiai atrodyti. ''Nu va, dabar jį sunervinau'' pirmoji mintis šovusi į galvą. Bet, džiaugsmingai pakėlęs galvą sušuko:
    - Taip, eime prie tilto. Manau, kad jeigu nueisim į šventyklą kokiomis 20min aknščiau, niekas nesupyks. Ar bent jau nenuraus mums galvų, - panosimi sumurmėjas paskutinė frazė apsimetė tarsi nieko nesakė.- Nagi, nagi, pirmyn.
    Praėjo tik 10 minučių ir štai męs jau prie tilto. Reginys atsivėręs prieš mano akis nustebino tik mane, mano kompanionas nerodė visiškos nuostabos. Ant tilto stovėjo kokie aštuoni žmonės. Keturi vyresni, visiems buvo ne mažiau negu 20 metų. Ir keturios jaunesnės, maždaug mano amžiaus merginos.
    - Domai, eik susilabink su panelėm, aš turiu apie kai ką pašnekėti su tais vyrais.
    - Čia visi tokie kaip aš, ar ne?
    - Taip. Eik susilabink su merginom.
    Kol Morialis kalbėjo su, kaip pastebėjau, savo artimais draugais, aš bandžiau už,egsti pokalbį su merginom.
    - Sveikos. Jūs taip pat čia dėl to keisto reikalo?
    - Mhm.- atsiliepė, kaip man pasirodė, vyriausioji mergina. Kokių aštuoniolikos metų.
    - Tai, ehem. Kaip jums prasidėjo šita kelionė?
    - Prieš dvi dienas aš vos nenuskendau per lietų.- atsiliepė juodaplaukė mergina.
    - Męs abi vos, vos neuždusom kai namie įsijungė oro kondicionierius.- štai ir paskutinės dvi merginos pagaliau prabilo.
    - O tu? Šviesiaplauke.
    - Kaip sakė tas juodaplaukis vaikinas su kuriuo atėjau. Aš vos nesudegiau.
    - Nesudegei? Aš taip pat. Mane buvo išmušusi baisi karštinė. Morailis, tas vaikinas su kuriuo atėjau, mane išgelbėjo nuo milžiniško karščiavimo su, kaip jis sakė...
    - Transformuotom kraujo ląstelėm aktyvuotu skystu azotu?
    - Aha.- po velnių, ilgas pavadinimas.

    -Mieleji! Prašau prieikite prie mūsų. Kelionė prasideda.- atsiliepė bene vyriausias iš visų palydovų,- Turiu jums pranešti, kad jūs nuo šios akimirkos esate nebe žmonės. Dėl jūsų, per pastarąsias dienas patirtų, ehem, nemalonių dalykų jūs nuo šiol būsite vadinami Teraformeriais. Tera - lotyniškas žodis reiškiantis Žemė ir Form - angliškas žodis reiškiantis formuoti. Jūs, mano mielieji, netrukus išvysite reginį, kurio nematė dar nė vienas žmogus, jūs tuojau įžengsite į tą ''naująjį pasaulį'' kurį mes šitaip gyrėme pastarąsias dienas. Bet prieš tai, keletas taisyklių. Taisyklės jums nebegalioja. He he, žmonių taisyklės, tai yra. Tačiau jūs turite laikytis mūsų taisyklių. Kol kas jums pasakysiu tik kelias pagrindines, kitas sužinosite vėliau. Mhm, visų pirma: įžengę į šventyklą nekalbėkite ir sekite paskui savo dekanus. Antra: šnekėti galite tik tada, kai jūsų ko nors paklaus vienas iš šventyklos vienuolių. Jie, kad ir kaip keista būtų, turi aureoles. Tręčia: labai neišsišokite ir klausykite savo dekanų.
    - Atsiprašau,- neiškentęs prabilau aš pats,- Dekanų? Kas jie tokie?
    - Ak taip. Jūsų vyresnieji, kurie bus jums tarsi gidai, jūsų keliu nuo naujagimių iki jauniklių, iki teraformerių. Jūs jų turite besąlygiškai klausyti. Jų žodį gali nugalėti tik vyresnieji teraformeriai. Taigi, kiekvienas iš jūsų turite po vieną dekaną, tai yra jūsų draugai prabuvę su jumis pastarąsias dienas. Domai, tavo dekanas yra Morialis. Silvija, tavo dekanas Breėjas. Laura, tavo dekanas Šarelis. Goda, tavo dekanė Relata. O aš esu tavo dekanas, Gabriele.
    - Merginos, ir vaikinas. Jau lygiai dvylika. Prašau šokti nuo tilto.
    - Juokaujat, ar ne?- kaip supratau tai pasakė Gabrielė, vyresnioji iš meginų.
    Žvilgtelėjau į Morealį. Jo veide, buvo keistai linksma šypsena. Iš jo supratau, kad šokti nuo tilto mums yra būtina. Be to, mums juk sakė besąlygiškai klausyti dekanų? Taigi, visiškai nieko nesvarstęs, po kokių penkių sekundžių nuo paliepimo įsibėgėjau ir peršokau tilto turėklus, Su spengimu ausyse, nuo mane užplūdusio adrenalino kiekio, nėriau tiesiai į vandenį. Jau įsivaizduoju kaip atrodžiau toms merginoms. Kažkas liepė šokti nuo tilto ir aš nieko nelaukęs nei klausinėjas taip ir padariau. Im so proud of myself.
    Kojos aukštyn, galva žemyn, ir lekiu aš į vandenį. Prieš pat man atsitrenkiant į vandens paviršių jis prasiskyre ir sudarė kokių trijų metrų gylio tunelį iki pat dugno. Įgijas tik dar didesnį pagreitį, dabar aš jau smigau smėlėto dugno link. Tačiau, šis staiga suraibuliavo ir pasidarė neįtikėtinai minkštas ir šiaip kažkoks nesąmoningas, nes aš smigau į jį tarsi į vandenį ir iš lėto lėtėdamas leidausi žemyn kokius 15 metrų, vis dar ta pačia poza, kojos aukštyn, galva žemyn, rankos ištiestos ir priglaustos prie ausų.

    Kritikos? ^_^
    Paskutinį kartą taisė Doommuks : 2010-04-04, 22:49

  16. Ačiū Light dėkojo
  17. #10
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    IX ''Hell and forward'' (''Pragaras ir tolyn'')

    Vietoi kritimo, pradėjau tarsi slysti tuo žemės ir dar velniai žino kuo mišiniu. Staiga pajutai kaip visai šalia manęs, gana dideliu greičiu žemyn nuslydo dar vienas žmogus. Tikraiusiai vienas iš teraformerių. Rankos, kurios buvo ištiestos priekyje pirmos išlindo iš šios žemės, ir tik joms išlindus ir apčiuopus orą supratau kokiu absurdiškai mažu greičiu aš leidausi žemyn. Išnirus galvai pagalaiu įkvėpaiu ir pramerkiau akis. Nedidelis kambarys, pastatytas tarsi iš tamsaus smėlio, grindys, išklotos pajūrio smėliu atrodė tarsi dykuma, o ir pačios lubos, iš kurių aš pro truputėlį slinkau žemyn buvo tokios pačios kaip ir grindys. Šviesaus pajūrio smėlio, suspustytos į mažutėles kopas. Iš lubų išslinkus mano pečiams viską perėmė gravitacija ir aš greitai ir skausmingai smigau žemyn ant minkšto smėlio. Staigiai atsistojau, nusivaliau smėlį nuo rūbų ir įdėmaiu įsižiūrėjau kambarį. Dėžutė iš smėlio su įpatingomis lubomis.
    Kambaryje jau stovėjo Morialis, tai jis tikraiusiai ir buvo tas pirmasis nusileidęs žmogus.
    - Pasitrauk Domai, duok kelią panelėm.
    Ak taip, juk aš ne vienintelis kuris leidosi ta nesamone. Atkreipiau dėmesį į Morailį. Ant tilto jis buvo su odinia striuke ir džinsais, o čia stovi su lengvą mėlyną atspalvį turinčia, beveik balta mantija. Tik rankovių galiukai buvo sodriai mėlynos spalvos.
    Kol apžiūrinėjau Morailį man už nugaros nukrito ir sudejavo viena iš merginų. Jinai kaip ir aš skausmingai nusileido, tik šiek teik grakščiau, ant užpakalio. Šalai jos, iš lubų nusileido viena iš teraformerių. Ši nusileido ant kojų ir jokio neamlonumo nejautė. Ji vis dar buvo su vakarine suknele, taip pat kaip ir toli mergina kuri pasak vadovo buvo Goda. Nelabai supratau kas atsitiko, tačiau tos merginos dekanę, Relatą, apgaubė nuo žemės pakilęs žemės sluoksnis ir tuojau pat nukrito. Nukritus smėliui prieš mane stovėjo mergina nebe su raudona suknele, tačiau mergina su lengvai rudą atspalvį turinčia balta mantija. Taip matyt ir Morealis pasikeitė savo rūbus.
    Nusilaidus visiems dešimčiau mūsų, buvome išrikiuoti į eilę, aš ir dar keturios merginos.
    - Nuo šios akimirkos nepratarkite nė žodžio,- sužnibžrėjo, kaip jau supratau, vyriausiasis iš dekanų.
    Relatai staigiai pakėlus rankas, męs penkiese buvome apgaubti smėlio kokonais. Pajutau kaip mano rūbai, tiesiogine žodžio prase išsiskaidė i gabaliukus ir mano nuogą kūną prieš pat nukrentant smėlio kokonui padengė švelni, šilkinė, balta mantija su gražiais, raudonais ornamentais ant pečių ir gaubto. Nukritus smėliui atsisukau į merginas, visos jos turėjo tokias pačias mantijas, tik jos buvo su skirtingos spalvos oranmentais.
    Morialis pamojo ranka ir mės visi atsistojom į vieną eilę, stovėdami už savo dekanų. Dekanas, naujagimis, dekanas, naujagimis... Taip sustoja, su vyriausiuoju dekanu priešakyje mes praėjome judėti tiesiai į tamsaus smėlio sieną. Priėjus sieną, ji suraibuliavo ir sudarė tokią pačia terpę per kurią nusileidome. Visi stpriu žingsniu įėjome tiesiai. Męs su Morialiu stovėjome treti eilėje, per patį vidurį. Man įlindus į sieną staiga susvaigo galva, pagaliau supratau kaip keista tai yra, lengvai susvyravau bet pusiausvyros nepraradau, ir už gerų penkių metrų nuo smėlio kambario įžengiau į plačią ir tunelį primenančią salę. Salė buvo išklota šviesiomis, auskinį atspalvį turinčiomis plytelėmis, su daugybe arkų virš kurių buvo įvairybė keistų simbolių. Čia aplinkui vaikščiojo gal koks penkiasdešimt mantijomis apsigaubusių tarsi vienuolių su vos matomomis aureolėmis virš savo gaubtais uždengtų galvų. Jie, tai piktais, tai laimingais, tai sunerimusiais žvilgsniais nužiųrinėjo mus, kol Sparčiu žingsniu ėjome tolyn Męs žingsniavome ta į koridorių panašai sale kol pirmasis dekanas su mergina nusuko į vieną iš arkų. Męs likusieju vis dar ėjome tiesiai, kol priešais stovinti mergina su savo dekane nusuko kitos arkos link. Dar už dviedešimties metrų, Morialis staiga nusuko į kaię. Šiek tiek sutrikau bet nepasmečiau, nuėjau tiesiai paskui jį. Męs ižengėme į arką kurioje nebuvo jau nė vieno žmogaus. Už tos arkos plytėjo gilus tunelis, su kartkartėmis pasitaikančiomis durimis. Morialis sustojo prie vienų iš jų ir ranką parodė, kad atidaryčaiu duris ir užeičiau.
    Už durų buvo dar vienas kambarys, šis buvo kiek didesnis negu smėlio dėžutė ir jo sienos jau nebebuvo iš smėlio, jos buvo ištapetuotos kreminės spalvos tapetais su pasikartojančiais gėlių raštais. Jaukus kambarys. Jo viduryje stovėjo prabangi lova su sniego baltumo patalais, šalia lovos naktinis staliukas su mano neseniai dingusiais rūbais. Tame kambaryje taip pat buvo kelios spintos, rašomasis stalas, knygų lentyna ir didžiulis minkštas krėslas.
    Už nugaros Morialis uždarė duris ir pasuko raktų spynelę.
    - Prašau, tavo kambarys,- džiugiai pasakė Morialis.- Apžiūrėk kambarį, atsigulk į lovą ir miegok, jau po dvyliktos. Rytoi turim daug darbų.
    - Ką? Miegot? Tu turbūt juokauji.
    - Ne, o ką? Čia tavo kambarys, daryk ką nori. Aš taip pat turiu eiti namo. Žinai, gyvenu ant paviršiaus, šventykloj negyvenu.
    - Tu ką rimtai? Stovėk čia ir pasakok ką man daryti ir kas čia darosi. Tu negali manęs palikti.
    - Tiesog eik miegot ir viskas, apgalvok viską ir nesugadink mantijos. Gali miegoti ir nuogas, čia niekas neužeis, o jai ir užeis tai iš pradžių pabalados į duris. Ate
    Kol netekęs žado rinkau žodžius, Morialis apsisuko, atsirakino duris, išėjo ir užrakino jas iš kitos pusės. Visiškai pasimetęs ir šiek tiek susijaudinęs bie pavargęs griuvau į lovą. Miknšta, švelnių patalų lova. Apvaikščiojas kambarį ir įsitikinęs jok dutys tikrai uždarytos, nusivilkau mantiją, numečiau ją ant didžiulio krėslo ir nuogut nuogutėlis įsisiaučiau į lovą. Ilgai nelaukęs padėjau galvą ant minkšos pagalvės ir tik tada supratau koks pavargęs esu. Nedauk tereikėjo, kad užmigčiau, už penkių minučių jau snaudžaiu.

    Anybody? Anything?

  18. #11
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    X skyrius ''Slaughter'' ''Skerdynės''

    - Wake up Neo.
    Šie žodžiai dar ilgai išliks atmintyje, ir ne todėl jog buvo pavartoti viename filme, tačiau todėl, kad buvo ištarti nuostabios merginos norint mane prikelti.
    Pramerkiu akis, guliu milžiniškoje lovoje, pirmas mano išvystas reginys tą dieną, nuostabaus grožio mergina, pasilenkusi prie manęs, nosimi beveik liečianti mano nosį. Jaučiu jos šiltą alsavimą, užuodžiu nuo jos sklindantį braškių kvapą, matau aksominius jos juodus plaukus, nuostabias žalią ir geltoną akis. Pala pala, žalia ir geltona?
    - Wake up Neo?
    - Kelkis,- atšokusi nuo manęs smagiai atsako mergina. Šiandien gausi vardą.
    - Aš turiu vardą.
    - Turiu omenį tikrą vardą
    - Aš turiu tikrą var.... išėjo.
    Žvilgtelėjau į telefoną padėtą ant naktinio staliuko. 09:27. Palyginus su laiku kada nuėjau gulti, pamiegojau ne tiek jau ilgai. Praleistų skambučių nėra, mama matyt tikrai negryžo naktį iš ligoninės. Na, ne bėda, man atsitiko kažkas naujo, esu tikras kad jai nieko neatsitiks. Atsikėliu iš lovos, prieš save matau stalą, kurio vakar čia dar nebuvo. Ant jo gražiai padėta nauja mantija, šita, pelenų spalvos, su juodais ornamentais ant gaubto ir pečių. Matyt čia teks vis daugiau ir daugiau persirenginėti. Ant stalo numestas raštelis:
    Domai.
    Renkis mantiją ir skubiai pro duris.
    Eik į koridorių iš kurio naktį atėjome, suk į kairę ir eik tol, kol prieisi jo galą ir išsišakojimą į keturias puses.
    Eik į raudonai pažymėtą koridorių.
    Jo gale bus durys.
    Praėjas pro tas duris pateksi į laukimo kambarį.
    9:30 visi renkamės ten.
    Raktai nuo durų mantijos kišenėje.


    - 9:30? Velnias, nespėsiu.
    Greitai užsimetu mantiją, bėgu prie durų, atsirakinu jas ir tekinas į laukimo kambarį. Per naktį čia niekas nepasikeitė. Tie patys vienuoliai su blyškiomis aurolėmis virš galvų. Dabar aš jiems neatrodau toks įdomus koks buvau vakar, nors ir bėgu. Koridorius, išsišakojimas, durys. Užrakintos. Raktas netinką, po velnių. Pabeldžiu į duris ir laukiu atsakymo. Staiga jos atsidaro ir ma prieš akis stovi Morealis.
    - Kur tu taip ilgai, jau beveik pradžia. Ateik čia ir stovėk šalia manęs ir tylėk.
    - Ok.
    Kambarys ne per didžiausias, be manęs ir Morealio čia dar stovi mergina iš vakar, berods Gabrielė. Jos dekanas, dar viena mergina, vaikinukas ir jų dekanai. Visi pasipuošia pelenų spalvos mantijomis, tik dekanų mantijos turi ne juodus raštus, bet auksinius. Atsistoją eilės gale, visi vienodu žingsniu žengiame į dar vieną sieną, kuri staigiai pavirsrsta keista mase. Praėja pro sieną atsiduriame milžiniškoje salėje su daugybe deglų, vienuolių, ir didžiule pakyla salės gale, ant kurios viršaus aukuras ir riteris su šviesiai raudonais šarvais ir absurdiškai didžiuliu kalviju.
    - Domai. Tik neverk,- atsisukęs su šypsena sužnibžda Morealis ir išsitaško į daugybę mažyčių vandens lašelių.
    - Kas per velnias?
    Kiti trys dekanai staiga taip pat išsitaško (geresnio pasakymo negliu pasakyti) ir palieka mus keturi vienut vienutėlius. Vienuoliai atsitraukia prie sienų ir prisuglaudė prie jų žiūri į mus. Męs visiškai pasimetę žiūrime vieni į kitą ir staiga nuo pakylos milžiišku greičiu nubėga riteris ir užsimojas savo milžinišku kalaviju lekia tiesiai į mane.
    - KAS ČIA PER NESĄMONĖ???!!!
    Pribėgęs prie manęs taikosi į mano galvą, tačiau spėju išsisukti nuo tokio milžinišku greičiu į mane lekiančio kalavijo, staigiai atsitūpdamas ir nusiridendamas į šalį. Mano širdis staiga pradeda greitai daužyis, kvėpavimas sutankėja ir apsvaigsta galva. Tuo tarpu riteris nieko nelaukės staigiai apsisuka ir atbulą ranka paėmęs kalaviją jį ištaukia iš žemės ir smogia kitam vaikinukui. Vaikinukas taip pat bando pasirtaukti į šalį, tačiau jam nuskrenda ranka ir jis pradeda klykti iš skausmo. Viena iš merginų apsiašaroja ir pradeda klykti, o Gabrielė atvirkščiai, sugniaužia kumščius ir jie užsiliepsnoja. Užsiliepsnoja tikrąja to žodžio prasme, jos rankos iki alkūnių paskęsta liepsnose. Ji staigiai pribega prie riterio, kuris tuo metu traukia iš žemės savo kalaviją, ir smogia jam tiesiai į žandikaulį.
    - Gabre, ne! Bėk!
    Aš pats staigiai atsistoju ir lekiu link verkiančios merginos, čiumpu ją už rankos tempiu paskui save aukuro link rėkdamas: ''Moriali!!!''. Prieš mano akis lyg iš niekur išdygsta tas pats riteris jau užsimojąs savo kalaviju ir kerta. Vėgli spėju atsitūpti, tačiau sulaukiu spryrio į petį ir nuskrendu geris neturis mertus į šalį. Kirtis, kuris turėjo mane nužudyti atiteko mano tempiamai merginai. Jos galva nuskrenda, o riteris praradės pusiausvyra krentą ant žemės. Aš pats atsikėliąs pajuntu jog man sutrupintas petys. Skausmas nepakialiamas tačiau tik sumykiu ir viskas. Atsisuku į pusę kur buvo nukirsta vaikinukui ranka. Jis vis dar guli ant žemės klykdamas, o šalia jo, išdaskytais viduriais guli Gabrielė. Mane supykina.
    Pats nepajaučiu, tačiau mano mano visą kūną užplūsta dar didesnė adrenalino banga negu prieš kelias sekundes. Sugniaučiu kumštį ir rėkdamas begu nuvirtusio riterio link. Paskui mano smogti pasiruošusį kumštį iš paskos nusitempia ilga smėlio linija. Pribėgęs trenkiu riteriui į veidą ir mažų mažaiusiai sulaužau jam nosį. Ties mano kuščiu stoja smėlio stulpas ir pavirtęs akmeniniu su milžiniška jėga nukrenta ant riterio galvos. Eidamas kiaurai mano kumštį jis sutrupina riterio kaukolę ir įsminga į žemę. Nesuprasdamas kas kątik atsitiko atsikeliu nuo riterio ir atsisuku vis dar berėkainčio vaikinuko link. Žengiu kelis žingsnius ir pajuntu aštrų skausmą savo krūrintėje. Žvilgtelėju žemyn ir pamatau kalaviją, kuris persmeigęs mane kiaurai traukiasi atgal. Nukrentu ant šono ir gaudydamas kvapą ir jaučiu kaip skausmas po mažu atslėgsta, tačiau akys merkiasi, jėgos visiškai apleidžia. Vis dar matydamas vaizdus vykstančiu prieš save, matau kaip tas pats riteris, su kraujuojančia ir byrančia, tačiau besusiklijuojančia galva nuein vaikino link ir smeigia gulinčiam vaikinui į krūtinę.
    Męs neturėjom šansų laimėti, tas riteris buvo per daug greitas ir stiprus, beto, kaip aš supratau, nemirtingas. Akyse pasidaro visiškai juoda, skausmas dingsta ir ausyse suskambėjus frazei: ''Tėtis tik išėjo į parduotuvę'' prarandu samonę.

    Į klaidas nekreikit dėmesio, supūliavęs auto correct, bet per ateinančias 24 valandas jį susitvarkysiu ir nebeliks klaidų ^_^

  19. Ačiū Light dėkojo
  20. #12
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    XI ‘‘Cocoon‘‘ ‘‘Kokonas“

    Juoda spalva dingsta, prieš mane iš lėto plieskiasi balta. Jinai vis artėja ir didėja ir nuo jos man pradeda skaudėti akis, zvimbti ausyse. Ar tai rojus? Ne. Balta spalva jau visiškai nustūmusi baltą pradeda mėlynuoti. Išgirstu – nieko. Tyla, tai ne rojus, rojuje mane turi pasitikti kas nors, privalo. O gal tai pragaras? Taip, kas daugiau, aš juk nebuvau labai pavyzdingas žmogus savo gyvenime. Tačiau balta, tai yra mėlyna. Nei karšta, nei ką. Gal aš net nenumiriau, gal aš tiesiog atsikelsiu savo lovoje ir suprasiu jog pastarosios dvi dienos buvo tik sapnas.
    Ausyse, zvimbimo vietą pakeičia ausis užgulanti tyla... ne, ne tyla. Girdžiu stiprų, bet retą dunksėjimą. Tuk, tuk, tuk. Širdis. Mano širdis. Aš nemiriau, aš ne danguj, aš ne pragare, aš ne savo lovoj.
    Bandau atsimerkti, tačiau sekasi sunkiai, akis peršti. Vis dėl to šiek pavyksta ir išvystu jog aš guliu kažkokiame kokone pilname vandens ar bent jau kažko panašaus. Atsimerkiu visiškai. Tikrai guliu nedideliame kokone pilname vandens ir apraizgytas vijokliais. Kokono priekyje tarsi stiklas, pro kurį matyti patalpa kurioje esu. Milžiniškas kambarys su milžinišku vijokliu ant kurio auga keliasdešimt kokonų. Visas kambarys jais apraizgytas. Pagaliau suprantu jog reikia dingti iš čia. Aš pats esu apvytas vijokliais kurie įaugę į mano odą. Rankos, kojos ir visa priekinė dalis apsiraizgiusi keletu vijų. Nugara, nuo liemens iki kaklo eina viena stambi vija, kuri, kaip jaučiu įsmigusi į mano stuburą, i kiekvieną slankstelį atskirai, aš tarsi kalėjime.
    Supanikuoju, bet nepametu galvos ir pradedu muistytis. Vijos nuo rankų ir kojų tučtuojau atsikabina ir nugramzda prie pėdų. Nusiraminu ir bandau pakelti rankas. Jos pasikeitusios, didesnės, ilgesnės, ant jų daugiau raumenų, daug daugiau. Kojos taip pat, visas kūnas pasikeitęs. Padidėjąs, suvyriškėjąs. Plaukų kiek buvo, tiek ir yra. Gražus pusiau ilgų palukų kuokštas. Tiesiu rankas ir uždedu jas ant kokono priekio. Tik pajudinęs rankas suprantu jog tas skystis tirštesnis už vandenį. Ir paragavus suprantu jog šiek tiek salsetėjas. Delnus atrėmęs į kokono priekį stumteliu ir jis pajuda. Kokono apačioje atsiranda tarpelis ir skystis pradeda bėgti, iš lėto. Stumteliu dar kartą ir tarpelis dar padidėja. Skystis pradeda greitai atslūgti. Pagaliau sukaupęs visas jėgas, kokono priekį visiškai išstumiu ir jis nukrenta ant žemės. Krenta maždaug metrą. Aš visai neaukštai. Skystis visiškai išbėgęs ir aš pagaliau įkvėpiu.
    Būtų visai malonu nusileisti žemėn ir susirasti ką nors kas viską paaiškins, tačiau viena problema – stambi gija įsmigusi į stuburą. Įsikabinu į kokono šonus ir iškišu galvą lauk, apsidairau ir vėl lendu į kokoną. Atsilošiu ir atsidūstu. Su lig tuo mano atsidusimu gija staigiai išbrinksta ir skausmingai, besispjaudydama tuo skysčiu plieskia man per nugarą ir išsviedžia mane iš kokono. Krentu skaudžiai ir su trenksmu. Petimi sulaikęs smūgį į žemę pajuntu neapsakomai milžinišką skausmą ir suklykiu. Atsigulu ant nugaros ir sunkiai alsuodamas bandau atsistoti nuo kietoko juodžemio. Sekasi, deja sunkiai, mano kojos tarsi neseniai gimusio ėriuko. Jų niekaip nepavyksta ištiesti, bandant ant jų perkelti svorį jas persmelkia skausmas, taip ir lieku gulėti ant kietoko, drėgno ir vėsaus juodžemio.
    Gulėdamas suprantu jog galiu atidžiau apžiūrėti savo kūną. Jis jau nebe styptelėjusio septyniolikmečio, bet tvirto ir raumeningo 30-mečio. Išsigąstu, bet nepasimetu ir delnus uždedu ant veido. Veido bruožai nors ir pasikeitė, tačiau galiu atpažinti save. Aš vis dar tas pats žmogus tik suaugęs ir gerai ištreniruotas. Negi aš buvau komos būsenoje? Gal tikrai, juk galėjau pragyventi šitam kokone beveik 13 metų dėl to baisaus įvykio. Huh, mano gyvenimas nuėjo vėjais, praleidau savo gyvenimą šitoje pasakoje, šitame pastate ar velniai žino kur.
    Praėjus dešimčiai minučių ir giliam visko apmastymui vėl pabandau atsistoti, šį kartą sekasi geriau. Kojos nebesiskėteriojasi, atsistoti pavyksta. Tarsi per tas dešimt minučių mano organizmas sustiprėjo. Galvos skausmas atslūgo, stuburo taip stipriai nebegelia, akių nebeperšti. Atsistojąs ir svirduliuodamas pradedu žygiuoti artimiausios sienos link. Priėjęs prie jos atsisėdu ant žemės ir atsisuku į kambario pusę, atsiremiu į sieną. Sėdžiu ir žiūriu į milžinišką kambarį kuriame kiek matau, ‚auga‘ lygiai 37 kokonai ir vienas iš jų (mano) praplyšęs ir tuščias. Atsistoju ir svirduliuodamas prieinu prie arčiausio kokono kuris guli ant žemės horizontaliai. Tas kokonas iš išorės atrodo tarsi žirnio inkštis, išsipūtusi ir per vidurį turinti permatomą žievę. Atsiremiu į jį ir ranka perbraukiu per išorinį permatomos žievės sluoksnį. Kokone guli tas vaikinas kuriam buvo nukirsta ranka ir persmeigta krūtinė. Jis taip pat kaip ir aš suaugęs ir atrodo kaip 30-metis, tačiau nesunkiai atskiriamas nuo jaunesnio savęs. Minutėlę pažiūriu į kokoną ir atsistoju visu ūgiu. Šį kartą stovėti nėra jokių keblumų, sugebu netgi pašokti į orą, ir dar gana aukštai. Dar kartelį apsižvalgau ir nupėdinu atgal prie sienos.
    Šį kartą priėjus prie sienos jinai lengvai įdumba tarsi išsigandusi manęs ir atsitraukusi. Delnuose pajuntu smėlį. Pasižiūriu į juos, plačius, smėlėtus. Juose smėlis sukasi spirale į dešinę. Man įdomu, šį kartą tai nesukelia jokio siaubo. Smėlis sukasi vis greičiau ir greičiau, kuo labiau bandau susikaupti, tuo daugiau jo lipa mano kojomis iki juosmens, peties ir tada delno. Kuo labiau tempiu rankos raumenis tuo greičiau jis sukasi. Po kelių akimirkų pats nepastebiu, o rankoje jau visa sauja audringai besisukančio smėlio. Mano organizmą užplūsta mažas kiekis adrenalino, man pasidaro linksma, veide pasirodo šypsena, tyliai sukikenu. Ir staiga už nugaros nukrenta kokonas ir išblaško mano dėmesį. Smėlis audringai išskrenda į visas puses, gana skausmingai trenkdamasis į mano nuogą krūtinė ir įsmigdamas į sieną.
    Atsisuku nukritusio kokono link ir nueinu jo link. Eidamas niekur nesižvalgau ir ištiesiąs ranką į šoną nugriebiu didžiulį vijoklio lapą, su kuriuo prisidengiu savo... na, savo.
    Prieinu prie kokono gulinčio ant žemės ir jo viduje išvystu Gabrielę, merginą kur buvo žiauriai nužudyta tada, kai trenkė rausvajam riteriui į veidą. Kokone jinai jau suaugusi moteris, kaip ir aš, beveik 30-ies metų, gerai sudėta, tvirta moteris su nuostabiu kūnu, subrendusi ir nuogut nuogutėlė. Bežiūrint jai į akis, jos prasimerkia ir Gabrielė atsibudusi pradeda muistytis. Permatomoji kokono žievė, vulgariai iššauna ir nutrenkia mane atgal, bei pargriauna. Iš vidaus staigiai atsilošia Gabrielė ir gaudydama kvapą ištaria:
    - Domai?



    Įdomu, nors klaidų nėra, tačiau tekstas vistiek žymimas kaip su klaidom

  21. Ačiū Light dėkojo
  22. #13
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    XI Skyrius „Pažintys‘‘

    - Gabriele?
    - Kas čia? Kaip aš, kas per... ah, ah, ahhhhh!!!
    Jinai pradeda rėkti ir blaškytis. Aš greitai apsižiūriu aplinkui ir nutveriu pirmą pasitaikiusį lapų ryšulį ir priėjęs paduodu jai. Jinai juos paima, užsimeta ant savęs ir pusiau panirus į kokono vidų, paprašo surasti pagalbos. Aš apsisuku ir vėl nueinu sienos link. Jau pavyko išjudinti smėlį, gal dabar pavyks išgriauti ir sieną. Eidamas pasitrinu galvą ir nuvalau kraują kuris atsirado kai į mane trenkėsi kokono viršus. Keista, tačiau vietoj žaizdos iš kurios pasipylė kraujas, liko tik paraudusi ir perštinti oda. Mano kūnas neįtikėtinai greitai regeneruoja.
    Priėjau prie sienos ir jinai vėl nežymiai įdumba tarsi išsigandusi manęs. Sustoju ir pažiūriu ją. Jokių įskilimu, įtukimų ar kokios nors pažeistos vietos. Tik visai prie lubų, kur augą vijoklis, siena susiskaldžiusi ir trupa. Na ką, teks griauti.
    Susikaupiu, įtempiu rankų raumenis, į jas tučtuojau prisirenka po sauja smėlio. Atsistoju tarsi norėdamas pulti ir rankas atmetu atgal. Įtempiu rankų raumenis dar labiau ir pajuntu jog smėlis sukasi neįtikėtinu greičiu. Giliai įkvėpęs trenkiu į sieną delnais ir smėlis susminga tarsi į vandenį. Į sieną, rankas pragręžiu beveik iki alkūnių. Nieko gero. Išraukiu rankas ir apsižiūriu. Rankos nesužalotos tačiau pulsuoja ir matosi ant jų iššokusios venos. Šiek tiek susinervinu ir pabandau dar kartą. Giliai įkvėpiu, pripildau rankas smėliu ir vėl trenkiu į sieną.
    Prieš pat rankoms susmingant į sieną, ji suraibuliuoja ir pasidaro minkšta. Prarandu pusiausvyrą ir nukrentu tiesiai į sieną atsitrenkdamas į žemę ir iš sienos telieka išsikišusios mano kojos. Kažkas užlipa man ant nugaros ir nugriūna, iš paskos dar trys žmonės ir vienas kuris sugalvoja mane peršokti. Visi nuo manęs nulipa tučtuojau ir ištraukia mane iš sienos. Aš atsiverčiu ant nugaros ir pamatau prieš mane stovinčius 5 žmones.
    Mergina, nešanti glėbį skudurų numeta ant manęs mantiją ir nueina Gabrielės link. Man pasidaro ramu, tačiau esu pasimetęs. Gulėdamas ant žemės pasižiūriu į žmones šalia manęs ir iškart atpažįstu juos visus. Tai mūsų buvę dekanai, tie, kurie mus nuvedė žūties link pabėgo. Iš jų tik vienas buvo nematytas. Pagyvenęs vyras, visiškai nepanašus į kitus. Kad ir kaip keista, tačiau nė vienas iš jų nėra pasikeitęs. Visi tokie patys, nors praėjo šitiek laiko. Tik Morealis stovi su subintuota ranka.
    - Na? Dar ilgai čia gulėsi? – su šypsena veide pasako džiaugsmingai atrodantis Morealis.
    - Ne. Padėkit atsistoti.
    Vienas iš vaikinų ištiesia ranką ir padeda man atsistoti. Pagavęs momentą kada aš vis dar traukiamas už rankos atsistoju ir su pagreičiu užsimojęs trenkiu Morealiui tiesiai į veidą ir nuverčiu jį ant žemės. Keista, tačiau niekas nepabando manęs sustabdyti, kad aš neužvirsčiau ir nepradėčiau daužyti tam šunsnukiui veido. Aš ir nesiruošiu, tačiau vis vien.
    - Na, manau aš to nusipelniau, - gulėdamas ant žemės pasako Morealis. – gal gali taip daugiau nebedaryti? Aš vis vien nebūsiu sužalotas.
    - Tu sužalotas gal ir nebūsi, tačiau mano nervams bus ramiau.
    Pakeliu nuo žemės mantiją ir ją užsimetu. Tuo tarpu už nugaros ateina Gabrielė su kažkokia moterimi. Gabrielę vis dar pasimetus ir atrodo visiškai išmušta iš vėžių. Dabar jau septyniese, stovim ratu ir keistai žiūrėdami vienas į kitą (o tiksliau visi žiūri į mane) taip stovime kokią minutę kol vyriausias žmogus pasako jog mus reikėtų nevesti į laboratorija kol dar neprasidėjo kokios anomalijos dėl kurių prasidėtų visokių nemalonumų. Taigi viena iš merginų paima mane su Gabe už rankų ir nusitempia į sieną kuri vėl suraibuliuoja ir pasidaro praeinama.

  23. Ačiū Light dėkojo
  24. #14
    Rašo
    Doommuks avataras
    Įstojimo data
    2009 02 22
    Vietovė
    Chibi world
    Įrašai
    268
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Taigi, po varginančios vasaros, kelių savaičių įsiliejimo į mokyklų ritmą ir šiaip nevykusio savaitgalio, bandau atgaivinti savo FanFiction ir toliau rašau savo twisted story of Evil gods. Enjoy ^^

    XI skyrius „Padariniai“

    Spoileris:
    Lygiai 20 minučių kaip aš guliu ant stalo ir į mane nukreipti keturi strypai, panašūs į kažkokius apeiginius zondavimo aparatus. Ir kas keisčiausia, kad man tai visiškai nerūpi. Žinoma aš guliu ant juodo ąžuolinio stalo, nuogut nuogutėlis, į mane spokso keturi vienuoliai su aureolėmis ir piktai rauko veidus.
    - Net neįsivaizduoju kaip tai galėjo atsitikti, - prabilo vienas iš jų.
    - Tai nėra anomalija... manau.
    - Bet mes negalime į tai numoti ranka, jis turi būti ištirtas, - numetė piktą žvilgsnį į mane seniausiai atrodantis vienuolis, taip, jog aš dėl kažko bučiau kaltas.
    - Ummm, gal galite pasakyti kas man atsitiko? Ar bent jau duoti man kokią mantiją ar kita skudurą? – nervai neišlaikė šitiek tylėti.
    - Hmmm, taip. Duokit jam medžiagos! Tegul pats tai padaro. Metas. Metas! Domai, metas!
    Per nugarą nubėgo šiurpuliukas, kai išgirdau tuos raginančius žodžius: „Metas Domai, metas“
    Gavęs kokius penkis metrus pilkos neaiškios kilmės medžiagos buvau paprašytas nešdintis velniop, nes aš ne vienintelis Teraformeris kurį dar reikia patikrinti. Atsistoju ir užsimetęs ant pečių medžiagą nueinu durų link. Beeinant buvau dar kartą „paragintas“ dingt velniop. Visa ta įtampa kurią jautė vienuoliai ir mergina kuri mane čia atvedė, buvo jaučiama ore. Visi tokie nervingi ir sunerimę. Taigi, atsidarau duris ir išeinu iš tos keistos tyrimų laboratorijos.
    Kitoje durų pusėje manęs jau laukė Morialis.
    - Ech, negi aš liksiu įstrigęs su tavimi?
    - Aha,- ta jo keista šypsena mane tiesiog siutino.
    - Tai? Kur man eit, o didysis dekane.
    - Na, kam tas sarkazmas? Nuo šiandien , aš už tave kietesnis tik tuo, jog galiu padaryti BUM iš ugnies.
    - Tu tikrai neesi neigiamas tarp savo draugų?
    - HA! Aš vienas iš normalesnių čia, palauk kol sutiksi kokį Remoną, ar...
    - Gal galime eiti? – dieve, kur aš papuoliau.
    Morialis taipogi įsižeidė, nes po mano aiškaus parodymo jog man visiškai nerūpi jo sapalionės, jis apsisuko ir nusliūkino tolyn. Šiuo ilgu koridoriumi ėjome tik iki kitų durų.
    - Tu gyvensi čia. Eime, pamokinsiu pasigaminti rūbą ir paliksiu tave vieną.
    - Mhm.
    Morialis pastūmė senas duris ir įėjo į Mano kambarį. Pats įžengiau į jį ir likau be žado. Kambarys didumo su lig viešbučio holu. Nuo vienos iki kitos sienos, kokia 40 metrų, pačios sienos, keisto, šviesaus, į marmurą panašaus akmens. Lubos, po velnių, lubos kokių 30 metrų aukštyje, taipogi šviesaus akmens. Kambario, ne, salės gale trys kolonos atskiriančios pakylą, ant kurios keli stalai ir krūva knygų.
    - Tu nori pasakyti, jog aš gyvensiu šitam...
    - Aha. Tau nuskilo, maniškiame nėra kolonų.
    - Tu turbūt juokauji, - ir lig su tais žodžiais man į glavą atėjo mintis, jog aš atrodau kaip suaugęs vyras, neseniai atsibudau iš kokono, ir bene trylika metų dingo iš mano gyvenimo. – Moreali,- parkritau ant žemės ir pravirkau,- kas atsitiko su mano gyvenimu? KAS? Kaip mano visi draugai, mano motina, jie visi, jie mano jog aš miręs? Taip ir yra, kaip daugiau jie galėtų manyti?
    - Hmmm, taip, manau turėčiau daug ką tau paaiškinti, - jo veidas akimirksniu surimtėjo, ir aš supratau jog juokai pasibaigė.- prisėsk, - man prieš pat nosį iš žemės iškilo akmeninis krėslas, padengtas minkštu audeklu. – Aš tau viską papasakosiu.
    Susiėmu, atsistoju ir atsisėdu ant krėslo. Morealis jau sėdi kitame, iš niekur atsiradusiame soste. Jis pasiremia galvą rankomis ir pradeda Mano istoriją.


    XII „Atgal, dar kartelį“
    Spoileris:
    - Baigiau! Jie visi negyvi. Aš laimėjau.
    - Tu ir negalėjai pralaimėti.
    - Negadinkit nuotaikos, atlikau didį darbą.
    - Taip, taip, greičiau ateik čia ir leisk vijokliams atlikti jų darbą.
    Šiam rausvam riteriui užteko tik kelių skundžių, kad užbėgtų atgal ant pakylos. Ir padėtų apeiginį kardą atgal ant aukuro. Padėjus kadrą salėje, kurioje kątik buvo nužudyti keturi nieko neįtariantys jaunuoliai, iš po žemių pradėjo lysti milžiniški vijokliai. Griebdami išdarkytus kūnus, jie raitėsi tarsi gyvatės. Vienas po kito kūnai išnyko vijų raizgalynėje, kol galop išvis pradingo. Jie visi buvo nutempti po žeme, kur jų laukė trys ilgi metai mirkimo kokonuose.
    - Ech, kartais net ašara išsprūsta pamačius apvaisinimo procesą.
    - Fui, kai tu pasakai ‚apvaisinimo procesas‘ tai nuskamba taip nešvankiai.
    - Taip, taip, labai nešvanku. Turiu eiti, reikia pasirūpinti Domo mama.]
    - Nagi Moreali, ji palauks, eime išgerti! - džiaugsmingai sušunka Relata.
    - Ne, man reikia pasirūpinti jo motina.
    Aš, (Morealis) išėjau į miestą su ta mintimi jog man teks nužudyti dar vieną genų nešiotoją, labai bjauris darbas, tačiau kas kitas jeigu ne aš, vyriausias medžiotojas, jį padarys. Lauke jau nurimo, mašinos nebevažinėja, žmonės nebevaikšto, nebėra jokio judesio. Ramybėje, aš lengvu žingsniu einu ligoninės, kurioje šiuo metu Domo mama, link. Neužtrukau nė 20 min ir aš jau čia. Giliai įkvėpiu, pakeliu galvą į dangų, ir rėkdamas tarsi iš patrankos pasileidžiu į ligoninės antrą aukštą. Būdamas ore užsiliepsnoju ir tarsi tikras patrankos sviedinys įsirėžiu į pastatą išgriaudamas sieną ir paskleisdamas milžinišką liepsną kambaryje kuriame atsidūriau. Spiegiantys iš skausmo žmonės staigiai išsilaksto į koridorius ir krenta nenubėgę net dešimties metrų. Pats ,vis dar skęstantis liepsnose, išeinu į koridorių ir peržvelgiu jame esančius pasimetusius žmones. Jie žiūri į mane tarsi į šėtoną, liepsnojantis žmogus su dar labiau degančiomis akimis, aš stoviu prieš sielas, kurios turi būti nušluotos nuo šio merdinčio pasaulio. Atsisuku į didžiausią žmonių būrį, ištiesiu rankas, ir jie visi, kartu su koridoriumi paskęsta liepsnose. Pradedu suktis ištiestomis rankomis, ir nuo mano sukelto liepsnojančio viesulo pradeda ardytis sienos, kol galop ir jos sunkysta liepsnose. Po šitokio pasirodymo, pakylu į dangų kokius 20 metrų ir pažvelgiu žemyn. Nuo degančios ligoninės bėga daugybė žmonių. Pati ligoninė su milžiniška skyle ties viduriu. Susiriečiu į kamuoliuką ir užsiliepsnoju mėlyna liepsna ir paskęstu juodų dūmų debesyje. Pasiekęs tinkamą temperatūrą ir slėgį, pasileidžiu žemyn ir tarsi raketa tėškiuosi į ligoninę. Aplink ligoninę, 500metrų spinduliu esanti miesto dalis paskęsta ugnyje ir išnyksta nuo žemės paviršiaus. Pats, lieku stovėti liepsnojančiame krateryje, galvodamas, koks kitas bus mano judesys. Ar sunaikinti dar dalį miesto ar grįžti į požeminę šventyklą? Pasirenku gryžimą atgal. Berods, naikinimą reikia palinkti vėlesniam laikui. Dar kartelį giliai įkvėpiu ir iškvėpdamas paneriu po žeme ir nuskrieju šventyklos link, tarsi keliaučiau oru. Išnyru, pagrindinės salės kampe ir nusileidžiu ant žemės. Į mane vienuoliai nekreipia dėmesio, tik viena Relata tarsi iš niekur atsiranda prieš mane, vos tik nusileidžiu.
    - Na? Ar jinai mirė? Girdėjom baisų sprogimą. Netgi sienos sudrebėjo.
    - Taip, jinai negyva, niekas negalėjo išgyventi to pragaro, - pasisuku salėje esančios pakylos link ir sušunku -Diosai! Padariau taip, jog atrodytų tarsi į ligoninę butų paleista galinga raketa.
    - Gerai, tebūnie tai teroristų išpuolis!
    - Tu juk viešųjų ryšių specialistas, - sušnibždu po nosimi.
    - Ką!?
    - Nieko, nieko, eik dirbti toliau!
    - Na Moreali? Eime gerti?
    - Eime, man reikia nuraminti nervus.

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •