Rezultatai 1 iki 8 iš 8

Yuuki's stuff

  1. #1
    Rimtas forumo narys
    VampireBlood avataras
    Įstojimo data
    2008 07 18
    Vietovė
    Kretinga x,DD gosh...
    Įrašai
    188
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13

    Yuuki's stuff

    Štai ir sukūriau temą savo rašliavoms! Pirmas jūsų teismui atiduodamas konkursinis rašinukas: "Laiškas Tėvynei!". Nusprendžiau jį įkelt, kadangi šiandien Kovo 11d. ir už šį darbelį gavau 3-čią vietą (neištvėriau nepasigyrus xDDD).
    Spoileris:
    Mieloji!
    ,,Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių prabočių, t.y. savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visa ryjančio laiko ir pastatytų šalia kalbų mokytų, turi aną šiandien dailinti,“- rašo XIX a. lietuvių istorikas ir švietėjas Simonas Daukantas. Ir šiandien apie lietuvių kalbos išsaugojimą dažniausiai kalba mokslo žmonės, tačiau iš paprastų žmonių lūpų tokie pamąstymai labai retai teišsprūsta. Kartais atrodo, kad mūsų gimtąja kalba labiau domisi kitataučiai. Pavyzdžiui, Elisas Reikliu kartą pasakė: „Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi daugiausia švelnumą išreiškiančių priemonių bei deminutyvų, daugiau nei ispanų ar italų, net daugiau nei rusų... Jei apie tautos vertę bendražmogiškąja prasme būtų sprendžiama iš kalbos grožio, lietuviai tarp Europos tautų turėtų užimti pirmą vietą“. Štai mes vargstam, mokomės kalbėti prancūziškai, angliškai, aukštiname ,,meilės kalbą“, o prancūzas žavisi mūsų gimtąją! Negi ne paradoksalu?
    Rodos, dar visai neseniai mes savo kalbą branginome labiau už auksą. Nors už jos vartojimą puvom kalėjimuose, buvom tremiami į Sibirą, bet visom išgalėm kabinomės į savo šaknis, nepasidavėm nei polonizacijai, nei rusinimui. Tačiau nuo kalbos draudimo panaikinimo praėjo daugiau nei šimtmetis, o meilė Tėvynei ir kalbai dingo iš mūsų ,,repertuaro“. Užsikrėtėm ir mes ,,kosmopolitišku“ požiūriu, siaubiančiu tautas: ėmėm ,,žavėtis“ svetimomis kalbomis, ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje. Pavyzdžiui, Airijoje lietuvių vos ne daugiau nei Lietuvoje! Bet mes tuo didžiavomės, jautėmės ,,užkariautojai“. Kad turime problemą, suvokėme tik padidėjus išeivių iš Lietuvos skaičiui. O tada užpuolė ,,krizė“. Gimtoji kalba vėl liko nuošalyje kaip podukra, gebanti iškęsti piktosios pamotės patyčias ir savivalę.
    Išties, o kam gi reikalinga gimtoji kalba? Ar dabar, kai akimirksniu galime susisiekti su bet kuriuo pasaulio kampeliu, internetu ar mobiliuoju telefonu, ją ginti yra taip svarbu? Žinoma! Joje slypi mūsų šaknys - jokia tauta negali egzistuotuoti be kalbos. Turbūt vartosi savo kapuose Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius, Maironis, Jonas Jablonskis ir kiti, tiek pastangų įdėję jai išsaugoti, gryninti, žadinę lietuvybę, jungę mūsų širdis į vieną. O dabar mes patys be jokios sąžinės graužaties ar prievartos gujam spalvingą, taisyklingą lietuvišką žodį iš savo gyvenimo. Šiuolaikiniai paaugliai (deja, ir aš) jau įprato rašyti trumpąsias žinutes angliškomis raidėmis. O dabar baiminuosi, kad lengvabūdiškai atsisakius lietuviškų rašmenų, lietuvių kalba išsigims, taps ,,mutante“, supanašės su kitų tautų kalbomis, kurių abėcėlėse lietuviškų raidžių ą, ę, ė, į, š, ų, ū, ž niekad ir nebuvo, pavyzdžiui, mūsų dabar taip dievinama anglų kalba.
    Reikėtų pridurti, kad bet kaip vartojama kalba netenka savo „skonio“, jos negalima pajausti, ji atlieka tik komunikavimo funkciją. Daugelis pamiršta, kokia mūsų kalba turtinga, spalvinga. Pavyzdžiui, žodžio „eiti“ sinonimai vos telpa net į tris „Sinonimų žodyno“ puslapius! Nesiimu suskaičiuoti variantų, bet iš akies atrodo, jog jų yra du šimtai su viršum. Dažnas visiškai negirdėtas ir net juokingas, todėl įdomumo dėlei nusprendžiau kai kuriuos įsiminti: lervoti, čiobrinti, kiaušinti, gingaruoti, klišinti, čempoti... Turime ir gausybę spalvinių sinonimų. Pavyzdžiui, ruda spalva: šuo – rudas, karvė – žala, o arklys – sartas. Žmogus - žilas, karvė - palša, o arklys - šyvas. Lietuviui genys yra margas, o toks pat juodai baltas arklys ne margas, o širmas, kiaulė - degla, katė - raina, bet skarelė - dryža! Tik reikėtų truputėlį pagalvoti, kad nepavadintum savo mėgstamiausių kelnių „sartomis ar šyvomis“. Deja, daugybės vaizdingų žodžių nebegirdžiu mieste, tik kaime... Apšarmojo mano gimtoji kalba kaip bruknelė per speigą...
    Dažnas dabar paklaustų, kam mums reikia kalbos spalvingumo, skonio? Juk kalbą vartojam tik bendraudami. Labai logiška. Ir vėl išnyra mūsų „šiuolaikiškas“ kosmopolitiškumas. Jei jau vartojam žodžius tik komunikavimui, tai koks skirtumas, kokia kalba ir kaip susišnekėti? Šiam reikalui skirta speciali kalba – esperanto. Ja kalba daugybė žmonių visame pasaulyje, ji gan greit išmokstama ir svarbiausia – niekam nėra gimtoji. Bet tarsi mums rūpėtų? Ir išdarkom gimtąją kalbą taip, kad net baisu klausytis. Tarpusavyje ,,dera“ lietuviški ,,naujadarai“ (,,neužilgo“, ,,daleiskim“...), jaustukai - simboliai (veidukai, paveikslėliai - šie ženklai dažni elektroniniuose laiškuose, trumposiose žinutėse), angliški posakiai (whatever = nesvarbu, anyway = bet kokiu atveju, nepaisant, damn! = velnias). Baigia išnykti žodis valio, visur tik girdi ,,yes“. O kur dar rusiški keiksmažodžiai?! Viskas vienam sakiny žmogaus, besivadinančio Lietuvos piliečiu! O kažkada teigėme, kad gimtoji kalba yra lyg gausybės ragas, teikiantis mums įvairiausių gėrybių, dorovės vertybių. Kur dingo šventa mūsų dorybė – noras ginti savo kalbą?.. Taigi ,,Žodžius, kurie ateina į tavo namus, pirmiausia išrenk. Užkurk jiems pirtį ir išvanok, garo ir karščio nepagailėk. Nuo žodžių turi nueiti dulkės ir purvas.“ (Algimantas Mikuta)
    Mano gimtoji kalba man yra gražiausia. Ji yra kaip motina – jauki ir šilta, kaip namai, į kuriuos visad malonu sugrįžti, nes juk „visur gerai, bet namie geriausia“. Taip ir su kalba. Tad puoselėkim ir mylėkim ją. Svetimas kalbas galima prisileisti arti, tačiau tik gimtąją įsileisti į savo gyvenimą, savo sielą, į savo namus.

    Aurelija Orlovaitė, Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos 2e klasės mokinė


    Šita novelė sukurta "iš reikalo" ir per 5-10min., tad ko nors prasmingo nesitikėkit xD (rėmiausi Vampire Knight)
    Spoileris:
    Nepamenu nieko, kas vyko iki tos dienos. Tarsi iki tol neegzistavau. Nepamenu nei kas aš, nei iš kur aš, nei ką veikiau ant to kalno. Tik šitai.
    - Viskas taip balta...
    - Tai – sniegas. - Pasigirdo moteriškas balsas.
    - Kas yra sniegas?
    - Kažkas kas nėra raudonas.
    - Kas yra raudonas?
    - Kraujas.
    Mergaitės akys išsiplėtė iš siaubo, bet ji tuoj pat prisimerkė, nes į akį įkrito snaigė ir... nutekėjo skruostu žemyn...
    - Sveika! – tarė iš kažkur išdygęs vyriškis. - Nebijok, mergaite, viskas bus gerai.
    Jo veidas staiga demoniškai persimainė ir jis iššiepė savo iltis.
    - Ar galėčiau... Iščiulpti tavo kraują?
    Iš baimės mergaitė susigūžė ir atatupsta traukdamasi tyliai kartojo:
    - ne, ne, ne...
    Vyras žengė žingsnį į priekį, o ji pasiruošė šaukti. Staiga jį kažkas pervėrė, mergaitę visą nutaškydamas krauju. Tiesiai į širdį. Tas kažkas nusviedė negyvėlį į šalį. Ji suklupo ant sniego ir ėmė tyliai kūkčioti.
    - Tu – gėda visai vampyrų giminei! – sušuko nepažystamasis laižydamasis pirštus.
    Jis pažvelgė į mergaitę ir ištiesė ranką.
    - Ar.... Ar tau viskas gerai?..
    Mergaitė ištiesė jam savąją ir atsistojo.
    Štai taip tą snieguotą dieną, prieš ketverius metus, Jis tapo jos pradžia. Mano pradžia.

    Tokios gražios dienos proga, įdėsiu savo esė konkursui "Small Wonders of Life". Lemtingo atsitiktinumo dėka, darbas nebuvo išsiųstas. Šiek tiek gaila. =]
    Spoileris:
    Am I happy? I suppose, lots of people asks that themselves everyday. But I do not think they can answer honestly to the question. Well, some of them say things like “no one is happy” or “I have everything I have ever wanted.”. Sadly, they are being untruthful to themselves, because they do not know the whole world.

    So, what is happiness? That is the second question, but no less important. And it can not be answered too. We could say it is a feeling, when you just do not want to change anything, but is it right? Our lives are changing constantly and so does our mind, our wishes, dreams… Maybe happiness equals love? But it brings pain too. So that should mean happiness equals pain. How can happiness equal pain? Again, we are left with more questions and less answers.

    In my opinion, a happy person does not have those questions. He does not think about it. He just keeps on living and following the fundamental truth - “yesterday is a history, tomorrow – a secret, today – a gift”. That is a bit paradoxical. In order to be happy, we have to stop thinking. How can we do it? We can not just stop. That is just impossible! But what should we do then?

    This is where the “small wonders of life” comes. Not everyone has the “talent” to notice them. But they are everywhere. Even in the things we hate. For example, you are watching a film that you really like when suddenly an advertisement interrupts. You get nervous and say something like “I hate commercials!”. Of course, you will not buy a fridge just because you saw it on television, but have you ever thought - how many people have worked on it? How much money did they get from it? How many employees have been screamed on for doing something wrong? Do you hate them too?

    Every person in this world is trying to make it better for everybody or just for themselves, but we are still working together. Is it not one of the biggest wonders?

    Now, what about the small ones? They are everywhere! Look out of the window. What do you see? Well, I can see the grass growing, my cat climbing up the tree, the sun shining through the clouds… They are all wonders of nature. Now, try to feel them. Breathe everything in… It makes you smile, right?

    Think about your friends. Are not they a wonder too? They can warm up your heart and will be there for you, when you need them the most.

    Some people like to say “big treasures comes in small packages”. Maybe that is the truth. We just have to notice everything what happens around us and find something good in it. For example - we hate homework, but we will use the knowledge later.

    Only one conclusion comes here: discovering those small wonders is the way to happiness.

    .
    Štai šitas darbelis PIRMĄ kartą išvys dienos šviesą
    Parašytas laisvalaikiu, jokių mokytojų netaisytas (tad bus ir gramatinių klaidų), atpalaiduojantis smegenis ir su skambiu pavadinimu "Emo Shit"
    Enjoy
    Spoileris:
    Pridedu kaktą prie iliuminatoriaus. Nuo kvėpavimo stiklas iš kart apsitraukia migla. Priglaudžiu ir plaštaką. Atitraukus prštų vietoj matyti ovalo formos dėmės. Pirmą kartą atkreipiu dėmesį į už lango atsiveriantį vaizdą. Debesų keteros. „Balta balta, kur dairais“.
    Properšose galima įžirėti laukų, miškų nuotrupas. Jei ten ir yra namų, jie tokie maži, jog negaliu įžiūrėti. Girdėjau, kad lėktuvas skrenda poros tūkstančių kilometrų per valandą greičiu, bet tada kodėl vaizdas juda vėžlio greičiu? „Tai dėl atstumo, kvailiuke“ – suskamba mano galvoje. Suleidžiu nagus į ranktūrius. Ne, šito balso dabar girdėti tikrai nenoriu. Giliai įkvėpiu ir nusisuku nuo iliuminatoriaus.
    Šalia manęs, iš dešinės, sėdi pagyvenęs vyriškis, atrodo, kad tuoj užsnūs. Dar dešiniau, iš akies, 28-31 metų moteris nekantriai barbena pirštais į sulankstomą stalą – turbūt laukia pietų. Mano hipotezė pasitvirtina, kai pro šalį stiuardesei stumiant vėžimėlį, moteris net nežvilgtelėjusi į meniu užsisako „tortilją“. Matyt, dažnai naudojasi šiomis oro linijomis. O aš ne... Apskritai, jei ne Tas įvykis, manęs čia nebūtų. Tas įvykis... Vėl smarkiai sudiegia paširdžius. Susmunku ir imu giliai kvėpuoti, vis dar drebėdama. Pati kalta... Su savo mazochistiškom mintim. Daugiau apie tai nebegalvosiu.
    Geriau, toliau tyrinėsiu aplinką. Priešais mane sėdi motina su dviem mažom mergaitėm, kurios, kiek matau, kažko nepasidalija. Už nugaros – trys paaugliai. Įdomu, koks jų skrydžio tikslas? Darbas, mokslai, giminės ar šiaip turistinė kelionė?
    Tik dabar pastebiu, kad negirdžiu jokių lėktuvo garsų. O taip! Aš vis dar klausau ausinuko. Vietoj lėktuvo triukšmo – svajingos Debiusi ir Šopeno melodijos. Neblogi mainai. Bet įdomumo dėlei, gal reikėtų trumpam jį išjungti? Apsisprendžiu ir paspaudžiu „STOP“.
    Staiga, visa jėga į mano pasaulį įsiveržia gyvenimo garsai. Prireikia laiko, kol imu atpažinti atskirus garsus.
    Paaiškėjo, kad mergaitės prieky nepasidalina spalvinimo knygelės, o vaikinai už nugaros kalba prancūziškai.
    Man prancūzų klaba panaši į paukčių čiulbėjimą. Tokia pat maloni ausiai ir nesuprantama.
    Žvilgteliu į moterį su tortilja. Velnias, užsinorėjau valgyti. Ir kodėl nieko neužsisakiau, kai pro šalį ėjo stiuardesė? Na, ką padarysi – teks laukti kol ji grįš. Žinoma, galėčiau paspausti iškvietimo mygtuką, bet nenoriu jos b reikalo varginti. Man pačiai nepatiktų,
    Ech, pavargau. Žvilgteliu į laikrodį. Dar liko penkios skydžio valandos. Gal pamiegoti? Na, verta pamėginti. Užsimerkiu. Veidas. Šypsnis. Liūdnos akys. Nugara. Pašoku, skausmingai gaudydama orą. Ne ne ne... tik ne vėl...
    Pajaučiu tapšnojimą per petį. Uždedu savo ranką ant tos rankos ir akimirką geriu šilumą į save. Tada prisimenu, kur esu, ir staigiai ją nusipurtau. Apsisuku – paaiškėjo, kad tai vienas iš vaikinų, sėdinčių už nugaros. Susirūpinusiu veidu, angliškai manęs paklausia:
    -Is everything okay?
    -I‘m fine. I just had a bad dream. Thanks for your consideration. – atsakau su profesine šypsena veide.
    -No need to thank. – atsako jau ir jis su šypsena veide ir nusisuka į savo draugus toliau „paukštiškai“ kalbėtis.
    Rodos, apie mane, bet man jau neberūpi. Vėl užmerkiu akis. Veidas. Šypsnis. Liūdnos akys. Nugara. Šįkart nepašoku. Net neatsimerkiu. Tik stipriai įsikandu į lūpą. Iki kraujo. Veidas. Šypsnis. Liūdnos akys. Nugara. Tuštuma.
    Pabundu, kai stiuardesė per garsiakalbį praneša, kad prisisegtumėm saugos diržus, nes jau leisimės. Paskutinį kartą pažvelgiu į baltų debesų kamuolius, pasiražau ir prisisegu diržus.
    -So, it was a good dream this time? – atsklinda balsas iš už nugaros.
    -Yeah. A really good one. – atsakau pusiau juokdamasi.
    Iš už nugaros atsklinda pritariantis juokas.
    Nuostabi naujo gyvenimo pradžia.






    štai ką radau forume:
    Citata Autorius VampireBlood Žiūrėti skelbimus
    sitas buvo skirtas kazkokiaj "atminimu knygai" mokykloj, cia isbandziau kazkoki eilerasciu rasymo stiliu, kurio pavadinimo jau net nebeatsimenu
    Spoileris:
    Dangstomės vėliavom.
    Mušam už tėvynę!
    Barstom taką ašarom,
    Už žmonių gerovę!

    Kryžiais kviečiame vampyrus,
    Lenkiames stabams.
    Žudom jaunus vyrus,
    Atiduodam svaigalams.

    Didinam infliaciją.
    Bet kam tai rūpi?
    Skatinkim migracija!

    Apsvaigę vairuojame valstybę.
    Juk norim mirti!
    Mes niekada nepripažinsime suklydę...


    idėja:
    Spoileris:
    Tas sūrus skonis bornoj nenyksta,
    Tai mano kraujas teka pro lūpa prakirsta.
    Nutaisau šalta, kaip stiklas veida.
    Tegul kas nors į jį įsipjauna.
    Nebus daugiau ašaru išprovokuotu.
    Išnyksiu iš žvaigždelapių falsifikuotų...


    na, o cia buvo konkursui, kurio tema buvo apie zoles deginima :rolleyes: (tapau laureate, xo, xo)
    Spoileris:
    Įžengiu į juodmedžio girią. Medžių šakos - jau seniai be gyvybės, lenkiasi prie kitados įsimylėjėlių pamėgtos aikštelės. Dabar ten tik apanglėję žolės likučiai... Pirštais perbraukiu suoliuką, ant kurio susėdę stebėjom žvaigždes. Nusitepu suodžiais. Kodėl kas nuostabiausia žemėje virsta pelenais? Išblėsta patys brangiausi prisiminimai... Aplink tik spengianti tyla ir apanglėję krūmynai.
    Žengiu gilyn į mišką. Tolumoje matyti nedidelis ežerėlis. Pasuku jo link. Juodame vandenyje plaukioja šakos. Kraštovaizdis nekinta... Kitame krante atsitiktinai pamatau žalią lopinėlį. Pasiledžiu ten. Vis dėlto nedidelis žolės plotelis išliko! Ant stiebelio nutūpusi ilsisi boružė, už poros metrų pūpso skruzdėlynas. Kol kas dar nedidelis, bet su laiku darbščiosios skruzdės gali jį pastatyti net mano ūgio! O kiek laiko reikia užaugti medžiui?
    Spurdanti širdis kiek aprimsta. Kada nors vėl čiulbės paukšteliai, gaivi žaluma trauks – tik jau kitas poreles... Virš galvos suulba pavasarinis vyturys, bet greit nuskrenda nusinešdamas ilgesį.
    Paskutinį kartą taisė VampireBlood : 2010-03-21, 17:00

  2. Ačiū xipzo, SecreT dėkojo
  3. #2
    Šventas velnias ^.^ Mefisto avataras
    Įstojimo data
    2010 02 18
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    50
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Sveikinu Šaunuolė, taip ir toliau ^^

  4. #3
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Geri darbai lauksim , k1 toliau sukursi =]
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  5. #4
    I'm in the HOUSE... :]*~ SecreT avataras
    Įstojimo data
    2010 03 10
    Vietovė
    Klaipėda
    Įrašai
    24
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    labai patiko... lauksim kitų darbų


  6. #5
    Rimtas forumo narys
    VampireBlood avataras
    Įstojimo data
    2008 07 18
    Vietovė
    Kretinga x,DD gosh...
    Įrašai
    188
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Ačiū visiems! įdėjau dar vieną darbelį

  7. #6
    I'm in the HOUSE... :]*~ SecreT avataras
    Įstojimo data
    2010 03 10
    Vietovė
    Klaipėda
    Įrašai
    24
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    O kodėl tas paskutinis darbelis nebuvo išsiųstas? Labai gražiai ir įdomiai buvo paskaitinėti . Nusprendžiau, vartosiu Lietuvių kalbos "simbolius" (jei taip galima išsireikšti.) Sujaudinai širdį . Nors iš lietuvių 6 išėjo gal kaip nors susitvarkysiu


  8. #7
    Rimtas forumo narys
    VampireBlood avataras
    Įstojimo data
    2008 07 18
    Vietovė
    Kretinga x,DD gosh...
    Įrašai
    188
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Citata Autorius SecreT Žiūrėti skelbimus
    O kodėl tas paskutinis darbelis nebuvo išsiųstas? Labai gražiai ir įdomiai buvo paskaitinėti . Nusprendžiau, vartosiu Lietuvių kalbos "simbolius" (jei taip galima išsireikšti.) Sujaudinai širdį . Nors iš lietuvių 6 išėjo gal kaip nors susitvarkysiu
    Malonu, kad kažką įkvėpiau ^^, sėkmės su tuo ^^,
    O darbelis nebuvo išsiųstas, nes tai reikėjo padaryti el.paštu. Išsiunčiau. Ir po kelių dienų radau laiškutį, sakantį, kad dėl techninių problemų el.paštas sustreikavo ir mano darbas išsiųstas nebuvo.

  9. #8
    Rimtas forumo narys
    VampireBlood avataras
    Įstojimo data
    2008 07 18
    Vietovė
    Kretinga x,DD gosh...
    Įrašai
    188
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Kad atnaujinčiau giją, privalau parašyti žinutę
    Tai va, įdėjau naują darbelį - "Emo Shit"

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •