PMV!
(Pakvaišes Metalinis Vaikis)
(Rašau norėdamas gerai praleisti laiką, pvz: svajodamas... Tai va, gal kam ir patiks mano svajos?
)
Džžžžžžžžžžžžžyrrriiiiibiiiii!!!!!!!! !!!!!!!!!!!!!
Suskambo vibruojantis ant stalo telefonas, primenantis, kad laikas keltis į mokyklą...
-Oh shit... Na ir nekenčiu keltis anksti.. Kodėl šūlė negali būti kaip pas amerikonus? 9Valandą atiskėlei ir ramus...
Vis dar apsimiegojes vaikis. Jis sunkiai atsisėdo lovoje, pasirąžė... Patingėjo keltis ir vėl griuvo į lovą.
-Ai ekonomika... Dar pamiegosiu...
Vos jis užmerkė akis, nuostabus skrendančio daikto garsas nuskambėjo kambaryje o jo pasekoje....
-Ai myliumyliumyliumyliu ŠLAPIA! Nu pala Asta!!!!!
-Kelkis tinginy, mama liepė nusileist, nes vėl ekonomika pramiegosi... Pingvinas jau preita karta mamai skambino...
-Gerai gerai.... Keliuos... ( >.< )
Ismukes į kiek peridelias kelnes, susiveržes diržu, užsimetes maikę suplėšytomis rankovėmis mestelėjo akį į veidrodį..
-Che, ir vėl gerai atrodau. (-.\)
Išsitraukė kastetą įš po spintos, įsimetė į kišenę, čiupo riedlentę, užsimetė kuprinę ant nugaros ir paskubom nulėkė praustis...
-Mam, vėl košė? (O_O)
-Vito! Valgyk tai kas duota... Penkiolika metų o proto nė lašo...
-Valgau valgau...
-Vėl su ta suplyšusia maike? Negi neturi normalių drabužių?
-Ačių už pusryčius ! See Ya !
Šūktelėjo Vito mamai ir išlėkė pro duris čiupęs riedlentę...
-Nepamišk, kad po pamokų tau reikia į bazę!.-Dar pavymui šūktelėjo mama.
-Gerai..
Vito riedėjo į mokyklą, matė karinius sunkvežimius vežančius jo bendraamžius ir draugus iš bazės, įsikibęs į vieną sunkvežimį riedėjo iš paskos...
Netoli posūkio pasileido ir nuriedėjo trumpesniu keliu per skersgatvius. Šūlė jau ranka pasiekiama.
Diena šūlėje kaip visada praėjo nuobodžiai... Pingvinas dar uždavė papildomao namų darbų už vėlavimą.
-Sigh... Kalnas namų darbų... Ei Timi, duosi bazėj nusirašyt?
-Jei snikeri nupirksi duosiu.
-K!
Lėkdamas į bazę nupirkau porą snikerių, Timis, mano geriausias draugas ir uber moksliukas mūsų klasėje su IQ = 189. Daugelis mokyklos peštukų nuvertindavo jį dėl neatletiškos figūros ir norėdavo jį prikult, bet Timis visada apsigindavo... Visgi, karatė juodas diržas...
Bazėje atvykus kaip visada liepė persirengt ir skubėt į treniruotes..
Visos šios bazės atsirado prieš porą metų, kai teroroistai susprogdino virš 20 atomių bombikiu... Kraupūs vaizdeliai nuo to laiko dedasi... Dauguma gyvūnų mutavo, dauguma miestų dabar pasislėpę po žeme arba turi milžiniškus magnetinius gaubtus kaip mūsiškis miestukas..
Bazėse treniruodavo vaikus nuo 10metų, savigynos, naudoti ginklus ir kitų dalykų... Nes nežinia, kada vėl gali pulti mutantai, ar koks vienas kitas patekti į mietą nepastebėtas... Po teroristų atakų, beveik sugriovus pasaulį, tik keletas šalių sugebėjo išlaikyti tavrką – Amerika, Indija, Kinija, Rusija, Anglija ir prancūzija... Kitos šalys deja nespėjos usiorganizuoti ir buvo nuverstos sukilėlių, o vėliau sugriautos siaučiančių mutavusių žvėrių, plėšikų gaujų...
Bazės atlikopanašų vaidmenį kaip mokyklos, na gal kiek idomesnį..
Persirengęs nulėkiau į apmokymų aikštelę, prisiregistravau ir pasitikrinau, ką šiandien turėsiu daryti... Atrodo, mane išbraukė iš beginklių ir šaltūjų ginklų programos po paskutinio testo surinkus beveik maksimalius balus... YES! Daugiau laisvo laiko galėsius kirti kitkam.
Nulėkiau prie senuko Migelio, kuris mokino naudotis šautuvais ir sprogmenimis.
Timis jau buvo čia ir kąžką kalbėjo su seniu, pamatę mane abu nutilo šyptelėjo vienas kitam. Man priėjus senis mus abu nusivedė į treniruočių kambarį... Timis kaip visada trenruodavosi su tolimo nuotolio ginklais, o aš artimo... Šiandieną gavau progą pasitreniruoti su keletu skirtingų revolverių ir pasimokyti juos kuo greičiau surinkti,išrinkti išvalyti... Jų ardymas, surinkinėjimas nuobodžiausias dalykas...
Po to laukė mobu(mes taip vadinome mutantus) tyrinėjimai, turėjome stebėti skirtingas mutaijas turinčius padarus ir bandyti atspėti jų silpnasias ir stipriasias vietas, bei pasakyti dėstytojui, kokią taktiką naudotumėme, jei tektų susidurti su kuo nors panašaus...
Pavakarėje po visų apmokymų sugužėjome į baraką, palošėme kortomis, sumetėme porą seno gero Counter-Strike žaidimo matčų su kito barako vaikinais per laną... Gerai, kad viskas čia buvo sujungta lanu, mat interneto serveriai ir panašiai buvo labai lėti, dėl visos atmosferoje esančios radijacijos...
Jau gulėdamas lovoje Timio pakalusiau, ką jsi per dienas po treniruočių veikia tame nuošaliame barake, kur renkasi visi bazės moksliukai indžinieriai ir kiti akiniuočiai... Jis kaip visada tsakė, kad paprasčiausiai ieško efektyvių būdų kovoti su mutantais ir gaujomis, jei jos pultų miestą.
Gaujų puolimai buvo gana dažnas reiškinys, benamiai žmonės sergantys radiacija ar šiaip visokios šiukšlės, piktadariai burdavosi į gaujas ir plėšdavo kitus žmones bei miestelius..
Tuturutututuuuuuuuuuuuuuuuuuu....!!!!!!!!!!!!!!!!! !!!
Kaip kokiais senais pionierių laiakis mus žadindavo su trimitu... Trimitui dar nespėjus pabaigt skambėt Kažkur netoli driokstelėjo sprogimas... Pro langą visą kambarį nušvietė ugnies pašvaistės spindinčios besitraukiančios nakties tamsoje...
Mano akys išsipėtė iš siaubo... Ugnis šėlo toje pusėje, kur buvo mano namai... Šokau iš lovos, apsirengiau ir jau lėkiau lauk, kai Timis pagavo mane už rankos ir pradėjo rėkti bandydamas perrėkti sireną...
-Eim... Su manim į anga... Sek ... mane!
Lėkiau apskui Timi į tą nuošalų angarą, senis Migelis ir keli kiti moksliukai jau buvo čia, atrakino angaro duris ir ileido mus visu vidun, visi išsilakstė, kas kur vieni į vieną angaro kampą, kiti į kitą...
Timis nusitempė mane į kairį galinį angaro kampą, pro visokiausias lentynas nukrautas keistos formos ginklais ar velnias žino kuo.. Sustojome prieš du didelius apvalius konteinerius, Timis brūkštelėjo savo kortele per užraktus ir jei atsidarė, viduje buvo du kostiumai.
-Vito, tai egzoskeletai, su anujausiomsi mūsų čia sukurtomis technologijomis, nežinau aks ten vyksta, bet labai noriu juos išbanmdyt, tai va imk tą juoda, o aš sidabrini, juodas artimai kovai sidabrinsi tolimai, būsiu labai dėkingas už pagalba juos išbandant gerai?
-Amm, gerai, o kaip jį apsimaut?
-Ai tuoj pala..
Jis atidarė vieną iš prie kostiumų buvusį stalčių, išėmė du švirkštus su juodu ir sidabrinių skysčiu vidui.
-Duok ranka, nebijok neskaudės duok greičiau.
Padaviau, jsi suleido juodajį švirkštą man, sidabrinį sau... Po akimirkos mano akys sumargėjo, akyse atsirado lyg koks ekranas, mačiau viską kaip ir anksčiau, tik atsirado laiko rodmenys, kažkokie signalų rodmenys ir pnašiai...
-Wtf?...
-Mes susileidome nanobotų, kurie tiesiai į mūsų smegenis perduoda visus kostiumo rodmenis, be jų mes negalėtume valdyti kostiumų, paprasčiausiai panorėk instrukcijų ir instrukcijos bus perpumpuotos į tavo smegenis tiesiai iš kostiumo, na tada viską suprasi...
Panorėjau... Pasijutau lyk krisčiau iš kažkur aukštai, bet po akimirkos bjaurusis jausmas praėjo, kiek susvirduliavau bet iškart atsitiesiau ir supratau, kad žinau kaip valdyt šį kostiumą...
-Oba, va kad taip matieka mokytis reiktu...
-Jo, gerai būtu.
Priejome prie kostiumų, pasukinėjome ant krūtinės kostiume buvusį rutuliuką, kaip timis paaiškino rutuliukas atpažysta mūsų organizme esančias nanomašinas ir mus organizmus laikančius nanomašinas kaip savo pilotus. Egzoskeletui atsidarius apsisukome, nusimetėme drabužius ir įlindome į juos, jie iškart užsidarė ir akimirką pasikartojo tas nemalonus kritimo pojūtis, atsistojome su kostiumais, po akimirkos kostiumai pradėjo susitraukinėti, išsiplėtinėti ri dar visaip kitaip tampytis, kol prisitaikė prie mūsų kūnų...
-Timi... Atrodai kaip geležinė bačka...
-Pasižiurėk į save tu juodais nudažytas šviesafore...
Abu trūkome juokais, bet po akimirkos surimtėjome, davėme komandą kostiumui uždangti veidus ir pasileidome bėgomis ten, kur buvo gaisras...
Aš palengva tyrinėjau kostiumą – jo viduje įmontuotas galingas kompiuteris, turintis duomenų baze apie beveik visus šiuo metu žinomus mobus, su jų silpnosiomis ir stipriosiomis vietomis... Kostiumas naudojo nano mašinas, kurios sustiprindavo dėvinčiojo raumenis sukurdamos papildomus raumenis jau esančiuose raumenyse ir sujungdami esančius raumenis su nauaji sukurtais nano raumenimis kurie susiformuodavo iš nano mašinų, pats kostiumas buvo kaip šarvas, kuris saugodavo nuo ugnies, šalčio, dujų, radiacijso ri kitų pavojų, tuo pačiu metu tarnaudamas, kaip nanomašinų saugykla, apsimovus kostiumą nano mašinos būdavo supumuojamos į dėvinčiojo organizmą, kur sukurdavo sintetinius metalinisu rauenis, kurie persipindavo su jau egzistuojančiais taip keletą kartų padidindami jėgą, greitį ir kitus sugebėjimus. Norėjau išsiaiškinti, kas per medžiaga, iš kurios padarytas pats kostiumas, ir šiek tiek apie nano mašinas... Bet ta informacija buvo man neprieinama, vis prašydavo slaptažodžio ir rodydavo įslaptinta...
Nusprendžiau, kad šio metu neverta gilintis, jei reiks sužinosiu...
Vito su Timiu lėkė kiek įkabindami, judėjo greičiau negu 80km/h ir maždaug po minutės jau buvo vietoje... Magnetinis apsauginis laukas buvo suardytas vienoje vietoje perdegus sistemai, laiku nepastebėjus gedimo du mutavę kurmiai įlindo pro skylę ir griovė viską aplinkui, jų siautėjimas ir ugnies pašvaistė priviliojo dar daugiau visokių mobų, nubėgome link senio, kuris užsibarikadaves šaudė į padarus kažkokiu nematytu ginklu, patiesdamas po vieną mobą kiekvienu šūviu.
-Timi va ten sunkvežimy prototipai imkit greitai, mobus nukalsim mes čia su vaikinais, jūs kurmiais pasirūpinkit, bjaurybės gal trečios stadijos, šitie mažyliai nė šarvų nepramuša...
-Vito, lekiam.
Timis pribėgo prie sunkvežimio ir parodė man dvi dėžes, įšokęs pradėjau jas stumt link jo.
-Velnias na ir sunkios.
-Vito tu stiprintuvus įsijunk, atrodo nepilnai kostiumą nusistatei.-Šyptelėjo Timis.
-Mhm, gerai...
Prieš akis blyktelėjo skalė, skaičiai ir dar velnias žino kas, nustačiau maksimumą, triskart didesnę jėgą ir dėžes iškėliau lauk lyg papraščiausius vaikų žaislus.
-Timi, man šitą kostiumą per kalėdas padovanok...
-Jei pulkininkas leis būtinai,-Abiejų veiduose švietė linksmos šypsenos.-Na traukiam lauk dovanėles?
Timis atidarė dėžes, ir išsitraukė neblogą šautuvą, daugiau kaip metro ilgio vamzdžio forma buvo trikampė, o skilutė viduje visai nedidelė vos vieno piršto storumo.
-Koks čia per mažas kalibras? Tipo kurmius su šituo nupliekt žadi?
-Palauk Vito, dar pamatysi kas čia per žaisliukas.-Timis atrodė labai juo pasitikėjo, savo ilguoju šautuvu.-Vito, trauk iš kitos dėžės savo žaisliuka.
Atidariau antrą dėžę, kuria parodė Timis, viduje buvo kažkokie kamuoliai...
-WTF?!
Timis iš mano reakcijos vos nenualpo besijuokdamas.
-Vito, tai plazmos kamuoliai, va paspausk mygtuka ant viršaus...
Spustelėjau nurodytą mygtuką ant vieno kamuolio ir jis atsidarė, persiformavo į pirštinę, pabandžiau ją apsimauti, ji lengvai užslydo kostiumu ir prisitvirtino prie jo, akyse sušmėžavo instaliacijos, nauji duomenys katik prijungto ginklo.
Suspaudžiau kumštį visas jo pavirius pasidengė melsvu rūku, pabandžiau trenkti į šalia buvusį medį, bet nepajutau jokio pasipriešinimo, paprasčiausiai lyg per kokį orą būtų praėjusi ranka...
Medis iš tos vietos kur paliečiau smarkiai rūko ir anglėjo...
-Oba, o gal ir bus idomu.-Šyptelėjo Vito.
-Na greičiau užsidėk visus kamuolius, lekiam kurmiu sutvarkyt...
-Timi, kur tu su savo prototipais? Kurmai niokoja ligoninę, paskubė..pšttttsšššš...
Vos man užsidėjus kamuolius pajudėjom.
-Tai bent dičkiai.
Kurmiai buvo tikrai dideli, dar tokių nebuvom matę, ilgio kaip mokyklos autobusas o ugio kaip nedidelis dviaukštis namas.
-Gerai Vito, tu šok ant vieno, taikykis į galvą ir su plazma pasistenk nurėžt ją, aš kitą apakinsiu, vėliau pribaigsim.
-K.
Vito šoko ant vieno kurmio, Timis paleido kelias serijas į kito snukį bandydamas jį apakinti.
Timio ginklas šaunamas kulkas paleisdavo per greitintuvą, kulkos vos pasiekusios tikslą detonuodavo plazmos užtaisus jų viduje, viena kulka atrodo pataikė tiesiai į kurmio akį ir perėjusi kiaurai sprogo tiesiai kaukolėje... Kurmis trūktelėjęs griuvo ant žemės ir priešmirtinėmis konvulsijomis dar sugebėjo sugriauti vieną šalia buvusį namą.
Vito bėgdamas į kurmį sudėjo rankas prieš save iksu ir paleido plazmą per rankas visu pajėgumu.
Rėžėsi tiesiai kurmiui į snukį, palikdamas didelį raudoną X ten, kur turėjo būti kurmio kairė veido pusė... Kurmis siaubingai cypė ir sveikaja akimi ieškojo priešininko, pamatęs Vito spjovė gličias seiles, Vito vos spėjo nuo jų išsisukti, kai pajuto stiprų smūgį į nugarą, tai kurmis gerai atsivėdėjęs tvojo su letena...
Krach... Nuaidėjo Vito šone ir nugaroje jam šonu besisukant nulėkus į netoliese buvusio pastato sieną. Jis įstrigo sienoje maždaug ketvirtame aukšte, siaubingai diegė nugarą ir šoną, bet kostiumas skausmą nuslopino ir Vito išsikrapštė iš sienos, bet nespėjo nieko įsitverti ir atvirto atgal...
Krisdamas jis pataikė tiesiai ant elektros laidų, gera srovė perėjo visu Vito kūnu taip pat ir kostiumu... Vito nejautė skausmo, kurį kostiumas buvo užmarines, bet puikiai užuodė svylančios mėsos ir metalo kvapą.
Sunkiai rangydamasis Vito išlindo iš laidų kruvos, kurie pilnai nutrūko ir nebekibirkščiavo, jam akyse mirgėjo, bet jis matė, kaip kurmis šoka ant Timio, kuris šaudė jam į nugarą, kad atkreiptu kurmio dėmesį nuo jo ir kaip kurmis prispaudžia parversto ant žemės Timio kairę ranką...
Vito visas apdujes beveik nebemąstė, tik instinktyviai suvokė, kad reikai pulti priešą ir žengė...
Vito pabandžius pajudėti visu įmanomu kostiumo greičiu prie kurmio jam prieš akis susiformavo lyg kokia oro siena, per kurią jis perlindo ir vos perlindęs pmatė jau esąs prie kurmio, tačiau nesugebėjo sustoti ir kairiu šonu plojosi į kurmį...
Viskas aplink žybtelėjo, Vito pamatė, kaip aplink kyla dulkių sūkuriai, skraido plytos ir lėtai artėjančią žemę, jis nukrito ant žemės ir dar matė, kaip Timis bėga prie jo lyg sulėtintame filme, jam prieš akis žybsėjo kažkokios raidės, skaičiai ir viskas temo...
-Vito laikykis, mes tuoj...
-Neytikėtina...- Balta šviesa, garsai, vaizdai susiliejo Vito galvoje jam akimirkai atgavus samonę, bet po sekundės viskas vėl aptemo...
Jis vis atgaudavo samonę, vis prarasdavo ją...
-Jie taikosi...
Vaizdų fragmentai, garsų fragmentai viskas maišėsi ir atrodė netikra... Vito nieko nesuprato, paprasčiausiai tūnojo tamsoje...
Po kurio laiko tamsa ėmė šviesėti, ji šviesėjo tol, kol Vito susivokė esantis kažkokiame skystyje, apsuptas daugybės švytinčių kabelių.
Per visus tuos kabelius ir tirštą skystį nesimatė kur jis yra, jis tik suvokė, kad vis dar vilkintis kostiumą, tačiau jautėsi ne taip kaip tada, kai jį pirma apsimovė, dabar jsi buvo lyg jo paties oda, jsi jautė kiekvieną kabelį besiliečiantį prie kostiumo lyg besiliečiantį prie jo paties odos...
Kažkas laidų raizgalynėje tiesiai Vito prieš akis blyksėjo, jis pabandė patraukti laidus į šoną su ranka, laidai lengvai pajudėo, jis pmatė, kad jie prisikabinę prie jo, „tikriausiai medicinos aparatai“ jam šmėstelėjo mintis ir jis nebandė jų nuplėšti, pasiekė blyksinčią vietą ir pamatė nedidelį pultelį su raudonu mygtuku, nedvejodamas spustelėjo, mygtukas pakeitė spalvą ir nedideliame akranėlyje virš mygtuko atsirado užrašas „Laukite“.
Vito laukė, neilgai bet laukė...
Po keletos minučių kažkur už rezervuaro kuriame jis buvo užsidegė šviesa, jo ausys pagavo kaukšinčius batų garsus, besitrinančių drabužių garsus, jis netgi girdėjo žmones kvėpuojant.
Aplink Vito buvęs skystis pradėjo bėgti lauk, laidai po truputį nuo jo atsijunginėjo ir Vito pamažu pradėjo viską aiškiau matyti, laidams dingus ir visam skysčiui nusekus jis pamatė stovys Kažkokiame stikliniame cilindre, aplink lakstė daugybė žmonių baltais drabužiais, jie šnekėjo nesuprantama kalba, lyg ir mano kalba tik labai pasikeitusia...
Iš cilindro viršaus išvažiavo nedidelis ekranas, jame atsirado keletas žodžiū.
Sveiki Vito, nebijokite mūsų, mes jūsų draugai.
-Gerai, draugai.... Kur aš?
Vito, jūs Šiaurės Amerikos Specialiajame Moksliniame institute... Norėtume užduoti jums porą klausimų jei sutiksite?
-Gerai, klauskit, bet prieš tai gal galėčiau gauti vandens?-Tarė vito ir suprates, kad ant galvos vis dar užslinkusi apsauginė galvos šarvo dalis pasiuntė komandą kostiumui nuimti ją. Kostiumas be garso nuvažiavo nuo Vito veido, bet nedaugiau. Vito nekreipė į tai didelio dėmesio - „matyt po to gero smūgio į kurmį kas sugedo, ai Timis vėliau nuims“ mąstė jis.
Žmonės už rezervuaro Vito kostiumui nuvažiavus nuo veido sujudo, pradėjo kažką daryti, dėti kažkokius aparatus prie veido ir nukreipti juos į Vito.
-Ei vyručiai, gal atidarysit šitą skardinę?-Paklausė Vito.
Atleiskite Vito, tačiau šiuo metu negalime atidaryti apsauginio konteinerio, jsi bus atidaryta kiek vėliau, prašau pakentėkite... Ar galite dar labiau atidengti savo kūna negu atidengėte dabar?-Pasirodė žodžiai ekrane.
Vito pabandė atidengti kuo daugiau savo kūno, Kostiumas atsitraukė nuo plaštakų bet daugiau niekur kitur nepajudėjo ir Vito nepavyko ilgiau išlaikyti jo atsitraukusio nuo kūno, visur kur jsi bandė jį atitraukti pradėjo varstyti skausmas.
-Ne atrodo daugiau negu nuo plaštakų negaliu, o ir atitraukus varsto didžiulis skausmas... Kada pagaliau gausiu vandens?
Tuojau pone Vito jūsų vanduo bus pristatytas.-Iš rezervuaro viršaus, lygiai iš tos pačios vietos, iš kur išlindo ekranas išvažiavo ir dėklas su stikline vandens.
Vito jį godžiai išgėrė, už stiklo skyrusio jį nuo žmonių į salę sugužėjo daugybė žalias uniformas apsirengusių žmonių rankose laikančių ginklus, jie visi sustojo palei sienas ir laikė nutaikę ginklus į Vito.
-Ei vyručiai, kas čia dedasi su tais ginklais?
Nesijaudinkite Vito, viskas gerai, tai tik nedidelė atsargumo priemonė.-Pasirodė ekrane.
-Atsargumo nuo ko?...
Stiklas palengva pakilo, prie Vito priėjo vienas vyras baltu apsiaustu ir kažką pasakė, tačiau Vito nesuprato, tada vyras išsitraukė nedidelį ekraną panašų į buvusį rezervuare ir kažką užrašė, per akimirką užrašas pasikeitė į tokį, kurį Vito galėjo suskaityti.
„Prašome sekti paskui mane, viską jums vėliau paaiškinsime.“
Vito daugiau nieko neklausinėjo, tik sekė paskui žmogelį. Jis jį išvedė pro duris buvusias kambario gale...
Vito pirma pamatė baltą šviesą vos praėjęs pro duris... O tada akims pripratus pamatė mėlyną dangų ir debesis, aplink ošiančius keik pasikeitusius bet tikrai medžius...
Vito buvo įlaipintas į kažkokį sunkvežimį, žmogus atsisėdo kartu su juo, sunkvežimio sienose buvę rutuliai išleido nedideles ataugėles ir Vito nesunkiai susigaudė kas tai per daiktai. Jis ramiai sėdėjo važiuojančioje mašinoje ir laukė, kol pagaliau ateis laikais, kai jam viską paaiškins.
Vito buvo atvežtas į nuostabaus grožio pastatą, kurio viršūnė slėpėsi virš debesų... Vito buvo apžavėtas pastato grožio ir didybės, jis akimirkai sustojo, apsižvalgė aplink, gatvė kurioje jis buvo išleistas prieš pastatą buvo tuštutėlė, matėsi staigiai išvestų žmonių pėdsakai, pamesta kepurė, besimėtantys keisti ekranai, kiti nematyti Vito daiktai...
Žmogus paragino Vito sekti paskui jį.
Jie nuvedė Vito per didžiulę nuostabiais piešiniais raižytų kolonų salę, salės šone Vito pamatė sėdinčiq merginą, kuri išpūtusi akis sėdėjo ir žiūrėjo į jį, jiems einant pro šalį vyriškis vedęs Vito merginą žvilgsniu sudrausmino. Vito, kiek nesuprato kas ivyko, bet pamanė, kad buvo nemandagus, tad sustojo prieš merginą, ji nejučiomis pradėjo nuo jo trauktis, Vito ištiesė ranką delnu viršun ir pabandė sukoncentruoti aplink ore buvusias daleles į delną, pamažu švytėti pradėjusiame Vito delne susirinko daugybė dulkelių, kurios jungėsi kurdamos kažkokią formą, kai Vito baigė delne jis laikė tobulą rožės kopiją, tik metalinę, kurią jis sulydė iš metalo dalelių rastų viso kambario ore.
Padavė gėlę merginai kaip atsiprašymo už išgasdinimo ženklą.
Vito stebėjęs ir vedžiojęs žmogus pakėlė antakius pamatęs, kaip Vito sukūrė gėlę ir įteikė merginai.
Vos merginai paėmus gėlę į ranką gėlė sureagavo išgasdindama merginą ir apsivijo merginos ranką iki pat alkūnės. Vito parodė į nedidelį mėliną kristaliuką maždaug gėlės/apyrankės viduryje. Mergina paspaudė jį ir apyrankė vėl virto tik gėle jos delne, o dar sykį paspaudus mygtuką ji vėl apsivijo ranką, mergina nusilenkė Vito išreikšdama padėką.
Prižiūrėtojas paragino Vito sekti paskui jį.
Jie kilo liftu apie minutę, liftas rodė 237aukštą, kuriame jie sustojo. Jie nuvedė Vito į kažkokį kambarį, kur buvo dar daugiau baltai apsirengusių žmonių, kurie pastebimai jaudinosi matydami jį.
Vito buvo pasodintas ant kėdės, žmonės su juo šnekėjosi per ekranus, uždavinėjo įvairius kalusimus, nuo gimimo metų iki prašimų išspręsti vieną ar kitą matematini uždavinį.
Galiausiai jie padavė Vito knygą su jo kalba ir šalia esančiu keistos rašybos žodžiu.
„tai mūsų kalbos žodynas Vito, galbūt norėtum išmokti mūsų kalbos?“-paklausė vienas iš mokslininkų.
-Mielai, bet gal turite elektroninę versiją su tarimu ir rašyba? Tiesiog persikopijuočiau į atmintį...
Žmonės sujudo, po poros minučių jie atnešė man nedidelį lustą, paėmiau jį ir pasidėjau ant delno, kostiumas automatiškai prisijungė prie jo, įveikė šifravimo algoritmus per porą akimirkų ir jau po kelių sekundžių aš išmokau šių žmonių kalbą.
-Vito, ar suprantate mane?-paklausė vienas žmogus ir jau ketino rašyti ant ekrano, bet aš atsakiau.
-Taip, suprantu, galite neberašyti.
-Nuostabu Vito, galbūt papasakosite mums, kokie jūsų paskutiniai prisiminimai? Paskutinių kelių jūsų dienų?
Vito pasakojo jiems viską maždaug valandą. Tada pats paprašė paaiškinimo, kodėl su juo elgiasi kaip su kaliniu ir kur jis yra.
-Vito, jūs esate Imperijos sostinėje Hakiše, dabar yra 3277-ieji, jūs apsauginiame konteineryje, kuriame buvote patalpintas po patirtų sunkių sužalojimų savo draugo daktaro Timio išbuvote maždaug tūkstantį metų. Jūsų draugas Timas, jums paliko vaizdinę žinutę, ji nėra labai geros kokybės, bet galbūt norėsite ją pamatyti?
-Tūkstantmetį... Taip, parodykite man Timo žinutę...
Iš grindų prieš mane išvažiavo didelis ekranas, kuriame nedelsiant pasirodė apkūni Timo fizionomija.
-Sveikutis Vito... Nežinau kiek laiko praeis kol tu atsibusi, bet tikiuosi man atleisi už viską... Pabandysiu paaiškinti tau, kas tau nutiko... Tu ir tavo kostiumas susijungėte... Skamba kaip fantazija ne? Bet taip nutiko... Matai kostiumas buvo sukurtas iš naujausios technologijos pirmos kartos Bio-Metalo, kurį jau keletą metų kūrėme... Bio metalo tikslas būti tvirta ir prie žogaus kūno prisitaikančia medžiaga, jo viduje yra daugybė nano mašinų, kurios reguliuoja visus prisitaikymo nustatymus... Matai, kostiumas nepaliauja skverbtis į tave, o nano mašinos tą kostiumo skverbimasi turi palaikyti tam tikrame lygyje, kad vėliau būtų galima nuo kostiumo atsijungti ir atkurti tavo kūną toks koks buvo. Tačiau mums kaunantis su kurmiu, kai tu patyrei smarkius sužeidimus nanomašinos gelbėdamos tavo gyvybę aktyvavo didesnį susijungimo lygį, tačiau dar neypatingai pavojingą... deja tu krisdamas kliudei elektros laidus... Dėl patirto elektrošoko nano mašinos persikrovė... Jos persikrauna maždaug per minutę... Deja minutės pilnai užteko bio-metalui susijungti su beveik visais tako kūno organais, ląstelėmis... Vienintelis beveik nepaliestas organas tavo kūne yra tavo smegenys, tačiau jos susijungė pakankamai, kad būtų nebeįmanoma atskirti... Kostiumas susijungęs su tavimi viršijo visus mano skaičiavimus, net negaliu pasakyti kur dabar jo ribos... Ko jis nebesugebėtų... Na, tai tiek... Tikiuosi atleisi man už tai, kad priverčiau tave jį apsivilkti...
Dar norėjau paminėti... Kad būk atsargus su kostiumu, jo susijungusio griaunamoji galia neišmatuojama, nežinau kada ir kur tu atsirasi, ar tave atras bet perspėju, būk atsargus – tus gali viršyti garso greitį, tuo įsitikinau, kai tu prarasdamas samonę puolei kurmį...
Vaizdo įraše pasirodė filmuota medžiaga iš Timio kostiumo, kaip aš vieną akimirką svirduliavęs prie sienos maždaug už 200m pasilenkiu į priekį ir atsirandu prieš pat kurmį, rėžiuosi į jį ir man vos į jį įisrėžus pasirodo didžiulis išgaubimas toje vietoje kur aš atsikėliau ir iškur pajudėjau. Timis paaiškino, kad tai vieta kur aš pramušiau oro barjierą ir kad judėjau artimu šviesos greičiui greičiu...
-Vito,-Toliau šnekėjo Timis įraše.- Būk atsargus ir atleisk už viską...
Įrašas baigėsi ir ekranas įvažiavo atgal į žemę... Sėdėjau sukaustytas lengvo šoko, galvą pasirėmęs rankomis...
-Vito jums viskas gerai?-Paklausė manęs šalia stovėjęs mokslininkas.
-Taip, atleiskite.-Pasakė ir atsitiesė Vito.
-Jei nesupyksite Vito, gal galėtumėte pabandyti padaryti ką nors su savo kostiumu?
Vito visą vakarą atlikinėjo daugybę bandymų tokių kaip savo išvaizdos keitimas, kūno sudėjimo keitimas ir begalę kitų, kovinis potencialas atrodė neribotas, kostiumas smarkiai didino mastymo spartą...
Mokslininkai tyrinėjo Vito susidomėję, bet vito tai ėmė atsibosti... diena iš dienos daryti bandymus ir kitas nesamones... Jis laisvai galėjo keisti savo viso kūno išvaizdą, po susijungimo su kostiumu jis ir kostiumui ir savo biologiniam kūnui galėjo suteikti kokią tik norėjo formą, dar labiau juos sulieti...
-Metas pamatyti naujajį pasaulį.-Pamanė Vito, priėjo prie savo kambario sienos, jį laikė nedideliame kambaryje, kuris visas buvo baltas, jame stovėjo tik lova...
Vito smogė į sieną ir ji išvirto laukan, du metrai metalo,betono ir kitokio šlamšto išvirto lauk.. Vito lengvai išlindo pro skylę, už jos jau laukė kariai nutaikę ginklus į jį ir keletas mokslinikų.
-Vito, būkite geras, gryžkite į kambarį, jei ko nors norite mes jums duosime, nebijokite.
-Duosite ko aš noriu? Noriu laisvės...-Vito išnyko lyg dūmas, tik driokstelėjus viršgarsinei bangai išdužo beveik visi aukšto langai, mokslininkai pribėgo prie langų krašto...
Vito lėkė žemyn milžinišku greičiu...
Atsakyti cituojant
prasidės pats smagumas... tikiuosi jums patiks 
miego norisi... >.<
Autorius xipzo
Bookmarks