Puslapis 5 iš 5 PirmasPirmas ... 345
Rezultatai 65 iki 74 iš 74

Tas keistas gyvenimas....

  1. #65
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Pirmoji planeta
    7


    Spoileris:

    Keturi tūkstančiai karių žygiavo į mūšio lauką , mano centurija ėjo kartu su visu legionu išsidėsčiusiu pelišto forma , męs ėjome pačiame pleišto priekyje ...
    Kariai šiek tiek nervinosi , bet buvo gerai pasiruošę , tad judėjome pirmyn , sustojome ant nedidelios kalvelės , nužvelgėme būsimą mūšio lauką , Žynio armijos rikiavosi prieš mus už maždaug kilometro .


    Laikas bėgo , nė viena armija neskubėjo pulti , kolkas nužiūrinėjo vieni kitus , tyli neapykanta ir mirties baimė skraidė ore...
    Palengva abiejose pusėse pradėjo dundėti karo būgnai , kariai pradėjo eiti vieni link kitų po truputį greitėdami...


    Generolas Anichis su visa savo centurija lėkė tiesiai į priešus , jei bėgo , jie lėkė kaip vėjas už nugaros palikdami visą likusią armiją ... Jie įsiveržė į priešą lyg nuvirtęs medis į žemę...
    Priešai krito kaip lapai , šie kariai buvo kitokie , negu visi su kuriais jie anksčiau kovojo , priešai bijojio šio jų nesupranamo galios šaltinio , šia kariai buvo kitokie , jie skyrėsi nuo kitų kažkuo , ko buvo neįmanoma paaiškinti...
    Šimtas vyrų judėjo lyg vėjas , Žynio kariai kirsdami į juos jausdavosi lyg bandydami nužudyti vėją , kai tik jei kirsdavo , jų ginklai perskrosdavo tik orą , kariai paskutinę akimirką išsisukdavo ir keistais judesiai kontraatakuodavo ....


    Centurija pirma atbėgusi į mūšį šlavė priešininkus vieną po kito , atėjo ir mano eilė stoti į mūšį , prieš tai tik stovėjau savo karių gale pribaiginėdamas vieną kitą priešą...
    Nusikabinau ant nugaros tvirtais odiniais diržais buvusį prikabintą didžiulį , masyvų dvirankį kardą. Jį man atgabeno tik vakar , užsakiau jį pas geriausius kalvius , kardas buvo tobulas – jį nukalė atlantidoje labiausiai patyrę kalviai , kardo ašmenys buvo pilki , pats jis palengva keisdamas spalvą prie rankenos tapdavo beveik raudonos spalvos , visas buvo išraižytas lapų ornamentu , prie rankenos buvo istatytas didžiulis mėlynas safyras , kuris atrodė bedugnis žvelgiant į jį...
    Visas kardas buvo prisotintas magijos ir burtų , dėl kurių niekada neatšipo , nelūžo ir buvo atsparus betkokiam magiškam poveikiui.
    Užsimetęs kardą ant vieno peties palengva ėjau per mūšio lauką , ėjau iki pirmūjų kovos linijų , kur kovėsi mano kariai , nusprendžiau pasimti priešų armijos vado galvą...
    Į pirmasias linijas atėjus man , mano kariai persigrupavo į kitas vietas , palikdami gerus dešimt metrų prieš mane , priešai mane greitai atskyrė nuo paprastų karių ir neskubėjo pulti , jie kažko laukė... Iš jų tarpo išėjo du vyrukai , neką mažesnio ūgio negu aš , jie irgi kovėsi dvirankiais kardais ... Jie puolė , lengvai atrėmiau jų smūgius ir jiems besmogiant antrą kartą perkirtau juos pusiau kartu su jų kardais , ginklų luženos pažiro į visas puses ... Neskubėdamas skyniausi kelią į priekį , pasitelkęs vėją apgaubdavau savo divirankį vėjo ašmenimis , tad nebuvo ginklo ar daikto , kurio neperkisčiau , buvau lyg kruvinas taranas , kurio kelyje atsidūrusi kliūtis buvo sunaikinima iškart , nė nėpagalvojus... Aš su savo centurija veržiausi pirmyn prie priešų vadų , tuo metu likusi legijono dalis sunkiai tvarkėsi su priešų spaudimu , pusė armijos jau buvo beveik žuvusi , kita pusė buvo išlikę tik stipriausieji , bet ir jie sunkiai laikėsi , kad padėtume jiems turėtume gryžti , bet jei buvo pertoli , tad nespėtume jiems į pagalbą... Veržėmės toliau , toks ir buvo planas nuo pradžių .
    Pasiekiau priešų vadą , jis nesislapstė ir nebėgo , ramiai nulipo nuo nedidelio sosto , kuriame sėdėjo ir stebėjo mūšį , išsitraukė du lenktus kardus , kurių priekis užsibaigė aštriais įlanstimais ir nieko nesakęs puolė...
    Jis nebuvo labai stiprus priešininkas, bet buvo stiprus magas , vos tik jį puldavau jis apsigindavo panaudojęs kokią nors magiją , puldavo taipat kokia nors magija , padegdavo kardus , sukurdavo iliuziją ar dar ką...
    Mane šis katės ir pelės žaidimas pradėjo vesti iš kantrybės , iškėliau kardą virš galvos ir spgiau juo tiesiai į žemę , vėjo šuoras , kurį paleidau tiesiai su smūgiu į tą žmogelį suplėšė jį į gabalus , jokia magija negali padėti apsiginti nuo paprasčiausio oro...
    Jo kariai visdar kovėsi , dalis vadui žuvus ėmė bėgti , bet man jei mažai terūpėjo , mano kariai jau seniai grįžo prie visų kitų , padėjo jiems kautis . Aš lengvai gyniausi nuo paprastų pėstininkų , bet jų buvo daug , tad vos spėjau sukinėtis į visas puses.
    Akimirkai pavyko išplėšti laisvą plotelį apsisukus ratu su savo didžiuliu kardu , iš pie diržo kabojusio maišiuko staigiai ištraukiau mažą akmenėlį , kuriame buvo įkalintas burtas , kuris aktivuodavo kitus akmenukus , kuriose buvo tokie pat burtai...


    Per mūšio lauką griaudėjo sprogimai , priešų kariai krito negyvi liepsnose , ten kur anksčiau kovėsi mano kariai , dabar jie mėtė sprogstančių burtų pripildytus akmenukus į priešą. Šie akmenukai su į kalintais ugnies burtais buvo vieno iš atlantidos mago neseniai sugalvoti ir veikė puikiai , priešai silpnėjo , po truputį traukėsi . Man atsibodo kautis paprastai , aš įsijautęs svaidžiausi aštriais kaip skustuvas vėjo gūsiais į priešus kapodamas jiems galvas , kūno dalis...
    Ugnies kamuolįs skriejo tiesiai į mane , nespėjau pasilenkti , jis trenkėsi į mane , pusę jo pavyko sustabdyti savo magijai atspariu kardu , bet kita pusė smarkiai nudegino kairę ranką...
    Trys magai svaidė į mane viską ką tik turėjo , aš bėgau artyn jų ... Vienas ugnies kamuolys , du , trys... Nebesuskaičiavau , kiek kartų aš juos blokavau , bet visada bent dalelę kūno nudegdavau , visada apsaugodavau akis , veidą... bet kitos kūno vietos kentėjo , skausmas tolygiai augo...
    Bėgant į priešus prieš pat juos pasitaikė kažkoks kelmas ar koks velnias , nuo jo atsispyręs šokdamas ant jų ore padariau gražų kulverstį ir visa jėga paleidau vieną vėjo šuorą į nespėjusį pasitraukti magą , jo kūnas pasidalijo į du , abi pusės šlykščiai nukrito ant žemės , aš pasukau galvą kitų dviejų magų pusėn ir nusispjoviau , puoliau juos ...
    Užmušiau antrajį magą , bet nespėjau nužudyti trečiojo , jis supratęs , kad neišvengiamai mirs paleido susinaikinimo burtą maitindamas jį savo givybe , toks burtas maitinamas žmogau givybe buvo neįtikėtinai stiprus , visame mūšio lauke visi nuvirto , kad ir kokie stiprūs bebūtų , tie kas buvo aplink dvidešimties metrų spinduliu virto pelenais , aš jam besprogstant įsmeigiau savo kardą į žemę ir pasislėpiau už jo , nežmoniškai skaudėjo visą kūną , organai vos atlaikė tiesioginę smūgio bangą , jei nebūčiau pakeistasis būčiau miręs... Sunkiai stojausi , žinojau , kad jei neatsistosiu mirsiu , aplink vykęs mūšis nutilo , girdėjosi dejonės ir vaitonės , tiek savi , tiek priešai buvo išguldyti , dauguma žuvo vos keli šimtai smarkiai sužeistų iš tūkstantinių armijų išgyveno , beveik visi mano vyrukai buvo gyvi , jų ginklai taipogii buvo magijai atsparųs ir jie sėpėsi už jų , tik smūgio banga nužudė porą buvusių perarti...
    Svirduliavome lauk iš mūšio lauko rinkdami savo sužeistuosiu , kol neatvyko koks priešų pastiprinimas ar dar koks velnias...



    Medaliai , pagyros ir paaukštinimai teko visiems išgyvenusiems mūšio kariams , nuo kalvos mūšį stebėjusios medikų pajėgos detaliai vadams atpasakojo mūšio eigą , kol išgyvenusiuosiusius lopė ir tvarstė... Septynesdešimt mano vyrų išgyveno ir ilsėjosi ...
    Mano paties būklė buvo sunki , atrodo magiškos atakos padarė daug žalos , bet tai buvo ne vienintelė problema , didžiulis kiekis magijos paveikęs mano kūną mūšyje , kai vis būdavau sužeidžiamas kokios nors magiškos atakos kažką padarė mano kūnui , jis visiškai negijo , iš žaizdų pastoviai bėgdavo keistas gelsvas skystis... Medikai negalėjo nustatyti kas man yra , vis sakė , kad tai turėtu susitvarkyti... Tai ir tvarkėsi , pamažu skystis pradėjo keisti spalvą , jis tapo iš gelsvo šviesiai mėlynas ir pamažu gydė žaizdas , patys magai ir daktarai negalėjo jų užgydyti , nes žaizdose buvo perdaug magijos , bet mano kūnas valė lauk magiją ir gydėsi.
    Pirmają planetą užėmėme , kai kovėmės antras ir trečias legionai , kurie buvo iškviesti iš kitų planetų sunkaikino pirešų portalą vedusį juos į planetą , tad kolkas planeta buvo saugi , liko dar dvi planetos... Bet prieš tai dar reikia išgyti...
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  2. Ačiū Nėra, sesilily, Ggnomaz dėkojo
  3. #66
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Antroji Planeta
    1
    Apokalipsė

    Spoileris:

    Gijimas truko ilgai , buvo nuobodu gulėti lovoje , iš neturėjimo ką veikt studijavau visokiausias knygas arba žiūrėjau televiziją... Ana su Hana namuose tvarkėsi su mažyliais , jis vis labiau augo ir jų išskirtinumai vis labiau ryškėjo ...
    Mano centurija buvo gydoma , mes tikriausiai buvome pusė visų išgyvenusių karių...
    Man dėl įrodyto sugebėjimo vadovauti paskyrė visą legioną... Tai velnias , niekada nenorėjau būti prakeiktu armijos vadu... Man daug labiau patiktų kautis vienam...
    Savo centuriją išskirsčiau , kaip vadus visam legionui , kiekvienas gavo kažkiek vyrų ir turėjo juos treniruoti taip , kaip juos treniravau aš. Dauguma karių buvusių naujai surinktame legione nebuvo labai patenkinti tokiomis treniruotėmis ir atsisakydavo vykdyti įsakymus , daugiausia tai buvo žmonės , su kiekviena diena padėtis vis prastėjo...

    Iš ligoninės buvau paleistas po mėnesio , dar nebuvau pilnai sugijęs , bet pakankamai , kad vėl galėčiau užsiimti įprastais reikalais.
    Pirmiausia atvykau į legiono apmokymų vietą , mano kariai nesugebėjo būdami vos septyniasdešimt susitvarkyti su keturiais tūkstančiais kitų karių... Aplink buvo palapinės , daugybė palapinių , o aplink jas vaikščiojo slunkiai...
    Man tai tikrai grojo per nervus... Studijavimas ligoninėje , išmokė mane naujų triukų , magijos paslapčių ir kitų gudrybių , kurias nusprendžiau pasitelkti suvaldyti šiems kariams...
    Išėjau į aikštelę , kurioje dalis viso legiono girtuokliavo... Atsistojau visu ūgiu , dauguma karių atpažinę mane atkreipė dėmesį , sukluso ir žiūrėjo į mane... Vienas girtas mulkis atsistojo ir priėjęs kažką man pasakojo , tyčiojosi koks aš mėlynas ... Išleidau „Ašmenis“ ir paleidau jais tekėti magiją , jie suliepsnojo mėlyna ugnimi , suvariau juos kareiviui tiesiai į galvą , jo kūnas per kelias sekundes pradėjo degti , nes paleidau ugnį per jį... Visi kariai pašoko , pradėjo traukti ginklus ir šnairuoti į mane , jie ruošėsi mane pulti , aš to tik ir laukiau. Jie šoko ant manęs , vis daugiau karių bėgo į aikštelę , dauguma tik stebėjo ir lažinosi , bet kaikurie puldavo ir bandydavo mane užmušti , stengiausi nežudyti , luošinau , laužiau kaulus... Man atsobodo , pradėjau svaidytis vėjo smūgiais patiesdamas karius dešimtimis , bet jei nesitraukė ir nesiramino , mane tikrai suėmė nervai , nugara pradėjo tekėti energija , mano kristalai styrantys iš nugaros suliepsnojo , gyslos pradėjo šviesti ir aš sukėliau uraganą , jis nebuvo labai stiprus , bet pakankamai galingas , kad sunaikintų visą treniruočių lauką ir gerai papurtitų karius...
    Nuraminau viesulą , kybojau ore plasnodamas kristaliniais sparnais ir rėkiau ant jų...
    -Kiekvinas , kuris per dešimt sekundžių nemes savo ginklų ir nesiklaus prieš mane bus supjaustytas gabalais , man nesvarbu , kad jūs mūsų kariai , jei nesielgiat kaip kariai jūs man ne kariai!
    Niekas nesiginčijo , metė ginklus ant žemės ir klaupėsi ... Tvarkos įvedimas buvo žiauroka s, bet po to visi tapo daug labiau sukalbamesni , nužudžiau apie šimtą karių...

    Juos suskirsčiau centurijomis ir mano nauaji paskirti vadai iš senūjų karių treniravo juos , tuo tarpu aš baigiau gyti ir ieškojau naujų kovos būdų , tapau apsėstas galios troškimu , man jos vis norėjosi daugiau... Galiausiai man kilo idėja užimti Atlantidą , tie seni elfiūkščiai jau seniai turėjo būti nuversti , kuo daugiau apie tai galvojau , tuo daugiau tas man igrysdavo ir tuo labiau aš norėjau juos nuversti...

    Hana man padėjo ruošti nuvertimo planą , nors Ana ir nenorėjo to daryti , bet ji sutiko , kad seniai jau perilgai valdo Atlantidą...
    Męs pradėjome ruošti planą , jis nebuvo labai sudėtingas – paruošiu savo legijoną ir su juo užimu miestą , taip paimu valdžią ir priverčiu visus paklusti man...
    Paprasta ir lengva.


    Žmonės ruošėsi pirmo kosminio erdvėlaivio , kuris vadovaujamas dirbtinio intelekto kompiuterio gabens į žemę meteoritus pilnus naudingų iškasenų , taip bus labai taupoma aplinka ir gaunamos reikalingos medžiagos... Viskas ėjosi sklandžiai , kol DI neišprotėjo jsi pradėjo svaidyti meteoritus visoje žemėje... Darė daugybę žalos , o jo modernios apsaugos sistemos neleido jo niekaip nukenksminti ar sunaikinti... Vienas meteoras buvo paleistas į vandenyną...


    Meteoras lėkė tiesiai į Atlantidą , jau savaitė , kai aš užėmiau miestą , bet iškilo ši meteorito problema. Net neysivaizdavau , ką daryt... Geriausiems magams pavedžiau kurti apsauginį burtą , kuris sunaikintų meteorą ir kosminį palidovą siuntusį meteorus.
    Jie jį kūrė , aš reguliavau miestą , meteoras čia nukris po poros savičių... Lėkė tikrai dideliu greičiu nuo smūgio bangos bus nušluota visa atlantida ir dar velniai žino kiek vietovių ar šalių...
    Burtą paleidome likus vos kelioms paroms , kol meteoras susidurs su žeme... Bet viskas ivyko ne taip , kaip tikėjausi... Burtas sunaikino meteorą , sunaikino jį... Bet jo liekanos lėkė į žemę ir šluote ją šlavė... Pats burtas dar matyt turėjo energijos ir neišnyko , jis pasileido paskui liekanas bandydamas jas sunaikinti , bet žemę palaikė viena tokių liekanų ir ją naikino... tris paras truko liepsnos , žaibai ir kitoks velnias , mano Atlantida buvo beveik sunaikinta , visa pasaulio civilizacija beik buvo sunaikinta.. Žynys kažkaip pastebėjo šį įvikį mums dar nespėjus pasiruošti kam nors , jo armijos žygiavo pro portalus , bet jis padarė klaidą juos aktyvuodamas... Burtas pasileido portalais ir naikino ne tik mūsų bet ir jo pasaulį ... Daugybė žuvusių , devynios dešimtosios pasaulio populiacijos sunaikinta... Ana su Hana žuvo griūvant atlantidai , Illaduras , Sakura ir Kami išgyveno dėl savybių paveldėtų iš manęs , magiška žala jiems nieko nereiškė... Anos su Hanos mirtis mane sukrėtė , bėgau iš atlantidos nešinas savo vaikais... Tai ką sukėliau buvo siaubinga ... Mano galios troškimas sužlugdė šį pasaulį... Burtas persekiojo gyvas butybes , meteorito gabalus aju suskaldė į nepavojingas daleles ir visa likusia energiją pradėjo naudoti gyvų butybių naikinimui , kažkas su juo buvo netaip , jis silpo , greit turėjo išnykti , bet jis jau buvo savo užduotį ivykdęs , bet nedingo... Mane tai gąsdino , pirmą kartą nuo viso pasikeitimo bijojau...
    Kažkur Amerikoje , ties ekvatoriumi nusprendžia pasislėpti , radau nedidelį apleistą rytietiško stiliaus namą , palikau jame miegančius vaikus ir išlindau į lauką... Dangus buvo tamsus , sunkiai per jį skverbėsi saulės spinduliai , bet buvo ir blogiau , prieš du mėnesius , kai dėl dulkių dangus buvo visai juodas tvyrojo naktis kiaurą parą ištisus du mėnesius... Mano svajonės , viltys ir visi troškimai žuvo kartu su mano galios troškimu... Nebenorėjau nieko tik ramybės ir žiurėti , kaip mano vaikai auga... Pirmomis dienomis buvo sunku , vaikai dar visai kūdikiai reikalavo mamų...
    Mano skruostais ritosi ašaros matant savo vaikus kenčiančius... Aš palūžau , per du mėnesius nesutikau nė vieno gyvo padaro be vabzdžių ar smulkesnių gyvūnų...
    Ieškojau išgyvenusiųjų , buvo nelengva ... Jaučiausi vienišas ir pasimetęs... Nė vieno žmogaus , nė vieno kitos rasės išgyvenusiojo ... Bent taip man atrodė...
    Bėgo pirmieji metai , gamta po truputį valėsi , dingo dulkių debesys , šviesėjo dangus , vienur kitur sudegusiuose miškuose ar nudegusioje žemėje lapelius , galveles kišo augalai...
    Auginau vaikus , buvau gryžęs su ajis į atlantiods griuvėsius, nors ir keista , bet bibliotek radau beveik nepaliestą... Apsigyvenau su vaikais griuvėsiuose , aklinai uždariau visus portalus ir sustiprinau apsauginį skydą , greitu laiku niekur neketinau išlysti... Dienomis prižiūrėdavau vaikus , naktimis studijuodavau bibliotekoje , mokiausi visko ko tik galėjau nuo menkiausios magijos iki uždraustos , slaptos viską sunaikinti galinčios , mokiausi tokių kovos būdų , kuriais besikaudamas net pats šlykščiausias žudikas susivemų pamatęs, kas liko po tų būdų naudojimo... Įvaldžiau visus ginklus , ties senovinius , tiek dabartinius šaunamuosius... Laiko turėjau , leidau jį kaip tik galėjau...
    Vaikai augo , pamiršo savo mamas , aš vis dar saugojau visų trijų savo , Anos ir Hanos nuotraukas , kuriose buvome pavaizduoti prieš mano pasirodymą atlantidoje...


    Šešiolika metų praėjo nuo tos dienos , kai užsidariau su savo vaikais atlantidoje... Kiekvienas jų mokėjo visus senovinius kovų būdus , puikiai valdė magiją , Illadaras kaip ir aš turėjo vėjo dvasią , Sakura ugnies o Kami gavo kažkokio kito pasaulio archangelo dvasią , tad dėl jos labai greit įvaldydavo betkokią magiją...
    Illadaras užaugo kaip lašas su lašu panašus su manim , skyrėsi tik ausimis , dvynukės buvo labai panašios į Aną... Vien pažiūrėjus į jas prisimindavau jų veidus...
    Auginau juos kaip tobulus karius , nežinojau , kas laukia jų ateityje , tad ruošiausi blogiausiam...
    Jie augo , vis daugiau klausinėjo apie išorinį pasaulį ir aš jų nebelaikiau , susirinkome daiktus , aš pasiėmiau savo senus šarvus ir ginklus , apsirengiau jais ir užplūdo sena nostalgija...

    Žygiavome senu paryžiaus miestu , Eifelio bokštas visdar tebestovėjo , nors ir smarkai pasviręs...
    Ėjome gatvėmis , jie labai stebėjosi žole ir augalais , Atlantodoje jokių augalų jie nebuvo matę , kartais pasirodantys žvėreliai jiems taip pat labai patiko...
    Einant per miestą , manęs vis neapleido nuojauta , kad mus kažkas stebi...
    Illadaras išskleidė sparnus ir pakilo ant vieno pastato stogo norėdamas apsižvalgyti. Jis nusileido , ir dairėsi , męs užmiršome atsargumą ir staiga kažkas pasirodė jam už nugaros , įstatė jam ginklą į smilkinį ir klausinėjo kas męs iš kur męs ir ko norime , buvo dar tik pora dienų , kai mes atvykome portalu į paryžių o jau mus užpuolė kažkas iš išgyvenusiųjų...
    Mintimis pasiunčiau sūnui nurodymus nukenksminti netikėtą užpuoliką , bet nenužudyti , jei yra išgyvenusiųjų , tada labai gerai , jie mums padės...
    Illadaras savo rankose parnešė apsvaigintą merginą , ji lengvai spardėsi , buvo kiek apdujusi , bet Illadaras jos nepaleido ... Mačiau , kaip jis žiūri į ją , kai męs apsistojome viename sename apgriuvusiame name , nors ji ir buvo purvina bei apdriskusi , mergina vistiek atrodė graži , Illadaras visada matęs tik savo mėlynas seseris atrodė pakerėtas jos šviesios , baltos odos... Na , negalėjau kaltinti sūnaus , jam jau pats laikas įsimilėti... Nieko pikto merginai nedarėme , atrošome , pasidalinome maistu ir nuėjome miegoti , mergina taip pat atsigulė miegoti , bet su mumis nešnekėjo...

    Švito rytas , atsibudome kaip visada anksti , buvome apsupti senų ir jaunų žmonių , jie taikė į mus ginklus , bet nešaudė , ženklais liepiau vaikams nesikišti ir atsistojau.
    -Kas jūsų vadas?
    -Tylėk tu mėlynas mutante , tai męs čia klausinėjame!
    -Kas tu?- Paklausė į priekį išėjusi gal dvidešimt šešerių moteris , mačiau , kad ji čia vadė , dauguma į ją žiurėjo su pagarba , kiti su baime...
    -Aš Atlantidos Generolas , Anichis , o kas tubūsi moterie?
    -Moterie? Niekas nedrys manęs taip vadinti! - Ji atrodė tikrai supykusi .- Atrodo mutante , tave reiks pamokyti pamokos , jei kreipiesi į mane , kreipiesi Valdove! O štai tau pamoka!
    Ji pakėlė ranką , ir joje suliepsnojo ugnies kamuolys , ji paleido jį į mane , jis atrodo neturėjo būti mirtinas , turėjo tik priversti mane kentėti... Jis šiek tiek padegino man petį ir ji jį užgesino.
    -Tai vadinasi valdai ugnį moterie? Puiku , bet pulti mane buvo klaida!-Nieko nemėgau labiau , kaim manęs nuvertinimą , mano abiejose rankose sušvytėjo šviesos pilni rutuliai , keturių stichijų elementai pradėju suktis aplink mane , senasis pastatas drebėjo , pradėjo griūti , bet aš jį sulaikiau nuo griuvimo ir palengva nuleidau visas griūvančias pastato dalis ant žemės , visi čia buvę žmonės stebėjo mane akis išpūtę , jų vadė ėjo atatupsta , traukėsi nuo manęs lyg išvydusi vaiduoklį...
    -Atlantida , Anichis... Taip , aš žinau , kas tu ! Tu... Tu tas mėlinasi monstras , kuris sunaikino šį pasaulį!
    -Taip , tai aš... Gaila , kad viskas baigėsi taip... Planavau paversti šį pasaulį rojumi , bet teko atidėti planus , bet dabar aš gryžau ir įgivendinsiu juos!
    -Aš Kimiko , nuolankiai prašau atleisti už mano išsišokimą generole ... - Mergina klūpojo prieš mane , jos kariai nežinojo ką daryti , aš padidinau gravitaciją ir jie plovosi prie žemės...
    -Štai taip jau panašiau... Atrodo turėsiu daug darbo atkurdamas šį pasaulį... Vaikai , elkitės su šiais žmonėmis gražiai , jie ne tokie stiprūs kaip mes... Illadarai , jei tau patinka ta mergina ,- Parodžiau į merginą , kuri vakar bandė jį nužudyti.- tada pasistenk užsitarnauti jos dėmesį ir priversti ją tave pamilti , dvynės jums tai galioja taip pat ! Supratot?
    -Taip...
    Žengėme pirmuosius žingsnius į pasaulį , kurį su šių žmonių pagalba aš atkursiu , į pasaulį , kurį sukursiu pagal save , pagal savo viziją , kuri turėjo būti įgivendintas prieš šešiolika metų...

    prasidės pats smagumas... tikiuosi jums patiks
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  4. #67
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Antroji planeta
    2
    Nauja pradžia
    Spoileris:


    Mus vedė į nedidelį miestelį, kurį pasistatė išgyvenę žmonės. Illadaras einant man priminė , kad nebesu generolas ir turėčiau elgtis tik kaip paprastas žmogus, jis priminė man , kad turiu atsikratyti savo puikybės... Kaip jis užaugo nuo tos dienos , kai mačiau jį pirmą kartą žaidžiantį su Hana pilyje... Pakeliui turėjau gana rimtą pokalbį su vaikais, liepiau demonstruoti tik minimalius savo sugebėjimus, neleidau perdaug įsijausti , kad ir kas benutiktų... Aiškinau , kad šie žmonės labai silpni, jie ne tokie kaip męs , jie nesitreniravo šešiolika metų diena iš dienos, jis nesugebėjo nešioti dešimt tonų sveriančių akmenų... Vaikai suprato ką aš turėjau omenyje ir pažadėjo nesielgti taip , kad neišgazdintų žmonių, nedraudžiau jiems bendrauti su kitais žmonėmis , net skatinau, bet žmonės patys nenorėjo su mumis bendrauti...


    Kaimelis nebuvo labai prašmatnus , jis buvo senos karinės bazės vietoje , žmonės gyveno po žeme , maistą ir šilumą gamindavo sintezatoriai naudojantys branduolinį reaktorių , kuris buvo paleistas laisvaja eiga, jis gamino pakankamai energijos visai bazei , ir galėjo laisvaja eiga veikti dar keletą tūkstantmečių... Žmonės nebuvo degradavę , kaip aš maniau, čia buvo mokyklos, žmonės atkūrinėjo prarastus daiktus, išradimus, mokėsi to ką pamiršo iš naujo, senoliai mokino visus, kas tik norėjo mokytis. Viduje buvo švaru , ko aš tikrai nesitikėjau, pamačiau porą suremontuotų robotų valytojų ir viskas tapo aišku , dėl švaros ir kodėl bazė tebeveikia...

    Sekančios dienos ėjo ramiai , mums paskyrė kambarį, kaimelio vadai ilgai tarėsi , ką su mumis daryti , bet atrodo , kad nusprendė leisti mums pasilikti. Tai buvo džiugi naujiena, vaikai pagaliau pamatys pasaulį ir jiems nereikės kariauti... Bent taip manėme iš pradžių...
    Kaip ir kiekvieną rytą , kėlėmės anksti ir ėjome į lauką treniruotis. Illadaras beveik prilygo man , jam tik trūko šiek tiek patirties kovoje ir jis taptų galingiausiu kariu kokį kada buvo matęs šis pasaulis. Dvynukės nelabai pasižymėjo jėga , bet jų klastingos atakos ir didžiulis greitis kompensuodavo jų trūkumus , aš jas buvau išmokinęs kovos meno , kuris pasitelkia žmogaus gyvybinius kūno taškus ir smūgiuojant į juos sustabdydavo nužudydavo ar tik užmigdydavo... Jos gerai įvaldė šį meną , nes man su Illadaru būdavo nelengva kautis su jomis , gelbėdavo tik stiprųs raumenys , dėl kurių jos negalėdavo pasiekti šių taškų...
    Treniruotė buvo gera , baigę sėdėjome nušilę... Priešais mus sukrutėjo ir pradėjo virsti medžiai , pašokome , atsitraukėme ir žiurėjome , kas čia per velnias? Kažkoks aligatoriaus ir meškos hibridas veržėsi pro medžius , jis buvo milžiniškas! Padaro raumenys buvo lyg nedideli kalnai , iltys žibėjo kaip aštrios katanos. Padaras spindėjo mirtinu grožiu...
    -Illadarai... Štai draugas šiai treniruotei , nenuvilk tėtušio...
    -Kodėl man?...
    -Nesiginčyk!
    -Hai...Hai...
    Illadaras šoko ant „meškos“ paleido gerą vėjo gūsį į padarą sutrikdydamas jį ir gražiu smūgiu trojo jam tiesiai į kaktą... Žvėris susvyravo , bet laikėsi , pasilenkė ir pulė . Illadaras lyg akrobatas pašoko ore , persivertė ir stipriu spyriu nusileido žvėriui ant kaklo. Pasigirdo garsus Krach... Apsiputojęs mutantas gulėjo ant žemės, Illadaras atsisuko ir pamojavo mums ranka , palengva pribėgo prie akmenų kruvos , ant kurios męs sėdėjome ir jį stebujome...
    -Sūnau , kitasyk smokdamas prieš smūgį paleisk vėjo į tą vietą , į kurią smoksi. Taip sumažinsi oro pasipriešinimą ir smūgis bus dar stipresnis.. Arba pagreitink savo judesius pasitelkęs vėją... Na gražiai sudorojai žvėrelį...
    Pareinant į vidų stovėjo žmonių grupelė , atpažinau porą kaimelio vadų , kurie dalivavo posėdyje prieš mūsų pasilikimą...
    Kažkas nufilmavo visą kovą ir Illadaras greitai tapo žinomas tarp jaunų karių, keletas jį kvietė į dvikovą , bet jis mano paliepimu nieko nežalojo , tik priversdavo pasiduoti.

    Sakura su Kami kaip visada vaikščiojo drauge, joms einant visi vaikinai nulydėdavo jas žvilgsniais... Viena vakarą Kami atbėgo pas manęs viena, ji verkė ir šaukė , kad kažkokie vaikinai surakino Sakurą... Nuėjau į vieta , ji ketino ją išprievartauti ... Paleidau aplink save ir Kami nematomumo burtą , stovėjau ir žiurėjau ką ji darys... Sakura nebuvo kaip Kami, ji buvo drąsi ir klastinga, visada mėgo ekstremalias situacijas, dažnai mano sukurtus priešus atlantidoje nugalėdavo ne tiek savo jėga kiek protu, bet jei jai tai atsibosdavo ji galėdavo tapti žiauri žudymo mašina , ji buvo lygiai tokia karė , kokia aš norėjau kad ji būtų , Illadaras taipogi buvo toks , kovoje jis prarasdavo visus jausmus... Tik mano Kami buvo švelni , nemėgo kautis...
    Sakura klūpojo , vaikinai artinosi , ji lengvai pertraukė grandines ir jomis aptalžė vaikinus... Mane apėmė toks juokas , kad net nematomumo magiją pamiršau laikyti , vėl tapau su Kami matomas ir stovėjau , žvengiau... Vaikinai pabėgo visiškai nuogi , jų drabužiai visdar buvo čia... Mes tryse juokėmės... Sakura ant drabužių užleido niežulio burtą , kad jei jie gryš drabužių prisimintų , kad su ja neverta prasidėti...

    Dienos slinko palyginti ramiai , treniruotės, žmonių mokinimas paprastos magijos... Kartais tekdavo nuginti tokias pabaisas kaip ta „meška“ , bet tai buvo niekis , mūsų gyvenimas tapo ramus. Aš per dienas kūriau augalus , kurie pakeistų seniai išnykusius, kūriau gyvūnus ir paleisdavau juos į laisvę... Illadaras po truputį susidraugavo su ta mergina Jin , kurią sutikome pirmają dieną islindę į paviršių iš atlantidos. Sakura su Kami taip pat pradėjo draugauti su kažkokiais vaikinais... Viskas atrodo ėjosi gerai... Buvo ramu , gyvenimas gražus... Darėme tai ką norėjome ir kaip norėjome...

    Žynys pagaliau sukūrė naują portalą , kuris vedė į žemę , jis nusivylė išvydęs ją nusiaubtą... Rasdavo išgyvenusiūjų katastrofą vykusią prieš dešimt metų , jis nesiuntė armijos , pats vyko į žemę , padėjo jos žmonėms , bet tik tiems , kurie sutikdavo jį pripažinti kaip valdovą... Pamažu jis kūrė savo Imperiją čia žemėje , pamažu plėtė savo žemes, jis kūrė mutantus , kurie sunaikindavo jam nepaklūstančius žmones...

    miego norisi... >.<
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  5. #68
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Antroji Planeta
    3
    Skausmas
    Spoileris:


    Tėvas vis labiau užsidarė savyje , jis vis labiau pasinerdavo į galios paieškas, per dienas keliaudavo po pasaulį , ieškodamas senovinių rankrasčių ir kitokių artefaktų , kuriais padidintų savo galią...
    Niekas jam netrukdė, mutantai nebuvo tokie galingi , kad bent sugebėtu jį ibrėžti, nebuvo padaro , kurio jis nesudorotų. Tėvas neseniai pradėjo ieškoti vietos , iš kurios atvykdavo padarai, nes pastebėjo kad jie vis atvyksta iš vienos pusės... Jau savaitė , kaip seseris palikome namuose, pats su tėvu iškeliavau, gi kažkas turėjo jį prižiūrėti?

    Kelionė jau truko apie savaitę, vis dažniau pasitaikydavo keisti mutantai , kuo toliau ėjome tuo jie keistesni ir stipresni darėsi. Po savaitės ėjimo priėjome miestą, tai buvo naujai pastatytas miestas, jo viduryje stūksojo Piramidė, aplink ratu vis žemėdami glaudėsi kiti pastatai. Miestą juosė didžiulė siena, palei ją vaikščiojo nemažai mutantų ir kitokių kaistų padarų, sienos viršuje vaikščiojo žmonės. Patraukėme prie miesto vartų, mutantai iškart mus pajuto ir stebėjo mus , lyg laukdami kažkieno įsakymo, po akimirkos jie puolė...
    Tėvas kaip visuomet neprilygstamas svaidė juos tarsi žaislus, aš atsipūtęs dengiau jo nugarą ir pribaiginėjau nežuvusius padarus. Miesto vartus pasiekėme gana lengvai , mutantai supratę , kad mūsų neįveiks atsitraukė, palengva vėrėsi miesto vartai, už jų stovėjo žmonių grupelė, o jos priekyje kažkoks senis visas pasipuošęs auskarais,žiedais,grandinėlėmis.
    -Kas atginė jus čia Mutantai ir kodėl žudote mano sargybinius?
    -Seni, mes čia atėjome ieškodami , iš kur ateina šie bjaurybės. Šie tavo „sargybiniai“ griauna kaimus, grobia žmones.
    -Taip , tokius įsakymus aš jiems daviau, kas būsi mėlynasis padare?
    -Aš Atlantidos Generolas Anichis. Tu senioke atsiimsi už mano pasaulio žmonių puldinėjimą!
    -O, vadinasi tu tas, kuris sunaikino šį pasaulį? Ir tu žadi mane nubausti už kažką , ko reikšmės ir svarbos nesupranti?
    Duslus senio juokas skambėjo ilgai ir stipriai, žmonės už jo palengva atsitraukė palikdami pakankamai vietos. Tėvas ilgai nelaukė, puolė... Senis savo metalu apkaustyta lazda lengvai ir greitai atmušinėjo jo smūgius, tuo pačiu metu jo kūnas keitėsi, greitai jis tapo gal dvidešimtmečiu jaunuoliu, kurio kūnas atrodė tarsi plienas... Jo raumenys buvo tokie, apie kokius mažai kas pasvajotų...
    Pirmą kartą per savo gyvenimą mačiau, kaip kažkas gynėsi nuo tėvo neleisdamas jam nė žingsniu priartėti... Jie abu prakaitavo, tėvas mačiau vis labiau didina savo atakų greitį, senis neatsiliko su gynybos greičiu. Nebepajėgiu įžiūrėti jų veiksmų, girdėjau tik duslius smūgių garsus ir vėjo šniokštimą , kai jų kūnai judėjo nežmonišku greičiu. Mirtinas šokis, taip galėtume apibūdinti šiuos puolimo ir gynybos veiksmus...
    Senis staigiai sumosikavo lazda, paleido iš jos galo kibirkštis ir stuktelėjo tėvui tiesiai į saulės rezginį, tėvas susverdėjo ir atšoko sunkiai alsuodamas. Senis stovėjo, ramiai kvėpavo ir žiūrėjo į tėvą, jis palengva pakeitė savo lazdą į du trumpus ir siaurus kardus, jis buvo tiesūs ir aštrūs lyg skustuvai, tėvas išleido „ašmenis“ . Jie vėl šoko vienas ant kito, girdėjosi kardų susidūrimo garsai, tėvo kūne vis dažniau atsirasdavo įpjovimo žymių, senis kovėsi ne vien ginklais bet ir magija , tai apakindamas tėvą, tai dar kokią gudrybę panaudodamas...
    Po valandos kovos, tėvas sunkiai atsitraukė ir suklupo, jis visas buvo žaizdotas, senis puikiai išmanė žmogaus kūną, beveik visose gyvybiškai svarbiose kūno vietose buvo įpjauta ar įdurta...
    Tėvas puolė iš paskutinių jėgų ir norėjo nudurti senį, bet jis lengvai atmušė ataką ir parbloškė tėvą ant žemės. Senis pakėlė savo kardus, jie vėl susijungė į lazdą ir jos gale pradėjo augti didžiulis žaibuojantis kamuolys. Senis sviedė kamuolį tiesiai į tėvą, bet aš užlindau į priekį ir atstatęs krūtinę gavau galingą magišką smūgį, nebuvau toks stiprus kaip tėvas... Žaibuojantis kamuolys nedingo, jis tarsi padengė mano kūną, jis badė mano kūną, jausmas buvo toks lyg visą kūną kas raižytų gabalais... Ant rankų, kojų visur atsirado išdegintos žaizdos, elektrinis rūkas padengęs mano kūną žaibavo ir degino, draskė mano kūną... Tėvas atsigavo po poros akimirkų, pamatė mane klųpantį tame žaibo debesyje visą supjaustytą, apdegintą ir draskomą... Jis rėkė, rėkė taip kaip niekada... Jis puolė senį, smūgiavo visa jėga, jis lyg įgavo antrą kvėpavimą, Senis laikė magišką debesį ant manęs, tuo pačiu metu atremdamas visus tėvo smūgius. Jis išbūrė dūmų formos vijoklius, kurie apsivyniojo apie tėvą, jis niekaip negalėjo jų nutraukti.
    -Anichi, už tavo nusikaltimus atimu iš tavęs galimybę valdyti magiją ir nusiūsiu tave į planetą, kurioje tu praleisi likusias savo dienas... Ten bus tavo pragaras...
    -Illadarai.. Sūnau...
    Jis ištarė mano vardą ir sušvitus magiškam ratui aplink jį po akimirkos dingo...
    -Tai tu Anichio sūnus jaunuoli?
    Vis dar tebenaikindamas mane jis paklausė, bet atsakymo nelaukė...
    Didžiulis žaibas trenkė į mane iš viršaus... Viskas aptemo ir aš nukritau...
    Senis, tai buvo Žinys, jis ilgai laukė susitikimo su mano tėvu ir pagaliau su juo susitiko...
    Jis ištrėmė mano tėvą, mane sunkiai sužalojo...

    -Vaikine, ką man su tavimi daryt? Nemirei net nuo galingiausio mano žaibo... Na ką, jei taip nori gyvent... Gyvenk, bet ne prastesniame pragare nei tavo tėvas... Nebijok, jūs būsite atskiruose pragaruose, tik tavasis bus šimtąkart baisesnis... Nemėgstu, kai atsiranda kažkas galintis išgyventi po mano magijos, taigi tai bus bausmė tarkim už mano įžeidimą...
    Magiškas ratas sužibo aplink mane ir mano kūnas dingo nuo tako...

    Seserys gynė miestą nuo puldinėjančių mutantų ordų, bet tai buvo labai sunku... Pasirodęs senukas jas nukovė ir kažkur išsinešė, miestas buvo sunaikintas, o žmonės mutantai išsivedė...

    Anichis pabudo keistoje planetoje, jis nebegalėjo naudoti magijos... Be jos jis jautėsi tarsi nuogas ir silpnas kaip kūdikis... Jį vis puldinėjo metalo pabaisos, jos buvo galingos , labai galingos, o jis dar nebuvo atsigavęs... Tik didelėmis pastangomis jis čia išgyveno... Mito augalais ir gėrė vandenį, kurio rasdavo metalo padarų viduje... Jis keliavo po šį pasaulį, ieškojo kelio kaip iš čia ištrūkti...

    Pabudau kažkur... Buvau mediniame kambaryje, gulėjau ant šiaudų krūvos, šalia buvo padėtas indelis su vandeniu ir šalia gulėjo keistai atrodantis augalas... Vandenį išgėriau, o ką su augalu daryt nesupratau, vos bandydavau jį paimti jis išleisdavo dyglius, kurie lengvai pradurdavo mano odą... Mano nudegimai, žaizdos ir kiti sužeidimai buvo nutepti kažkokiu tepalu. Judėti buvo labai sunku, tad nesikėliau, tik gulėjau ir ilsėjausi... Žvalgiausi po kambarį, jis buvo paprastas, kelios medinės lentynos, su išraižytais augalais, augalai atrodė nepažystami ir keisti... Kambario durys buvo rutulio formos, jos buvo medinės, bet padengtos kažkuo dar, ko negalėjau atskirti ir suprasti , kas tai...
    Pragulėjau pusvalandį, lengvai snūduriavau, kai išgirdau lengvus žingsnius. Durys prasivėrė ir į kambarį įėjo kažkokie žmonės. Jie buvo mano ūgio, pirmasis atrodė vyresnis vyriškos lyties, jo oda spindėjo ir buvo violetinės spalvos. Plaukai buvo baltut baltutėliai lyg sniegas. Jis buvoa senas , nežinau kokio amžiaus , bet jau nebejaunas, jo kūną puošė didžiulis randas ir daugybė mažų, jis dėvėjo kažkokias odines kelnes ir kailinę striukę, kurią vos įėjęs nusiėmė... Jis priklaupė prie manęs ir uždėjo ranką man ant kaktos, ėmė sukioti ir apžiūrinėti mano veidą bei akis... Antrasis žmogus buvęs už jo pasirodo buvo mergina, ji buvo tokios pačios blizgančios odos, tik jos oda buvo tamsiai sidabriškai juodos spalvos, jos akys buvo sidabro spalvos ir lengvai švytėjo, jos galvą puošė tiesūs, trumpai kirpti plaukai su viena kasele , kuri tesėsi iki pat jos užpakalio. Ji buvo graži , labai graži.
    Vyras nusijuokė, kažką pasakė merginai savo kalba, ji taipogi nusijuokė ir priklaupė prie manęs kitoje pusėje. Vytas atsargiai paėmė šalia gulėjusį augalą, kuris iškart išleido savo spyglius. Jis jį paėmė už ūselio, kuris buvo jo lyg ir šaknis ar uodega pakėlė jį virš manęs ir pradėjo kratyti. Augalas spjaudėsi kažkokiomis sultimis, mergina tepė jomis mano kūną, žaizdų skausmas iškart mažėjo ir iškart jaučiausi geriau. Tai tesėsi keturias dienas, nors galiu ir klysti, nes nežinau, kiek laiko miegojau... Kiek supratau merginą vadino Ciuz, aš pabandžiau jai pasakyti savo vardą, atrodo ji suprato mano vardą ir kartais jį paminėdavo , kai ateidavo manęs aplankyti...
    Penktąją dieną bandžiau atsistoti, sunkiai pakilau, kojos drebėjo, dauguma žaizdų ir nudegimo šašų bei pūslių prasivėrė. Sunkiai žingsniavau iki durų, Ciuz kaip tik ėjo manęs aplankyti, pamačiusi , kad atsikėliau bandė mane nuvesti atgal, bet aš sukaupiau jėgas ir nustūmiau ją šalin. Gal kiek neapskaičiavau jėgų, ji stipriai trenkėsi į sieną, pasigirdo žingsniai, iš koridoriaus galo pasirodė daugiau žmonių, dauguma pamatę Ciuz be sąmonės išsitraukė lazdas, ginklus... Aš sunkiai išsitiesiau, ištiesiau rankas į šonus ir apsiauginau delnus kristalais, mano pirštai tapo penkiais kardais... Žmonės atsitraukė, nepuolė, praleido mane. Kie stovėjo ir lydėjo mane žingsniais beeinantį. Pamačiau vienas praviras duris, už kurių matėsi laukas, kalnai ir keistos džiunglės... Vyras, kuris buvo atėjęs pirmąją dieną stovėjo prie durų ir man einant pro jį kažką pasakė, nesupratau ką jis sakė, bet tai buvo nesvarbu... Išėjau į lauką, pasirodo buvau kažkur kalnuose, kalno papėdėje matėsi daugybė tokių medinių namų, žemiau tesėsi lyguma, jos gale matėsi jūra... Atsistojau ant medinio turėklo, žmonės už manęs kažką šaukė, bet nesiklausiau, aš nesupratau jų kalbos... Išskėčiau sparnus, pasigirdo aikčiojimai, kai jie išvydo, kaip sparnai išdygo man iš nugaroje buvusių kristalų... Šokau pirmyn ir sunkiai plasnodamas pakilau keliasdešimt metrų, apžvelgiau vietovę, tai buvo nedidelė sala, kuri buvo netoli nuo žemyno, kuris matėsi už jūros. Šie žmonės gyveno vulkaninio kalno papėdėje... Skraidžiau, džiaugiausi gaiviu oru...
    Žmonės kažką man šaukė, nors nesupratau ką, bet iš intonacijos pasirodė, kad jie nori, kad aš apsisukčiau, atsigręžčiau... Atsisukau... Kažkoks žvynuotas paukštis lėkė tiesiai į mane... Nieko nelaukiau, adrenalinas plūstelėjo į kraują ir paleidęs kelis skustuvo aštrumo vėjo gūsius nurėžiau paukščiui sparnus, jis iš inercijos vis dar lėkė į mane, pagavu jį už kaklo, jis buvo mano dydžio.
    Atidžiai pažiūrėjau į paukštį, jis buvo nekaltas, kad blogai pasirinko grobį... Tokio jo be sparnų paleisti nebegalėjau... Dešinėje rankoje užsiauginau kristalinį kardą, ir susmeigiau paukščiui į krutinę... Paukščio kūnas krito žemyn tol, kol išsitėškė į apačioje buvusius akmenis... Jau buvo aišku, kad esu nebe tame pasaulyje...
    Pykčio banga užliejo mane visą, tebekybodamas ore pradėjau verkti, iš krūtinės veržėsi rauda, nes pradėjo gryžti prisiminimai, kuriuos buvau pamiršęs, tai buvo paskutinių dienų įvikiai prieš pabundant, kaip tėvą išsiuntė kažkur... Pats papuoliau nežinia kur... Galinga sielvarto,pykčio ir sutrikimo bei apmaudo aura susitelkė aplink mane... Nebeišlaikiau susikaupusios energijos ir paleidau sprogimų bangą kalno šlaitu aukštyn... Palengva nusileidau ant akmenų krūvos ir klūpojau.
    Po valandėlės prie manęs priėjo Ciuz, ji kažką raminamai kalbėjo... Padavė man kažkokią šaknelę, paskatino ją suvalgyti. Suvalgiau ją ir po akimirkos užmigau, jokios mintys nelindo į galvą mingant, nieko nesapnavau, tik akyse stovėjo Ciuz veidas švytintis draugiškumu ir kažkuo dar, kas vertė mano širdį greičiau plakti...
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  6. Ačiū Light, Nėra, Ggnomaz dėkojo
  7. #69
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Na, kolkas nesigauna parašyt taip kaip noriu savo istorijos tesinio, kito skyriaus + biški taisytis reikia Ir šiaip visko nutiko... ~_~ Tai trumpai turėdamas aliko šy bei tą surezgiau, tiesa ne kūrinuko tesini, šiaip, kažkas rimavos... Pagal nuotaika vnžd...

    Spoileris:
    Tears of eternity


    Sitting under the moon,
    Waching its light,
    Thinking about the world,
    About the life...
    Why do we live?
    Why do ve suffer...
    In this world of eternity...
    My tears are dropping...
    As my mind are flying far away...

    When sun rises,
    We live our lives,
    Villing to change...
    We have everything, thats needed to change,
    Still, why dont we change...
    Thinking, to leave the world,
    To go far away,
    To the land, that nobody has ever seen...

    Why, do we hold ourselves?
    Why do we lock ourselves?
    Realease the soul...
    Realease the mind, the body...
    And the tears flow...
    Nobody understands you,
    Nobody needs you...
    A lone wolf, thats just like you...

    You have the kee to change,
    Yet you fear to thange...

    And the tears keep flowing...
    Crimson red tears, under the wite moon,
    As you feel the rising hunger...
    Hunger to destroy these chains that hold you...
    To destroy the world, that locks you...

    And you go wild,
    To free yourself...
    To choose your own path to walk ...
    Your way...
    Thats the crimson red path...
    You fight to survive...
    You are a beast... Locked under the world...

    You free yourself...
    Yet, crimson red tears are falling...



    Damn... >.< Gal nereiktu šito dėl.. ai... ~.~
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  8. Ačiū Nėra, Ggnomaz dėkojo
  9. #70
    Naujokas Ggnomaz avataras
    Įstojimo data
    2010 06 02
    Vietovė
    Namai :D
    Įrašai
    2
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Citata Autorius xipzo Žiūrėti skelbimus
    Antroji Planeta
    3
    Skausmas
    Spoileris:


    Tėvas vis labiau užsidarė savyje , jis vis labiau pasinerdavo į galios paieškas, per dienas keliaudavo po pasaulį , ieškodamas senovinių rankrasčių ir kitokių artefaktų , kuriais padidintų savo galią...
    Niekas jam netrukdė, mutantai nebuvo tokie galingi , kad bent sugebėtu jį ibrėžti, nebuvo padaro , kurio jis nesudorotų. Tėvas neseniai pradėjo ieškoti vietos , iš kurios atvykdavo padarai, nes pastebėjo kad jie vis atvyksta iš vienos pusės... Jau savaitė , kaip seseris palikome namuose, pats su tėvu iškeliavau, gi kažkas turėjo jį prižiūrėti?

    Kelionė jau truko apie savaitę, vis dažniau pasitaikydavo keisti mutantai , kuo toliau ėjome tuo jie keistesni ir stipresni darėsi. Po savaitės ėjimo priėjome miestą, tai buvo naujai pastatytas miestas, jo viduryje stūksojo Piramidė, aplink ratu vis žemėdami glaudėsi kiti pastatai. Miestą juosė didžiulė siena, palei ją vaikščiojo nemažai mutantų ir kitokių kaistų padarų, sienos viršuje vaikščiojo žmonės. Patraukėme prie miesto vartų, mutantai iškart mus pajuto ir stebėjo mus , lyg laukdami kažkieno įsakymo, po akimirkos jie puolė...
    Tėvas kaip visuomet neprilygstamas svaidė juos tarsi žaislus, aš atsipūtęs dengiau jo nugarą ir pribaiginėjau nežuvusius padarus. Miesto vartus pasiekėme gana lengvai , mutantai supratę , kad mūsų neįveiks atsitraukė, palengva vėrėsi miesto vartai, už jų stovėjo žmonių grupelė, o jos priekyje kažkoks senis visas pasipuošęs auskarais,žiedais,grandinėlėmis.
    -Kas atginė jus čia Mutantai ir kodėl žudote mano sargybinius?
    -Seni, mes čia atėjome ieškodami , iš kur ateina šie bjaurybės. Šie tavo „sargybiniai“ griauna kaimus, grobia žmones.
    -Taip , tokius įsakymus aš jiems daviau, kas būsi mėlynasis padare?
    -Aš Atlantidos Generolas Anichis. Tu senioke atsiimsi už mano pasaulio žmonių puldinėjimą!
    -O, vadinasi tu tas, kuris sunaikino šį pasaulį? Ir tu žadi mane nubausti už kažką , ko reikšmės ir svarbos nesupranti?
    Duslus senio juokas skambėjo ilgai ir stipriai, žmonės už jo palengva atsitraukė palikdami pakankamai vietos. Tėvas ilgai nelaukė, puolė... Senis savo metalu apkaustyta lazda lengvai ir greitai atmušinėjo jo smūgius, tuo pačiu metu jo kūnas keitėsi, greitai jis tapo gal dvidešimtmečiu jaunuoliu, kurio kūnas atrodė tarsi plienas... Jo raumenys buvo tokie, apie kokius mažai kas pasvajotų...
    Pirmą kartą per savo gyvenimą mačiau, kaip kažkas gynėsi nuo tėvo neleisdamas jam nė žingsniu priartėti... Jie abu prakaitavo, tėvas mačiau vis labiau didina savo atakų greitį, senis neatsiliko su gynybos greičiu. Nebepajėgiu įžiūrėti jų veiksmų, girdėjau tik duslius smūgių garsus ir vėjo šniokštimą , kai jų kūnai judėjo nežmonišku greičiu. Mirtinas šokis, taip galėtume apibūdinti šiuos puolimo ir gynybos veiksmus...
    Senis staigiai sumosikavo lazda, paleido iš jos galo kibirkštis ir stuktelėjo tėvui tiesiai į saulės rezginį, tėvas susverdėjo ir atšoko sunkiai alsuodamas. Senis stovėjo, ramiai kvėpavo ir žiūrėjo į tėvą, jis palengva pakeitė savo lazdą į du trumpus ir siaurus kardus, jis buvo tiesūs ir aštrūs lyg skustuvai, tėvas išleido „ašmenis“ . Jie vėl šoko vienas ant kito, girdėjosi kardų susidūrimo garsai, tėvo kūne vis dažniau atsirasdavo įpjovimo žymių, senis kovėsi ne vien ginklais bet ir magija , tai apakindamas tėvą, tai dar kokią gudrybę panaudodamas...
    Po valandos kovos, tėvas sunkiai atsitraukė ir suklupo, jis visas buvo žaizdotas, senis puikiai išmanė žmogaus kūną, beveik visose gyvybiškai svarbiose kūno vietose buvo įpjauta ar įdurta...
    Tėvas puolė iš paskutinių jėgų ir norėjo nudurti senį, bet jis lengvai atmušė ataką ir parbloškė tėvą ant žemės. Senis pakėlė savo kardus, jie vėl susijungė į lazdą ir jos gale pradėjo augti didžiulis žaibuojantis kamuolys. Senis sviedė kamuolį tiesiai į tėvą, bet aš užlindau į priekį ir atstatęs krūtinę gavau galingą magišką smūgį, nebuvau toks stiprus kaip tėvas... Žaibuojantis kamuolys nedingo, jis tarsi padengė mano kūną, jis badė mano kūną, jausmas buvo toks lyg visą kūną kas raižytų gabalais... Ant rankų, kojų visur atsirado išdegintos žaizdos, elektrinis rūkas padengęs mano kūną žaibavo ir degino, draskė mano kūną... Tėvas atsigavo po poros akimirkų, pamatė mane klųpantį tame žaibo debesyje visą supjaustytą, apdegintą ir draskomą... Jis rėkė, rėkė taip kaip niekada... Jis puolė senį, smūgiavo visa jėga, jis lyg įgavo antrą kvėpavimą, Senis laikė magišką debesį ant manęs, tuo pačiu metu atremdamas visus tėvo smūgius. Jis išbūrė dūmų formos vijoklius, kurie apsivyniojo apie tėvą, jis niekaip negalėjo jų nutraukti.
    -Anichi, už tavo nusikaltimus atimu iš tavęs galimybę valdyti magiją ir nusiūsiu tave į planetą, kurioje tu praleisi likusias savo dienas... Ten bus tavo pragaras...
    -Illadarai.. Sūnau...
    Jis ištarė mano vardą ir sušvitus magiškam ratui aplink jį po akimirkos dingo...
    -Tai tu Anichio sūnus jaunuoli?
    Vis dar tebenaikindamas mane jis paklausė, bet atsakymo nelaukė...
    Didžiulis žaibas trenkė į mane iš viršaus... Viskas aptemo ir aš nukritau...
    Senis, tai buvo Žinys, jis ilgai laukė susitikimo su mano tėvu ir pagaliau su juo susitiko...
    Jis ištrėmė mano tėvą, mane sunkiai sužalojo...

    -Vaikine, ką man su tavimi daryt? Nemirei net nuo galingiausio mano žaibo... Na ką, jei taip nori gyvent... Gyvenk, bet ne prastesniame pragare nei tavo tėvas... Nebijok, jūs būsite atskiruose pragaruose, tik tavasis bus šimtąkart baisesnis... Nemėgstu, kai atsiranda kažkas galintis išgyventi po mano magijos, taigi tai bus bausmė tarkim už mano įžeidimą...
    Magiškas ratas sužibo aplink mane ir mano kūnas dingo nuo tako...

    Seserys gynė miestą nuo puldinėjančių mutantų ordų, bet tai buvo labai sunku... Pasirodęs senukas jas nukovė ir kažkur išsinešė, miestas buvo sunaikintas, o žmonės mutantai išsivedė...

    Anichis pabudo keistoje planetoje, jis nebegalėjo naudoti magijos... Be jos jis jautėsi tarsi nuogas ir silpnas kaip kūdikis... Jį vis puldinėjo metalo pabaisos, jos buvo galingos , labai galingos, o jis dar nebuvo atsigavęs... Tik didelėmis pastangomis jis čia išgyveno... Mito augalais ir gėrė vandenį, kurio rasdavo metalo padarų viduje... Jis keliavo po šį pasaulį, ieškojo kelio kaip iš čia ištrūkti...

    Pabudau kažkur... Buvau mediniame kambaryje, gulėjau ant šiaudų krūvos, šalia buvo padėtas indelis su vandeniu ir šalia gulėjo keistai atrodantis augalas... Vandenį išgėriau, o ką su augalu daryt nesupratau, vos bandydavau jį paimti jis išleisdavo dyglius, kurie lengvai pradurdavo mano odą... Mano nudegimai, žaizdos ir kiti sužeidimai buvo nutepti kažkokiu tepalu. Judėti buvo labai sunku, tad nesikėliau, tik gulėjau ir ilsėjausi... Žvalgiausi po kambarį, jis buvo paprastas, kelios medinės lentynos, su išraižytais augalais, augalai atrodė nepažystami ir keisti... Kambario durys buvo rutulio formos, jos buvo medinės, bet padengtos kažkuo dar, ko negalėjau atskirti ir suprasti , kas tai...
    Pragulėjau pusvalandį, lengvai snūduriavau, kai išgirdau lengvus žingsnius. Durys prasivėrė ir į kambarį įėjo kažkokie žmonės. Jie buvo mano ūgio, pirmasis atrodė vyresnis vyriškos lyties, jo oda spindėjo ir buvo violetinės spalvos. Plaukai buvo baltut baltutėliai lyg sniegas. Jis buvoa senas , nežinau kokio amžiaus , bet jau nebejaunas, jo kūną puošė didžiulis randas ir daugybė mažų, jis dėvėjo kažkokias odines kelnes ir kailinę striukę, kurią vos įėjęs nusiėmė... Jis priklaupė prie manęs ir uždėjo ranką man ant kaktos, ėmė sukioti ir apžiūrinėti mano veidą bei akis... Antrasis žmogus buvęs už jo pasirodo buvo mergina, ji buvo tokios pačios blizgančios odos, tik jos oda buvo tamsiai sidabriškai juodos spalvos, jos akys buvo sidabro spalvos ir lengvai švytėjo, jos galvą puošė tiesūs, trumpai kirpti plaukai su viena kasele , kuri tesėsi iki pat jos užpakalio. Ji buvo graži , labai graži.
    Vyras nusijuokė, kažką pasakė merginai savo kalba, ji taipogi nusijuokė ir priklaupė prie manęs kitoje pusėje. Vytas atsargiai paėmė šalia gulėjusį augalą, kuris iškart išleido savo spyglius. Jis jį paėmė už ūselio, kuris buvo jo lyg ir šaknis ar uodega pakėlė jį virš manęs ir pradėjo kratyti. Augalas spjaudėsi kažkokiomis sultimis, mergina tepė jomis mano kūną, žaizdų skausmas iškart mažėjo ir iškart jaučiausi geriau. Tai tesėsi keturias dienas, nors galiu ir klysti, nes nežinau, kiek laiko miegojau... Kiek supratau merginą vadino Ciuz, aš pabandžiau jai pasakyti savo vardą, atrodo ji suprato mano vardą ir kartais jį paminėdavo , kai ateidavo manęs aplankyti...
    Penktąją dieną bandžiau atsistoti, sunkiai pakilau, kojos drebėjo, dauguma žaizdų ir nudegimo šašų bei pūslių prasivėrė. Sunkiai žingsniavau iki durų, Ciuz kaip tik ėjo manęs aplankyti, pamačiusi , kad atsikėliau bandė mane nuvesti atgal, bet aš sukaupiau jėgas ir nustūmiau ją šalin. Gal kiek neapskaičiavau jėgų, ji stipriai trenkėsi į sieną, pasigirdo žingsniai, iš koridoriaus galo pasirodė daugiau žmonių, dauguma pamatę Ciuz be sąmonės išsitraukė lazdas, ginklus... Aš sunkiai išsitiesiau, ištiesiau rankas į šonus ir apsiauginau delnus kristalais, mano pirštai tapo penkiais kardais... Žmonės atsitraukė, nepuolė, praleido mane. Kie stovėjo ir lydėjo mane žingsniais beeinantį. Pamačiau vienas praviras duris, už kurių matėsi laukas, kalnai ir keistos džiunglės... Vyras, kuris buvo atėjęs pirmąją dieną stovėjo prie durų ir man einant pro jį kažką pasakė, nesupratau ką jis sakė, bet tai buvo nesvarbu... Išėjau į lauką, pasirodo buvau kažkur kalnuose, kalno papėdėje matėsi daugybė tokių medinių namų, žemiau tesėsi lyguma, jos gale matėsi jūra... Atsistojau ant medinio turėklo, žmonės už manęs kažką šaukė, bet nesiklausiau, aš nesupratau jų kalbos... Išskėčiau sparnus, pasigirdo aikčiojimai, kai jie išvydo, kaip sparnai išdygo man iš nugaroje buvusių kristalų... Šokau pirmyn ir sunkiai plasnodamas pakilau keliasdešimt metrų, apžvelgiau vietovę, tai buvo nedidelė sala, kuri buvo netoli nuo žemyno, kuris matėsi už jūros. Šie žmonės gyveno vulkaninio kalno papėdėje... Skraidžiau, džiaugiausi gaiviu oru...
    Žmonės kažką man šaukė, nors nesupratau ką, bet iš intonacijos pasirodė, kad jie nori, kad aš apsisukčiau, atsigręžčiau... Atsisukau... Kažkoks žvynuotas paukštis lėkė tiesiai į mane... Nieko nelaukiau, adrenalinas plūstelėjo į kraują ir paleidęs kelis skustuvo aštrumo vėjo gūsius nurėžiau paukščiui sparnus, jis iš inercijos vis dar lėkė į mane, pagavu jį už kaklo, jis buvo mano dydžio.
    Atidžiai pažiūrėjau į paukštį, jis buvo nekaltas, kad blogai pasirinko grobį... Tokio jo be sparnų paleisti nebegalėjau... Dešinėje rankoje užsiauginau kristalinį kardą, ir susmeigiau paukščiui į krutinę... Paukščio kūnas krito žemyn tol, kol išsitėškė į apačioje buvusius akmenis... Jau buvo aišku, kad esu nebe tame pasaulyje...
    Pykčio banga užliejo mane visą, tebekybodamas ore pradėjau verkti, iš krūtinės veržėsi rauda, nes pradėjo gryžti prisiminimai, kuriuos buvau pamiršęs, tai buvo paskutinių dienų įvikiai prieš pabundant, kaip tėvą išsiuntė kažkur... Pats papuoliau nežinia kur... Galinga sielvarto,pykčio ir sutrikimo bei apmaudo aura susitelkė aplink mane... Nebeišlaikiau susikaupusios energijos ir paleidau sprogimų bangą kalno šlaitu aukštyn... Palengva nusileidau ant akmenų krūvos ir klūpojau.
    Po valandėlės prie manęs priėjo Ciuz, ji kažką raminamai kalbėjo... Padavė man kažkokią šaknelę, paskatino ją suvalgyti. Suvalgiau ją ir po akimirkos užmigau, jokios mintys nelindo į galvą mingant, nieko nesapnavau, tik akyse stovėjo Ciuz veidas švytintis draugiškumu ir kažkuo dar, kas vertė mano širdį greičiau plakti...
    Labai geros istorijos. O del gramatiniu ir kitokiu klaidu, tai cia nieko tokio, visvien skaitosi labai greitai ir as asmeniskai net tu klaidu kartais nepastebiu... Aciu xipzo
    Paskutinį kartą taisė Ggnomaz : 2010-06-04, 15:14 Priežastis: Pamirsau parasyt kam dekoju... :D

  10. Ačiū xipzo dėkojo
  11. #71
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Oki, va vėl pagaliau turiu laiko tęst ši kūrinį

    Spoileris:
    Antroji planeta
    14

    Illadaras, galios paieškos


    Pabudau kažkokiame urve, buvau apklotas šiltais kailiais, gulėjau patogiai, po truputį pradėjau busti ir dairytis aplink...
    Urvas buvo tamsus, jaučiau, kad esu kažkur giliai po žeme, nes buvo drėgna ir šlapia. Atsistojau, apsižvalgiau, akys jau buvo pripratusios prie tamsos, netoliese matėsi kažkokie laiptai, bandžiau jais lipti, bet niekaip negalėjau palipti aukščiau trečios pakopos, atsimušdavau lyg į kažkokia siena...
    Leidausi gilyn urvu, po gero pusvalandžio oras pradėjo šiltėti, ir drėgmės ėmė pastebimai mažėti...
    Giliai po žeme radau vartus, jie visi buvo išraižyti keistais niekada nematytais simboliais, ir nuo jų ar nuo to kas buvo už jų sklido milžiniškas karštis, prakaitas man bėgo upeliais, jaučiausi taip lyg tuoj išdžiūsiu...
    Paliečiau vartus... Jie buvo vėsūs, nors atrodė, kad nuo jų sklinda karštis, Lengvai juos pastūmiau ir jie prasivėrė...
    Salė buvo šiltoka, beveik pirtis, prakaitas lengvai tekėjo mano kaklu, daugybė visokiausiais vaizdais raižytų kolonų puošė salę, matėsi daugybė durų į kitas sales...
    Visos grindys buvo raižytos, visur jose blizgėjo auksiniai ornamentai, o visur kitur buvo violetine spalva išdažyta...
    Tyliai pasigirdo lengvi žingsniai, tarp kolonų sušmėžavo plaukai, pasigirdo lengvas juokas, ornamentai buvę ant kolonų nustojo švytėti, švytėjo tik kelios kolonos vedančios nežinia kur, nusekiau jomis...


    švytinčios kolonos atvedė mane prie nedidelio sosto, jis buvo gryno nefrito, jį puošė aukso ir sidabro gijos, o jame sėdėjo mergina, jos kūnas atrodė lyg neseniai subrendusios merginos, gundantis, geismingas... Pažvelgiau jai į akis, ir supratau, kad kūnas apgaulingas, šios akys slėpė tūkstantmečių išmintį ir per juos sukauptą galią...
    Mergina prieš tai ramiai žiūrėjusi į kažkokį raštą, pakėlė akis į mane, jos akyse atsirado susidomėjimas atvykėliu, ji mostelėjo ranka ir ant manęs lyg kalnas užvirto, pajutau siaubingą spaudimą, bet tik kluptelėjau ir sunkiai atsitiesiau. Ji išlenkė antakį ir su padidėjusiu smalsumu žiūrėjo į mane, pajutau vis didėjantį svorį, stovėjau kaip įkaltas, negalėjau pajudėti, jei žengsiu bent žingsnį šis svoris mane sutraiškys, stovėjau, prakaitas bėgu upeliais, o ji žiūrėjo į mane... Bandžiau naudoti savo galias, bet jos lyg išgaravo iš manęs, sunkiai atitiesiau galvą...
    Jei nepasieksiu jos aš miręs... Viskas arba nieko...
    Sukaupęs jėgas žengiau žingsnį, vos mano koja nusileido ant grindų, grindys sutrūkinėjo, pakilo dulkių debesėlis ir aš sunkiai žengiau kitą žingsnį, aučiausi lyg plėšomas į gabalus, bet lipau pas ją, nežinojau kas ji, nei ko ji nori ir kodėl ji bando mane sutraiškyti, bet lipau...
    Kuo aukščiau palipdavau, tuo labiau didėdavo svoris, beliko keletas laiptelių, žengiau... Deginantis skausmas pervėrė kairę koją, mano kaulai nebeatlaiko spaudimo, jei pradėjo trūkinėti, atitrūkusi kaulo atplaiša tiesiog iššovė per visus raumenis kaip kulka, kraujas lengvai sruveno mano koja...
    Mergina mostelėjo ranka ir likusios pakopos persikreipė, jos tapo lygios kaip stiklas. Jos veide žaidė šypsena, ji žiūrėjo į mane su susidomėjimu ir pajuoka...
    Tai mane siutino, jos pašaipus žvilgsnis tiesiog žudė mane, sukaupiau jėgas ir pastačiau koją ant to stataus paviršiaus, koja slydo žemyn, bet aš negaliu pasiduoti, pasidavimas reiškia mirtį... Pakėliau koją aukščiau ir su visa jėga, pasinaudodamas padidėjusiu svoriu smogiau į paviršiu, koja sutrupino jį ir susmigo giliau, pastačiau ten koją ir toliau lipau ištrupindamas laiptelius.
    Pasiekiau ją, stovėjau tiesiai priešais ją, svoris buvo toks, kad nebeišlaikiau ir priklaupiau ant vieno kelio. Ji pasilenkė prie manęs ir apkabino mane pabučiuodama, viskas aptemo ir aš atsijungiau...


    Antroji planeta
    15
    Anichis, Ar verta?


    Dešimtmetis klajonių po ši pasaulį išmokė mane išgyventi ir be magijos, jutimai paaštrėjo, išmokau pilnai valdyti savo kūną, vienintelė vėjo dvasia vis dar buvo su manimi, su jos galiomis nesunkiai įveikdavau visas kliūtis...
    Pirmuosius metus stengiausi bent išgyventi, sekėsi sunkiai, kol nebuvau pratęs kautis be magijos, kurios dėka panaudojus savo ginklus galėdavau užsigydyti žaizdas rankose... augalai ir keistasis vanduo metalo gyvūnuose gražino man jėgą, sutvirtino kūną ir paaštrino jutimus, ko pasekoje nebereikėjo vargti bandant išgyventi, pradėjau tyrinėti planetą, radau senos civilizacijos kuri atrodo neseniai išmirė, vos prieš kelioliką tūkstantmečių.. Su kiekviena diena, vis toliau keliavau į planetos džiunglių gilumą, atrasdamas ką nors naujo, jau buvau aptikęs daugybė monstrų rūšių, augalų ir kitokių įvairiausių dalikėlių, kaip rūkas, kuriame atsidūręs atsirandi kitoje vietoje... Ši planeta buvo keista, labai keista, giliai širdyje ji mane baugino, bet aš stengiausi išgyventi, reikiai gryžti pas sūnų ir dukteris...
    Skverbiausi į džiungles, šiandien buvau geros nuotaikos, beveik visą dieną nepasitaikė jokių padarų, kuo giliau į džiungles lindau tuo mažiau jų sutikdavau. Šokinėjau medžiais, karsčiausi lijanomis, kažkas sušmėžavo šone, tai buvo piramidė ir ji visai neatrodė lyg būtų susidėvėjusi, ji atrodė tvarkinga ir prižiūrima.
    Įėjau į vidų, kristalai lubose apšvietė viską, visa piramidė buvo pilna įvairiausių daiktų, radau senovinių viduramžių ginklų , šių dienų mašinų , nematytų daiktų, vieną paliečiau ir ranką apėmė ledas..
    Tikra stebuklų piramidė, kaikuriuose kambariuose nebuvo gravitacijos, kituose vos galėjai paeiti dėl gravitacijos didumo...
    Pasukau link piramidės centro, centre buvo nedidelė salė, čia sėdėjo kažkoks senukas ir vartė įvairiausius žurnalus, dauguma pasižymėjo neblogu pervertišku turiniu...
    Jis atsisuko į mane ir permetė žvilgsniu.
    -Tu iš kur čia atsiradai?
    -Mane čia toks piktas magas nutrenkė ir galias atėmė...
    -Aha... Tai ko tu pas mane atėjai?...
    -Šiaip pamačiau keistą piramidę ir pagalvojau kas čia...
    -Nu tai pamatei ir eik lauk iš dievo namų...
    -Kokio dar dievo?..
    -Aš dievas tu prakeikta mėlyna slyva, nyk iš čia!
    -Ką tu vadini slyva senuk? Tau gal kas seniai kaily beišvanojo?
    Senis pakilo nuo kėdės, jo kumščiai degė mėlyna liepsna ir jis pradėjo svaidyti į mane ugnies kamuolius. Išvengiau jų ir puoliau senį, kumščiavomės, mano padaryti jam sužeidimai iškart išgydavo, tuo tarpu aš vis labiau kraujavau..
    Rega pradėjo skysti, beveik praradinėjau samonę po geros valandos muštynių, senis sėdėjo ant kėdės ir stebėjo mane laimingas..
    Puoliau senį smogiau jam į žandikaulį, kol jis atsitiesė iš prie jo diržo kabėjusių makštų ištraukiau keistai atrodantį durklą ir suvariau jam tiesiai į pilvą, suvariau iki pat rankenos ir pasukau... Senis pradėjo žiobčioti gaudydamas orą, ištraukė durklą ir suklupo...
    -Ar tu žinai ką padarei? Šis durklas vienintelis galintis mane nužudyti...
    Senio juokas skardėjo ilgai, kol jis išleido paskutinį kvapą...
    Jau ketinau eiti lauk, bet viskas aplink aptemo, atsidūriau juodame lyg pati naktis kambaryje, kuriame švietė keistas rutulys.
    -Pagal dievų įstatymus užmušęs dievą gali tapti dievu arba pasilikti tuo kuo yra dabar... Jei sutinki tapti dievu, paliesk rutulį...
    Aš priėjau prie rutulio ir pakėliau ranką virš jo...
    -Ar tu tikrai to nori?Kelio atgal nebus... Tik mirtis išlaisvins tave nuo amžinybės, jei tapsi dievu...
    -O taip, aš pasirinkau...
    Mano ranka nusileido ant rutulio, ir jis susigėrė į mane, Mano ankstesnės galios grįžo, taip pat pajutau, kad turiu naujų..


    Antroji planeta
    16
    Illadaras, Deivės širdis


    Pramerkiau akis, gulėjau minkštoje lovoje, apklotas šiltais pūkiniais patalais, O šalia gulėjo ji, visiškai nuoga, mačiau jos krūtis, jaučiau jos kūną prisilietusį prie manęs...
    Atšokau nuo jos, išvirtau iš lovos ir nuostabiu atbuliniu saltuku plojausi ant žemės, ji atsisėdo lovoje, nusižiovavo, pasiražė ir atsisuko į mane pamačiusi mane nuogą išsitiesusį ant grindų pradėjo juoktis...
    Jos juokas buvo nuostabus, nieko panašaus ligi šiol nebuvau girdėjęs, jis skambėjo lyg lakštingalos giesmė, jai juokiantis mane apėmė šiluma, priklaupiau ant kelių ir pats juokiausi kartu su ja....
    Ji išlipo iš lovos, atrodo savo nuogumo visiškai nesigėdyjo, tačiau man tai buvo nokautas... Paraudonavau, man užkaito ausys... Ji pritūpė prie manęs, lyžtelėjo pirštą ir prispaudė prie nedidelio įbrėžimo ant mano žando, įbrėžimas staigiai užgijo, ji paėmė mano ranką ir pakėlė mane. Mano kūnas visai nebeskaudėjo, tik dabar tai supratau, pažiūrėjau į savo koją, ji buvo visiškai sveika...
    -Kas tu?..
    Ji pažvelgė į mane, šyptelėjo ir dingo...
    Viskas aplink išskydo, tik sušmėžavo aplink įvairūs žiburėliai ir aš atsidūriau kambaryje su lova, spinta ir praustuve. Atidariau spintą, ten radau švarių, man puikiai tinkančių drabužių.
    Nusiprausiau, susitvarkiau ir apsirengiau, priguliau į lovą, kol ji vėl atsiras ir ateis pas mane. Išgirdau kažką beldžiant į kambario duris, pradariau jas, tai buvo tarnaitė.
    -Pone, prašau sekti mane į pusryčių salę.
    Linktelėjau ir nusekiau ją. Salė buvo nemaža, pastebėjau, kad mergina mėgsta dideles erdves... Salė buvo su dideliu balkonu, už kurio matėsi kalnai pasidengę viršūnes sniegu... Ji sėdėjo už nedidelio staliuko, kitame dviviečio staliuko gale buvo paruošta kėdė man, atsisėdau, ji rankos mostu pakvietė mane valgyti.
    Aš godžiai kibau į maistą, net užmiršau, kad esu ne vienas, jau geras kelias savaites nebuvau padoriai valgęs... Kiek prikimšęs pilvą susivokiau, kad labai juokingai jos akyse atrodau, nežinojau kas ji, bet pirmo susitikimo metu tikrai nenorėjau pasirodyti kvailiu...
    Ji neskubėdama valgė kažkokias salotas, aš atsitieses stebėjau ją, ji pakėlė klausiančias akis į mane, aš raustelėjau ir vėl palinkau prie maisto...
    Pavalgėme, ji nuėjo prie balkono ir įsikibusi į turėklus žiūrėjo į kalnus...
    -Atleisk, dėkoju tau už svetingumą... Bet norėčiau sužinoti kas tu, bent jau tavo vardą...
    -Aš... Arija, išminties ir karo deivė, tavo gimtojoje planetoje mane vadino Atėne...
    -Aišku, tai nemažai ką paaiškina... Gal būt, tu man padėtum?... Aš turiu surasti savo tėvą, turiu išvaduoti seseris...
    Ji atsisusko ir prispaudė pirštą prie mano lūpų, lengvas virpulys nubėgo mano kūnu...
    -Aš tau padėsiu... Bet tik tada kai ateis laikas... Gali nesijaudinti, šiame pasaulyje laikas sustojęs, tu gali pragyventi čia amžius, o tavo pasaulyje nepraeis nė sekundė...
    -Bet man visvien reikia išgelbėti savo seseris... Tvas stiprus jis išgyvens, bet mano seserys...
    Jos antakiai susijungė jai susiraukus iš nepasitenkinimo ir ji atrodo lengvai mane stumtelėjo, tačiau aš perskridau visą salę ir tėškiausi į sieną...
    -Hm! Daryk ką nori, man nerūpi! -Ji purkštelėjo, pakėlė smakrą ir išėjo iš salės palikdama mane apsvaigusį su praskelta lūpa...
    -Tai bent deivė... - Sunkiai sukiodamas sutrenktą nugarą pasakiau aš ir nusekiau tarnaitę atgal į savo kambarį...



    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  12. Ačiū Ggnomaz, Nėra dėkojo
  13. #72
    Naujokas Ggnomaz avataras
    Įstojimo data
    2010 06 02
    Vietovė
    Namai :D
    Įrašai
    2
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Neee nebera ka skaityt XD taip greitai skaitosi, kad net nepastebejau kaip baigiau... Aciu dar karta xipzo
    Paskutinį kartą taisė Ggnomaz : 2010-06-13, 12:49 Priežastis: Buvo klaida... XD

  14. #73
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Writing, writing
    Spoileris:
    Antroji planeta
    17
    Illadaras, Deivės paslaptis

    Keleta dienų praleidau kambaryje, durys buvo užrakintos, jokie bandymai jas atidaryti nepavyko...
    Laika leidau skaitydamas knygas, žiurėdamas pro langą...
    Kambarinė atidarė duris ir pakvietė mane pusryčiu su Arija...
    Ji sėdėjo už to pačio nedidelio dviviečio staliuko ir žvelgė kažkur į tolį pro balkoną nieko neregenčiomis akimis... Vėjas lengavi sklaidė jos plaukų galiukus, o jos veidas atrodė lyg senovės graikų iškalta skulptūra, neapsakomai graži, bet sukaustyta kažin kokio liūdesio.
    Priėjau prie jos, ji atrodė nieko nematė, buvo giliai susimasčiusi, antros kėdės nebuvo, tad atsisėdau ant žemės šalia kėdės ir atrėmiau nugarą į kėdės koją... Tyliai sėdėdamas stebėjau tarp kalnų bekylančia ryto saule, ji nušvietė kalnų viršūnas ir lyg koks barjieras sušvito jos spinduliuose, man toptelėjo mintis, kad tai lyg ir narvas... Ji pabudo iš savo rimtų apmastymų ir stebėjo mane, mėlynas žmogus, apdovanos ypatingomis galiomis, puselfis... Sėdintis ramiai ir tyliai prie jos, atsirėmes į jos kėdę, jos amžiname kalėjme... Ir visgi, jis giliu žvilgsniu žiūri į tolumą, į kylančią saulę, lyg bundantis žvėris semiasi jos energijos... Jo kūnas nusėtas raumenimis, randais... Visa savo givenimą kovojęs už būvį jis sėdi ramus ir pažeidžiamas, lyg ryto budinamas vilkas...
    Jos širdis smarkiau suplakė, į skruostus plūstelėjo kraujas ir jis raustelėjo, staigiai nusuko akis nuo manęs... Aš pajutau judesį ir atsisukau, ji sėdėjo nusisukusi į stalą... Atsiklaupiau prieš ją, jos skruostu riedėjo ašara, nubraukiau ją ir palengva, neversdamas jos, atsukau jos veidą į save.
    -Deivė tu ar ne, bet graži moteris neturi verkti...
    -Kvailys...
    Mano veidą nušvietė vaikiška šypsena, o ji kaip ir praėjusį kartą suraukė antakius... Pajutau grėsmę ir lengvai išvengiau jos stumtelėjimo, nieko nepalietusi ji prarado pusiausvyrą ir nuvirto tiesiai man į glėbį, nublokšdama mane ant žemės...Ji atrodė liūdna, kažkas nedavė jai ramybės...
    Ji išsivedė mane į lauką.
    -Ar tu tikrai nori sustiprėti, išgelbėti savo pasaulį, tėvą, seseris?... Ar tu tikrai to norėtum , jei žinotum, kad tai prives jūsų pasaulį prie pražūties?
    Kurį laiką žvelgiau tolumon ir svarsčiau apie jos žodžius...
    -Taip, Net jei mes ir sunaikinsime savo pasauli, mes jį vėl atkursime... Toks jau mūsu pasaulis, mes jį sunaikiname ir vėl atstatome...
    -Aišku... Tada, aš padėsiu tau sustiprėti, bet perspėju, tu gali mirti...
    -Jau geriau mirsiu, negu leisiu savo pasaulį sunaikint kažkokiam nemirtingam žyniui...
    -Tai tavo pasirinkimas...
    Ji lengvai stumtelėjo, akimirką sukilo milžiniškas vėjas apėmes viską aplink ir aš atsiradau baltame kambaryje. Po akimirkos viskas pradėjo keistis, atsirado daugybė lentynų, įvairiausių buteliukų ir kitokių man niekada nematytų daiktų...
    Mane sukaustė grandinės, arija atsirado priešais mane, o už jos išdygo keli apsiaustais apsirengę žmonės...
    -Jis visas jūsų, jis nori galios, jeigu jis ištvers jūsų ekspermentus praneškite man...
    -Taip mūsu ponia...
    Arija dingo, o žmogystos piktai krizendami traukė visokiausius įrankius...
    -Paruoškit skeletą.- Vienas raudonu gobtuvu vilkintis žmogelis įsakinėjo kiteims...
    Žmogeliai atitempė kažkokį daiktą, kuris tikrai nebuvo žmogaus skeletas...
    Buvau pastatytas vienos pentagramos viduryje, kampuose jie pastatė skeletą, daugybė knygų, papjautų žvėriu, aukso ir sidabro...
    -Vaikine, kokios aukos norėtum? Turim Drakonų, Elfų, žmonių... Skayk ko tik nori... -Raudonu gobtuvu vilkintis žmogus juokėsi...
    -Noriu galingo padaro...
    -Tebūnie...
    Žmogeliai suskubo lakstyti į visas puses kažko ieškodami... Prieš mane jie atnešė ir pastatė narvą, kuriame kažkas degė... Demonas – ten degė demonas...
    Man užgniaužė kvapą nuo karščio sklidusio iš narvo...
    Žmogeliai sustojo ir pradėjo savo užkeikimą... Visi aplink buvę daiktai pradėjo plyšinėti, irti ir lėkti į mane, beprotiškas skausmas varstė visa mano kūna, daiktai nyko ir virtę žibančios energijos srautu telkėsi manyje. Demonas kaukė, svaidėsi liepsnos liežuviais, tačiau buvo draskomas gabalis ir verčiamas tokia pačia energija kaip ir kiti daiktai...
    Viskas blykstelėjo, Man prieš akis pasirodė mano ranka, didelė ir raumeninga, apaugusi ugnies spalvos žvyneliais, kurie buvo prigludę prie odos, po akimirkos viskas aptemo, nebeištvėriau skausmo ir netekau sąmonės...
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  15. Ačiū Ggnomaz, Nėra dėkojo
  16. #74
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    No shit?
    Spoileris:
    PMV!
    (Pakvaišes Metalinis Vaikis)


    (Rašau norėdamas gerai praleisti laiką, pvz: svajodamas... Tai va, gal kam ir patiks mano svajos? )

    Džžžžžžžžžžžžžyrrriiiiibiiiii!!!!!!!! !!!!!!!!!!!!!
    Suskambo vibruojantis ant stalo telefonas, primenantis, kad laikas keltis į mokyklą...
    -Oh shit... Na ir nekenčiu keltis anksti.. Kodėl šūlė negali būti kaip pas amerikonus? 9Valandą atiskėlei ir ramus...
    Vis dar apsimiegojes vaikis. Jis sunkiai atsisėdo lovoje, pasirąžė... Patingėjo keltis ir vėl griuvo į lovą.
    -Ai ekonomika... Dar pamiegosiu...
    Vos jis užmerkė akis, nuostabus skrendančio daikto garsas nuskambėjo kambaryje o jo pasekoje....
    -Ai myliumyliumyliumyliu ŠLAPIA! Nu pala Asta!!!!!
    -Kelkis tinginy, mama liepė nusileist, nes vėl ekonomika pramiegosi... Pingvinas jau preita karta mamai skambino...
    -Gerai gerai.... Keliuos... ( >.< )
    Ismukes į kiek peridelias kelnes, susiveržes diržu, užsimetes maikę suplėšytomis rankovėmis mestelėjo akį į veidrodį..
    -Che, ir vėl gerai atrodau. (-.\)
    Išsitraukė kastetą įš po spintos, įsimetė į kišenę, čiupo riedlentę, užsimetė kuprinę ant nugaros ir paskubom nulėkė praustis...
    -Mam, vėl košė? (O_O)
    -Vito! Valgyk tai kas duota... Penkiolika metų o proto nė lašo...
    -Valgau valgau...
    -Vėl su ta suplyšusia maike? Negi neturi normalių drabužių?
    -Ačių už pusryčius ! See Ya !
    Šūktelėjo Vito mamai ir išlėkė pro duris čiupęs riedlentę...
    -Nepamišk, kad po pamokų tau reikia į bazę!.-Dar pavymui šūktelėjo mama.
    -Gerai..
    Vito riedėjo į mokyklą, matė karinius sunkvežimius vežančius jo bendraamžius ir draugus iš bazės, įsikibęs į vieną sunkvežimį riedėjo iš paskos...
    Netoli posūkio pasileido ir nuriedėjo trumpesniu keliu per skersgatvius. Šūlė jau ranka pasiekiama.

    Diena šūlėje kaip visada praėjo nuobodžiai... Pingvinas dar uždavė papildomao namų darbų už vėlavimą.
    -Sigh... Kalnas namų darbų... Ei Timi, duosi bazėj nusirašyt?
    -Jei snikeri nupirksi duosiu.
    -K!
    Lėkdamas į bazę nupirkau porą snikerių, Timis, mano geriausias draugas ir uber moksliukas mūsų klasėje su IQ = 189. Daugelis mokyklos peštukų nuvertindavo jį dėl neatletiškos figūros ir norėdavo jį prikult, bet Timis visada apsigindavo... Visgi, karatė juodas diržas...
    Bazėje atvykus kaip visada liepė persirengt ir skubėt į treniruotes..
    Visos šios bazės atsirado prieš porą metų, kai teroroistai susprogdino virš 20 atomių bombikiu... Kraupūs vaizdeliai nuo to laiko dedasi... Dauguma gyvūnų mutavo, dauguma miestų dabar pasislėpę po žeme arba turi milžiniškus magnetinius gaubtus kaip mūsiškis miestukas..
    Bazėse treniruodavo vaikus nuo 10metų, savigynos, naudoti ginklus ir kitų dalykų... Nes nežinia, kada vėl gali pulti mutantai, ar koks vienas kitas patekti į mietą nepastebėtas... Po teroristų atakų, beveik sugriovus pasaulį, tik keletas šalių sugebėjo išlaikyti tavrką – Amerika, Indija, Kinija, Rusija, Anglija ir prancūzija... Kitos šalys deja nespėjos usiorganizuoti ir buvo nuverstos sukilėlių, o vėliau sugriautos siaučiančių mutavusių žvėrių, plėšikų gaujų...
    Bazės atlikopanašų vaidmenį kaip mokyklos, na gal kiek idomesnį..

    Persirengęs nulėkiau į apmokymų aikštelę, prisiregistravau ir pasitikrinau, ką šiandien turėsiu daryti... Atrodo, mane išbraukė iš beginklių ir šaltūjų ginklų programos po paskutinio testo surinkus beveik maksimalius balus... YES! Daugiau laisvo laiko galėsius kirti kitkam.
    Nulėkiau prie senuko Migelio, kuris mokino naudotis šautuvais ir sprogmenimis.
    Timis jau buvo čia ir kąžką kalbėjo su seniu, pamatę mane abu nutilo šyptelėjo vienas kitam. Man priėjus senis mus abu nusivedė į treniruočių kambarį... Timis kaip visada trenruodavosi su tolimo nuotolio ginklais, o aš artimo... Šiandieną gavau progą pasitreniruoti su keletu skirtingų revolverių ir pasimokyti juos kuo greičiau surinkti,išrinkti išvalyti... Jų ardymas, surinkinėjimas nuobodžiausias dalykas...
    Po to laukė mobu(mes taip vadinome mutantus) tyrinėjimai, turėjome stebėti skirtingas mutaijas turinčius padarus ir bandyti atspėti jų silpnasias ir stipriasias vietas, bei pasakyti dėstytojui, kokią taktiką naudotumėme, jei tektų susidurti su kuo nors panašaus...

    Pavakarėje po visų apmokymų sugužėjome į baraką, palošėme kortomis, sumetėme porą seno gero Counter-Strike žaidimo matčų su kito barako vaikinais per laną... Gerai, kad viskas čia buvo sujungta lanu, mat interneto serveriai ir panašiai buvo labai lėti, dėl visos atmosferoje esančios radijacijos...
    Jau gulėdamas lovoje Timio pakalusiau, ką jsi per dienas po treniruočių veikia tame nuošaliame barake, kur renkasi visi bazės moksliukai indžinieriai ir kiti akiniuočiai... Jis kaip visada tsakė, kad paprasčiausiai ieško efektyvių būdų kovoti su mutantais ir gaujomis, jei jos pultų miestą.
    Gaujų puolimai buvo gana dažnas reiškinys, benamiai žmonės sergantys radiacija ar šiaip visokios šiukšlės, piktadariai burdavosi į gaujas ir plėšdavo kitus žmones bei miestelius..

    Tuturutututuuuuuuuuuuuuuuuuuu....!!!!!!!!!!!!!!!!! !!!
    Kaip kokiais senais pionierių laiakis mus žadindavo su trimitu... Trimitui dar nespėjus pabaigt skambėt Kažkur netoli driokstelėjo sprogimas... Pro langą visą kambarį nušvietė ugnies pašvaistės spindinčios besitraukiančios nakties tamsoje...
    Mano akys išsipėtė iš siaubo... Ugnis šėlo toje pusėje, kur buvo mano namai... Šokau iš lovos, apsirengiau ir jau lėkiau lauk, kai Timis pagavo mane už rankos ir pradėjo rėkti bandydamas perrėkti sireną...
    -Eim... Su manim į anga... Sek ... mane!
    Lėkiau apskui Timi į tą nuošalų angarą, senis Migelis ir keli kiti moksliukai jau buvo čia, atrakino angaro duris ir ileido mus visu vidun, visi išsilakstė, kas kur vieni į vieną angaro kampą, kiti į kitą...
    Timis nusitempė mane į kairį galinį angaro kampą, pro visokiausias lentynas nukrautas keistos formos ginklais ar velnias žino kuo.. Sustojome prieš du didelius apvalius konteinerius, Timis brūkštelėjo savo kortele per užraktus ir jei atsidarė, viduje buvo du kostiumai.
    -Vito, tai egzoskeletai, su anujausiomsi mūsų čia sukurtomis technologijomis, nežinau aks ten vyksta, bet labai noriu juos išbanmdyt, tai va imk tą juoda, o aš sidabrini, juodas artimai kovai sidabrinsi tolimai, būsiu labai dėkingas už pagalba juos išbandant gerai?
    -Amm, gerai, o kaip jį apsimaut?
    -Ai tuoj pala..
    Jis atidarė vieną iš prie kostiumų buvusį stalčių, išėmė du švirkštus su juodu ir sidabrinių skysčiu vidui.
    -Duok ranka, nebijok neskaudės duok greičiau.
    Padaviau, jsi suleido juodajį švirkštą man, sidabrinį sau... Po akimirkos mano akys sumargėjo, akyse atsirado lyg koks ekranas, mačiau viską kaip ir anksčiau, tik atsirado laiko rodmenys, kažkokie signalų rodmenys ir pnašiai...
    -Wtf?...
    -Mes susileidome nanobotų, kurie tiesiai į mūsų smegenis perduoda visus kostiumo rodmenis, be jų mes negalėtume valdyti kostiumų, paprasčiausiai panorėk instrukcijų ir instrukcijos bus perpumpuotos į tavo smegenis tiesiai iš kostiumo, na tada viską suprasi...
    Panorėjau... Pasijutau lyk krisčiau iš kažkur aukštai, bet po akimirkos bjaurusis jausmas praėjo, kiek susvirduliavau bet iškart atsitiesiau ir supratau, kad žinau kaip valdyt šį kostiumą...
    -Oba, va kad taip matieka mokytis reiktu...
    -Jo, gerai būtu.
    Priejome prie kostiumų, pasukinėjome ant krūtinės kostiume buvusį rutuliuką, kaip timis paaiškino rutuliukas atpažysta mūsų organizme esančias nanomašinas ir mus organizmus laikančius nanomašinas kaip savo pilotus. Egzoskeletui atsidarius apsisukome, nusimetėme drabužius ir įlindome į juos, jie iškart užsidarė ir akimirką pasikartojo tas nemalonus kritimo pojūtis, atsistojome su kostiumais, po akimirkos kostiumai pradėjo susitraukinėti, išsiplėtinėti ri dar visaip kitaip tampytis, kol prisitaikė prie mūsų kūnų...
    -Timi... Atrodai kaip geležinė bačka...
    -Pasižiurėk į save tu juodais nudažytas šviesafore...
    Abu trūkome juokais, bet po akimirkos surimtėjome, davėme komandą kostiumui uždangti veidus ir pasileidome bėgomis ten, kur buvo gaisras...
    Aš palengva tyrinėjau kostiumą – jo viduje įmontuotas galingas kompiuteris, turintis duomenų baze apie beveik visus šiuo metu žinomus mobus, su jų silpnosiomis ir stipriosiomis vietomis... Kostiumas naudojo nano mašinas, kurios sustiprindavo dėvinčiojo raumenis sukurdamos papildomus raumenis jau esančiuose raumenyse ir sujungdami esančius raumenis su nauaji sukurtais nano raumenimis kurie susiformuodavo iš nano mašinų, pats kostiumas buvo kaip šarvas, kuris saugodavo nuo ugnies, šalčio, dujų, radiacijso ri kitų pavojų, tuo pačiu metu tarnaudamas, kaip nanomašinų saugykla, apsimovus kostiumą nano mašinos būdavo supumuojamos į dėvinčiojo organizmą, kur sukurdavo sintetinius metalinisu rauenis, kurie persipindavo su jau egzistuojančiais taip keletą kartų padidindami jėgą, greitį ir kitus sugebėjimus. Norėjau išsiaiškinti, kas per medžiaga, iš kurios padarytas pats kostiumas, ir šiek tiek apie nano mašinas... Bet ta informacija buvo man neprieinama, vis prašydavo slaptažodžio ir rodydavo įslaptinta...
    Nusprendžiau, kad šio metu neverta gilintis, jei reiks sužinosiu...

    Vito su Timiu lėkė kiek įkabindami, judėjo greičiau negu 80km/h ir maždaug po minutės jau buvo vietoje... Magnetinis apsauginis laukas buvo suardytas vienoje vietoje perdegus sistemai, laiku nepastebėjus gedimo du mutavę kurmiai įlindo pro skylę ir griovė viską aplinkui, jų siautėjimas ir ugnies pašvaistė priviliojo dar daugiau visokių mobų, nubėgome link senio, kuris užsibarikadaves šaudė į padarus kažkokiu nematytu ginklu, patiesdamas po vieną mobą kiekvienu šūviu.
    -Timi va ten sunkvežimy prototipai imkit greitai, mobus nukalsim mes čia su vaikinais, jūs kurmiais pasirūpinkit, bjaurybės gal trečios stadijos, šitie mažyliai nė šarvų nepramuša...
    -Vito, lekiam.

    Timis pribėgo prie sunkvežimio ir parodė man dvi dėžes, įšokęs pradėjau jas stumt link jo.
    -Velnias na ir sunkios.
    -Vito tu stiprintuvus įsijunk, atrodo nepilnai kostiumą nusistatei.-Šyptelėjo Timis.
    -Mhm, gerai...
    Prieš akis blyktelėjo skalė, skaičiai ir dar velnias žino kas, nustačiau maksimumą, triskart didesnę jėgą ir dėžes iškėliau lauk lyg papraščiausius vaikų žaislus.
    -Timi, man šitą kostiumą per kalėdas padovanok...
    -Jei pulkininkas leis būtinai,-Abiejų veiduose švietė linksmos šypsenos.-Na traukiam lauk dovanėles?
    Timis atidarė dėžes, ir išsitraukė neblogą šautuvą, daugiau kaip metro ilgio vamzdžio forma buvo trikampė, o skilutė viduje visai nedidelė vos vieno piršto storumo.
    -Koks čia per mažas kalibras? Tipo kurmius su šituo nupliekt žadi?
    -Palauk Vito, dar pamatysi kas čia per žaisliukas.-Timis atrodė labai juo pasitikėjo, savo ilguoju šautuvu.-Vito, trauk iš kitos dėžės savo žaisliuka.
    Atidariau antrą dėžę, kuria parodė Timis, viduje buvo kažkokie kamuoliai...
    -WTF?!
    Timis iš mano reakcijos vos nenualpo besijuokdamas.
    -Vito, tai plazmos kamuoliai, va paspausk mygtuka ant viršaus...
    Spustelėjau nurodytą mygtuką ant vieno kamuolio ir jis atsidarė, persiformavo į pirštinę, pabandžiau ją apsimauti, ji lengvai užslydo kostiumu ir prisitvirtino prie jo, akyse sušmėžavo instaliacijos, nauji duomenys katik prijungto ginklo.
    Suspaudžiau kumštį visas jo pavirius pasidengė melsvu rūku, pabandžiau trenkti į šalia buvusį medį, bet nepajutau jokio pasipriešinimo, paprasčiausiai lyg per kokį orą būtų praėjusi ranka...
    Medis iš tos vietos kur paliečiau smarkiai rūko ir anglėjo...
    -Oba, o gal ir bus idomu.-Šyptelėjo Vito.
    -Na greičiau užsidėk visus kamuolius, lekiam kurmiu sutvarkyt...
    -Timi, kur tu su savo prototipais? Kurmai niokoja ligoninę, paskubė..pšttttsšššš...
    Vos man užsidėjus kamuolius pajudėjom.
    -Tai bent dičkiai.
    Kurmiai buvo tikrai dideli, dar tokių nebuvom matę, ilgio kaip mokyklos autobusas o ugio kaip nedidelis dviaukštis namas.
    -Gerai Vito, tu šok ant vieno, taikykis į galvą ir su plazma pasistenk nurėžt ją, aš kitą apakinsiu, vėliau pribaigsim.
    -K.
    Vito šoko ant vieno kurmio, Timis paleido kelias serijas į kito snukį bandydamas jį apakinti.
    Timio ginklas šaunamas kulkas paleisdavo per greitintuvą, kulkos vos pasiekusios tikslą detonuodavo plazmos užtaisus jų viduje, viena kulka atrodo pataikė tiesiai į kurmio akį ir perėjusi kiaurai sprogo tiesiai kaukolėje... Kurmis trūktelėjęs griuvo ant žemės ir priešmirtinėmis konvulsijomis dar sugebėjo sugriauti vieną šalia buvusį namą.
    Vito bėgdamas į kurmį sudėjo rankas prieš save iksu ir paleido plazmą per rankas visu pajėgumu.
    Rėžėsi tiesiai kurmiui į snukį, palikdamas didelį raudoną X ten, kur turėjo būti kurmio kairė veido pusė... Kurmis siaubingai cypė ir sveikaja akimi ieškojo priešininko, pamatęs Vito spjovė gličias seiles, Vito vos spėjo nuo jų išsisukti, kai pajuto stiprų smūgį į nugarą, tai kurmis gerai atsivėdėjęs tvojo su letena...
    Krach... Nuaidėjo Vito šone ir nugaroje jam šonu besisukant nulėkus į netoliese buvusio pastato sieną. Jis įstrigo sienoje maždaug ketvirtame aukšte, siaubingai diegė nugarą ir šoną, bet kostiumas skausmą nuslopino ir Vito išsikrapštė iš sienos, bet nespėjo nieko įsitverti ir atvirto atgal...
    Krisdamas jis pataikė tiesiai ant elektros laidų, gera srovė perėjo visu Vito kūnu taip pat ir kostiumu... Vito nejautė skausmo, kurį kostiumas buvo užmarines, bet puikiai užuodė svylančios mėsos ir metalo kvapą.
    Sunkiai rangydamasis Vito išlindo iš laidų kruvos, kurie pilnai nutrūko ir nebekibirkščiavo, jam akyse mirgėjo, bet jis matė, kaip kurmis šoka ant Timio, kuris šaudė jam į nugarą, kad atkreiptu kurmio dėmesį nuo jo ir kaip kurmis prispaudžia parversto ant žemės Timio kairę ranką...
    Vito visas apdujes beveik nebemąstė, tik instinktyviai suvokė, kad reikai pulti priešą ir žengė...
    Vito pabandžius pajudėti visu įmanomu kostiumo greičiu prie kurmio jam prieš akis susiformavo lyg kokia oro siena, per kurią jis perlindo ir vos perlindęs pmatė jau esąs prie kurmio, tačiau nesugebėjo sustoti ir kairiu šonu plojosi į kurmį...
    Viskas aplink žybtelėjo, Vito pamatė, kaip aplink kyla dulkių sūkuriai, skraido plytos ir lėtai artėjančią žemę, jis nukrito ant žemės ir dar matė, kaip Timis bėga prie jo lyg sulėtintame filme, jam prieš akis žybsėjo kažkokios raidės, skaičiai ir viskas temo...
    -Vito laikykis, mes tuoj...

    -Neytikėtina...- Balta šviesa, garsai, vaizdai susiliejo Vito galvoje jam akimirkai atgavus samonę, bet po sekundės viskas vėl aptemo...
    Jis vis atgaudavo samonę, vis prarasdavo ją...
    -Jie taikosi...
    Vaizdų fragmentai, garsų fragmentai viskas maišėsi ir atrodė netikra... Vito nieko nesuprato, paprasčiausiai tūnojo tamsoje...
    Po kurio laiko tamsa ėmė šviesėti, ji šviesėjo tol, kol Vito susivokė esantis kažkokiame skystyje, apsuptas daugybės švytinčių kabelių.
    Per visus tuos kabelius ir tirštą skystį nesimatė kur jis yra, jis tik suvokė, kad vis dar vilkintis kostiumą, tačiau jautėsi ne taip kaip tada, kai jį pirma apsimovė, dabar jsi buvo lyg jo paties oda, jsi jautė kiekvieną kabelį besiliečiantį prie kostiumo lyg besiliečiantį prie jo paties odos...
    Kažkas laidų raizgalynėje tiesiai Vito prieš akis blyksėjo, jis pabandė patraukti laidus į šoną su ranka, laidai lengvai pajudėo, jis pmatė, kad jie prisikabinę prie jo, „tikriausiai medicinos aparatai“ jam šmėstelėjo mintis ir jis nebandė jų nuplėšti, pasiekė blyksinčią vietą ir pamatė nedidelį pultelį su raudonu mygtuku, nedvejodamas spustelėjo, mygtukas pakeitė spalvą ir nedideliame akranėlyje virš mygtuko atsirado užrašas „Laukite“.
    Vito laukė, neilgai bet laukė...
    Po keletos minučių kažkur už rezervuaro kuriame jis buvo užsidegė šviesa, jo ausys pagavo kaukšinčius batų garsus, besitrinančių drabužių garsus, jis netgi girdėjo žmones kvėpuojant.
    Aplink Vito buvęs skystis pradėjo bėgti lauk, laidai po truputį nuo jo atsijunginėjo ir Vito pamažu pradėjo viską aiškiau matyti, laidams dingus ir visam skysčiui nusekus jis pamatė stovys Kažkokiame stikliniame cilindre, aplink lakstė daugybė žmonių baltais drabužiais, jie šnekėjo nesuprantama kalba, lyg ir mano kalba tik labai pasikeitusia...
    Iš cilindro viršaus išvažiavo nedidelis ekranas, jame atsirado keletas žodžiū.

    Sveiki Vito, nebijokite mūsų, mes jūsų draugai.
    -Gerai, draugai.... Kur aš?
    Vito, jūs Šiaurės Amerikos Specialiajame Moksliniame institute... Norėtume užduoti jums porą klausimų jei sutiksite?
    -Gerai, klauskit, bet prieš tai gal galėčiau gauti vandens?-Tarė vito ir suprates, kad ant galvos vis dar užslinkusi apsauginė galvos šarvo dalis pasiuntė komandą kostiumui nuimti ją. Kostiumas be garso nuvažiavo nuo Vito veido, bet nedaugiau. Vito nekreipė į tai didelio dėmesio - „matyt po to gero smūgio į kurmį kas sugedo, ai Timis vėliau nuims“ mąstė jis.
    Žmonės už rezervuaro Vito kostiumui nuvažiavus nuo veido sujudo, pradėjo kažką daryti, dėti kažkokius aparatus prie veido ir nukreipti juos į Vito.
    -Ei vyručiai, gal atidarysit šitą skardinę?-Paklausė Vito.
    Atleiskite Vito, tačiau šiuo metu negalime atidaryti apsauginio konteinerio, jsi bus atidaryta kiek vėliau, prašau pakentėkite... Ar galite dar labiau atidengti savo kūna negu atidengėte dabar?-Pasirodė žodžiai ekrane.
    Vito pabandė atidengti kuo daugiau savo kūno, Kostiumas atsitraukė nuo plaštakų bet daugiau niekur kitur nepajudėjo ir Vito nepavyko ilgiau išlaikyti jo atsitraukusio nuo kūno, visur kur jsi bandė jį atitraukti pradėjo varstyti skausmas.
    -Ne atrodo daugiau negu nuo plaštakų negaliu, o ir atitraukus varsto didžiulis skausmas... Kada pagaliau gausiu vandens?
    Tuojau pone Vito jūsų vanduo bus pristatytas.-Iš rezervuaro viršaus, lygiai iš tos pačios vietos, iš kur išlindo ekranas išvažiavo ir dėklas su stikline vandens.
    Vito jį godžiai išgėrė, už stiklo skyrusio jį nuo žmonių į salę sugužėjo daugybė žalias uniformas apsirengusių žmonių rankose laikančių ginklus, jie visi sustojo palei sienas ir laikė nutaikę ginklus į Vito.
    -Ei vyručiai, kas čia dedasi su tais ginklais?
    Nesijaudinkite Vito, viskas gerai, tai tik nedidelė atsargumo priemonė.-Pasirodė ekrane.
    -Atsargumo nuo ko?...
    Stiklas palengva pakilo, prie Vito priėjo vienas vyras baltu apsiaustu ir kažką pasakė, tačiau Vito nesuprato, tada vyras išsitraukė nedidelį ekraną panašų į buvusį rezervuare ir kažką užrašė, per akimirką užrašas pasikeitė į tokį, kurį Vito galėjo suskaityti.
    „Prašome sekti paskui mane, viską jums vėliau paaiškinsime.“
    Vito daugiau nieko neklausinėjo, tik sekė paskui žmogelį. Jis jį išvedė pro duris buvusias kambario gale...
    Vito pirma pamatė baltą šviesą vos praėjęs pro duris... O tada akims pripratus pamatė mėlyną dangų ir debesis, aplink ošiančius keik pasikeitusius bet tikrai medžius...
    Vito buvo įlaipintas į kažkokį sunkvežimį, žmogus atsisėdo kartu su juo, sunkvežimio sienose buvę rutuliai išleido nedideles ataugėles ir Vito nesunkiai susigaudė kas tai per daiktai. Jis ramiai sėdėjo važiuojančioje mašinoje ir laukė, kol pagaliau ateis laikais, kai jam viską paaiškins.
    Vito buvo atvežtas į nuostabaus grožio pastatą, kurio viršūnė slėpėsi virš debesų... Vito buvo apžavėtas pastato grožio ir didybės, jis akimirkai sustojo, apsižvalgė aplink, gatvė kurioje jis buvo išleistas prieš pastatą buvo tuštutėlė, matėsi staigiai išvestų žmonių pėdsakai, pamesta kepurė, besimėtantys keisti ekranai, kiti nematyti Vito daiktai...
    Žmogus paragino Vito sekti paskui jį.

    Jie nuvedė Vito per didžiulę nuostabiais piešiniais raižytų kolonų salę, salės šone Vito pamatė sėdinčiq merginą, kuri išpūtusi akis sėdėjo ir žiūrėjo į jį, jiems einant pro šalį vyriškis vedęs Vito merginą žvilgsniu sudrausmino. Vito, kiek nesuprato kas ivyko, bet pamanė, kad buvo nemandagus, tad sustojo prieš merginą, ji nejučiomis pradėjo nuo jo trauktis, Vito ištiesė ranką delnu viršun ir pabandė sukoncentruoti aplink ore buvusias daleles į delną, pamažu švytėti pradėjusiame Vito delne susirinko daugybė dulkelių, kurios jungėsi kurdamos kažkokią formą, kai Vito baigė delne jis laikė tobulą rožės kopiją, tik metalinę, kurią jis sulydė iš metalo dalelių rastų viso kambario ore.
    Padavė gėlę merginai kaip atsiprašymo už išgasdinimo ženklą.

    Vito stebėjęs ir vedžiojęs žmogus pakėlė antakius pamatęs, kaip Vito sukūrė gėlę ir įteikė merginai.
    Vos merginai paėmus gėlę į ranką gėlė sureagavo išgasdindama merginą ir apsivijo merginos ranką iki pat alkūnės. Vito parodė į nedidelį mėliną kristaliuką maždaug gėlės/apyrankės viduryje. Mergina paspaudė jį ir apyrankė vėl virto tik gėle jos delne, o dar sykį paspaudus mygtuką ji vėl apsivijo ranką, mergina nusilenkė Vito išreikšdama padėką.
    Prižiūrėtojas paragino Vito sekti paskui jį.
    Jie kilo liftu apie minutę, liftas rodė 237aukštą, kuriame jie sustojo. Jie nuvedė Vito į kažkokį kambarį, kur buvo dar daugiau baltai apsirengusių žmonių, kurie pastebimai jaudinosi matydami jį.
    Vito buvo pasodintas ant kėdės, žmonės su juo šnekėjosi per ekranus, uždavinėjo įvairius kalusimus, nuo gimimo metų iki prašimų išspręsti vieną ar kitą matematini uždavinį.
    Galiausiai jie padavė Vito knygą su jo kalba ir šalia esančiu keistos rašybos žodžiu.
    „tai mūsų kalbos žodynas Vito, galbūt norėtum išmokti mūsų kalbos?“-paklausė vienas iš mokslininkų.
    -Mielai, bet gal turite elektroninę versiją su tarimu ir rašyba? Tiesiog persikopijuočiau į atmintį...
    Žmonės sujudo, po poros minučių jie atnešė man nedidelį lustą, paėmiau jį ir pasidėjau ant delno, kostiumas automatiškai prisijungė prie jo, įveikė šifravimo algoritmus per porą akimirkų ir jau po kelių sekundžių aš išmokau šių žmonių kalbą.
    -Vito, ar suprantate mane?-paklausė vienas žmogus ir jau ketino rašyti ant ekrano, bet aš atsakiau.
    -Taip, suprantu, galite neberašyti.
    -Nuostabu Vito, galbūt papasakosite mums, kokie jūsų paskutiniai prisiminimai? Paskutinių kelių jūsų dienų?
    Vito pasakojo jiems viską maždaug valandą. Tada pats paprašė paaiškinimo, kodėl su juo elgiasi kaip su kaliniu ir kur jis yra.
    -Vito, jūs esate Imperijos sostinėje Hakiše, dabar yra 3277-ieji, jūs apsauginiame konteineryje, kuriame buvote patalpintas po patirtų sunkių sužalojimų savo draugo daktaro Timio išbuvote maždaug tūkstantį metų. Jūsų draugas Timas, jums paliko vaizdinę žinutę, ji nėra labai geros kokybės, bet galbūt norėsite ją pamatyti?
    -Tūkstantmetį... Taip, parodykite man Timo žinutę...
    Iš grindų prieš mane išvažiavo didelis ekranas, kuriame nedelsiant pasirodė apkūni Timo fizionomija.
    -Sveikutis Vito... Nežinau kiek laiko praeis kol tu atsibusi, bet tikiuosi man atleisi už viską... Pabandysiu paaiškinti tau, kas tau nutiko... Tu ir tavo kostiumas susijungėte... Skamba kaip fantazija ne? Bet taip nutiko... Matai kostiumas buvo sukurtas iš naujausios technologijos pirmos kartos Bio-Metalo, kurį jau keletą metų kūrėme... Bio metalo tikslas būti tvirta ir prie žogaus kūno prisitaikančia medžiaga, jo viduje yra daugybė nano mašinų, kurios reguliuoja visus prisitaikymo nustatymus... Matai, kostiumas nepaliauja skverbtis į tave, o nano mašinos tą kostiumo skverbimasi turi palaikyti tam tikrame lygyje, kad vėliau būtų galima nuo kostiumo atsijungti ir atkurti tavo kūną toks koks buvo. Tačiau mums kaunantis su kurmiu, kai tu patyrei smarkius sužeidimus nanomašinos gelbėdamos tavo gyvybę aktyvavo didesnį susijungimo lygį, tačiau dar neypatingai pavojingą... deja tu krisdamas kliudei elektros laidus... Dėl patirto elektrošoko nano mašinos persikrovė... Jos persikrauna maždaug per minutę... Deja minutės pilnai užteko bio-metalui susijungti su beveik visais tako kūno organais, ląstelėmis... Vienintelis beveik nepaliestas organas tavo kūne yra tavo smegenys, tačiau jos susijungė pakankamai, kad būtų nebeįmanoma atskirti... Kostiumas susijungęs su tavimi viršijo visus mano skaičiavimus, net negaliu pasakyti kur dabar jo ribos... Ko jis nebesugebėtų... Na, tai tiek... Tikiuosi atleisi man už tai, kad priverčiau tave jį apsivilkti...
    Dar norėjau paminėti... Kad būk atsargus su kostiumu, jo susijungusio griaunamoji galia neišmatuojama, nežinau kada ir kur tu atsirasi, ar tave atras bet perspėju, būk atsargus – tus gali viršyti garso greitį, tuo įsitikinau, kai tu prarasdamas samonę puolei kurmį...
    Vaizdo įraše pasirodė filmuota medžiaga iš Timio kostiumo, kaip aš vieną akimirką svirduliavęs prie sienos maždaug už 200m pasilenkiu į priekį ir atsirandu prieš pat kurmį, rėžiuosi į jį ir man vos į jį įisrėžus pasirodo didžiulis išgaubimas toje vietoje kur aš atsikėliau ir iškur pajudėjau. Timis paaiškino, kad tai vieta kur aš pramušiau oro barjierą ir kad judėjau artimu šviesos greičiui greičiu...
    -Vito,-Toliau šnekėjo Timis įraše.- Būk atsargus ir atleisk už viską...
    Įrašas baigėsi ir ekranas įvažiavo atgal į žemę... Sėdėjau sukaustytas lengvo šoko, galvą pasirėmęs rankomis...
    -Vito jums viskas gerai?-Paklausė manęs šalia stovėjęs mokslininkas.
    -Taip, atleiskite.-Pasakė ir atsitiesė Vito.
    -Jei nesupyksite Vito, gal galėtumėte pabandyti padaryti ką nors su savo kostiumu?
    Vito visą vakarą atlikinėjo daugybę bandymų tokių kaip savo išvaizdos keitimas, kūno sudėjimo keitimas ir begalę kitų, kovinis potencialas atrodė neribotas, kostiumas smarkiai didino mastymo spartą...
    Mokslininkai tyrinėjo Vito susidomėję, bet vito tai ėmė atsibosti... diena iš dienos daryti bandymus ir kitas nesamones... Jis laisvai galėjo keisti savo viso kūno išvaizdą, po susijungimo su kostiumu jis ir kostiumui ir savo biologiniam kūnui galėjo suteikti kokią tik norėjo formą, dar labiau juos sulieti...
    -Metas pamatyti naujajį pasaulį.-Pamanė Vito, priėjo prie savo kambario sienos, jį laikė nedideliame kambaryje, kuris visas buvo baltas, jame stovėjo tik lova...
    Vito smogė į sieną ir ji išvirto laukan, du metrai metalo,betono ir kitokio šlamšto išvirto lauk.. Vito lengvai išlindo pro skylę, už jos jau laukė kariai nutaikę ginklus į jį ir keletas mokslinikų.
    -Vito, būkite geras, gryžkite į kambarį, jei ko nors norite mes jums duosime, nebijokite.
    -Duosite ko aš noriu? Noriu laisvės...-Vito išnyko lyg dūmas, tik driokstelėjus viršgarsinei bangai išdužo beveik visi aukšto langai, mokslininkai pribėgo prie langų krašto...
    Vito lėkė žemyn milžinišku greičiu...








    Ai vasarą biški pakeverzojau... Vėliau pratęsiu... Gal kam patiks...
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  17. Ačiū Nėra, Ggnomaz dėkojo
Puslapis 5 iš 5 PirmasPirmas ... 345

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •