Puslapis 4 iš 5 PirmasPirmas ... 2345 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 49 iki 64 iš 74

Tas keistas gyvenimas....

  1. #49
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    renkuosi tokias daznai naudojamas temas apsilimui reikia iprast rasyt - vardus galvot etc... Siaip bandysiu padaryt kazka neyprasto , bet tai tik laiko klausimas
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  2. #50
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Mirtis... Tai tiesiog amžina kančia...

    Greitai tapau Yunos žaislu... Praradau betkokį pasitikėjimą savimi , dariau ką ir kaip ji liepė.. Kai neliepdavo nieko tiesiog sėdėdavau kampe... Slinko dienos... Vis labiau nirau į save, užsidarinėjau savyje... Šis gyvenimas buvo kančia , kuri žadėjo trukti ilgus amžius...
    Pirmieji dešimt metų dar nustebindavo savo naujais atradimais , galiomis...
    50metų būnant vampyru suteikė nemažai smagumo kovojant su vilkolakiais...
    100 metų Yuna buvo sutramdyta savo tėvo... Viešai pažeminta... Man tai patiko, jaučiau kažką saldaus...
    Bėgo amžiai , o aš tik nirau vis gilyn į rutiną... Jau seniai buvau pripažintas galingiausiu vampyru , nukoviau Yunos tėvą...
    Nebežinau ką man veikti šiame pasaulyje , niekas menęs nebedomina, niekas nebejaudina... Ieškau pramogų kankindamas iš žemės atsitemptus žmones... Mačiau daugybę žemės kataklizmų.. Jos susinaikinimo ir gimimo iš naujo , kai išgyvenę žmonės vėl ją atkuria ir vėl sunaikina... Seniai padariau išvadą, kad tik iš pelenų atsiranda kažkas naujo , kolekcionavau ivairių žemės civilizacijų išradimus , kaikuriems jau buvo tūkstančiai metų...
    Prieš šimtmetį koviausi su nanotechnologijomis apsiginklavusiu žmogumi... Kuris visais būdais bandė sugryžti į žemę pro mūsų portalą... Buvo įdomi kova... Gaila jau senokai tai buvo... Yuna galutinai pamišo , žudė savo pačios pavaldinius... Engė kitas rases... Galiausiai ji nusprendė norinti tapti dievybe.. Keletą amžių ji kūrė planus, po to braižė magiškus ratus pilies požemiuose , mažai kas per tuos nesuskaičiuojamą daugybę amžių beliko iš šios pilies – Ji buvo sugriuvusi, daug kur sudegusi , apžėlusi , įvairūs padarai aplenkdavo pilį iš tolo , čia gyvenau tik aš ir mano pamišusi šeimininkė... Seni drėgni požemiai kiekvienais metais pulsavo vis galingesne ir tamsesne magija, aš čia tempiau Yunos įsakymu jaunus žmones, nemirtingųjų rasių atstovus, ruošėmės išpildyti Yunos užgaidą tapti deive, mūsų vaikai seniai jau buvo palikę kvaištelėjusius tėvus... Dabartinėje žemėje mano ir Yunos sūnus buvo žinomas kaip Grafas Drakula... Jis buvo kiek beprotis kaip ir jo motina , bet nesilpnas kaip ji... Jis buvo tvirtas ir nepalenkiamas , bet pamišęs... Tramdė jį tik brolis...
    Kraujas...
    Mirtis...
    Tamsa...
    Kaulai...
    Einant per požemį iki jo centro jausdavosi vis didesnis blogis, nuo kurio net pačiam tamsiausiam vampyrui ar demonui nugara pagaugais ėjo... Magiškūjų ratų centre sėdėjo Yuna , nebuvo kambaryje vietos, kur nebūtų magiško simbolio, kur negulėtų seniai ar neseniai nužudyto žmogaus ar kito padaro kūnas...
    Yuna... Per tiek metų pamilau ją , pripratau prie jos, pasidariau nemažiau pakvaišęs...
    Mes ruošėmės , ruošėmės kažkam ko patys nesupratome...


    Naktį blykstelėjo žaibas , žemiau senos pilies tikslaiu žemiau to kas iš jos bebuvo likę gyvenantys žmonės regėjo žalią vaiduoklišką šviesą... Ji pulsavo , o ja kilo dvi mažos ryškiai raudonos žaibuojančios kibirkštėlės...
    Kas kitą ryta išdryso nueiti prie senųjų griuvėsių išvydo viską išlyditą, liko tik nedidelė rato formos aikštelė, kurios centre sėdėjo akmeninė moteris ir kiek toliau už jos už rato stovėjo akmeninis vyras , susiraukšlijęs lyg senas popierius – daug kas atpažino malonų , bet kvaištelėjusį senolį , kuris karts nuo karto pirkdavo verges miestelyje ... Kas ten įvyko taip ir liko paslaptis , bet dauguma spėjo, kad senolė įvykdė savo planą , apie kurį vis kalbėdavo senolis...
    Dar savaitei nepraėjus nuo žaliosios šviesos pasirodymo, aikštelė prisipildė vandens, tapo nedideliu ežerėliu kalno viršūnėje , kurio vanduo buvo kraujo raudonumo ir kas jame išsimaudydavo , pasveikdavo nuo visų ligų , bet niekada daugiau nebegryždavo ten – jie sakydavo , kad tamsa suteikė jiems nemirtingą givybę, bet už tai privertė juos pamatyti visas akmens žmonų blogybes... Tai buvo baisiau negu amžinybę degti ugnyje.

    Perdaug išsemta ši vampyrų tema... Nebesirašo... Tai užbaigiu , kol nevirto nesamone... Nors aju dabar tokia yra...
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  3. Ačiū Nėra dėkojo
  4. #51
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16

    Imperija

    Spoileris:
    Imperija

    Prie lango stovėjęs žadintuvas garsiai sučirškė ir dunkstelėjęs nulėkė žemyn , kai iš netoliese buvusios lovos-šiukšlyno išlindusi ranka taukštelėjo per jo viršų išjungdama aliarmą...
    Iš po knygų pradėjo palengva lysti žmogaus galva , pirma pasirodė plaukai , tada kakta , akys, nosis ir galiausiai burna su smakru . Iš po šiukšlyno žvelgė jaunos , linksmos , galbūt kiek šėlmiškos vaikino akys, jis buvo jaunas , gal 17-18 iš knygų matėsi , kad studentas.
    Vaikinas sunkiai išsiropštė iš lovos, buvo gražaus sudėjimo , kairę krutinės pusę vagojo nedidelis randas – vaikystėje besimokydamas važiuoti dviračiu virto ir persirėžė raumenį i aštrų akmenį , prisiminimai plaukė palengva , pamažu jis prisiminė , ką veikė praėjusią dieną .
    Vėl tos kaimynės , vis per jas jis prieš kontrolinius nusigerdavo... Neseniai į jo daugiabutį atsikraustė dvi merginos – Ana ir Hana , kaip sakė besančio tolimos giminaitės , kas kažin ar galėjo būti realu – Ana buvo tikras švelnumo įsikūnijimas, graži , liekna šviesiaplaukė , mokykloje tapusi šokėjų komandos kapitone , vos tik spėjusi atsikraustyti ... Hana – jos priešingybė , visada kažko susiraukusi , bet vistiek spindėdavo grožiu , turėjo tamsius juodus kaip derva plaukus, buvo raumeninga , mokykloje smarkiai užsiiminėjo atletika , lankė karate... Ech tos dvi... Dėj ju galva pamest galima...
    Merginos buvo idomios, daugiausia jos bendraudavo su manimi , retai kada matydavau jas kalbančias su kitais vaikinais , dažniausia jos kalbėdavo su merginomis . Kiek pamenu per jų atvykimo vakarėlį abi elgėsi taip lyg man į jas pažiūrėjus jas kas elektrošoku pavaišintu... Vis strykčiodavo , taisydavosi plaukus, drabužius. Susidraugaut mes netrukome ir štai pasėkmė – vos ne kasdien pabundu su kalve galvoje , apverstame bute ir vis neprisimindavau tiksliai ar mes bent karta permiegojome... Visada švesdavome tryse , bet nepamenu ar su jomis permiegojau...
    -Ech , bala nemate...
    Žvilgtelėjau į laikrodį – jau pusė devintos!!!
    -Ot šūdas!! Velnias , jei vėl pavėluosiu...
    Išlėkiau į laiptinę , apsisukau užrakint duris ir pasigirdo lengvas švilptelėjimas , tada bumptelėjimas ir vaizdą mano akyse sudrebino raibulių efektas , dar kelias akimirkas regėjau , kaip dešine veido puse plojuosi į žemę .
    Pabudau bute , buvau savo lovoje , viskas aplinkui buvo dinge – ant sienu šmėžavo tik žymės, kur ankščiau stovėjo baldai , pabandžiau išeiti iš miegamojo , bet durys buvo užrakintos.
    Apsigrežiau ir pabandžiau kiek blaiviau apžiūrėti kambarį – lova buvo perstumta prie sinos , centre kambario buvo krauju išpiešta pentagrama at kažkas panašaus tik daug sudėtingesnė ir prirašyta neaiškų simbolių. Viduryje pentagramos buvo popieriaus skiautelė , kurioje kažkas buvo parašyta :
    „Turime tavo drauges, jei jos tau kanors reiškia , sėskis į rato vidurį ir persipjauk veną.“
    -Whata? Nu jo persipjaut venas...
    Priėjau prie lango , užmečiau akį į lauką , ant kito namo stogo sėdėjo Ana su Hana o prie jų stovėjo pora vyrukų , kurie laikė ginklus nutaikę į jas .
    Mano kišenėje suzvimbė telefonas, pakėliau – skambino Hanos numeris .
    -Vykdyk kas isakyta arba jos mirs.
    Mano givenimas sušiktas... Na bent dabar jau tikrai... Ką daryt?...
    Paskambint niekam negaliu , jie gi jas nušaus...
    Atsisėdau į pentagramos vidurį , ji lengavi švytėjo , paėmiau čia pat padėtą nedidelį peiliuką ir pridėjau prie venos .
    - Tikiuosi kasnors prisimins mane...
    Šeimos neturėjau , buvau našlaitis , augau vaikų namuose , bet na bala nematė , gal bent vieną gerą darbą padarysiu... Nedvejodamas spustelėjau peiliuką stipriau ir perpjoviau kairį riešą , sėdėjau ten ir varvinau kraują , ką ten varvinau , jau greičiau kaip vandenį pyliau...
    Greitai akyse pradėjo raibuliuoti , vaizdas liejosi , pradėjo darytis sunku kvėpuoti , vis žiųrėjau į savo kraują tekantį link pentagramos .
    Kraujas palietė pentagramą , ji sutvisko ryškiu raudoniu , ant penkų simbolių jos kampuose atsirado penki žmonės , jie giedojo , giedojo kažką nesuprantamo , bet nenusakomai pažystamo ir nostalgiško.
    Kambarys keitėsi , greitai tai buvo nebe mano bendrabučio miegamasis o kazkokia sąlė , daug žmonių zujo pirmyn ir atgal nuo tokių ratų , kaip maniškis , kuriame sėdėjau iki kitų – milžiniškų su dešimtimis pentagramų viduje.
    Penkiukė išlipo iš pentagramos kampuose buvusiu simboliu – Ana ir Hana buvo tarp jų , taipat ir du vaikinai , kurie buvo nutaikę ginklus į jas.
    -Tik nelieskit jų ,- Visdar nesusivokdamas sakiau aš.
    -O mums nieko nenutiks ,- Ana ir Hana atrodė kitokios , staiga suvokiau , kad tada ne jas o mane reikėjo gelbėti...
    -Tai šūda...
    Nepabaigiau tikrai gražios minties , akis užliejo rožinė tvinkčiojančio skausmo iš kairio riešo banga, nugrimzdau į ją...



    -Ooooch...
    Prabudau , minkštuose pataluose , aplink tebelakstė žmonės , kiek supratau buvau kažkokioje ligonijėje , ligoniai čia buvo atskirti tik nedidelėmis baltomis paklodėmis.
    -Na pabudai? - Ana ir Hana sėdėjo šalia , Ana atrodo skaitė žurnalą , o Hana kaip visada maigė rutuliuką pirštų raumenų treniravimui.
    -Jo pabudau... Dabar , kur po velnių aš esu?-Tiesiai šviesiai paklausiau nutaisęs susiraukusią miną.
    - Esi kada girdėjęs apie atlantidą?
    -Taip ... O ką?
    -Na tai tu dabar kaiptik joje...
    -Rimtai? O kur tada elfai?
    -Čia , sėdi priešais tave.- Ana patraukė savo žurnalą nuo veido , Hana atsisuko į mane.
    Jų veiduose aiškiai matėsi pokyčiai , Anos oda tapo dar šviesesnė , nei anksčiau , ausys buvo pasmailėjusios , akys tapo ikypos ir visi kųno bei veido bruožai nepriekaištingai tobuli.
    Hanos veidas tapo rimtesnis , gal kiek ereliškas , nosis išsitiesino , dingo jos kalnelis , ausys pasmailėjo taipogi kaip Anos , Oda buvo nebetamsi o pilka, jos plaukai tiesiog švytėjo tamsiu juodos ir sidabro mišinio spalvos atspalviu.
    -Aha... Tai dar pasakyk kad judvi elfės...
    -Jo , taip išeina.
    -Nu tai labanakt... - Taip pasakes sukritau į lovą – Nualpau...
    -Hana , gal nereikėjo jam iškart tokioms pasirodyt? Jis gi nepatikėjo kad mes atlantidoj , o kai mes tokios pasirodėm...
    -Nesuk galvos, juk žinai , jis tvirtas . Atsigaus... Einu konors užkast , gal tau atnešt?
    -Galėtum... Man kaip visada.
    -Kaip tu gali valgyt vien tas savo daržoves?... Negi mėsos nepasilgsti?
    -Mes apie tai jau kalbėjom... Tiesiog atnešk ko noriu gerai?
    -Hai hai...


    -Na pabudai? Gal šykart nenualpsi? - Anos veidė žaidė graži šypsena, na ji visada buvo graži , o dabar atrodė netgi egzotiška... Netrukau pajust tvinkčiojimo tarpkojyje...
    -Na gal nenualpsiu... Kur Hana? Norėčiau , kad jųs man daug ką paaiškintumėt...
    Vos ją paminėjus , ji kaip tyčia iėjo į mano „palatą“ - jei taip galima pavadint šia vietele , kuri turėjo tik baltos paklodės „sienas“ .
    -Girdėjau , ko norėjai , Atrodo teks daug ką paaiškinti , tad tu geriau isitaisyk patogiai , tai gali kiek užtrukti.
    Atsirėmiau į pagalves ir pasiruošiau išklausyti jos pasakojimo...


    Va bandau rasyt kaika naujo ie stengsiuos nekartot ankstesniu klaidu , buciau labai dekingas uz pasisakimus ir kritika
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  5. Ačiū Light, Nėra dėkojo
  6. #52
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16

    Kelias iki tobulumo 1/2

    Kelias iki tobulumo
    Spoileris:


    Viskas prasidėjo , kai vienas galingas žinys pradėjo igauti daug galios... Žinai kaip būna , kai kasnors gauna perdaug galios? Jį apsėda troškimas gauti jos dar daugiau... Mūsų žyniui nutiko tas pats... Jis jos troško vis daugiau , kol galiausiai sumastė užgrobti visą žemę . Jo planas beveik pavyko , žemėje liko tik jo rasės atstovai – žmonės visus kitų rasių padarus jis išvijo iš žemės , atlantidą nugramzdino į jųros dugną ir manė valdysiąs šią planetą amžinai , bet jo nelaimei jo galios troškimas privedė jį prie siaubingo įvikio... Jam žemės pradėjo nebepakakti tad jis nusprendė užgrobti daugiau pasaulių , žinys sukūrė vartus , kurie turėjo jį nunešti į kitus pasauliu , bet jis nepagalvojo apie gryžimą atgal , tad iškeliavęs istrigo kitame pasaulyje... jo pastatyti žemėje vartai dingo , niekas nežino kur jei yra . Elfai ir kitos rasės sugebėjo gryžti į žemę sukurę kažką panašaus į žynio vartus , deja žmonių visuomenė jau buvo juos pamiršusi ir mums nebeliko čia vietos... Mes apsigyvenome atlantidoje , kurį laiką gyvenome čia ramiai bet žmonija turi keistą savybę vis tobulėti... Tad greitai būtume buvę aptikti , todėl teko pasitelkus galingą magiją pasislėpti senojoje atlantidoje , apgaubėme ją apsaugine magija ir kitokiomis apsaugomis. Dalis mūsų kaip aš ir Ana gyvenome tarp žmonių stebėdami jus , kartais rasdami tokių unikalių žmonių kaip tu...
    Kai manėme , kad pagaliau viskas susitvarkė , kai atlantida pradėjo atgyti ir pradėjome gyventi tarp žmonių pakeitę išvaizdą... Gavome žinių apie žynį... Jis nemirė per tuos amžius , planetoje į kurią pakliuvo sukūrė savo „utopiją“ valdo ją ir vis gviešiasi daugiau ... Todėl mes po truputį pradėjome ruoštis ginybai , nes jis telkia karius , stato vartus tik šykartą tokius , kad galėtu keliauti į abi puses ir ruošiasi užimti dar daugiau pasaulių... Dabar jis pilnai vykdo keturių pasaulių užkariavimus , valdo du savo ir kitą pasaulį , kurį užkariavo prieš mums jį aptinkant...
    Aš sakiau kad tu unikalus taip? Tu unikalus tuo , kad tu gali naudoti magiją , na nestiprią bet šiokią tokią , matai dauguma žmonių prarado gebėjimą naudoti ją... Technologijos ir kita padarė ją nebereikalinga šiame technologiniame amžiuje...
    -Aha... Tai štai kaip... Bet kam tiksliai aš jums reikalingas? - Klausimas buvo natūralus , kiekvienas tokį užduotu mano situacijoje...
    -Matai , mes kaunamės su žyniu pasauliuose , kuriuos jis bando užkariauti... Tad mums labai reikia karių ... Elfai dauginasi labai lėtai , bet lėtai dauginasi tik grynakraujai elfai... Mišrūnai pusiau žmonės pusiau orkai ar pusiau elfai turi labai dideles apvaisinimo galimybes ir yra labai gyvibingi... Todėl mes ieškome žmonių , kurie gali patekti į atlantidą ir prisijungti prie mūsų visuomenės, bei kurie norėtu kovoti prieš žynį , kurie norėtu sustabdyti jį , kurie norėtu sunaikinti jo kelia į „tobulumą“ , nes jo kelias neteisingas...
    -Aha... Bet ką toks silpnas žmogus kaip aš gali padaryti? Sakei galiu naudoti magiją , bet paminėjai kad ji silpna... Tarkim mes galime padėtis jums daugintis , taipsakant gimdyti karius... Bet kokia daugiau iš mūsų nauda?
    -Taip jūs silpni , bet nėra to , ko negalėtume ištaisyti... Yra būdų , kaip suteikti jums jėgos , tad jūs nebūsite tik „vaikų gamybai“... Jūs kausitės kaip lygiaverčiai...
    -Taigi , čia mes galime pradėti visiškai naują gyvenimą jo?
    -Taip... Tu norėtum pradėti naują gyvenimą? Pagalvok iki vakaro , tada pasakysi ar sutinki... Jei nesutiksi , kita ryta pabusi savo lovoje ir nieko neprisiminsi , atrodys jog tiesiog pramiegojai vieną dieną... Gerai?
    -Gerai.
    Gulėjau lovoje ir masčiau , kas laukia manęs čia ir kas laukia manęs atgal namuose , ką man pasirinkt... Svėriau visus už ir prieš...
    Žemėje esu niekas , tik studentėlis su neaiškia ateitimi... Čia turiu vilty tapti kažkuo... Tapti kąžkuo , kas turi ateitį... Taip , pasiliksiu čia ... Visgi mano siela šaukiasi namų , bet tegu... Čia bus naujieji mano namai... Bemąstydamas užmigau...
    Už mano medžiaginių sienų „palatos“ stovėjo Ana ir tylėdama skaitė mano mintis , ji lengvai šyptelėjo , kai perskaitė ką aš pasirinkau ...
    -Nauja pradžia ką?... Galbūt taip... Bet kur ji mus nuves?



    Vakare pasakiau joms , kad sutinku , tada mane paėmė iš palatos ir nuvedė į nedidelį kambarį , kur nuo šiol gyvensiu. Kambarys buvo gražus – Sienos akmeninės , padengtos kažkokiu laku , dėl kulio nepraleido drėgmės ir šalčio , buvo tuoletui , dušui skirtas kambarys , studija , nedidelis prieangis , virtuvė ir miegamasis. Butelis buvo miesto pakraštyje , kur apgyvendindavo visus naujokus , čia buvo daug tokių vaikinų ir merginų kaip aš. Atlantida visdar tebebuvo smarkiai apleista , apgriauta . Visur vyko atsatymo darbai , kaip man pasakojo dar tik pora šimtmečių , nuo tada , kai čia sugryžo senosios rasės , tad tik nedidelė miesto dalis kolkas apgyvendinta.
    Mano „stiprinimas“ kuris buvo atliekamas kiekvienam naujam kariui/piliečiui atlantidai prasidėjo labai paprastai – tai buvo supažindinimas su rasėmis , treniruotės triguboje gravitacijoje ir lengvos magijos praktikavimas.
    Pamokos apie rases buvo ganėtinai idomios , magiškais būdais mums į galvas buvo kišama informacija apie jas , paprastai mokantis tai užtruktų metų metus , tad naudojant magiją sujungtą su naujomis technologijomis visko išmokti galėjome per porą mėnesių.
    Treniruotės padidintos gravitacijos kambariuose buvo taipogi ganėtinai idomios , bet tuo pačiu ganėtinai varginančios... Padidintoje gravitacijoje mokėmės kovos menų , naudoti įvairius ginklus , buvo specialųs kliūčių ruožai , kuriuose mokėmės komandinio darbo ir taktikos.
    Magijos mokymasis... Manau ne man vienam buvo nuobodu... Mokėmės sukaupti vidinę kūno energiją, valdyti ją , perkelti į ginklus taip juos sustiprindami , vėliau mokėmės magijos teorijos tokių dalykų kaip „ magija yra tokios galios , kiek energijos ji gauna – tarkim tu paleistum vandens srovę į karį , bet jis ją atmuštu skydu , bet jeigu turi pakankamai galios vandens srovė taipogi bus labai stipri , tad karys nepajėgs išstovėti ir grius. Aišku viskam yra išimčių yra magijos technikų , kurios atrodo silpnos ir neveiksmingos , bet jos padaro daug daugiua žalos negu kitos galingesnės. Tokia yra magija , ji paslaptinga ji galinga ir reikia būri labai gudriam , kad ją tinkamai panaudoti.“
    Galiausiai perėjome prie silpnos praktinės magijos – tai žaizdų gydymas , teleportacijos magija , susisiekimo magija , šiek tiek kovinės ugnies vandens ir oro bei žemės magijos , bet tik tokiame lygyje , kad mes nežūtume ją naudodami , nes neturėjome pakankamai galios stipresnėms magijoms , stipresnės tiesiog išsiurbtu gyvybę ir mes mirtume.
    Bėgo dienos , mums prikabino treniruočių burtus – specialius užkeikimus , kurie padarydavo gravitaciją veikiančia mūsų kūnus keliskart didesnę , tad dabar kiaurą parą vaikščiodavome lyg su švino kojomis... Šis naujas gyvenimas kartais pradėdavo rodytis tikra rakštis subinėje... Bet męs kentėme , nes žinojome , kad taip bus ne visada. Ir mes ruošėmės , mes stiprėjome...



    Šiuo metu buvo apie du šimtus besitreniruojančių žmonių , kurie ruošėsi kovai su žynio armijomis , kol jie treniravosi atlantidos magai stebėjo juos ir rinko žmones , kurie galės būti ne paprastais kareiviais, bet galės pereiti į aukštenį lygį.
    Prie manęs po treniruočių padidintoje gravitacijoje priėjo pasiuntinys ir paprašė eiti kartu su juo .
    Jis atvedė mane į centrinę treniruočių ir magų vadavietę , čia jau sėdėjo dar pora žmonių.
    Laukiant atvedė dar porą „kursantų“ mes laukėme viresnybės , kuri norėjo su mumis apie kažką pakalbėti. Laukti netruko labai ilgai , pas mus atėjo pora elfų , orkų ir senolis , kuris buvo atsakingas už šį projektą.
    -Sveiki jaunuoliai , paprastos treniruotės jus sustiprino , bet jūs visdar nesate labai galingi , nors ir pajėgūs kautis su žynio ordomis. Mes norime pasiūlyti jums galimybę , kuria jūs taptumėte dar stipresni ir prisidėtumėte prie elitinio būrio. Jums būtų atliktos kūno modifikacijos , taipat jūs sulietumėte savo sielą su magišku būdu iškviesta kokiosnors stichijos dvasia. Šis sielų suliejimas labai pavojingas , kaikurie gali neišgyventi , neištverti dar vienos sielos savo kūne , kiti gali būti tiesiog užvaldyti dvasios. Tie kurie sutinka prašom eiti su mumis , kiti galite gryžti į reguliares treniruotes.
    Paskui senolį pasekiau tik aš ir dar vienas randuotas vaikinas...
    Pirma mus nuvedė į tyrimų kambarį , kur darė visokius tyrimus , tikrino ar mes tikrai tam tinkam , ar ištversim ir panašiai...
    Pirmoji mūsų kelio link elito buvo sielų suliejimas , nuo to momento mus atskyrė ir aš likau vienas , vaikiną nuvedė į kitą vietą stiprinti dvasiai.
    Dvasios suliejimas buvo kažkas panašaus į spiritizmo seansą – ateini į kambarį , kuriame esi užrakinamas atsargumo dėlei , sulašini šiek tiek savo kraujo į taurę stovinčia kambario centre , gavusi iškvietimo auką pasirodo dvasia ir bando perimti tavo kųną arba nužudyti tave... Tiesa gali apsirodyti ir ne viena dvasia , bet taip nutinka retai , beto pasirodžiusi galia gali būti arba labai stipri arba labai silpna , beto dvasios pasirodo iš tokios stichijos , į kurią labiau linkusi tavo siela.
    Priėjau prie taurės , jos centre buvo smaigalys , prispaudžiau pirštą prie jo taip išlašindamas kelis lašelius kraujo į taurę ir ji pamažu judėdama sulindo į žemę , tada atsisėdau ir laukiau.
    Sėdėjau ir laukiau , man sakė kad dvasia gali kiek užtrukti prieš pasirodydama , pamažu jaučiau , kaip pradėjo kambaryje kilti lengvas vėjelis , pamažu jis susitelkė į plika akimi matomą žmogaus dydžio uraganą jis netraukė į save , nestūmė nuo savęs , tiesiog sukosi vietoje pamažu įgaudamas kažkokias nežmogiškas formas , jis formavosi lyg į debesėlį , kuris aplink skleidė vėją – Tai buvo vėjo dvasia . Kad ją sujungčiau su savo dvasia turėjau ją išsekinti ir tada pagauti kažką , kas turėjo būti panašus į širdį ir ta daiktą prispaudęs prie krūtinės sujungti su savimi.
    Padaro viduje tūnojo kažkoks spindintis daiktas panašus į žvaigždutę , tai buvo mano taikinys , bet nujaučiau , kad bus nelengva ją pasiekt.
    Dvasia pasitelkusi vėjo šuorus svaidė mane į kambario sienas lyg kamuolį , supratau , kad ji stipri , labai stipri . Ji nebandė manęs užvaldyti , ji norėjo mane nužudyti . Nors ir buvo stipri , dvasia naudojanti savo galias be kūno greit pavargdavo , tad jos atakos silpnos , greitai galėjau išstovėti prieš jos vėjo šuorus , palengva ėjau prie jos , skyniausi kelią per jos vėjo atakas ir siekiau žvaigždutės žybsinčios jos viduje.
    Pasiekia ją vos bepastovėdamas , sustiręs nuo šalto pučiamo dvasios oro ir sugriebiau ją ranka... Mane lyg kas deginti pradėjo , ranka degė , bet aš nesilioviau traukęs jos prie savo krutinės, dvasia ir aš klykėme iš skausmo , sunkiai prispaudžiau ją prie savo krūtinės ir viskas dingo , debesėlis išnyko , dingo visi vėjo šuorai , liko tik skaudanti ranka ir krųtinė , tada prasidėjo tikrasis pragaras.
    Dvasia mano viduje drąskėsi , bandė perimti kūną, bandė nepasiduoti , bet aš ją spaudžiau geležine valia , laikiau savyje ir nepaleidau lyg paskutinę savo vilty... Galiausiai ji pasidavė :
    -Tu laimėjai žmogau ... - balsas buvo šiltas , tai buvo moteriškas balsas , savo galvoje pajutau lyg niekada neregėtą kampelį , mane užplūdo dvasios prisiminimai , jos mintys , supratau kad ji niekur neišnyko , tiesiog tapo mano dalimi ji tapo manimi.
    Po viso šito ilsėjausi namie , laukiau kol ateis laikas kūno pakeitimui , po truputį mokiausi valdyti naujas galias atsiradusias susijungus su dvasia , galėjau sutelkti orą , ar paleisti vėjo šuorus , ši dvasia buvo draugiška , ji atrodo nepyko , kad teko priverstinai susijungti su manimi , nors pirmomis dienomis ji vis iškrėsdavo koią šunybę man pvz.: išsižiojus kasti kasnį iš mano burnos pradėdavo pūsti vėjas ir aš nesugebėdavau pavalgyti... Bet tai vargino mus abu , kadangi nuo šiol buvome vienas padaras , tad ji greit tai suprato ir pradėjo elgtis žmoniškai.
    Man pasakė , kad kūno pakeitimas vyks tik po mėnesio , tad man pas kyrė specialia aikštelę , kur mokiausi valdyti vėją , mane mokė dvasia , nes susijungus su dvasia joks mokytojas negalėjo tave išmokyti valdyti savo galių tai buvo ne magija , tai buvo tiesiog jėga , kurią valdyti tu turėjai išmokti pats , padedamas savo dvasios ... Kitaip sakant tai buvo dar vienas galvos skausmas , nes dvasia kad ir stipri buvo mergina , tad vis iterpdavo kanors mano mintyse , dėl ko nejučiomis raudonuodavau... O ir charakteriai mūsų skyrėsi kaip diena su naktimi... Mokytis valdymo ėjo sunkiai , bet po truputį judėjome į priekį , nusimatė ilgas ir vėjuotas mėnuo...
    -Žinai o tu netoks blogas , kai paskaitau tavo mintis tu tikrai atrodai žavus...
    -Žinai dvasia , tu visdar man nepasakei savo vardo beto tu gali skaityti mano prisiminimus ir mintis o taviškius aš galiu tik tiek , kiek tu leidi... beto baik vis ikiši savo sexo išsilgusias kūniškas mintis kai maudausi... Gal baiksi pagaliau?
    -Och koks , o aš tau pagirima daviua o tu mane užsipuoli?!

    -Jezau... Atrodo lyg būčiau vedęs...
    -Jeigu būčiau tavo žmona , nupūsčiau tave nuo olos! :P
    ....


    Laukiu komentaru kaip jums si mano fantazija?
    Paskutinį kartą taisė xipzo : 2010-02-27, 17:36
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  7. Ačiū Nėra, Light, Ggnomaz dėkojo
  8. #53
    Esquisse
    Guest
    Citata Autorius xipzo Žiūrėti skelbimus
    Kelias iki tobulumo
    Spoileris:


    Viskas prasidėjo , kai vienas galingas žinys pradėjo igauti daug galios... Žinai kaip būna , kai kasnors gauna perdaug galios? Jį apsėda troškimas gauti jos dar daugiau... Mūsų žyniui nutiko tas pats... Jis jos troško vis daugiau , kol galiausiai sumastė užgrobti visą žemę . Jo planas beveik pavyko , žemėje liko tik jo rasės atstovai – žmonės visus kitų rasių padarus jis išvijo iš žemės , atlantidą nugramzdino į jųros dugną ir manė valdysiąs šią planetą amžinai , bet jo nelaimei jo galios troškimas privedė jį prie siaubingo įvikio... Jam žemės pradėjo nebepakakti tad jis nusprendė užgrobti daugiau pasaulių , žinys sukūrė vartus , kurie turėjo jį nunešti į kitus pasauliu , bet jis nepagalvojo apie gryžimą atgal , tad iškeliavęs istrigo kitame pasaulyje... jo pastatyti žemėje vartai dingo , niekas nežino kur jei yra . Elfai ir kitos rasės sugebėjo gryžti į žemę sukurę kažką panašaus į žynio vartus , deja žmonių visuomenė jau buvo juos pamiršusi ir mums nebeliko čia vietos... Mes apsigyvenome atlantidoje , kurį laiką gyvenome čia ramiai bet žmonija turi keistą savybę vis tobulėti... Tad greitai būtume buvę aptikti , todėl teko pasitelkus galingą magiją pasislėpti senojoje atlantidoje , apgaubėme ją apsaugine magija ir kitokiomis apsaugomis. Dalis mūsų kaip aš ir Ana gyvenome tarp žmonių stebėdami jus , kartais rasdami tokių unikalių žmonių kaip tu...
    Kai manėme , kad pagaliau viskas susitvarkė , kai atlantida pradėjo atgyti ir pradėjome gyventi tarp žmonių pakeitę išvaizdą... Gavome žinių apie žynį... Jis nemirė per tuos amžius , planetoje į kurią pakliuvo sukūrė savo „utopiją“ valdo ją ir vis gviešiasi daugiau ... Todėl mes po truputį pradėjome ruoštis ginybai , nes jis telkia karius , stato vartus tik šykartą tokius , kad galėtu keliauti į abi puses ir ruošiasi užimti dar daugiau pasaulių... Dabar jis pilnai vykdo keturių pasaulių užkariavimus , valdo du savo ir kitą pasaulį , kurį užkariavo prieš mums jį aptinkant...
    Aš sakiau kad tu unikalus taip? Tu unikalus tuo , kad tu gali naudoti magiją , na nestiprią bet šiokią tokią , matai dauguma žmonių prarado gebėjimą naudoti ją... Technologijos ir kita padarė ją nebereikalinga šiame technologiniame amžiuje...
    -Aha... Tai štai kaip... Bet kam tiksliai aš jums reikalingas? - Klausimas buvo natūralus , kiekvienas tokį užduotu mano situacijoje...
    -Matai , mes kaunamės su žyniu pasauliuose , kuriuos jis bando užkariauti... Tad mums labai reikia karių ... Elfai dauginasi labai lėtai , bet lėtai dauginasi tik grynakraujai elfai... Mišrūnai pusiau žmonės pusiau orkai ar pusiau elfai turi labai dideles apvaisinimo galimybes ir yra labai gyvibingi... Todėl mes ieškome žmonių , kurie gali patekti į atlantidą ir prisijungti prie mūsų visuomenės, bei kurie norėtu kovoti prieš žynį , kurie norėtu sustabdyti jį , kurie norėtu sunaikinti jo kelia į „tobulumą“ , nes jo kelias neteisingas...
    -Aha... Bet ką toks silpnas žmogus kaip aš gali padaryti? Sakei galiu naudoti magiją , bet paminėjai kad ji silpna... Tarkim mes galime padėtis jums daugintis , taipsakant gimdyti karius... Bet kokia daugiau iš mūsų nauda?
    -Taip jūs silpni , bet nėra to , ko negalėtume ištaisyti... Yra būdų , kaip suteikti jums jėgos , tad jūs nebūsite tik „vaikų gamybai“... Jūs kausitės kaip lygiaverčiai...
    -Taigi , čia mes galime pradėti visiškai naują gyvenimą jo?
    -Taip... Tu norėtum pradėti naują gyvenimą? Pagalvok iki vakaro , tada pasakysi ar sutinki... Jei nesutiksi , kita ryta pabusi savo lovoje ir nieko neprisiminsi , atrodys jog tiesiog pramiegojai vieną dieną... Gerai?
    -Gerai.
    Gulėjau lovoje ir masčiau , kas laukia manęs čia ir kas laukia manęs atgal namuose , ką man pasirinkt... Svėriau visus už ir prieš...
    Žemėje esu niekas , tik studentėlis su neaiškia ateitimi... Čia turiu vilty tapti kažkuo... Tapti kąžkuo , kas turi ateitį... Taip , pasiliksiu čia ... Visgi mano siela šaukiasi namų , bet tegu... Čia bus naujieji mano namai... Bemąstydamas užmigau...
    Už mano medžiaginių sienų „palatos“ stovėjo Ana ir tylėdama skaitė mano mintis , ji lengvai šyptelėjo , kai perskaitė ką aš pasirinkau ...
    -Nauja pradžia ką?... Galbūt taip... Bet kur ji mus nuves?



    Vakare pasakiau joms , kad sutinku , tada mane paėmė iš palatos ir nuvedė į nedidelį kambarį , kur nuo šiol gyvensiu. Kambarys buvo gražus – Sienos akmeninės , padengtos kažkokiu laku , dėl kulio nepraleido drėgmės ir šalčio , buvo tuoletui , dušui skirtas kambarys , studija , nedidelis prieangis , virtuvė ir miegamasis. Butelis buvo miesto pakraštyje , kur apgyvendindavo visus naujokus , čia buvo daug tokių vaikinų ir merginų kaip aš. Atlantida visdar tebebuvo smarkiai apleista , apgriauta . Visur vyko atsatymo darbai , kaip man pasakojo dar tik pora šimtmečių , nuo tada , kai čia sugryžo senosios rasės , tad tik nedidelė miesto dalis kolkas apgyvendinta.
    Mano „stiprinimas“ kuris buvo atliekamas kiekvienam naujam kariui/piliečiui atlantidai prasidėjo labai paprastai – tai buvo supažindinimas su rasėmis , treniruotės triguboje gravitacijoje ir lengvos magijos praktikavimas.
    Pamokos apie rases buvo ganėtinai idomios , magiškais būdais mums į galvas buvo kišama informacija apie jas , paprastai mokantis tai užtruktų metų metus , tad naudojant magiją sujungtą su naujomis technologijomis visko išmokti galėjome per porą mėnesių.
    Treniruotės padidintos gravitacijos kambariuose buvo taipogi ganėtinai idomios , bet tuo pačiu ganėtinai varginančios... Padidintoje gravitacijoje mokėmės kovos menų , naudoti įvairius ginklus , buvo specialųs kliūčių ruožai , kuriuose mokėmės komandinio darbo ir taktikos.
    Magijos mokymasis... Manau ne man vienam buvo nuobodu... Mokėmės sukaupti vidinę kūno energiją, valdyti ją , perkelti į ginklus taip juos sustiprindami , vėliau mokėmės magijos teorijos tokių dalykų kaip „ magija yra tokios galios , kiek energijos ji gauna – tarkim tu paleistum vandens srovę į karį , bet jis ją atmuštu skydu , bet jeigu turi pakankamai galios vandens srovė taipogi bus labai stipri , tad karys nepajėgs išstovėti ir grius. Aišku viskam yra išimčių yra magijos technikų , kurios atrodo silpnos ir neveiksmingos , bet jos padaro daug daugiua žalos negu kitos galingesnės. Tokia yra magija , ji paslaptinga ji galinga ir reikia būri labai gudriam , kad ją tinkamai panaudoti.“
    Galiausiai perėjome prie silpnos praktinės magijos – tai žaizdų gydymas , teleportacijos magija , susisiekimo magija , šiek tiek kovinės ugnies vandens ir oro bei žemės magijos , bet tik tokiame lygyje , kad mes nežūtume ją naudodami , nes neturėjome pakankamai galios stipresnėms magijoms , stipresnės tiesiog išsiurbtu gyvybę ir mes mirtume.
    Bėgo dienos , mums prikabino treniruočių burtus – specialius užkeikimus , kurie padarydavo gravitaciją veikiančia mūsų kūnus keliskart didesnę , tad dabar kiaurą parą vaikščiodavome lyg su švino kojomis... Šis naujas gyvenimas kartais pradėdavo rodytis tikra rakštis subinėje... Bet męs kentėme , nes žinojome , kad taip bus ne visada. Ir mes ruošėmės , mes stiprėjome...



    Šiuo metu buvo apie du šimtus besitreniruojančių žmonių , kurie ruošėsi kovai su žynio armijomis , kol jie treniravosi atlantidos magai stebėjo juos ir rinko žmones , kurie galės būti ne paprastais kareiviais, bet galės pereiti į aukštenį lygį.
    Prie manęs po treniruočių padidintoje gravitacijoje priėjo pasiuntinys ir paprašė eiti kartu su juo .
    Jis atvedė mane į centrinę treniruočių ir magų vadavietę , čia jau sėdėjo dar pora žmonių.
    Laukiant atvedė dar porą „kursantų“ mes laukėme viresnybės , kuri norėjo su mumis apie kažką pakalbėti. Laukti netruko labai ilgai , pas mus atėjo pora elfų , orkų ir senolis , kuris buvo atsakingas už šį projektą.
    -Sveiki jaunuoliai , paprastos treniruotės jus sustiprino , bet jūs visdar nesate labai galingi , nors ir pajėgūs kautis su žynio ordomis. Mes norime pasiūlyti jums galimybę , kuria jūs taptumėte dar stipresni ir prisidėtumėte prie elitinio būrio. Jums būtų atliktos kūno modifikacijos , taipat jūs sulietumėte savo sielą su magišku būdu iškviesta kokiosnors stichijos dvasia. Šis sielų suliejimas labai pavojingas , kaikurie gali neišgyventi , neištverti dar vienos sielos savo kūne , kiti gali būti tiesiog užvaldyti dvasios. Tie kurie sutinka prašom eiti su mumis , kiti galite gryžti į reguliares treniruotes.
    Paskui senolį pasekiau tik aš ir dar vienas randuotas vaikinas...
    Pirma mus nuvedė į tyrimų kambarį , kur darė visokius tyrimus , tikrino ar mes tikrai tam tinkam , ar ištversim ir panašiai...
    Pirmoji mūsų kelio link elito buvo sielų suliejimas , nuo to momento mus atskyrė ir aš likau vienas , vaikiną nuvedė į kitą vietą stiprinti dvasiai.
    Dvasios suliejimas buvo kažkas panašaus į spiritizmo seansą – ateini į kambarį , kuriame esi užrakinamas atsargumo dėlei , sulašini šiek tiek savo kraujo į taurę stovinčia kambario centre , gavusi iškvietimo auką pasirodo dvasia ir bando perimti tavo kųną arba nužudyti tave... Tiesa gali apsirodyti ir ne viena dvasia , bet taip nutinka retai , beto pasirodžiusi galia gali būti arba labai stipri arba labai silpna , beto dvasios pasirodo iš tokios stichijos , į kurią labiau linkusi tavo siela.
    Priėjau prie taurės , jos centre buvo smaigalys , prispaudžiau pirštą prie jo taip išlašindamas kelis lašelius kraujo į taurę ir ji pamažu judėdama sulindo į žemę , tada atsisėdau ir laukiau.
    Sėdėjau ir laukiau , man sakė kad dvasia gali kiek užtrukti prieš pasirodydama , pamažu jaučiau , kaip pradėjo kambaryje kilti lengvas vėjelis , pamažu jis susitelkė į plika akimi matomą žmogaus dydžio uraganą jis netraukė į save , nestūmė nuo savęs , tiesiog sukosi vietoje pamažu įgaudamas kažkokias nežmogiškas formas , jis formavosi lyg į debesėlį , kuris aplink skleidė vėją – Tai buvo vėjo dvasia . Kad ją sujungčiau su savo dvasia turėjau ją išsekinti ir tada pagauti kažką , kas turėjo būti panašus į širdį ir ta daiktą prispaudęs prie krūtinės sujungti su savimi.
    Padaro viduje tūnojo kažkoks spindintis daiktas panašus į žvaigždutę , tai buvo mano taikinys , bet nujaučiau , kad bus nelengva ją pasiekt.
    Dvasia pasitelkusi vėjo šuorus svaidė mane į kambario sienas lyg kamuolį , supratau , kad ji stipri , labai stipri . Ji nebandė manęs užvaldyti , ji norėjo mane nužudyti . Nors ir buvo stipri , dvasia naudojanti savo galias be kūno greit pavargdavo , tad jos atakos silpnos , greitai galėjau išstovėti prieš jos vėjo šuorus , palengva ėjau prie jos , skyniausi kelią per jos vėjo atakas ir siekiau žvaigždutės žybsinčios jos viduje.
    Pasiekia ją vos bepastovėdamas , sustiręs nuo šalto pučiamo dvasios oro ir sugriebiau ją ranka... Mane lyg kas deginti pradėjo , ranka degė , bet aš nesilioviau traukęs jos prie savo krutinės, dvasia ir aš klykėme iš skausmo , sunkiai prispaudžiau ją prie savo krūtinės ir viskas dingo , debesėlis išnyko , dingo visi vėjo šuorai , liko tik skaudanti ranka ir krųtinė , tada prasidėjo tikrasis pragaras.
    Dvasia mano viduje drąskėsi , bandė perimti kūną, bandė nepasiduoti , bet aš ją spaudžiau geležine valia , laikiau savyje ir nepaleidau lyg paskutinę savo vilty... Galiausiai ji pasidavė :
    -Tu laimėjai žmogau ... - balsas buvo šiltas , tai buvo moteriškas balsas , savo galvoje pajutau lyg niekada neregėtą kampelį , mane užplūdo dvasios prisiminimai , jos mintys , supratau kad ji niekur neišnyko , tiesiog tapo mano dalimi ji tapo manimi.
    Po viso šito ilsėjausi namie , laukiau kol ateis laikas kūno pakeitimui , po truputį mokiausi valdyti naujas galias atsiradusias susijungus su dvasia , galėjau sutelkti orą , ar paleisti vėjo šuorus , ši dvasia buvo draugiška , ji atrodo nepyko , kad teko priverstinai susijungti su manimi , nors pirmomis dienomis ji vis iškrėsdavo koią šunybę man pvz.: išsižiojus kasti kasnį iš mano burnos pradėdavo pūsti vėjas ir aš nesugebėdavau pavalgyti... Bet tai vargino mus abu , kadangi nuo šiol buvome vienas padaras , tad ji greit tai suprato ir pradėjo elgtis žmoniškai.
    Man pasakė , kad kūno pakeitimas vyks tik po mėnesio , tad man pas kyrė specialia aikštelę , kur mokiausi valdyti vėją , mane mokė dvasia , nes susijungus su dvasia joks mokytojas negalėjo tave išmokyti valdyti savo galių tai buvo ne magija , tai buvo tiesiog jėga , kurią valdyti tu turėjai išmokti pats , padedamas savo dvasios ... Kitaip sakant tai buvo dar vienas galvos skausmas , nes dvasia kad ir stipri buvo mergina , tad vis iterpdavo kanors mano mintyse , dėl ko nejučiomis raudonuodavau... O ir charakteriai mūsų skyrėsi kaip diena su naktimi... Mokytis valdymo ėjo sunkiai , bet po truputį judėjome į priekį , nusimatė ilgas ir vėjuotas mėnuo...
    -Žinai o tu netoks blogas , kai paskaitau tavo mintis tu tikrai atrodai žavus...
    -Žinai dvasia , tu visdar man nepasakei savo vardo beto tu gali skaityti mano prisiminimus ir mintis o taviškius aš galiu tik tiek , kiek tu leidi... beto baik vis ikiši savo sexo išsilgusias kūniškas mintis kai maudausi... Gal baiksi pagaliau?
    -Och koks , o aš tau pagirima daviua o tu mane užsipuoli?!

    -Jezau... Atrodo lyg būčiau vedęs...
    -Jeigu būčiau tavo žmona , nupūsčiau tave nuo olos! :P
    ....


    Laukiu komentaru kaip jums si mano fantazija?
    Ši buvo ilga, bet nenusivyliau kai ją skaičiau Kažkodėl šis kūrinys man labiausiai patiko ;D
    Laukiam kitos dalies
    P.s. iš manęs lauk tik komplimentų
    Spoileris:
    Sugoi, vėjo dvasia

  9. #54
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Kelias iki tobulumo 2/2
    Spoileris:



    -Su tavimi vienas vargas žinai?
    -Su tavimi taip pat... Tu tikrai ne dievo dovanėlė !
    -Jojo... Kažin , kas be manęs niekuo nesiskirtu nuo žmogaus?
    -...
    Dienos ėjo greit , jau treniravausi valdyti galias ne vienas, buvo ir kitų suliejusių dvasią su savo siela , tad mačiau įvairiausių galių , sugebėjimų , labiausiai įstrigo mergina , kuri nusileido iš dangaus į treniruočių aikštelę , ant jos nugaros spindėjo aukso sparnai o jos nagai tai pat buvo iš aukso... Tai buvo ispudinga , ne neispudinga , tai tiesiog atėmė žadą.
    Rytoj pakeis mano kūną , sustiprins jį , tapsiu stipresnis už elfus... Bet tai rizikinga , jei kas nepavyks... Na bet pabandyt verta...
    Sėdėjau namie ir pasitelkęs vėją džiovinau katik išplautus indus , stengiausi , kaip ji liepė kuo daugiau naudoti savo galias , kad priprasčiau prie jų ir būtų lengviau jas valdyti...
    Šiandien žadėjo užeiti Hana , norėjo kažką aptarti... He seniai Ana su Hana bemačiau , kiek girdėjau ana vis dar viename iš trijų pasaulių , kuriuose vyksta karas atrodo ji ten užsiima vadovavimu medikų būriui... Hana taipogi buvo ten , bet dėl rimto sužeidimo turėjo grįžti gydytis bent porai mėnesių. Na , tad turėdama laiko sakė užeis ir ji kaip tik to laiko turi...
    -Ohoho kokios mintys...
    -BAIK! Aš...
    Kažkas pasibeldė į duris , tikriausiai Hana , nuėjau atidaryti durų.
    -Labas.
    -Sveika , seniai nesimatėm...
    -Taip... Kaip laikaisi? Girdėjau susiliejai su dvasia...
    -Jo , tik kad gavau labai iškalbingą dvasią...
    Ji šyptelėjo , pasitaisė dešine ranka plaukų sruogą ir žiųrėjo savo gražiomis akimis į mane...
    -Dvasios visada tokios , na žinai keli šimtmečiai tilėjimo ir tu vėl gali kalbėti , manau ir tu lepėtum , kaip užsuktas...
    -Jo , oi plauk , ko mes čia šnekam tarpdurį? Nagi užeik.
    -Ačiū.
    -Gal arbatos?
    -Dėkoju , žalios jei turi.
    -Gerai tuoj ...
    Persimetėme dar keliomis frazėmis iš mandagumo , pasipasakojome vienas kitam , kaip mums ėjosi šie mėnesiai , keik pasidomėjau Ana...
    -Rytoi , sakė tave pakeis... Tu tikrai to nori?
    -Na nežinau , jie sakė kad aš būsiu stipresnis... O ką? Ar tai blogai?
    -Ne ne viskas gerai... - Bet ar tikrai gerai ? Jei tau kas nutiks aš sau neatleisiu... Jos mintys buvo susimaišiusios ji bijojo dėl manęs.
    Jos skruostais pradėjo riedėti ašaros , ji sėdėjo ir verkė , nežinojau kas jai... Prisėdau šalia ir pabandžiau ją paguosti , bet nežinojau ką sakyti , tad sukaupęs drąsą ja tiesiog apkabinau , prispaudžiau prie savęs ir laikiau ją savo glėbyje.
    Jos akys išsiplėtė nuo netikėto apkabinimo , ji nesipriešino būti laikoma mano glėbyje , tik sukūkčiojo dar smarkiau ir įsikabino į mane, ji verkė kaip mažas vaikas , o kai kiek aprimo papasakojo , kad visas būrys , kuriame ji buvo buvo tiesiog prieš jos akis ištaškytas į gabalus ...
    Jos brolis kuris vadovavo būriui dingo , ji rado tik jo ranką , viso būrio galūnės mėtėsi aplink , tai kas iš jū liko ... Jai buvo šokas , ji išgyveno tik todėl , kad pavėlavo pora minučiū ateiti į vietą , nes padėjo nešti kažkokią dėžę...



    Tą naktį mes sėdėjome iki vėlumos , kalbėjomės , gėrėme vyną , bendravome... Vėliau ji norėjo eiti į savo namus...
    -Na , man jau kaip ir laikas būtu eiti namo... Tau ryt operacija... Atleisk , kad užgaišinau...
    Niekada nemaniau , kad ji gali būti tokia silpna ir pažeidžiama... Tikriausiai suveikė mano vyriškas instinktas , kuris liepdavo ginti silpnesnius, tad aš pagavau ją už rankos , pritraukiau prie savęs ir mūsų lūpos susilietė ... Tai buvo ilgas ir gilus bučinys, jos lūpos buvo švelnios , laikiau ją savo glėbyje ir jaučiau , kaip jos kūnas suglemba mano glėbyje , jaučiau lengvą jos virpulį , susijaudinimą ... Paėmiau ją sau ant rankų , nusinešiau į miegamajį ir paguldžiau ant lovos.
    -Tu neprivalai niekur eiti , tu man netrukdai... Tiesa sakant aš noriu būti su tavimi... Hana ...
    -Myliu tave...
    -Ir aš tave...
    Mes gulėjome , glamonėjomės , palengva ją nurengiau , mūsų lūpos susiliejo , jaučiau jos šiltą kūną šalia savęs , jaučiau jos kvapą tokį malonų ir pažystamą... Įėjau į ją palengva , lengvai mums abiems tai buvo pirmas kartas , buvome švelnūs ir jautrūs... Palengva judėjau , jos klubai atsiliepdavo į mano judesius judėdami kartu , mūsų lūpos vis susirasdavo vienos kitas ir neišsiskirdavo ilgas minutes , ilgas sekundes... Mums buvo gera, mes jautėme vienas kitą ...
    Vėliau tiesiog gulėjome , ji gulėjo padėjusi galvą man ant peties , uždėjusi ranką ant krūtinės ir tyliai alsavo , atrodo ji užmigo ... Gulėjau ir masčiau , kas bus nuo dabar... Ir ar tikrai aš noriu keistis? Ar dabar , kai mes čia kartu , ar man tikrai reikia keistis? Palikau tą klausimą suprasdamas , kad jau pasirinkau ir kelio atgal nebėra...


    Ryta jos neradau.... Na tikriausiai taip ir turėjo būti... Atsikėliau , nusiprausiau , apsirengiau ir išėjau i valdybos būstinę atlikti kūno pakeitimo.
    -Sveikutis , mes čia jau laukiame tavęs.
    -Taip gerai...
    -Štai sėsk čia į kėdę ir atsipalaiduok.
    Atsisėdau , kur buvau nurodytas , aplink vaikštinėjo magai ir medikai , elfai , žmonės, orkai pora nykštukų... Man uždėjo kaukę, pritvirtino rankas ir kojas , aprišo krūtinę diržu ir išėjo iš kambario , visi suėjo už kambario , kuris buvo priešais mane ir buvo atskirtas stiklo siena , kėdė kurioje sėdėjau išsitiesė ir aš gulėjau , iš viršaus pamačiau besileidžiant daugybę kristalų , kitokių aparatų ir kaukę , kuri nusileido man ant veido ir aš užmigau...



    -Daktare , jis užmigo , galime pradėti.
    -Puiku , darykite viską taip , kaip suplanavome , tik būkite atsargūs! Bent menkiausia klaida ir jis neišgyvens.
    Mokslininkai ir magai pradėjo darbą , pirma jie keitė mano raumenis – išvystė juos, suspaudė jų skaidulas , kad tilptų daugiau skaidulų ir padidino, tada ėmėsi mano imuniteto , leido magiškus vaistus - „skiepus“ , prapjovę pilvą dėjo į vidų kristalus , kurie tuojau pat suaugdavo su organais ir tapdavo jų dalimi , taip padarydami juos stipresnius , atsparesnius smūgiams ir efektyvesnius.
    Vėliau sekė mano kaulai... Akys... Ausys... Jie keitė visą mano kūną , nepraleisdami nė dalelės...
    Baigę , patalpino mane į indą – kažką panašaus į rezervuarą , kuris buvo pripildytas magiško maitinamojo skysčio , kristalai kuriuos idėjo į mane maitinosi juo ir plėtėsi po mano kūną , modifikuotos kūno dalys taipogi maitinosi tirpalu , kuris padėjo joms prigyti , mano išvaizda keitėsi iš paprasto žmogaus pradėjau virsti kažkuo kitu – būnant rezervuare visas kūnas deformavosi , stambėjo raumenys , keitėsi kūno formos – paaukštėjau , paplatėjau , pradėjo augti tokie raumenys , kurių niekda neturėjau ...
    Ši operacija buvo sudėtinga , nes visi medikai ir magai niekada negalėdavo pasakyti ar po jos visdar atrodysi kaip žmogus , ar virsi kažkuo kitu... Buvo atvejų , kai keičiamieji negalėdami pripažinti , kuo tapo tiesiog išprotėdavo....


    Pabudau lovoje , bet nejaučiau savo kūno , išvis nieko nejaučiau!!!
    -Ei , ei!!!
    -Tu pabudai? Viskas gerai , kodėl šauki? - Prašneko į kambarį , kuriame atsibudau ibėges daktaras.
    -Daktare aš nieko nejaučiu... Tai normalu?...
    -Taip , mes atjungėme visus tavo jutimus , kad tu vos atsibudęs neišsigąstum pats savęs, tai standartinė procedūra.
    Gulėjau toje lovoje dar pusdienį negalėdamas pajudinti net galvos , tik akių vokus ir burną su liežuviu... Kol galiausiai atėjo vyresnysis daktaras ir gražino man jutimus , bei paleido iš lovos.
    Pirma jie mane pastatė prieš veidrodį ir pradėjo po truputį pasakoti ką man padarė....
    -Pirma , tavo akys pakeitėme jas taip , kad galėtum matyti šiluminį vaizdą , infraraudonuosius spindulius ir dar daug ką , toliau tavo raumenys , dabar jie daug stipresni negu kitų , tiesa dėl jų mums patiems kilo klausimų... Matai , niekaip neįstengėme nustatyti , kiek jie sustiprėjo , bet tai nesvarbu , svarbu , kad sustiprėjo. Taip , dar mes modifikavome tavo kaulus ir vidaus organus , kaulai dabar yra biometalo ir kristalų mišinys , kuris yra praktiškai nesunaikinamas ir kuriuos tu gali išauginti kaip tik nori... Tavo organai , taipogi apauge kristalais , todėl tapo labai tvirti ir jų taipogi beveik neimanoma sunaikinti , tavo gyvenimo trukmė dabar bus labai ilga dėl visų šių pakeitimų , aišku jei nežūsi kurnors mūšyje sutikęs galingesnį priešininką...
    -Gyvenimo trukmė? Kiek apytiksliai meteliu dabar aš gyvensiu?
    -Na apytiksliais skaičiavimais apie 40-45tūkstančius metų... Taigi , toliau tavo regeneracija smarkiai sustiprinome , pilnai gali valdyti savo hormonų gamybą...
    Ir taip toliau ir taip toliau... Visko nesiklausiau , o man ir nelabai reikėjo... Buvo svarbu , kad jie mane sustiprino ir dabar galėsiu kautis , kaip kovėsi Hana ir , kad galėsiu užkirsti kelią žudynėms ir sunaikinti žynį...
    Į centrą atėjau kaip žmogus , išėjau kaip titanas – Mano ūgis dabar buvo 2,33m svėriau apie tris šimtus kilogramų , oda buvo mėlyna ir visa išvagota išsprogusių raumenų bei gyslų , nugaroje buvo išaugę du dideli kristalai ir po jais du mažesni , jie man netrukdė , galėjau juos sutraukti į kūno vidų , tiek , kad likdavo kyšoti , tik apie centimetro iškyšos ... Taip sakant vos jų galiukai , bet juos išleidus judėti buvo daug patogiau. Kaip daktaras ir sakė , galėjau iš savo kūno kaip tik norėjau išauginti kaulus o vėliau juos tiesiog išmesti , jei to reikėdavo .
    -Vaikščiojanti tvirtovė... Xaxaxa... Jie tave pavertė tvirtove... Esi didelis gremėzdas xixixi...
    Mano dvasia juokėsi iš manęs ir aš nusprendžiau išbandyti ar tikrai tapau tokiu gremėzdu? Raumenų turiu daug... bet ar nedingo amno lankstumas ir greitis? Šokelėjau pirmyn , staigiai pasisukau , nubėgau dešimt metrų ir persiverčiau ore .
    Mane stebėjo daktarai , buvau specialiai pakeistiesiems treniruotis skirtoje aikštelėje , atrodo nė kiek nepalėtėjau ...
    -Ar žinai , kokia čia gravitacija?
    -Ne daktare , o kokia?
    -Ji šimtą kartų didesnė nei įprastinė žemėje, o tu joje judi greičiau negu su savo paprastu kūnu judėdavai tris kartus padidintoje , beto nejauti jokių skausmų ar dar ko , ką turėtu sukelti didelė gravitacija taip?
    -Šimtą kartų?! Ohohohohohoho....
    Aš su dvasia abu tilėjome , neatkreipėme jokio dėmesio į gravitaciją... Tad , tik dabar man toptelėjo , kad visi čia esantys daktarai dėvi specialias apyrankes , kurios mažina gravitaciją ...
    -O , pagaliau pastebėjai mūsų apyrankes?
    -Taip... Čia tikrai šimtakart didesnė gravitacija? Jūs nejuokaujate? Kaip aš galiu pastovėti joje?
    -Mus paprastus elfus be apyrankių tiesiog sutraiškytų , taipat sutraiškitų it tave m jei nebųtum pakeistas... Įsidėmėk , dabar tu nebe žmogus , dabar tu mokslo ir magijos kurinys... Dabar tu magiškas padaras... Tu daugiau nebe žmogus...
    Daugiau nebežmogus...
    Niekada nebebusiu žmogumi...
    Manijakiškas juokas veržėsi iš mano gerklės , aš nebesu koks bejėgis žmogiūkštis , dabar aš elitinė naikinomo mašina... Daktaras žiųrėjo į mane ir šypsojosi , tada keliavau į naujajį „monstrų“ būrį , kaip jį vadino medikai , tai elitinis burys , kuris po mėnesio keliaus į pirmają planetą išvalyti jos nuo žynio monstrų , ir tik būriui nukeliavus į planetą visi sužinos , ar buvo verta keistis ir vargti... Ar jie bus pajėgūs apginti tą planeta?
    Tobulų karių burys...

    Čia bus ilgu daliu kurinys Dėkoju už pagyrima , tikiuos ir kitiems patiks , va pirmos kelio iki tobulumo skyriaus antra dalis

    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  10. Ačiū Nėra, Light, Ggnomaz dėkojo
  11. #55
    Esquisse
    Guest
    Citata Autorius xipzo Žiūrėti skelbimus
    Kelias iki tobulumo 2/2
    Spoileris:



    -Su tavimi vienas vargas žinai?
    -Su tavimi taip pat... Tu tikrai ne dievo dovanėlė !
    -Jojo... Kažin , kas be manęs niekuo nesiskirtu nuo žmogaus?
    -...
    Dienos ėjo greit , jau treniravausi valdyti galias ne vienas, buvo ir kitų suliejusių dvasią su savo siela , tad mačiau įvairiausių galių , sugebėjimų , labiausiai įstrigo mergina , kuri nusileido iš dangaus į treniruočių aikštelę , ant jos nugaros spindėjo aukso sparnai o jos nagai tai pat buvo iš aukso... Tai buvo ispudinga , ne neispudinga , tai tiesiog atėmė žadą.
    Rytoj pakeis mano kūną , sustiprins jį , tapsiu stipresnis už elfus... Bet tai rizikinga , jei kas nepavyks... Na bet pabandyt verta...
    Sėdėjau namie ir pasitelkęs vėją džiovinau katik išplautus indus , stengiausi , kaip ji liepė kuo daugiau naudoti savo galias , kad priprasčiau prie jų ir būtų lengviau jas valdyti...
    Šiandien žadėjo užeiti Hana , norėjo kažką aptarti... He seniai Ana su Hana bemačiau , kiek girdėjau ana vis dar viename iš trijų pasaulių , kuriuose vyksta karas atrodo ji ten užsiima vadovavimu medikų būriui... Hana taipogi buvo ten , bet dėl rimto sužeidimo turėjo grįžti gydytis bent porai mėnesių. Na , tad turėdama laiko sakė užeis ir ji kaip tik to laiko turi...
    -Ohoho kokios mintys...
    -BAIK! Aš...
    Kažkas pasibeldė į duris , tikriausiai Hana , nuėjau atidaryti durų.
    -Labas.
    -Sveika , seniai nesimatėm...
    -Taip... Kaip laikaisi? Girdėjau susiliejai su dvasia...
    -Jo , tik kad gavau labai iškalbingą dvasią...
    Ji šyptelėjo , pasitaisė dešine ranka plaukų sruogą ir žiųrėjo savo gražiomis akimis į mane...
    -Dvasios visada tokios , na žinai keli šimtmečiai tilėjimo ir tu vėl gali kalbėti , manau ir tu lepėtum , kaip užsuktas...
    -Jo , oi plauk , ko mes čia šnekam tarpdurį? Nagi užeik.
    -Ačiū.
    -Gal arbatos?
    -Dėkoju , žalios jei turi.
    -Gerai tuoj ...
    Persimetėme dar keliomis frazėmis iš mandagumo , pasipasakojome vienas kitam , kaip mums ėjosi šie mėnesiai , keik pasidomėjau Ana...
    -Rytoi , sakė tave pakeis... Tu tikrai to nori?
    -Na nežinau , jie sakė kad aš būsiu stipresnis... O ką? Ar tai blogai?
    -Ne ne viskas gerai... - Bet ar tikrai gerai ? Jei tau kas nutiks aš sau neatleisiu... Jos mintys buvo susimaišiusios ji bijojo dėl manęs.
    Jos skruostais pradėjo riedėti ašaros , ji sėdėjo ir verkė , nežinojau kas jai... Prisėdau šalia ir pabandžiau ją paguosti , bet nežinojau ką sakyti , tad sukaupęs drąsą ja tiesiog apkabinau , prispaudžiau prie savęs ir laikiau ją savo glėbyje.
    Jos akys išsiplėtė nuo netikėto apkabinimo , ji nesipriešino būti laikoma mano glėbyje , tik sukūkčiojo dar smarkiau ir įsikabino į mane, ji verkė kaip mažas vaikas , o kai kiek aprimo papasakojo , kad visas būrys , kuriame ji buvo buvo tiesiog prieš jos akis ištaškytas į gabalus ...
    Jos brolis kuris vadovavo būriui dingo , ji rado tik jo ranką , viso būrio galūnės mėtėsi aplink , tai kas iš jū liko ... Jai buvo šokas , ji išgyveno tik todėl , kad pavėlavo pora minučiū ateiti į vietą , nes padėjo nešti kažkokią dėžę...



    Tą naktį mes sėdėjome iki vėlumos , kalbėjomės , gėrėme vyną , bendravome... Vėliau ji norėjo eiti į savo namus...
    -Na , man jau kaip ir laikas būtu eiti namo... Tau ryt operacija... Atleisk , kad užgaišinau...
    Niekada nemaniau , kad ji gali būti tokia silpna ir pažeidžiama... Tikriausiai suveikė mano vyriškas instinktas , kuris liepdavo ginti silpnesnius, tad aš pagavau ją už rankos , pritraukiau prie savęs ir mūsų lūpos susilietė ... Tai buvo ilgas ir gilus bučinys, jos lūpos buvo švelnios , laikiau ją savo glėbyje ir jaučiau , kaip jos kūnas suglemba mano glėbyje , jaučiau lengvą jos virpulį , susijaudinimą ... Paėmiau ją sau ant rankų , nusinešiau į miegamajį ir paguldžiau ant lovos.
    -Tu neprivalai niekur eiti , tu man netrukdai... Tiesa sakant aš noriu būti su tavimi... Hana ...
    -Myliu tave...
    -Ir aš tave...
    Mes gulėjome , glamonėjomės , palengva ją nurengiau , mūsų lūpos susiliejo , jaučiau jos šiltą kūną šalia savęs , jaučiau jos kvapą tokį malonų ir pažystamą... Įėjau į ją palengva , lengvai mums abiems tai buvo pirmas kartas , buvome švelnūs ir jautrūs... Palengva judėjau , jos klubai atsiliepdavo į mano judesius judėdami kartu , mūsų lūpos vis susirasdavo vienos kitas ir neišsiskirdavo ilgas minutes , ilgas sekundes... Mums buvo gera, mes jautėme vienas kitą ...
    Vėliau tiesiog gulėjome , ji gulėjo padėjusi galvą man ant peties , uždėjusi ranką ant krūtinės ir tyliai alsavo , atrodo ji užmigo ... Gulėjau ir masčiau , kas bus nuo dabar... Ir ar tikrai aš noriu keistis? Ar dabar , kai mes čia kartu , ar man tikrai reikia keistis? Palikau tą klausimą suprasdamas , kad jau pasirinkau ir kelio atgal nebėra...


    Ryta jos neradau.... Na tikriausiai taip ir turėjo būti... Atsikėliau , nusiprausiau , apsirengiau ir išėjau i valdybos būstinę atlikti kūno pakeitimo.
    -Sveikutis , mes čia jau laukiame tavęs.
    -Taip gerai...
    -Štai sėsk čia į kėdę ir atsipalaiduok.
    Atsisėdau , kur buvau nurodytas , aplink vaikštinėjo magai ir medikai , elfai , žmonės, orkai pora nykštukų... Man uždėjo kaukę, pritvirtino rankas ir kojas , aprišo krūtinę diržu ir išėjo iš kambario , visi suėjo už kambario , kuris buvo priešais mane ir buvo atskirtas stiklo siena , kėdė kurioje sėdėjau išsitiesė ir aš gulėjau , iš viršaus pamačiau besileidžiant daugybę kristalų , kitokių aparatų ir kaukę , kuri nusileido man ant veido ir aš užmigau...



    -Daktare , jis užmigo , galime pradėti.
    -Puiku , darykite viską taip , kaip suplanavome , tik būkite atsargūs! Bent menkiausia klaida ir jis neišgyvens.
    Mokslininkai ir magai pradėjo darbą , pirma jie keitė mano raumenis – išvystė juos, suspaudė jų skaidulas , kad tilptų daugiau skaidulų ir padidino, tada ėmėsi mano imuniteto , leido magiškus vaistus - „skiepus“ , prapjovę pilvą dėjo į vidų kristalus , kurie tuojau pat suaugdavo su organais ir tapdavo jų dalimi , taip padarydami juos stipresnius , atsparesnius smūgiams ir efektyvesnius.
    Vėliau sekė mano kaulai... Akys... Ausys... Jie keitė visą mano kūną , nepraleisdami nė dalelės...
    Baigę , patalpino mane į indą – kažką panašaus į rezervuarą , kuris buvo pripildytas magiško maitinamojo skysčio , kristalai kuriuos idėjo į mane maitinosi juo ir plėtėsi po mano kūną , modifikuotos kūno dalys taipogi maitinosi tirpalu , kuris padėjo joms prigyti , mano išvaizda keitėsi iš paprasto žmogaus pradėjau virsti kažkuo kitu – būnant rezervuare visas kūnas deformavosi , stambėjo raumenys , keitėsi kūno formos – paaukštėjau , paplatėjau , pradėjo augti tokie raumenys , kurių niekda neturėjau ...
    Ši operacija buvo sudėtinga , nes visi medikai ir magai niekada negalėdavo pasakyti ar po jos visdar atrodysi kaip žmogus , ar virsi kažkuo kitu... Buvo atvejų , kai keičiamieji negalėdami pripažinti , kuo tapo tiesiog išprotėdavo....


    Pabudau lovoje , bet nejaučiau savo kūno , išvis nieko nejaučiau!!!
    -Ei , ei!!!
    -Tu pabudai? Viskas gerai , kodėl šauki? - Prašneko į kambarį , kuriame atsibudau ibėges daktaras.
    -Daktare aš nieko nejaučiu... Tai normalu?...
    -Taip , mes atjungėme visus tavo jutimus , kad tu vos atsibudęs neišsigąstum pats savęs, tai standartinė procedūra.
    Gulėjau toje lovoje dar pusdienį negalėdamas pajudinti net galvos , tik akių vokus ir burną su liežuviu... Kol galiausiai atėjo vyresnysis daktaras ir gražino man jutimus , bei paleido iš lovos.
    Pirma jie mane pastatė prieš veidrodį ir pradėjo po truputį pasakoti ką man padarė....
    -Pirma , tavo akys pakeitėme jas taip , kad galėtum matyti šiluminį vaizdą , infraraudonuosius spindulius ir dar daug ką , toliau tavo raumenys , dabar jie daug stipresni negu kitų , tiesa dėl jų mums patiems kilo klausimų... Matai , niekaip neįstengėme nustatyti , kiek jie sustiprėjo , bet tai nesvarbu , svarbu , kad sustiprėjo. Taip , dar mes modifikavome tavo kaulus ir vidaus organus , kaulai dabar yra biometalo ir kristalų mišinys , kuris yra praktiškai nesunaikinamas ir kuriuos tu gali išauginti kaip tik nori... Tavo organai , taipogi apauge kristalais , todėl tapo labai tvirti ir jų taipogi beveik neimanoma sunaikinti , tavo gyvenimo trukmė dabar bus labai ilga dėl visų šių pakeitimų , aišku jei nežūsi kurnors mūšyje sutikęs galingesnį priešininką...
    -Gyvenimo trukmė? Kiek apytiksliai meteliu dabar aš gyvensiu?
    -Na apytiksliais skaičiavimais apie 40-45tūkstančius metų... Taigi , toliau tavo regeneracija smarkiai sustiprinome , pilnai gali valdyti savo hormonų gamybą...
    Ir taip toliau ir taip toliau... Visko nesiklausiau , o man ir nelabai reikėjo... Buvo svarbu , kad jie mane sustiprino ir dabar galėsiu kautis , kaip kovėsi Hana ir , kad galėsiu užkirsti kelią žudynėms ir sunaikinti žynį...
    Į centrą atėjau kaip žmogus , išėjau kaip titanas – Mano ūgis dabar buvo 2,33m svėriau apie tris šimtus kilogramų , oda buvo mėlyna ir visa išvagota išsprogusių raumenų bei gyslų , nugaroje buvo išaugę du dideli kristalai ir po jais du mažesni , jie man netrukdė , galėjau juos sutraukti į kūno vidų , tiek , kad likdavo kyšoti , tik apie centimetro iškyšos ... Taip sakant vos jų galiukai , bet juos išleidus judėti buvo daug patogiau. Kaip daktaras ir sakė , galėjau iš savo kūno kaip tik norėjau išauginti kaulus o vėliau juos tiesiog išmesti , jei to reikėdavo .
    -Vaikščiojanti tvirtovė... Xaxaxa... Jie tave pavertė tvirtove... Esi didelis gremėzdas xixixi...
    Mano dvasia juokėsi iš manęs ir aš nusprendžiau išbandyti ar tikrai tapau tokiu gremėzdu? Raumenų turiu daug... bet ar nedingo amno lankstumas ir greitis? Šokelėjau pirmyn , staigiai pasisukau , nubėgau dešimt metrų ir persiverčiau ore .
    Mane stebėjo daktarai , buvau specialiai pakeistiesiems treniruotis skirtoje aikštelėje , atrodo nė kiek nepalėtėjau ...
    -Ar žinai , kokia čia gravitacija?
    -Ne daktare , o kokia?
    -Ji šimtą kartų didesnė nei įprastinė žemėje, o tu joje judi greičiau negu su savo paprastu kūnu judėdavai tris kartus padidintoje , beto nejauti jokių skausmų ar dar ko , ką turėtu sukelti didelė gravitacija taip?
    -Šimtą kartų?! Ohohohohohoho....
    Aš su dvasia abu tilėjome , neatkreipėme jokio dėmesio į gravitaciją... Tad , tik dabar man toptelėjo , kad visi čia esantys daktarai dėvi specialias apyrankes , kurios mažina gravitaciją ...
    -O , pagaliau pastebėjai mūsų apyrankes?
    -Taip... Čia tikrai šimtakart didesnė gravitacija? Jūs nejuokaujate? Kaip aš galiu pastovėti joje?
    -Mus paprastus elfus be apyrankių tiesiog sutraiškytų , taipat sutraiškitų it tave m jei nebųtum pakeistas... Įsidėmėk , dabar tu nebe žmogus , dabar tu mokslo ir magijos kurinys... Dabar tu magiškas padaras... Tu daugiau nebe žmogus...
    Daugiau nebežmogus...
    Niekada nebebusiu žmogumi...
    Manijakiškas juokas veržėsi iš mano gerklės , aš nebesu koks bejėgis žmogiūkštis , dabar aš elitinė naikinomo mašina... Daktaras žiųrėjo į mane ir šypsojosi , tada keliavau į naujajį „monstrų“ būrį , kaip jį vadino medikai , tai elitinis burys , kuris po mėnesio keliaus į pirmają planetą išvalyti jos nuo žynio monstrų , ir tik būriui nukeliavus į planetą visi sužinos , ar buvo verta keistis ir vargti... Ar jie bus pajėgūs apginti tą planeta?
    Tobulų karių burys...

    Čia bus ilgu daliu kurinys Dėkoju už pagyrima , tikiuos ir kitiems patiks , va pirmos kelio iki tobulumo skyriaus antra dalis

    Nu šakes, tą vargšą žmogą frankenšteinu pavertė
    Pabaiga nustebino, nejaugi tam vaikinui tikrai patiko ta operacija?
    Nė kiek nenusivyliau pabaiga
    Šis kūrinys tikras mokslo ir magijos šedevras

  12. Ačiū xipzo dėkojo
  13. #56
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Pirmoji Planeta
    1

    Spoileris:

    „monstrų“ Būrių buvo 2 – viename aštuoni žmonės ir kitame aštuoni , kolkas tik tiek žmonių sutiko pasikeisti ... Besikeičiančių labai sumažėjo pamačius pirmuosius pasikeitusius , mes nebuvome žmonės ar net i juos panašus padarai... Mes buvome kovinės mašinos , baisios , žiaurios , galbūt net šlykščios... Bet mes kovėmės vardan kitų , vardan vieno tikslo išvien su kitais žmonėmis , todėl jų pasišlykštėjimas mumis mus smarkiai žeidė... Dauguma mūsų atsiskyrė nuo žmonių ir bendraudovo tik su į save panašiais – pakeistaisiais.
    Mėnuo buvo pilnas įvairiausių yvikių – treniruotės , susipažinimas su kitais pakeistaisiais , stipresnės magijos mokymasis...


    Rytas buvo sunkus , dvasia vis priekaištavo dėl mano išgerto kiekio vakare... Galva ūžė , atrodo joje vyko įtemptas darbas kūju...
    -Jezau... Na ir rytelis...
    Palindau po šaltu dušu , pasikepiau porą kiaušinių pusryčiams , visdar neišmokau pilnai valdyti savo naujųjų raumenų , tad keptuvės rankena kaip visada liko sulankstyta. Lengvas juokas pėmė bekepant kiaušinienę, kai keptuvė mano rankose atrodė lyg kokia košė , kuri vos man stipriau spustelėjus pradėdavo trykšti pro pirštus.
    Pusryčiai buvo skanūs , atrodo medikai nieko nedarė su mano skonio receptoriais , tad pilnai mėgavausi maistu ... O tada atėjo mano didžiojo iššūkio eilė – apsirengti po operacijos tapo tikras vargas... Kristalinės ataugos , kad ir kaip jas itraukčiau nemažai trukdydavo... Kaip visada , iš trečio karto pavyko apsirengt maikę , prieš tai suplėšius dvi...
    Buvo dar ankstyvas rytas , vandenyne virš mūsų galvų , dar tik kilo saulė , tad tik menki spindulėliai skverbėsi žemyn per vandenyną ir apsauginį magišką skydą.
    Prasimankštinau , paskėsčiojau rankomis ir išėjau pasivaikščioti , nuėjau į visdar nesutvarkytą miesto kampelį , kur mėtėsi akmens luitai , aplink buvo pilna supuvusiu jūros žolių , apgriuvusių namų ir kitokių statinių. Čia buvo puiki vieta mokytis naudoti savo naujajį kūną ir pratintis prie jo , Palengva iš delnų išauginau pusmetrio ilgio kaulus , visdar nepriprasdavau prie to niežėjimo kai augdavo kaulai ir prie skausmo , kuris atsirasdavo jiems praduriant odą , paleidau vėją aplink kaulus , sukurdamas lyg vėjo ašmenis aplink juos ir įsibėgėjęs puoliai link artimiausio pastato , atsukęs petį pramušiau siną, viduje ant manęs pradėjo virsti smūgio neatlaikiusios sienos , kapojau jas savo kaulo kardais , kuriems suteikiau „Ašmenų“ pavadinimą. Ašmenys nelūžinėdavo , eidavo per viską kaip per sviestą , smarkus vėjas paleistas palei ašmenis veikė lyg koks pjūklas , kuris galėjo perkirsti betką, gerą pusvalandy grioviau namuką , tada išlindau lauk ir prisėdau ant laiptelių prie įėjimo į namą .
    Dar viena diena... Greitai treniruotės su visais , reiktu judėti link aikštelės...
    Prieš išeinant mano dėmesį patraukė kažkoks akmuo gulėjęs ant žemės , jo forma buvo labai keista , priėjau ir pakėliau jį – tai buvo kažkokia senovinė knyga , joje nebuvo jokių raidžių , buvo tik paveiksliukai , tiksliai stovėsenos , joje buvo aprašytos senovinės kovos technikos , aš knigelę atsargiai varčiau , fiksavau viską atmintyje , galbūt kada pravers .


    Į treniruočių aikštelę atėjau kiek pavėlavęs , bet gerai nusiteikęs , atlikome pagrindinius pratimus , persimetėme su komanda keliais žodeliais , ir kibome į darbą.
    Kiekvienas gludinome savo dvasios galias – aš vėjo , Maikas ugnies , Ričis gebėjimą kurti jėgos laukus , kiti kitus savo gebėjimus... Diena bėgo greitai ir sklandžiai , į treniruotės pabaigą visi buvo suplukę ir sukaitę , naujus kūnus kad ir stiprius nepripratus buvo labai sunku , tad stengėmės kiek galima greičiau priprasti.
    Po treniruotės visiems išėjus pasilikau išbandyti senovinių kovos būdų ir stovėsenų , visgi mano smalsumas jas išbandyti laimėjo . Stovėsenos buvo idomios , pilnai išnaudojančios kūno jėgą atrodė lyg dabartinė mano jėga buvo niekas palyginus su ta , kurią įgijau naudodamas pozicijas ir veiksmus esančius knygelėje – čia mokė , kaip bėgti , kaip judėti tyliai ir greitia , prislinkti nepastebėtam , bėgti per sudžiuvusius lapus ir šakeles ir neskleisti nė garso , kaip smūgiuoti sutelkiant visą jėgą plius išnaudojant visą svorio jėgą , kas smūgį padarydavo neatlaikomu ir daugybę kitų dalykų. Man tai patiko , šios žinios iš knygelės buvo idomios , buvo smagu mokytis naujos technikos , tad užtrukau iki vėlyvos nakties ... Vakare žadėjau nueiti į biblioteką ir kiek pasimokyti atlantidos istorijos , Tai amne labai domino , ypač buvo įdomu sužinot kąnors apie žynį... Bet atrodo , kuo daugiau ieškodavau apie jį tuo mažiau rasdavau , visos rastos knygos buvo apie tai , kokiu baisybiu jis pridarė , nebuvo jokių motyvų , kodėl jis taip elgėsi , nebuvo jokių aprašimų apie jo praeitį... Tai mane glumino , kėlė kiek keistų minčiu...
    Bet šyvakarą užtrukęs nebenuėjau į biblioteką, o prasimokiau to kovos meno .
    Namo gryžau palengva , neskubėdamas , visus raumenis skaudėjo nuo keistų judesių ir senovinių technikų... Tie judesiai buvo siaubingi , versdavo kūną persikreipti taip , kaip jis niekada nebuvo persikreipęs... Bet , jaučiau visų smūgių jėgą , net netrenkdamas į kąnors , nujaučiau , kad kaunantis naudojant šią techniką turėtu būti žiauru , priešai būtų tiesiog sutrinti ! O jei šią techniką naudoja pakeistasis , kuris lengvai atlaiko šimtą kartų didesnę gravitaciją? Jooo...
    Gryžinėjant , pamačiau savo languose degant šviesą , šiek tiek nustebau , bet perdaug nesijaudinau... Atlantidoje priešų neturėjau , tad tikriausiai palikau įjungtą šviesą išeidamas...
    Viduje išgirdau , garsus virtuvėje , naudodamas knygoje rastą sėlinimo techniką tyliai nuslinkau iki jos , ten pamačiau Hana , ji kažką kepė ar virė , o gal darė ir tą ir tą...
    -Labas.
    Ji pašoko , staigiai atsisuko į mane , bet greit susitvardė ir nurimo , tada kritiškai mane nužvelgė , po pakeitimo nebuvome susitikę...
    -Frankenšteinas....
    -Ką???...
    -Ne nieko , malonu tave matyti gremėzde...
    Jos lūpose žaidė šypsena , o akyse atsispindėjo juokas iš mano fizionomijos , kai ji mane pavadino „Frankenšteinu“ ...
    -Aha... Ir tave malonu matyt... Negriuke...
    -Kokia dar negriuke?! Tuoj aš tau su keptuve trinktelsiu!!!
    -Ai ai , gerai , baik skauda gi .
    Ji liovėsi lengvai mane kumščiuoti ir paėmusi lėkštes pradėjo dėti maistą , buvo paruošusi gardžias salotas , porą didžiulių kepsnių ir bulvių košės. Viskas gardžiai vepėjo , tai patvirtino mano urzgiantis pilvas , Hana lengvai purkštelėjo išgirdusi jo urzgimą.
    -Kaip čia atsitiko , kad pas manęs namuose tokia puiki šeimininkė?
    -Na , ši šeimininkė turi tau porą žinučių... Tai štai pirmoji , norėjau tave pasveikint su gimtadieniu , jei nepamiršai ....
    Mano galvoje , palengva pasisuko vienas ratelis ir kažkas sučirškė patikrinęs atmintį ir dabartinę datą , tada tesupratau , kad jau praėjo trys su puse mėnesio ir kad šiandien mano gimtadienis... Net buvau pamiršes apie jį...
    -Aha.. Ačiu , o kur dovanos?
    -O... Tu jų sulauksi dar.
    Ji mirktelėjo akį ir aš nurijau seiles , išmeigiau paraudonavusį vaidą į maistą ir tylėdamas kramčiau.
    -Antroji žinia , kad Ana ryt parsius iš kovos poilsiui , atrodo ji gerai padirbėjo , bet taipogi buvo kiek sužeista , o laiko ten gyditi jos nėra , tad ji sugrįš trumpam ir vėliau kartu su jūsų būrių vyks atgal . Trečioji žinia , kad kartu vyksiu ir aš ...
    -Neblogos žinios , bus malonu ją sutikti ... Eisime pasitikt?
    -Tai žinoma!
    -Gerai , ką galėtum man papasakoti apie tą planetą , kurią męs ruošiamės išlaisvinti?
    -Kolkas nieko , galbūt rytoi , jei būsi geras... Nyaaa~
    Ji kaip katė apėjo stalą ir apkabino mane per kaklą, įsitaisė tarp mano kristalų ant nugaros ir sumurkė kaip tikra katė.
    -Laikas teikti dovanas! Gal norėtum išpakuoti šią dovaną?
    -Žinoma , bet pirma , gal ją nusinešiu į miegamajį...
    Atsistojau nuo kėdės, ji pakibo man ant kaklo , staigiai įtraukiau kristalus , loštelėjau atgal o tada priekin ir ji neišsilaikiusi paleido mano kaklą ir akimirkai pakibo ore , o poto lengvai nukrito man į glėbį.
    -Xa! Pagavau katytę...
    -Nyaaa~ Būk švelnus katine , šios katytės aštrūs nagučiai...
    Miegamajame prasidėjo „dovanos“ išpakavimas , nuvilkau jos batus , koines , palengva rankomis slydau aukštyn , užčiuopiau po mažu sijonėliu , kuris vos siekė jos sėdmenų apačia jos trumpines ir nutraukiau jas žemyn , brūkštelėjau pirštais pirštais per ją , ji buvo visa šlapia , pasiruošusi sueičiai , bet aš neskubėjau ...
    -Katine , manęs laukti , nes pašėlsiu...
    -Šėlk katyte, iš mano guolio nepabėgsi...
    Mano rankos slydo po jos palaidine , užčiuopiau jos pilkas krūtis , paspaudžiau jas , vieną ranką nuleidau žemyn , pirštais apčiuopiau jos klitorių , lengvai gnybtelėjau jį , pasapudžiau pirštais , jos veidas buvo raudonas , ji sunkiai alsavo ir buvo sukaitusi , nebeverčiau jos laukti ir iėjau į ją , pradėjau lengvai , bet judėjau vis stipriau , vis giliau ir vis greičiau . Jos aimanos stiprėjo , jausmas buvo geras, ji buvo stipri , stipriai atsakydavo į mano judesius , pakeitėme pozą , aš gulėjau nugara į lovą , ji mane apsižergė...
    -Pakliuvai katine , dabar greitai nepaleisiu... Nyaa~...
    Naktis buvo audringa , mylėjomės ne vieną kartą , visada užbaigdavau joje , ji dėl to nesiskundė , tikriausiai vartojo kokias nors tabletes ar žoleles , kad nebūtų vaikų , tad aš perdaug ir negalvojau...



    Saulės spinduliai palengva švietėsi per užuolaidą , jų buvo vos keli , mažai spindulių prasiskverbdavo per vandenyną ir magiškas atlantidos užtvaras. Jie apšvietė lovą , švietė vyrui į veidą , jis buvo mėlynos odos , jo veidas buvo gražus , nors likęs kūnas savo išsprogusiomis gyslomis ir raumenimis , bei ant nugaros esančiais kristalais kiek gazdino , bet jis atrodė gražus ir egzotiškas , spinduliai perėję per jo nugaros kristalus nušviesdavo kambarį vaivorykštės spalvomis , vaikino veide atsispindėjo lengva šypsena , tikriausiai sapnavo kažką malonaus...
    Hana jau buvo atsikėlusi prieš valandėlę , vaikščiojo po namus su chalatu , ruošė pusryčius , beleaukdama manęs atsikeliant šiek tiek aptvarkė namus , iėjusi į miegamajį grožėjosi mano visdar ramiu , miegančiu veideliu , mae supančiomis vaivorykštėmis , kurios sklido iš kristalų...
    Jos širdyje kirbėjo įvairūs jausmai , bet juos visus bežiūrint į miegantį padarą nustelbė susižavėjimas ir meilė jam ...



    Palengva prabudau , nuo saulės spindulių švietusių į akis , kambaryje tvyrojo lengvas Hanos kūno kvapas , jis maloniai kuteno mano nosį... Palengva pasiražydamas atsikėliau , Hanos šalia nebuvo , bet girdėjau , kaip kažkas barška virtuvėje , tyliai nuėjau į virtuvę, prisėlinau prie jos ir apkabinau , pabučiavau į ausį ir pakalusiau kaip katytė jaučiasi iš ryto...
    -Katytė jaučiasi puikiai katine ... Ko norėtum pusryčiams? Kiaušiienės ar konors kito?
    Mačiau , kad kiaušinienė jau paruošta , tad supratau , kad tėra vienas atsakymas...
    -Prašyčiau kiaušinienės.-Ji lengvai šyptelėjo , atrodė patenkinta , kad privertė mane pasirinkti tą , ką norėjo ji...
    -Kelintą valandą gryžta Ana?
    -Apie 16:15... Dabar tik dvylika , laiko dar turime...
    -Taip , gal kur nusiveskime ją kai gryš? Aišku jei ji nebus baisiai pavargusi?
    -Na žinau vieną gražų restoranėlį, kuris tiekia puikų sušį , galbūt ten?
    -Gerai , suši mėgstu , manau tiks jis ir jai ...
    -Okei , tada nuspresta , užsakysiu staliuką trims gerai?
    -Gerai.
    Pavalgęs išėjau porą valandų pasitreniruot , gryžau apie trečią , Hana maudėsi duše , ruošėsi susitikimui su Ana , aš priguliau ant sofos , isijungiau televizorių , tiesa jis čia rodė beveik viską , ką rodė visame pasaulyje – magiškos antenos tikra palaima . Užtikau neblogą brazilų futbolo kanalą , tiesa nesupratau nė žodžio , bet įvarčiai kalbėjo patys už save.Hana baigė maudytis ir su rankšluosčiu praėjo pro kambary ...
    -Nežiūrėk į mane taip , lyg aš būčiau koks patiekalas!
    -Oi... Bet atrodai taip skaniai...
    Lengvos šypsenos žaidė mūsų veiduose , gaila neturėjome daugiau laiko.... Jai apsirengus išjungiau televizorių ir išėjome , iki atvykimo stoties nusigavome pėsčiomis – turėjome apie pusvalandį , kol ji atvyks , tad užsukome į kavinukę kuri buvo kitapus atvykimo stoties pastato.
    Sėdėjome šnekučiavomės ir laukėme jos , 16:10 išėjome . Prie jos parvykimo pentagramos penki magai jau atidarinėjo vartus, vos jiems atidarius juos pro juos pradėjo plūsti žmonių srautas...
    Ana pamatėme iškart , jos šviesi oda smarkiai išsiskyrė iš visų pro vartus plūstančiu karių.
    -Jou! Ana , mes čia!
    -Ahoy ... Seniai matyti .
    Tap jau trys su puse mėnesio , nuo tada , kai matėmės paskutinį kartą... Turėjome apie daug ką pasišnekėti , pasipasakoti...




    Huh... ilgai rasiau sita dali , tikiuosi jums patiks ;]
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  14. Ačiū Light, Nėra, Ggnomaz dėkojo
  15. #57
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Pirmoji planeta
    2

    Spoileris:

    Anos gryžimą atšventėme Japoniško stiliaus suši restoranėlyje , restoranėlis dirbdavo dviejomis pamainomis per naktį , tad mes buvome ten iki pat paričių. Hana antrame aukšte buvo užsakiusi visą kambarį specialiai mums trims , pradėjome palengva – gėrėm vyną , šnekučiavomės (šnekučiavosi jos – aš buvau įkritęs į gero alaus statinaitę ir tuštinau ją joms bešnekant , gero alaus seniai beturejau...) , Ana pasakojo mums apie savo užduotis Arral planetoje , ji ten sugebėjo sukurti naują medicininę magiją , kurios esmė buvo atkurti audinius – tai išgelbėjo nemažai karių , kurie pakliųdavo į zonas apšaudomas sprogstančiais užtaisai pripildytais magiškų rūgštimi išteptų skeveldrų.
    Alus ir vynas mums liejosi laisvai , gal po trečio butelio jų elfiško vyno Hana su Ana pradėjo kažką nuniuoti , jų niuniavimas tolygiai aiškėjo ir garsėjo su kiekvienu buteliu , kol galiausiai jos dainavo apie kažkokį karį , kuris paaukojo savo gyvybę vardan kitų savo karių...
    Anai paskirtas namukas buvo gana toli – kitame miesto gale , tad aš pasiųliai pernakvoti pas manęs , vietos turėjau pakankamai.
    Per miestą svirduliuoti sekėsi sunkiai , jos abi vis griuvinėjo....
    -Anichi... Tu gal mudvi paneštum ant pečių? Ik!.. Mums baisiai sukasi vaizdas , beto Ana beveik miega...
    -Gerai ateikit....
    Hana isitaisė man ant vieno kristalo , o haną įtaisė ant kito ir mes lyg koks kalnas su trijomis viršūnėmis braukdami neaukštų siauros gatvelės stogų paviršius lingavome į mano namus.
    Namuose Hana įsitaisė mano dešiniojoje lovos pusėje , Aną paguldžiau šalia jos , o pats ketinau užsnūsti ant sofos prie televizoriaus , bet prieš tai nusprendžiau palysti po dušu , kad ryte galvoje nekaltų kalvė. Jos kartu , kaip visuomet mane privesdavo iki gerimo...
    Maudžiausi duše ir niūniavau melodiją įstrigusią iš baro , buvau įsijautęs , tad negirdėjau , kaip jos atsikėlė ir įsmuko į vonią , išgirdau jas tik tada , kai jos atidarė dušo duris ir šoko ant manęs...
    -Anichi , tu toks negeras... Kol manęs nebuvo žaidei tik su Hana ką?
    -Ana , palauk iškur tu čia ištraukei?
    -Ani , mes apie tai kalbėjomės , kai tu buvai išėjęs parsinešt savo alaus statinaitės....
    -Aaaaa... Palauk Ana, matai...
    Daugiau kalbėti nebegalėjau , mane užliejo jų kūnai , saldžios anos lūpos susiliejo su maniškėmis , Hana šalia movėsi nuo dušo permirkusius drabužius žemyn , mano tarpkojis jau siuntė aiškius signalus pranešančius , jog pasirengimas „kovai“ baigtas. Hana nieko nelaukdama apsižergė mane ir jodinėjo lyg pabalnotu arkliuku , Ana taipogi netruko nusirengt ir aš jau laižiau bei maigiau jos krūtis , mūsų lūpos vis susiliesdavo , nebeišlaikiau prgazmo ir nuleidau šiek tiek spermos , Hana uždususi nulipo nuo manęs ir pradėjo savo krūtimis masažuoti mano penį , bet masažavo neilgai , nes Ana užėmė jos vietą ir jodinėjo manimi toliau , Hana bučiavosi su ja , o pirštais tenkinau jos abi skyles...
    Vėliau persikėlėme ant sofos , kur kartojome viską dar keliomis pozomis , po to nusiridenome iki miegamojo , kur užbaigėme lovoje , gulėjau viduryje tarp jų , Hana jau miegojo ant mano peties , o Ana dar lengvai judėjo ant manęs apžergusi mane savo klubais , aš kelintą kartą išleidau sėklą ir pavargęs baigiau , ji visa suplukusi nusirito į šoną ir apsikabinusi mano kaklą užmigo.
    Rytą pabudau pailsėjęs , po gero sekso vakare. Jos abi dar miegojo , gulėjau šiltai ir patogiai tarp jų abiejų , pajudinau dešinę ranką norėdamas pasikasyti antakį ir Ana sudejavo , mano ranka nuo vakaro vis dar tebebuvo jos tarpkojyje, palengva jai lengvai aimanuojant per miegus ištraukiau ranką , atsikėliau ir palikau jas bemiegančias.
    Šaltas dušas buvo tikra atgaiva , Išsimaudęs išbėgau į rytines treniruotes su komanda , turėjau gryžti po poros valandėlių , jos jau tikriausiai bus atsikėlusios.


    Treniruotės ėjosi gerai , iš po vakarykščio laukinio šėlimo jaučiausi tikrai gerai , treniruotės ėjosi puikiai , kaip visada dar valandėlę treniravausi su savo „Ašmenimis“ , senosios knygelės kovos menais ir tik tada išėjau namo.


    Hana ruošė pusryčius , Ana maudėsi duše , kaip supratau jos buvo neseniai pabudusios. Persimetėme keliais žodeliais su Hana , prisėdau ant sofos prieš televizorių ir pradėjau doroti pusryčius. Ana netruko išsimaudyti ir prisijungė prie manęs , Hana atėjo paskutinė.
    Visi tylėjome , valgėme , pavalgius sėdėjome atsipūtę ir žiūrėjome televizorių , pokalbis kažkaip nesimezgė... Pagaliau sumasčiau apie ką pašnekėti .
    -Ana , kur tu čia gyveni?
    -Ai... Kitame miesto gale o ką?
    -Na , aš nei pas tavęs , nei pas Hanos nesu buvęs svečiuose... Tai gal surenkim šiandien nedidelę išvyką ir aprodysite man savo namus?
    -Na galėtume...
    Kelias nebuvo labai artimas , Jos abi gyveno beveik šalia , tačiau visai kitame miesto gale , čia buvo daugiau elfų ir kitų rasių atstovų , negu žmonių.
    Visi paslapčia žvilgčiodavo į mane ir man nejučiomis nugara pradėjo bėgioti šiurpuliukai nuo jų paslėptų žvilgsnių , gatvės mums einant greitai tuštėjo , tad aš pradėjau jaustis tikrai nejaukiai... Jos abi tylėjo , greitai praėjome gatveles ir užėjome į jų namus , pabuvau valandėlę ir išėjau namo , supratau , kad šioje miesto pusėje nesu labai laukiamas . Ši miesto pusė atrodė daug tvarkingesnė negu žmonių miesto pusė , čia buvo pardavinėjami prabangesni daiktai , ginklai...
    Net restoranų čia buvo daugiau... Mano galvoje kirbėjo keistos mintys , bet nugyniau jas į šoną ir nuėjau namo...



    Likusias kelias dienas iki išvykimo vyko įtemptos treniruotės , mokėmės , kartojome technikas , aš visada pasilikdavau ir papildomai mokydavausi senovinių technikų iš knygelių, vis geriau sutariau su savo dvasia , mes tikriausiai vis labiau susiliedavome , nes ji vis dažniau galvodavo panašiai kaip aš , o gal tai aš taip galvodavau?
    Paskutinį vakarą vis kartojau vieną senovinį judesį , kurį norėjau apšlifuoti , bet jis vis nesigaudavo ... Bedarydamas jį susierzinau ir pradėjau įtraukinėti , išstuminėti kristalus , perstipriai stumtelėjęs ir išplėtęs vieną kristalą padariau jį nedidelio sparno pavidalo , ėmiau eksperimentuoti suteikdamas savo nugaros kristalams formas , ištuminėdamas įtraukinėdamas , kol gavosi padorūs sparnai , pamėginau jais plasnoti , buvo kiek neįprasta , bet šiek tiek nuo žemės atsiplėšti pavyko .
    „Galbūt paliksiu tai vėlesniam laikui...“ - Ir dar kelios mintys sukosi galvoje , jau mąsčiau , kaip galėčiau panaudoti tokį gebėjimą...



    Ryte , kaip buvo įsakyta būrio vado , visi susirinkome prie vartų pentagramos ir magai pradėjo kėlimą... Tai truko tik akimirką , o gal ilgiau , bet laiko aš nejutau...
    Arral buvo nenusakomo grožio ir nenusakomo pavojaus planeta , jos miškai buvo didžiuliai , pilni nuodingų gyvių , kurių nuodai iškart patiestų jautį , bet męs turėjome „skiepus“ nuo jų nuodų , tad nuodingų padarų nebijojome , saugojomės tik stambių plėšrūnų , kurių dantys buvo gerų trisdešimties centimetrų ilgio ir galėjo lengvai mus sudraskyti... Tiesa , nepasiduotume be kovos , bet tie T-Rexo dydžio padarai buvo tikrai stiprūs o ir nudėti juos nelengva...
    Mūsų burys vos prisistatęs gavo užduotį vykti į kalnus ir sunaikinti ten įsikūrusius žynius , kurie savo juodąja magija nuodijo mišką ir visus upelius , taip naikindami vietinius padarus ir vietines protingas būtybes .
    Išvykome nedelsdami , judėjome sparčiai , porą kartų teko susidurti su mažais plėšrūnais , kuriuos lengvai ištaškėme ar nuvijome šalin. Kolkas sekėsi , stambių plėšrūnų nepasitaikė , na bent tai buvo pliusas , visą kelionę mus vargino iš medžių vis iššokančios nuodingos gyvatės ir kitokie padarai , tad keliauti nėjo taip sparčiai , kaip norėjome.
    Kalnus pasiekėme jau temstant , perėję gerą gabalą džiunglių , maždaug kalno viduryje matėsi laužai , palapinės , prisidengę tamsa ir šešėliais sėlinome link taikinio . Atrodo , kad jie mūsų nepastebės , bet męs buvome nepatyrę , tad net nepagalvojome apie magiškus spąstus ar ką nors panašaus. Beveik prie pat stovykos radome porą mirusių , išdarinėtų givūnų , tikriausiai čia jie dorojo gyvunus vakarienei , pasispėpę šešėliose apsupome stovyklą ir su vado ženklu puolėme... Palapinės buvo tuščios , bet vos tik katras iš mūsų jas paliesdavo jos suliepsnodavo ir pradėdavo sproginėti , kad ir kokie stiprūs buvome , tie sprogimai smarkiai mus žalojo , pusė būrio , kurie turėjo pribaigti miegančius priešus sudegė kartu su magiškomis palapinėmis , like tryse žvalgėmės ieškodami priešų , bet nieko nematme , tik kažkur iš uolų skardėjo jų juokas.
    Mane suėmė nervai , praradome pusę būrio ir jie dar juokiasi iš mūsų?!
    -Na , ne , niekas iš mūsų nesijuoks!
    Paleidau galingą viesulą į žemę , jis išsviedė mane apie keturiasdešimt metrų į viršų, sumirksėjau akimis taip pakeisdamas regą iš normalios į šiluminę ir radau priešus priepat buvusios uolos viduje , tikriausiai magiškai užsimūrijo viduje , kad galėtų stebėti viską....
    -Jie toje uoloje!
    Vos sušukęs ėmiau ją raižyti skustuvo aštrumo vėjo gūsiais , žyniai viduje pradėjo judėti leisdami ginybinius ir magiškus užkeikimus , bet mūsų trijų įsiūtis buvo galingesnis už bet kokią magiją , vos nusileidęs ant žemės panaudojau senovinę techniką ir lyg koks uraganas įsirėžiau į uolos sieną sutrupindamas ją ir užmušdamas keturis arčiau jos stovėjusius žynius , draugai įlindę į vidų iš paskos manęs svaidė liepsnas ir žaibus čirškindami visus žynius ir ten besislėpusius karius.

    Kai viskas buvo baigta , tarp nužudytųjų priešų radome vieną mūsiškį , kurį šiandien atvykus mačiau bazėje...
    -Prakeiktas šnipas...
    Nusispjoviau ant jo , užduotį įvykdėme , nors ir didele kaina , susirinkome žuvusių ir sužeistų draugų kūnus ir pajudėjome atgalios link bazės...


    nesigavo visiskai taip , kaip norėjau , bet na pusė velnio...
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  16. Ačiū Light, Nėra, Ggnomaz dėkojo
  17. #58
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Pirmoji planeta
    3

    Spoileris:

    -Valdove , nuoditojų būrys buvo išžudytas...
    -Na , tai pasitaiko gana dažnai , kuo šykart tai išsiskiria , kad reikia mane trukdyti? Negi negali savarankiškai nusiūsti naujo būrio?
    -Būrį jau nusiunčiau , bet prieš tai buvusio būrio mirtis nebuvo paprasta... Atrodo Elfai turi labai galingų karių ...
    -Elfai? Galingų karių? Cha!... Nejuokink , ką tie nususėliai gali sugebėti?
    -Vieta , kurioje radome žuvusiųjų kūnus buvo tiesiog sutraiškyta , pramušta , o aplink buvo žymės , nuo stiprių ugnies vėjo ir žaibo atakų...
    -M... Tai keistoka , nemaniau , kad elfai gali naudoti stichijas nesusijungę su dvasiomis , bet jie to negali padaryti , dėl didelės dvasinės energijos savo kūnuose , tad kaip tai galėjo nutikti generole? Gal turite minčių?
    Minčių jis neturėjo , vadovauti mūšiams jis sugebėjo , bet didesne išmintimi nepasižymėjo. Žynys žingsniavo po savo kambarį pirmyn ir atgal , mąstydamas , kaip elfai galėjo įvaldyti stichijų galią ir kaip įgavo tiek jėgos , kad sugebėjo sutrupinti ir net pramušti uolą!
    Grindys vis sugirgždėdavo jam einant pro veidrodį ...
    -Valdove , greitai susitikimas , su išradėjais , jie sakė turį kažką naujo...
    -Gerai , gerai tuojau.
    Žynys sustojo prieš vaidrodį norėdamas susišukuoti ir jį aplankė nušvitimas...
    -Ryiuki , tuojau pat sukviesk visus generolus , visus aukštesnes pareigas užimančius valdininkus , turiu su jais kaiką aptarti, visą kitą dienos darbotvarkę atšauk.
    -Klausau pone.
    Dabar , pradėsime medžioklę , pažiūrėsime ar mano mintis pasiteisins ,- žynys suko ratus po kambarį , vis mąstydamas apie savo mintį...



    Sėdėjau po nedideliu medžiu bazėje , greit turėjo atvykti Ana ir Hana su savo būriais...
    -A-ni-chi!
    Ana tyliai priėjusi prie manęs garsiai išskiemenavo mano vardą.
    -Oooo? Kas per?
    -Kvaileli , PRAMIEGOJAI MANO ATVYKIMĄ!!!!
    -Aaaa.. Atsiprašau , pastarosiomis dienomis mažai miegu... Dar pusę komandos turime išguldytą , tad darbo tryse labai daug...
    -Girdėjau , tavęs nesužeidė?
    -Nea , man viskas gerai... Kur Hana?
    -Ji turėjo pasilikti Atlantidoje , pasijuto blogai , tiksliai nežinau , nulidėjau ją pas daktarų , bet turėjau išvykti , taip ir nesužinojusi , kas jai...
    -Aišku , vėl dirbsi su medikais?
    -Ir taip ir ne...
    -???
    -Kai būsiu bažėje gydysiu , o kitu metu turėsiu žvalgyti teritoriją ...
    -Aišku...
    Artėjo vakaras , Arral'e saulėlydžiai buvo tikrai gražūs.... Raudonos saulės nutviekstas , kiek atokiau nuo stovyklos treniravausi senūjų kovos menų , ant didžiulio medžio žievės , stovinčio pačioje kalvelės viršūnėje , su kiekvienu judesiu šoko mano šešėlis tobulai kartodamas mano judesius , tai buvo gražus ir gracingas... mirtinas šokis , kuris visu savo grožiu atsiskleis tik atimdamas kamnors gyvybę...


    Miegojau tenpat po medžiu , naktis buvo rami ir šviesi du planetos mėnuliai tiekė pakankamai šviesos , gulėjau ir mąsčiau prieš užmigdamas , kas galėjo nutikti Hanai , galvojau apie žuvusius draugus... Sugniaužiau kumščius ir juos atleidęs tyliai palinkėjau draugams geros kloties , mes dar susitiksime , bet dar ne dabar , dar negreit , iki tol , aš atkeršysiu už juos...
    Užmigau neramiu miegu padėjęs galvą ant medžio šaknies. Sapnavosi gyvenimas žemėje , naktys praleistos su Hana , Ana ir jos bučiniai...
    Rytas pažadino visai netikėtai , buvo dar labai anksti , žemę dengė lengvas rūkas , Medžio viršūnė ošė skrodžiama lengvo vėjelio , atsistojau įkvėpiau šio gaivaus oro ir atlikau lengvą mankštelę , tada pasileidau nuo kalnelio išskleidęs kristalinius sparnus , nuspalvindamas visą stovyklą vaivorykštės spalvomis , kurios atsirado saulei perėjus per mano sparnus... Lengvai nusklendžiau link upės , nusileidau ant puraus visdar šalto , saulės neapšviesto smėliuko , kurį per daugelį metų išplovė upė.
    Palengva bridau į upelį ir atsigulęs ant nugaros plūduriavau vandenyje , mėgaudamasis vėsuma ir gaiva. Pasitelkęs lengvus oro gūsius judėjau vandenyje , pajudindamas vos pirštus. Tokios ramumos akimirkos buvo tikrai nuostabios , seniai nesijaučiau taip gerai.
    Lipant į krantą galva buvo šviesi ir skaidri , prisiminiau , kad ryte reikia būti pas vadą , tad palengva nuėjau link vadavietės palapinės , turėjau dar gerą pusvalandį iki privalomo atvykimo laiko , tad prasukau pro virėjų palapinę ir gavęs neblogą avies kulšį kirtau ją su didžiausiu pasigardžiavimu.



    Vado palapinė buvo erdvi , pilna įvairių planetos žemėlapių , sąrašų ir kitokių popierių , kuriuos jis turėjo peržiūrėti ir suderinti.
    -Vaikinai , oi atleiskite ir panele . - Mūsų generolas buvo smagus , senas geros išvaizdos elfas , kuris labai mėgo pajuokauti ir vis sugebėdavo nutaikyti tokius momentus kaip šis – Mūsų likusią trijulę sudarėme aš , Kija ir Notas. Kija anksčiau tikrai buvo graži mergina , po pasikeitimo jos oda parudavo , bet grožis nedingo ... Deja ji kaip ir visi pakeistieji įgavo didelį ūgį ir išsprogusius raumenis... - Nagi , komanda turiu jums užduotį . Link stovyklos artėja vienas žynio generolų , mes nežinome , kokiu tikslu jis čia veda savo karius , bet neturime pakankamai karių , kad apsigintume , tad jums reikia nuvykti prie jų ir pasistengti išanalizuoti jų silpniausias vietas ir pridaryti tokios žalos , kad jie nebegalėtu tęsti savo žygio aišku?
    -Taip sere. - Atsakėme visi kartu.
    -Gerai , tada laisvi...



    Užduotis nebuvo pati sunkiausia , pasiėmėme nuodų ruošdamiesi užnuodyti žynio karių maistą, Keletą uždelsto veikimo bombų ir patraukėme į žygį.
    Priešų buvo vos trys šimtai , bet visi buvo rinktiniai kariai ir kaip matėme puikiai užsigrūdinę kovoje.
    Maisto atsargas užnuodyti turėjo Kija , aš turėjau išdėlioti bombas po teritoriją , Notas tuo metu nukreips priešų dėmesį leisdamas mums pabėgti.
    Plano pradžia buvo visai sėkminga , bombas išdėliojau , Kija nuodijo maistą , bet Notą ankščiau negu jis spėjo pradėti nukreipinėti dėmesį aptiko priešų magas , visa stovykla staiga sukilo , jie taipat aptiko ir Kiją ...
    Aš turėjau vykdyti misiją toliau , tad pasinaudojęs kilusiu šurmuliu detonavau bombas , taip sukeldamas dar didesnį pakrikimą priešų gretose , Kija ir Notas jau apie valandą buvo priešų sučiupti , bet vos detonavęs aš puoliau jų gelbėti.
    Notas išsivadavo pats prieš pat man atbėgant jo , abu patraukėme Kijos...
    Radome ją palapinėje , kurioje buvo du šlykštūs žynio kariai... Jie ją prievartavo , ji buvo magiškais antrankiais pritvirtinta prie žemės ir negalėjo apsiginti...
    Vaikinus tyliai ir greitai nužudėme , bet tokiu būdu , kad jie patirtų maksimalias kančias mirdami...
    Kijai buvo šokas , Ją beveik teko nešti , tad Notas ją įtaisė man ant nugaros ir mes sprukome iš prakeiktųjų stovyklos palikdami ją visą degančia... Kija nors ir nespėjo užnuodyti viso jų maisto , bet aš apdairiai buvau ten padėjęs vieną bombą , tad mažai kas beliko iš jų maisto atsargų , na nebent jie galėjo valgyti sudegusį ir su purvu susimaišiusį maistą...


    Notas išgabeno Kiją į bazę , jai reikėjo staigios medikų apžiūros , o aš pasilikau stebėti priešų.
    Jie krovėsi daiktus ir ruošėsi išvykti atgalios , nes daugybė karių žuvo liepsnose , o maisto atsargų nebeliko.
    Užduotis buvo įvykdyta ir aš patraukiau atgalios į bazę.


    per nakti nemiegojau , vis sapnavos , kaip rasau... tj vat si ta prisapnavau
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  18. Ačiū Light, Nėra, Ggnomaz dėkojo
  19. #59
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Pirmoji planeta
    4

    Spoileris:


    Gryžęs į bazę sužinojau , kad Kija buvo išgabenta tiesiai į atlantidą poilsiui , čia jai atliko tik operaciją , kuri stabilizavo jos būklę. Notas pasiliko , likome tik du būrio nariai planetoje...
    Tą patį vakarą iš vado gavome užduotį bei šiokių tokių žinių apie kitus pakeistuosius.
    -Pirmasis būrys antrojoje planetoje buvo sunaikintas... Tikslių detalių nežinau , bet atrodo , kad žynio magai panaudojo naują , labai keistą ginklą... Gera žinia ta , kad mums pavyko išsiaiškinti , kad šis ginklas veikia tik antrojoje planetoje. Užjaučiu dėl draugų... Na , o dabar apie jūsų kitą užduotį – maždaug už šimto kilometrų yra žynio karių portalas , kuriuo jie naudojasi permetinėdami savo būrius iš vienos bazės į kitas , jei šį portalą sunaikinsite šiame rajone jie nebegalės staigiai permesti pajėgų ir mums pagaliau pavyks juos iš čia išstumti , pavykus misijai po kelių dienų mes juos užpultume su atskubėjusia armija. Taigi vaikinai pasistenkit.
    Po paros palikome bazę , pasiėmėme sprogmenų , mums įdavė eksperimentinių vaistų , kurie turėjo padėti atgauti jėgas, numalšinti skausmą... Na maža kas , gal prireiks.


    Keliavome pagal upę , Notas dėl liekno sudėjimo ir didelio greičio lėkė medžių šakomis , tuo tarpu aš su savo svoriu bėgau upės pakrante, kartais pašokdavau aukštyn ir išskleidęs sparnus kiek paskrisdavau , bet dėl pavojaus būti pastebėtiems taip darydavau retai.
    Bėgau ir masčiau apie Aną ir Haną ... Kažin , kas joms , kad abi turėjo gryžti į atlantidą?...
    Nuginiau mintis apie ją ir mintyse bėgdamas kartojau senovinės technikos kovos būdus , kolkas juos buvau panaudojęs tik pirmoje užduotyje sutrupindamas uolas , bet dabar , kai pagaliau pilnai jas išmokau galvojau galbūt pradėti naudoti dažniau?
    Notas bėgo tyliai ir ramiai , galvodamas apie kažką ir šiaip jis buvo tylus vyrukas , kuris šnekėjo mažai , bet kai kanors pasakydavo visada kažką prasmingo...
    Bėgome kelias valandas , tada sustojome pakrantėje aš nuėjau parinkti sausų šakų ir lapų pastogei suręsti , Notas nuėjo žvejoti vakarienės .
    Vakaras ėjo ramiai , nedidelė ugnelė kūrenosi mano išraustoje duobutėje , Noto sugautos žuvys ir neatsargus mažas į kiaulę panašus paaras buvo visai neblogo skonio , tad gulint prie laužo ir besišnekant maloniai gurgė pranešdamas apie virškinimo proceso pradžią...
    Kalbėjomės mažai , kalbėjome apie priežastis , dėl kurių kaunamės , priežastis , dėl kurių sutikome tapti pakeistaisiais...
    Pokalbiai buvo trumpi , nedaug apie ką turėjome šnekėti... Gulėjome paskendę savo mintyse , kol užmigome.
    Rytas buvo vėsus , visur tvyrojo rūkas , vos pakilę patraukėme toliau į savo kelionės tikslą , reikėjo kuo greičiau įvykdyti užduotį , kad greičiau užimtume šią zoną , ją užėmę tikriausiai gausime atostogų , per kurias nuvykęs į atlantida sužinosiu , kas nutiko Hanai ir Anai...


    Savo tikslą pasiekėme po poros dienų , kelionė nebuvo sunki , kelis kartus teko aptikti priešo būrius žvalgančius teritoriją , bet męs tyliai prasmukdavome pro juos . Ši bazė buvo didelė – apkasta grioviu , griovyje prismaigstyta medinių kuolų ir primėtyta stiklų ir kitokių aštrių daiktų , griovys buv perplatus netgi mums peršokti , tad teko ieškoti kito kelio į vidų.
    Tiltelis , kuriuo vaikščiojo priešai visada buvo prižiūrimas , Notas pasiūlė man , kad aš jį permesčiau per griovį ir jis palauktu griovio krašte , kol aš ant tiltelio atkreipčiau priešų dėmsį ir vos jam sunaikinus portalą dingtume. Mintis buvo gera , tad męs greit pradėjom vykdyti planą.
    Notas isibėgėjo ir pasinaudojęs mano nugara peršoko griovį ir iškart pasislėpė aukštoje žolėje .
    Parodė ženklą , kad viskas gerai ir kad tęsčiau planą.


    Išroviau gerų trisdešimties centimetrų storumo rąstą iš žemės ir pakėlęs jį virš galvos puoliau bėgti link tiltelio , prie pat jo paleidau rastą ristis į priekį , kariai bėgę į mane buvo sutraiškyti parlėkurio medžio. Išleidau „Ašmenis“ ir sukdamasis kaip vilkelis puoliau toliau , lenkiausi , šokau , smeigiau blokavau ir taip vis toliau skyniausi kelią pirmyn , kareivių bėgo vis daugiau , tad darėsi vis sunkiau . Pradėjau naudoti senają techniką ir kariai pradėjo kristi kaip lapai papūtus uraganiniam vėjui.
    Sutelkiau savo energiją ir paleidau galingą suspausto oro gūsį į aplink mane buvusius karius , pasinaudojęs atsilaisvinusia vieta paleidau gūsį iš kojų šuolio metu , taip iššokdamas vos ne į trisdešimties metrų aukštį... Pašokęs pradėjau suktis kaip vilkelis iš abiejų „Ašmenų“ leisdamas vėją , kai įsisukau pakankamai bekrisdamas ant dešiniosios rankos išsiauginau galybę kristalų , kumštis tapo beveik statinės dydžio , vos palietes kojomis žemę tvojau kumščiu į ją taip sukeldamas dulkių kamuolius ir didžiulę šoko bangą . Bangą lydėjo vienu metu su ja paleisti vėjo gūsiai , kariai aplink mane griuvo ir aš jau beveik pasiekiau tilto galą , kur mane turėjo apsitikti po sabotažo gryžęs Notas , bet ten stovėjo šių pašlemėkų būrio vadas...
    Notas klūpojo su trimis strėlėmis kūne ir buvo prie mirties ribos , jo akys sakė padaryk tai , man jau nebepadėsi... Vadiūkštis kažką sakė ir juokėsi , bet aš mačiau tik notą ir jam prie gerklės laikomą kardą , jo akys maldavo nebeversti jo kentėti ...
    Kariai aplink mane atsitraukė palikdami Notą ir savo vadą tiesiai prieš mane , rankas atmečiau atgal , pasilenkiau į priekį ir abiejų rankų delnuose pradėjau spausti orą , prika akimi oras darėsi amtomas , oras prie mano delnų vibravo nuo slėgio atrodė lyg koks rūkas telktusi apie mano rankas , po kelių akimirkų aš staigiai mečiau rankas į priekį paleisdamas koncentruoto oro srovę , kuri pervėrė Noto krūtinę ... Jo visada liūdnose akyse pagaliau atsirado pomirtinė ramybė , jis dar ištarė aciū ir iškeliavo susitikti savo avarijoje mirusios šeimos....
    Priešų vadas žiūrėjo į mane apstulbęs , mano skruostais ritosi ašaros dėl žuvusio draugo , rankos pačios susigniaužė į kumščius , kurie iškart apaugo aštriais kaulais ir kristalais , pirštai tapo penkiais trisdešimties centimetrų ilgio kartais , iš alkūnių išleidau smaigus , nugaros kristalai pasišiausė aštriomis ataugomis ir aš puoliau , puoliau tiesiai į jų vadą , keli kariai šoko prieš mane , bet buvo suplėšyti į skutus mano nagų, prie pat vado pašokau ir nusileidau prieš jį , akimirką paklūpojau ir atsistojau prieš mane gulėjo miesos grėžinėliai , kaikur matėsi jo šarvų dalys , tada puoliau kareivisu , prasidėjo skerdynės...
    Kelią skintis link portalo buvo sunku , kareiviai vis lindo iš poralo ir skubėjo kitiems į pagalbą , Notui nepavyko sunaikinti vartų , bet jei man pavyktu juos pasiekti aš juos sunaikinčiau...
    Naudojau vėją , kad paspartinčiau senosios technikos judesius , su savo mase išvysčiau tokį greitį , kad priešai nespėdavo sureaguoti , kai jau būdavo sukapoti mano nagų. Mano kūnas vis silpo , bet ir karių pagaliau mažėjo , po paskutinio užmušto kario kiti išsilakstė kas kur gelbėdami savo gyvybes.
    Sunkais pavargusio žmogaus žingsniais ėjau artyn portalo peržengdamas užmuštų karių kūnus , nužudžiau gal šimtą karių dvigubai tiek išsilakstė... Portalas sužibėjo , kažkas dar atvyksta iš kitos pusės , iškart pasiruošiau kovai , bet tai buvo tik 1 karys...
    Jis buvo stiprus , jo randai bylojo patys už save , pečius ir krūtinę puošė skiriamieji generolo ženklai... Jam už nugaros kabojo didžiulis kardas , kuris forma priminė užaštrintą iltį.
    Sukome ratus vienas aplink kitą , mano visą kūną nusėjusios didesnės ir mažesnės žaizdelės skaudžiai pranešinėjo apie save su kiekvienu žengtu žingsniu ...
    Jis puolė pirmas , buvo greitas ir stiprus , jei nebūčiau toks išvargęs kova nebūtu labai sudėtinga , bet dėl nuovargio buvau labai sulėtėjęs , rankos ir kojos buvo kaip švininės , gyniausi kaip įmanydamas , bet jo kardas vis braižė mane pačiu savo smaigaliu , neatlaikęs spaudimo suklupau ir jis nukirto man kairę ranką...



    Riksmas....


    Galingas riksmas sudrebino visą griuvėsiais virtusią bazę ....


    Man akyse mirgėjo raudoni skausmo ratilai , generolas stovėjo tiesiai prieš mane už keliolikos metrų ir juokėsi , jis juokėsi...
    Mano sveikas protas pradėjo nykti , liko vien tik įsiūtis , pyktis ir skausmas , kurį nustelbė kraujo ir keršto troškimas , dešine ranka išsitraukiau mažąjį nuskausminamajį kamuoliuką , prarijąu jį ir sunkiai atsistojau , atrodo jėgos nuo pykčio gryžo , po to kamuoliuko prašviesėjo akyse , bet jaučiausi keistai , lyg kažkas vyktų organizme , nekreipiau į tai dėmesio ir susitelkiau į save.
    Kaupiau energiją , generolas puolė , girdėjau jį parbėgant , atsimerkiau ir sujudėjau visu savo greičiu , pilnai kiekvienam judesiui naudojau senovinę techniką , atsidūriau jam dar tebebėgant už nugaros ir suvariau visus penkis trisdešimties centimetrų ilgio nagus į krūtinę , ištraukiau juos ir atšokau... Jis atsisuko , spjaudėsi kraujais , bet dar nepasidavė , puolė mane virš galvos iškėlęs savo didžiulį kardą , aš jį sugavau savo ranka , kurią pilnai padengiau kristalais , suspaudžiau jo kardo ašmenis ir perlaužiau juos pusiau. Jis atšoko ir išsitraukė porą durklų , abu plūsdami kraujais kovėmės žūtbūtinėje kovoje , šis smūgis , kurį abu ketinome smogti bus paskutinis , daugiau nei vienas , nei kitas neatlaikysime...
    Vienu metu puolėme vienas kitą , jis taikėsi man smogti iš viršaus į apačia , prie pat manęs pašokdamas į orą , bet tai buvo jo klaida , kai jis buvo tiesiai virš manęs , aš neprabėgau pro jį , bet taip pat pašokau į viršų ir suvariau nagus jam į gerklę , suspaudęs kumštį išplėšiau jam adomo obuolį , jis sugargaliavo ore ir negyvas nukrito už kelių metrų.


    Priėjau prie portalo , sudaužiau ratu išdėstytus kristalus , pakeičiau juos mūsiškiais ir žengiau pro naujai atsivėrusius vartus .
    Atsiradau bazėje , čia nuolat budėjo kariai laukdami manęs ir Noto , vos perėjęs portalą nukritau ant žemės ir išsijungiau.



    Prabudau lovoje , gulėjau palatoje , tikroje palatoje , ne kokiais skudurais atitvertoje nuo kitų pacijentų kokioje nors salėje , bet tikrame kambaryje... Pro langelį matėsi apsauginis barjeras ir virš jo esanti Atlantida...
    Aš namie...
    Pažiūrėjau į savo kairę ranką , jos nebuvo... Buvo tik kažkokia bigė ilgio sulig alkūne , man tikriausiai vaidenosi , nes prisiminiau , kaip generolas man ją nukirto tiesiai nuo peties...
    Prie dešiniosios rankos buvo padėtas pultelis su mygtuku , nedvejodamas paspaudžiau mygtuką ir mažiau nei po minutės į palatą įlėkė gal dešimt daktarų , mane užplūdo lavina klausimų , kaip jaučiuosi ir t.t. ...
    Maždaug pusvalandį atsakinėjau į klausimus , vėliau jie paliko mane ilsėtis , prieš išeinant iš palatos vyriausiajam gyditojui elfui , kuris užtruko pas manęs ilgiausiai paklausiau jo kiek aš miegojau...
    -Daktare , kiek laiko aš buvau išsijungęs?
    -Generole Anichi , jūs be sąmonės buvote septynis mėnesius...
    -Septynis?! Ai nesvarbu... Daktare , kaip mano kairioji ranka , ar jūs jai ką nors padarėte? Ji buvo nukirsta tiesiai nuo peties...
    -Ne , nepadarėme , ji atauga pati , dėl neaiškių priežasčių tavo kūne vyksta daug įvairių pasikeitimų , kurie prasidėjo prieš pat tavo sąmones praradimą , trumpiau prieš komą... Mes neturėjome galimybės paspartinti jos ataugimo , kai tu buvai komoje , nes nežinojome , kaip tokia magija ir vaistai paveiks tave besant komoje , tad nieko nedarėme , bet kaip matai tavo ranak tiesiog puikiai pati atauga. Pirmuosius mėnesius jos ataugimas vos judėjo , bet matyt tau atgaunant sąmonę ataugimas spartėjo , tiek kiek matai dabar ji ataugo per paskutines kelias dienas...
    Daktaras paliko mane palatoje ilsėtis...
    Likus vienam man į galvą atėjo viena mintis... Generole Anichi? Nuo kada po velnių aš generolas?...
    Man buvo pranešta , kad kol man pilnai atliks visus tyrimus niekam išskyrus daktarus nebus leista manęs matyti. Maždaug per tris dienas po mano pabudimo kairioji ranka pilnai ataugo , valdžiau ją taip pat puikiai kaip ir ankstesniają , ji tik skyrėsi kiek šviesesne oda ir tuo , kad neturėjo nė vieno randelio...
    Visas mano keistų mutacijų ir sveikatos patikrinimo maratonas daktarams šokinėjant apie mane 24/7 tęsėsi dvi savaites... Mano naujos organizme ivykusios mutacijos , kurios smarkiai suaktyvėjo man pabudus man nė kiek nepakenkė , bet net sustiprino mano kūną – pasikeitė visa organizmo sandara... Krūtinėje augo dvi naujos širdys , turėjau nebe du , o tris plaučius , kurie buvo padengti keistais žvyneliais , daktarai bandė paimti pavyzdėlį , bet jiems vos pavyko nugremžti vieną žvynelį pasitelkus miniatiūrinius deimantiniais mini pjautuvėliais ginkluotus įrankius... Tai ką rado juos dar labiau glumino , tai buvo metalas – biometalas , kuriuo pamažu dengėsi visi organai ...
    Mano išori praktiškai nepakito , tik ten kur ankščiau buvo mėlynos kraujagyslės pūpsojo sidabro spalvos gyslelės... Vidaus organai atvirkščiai... Jie keitėsi smarkiai , niekur iki tol tokie nebuvo užfiksuoti ar rasti , organai dubliavosi , turėjau du skrandžius , tris plaučius , tris širdis , visi organai tapo daug labiau išsivystę , plaučiai ir širdys tapo tokios sudėtingos , kad mokslininkai net nesuprato kam reikalingos kai kurios jų funkcijos... Su naujais vidiniais pasikeitimais atsirado ri nauji gebėjimai , mano jėga siaubingai didėjo , atlikus bandymus lengvai kilnojau daiktus iki dvidešimties tonų , kaulai , kurie nuo tokio svorio turėtų sutrupėti atlaikydavo viską puikiai , atlikus bėgimo testą , bandant kokiu maksimaliu greičiu aš galiu bėgti mokslininkams išvis susipainiojo visos teorijos ir dar velniai žino kas... Trumpą laiką galėjau bėgti iki šimto trisdešimties kilometrų greičiu... Tokiu greičiu judančio paprasto žmogaus širdis nespėtu pumpuoti kraujo į kūną ir sprogtu... Mano trys širdys puikiai su tuo tvarkėsi , o trys plaučiai pilnai aprūpino deguonimi , taip stipriai išfiltruotu , kad gaudavau beveik gryną deguonį be jokių priemaišų...
    Organizme atsirado ir visiškai naujų organų , pvz liauka , kuri išskyrinėjo medžiagą , kuri sugebėjo neutralizuoti beveik visus žinomus nuodus iškart , o tuos , kurie nebūdavo neutralizuoti iškart organizme atsiradę nauji geltonos spalvos kūneliai išstumdavo iš organizmo kartu su prakaitu...



    Dvi savaitės bandymų su protu nesuvokiamais rezultatais paliko daktarams daugybę klausimų ir mįslių , kurias jie spręs dar labai ilgai... Pagaliau buvau paleistas , pirma gryžau namo , susitvarkiau palindau po dušu , kritau į savo lovą ir miegojau geras dvidešimt valandų....
    Po gero miego sekė Anos ir Hanos paieškos , apytiksliai žinojau , kur jos gyvena , bet kelio ten nebebūčiau radęs , tad patraukiau į miesto valdybą pasiklausti kelio iki jų.
    Vos pravėriau valdybos pastato duris , visi viduje buvę darbuotojai , sargybiniai ir kariai pašoko taip išgasdindami visus čia buvusius paprastus žmones ir elfus , dešinėje pusėje sėdėję naujokai kariai elfai ir žmonės tuoj pat buvo pakelti savo būrio vadų ir kaip visi atidavė man pagarbą , visi stovėjo įsitempę ...
    -Generole!!!
    Visi garsiai sušuko ir nutilo , dar akimirką pastovėjo , aš taip pat atidaviau pagarbą .
    -Laisvai kariai.
    -Taip sere!
    Visi gryžo prie savo darbų , aš kiek apstulbęs buvau nuvestas tiesiai pas vyriausią žmogų valdyboje , jis man pranešė , kad buvau paaukštintas iki generolo , turėjau visas generolo privilegijas ir teises... Sėdėjau ir kalusiausi jo . Pagaliau paklausiau , kodėl aš buvau paaukštintas?
    -Jums buvo suteiktos generolo pareigos dėl to , ką padarėte prie priešų portalo... Jūs vienas žuvus vieninteliam turėtam komandos nariui sugebėjote išžudyti apie šimtą žmonių , apie du šimtus privertėte bėgti , nukovėte priešų generolą ir sugebėjote pakeisti jų portalą mūsiškiu... Už tokį didų atliktą darbą jums ir buvo suteiktas generolo statusas...
    -Aišku , dėkoju ...
    -Jei dar ko nors norėsite prašau pasakyti generole...
    -Taip , ieškau dviejų draugių , Anos ir Hanos ....
    -A taip taip , jūsų vaikų motinos kartu su jūsų vaikais gyvena jums , kaip generolui paskirtoje pilyje žemyne...
    -Mano vaikų motinos?! Kąąą???!!!
    -Jūs nežinojote , kad tapote tėvu? Ach , atleiskite , aišku nežinojote , juk buvote tiek ilgai komoje ir dar kariavote planetoje...
    -Kaip man nuvykti į pily?-Visas suglebęs sėdėdamas krėsle paklausiau vyriausiojo administratoriaus.
    -Tuojau pat nugabensime jus ten , jei tik pageidaujate...
    -Taip , manau , kad pageidauju...



    Maždaug po valandos , jau stovėjau prieš didžiulius vartus Anglijos kalnuose , man prieš akis atsivėrė didingas vaizdas – stovėjo sena didžiulė pilis , pastūmiau vartus ir įėjau į kiemą , nedelsiant prisistatė keletas tarnų .
    -Sveiki atvykę šeimininke. Ar norėsite pamatyti savo moteris?
    -Taip , prašyčiau nuvesti mane pas jas...


    xe , dar viena gera dalis parasyta parasykit atsiliepimu
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  20. Ačiū Light, Nėra, Ggnomaz dėkojo
  21. #60
    i see you! :3 zalia avataras
    Įstojimo data
    2009 01 22
    Vietovė
    Viiiiilniuuuus!!! :3 <3
    Įrašai
    9
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    tik jei jau rašai lietuvių kalba ar bent bandai taip rašyt, tai turėtum vietose dėti nosines ir nevartoti "daėjo" arba "biški" nes tai nelietuviški žodžiai.

  22. Ačiū Light dėkojo
  23. #61
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Aš matyt rusas ... Na , toks mano rašymo stilius , rašau taip , kaip kalbu ^^

    Pirmoji planeta
    5
    Spoileris:



    Tarnai mane lydėjo iki pat pilies , pakeliui sužinojau , kiek tarnų turiu , kokio dydžio žemes valdau ir daug kitų su mano valdomis susijusių dalykų...
    Priėjus pilies duris leidau tarnams eiti dirbti savo darbų ar laukti , kol pakviesiu.
    Palengva lipau laipteliais vedančiais iki pilies durų , prie durų sustojau , tada giliai įkvėpiau ir palengva jas atidariau , įėjau į kambarį , čia buvo didžiulė salė , jos gale stovėjo didžiulis židinys, abiejose salės pusėse ėjo laiptai , jie buvo gražūs , marmuriniai , padengti raudonu kilimu , turėklų galuose stovėjo marmuro skulptūros vaizduojančios liūtus ir meškas...
    Lipau laiptais į antrą aukštą , jau buvau apvaikščiojęs pirmą aukštą , ten radau virtuvę , darbo kambarius , keletą miegamųjų svečiams , virtuvėje mane pamačiusios dvi tarnaitės nusilenkė ir pranešė , kad mano vaikai ir moterys antrame pilies aukšte ...
    Sustojau prieš duris , kuriomis užsibaigė laiptai , atidariau jas ...
    Hana sėdėjo ant žemės kambario gale ir žaidė su mažu kūdikiu netoli židinio , Ana atsisėdusi ant nedidelio suoliuko žaidė su dažais , šalia jos vaikiškose kėdutėse sėdėjo dvi mažos mergaitės , jos vis pamirkydavo mažus mėlynus delniukus į dažus ir dėliodavo savo rankučių antspaudus ant popieriaus. Durims prasivėrus ir man įkišus galvą Ana su Hana atsisuko , jos abi pažiūrėjo į mane , veiduose žaidė šypsenos ir kažkoks pasididžiavimas , jos tyliai pamojo rankomis man ateiti , priėjau , jos paliko vaikus žaisti priėjo ir apkabino mane , jaučiausi taip kaip niekada anksčiau...
    Stovėjau jas apkabinęs per pečius , jos tyliai verkė man į krutinę , pasakojo , kaip bijojo , kad niekada nebepabusiu iš tos komos...
    Mano sūnaus vardas buvo Illadaras , dukrų vardai buvo Kami ir Sakura , Illadaras buvo gražus berniukas , jo oda buvo tokios pat tamsiai mėlynos spalvos kaip mano , jo nugarytę puošė du mažyčiai kristaliukai , jis buvo lygiai toks pat kaip ir aš , tik akys riesta nosytė ir smailios ausys skyrė jį nuo tobulos mažos mano kopijos. Kami ir Sakura abi buvo smailiausės žaliaakės gražuolės , jų oda buvo keliais tonais šviesesnė nei mano ir jos turėjo po nedidelę uodegėlę , kuri buvo padengta mažais žvyneliais ir užsibaigė lapo formos kauliniu galu , jų nugarėlės buvo beveik iki pusės padengtos mažyčiais kristaliniais žvynukais , beveik nuo nugaros vidurio žvyneliai V forma jeidosi iki uodegėlių ir toliau ėjo jomis iki kaulinio antgalio.



    Kelias valandas sėdėjome , šnekėjomės apie vaikus , apie mano patyrimus planetoje , kovą su generolu , Illadaras ramiausiai įsitaisė man ant kojų , atsirėmė nugarėle į pilvą ir užmigo ...
    -Vargšiukas , mažai šiandien miegojo , dar tėvelis parsirado , tad nauji įspudžiai vaiką išvargino.
    Hana paėmė jį į glėbį ir nunešė į miegamajį , paguldė mažylį miegoti lovelėje ir gryžo pas mus.
    Kami su Sakura , sėdėjo viena šalia kitos ir toliau paišė dažais , jos buvo dar tik keturių mėnesių , tad mažai ką suprato ir tėvelis joms dar nelabai rūpėjo , Illadaras jau buvo septynerių mėnesių , jau šliaužiojo , tad per dieną kur tik nenušliauždavo ...
    -A-ni-chi!
    Tyliai vienu metu išskiemenavo Ana su Hana ir pakštelėjo man į skruostus iš abiejų pusių...
    -Hm....
    -Kas yra Anichi?
    -Na... Aš kaip ir svarsčiau... Gal mums reikėtu susituokti , bet , kad... Matot jūs dvi , o vedybos galimos tik su viena moterimi...
    Jos abi linksmomis akimis žiūrėjo į mane ir juokėsi .
    -Ani , tu jau nebegyveni paprastų žmonių pasaulyje , tad kodėl tave turėtu varžyti paprasta santuoka? Be to , pagal elfų papročius , vos moteriai pastojus nuo vyro ji tampa jo žmona , nesvarbu kiek žmonų ar sugulovių jis turi , tad dėl vestuvių gali nesijaudinti , mes tai sutvarkėme tau dar būnant komoje , mes jau šeši mėnesiai , kaip oficialiai ištekėjusios už tavęs...
    -Aha...- Sėdėjau lengvai apsvaigęs , atmosfera buvo tokia maloni , rami ir gera, šios akimirkos buvo tokios malonios , jog norėjosi , kad jos niekada nesibaigtų...
    -Hm, kodėl ateidamas į pilį mačiau ant vartų vėliavą su vienaranke meška pavaizduota joje?
    Jos šyptelėjo , o Hana man paaiškino:
    - Kai tu išėjai per portalą , tavo akys buvo raudonos , o iš dešinės rankos visdar buvai išleidęs nagus , tave tokį komos būsenoje ir pargabeno į atlantidą. Kai tave paskyrė maždaug po mėnesio generolu , vos męs spėjome sutvarkyti mūsų jungtuvių dokumentus , tu kaip generolas turėjai turėti vėliavą , tad jie mums pateikė keletą varijantu , nes tu buvai komoje ir negalėjai pats išsirinkti , mes kaip tavo žmonos išrinkome už tave , tikiuosi nepyksti?
    -Ne , nepykstu , net gi džiaugiuosi . Vėliava tikrai graži , o tos raudonos meškos akys ir kruvini nagai įbaugins dar ne vieną priešą...
    Gera buvo taip sėdėti ir kalbėtis. Laikas bėgo greit , net nepajutau , kaip atėjo vakaras .
    Visi tarnai išskyrus keturis budėti pasilikusius sargus išvyko namo į už dešimties kilometrų slėnį , kuriame buvo slaptas elfų , magų ir kitų butybių miestelis.
    Vaikus paguldėme į vieną kambarį , patys miegojome kitame , prie lovos ant spintelės stovėjo nedidelė radijo stotelė , kuri perdavinėjo visus garsus iš vaikų kambario , tad męs juos puikiai girdėjome. Mūsų lova buvo didžiulė , tiksliau tai buvo ne lova o lova-kambarys ant grindų buvo patiestas didžiulis čiužinys , kuris užėmė visą kambary , tik gale prie durų buvo eilė nedidelių spintelių , virš kurių kabojo nemažas plazminis televizorius. Jos staigiai nusimetė lengvas sukneles , kurias vilkėjo ir palindo po ne ką už čiužinį mažesne kaldra , Aš neskubėdamas nusirengiau ir nuėjau pas jas , palindau po kaldros , pabučiavau vieną , pabučiavau kitą , jos man atsakė bučiniais ir glamonėmis , viena ranka ėmiau gniaužyti Hanos krūtis , kurios nuo jose buvusio pieno dar labiau padidėjo , kita ranką nuleidau Anai į tarpukojį , suradau jos klitorių ir lengvai jį maigiau .
    Kambaryje girdėjosi lengvos aimanos , buvau apkabinęs Haną ir dulkinau ją , Ana sėdėjo šaliai ir stebėdama mus mosturbavosi , aš pavargęs nugriuvau ant lovos , Ana apsižergė mane , istatė mano penį į save ir jodinėjo ant manęs , jos nuo pieno padidėjusios krūtįs gražiai šokinėjo , Hana atsistojo virš manęs ir atsiklaupė paliktama savo klitorių tiesiai virš manęs , aš laižiau jį , Ana tuo metu inkštė , ji mylėjosi su manimi , o Hana pasilenkusi laižė jos klitorių , o jos laižiau aš.
    Ana nulipo nuo manęs ir pradėjo bučiuotis su Hana , Hana atsigulė ant nugaros , ją apsižergė Ana , o aš atsiklaupiau prie jų ir dulkinau abi vienu metu , ikišdavau vienai , ikišdavau kitai ...
    Gulėjome pavargę , nušilę ... Jos greit užmigo , o aš dar gulėjau , mąsčiau , kaip viskas susiklostė... Vos prieš metelius aš buvau paprastas vaikinas , o dabar esu pilies šeimininkas , vienas iš elfų generolų... Ech , Tas keistas pasaulis...



    Rytą praleidome terasoje , oras buvo gražus , buvo pats vidurvasaris mažyliai žaidė mažyčiame baseinėlyje , auklės šokinėjo apie juos žaizdamos su jais , aš su žmonomis sėdėjau už stalo ir gėriau kavą , gaivus oras buvo tikra palaima...



    Atėjo vienas tarnas ir pranešė , kad turiu lankytojų. Nuėjau pažiūrėti , kas gi čia galėtų mane lankyti? Darbo kambaryje laukė du jauni vaikikinai ir vienas vyresnis žmogus , iš ženklų supratau , kad vaikinai kareiviai ir užimantys gan nemažus postus , bet žemesnius nei mano , abu jie buvo elfai , vyresnysis buvo mano manymu pusiau elfas pusiau orkas , sprendžiau iš masyvių raumenų ir stambesnių nei elfų kaulų.
    -O štai ir generolas.
    -Sveiki , kuo galėčiau padėti?
    -O generole , šie vaikinai atvyko čia iškviesti tavęs į dvikovą , jie nori patys tapti generolais , tai yra užimti tavo vieta , nes mano , kad tu netinki vadovauti , jie laiko tave nepilnaverčiu vadu... Generole , ar priimsi jų iššukį?
    -Mielai priimsiu , kada ir kur męs turėtume susikauti?
    Nuo tokių jauniklių elfų net neketinau bėgti ar slėptis , galbūt manyje prabudo arogancija , bet tokie genltonsnapiai meta man iššukį? Jei nepamokysiu šiu dviejų , greitai rytais kausiuosi su šimtais geltonsnapių...
    -Jeigu rastumėte vietos savo valdose , būtų gerai susikauti dar šiandien...
    -Žinoma , tada prašau sekite mane , nedidelė laukyme už pilies tam puikiai tiks.
    Laukyme buvo futbolo stadijono dydžio ir puikiai tiko dvikovoms , pirmasis su manimi kautis nusprendė elfas , kurio drabužiai buvo išsiuvinėti liūto vėliava nugaroje.
    -Anichi , tas elfas yra vardu Ikei , jis vienas iš septynių galingiausių elfų giminių lyderio sūnus , kuris po tėvo mirties perims visą giminę ir jos galią į savo rankas .-Hana ir Ana gerai žinojo šiuos reikalus , joms ne kartą teko stebėti savo pačių klanų lyderių dvikovas. -Kitas vardu Hashita , Jis priklauso senai karių šeimai , jo visi protėviai užėmė generolų ir aukštesnes pareigas , jo tėvas šiuo metu taipogi yra generolas.
    Mano priešininkai buvo du elfiukai , kurių tevai buvo aukšti valdininkai ar aukštuomėnės atstovai? Nejuokinkit , tokie pasipūtėliai... Na , parodysiu jiems jų vietą.
    Senolis pakvietė mane ir Ikei prieiti prie jo , susitarti dėl to , ką gauna laimėtojas.
    -Jei laimėsiu aš , noriu tavo titulo ir žemių .- nedvejodamas paskelbė Ikei.
    -Puiku , man tinka , bet jei laimėsiu aš , tą patį pasiimsiu iš tavęs.
    -Sutarėm.


    Vyresnysis paskelbė kovos pradžią ir Ikei puolė , jis buvo labai greitas , jo kardo ašmenys lakstė aplink mane kaip gyvatės , aš nesikoviau pilna jėga , bet per daug ir nenusileidau , mano „Ašmenys“ vis blokuodavo jo kirčius ir patys vis taikėsi jam kirsti ar durti. Mes sukomės mirtiname šokyje , elfas judėjo vis greičiau ir greičiau , bet mačiau , kad jis silpsta po truputį , jo kvėpavimas darėsi nelygus , judesiai pradėjo lėtėti . Man atsibodo su juo žaisti ir aš pilna jėga smogiau per jo kardus sulaužydamas pusiau , sustojau nutaikęs vieną „Ašmenų“ smaigalį jam į gerklę.
    Jis nuleidęs galvą ištarė:
    -Aš pralaimėjau.
    Vyresnysis pasikvietė jį visą susikrimtusį pas savęs ir liepė prisėsti , į aikštelę žengė kitas elfas – Hashita , su juo susitarėme maždaug dėl tokių pačių saligų , kaip ir su Ikei .
    Jis buvo keletą kartų stipresnis ir greitesnis už Ikei , judėjo daug tiksliau ir rimčiau , matėsi , kad yra iš karių šeimos , jėgos turėjo daug , bet man neprilygo. Keletą kartų jo kardas brūkštelėjo man per odą palikdamas plonas kruvinas drūželes. Aš atšokau , pasiražiau ...
    -Neblogai , neblogai.
    -Dėkoju , tu taipogi neprastas karys Generole , bet aš atimsiu tavo postą , tu nesi toks stiprus kaip aš!
    -Nagi pamėgink.- Jis nedelsdamas puolė taikydamasis man tiesiai į gerklę , kova tęsėsi , kad ir koks stiprus buvau , greičiu jam neprilygau , nors atsilikau nuo jo tik vos vos , jis vis šokinėjo , niekaip nėjo jo pagauti. Galiausiai sumasčiau klastą , pradėjau leisti stiprius vėjo gusius ten , kur jis dėdavo kojas , tai jį išmušė iš vėžių , bet jis nepasidavė ir padegė savo kardą , jo degantis kardas neleido nukreipti nuo jo dėmesio , per daug traukė akį... Galiausiai man pradėjo pabosti ši kova , rimtos žalos man jis nedarė , tik šokinėjo aplink ir braižė mane... įtraukiau „Ašmenis“ į save ir išskleidžiau savo kristalų sparnus ir pakilau į orą , Nuskridau į kitą aikštelės galą , kiek toliau nuo pilies ir nuo Anos su Hana . Hashita bėgo paskui mane leisdamas liepsnas į mane iš savo kardas ir rėkaudamas kažką panašaus „Baily ko bėgi“ ir t.t. Skridau su pašaipia šypsena veide , šiam vyrukui teks ilgai gydytis po šio mano smūgio , nustojau skristi tolyn , dabar kilau aukštyn , mano dešinė ranka pradėjo apaugti kristalais , ji vis didėjo , padariau ją beveik savo kūno dydžio ir sutraukiau sparnus atgal į save , pasileidau kristi iš penkiasdešimties metrų aukščio tiesiai į Hashita , jis atšoko į šalį už poros metrų stovėjo ir juokėsi... Vos tik kojomis paliečiau žemę smogiau į žemę , su vis dar tebekritusios ore buvusios dešiniosios rankos masės galia , smūgis buvo toks stiprus , kad tris metrus aplink žemė tiesiog sprogo , liko tik nedidelis krateiriukas , kurio viduryje gulėjo nuo mano rankos nukritę tokios galios neatlaikę kristalai , kurie smūgio metu tiesiog sutrupėjo . Aplink dešimties metrų spinduliu visa žemė buvo suskilinėjusi , Hašhita gulėjo už dvidešimties metrų nuo manęs ir atrodo buvo be sąmonės , palengva priėjau prie jo , Vyresnysis bėgo prie mūsų pažiurėti , kas nutiko . Hashita gulėjo smūginės bangos nusviestas tolyn ir smarkiai apdaužytas , iš žaizdelių bėgo kraujas , dešinė ranka aiškiai matėsi buvo sulaužyta , lūžo keli šonkauliai , bet jis buvo gyvas... Ikei taipogi jau buvo čia atbėgęs pažiūrėti .
    -Abi dvikovas laimėjo Generolas Anichis. Nagi jaunuoliai atrodo dabar jūs jo valioje .- Hashita buvo ne tiek išbalęs dėl žaizdų , kiek dėl to , kad pralaimėjo , ikei irgi stovėjo ne gą mažiau smagus nei jis.
    -Hashita , Ikei , man nereikia jūsų žemių , turėkitės jas , bet jūs abu geri kariai , todėl noriu , kad dirbtumėte man , Vade , ar galiu aš jiems palikti jų žemes ir pasiimti juos į savo karių gretas?
    -Gali , laimėjusysis gali daryti ką tik nori ,- Vadas patenkintas slėpė šypseną.
    Atsisukau ieškodamas Anos su Hana , jos ėjo prie mūsų , nešėsi vaikus ant rankų , šalia jų žingsniavo du vyresni elfai ir elfės , o iš paskos būrys jų metų elfų ir elfių. Joms priėjus , visi pasisveikino su mumis .
    -Anichi , norėčiau tave supažindinti su savo tėvais , mano brolį Hashitą , tu jau pažysti , o čia amno seserys... - Aš pirma pažiūrėjau į ją , tada į jos tėvus , Hashitą , kuris atrodo labai pralinksmėjo pamatęs mano suglumimą...
    -O čia mano tėvai ir Brolis Ikei .- paskelbė Ana.
    Dabar , tai tikrai stovėjau pasimetęs , visi stovėjo ir juokėsi , Ikei su Hashita ir jų tėvai spaudė man rankas , Hanos seserys ir jų vyrai sveikinosi su manimi , tada Hashitą gyditi pradėjo atskubėjęs medicinos ekspertas , kurį iškvietė jo tėvas.
    Vakare buvo didžiulis balius pilyje , aš tik dabar supratau , kodėl per paskutinę savaitę pilyje atsirado tiek daug tarnų , jie gi visi ruošė šį pokilį , visą vakarą plūdo visokia aukštuomenės girietinėlė , elfai , orkai , turtuoliai... Anos ir Hanos tėvai pasivedėję mane į šalį spaudė man ranką , gyrė dėl jėgos , džiaugėsi anūkais...
    Balius tesėsi iki vėlumos , Su Ikei ir Hashita puikiai sutariau , atrodo mano įsakymas jiems pralimėjus prisijungti prie mano karių buvo daugiau nei geras , atrodė jie nuoširdžiai tuo džiaugėsi...
    Šokom , gėrėm iki paričių , Ana su Hana anksti išvedė vaikus miegoti , vėliau gryžo į pokilį ir toliau šventėme kartu...


    Heres some more =] Enjoy
    Paskutinį kartą taisė xipzo : 2010-03-04, 21:57
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  24. Ačiū Ggnomaz dėkojo
  25. #62
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Pirmoji planeta
    6


    Spoileris:

    Nuo pokylio praėjo jau trys savaitės , pilnai atsigavau ir buvau pakviestas atgal į karą...
    Nuo paskutinio mano mūšio su Žynio generolu jau buvo prabėgę beveik metai , žaizdos buvo pilnai sugijusios , o aš dar sustiprėjęs . Žynys dėl savo generolo mirties neatsisakė savo plano užvaldyti planetą , bet siuntė dar didesnes armijas ir žiauresnes pabaisas , mūsų armija buvo ganėtinai per maža , kad galėtų priešintis daugiatūkstantinėms Žynio ordoms.
    Vos grįžus į planetą , jau pirmose kovose supratau , kad kumsčiais ir savo „Ašmenimis“ aš čia mažai ką bepadarysiu , mano kovos būdas buvo skirtas kautis prieš keletą priešininkų , bet ne prieš šimtus , tad teko ieškoti naujo kovos būdo , tokį sprendimą priėmiau po to , kai viename mūšyje mane pervėrė ietimi priešai , organai buvo gerai apsaugoti , tad nebuvo pažaisti , bet dėl kraujavimo teko grįžti į atlantidą ir išsigydyti. Man kaip generolui buvo paskirtas šimto vyrų dalinys , bet per kovą , kai mes ketinome sunaikinti vieną priešų portalų žuvo apie šešiasdešimt vyrų , tiesa portalą paėmėme , bet man reikėjo papildyti dalinį... Tuo pačiu ieškojau sau naujo ginklo , kuris man tiktu , senoji technika buvo puiki , bet ji buvo skirta kautis daugiausiai prieš keturis , penkis priešininkus , tad ieškojau naujų ginklų ar kovos būdų.



    Kiekvieną rytą kėliausi anksti , Atlantidoje gyvenau senajame savo bute , rytais vos atsikėlęs eidavau pirmas apžiūrėti naujai atvykusių karių – naujokėlių , kaip mes juos vadinome šviežienos.
    Dauguma , kaip visada būdavo elfai , orkai , kartais pasitaikydavo pora nykštukų ar žmonių , šiandien girdėjau atvyks pora pusmilžinių , tad norėjau juos paimti į savo dalinį , jų didelė fizinė jėga , nemažai padėtų kovoje.
    Deja , pavėlavau ... Grachas jau vedėsi juos ir mirktelėjęs man akį patenkintas išėjo , jam šiandien naujokų matai užteks... Na ką , pažiūrėkime , kas mums liko...
    Dauguma buvo suglebę , aukštus postus užimančių tėvelių vaikai , keletas kaimiečių , pora senų , galią praradusių karių šeimų atstovų...
    Per dvi savaites nebuvau pasiėmęs į dalinį nė vieno naujoko , kuriuo pakeisčiau bent vieną žuvusį...
    Po keturių mėnesių mano dalinys turės vykti atgal į planetą , ten vyriausiasis karo vadas nusprendė surengti grandiozines kautynes- vienu metu pulsime šimtus priešo teleportacijos irenginių ir bandysime užimti pagrindinį , kuriuo į planetą plūdo jo armijos.
    Ėjau per eiles , naujokai stovėjo pasitempę , visi buvo man iki krūtinės ar iki peties , stovėjo tylėdami ir nejudėdami , kiek susijaudinę žiūrėjo visur , kur tik vaikščiojo karius besirenkantys žmonės , šiuo metu aš čia vaikščiojau su aukščiausiu rangu.
    Mano akį patraukė vienas Orkas , matėsi , kad jis ne aristokratas , bet sunkiai dirbti pratęs vyrukas , už jį patį bylojo jo raumenys. Pasirinkau jį ir nusiunčiau jį pas savo pavaduotoją , kad užrašytų į dalinį.
    Toliau vaikščiojau po eiles , ieškojau kiek rimčiau ir tvirčiau atrodančių vaikinų , bet nelabai , kas bebuvo likę ... Prieš apžvelgdamas paskutinį šimtą rekrutų jau buvau beprarandąs nuotaiką , bet radau gera dešimtį tvirtų žmonių ir tris puikius elfus , kurie buvo puikūs šauliai.
    Man reikėjo dar maždaug trisdešimties žmonių ... Namo ėjau pro teismo rūmus , kaip visada užsukau pasisveikinti su teisėju – Hanos giminaičiu... Jis teisė keliasdešimt įvairių rasių jaunuolių , kurie buvo kaltinami plėšikavimu mieste , reketu ir dar keletu nusikaltimų.
    Aš atsistojau ir priėjau prie teisėjo , nelaukdamas , kol jis paskelbs bylos pabaigą , paprašiau leisti man su juo pasikalbėti , jis sutiko ir sustabdė teismą valandai.
    -Sveikas Anichi , apie ką tokio svarbaus norėjai pasikalbėt , kad man teko teismą nutraukt?
    -Hansai , noriu pašnekėti apie tuos vyrukus... Gal sutiktum nutraukti jiems bylą su salyga , kad visi jie stos į armiją , tiksliau į mano būrį? Matai , man trūksta žmonių , o tie glebūs aristokračiūkščiai niekam tikę... Šie gatvės vaikai būtų tai , ko man reikia.
    -Hmmmm... Gerai , sutinku , Atlantidos kalėjime ir taip mažai vietos , dar juso amitint ir prižiūrėt reiktų... Gerai , pasimk juos , jie bus tavo rūpestis.
    Hansas paskelbė nuosprendį , vos tik teismas buvo atnaujintas. Vaikinai atrodė kiek sutrikę , jie tikėjosi gerų penkerių metelių belangės , bet gavo kariškus batus ir Generolą mėlinajį „Monstrą“ , kaip mane praminė mane mano būrio kariai , nes aš visada į mūšį puldavau pirmas...


    Kai pasirūpinau naujokais , apgyvendianu juos ir palikau Kitoharu valioje (savo pavaduotojo) patraukiau į miesto biblioteką , ieškoti kovos būdų prieš daug karių ar dar ko nors... Keturios valandos paieškų , nedavė jokių rezultatų...
    Nuėjau į tą aikštelę , kur kažkada radau senają techniką , buvau šiek tiek pasidomėjęs šia miesto puse , ji buvo pati seniausia miesto dalis , čia kadaise buvo senūjų atlantidos generolų namai... Prisėdau ant laiptelių besileidžiančių į aikštelę , pasirėmiau galvą rankomis ir nieko nemastydamas vangiai vedžiojau savo žvilgsnį aplink... Aikštelės centre stovėjo nuo laiko apgriuvusi kolona... Ne!!! Tai buvo ne kolona , nuo mūšių akys įgavo aptirties ir aš po truputį supratau , kad tai vyro laikančio didžiulį dvirankį kardą statūla , ji buvo smarkiai apgriuvusi , todėl nepatyrusiai akiai galėjo pasirodyti kaip kolona , bet aš neabejojau , čia buvo kario statūla!
    Atsistojau ir priėjau prie jos , atsiminiau šiandien bibliotekoje vartęs senovinį atlantidos žemėlapį , tokios atlantidos , kokia ji buvo prieš jai panyrant į jūros gelmes. Ten buvo pavaizduota ši statūla , o prieš ją... Buvo kovos menų mokykla...
    Apsisukau , ir pradėjau lipti laiptais prie pastato griuvėsių , įžengiau į vidų pro tą vietą , kur turėjo būti durys , matėsi seni nuo laiko sudulėjusių šarvų , ginklų ir kitokių daiktų liekanos.
    Vaikščiojau po salę , apžiūrinėjau ši tūkstantmečių senumo pastatą , kuris ilgai kentė jūrą , o dabar vėl gyveno , bet buvo visų pamirštas...
    Palengva lipau sutrūnijusiais akmeniniais laiptais , antrame aukšte buvo tik vienas kambarįs , spėjau jis priklausė vyriausiajam mokyklos vadovui... Įžengiau į kambarį , ant sienų kabojos surūdiję ginklai , stovėjo senos akmeninės lentynos , o jose buvo keliolika tokų knygų , lygiai tokių pačių , kaip senosios technikos knyga! Radau neįkainojamą lobį , šiose knygose buvo sukaupta tokia patirtis ir galia ... Aš stovėjau , širdis lėtai daužėsi , supratau , kad radau tai , ko man reikėjo – kiekvienoje akmeninėje knygoje buvo pavaizduotas vis kitoks kovos stilius , varčiau jas ir negalėjau atsistebėti . Judesiai buvo tokie gryni , tokie stiprūs... Dauguma judesių buvo labai panašūs į beginklęs techniką , kurią aš radau pačia pirmą ir jau buvau išmokęs , tik šiose knygelėse ji buvo šiek tiek pakeista , kiekvienoje knygoje ji buvo pakeista skirtingai , pakeista taip ,kad tiktų skirtingiems ginklams.


    Laikas greitai bėgo , dieną ir naktį aš mokiausi kautis daugybe ginklų , dariau viską taip , kaip buvo pavaizduota knygelėse ir stiprėjau...
    Savo dalinio ir jo nusikaltėlių naujokų neapleidau , treniravau ir juos. Kiekvienas vaikinas turėjo švino antblauzdžius , antriešius , krūtinės šarvus ir šalmus , kuriuos aš pasitelkęs magiją priklijavau prie jų tol , kol apmokymai bus baigti. Dauguma karių greit pavargdavo nuo tokio svorio , su papildomu svoriu pirmomis dienomis jie išvis vos nemirė nuo pervargimo , bet jau bėgo antras treniruočių mėnuo , treniravomės veikti kaip komanda , visos treniruotės vykdavo su pasunkintais ginklais , kad išugdyt jiems raumenų , daugumai trūko kovinio įkvėpimo ir dvasios , tad įvedžiau nedidelę taisyklę – pusryčius gaudavo visi , kad gauti pietus ir vakarienę jie turėjo kautis atsitiktinėse dvikovose , taip ugdžiau jų kovinęs dvasią , suteikiau jiems motyvaciją , kodėl reikėtu kautis , jie kaudavosi tol , kol vienas pasiduodavo , dėl alkio jei kovėsi kaip plėšrūs vilkai , niekas nenorėjo pasiduoti , tad kovos vykdavo tikrai idomios , kaudavosi iškart dešimt porų vienu metu , kiti tuo metu bėgdavo aplink laukymę , kurioje mes treniravomės. Kariai netruko man visiškai prikabinti „Mėlynojo Žvėries“ pravardė , kurią greit pradėjo naudoti ir miestelėnai , na tiesa amn tai nerūpėjo , pasakoju tik todėl , kad viename generolų susirinkie vienam generolui išsprūdo „Žvėries Kariai...“ ....


    Mano būrys tapo lyg viena šeima , jie buvo stiprūs , tvirti ir kartu buvo lyg granito uola .
    Pilnai juos paruošiau kiek tik buvo įmanoma kovai su Žynio ordomis , dabar jiems tereikėjo įgyti tikros kovinės karo patirties ir jie taps vienu stipriausių karių būrių visos Atlantidos istorijoje.
    Paskutinį mėnesį treniravau juos su dar dvigubai pasunkintais švino šarvais , Tai jiems buvo tikra kančia , kiekvieną rytą bėgome krosą aplink atlantidą , bėgdavome apgyvendintų rajonų pakraščiais . Žmonės mus pamatę sakydavo - „bėga Žvėris su savo siaubūnais“ .
    Po savaitės turėsime keliauti į planetą , kur pamatysiu savo mokslų rezultatus ir kur sužinosiu , kaip gerai parengiau savo karius....



    Pro portalą drausmingai žengė centurija , šimtas raumeningų jaunų vyrų žengė darniai , jų ginklai žvangėjo , dideli ir išsprogę gyslų išvagoti raumenys spindėjo ant vaikinų kūnų , Visa stovykla tyliai stebėjo šiuos katik iš atlantidos atvykusius naujokus , kuriems vadovavo Generolas Anichis dar vadinamas Žvėrimi. Generolas žengė centurijos priekyje ir vedė savo katik atvykusius karius per stovyką iki jiems paskirtų palaipinių. Visa stovykla stebėjosi šiais vaikinais , jie buvo tylūs , nuo jų dvelkė rimtumu ir drausme , nė vienas iš jų nekalbėjo , tik ismeigę žvilgsnius į draugų nugaras žingsniavo paskui vadą.
    Sustojau tik prie mums paskirtų palapinių , paleidau vyrus laisvai , liepiau gerai pasilinksminti šy vakarą ir susipažintis su kitais čia esančiais būriais , nes greitai vyksiančime mūšyje jie bus mūsų komandos nariai. Visą likusį vakarą iš portalo žengė centurija po centurijos , šioje stovykloje rinkosi vienas iš atlantidos legijonų , kiti legijonai rinkosi kitose stovyklose.


    Visą stovyklą žadino ginklų žvangėjimas , žmonės palengva lindo iš palapinų pasižiūrėti , kas čia šūkauja ir žvanga...
    Visus žadino mano centurija , kaip ir visuomet męs kėlėmės anksti – su pirmaisiais saulės spinduliais penktą ryto , dėjomės šarvus ir ėjome į rytinę treniruotę , laukymėje už stovykos , paėję beveik tris šimtus metrų treniravomės. Savo centuriją aš organizavau taip : 30 lankininkų , kurie prireikus galėjo kautis durklais , 20 skydininkų – sunkiųjų pėstininkų , kurie buvo pagrindinė mano genturijos ginybinė jėga , visi likę naudojo įvairiausius ginklus – nuo durklų iki dvirankų kardų ar karo kūjų , tas orkas , kurį į būrį išsirinkau patį pirmajį anksčiau buvo kalvio padėjėjas , tad mokėjo puikiai elgtis su kūjais , jis stovėjo susirėmęs iškarto su keturiais priešininkais , du jo kūjai buvo tarsi mirtinos lokio letenos , kurių vos paliestas kristum negyvas. Visa centurija šoko vieną didelį mirtiną šokį , kuris jei čia būtu tikras mūšis priešams atneštų šimtus aukų...
    Netoliese susirinko gal šimtas žioplių , kurie mus stebėjo , keletas kitų žemesnio rango centurijų vadų taipat buvo čia , stebėjo mano karius . Aš didžiavausi savo vyrais , jie buvo tvirti ir viskam pasiruošę , dabar jiems tereikėjo mūšio krikšto , tiesa dalis senūjų karių jį turėjo , bet kai jį turės visi būsime nenugalima jėga. Su nekantrumu laukiau artėjančio mūšio...



    kova...
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  26. Ačiū Nėra, Ggnomaz dėkojo
  27. #63
    Esquisse
    Guest
    Citata Autorius xipzo Žiūrėti skelbimus
    Pirmoji planeta
    6


    Spoileris:

    Nuo pokylio praėjo jau trys savaitės , pilnai atsigavau ir buvau pakviestas atgal į karą...
    Nuo paskutinio mano mūšio su Žynio generolu jau buvo prabėgę beveik metai , žaizdos buvo pilnai sugijusios , o aš dar sustiprėjęs . Žynys dėl savo generolo mirties neatsisakė savo plano užvaldyti planetą , bet siuntė dar didesnes armijas ir žiauresnes pabaisas , mūsų armija buvo ganėtinai per maža , kad galėtų priešintis daugiatūkstantinėms Žynio ordoms.
    Vos grįžus į planetą , jau pirmose kovose supratau , kad kumsčiais ir savo „Ašmenimis“ aš čia mažai ką bepadarysiu , mano kovos būdas buvo skirtas kautis prieš keletą priešininkų , bet ne prieš šimtus , tad teko ieškoti naujo kovos būdo , tokį sprendimą priėmiau po to , kai viename mūšyje mane pervėrė ietimi priešai , organai buvo gerai apsaugoti , tad nebuvo pažaisti , bet dėl kraujavimo teko grįžti į atlantidą ir išsigydyti. Man kaip generolui buvo paskirtas šimto vyrų dalinys , bet per kovą , kai mes ketinome sunaikinti vieną priešų portalų žuvo apie šešiasdešimt vyrų , tiesa portalą paėmėme , bet man reikėjo papildyti dalinį... Tuo pačiu ieškojau sau naujo ginklo , kuris man tiktu , senoji technika buvo puiki , bet ji buvo skirta kautis daugiausiai prieš keturis , penkis priešininkus , tad ieškojau naujų ginklų ar kovos būdų.



    Kiekvieną rytą kėliausi anksti , Atlantidoje gyvenau senajame savo bute , rytais vos atsikėlęs eidavau pirmas apžiūrėti naujai atvykusių karių – naujokėlių , kaip mes juos vadinome šviežienos.
    Dauguma , kaip visada būdavo elfai , orkai , kartais pasitaikydavo pora nykštukų ar žmonių , šiandien girdėjau atvyks pora pusmilžinių , tad norėjau juos paimti į savo dalinį , jų didelė fizinė jėga , nemažai padėtų kovoje.
    Deja , pavėlavau ... Grachas jau vedėsi juos ir mirktelėjęs man akį patenkintas išėjo , jam šiandien naujokų matai užteks... Na ką , pažiūrėkime , kas mums liko...
    Dauguma buvo suglebę , aukštus postus užimančių tėvelių vaikai , keletas kaimiečių , pora senų , galią praradusių karių šeimų atstovų...
    Per dvi savaites nebuvau pasiėmęs į dalinį nė vieno naujoko , kuriuo pakeisčiau bent vieną žuvusį...
    Po keturių mėnesių mano dalinys turės vykti atgal į planetą , ten vyriausiasis karo vadas nusprendė surengti grandiozines kautynes- vienu metu pulsime šimtus priešo teleportacijos irenginių ir bandysime užimti pagrindinį , kuriuo į planetą plūdo jo armijos.
    Ėjau per eiles , naujokai stovėjo pasitempę , visi buvo man iki krūtinės ar iki peties , stovėjo tylėdami ir nejudėdami , kiek susijaudinę žiūrėjo visur , kur tik vaikščiojo karius besirenkantys žmonės , šiuo metu aš čia vaikščiojau su aukščiausiu rangu.
    Mano akį patraukė vienas Orkas , matėsi , kad jis ne aristokratas , bet sunkiai dirbti pratęs vyrukas , už jį patį bylojo jo raumenys. Pasirinkau jį ir nusiunčiau jį pas savo pavaduotoją , kad užrašytų į dalinį.
    Toliau vaikščiojau po eiles , ieškojau kiek rimčiau ir tvirčiau atrodančių vaikinų , bet nelabai , kas bebuvo likę ... Prieš apžvelgdamas paskutinį šimtą rekrutų jau buvau beprarandąs nuotaiką , bet radau gera dešimtį tvirtų žmonių ir tris puikius elfus , kurie buvo puikūs šauliai.
    Man reikėjo dar maždaug trisdešimties žmonių ... Namo ėjau pro teismo rūmus , kaip visada užsukau pasisveikinti su teisėju – Hanos giminaičiu... Jis teisė keliasdešimt įvairių rasių jaunuolių , kurie buvo kaltinami plėšikavimu mieste , reketu ir dar keletu nusikaltimų.
    Aš atsistojau ir priėjau prie teisėjo , nelaukdamas , kol jis paskelbs bylos pabaigą , paprašiau leisti man su juo pasikalbėti , jis sutiko ir sustabdė teismą valandai.
    -Sveikas Anichi , apie ką tokio svarbaus norėjai pasikalbėt , kad man teko teismą nutraukt?
    -Hansai , noriu pašnekėti apie tuos vyrukus... Gal sutiktum nutraukti jiems bylą su salyga , kad visi jie stos į armiją , tiksliau į mano būrį? Matai , man trūksta žmonių , o tie glebūs aristokračiūkščiai niekam tikę... Šie gatvės vaikai būtų tai , ko man reikia.
    -Hmmmm... Gerai , sutinku , Atlantidos kalėjime ir taip mažai vietos , dar juso amitint ir prižiūrėt reiktų... Gerai , pasimk juos , jie bus tavo rūpestis.
    Hansas paskelbė nuosprendį , vos tik teismas buvo atnaujintas. Vaikinai atrodė kiek sutrikę , jie tikėjosi gerų penkerių metelių belangės , bet gavo kariškus batus ir Generolą mėlinajį „Monstrą“ , kaip mane praminė mane mano būrio kariai , nes aš visada į mūšį puldavau pirmas...


    Kai pasirūpinau naujokais , apgyvendianu juos ir palikau Kitoharu valioje (savo pavaduotojo) patraukiau į miesto biblioteką , ieškoti kovos būdų prieš daug karių ar dar ko nors... Keturios valandos paieškų , nedavė jokių rezultatų...
    Nuėjau į tą aikštelę , kur kažkada radau senają techniką , buvau šiek tiek pasidomėjęs šia miesto puse , ji buvo pati seniausia miesto dalis , čia kadaise buvo senūjų atlantidos generolų namai... Prisėdau ant laiptelių besileidžiančių į aikštelę , pasirėmiau galvą rankomis ir nieko nemastydamas vangiai vedžiojau savo žvilgsnį aplink... Aikštelės centre stovėjo nuo laiko apgriuvusi kolona... Ne!!! Tai buvo ne kolona , nuo mūšių akys įgavo aptirties ir aš po truputį supratau , kad tai vyro laikančio didžiulį dvirankį kardą statūla , ji buvo smarkiai apgriuvusi , todėl nepatyrusiai akiai galėjo pasirodyti kaip kolona , bet aš neabejojau , čia buvo kario statūla!
    Atsistojau ir priėjau prie jos , atsiminiau šiandien bibliotekoje vartęs senovinį atlantidos žemėlapį , tokios atlantidos , kokia ji buvo prieš jai panyrant į jūros gelmes. Ten buvo pavaizduota ši statūla , o prieš ją... Buvo kovos menų mokykla...
    Apsisukau , ir pradėjau lipti laiptais prie pastato griuvėsių , įžengiau į vidų pro tą vietą , kur turėjo būti durys , matėsi seni nuo laiko sudulėjusių šarvų , ginklų ir kitokių daiktų liekanos.
    Vaikščiojau po salę , apžiūrinėjau ši tūkstantmečių senumo pastatą , kuris ilgai kentė jūrą , o dabar vėl gyveno , bet buvo visų pamirštas...
    Palengva lipau sutrūnijusiais akmeniniais laiptais , antrame aukšte buvo tik vienas kambarįs , spėjau jis priklausė vyriausiajam mokyklos vadovui... Įžengiau į kambarį , ant sienų kabojos surūdiję ginklai , stovėjo senos akmeninės lentynos , o jose buvo keliolika tokų knygų , lygiai tokių pačių , kaip senosios technikos knyga! Radau neįkainojamą lobį , šiose knygose buvo sukaupta tokia patirtis ir galia ... Aš stovėjau , širdis lėtai daužėsi , supratau , kad radau tai , ko man reikėjo – kiekvienoje akmeninėje knygoje buvo pavaizduotas vis kitoks kovos stilius , varčiau jas ir negalėjau atsistebėti . Judesiai buvo tokie gryni , tokie stiprūs... Dauguma judesių buvo labai panašūs į beginklęs techniką , kurią aš radau pačia pirmą ir jau buvau išmokęs , tik šiose knygelėse ji buvo šiek tiek pakeista , kiekvienoje knygoje ji buvo pakeista skirtingai , pakeista taip ,kad tiktų skirtingiems ginklams.


    Laikas greitai bėgo , dieną ir naktį aš mokiausi kautis daugybe ginklų , dariau viską taip , kaip buvo pavaizduota knygelėse ir stiprėjau...
    Savo dalinio ir jo nusikaltėlių naujokų neapleidau , treniravau ir juos. Kiekvienas vaikinas turėjo švino antblauzdžius , antriešius , krūtinės šarvus ir šalmus , kuriuos aš pasitelkęs magiją priklijavau prie jų tol , kol apmokymai bus baigti. Dauguma karių greit pavargdavo nuo tokio svorio , su papildomu svoriu pirmomis dienomis jie išvis vos nemirė nuo pervargimo , bet jau bėgo antras treniruočių mėnuo , treniravomės veikti kaip komanda , visos treniruotės vykdavo su pasunkintais ginklais , kad išugdyt jiems raumenų , daugumai trūko kovinio įkvėpimo ir dvasios , tad įvedžiau nedidelę taisyklę – pusryčius gaudavo visi , kad gauti pietus ir vakarienę jie turėjo kautis atsitiktinėse dvikovose , taip ugdžiau jų kovinęs dvasią , suteikiau jiems motyvaciją , kodėl reikėtu kautis , jie kaudavosi tol , kol vienas pasiduodavo , dėl alkio jei kovėsi kaip plėšrūs vilkai , niekas nenorėjo pasiduoti , tad kovos vykdavo tikrai idomios , kaudavosi iškart dešimt porų vienu metu , kiti tuo metu bėgdavo aplink laukymę , kurioje mes treniravomės. Kariai netruko man visiškai prikabinti „Mėlynojo Žvėries“ pravardė , kurią greit pradėjo naudoti ir miestelėnai , na tiesa amn tai nerūpėjo , pasakoju tik todėl , kad viename generolų susirinkie vienam generolui išsprūdo „Žvėries Kariai...“ ....


    Mano būrys tapo lyg viena šeima , jie buvo stiprūs , tvirti ir kartu buvo lyg granito uola .
    Pilnai juos paruošiau kiek tik buvo įmanoma kovai su Žynio ordomis , dabar jiems tereikėjo įgyti tikros kovinės karo patirties ir jie taps vienu stipriausių karių būrių visos Atlantidos istorijoje.
    Paskutinį mėnesį treniravau juos su dar dvigubai pasunkintais švino šarvais , Tai jiems buvo tikra kančia , kiekvieną rytą bėgome krosą aplink atlantidą , bėgdavome apgyvendintų rajonų pakraščiais . Žmonės mus pamatę sakydavo - „bėga Žvėris su savo siaubūnais“ .
    Po savaitės turėsime keliauti į planetą , kur pamatysiu savo mokslų rezultatus ir kur sužinosiu , kaip gerai parengiau savo karius....



    Pro portalą drausmingai žengė centurija , šimtas raumeningų jaunų vyrų žengė darniai , jų ginklai žvangėjo , dideli ir išsprogę gyslų išvagoti raumenys spindėjo ant vaikinų kūnų , Visa stovykla tyliai stebėjo šiuos katik iš atlantidos atvykusius naujokus , kuriems vadovavo Generolas Anichis dar vadinamas Žvėrimi. Generolas žengė centurijos priekyje ir vedė savo katik atvykusius karius per stovyką iki jiems paskirtų palaipinių. Visa stovykla stebėjosi šiais vaikinais , jie buvo tylūs , nuo jų dvelkė rimtumu ir drausme , nė vienas iš jų nekalbėjo , tik ismeigę žvilgsnius į draugų nugaras žingsniavo paskui vadą.
    Sustojau tik prie mums paskirtų palapinių , paleidau vyrus laisvai , liepiau gerai pasilinksminti šy vakarą ir susipažintis su kitais čia esančiais būriais , nes greitai vyksiančime mūšyje jie bus mūsų komandos nariai. Visą likusį vakarą iš portalo žengė centurija po centurijos , šioje stovykloje rinkosi vienas iš atlantidos legijonų , kiti legijonai rinkosi kitose stovyklose.


    Visą stovyklą žadino ginklų žvangėjimas , žmonės palengva lindo iš palapinų pasižiūrėti , kas čia šūkauja ir žvanga...
    Visus žadino mano centurija , kaip ir visuomet męs kėlėmės anksti – su pirmaisiais saulės spinduliais penktą ryto , dėjomės šarvus ir ėjome į rytinę treniruotę , laukymėje už stovykos , paėję beveik tris šimtus metrų treniravomės. Savo centuriją aš organizavau taip : 30 lankininkų , kurie prireikus galėjo kautis durklais , 20 skydininkų – sunkiųjų pėstininkų , kurie buvo pagrindinė mano genturijos ginybinė jėga , visi likę naudojo įvairiausius ginklus – nuo durklų iki dvirankų kardų ar karo kūjų , tas orkas , kurį į būrį išsirinkau patį pirmajį anksčiau buvo kalvio padėjėjas , tad mokėjo puikiai elgtis su kūjais , jis stovėjo susirėmęs iškarto su keturiais priešininkais , du jo kūjai buvo tarsi mirtinos lokio letenos , kurių vos paliestas kristum negyvas. Visa centurija šoko vieną didelį mirtiną šokį , kuris jei čia būtu tikras mūšis priešams atneštų šimtus aukų...
    Netoliese susirinko gal šimtas žioplių , kurie mus stebėjo , keletas kitų žemesnio rango centurijų vadų taipat buvo čia , stebėjo mano karius . Aš didžiavausi savo vyrais , jie buvo tvirti ir viskam pasiruošę , dabar jiems tereikėjo mūšio krikšto , tiesa dalis senūjų karių jį turėjo , bet kai jį turės visi būsime nenugalima jėga. Su nekantrumu laukiau artėjančio mūšio...



    kova...
    Pastebėjau, kad nestovi vietoje, toliau tobulėji {ne dienom, o valandom}
    Laukiam kitų darbų :}

  28. Ačiū xipzo dėkojo
  29. #64
    I hate IDIOTS
    xipzo avataras
    Įstojimo data
    2009 04 16
    Vietovė
    PC
    Įrašai
    385
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Pirmoji planeta
    7


    Spoileris:

    Keturi tūkstančiai karių žygiavo į mūšio lauką , mano centurija ėjo kartu su visu legionu išsidėsčiusiu pelišto forma , męs ėjome pačiame pleišto priekyje ...
    Kariai šiek tiek nervinosi , bet buvo gerai pasiruošę , tad judėjome pirmyn , sustojome ant nedidelios kalvelės , nužvelgėme būsimą mūšio lauką , Žynio armijos rikiavosi prieš mus už maždaug kilometro .


    Laikas bėgo , nė viena armija neskubėjo pulti , kolkas nužiūrinėjo vieni kitus , tyli neapykanta ir mirties baimė skraidė ore...
    Palengva abiejose pusėse pradėjo dundėti karo būgnai , kariai pradėjo eiti vieni link kitų po truputį greitėdami...


    Generolas Anichis su visa savo centurija lėkė tiesiai į priešus , jei bėgo , jie lėkė kaip vėjas už nugaros palikdami visą likusią armiją ... Jie įsiveržė į priešą lyg nuvirtęs medis į žemę...
    Priešai krito kaip lapai , šie kariai buvo kitokie , negu visi su kuriais jie anksčiau kovojo , priešai bijojio šio jų nesupranamo galios šaltinio , šia kariai buvo kitokie , jie skyrėsi nuo kitų kažkuo , ko buvo neįmanoma paaiškinti...
    Šimtas vyrų judėjo lyg vėjas , Žynio kariai kirsdami į juos jausdavosi lyg bandydami nužudyti vėją , kai tik jei kirsdavo , jų ginklai perskrosdavo tik orą , kariai paskutinę akimirką išsisukdavo ir keistais judesiai kontraatakuodavo ....


    Centurija pirma atbėgusi į mūšį šlavė priešininkus vieną po kito , atėjo ir mano eilė stoti į mūšį , prieš tai tik stovėjau savo karių gale pribaiginėdamas vieną kitą priešą...
    Nusikabinau ant nugaros tvirtais odiniais diržais buvusį prikabintą didžiulį , masyvų dvirankį kardą. Jį man atgabeno tik vakar , užsakiau jį pas geriausius kalvius , kardas buvo tobulas – jį nukalė atlantidoje labiausiai patyrę kalviai , kardo ašmenys buvo pilki , pats jis palengva keisdamas spalvą prie rankenos tapdavo beveik raudonos spalvos , visas buvo išraižytas lapų ornamentu , prie rankenos buvo istatytas didžiulis mėlynas safyras , kuris atrodė bedugnis žvelgiant į jį...
    Visas kardas buvo prisotintas magijos ir burtų , dėl kurių niekada neatšipo , nelūžo ir buvo atsparus betkokiam magiškam poveikiui.
    Užsimetęs kardą ant vieno peties palengva ėjau per mūšio lauką , ėjau iki pirmūjų kovos linijų , kur kovėsi mano kariai , nusprendžiau pasimti priešų armijos vado galvą...
    Į pirmasias linijas atėjus man , mano kariai persigrupavo į kitas vietas , palikdami gerus dešimt metrų prieš mane , priešai mane greitai atskyrė nuo paprastų karių ir neskubėjo pulti , jie kažko laukė... Iš jų tarpo išėjo du vyrukai , neką mažesnio ūgio negu aš , jie irgi kovėsi dvirankiais kardais ... Jie puolė , lengvai atrėmiau jų smūgius ir jiems besmogiant antrą kartą perkirtau juos pusiau kartu su jų kardais , ginklų luženos pažiro į visas puses ... Neskubėdamas skyniausi kelią į priekį , pasitelkęs vėją apgaubdavau savo divirankį vėjo ašmenimis , tad nebuvo ginklo ar daikto , kurio neperkisčiau , buvau lyg kruvinas taranas , kurio kelyje atsidūrusi kliūtis buvo sunaikinima iškart , nė nėpagalvojus... Aš su savo centurija veržiausi pirmyn prie priešų vadų , tuo metu likusi legijono dalis sunkiai tvarkėsi su priešų spaudimu , pusė armijos jau buvo beveik žuvusi , kita pusė buvo išlikę tik stipriausieji , bet ir jie sunkiai laikėsi , kad padėtume jiems turėtume gryžti , bet jei buvo pertoli , tad nespėtume jiems į pagalbą... Veržėmės toliau , toks ir buvo planas nuo pradžių .
    Pasiekiau priešų vadą , jis nesislapstė ir nebėgo , ramiai nulipo nuo nedidelio sosto , kuriame sėdėjo ir stebėjo mūšį , išsitraukė du lenktus kardus , kurių priekis užsibaigė aštriais įlanstimais ir nieko nesakęs puolė...
    Jis nebuvo labai stiprus priešininkas, bet buvo stiprus magas , vos tik jį puldavau jis apsigindavo panaudojęs kokią nors magiją , puldavo taipat kokia nors magija , padegdavo kardus , sukurdavo iliuziją ar dar ką...
    Mane šis katės ir pelės žaidimas pradėjo vesti iš kantrybės , iškėliau kardą virš galvos ir spgiau juo tiesiai į žemę , vėjo šuoras , kurį paleidau tiesiai su smūgiu į tą žmogelį suplėšė jį į gabalus , jokia magija negali padėti apsiginti nuo paprasčiausio oro...
    Jo kariai visdar kovėsi , dalis vadui žuvus ėmė bėgti , bet man jei mažai terūpėjo , mano kariai jau seniai grįžo prie visų kitų , padėjo jiems kautis . Aš lengvai gyniausi nuo paprastų pėstininkų , bet jų buvo daug , tad vos spėjau sukinėtis į visas puses.
    Akimirkai pavyko išplėšti laisvą plotelį apsisukus ratu su savo didžiuliu kardu , iš pie diržo kabojusio maišiuko staigiai ištraukiau mažą akmenėlį , kuriame buvo įkalintas burtas , kuris aktivuodavo kitus akmenukus , kuriose buvo tokie pat burtai...


    Per mūšio lauką griaudėjo sprogimai , priešų kariai krito negyvi liepsnose , ten kur anksčiau kovėsi mano kariai , dabar jie mėtė sprogstančių burtų pripildytus akmenukus į priešą. Šie akmenukai su į kalintais ugnies burtais buvo vieno iš atlantidos mago neseniai sugalvoti ir veikė puikiai , priešai silpnėjo , po truputį traukėsi . Man atsibodo kautis paprastai , aš įsijautęs svaidžiausi aštriais kaip skustuvas vėjo gūsiais į priešus kapodamas jiems galvas , kūno dalis...
    Ugnies kamuolįs skriejo tiesiai į mane , nespėjau pasilenkti , jis trenkėsi į mane , pusę jo pavyko sustabdyti savo magijai atspariu kardu , bet kita pusė smarkiai nudegino kairę ranką...
    Trys magai svaidė į mane viską ką tik turėjo , aš bėgau artyn jų ... Vienas ugnies kamuolys , du , trys... Nebesuskaičiavau , kiek kartų aš juos blokavau , bet visada bent dalelę kūno nudegdavau , visada apsaugodavau akis , veidą... bet kitos kūno vietos kentėjo , skausmas tolygiai augo...
    Bėgant į priešus prieš pat juos pasitaikė kažkoks kelmas ar koks velnias , nuo jo atsispyręs šokdamas ant jų ore padariau gražų kulverstį ir visa jėga paleidau vieną vėjo šuorą į nespėjusį pasitraukti magą , jo kūnas pasidalijo į du , abi pusės šlykščiai nukrito ant žemės , aš pasukau galvą kitų dviejų magų pusėn ir nusispjoviau , puoliau juos ...
    Užmušiau antrajį magą , bet nespėjau nužudyti trečiojo , jis supratęs , kad neišvengiamai mirs paleido susinaikinimo burtą maitindamas jį savo givybe , toks burtas maitinamas žmogau givybe buvo neįtikėtinai stiprus , visame mūšio lauke visi nuvirto , kad ir kokie stiprūs bebūtų , tie kas buvo aplink dvidešimties metrų spinduliu virto pelenais , aš jam besprogstant įsmeigiau savo kardą į žemę ir pasislėpiau už jo , nežmoniškai skaudėjo visą kūną , organai vos atlaikė tiesioginę smūgio bangą , jei nebūčiau pakeistasis būčiau miręs... Sunkiai stojausi , žinojau , kad jei neatsistosiu mirsiu , aplink vykęs mūšis nutilo , girdėjosi dejonės ir vaitonės , tiek savi , tiek priešai buvo išguldyti , dauguma žuvo vos keli šimtai smarkiai sužeistų iš tūkstantinių armijų išgyveno , beveik visi mano vyrukai buvo gyvi , jų ginklai taipogii buvo magijai atsparųs ir jie sėpėsi už jų , tik smūgio banga nužudė porą buvusių perarti...
    Svirduliavome lauk iš mūšio lauko rinkdami savo sužeistuosiu , kol neatvyko koks priešų pastiprinimas ar dar koks velnias...



    Medaliai , pagyros ir paaukštinimai teko visiems išgyvenusiems mūšio kariams , nuo kalvos mūšį stebėjusios medikų pajėgos detaliai vadams atpasakojo mūšio eigą , kol išgyvenusiuosiusius lopė ir tvarstė... Septynesdešimt mano vyrų išgyveno ir ilsėjosi ...
    Mano paties būklė buvo sunki , atrodo magiškos atakos padarė daug žalos , bet tai buvo ne vienintelė problema , didžiulis kiekis magijos paveikęs mano kūną mūšyje , kai vis būdavau sužeidžiamas kokios nors magiškos atakos kažką padarė mano kūnui , jis visiškai negijo , iš žaizdų pastoviai bėgdavo keistas gelsvas skystis... Medikai negalėjo nustatyti kas man yra , vis sakė , kad tai turėtu susitvarkyti... Tai ir tvarkėsi , pamažu skystis pradėjo keisti spalvą , jis tapo iš gelsvo šviesiai mėlynas ir pamažu gydė žaizdas , patys magai ir daktarai negalėjo jų užgydyti , nes žaizdose buvo perdaug magijos , bet mano kūnas valė lauk magiją ir gydėsi.
    Pirmają planetą užėmėme , kai kovėmės antras ir trečias legionai , kurie buvo iškviesti iš kitų planetų sunkaikino pirešų portalą vedusį juos į planetą , tad kolkas planeta buvo saugi , liko dar dvi planetos... Bet prieš tai dar reikia išgyti...
    My Anime List <---
    Waiting for Peacefull summer...

  30. Ačiū Ggnomaz dėkojo
Puslapis 4 iš 5 PirmasPirmas ... 2345 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •