Rezultatai 1 iki 9 iš 9

nakties košmaras

  1. #1
    Naujokas le ciel avataras
    Įstojimo data
    2009 12 25
    Vietovė
    Vilnius, Lt
    Įrašai
    7
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0

    nakties košmaras

    cia mano pirmas eilerastis, tai labai nekritikuokit....

    Nakties Košmaras


    Ir mėlyną dangų užlieja
    Pilki debesys Dievo rūstybės
    Perkūnas galanda dalgį auksinį
    Saulė rauda - jau laikas numirti.

    Ir gyvybės medis didingas
    Beria žemėn savo vaisius jau
    Beria žemėn prinokusius obuolius
    Ant kruvino seno dirvono.

    Pilki debesys riebūs, nuodingi
    Jau uždengė visą pasaulį
    Jau kris paskutinis vaisius
    Jau žengs žudymo vykdyt senis perkūnas.

    Ir žuvys pakilo į orą
    Išskleidę slaptuosius pelekus
    Mergelė nuaudė žuvims juos
    Svajotoja žvejo dukrelė.

    Ir perkūnas raitojas rankoves
    Jauoras tvankus nuo minties
    Kad pasauliui ateina jau galas
    Kad gyvybės jau čia nebebus.

    Ir tik svajotoja žvejo dukrelė
    Dar skina aguonas lauke
    Laukas sklidinas baimės, nelaimės
    O aguonos jau plūsta krauju.

    Popierinis dalgis perkūno
    Nudažytais auksiniais dažais
    Žuvys skrenda, keliauja į rytus
    Medžiai kužda - diena ten išauš.

    Ir Svajotoja Žvejo dukrelė
    Kraujo vainikus iš aguonų jau pina
    Medį Gyvybės jau kerta
    Perkūnas auksiniu Dalgiu.

    Bet dalgis yra popierinis gi
    Nudažytas tik aukso dažais.
    Mergelė pakyla virš lauko
    Su kruvinu vainiku aguonų.

    Žuvys krenta atgal į vandenis
    Vaisiai kyla atgal į kur žydėjo
    Permirkęs Debesų krauju subliūkšta
    Perkūno dalgis popierinis.

    Rytuose nušvinta bedugnės pakrantė
    Kruvinais didžiojo Rutulio spinduliais
    Gulbė tai tau ne balandis.
    ji pakyla ir skrenda į ateities nežinią

    Mergelė pakilus virš lauko
    vis sklendžia ir sklendžia krauju
    Saulė kyla aukštai į nežinią
    ir nušviečia mažą pasaulį.

    Gulbė, tylioji pranašė,
    Pakyla aukštai virš lauko
    Ir pačiumpa aguonų vainiką
    Tą trapią kruviną Mergelės skaistybę

    Ir nusklendžia Gulbė į debesis
    Į prarają kraujo, nelaimių
    Ir krito žvejo dukrelė svajotoja
    Į laukus, vandenis, nežinią.

    Ir pripildė nežinią gėrio-
    kruvinos aguonų skaistybės
    Pražydo vėl medis gyvybės
    gėlėmis virto pelenai žuvų.

    Saulė nukautavo kruvinus debesis
    Pilkus, riebius, tamsius, neramius
    ir vėl prasidėjo gyvenimas
    kurį visi žino ir myųli, tausoja.

    bet aš nekenčiu.

  2. #2
    Žmogus Ne




    Bardakas avataras
    Įstojimo data
    2005 09 22
    Vietovė
    Kurokawa/VAK
    Įrašai
    1.635
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    80
    He he, įdomu. Čia tikrai pirmas eilėraštis? Ar idėjų skyneisi iš kitų autorių? Tie dirvonai, laukai, kraujas, mergelės labai jau tautiškai skamba, bet man patinka, gal tik per dažnai galima išvyst tokių baltiškų aliuzijų.
    Ir pačiumpa aguonų vainiką
    Tą trapią kruviną Mergelės skaistybę
    Šita eilutė nustebino, nes nesitikėjau, kad aguonų vainikas būtent skaistumą simbolizuos. Och ta nevidonė gulbė (gulbinas gal tiksliau), įtariu Perkūną pasivertus.
    Šiaip istorija eilėraštyje nebloga, bet ištemptas mano nuomone eilėraštis ir netikusiai užbaigtas, nutrink tą "bet aš nekenčiu". Dėl skyrybos, nežinau ar čia duodi skaitytojui valią interpretuot ritmą ar kaip, bet vietomis padėdavai juos, gal sudėk visur, bus patogiau, nes pradžioj mintyse vienu ritmu skaičiau, po to kitu ir neapsisprendžiau kokia intonacija reikėtų tai daryt.
    Maybe on Earth, Maybe in the Future

    Kurokawa idėjinis lyderis
    Lėtai keičiu slaptažodžius

  3. #3
    Naujokas le ciel avataras
    Įstojimo data
    2009 12 25
    Vietovė
    Vilnius, Lt
    Įrašai
    7
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    ačiū.. gal kada pataisysiu, kai laiko turėsiu.
    čia tikrai mano pirmas eilėraštis, ir kolkas paskutinis.. kažkaip man istorijas rašyt labiau prie širdies

  4. #4
    Naujokas le ciel avataras
    Įstojimo data
    2009 12 25
    Vietovė
    Vilnius, Lt
    Įrašai
    7
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0

    Naktis su angelu.



    Naktis. Gal beveik pusė dvylikos, gal dar net nėra vienuolikos. Einu ištuštėjusiom atokesnėm senamiesčio gatvėmis. Nė vieno žmogaus. Pasukau parkelio link - gal bent pasisupsiu bemąstydama.. Juk vidurį žiemos tokiu paros metu ten neturėtu būt mąžvaikių?... Priėjau parkelio pakraštį, ir išgirstu kažką dainuojant. Suklusus toliau traukiu supynių link. Nedaug likus išvystu neryškią švieselę. Dar liko keli posūkiai. Sulėtinu žingsnį. Dainą girdžiu vis garsiau. Graži daina. Jau beveik įžiriu nuo kur sklinda šviesa. Be to, pastebiu kažkokį šešėlį ant supynių. Lėtai juda pirmyn atgal, sūpuojasi žeme vilkdamas kojas (jei tai kojos?). Pagalvočiau, kad tai žmogus, jei ne abipus jo esanžios tarsi didžiulės keistos formos vėduoklės. Praėjau paskutinį posūkį, ir dabar teliko eit tiesiai tiesiai. Šviesos šaltinis stovi ant stalo, skirto mąžvaikių mamoms. Tai žvakė. Kai vaizdas išryškėja labiau, pastebiu kad tų vėdoklių nebėra, o ant sūpynių sėdi tik paprasčiausias maždaug mano metų vaikinukas. Dabar jau dainą girdžiu visai gerai. Ji nuostabi. Jo balsas labai gražus – ramus, švelnus.. Aš jau beveik visai prie pat jo. Jis manęs nepastebi.Naudodamasi tuo atsisėdu ant antrų supynių, vos už pusės metro nuo jo. Jai dabar oaklaustumėte, ką veikiu atsisėdus ant tų supynių, atsakyčiau tiesą – tą, ką ir žadėjau veikt. Sūpuojuosi paskendus savo mintyse. Nakties tylą toliau skrodžia kažkokio keistuolio nuostabus balsas, o nakties tamsą – žvakė. Hm, pradėjo snigt. Daina nutrūksta. Toliau sėdžiu pakėlus akis į dangų, iš kurio visiškai beprasmiškai drmba sniegas. Yuki. Po gerų dešimties minučių pasigirsta šiektiek sutrikęs balsas:
    - Ar tu tikra?
    - Taip, - nė nežvilktelėdama į jo pusę tyliai ištariau aš.
    - A.
    Vėl tyla, kelias minutes.
    - Neįsižeisk, tiesiog tu tokia graži.. Pagalvojau, kad tu angelas. Kad aš tave įsivaizduoju arba tai tik sapnas. Išsigandau.
    - Būtų geriau, jei manęs nebūtų. Jei tai tebūtų tik ilgas, niekad nesibaigiantis sapnas – košmaras.
    - Tik neišeik. Ir nepabuskim. Koks tavo vardas?
    - Mei.
    - Gražus vardas.. – jis tai pasakė tonu, lyg savo dukteriai.
    Nustebus atsisuku į jį. Noriu paklausti jo vardo. Bet burna neprasiveria. Nebegaliu pajudėt. Jis ištiesia ranką – reikia paspaust. Ir ranką kažkodėl traukia prie jo. Jis ją paima, ir neatiduoda. Tik persigandusiu balsu sušunka:
    - Ei, ar tau viskas gerai?? Dieve mano, tu ledinė! Šaltesnė už žiemą!
    Šaltis? Po poros minučių suprantu, kad siaubingai drebu. Ir suprantu, kodėl negalėjau net burnos pravert, pajudėt. Dar suprantu, kad jo ranka yra žiauriai šilta. Bejėgiškai pažiūriu į jį. Jis atrodo persigandęs.
    - Palauk, sušildysiu!
    Jis atsistoja, pakelia mane, tada atsisėda ir pasodina mane sau ant kelių. Stipriai apkabina. Nuo jo tiesiog sklinda šiluma.
    - Ar geriau?
    - Tu labai šiltas. Ačiū.
    Jis šypteli. Kokia graži šypsena. Užsimerkiu, ir bandau ją išsaugot. Staiga apima mieguistumas. Labiau įsiskverbiu galva į jo krūtinę. Jis uždainuoja kažką nuostabaus. Lopšinę? Taip, tai be abejonių lopšinė.. kokia graži...
    Pabundu. Sustingus, net neatsimerkus pradedu panikuoti. Ar vaikinas nuostabiu balsu buvo tik sapnas? Nejučiomis pro suspaustus akių vokus pradeda skvebtis ašaros...
    - Kodėl tu verki? – paklausė švenus, šiektiek sutrikęs balsas.Tai jo balsas, be jokių abejonių! Praplėšiu akis,, ašaros laisviau liejas iš akių. Tai jis. Supalengvjimu atsikvėpiu, nusišypsau.
    - Labas. – sakau jam.
    - Labas rytas, - jis nusišypso, irr nušuosto man ašaras. Dabar jau jos nebebėga.
    - Ačiū tau. Atsiprašau.
    - Nėr už ką, nedėkok. Ne kiekvienas gali praleist naktį su angelu.
    Sutrikus pažvelgiu – nesuprantu, apie ką jis. O jis tuščiu žvilgsniu liūdnai dėbso į saulėtekį.
    - Gražu, - sakau. Jis linkteli galvą, apie kažką susimąstęs toliau žiūri į saulę. – žinai, kai prabudau, labai išsigandau kad vakar buvo tik sapnas.
    - Kas žino , - sako liūdnu balsu.
    - Geriau nebūtų buvę sapnas. Labai tau ačiū – aš neabejoju, kad tu esi nuostabus žmogus. Labai gražiai dainuoji.. koia tai buvo daina? Ta, prieš man užmiegant..
    - Nežinau. Dainų žinau daug, ir jos be pavadinimų. Ši – mano mėgstamiausia, ir aš jau sugalvojau jai pavadinimą tavo dėka. Tai “angelės Mei lopšinė‘‘.
    - Skamba labai gražiai, lyg vakar būtum buvęs ne su manim.
    - Kodėl?? Kodėl tu visad kalbi blogai apie save???
    - Todėl, kad aš esu blogas žmogus. Aš nekenčiu beveik visų, net ir savęs. Ir man niekas nerūpi. Bet tu man rūpi.
    Jis pažiūrėjo į mane, ir pasakė kažkokį keistą dalyką:
    - Vadinasi, jis neklydo... Atleisk..
    Pakėlė mane sau nuo kelių, pastatė ant sniego ir pradėjo eit į saulėtekio pusę. Aš sugriebiau jam už rankos.
    - Palauk.. kur eini? Ir ką tu turi omenį? Prašau, paaiškink.. Neišeik..
    - Ne dabar. Aš tau parašysiu.. jei pasakysiu dabar, tu man neleisi. Atleisk, Mei. Tu vistiek esi mano angelė, net jei jis ir neklydo.
    Jis vėl pradėjo eit, bet aš jį dar pašaukiau:
    - Palauk. Gal gali pasakyt savo vardą?
    - Ar tikrai nori žinot?
    - Ne. – kažkodėl atsakiau ne.
    Jis nuėjo, o aš likau sustingus. Po kiek laiko negalvodama pradėjau eit namo. Ir po kelių dienų ištiesų gavau jo laišką...

    „ Mei, aš tave myliu. Atleisk.
    Saulėtekis man pasakė, kad tai aš esu angelas, o ne tu.
    O angelai negali mylėt.
    Turėjau pasirinkt – nužudyt tave, ar pats nusižudyt.
    Negalėčiau tavęs dar labiau nuskriaust, tad Šitaip bus geriau.
    Tu vistiek esi mano angelas Mei.
    Ačiū tau.“

    Iš kambario, kur tėvas žiūrėjo žinias, atsklido sutrikęs reporterės balsas.
    „Rastas žuvęs angelas. Kraupi savižudybė. Valdžia pašiurpus, ir draudžia rodyt nuotraukas ar filmuotą medžiagą, ar pasakoti detales.“
    Aš nugriuvau. Nebegalėjau kvėpuoti. Kai prabudau, man paskė kad metus gulėjau tarsi komoje, viskas buvo klaiko. Atsisakė pasakot detales. Tik pasakė, kad aš tarsi kokio angelo dėka dar gyva.
    Nuo to laiko visada prieš užmiegant visada girdėdavau jį dainuojant tą lopšinę. Kai pasidarydavo pikta ar liūdna, prieš akis iškildavo jo šypsena, ir nuotaika staiga pragidrėdavo, kaip tąkart. Daugiau nebeverkdavau, nes ašaras tarsi jo ranka nubraukdavo dar neištekėjusias.
    Ir visdėlto tai aš buvau ta, kuri praleido naktį su angelu.
    Ačiū tau.

  5. #5
    Paraamnestical
    RayYuka avataras
    Įstojimo data
    2009 11 02
    Vietovė
    Kiot
    Įrašai
    220
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Naktis su angelu man priminė vieną mano vaikystės draugę, nes jos rašymo stilius labai panašus. Didelio susidomėjimo nesukėlė (tikriausiai todėl kad nemėgstu tokio žanro kūrynių xD (tipo romanų ir t.t.)), bet perskaičiau viską.
    Viskas gerai, bet tikriausiai veikėjos kalba nei tokia, nei anokia mane labai nervino... ir meilė nelabai tikra man pasirodė... kai kuriuos dalykus galėjai parašyti ir iškalbingiau, gražiau , kad jaustusi kokios nors na emocijos... Atsiprašau truputį išsiblaškiau rašant žinutę, tad gali ir nelabai suprasti ką norėjau pasakyti... eee... Žodžiu normalai kūrinys. gd
    Geriau siaubinga pabaiga, nei siaubas be pabaigos.

  6. #6
    Ką čia gero nuveikus?
    Deima- avataras
    Įstojimo data
    2008 07 04
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    104
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Bandoma žaisti sentimentais, skaitytojų jausmais, bet nelabai išeina. Tiesiog tų sentimentų, jausmų daug, bet jie tik vos vos užčiuopiami, nėra gilus. Lyg būtų nesustojant imta ir rašyta. Neko nesigilinant. Lyg buvo manyta, kad skaitytojui užteks ir to.
    Su stiliumi, sakinių daryba reik rimtai padirbėti. Kodėl žodyje mažvaikiai rašai pirma ą nosinę? Nereikėjo naudoti to žodžio "yuki", nes, visų pirma, nevisi supranta, visų antra, išsiversk tą žodį lt kabą ir perskaityk su kitais sakiniais. Tiesiog nesąmonė gaunasi.
    Pagalvočiau, kad tai žmogus, jei ne abipus jo esanžios tarsi didžiulės keistos formos vėduoklės.
    Kam tas tarsi. Labai gadina sakinį. Be to kam žodyje "esančio" rašai ž? Kad tokių klaidų nebūtų, atsisiųsk "juodos avys" programą.
    jis tai pasakė tonu, lyg savo dukteriai.
    Niekaip negaliu įsivaizduoti koks ten tonas.
    Na, bent jau laiško turinys yra netikėtas ir šiek tiek pagerina bendrą vaizdą. Ir geriau reikėjo ties laišku ir baigt, nes toliau bereikalinga informacija. Na, o jei nori vis tiek su ta paskutine dalimi palikti, reiktų pridėti, kad tas žinias jį išgirdo bent po dienos. Nes kitaip labai jau kvailai išeina. Tik gavo laišką ir iškarto išgirdo per žinias.

    Sigą sukūrė pasalūnė.Didelis ačiū jai.

  7. #7
    NORIU vasaros labai labai
    sesilily avataras
    Įstojimo data
    2009 10 17
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    102
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    12

    Lightbulb

    Kaip nuostabu, kad yra žmonių, kurie garsina savo kūrinius. Kiek jų taip ir pradingsta kažkur lentynose ar stalčiuose. Pati neseniai užtikau senelio jaunystės istorijas. Jos tokios nuostabios, kad net pati pradėjau rašyti. Žinoma, maniškės netikusios ir tik todėl, kad niekam neduodu jų paskaityti.

    Istorija "Naktis su angelu" pasirodė neišpildyta iki galo. Daugiau jausmų. Galbūt tu ją norėjai kuo greičiau parašyti, prieiti iki kulminacijos, kuri nepajėgė subręsti? Mintis apie angelą iš tiesų gera. Gal kas įkvėpė? Pradžioje stengiesi pasakoti per daug nuosekliai. Skaitytojas vistiek į tai mažai dėmesio kreipia, jam reikia jausmų, išgyvenimų, o ne sustojimų ir posūkių. Pasiskaityk klasikos, iš ten galima nusižiūrėti įvairių stilių. Pati sunkiai atsisakiau tų smulkių kelio nupasakojimų, bet viduriuko tarp smulkumo ir neaiškumų dar neatradau. Jau tris metus rašau, tai tarsi hobis ir tiesiog tikiuosi, kad šio rašymo reikalo neužmesi. Rašyk, rašyk, rašyk.

    Srry, už pastabas, gal per daug kandžios, žinoma , kritikuoti yra daug lengviau nei pačiam parašyti ką nors nekritikuojamo, bet tavo istorijos mintis man labai patiko(tikėsimės susivaldysiu nuo perkūrimo)

  8. #8
    Naujokas le ciel avataras
    Įstojimo data
    2009 12 25
    Vietovė
    Vilnius, Lt
    Įrašai
    7
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    eeto.. Sveiki. Praėjo šiek bei tiek laiko. Bet užtat sugebėjau atrast laiko kažką sukurpt...
    Pastaruoju metu labai daug skaitau.. o laiko rašyt netiek jau ir daug. viską gadina ta mokykla. Pilna forsų. ir tų, apie kurias išsireiškiama žodžiais dėl kurių daug kas piktinasi, tad nerašysiu. Taigi, kažką sukrapščiau. tai tik pradžia, nežinau ar dar daug bus šito kūrinio, ir ar daug laiko praeis kol idėsiu jo dar... kažkiek. Išanksto atsiprašau. ... Šitas...kurinys dar neturi pavadinimo. vargu ar toks bus. pastebėjau, kad žinomi rašytojai amžinai būna tarsi nusivogę gerus pavadinimus... ir sunku nutaikyt kokį... ''į temą''. taigi, DEDU. enjoy.. and comment, please.


    - Dieve, Justai, gi vėl pavėluosi..
    - Haaai... – Pamažu lipu iš lovos. Pirma – dailės istorija. Iki pradžios liko pora valandų – motinai
    meluoju, kad pamokos prasideda kaip ir yprastose mokyklose..
    Nueinu į dušą, išsivalau dantis. Nekenčiu dantistų. Po dešimties minučių jau lekiu pro duris su sumuštiniu vienoi rankoi, savaitės pinigų doze – kitoi. Pinigų gaunu nedaug, bet kažkaip išsiverčiu be milijonų.. Man patinka rytiniai pasivaikščiojimai, o meluodamas mamai dėl pamokų pradžios sutaupau ir laiko jiems – ji rėkdama kad skubėčiau į mokyklą mane pažadina, o aš išlėkęs iš namų neužilgo sulėtinu žingsnį. Bent nereik bėgt iš pamokų (jei taip galima pavadint tyčinį nenuėjimą į bent vieną pirmą pamoką), kaip dariau senojoje mokykloje.
    Kai likus trims metams iki baigimo mečiau mokyklą, Įstojau į amatų mokyklą. Pasirinkau tikrai palyginti gana daug sričių – dailę, dailės istoriją, keramiką ir literatūrą. Motina nebuvo labai patenkinta (pradžioi virvė ant mano kaklo buvo gana tvirtai užveršta) bet vėliau šiektiek atslūgo, kai mokytojai pradėjo skambinėt ne dėl bėgimo iš pamokų, tinginiavimo ir šiaip bjauraus elgesio, o kad padėkotų už tokį talentą ir asmeniškai paprašytų padalyvaut toliau už miestelio ribų vykstančias parodas, kaikurie man negirdėti nematyti srbs tiesiog nekenčiami mokytojai jai skambinėjo prašydami kad ji man leistų (arba priverstų) eiti į jų dėstomas pamokas ir tt. Vienintelis dalykas, kurio nebuvau pasirinkęs bet labai norėjau, buvo muzika – muzikos istorija, pianinas ar fortepionas, smuikas, violančelė, bosinė gitara... Bet aš žinojau kad labai neturiu kantrybės tad nėjau. Kažkas mano viduje šnabždėjo, kad turėčiau apsiriboti ir tuo, ką dabar mokausi. Aš tą supratau. O šiaip, kad jau kalba eina ta tema, tai aš galvoju kad gal mesiu dailę. Ta prasme, piešimą.. Piešti kažkaip užknisa. Mano alibi toks : jei noresiu miešti, žalia šviesa piešti namie, ką nori, o ne taip kad kažkoks trenktas mokytojas užduoda dar durnesnę temą, ir visi kaip kokie klusnieji avinėliai piešia tą patį, kad jam įsiteikti. Beto, man žiauriai nepatinka kai į mane atkreipia dėmesį. Ir siaubingai nekenčiu žmonių, kurie bando kitiems kuo labiau įsiteikti, o idiotai vargšai žmogeliai ir mano, kad jei žmogus kažkiek gali piešti, kažkiek gražiau už vieną ar kitą, tai jau tas žmogus yra dievas, nuostabus visom reikšmėm, o savo nuomonės kaišiojimą visur kažkodėl visi žmogeliai vadina draugiškumu ir tada spiečius trenktų žmonių aplipa vieną idiotą. Tiesiog nuostabu.. Tai va, gaunas kad dailę mest noriu daugiausia dėl nekokios aplinkos ir aplinkinių žmonių.
    Iš lėto nueinu iki mokyklos, netolimam parkelyje trumpam sustoju pabaigt eskizą ponui Petei. Per dailės istoriją išsitraukiu ausines, sugrūdu vieną galą į telfono+walkman grotuvo Skylę skirtą ausinių laidagaliui. Šiuo metu mokomės labai neydomią temą kurią kažkokiu būdu išmokau dar pradinėje, tad nėra ką veikt. Vėl vartau vadovėlį, klausaus muzikos. Po pamokų susitariau susitikt su Lena. Ji sakė kad jai reikia į knygyną. Ji dievina knygas kaip ir aš, bet kartais būna visiškai kitokia nei aš. Nesakau, kad tai blogai. Su Lena susipažinau prieš kelis metus, kai pirmą kartą atėjau į amatų mokyklą, atnešiau įstojimui reikalingus dokumentus. Tą popietę aš jai išgelbėjau gyvybę, ir kažkaip taip išėjo kad poto iki uždarymo sėdėjome kažkokioje atkampioje kavinukėje ir gėrėm nuostabią kavą. Tada ir prasidėjo mūsų draugystė.Dabar esame labai geri draugai. Nesakau geriausi draugai, nes nežinau ką reiškia ta frazė.
    - Sveikas ,genijau! – nuskambėjo netoli vieno mūsų mėgstamiausio knygyno įėjimo. Lena staigiu,
    įgudusiu rankos judesiu ištarukė vieną ausinę iš mano ausies ir įsikišo į savają. – Tai ką, Bachas? Taaaip, sutinku, jo tokata ir fuga yra nuostabios...
    - Aha.. – sumurmu ir nuraustu. As visada nuraustu nelaiku, ypač kai Lena atkreipia į mus per daug
    dėmesio.. ji tikrai garsiai kalba.. ar bent tol, kol apsipranta su mintimi kad vėl kažkas įdomesnio vyksta..
    - Kągi, eime, noriu kaiką nusipirkti..
    Iš lėto vaikštom po knygyną, vartom knygas. Ji aiškiai žino, ko tiksliai nori, bet tyčia vilkina laiką. Ji juk žino, kaip man patinka knygynai.. Nemažiau ir jai pačiai, tad nėra ką prarast. Nebent krūvelę šlamančių.
    - Žinai, ma kažką sakė, kad atrado knygų išparduotuvę kažkur mieste. Sakė yra neblogų knygų,
    trigubai pigiau. Tik su defektais. Nu tipo subraižyti viršeliai ir pan. Gal kada reiks nueit apsižvalgyt?
    - Tai žinoma.. o kur?
    - Tiksliai nežinau, bet lyg sakė kad kažkur vienam iš tų rajonų kur pilna sandėlių ir išparduotuvių,
    Kitokio šlamšto..
    - A..
    Vėl tyla. Po kelių minučių, regis, priėjom tai ko ji ieškojo.
    - Tai ką, vėl Murakamis? Kūl, čia ta kur neseniai išvertė.
    - Aha.. – prie kasos. Kaip visada, sumoku pusę kainos. Juk knyga šiaip ar taip pataps abiejų
    nuosavybe.. – o pala, ką tu skaitai šiuo metu? Lyg ir minėjai kažkada..
    - Franz Kafka „Pasakojimai“.
    - O... anksčiau dar nesu skaičius Kafkos.. Vėliau apsikeisim, aš tau Murakamį tu man Kafką..?
    - Aha.. Aš ir anksčiau jo neskaitęs. Bet kažkaip labai lengvai skaitos – vakar atsiverčiau ir iškart
    pusę perskaičiau. Daugiau neskaičiau, nes buvo, like, trečia ryto vien kai pradėjau. O tas mano įprastinis galvos skausmas dar..
    - Aišku..
    Vėliau dar valandėlę pakalbėjom apie šį bei tą, ir nuėjom savo keliais. Parėjęs iškart pradėjau darytis valgyt. Valgio gaminimas taipogi yra vienas iš mano hobių, bet siaubingai nemėgstu gamint kai kažkas trainiojas aplinkui arba šiaip spokoso ką darau. Pasidaręs iškart su visu maistu nuėjau į savo kambarį, nes žinojau kad greit gryš motina ir apvalgys mane. Vos atidarius duris padvelkė mandarinais. Velnias, Marčius vėl buvo įsisukęs į mano mandarinus... Kaip tik tuo metu parėjo mama.
    - Maaama... Marčius vėl knisos po mano daiktus..
    - Nerėkauk čia. Juk tikrai nieko nepavogė..
    - Ne nieko. Tik pusantro kilo mandarinų ir gal dar kažką.. Pasakk jam kad daugiau nebeitų į mano
    kambarį, nes kitąkart parėjus rasi jį kabantį balkone žemyn galva su vienom trumpikėm...
    - Nu nu.. eik mokytis tik. O, ką čia valgai? Duok ir man, matau jau pats pavalgęs, jėgos pro kraštus
    skverbiasi.
    Vaidindama kad nemato kas dedas mano akyse ir aplink jas ji atėmė mano maistą (aš net kasnio nebuvau į burną įsidėjęs) ir nuėjo pasiimt alaus. Aš užtrenkiau savo kambario duris ir pradėjau žvalgytis kokią muziką pasileist. Susiradęs po lova numestą Jimmy Hendrix‘o albumą sugrūdau jį į magą ir paleidau, tada iš lėto nusilupau stebuklingai išlikusį mandariną ir atsiverčiau knygą. Perskaitęs vos vieną pasakojimą nutrenkiau knygą į šalį – kažkaip nesinorėjo skaityt. Įsijungiau kompą ir pabaigiau žiūrėt kažkada pradėtą anime. Nesu otaku, bet anime visai mėgstu. Įpač tuos apie meną arba sportą.
    ...
    Mane pažadino telefono vibravimas kažkur po mano pilvu. Gavau teksto žinutę nuo Lenos.. „Hey, Justai, pabudome ir kelkimės ^^ . Po valandos tinkamės prie mokyklos, gerai?Juk nepamiršai, kad šiandien ta papildoma pamoka su kitom klasėm? Ir nepamiršk savo to kūrinio.. Džiaugiuos kad galų gale jį pamatysiu. Ciao ;P “ po kiek laiko supratęs, kas šiandien manęs laukia, persisvėręs per lovos kraštą padaužau galvą į grindis ir nueinu į dušą.
    Po valandos....
    - Labas! - su plačia šypsena mane pasitinka Luna.
    - Aha... – visai nedžiaugsmingai atsakau aš.
    - Ė, tai ko toks be nuotaikos?
    - O tu dar randi ko čia džiaugtis?? Pamoka vyks kartu su kažkokiais atsilikėliais, kurie aiškiai bus statybininkai kai išeis iš šitos mokyklos, kekšės visokie...
    - Nu tu ir pavarai.. – juokiasi ji. Ir tik tyliai niūniuoja, kad pamatys mano ‚‚kažką‘‘... Nuaidi skambutis į pamoką. Nebeliko laiko pabėgt.. tenka eit Į klasę.
    Durys atsidaro...
    - O, štai ir mūsų šios pamokos žvaigždė. Luna, sėsk kur nori. Justai, gali iškart ateit prie lentos...
    - Gerai... – nukūprinu link jos. Pamžu jaučiu, kaip kyla raudonis. Ir skrandžio sultys...
    - Taigi, pirmiausia prisistatyk pats.
    - Labas... aš- Šiničis... Ak taip, mokytojaaa? – atsisuku į moterą. – kodėl jūs pavijot šalin Luną? Juk sakėt ji gali ateit kaip asistentė...
    - A... ateik, Luna. Atsiprašau..
    - Ne nieko.
    - Tęsk, Šiniči.
    Dabar pasijutau šiektiek drasiau – Luna stovėjo visai čia pat. Aš dažnai iš jos semiuosi energijos, kurios man neretai pritrūksta.
    - Taigi.. Aš, kaip jau dauguma žino, esu iš Menų Fakulteto... ten mokaus beveik viską ką davė rinktis. Ir nesiskundžiu... Tai vat. Mokytoja paprašė, kad šiandien ateičiau ir pristatyčiau savo trimestro baigiamajį darbą.. Tai vat, ir atėjau... Kiap matot.. – tenka sustot kalbėjus. Kaip su mažais vaikais... o tie žvengia sau... Nežinia iš ko. Buki žmonės, ir nieko čia nepridursi. Pažvelgiu į savo kompanjonę, o ši padrąsinamai žvilkteli į mane, savo ruoštu. Mokytoja skatina pristatinėt patį darbą. Nutraukiu audinį. Prieštai čia buvo laikraščiai, bet kad nereikėtų vidurį pamokos kaip bomžui kuistis po purvinus, susiglamžiusius laikraščius, palikau ti audinį.
    - Na štai. Kaip jau suprantate turbūt, tai yra... Avis. Taip, tai yra keramikos-skulptūros baigiamasis trimestro kurinys. Tiksliau būtų pasakyt.. Tai yra Avinas. - pastatau Aviną ant mokytojos stalo. – nelabai išmanau, ką čia dar reikėtų apie jį ir pridurti, be to, kas jau ir taip aišku – jis yra iš molio... Tad gal turite klausimų?
    - Eee... Kiek laiko darei?... – ranką pakelia ir iškart klausia keistoka mergina plokščiu snukeliu. Vėliau pastebėjau, kad ji Visa plokščia, išskyrus nosies galiuką, kuris yra gana kvailai užsirietęs.
    - Nežinau.. Tiesą pasakius. Beto, būtų sunku skaičiuot laiką – dariau tai naktimis, tai dienomis, tai rytais, tai vakarais, tai visą parą prasėdėdavau, o būdavo parų kad išvis nė nežvilktelėdavau... – ir šiek tiek nuraustu (raudonis buvo kaiptik tą šiek tiek atslūgęs), nes atrodo kad pasakiau per daug.
    - Tai tu nori pasakyt, kad tu čia pats darei? Ir nejaugi tu manai, kad mes patikėsim? – keli vaikai sumalė vienu kartu. Vėlgi – kaip maži vaikai.
    - Nieko nė iš tolo neprisileisčiau, kad kažką už mane darytų.. Ypač kažką tokio. Net Luna, ir tai labai retai gauna pamatyt dar nebaigtus mano darbus. Taigi, ar dar yra kokių klausimų... Protingų klausimų?
    - Ar Luna yra tavo kekšė? – pasiskelbia kažkoks vaikiščias. Per klasę nuaidi keistų, tarpusavyje sumišusių garsų šurmulys. Man pamažu darosi negera...
    - Ne.. – mane pertraukia mokytoja.
    - Ei, kuris čia taip?? – aš mažiau ar dagiau išgelbėtas. Dabar ji bent penkias minutes kaip višta lakstys ir kudakuos, kas taip pasakė, ir skels litanijas.. Tik šiektiek blogiau, kai ji ima manęs atsiprašinėti ir versti kažkokį keistą vaiką atsiprašyt manęs... Jau tikrai norisi Nešdintis. Štai ir pats didžiausias mano išgelbėtojas – skambutis..
    - Na gerai, pamoka baigta. Labai tau ačiū, Justai.. ir dar kartą atsiprašau.
    - Viso gero. – susipakuoju ir išskubu iš klasės. Man iš paskos - Luna. Ji pradeda čiaukšti, kokia ji sužavėta... priverčiu ją užsikimšt pažadėjęs, kad jos kažko išsilaikymo proga jai iškepsiu kąnors skanaus... O ji mėgsta mano kepinius.


    ak taip. tas vardas - Justas - mano nuomone šiam personažui netinka, atrodo gana bukai. aš tiesiog norėjau kad atrodytų Lietuviškiau ir iš orginalo - Šiničio - paverčiau į kažką paskubomis sugalvotą... Ir dar. ar labai jaučiasi, kad iki vietos kur Jis atsibudo gavęs žinutę ir parašyta "po valandos..." rašiau prieš porą mėnesių, o šiandien nuo tenai? Įdomu Jūsų komentarai.
    • absurdo negalima išmatuoti, nes jis yra beribis.

  9. #9
    Naujokas le ciel avataras
    Įstojimo data
    2009 12 25
    Vietovė
    Vilnius, Lt
    Įrašai
    7
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    eto.. visdar nera daugiau, bet reiks pasistengt.
    vat.... iškart, naktį po to, kai įkėliau į čia pradžią šito kūrinio, pagalvojau, jog aiškiai negerai jame tas, kad per mažai aprašinėjau aplinką. tiesą sakant, turbūt visai neaprašinėjau?...
    tai va. atsiprašau ;D ne į temą, turbūt čia.

    P.S.: visdar laaukiu visdar neesančių komentarų...
    • absurdo negalima išmatuoti, nes jis yra beribis.

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •