Žiūrėti balsavimo rezultatus: Kaip vertinate Silent Hill sagą?

Balsavo
34. Jūs negalite čia balsuoti
  • 10

    22 64.71%
  • 9

    4 11.76%
  • 8

    3 8.82%
  • 7

    2 5.88%
  • 6

    1 2.94%
  • 5

    0 0%
  • 4

    0 0%
  • 3

    0 0%
  • 2

    0 0%
  • 1

    2 5.88%
Puslapis 1 iš 2 12 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 1 iki 16 iš 32

Silent Hill 1-4

  1. #1
    Just Evil
    Evil Mastermind avataras
    Įstojimo data
    2009 02 24
    Vietovė
    Dark City
    Įrašai
    158
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19

    Cool Silent Hill 1-4


    Tylioji Kalva
    1-4 dalių PC versijų packas linkomanijoje:


    Paslaptys be paaiškinimų. Klausimai be atsakymų. Baimė be pabaigos. Šie žodžiai kuo puikiausiai apibūdina japonų siaubo šedevrą, labiausiai pripažintą visų laikų survival horror seriją apie tykų, rūke paskendusį Tyliosios Kalvos miestelį Amerikoje. Jei prieš tai buvę šio žanro žaidimai stengėsi mus gasdinti žiaurumais ir šoko kategorijos baubais (kažkas netikėtai iššoka – žaidėjas išsigasta), tai „Silent Hill“ kūrėjai pasirinko kur kas subtilesnį ir įtaigiasnį kelią – slegiančią psichologinę baimę, klaustrofobiją, paranoją ir bejėgiškumą. Todėl negalėjau susilaikyti ir šią seriją aprašyti (nors ir labai tingėjau ). Sveiki atvykę į Tyliąją Kalvą:



    1 dalis: „Silent Hill“
    The Fear of Blood tends to create the Fear for The Flesh

    Platforma: PS
    Kūrėjas: Team Silent, 1999
    Žanras: Survival Horror
    Leidėjas: KONAMI


    „Kraujo baimė dažnai sukelia baimę kūnui“ – tokia mįslinga žinute mus pasitinka pirmoji „Silent Hill“ serijos dalis, vėliau tituluojama, kaip baisiausias visų laikų žaidimas. 15-a tada dar nežinomų kūrėjų nieko neįtariančiai publikai šią siurrealią beprotybę pateikė praeito tūkstantmečio pabaigoje, kuomet manyta, jog nieko negali būti baisiau, nei „Resident Evil“ zombiai. Varge, kaip žmonės klydo... Bet užteks tuščiai taukšti, prieikime prie esmės:





    Siužetas: Žaidimas prasideda pagrindiniam veikėjui, kurį jums vėliau teks valdyti, rašytojui Hariu Meisonui (Harry Mason) vėlai vakare su savo dukra Šeril (Cheryl) važiuojant atostogų į tykų, kurortinį Tyliosios Kalvos miestelį. Atrodytų, paprasčiausia kelionė staiga pasisuka labai bloga linkme – prie pat miestelio priešais Hario automobilį lyg iš niekur išdygsta neaiškus moteriškas siluetas. Staigiai pasukęs vairą Haris sudaužo automobilį ir netenka samonės. Atsigavęs jis suvokia, kad vyksta kažkas be galo keista – visą miestelį gaubia neįtikėtinai tirštas rūkas, viskas atrodo apleista, lyg visi gyventojai staiga būtų išnykę, o iš dangaus krinta sniegas, nors Haris atvyko vasaros viduryje. Bet blogiausia yra tai, kad Šeril kažkur dingusi. Rūke išvydęs savo dukters siluetą, kuris kažin kodėl nuo jo tolsta, Haris jį paseka iki apleisto skersgatvio. O tada nusileidžia tamsa ir pasaulis pasikeičia. Miestas virsta į patį tikriausią pragarą, kuriame viskas padengta rūdimis ir krauju, o iš tamsiausių kampų pradeda lysti Jie – gal monstrai, gal demonai, o gal ir kai kas daugiau... Surasti savo dingusią dukrą ir išsiaiškinti, kas čia, po velnių, vyksta, yra du pagrindiniai žaidimo tikslai.



    „Silent Hill“ siužetas yra tikrai orginalus ir įtraukiantis – jis intriguoja iki pat pabaigos, o ir po jos teks dar gerokai pasukti galvą, norint suprasti, kas gi įvyko. Tiesą sakant, kartais teks pagalvoti net apie tai, ką jūs apskritai matote – žaidimas be galo makabriškas ir siurrealus, atrodo, lyg esate pakliuvęs į kokio smarkiai apsirūkiusio žmogaus košmarą . Labai gerai sužaista tikrovės ir iliuzijos temomis – panašiai, kaip anime „Perfect Blue“, šiame žaidime iki pat galo klausinėsite savęs, kas yra tikra, o kas ne. Kita vertus, didžiausias pliusas yra ir didžiausias minusas – jei mėgstate, kad siužetas būtų patiekiamas ant lėkštutės, Tyliąja Kalva nusivilsite. Jei mėgstate „in your face“ tipo siaubą, nusivilsite – čia viskas kur kas subtiliau. Galiausiai, jei mėgstate, kad pabaigoje viskas paaiškinama, irgi nusivilsite – labai daug kas paliekama interpretuoti pačiam žaidėjui. Kai kurie neatsakyti klausimai atsakomi tolimesnėse dalyse, kai kurie – ne.

    Veikėjai: Apie pirmosios dalies veikėjus mano nuomonė prieštaringa. Patys veikėjai tikrai įdomūs, kiekvienas turi savo istoriją, kurią atskleisite žaidimo metu, tame tarpe ir paties Hario. Bet jų įgarsinimas yra labai prastas, o dialogai kartais kelia juoką – ypač Hario „have you seen a little girl?“, kurį jis kartoja VISĄ LAIKĄ ir tai, kad dėl tų laikų techninių problemų po kiekvienos veikėjų pasakytos eilutės būna kelių sekundžių tarpas. Bet tai jau techninė problema, nieko nepadarysi, visgi 1999-ieji.


    Haris Meisonas (Harry Mason)
    Pagrindinis žaidimo veikėjas. Rašytojas, iki lemtingosios kelionės ramiai gyveno su savo dukra. Dabar jo gyvenimas pavirtęs į košmarą ir jis padarys bet ką, kad surastų dukrą ir paspruktų iš pragariško miestelio.
    Sibilė Benet (Cybil Bennet)
    Policijos pareigūnė, kurią Haris sutinka vietinėje kavinėje. Į Tyliąją Kalvą atvykusi tirti narkotikų bylos, Sibilė susiduria su tuo, ko negali paaiškinti – miestelis visiškai tuščias, vienintelis žmogus yra Haris, kuris ieško savo dukros. Būdama policininkė, Sibilė nedvejodama sutinka padėti rašytojui, net neįsivaizduodama, kur ją tai nuves...

    Dalija Gilespi (Dahlia Gillespi)
    Nukvakusi sena moteriškė, kurią Haris sutinka miestelio bažnyčioje. Ji neatrodo nustebinta miestelio pokyčiais, bet neskuba atskleisti savo žinių. Kalba neaiškiomis frazėmis ir prašo Hario pagalbos, kol dar „ne per vėlu“.

    Daktaras Maiklas Kaufmanas (dr. Michael Kaufmann)
    miestelio vyriausiasis gydytojas. Atsibudęs po pokaičio miego išvydo, jog viskas staiga virtę į beprotybę. Logiškas ir šaltakraujiškas žmogus, Kaufmanas nėra iš tokių, kurie panikuoja ar sėdi sudėję rankas. Jis pasiryžęs ištrūkti iš miestelio, kartu su Hariu ar be jo.


    Liza Garland (Lisa Garland)
    Alchemilos ligoninės seselė. Labai išsigandusi ir vieniša, ji tikisi Hario pagalbos. Visgi, yra kažkas keisto šioje, atrodo, nieko dėtoje merginoje, nors ir neaišku kas...

    Šeril Meison (Cheryl Mason)
    Dingusi Hario duktė. Ją rasti yra pagrindinis žaidimo tikslas.

    Alesa (Alessa)
    paslaptingiausia žaidimo personažė, apie kurią sukasi visas siužetas. Tai dėl jos Haris pakliuvo į avariją.


    Grafika: – žaidimo vizualinė pusė tiesiog stulbina – kūrėjai turėjo Salvadoro Dali vertą fantaziją. Negana to, jie pasinaudojo net gi to meto techninias trūkumais – tirštas rūkas ar visiška tamsa, kurią vos vos galite pasišviesti silpnu žibintuvėliu sukelia slegiančią klaustrofobinę atmosferą, o juk šie elementai buvo sukurti todėl, kad dar nebuvo tokios 3D grafikos, kuri galėtų pavaizduoti horizontą toliau, nei 5 metrus nuo veikėjo . Kameros darbas taip pat puikus – įvairiose vietose kamera pasisuka tokiais keistais kampais, kad atrodo, jog žiūrite siaubo filmą. Kita vertus, tai 1999-ieji, tad iš techninės grafikos pusės galite daug nesitikėti – poligonams suskaičiuoti jums užteks rankų pirštų. Bet palyginti su kuriama atmosfera, tai yra niekis. Pačių monstrų dizainas nėra kuo nors ypatingas – jie gasdina labiau ne savo išvaizda, o elgiasiu. Beveik visi žaidimo „demonai“ primena deformuotus gyvūnus, kas irgi nėra labai efektinga.



    Muzika ir garsas: štai čia „Silent Hill“ iš tiesų sužiba – serijos kompozitorius Akira Yamaoka, mano galva, yra genijus. Kaip žinia, garsais siaubą kur kas lengviau įvarysi, nei vaizdais, o Akira-sensei tai puikiai sugeba. Jo naudojami muzika ir garsai, būtų tai industrial ar dark ambient, visada sukelia reikiamas emocijas – nerimą, liūdesį ar klaikią baimę. Be to, pasak jo, tyla irgi garsas, ką žaidimas įrodo – būna vietų, kuriose spengianti tyla sukelia daugiau nerimo, nei baisiausi garsai. Kalbant apie garsus, kaip gi neaptarti visos serijos „trademark“ – sugedusios radijos. Radija, nors ir sugedusi, reaguoja į arėjančius „monstrus“ skleisdama traškesį. Įsivaizduokite – jus supa visiška tamsa, einate siauru pastato koridoriumi, sienas dengia rūdys, visur kraujas, kampe mėtosi invalido vežimėlis, jo ratas dar sukasi, lyg kas jį čia būtų ką tik numetęs. Staiga radija ima traškėti. Jūs nieko nematote, bet jau žinote, kad Jie šalia. Traškesys garsėja, darosi vis nenormalesnis, priekyje girdite keistus garsus, Kažkas prie jūsų artėja. Ir kai padaras išlenda iš tamsos, jūs jau iš drebate iš įtampos. Manau, to pakanka, kad suprastumėte, ką manau apie „Silent Hill“ garsą.



    Gameplay: iš tiesų nelabai turiu prie ko prikišti. Valdymas iš pradžių gali pasirodyti nepatogus, bet prie jo greitai įprantama. Kameros kampai išdėlioti taip, kad sukeltų kuo daugiau nerimo, t.y., kartais jie būna specialiai išdėstyti nepatogiai žaidėjui, bet kadangi tai padeda atmosferai, nelaikysiu trūkumu. Visgi, yra keli techniniai trūkumai. Kartais teks gerokai pavargti, norint atsistotį į tinkamą poziciją, kad Haris paimtų kokį daiktą, ar užtvotų reikiamam priešui. Kalbant apie kovos mechaniką, „Silent Hill“ kūrėjai žengė labai įdomų žingsnį – jei kiti siaubo žaidimai mums duodavo įvairiausių įmantrių ginklų, daugybę kulkų ir Rembo tipo veikėjus, Tyliojoje Kalvoje mums su demonais kautis teks naudojant tokius „ginklus“, kaip peilį, kirvį ar net vamzdį, o kelių šaunamųjų ginklų, kuriuos rasite žaidimo metu, kulkas teks visą laiką taupyti. Nekalbu jau apie pagrindinį veikėją – Haris yra paprastas žmogelis, nieko nenusimanantis apie šaunamuosius ginklus, tad geriau prisileiskite priešus kuo arčiau ir tik tada spauskite gaiduką, kitaip pusė, jei ne visos, sunkiai taupytos kulkos lėks pro šalį (žaidimas jums pačiam neleidžia nusitaikyti). Bet būtent šie elementai prideda realizmo ir sustiprina pavojaus jausmą, tad jei nesatė gryno action žanro mėgėjas, neturėtumėte nusivilti. Viso žaidimo metu jus supa tamsa arba rūkas, tad pasiklysti labai lengva. Čia į pagalbą ateina jūsų geriausias draugas – žemėlapis. Va čia kūrėjus tai tikrai turiu pagirti – jokioje kitoje serijoje žemėlapiai nepanaudoti taip patogiai. Kiekviename plane Haris pasižymi visas duris, pro kurias buvo praėjęs, kurios užrakintos ar užtrenktos ir visas svarbesnias lokacijas. Tai iš tiesų padeda. Inventorius nėra toks patogus. Žaidimo metu randate krūvas rašytinio teksto ir šiaip naudingos informacijos, kuri dažnai būtina sprendžiant galvosūkius, bet Haris nesivargina nei jų persirašyti, nei įsidėti į kišenę. Tai reiškia, jog mums arba teks lakstyti pirmyn ir atgal, norint pasitikslinti kelis dalykus, kuriuos perskaitėme kažkokiame purviname sąsiuvinyje, arba viską persirašyti patiems. Pats inventorius irgi nėra labai patogus – viskas sumesta į vieną didelę krūvą, bet tą galima atleisti. Žaidime karts nuo karto pasitaikantiems galvosūkiams neturiu ko prikišti – jie daugiau ar mažiau logiški, visus galima išspręsti, jei netingėsite ir šiek tiek pasuksite galvą. Žaidimo pradžioje galima rinktis iš standartinių trijų sudėtingumo lygių, bet jie paveikia tik veiksmo sudėtingumą, galvosūkiai lieka tie patys.




    Siužetas – 9
    Veikėjai – 8
    Grafika – 7
    Garsas/ Muzika – 10
    Atmosfera – 10
    Gameplay – 8
    Bendras – 9



    Siųstis iš:
    Spoileris:











    2 dalis: „Silent Hill 2“
    There Was a HOLE Here; It‘s Gone Now

    Platforma: PS2, PC
    Kūrėjas: Team Silent, 2001
    Žanras: Survival Horror
    Leidėjas: KONAMI



    Po pirmosios „Silent Hill“ dalies debiuto nė vienas jos fanas netikėjo, kad tęsinys galėtų nors kiek prilygti žaidimui, apvertusiam siaubo industriją. Bet didžiausiai visų nuostabai, antroji dalis ne tik nesistengė mėgdžioti pirmosios, bet netgi netęsė jos siužeto, kurdama savo unikalų ir labai įtaigų siužetą. Iki šiol antroji Tyliosios Kalvos dalis laikoma geriausia serijoje, pristatydama mums unikalią ir emocionalę istoriją, daugiasluoksnį simbolizmą ir nepamirštamą kelionę tiesiai į beprotystės gelmes. Sveiki sugrįžę į Tyliąją Kalvą...





    Siužetas: žaidimas prasideda viešąjame tuolete, netoli pragaištingojo miestelio. Čia jūs esate supažindinamas su naujuoju žaidimo protagonistu – Džeimsu Sanderlandu. Džeimsas yra liūdnas ir pasimetęs žmogus, keliaujantis į Tyliąją Kalvą su niūriu ir beprotišku tikslu. Kodėl jis tai daro ir kodėl yra toks prislėgtas sužinome iš karto – prieš kelias dienas iš savo žmonos Meri jis gavo laišką, kviečiantį jį atgal į sutuoktinių „ypatingąją vietą“ šiame tykiame kurortiniame miestelyje, kuriame jie kadaise viešėjo. Bet yra viena nedidelė problemėlė – Meri prieš trejus metus mirė ligos patale. Tad kaip gi numirėlė galėjo parašyti laišką, kuris aiškiai rašytas jos ranka? Galbūt Meri iš tiesų gyva? O gal... – Džeimsas nenori užbaigti šios minties. Nors tai ir visiška beprotybė, jis pasiryžęs lįsti į pragarą, jei tik yra nors krislelis vilties vėl pamatyti savo žmoną. Bet pats pragaras yra niekis, palyginti su tuo, kas jo laukia... Juodžiausia tamsa nieko verta palyginti su tuo, kas slypi žmonių širdyse. Džeimsas išgirdo miestelio šauksmą ir nuo čia prasideda jūsų kelionė.




    Kaip jau turbūt supratote, šio žaidimo siužetas labai skiriasi nuo pirmojo. Jei „Silent Hill“ jūs aiškinotės Tyliosios Kalvos paslaptis, „Silent Hill 2“ varomoji jėga yra pagrindinio veikėjo istorija ir tiesos paieškos. Ieškoti Meri tikrai nebus pasivaiksčiojimas parke (na, čia perkeltine prasme, parką šiaip žaidime teks aplankyti ) – po pirmosios dalies įvykių reikalai miestelyje blogi kaip niekad, rūkas ir tamsa kur kas tirštesni, nei atsimenate, o už siaubingų, iškreiptų „demonų“ lėtai, bet nesuvaldomai prie Džeimso artinasi JIS. Nuo Jo nepabėgsi, nepasislėpsi, Jo nesustabdysi. Jis yra tai, kas net neturi vardo, tai, ką Džeimsas praminė Piramidagalviu – siaubo ir teroro įsikūnijimas, baisiausias monstras, kokį kol kas yra išgalvoję žaidimų kūrėjai. Kiti veikėjai , žmonės, kuriuos Džeimsas sutinka miestelyje, irgi labai įdomūs – jie visi kažką slepia, jie visi kažkuo nenormalūs, juos visus kažkas čia pašaukė... Ir panašu, kad jie visi žino apie Džeimsą kur kas daugiau, nei jis pats. Skamba intriguojančiai? Bet tai turi ir neigiamą pusę – kaip ir pirmojoje dalyje, kūrėjai nieko mums nepatiekė ant lėkštutės, visas siužeto peripetijas teks aiškintis mums patiems, pasitelkiant daugybe užuominų ir simbolių. Rimtai, šiame žaidime, atrodo VISKAS turi kokią nors prasmę ir ką nors simbolizuoja, tad jei nemėgstate sukti galvos, „Silent Hill 2“ ne jums. Be to, žaidimas pastebimai labiau šokiruojantis palyginti su pirmąja dalimi – be siaubo ir psichologinio spaudimo jame aiški seksualinė tema, dėl to nepatariu jaunesniems žaidėjams – kai kurių dalykų jie tiesiog nesupras ir neįvertins (na, išskyrus tai, jog paskui, tikriausiai, sapnuos košmarus ). Bet kokiu atveju, žaidimas įdomiausias pabaigoje, kai viskas paaiškėja – tiesa nušviečia prasmę daugybei dalykų, kurie iki tol atrodė neaiškūs ar net beprasmiai.



    Veikėjai: kaip jau minėjau, kiekvieno šio žaidimo veikėjo istorija labai įdomi ir siejasi su pagrindiniu siužetu. Blogiausia, kad juos vėl gi gadina labai prastas įgarsinimas. Galima dėl to ginčytis, bet pirmojoje žaidimo pusėje dialogai man skambėjo taip kvailai, kad retkarčiais net žvengdavau ypač dramatiškose vietose . Sakydamas tai, turiu pripažinti, kad antrojoje žaidimo pusėje įgarsinimas ženkliai pasitaiso – Edžio ir Džeimso pokalbio kalėjime galėčiau klausytis ir klausytis, o paskutinis dialogas su Marija visada padaro įspūdį.


    Džeimsas Sanderlandas (James Sunderland)
    Pagrindinis žaidimo veikėjas, kurį jums teks valdyti, vienišas vyras, ieškantis savo mirusios žmonos. Tai prislėgtas žmogus, tiesiog apsėstas minties vėl pamatyti Meri. Nepaisant to, Džeimsas yra geras žmogus, visad pasirengęs padėti ir tikintis, kad nėra padėties be išeities. Jo istorija yra pagrindinis žaidimo variklis – išsiaiškinkit ją, išsiaiškinsit paslaptį.
    Andžela Orosko (Angela Orosco)
    Jauna mergina, kurią Džeimsas sutinka miestelio kapinėse. Be galo pasimetusi ir vis atsiprašinėjanti, Andžela iš pat pradžių atrodo keistai. Kaip ir Džeimsas, ji kai ko ieško – savo motinos. Ji perspėja našlį neiti gilyn į miestą, nes ten pavojinga, nes „ten yra kažkas... ne tik rūkas, bet...“

    Edis Dambrovskis (Eddie Dambrowski)
    Storas jaunas vyras, kurį Džeimsas randa vemiantį viename Tyliosios Kalvos daugiabutyje. Jis atrodo kaip paprastas žmogus, natūraliai išsigandęs aplink vykstančios velniavos. Bet kad ir kur jį sutiktumėme, aplinkui kažin kodėl visada guli lavonai... Ir jis taip pat kažką žino apie Džeimsą...

    Marija (Maria)
    Įdomiausia žaidimo personažė. Nepasakosiu apie ją, nenorėdamas išduoti siužeto .


    Laura
    maža mergaitė, lyg niekur nieko bėgiojanti pragariško miestelio gatvėmis. Šis vaikas gerokai pagadins jums nervus...

    Meri (Mary)
    Mirusi Džeimso žmona, kurią rasti - pagrindinis žaidimo tikslas.

    Piramidagalvis (Pyramid Head)
    Būtybė, su milžinišku metaliniu piramidės formos daiktu vietoje galvos ir gigantišku peiliu rankoje. Kas jis? Kodėl jis TAI daro kitiems „demonams“? Kodėl jis persiakioja Džeimsą? Atsakykit šiuos klausimus ir jums viskas paaiškės...


    Grafika: antrosios žaidimo dalies grafika ženkliai pagerėjusi – net ir šiandien ji atrodo gerai, o 2001-aisiais tikriausiai apskritai stulbino. Kalbant apie vizualinę pusę, žaidimo dizainą ir stilių, tai kai kas išlikę iš pirmos dalies, o kai kas smarkiai pakeista – jus dar vis supa tirštas rūkas arba visiška tamsa, bet sniegas kažkur dingęs, o vietoj rūdžių ir kraujo jus pasitiks pūvantis ir pilkas pasaulis. Tai nereiškia, jog siaubo efektas susilpnėjęs, anaiptol – klaustrofobinė atmosfera kur kas sustiprėjusi, o didelis aplinkų detalumas privers jus vienu metu ir grožėtis, ir bjaurėtis. Apie monstrų dizainą galėčiau kalbėti ir kalbėti – jaučiamas žymus pagerėjimas nuo pirmosios dalies deformuotų gyvūnų. Kiekvienas „demonas“ antrojoje dalyje yra tarsi ištrauktas tiesiai iš siurrealisto paveikslo – ar tai bebūtų manekenas, kuriam į viršų nuo liemens auga antra kojų pora, ar abstrakti, berankė figūra su skyle krūtinėje, ar ligoninės „seselės“ su išsilydžiusia oda, vamzdžiais rankose ir į visas puses besikratančiomis galvomis – visi priešai žaidime yra tiek nenormalūs, kad jūs rimtai pamastysite apie kūrėjų psichiką. Veikėjų modeliai sukurti gražiai ir detaliai, o CG intarpai apskritai puikūs. Įdomus dizaino sprendimas buvo vadinamasis „noise“ efektas – viską matote lyg per seną televizorių, turiu omeny, jog ekranas mirga tarsi mažyčiais taškučiais. Gal tai skamba ir kvailai, bet efektas veikia kuo puikiausiai ir smarkiai padidina baimės faktorių – visas pasaulis taip atrodo kažkoks svetimas, tolimas ir nerealus netgi prieš tai, kai prasideda visa velniava. Didžiausias priekaištas grafikai yra vis pasitaikantys bug‘ai pc versijoje (tokie, kaip trūkstamos tekstūros, arba baltos linijos virš uždarytų durų), kurią žaidžiau, bet kiek teko girdėti, PS2 versijoje jų nėra.



    Muzika: apie garsą ir muziką nieko pernelyg nepasakysiu – jau viską pasakiau pirmojoje dalyje . Akira Yamaoka ir vėl mums pristato tobulą garso takelį, šį kartą net geresnį, nes „Silent Hill 2“ kur kas daugiau nei pirmojoje dalyje naudojama melodinga muzika, ne vien ambient ir siaubą kuriantys garsai. Bet kadangi vis tiek negaliu rašyti 11/10, daug nekalbėsiu. Tik pasakysiu, jog „Silent Hill 2“ garso takelis man tikriausiai labiausiai priimtinas is visos serijos – vis karts nuo karto jo pasiklausau.



    Gameplay: apie „Silent Hill 2 „ gameplay mano nuomonė prieštaringa. Kai kurie dalykai, kėlę nepatogumų pirmoje dalyje, čia ištaisyti ( kaip, tarkime, rašytinio teksto problema – antrojoje dalyje Džeimsas netinginiauja ir persirašo bei pasiima visą naudingą (ar nelabai) informaciją, kurią paskui galite bet kada perskaityti atskiroje inventoriaus skiltyje). Bet naujų trūkumų yra kur kas daugiau, nei privalumų: kameros kampai tapo žymiai nepatogesni (ir skirtingai nei pirmojoje dalyje, dažnai išdėlioti tiesiog idiotiškai, ne gasdinantys, o erzinantys), o mygtukas, skirtas kameros kampui perstumti priešais jūsų valdomą Džeimsą veikia be galo lėtai arba išvis neveikia, tad nesistebėkite, kad kartais patirsite „game over“ vien todėl, kad nematote, kas dedasi tiesiai jums po nosimi. Veiksmo sudėtingumo nustatymai šį sykį papildyti galvosūkių sudėtingumo lygiais, taigi, galite nusistatyti žaidimą taip, kaip jūs norite – tarkim, nemėgstate laužyti galvos, bet jums patinka kuo sudėtingesnis veiksmas – pasirenkate tai žaidimo pradžioje ir visi galvosūkiai jums bus tik juokų darbas, užtad teks gerokai pasistenkti, norint likti gyvam. Arba atvirkščiai. Bet, kita vertus, veiksmo sudėtingumo nustatymai labai nesubalansuoti – easy ir normal sudėtingumo lygiai be galo lengvi, „Silent Hill 2“ normaliam sudėtingumo lygyje lengvesnis, nei „Silent Hill“ lengvame.O hard, kaip ir priklauso, yra gana sunkus, tad, praktiškai, antrojoje dalyje negalėsite pasirinkti tikro normal sudėtingumo. Kalbant apie pačią kovos mechaniką, ji liko tokia pati, kaip ir pirmojoje dalyje, išskyrus gal tai, kad „demonai“ dabar kur kas pasyvesni ir mažiau pavojingi... Žinoma, turiu galvoj easy ir normal. Hard viskas nebus taip jau lengva, o apie begginer sudėtingumo lygį geriau net nekalbėsiu...




    Siužetas – 10
    Veikėjai – 9
    Grafika – 10
    Garsas/ Muzika – 10
    Atmosfera – 10
    Gameplay – 7
    Bendras – 10


    Siųstis iš:
    Spoileris:
    PC ; PS2



    3 dalis: „Silent Hill 3“
    They Have Come To Witness The Beggining; The Rebirth Of Paradise, Despoiled By Mankind



    Platforma: PS2, PC
    Kūrėjas: Team Silent, 2003
    Žanras: Survival Horror
    Leidėjas: KONAMI




    Trečiąja „Silent Hill“ dalimi kūrėjai nusprendė grįšti prie savo šaknų, tuo pačiu tobulindami viską, kas padarė antrąją dalį tokia ypatinga. Rezultatas gavosi įdomus – nors ir neturinti tokio įtaigaus siužeto, kaip“Silent Hill 2“, 3-oji dalis yra baisesnė, labiau šokiruojanti, jos grafika geresnė, o veikėjai dar įdomesni. Daug nešnekėsiu ir nesakysiu „sveiki sugrįžę“ – šį sykį Tylioji Kalva pati ateina pas jus, norite to ar ne...

    Siužetas: „Silent Hill 3“ prasideda, rodos, paprasčiausią dieną neįvardintame mieste, plytinčiame kažkur netoli Tyliosios Kalvos. Pagrindinė žaidimo veikėja, paauglė mergina, vardu Hever (Heather) vietinio prekybos centro užkandinėje pabunda iš slogaus ir itin šiurpaus košmaro, kokie pastaruoju metu ją kamuoja. Žengus pro užkandinės duris visas jos pasaulis staigiai ir nenumaldomai pradeda griūti – ją pasitinka keistas senstelėjęs detektyvas, sakantis, kad su ja kai kas nori susitikti dėl labai svarbas dalyko. Detektyvas neatšlyja nuo Hever, tad jai nelieka nieko kito, kaip tik sprukti pro artimiausio tuoleto langą. Bet pro užpakalines prekybos centro duris grįžusi Hever neranda ne tik savo seklio – dingę visi iki vieno žmonės, beveik visos durys sulūžusios ar užrakintos, o iš tamsos išeina Jie. „Jie atėjo liudyti rojaus atėjimo, nesuteršto žmonijos purvu“ –paslaptingai ištaria tamsaus koridoriaus gale stovinti aukšta keista moteris, atrodo, likusi vienintelė šiame pragare, kuris prieš kelias akimirkas buvo paprasčiausia nedidelio miesto popietė. O tada nusileidžia tamsa. Apsiginklavusi tik peiliu ir savo valia, Hever patraukia ieškoti tiesos, kurios šaknys tiesiasi toli – iki pat Tyliosios Kalvos miestelio...





    Kaip jau patys matote, ši žaidimo dalis ypatinga tuo, jog pirmą kartą veiksmas prasideda ne Tyliojoje Kalvoje – jos jėgos pačios ateina pas mus. Be to, „Silent Hill 3“ tęsia pirmosios dalies siužetą, tad jei jums po „Silent Hill“ liko neatsakytų klausimų, vargu ar jų dar bus, peržaidus šį žaidimą. Pats siužetas, nors ir tikrai įdomus, intriguojantis ir pilnas paslapčių, turbūt yra prasčiausias serijoje – tikriausiai todėl, kad žaidimo trukmė mažiausia. Bet jokiu būdu nesakau, kad jis yra prastas – garantuoju, kad nenuobodžiausite.


    Veikėjai: Jei siužetas nėra toks ypatingas, kaip pirmųjų dviejų dalių, tą puikiai atperka veikėjai. „Silent Hill 3“ veikėjai yra patys įdomiausi visoje serijoje, pradedant Hever, kuri yra žmogiškiausia ir geriausiai išvystyta serijos protagonistė, jau nekalbant apie labai įdomią jos istoriją, baigiant Vincentu (Vincent), kuris savo manipuliacijom ir paslaptingumu beveik galėtų lygintis su serialo LOST veikėju Benjamine Linus. Be to, pirmą kartą žaidime apie Tyliąją Kalvą veikėjai įgarsinti net gi daugmaž gerai – visų veikėjų balsai atitinka jų charakterius, emocijos pavaizduotos natūraliai, o beveik visi dialogai neskamba taip jau idiotiškai, daugų daugiausia – siurrealiai, o tai visai pateisinama, turint galvoje žaidimo žanrą ir siužetą.


    Hever (Heather)
    Pagrindinė žaidimo veikėja, paauglė, kurios pasaulis nei iš šio nei iš to apvirto aukštyn kojom ir įkrito tiesiai į pačią tikriausią pragaro skylę xD Hever yra praktiška ir logiškai mastanti mergina, nepasimetanti net visiškai beprotiškose situacijose ir netgi turinti ironija persmelktą jumoro jausmą. Mano mėgstamiausia protagonistė visoje serijoje.
    Daglasas Kartlandas (Douglas Cartland)
    Senstelėjęs privatus seklys. Nuo jo pasirodymo žaidime prasideda visa velniava. Pats Daglasas nėra panašus į grėsmingą ar pavojingą žmogų, nors to negalima pasakyti apie tuos, kurie jį pasamdė...

    Klaudija (Claudia)
    Paslaptinga moteris, dėvinti sutaną, vaikščiojanti basa ir kalbanti keistomis užuominomis. Panašu, jog ne tik žino, kas vyksta, bet netgi yra su tuo susijusi. Jos balse skamba fanatizmas, o žvilgsnis nežada nieko gero...

    Vincentas (Vicent)
    Keistas, puošniai apsirengęs vyras, teigiantis žinąs viską ir esąs Hever pusėje. Kas jis ir kokie jo tikrieji tikslai – tą sužinoti privalėsite jūs.


    Be šių veikėjų žaidime sutiksite ar bendrausite dar su dviem, apie kuriuos nepasakosiu, nenorėdamas išduoti siužeto peripetijų.

    Grafika: trečiosios dalies grafika panaši į antrosios, tik daug daug kartų patobulinta. Ypač gerai atrodo veikėjų ir „monstrų“ modeliai – nuo šios dalies kūrėjai jau nebenaudojo CG intarpų, nes pačio žaidimo grafika jau buvo pajėgi juos pakeisti. Aplinkų dizainas irgi geras – grįžtama prie pirmosios dalies stiliaus, tik su labai smarkiai patobulinta grafika, tad krauju ir rūdimis padengtas Kitas Pasaulis atrodo kaip niekad šiurpiai. Jokiu būdu nesakau, kad neišvysite nieko orginalaus – atvirkščiai, daugelis grafikos sprendimų be galo įdomūs ir išskirtiniai, man ypač paliko įspūdį judančios tekstūros kai kuriose lokacijose, kurios paverčia ir taip siurreales aplinkas į visišką bepročio košmarą Beje, mačiusiems filmą „Jacob‘s Ladder“ (kuris pagrinde ir įkvėpė visą Silent Hill seriją), viena žaidimo lokacija bus nemaloniai pažįstama Pačių monstrų išvaizda, kaip ir antrojoje dalyje, įspūdinga, nemaloni ir tikrai baisi, nekalbant jau apie jų elgiasį. Ypač baisios (bent jau man ) buvo gigantiškos moteriškos begalvės figūros, su milžiniškais mėsos kalnai vietoje rankų ir keistais, besikratančiais „kaklais“. Šiaip grafikai lyg ir neturėčiau ko prikišti, nebent aplinkų vaizdavimas vietomis atrodo grubokai.





    Garsas/ Muzika: kaip ir anksčiau, tobuli. Vienintelis didelis skirtumas nuo praeitų dalių yra tas, kad pasitaiko ne vienas muzikinis „gabalas“ su vokalistais, kurie yra puikiai parinkti ir dera prie žaidimo atmosferos.



    Gameplay: trečiosios dalies gameplay‘us mums nepasiūlo nieko naujo, išskyrus tai, kad ištaisytos visos ar beveik visos praeitose dalyse pasitaikiusios klaidos. Kameros mygtukas bei apskritai, kamerų išdėstymai, „Silent Hill 3“ veikia kur kas geriau, inventorius patogiai suskirstytas, tad jūsų rasti daiktai jau nebėra sumesti į vieną didelę krūvą, o veiksmo sudėtingumo lygių balansas sutvarkytas. Kita vertus, šį sykį kiek nukenčia galvosūkių sudėtingumo lygių pasirinkimas – easy ir normal lygių galvosūkiai pernelyg paprasti, o hard – neįtikėtinai sudėtingi, prie kurių teks praleisti daug bevaisių valandų. PC versijoje šį sykį Hever valdome ne tik su klaviatūra, bet ir pele. Kas padaro valdymą kiek patogesnį.




    Siužetas – 7
    Veikėjai – 10
    Grafika – 10
    Garsas/ Muzika – 10
    Atmosfera – 9
    (įvertinau taip tik todėl, kad atmosfera pernelyg primena
    pirmų dviejų žaidimo dalių. Naujas žaidimas turėtų mums pasiūlyti
    kažką naujo, kaip tai padarė 2 dalis.)

    Gameplay - 9
    Bendras – 8
    (kaip matote, bendrą vertinimą rašau ne pagal matematinį
    vidurkį. Tarkim, į siužetą ir orginalumą atsižvelgiu kur kas labiau,
    nei į grafiką)




    Siųstis iš:
    Spoileris:
    PC ; PS2














    4 dalis: „Silent Hill 4: The Room“
    Don‘t Go Out – Walter

    Platforma: PS2, PC
    Kūrėjas: Team Silent, 2004
    Žanras: Survival Horror
    Leidėjas: KONAMI



    Ketvirtoji dalis buvo išleista tik metams praėjus po trečiosios sėkmės, bet ji buvo tokia nepanaši į tris pirmus „Silent Hill“ žaidimus, kad net pasklido gandai, jog esą Team Silent iš pradžių nė neketino šio žaidimo priskirti prie Tyliosios Kalvos serijos. Daugelis „Silent Hill“ fanų dėl to žaidimą pasmerkė, o kritikai maišė su žemėm dėl prasto gameplay. Bet ar „4: The Room“ prastas žaidimas? Anaiptol. Mano kuklia nuomone, jis gal net geriausias serijoje, patiekentis mums be galo intriguojantį siužetą bei visiškai kitokius baimės pojūčius. Sveiki atvykę į Pietinį Ešfildą – pasisvečiavę jame jau geriau norėsite grįžti į Tyliąją Kalvą...

    Siužetas: žaidimo veiksmas vyksta šalia Tyliosios Kalvos esančiame Pietinio Ešfildo (South Ashfield) miestelyje. Pagrindinis veikėjas, Henris Taunsendas (Henry Townsend) neseniai atsikraustęs gyventi į vieną miestelio daugiabutį, pabudęs vieną rytą supranta, jog yra įkalintas – buto durys surakintos grandinėmis, langai aklinai uššauti, kažin kodėl jų neišeina išdaužti, o kaimynai ir šiaip praeiviai gatvėje, rodos, Henrio nei girdi, nei mato. Keisčiausia tai, jog buto durys surakintos iš vidaus ir ant jų palengva atsiranda kraujo raudonumo užrašas „Neišeik – Valteris.“. Po kelių badavimo ir baimės dienų, dabar keistų košmarų kankinamo Henrio buto tuolete atsiveria skylė, iš kurios sklinda šnabždesiai ir nenormalūs garsai. Neturėdamas iš ko rinktis, Henris lenda į skylę, tikėdamasis taip pasprukti iš savo keisto kalėjimo. Bet vietoj laisvės jis randa patį tikriausią košmarą, pasaulį, kuriame negalioja jokie logikos ar gamtos dėsniai, kuriame jį persiakioja šiurpūs, deformuoti ir nesunaikinami žmonių lavonai (gal tai šmėklos...?) bei ordos iškreiptų, nenormalių „monstrų“. Pabėgti iš šito košmaro ir išsiaiškinti, kas tas Valteris ir ko jam reikia iš Henrio bei kitų siurrealaus pasaulio kalinių – pagrindiniai žaidimo tikslai.



    Kaip matote, žaidimo siužetas išties nė kiek neprimena pirmų trijų dalių. Gal net paklausite – prie ko čia apskritai Tyliosios Kalvos miestelis, jei žaidimas su juo nė nesusijęs? Taip iš tiesų gali pasirodyti iš pradžių, bet žaidimo eigoje jūs suprasite, jog nors ir nevyksta pragariškajame miestelyje, „4: The Room“ ne tik seka praeitų dalių istoriją, bet ir smarkiai ją plečia. Kalbant apie patį siužetą, jis seka trečiąja dalimi bei pasakoja vieno antrojoje dalyje kelis kartus minėto veikėjo, Valterio Sulivano, istoriją. Siužetas yra labai įdomus ir įtraukiantis, stipriausia šio žaidimo pusė, garantuoju, kad negalėsite atsitraukti.



    Veikėjai: 4 dalies veikėjai yra prasčiau įgyvendinti, nei trečiosios. Taip, Valteris ir jo istorija yra be galo įdomūs, bet pagrindinis žaidimo veikėjas, Henris, ne tik visiškai nuobodus, bet ir neturi visiškai jokios asmenybės ir emocijų. Kalbu rimtai, prieš jo akis vykstant pačiai tikriausiai velniavai jis sugeba tik kartoti vienintelę frazę „What the hell?“, nerodydamas jokių emocijų ar reakcijos. Kita vertus, kažin kodėl dėl šio jo „tuštumo“, su Henriu susitapatinti kur kas lengviau, nei su prieš tai buvusių žaidimų protagonistais.


    Henris Taunsendas (Henry Townsend)
    Pagrindinis žaidimo veikėjas, nežinomų jėgų įkalintas savo bute. Neturi visiškai jokios asmenybės
    Valteris Sulivanas (Walter Sullivan)
    Žaidimo „blogietis“, įkalinęs Henrį bei daug kitų žmonių siurrealeme, košmariškame pasaulyje. Kas jis yra ir ko nori – tą išsiaiškinsite žaidimo eigoje.

    Eilyn Galvin (Eileen Galvin)
    Henrio kaimynė, jauna, maloni moteris.Ją galėsite stebėti pro skylę sienoje į jos butą. Skamba, hm, neprideramai? Ir man taip atrodo, užtad žaidimo metu tai daryt labai smagu Antroje žaidimo pusėje ji tampa labai svarbia veikėja.

    Frenkas Sanderlandas (Frank Sundeland)
    Daugiabučio prižiūrėtojas, žinantis kai ką, kas čia įvyko prieš daugelį metų. Antrosios dalies pagrindinio veikėjo, Džeimso Sanderlando, tėvas.


    Taip pat žaidime sutiksite ir daugelį kitų veikėjų, apie kuriuos tiesiog nenoriu pasakoti (pagrinde todėl, kad jų išties daug, o aš tingiu xD).

    Grafika: grafikos kokybė nuo trečiosios dalies neitin pasikeitusi – tik patobulintos aplinkos bei šviesos efektai. Užtad pats žaidimo dizainas radikaliai pasikeitęs – dingo tamsa, dingo tirštas rūkas, viskas ganėtinai šviesu ir matosi kaip ant delno. Bet tai, ką išvysite, tikrai jūsų nenuramins – aplinkos yra visiškai siurrealios, jei praeitose dalyse dar buvo realizmo, visgi, viskas vyko pragariškai pasikeitusiame miestelyje, šiame žaidime jums teks keliauti po patį tikriausią slogų sapną, kuriame negalioja jokie dėsniai, iš kurio neįmanoma pasprukti ir kuriame galioja košmarų logika. Niekas čia nė neatrodo tikra – viskas siurrealu, viskas nerealu. Tad ir baimės jausmas čia kuriamas visai kitoks – atsiminkite košmarus, kuriuose jums teko klaidžioti nesibaigiančiais labirintais, iš kurių neįmanoma ištrūkti, bėgant nuo kažko, nuo ko neįmanoma pabėgti. Monstrai ir „šmėklos“ smarkiai skiriasi nuo prieš tai busvusių žaidimų priešų – nieko keista, šį kartą juos kūrė naujas dizaineris. Bet ar jie baisūs? O, taip. Jeigu jūsų neišgasdins nenormalūs gigantiški padarai su dviem kūdikių galvomis, kurie žemiau liemens neturi nieko arba deformuoti „vaiduokliai“, lendantys kiaurai sienas ir keičiantys visą aplinkinį pasaulį, jūs tikriausiai visiškai bebaimis/ė arba tiesiog esate Čakas Norisas .





    Garsas/ Muzika: vėl gi, Akira –sensei mums pristato dar vieną savo šedevrą. Neturiu ko pasakyti, garso takelis, eilinį kartą, tobulas



    Gameplay: štai čia žaidimas labai pasikeitė. Jei prieš tai buvusiose dalyse visą laiką savo veikėją valdėte trečiu asmeniu, čia karts nuo karto teks pavaikščioti, žvelgiant Henrio akimis. Tai įvyksta būtent būnant žaidimo pavadinime minimam Henrio bute, į kurį teks dažnai sugrįžti iš savo kelionių po Valterio pasaulį. Pirmojoje žaidimo pusėje butas jums atstos prieglobstį – jame atgausite visas jėgas, galėsite persirušiuoti surastus daiktus bei ginklus, ieškoti naujos informacijos, šnipinėti bei bandyti susisiekti su kaimynais, žvalgytis į išorinį pasaulį. Bet antrojoje pusėje butas visiškai pasikeičia – iš prieglobsčio virsta pačia pavojingiausia bei baisiausia vieta, kurios kaip galėdami vengsite. Siurrealus pasaulis, kurį rasite išlindę pro skylę irgi nepanašus į tai, su kuo tekdavo susidurti 1-3 dalyse. Kaip jau sakiau, tamsa bei rūkas dingę, tad firminio serijos žibintuvėlio čia nebeišvysite. Negana to, nebebus ir sugedusios radijos, pranešančios jums apie artėjančius „demonus“ (žiūrint iš gameplay kūrėjų pozicijų tai savaime suprantama – be aklinos tamsos radijo traškesys praranda savo efektą, nes „monstrus“ ir taip galite matyti iš toli). Inventorius irgi pasikeitęs – skirtingai nei praeitose dalyse, kuriose šis buvo neribotas, inventorius „4: The Room“ yra labai ribotas, norint suteikti realumo – daiktų perteklių galite sutalpinti tik į savo bute esančią dėžę. Be paprastų ginklų šiame žaidime rasite ir krūvas lūžtančių – taip irgi tikriausiai siekta realumo. O be paprastų „demonų“ teks susidurti ir su nesunaikinamais priešais, kurie jus persiakios iš lokacijos į lokaciją, lįsdami kiaurai sienas ir duris. Šių „šmėklų“ neįmanoma sunaikinti, tik laikinai sustabdyti, jų daqug ir jie labai pavojingi, nes daro Henriui žalą vien būdami šalia jo. Tai smarkiai sustiprina paranoją, kas yra tik sveikintina. Visgi, kartu su šiomis naujovėmis, gameplay‘uje rasite krūvą problemų – kameros kampai išdėstyti velniškai nepatogiai, valdymas pakeistas iš 3D į 2D (paspaudus „eiti į kairę“ mygtuką, Henris eina ne į savo kairę, o į kairę žaidimo kameros padėties atžvilgiu. Kadangi kameros kampai keičiasi vos ne kas antrą žingsnį, manau, galiu nė nesakyti, kaip tai yra nepatogu). Visą laiką kaitaliotis tarp trečio ir pirmo asmens valdymo taip pat nebus labai patogu ir išmuš jus iš pusiausvyros. Bet blogiausia yra tai, kad palikta klaidų priešų bei kitų veikėjų AI – kartais jie tiesiog ******** ratais, vietoj to, kad vytųsi mūsų protagonistą. Negana to, antrojoje žaidimo pusėje teks aplankyti iš naujo visas prieš tai tyrinėtas lokacijas, o galvosūkių „4: The Room“ beveik nerasite.Vis dėl to, jei pasistenksite nekreipti į šias problemas dėmesio (pripažinkim – ir praeitose „Silent Hill dalyse valdymas bei gameplay‘us nebuvo saldainiukas), gausite bene orginaliausią ir labiausiai įdomią dalį visoje serijoje.




    Siužetas – 10
    Veikėjai – 9
    Grafika – 10
    Garsas/ Muzika – 10
    Atmosfera – 10
    Gameplay – 6
    Bendras – 9 (žinau, žinau, sakysite, kaip galėjau visų taip nekenčiamą 4 dalį įvertinti aukščiau, nei pripažintą 3-ąją. Visgi aš vertinau taip gerai pagrinde todėl, kad atsižvelgiau į orginalumą, siužetą ir unikalią atmosferą)




    Siųstis iš:
    Spoileris:
    PC ; PS2
    Paskutinį kartą taisė Evil Mastermind : 2010-09-19, 14:17
    Ph'nglui mglw'nafh C'thulhu R'lyeh wgah'nagl fhtagn

  2. Ačiū ewlds, fasian, BadBoyyy dėkojo
  3. #2
    bud sweat and beers...
    despair avataras
    Įstojimo data
    2007 06 01
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    200
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    Ahh Silent hill <3 Vienintelis zaidimas ivares man tiek baimes. Zmogau pasistengei labai isamus aprasymas. Lauksiu daugiau tavo zaidimu apzvalgu

  4. #3
    a.k.a. Lzq
    Mao avataras
    Įstojimo data
    2006 07 25
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    277
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    24
    Dėkui, žmogau, už šitą aprašymą, pagaliau kažkas susiprotėjo, kad šito čia labai reikėjo.

    Tai patys kiečiausi IR patys baisiausi siaubo žaidimai, kuriuos tik teko žaisti. LAbiausiai įsiminė antra dalis. Pirma taip pat. Pyramid Head kicks so much ass that I might consider cosplaying him for some reason.xDDD

    O filmas nelabai įsigilino į patį žaidimą, ta prasme, kiek žinau,
    Spoileris:
    pvz tos Nurses bent jau turėjo atspindėt James'o ilgesį žmonos seksualumui ir t.t. Per antrą silent hillą. Filme jas tiesiog ten įmetė.
    Paskutinį kartą taisė Mao : 2009-08-31, 22:30
    I, GARLAND, WILL KNOCK YOU ALL DOWN!

  5. Ačiū Futari dėkojo
  6. #4
    Just Evil
    Evil Mastermind avataras
    Įstojimo data
    2009 02 24
    Vietovė
    Dark City
    Įrašai
    158
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Puiku, kad patiko aprašymas, jį, atvirai sakant, man tikrai užkniso daryt, dėl to, tikriausiai, nedarysiu jokių kitų žaidimų aprašymų, nebent atsirastų toks japoniškas žaidimas, kuris man patiktų tiek, kiek Silent Hill serija (kuo aš labai abejoju ). Ir dar - šiaip norėčiau paprašyt, kad komentaruose nespoilintumėt (tiksliau, kai spoilinat, paslėptumėt po SPOILER tagais, ), nes taip atimsit daug malonumo iš tų, kurie dar tik ruošiasi pažaist šią nuostabią seriją.
    Paskutinį kartą taisė Evil Mastermind : 2009-08-31, 22:35
    Ph'nglui mglw'nafh C'thulhu R'lyeh wgah'nagl fhtagn

  7. #5
    SSDD
    SolidSnake avataras
    Įstojimo data
    2005 12 21
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    196
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    1 klasika.2 geresnis uz 3,bet 4 atmosfera mano akyse padare 4 the best. 5 silpnas vienintelis kurio perejau tik puse, ir nesinori testi,neuzkabina. Silent Hill origins guli tingiu pradeti 8DDDD
    I Just Wanted An Excuse To Kill As Many People As I Could !!!

  8. #6
    Administratorius

    zio avataras
    Įstojimo data
    2000 02 22
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    309
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    25
    Šaunu, kad tiek padirbėjai, bet gerai būtų, jei perskaitytum ir taisykles. Ir kiekvienai daliai atskirą topicą manau geriau būtų.

  9. #7
    Labas.
    mariux9998 avataras
    Įstojimo data
    2008 06 20
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    543
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    23
    W00t, šaunuolis, nice job, mate

  10. #8
    Narys SudЯ_ avataras
    Įstojimo data
    2009 08 31
    Vietovė
    Kurortas
    Įrašai
    37
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Nuostabi serija. Sukurią tą tikrą baimę. Labiausiai patiko 2 ir 4 dalys, nes story-line'ui skiriu didesnį dėmesį, nei grafikai. O ir OST'ai šių dalių manau, geriausi ir klausomiausi .

  11. #9
    Bitter sweet
    Reshef avataras
    Įstojimo data
    2008 10 03
    Vietovė
    Vlk, Kns, Prn
    Įrašai
    329
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Hooo, vien pamacius shi uzrasa "Silent Hill" nostalgija aplanko. 2 ir 4 dalys man yra paliko pati didziausia ispudi visoje sagoje. SH2 todel nes jis tiesiog klasikinis siaubo zaidimas kuris ir sudaro gero shio zaidimo reputacija. Na o SH4 yra pati mylimiausia sagos dalis xD, nors ir daugelio ispeikta kaip "nukrypusi" nuo viso Silent hill stiliaus. dar kazkur metosi Origins xD, kuris laaaabai sunkiai zaidziasi, tiesiog nekabliuoja, manau toks pat bus ir Shattered Memories.
    Del ivertinimo tai manyciau visos sagos 10 ivertinti neimanoma kad ir kaip beziuretum, nes viskas joje tikrai nera tobula, ypac naujosios dalys. Jeigu kiekviena vertinant individualiai:
    Silent hill- 10
    Silent hill 2- 10
    Silent hill 3- 8
    Silent hill 4- 9
    Silent hill Homecoming- 7
    Silent hill Origins- ???(neturiu apie ji susidares nuomones ^^)
    BTW, awesome aprasymas, turejo daug laiko uzimti tokio masto aprasymas XD.
    Paskutinį kartą taisė Reshef : 2009-09-01, 14:51

  12. #10
    Narys SudЯ_ avataras
    Įstojimo data
    2009 08 31
    Vietovė
    Kurortas
    Įrašai
    37
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Nu, bet įdomiai. Ketvirta dalis tau geriausia, bet pirmai ir antrai skyriai aukštesnius įvertinimus. ;DD.

  13. #11
    Suicide is painless...
    Evil_of_Darknesz avataras
    Įstojimo data
    2006 04 09
    Vietovė
    ...
    Įrašai
    1.297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    32
    Silent Hill'as (pirmoji dalis) vienintelis žaidimas po kurio ėmiau sapnuoti košmarus. Žaidimas toks baisus, kad nesugebėjau jo pereiti iki galo.
    Silent Hill 4 man nelabai patiko, grafika pagal savo metus nieko ypatinga, tik OST labai patiko 10 balų. Ir šiaip tikrai būtų labai gerai, jeigu padarytum kiekvienai žaidimo daliai po atskirą aprašymą, nes dabar jis perilgas

  14. #12
    yra ir geresnių nei aš
    Helicon2 avataras
    Įstojimo data
    2009 04 14
    Vietovė
    forums miršta
    Įrašai
    79
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    serija žiauriai gera, man labiausiai patiko origins , nes visdėlto ji - portable, gali žaist betkur ir betkada, bet šeip kai visi stumia ant homecoming, man jame geriausias garso takelis ypač meniu muzika

    žodžiu

    Spoileris:
    Man I'll murder your jeans, I'll feed em to the fishes
    Heres what I'd do, if I had three wishes
    Punch your jeans, on all three counts
    It would bring me satisfaction in large amounts

  15. #13
    Bitter sweet
    Reshef avataras
    Įstojimo data
    2008 10 03
    Vietovė
    Vlk, Kns, Prn
    Įrašai
    329
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Citata Autorius SudЯ_ Žiūrėti skelbimus
    Nu, bet įdomiai. Ketvirta dalis tau geriausia, bet pirmai ir antrai skyriai aukštesnius įvertinimus. ;DD.
    TU gal netaip supratai.
    Vertinant zaidima veikia nevien kazkokio tai "idomumo" dalis. Vertinant zaidima atsizvelgiama i Gameplay, Sound, Story, Graphics, gal dar i valdyma ir kitus dalykus kurie sudaro visa to visuma. Na tj man Sh4 buvo pats idomiausias bet tai nereiskia kad ir kito shio zaidimo elementai buvo just Perfect, supranti ka noriu pasakyti?
    Sh, sh2 atsizvelgiant i tai kuriais metais jie buvo pagaminti yra man just perfect.

  16. #14
    Suicide is painless...
    Evil_of_Darknesz avataras
    Įstojimo data
    2006 04 09
    Vietovė
    ...
    Įrašai
    1.297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    32
    Citata Autorius Reshef Žiūrėti skelbimus
    TU gal netaip supratai.
    Vertinant zaidima veikia nevien kazkokio tai "idomumo" dalis. Vertinant zaidima atsizvelgiama i Gameplay, Sound, Story, Graphics, gal dar i valdyma ir kitus dalykus kurie sudaro visa to visuma. Na tj man Sh4 buvo pats idomiausias bet tai nereiskia kad ir kito shio zaidimo elementai buvo just Perfect, supranti ka noriu pasakyti?
    Sh, sh2 atsizvelgiant i tai kuriais metais jie buvo pagaminti yra man just perfect.
    Pagal mane, tai gameplay ir yra valdymas

  17. #15
    Administratorius

    zio avataras
    Įstojimo data
    2000 02 22
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    309
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    25
    Citata Autorius Evil_of_Darknesz Žiūrėti skelbimus
    Pagal mane, tai gameplay ir yra valdymas
    O neturėtų būti gameplayjus tik priklauso nuo valdymo kažkiek

  18. #16
    Daft Punk
    piccosan avataras
    Įstojimo data
    2005 11 28
    Vietovė
    Earth
    Įrašai
    349
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    skirtingi dalykai, susije bet is esmes skirtingi. valdai tai su prietaisu ir atsizvelgi ar tas valdymas patogus ir pns primityviai pasakius. pvz saudykleje taikilis nepatogus, sokineje prastai, judesiai per daug staigus ar pns tai valdymo kalte, o pvz toks dalykas kaip VATS per Fallouta jau yra gameplayjaus aspektas.

Puslapis 1 iš 2 12 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •