Pasakojimai apie antgamtinius reiškinius

[Abalys]

Šiandien kalbėjau su ta drauge (kas ji ir kokia jos istorija rasite truputi aukščiau)
Ji sakė, kad delno antspaudą ant lango dar vaiduoklis palieka. Ir taip kiekvieną naktį.
Taigi, dar jos tas mergaitės vaiduoklis ramybėje nepaliko...

[PaperAngel]

tokie dalykai veikia. dabar vakaras ir sedziu namie viena ir man tikrai baisu pasidare pasiskaicius pasakojimus, nezinau kaip reiks uzmigt ar muzika isjungt >.<

as irgi papasakakosiu viena nutikima, kuris pas drauge buvo.
tai va susiplanavom pas ja nakvot, filma ziuret ir siaip nieka paveikt. kai jau nuveikem viska ka norejom atsigulem y lova ir ji man pasake kad nekti pas ja namuose kazkas kauksi ir kad suo loja ant jos duru. tik isgirdus nepatikejau, bet po keliu valandu as pabudau apie 4 buvo (ziema-tamsu) apgraibom iki stalo nuslinkau atsigert, begerdama jauciau kaip aplink kojas skersvejis, tada atsiguliau ir isgirdau ta kauksenima. dieve kai buvo baisu as negaliu apsakyt ga;vojau, kad jeigu viskas nesibaigs begsiu namo.. vienzo viskas baigesi tuo,kad pabudo drauge su tuo ir kauksejimas nustojo. likusia nakties dali praklausiau muzikos, labai bijojau isgirst ta garsa vel

[Abalys]

Kauksėjimas?
Pamenu ir pas mane bute po vidurnakčio (tiesiai, tiesiai po 12 valandos) pradėdavo kaukšėti. Ir taip kiekvieną naktį.
Kauksėjimo šaltinis buvo vamzdžiai

Gal kas esat dalyvavę spiritizmo seanse? Kaip įspūdžiai?

[dofkaw]

Teko dalyvauti naminuko kvietime - thank god nepavyko jiems jo iškviesti. O šiaip dar papasakosiu vieną tokį dalyką. Žodžiu namuose daromi remontai, tai dabar miegu pas tėtukus. Dabar jau taip nėra, nes einu dažnai gulti anksčiau, bet vasarą, kai eidavau gulti ~2, o tiksliau dar kartais ir knygą paskaitydavau ar dar ką. Tai vis naktį, praktiškai kiekvieną viršuj prasideda kažkas keisto. Tai toks garsas lyg stalas stumdomas, tai dar kas ir tai nutikdavo labai dažnai ir vieną naktį susimąsčiau apie tai, nes vis gi kokia tikimybė, kad kiekvieną naktį kas nors pradėtų stalą stumdyti ar kažką kalti...

[PaperAngel]

Kauksėjimas?
Pamenu ir pas mane bute po vidurnakčio (tiesiai, tiesiai po 12 valandos) pradėdavo kaukšėti. Ir taip kiekvieną naktį.
Kauksėjimo šaltinis buvo vamzdžiai

Gal kas esat dalyvavę spiritizmo seanse? Kaip įspūdžiai?

Turejo but ne koks jausmas suzinot xD
vienzo pas ta drauge namas vieno auksto ir garas is uz sienos, kazkaip abejoju kad vamzdziai ar kazkas tokio ten buvo.

Del seansu tai vaikystej esu kvietus n kartu, bet kadangi is lempos viska dariau nieko nepavyko. tiesiog viskas for fun buvo. mazdaug is girstam kokia istorija ir renkames kviest dvasiu. dabar dziaugiuosi kad nieko nepavyko.

isvis nenoriu daugiau tokiais dalykais juokaut. mane buvo perspeje del vieno dalyko, tarkim kai kvieti konkretaus asmens dvasia negali buti garantuotas kad tai bus tas zmogus, nes dvasios gali meluot

[Abalys]

Gal kaip per kokią "Pagieža".
Garsas iš ateities
Juokauju...
Nemanau, kad tuos bildesius pas tavo drauge sukėlė koks nors baubas. Na, bet keista, kad vos jai atsikėlus viskas nurimo.

[PaperAngel]

Dabar as irgi netikiu, kad ten buvo baubas, bet tada buvo viskas super keista ir baisu. be to kauksejimas garsus buvo... uhh, reiks sita tema su drauge aptart

jei labiau y tema tai uzvakar susapnavau kad sedziu ant palanges ir matau kaip prie karstykliu mazielis kazkoks zaidzia, snd ryte atsikelus pasiziurejau per langa ir lygiai tas pats vaizdas kaip sapne buvo

[Abalys]

Sakai garsus? Huh?
Užsimaniau pas tavo draugę praleisti naktelę...
O dėl sapno... Taip būna, net man kartais tokie sapnai pasirodo.

Ir turiu dar vieną istoriją apie vaiduoklius. Viską tai patyręs žmogus lankosi šiuose forumuose, bet šioje temoje nepasireiškė.
Gal nesupyks, jeigu išpasakosiu

Dar kai jis gyveno Lietuvoje, kažkokiam mažam miestely... Turėjo nuosavą namą. Ir kai tai įvyko, jam buvo gal kažkur 7-12 metų.
Buvo naujieji, visi šventė ir... užsimanė užkurti laužą.
Todėl jo paprašė, kad jis atridentu pora padangų. Jis bežingsniuojant kiemu pastebėjo, (pats vakarėlis vyko kitoj namo pusėje... gerai nepamenu ) kad kažkas yra šiltnamyje. Ten sėdėjo baltai apsirengus moteris, juodais plaukais (gerai nepamenu... )
Jis tai pamatęs iškarto dėjo į kojas. Papasakojo saviškiams ir man rodos, jie jo patikėjo... (vėl nepamenu)
Nes jo močiutė labai dažnai matydavo kažkokią moterį. Ir lyg dar motina buvo ją mačius.

[Augis24]

Na, reiktu sugrįžti į šią giją, tai tuo pačiu nieko daug nepasakosiu, o užsiminsiu, kad eisiu į "ale" hounted tunels, kurie yra Šiauliuose, jeigu tiksliau: Zokniuose, prie pat aerodromo, kiek jau susižinojau, kol kas yra rasti tik 3 tuneliai, su labai dideliomis salėmis ir gan ilgais koridoriais, bet yra ir įdomioji dalis: tie, kurie jau buvo juose sakė, jog eidamas tuneliu prieini sieną, ganėtinai naujai pastatyta ir daug kam buvo įdomu kas yra už jos, taip pat yra ir 2 ar 3 tuneliai, kurių įėjimai yra užversti, todėl teks čiupti kastuvus ir ne tik, kad išsiaiškinti "Secrets of hounted tunels" Įkelsiu čia ir foto ir daugiau informacijos apie juos greitu laiku. Dabar einu ruošti visą reikalingą ekipuotę ekspedicijai


EDITED: Laukite ir pasakojimu apie visokiausius tunelius ir WW2 dalykus esančius Lietuvoje, šiek tiek užsiminsiu apie visą tai, kad sukelčiau įdomumą: Tunelis kapinėse, dingęs traukinys ir t.t.

P.S. Viskas į temą, nes visur kalbama, kad "kažkas" tebėra ten.

[Nightwister]

Iš knygos "Neišaiškintos pasaulio mįslės" Sorry jeigu nors viena istorija jau buvo šioje gijoje, bet aš seniai joje lankiausi tai neprisimenu kokios istorijos buvo
Tauerio vaiduokliai
Nieko nuostabaus, jei kartais čia girdimi riksmai, verksmas ir žingsniai ir šmėsteli maištingi vaiduokliai. Sargybiniai pranešdavo, kad nežinia kas mėtė akmenis, kad milžiniško kirvio šešėlis šmėstelėjo virš Žaliojo Tauerio, kad pasirodė begalviai siluetai. 1815 metais vienas sargybinis staiga išseko ir mirė, kai jam pagrasino didelės rudos meškos šmėkla.

Skeletų Laivas
"Libera Nos" yra vienas olandų pirklio vaiduokliškas laivas, kuris pasirodo nežinia iš kur ir plaukia visu greičiu iškeltomis burėmis. Kiekvienas įgulos narys, taip pat ir kapitonas stovintis prie šturvalo ir budriai stebintis įgulą, yra skeletai. Kaip ir "Skrajojantis olandas", šis laivas yra vienas iš daugelio 'nubaustų laivų", pasmerktų amžinai plaukioti vandenynais,- arba iki tol, kol laivo įgula pradės apgailestauti dėl savo nuodėmių ir mels dievo atleidimo. "Libera Nos" žodžiai reiškiantys "išlaisvinkite mus", gali būti ne kas kita, kaip tiktai desperatiškas maldavimas.

Aidai Djepe
1951 metų rugpjūtį moteris, gyvenusi, prie Piui, netoli Prancūzijos miesto Djepo, buvo prikelta sprogimo garsų. Jie buvo tokie silpni ir tolimi, kad ji grįžo atgal miegoti ir užmiršo juos. Vėliau, po keleto naktų, ji ir jos svainė, viešėjusi pas ją, buvo prikeltos didžiulio triukšmo. Jos išėjo į balkoną, tačiau nieko nematė, bet aiškiai girdėjo sunkiosios artilerijos sprogmenų dundesį , šaukiančių vyrų balsus, šiurpinantį žemai skrendančių ir bombarduojančių žemę lėktuvų triukšmą. Iš tiesų visiškai nieko nevyko tą naktį, tačiau prieš devynerius metus, 1942 metų rugpjūčio 19 dieną, II-ojo pasaulinio karo metu, kanadiečių, prancūzų, amerikiečių ir britų karinės pajėgos pradėjo didžiulį ir pražūtingą puolimą prieš vokiečius Djepe, ir šis įvykęs puolimas, kuriuo buvo siekiama atsilyginti, iškilo kaip sunkios aukos ir nedidelio laimėjimo atgarsis, kurį girdėjo tik dvi moterys.

Štai čia dar viena įdomi ir šiurpi istorija ( bent jau man tai taip) apie Mūšio lauko vaiduoklius
http://www.dykai.lt/idomybes/2011012...enu-id-48.html

[Augis24]

Spoileris:

Vampyrai – mitų, folkloro ir maginės fantastikos būtybės, kurios egzistuoja gerdamos žmonių arba gyvūnų kraują (hematofagai), dažnai turinčios antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti į gyvūnus. Kai kuriose kultūrose yra mitų apie vampyrus ne žmones, o demonus ar gyvūnus, kaip šikšnosparniai, šunys ir vorai. Anot legendų vampyrai apibūdinami kaip nemirėliai – būtybės, prisikėlusios iš kapų ir siurbianti gyvųjų kraują, kad išgyventų. Taip pat manyta, kad vampyrai žudo tik naktį, nes saulės šviesa juos žudo. Vampyrą galima buvo užmušti tik pervėrus kuolu jo širdį. Esą vampyrai geba pasiversti šikšnosparniais ir išskristi. Todėl daug šių žinduolių būdavo žudoma.
Paprastai žmogus pavirsta vampyru, kai gauna vampyro kraujo. Aiškinama ir taip, kad žmogui iš pradžių visą kraują turi išsiurbti vampyras. Vampyrai dažnai apibūdinami kaip turintys nemažai įvairių papildomų galių ir charakterio bruožų, kurie labai skiriasi skirtingose tradicijose, ir yra dažnas tautosakos, kino ir literatūros subjektas.
Didžiausias Vampyrų fanatizmas šiuolaikinio pasaulio akimis prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai pasirodė siaubo genijumi vadinamo Bremo Stoukerio romanas „Drakula“ visų vampyrų "tėvą", kuris pasakojo apie paslaptingą šiurpų Transilvanijos grafą, kuris iš tiesų buvo vampyras. Nors iš tiesų, fantazijai peno turbūt turėjo legenda apie žiaurųjį Transilvanijos kunigaikštį Vladą Drakulą, kuris garsėjo savo žiaurumu – nepaklusniuosius smaigstydavo ant kuolų. Jo mirtis irgi buvo smurtinė (Kaip sakoma, elkis taip, kaip norėtum, jog elgtusi su tavimi).
Na, o XX a. "užvaldė" vampyrizmo manija, pradėti kurti įvairūs filmai, kurie yra visiems gerai žinomi: Hellsing ; Interview with the Vampire ; Underworld ir t.t. Taip pat nereikia užmiršti tikro siaubo šedevro "Nosferatum"

Vampyrai yra aptinkami ir daugelyje senovės kultūrų. Vampyrų dvasios, vadinamos Lilu, buvo minimos ankstyvojo Babilono demonologijoje. Šie, moteriškos lyties demonai, atgydavo naktimis ir medžiodavo bei gerdavo naujagimių ir nėščių moterų kraują. Viena iš šių demonų, vardu Lilitu, žydų demonologijoje pavadinta Lilith. Lilitu/Lilith kartais dar vadinama visų vampyrų motina. Kad ir skirtingos elgdavosi skirtingai, tačiau visur yra sutapatinami ir randami atitikmenys.





Egipto mite: Deivė Sekhmet buvo apimta kraujo troškimo po žmonių žudynių ir pasisotindavo tik gerdama alkoholį, nuspalvintą kraujo spalva.
Graikų mitologija: Homero „Odisėjoje“, šešėliai, kuriuos Odisėjas sutiko, keliaudamas į požemių karalystę, buvo viliojami šviežiai paaukotų avinų krauju, taip Odisėjas pasielgė, kad prišauktų Tirėsijo šešėlį.
Čigonų istorijos: Apibūdina strix, naktinį paukštį, kuris maitinosi žmonių mėsa ir krauju. Čigonų strix yra artimas rumunų vampyrui Strigoi, kuriam įtakingas buvo slavų vampyras ir albanų Štriga. Tarp kitko, čigonai yra dažnai siejami su vampyrais ir iškyla klausimas kodėl? Galima spėti, kad daug kas prasidėjo nuo įvairių mitų ir nuo Bremo Stoukerio romano „Drakula“, kuriame Szganijos čigonai dirbo Drakulai, perplukdant jo dėžes su žemėmis ir saugojo jį.
Taip pat, senieji čigonų namai, Indija, turi daugybę mitinių vampyriškų būtybių, tokių kaip Bhuta (vyro, mirusio keista mirtimi, siela), Kali (labiausiai įžymi indų dievybė, susijusi su kraujo gėrimu), yra ir čigoniškų mitų, kuriuose vampyrus vadindavo mullo (tas, kuris miręs).
Ankstyvoji slavų tautosaka: Pažymima, kad kraugeriai vampyrai bijojo (bet nemirdavo nuo) sidabro ir sunaikinti juos įmanoma tik nukirtus jiems galvą ir įkišus ją tarp lavono kojų arba mediniu kuolu perveriant širdį.
Daug legendose apie vampyrus atrandama panašumų į legendas apie sukubus (demonai, kurie įgauna gražios moters pavidalą ir sapnuose suvilioja vyrus) ir inkubus (Europos viduramžių mitologijoje vyriškos giminės demonai, lytiškai santykiaujantys su miegančiomis moterimis).
Liaudies tikėjimas aiškina: atrodo, kad iki XIX a. vampyrai Europoje buvo laikomi greičiau šlykščiais monstrais nei ištvirkusiais vampyrais, išpopuliarintais vėlyvosios grožinės literatūros. Buvo tikima, kad jie paprastai prisikelia iš savižudžio, nusikaltėlio ar raganiaus lavonų, net pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai buvo tikima, kad pradinis vampyras taip „ gimęs iš nuodėmės“, galėdavo laisvai vaikščioti tarp nekaltų aukų. Buvo tikima, kad ne laiku ar arba žiauria mirtimi miręs žmogus taip pat atgims vampyru. Daugiausiai europiečių vampyrų mitai yra slavų ir rumunų kilmės.

Na ir kitose, mituose, folkloruose ir istorijose buvo rasta daug vampyrų atitikmenų (ganėtinai keistoki faktai):
Moravijoje: Vampyrai mėgdavo atsikratyti savo įkapių ir aukas užpuldinėdavo nuogi.
Albanijoje: Vienas iš vampyrų tipų, buvo žinomas Liogat, kuris prisikeldavo iš albano arba turko lavono. Jis būdavo su mirusiojo drabužiais ir aukštakulniais batais. Vienintelis būdas jį sunaikinti, tai nukąsti jo kojas, kad daugiau nebeatsikeltų iš savo kapo.
Bulgarijoje: Tikėta, kad vampyras turi tik vieną šnervę, miega su atmerkta kaire akimi ir būtinai sulenkęs nykščius. Jie buvo kaltinami ir už galvijų marus.
Actekų mitologijoje: Civitateo yra vampyro gentainis, atsirasdavęs, kai mirdavo kilminga ką tik gimusi mergaitė.
Meksikoje: Vampyrai vėliau būdavo atpažįstami pagal jų kaukolę, kuri neturėdavo jokių audinių.
Karibuose: Vampyrai, Trinidade ir Tobage žinomi kaip Soucoyant, Jamaikoje Ol‘ Higue, Grenadoje Lugaru, dieną atrodydavo kaip senos moterys, o naktimis išsinerdavo iš odos ir tapdavo skraidančiais ugnies kamuoliais, kurie ieškodavo kraujo. Jie būdavo nepalankiai apimti prievartos troškimo, todėl juos nuvyti būdavo galima pabėrus saujelę druskos ar ryžių prie durų, kryžkelių ar netoli lovos. Tada vampyras priverstas surinkti kiekvieną grūdelį. Jie gali būti sunaikinti, jei prikaišoma jų oda druska, kuri sudegins juos jiems grįžus į ją iki ryto.
Uolėtuose kalnuose: Vampyrai kraują iš aukų siurbdavo iš ausų su savo ilgomis nosimis.
Brazilijoje: Vampyrai turi pliušu dengtas kojas.

Ir galų gale:

Japonijos atitikmuo: Japonų vampyrų mitai paliečia ir upių demoną Kapą. Tai – piktavališkas padaras, kuris gali tapti mirtinu priešu, arba švelnus padaras, kuris su neįtikėtinu įgūdžiu užgydytų sulaužytus kaulus, arba siaubingas pokštininkas. Jis gauna jėgos iš vandens, kuris yra jų galvos apvalioje įtraukoje, kuri pasvirs ir išlies vandenį, kai demonas pasisveikina tradiciniu japonišku nusilenkimu. Jo primityvus būdas siurbti kraują dažniausiai yra per išangę nei per kaklą. Žinomi japonų mitai apie Oni turi daug panašumų su vakarietiškais vampyrų mitais. Kiti japonų mitai pasakoja apie vampyriškas lapes.

Daugiau informacijos rasite: Vikipedija

Vampyrizmas mūsų dienomis: Kartais žmonės su nepakankamai išvystyta energetine sistema įpranta imti jiems trūkstamą energetiką iš kitų žmonių. Toks jų poelgis gavo energetinio vampyrizmo pavadinimą. Vampyras papildo savo energijos išteklius, o jo aukos aura mažėja ir praranda jai būdingą ryškumą.
Tokios energetinės atakos, jei jos kartojasi reguliariai, iššaukia aukos nuovargį, liūdesį ir beviltiškumą. Po kurio laiko auka gali net fiziškai susirgti.
Energetinis vampirizmas paplitęs žymiai plačiau, nei kaip daugeliui iš mūsų atrodo. Net ir šiuo metu energetiniai vampyrai mūsų vaizduotėje asocijuojasi su mistiniais vampyrais – kraugeriais, grėsmingais tamsiųjų jėgų atstovais, kuriais vadovauja stichinės blogio jėgos reikalaujančios eksploatuoti ir čiulpti kraują arba energiją iš vis naujų, nieko neįtariančių aukų. Manoma, kad vampyrai, čiulpiantys vietoj kraujo energiją, slapčia patenka į aukos energetines sistemas su nesėkminga viltimi patenkinti nepasotinamą energetikos troškulį. Gaila, tačiau toks siauras, stereotipais paremtas požiūris rimtai trukdo suprasti tai, kad energetinis vampyrizmas realiai egzistuoja ir slopina norą efektingai apsiginti nuo taip plačiai paplitusio ir labai sudėtingo reiškinio. Energetinį vampyrizmą reikia analizuoti kaip reiškinį turintį kompleksinę prigimtį: emocinę, fizinę ir dvasinę. Jis pasireiškia įvairiomis formomis kurios iki šiol mažai nagrinėjamos ir į jas nekreipiamas reikiamas dėmesys. Tai grupinis vampyrizmas kuriam priklauso organizuotos vampyrų grupės, kartais sukuriančios vampyrų korporacijas, susivienijimus ar institutus. Vidinis vampyrizmas, kai pažeistos energetinės sistemos židinys, naudoja vidinius energetinius resursus. Globalinis vampyrizmas – kai supančios mus sąlygos pažeidžia žmogaus sugebėjimą tobulėti ir progresuoti. O yra ir blogoji vampyrizmo pusę: Reikia pabrėžti tai, kad tapęs vienos iš vampyrizmo formų auka, kentės ir nuo kitų jo formų.

Daugiau informacijos apie energetinį vampyrizmą: Bioenergetika

[OpHiEll]

Vampyrai

Na kadangi pradėta kalbėti įdomia tema apie vampyrus ir vampyrizma tai manau dar vieni įdomus ir žiaurus padarai egzistujantis legenduose, bei tikriausiai amžini vampyrų priešai Vilkolakiai (Werewolf)... Štai ką suradau apie juos,įdomus straipsnis:

Spoileris:

Kaip vadinami vilkolakiai?

Jei kas nors Jus apšauks likantropu, žinokite, jog tai – tarptautinis vilkolakio pavadinimas. Šis pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio lykánthropos (λυκάνθρωπος): ύκος, lýkos (vilkas) + νθρωπος, Ānthrōpos (žmogus). Pati frazė „likantropas“ reiškia gebėjimą transformuotis į vilką ir įgauti kai kurias vilkiškas savybes (kartais šis žodis naudojamas ir kalbant apie pasivertimą bet kokiu gyvūnu, tačiau iš tiesų šiam procesui apibūdinti egzistuoja kitas terminas – teriantropija arba zoantropija). Lietuviškai vilkolakiai dar pravardžiuojami vilkatais bei vilktakais, senų senovėj mūsuose jie būdavo šaukiami wilkats. Angliškai jie vadinami werewolf.
Įvedus šį žodį google paveiksliukų paieškoje, atsiveria tikra nuostabi likantropiška paveikslų galerija. Šiaip tai vilkolakis yra žmogus, kuris pasiverčia vilku, čia ir vaikui aišku, tačiau patsai procesas ir vilkolakystė –
pakankamai įdomus dalykas.






Vilkolakiai tautosakoje, legendose ir padavimuose

Viena seniausių legendų apie vilkolakius – graikų pasakojimas apie Lycaon, kuris mėgo žmogieną ir dėl to buvo paverstas į vilką. Herodotas pasakojo apie gentį, kurios nariai kelias dienas metuose tapdavo vilkais. VergiliJus taip pat buvo susipažinęs su likantropija.

Specialiai likantropais tapdavo kai kurie druidai – tačiau ne dėl garbės ar norėdami gąsdinti kitatikius, o dėl to, kad jų religija buvo labai artimai susijusi su gamta. Vilkolakystė padėdavo prisiartinti arčiau gamtos.

Senovės lietuviai tikėjo, kad Saulės užtemimo metu saulę praryja vilkolakis (ai, nu, kartais ir slibinas). Tiesa, gan greit pasirodydavo toks Kalvelis, duodavo nenaudėliui į kaulus ir Saulutė vėl būdavo laisva. Taip pat lietuvių tautosaka sako, kad paprastai dauguma vilkolakių yra taikūs, puola tik naminius gyvulius, o pavojingesni tieji, kurie vilkažmogiais tapo savo noru.

Skandinavijoje buvo žinoma apie senovinius ypač žiaurius ir pasižyminčius stebėtinu įtūžiu norvegų karius. Jie nieko nebijodavo, nejausdavo skausmo ir buvo stebėtinai stiprūs. Ruošdamiesi mūšiui jie apsidengdavo vilkų ar lokių kailiais. Buvo tikima, jog apsigobęs gyvūno kailiu, karys įgauna ir to gyvio savybių.

Lenkijoje, Serbijoje ir Slovėnijoje gyvavo legendos, jog jei vaikas gimsta su vaisiaus apvalkalu ant galvos, specifiniu apgamu ar neįprastu plaukuotumu, jis gali pasiversti bet kokiu gyvūnu, kokiu tik nori. Armėnai
pasakoja, jog yra moterų, kurios už dideles nuodėmes 7 metus turi pralakstyti kaip vilkės. Tokios vilkmoterės ir pradžių suryja savo vaikus ir giminaičius, o vėliau pradeda pjauti ir šiaip bet kokius žmones. Turbūt daug kas žinote pasakojimus apie kunigaikštį Vseslav, kuris, kaip pasakojama, buvo vilkolakius, nors daugelio nuomone iš tiesų – tik sadistas ir iškrypėlis, tačiau tuo pačiu – ir puikus valdovas, savo krašte valdymo metu įvedęs gan puikią tvarką.

Dauguma tyrinėtojų mano, jog legendos apie vilkolakius bei vampyrus atsirado tuomet, kai reikėjo paaiškinti nuoseklias žudynes (perpintas kanibalizmu, luošinimu ir pan. malonybėm) senais gerais ir tuo pačiu ne itin racionaliais laikais. Iki 20 amžiaus vilkais žmones Europoje puldavo retai, tačiau tokių atvejų pasitaikydavo ir jie plačiai nuskambėdavo. Savaime suprantama, jog europietiškuose kraštuose šie gyvūnai tapo labiausiai bijomais plėšrūnais ir užėmė savo kertelę tarp blogio padarų. Tuose rajonuose, kuriuose negyvena vilkai, pasinaudojama kitais grobuonimis užpildyti tai pačiai tamsos padarų nišai. Afrikoje tai hienos, Indijoje – tigrai, Pietų Amerikoje - jaguarai.

Legendos apie vilkolakius ypač buvo paplitusios Albanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Armėnijoje, Argentinoje, Meksikoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Čekijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Anglijoje, Airijoje, Škotijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Ukrainoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Makedonijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Portugalijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Italijoje ir panašiai. Europoje vilkolakiais dažniausiai būdavo blogi vyrai, pasiversdavę vilkais ir terorizuodavę žmones velnio paliepimu. Kartais žmonės vilkolakiais tapdavo ne savo noru.

Viduramžiais prasidėjo teismai dėl įvairių smagybių, tokių kaip raganavimas ir, savaime suprantama, vilkolakystė. XVI amžiuje Prancūzijoje tokių teismų buvo ypatingai daug (1520 – 1630 metais – 30 000 atvejų), nors dažniausiai tai buvo tik kanibalų ar šiaip sadistų nuteisimai, ar niekuo nekaltų žmonių, tik atrodančių kiek… hm.. neformatiškai, nukankinimai.

Kai kurių indėnų genčių folklore taip pat galima aptikti vilkolakių pėdsakų. Tarkim, kai kurios gentys tikėjo, jog mirusius šiaurinius elnius nuo neatsargių medžiotojų saugo milžiniški vilkai.



Kaip atsiranda vilkolakiai?

Asmuo šiuo padaru tampa keliais būdais – priklausomai nuo galimybių ir pašaukimo. Vilkolakiu galima gimti (turbūt tai grynakraujai labai išdidūs individai, panašai kaip smirdžių ar Blekų šeimos iš Hario Poterio), taip pat šiuolaikinė liaudies išmintis byloja, jog vilkolakystė yra užkrečiama įkandimo ar prakeikimo metu (senovėje apie galimybę tapti vilkatu įkandus kitam tokiam padarui beveik neužsimenama, tai labiau siaubo filmų suformuotas požiūris). Jei mokate burti ar pažįstate kokį magą, galite jį suerzinti ir galbūt tapsite tikru vilkolakiu. Gražiai patyrusio mago paprašius išimties tvarka likantropu galima tapti ir nenaudojant smurto ar įžeidimų, tarkim, apsirengiant specialų kostiumą, diržą iš vilko odos, atsigeriant vandenėlio iš vilko pėdutės, geriant kažkokį brudą (sudėtinės dalys – negyvų vaikų riebalai, vaistiniai augalai, žmogaus kraujas) ir kartojant burtažodį ar panašiai. Taip pat rusų išmintis byloja, jog gruodžio 24 dieną (kai kur – kad 25) gimęs vaikelis taps vilkolakiu, o brazilai sako, kad septintas šeimoje gimęs berniukas būna vilkatas, ypač jei jis gimsta po serijos mergaičių.

Jei atlikote viską, kas įmanoma, tačiau vilkolakiu netapote, tik išsigydėte pasiutligę, raupus, vidurių šiltinę, randus ir išvijote poltergeistus, pabandykite vasarą trečiadienį ar penktadienį per pilnatį miegoti lauke taip, kad mėnulio šviesa spigintų tiesiai į veidą. Jei ir tas nepadės – galbūt Jums tiesiog nėra lemta tapti vilkolakiu.

Jeigu Jums jau įkando, piktojo vilkžmogio nežudykite – pirma, jau vis viena tapote jo bendru, antra, įkandėją nudaigoJus, vis viena jokiu būdu negalėsite būti paprastu žmogumi. Atrodo, kad atgal atsiversti neįmanoma
(na, maždaug „pabuvau 5 metus vilkolakiu ir atsibodo, grįžtu į normalių žmonių pasaulį, dirbsiu banke“), nors kai kurie įvairių tautų padavimai sako ką kita (viduramžiais su tuo bandydavo kovoti medicinos, chirurgijos bei egzorcizmo pagalba). Netikėkite padavimais ir sakmėmis, tikėkite tikraisiais vilkolakiais. Ak, taip, pamiršau, yra viena maža išimtis, ji aprašyta vilkolakystės požymių skyrelyje.

Vilkolakystės požymiai

Inkubacijos periodas užtrunka nuo poros dienų iki kelių savaičių, priklausomai nuo įkandimo sunkumo ir bendros aukos sveikatos. Tiesa, neretai šiam laikotarpiui įpusėJus jau pradeda reikštis šiokie tokie požymiai. Vilkolakiu tapęs žmogus iš pradžių pasižymi didėjančiu potraukiu smurtui, agresijai, neprovokuojamiems įniršio priepuoliams. Taip pat jį kankina nemiga, neramumas ir kiti keisti elgesio sutrikimai. Kai kurie autoriai mini ir sausą odą bei padidėJusį potraukį vienatvei. Perspėjimas: nepainiokite pradinių vilkato požymių su paauglystės problemomis, psichotropinių medžiagų vartojimo pasekmėmis ir psichikos sutrikimais.

Būtent inkubacijos periodas yra vienintelė galimybė žmogui netapti vilkolakiu. Reikia rasti kokį nors protingą dėdulę, kuris nusimano apie vilkolakius, ir, jeigu Jus lydės sėkmė, tai yra, dėdulė spės Jums padėti, ba laikas bėga, bei jei turėsite pinigų, kadangi gydymas brangus, vilkolakiu netapsite.

Žmogus, jau sergantis vilkolakyste, nepasižymi jokiais ypatingais bruožais ir kelnėse neslepia uodegėlės. Tiesa, kartais gali prasiveržti vienas kitas fizinis ar elgsenos bruožas, tačiau šiaip vilkolakį sunkoka atskirti.

Kai kurie labai įgudę vilkolakiai gali sustabdyti transformacijos procesą toje stadijoje, kuri jiems labiausiai patinka. Paprastai taip elgiasi piktesni vilkolakiai ir išnaudoja abiejų formų – žmogaus bei žvėries – pranašumus. Iš viduramžių atkeliavo daugybė požymių, padedančių atskirti subrendusius ir susiformavusius vilkolakius. Paprastai minimi suaugę antakiai, lenkti nagai, žemai išaugusios ausys, apgamas (dėmė) kairėje krūtinės pusėje ir siūbuojanti eisena. Rusijoje vilkolakiai po liežuviu turi šerių. Neretai vilkolakiai kenčia nuo melancholijos ir depresijos – jiems gaila tų žmonių, kuriuos suvalgė. Kartais manoma, kad vilkolakiais dažniau būna ryži asmenys. Jei turite laisvo laiko, galite patikrinti, ar po oda jiems neauga kailiukas.

Skirtingų kraštų vilkolakiai pasižymi šiek tiek skirtingomis savybėmis. Tarkim, latviškieji būna gan agresyvūs, nors kartais gali padėti bėdoje, o štai prancūziški lubinai pasižymi romumu ir drovumu.

Kaip vilkolakiai bendrauja?

Pasivertęs vilku asmuo išsaugo savo žmogiškąjį protą, tačiau negali kalbėti. Tai nėra baisi problema - vilkolakiai sugeba bendrauti telepatiškai. Jie gali susieti į bendras medžiokles ir veikti itin efektyviai (patarimas: jei žinote ar nujaučiate, jog kur nors netoliese bėgioja bent vienas vilkatas, nevaikščiokite toje teritorijoje naktimis). Be to, jei vienas likantropas kaip nors netyčia nusibaigia, kiti jo draugai gali pajusti jo mirtį. Šakės vilkolakio žudikui.

Kaip kovoti su vilkolakiu?

Gera naujiena vilkolakių fanams: faktiškai šie padarai yra nemirtingi. Jie pasižymi pastovia audinių regeneracija. Jei galvojate, kad va taip paprastai bum ir užmušėte vilkolakį – klystate, jis vėl atsigaus savo žmogiškojoje formoje. Tačiau jei labai supykote ant kokio vilkato ir norite tapti kovotoju už tiesą (Bafi analogu), treniruokitės smaigstyti širdis bei kapoti galvas. Vilkolakis nudaigojamas tik sunaikinus jo širdį arba smegenis. Jei bandysite nuo vilkolakio apsiginti bugieniu, kryžiumi, šventu vandeniu ar Biblija, vilkolakį tik pralinksminsite, o kai kurios egzempliorius galite ir įžeisti. Nemanau, kad yra protinga įžeidinėti vilkolakį, ypač susidūrus su juo akis į akį.

Kai kurie vilkolakiai nemėgsta vandens, tačiau jie nejaučia jam mirtinos baimės. Nepainiokite vilkolakystės su pasiutlige. Net jei senam geram likantropui ir nepatiks didelis ežeras, susikaupęs ar susierzinęs jis jį
perplauks.

Vilkolakius atbaidyti gali kurpelės ar amalai. Aišku, mojuojant tokio augalo lapeliu neverta eiti kovoti su vilkatais, tačiau šie padarai nemėgsta lankytis tose vietose, kur auga daug šių augalų. Senovėje nudaigotus vilkolakius sudegindavo, kadangi buvo bijoma, jog kitu atveju jie po mirties taps vampyrais ir pridarys dar daugiau bėdų (Serbijoje vilkolakis ir vampyras išvis buvo viena ir ta pati būtybė, vadinama Vulkodlak).

Ar vilkolakis – velnio šuva?

Paprastai vilkolakiai tapatinami su velniais ir kitais blogio padarais, tačiau 1692 metais Livonijoje toks Thiess pasakojo, jog jis su savo vilkolakių chebra kovojo su visokiais demoniūkščiais ir taip gynė žemę. Kartą jie netgi nusidangino pragaran, kad iš kažkokios raganos atkovotų rugius. Jis taip pat kalbėjo, jog vilkolakiai ypač aktyviai už gėrį kovoja Rusijoje bei Vokietijoje.

Už tokias kalbas bičas kaip užkietėjęs stabmeldys gavo 10 rimbų ir nutilo.

Psichikos sutrikimas

Susiduriama su nemažai atvejų, kai žmogui nei įkando koks vilkatas, nei jį kas iš tiesų prakeikė, nei jis susidėjo su kokiu raganiumi, tačiau vis viena galvoja, kad yra vilkolakis. Tokiu atveju tai būna psichikos liga, būtent dėl to prieš bandant tapti vilkolakiu patartina apsvarstyti visus už ir prieš, kad vėliau netektų gražiausių savo gyvenimo metų praleisti už baltų sienų su napoleonais. Toks susirgimas netgi turi medicininį pavadinimą – klinikinė likantropija.

Nemažai mokslininkų mano, jog mitams apie vilkolakius plisti padėjo ir užsikrėtę pasiutlige ar sergantys hipertrichoze (tokie nelaimė su plaukais) ar Dauno sindromu asmenys.

vyrukas, kuris buvo įsitikinęs, kad yra vilkolakis

Apie Mėnulio fazes ir vilkolakius



Iš tiesų mėnulio pilnatis vilkolakio neveikia. Savo išvaizdą šis padaras gali keisti kada panorėjęs – ryte, vakare, dieną, naktį, per pilnatį, per jaunatį ir panašiai. Tiesa, jaunąjį vilkolakį gali veikti mėnulio ciklai.

Istorijos apie vilkolakius

1588 metais kažkoks prancūzų didikas dairėsi pro savo langą ir laukė medžiotojo, kuris kaip tik tuo metu kovojo su vilku ir galų gale nukiro jam letenėlę bei įsimetė į krepšį. Grįžęs į pilį medžiotojas norėjo didikui parodyti maišelį su kovos įrodymu, tačiau jį atidarius jie išvydo moters ranką. Ant vieno iš šios rankos pirštų buvo užmautas auksinis žiedas. Vyrai pažino, kad žiedas – medžiotojo žmonos. Moteriškę rado virtuvėje, žinoma, be rankos. Įnirtingai kamantinėjama, ji prisipažino, kad sugeba pasiversti vilke ir po trijų dienų buvo gyva sudeginta ant laužo, kaip ir pridera padoriai tų laikų raganaitei.

Vienas baisiausių likantropų buvo Chalons, dar žinomas kaip Velnio Siuvėjas. Atsakomybėn už juodus darbelius jis buvo patrauktas 1598 metų gruodžio 14 dieną Paryžiuje. Jis kaltintas už baisias žmogžudystes – vėliau tesimas liepė visus dokumentus sunaikinti ir netgi tikrasis šio vyro vardas dingo istorijos platybėse. Manoma, kad į savo parduotuvėlę jis viliodavo ir skersdavo vaikus, o vakarais vilko formoje bėgiodavo po miškus ir paleidinėdavo benamiams ar šiaip vėlyviems asmenims žarnas. Chalonso rūsyje rasta daug baltų gražių kaulelių, o pats jis neparodė, kad gailisi ir iki paskutinės akimirkos keikė Dievą.

1685 metais Ansbacho miestą Bavarijoje terorizavo didelis ir žiaurus vilkas. Pasak gandų, tasai vilkas iš tiesų buvo vilkolakis, kuriuo tapo kažkuris to miesto mirusių merų. Kai vilką užmušė, vietiniai papuošė jo kūną taip, kad tasai atrodytų kaip jau to minėto mero, tada šiek tiek pademonstravo viešai, o vėliau nugabeno į muziejų.

1764 – 1767 metais Prancūzijoje, tuometinėje Gévaudan srityje (dabartinis Lozère departamentas) milžiniškas vilkas puldinėjo žmones ir galvijus. Paprastai jis labiausiai mėgo avių piemenis, slankiojančius atokiose vietose. Gyvį matę asmenys teigia, kad jis turėjo raudoną kailį ir į kiaulės šnipą panašią nosį. Neapsikentęs Prancūzijos karalius ten pasiuntė savo karius, kad šie nudaigotų pabaisą. Šiems pavyko kažką pašauti ir užpuldinėjimai keliems mėnesiams liovėsi, tačiau vėliau vėl atsinaujino. Galų gale vienas medžiotojas, toks Jean Chastler, susiveikė sidabrinių kulkų ir jomis užtaisė savo šautuviuką, tada susekė ta gyvį ir porą kartų į jį pykštelėjo. Pabaisa buvo patampyta mieste, o vėliau kažkur užkasta.
Garsusis Chastlerio ginklas vis dar demonstruojamas vietinėje bažnyčioje.



1790 metais buvo pasakojama apie milžinišką vilką, besibastantį Šiauriniame Velse. Jis netgi užpuolė vieną diližaną ir papjovė arkliuką. 1791 žiemą kažkoks ūkininkas aptiko peraugusio vilko pėdsakus. Dėdulė pasikvietė pažįstamą kalvį ir jie drauge porą mylių sekė pėdsakais, kol rado klaną kraujo, galvijų bei avių galvų ir šuns dalių. Gana greit jie rado ir gyvūnėlių savininką, labai išsigandusį ir užsirakinusį savo trobelėje. Jis pasakojo, jog naktį atsibeldė kažkoks juodas žvėris ir papjovė jo aviganį. Tuomet vilkas puolė ūkininką, tačiau šis spėjo pabėgti trobon ir pasislėpė po stalu. Žvėris kurį laiką daužėsi į duris, tada pažiūrėjo pro langą (o jo akys buvo mėlynos ir atrodė labai protingos, kaip žmogaus) o po to išėjo pasišnekėti su gyvulėliais, kurių dalis ir aptiko tie du, na tas kitas ūkininkas ir kalvis. Gana greit bažnyčios galvos įsakė vilkolakį pričiupti ir gauja kaimiečių, apsiginklavę kas kuo sugebėjo, iškeliavo į mūšį. Po kiek laiko iš mūšio jie grįžo, nieko nesugavę ir nepamatę. Vėliau būdavo tik aptinkami milžiniško vilko pėdsakai. Vėliau dar pasitaikydavo atakų, bet vis rečiau, kol jos liovėsi. Tiesa, 1992 metais ir netgi 2001 metais šioje teritorijoje vėl buvo pastebėti keisti gyvūnai, pirmą kartą kažkas panašaus į lokį, antrą – į pumą.

Kažkurį 1936 metų vakarą Viskonsine dėdė Mark Schackelman ramiai vairavo savo transporto priemonę, kol išvydo keistą apžėlusią būtybę, panašią į šuns ir šimpanzės hibridą – bent jau kalbant apie veid… snukio bruožus. 1964 metais Dennis Fewless netoli tos vietos taip pat pastebėjo panašią būtybę. Vidurnaktį jis važiavo iš darbo ir pamatė vidury kelio aukštą tamsiai rudos spalvos gyvūną. 1972 metais kažkokia moteriškė paskambino policijai, kadangi į jos namus kažkas įsibrovė. Būtybė paspruko, bet po kelių savaičių grįžo vėl ir užpuolė arklį. Padaras turėjo ilgus nagus, ilgą kailį ir vaikščiojo stačias.

1960 metais Teksase kažkokia Delburt Gregg Greggton pasakojo, kad jai teko susidurti su vilkolakiais. 1958 metais, kai jos vyras buvo komandiruotėje, ji pristūmė savo lovą prie lango, kadangi norėjo, kad jai kažkur pūstų vėjelis. Tada atėjo audra, žybtelėjo žaibas ir ji išvydo į vilką panašią būtybę švytinčiomis akimis bei iššieptais dantimis. Vilkas staiga šoko į krūmus ir po kurio laiko iš tų pačių krūmų moteriškė pamatė skubiai išeinantį kažkokį vyrą.

1990 metais Utar Pradešo (Indija) vietiniai pasakojo, kad juos terorizuoja vilkolakis.



Kuo vilkolakiai susiję su rugiais?

Dauguma mokslininkų mano, kad viduramžiais didele vilkolakių paplitimo priežastimi buvo… paprastoji skalsė. Tai toks grybas, kuris po labai šaltų žiemų ypač aktyviai apninka rugius. Užtenka nuimti derlių, išsikepti duonos iš užkrėstų grūdų ir linksmybės garantuotos. Būtent skalsės (iš kurių galima išgauti LSD) ir yra haliucinacijų, masinės isterijos, paranojos, konvulsijų ar netgi mirties priežastis.

Būtent apsinuodijimai skalsėmis ir paaiškina tokius atvejus, kaip asmuo, manantis, jog pavirto vilkolakiu, ir šimtai paprastų apsinuodijusiųjų, kurie mano, kad matė vilkolakį. Tiesa, ši teorija labiau tinkama viduramžiams ir netgi šiuo atveju negali pateisinti visų vilkolakinių atvejų pavyzdžių.

Ką apie save pasakoja šiuolaikiniai vilkolakiai?

Na, paprastai jie būna tobulai gražūs žmonės – bent patys taip save įvardija. Vilkolakiai atletiško sudėjimo, turi migdolo formos gintarines ar juodas akis, tamsius plaukus. Nemažai vilkolakių vengia žmonių ir nemėgsta daržovių.

Jie nevalgo žmonių, tačiau atrodo, kad visai mėgsta ėrieną. Vilkolakiai alergiški sidabrui – prisilietus prie šio metalo atsiranda smulkių, bet skausmingų nudegimų, o tam tikras plotas aplink nudegusią vietą būna laikinai paralyžiuojamas. Jei sidabro patenka kraujotakos sistemon, vilkolakis beveik iškart žūva. Paprasta kulka vilkolakį galima užmušti tik pataikius širdin, o sidabrinei užtenka užteršti kraują.

Vilkolakiai nėra pasileidę seksomanai, su pasirinkta pora jie nugyvena visą gyvenimą. Našliai bei našlės antrą kartą nesituokia, greičiausiai dėl to, kad dauguma jų nusibaigia praėjus kokiam mėnesiui po partnerio mirties.

Vilkolakiai mėgsta paneiginėti plačiai paplitusius mitus – pavyzdžiui, iš tiesų jiems netgi patinka pasitaškyti upėje ar skanauti kokius spageti su dideliu kiekiu česnako. Jiems nepatinka kryžiai bei švęstas vanduo, bet tik dėl to, jog jiems nepatinka pati krikščionybė. Tarp vilkolakių niekada nebuvo krikščionių – greičiausiai dėl to, kad religinių fanatikų jie buvo labai aktyviai persekiojami ir deginami.

Iš tiesų likantropija nėra užkrečiama – ji tik paveldima. Jei Jums įkando vilkolakis, galite iškelti jam bylą, pamiršti viską, ką čia perskaitėte ir ramiai eiti miegoti.

[Nightwister]

Ir vėl tesiu temas iš knygos "Neišaiškintos pasaulio mįslės" šįkart apie Dingimus jūroje
Pradingimai jūroje Laivas ,,Mary Celeste"
Dvistiebė brigantina, pavadinta ,,Amazone", buvo pastatyta Kanadoje 1860 metais. ji turėjo daugybę šeimininkų ir patyrė nedidelių avarijų. Sklido kalbos, kad brigantina buvo prakeikta. Kai ją suremontavo ir pardavė, buvo pakeistas laivo pavadinimas, kuris, anot nešė nelaimes.
1872 metais lapkričio 7 dieną laivas, pervadintas ,,Mary Celeste" vardu, plaukė iš Niujorko į Genują su 1700 statinių alkoholio kroviniu. Gruodžio 5 dieną ,,Die Gratia" burlaivio įgula pamatė šį laivą netolygiai plūduriuojantį jūroje. Laivas neatsiliepė į jokius signalus. Jūreiviai sulipę į laivą (dešinėje) prie šturvalo nieko nerado - žinoma, taip pat nieko nebuvo ir denyje. Tai buvo tarsi vaiduokliškas laivas su nepaliestu kroviniu. Laive nebuvo gelbėjimosi valties, laivo registracijos žurnalo ir navigacijos prietaisų, tačiau nebuvo paimtos atsargos ar asmeniniai daiktai. ,,Mary Celeste" laivas buvo nuplukdytas Gibraltaro sąsiaurį. Du oficialūs tyrimai taip ir neišaiškino, kad buvo nutikę

[Augis24]

Taigi, noriu pranešti, kad jau šį šeštadienį keliausim į tuos tunelius-bunkerius. Įdomu pamatyti kas juose, nes sakoma, kad daugelis yra užmūrytą arba užpilti, tačiau mes pasiruošę viskam, tai reiškias teks imtis visų priemonių, jog galėtumėm pamatyti, aks yra vduje. Tarp kitko, jų yra ganėtinai daug ir ten yra daugybę visokiausių atsitikimų įvykę, taigi, gal geriau apie tai papasakosiu, kai jau pats viską iššniukštinėsiu ir kartu reikės pasiklausinėt "Senolių" istorijų

O dabar šiek tiek kitokių įdomybių, kurias užtikau visai netikėtai, naršydamas internete.

Slaideriai

Spoileris:

Slaideriai yra nepaprasti žmonės,galintys kontroliuoti elektros prietaisus, vien tik į juos susikoncentravus. Dažniausiai jie kontroliuoja elektronika nesąmoningai, patys to nejausdami, pvz.: susinervinę ar būdami transo būsenoje, arba esant didelėms emocijoms (pyktis, susijaudinimas, stresas, įtemptas mąstymas). Šie žmonės yra jautrūs elektromagnetiniams laukams*; jie pajunta žaibus, televizoriaus spinduliavimą ir net kitų žmonių energetinius laukus; pvz.: skersai per kelią einančius aukštos įtampos laidus žmogus pajunta jau už kelių šimtų metrų, o važiuodamas pro juos jaučia stresą.

Kaip taisyklė slaideris niekados nesugeba pakartoti tokio reiškinio pagal užsakymą. Taip pat spėjama,kad šis reiškinys gali būti kažkaip susijęs su elektros impulsais smegenyse. Visos mūsų mintys ir visa smegenų veikla yra smegenų elektros impulsų pasekmė. Jų stiprumas išmatuotinas žmogaus viduje. Tačiau manoma, jog tai įtakoja ir išorę-kaip koks distancinis pultas.

Vienas mano pažįstamas, jo paties manymu, yra slaideris. Man pačiai ne kartą teko matyti, kaip jam būnant šalia imdavo mirgėti lempos, o kartais net išvis dingdavo šviesa. Jis tik kvatojo ir gyrėsi atseit savo antgamtinėm galiom. Pradžioj netikėjau tuo. Bet laikui bėgant pastebėjau, jog šie jo 'bajeriai" ėmė vis rimtėt. Su juo televizoriaus žiūrėti buvo neįmanoma ne tik dėl to, kad jis čiauška neužsičiaupdamas kaip boba, bet dar ir dėl nuolatinio vaizdo bei spalvų dingimo, kol galų gale televizorius neatlaikė ir sugedo, nors buvo visai naujas. Be to šis žmogus labai skundžiasi stipriais galvos skausmais, sugeba atsipalaiduoti tik būdamas kur nors giliai miške ar šiaip kur gamtoje. Kartą kai labai įniršęs jis puolė savo vieną "draugą", patalpos kurioje buvome lubinė lemputė tiesiog ėmė ir susprogo visų akyse! Tačiau dar ne tokių triukų jis gebėjo pademonstruoti, tačiau žinoma, jiems jis niekados nebuvo pasiruošęs iš anksto. Bet dabar jis jau vyresnis, ir ši savybė, bent jau mano manymu, sumenko. Hm.. gal todėl, kad jis išmoko valdyti savas emocijas..? O gal dėl to, kad ankščiau ar vėliau visi gali prarasti šį gebėjimą? Tikslaus atsakymo nežinau. Dabar jis stengiasi kuo rečiau jaudintis, nepatirti daug streso, tačiau juk tokių dalykų neišvengsi. Apskritai žaviuosi šia jo galia. Man tik gaila jo todėl, jog dėl šio nepaprasto gebėjimo jis beveik turėjo atsisakyti savo geriausio "draugo"-kompiuterio.

---------------------------------------------------------------

*Elektrosmogas- tai aplinkos tarša elektromagnetiniais laukais. Skirtingai nuo matomo arba betarpiškai judančio smogo, elektrosmogas yra nematomas ir nejuntamas. Jį sukelia aukštos įtampos perdavimo linijos, elektros instaliaciniai tinklai, radija, televizijos aparatai, elektroninė įranga, kompiuteriai, mobilieji telefonai ir t.t. Praktikoje apibūdinant elektrosmogą yra naudojami terminai elektrinis laukas, magnetinis laukas, elektromagnetinis laukas, elektromagnetinė spinduliuotė.

Informacija: NSO | Straipsnis
Šaltinis: Anomallus

Naujoji karta - Indigo

Spoileris:

Jau ilgą laiką girdėti kalbų, jog ateina nauja indigo žmonių karta. Pavadinimą pasiūlė "gyvenimo spalvų" teorija, teigianti kad vyraujanti žmogaus auros spalva nurodo tam tikras jo asmenybės savybes. Vaikai,kurių aura švyti indigo spalva, aplinkiniam yra ne menkas vargas. Su jų nepaprastu judrumu nėra lengva susitvarkyti, be to suaugusiuosius trikdo šių mažylių "nevaikiški" emociniai bei intelektualiniai poreikiai, begalinis jautrumas, neretai pasireiškiantis tam tikrais sutrikimais kaip disleksija (skaitymo sutrikimas), alergija ir pan. Tad daug kam teks sparčiai mokytis suprasti tokius vaikus, nes greitai jų bus daugiau nei paprastų žmonių.

Indigo vaikas- tai naujų laikų žmogus, subrendęs gerokai labiau, nei rodo jo gimimo liudijimas, jaučiantis atsakomybę už tuos, kurie greta, šeimos narius, draugus, gamtą. Dažnai jie turi daug kam nuostabą keliantį savo misijos jausmą- jaučiasi turį išgelbėti pasaulį; išrasti miltelius nuo įvairių onkologinių auglių ar ligų, sukurti iš esmės naują kompiuterinę programą ir pan. Suaugusiųjų draugija jiems yra kur kas mielesnė nei bendraamžių. Jie susierzina jeigu niekas iš aplinkinių jų nesupranta ar elgiasi kaip su mažvaikiais. Ryškus išskirtinis šių vaikų bruožas- gerai išlavinta intuicija, bei stiprus vidinės teisybės jausmas. Juos giliai žeidžia net menkiausia apgaulė ir jei tėvai prarado tokio vaiko pasitikėjimą, tai vargu ar kada nors pajėgs jį susigrąžinti.

Tiek tėvai, auklėtojai ir ypač mokytojai pripažista, kad dabar į mokyklą einantys vaikai tikrai skiriasi nuo tų, kurie lankė prieš 10-20 metų, tad jiems tenka akis į akį susidurti su vis nauja situacija, mat taikyti tokia pat auklėjimo programą kaip ir paprastiems vaikams, neduos jokios naudos. Psichologai bei psichiatrai, mėgindami susitvarkyti su šių "keistų" vaikų banga, kuria vis naujų ligų pavadinimus. Kasdien pasaulyje tūkstančiams vaikų būna išrašomos pažymos liudijančios ADD (dėmesio deficito sindromas) arba ADHD (hiperaktyvumo bei dėmesio deficito sindromas). Pasaulio didmiesčių mokyklose per vos trejus metus mokinių turinčių tokią diagnozę kai kuriose klasėse padaugėjo iki 60-70%.Verta paminėti, jog, ypač tėvams ar vaiko globėjams reikia suprasti, jog vienintelis kelias artėjant indigo vaiko link tėra meilė ir pripažinimas. Bet kokios kitos auklėjimo priemonės- tuščias laiko švaistymas. Griežta disciplina, drausmių ir bausmių sistema, kritiškos pastabos ir pasišaipymai tikrai neduos teigiamo rezultato. Šie vaikai intuityviai jaučia savo vertę, jie žino, kad atėjo į šį pasaulį nuveikti šį tą svarbaus ir gero. Jeigu pasaulis to nesupranta, šiems vaikams tampa labai apmaudu ir sunku. Tada jie elgiasi dvejopai: nusišalina nuo visko ir atsisako bendrauti (užsisklendžia savyje, gyvena savam pasauly), arba pasidaro agresyvūs, įžūliai maištauja (tokiems kaipmat prilipdoma etiketė: "kenčia" dėl ADHD).

Yra išskirti keturi Indigo atspalviai:
Išradėjas
Įvairūs projektai jam įdomesni už žmones. Dažnai vaikystėje neiškenčia neišradęs bet kokio į rankas pakliuvusio daikto, ypač domisi kompiuteriais. Mėgsta suktais klausimais gluminti tėvus bei suaugusiuosius bei nori aiškių taisyklių net ir jausmų srityje. Paprastai būna atletiško sudėjimo,mielai sportuoja. Gali tapti puikiu architektu, programuotoju, astronomu, chemiku.
---------
Menininkas
Dievina piešti, šokti, dainuoti, žaisti žodžiais. Geba žaibiškai įvertinti situaciją ir daryti išvadas. Patikimas ir nepaperkamas, net ir būdamas mažas. Dažniausiai būna smulkaus kūno sudėjimo, švelnių bruožu. Nepakenčia būti ignoruojamas, nepagarbų elgesį su juo įsimena ilgam. Neretai turi galią gydyti žmones bioenergija. Gali būt puikus mokytojas, muzikantas, aktorius ar sodininkas.
---------
Idėjų kūrėjas
Pats mįslingiausias indigo žmonių tipas. Jie žino daugiau negu kiti, kaip tik tas vidinis žinojimas verčia juos judėti pirmyn, nepaisant nieko. Tai apsigimęs vadas, kuris nekenčia paklusti ir neigia bet kokius autoritetus. Jo galvoje nuolat kirba nauji sumanymai. Paprastai tarp bendraamžių toks žmogus išsiskiria aukštesniu ūgiu. Gali tapt revoliucionieriumi, įkurti naują politinę partiją, visuomeninį judėjimą arba tapti neprilygstamu teatro režisieriumi.
---------
Humanistas
Jaučia glaudų ryšį su žmonėmis, augalais, gyvūnais, žvaigždėmis. Visada gina silpnesniuosius, aktyviai dalyvauja visuomeninių bei ekologinių organizacijų veikloje. Tai svajotojas, fantazuotojas, gyvenantis savo svajonių pasaulyje. Yra itin jautrus, dažnai kamuojamas įvairių galvos skausmų. Artimų draugų neturi, arba turi viena visam gyvenimui. Renkasi gydytojo, psichologo, advokato profesijas, be to gali tapti politiku-ideologu.

Informacija: Wiki | Indigo
Šaltinis: Anomallus

Sator Formula

Spoileris:

Daugelyje rašytinių kerų naudojami grįžiniai (palindromai)- burtininkai mano juos turint didelės magiškos galios. Ši gerokai padidėja, kai jie išdėstomi kvadratu. Vienas galingiausių iš tokių stebuklingų kvadratų yra vadinamoji Sator Formulė- čia žodžiai išlieka tie patys, nesvarbu iš kurio galo skaitysi (iš viršaus į apačią, iš kairės į dešinę; ir atvirkščiai). Visa formulė skamba kaip SATOR AREPO TENET OPERA ROTAS.

Ši formulė buvo atrasta ant tinko nukritusio nuo romėnų vilos sienos Sairensesteryje (Didžioji Britanija). Ji taip pat randama senose Biblijose ir ant senovinių gėrimo indų. Ji pritaikoma daug kam, antai kaip: raganoms demaskuoti (mat jokia ragana negali išbūti patalpoje, kur ji užrašyta), pienui apsaugoti nuo piktų kerų ir net gaisrams gesinti (formulę reikia užrašyt ant medinės lentelės ir įmest į liepsnas).

Niekas tiksliai nežino ką gi iš tiesų reiškia Sator formulės žodžiai, nors daug kas bandė juos paaiškinti. Vienas iš aiškinimų yra toks:
"Arepas, sėjėjas (sator) sulaiko (tenet) ratus (rotas) savo darbais (opera).
Kitas aiškinimas :
"Sėjėjas prie plūgo (arepo), darbas suka ratus".
Matersas [Mathers] teigė, kad palindromą galima išaiškinti štai taip :
Kūrėjas (sator) lėtai judėdamas (arepo) išlaiko (tenet) savo kūrinius (opera) sūkurių (rotas) pavidalu."

Yra žinoma dar daug šio mįslingo grįžinio interpretacijų. Pagal šiuolaikinę šios formulės amerikiečiu analizę, visas sakinys yra lotyniškos kilmės, išskyrus senųjų keltų kalbos žodį AREPO, kuris reiškia "pradžioje". Jeigu amerikonų versija teisinga, tada šia formule galima būtu išversti dar kitaip :

"CHRIST CARES FOR THE FATE OF THE FAITHFUL" (Kristui rūpi ištikimiausiųjų/tikinčiųjų lemtis). Pasak jų, dabar tampa aišku, jog šis kvadratas yra Krikščionių pripažintas tikėjimas, užšifruotas kažkokio nežinomo meistro, žinojusio tiesą paslėptą už tamsaus paslapties šydo.

Informacija: Wiki | Taliscope
Šaltinis: Anomallus

Paskendę liepsnose [SŽU] - Tikri Faktai ir Istorijos

Spoileris:

Siaubą keliantis savaiminis žmogaus Užsiliepsnojimas (SŽU)- plaukus šiaušiantis reiškinys, kai gyvas žmogus sudega be jokių požymių ar ženklų, kad jis užsidegė iš išorės, ir iš žmogaus lieka truputis daugiau kaip krūva pelenų, buvo karšta mokslinių ginčų tema per pastaruosius 300metų. Daugelis mokslininkų į pačia SŽU mintį žiūrėjo kaip į nesąmoninga ar net juokingą ir daugumoje medicinos mokymo knygų apie tai užsiminta nė nebuvo. Bet šimtai paslaptingai sudegusių kūnų įtikino specialistus, su aplinkybėmis susipažinusius gaisrininkus ir policininkus, kad niekas daugiau, kaip savaiminis užsidegimas galėjo būti priežastis tų pasekmių, kurias jie buvo matę. Daugelis SŽU pavyzdžių buvo laikomi sunkiais nusikaltimais,kai įtariamasis net nenustatytas. SŽU pasitaiko kur kas dažniau,nei oficialūs pranešimai skelbia...Štai keli savaiminio užsiliepsnojimo pavyzdžiai:

Johhn'as Haimeris, kuris 25 metus buvo praleidęs Gvente,Velse, 1986 m. paskelbė policijos užrašų detales apie nusikaltimą, kur aprašyta siaubą kelianti scena, kuria jis matė 1980 m. sausio 6d., kai tyrė paslaptingą mirtį gaisro metu Eb-Veilo tarybos name: "Aš atidariau duris į svetainę ir pakliuvau į... pilną garų, lyg saunos karštį... iš lipnia oranžine medžiaga kaip langas nudažytos elektros lemputės be gaubto sklido oranžinė šviesa. Karštis buvo suskaldęs vieno lango stiklą.... ant grindų, maždaug už metro nuo židinio buvo krūva pelenų, toliausiai nuo židinio stovėjo apdegęs fotelis. Iš pelenų krūvos kyšojo pora žmogaus kojų, apmautų kojinėmis. Pėdos atrodė lyg pridėtos prie trumpų blauzdų, įmautų į kelnių klešnių galus. Pėdos ir kojinės buvo sveikos. Iš kelnių liekanų kyšojo apdegę kojų kaulai, kurie jau buvo virtę pelenais. Tie pelenai buvo sudegusio žmogaus likučiai. Iš liemens ir rankų nebuvo likę nieko. Priešais pėdas gulėjo vis dar karšta pajuodavusi kaukolė. Po pelenais kilimai buvo išdegę, o aplinkui per kelis centimetrus niekas nebuvo paliesta. Vos už metro stovėjo kanapa, apdengta plačiu užtiesalu. Ji nebuvo net apdeginta. Plastmasinės grindų plytelės taip pat liko nepaliestos. "Heymeris iškvietė teismo ekspertą, kad šis patvirtintų jo įtarimą dėl SŽU, tačiau tasai tik pasišaipė iš tokios minties ir primetė savo versija,anot žmogus įvirto į židinį ir pats ten sudegė.

Na dar, reiktų įsivaizduoti situaciją: žmogelis sėdėjo sau ramiai namie, nei iš šio nei iš to, atsikėlė nuo savo patogaus foteliuko, priėjo prie židinio "pasižiūrėti kaip ugnyje pleška pliauskos" ir bežiopsodamas įvirto į ugnį galva pirmyn, kurį laiką degė kaip vaško žvakė, tada atsistojo iš židinio, grįžo ant fotelio ir susidegino save bei didžiąją dalį fotelio iki pelenų... Jie vadovautumėmės teismo ekspertize, versija turbūt ir būtų tokia. Deja nieko dėl šios istorijos daugiau pridurt negaliu, nes likusios bylos detales liko nutylėtos...

Kiti registruoti atvejai...

1980 m. spalio 9dieną Geen'a Winchester, tada tarnavusi lakūne JAV laivyne, su drauge Lesly Scot važiavo pakrantės avieniu Džeksonvilyje, Florridos valstijoje. Staiga iš panelės Winchester pliūptelėjo geltoni liepsnos liežuviai.. Panelė Scot mėgino nublokšti liepsnas rankom, ir per šią sumaištį automobilis pylėsi į telegrafo stulpą. Liepsnos užgeso, bet spejo nudegti 20% panelės Winchester kūno: ugnis sudarkė jos dešinįjį petį ir ranką, kaklą, pilvą ir krūtinę. Vėliau ji sakiusi, jog turėtų būti kažkoks logiškas paaiškinimas, tačiau tokio rasti nepavyko. Langas buvo uždarytas, todėl niekas negalėjo nieko įmesti. Automobilis nedegė. Policijai nustatė, kad automobilyje nebuvo paliestas ir benzinas. Teliko tik SŽU versija....
----
1978m. pavasarį viskuo besidomintis smalsus žurnalistas Haris Ešbrukas ką tik buvo apsilankęs Royal Free ligoninėje Londono Hempstedo rajone, kur gydėsi sužeistą koją. Po ligoninės jis nuėjo į vietinį traktierių "Haverstock Arms" susitikti su savo kolega žurnalistu Piteriu Kinsliu ir išlenkt po taurelę. Jiems besėdint smuklėje Ešbrukas staiga suriko iš skausmo ir vos neprarado sąmonės. Nuo jo sutvarstytos kojos kilo tiršti tamsūs dūmai. Kinslis jam padėjo grįžti į ligoninę, šį kart į greitosios pagalbos kambarį, kur sutrikę gydytojai nustatė, kad, nors tvarsčiai buvo nė nepaliesti, šio vyro kojoje iki pat kaulo buvo išdeginta skylė. Kaip gydytojai spėliojo, tokią žaizdą galėjo padaryt nebent tik iki raudonumo įkaitinta geležis arba tiesioginis šūvis...
----
Devyniolikmetis kompiuterių operatorius Polas Heysas,visai nerūkantis kartą be jokios priežasties užsitraukė cigaretę gatvėje Stepni Gryne, rytiniame Londone, vėlų 1985m gegužės 25 dienos vakarą. "Tada staiga,- pasakojo jis, -atrodė lyg būčiau patekęs į pačią krosnies pakurą. Jaučiau, lyg kas durtų per ranką iki raudonumo įkaitintu iešmu nuo pečių iki pat čiurnų. Mano skruostai buvo raudoni nuo karščio, ausys apmirusios, atrodė lyg ant krūtinės kažkas būtų be perstojo pylęs verdantį vandenį. Man pasirodė, jog net girdžiu kaip verda mano smegenys, mėginau bėgti kvailai manydamas, kad taip pavyks nuslopinti ugnį." Pagaliau jis atsigulė ant žemės ir susirietė į kamuolį. Po pusės minutės liepsnos užgeso taip pat greitai kaip ir užsiplieskė. Heysas klumpinėdamas nuropojo iki už kelių gatvių esančios ligoninės, kur buvo ilgą laiką gydomas nuo sunkių nudegimų...
----
1951 metų liepos 1 dieną Meri Rizer baigė savo gyvenimą, pavirtusi "ugnies stulpu". Tai įvyko Sankt-Peterburge Floridos valstijoje. Ryte tos moteriškės tarnaitė pasibeldė į kambario duris ir nors nieko neišgirdo, vis dėlto bandė įeiti į vidų. Bet durų rankena buvo tokia karšta, kad tarnaitė išsigando ir nubėgo pakviesti su darbininkus. Jiems patekus į šeimininkės kambarį veidus nudiegė karšta oro banga. Šešiasdešimtmetės šeimininkės nebebuvo. Ten, kur stovėjo ponios krėslas, ant žemės buvo tamsus ratas, keletas spyruoklių, apdegusios kepenys, gabaliukas stuburo, kaukolė susitraukusi iki kumščio dydžio, ir juoda satininė šlepetė su apdegusios kairės kojos čiurna..
---
1885 metai. Otava, JAV, Ilinojaus valstija. Petas Runis su žmona bei jų tarnas Džonas Lersonas sutiko prie švento stalo Naujuosius metus. Tarnas, gerokai pasivaišinęs viskiu, nuėjo miegot į savo kambarį. Kitą rytą Lersonas rado savo poną Petą gulintį ant grindų negyvą. Pirmam aukšte šlykščiai dvokė, ir viskas buvo padengta riebiu suodžių sluoksniu. Runis buvo su drabužiais, o ant jų taip pat nugulę suodžiai. Atvykę policininkai šalia virtuvės stalo rado grindyse vieno metro ilgio ir apie 75cm pločio įdubimą. Jo dugne gulėjo Runio žmonos likučiai- apanglėjęs kaukolės gabalas, pėdos kaulas, keliolika stuburo galiukų ir keletas rieškučių baltų pelenų..Tarp kitko, ant grindų nebuvo rasta jokių ugnies pėdsakų...
----
1953 metai. SilverSpringso miestas, Merilendas, JAV. 11-metė veronika Klentė grojo akordeonu. Staiga jos tėvas Henris išgirdo desperatišką dukters klyksmą. Jis greitai užbėgo laiptais į jos kambarį ir pamatė, kad Veronika liepsnoja. Pagriebė degantį akordeoną ir sviedė lauk pro langą. Veronika patyrė 35%, o tėvas antro laipsnio kūno nudegimą. Vėliau mergaitė pasakojo, kad, vos tik ji išsiėmė akordeoną iš futliaro ir pradėjo groti, ją iš visų pusių apėmė liepsna. Vietinis priešgaisrinės tarnybos darbuotojas Rojus Varfildas nepajėgė surasti gaisro priežasties. Ant mergaitės nebuvo nei degtukų, nei degių skysčių, nei atviros ugnies..
----
1959 metais Rokfordo mieste, JAV Ilinojuje nuo sunkių apdegimų mirė 4 mėnesių kūdikis.Nelaimė įvyko jam gulint lopšyje. Nei lopšys, nei vystyklai ugnies paliesti nebuvo..
----
1958 metų gruodžio 13 dieną, 19 valanda. Pontruakas, Mičiganas, JAV. Savo mašinoje buvo rastas numiręs Bilis Petersonas. Veidas ir rankos buvo apdegusios, tačiau plaukai ir antakiai liepsnos nepaliesti. Vietinės ligoninės gydytojai padarė lavono skrodimą. Buvo nustatyta, kad žmogus mirė uždusęs, tad policija nusprendė, kad vyriškis nusižudė panaudojęs ploną vamzdelį, per kurį mašinos išmetamosios dujos pateko į saloną. Mašina mirties metu stovėjo garaže. Liudininkai tvirtino, kad jos visas kėbulas buvo įkaitęs, nors jokių ugnies pėdsakų nesimatė. Plastmasinė statulėlė, padėta ant prietaisų pulto buvo išsilydžiusi..
----
1964 metai, Anglijos Pietūs. Vienoje katalikų bažnyčios zakristijoje nustebęs kunigas atrado savo drabužius, šventuosius indus bei baldus padengtus storu juodų suodžių sluoksnių. Patalpų durys buvo gerai uždarytos ir nė vienas daiktas nepajudintas. Tiktais viduryje kambario, grindyse stūksojo išdegęs ratas...

Mokslininkai bando įminti mįslę...

Spoileris:

Keistas SŽU bruožas yra nepaprastas greitis su kuriuo kūnas arba tai kas dar yra iš jo likę, suyra kai tik liepsna yra atlikusi savo darbą. Kitas šio reiškinio keistumas yra tas, kad normaliai labai degūs baldai, kiti daiktai, ir net drabužiai lieka ugnies nepaliesti net tada, kai aukos kūnas (o žmogaus kūnas yra mažiausiai degus, nes jį sudaro ~ 75% vandens) būna didžiąja dalimi visiškai suardytas. Šis atrankinis degimas yra iš visų paslaptingiausias, turint galvoje, kokio reikia ugnies kaitrumo, kad sudegtų žmogaus kūnas ;Pvz.: krematoriumo krosnies temperatūra būna mažiausiai 1700 °F(930 °C) esant dirbtinei oro traukai. 1650 °C turi būti palaikoma bent keletui valandų, jei nėra dirbtinės traukos.. Net patį žmogaus kūną deginant krematoriume 1100 °C temperatūroje 8 valandas vis dar liks atpažįstami kaulai, o tuo daugelio SŽU aukų kaulai būna visiškai virtę pelenais. (o po "procedūros" krematoriume lavono likučiai dar turi būti susmulkinami mechaniškai). Be to krematoriumo ugnis yra palaikoma gausiai duodant iš išorės degalų. Tai kas tada gi gali pakurstyti degantį žmogaus kūną SŽU atveju?

Skeptiški tyrinėtojai sako, kad palaipsniui tirpdami kūno riebalai, suvilgydami drabužius ir patalynę, veikia kaip lempos dagtis ir tiekia kurą ugniai.

Vienas patologas Deividas Gee iš Lydso universiteto devintojo dešimtmečio viduryje parodė, kaip tas procesas gali vykti. Jis ištepė bandymų vamzdį žmogaus riebalais, įvyniojo į žmogaus odą padarydamas 8 colių ilgio "žvakę". Tada ją apvyniojo audiniu, tipo kaip apranga. Užtekto tik minutės, kad uždegtų 'žvakę", kuriai po to prireikė minimum valandos, kad sudegtų, liepsnai judant išilgai žvakės oro traukos ventiliatoriaus link. Bet šitas demonstravimas nieko nepaaiškina apie atvejus, kai žmonės sudega mirtinai nesant jokiam išoriniam padegimo šaltiniui. Dar įdomu tai, jog pati auka dažnai nesuvokia, kas vyksta,būna tarsi transo būsenoje, o kai atsipeikėja, dažniausiai jau būna per vėlu...

Mokslininkai tyrė, ir iki šiol tyrinėja šių paslaptingų reiškinių detales. Keli iš spėjimų skelbia, jog SŽU priežastis gali būti vienatvė, liga ar pan. išgyvenimai, skatinantys neigiamas emocijas. Savo ruožtu, tai sukelia aukos metabolizmą, arba jo/jos raumenų audinyje susidaro fosfagenas, ypač vitaminas B10. Vėliau tyrėjai iškėlė mintį, jog kad dėl to žmonės gali uždegti elektra, sukuriama stiprių saulės dėmių, Žemės geologinio aktyvumo. Livingston'o Gearhart'o tyrinėjimai parodė, kad daug SŽU atvejų sutampa toje vietoje maksimaliai padidėjusiu Žemės magnetizmu. Galimas daiktas, kad didelis geomagnetizmas padeda formuotis kamuoliniams žaibams, kurie savo ruožtu gali sukurti trumpąsias radijo bangas, panašias į tas, kurios naudojamos mikrobangų krosnelėse ir radarų įrenginiuose. Panašūs požymiai pastebimi ir aukštos jų aptvaros supa žmonėms prieinamą radarų aplinką. Kol radaras skenuoja, ten atsidūręs žmogus lyg patenka į kelią galingų radijo spindulių, kurie gali iškepti jo kepenis. Bet kad išryškėtų išoriniai apdegimai, reikia tam tikro laiko. Beje,kai kurie SŽU nelaimėliai pasirodo degę tarsi iš vidaus į išorę, lyg juos būtų paveikęs šios rūšies mikrobangų spinduliavimas. Dar viena, tik mažiau materialistinė teorija yra ta, kad SŽU sukelia manipura čakra (kūno ugnies centras, kurį Rytų medicina laiko esantį saulės rezginyje), kuri kažkaip ištrūksta iš kontrolės. Prityrę jogos žinovai tą čakrą gali taip stimuliuoti, kad ji iš tiesų šviečia tamsoje. Tibetiečių praktikuojamo tumo žinovai moka sukelti tokį vidinį karštį, kad jiems esant transo būsenoj aplink juos tirpsta sniegas. Viena XIXa. teorija, gyvuojanti ligi šiol teigia, kad savaime užsidega tik beviltiški girtuokliai ar baisiu nuodėmių turintys žmonės...

Daug spėliojimu, daug teorijų, tačiau mokslininkams visgi nepavyko tiksliai nustatyti šio paslaptingo reiškinio aplinkybių. Aš esu linkusi tikėti, jog šie reiškiniai yra ne kas kita, kaip tik ugnies bildukų, arba dar kitaip vadinamų, ugnies dvasių darbas....

Aišku tik viena... Nei vienas iš musu nenorėtumėm netikėtai pavirsti liepsnojančiu ugnies stulpu ir likti smilkstančia pelenu krūva...

Informacija: Likimas | P.Enciklopedia
Šaltinis: Anomallus

Alternatyvių mokslų sąrašas

Spoileris:

Pseudomokslas - tai įvairios teorijos, klasifikacinės sistemos ir pan., pretenduojančios į mokslo statusą, bet neatitinkančios akademinių mokslo kriterijų. Pseudomokslas apima įvairias idėjas ir teorijas, kurios neturi nieko bendro su mokslu, tačiau pristatomos kaip mokslinės. Dažnai moksliškumo įspūdis sukuriamas naudojant mokslinius ar moksliškai skambančius terminus. Daugeliu atvejų pseudomokslas ribojasi su maginiu pasaulio suvokimu ir (anot racionalistų) šarlatanizmu ir sektų veikla. Pseudomokslas dažnai vadinamas ir švelnesniais terminais, ypač jo atstovų: alternatyvus mokslas, paramokslas.

Labiausiai žinomi pseudomokslai ir pseudomokslinės koncepcijos:

• Afrocentrizmas - jokio mokslinio pagrindo neturinti rasistinė pasaulėžiūra,teigianti ,kad juodoji rasė yra pranašesnė už kitas ir ypač - už baltąją.
• Ajurvedos medicina - tradicinė Indų medicina
• Akupunktūra - gydymo metodas, paremtas tam tikrų odos taškų dirginimu specialiomis adatomis(Kinija)
• Astrologija - ateities spėjimas, stebint dangaus kūnų padėtį ir judejimą.
• Bioritmų teorija (Biologiniai ritmai) - pseudomokslinis cikliškų fiziologijos, emocijų ir intelekto pokyčių modelis,teigiantis, kad gyvenimą lemia ritmiški ciklai, pagal kuriuos galima nuspėti fizinių, protinių ir emocinių savybių pokyčius
• Chiromantija - būrimas iš delno linijų
• Geomantija - ateities pranašavimas pagal ženklus žemės paviršiuje.
• Grafologija - pseudomokslas, studijuojantis rašyseną ir bandantis iš jos nusakyti žmogaus charakterį, asmeninius įpročius, kartais ir ateity.
• Homeopatija - gydimas specialiu būdu paruoštais preparatais, besigrindžiantis similia similibus curantur (lot. 'panašus gydo panašų') principu.
• Indigo vaikai - ypatingų sugebėjimų turintys vaikai,priskiriami naująjai rasei.
• Kreacionizmas - tikėjimas ir teigimas, jog Visa kas gyva buvo sutverta kažkokios antgamtinės būtybės.
• Numerologija - pseudomokslas, teigiantis jog skaičiai turi mistines savybes ir gali įtakoti žmogaus gyvenimą.
• Reiki - yra vienas iš alternatyvios medicinos gydymo būdų skirtas psichinei, emocinei ir fizinei žmogaus kūno būklei gydyti, pasitelkiant KI energija.
• Paleoastronautika - ne žemiškos kilmės gyvų būtybių pėdsakų žemėje paieškos.
• Parapsichologija - pseudomokslas, tiriantis psichikos ir su susijusius reiškinius, antjutiminį, viršgamtinį pasaulį ir iš dalies transcendentinius įvykius.
• Scientologija (Dianetika) - 1951 m. įkurta organizacija, kuri buvo pristatoma kaip alternatyvi psichoterapija, o L. Ron Hubbard scientologiją apibūdino kaip "taikomąją religinę filosofiją".
• Ufologija - pseudomokslas, tyrinėjantis NSO reiškinius.
• Vaiduoklių medžiojimas - bendras terminas,apibūdinantis vaiduoklių tyrinėjmą.

Informacija: Wiki
Šaltinis: Anomallus

Terminų Žodynas

Spoileris:

• Astralinis Kūnas - astralinis kūnas, kartais vadinamas astraliniu dubleriu ar emociniu kūnu, iš visų pusių supa fizinį kūną. Jį sudaro eterinė substancija. Jogai mano, kad astraliniame kūne gyvena žmogaus siela.
  
• Ateities numatymas - racionaliai nepaaiškinamas sugebėjimas išpranašauti būsimus įvykius ir jų detales. Nuo antikos laikų toks žinojimas buvo siejamas su dieviškuoju įkvėpimu, iš čia ir kitas ateities numatymo pavadinimas – divinacija (lot. „divinatio“ – numatymas). Pagal formą skiriama orakulo pranašystės, kai pranašas būna ypatingos būsenos – transo, interpretavimo, pavyzdžiui, astrologija, būrimas Taro kortomis, aiškiaregystė bei proskopija. Iš pastarųjų dviejų tikimasi ir racionalaus įvykių paaiškinimo.
  
• Aura - aura yra nematomas energijos laukas, kuris supa visas gyvas būtybes. Jis ne tik supa kūną, bet ir yra kiekvienos kūno ląstelės dalis bei valdo visas subtiliąsias gyvybines energijas. Tad aura reikėtu laikyti kūno tąsa, o ne jo apvalkalu. Aurų dydis ir spalvinė struktūra labai skiriasi, priklausomai nuo žmogaus sveikatos ir dvasinio išsivystymo laipsnio. Aura turi spalvas.
  
• Auros svambalas - tai svambalas ant kurio šono pažymėtos 7 vaivorykštės spalvos ir yra mažytis slankiojantis žymeklis. Šis žymeklis pastatomas ties tam tikra spalva, kuri tuo momentu testuojama. Šį svambalą neretai naudoja užsiimantieji spalvų terapija ar čakrų balansavimu.
  
• Automatizmas - rašymas, piešimas, grojimas pačiam to nesuvokiant – veiksmai atliekami „savaime“, jie automatiški ir nekontroliuojami. Tik atsiradus psichiatrijai automatizmas daug tyrinėtas, per jį norėta išsiaiškinti mentalinius sutrikimus. Spiritizme automatiškiems veiksmams tenka svarbus vaidmuo, jie dažniausiai aiškinami kaip kontakto su anapusinėmis būtybėmis užmezgimas. Šiuolaikiniuose parapsichologijos tyrinėjimuose automatizmui skiriamas labai menkas dėmesys.
  
• Bilokacija - kai kurių žmonių sugebėjimas tuo pačiu metu būti dviejose vietose – gyvi žmonės pasirodo tarsi vaiduokliai. Kai kurios okultinės teorijos teigia, kad tuomet astralinis žmogaus kūnas atsiskiria nuo fizinio.
  
• Čakros - čakros yra energetiniai centrai, išsidėstę eteriniam kūne išilgai stuburo. Jos absorbuoja ir paskirsto fizinę, mentalinę, emocinę, bei dvasinę energijas. Čakros yra energijos "jėgainės", tad ties jomis žmonių elektromagnetinė energija yra daug intensyvesnė. Čakrų yra septynios:
  
  
  
  
  Bazinė čakra, esanti ties stuburo pamatu. (Muladhara)
  Kryžkaulio čakra, esanti pusiaukelėje tarp gaktikaulio ir bambos.(Svadhisthana)
  Saulės rezginio čakra, esanti saulės rezginio srityje. (Manipura)
  Širdies čakra, esanti tarp menčių srities aukštyje. (Anahata)
  Gerklės čakra,esanti gerklės srityje. (Visuddha)
  Kaktos čakra, esanti kaktos srityje virš antakių.(Ajna)
  Viršugalvio čakra, esanti pačiame viršugalvyje. (Sahasrara)
  
  
  
  
  
• Čanelingas - spiritistinė technika (ypač paplitusi JAV), padedanti susisiekti su aukštesnio intelekto būtybėmis.
  
• Dematerializavimasis - daiktų išnykimas ir pasirodymas be aiškios išorinės priežasties. Kai kas prie dematerializavimosi priskiria ir žmonių pavirtimą nematomais arba išnykimą ir atsiradimą visiškai kitoje vietoje. Daugelis (tarp jų ir Arthuras Conan Doyle) teigia, kad antgamtišką gebėjimą dematerializuotis turėjo fokusininkas Houdini (1874–1926).
  
• Energetinis vampyras - tai žmogus, kuris sugeba "nusiurbti" kitų žmonių auros energijos rezursus ir taip pasipildyti savuosius. Šis "nusiurbimas" gali būti atliekamas sąmoningai arba pąsąmoningai.
  
• Eterinis dubleris - eterinis dubleris yra be galo plonas, beveik nematomas 6-12mm apvalkalas, supantis fizinį kūną. Jo storis padidėja miegant ir sumažėja bendravimo metu. Kai žmogus tik pradeda matyti auras, eterinį dublerį jis dažniausiai įžvelgia kaip tarpelį tarp fizinio kūno ir tikrosios auros. Tačiau, ugdydamasis jautrumą, ima ir pastebėti, kad šis eterinis dubleris turi pilkšvą atspalvį, kuris sudarytas iš daugybės švytinčių ir nuolatos besimainančių spalvų. Eterinis dubleris kartais dar vadinamas sveikatos aura. Nes tamsaus "dumblo" arba sč\ąstingio pavidalu jame matyti įvairios ligos. Blogą sveikatą taip pat rodo sumažėjęs eterinio dublerio spalvingumas.
  
• Eterinis kūnas - eterinis kūnas dubliuoja fizinį ir maitina jį energija. Jame, manoma, slypi sąmonės fenomenas. Trupam laikotarpiui eterinis kūnas gali atsiskirti nuo fizinio ir savarankiškai judėti erdvėje. Bažnyčia tai vadina bilokacija, kurios žymus pavyzdys yra atsitikimas 1226 m. Limodžo mieste, prancūzijoje. Šv. Antanas Paduvietis čia belaikąs mišias, tačiau staiga prisiminė tuo metu turįs skaityti pamokslą kitame miesto pakraštyje. Jis atsiklaupė, užsitraukė gobtuvą ant galvos ir kurį laiką klupojo nejudėdamas. Tuo metu vienuoliai kitame miesto pakraštyje klausėsi jo pamokslo Biblijos temomis.
  
• Fizinė aura - fizinę aurą sudaro kūną supanti fizinė medžiaga ir energijos laukai. Kadangi mūsų kūnas yra šiltesnis už mus supančią aplinką, mes sukuriame šiluminį lauką, kuris palei kūną sukuria oro sroves. Be to, mūsų kūnas nuolat spinduliuoja infraraudonuosius spindulius, mus supa elektrostatinis ir joninis laukai, taip pat mes spinduliuojame šiek tiek elektromagnetinės bei žemo dažnio (apie 100Hz) radiacijos.
  
• Kabala - Pažodžiui „tradicija“. Slaptas žydų mokymas. Didžioji jo dalis atsirado viduramžių Ispanijoje, kabalą kūrė daug autorių (taip pat ir nežinomų). Mistinės ir gnostinės kabalos idėjos turėjo didelę įtaką kai kuriems Renesanso mąstytojams (Mirandolai, Reuchlinui); daugelį kertinių pažiūrų perėmė ir šiuolaikiniai okultistai.
  
• Kirliano fotografija - tai gyvas būtybės supančio energijos lauko fotografavimo metodas. Šį metodą 1930m atsitiktinai atrado Semionas ir Valentina Kirlianai.
  
• Levitacija - Vaiduokliškas daiktų ir žmonių pakilimas į viršų. Pasiekus ypatingas sąmonės būsenas (per meditaciją) išnyksta traukos dėsnis.
  
• Nejutiminis (ekstrasensorinis) suvokimas - parapsichologijos šaka. Gebėjimas priimti informaciją nedalyvaujant jutimo organams, iš čia ir sąvoka „psi kognicija“. Skiriamos trys nejutiminio suvokimo rūšys: telepatija (kai vienas asmuo perduoda kitam savo mintis arba jausmus kažkokiu nežinomu komunikacijos būdu), aiškiaregystė (nepaaiškinamas ir nepagrindžiamas „objektyvių“ reiškinių suvokimas) ir proskopija (būsimų įvykių, apie kuriuos racionaliai žinoti neįmanoma, numatymas).
  
• Nekūniškoji patirtis - apie patirtį „už kūno ribų“ kalbama tuomet, kai atrodo, kad žmogus tarsi stebi savo kūną iš šalies.
  
• Minčių formos - mūsų mintys laikinai gali tapti matomos auroje, ypač jei jos susijusios su tam tikrom emocijom. Šie spalviniai dariniai auroje žinomi kaip minčių formos.
  
• Subtilieji kūnai - aura susideda iš skirtingų sluoksnių, vadinamų subtiliaisiais kūnais. Dauguma auras matančių žmonių išskiria mažiausiai tris šiuos sluoksnius. Tačiau rimtai šiuo reikalu užsiimantys žmonės gali išskirti ir matyti visus 7 aura sudarančius sluoksnius arba kūnus. Jie yra tokie:
  
  
  1. Eterinis kūnas
  2. Emocinis kūnas
  3. Mentalinis kūnas
  4. Astralinis kūnas
  5. Eterinis formuojantysis kūnas
  6. Dangiškasis kūnas
  7. Priežasinis kūnas
  
  
• Poltergeistas - ši sąvoka kilusi iš vokiško veiksmažodžio „poltern“ (bildėti, dundėti, trinksėti) ir daiktavardžio „Geist“ (dvasia) ir reiškia nematomus tokių reiškinių kaip triukšmas, beldimas, daiktų sudužimas sukėlėjus. Visa tai reikėtų skirti nuo vaidenimosi. Vaiduokliai matomi kaip „haliucinacija“, o poltergeistai palieka fizinius pėdsakus. Daugelis parapsichologų aiškina tai kaip neįsisąmonintą spontanišką psichokinezę.
  
• Psi - 23-ioji graikų abėcėlės raidė. Ja apibendrintai vadinamos visos neatrastos žmogaus psichikos galios, leidžiančios jam be juslių ir kūno tarpininkavimo užmegzti ryšį su aplinka ir daryti jai įtaką.
  
• Psichokinezė - Parapsichologijos sritis. Gebėjimas judinti daiktą arba pakeisti jo formą vien dvasios galiomis, neprisidedant fiziniam kūnui.
  
• Virgulės - tai įrankis, naudojamas ieškant nematomų dalykų dažniausiai to, kas slypi ne ant žemės paviršiaus. Dažniausiai jos naudojamos vandens gyslų paieškai.Tačiau jomis gali būti naudojamos ir kitiem dalykams, kaip pvz.: žmogaus auros tyrinėjimui.

Šaltinia: Mistika | Anomallus

[Zx-Shade]

Nezinau, cia turbut man sutapimas buvo, bet vistiek papasakosiu. Si pirmadieni dirbau pas mociute, kai keliau lenta susibraiziau pilva. Gryzes namo nusirengiau ir pasiziurejas i veidrodi pamaciau, kad ibrezimas 7 formos. Sendiena 19vl (sekmadieni) dariau su bmx'u triuka kuris visada pavykdavo, bet kazkas buvo, kad nuslydau nuo dviracio, trenkiaus i siena ir susilauziau koja. Supratau, kad 777 skaicius man tikrai nera sekmingas.

[Lota :D]

Šiaip norėjau parekomenduoti kam įdomios visokios mistikos Bulgakovo knygą "Meistras ir Margarita". Ne tiek ten mistika, kiek... susidėjimas su blogosiomis jėgomis. Sandėris su velniu. Žinau, skaityti daugelis tikriausiai nemėgstate, bet tikrai nepasigailėsite perskaitę. Knyga tikrai nuostabi, ypač jeigu skaitote vakare, kai už lango tamsu. Jei tinkama atmosfera, knyga duoda tokį magišką efektą. Po jos sandėris su velniu atrodo visai viliojančiai (neveltui velnias). Manau kas skaitė pritars, kad verta skaityti