Puslapis 2 iš 3 PirmasPirmas 123 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 17 iki 32 iš 40

Laumžirgio Skrydis...

  1. #17
    Naujokas
    StValentine avataras
    Įstojimo data
    2009 08 05
    Vietovė
    Lietuva ^^
    Įrašai
    26
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Man kilo klausimas... jos sesers vardas Andželika ar Liza? Nes šiame skyriuje ji tapo Liza

  2. #18
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    Žioplumas, gomen xD
    Domo arigatou, kad pranesei, nes kitaip ne nebuciau pastebejus xD
    Jei pastebejai, reiskias, atidziai skaitai, aciu

  3. #19
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    V DALIS
    Namo nusprendžiau eiti per parką. Kol priėjau jį, spėjo ir gerokai sutemti. Įžengiau į parką. Tylu ir tuščia. Nėra žmonių - nėra kam triukšmą kelti. Bet kas tai?
    Išgridau kažkokius balsus. Priėjusi kiek arčiau, pamačiau, kad tie garsai Saimono, jo šutvės, tik be Felicijos, ir... Kas gi čia? Liza!
    Ji stovėjo įsikibusi į šalia suoliuko stovinčią šiukšlių dėžę ir vėmė. Matėsi, kad ji buvo gerokai pagėrusi, nes vos ant kojų pastovejo. Saimonas su Niku ir Džeimiu taip pat buvo apsinešę, bet ne taip, kaip Liza. Ir kaip jie dar dryįsta juoktis iš jos?!
    Pribėgau prie jų visų ir sušukau:
    -Ką jūs čia darote?! Ką padarėte Lizai?!
    Jie visi atsisuko į mane , išskyrus Lizą. Saimonas apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų.
    -Oho! Čia tai staigmena! Žiūrėkit, vyrai! Istorinis įvykis - Kornelija su sijonu!
    -Ką?!-atsisuko Liza.- Z..zu z..z..zijonu?!
    Ji svirduliuodama priėjo prie manęs ir apkabino per petį.
    -Kor.r.rne, tu š..š..šaunuolė. Pagaliau z...zupratai mane,-Tarė ji.-O... P...p..palauk, aš tuoj.
    Liza vėl grįžo į savo ankstesnę padėtį.
    Aš pasisukau į Saimoną.
    -Kam prigirdei ja?! Daugiau kad nesiartintum prie jos, nes kitaip liksi be galvos, Saimonai.
    Šis su Džeimiu bei Niku nusijuokė. Saimonas ėmė artėti link manęs, o aš - trauktis atbula. Bet staiga atsitrenkiau į kažką kieto. Ąžuolas! Kodėl jis čia?! Šį kartą gailėjausi, kad čia auga ąžuolas...
    Saimonas priėjo visai arti. Dabar mus skyrė vos keli centimetrai.
    -Sakai, liksiu be galvos, brangute?- ironiškai šypsojosi jis.- O gal pati norėtum be jos likti?
    -Z...Zaimonai, neflirtuok z...zu Korne,- tarė Liza.-Aš tuoj, t...tik š...šiek tiek numigsiu.
    Ji atsigulė ant suoliuko ir netrukus užmigo. Liza atrodė klaikiai. Jai kuo skubiau reikia namo. Paėjau į šoną ir pajudėjau link Lizos. Bet čia man kelią pastojo Nikas su Džeimiu. Ko jie nori iš manęs?Atsisukau į Saimoną, o šis artėjo link manęs. Atsisukau į tuos du, jie taip pat ėjo artyn. Man pasidarė baisu, todėl iš kišenės išsitraukiau sulenkiamą peilį ir jį atlenkiau.
    -Nesiartinkit,-tariau.-Lizai reikia namo, todėl dinkit iš čia!
    Atsisukau į Saimoną ir akimirksniu į mano kaktą buvo įremtas derindžeris*. Iš to išgąsčio iš rankos išmečiau peilį ir sustingau. Ką man dabar daryti?! Stoviu, galima sakyti, visiškai viena ir žiūriu į priešais mane esantiį ginklą! Mane išpylė prakaitas. Stovėjau kaip statula, bijojau net seilę praryti!
    -Norėjai pagąsdinti su tuo niekučiu?-paklausė Saimona.-Deja, aš turiu didesnių žaisliukų.
    Nežinojau ką daryti, tik beviltiškai stvėjau įbedusi akis į tą niekšą. Jučiau, kaip kraujas, tekantis mano venomis, sustingo. Nors mane pylė prakaitas, bet kūnu jaučiau klaikų šaltį...
    Pagaliau Saimonas nuleido tą ginklą. Jis priėjo prie manęs ir pasakė į ausį:
    -Niekam nepasakok apie šį įvykį, nes kitaip nukentės tas ant suoliuko gulintis žmogus.
    Ką jis sako?! Jeigu tilėsiu, Saimonas taip ir liks niekšu, bet jei pasakysiu bent žodelį, jis nuskriaus Lizą.
    Ačiū dievui, Saimonas su savo bičiuliais paliko parką ir aš galėjau atsipūsti. Dabar liko tik pasirūpinti Liza.
    Priėjau prie jos ir pakėliau. Prilaikydama ją, lėtai ėjau link mūsų namų. Kai priėjau prie Lizos durų, paskambinau į jas . Ponia Kolm atidarė duris.
    -Liza! Kornelija! Kas atsitiko?!-išsigando ji.
    -Nieko baisaus,-atsakiau.-Tik Liza šiek tiek padaugino.
    Lizą įvilkau į kambarį ir paguldžiau. Ši miegojo.
    Prieš išeidama, tariau poniai Kolm:
    -Kai ryte Liza pabus, pasakykite, kad užeitų pas mane. Mums reikia pasikalbėti.
    -Gerai.
    Aš grįžau namo. Tėtis sėdėjo virtuvėje ir valgė vakarienę. Atsisėdau šalia ir taip pat užkandau.
    -Na,-tarė tėtis.-Kaip ten viskas?
    -Viskas tas pats, tik autobusas dar labiau aprūdijęs ir žolė mažiau pjaunama, negu anksčiau. O kur Andželika?
    -Užmigo...
    Nieko neatsakiau ir nuėjau į kambarį. Susiruošiau miegoti ir atsiguliau. Štai ši diena jau praėjo. Buvau mamos mirties vietoje, pažinau Tomą... O dar tas Saimonas ir Liza... Viskas būtų gerai, jei ne tas niekšas. Atsiminiau jo žodžius: "Niekam nepasakok apie šį įvykį, nes kitaip nukentės tas ant suoliuko gulintis žmogus." Jis tikrai pavojingesnis nei maniau. Kyla pavojus ne tik man, bet ir Lizai. Teks tylėti kaip lavonui.
    Netrukus ir užmigau.
    _______________________
    To Be Continued...
    ________
    * Derindžeris - labai mažas ir lengvai paslepiamas drabužiuose pistoletas.

  4. #20
    Naujokas
    StValentine avataras
    Įstojimo data
    2009 08 05
    Vietovė
    Lietuva ^^
    Įrašai
    26
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Mmm, įdomu. Tik ne 5 dalis, 6

  5. #21
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    VII DALIS
    Ryte mane pažadino tėtis:
    -Kornelija, kelkis. Pas tave atėjo Liza.
    -Tegul įeina,-tariau.
    Į kambarį įėjo Liza. Ji atrodė žymiai geriau, negu vakare, bet matėsi, kad jai vis dar reikėjo poilsio.
    -Mama sakė, kad norėjai matyti mane,-tarė ji.-Atleisk, kad taip anksti.
    -Nieko. Sėskis.
    Kai Liza atsisėdo, tarė:
    -Atleisk man, Korne. Aš neturėjau vakar taip elgtis. Atleisk man, nenoriu tavęs prarasti.
    Aš paėmiau Lizai už rankos.
    -Liza, prašau tavęs, daugiau nebesusitikinėk su Saimonu. Prašau. Jis tau daro blogą įtaką. Maldauju, net neskambink jam ir nekelk ragelio, kai jis tau skambins.
    Liza nustebo.
    -Na...gerai. Aš pati pastebėjau, kad man tikrai neverta su juo draugauti. Bet kodėl tu taip jaudiniesi ir maldauji to?
    Nežinojau, ką atsakyti. Vėl atsiminiau Saimono žodžius: "Niekam nepasakok apie šį įvykį, nes kitaip nukentės tas ant suoliuko gulintis žmogus." Ne, negaliu jai to pasakyti! Bet kaip paaiškinti tai kitais žodžiais?
    -Na... Tiesiog tu esi man labai brangi ir aš nenoriu, kad tau kas nors atsitiktų. Nesakau, kad kas nors ir atsitiks, bet jei nedraugausi su Saimonu, bus žymiai geriau tau.
    -Suprantu,-atsakė ji.
    Mes šiek tiek pasėdėjome, pasišnekučiavome. Atrodėme kaip tikros geriausios draugės! Pagaliau mes supratome viena kitą. Tik staiga pažvelgiau į laikrodį. Buvo jau pusė dvylikos vidurdienio. O ne! Tomas!
    Greitai pašokau ir tariau Lizai:
    -Man reikia skubiai susiruošti. Atleisk.
    -Kas yra?-nesuprato ši.
    -Jis supyks, jei pavėluosiu.
    -Jis? Kaip suprast?
    -Susitinku su Tomu.
    -Ką?!-sušuko Liza.-Su Tomu?! Turi omeny tą naujoką?!
    Besiruošdama jai linktelėjau. Greitai apsivilkau tą patį, ką ir vakar. Liza apžvelgė mane.
    -Va, čia tai tikra Kornelija,-nusijuokė ji.
    Greitai susiruošusi atsisveikinau su Liza ir išbėgau. Pažvelgiau vėl į laikrodį ant rankos. Liko penkios minutės iki 12-os valandos. Bėgau kiek tik galėjau.
    Štai įžengiau į parką ir bėgau link ąžuolo. Vis artėjau link jo ir artėjau. Tiks staiga pastebėjau, kad Tomo nėra. Sustojau prie ąžuolo ir pažvelgiau į laikrodį... Dvi minutės po dvyliktos. Tomas jau turėjo čia būti.
    Staiga išgirdau kažkieno balsą:
    -Kaip man sekasi! Jau kelintą kartą mes čia susitinkam.
    Atsisukau į jį. Taip, tai Saimonas su Džeimiu ir Niku. Man akimirksniu perėjo šiurpuliai per nugarą. Jie trise žvelgė į mane ir klaikiai šypsojosi.
    -Kaip laikosi Liza?-paklausė Saimonas.
    -Puikiai,- piktai atsakiau.
    Su jais ir vėl nebuvo Felicijos. Kas čia dedasi? Jaučiu, kad kažkas negerai.
    -O kur Felicija?-paklausiau.
    -Ilsisi. Nejaugi tu jos pasiilgai? O gal ir manęs pasiilgai, brangute?
    Jis ėmė artėti, o aš traukiausi. Būčiau pabėgusi, bet Saimonas pagriebė man už rankos ir, stipriai suspaudęs, nepaleido.
    -Paleisk mane, niekše!
    -Nusiramink, Korne. Parke esame tik Nikas, Džeimis, aš ir tu. Mums gali buti visiems labai linksma.
    Apie ką jis kalba?! Reikia kviestis pagalbos. Ber kur? Parke visiškai tuščia!
    Ėmiau spyriotis ir bandžiau pasprukti. Bet Saimonas apsuko mane ir tvirtai prisispaudė prie savęs. Savo nugara jutau šaltą jo kūną. Dabar visiškai negalėjau pajudėti. Bandyti pasprukti buvo visiškai beviltiška.
    Staiga lyg iš niekur nieko priešais mane asirado Tomas! Jis nušoko tiesiai iš ąžuolo, bet taip tyliai, kad vos pastebėjau.
    -Tomai...-teištariau.
    Ir akimirksniu prie pat mano kaklo atsirado mano sulenkiamasis peilis, bet Tomas juo buvo nusitaikęs tiesiai Saimonui į širdį. Iš kur pas jį mano peilis?! Matyt, jis jį rado, kai iškrito man iš rankų per paskutinį mano susitikimą su Saimonu.
    -Kas tu toks?-nustebęs paklausė jis Tomo.
    -Tai tas naujokas, apie kurį pasakojo Liza,-tarė Nikas.
    -Ak, taip. O regis, jis taip stengiasi pasirodyti kietas prieš mus.
    -Paleisk ją,-ramiai tarė Tomas.
    -Kodėl turėčiau?
    Tomas šiek tiek susmeigė peilio galiuką Saimonui į odą taip, kad šis pajustų skausmą. Išgirdau, kaip Saimonas tyliai sušnypštė. Tada mane paleido. Tomas paėmė man už rankos ir atitraukė nuo Saimono, bet vis dar laikė peilį prie jo krūtinės.
    -Aš paleidau ją, o dabar tu nuleisk peilį,-tarė Saimonas.
    Tomas nuleido peilį.
    Prieš išeidamas su Džeimiu ir Niku, Simonas tarė:
    -Mes dar susitiksime. Jums geruoju taip nesibaigs.
    Kai jie trise dingo iš parko, tik tada galėjau ramiai atsikvėpti.
    -Tau viskas gerai?-paklausė Tomas.
    -Dabar taip,-tariau.-Ačiū, kad buvai šalia. Baisu ir pagalvoti, ką tas niekšas galėjo man padaryti.
    -Laikykis nuo Saimono kuo toliau. Nenoriu, kad jis tave sužeistų ar įskaudintų. Stenkis nesipainioti jam po kojomis.
    -Stengiuosi, bet, kaip matai, ne visada pavyksta.
    -Laukiau tavęs ąžuole,-nusišypsojo Tomas.
    -Atleisk, kad pavėlavau.
    -Niekis. Ir tai tik porą minučių,-jis pažvelgė aukštyn į ąžuolą.-Lipam. Ten nuostabu.
    Tomas užlipo į ąžuolą, tada padėjo užlipti ir man. Užlipusi pamčiau gražiausią reginį visame pasaulyje! Lumžirgiai! Ir jų tiek daug!
    -Nerealu,-ištariau.-Niekada nematydavau čia laumžirgių, o dar tiek daug!
    Tomas šypsojosi. Lumžirgiai skraidė aplink mane, aplink Tomą, tai pakildavo aukštyn, o tada nusileisdavo. Nuostabu! Štai vienas nutūpė man ant delno. Žvelgiau į jį.
    -Pasauly taip retai sutiksi laumžirgių ir tai tik dažniausiai vasarą.
    Ilgai sėdėjome ąžuole ir šnekučiavomes su Tomu. Pagaliau sutikau žmogų, su kuriuo būdama tikrai jaučiuosi gerai. Tiesiog nesijaudinu dėl rūpesčių, negalvoju apie problemas.
    Netrukus prie ąžuolo priėjo senukas ir ant jo pritvirtino kažkokį popieriaus lapą. Kai jis nuėjo, šiek tiek pasilenkiau, kad pažvelgčiau, kas ten parašyta.
    -Kat ten?-susidomėjo Tomas.
    -Tai-skelbimas. Rytoj vasaros pradžios šventė. Bus mugė, dainos, šokiai, linksmybės, o vakare - laužas. Turėtų būti smagu. Mes su tėčiu ir sese Anželika ten būsime, gal norėsi ir tu?
    Tomas linktelėjo.
    Su Tomu buvau iki vakaro. Susitarėme, kad jis rytoj ryte pas mane užsuks ir visi kartu keliausime į šventę.
    Kai grįžau namo, radau tėtį vakarieniaujantį.
    -Tėveli, rytoj bus vasaros pradžios šventė. Eisi?-paklausiau.
    -Ne, Kornelija. Rytoj einu pietauti pas ponią Kolm.
    Ak, taip...Visai pamiršau. Jie jau prieš tris dienas buvo susitarę.
    Manau, tėtis ir ponia Kolm patinka vienas kitam. Abu vieniši... Abiejų antrosios pusės žuvo avarijos ir būtent žiemą, tik Lizos tėtis - metų pradžioje, o mano mama - tų pačių metų pabaigoje - gruodį. Kai mirė mama, mūsų šeimą guodė ponia Kolm. Būtent ji padėjo tėčiui bent kiek pamiršti mamą, kad neliūdėtų ir savęs dėl jos mirties nekaltintų. Ponia Kolm visada man patikdavo. Kartais net pagalvoju, kad ji būtų puiki mūsų su Andželika mamos pamaina ir naujoji tėčio moteris. Jau apie dvejus metus tėtis su ponia Kolm kartu eina pietauti. Niekada jiems neprieštarauju ir net džiaugiuosi, nes tėtis tuo metu būna geros nuotaikos.
    -Atleisk, kad negaliu su tavimi eiti, mieloji,-atsiprašinėjo tėtis.
    -Nieko baisaus, tėti. Ponia Kolm - gera moteris, turite daug bendro. O be to, ryt į šventę einu su Tomu.
    -Su Tomu?-nustebo tėtis.-Kas jis toks?
    Aš kiek susimąsčiau.
    -Draugas,-atsakiau ir jau ruošiausi išeiti iš virtuvės.-Labanakt, tėveli.
    -Labos ir tau, Kornelija.
    Užlipau laiptais į viršų. Kai praeidinėjau pro Andželikos kambarį, išgirdau verksmą. Ką? Andželika verkia?
    Įlėkiau į jos kambarį. Ši sėdėjo ant lovos, bet pamačiusi mane nusišluostė ašaras ir apsimetė, lyg būtų neverkusi.
    -Kas atsitiko?-paklausiau.
    -Nieko,-atsakė ji.
    Aš atsisėdau šalia.
    -Andželika, juk mes seserys. Na, ir kas, kad nesutariame, bet juk visada gali man išsipasakoti savo bėdas.
    -Susipykau su Keite,-tarė ji pro ašaras.-Bandžiau atsiprašyti, bet ji net nesiklausė. O rytoj - vasaros pradžios šventė, o aš neturiu su kuo eiti.
    Aš kiek pagalvojau. Sunku buvo ką sumastyti.
    -Andželika,-tariau.-Jūs susitaikysit. Pamatysi, Keitė tau atleis. Taip gi būna gyvenime.
    -Bet man taip pirmą kartą.
    -Nieko baisaus. Bus ir ne kartą taip. Judviejų nuomonės gali skirtis, bet ateity jūs perprasit viena kitą ir viskas bus gerai. O be to, gali rytoj į šventę eiti su manimi. Paiimsime dar Lizą ir bus labai smagu.
    -Tikrai galiu eiti?-tarė Andželika, pažvelgusi į mane savo nuo ašarų blizgančiomis akimis.
    -Žinoma,-nusišypsojau.
    Ji mane apkabino.
    -Ačiū, kad esi.
    Nieko neatsakiau. Džiaugiausi, kad bent kartą galėjau padėti ir patarti savo jaunesnei seseriai.
    _________________________
    To Be Continued...

  6. #22
    Narys

    kazuki avataras
    Įstojimo data
    2007 08 20
    Vietovė
    Lietuva
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    Nice, Nice... Keep it going like that

  7. #23
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    VIII DALIS
    Ryte pabudusi ėmiau ruoštis šventei. Šiandien vietoj sijono užsidėjau džinsinius šortus. Su jais daug patogiau.
    Tada pažadinau Andželiką ir abi ėjome pusryčiauti.
    Netrukus pasigirdo durų skambutis. Tėtis skubėjo jas atidaryti.
    -Labas rytas, pone. Aš pas Korneliją.
    Tai Tomas! Greitai nuskuodžiau prie durų. Tuo metu Tomas ir mano tėtis apaudė vienas kitam ranką.
    -Tai čia tas Tomas?-klausė tėtis, žvelgdamas į jį.
    -Taip,-atsakiau.
    -Na, o aš - Kornelijos tėtis. Malonu susipažinti.
    -Man taip pat, pone.
    Visi suėjome į virtuvę.
    -O!-sušuko Andželika.-Pas Kornę atėjo berniukas!
    Ji kikeno. Aš tuo metu priėjau prie jos ir tyliai tariau:
    -Pagarbiau elkis prie svečių.
    Netrukus užviriau arbatinuką. Kai išgėrėme arbatos, su Andželika ir Tomu išėjome iš namų.
    -Man dar reikia užeiti pas Lizą. Jūs čia palaukite,-tariau.
    Tomas ir Andželika linktelėjo. Taigi, aš juos palikau kartu. Velniai griebtų! Mano sesuo liko vienu du su mano draugu. Tikiuosi ji neprikalbės ko nereikia.
    Paskambinau į Lizos namų duris ir jas atidarė ponia Kolm.
    -Aš pas Lizą,-tariau.-Norėjau pakvieti ją kartu eiti į vasaros pradžios šventę.
    -Atleisk, Kornelija, bet ji prieš 20 minučių išvyko pas puseserę Leslę. Tačiau ji sakė, kad po pietų grįš ir užsuks į šventę su tavimi susitikti.
    -Gerai, aš jos lauksiu.
    Grįžau pas Tomą ir Andželiką ir visi kartu nužygiavome į vasaros peadžios šventę.
    Įžengėme į miestelio centrą. Iškart mus pasitiko linksmasis šventės organizatorius su mielo klouno kostiumu. Tada matėme daugybę mugės prekystalių. Štai prie šio kvepia mediena, nes senukas parduoda iš medžio išdrožtas gyvūnėlių skulptūrėles. O štai prie ano pakvipo šviežiomis bandelėmis. Mmm... Moteriškaitė pardavinėja įvairias bandeles su įdarais. Neįmanoma atsispirti, todėl visi trise jas nusipirkome. Andželika išprašė net tris bandeles!
    Praėjus mugę, mus pasitiko garsi muzika. Vienoje pusėje cirko artistai rodė savo triukus, kitoje - jaunos šokėjos šoko ir dainavo. Įvairios karuselės, atrakcionai... Viskas atrodė taip smagiai..! Tik štai.
    Prieš pat mus ir vėl išdygo Saimonas su Niku ir Džeimiu.
    -Taigi taigi,-išsišiepė Saimonas.-Kvailas naujokas, mano brangutė ir mažoji princesė.
    Jis žvelgė į Andželiką. Aš atsistojau priešais Saimoną taip, kad sesuo man stovėjo už nugaros.
    -Ko tau reikia?-piktai paklausiau.
    -Man reikia šnektelti su juo,-tarė Saimonas ir pažvelgė į Tomą.
    -Kokiam tikslui?
    -O vat čia vyrų reikalas, brangute, nesikišk.
    Pažvelgiau į Tomą.
    -Viskas gerai. Aš tuoj grįšiu,-tarė jis ir nusišypsojo.
    Tomas su Saimonu nuėjo kiek tolėliau nuo manęs, bet taip, kad negirdėčiau, apie ką jiedu kalbėsis. Badžiau prieiti arčiau, bet kelią užstojo Džeimis su Niku. Taigi, galėjau tik stebėti, kas vyksta.
    Saimonas apsižvlgė, tada iš savo švarko kišenės ištraukė kažkokį geltoną lapuką ir padavė jį Tomui. Šis jį atlenkė ir perskaitė tai, kas jame buvo parašyta. Tada gražino antgal Saimonui, o šis lapuką susikišo atgal į savo švarko kišenę. Tuo metu jiedu pažvelgė į mane. Kas ten vyksta?
    Tomo veide nemačiau jokios reakcijos, o štai Saimonas buvo gudriai išsišiepęs.
    Pamačiau, kaip Tomas priėjo arčiau Saimono ir jam kažką tyliai pakuždėjo į ausį. Saimonas dar labiau išsišiepė.
    Tomas grįžo prie mūsų.
    -Einam į kavinę, tokią gerą dieną norisi ledų,-tarė jis ir nusišypsojo.
    Mes nuėjome tolyn. Bet vis dar žvalgiausi į Saimoną, kuris vis dar gudriai šypsojosi. Ką jis sumąnė? Ir kas buvo parašyta tame geltoname lapelyje? Man žūtbūt reikia viską išsiaiškinti.
    Kai atėjome į kavinę, atsisėdome prie stalelio. Andželika nuėjo užsakyti ledų. Nuostabu! Puiki proga paklausti Tomo apie Saimoną.
    -Tomai,-tariau.-Apie ką kalbėjaisi su Saimonu?
    -Apie nieką. Nesijaudink, viskas gerai,-šypsojosi jis.
    -O kas buvo parašyta tame geltoname lapelyje? Aš noriu viską sužinoti.
    Tomas padėjo savo ranką ant manosios.
    -Ir sužinosi, tik ne dabar.Tikėk manimi.
    Dabar ar vėliau, bet aš privalau tai sužinoti. Kol valgiau ledus, sugalvojau planą, kaip viską išsiaiškinti. Ir tą planą aš vykdysiu jau rytoj.
    Išėję iš kavinės, grįžome atgal į centrą. Tada visiškai užmiršau Saimoną ir mėgavausi puikia diena. Buvo smagu visiems kartu suptis karuselėse, dainuoti su smagiais dainininkais, valgyti cukraus vatą, kuri karts nuo karto prilipdavo man prie plaukų. Visa diena praėjo puikiai.
    Pažvelgiau į laikrodį, kuris kabojo ant vieno seno pastato priešais. Jau be penkių minučių septynios. Taip ir nesulaukiau Lizos. Gal nusrendė neateiti?
    Kai sutemo, žmonės susirinko prie laužo. Keli vyrai bandė jį uždegti, bet vis nepavykdavo. Jiems padėti pasisiūlė Tomas. Net nesitikėjau, kad jis taip gerai išmano laužuose. Visiems aiškino, ką reikia daryti, kad laužas gerai degtų. Po kiek laiko laužas degė ryškia spalva. Buvo šilta.
    -Kaip gražu,-tarė Andželika ir atsisuko į mane.-Visgi ne taip jau ir baisu pasirodyti žmonėms su savo sese.
    Mes nusijuokėme.
    Taip praėjo keletą valandų, kol sutemo visiškai. Dalis žmonių šoko ir dainavo aplink laužą. Diena buvo puiki.
    Namo ėjau viena. Tomas pasuko savo namų pusėn, o Andželika pakeliui sutiko Keitę. Jos viena kitos atsiprašė ir nuėjo pas Keitę namo. Priėjau savo namus. Juose nedegė šviesa, tik staiga išgirdau tėčio sunerimusį balsą:
    -Kornelija, eikš čia.
    Jis stovėjo Lizos namų trapdury. Nuėjau link jų. Įėjusi į svetainę, pamačiau verkiančią ponią Kolm. Kas jai???
    ___________________
    To Be Continued...

  8. #24
    Naujokas
    VaniLLa avataras
    Įstojimo data
    2009 03 06
    Vietovė
    Šiaurės Lietuva
    Įrašai
    20
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Va cia tai jau kone detektyvas na o man tokie patinka, saunuole taip ir toliau, lauksiu nauju daliu

    p.s. tikiuos nieko nenuzudei?

  9. #25
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    IX DALIS
    Kur Andželika?-paklausė tėtis.
    -Ji pas Keitę. Sakė perduoti, kad nepergyventum dėl jos, nelauktumėm ir eitumėm miegoti,-tariau ir priėjau arčiau prie tečio.-O kas atsitiko poniai Kolm? Kodėl ji verkia?
    -Mano Liza dar negrįžo,-pro ašaras atsakė ponia Kolm.
    -Ką?!-nustebau.-Kaip tai? O ji neturetų būti pas puseserę Leslę?
    -Buvo, bet kai paskambinau, ji pasakė, kad Liza išejo pas Saimoną.
    -Taip ir maniau, kad tas niekšas kažką sumąnė,-pykau.
    -Bet aš ir jam skambinau.
    -Tikrai?-nustebau.
    -Taip. Jis sakė, kad Liza nė nebuvo užėjusi. Sakė, kad padės jos ieškoti.
    Kažkas čia negerai.Ruošiausi lėkt iš namų, bet tėtis sutabdė, klausdamas:
    -Kur eini?
    -Viską išsiaiškinti,-tariau ir išbėgau.
    Skubėjau pas Saimoną. Kas, po galais, vyksta? Kur galėjo pradingti Liza? Aš jaučiu, kad į tai yra įsipainiojęs Saimonas. Bet net nepribėgusi jo namų, sutikau jį.
    -Kur Liza?!-šaukiau.
    -Nusiramink, brangute. Būtent tą ir einu išsiaiškinti.
    -Aš žinau, kad tu į tai savo nagus prikišai!
    -Aš net nenutuokiu, kur Liza galetų būti. Jos jau kelias dienas nemačiau. Grįšk namo. Aš surasiu Lizą.
    Jis visiškai neatrodė sunerimęs. Bet nežinojau, ką jam daugiau ir atsakyti. Grįžau namo. Ponia Kolm buvo jau kiek nusiraminusi. Tėtis liko su ja, o man liepė išsimiegoti.
    Taigi, nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau.
    Naktį sapnavau košmarą. Sapnavau, kad krentu, bet ne šiaip iš dangaus, o į juodą bedugnę. Girdėjau balsus. Nors jie nebuvo itin aiškūs, bet pažinau, kieno tai balsai. Jie buvo Saimono sesers Felicijos, Lizos, Andželikos, Tomo ir...mano. Norėjau pabusti iš to klaikaus sapno, bet negalėjau.
    Pabudau tik ryte. Greitai apsirengiau. Norėjau kuo greičiau vykdyti vakar sugalvotą planą. Gal tik taip galėsiu išsiaiškinti paslaptingą Lizos dingimą. Nusileidau į virtuvę. O kas čia?!! Keitė?! Ką ji čia daro? Keitė atrodė sunerimusi. Šalia jos sėdėjo tėtis ir jis...verkė!
    -Kas atsitiko?-puoliau šalia jo.
    -Tai Andželika,-tarė jis.-Ji negrįžo.
    Ką?! Negali būti! Andželika negrįžo?!
    -Ji buvo pas mane, bet greit išėjo. O šį rytą jūsų tėtis paskambino ir štai aš čia.
    Negali būti! Kas čia dedasi?! Pirma Liza, o dabar ir Andželika! Ne... Pirma Felicija, tada Liza ir tik dabar Andželika. Neabejoju, kad tai Saimono darbas.
    Išlėkiau iš namų, nieko nepaaiškinusi tėčiui. Skubėjau pas Saimoną. Pribėgau prie jo namų ir paskambinau į duris. Jas atidarė Saimono mama, ponia Šefild.
    -O! Kornelija,-tarė ji.-Kaip džiugu tave išvysti. Seniai besimatėm. O va mes su vyru tuoj iškeliaujam atostogauti į Paryžių. Kaip tėčiui sekas?
    -Gerai,-atsakiau.-Saimonas namie?
    -Ne. Bet jis tuoj grįš. Užeik.
    Užėjau vidun ir įsitaisiau svetainėje. Puiku! Saimono nėra. Puiki proga vykdyti savo planą.
    -Aš tuoj ateisiu,-tarė ponia Šefild.-O tu palauk jo svetainėje.
    Ji išėjo. Aš ant svetainės staliuko palikau raštelį:
    Aš išėjau. Nesakykite Saimonui, kad buvau užėjusi. Pati jam paskambinsiu ir pranešiu.
    Kornelija.

    Tada tyliai nutipenau į Saimono kambarį. Jis buvo tvarkingas. Tai tikriausiai dėl to, kad Saimono beveik nebūna namie. Ėmiau raustis jo stalčiuose, ieškodama to geltono lapelio. Atidariaus spintą ir pamačiau kabantį švarką, tą patį, kurį jis dėvėjo anądien. Įkišau ranką į kišenę. Štai! Lapukas mano rankose!
    Atlenkiau ir perskaičiau:
    Niekam nebandyk pasakoti apie mano kontrabandą, kitaip Kornelijai baigsis blogai. Susitinkam poryt 12 valandą prie ąžuolo. Ateik vienas. Nieko nepasakok Kornelijai, kitaip pistoleto gaidukas bus nuspaustas tiesiai jai į smilkinį.
    Ką tai reiškia?! O ne! Tomas pavojuje! Reikia įkalbėti jį neeiti prie ąžuolo!
    Jau ketinau smukti iš šių prakeiktų namų, bet koridoriuje išgirdau žingsnius. O ne! Jis grįžo!
    Greitai uždariau visus stalčius ir įlindau į spintą. Pro mažą durų tarpelį pamačiau, kaip į kambarį įeina Saimonas, Nikas ir Džeimis. Saimonas patogiai įsitaisė ant savo lovos, o tiedu ant kėdžių.
    -Pagaliau rytoj atsikratysiu visų narkotikų,-tarė Saimonas.
    -Kaip suprasti?-paklausė Nikas.
    -Rytoj čia rengiu vakarėlį. Susirinks geriausi kontrabandininkai ir visiems parduosiu narkotikų siuntą. Jiems-narkotikai, man-pinigai.
    Saimonas nusijuokė.
    -O kaip tavo tėvai?-paklausė Džeimis,
    -Jiems už gautus pinigus iš kontrabandos padovanojau kelionę į Paryžių, todėl neturėtų trukdyti mano reikalams.
    -Bet apie tai niekas neturi sužinoti,-perspėjo Nikas.-Kitaip papulsime į kalėjimą.
    -Žinau,-atsakė Saimonas.-jau du žmonės sužinojo apie tai - Felicija ir Liza. Teko tas dvi žiukres uždaryti narvelyje.
    Ką jis sako?! Jis pagrobė Feliciją ir Liza ir bet kada gali joms ką nors padaryti ar netgi nužudyti!? Reikia kažką daryti. Bet ką?! Aš visiškai bejėgė.
    -Taip pat,-tęsė Saimonas,-apie tai sužinojo ir tas kvailys Tomas. Jis-pavojingiausias. Gudrus vaikis, todėl rytoj juo atsikratysiu.
    Negali būti! Jie ketina nužudyti Tomą?! Vos nepravirkau, bet tylėjau, nes kitaip jie būtų mane pastebėję.
    -O Kornelija?-paklausė Nikas.
    -Kornelija?-susidomėjo Saimonas.-Ta ******** daug loja, tačiau nekanda. Bet niekis! Jos tylą aš pakeisiu į mažąją princesę Andželiką.
    Andželiką?! Ką jis paisto?!
    -Tą snarglę aš taip pat turiu. Būtent ji ir bus puikus jaukas.
    Jis! Jis pagrobė mano mažąją Andželiką! Niekšas! Šunsnukis!
    Net nepajutau, kaip iššokau iš spintos. Tuo metu Saimonas pašoko nuo lovos. Aš jam griebiau už kaklo ir pritrėškiau prie sienos. Niekada dar taip nebuvau įtūžusi.
    -Vagi nagi,-išsišiepė Saimonas.-Kokia staigmena! Regis, turėsime dar vieną žiurkę užrakinti į narvą.
    Aš ėmiau smaugti Saimoną, bet mane nuo jo atskyrė Nikas su Džeimiu. Jie laikė man tvirtai suspaudę rankas. O aš spyriojaus. Mane užvaldė pyktis. Norėjau užvožti Saimonui, bet mane tvirtai laikė.
    -Kaip džiugu,-šypsojosi Saimonas.-Dėl vieno dalyko nereikės vargintis.
    Saimonas griebė mane už abiejų rankų ir ištempė iš kambario. Visi nulipome laiptais žemyn. Svetainėje užsisukusi nuo mūsų sėdėjo ponia Šefild ir skaitė kelioninį lapelį. Norėjau rėkti, kviesti pagalbos, kad bent atsisuktų, bet Saimonas man ranka uždengė burną.
    -Čia tu, Saimonai?-paklausė ponia Šefild nė neatsisukusi.
    -Taip, mama,-atsakė šis.
    -Nepamiršk ateiti atsisveikinti, nes tėtis jau grįžta, todėl iškart važiuosime į stotį.
    -Gerai.
    Saimonas nutempė mane į rūsį. Kai ten įėjome, pamačiau daugybę dėžių. Tikriausiai tai narkotikai. Taip pat rūsy buvo dvi senos sofos. Ant vienos sėdėjo surištos Felicija, Liza ir Andželika, ir joms visoms su medžeginiais raiščiais buvo užčiauptos burnos, kad negalėtų išsikviesti pagalbos.
    Saimonas mane metė ant kitos sofos, taip pat surišo ir užčiaupė burną.
    -Tuoj grįšiu,-tarė Saimonas.-Tik su tėvais atsisveikinsiu.
    Saimonas su Džeimiu ir Niku išėjo. Pažvelgiau į išvargusias merginas. Felicija ir Liza buvo ramios, bet Andželikos akys buvo raudonos nuo ašarų. Vargšė... Noriu ją paguosti, apkabinti, nuraminti, bet esu visiškai beviltiškoje situacijoje. Ką daryti?! Saimonas mus visas nužudys. O dar Tomas... Tomas! Jis pirmasis! Ne! Nenoriu, kad jis mirtų. Reikia sprukti iš čia ir perspėti jį. Bet kaip?! Aš net pajudėti negaliu!
    ___________________
    To Be Continued...

  10. #26
    forumo idiotas
    Įstojimo data
    2009 04 14
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    164
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    kuo toliau tuo idomiau.

  11. #27
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    Noriu pranešti, kad liko vos kelios dalys. "Laumžirgio skrydžio pabaiga jau visai čia pat. Enjoy ...
    ___________________________
    X DALIS
    Netrukus grįžo Saimonas su savo bendrais. Jie mums nuėmė raiščius nuo burnų.
    -Dabar galite rėkti kiek tik norite, bet jūsų niekas neišgirs, nes namuose tik mes,-tarė Saimonas.
    -Pagaliau atsikratei tėvų,-tarė jam Nikas.
    -Nuvykti į Paryžių - jų svajonė.
    -O kaip dėl Felicijos? Argi tėvai nepastebėjo, kad jos nėra?-paklausė Džeimis.
    -Pasakiau, kad išvažiavo pas senelius, o kadangi ten ryšys prastas, negalės paskambinti.
    Šunsnukis! Kaip jis taip drįso pasielgti su savo seserimi?! Pažvelgiau į Andželiką. Ji ėmė verkti.
    -Atleisk, Kornelija. Jis mane pagrobė, kai vakar ėjau namo. Atleisk, nieko negalėjau padaryti,-sakė ji.
    -Nusiramink, Andželika,-tariau.-Mes ištrūksim iš čia. Pažadu.
    -Nežadėk to, ko negali ištesėti,-įsiterpė Saimonas.
    Jis priėjo arčiau manęs, pasilenkė, paėmė man už smakro, pakreipė mano galvą taip, kad žvelgčiau jam į akis, ir tarė:
    -Brangute, tavęs tai tikrai nepaleisiu.
    Aš jam spjoviau į veidą. Šis nusišluostė jį ir tada savo delnu vožė man į žandą. Jaučiau, kaip mano žandas akimirksniu ėmė šilti. Rodės, tuoj užsidegs. Net jaučiau, kaip degina.
    -Kaip tu drįsti jai suduoti, niekše?!-sušuko Liza.
    -Nusiramink, žiurke. Aš tik linksminuosi. Tikras žaidimas dar tik prasidės.
    -Tu nemylėjai manęs,-sakė Liza.-Tu tik melavai, žaidei su manimi.
    Saimonas nusijuokė.
    -Cha! Tu tik dabar pastebėjai? Vienintelis žmogus, kuris tai pastebėjo, buvo tavo geriausia draugė Kornelija!
    Jis griebė mane už rankos ir pakėlė nuo sofos.
    -Štai į ką tu ją pavertei! Į kalinę! Tu turėtum del visko kaltinti save.
    -Atleisk, Korne. Jeigu būčiau anksčiau tavęs klausiusi, viskas būtų kitaip. Atleisk.
    -Tu nekalta, Liza. Tai šis šunsnukis dėl visko kaltas!
    Saimonas metė mane atgal į sofą.
    -Rytoj kalbėsi kitaip,-šypsojosi jis.-Maldausi manęs pasigailėjimo. Klaupsies ant kelių, maldaudama, kad palikčiau gyvą.
    -Net pragare tau to nesakyčiau,-piktai atsakiau.
    Netrukus išgirdome skambant durų skambučiui.
    -O...Svečiai,-tarė Saimonas ir atsisuko į Niką ir Džeimį.-Užčiaupkit jas. O jei stengsis prabilti, vožkit į jų mažus snukučius.
    Džeimis su Niku mums užrišo burnas, o tuo metu Saimonas išėjo iš rūsio. Nors neaiškiai, bet galėjome girdėti viską, kas ten vyko.
    Saimonas atidarė duris ir pasigirdo žemas vyriškas balsas:
    -Mes iš policijos nuovados. Dingo trys žmonės: Liza Kolm, jos geriausia draugė Kornelija bei šios jaunesnioji sesuo Andželika. Manome, kad kažkas jas gali būti pagrobęs.
    -Na, žinau, kad dingo Liza, bet kad dar ir tos dvi merginos, pirmą kartą girdžiu,-melavo Saimonas.-Ir koks niekšas taip galėjo padaryti?
    -Mes tai ir norime išsiaiškinti.
    -Aš būtinai jums pagelbėsiu. Su mielu noru tuoj eisiu jų ieškoti.
    -Jei ką sužinosite, būtinai praneškite.
    -Gerai.
    Policininkai netrukus išėjo, o Saimonas grįžo į rūsį. Jis garsiai nusikvatojo.
    -O! Žiūrėkit! Tuoj patapsit garsiausiom moterim visame miestelyje, o gal net ir pasaulyje!
    Jis mums vėl nurišo raiščius.
    -Ką ketini daryti Tomui?-paklausiau.
    -Nesivargink dėl jo. Jau gali jį po truputį pamiršti, nes Tomas greitai bus ištrintas iš šio pasaulio.
    -Tik pabandyk ir...
    Jis mane pertraukė.
    -Ir ką?! Ką tu man padarysi? Ogi nieko! Tu bejėgė. Dabar tu priklausai man ir privalai daryti tai, ką aš liepsiu.
    -Tik per mano lavoną.
    -Pažiūrėsim.-Saimonas pasisuko į Niką ir Džeimį.-Suraskite Tomą ir pasakykite, kad susitikimo vieta pasikeitė. Sakykite, tegul ateina į mišką ant seno takelio prie aprašinėto suoliuko. Parke per daug pavojinga susitikinėti.
    -Gerai,-vienu metu tarė tiedu.
    -O aš eisiu papietausiu. Alkanam sunkiau kalbėti.
    Jie visi trise paliko mus vienas šiame šiurpiame rūsyje. Pažvelgiau į kitas. Jos atrodė siaubingai. Nemiegojusios ir visai išsekusios.
    -Kaip judvi čia patekote?-kreipiausi į Feliciją ir Lizą.
    -Man ir tėvam brolis visada drausdavo įeiti į rūsį,-tarė Felicija.-Bet prieš kelias dienas mane perlaužė smalsumas. Kai įėjau, daugiau nebeišėjau.
    -O aš tądien tiesiai iš pusseserės Leslės keliavau pas Saimoną,-tarė Liza.-Norėjau jam tiesiai į akis pasakyti, kad tarp mūsų viskas baigta. Jo mama pasakė, kad jis rūsy. Kai nuėjau ten, taip pat nebegrįžau.
    -O tu kaip čia papuolei?-paklausė Andželika.
    -Daug pasakoti, bet dabar tai nesvarbu. Reikia galvoti, kaip pasprukti iš čia, nes kitaip žūsime.
    -Bet iš čia neįmanoma pasprukti,-tarė Felicija.- Čia tik šios kontrabandinės dėžės, sofos ir viskas. Jokių peilių, nei atsuktuvų - nieko!
    Nieko neatsakiau. Bandžiau kažką sumąstyti. Sienoje pastebėjau nediduką langą. pro jį tikrai būtumėme pralindusios, bet su surištom rankom būtų sunku atidaryti jį. Taigi, dabar teks prasėdėti čia.
    Po kiek laiko visi trise, Nikas, Saimonas ir Džeimis, grįžo į rūsį.
    Saimonas priėjo, atsisėdo šalia manęs, apkabino viena ranka per petį ir tarė į ausį:
    -Rytoj nei vieno iš jūsų neliks, brangute. Įskaitant ir Tomą.
    Aš ėmiau niršti. Kaip jis taip gali?! Norėjau jį pasmaugti vietoje, bet negalėjau.
    -Net nedrįsk jam ką nors padaryti!-šaukiau.
    -Nusiramink, brangute. Bus visai linksma,-tarė Saimonas ir pasisuko į Džeimį ir Niką.- Veskite ją į mano kambarį.
    Vienas pagriebė man už vienos rankos, kitas - už kitos ir ėmė tempti. Nenorėjau grįžti į Saimono kambarį. Bandžiau ištrūkti, bet nepavyko. Jų buvo du, o aš viena.
    -Net nebandyk ką nors padaryti Kornelijai!-sušuko Liza.
    -Nesikišk, nes ir rytojaus nesulauksi,-atsakė Saimonas.
    Mane ištempė iš rūsio. Netrukus jau buvau to niekšo kambaryje. Mane metė ant lovos. Netrukus atėjo ir pats Saimonas.
    -Palikite mus vienus. Saugokite, kad tos trys nepaspruktų. Su Kornelija aš pats susitvarkysiu.
    Nikas ir Džeimis išėjo iš kambario. Jame likau tik aš ir Saimonas.
    Jis atsisėdo šalia manęs.
    -Štai ir esame vienu du šioje patalpoje,-šypsojosi jis.
    Saimonas ėmė slinkti arčiau manęs, bet aš traukiausi. Būčiau jam bent surištom rankom užvožusi, bet tos rankos man buvo surištos už nugaros.
    -Atsitrauk nuo manęs, šunsnuki!-sušukau.
    Jis nieko neatsakė, tik slinko artyn. Bėgti nebuvo kur, todėl sustingau ir žvelgiau, ką Saimonas darys toliau.
    Staiga jis mane apkabino ir atrišo man rankas. Ką tai reiškia?
    -Bandysi pasprukti, pasmaugsiu,-tarė jis ir atsistojo.
    Saimonas atsisėdo į krėslą kiek tolėliau prieš mane ir ramiai sėdėjo.
    Nors diena ėjo į pabaigą, bet buvo karšta. Nuo karščio net kvėpuoti buvo sunku. Tik sėdėjau ir bijojau pajudėti.
    Staiga Saimonas atsistojo.
    -Tuoj grįšiu, brangute, Niekur nepabėk.
    Jis išėjo iš kambario. Bandžiau galvoti, kaip pabėgti. Iššokti pro langą? Ne. Per aukštai. Tiesiog išeiti? Ne. Saimonas pastebės. Kol galvojau visiškai nesėkmingus ir neįmanomus planus, atėjo Saimonas, nešinas stikline vandens.
    -Aš žinau, kat tu ištroškusi,-tarė jis ir atkišo man stiklinę.
    Taip... Buvau begalo ištroškusi, o ta stiklinė vandens taip mane vyliojo! Paėmiau į rankas stiklinę ir akimirksniu išgėriau iki dugno.
    Pažvelgiau į Saimoną. Jis...šypsosi?! Gudriai šypsosi! Kažkas čia ne taip. Pasidarė silpna ir ėmė svaigti galva. Akyse temo. Ką?! Nejaugi! Nejaugi jis man į vandenį įmaišė kvaišalų?!
    Nespėjau nieko atsakyti. Išmečiau stiklinę ir ši, krisdama ant grindų, sudužo. Galvoje girdėjau dūžtančios stiklinės aidą. Akyse dvejinosi, o Saimonas vis dar šypsojosi. Griuvau tiesiai ant pagalvės ir užmigau.
    Pramerkiau akis. Jau šviesu. Tikriausiai visą naktį miegojau. Šiek tiek pakėliau galvą. Saimonas buvo užklojęs mane su raudona paklode, o pats miegojo savo krėsle. Jis tikriausiai visą naktį saugojo, kad nepasprukčiau. Tyliai atsisėdau ir pažvelgiau į ant spintelės stovintį laikrodį. Jau 11:30! O kas čia?! Peilis! Šalia laikrodžio gulėjo peilis! Pažvelgiau į Saimoną. Rodos, jis kietai miega. Tai mano proga! Peilis - mano išsigelbėjimas! Bijojau pakelti peilį. Bijojau smeigti jį į Saimoną. Juk ti žmogžūdystė! Bet bus dar didesnių žmogžudysčių, jei jis liks gyvas. Atsistojau ir paėmiau peilį. Ėmiau artintis link Saimono. Tyliai girgždėjo grindys, bet šis nepajudėjo.
    Netrukus stovėjau prie pat jo ir iškėliau peilį. Štai... Tu dingsi iš šio gyvenimo, Saimonai! Dabar bus atlyginta už visas tavo piktadarystes! Už tai, kad įskaudinai Lizą, savo vargšę seserį, mano Andželiką! Už tai, kad pagrobei mane! Už visas piktadarystes, kurias ketini šiandien padaryti. Už narkotikų kontrabandą ir už... Tomą... Taip. Saimonui žūtbūt reikia mirti.
    Širdis plakė kaip pasiutus, bet baimė dingo. Štai ir išaušo to niekšo valanda. Nukreipiau peilį į pačią Saimono širdį ir greitai leidau jį žemyn.
    Tik staiga Saimonas griebė man už rankos. Ką?! Jis nemiegojo?! Jis tik bandė apmulkinti mane! Saimonas atmerkė akis.
    -Bandei pasmeigti mane, taip, brangute?-šypsodamasis tarė jis.-Žinojau, kad bandysi.
    Jis stipriai suspaudė mano ranką. Taip stipriai, kad buvau priversta išmesti peilį iš jos. Reikėjo greičiau smeigti! Kas dabar bus?
    -Eisi su mumis,-tarė Saimonas.
    Jis ištempė mane pro duris. Pirmame aukšte prie durų mūsų laukė Nikas ir Džeimis.
    -Metas susitikti su tavuoju Tomu,-tarė Saimonas.
    Pažvelgiau į jį.
    -Net nebandyk! Paleisk, šunsnuki!-ėmiau spyriotis.
    Saimonas užlaužė man ranką už nugaros ir delnu uždengė burną. Tada stūmė pro duris. Už Saimono namo buvo miškas. Ten visi keturi mes ir ėjome.
    Štai įžengėme į mišką. Nors dangus buvo visiškai giedras, bet medžių tankumynas viską temdė. Pasprukti nepavyks. Nebent jeigu bėgčiau atgal. Bėgti į priekį neverta, nes gale miško yra gilus tarpeklis. Tada būtų tik du pasirinkimai: šokti tiesiai į mirtį, ar pasiduoti Saimonui.
    Ėjome vis gilyn ir gilyn. Netrukus Saimonas atindengė man burną ir tarė:
    -Gali rėkti, bet abejoju, kad tave čia kas nors išgirs.
    Artėjome link tos vietos, kur turėjome susitikti su Tomu. Štai ir ji. Čia buvo siauras takelis, o šalia jo - aptrešęs suoliukas, apipaišytas, prirašytas įvairių keiksmažodžių ir meilės prisipažinimų. Maldavau Dievo, kad Tomas nepasirodytų. Maldavau, kad jo čia nebūtų, kad nieko jam neatsitiktų. Bet Dievas nepriėmė mano maldų. Išklausyt - gal ir išklausė, bet nesiruošė padėti.
    Priekyje iš už medžių išniro Tomas. Mano širdis ėmė dar labiau plakti, todėl teko giliau kvėpuoti. Bijojau. Bet bijojau ne Tomo, o to, ką jam ruošiasi padaryti Saimonas.
    Tomas buvo ramus. Jo veide nesimatė jokios mimikos. Rodės, kad jis išvis beveidis...
    ____________________
    To Be Continued...

  12. #28
    Narys

    kazuki avataras
    Įstojimo data
    2007 08 20
    Vietovė
    Lietuva
    Įrašai
    86
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    14
    O tu tikrai visai labai neblogai rašai, retas atvėjis, kad kokioje knygoje būna tiek įtampos ir pan. Greičiau laukiam tesinio XD

  13. #29
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    XI DALIS
    Tomas priėjo arčiau ir sustojo.
    -Sveikas, Tomai! Štai ir susitikom,-tarė Saimonas.
    Tomas žvelgė į jį, tada pažvelgė į mane.
    -Tau viskas gerai, Kornelija?-paklausė.
    -Tomai, prašau, bėk kol gali,-tariau.
    -Nesijaudink, Kornelija. Viskas bus gerai.
    -Girdėjai, brangute? Viskas bus gerai, - nusijuokė Saimonas, tada pažvelgė į Tomą.- Tu esi tarp tų, kurie žino apie kontrabandą.
    -Taip, žinau,-ramiai atsakė Tomas.-Bet susitarkim. Paleisk Korneliją ir galėsi pasilaikyti mane.
    -Turi omeny, keisti tave į Korneliją?
    -Būtent.
    Saimonas pažvelgė į mane.
    -Ne,-atsakė.-Kodėl turiu rinktis vieną, jeigu galiu turėti abu?
    -Nereikia, Tomai. Prašau, bėk iš čia!-šaukiau.
    -Vaikinai, suriškit jį,-tarė Saimonas Džeimiui ir Nikui.
    Tomas net nesipriešino. Kodėl jis nepabėgo? Kodėl? Kodėl nepaliko manęs?
    -Tu niekšas! paskutinis šunsnukis! Tavo vieta tik kape!-šaukiau Saimonui.
    Šis griebė man už plaukų ir palenkė galvą taip, kad matyčiau jo veidą. Saimonas savo veidą palenkė prie manojo ir staiga pabučiavo į lūpas. Tada paleido jas ir tarė:
    -Mhm... Nors tavo lūpos išleidžia tiek daug negražių žodžių, bet jos skanios.
    Kaip jis drįso mane bučiuoti?! Kaip jo šaltos lūpos galėjo paliesti manąsias?! Niekšas! Beprotis! Šunsnukis!
    Nikas ir Džeimis stumtelėjo Tomą, kad šis eitų. Saimonas mane tempė už rankos link savo namų.
    Neužilgo visi buvome Saimono kambaryje.Aš sėdėjau ant jo lovos, o priešais mane krėsle šį kartą sėdėjo Tomas. Jam rankos buvo užrištos už nugaros, o man šį kartą iš priekio. Ir gerai. Jei Saimonas prisiartintų, su mielu noru užvožčiau jam į snukį. Bet jis net nepriėjo, o stovėjo šalia durų.
    -Jūs sėdėkite tyliai ir nesugadinkite man vakarėlio,-tarė jis.
    -Paleisk Korneliją ir kitas, Saimonai,-prašė Tomas.
    Prašyti to buvo beviltiška. Saimonui per daug pavojinga mus paleisti, nes kitaip tikrai bus sučiuptas.
    Saimonas nieko neatsakė, tik kreivai pažvelgė ir su savo bičiuliais išėjo iš kambario.
    Likau viena su Tomu. Nežinojau, ką jam sakyti, todėl tylėjau. Jis tylėjo taip pat. Pati žvelgiau į grindis. Nedrįsau pakelti galvos. Tik jaučiau, kaip Tomas mane stebi.
    Ėmė temti. Laikas ėjo greitai, todėl kambary beveik visiškai sutemo. Vos ką įžvelgiau. Tomas sėdėjo ramiai. Girdėjau trankią muziką lauke. Reiškias, namai tušti.
    -Kornelija,-pasigirdo Tomo balsas.
    Pažvelgiau į jį. Jis buvo įbedęs akis į mane.
    -Mano kelnių kišenėje yra tavo sulenkiamasis peilis. Mano rankos surištos už nugaros, todėl negaliu jo ištraukti. O kadangi tavosios surištos iš priekio, ištrauk peilį ir nupjauk virves,-paaiškino Tomas.
    Jis atsistojo ir aš priėjau arčiau. Prigludau prie Tomo ir bandžiau iš kišenės ištraukti peilį. Kai buvau beištraukianti jį, peilis vis nuslinkdavo žemyn. Galiausiai aš jį ištraukiau. Vos ne vos atlenkiau peilį ir ėmiau pjauti Tomui virvę. Bandžiau pjauti greitai, bet peilis buvo per bukas.Tačiau visgi pavyko perpjauti virves. Tomo rankos atsilaisvino. Jis atsisuko į mane ir ėmė pjauti manąsias. Tomas buvo toks stiprus, kad akimirksniu perpjovė virves. Kai mano rankos atsilaisvino, apkabinau Tomą ir pravirkau. Šis taip pat mane apkabino. Man buvo baisu. Bijojau to, ką Saimonas galėjo padaryti mums visiems. Bijojau jo.
    -Neverk, Kornelija. Viskas bus gerai,-ramino Tomas.
    Pažvelgiau jam į akis. Jis buvo visiškai ramus. Kodėl?
    -Nebus gerai,-tariau.-Saimonas mus visus nužudys. Aš bijau. Nebus Felicijos, Lizos, Andželikos. Nebus manęs. Nebus tavęs. Bijau prarast tave.
    -Nebijok. Visi liksime gyvi. Pažadu.
    Tomas pabučiavo mane. Jo žodžiai, bučinys mane visiškai nuramino. Nebegalvojau apie baimę, tik galvojau, kaip kuo greičiau iš čia pasprukti.
    Tomo bučinys buvo trumpas, nors, rodės, truks amžinybę.
    -Keliaujam. Reikia išlaisvinti kitas,-tarė Tomas.
    Mes tyliai išsliūkinom iš kambario. Tomas laikė mane už rankos. Laikė tvirtai. Nenorėjo paleisti ir nenorėjo prarasti.
    Sustojome prie laiptų ir pasilenkėme, nes į Saimono virtuvę įėjo kažkoks vyriškis. Buvome sulaikę kvapą ir nė nemirktelėjom, kad tik jis mūsų nepastebėtų.
    Vyriškis iš virtuvės išėjo nešinas visa dėže alaus. Kai jis dingo pro duris, mes tyliai žengėme žemyn. Gerai, kad lauke grojo muzika, kitaip visi seniausiai būtų mus pastebėję, nes laiptai gerokai girgždėjo.
    Galiausiai priėjome rūsį. Andželika, Felicija ir Liza, pamačiusios Tomą, labai nustebo.
    -Tomai, ką tu čia darai?-paklausė Felicija.
    -Nematai? Gelbėju jus,-nusišypsojo šis.
    Priėjau prie Lizos.
    -Kornelija, tau Saimonas nieko nepadarė? Neįskaudino?-klausinėjo ji.
    -Ne, viskas gerai.
    Skubiai atrišome jas visas. Jų rankos nuo stipriai surištų virvių buvo gerokai paraudonavusios. Buvo klauiku matyti tokį vaizdą.
    -Reikia dingti iš čia, kol mūsų nepastebėjo,-tarė Felicija.
    Atsisukau į langą sienoje.
    -Lipam pro jį,-tariau.
    Mes atsidarėme langą ir tada lipom po vieną. Pirmiausia lipo Andželika, tada Felicija, Liza, aš ir Tomas. Puiku! Iš čia laisvai pabėgsime į mišką. Visi kiti, tarp kūrių ir Saimonas, švenčia kitame namo gale, todėl visiškai nepastebės, kad mes pabėgome.
    -Bėgam,-tarė Tomas ir visi ėmėme bėgti.
    Bet kas čia?! Nikas! Jis stovėjo natoli mūsų ir šlapinosi į krūmą. Velniava! Jis mus pastebėjo!
    -Saimonai! Jie bėga!-šaukė Nikas.
    -Gaudykit!-iš kito kiemo galo šaukė Saimonas.
    Ėmėme bėgti iš visų jėgų. Ką dabar daryti?! Mums galas!
    _________________________
    To Be Continued...

  14. #30
    I am who I am
    Miyuki-san avataras
    Įstojimo data
    2009 03 01
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    105
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    17
    XII DALIS
    Aš bėgau taip greitai, kaip niekada gyvenime nesu bėgus. Miške mano rankas ir kojas braižė krūmų šakelės. Bet man tai buvo nesvarbu. Man rūpėjo juo greičiau pasprukti ir kviestis pagalbos. Girdėjome, kaip iš paskos lekia apie dešimt vyrų tarp kurių girdėjosi Saimono riksmai.
    -Nesigręžkit! - šaukiau.
    Ir pati stengiausi nesigręžti. Galbūt dėl to taip greitai bėgau. Pastebėjau, kaip kiti po truputį atsilieka nuo manęs. Buvau pirmoji ir kontroliavau bėgimą. Kur bėgau aš, bėgo ir visi kiti.
    Staiga išgirdau šūvį į orą.
    -Stokit, nes šausiu!-sušuko Saimonas.
    Ką daryti? Sustoti ar ne? Jeigu bėgsiu tolyn, Saimonas šaus ir gali pataikyti į bet kurį iš mūsų. Bet gali ir nepataikyti, nes tamsu. Tačiau visgi Saimonas-geras šaulys. Kita vertus, jei sustosime, bus dar blogiau. Saimonas mus kankins tol, kol nemirsime. Nežinojau, ką daryti, tik bėgau tolyn.
    Staiga vėl išgirdau šūvį ir akimirksniu pajutau žiaurų skausmą kojoje. Tai Saimonas! Jis šovė į mane!
    Parkritau ant žemės, slegiama milžiniško skausmo. Bet ta vieta buvo ne šiaip paprasta žemė, o pats tarpeklio kraštas.
    -Stokit!-sušukau.
    Tomas, Andželika, Liza ir Felicija sustojo ir pažvelgė žemyn. Savo akimis regėjome tamsią ir šiurpią bedugnę. Štai... Nėra daugiau kelio. Arba kristi į bedugnę, arba pasiduoti Saimonui.
    -Kornelija!-sušuko Andželika ir pribėgo.
    Skausmas kojoje vis didėjo. O dar galvą ėmė beprotiškai skaudėti nuo Andželikos verksmo ir kitų riksmų.
    Liza su Felicija mane pakėlė ir prilaikė, kad nenukrisčiau, o Andželika stovėjo šalia. Prieš mus už keleto metrų stovėjo dvylika vyrų, tarp kurių pačiame priekyje stovėjo Saimonas, su ginklu nusitaikęs tiesiai į mus. Tarp mūsų ir Saimono bandos stovėjo Tomas.
    -Kodėl tu šovei į Korneliją? Tu ją sužeidei!
    -Ta ******** nesustojo, todėl buvau priverstas šauti jai į koją,-atsakė Saimonas.
    Nors jau buvo vėlus vakaras, bet mus visus kuo puikiausiai apšvietė mėnesiena. Visa mano koja buvo apsipykusi kraujais.
    -Saimonai,-ramiai tarė Tomas.-Kornelijai reikia pas daktarą. Ji gali stipriai nukraujuoti. Paleisk ją.
    -Na, jau ne!-nusijuokė Saimonas.-Šitos kalės daugiau nieku gyvu nepaleisiu. Jeigu ji pati to nori, gali šokti į tarpeklį. Tik tada bus laisva.
    Saimonas vis dar laikė ištiesęs tą ginklą į mus, o man po truputį darėsi silpna.
    -Saimonai, broliuk, prašau, nuleisk ginklą,-maldavo Felicija.-Nebereikia jau daugiau lieti kraują. Prašau, keliaujam geriau visi namo.
    -Tylėk, Felicija! Pati kalta, kad čia atsidūrėi.
    -Nejaugi tu pasiryžęs net ir savo seserį nužudyti?-paklausė Tomas.
    -Užsičiaupk!- sušuko Saimonas.
    -Netylėsiu, Saimonai. Ir kaip tau negėda? Žudyti seserį? Nebūk kvailas.
    -Tylėk, šunie, nes šausiu!
    Saimonas visiškai pamišo!
    -Saimonai, prašau, nešauk. Prašau!-šaukiau.
    -Tu gi jau suaugęs,-tęsė Tomas.- Turėtum suprasti savo klaidas.
    -Tavo klaida buvo stoti prieš mane, kai esu su ginklu. Dar kartą įspėju. Geriau pasiduok, kitaip šausiu!
    -Nagi, šauk,-ramiai atsakė Tomas.
    Ką jis paisto? Nejaugi ir jis pametė galvą?
    -Ne, Tomai, nesakyk taip, - tariau.-Prašau, Saimonai, nuleisk ginklą. Padarysiu bet ką, tik prašau, nešauk.
    -Ne, Kornelija,-pertraukė Tomas.-Neverta. Tegul šauna, jei nėra bailys.
    Saimono rankos ėmė virpėti, o patį išpylė prakaitas iš įtampos.
    -Tu vadini mane bailiu?!-sušuko jis.
    Visi puikiai matė, kad Saimonas tikrai ketina šauti.
    -Saimonai, gal nereikia, ką? Taip tik dar daugiau bėdų prisidarysi,-atkalbinėjo Nikas su Džeimiu.
    -Reikia. Jau seniai reikėjo jį pribaigti.
    -Saimonai, nuleisk ginklą,-sakė kiti vyrai.-Taip prisidarysi bėdų ne tik sau, bet ir mums.
    Saimonas neklausė jų. Visvien laikė ginklą nusitaikęs į Tomą.
    -Nagi, šauk. Bailys!-sušuko Tomas.
    -Tomai, neprovokuok jo, -prašiau.-Saimonai, nuleisk ginklą. Maldauju.
    -Nemaldauk jo,-vėl pertraukė Tomas.-Šis bailys to nevertas. Bailys! PATS DIDŽIAUSIAS BAILYS PASAULYJE!
    Šie žodžiai, regis, giliai smigo į akmeninę Saimono širdį. Ką jis daro?! Jis nuspaudė gaiduką! Kulka lekia tiesiai į Tomą! Rodos, viskas vyksta taip lėtai... Bet kulkos jau neįmanoma sustabdyti... Ji smigo tiesiai Tomui į širdį ir šis parkrito ant žemės.
    -Tomai!-sušukau.
    Ne! To negali būti! Tomai! Kelkis! Prašau!
    Puoliau ant žemės ir prišliaužiau prie jo. Jis dar kvėpuoja...bet silpnai.
    -Tomai! Prašau, nemirk,-šaukiau.
    Ėmiau raudoti. Pastebėjau, kaip Saimonui ginklas iškrito iš rankų. Jis suklupo. Dabar jis nežinojo, ką daryti. Saimonas suprato padaręs didžiulę klaidą. Netikėjo tuo, ką padarė, tik žvelgė į mirštantį Tomą.
    -Tomai, nemirk. Aš nenoriu tavęs prarasti. Prašau!-toliau šaukiau.
    -Viskas gerai, Kornelija. Man nebuvo leista iki galo išgyventi šį gyvenimą.
    -Bet tu man pažadėjai, kad visi liksime gyvi. Nemirk! Jei mirsi, būsi pats didžiausias melagis. Kodėl man sumelavai? Kodėl? Prašau, tik nemirk.
    Tomas tylėjo. Tylėjo visi: žmonės, gyvūnai, gamta. Tik aš viena raudojau ir maldavau Tomo, kad tik jis liktų gyvas. Mano rauda skambėjo kaip aidas.
    -Kornelija,-sunkiai ištarė Tomas.-Aš visada būsiu gyvas. Mano siela visada gyvens su tavimi. Viskas, kas bus aplinkui, turės dalelę manęs. Aš visada būsiu su tavimi. Kiekvienas pro šalį praskridęs laumžirgis turės dalelę mano sielos. Visada mylėk laumžirgius. Tai reikš, kad myli mane. Ir žinok, kad kiekvienas laumžirgis taip pat tave myli. Lik sveika...
    Tai buvo paskutiniai Tomo žodžiai. Kodėl? Kodėl jis? Kodėl mes visi negalime būti laimingi?
    Atsiguliau šalia Tomo ir padėjau savo galvą jam ant krūtinės. Girdėjau, kaip dar plaka jo širdis, skambedama kaip aidas mano pasąmonėje. Užsimerkiau ir klausiausi. Kažkur toli išgirdau policininkų automobilių sirenas bei Andželikos, Felicijos ir Lizos verksmą. Bet man aplinkiniai nerūpėjo. Klausiausi tik Tomo širdies plakimo, kuris vis silpnėjo...silpnėjo...Ir štai...paskutinis Tomo širdies dūžis. Viskas... Viskas baigta. Tomo nėra... Sulig paskutiniu Tomo širdies dūžiu ėmė lyti. Metas verkti. Bet vos spejo mano skruostu nuriedėti ašara ir praradau sąmonę.
    Po dviejų parų pabudau miestelio ligoninėje. Mane buvo apspitę daugybė žmonių. Visi buvo... Visi... Išskyrus Tomą... Jo nebėra ir niekada daugiau jo nepamatysiu. Jį palaidojo jau antrą dieną po mirties...ir be manęs. Tėtis sakė, palaidojo anksti, kad aš nesikankinčiau matydama, kaip jo kūną leidžia į tamsią ir šaltą duobę, kurią vėliau užkasa juodomis žemėmis. Gal taip ir geriau. Nors taip ar taip niekada nepamiršiu šių įvykių.
    Dar po dviejų dienų mane išleido iš ligoninės. Nors žaizda kojoje buvo gili, bet ji greitai gijo. Teko porą savaičių vaikščioti su ramentais. Sužinojau, kad Saimoną ir visus jo bičiulius, kurie buvo aną klaikų vakarą, pasodino už grotų. Taip jiems ir reikia! Nors, tiesą pasakius, troškau matyti Saimoną negyvą.
    Greitai viskas stojo į savo vėžes. Felicija su savo tėvais išvyko gyventi į Paryžių. Šie buvo sugėdinti tokio sūnaus elgesio, todėl panoro niekada su juo nesimatyti. Liza ir Andželika atsigavo. Tapo linksmesnės. Su jomis jau nebesipykstu. Tėtis ir Lizos mama ėmė dažniau susitikinėti. Rodos, tėtis tuoj pasipirš. Ir jau seniai metas. Pakankamai ilgai buvo vieniši. Turėsiu pamotę, kurią galėsiu vadinti mama, o su Liza būsime beveik seserys!Taip, viskas tikrai stojo į savo vėžias... išskyrus mane. Aš vis dar ilgiuosi Tomo. Ak, Tomai. Kaip man tavęs trūksta! Nėra daugiau su kuo įlipti į ąžuolą ir pasišnekėti apie laumžirgius. Likau viena...Be tavęs... Liko tik tavo kapas. Visada užmiegu su ašaromis ir mintimis apie tave. Kasnakt sapnuoju tavo mirtį. Bet jau įpratau. Net malonu, kai tave matau savo sapnuose, bet, deja, mirštantį...
    Po kelių savaičių jau galėjau vaikščioti be ramentų. Ėmiau dažniau lankyti tavo kapą, Tomai. Bet tai ne vienintelė vieta, kur galėjau pabūti su dalele tavimi.
    Įžengiau į parką. Štai... Ir vėl tas ąžuolas. Giliai įkvėpiau ir priėjau prie jo. Iš arčiau jis atrodo dar gražesnis. Po Tomo mirties čia ėmė skraidyti dar daugiau laumžirgių. Ir visi jie - dalelė Tomo sielos.
    Ėmiau lipti į ąžuolą. Jau seniai čia buvau. Paskutinį kartą jame sėdėjau kartu su Tomu, o dabar būsiu viena. Ne... Ne viena... Su manimi bus visi šie laumžirgiai.
    Tomai, buvai tik vienas vienintelis toks. Netekus tavęs ir mano gyvenimas kažko neteko. Bet ko? Amžino draugo... Kaip laumžirgiai netenka sparnų ir negali skristi, taip ir aš netekau tavęs ir negaliu matyti... Apakau, kai tu išnykai. Apakau, nes negaliu matyti tų vaizdų, kai tu būni šalia, nors ir sapne. Vis nusileidžia tamsi stora užuolaida tarp mūsų. Tai reiškia, kad niekada nebūsime kartu. Bet nebijok! Nepamiršiu tavęs niekada niekada, o mano meilę tau skraidins laumžirgiai ant sidabrinių savo sparnų.
    _______________________________
    THE END.

  15. #31
    Naujokas
    VaniLLa avataras
    Įstojimo data
    2009 03 06
    Vietovė
    Šiaurės Lietuva
    Įrašai
    20
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    ta scena prie tarpeklio buvo labai grazi. isties maniau, kad niekas nemirs, kaip kad daznai buna, gasdinama provokuojama ir paskutine akimirka neissaunama, o cia sitaip... taciau pabaiga grazi, aciu uz nuostabu kurini

  16. #32
    hahahahaha! niam :DD
    winry3 avataras
    Įstojimo data
    2009 02 18
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    142
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    15
    Gražu.Toks jausmingas kūrinys.Tačiau turiu vieną pastabą - labiau išplėtok Kornelijos ir Tomo santykius,na jų jausmo vystimąsį,nes dabar veiksmas rutuliojasi greitai,tačiau keistai atrodo,kad jiedu ką tik susipažino,o Tomas Kornelijai staiga toks brangus tapo.Tai tiek.O šiaip...gal pamėgink šį savo kūrinėlį nunešt į kokią leidyklą?
    Not bad...

Puslapis 2 iš 3 PirmasPirmas 123 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •