Puslapis 13 iš 13 PirmasPirmas ... 3111213
Rezultatai 193 iki 207 iš 207

Renatos eiliukai :)

  1. #193
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34

    Narta. (Deva)

    Štai dar viena daliukė~


    Pradžia: II

    Spoileris:
    Baltazaras ir jo septynių žmonių komanda „arė“ jau antrą savaitę be poilisio. Visi dirbo kruopščiai ir žymiai labiau susikaupę negu įprastai, kiekvienas slapčiomis meldė Devos, kad šį kartą jiems pavyktų sukurti žmogų iš perrašytos DNR spiralės ir „kurkulo“. Šį kart privalėjo pavykti – šį kart tai ne šiaip genetinis eksperimentas, o elunos paskutinė viltis susilaukti palikuonį, nors šitas faktas buvo įslaptinas. Visi komandos nariai buvo prisaigdinti tiek žodžiu, tiek raštu kad niekam neatskleis kieno kraujas buvo panaudotas...
    - 233 bandomasis objektas – išgyveno! – laimės kupinu balsu sušuko Baltazaras, komanda džiaugsmingai klegėjo, - Deva išklausė jų maldas. Netrukus, 233 objektui buvo paruoštas motinos įščias imituojantis aparatas, kuriame, šiuo metu į ląstelių kartinį panašus 233čiasis, užaugs iki pilnaverčio anicetų rasės žmogaus.
    Kitą dieną Baltazaras pranešė Karališkajai porai apie išgyvenusį 233čiajį – jų palikuonį. Tie du, nepraėjus nė valandai po skambučio, atvyko į mokslininkų būveinę. Juos pasitiko pavarge, bet laimingi genetikai ir tuojau pat nuvedė juos prie dribtinių įščių. Pjorvena buvo tokia laiminga, kad pamiršusi visą savo karališkajį orumą puolė ant kelių priešais inkubatorių:
    -Ak, kokia aš lainimga, kad Deva išklausė mano ir Celeso mandas! Kokia aš laiminga... mano vaikelis...- moteris su meilę žiūrėjo į mažutį rutuliuką prisitvirtinusi prie įščių sienelės. Celesas, lėtai priėjęs prie žmonos, uždėjo jai ranką ant peties:
    -Brangioji, kelkis.- laimingoji ponia atsistojo ir tvirtai suėmė vyrui už rankos, lyg norėdama įsitikinti, kad tai ne sapnas.- Dabar norėčiau kreiptis į jus visus, – Celesas nužvelgė genetikų komandą, – jeigu taip atsitiktų, kad manęs ir Pjorvenos nebeliktų, ir Nartai, bei jos žmonėms grėstų pavojus, prašau, pristatykit visiems šios planetos žmonėm, kad 233čiasis yra teisėtas sosto paveldėtojas, susaistytas kraujo ryšiu. Šis vaikas yra Nartos viltis.
    Po šių žodžių buvo sudaryta slapta sutartis, užvadinta „Taikos Pranašas“.

  2. #194
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34

    Narta. (Deva)

    Pradžia: III – Žmonės.

    Spoileris:
    Narta, toli gražu, nėra saugi planeta: po tūkstantmečio karo nepraėjo net pilno amžiaus. Nors buvo paskelbta taika, daugelis žmonių susiskaldė dėl rasinių skirtumų ir senų nuoskaudų, šalyje dažnai pasitaikydavo vagystės, prievartavimai, reketas, bet padėtis kiek pasitaisė, kai į vadžią atėjo Pjorvena III( kiekvienai Nartos valdovei buvo suteikiamas šis vardas, kaip gryno kraujo simbolis, tiesa Pjorvena III turėjo ir kitą vardą, bet jį žinojo tik artimiausi žmonės). Jaunoji valdovė sulygino visų rasių teises, įvedė privalomą ir nemokamą pradinį išsilavinimą visiems Nartos gyventojams, įkūrė karo mokyklą itin gabiems visų rasių jaunuoliams, organizavo miškų atsodinimą ir gyvūnų populiacijos atkūrimą. Šitie mažučiai pakeitimai kiek sumažino įtampą tarp rasių, tačiau visiškai jos nepanaikino...
    Po 50 metų į Nartos planetą atskrido ergdvėlaiviai iš Žemės planetos, nartiečių vadinamos „Mėlynosios nykštukės“. Nors pagal planą jie turėjo atvykti po metų, bet, deja, Žemės planetą ištiko didžiulė katastrofa, žmonėms reikėjo skubiai evakuotis. Surinkę kiek įmanoma daugiau savo mokslinių pasiekimų, meno kurinių, gyvūnų, Žemės gyventojai sulipo į erdvėlaivius ir vyko į artimiausę jiems gyvenamą planetą – Nartą, kuri buvo vienintelis jų išsigelbėjimas. Dėl tokio gana netikėto atvykimo, Pjorvena liepė apsupti žemiečius ir neleisti jiems nieko daryti, kol jinai nepasišnekės su žmonių vadu.
    Susitikimas vyko tiesiog lauke, prie milžiniškų metalinių monstriškų laivų, tačiau anicetams su žmonėmis buvo sunku suprasti vienas kitą, trukdė kalbos barjeras – žmonių delegacija šnekėjo tik angiškai. Karalienė Pjorvena nesuprato nė žodžio ką jie kalbėjo, galiausei nusprendusi kad tai beviltiška, ji pasitelkė magija. Pridėjusi delną žmogui prie kaktos, ji siuntė silpnus elektros impulsus į jo smegenis. Po kelių minučių atvykėlis galėjo suprasti ir kalbėti Nartos valstybine kalba.
    Žmonėms buvo išskirtas sklypas dydžiu sulig Baltijos regionu (Narta dydžiu prilygsta Uranui). Taip pat jiems buvo duoti visi ištekliai miestų statybai, bet už tai žmonės turėjo atiduoti savo erdvėlaivius Nartos žinion, kur jie buvo išrinkti, o dalys perdirbtos ir nuveštos į žmonių kolonija kaip statybinė madžiaga. Atvykeliams buvo uždrausta palikti savo kolonija, bet specialių leidimų.
    Kai kurios žmonių atsivežtos technologijos, kaip benzinu varomi automobiliai, buvo uždraustos, nes labai teršė aplinką. Nartoje techninė pažanga buvo milžiniška, tačiau buvo laikomasi principo, kad reikia taikiai gyventi su gamta - tai buvo didžiauses prioritetas. Nartiečiai žinojo kas bus jeigu jie vėl sutrigdys harmonija.

  3. #195
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34

    Narta. (Deva)

    Po truputį toliau iriuosi į priekį. Ech, kaip, vis dėl to, sunku rašyti >___>


    Pradžia: IV

    Spoileris:
    233čiasis vystėsi greitai ir be jokių komplikacijų, maždaug 8ąją savaitę paaiškėjo, kad bandomasis objektas yra mergaitė, nors dar tik vaisiaus stadijoje, ji buvo graži. Pjorvena su Celesu kelis kart per savaitę lankė savo dukrytę.
    - Tu tik pažiūrėk, ji panaši į driežiuką. – švelniai braukydama per stiklą pasakė karalienė.- Mažutė, gražutė mergytė... pavadinkim ją Linda!- susijaudinusi šukltelėjo vyrui.
    - Linda? –nustebo jis- Niekad nedirdėjau tokio vardo. – Klausiamai dėptelėjo į žmoną. Ji atsistojo, nuėjo prie lango.
    - Tai žmonių atsiveštas vardas, lotyniškas berods, reiškia „gražuolė“- Pjorvena graščiai apsisuko ir ištiesė ranka Celesui – Ji bus auginama kaip tobula naikinimo mašina. Tai visiškai nėra gražu...
    - Tavo tiesa, mieloji. – Vyras suėmė žmonos ranka, prisitraukė ją arčiau, – Tegu bent mergaitės vardas bus gražus...- įsispoksojo į jos beleliukes akis ir švelniai pabučiavo.
    Linda augo sparčiau negu įprasta, todėl ji buvo perkelta iš dirbtinių įščių į suaugusiems žmonėms skirtą rebilitacinį prietaisą, papraščiausei vadinamu „stiklainiu“. Po perkėlimo elunai uždraudė lankyti savo dukrytę, nes ji gali atsiminti jų veidus, o to norėta išvengti, tačiau Pjorvena ir Celesas išsireikalavo detalios savaitinės ataskaitos apie jų mažylę.
    Stiklainyje mergaitę jau pradėjo ruošti pagal paskirtį – mažučio jos kūnelio buvo pritvirtinki elektrodai, kad stiprintu raumenis, ant veido uždėta deguonies kaukė, į veną buvo įvestas kateteris, per kurį paduodavo maistines medžiagas tiesiai į kraują ir and galvos uždėtas į šalmą panašus prietaisas, kuris formavo mergaitės protinius gebėjimus.
    Procesas prasidėjo: nepertraukiama fizinė bei psichologinė apkrova ir pastovus mokymas su keliom 3-4 valandų miego pertraukom pradėjo rodyti rezultatus – mergaitės patikros vyko sėkmingai, rodos, jau buvo galima išleisti Lindą iš „stiklainio“ , bet Baltazaras aptiko defektą mergaitės kunelyje, dėl kurio jis privalės pasilikti stiklainio viduje dar 4 metus ir 2 mėnesius...

  4. Ačiū SecreT dėkojo
  5. #196
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34

    Narta. (Deva)

    Jaučiu, kad padariau milijoną su viršum klaidų >___>

    Laisvė: I


    Spoileris:
    Praėjo lygiai 4 metai, per kuriuos Linda labai paaugo: ilgos baltos rankos ir kojos, baltas liesas kūnelis – vien kaulai ir gyslos, šviesiai rudi plaukai plevesuojantis fiziologiniame tirpale, veidas uždengtas deguonies kauke, matosi tik protingos mėlynos akys. Mergaitė jau seniai suvokia viską kas dedasi aplinkui, kiekvieną dieną ją lanko geltonplaukė moteris baltu chalatu vardu Elina, kuri mokina Lindą. Šiandien Elina atrodė kitaip, ji nedėvėjo savo dabrinės uniformos, o buvo su juokingu žaliu maudymosi kostiumėliu.
    - Linda nuo šiandien aš tau padėsiu pasiruošiti palikti „stiklainį“.- Geltonplaukė susirišo savo gražius plaukus į kuodą ir pasilipus ant kėdės atidarė „stiklainio“ dangtį. Linda pajutusi, kad kažkas ne taip, pradėjo nerimauti. Jos akys įdėmiai sekė kiekvieną mokslininkės judesį, kaip ji palengva panardino kojas tirpale. Mergaitei kilo mintis – čia jos šancas išlysti iš šio stiklinio kaleimo. Ji truktelėto už Elinos kojų ir mėgino jomis ropštis į viršų, tačiau mokslininkė buvo numačiusi tokį Lindos elgesį ir įsmeigė jai į ranką raminamų vaistų, kurie suveikė akimirksniu. Mergaitė susglebo, nebegalėjo pajudinti nė pirštelio, tačiau viduje jį baigė susprogti iš įniršio, tuo tarpu geltonplaukė nubėgo į šalimais esantį sandėluką ir atsinešė į pačius, kuriais pririšo Lindos rankas prie stiklainio sienlių. Po šio incidento, buvo nuspręsta, kad 233čiasis bandomasis objektas yra visiškai pasiruošęs palikti saugaus stiklainio vidų. Mergaitę jie išleis jau rytoj.
    Kitą dieną, likus keturiom valandom iki Lindos išlasvinimo, aplankyti Elinos atėjo jos 11likmetis sūnus Rokas.
    - Mam, tėvelis išvirė sriubos, liepė ir tau atnešti... Mam? – berniukas apsižvalgė motinos kabinete, jame nieko nebuvo. Vaikis paliko termusą su sriuba ant rašomojo stalo ir nubėgo į sandėliuką – gal ten bus jo mama – tačiau sandeliuke irgi buvo tuščia, staiga, berniukas išgirdo keistą garsą, nuskambėjusį gretimais esančiame kabinete, ir pasileido jo link, gal ten bus mama. Pribėgęs plačiai atlapojo duri.
    - Mam? – bet mamos ten nebuvo, tačiau Rokas įšvydo kraupų vaizdą, kurį buvo manęs tik kine – į žmogų panaši būtybė su begale vazdeliu pluduriavo stikliniam burbule. Jo nuojauta aiškiai sakė kad už tokį slampinėjimą jis gaus barti, bet smalsumas nugalėjo ir vaikis ėmė palengva artėti prie stiklainio. Kuo arčiau ėjo, tuo jam labiau atrodė, kad gyvis stikliniame burbule yra angelas. Jis pabeldė į stiklo sieną, ir angelas atsimerkė.
    - Kokios mėlynos akys! – nusistebėjo berniukas. Linda išvysudi Roką lengvai nustebo, priešais ją stovėjo vaikas poilgiais susivėlusiais tamsiais plaukais, iš veido kiek primenantis Eliną... Linda pastelėjo vaikio delną padėtą ant stilko, ji taip pat užsimanė uždėti savajį, bet pančiai kuriuos jai vakar uždėjo neleido to padaryti. Mergaitė vėl pasiuto, ji pradėjo tepti ją laikančias virves, spardėsi ir kitaip draskėsi. Pamatęs taip besielgenčia būtybę Rokas žengė atbulas, iš baimės jam net pašidžius užspaudė, tačiau jis nebėgo, tiogog, nesugebėjo daugiau pajudėti. Štai, būtybė dar kartą užsimojo kumščiu - virvė suplyšo, tačiau kumštis nesustojo ir trenkėsi į stiklinę sietą, duslus garsas nuaidėjo per tuščią patalpą, paskum jo sekė trakštelėjimas – stiklas įskilo, tas garsas tarsi pažadino berniuką iš šoko, ir jis pasileido bėgte iš kabineto. Linda po smugio į stiklo sieną pajuto, kad jos delnui kažkas negerai, ji prispaudė ranką prie krūtinės ir susirietė į kamuoliuką. Tai buvo kažkas nauja, tiek tas vaikis, tiek tas keistas jausmas jos delne.

  6. #197
    Naujokas Mikuru avataras
    Įstojimo data
    2010 02 14
    Vietovė
    Vilnius
    Įrašai
    23
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Toji "Laisvė" tai tiesiog nuostabi, įdomu būtų sužinot kaip ten su tuo berniuku vėliau nutiko {Ar jis papasakojo kam nors apie savo "patirtį"? }
    Tiesiog ir graužia smalsumas, ir tiek daug klausimų
    Akivaizdu kad mūsų rašytoja daug pasieks,o po "Laisvės" dalies skaitymo, nieko daugiau ir nesinori kaip tik sužinot kas bus toliau...
    Spoileris:
    Love it!!!

  7. Ačiū Renata, SecreT dėkojo
  8. #198
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34

    Narta. (Deva)

    Ačiū, Mikuru :]

    Na ką pagaiu kita dalis... ši kart žymiai trumpesnė

    Laisvė: II

    Spoileris:
    Rokas skuodė kolidoriumi, jo tikslas buvo pasiekti motinos kabinetą. Atsitrenkęs į duris, jas atvėrė ir suklupo ant baltomis plytelėlis klotu grindų. Vaikis giliai kvėpavo ir gnaibė savo įraudusius skruostus.
    - Nusiramink, gal niekas nepastebės...- Jis krūptelėjo nuo uždaromų durų garso.
    - Kas ko nespastebės? – berniukas lėtai atsisuko ir išvydo savo mamą.
    - Mam mam! Ten buvo angelas, jis pluduriavo kažkokiam marinate, jo rankos buvo surištos, jis supyko ir iškūlė skiklą! Mam!.. – Rokas užsičiaupė pastebėjęs piktą Elinos žvilgsnį, suprato, kad šį kart jam tikrai bus riesta.
    - Dėl Devos meilės! Kaip tau kilo mintis slampinėti po labarotariją? Mane už tai gali iš darbo išmesti. – Geltonplaukė atsiduso. – Sakei, kad angelas stiklą iškūlė?
    - Nevisai, tik įskėlė. Mam, bet aš ne prie ko, aš kažką išgirdau ir nuėjau patikrinti.
    - Gerai, tikiu. O dabar mauk namo, ir niekam nepasakok ką matei, antraip aš iš tavęs padarysiu maltinuką! Supratai?
    - Taip. – berniukas jau ruošėsi eiti, bet stabtelėjo – aš tau ant stalo sriubą padėjau.- išsišiepė kaip smauglys ir išbėgo. Elina priėjo prie stalo, iš stalčiaus išsiėmė raminamų vaistų anpulę, pasiėmė termusą ir stropiai nužingsniavo į kabinetą netoli sandėliuko.
    Linda sėdėjo ant stiklainio dugno ir mėgino judinti savo sutinusio delno pirštus, judėt, tai jie judėjo, tačiau šis, pirmą kart juntamas skausmas, mergaitei buvo nepakeliamas, todėl ji leido savo rankai laisvai plūduriuoti tirpale. Dabar vaiko dėmesį partraukė įtrukimas stiklinainio sienoje per kurį veržėsi oro burbuliukai. Lindai jie priminė Elinos geriamus vaistus nuo peršalimo - įmeta tabletę į vandelį ir ta pradeda burbuliuoti... Elina, kur, velniai rautų, ji yra?
    Elina nervingai įžengė pro duris, suraukusi antakius apžiūrėjo kabinetą - viskas buvo savo vietose tik grindys - šlapios. Jis pastatė nelemtą termusą ant stalo ir nulekė prie stiklainio valdymo skydelio. Linda, pamačiusi geltonplaukę, pakėlė sužalotają ranką.
    - Tuojau, Linda, aše tave ištrauksiu iš šio burbulo, sutvarstysiu ir dar sriuba pamaitinciu, gerai? – Mergaitė linktelėjo ir laukė kas bus toliau.

  9. #199
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34
    Na štai dar viena daliukė~

    Laisvė: III

    Spoileris:
    Burbulo viduje sparčiai seko vanduo, Linda stovėjo kaip stovėjus, ji jau seniai norėjo ištrūkti, ir štai - ateina jos laisvė. Mergaitė juto savo pačios svorį, jautė orą aplink ją ir šaltį, nuo kurio pradėjo tirtėti visas kūnas. Linda pažvelgė į Elinos pusę – jos nebebuvo, mergaitės vidurius nusmelkė nežymi panika, bet išgirdus šlepsėjimą pagalbinėje patalpoje aprimo.
    Elina įsispyrus į gumines šlepetes įnirtingai ieškojo rankšluoščio. Iškrauščius puse sandėliuko atrado didelį baltą kilpinį ranšluostį su išsiuvinėtu Nartos herbu.
    -Radau. – atsipūtė geltonplaukė ir nubėgo pas šąlančią mergaitę. Moteris grakščiai užšoko ant stiklainio viršaus, atidarė dangtį ir įsliuogė vidun. Linda akimirkai nustėro išvydus mokslininkę.
    -Na? Nebijok, neįkasiu... Linda, man reikia nuimti visus tuos vamzdelius, kurie yra prie tavęs pritvirtinti, todėl būk gera mergaitė ir pakentėk truputį. –Elina atsiklaupė priešais mergaitę ir nuėmė deguonies kaukę. Linda godžiai uodė orą, jos nosytę pasiekė geltonplaukės salsvi kvepalai ir bjaurus dezinfikanto kvapas, mergaitė pasilenkė į priekį.
    - Ge...g..eee...- lemeno ji. Tai buvo sutikimas. Elina tvirtai suėmė kairęja vaiko ranką ir staigių judesiu ištraukė kateterį iš venos, Linda suklykė iš skausmo, bet pati nepajudėjo iš vietos.
    - Šaunuolė mergaitė,- prikandus lūpą sušnibždėjo Elina. – dabar apsisuk.- Linda pakslusniai apsisuko ir ėmė laukti naujų skausmo bandų, šį kart ji neklyks, klykia tik silpni...
    Mokslininkė nubraukė šlapius vaiko plaukus nuo nugaros, šitaip atidengdama šešis į odą įaugusius elektrodus. Mintyse suskaičiavus iki trijų ji truktelėjo už padelio, kuris po kelių sekundžių atkibo nuo odos joje palikdamas gilę žymę. Tai pasikartojo dar penkis kartus. Nuo tokios skausingos procedūros Linga labai išvargo, jau nebegalėjo išstovėti ant kojų, geltonplaukė pagaliau ją apgaubė rankšluoščiu, maloni šiluma pasklido po kūną. Geltanplaukė paėmė ant rankų mažylę ir išlipo iš stiklainio.
    -Viskas. Daugiau to stiklainio neberegėsi, - Nusišypsojo ji. - o dabar reikia sutvarstyti tavo delną. – Moteris paliko keliom akimirkom mergaitę vieną. Linda apžiūrinėjo savo rankas, kurios ore patamsėjo iki normalaus rusvumo, čiupinėjo lūžusį delną, lyg sena traumotologijos darbuotoja suėmusį nuslinkusį kaulą pasuko ir įstatė į jo pirminę vietą.
    - Linda! Ką čia dirbi ?!! – sušuko nustebusi mokslininkė.
    - Taa...ai...ais...sau – dar nelavintu balsu vebleno vaikas – daa...bal tu. – ryžtingai atkišo delna.
    Tą dieną žmonės ėjo į šventyklas, melstis už gyvybės deivę Deva, kuri visatai dovanojo Narta. Tą dieną Elina slapčiomis meldė, kad trys šimtai dvidešimt trečiąjam bandomajam objektui Deva dovanotų sielą. Tą dieną Linda pirma kart pajuto keistą jausmą kirbantį jos širdyje.

  10. Ačiū SecreT dėkojo
  11. #200
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34
    Nauja užduotis

    Spoileris:
    Rytinėmis Drachenan Arma mieto galvėmis bėgo ilgaplaukė anicetu rasės mergina. Ji skuodė kaip kaip pašėlusi, retkarčiais stabtelėdama, kad galtėtų pasižiūrėti gatvių pavadinimus, tada vėl lėkdavo. Žmonių buvo mažai arba apskritai nebuvo, nes miegojo arba tik kėlėsi. Mergina pribėbus didelį drakonų ir angelų šventyklų kompleksą sutojo, įsirėmė sau į kelius ir mėginos atgauti kvapą, juk perbėgo daugiau negu puse Nartos sostinės ! Kelis katrus atsidusus jis pažvengė į plieninį laikroduką ant jos riešo. Rodė be keturių minučių šešias.
    -Velnias,- burbtelėjo mergina.- abejoju ar per keturias minutes spėsiu... na, bet verta mėginti.
    Mergina nusišypsojo pačiai sau ir pradėjo bėgti į pagrindinę drakonų šventyklą. Viduje reikėjo lipti siaurais laiptais maždaug penkiasdešimt metrų, ilgaplaukė spaudžiama laiko šokinėjo iškart po du tris laiptus sykiu, šitaip vis greičiau lėkdama pirmyn. Pagaliau ji pasiekė viršų – nedidelė apžvalgos aištelė, kurios priekyje stovėjo didelis marmurinis drakonas. Ji dar kartą žvigtelėjo į laikroduką – liko vos penkios sekundės iki šešių. Lyg kokia pantera, mergina užšoko akmeniniam drakonui ant galvos, pasisuko į rytų pusę ir ėmė garsiai skaičiuoti:
    -Vienas, du, trys...- pamažėle šviesiai pilkas dangus prisipildė raudonų ir auksinių gijų, netrukus pasirodė saulė ir nušvietė vis dar miegantį Drachenan Arma tarsi įkvėpdama miestui gyvybės.- Nuostabi aušra.- išsišiepė mergina ir mėgavosi ramybe, bet neilgai. Jos kišenėje ėmė skambėti delninukas. Ilgaplaukė skubiai į išsiėmė ir atsiliepė:
    -Taip?
    -Linda, kur pogalais tu esi?! Mes už dešimties minučių išvykstame! -rėkė merginai į ausį susinervinęs balsas.
    -Aš tuojau būsiu.- ramiai atsakė Linda ir padėjo ragelį.- Dievaži, jis rėkia kaip isteriška moteris. – pasipiktino ji, tada pasiražė ir pažvengė į bundantį miestą ir į apačia. Ten dar tuščia, vadinasi, ji galės nušokti. Nuo šios minties mergina jautėsi pakylėta, ji giliai įvkėpė oro ir grakšiai šoko nuo drakono galvos į penkiasdešimties metrų praraja. Oras aplink Linda ėmė raibuliuoti ir žaižaruoti, rodės, žvaigždė krenta, likus porai metrų iki žemės mergina paleido elektros ir vėjo iškrovą šitaip sušvelnindama smūgį iki minimumo, ir tiesa, ji lengvai nusileido ant kojų, papurtė savo rankas, nes pirštais dar tekėjo silpna elektros srovė. Mergina pažvelgė viršun tarsi atsisveikindama su drakonu ir ristele pasileido link kareivinių, kur jos laukė pasiutes vadas.
    Po Celeso mirties Linda buvo perkelta į Imperatoriškąsias kareivines, tiesa, tos kareivinės labiau priminė minžinišką bendrabutį, bet iš esmės atliko savo funkcija. Bėgdama link varletių mergina galvojo apie Serafimą, jos buvusį globėją ir mokytoją. Jis prieš kelis metus paliko Drachenan Arma dėl slaptos užduoties, Linda jo ilgėjosi. Su Serafimu buvo geriau, jis niekados nešaukdavo ir treniruodavo mergaitę negailėdamas jėgų. Linda pasiilgo treniruočių po kurių ji vos paeidavo iš nuovargio, pasiilgo to jausmo kai jai lūžta šonkaulis ir Serafimas vis burbėdavo, kad Baltazaras nemokšiškai surinko mergaitės kaulus. Ak, geri laikai buvo... o dabar vadas pasiutęs kaip šuo, pastoviai nepatenkintas, ir šiaip, tikriaurei bijo Lindos, tiesa sakant, daugiau negu pusę kareivinių bijo merginos, bėl jos gabumų. Ilgaplaukė net nepajuto, kad atsidūrė vietoje pačiu laiku.
    -Linda, kur tu po galais valkiojeisi? – sušuko, mergina pastebėjąs, vadas.
    -Nesvarbu. Aš jau čia, taigi galim vykti.
    -Ech, na ką aš su tavim padarysiu... Instruktažą pravesiu mašinoje. – vadas mostelėjo delnu į sunkvežimį su kitais kariais ir amunicija. Mergina įlipo į mašiną ir atsisėdo kertėje toliausei nuo visų, jai nepatiko tiki jaunuoliai, ji norėjo kuo greičiau baigti užduotį ir grįšti atgal prie veltėdžiavimo...
    -Taigi, šunyčiai, šiandien mes važiuojame apmažinti dykomos vilkų skaičių miškuose, nes tų bjaurybių priviso kaip sraigių po lietaus. Taigi, į vilkus nešaudyti, nes jų sumauti kiautai nepraleidžia kulkų... vienu žodžiu vilkų pilvai yra mažiausiai apsaugota vieta, suvarykit jiems plieno į vidurius ir jie nustips. Ginklai po sedynėmis, vaikučiai. – ironiškai syptelėjo vadas.
    Sunkvežemis po truputį dardėjo link užduoties vietos, dauguma kareivių sumigo, kiti raušė ginklus tik Linda buvo įkišus nosį į knygą, kurią rado užkrituse už dežės ant kurios sedėjo. Keliodė bus dar ilga ir neįdomi.


    Klausimas: rašyt kas buvo užduotyje ar nelabai ? O-o"

  12. #201
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34

    Eiliutas O_o

    Tokis trimputis be pavadinimo eiliukas


    Ilgiuosi aš svajos
    Dar nepažintos, nepalytėtos,
    Dar nesukurtos...
    Jaučiu visa savo širdim,
    Kad gims jinai mums susitikus
    Apglėbk mane savaja šiluma
    Ir nepaleiski niekad.
    KArtu dalintsimės savja,
    Drauge stovėsim lietuje...

  13. #202
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34

    Narta (Deva) - Vilkai.

    Spoileris:
    Ir iš tiesų kelionė buvo siaubingai nuobodi, kratytis sunkvežimyje pilname jaunų kadetų, nieko čia linksmo, ypač Lindai, kuri labiausiai troško ramybės, o dabar sėdi ir kratais...
    Kelionės tikslas buvo didžiuliulės avių ganyklos šalia Traido girios. Tai neregėto grožio apylintės, rodos dangus ir aksominė žolė susilieja šitoje vietoje, bandos balutėlių avių, ir kur ne kur pasitaikantys vienaauščiai namai ir kluonai, tolumoje giria – žalia ir didinga kaip pati dievybė, pamiškėje didžiuliai medžiai persipynę su jaunais sodinukais. Po karo miškas vis dar yra atsodinamas kol nepasieks buvusios užimančios teritorijos lygio.
    Lindai labiau patiktų šitoje vietoje gyventi negu dirbti dykumos vilkų populiacijos reguliatore, bet deja, nieko nepadarysi, tiesiog priviso tų vilkų kaip biesas. Vadas išaiškino kad reikia naikinti tik sužalotus vilkus arba pateles, nes taip liepė mokslininkai, bet mokslininkams buvo visiškai neįdomu, kad vilkę yra žymiai sunikiau nugalabyt negu vilką. Vilkės yra piktesnės ir jų šarvas nepraleidžia kulkų, net lazerio pluoštą atspindi, bet kad ir kokios neįveikiamos atrodytų, jos taip pat tusi ir neapsaugotą vieta – pilvus. Atrodytu evoliucija pamiršo šitą vieną apsaugoti, bet vilkėm reikalingi minkšti pilvai – jos gi motinos, joms gimdyti reikia, žindyti ir savimi šildyti jauniklius. Taigi, norin užmušti vilkę reikia jai perskrosti gyvybinius organus iš apačios, ar bent jau smarkiai sužeisti pilvą, kad poto ramiai suvaryti kulka į smegenis, kad ir kaip žiaurei skambėtų, tai yra vienintelis būdas jas įveikti. Na su vilkais šiek tiek lengviau – jų kaklai nepaslankųs, tereikia pataikyti į kaklą ir vilkas apsvaigs, o tada... na žinot, pribaigt.
    Vos tik didelės mašinos prikimštos jauniklių kareivukų sustojo, vadas paskyrė Linda vadovaujančia ir pagriebęs dviratį nuvažiavo pas šalimais gyvenančius savo tėvus bei žmona su vaikais. Iš Lindos pusės jis pasielgė labai niekšiškai, tačiau, taip jis padarė ne iš savo valios, jam taip liepė Nartos Imperatorė Pjorvena. Ji norėjusi, kad mergaitė išmoktų atsakyti ne tik už save, bet ir už kitus žmones.
    Taigi, susinervinusi Linda perskaitė visam „savo“ būriui instruktažą apie vilkus ir kaip juos naikinti, beto priminė, kad po vilkų medžioklės už kiekvieną nugalabytą žvėrį reikės pasodinti po medį, atseit taip atlygint skriaudą miškui ir pamalonint Devą. Po instruktažo būrio vadė liepė statytis sovykla, o pati susiradus vietovės planą ėmė galvoti strategija.
    -Savaitė bus ilga ir sunki.- tarė mergina ir nuėjo padėti kitiems.


    Taip, ši savaitė tiesiog išsunkė visas jėgas, reikėjo gi kažkokiu būdu išvilioti vilkus, nukreipti jų dėmesį, pasižieti kokia lytis, tada palysti po žvėrim, ir perpjauti jam pilva... purvinas darbas, ir pačio žveries gaila... bet ką padarysi, darbas yra darbas.
    Pagal religinius reikalavimus visų vilkių kūnai buvo sudenginti baltoje liepsnoje, kad jų sielos apsivalydų ir grįštu pas deivę Devą.
    Jaunieji kareivukai vadovaujami Lindos suneše vilkų kūnus į pamiškę ir sudėjo ratu, tada išsikirste miške ieškodami Verkiančiu Leliju. Tai yra šventas apeiginis augalas, kuris per tūkstančio metų karą buvo beveik išnykęs, skirtas sukuri baltajai liepsnai.
    Linda ėjo kartu su dviem sužeistais kareivukais, mergina ir vaikinu, dėl labai panašių judviejų bruožu, mergina nusprendė kad jie giminės. Trise ėjo neskubėdami po nuostabia smaragdinio žalumo giria: stori neaprėpiami randuoti medžių kamienai vis dar mini, kad šiose vietose būta žiaurių skerdynių, dėl kurių kiekvienas žmogus buvo nubaustas ir prakeiktas..., taip pat ten buvo daug krūmokšnių įvairiaspalviais lapais ir uogomis – dauguma nuodingi.
    Štai sužeistoji mergina sustojo ir įsistebeilijo į keistai mirguliuojančia šviesą skildančia iš dygiatriušio urvelio, į ją atsitrenkė išsibaškęs brolis.
    -Ei, ko čia stoviniuoji ? – pasipiktino vaikinas.
    -Linda, -nekreipė dėmesio į jo žodžius.- ar ten tik ne Verkianti Lelija ?
    Linda atsargiai priėjo arčiau žveries urvelio, rankos mostu kareiviams parodė, kad reikalui esant jie nedelsian ją trauktų iš urvo, o pati atsigulus ant žemės ėmė ropoti į jį. Viduje kvepėjo šlapiu ir dvokiu laukiniu kailiu ir dvėsialena, rodos, kad dygiatriušis nusibaigė savo pašio urve, bet Linda šliaužė toliau ir toji vaiduokliška šviesa vis labiau stiprėjo, galiausiai jin priartėjo prie išplatėjimo kur jau galėjo atsisoti ant keturių ir pamatė išpuvusį ir jau dulėti pradėjusį dygiatriušio lavoną, o jam šaknis tarp šonkaulių suleidusi Verkianti Lelija. Mergina išsišiepė ir šūktelėjo laukiantiems.
    -Radau!
    Linda nuskynė baltą sidabriškai spindinčią gėlę ir pasisuko šliaušti link išėjimo.

    Visi kadetai, kurie bent kiek buvo gabūs magijai, stovėju ratu aplink jau balta liepsna degančius vilkus ir sėmėsi patirties bei murmėjo šventažodius. Oras dvelkė ramybe, mat balta ugnis ypatinga ir tuom, kad jin neskleidė svylančios mėsos ir čirškančių riebalų kvapo, ne taip kaip paprastoji. Papūtė vėjas, į viršų pakėlė karštus vilkų pelenus ir nešė juos tolyn po visą vakarėjančio dangaus platybę, jei nebūtų pats vidurvasaris, tai žmonės manytų, kad sninga...
    Linda grožėjosi laužu, tačiau prisivertė atsitraukti nuo, nes reikėjo dar pasodinti sodinukus kol visai nesutemo, antraip teks dar vieną dieną praleisti šitoje pievoje, nors jin ir buvo pasakiškai graži, bet miesto vaikui gamtos jau buvo per akis, beto Linda jau seniai svajojo apie burbulinę vonią ir... ak kaip jin pasiilgo beprasmio trainiojimosi mokyklos kieme ir Roko mėginimus megzti kontaktą su ja, beje jis jau gana pažengęs...Mergina nejučiom šyptelėjo širdingu šypsniu, bet vos ne iškarto nusipurtė, ji nekenčia kai pagalvojus apie Roką ją užlieja šiluma, ne dėl to kad ji gniaužtu savo jausmus, o dėl to kad Linda jausmų nepažysta.
    Anicetė atsiduso ir sušaukė kedetus sodinti medelių. Nuvargę jauni kareivukai nepatenkintai murmėdami slinko link sunkvežimio su sodinukais ir kastuvais ir ėmėsi sodimino. Nė nespėjus įveikti pusės darbo – sutemo, tačiau kareivukai krutėjo toliau, juos vedė į priekį du dalykai – baigiantis užgesti baltasis laužas ir noras rytoj iš pat ryto važiuoti namo.
    Neįprasta paskutinioji naktis praleista pievoje, jauni kadetai po pilnatim ir pjautuvu sodinantys medelius, tamsoje rusenantys pelenai, girioje aidėti vieniši ir gailūs, kaip mirštantys kūdikiai, kaukimai verentys širdį lyg ašarų. Keletas kareivukų jau baigę savo darbą padėjo kitiems, Linda nečiojo arbatą ir ragino paskubėti, nes keltis reikės su aušra, beto parsivilko ir tikrasis būrio vadas. Jis savo isterišku balsu pasvekino Merginą , kad ji su užduotim susitvarkė puikiai ir pasiemęs iš jos puodelį arbatos, nuėjo padėvi visai susivėlinusiems sodintojams.
    Linda nunešė paskutiniuosius padargus į vietą ir jau visiškai išsekus ir nebeturėdama jėgų nuslinko į sunkveželio vairuotojo vietą. Ten ir užmigo.


    Aka man vėl kūrybinė krizė ><"

  14. #203
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34

    Narta. (Deva)

    Spoileris:
    Vakare, šviečiant raudonai saulei, prie kareivių lukuriavo imperatorės pasiuntinukas. Vaikis, nuobodulio ėdamas, rūkė jau nežinia kelintą cigaretę, nes sunkvežemis su kadetais vėlavo jau valandą. Pasiuntinys ėmė vaikšioti pirmyn ir atgal kaip koks tėtušis gimdykloje ir vis žvilgčiodavo į laikrodį. Taip ir pratrypčiojo gerą valandą, kol, pagaliau, visai sutemus, kelyje pasirodė dideli šviesos plėmai. Pasiuntinys išsitraukė įsakymo lapelį ir pasišviesdamas delninuku pasitikslino vardą kareivio, kurį jam teks nuvešti į rūmus. Ant popierėlio gražia rašysena buvo išraitytas gana neįprastas vardas „Linda“, vaikis tūktelėjo pečiais ir patraukė link stojančios mašinos iš kurios jau pradėję lipti kareivukai. Vaikis kostelėjo ir sušuko:
    -Linda? Aš ieškau Lindos.- iš nužvelgė į krūvą susispietusius kareivius, buvusios ten merginos ėmė kikenti, galiausiai viena smulkutė terratamiu rasės mergina mostelėjo į priekį. Ten pasiuntinys išvydo ilgaplaukę, nuostabių proporcijų ir taisyklingų veido bruožų merginą , jam net žadą atėmė.
    -L-linda ? – nustebęs kreipėsi į panelę.
    -Taip. Kas klausia ?
    - Aš...man liepė.., -priėjęs arčiau įteikė Lindai įsakymo lapelį. Ji net neskaičiusi sugrūdo lapelį į galinę kišenę.
    -Aha. Vesk kur reikia.
    Pasiuntinukas sulapsėjo galva ir ėjo link tarnybinio automobilio, Linda nusekė paskum. Mergina atsisėdo priekinėje keleivio vietoje ir be jokių ceremonijų ėmė kuistis daiktadėžėje, susinervinęs pasiuntinys stengėsi nekreipti dėmesio į tokį savivaliavimą užvedė variklį. Linda atradusi saldainių pakelį parodė jį vyrukui:
    -Galiu ?- papurtė pakelį.
    -Na taip...-numykė jis.- nesu matęs, kad moteris taip neišauklėtai elgtusi-burbtelėjo.
    -Mergaitė,-pataisė Linda- beto nuo čia iki rūmų tik penkiasdešimt kilometrų, aše galiu ir pėstute nueiti.
    -Pėstute? Tu ką visai pablūdai, niekas...
    -Tau reikėjo atkreipti dėmesį ne į mano kūną, o į ausis.-Pertraukė ji mergina.- Aš anicetė, o ne homo sapiens,- atsidarė pakelį, susibėrė trečdalį turinio sau burnon ir čiaumodama pridūrė- mano galimybės žymiai didesnės, nei tavo.
    Kiek sutrikęs pasiuntinukas atsiduso, jis pasiujuto pažemintas.
    - Man buvo įsakyta jus atvešti.
    - Tai vešk. – Automobilyje įsivyravo tyla, kurią rtarčiais pertraukdavo Lindos rankose čežantis saldainių pakelis. Miestas, jau apšviestas gatvės žibintų, merginai atrodė neišpasakytai nostalgiškai. Vaikystėje, šiomis vakarinėmis gatvėmis, Serafimas veždiodavosi Lindą pasivaikšioti nepaisydamas taisyklių.


    Kol dar turiu šiek tiek proto likę, pasdalinciu :]

  15. #204
    Chaoso dainius
    greysandman avataras
    Įstojimo data
    2008 01 02
    Vietovė
    vilnius
    Įrašai
    71
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    labai idomu ) gal tik detalizuok aplinkos aprasymus, kad galetum tiksliau isivaizduoti kokioj aplinkoje vyksta, na bendra vaizda labiau nuspalvok.. o pokalbius gal labiau isplesk.. nes jie atrodo tokie trumpuciai, gal kiek net robotiski.. tai daugiau tiesiog emociju imaisyk i bendra, beje jau labai skanu, mix'a ) siaip puiku ir labai idomu ) sekmes!!
    juodas teisingas keistuolis

  16. Ačiū Renata dėkojo
  17. #205
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34
    Dėkui :] bet man dar sunkoka detaliai rašyti, kai mano galvoje visiškas chaosas, tikiuosi, su laiku išmoksiu, O dėl dialogų, oh :< nesiseka man su jais, bet šiaip Linda ištikrųjų šneka kiek robotiškai, neskysiu kodėl, nes bus spoileris.

    O dabar eiliukas. Senokai jų nerašiau, bet čia ant dienų kalbėjau su drauge labai rimta tema... vienžo, šitame eiliuke visiškai mano emocijos, nei muzika, nei menas manęs neįkvepė. Rašiau naktį visiškoje tyloje ir galvodama apie esmę, o ne apie žodžius.


    Tamsu, visur labai tamsu
    Šmirinėju aš tarp mažučių namų.
    Visi atdaro man duris nakvynei,
    Bet kur aš noriu – užrakinta.
    To namuko viduje tupi katytė,
    Užsirakinus iš vidaus ir be šviesos
    Laukia kol kažkas ją išgelbės.

    Palinkus prie durų aše šaukiau ir raudojau,
    Bet manęs gyvūlėlis negirdi...
    Išverkus akis iki galo, angelas palietė mano galvą
    Ir tarė tyliai į ausį:
    „Renata, neverk. Visų neišgelbėsi.“
    Bet aš noriu... atidaryk duris, man skauda.


    P.S.
    Tikiuosi kas nors dar skaito mano kuklius darbelius O-o

  18. #206
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34
    Vienžo, nieko gero. Minčių kratinys.

    Rytais, prieš aušrą, aš stebiu žvaigždyną. „Plaštake“ jį užvadinau, ir kiekvieną kartą jį išvydus, bandau paliesti jo žvaigždes. Taip kaip paliesti savo norą, savjonę didelę ir mažą sykiu... tačiau, kažkoks tai jausmas nepažystamas, naujas, nepatirtas, ramybės man neduoda. Taip graužia mane iš vidasu, taip liūdną daros.., tą jausmą aš suprasti trokštu, smalsumas mano neturi ribos, žinioms aš noriu atsiduoti ir leistis mokslo vedama, bet... bet jausmai man kelią pastoja, nenoriu jų, nereikia man jų, bet niekas nemoka prakeikimo, kuris iš mano bręstančios krūtinės išluptų mano prieraišumą, dogmą, liūdesį, ir tuos nepažintus jausmus, kurię graužia iš vidaus... tikriausiai meilės man taip pat nereikia, nenoriu aš žmogaus mylėti, nenoriu ir bijau. Bijau aš meilės kaip ligos nepagydomos, bijau ir vengiu. Galbūt net mėginu save apgauti, kad aše nesu josios verta. O jai atvirai, aš ištikrųju nežinau. Nieko nežinau, todėl ir trokštu mokslo, kad nematyčiau aš neatpažystamu žvaigždynų, kad jie neverstu manęs liūdėti.

  19. #207
    Meanie

    Renata avataras
    Įstojimo data
    2008 05 25
    Vietovė
    Ba seng se
    Įrašai
    756
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    34
    [Be pavadinimo]

    Kam tie žibintai kaip pilnatis ?
    Mėnulio kraujas mums ant galvų nulis.
    Kaip sunku kvėpuoti už mudu abu...
    Prašau, išleiski mano mielą, mėnuli baltas,
    Leisk jam alsuoti saldžia gyvybe,
    Aš atiduosiu savo.
    Suskaldysiu visus žibintus Tavo valiai (dėl tavęs),
    Dangus nusibarstys žvaigždžių takais.
    Nebūsi vienišas, mėnuli mano,
    Paleiski mielą, grąžink į mano glėbį,
    Išplėšk plaučius, grąžinki mano mielą.
    Pajuodęs mano kraujas tau ant galvos nulis.
    Ak, kokia graži ta pilnatis!
    Žibintai negyvi, ir tu manam glėbį,
    Kvėpuok saldžia gyvybe, kvėpuok už mus abu.

    šiek tiek gėda >.> seniau nieko nepostinau

Puslapis 13 iš 13 PirmasPirmas ... 3111213

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •