Ir iš tiesų kelionė buvo siaubingai nuobodi, kratytis sunkvežimyje pilname jaunų kadetų, nieko čia linksmo, ypač Lindai, kuri labiausiai troško ramybės, o dabar sėdi ir kratais...
Kelionės tikslas buvo didžiuliulės avių ganyklos šalia Traido girios. Tai neregėto grožio apylintės, rodos dangus ir aksominė žolė susilieja šitoje vietoje, bandos balutėlių avių, ir kur ne kur pasitaikantys vienaauščiai namai ir kluonai, tolumoje giria – žalia ir didinga kaip pati dievybė, pamiškėje didžiuliai medžiai persipynę su jaunais sodinukais. Po karo miškas vis dar yra atsodinamas kol nepasieks buvusios užimančios teritorijos lygio.
Lindai labiau patiktų šitoje vietoje gyventi negu dirbti dykumos vilkų populiacijos reguliatore, bet deja, nieko nepadarysi, tiesiog priviso tų vilkų kaip biesas. Vadas išaiškino kad reikia naikinti tik sužalotus vilkus arba pateles, nes taip liepė mokslininkai, bet mokslininkams buvo visiškai neįdomu, kad vilkę yra žymiai sunikiau nugalabyt negu vilką. Vilkės yra piktesnės ir jų šarvas nepraleidžia kulkų, net lazerio pluoštą atspindi, bet kad ir kokios neįveikiamos atrodytų, jos taip pat tusi ir neapsaugotą vieta – pilvus. Atrodytu evoliucija pamiršo šitą vieną apsaugoti, bet vilkėm reikalingi minkšti pilvai – jos gi motinos, joms gimdyti reikia, žindyti ir savimi šildyti jauniklius. Taigi, norin užmušti vilkę reikia jai perskrosti gyvybinius organus iš apačios, ar bent jau smarkiai sužeisti pilvą, kad poto ramiai suvaryti kulka į smegenis, kad ir kaip žiaurei skambėtų, tai yra vienintelis būdas jas įveikti. Na su vilkais šiek tiek lengviau – jų kaklai nepaslankųs, tereikia pataikyti į kaklą ir vilkas apsvaigs, o tada... na žinot, pribaigt.
Vos tik didelės mašinos prikimštos jauniklių kareivukų sustojo, vadas paskyrė Linda vadovaujančia ir pagriebęs dviratį nuvažiavo pas šalimais gyvenančius savo tėvus bei žmona su vaikais. Iš Lindos pusės jis pasielgė labai niekšiškai, tačiau, taip jis padarė ne iš savo valios, jam taip liepė Nartos Imperatorė Pjorvena. Ji norėjusi, kad mergaitė išmoktų atsakyti ne tik už save, bet ir už kitus žmones.
Taigi, susinervinusi Linda perskaitė visam „savo“ būriui instruktažą apie vilkus ir kaip juos naikinti, beto priminė, kad po vilkų medžioklės už kiekvieną nugalabytą žvėrį reikės pasodinti po medį, atseit taip atlygint skriaudą miškui ir pamalonint Devą. Po instruktažo būrio vadė liepė statytis sovykla, o pati susiradus vietovės planą ėmė galvoti strategija.
-Savaitė bus ilga ir sunki.- tarė mergina ir nuėjo padėti kitiems.
Taip, ši savaitė tiesiog išsunkė visas jėgas, reikėjo gi kažkokiu būdu išvilioti vilkus, nukreipti jų dėmesį, pasižieti kokia lytis, tada palysti po žvėrim, ir perpjauti jam pilva... purvinas darbas, ir pačio žveries gaila... bet ką padarysi, darbas yra darbas.
Pagal religinius reikalavimus visų vilkių kūnai buvo sudenginti baltoje liepsnoje, kad jų sielos apsivalydų ir grįštu pas deivę Devą.
Jaunieji kareivukai vadovaujami Lindos suneše vilkų kūnus į pamiškę ir sudėjo ratu, tada išsikirste miške ieškodami Verkiančiu Leliju. Tai yra šventas apeiginis augalas, kuris per tūkstančio metų karą buvo beveik išnykęs, skirtas sukuri baltajai liepsnai.
Linda ėjo kartu su dviem sužeistais kareivukais, mergina ir vaikinu, dėl labai panašių judviejų bruožu, mergina nusprendė kad jie giminės. Trise ėjo neskubėdami po nuostabia smaragdinio žalumo giria: stori neaprėpiami randuoti medžių kamienai vis dar mini, kad šiose vietose būta žiaurių skerdynių, dėl kurių kiekvienas žmogus buvo nubaustas ir prakeiktas..., taip pat ten buvo daug krūmokšnių įvairiaspalviais lapais ir uogomis – dauguma nuodingi.
Štai sužeistoji mergina sustojo ir įsistebeilijo į keistai mirguliuojančia šviesą skildančia iš dygiatriušio urvelio, į ją atsitrenkė išsibaškęs brolis.
-Ei, ko čia stoviniuoji ? – pasipiktino vaikinas.
-Linda, -nekreipė dėmesio į jo žodžius.- ar ten tik ne Verkianti Lelija ?
Linda atsargiai priėjo arčiau žveries urvelio, rankos mostu kareiviams parodė, kad reikalui esant jie nedelsian ją trauktų iš urvo, o pati atsigulus ant žemės ėmė ropoti į jį. Viduje kvepėjo šlapiu ir dvokiu laukiniu kailiu ir dvėsialena, rodos, kad dygiatriušis nusibaigė savo pašio urve, bet Linda šliaužė toliau ir toji vaiduokliška šviesa vis labiau stiprėjo, galiausiai jin priartėjo prie išplatėjimo kur jau galėjo atsisoti ant keturių ir pamatė išpuvusį ir jau dulėti pradėjusį dygiatriušio lavoną, o jam šaknis tarp šonkaulių suleidusi Verkianti Lelija. Mergina išsišiepė ir šūktelėjo laukiantiems.
-Radau!
Linda nuskynė baltą sidabriškai spindinčią gėlę ir pasisuko šliaušti link išėjimo.
Visi kadetai, kurie bent kiek buvo gabūs magijai, stovėju ratu aplink jau balta liepsna degančius vilkus ir sėmėsi patirties bei murmėjo šventažodius. Oras dvelkė ramybe, mat balta ugnis ypatinga ir tuom, kad jin neskleidė svylančios mėsos ir čirškančių riebalų kvapo, ne taip kaip paprastoji. Papūtė vėjas, į viršų pakėlė karštus vilkų pelenus ir nešė juos tolyn po visą vakarėjančio dangaus platybę, jei nebūtų pats vidurvasaris, tai žmonės manytų, kad sninga...
Linda grožėjosi laužu, tačiau prisivertė atsitraukti nuo, nes reikėjo dar pasodinti sodinukus kol visai nesutemo, antraip teks dar vieną dieną praleisti šitoje pievoje, nors jin ir buvo pasakiškai graži, bet miesto vaikui gamtos jau buvo per akis, beto Linda jau seniai svajojo apie burbulinę vonią ir... ak kaip jin pasiilgo beprasmio trainiojimosi mokyklos kieme ir Roko mėginimus megzti kontaktą su ja, beje jis jau gana pažengęs...Mergina nejučiom šyptelėjo širdingu šypsniu, bet vos ne iškarto nusipurtė, ji nekenčia kai pagalvojus apie Roką ją užlieja šiluma, ne dėl to kad ji gniaužtu savo jausmus, o dėl to kad Linda jausmų nepažysta.
Anicetė atsiduso ir sušaukė kedetus sodinti medelių. Nuvargę jauni kareivukai nepatenkintai murmėdami slinko link sunkvežimio su sodinukais ir kastuvais ir ėmėsi sodimino. Nė nespėjus įveikti pusės darbo – sutemo, tačiau kareivukai krutėjo toliau, juos vedė į priekį du dalykai – baigiantis užgesti baltasis laužas ir noras rytoj iš pat ryto važiuoti namo.
Neįprasta paskutinioji naktis praleista pievoje, jauni kadetai po pilnatim ir pjautuvu sodinantys medelius, tamsoje rusenantys pelenai, girioje aidėti vieniši ir gailūs, kaip mirštantys kūdikiai, kaukimai verentys širdį lyg ašarų. Keletas kareivukų jau baigę savo darbą padėjo kitiems, Linda nečiojo arbatą ir ragino paskubėti, nes keltis reikės su aušra, beto parsivilko ir tikrasis būrio vadas. Jis savo isterišku balsu pasvekino Merginą , kad ji su užduotim susitvarkė puikiai ir pasiemęs iš jos puodelį arbatos, nuėjo padėvi visai susivėlinusiems sodintojams.
Linda nunešė paskutiniuosius padargus į vietą ir jau visiškai išsekus ir nebeturėdama jėgų nuslinko į sunkveželio vairuotojo vietą. Ten ir užmigo.
Atsakyti cituojant
}
) gal tik detalizuok aplinkos aprasymus, kad galetum tiksliau isivaizduoti kokioj aplinkoje vyksta, na bendra vaizda labiau nuspalvok.. o pokalbius gal labiau isplesk.. nes jie atrodo tokie trumpuciai, gal kiek net robotiski.. tai daugiau tiesiog emociju imaisyk i bendra, beje jau labai skanu, mix'a 
juodas teisingas keistuolis 
Mėgstami