- Na....
Laurencijus kažkur girdėjo, kad kai kurie žmones apsėdę demonai mokėdavo sukelti haliucinacijas. Kol Laurencijus svarstė ką atsakyti, Horo, matydama jo dvejones, pasakė:
- Tiek to, nesvarbu ar tu žmogus ar gyvūnas, aš pasitikiu savo akimis, o jos man sako, kad tu laikysies savojo pažado.
Šie žodžiai dar labiau suglumino Laurencijų. Jis suprato vėl pakliuvęs Horo paspęstus spąstus - dabar jis jau nebegalęs netesėti žodžio. Tačiau nors mergina ir visiškai kontroliavo situaciją, ši dar nebuvo beviltiška.
- Tačiau aš nesikeisiu visiškai - tai vargina. Tau turės pakakti ir rankos.
Tai pasakiusi Horo lėtai ištiesė ranką link vežimo kampe sukrauto krovinio. Vienu momentu Laurencijus galvojo, kad transformacijai Horo turi užimti kokią nors pozą. Tačiau, po akimirkos, kai Horo iš kampe padėto javų pėdo pasiėmė saują grūdų, jam viskas tapo aišku.
- Ką tu darysi su javais?, nejučiomis paklausė Laurencijus, tačiau, jam dar nebaigus klausimo, Horo įsidėjo javus į burną, užsimerkė, tarsi rytų vaistus, ir juos prarijo.
Pelai tikrai negalėjo būti valgomi. Laurencijus net susiraukė galvodamas apie nemaloniai kartų skonį kurį turėtų jausti vilkė. Tačiau tam kas įvyko poto užsigalvojęs Laurencijus buvo visiškai nepasiruošęs.
- Ach! Aaaa!ūūūū
Staiga Horo suurzgė neatpažįstamu balsu ir susiėmusi už kairės rankos krito ant kailių. Laurencijui tai tikrai nebuvo panašu į vaidinimą. Staiga, jis išgirdo dar vieną keistą garsą.
-Ššššhhhh... Nuo šio garso miške daugybė pelių puolė bėgti, gelbėdamosis nuo neaiškaus pavojaus. Šis garsas truko vos kelias akimirkas, po kurių pasigirdo minkštas bumptelėjimas, tarsi kažkas minkštas būtų nukritęs ant žemės.
Laurencijus tik stovėjo nustebęs, tarsi žaibo trenktas.
Tuo metu liekna Horo ranka pavirto į didžiulio žvėries priekinę leteną, visiškai nepritinkančia prie dabartinio merginos kūno.
- Oi, kaip nepatogu.
Turbūt žmogiškasis kūnas neturėjo pakankamai jėgos letenai išlaikyti, nes Horo atsigulė, pasidėdama savo pasikeitusią ranką ant kailių.
- Dabar manim tiki?
Tai pasakius mergina atsisuko į Laurencijų.
- Aaaa, mmmmm
Tačiau Laurencijus nieko neatsakė. Jis nuolat nukreipdavo žvilgsnį į leteną keliskart trindamas akis bei purtydamas galvą, tačiau nuo to vaizdas nepasikeitė.
Stebinančio dydžio letena buvo padengta ilgu, šviesiai rudu kailiu. Sprendžiant pagal dydį, kūnas, kuriam priklausė ši letena, turėtų būti ne mažesnis nei arklio. Nagai kuriais pasibaigė letena buvo panašūs į pjautuvus kuriais moterys pjauna rugius. Tačiau galvoti, kad tokia letena, auganti iš liekno merginos peties, nėra iliuzija, atrodė juokinga. Laurencijus jokiais būdais negalėjo patikėti tuo kas prieš jį vyko. Jis siektelėjo vandenmaišio ir apsipylė vandeniu plaukus bei veidą.
- Vis dar manai kad tai tik iliuzija? Jei niekaip nenori tuo patikėti, tiesiog paliesk ją.
Besijuokdama Horo, norėdama dar paerzinti Laurencijų, šiek tiek pajudino leteną. Nors Laurencijų tai ir siutino, bet šis reginys jam kėlė didelę baimę. Be to, nepaisant savo dydžio, letena skleidė atgrasią aurą. Kai Horo vėl pajudino leteną Laurencijus galutinai apsisprendė ir įlipo į vežimą.
- Kas ta vilko letena, man yra tekę turėti ir drakono nagus, - Taip save įtikinėjo Laurencijus prieš paliesdamas jąją.
A!
Horo riktelėjus, Laurencijus skubiai atitraukė ranką.
- Aaa. K-Kas yra?
- Mmm, taip, ka?... Ar tu ne per daug emocingai į tai reaguoji?
Apsimestinis Horo nustebimas tiek pažemino tiek dar labiau įsiutino Laurencijų. Tačiau jis žinojo, kad vyras neturi priešininkui atskleisti savo emocijų. Šiaip ne taip susitvardęs jis dar kartą atsisuko į merginą ir paklausė:
- Na, taigi kas tau nutiko?
- Mmm?
Mergina keistai pažvelgė Laurencijų ir šiurkščiai atsakė:
- Negi negali elgtis švelniai?
Toks šiek tiek koketiškas merginos elgesys privertė Laurencijų vėl sulaikyti savo ranką. Tada jis pažvelgė į Horo ir pamatė ją linksmai kikenant.
- Na, argi tu ne mielas..
Tačiau įsiutintas vyras jau visiškai negirdėjo merginos patyčių ir grubiai sugriebė jos leteną.
- Na, dabar jau tiki?
Laurencijus vėlgi nieko neatsakė ir toliau čiupinėjo leteną, norėdamas įsitikinti tuo ką liečia. Dalinai tai buvo todėl kad jis buvo įpykęs ant merginos už visas patyčias, tačiau tam buvo dar ir kita priežastis.
Kailis be abejones buvo tikras. Letena, atsiradusi vietoje merginos rankos, buvo stambi kaip didelis medis, raumenys buvo tvirti tarsi gerai treniruoto kareivio ranka, padengti nuostabiu, ilgu, tamsiai rudu kailiu. Galiausiai viską vainikavo didžiulė, tarsi vientisas mėsos luitas, letena. Švelniai rausva pėda baigėsi aštriais tarsi pjautuvas nagais. Letena negalėjo būti netikra, tačiau to jis niekaip negalėjo pasakyti apie nagus. Vien nuo prisilietimo prie šių nei šaltų nei šiltų žvėries nagų Laurencijui kėlė šiurpą. Laurencijus sulaikė kvapą ir tyliai paklausė:
- Tu iš tikro esi dievas?
-Aš nesu dievas. Pasižiūrėk i šios letenos dydį. Tai tiesiog didelio vilko letena. Aš tik vilke protingesnė ir gudresnė už kitus vilkus. Aš Horo, išmintingoji vilkė Horo.
Mergina girdama savo išmintį išdidžiai žvelgė i Laurencijų. Horo elgėsi tarsi paprasta išdykusi mergaitė, tačiau iš jos peties auganti letena aiškiai rodė, kad mergina nėra nei paprastas žvėris nei žmogus. Tačiau buvo aišku, kad įspūdį kėlė ne tik letenos dydis.
- Na, tai kaip?
Laurencijaus mintys buvo padrikos ir į šį merginos klausimą jis teatsakė linktelėjimu.
- Bet.. tikroji Horo dabar turėtų būti apsėdusi Jarėjų, kuris nupjovė paskutinius rugius.
- Cha cha cha.... Aš esu išmintingoji vilkė Horo. Aš žinau visas savo kūno ribas. Tiesa sakant aš gyvenu rugiuose. Be jų aš negaliu egzistuoti. Iš aš tikrai buvau paskutiniame rugių glėbyje ir negalėjau iš ten pabėgti. Taip pat žmonėms matant aš negalėjau pabėgti. Tačiau šį kartą atsirado netikėta proga.
Stebėdamasis vilkės tonu Laurencijus toliau klausėsi jos pasakojimo.
- Jeigu nupjovus javų glėbį netoliese yra didesnis kiekis javų, tai aš galiu į jį persikelti žmonėms nematant, net jeigu bučiau ir paskutiniame javų glėbyje. Todėl kaimo žmonės sako kad jei javų pjovėjas bus godus tai derliaus dievas nuo jo pabėgs.
Laurencijus nejučiomis pasisuko ir žvilgtelėjo į vežimo galą. Vežimo dugne gulėjo rugių glėbys kurį jis gavo kaime kalnų perėjose .
- Štai tokia mano istorija. Galima sakyti kad tu esi mano išgelbėtojas. Jeigu tu tuo metu nebūtum buvęs šalia man nebūtų pavykę pabėgti iš kaimo.
Horo vėl suvalgė šiek tiek grūdų ir jos ranka sugrįžo į buvusį pavidalą, tuo dar labiau įtikindama Laurencijų šios istorijos tikrumu. Merginai pavadinus jį išgelbėtoju, šiuose žodžiuose buvo juntama šiokia tokia pašaipa, taigi, Laurencijus sugalvojo šiek tiek atsilyginti jai už tai.
- Jeigu šitie rugiai nebus gražinti į kaimą tai derliaus dievas globojęs kaimą dings. Jarėjus bei kiti kaimiečiai yra mano geri pažįstami ir a nenoriu matyti jų nelaimėje..
Nors Laurencijus šitai pasakė spontaniškai, geriau pagalvojęs suprato, kad tai būtų teisingas poelgis. Jei Horo tikrai yra ta Horo kuria ji sakosi esanti, tai jai dingus kaimas nebegaus gero derliaus ir jam iškils daug rūpesčių. Tačiau po akimirkos jis jau visiškai nebegalvojo apie tai, nes mergina į jį pažvelgė taip tarsi būtų išduota.
- Tu...tu meluoji ar ne?
Iki šiol nematyta silpnumo išraiška atsirado merginos veide, ir tokiems dalykams neatsparus Laurencijus akimirksniu nusileido.
- Na, nebūtinai.
Greitai atsakė Laurencijus norėdamas išlošti šiek tiek laiko ir nusiraminti. Tačiau iš tikro jis galvojo apie visai ką kitą todėl vietoj nusiraminimo jo jausmai tapo dar chaotiškesni. Laurencijus dvejojo. Jeigu ši mergina tikrai yra derliaus dievas Horo tai teisingiausias sprendimas šiuo atveju būtų nugabenti šiuos rugius, o kartu ir Horo, atgal į Pasrojės kaimą. Laurencijus jau ilgą laiką bendravo su šio kaimo gyventojais ir jam būtų skaudu matyti juos kenčiančius. Jis vėl nukreipė žvilgsnį link merginos. Mergina jau nebeturėjo tos ankstesnės įžūlios šypsenos. Dabar ji atrodė pilna nerimo dėl ateities kaip įkalinta princesė iš pasakų apie riterius. Laurencijus nutaisęs susirūpinusią išraišką kartojo sau šį klausimą:
-Ar man pargabenti šią merginą į kaimą, kurio ji nekenčia? O jeigu ji tikrai Horo?
Besvarstant šiuos du klausimus Laurencijų išpylė šaltas prakaitas.
Staiga Laurencijus pajuto kad kažkas jį įdėmiai stebi. Netoliese daugiau nieko nebuvo, taigi jis atsisuko bei pažvelgė į merginą. Šioji lipšniai žvelgdama paklausė:
- Tu man padėsi, ar ne?
Šiek tiek palenkusi galvą paklausė Horo ir Laurencijus, neištvėręs jos žvilgsnio nusisuko. Laurencijus kasdiena matydavo tik arklio užpakalį ir negalėjo būti pasiruošęs tokiam merginos žvilgsniui.
Laurencijus padarė nemalonų sprendimą. Jis lėtai atsisuko į Horo ir pasakė:
- Klausyk, aš norėčiau tavęs kai ko paklausti
-Hmm?
- Tau pabėgus Pasrojės kaimo neužklups nederlius?
Buvo aišku, kad šioje situacijoje mergina į klausimą pateiks tik jai palankų atsakymą. Tačiau verslo sandėriuose prekeiviams melavimas buvo labai dažnas reiškinys ir Laurencijus pasikliavo savo patirtimi. Jis tikėjosi suprasiąs ar vilkė meluoja.
Taigi Laurencijus pasiruošęs laukė merginos atsakymo, tačiau pažiūrėjęs į mergina jis pamatė kad šis klausimas ją įžeidė ir rodosi kad mergina tuoj pravirks.
Mergina žvelgė į vežimo kampą.
- Ka..Kas atsitiko?
Nejučiomis paklausė merginos Laurencijus.
- Net ir man nesant kaime ateityje jis gaus gausų derlių.
Pasakė mergina niūriu balso. Atrodė kad ji vos sulaiko savo pyktį.
- Aha.
Tačiau Laurencijus jau pradėjo bijoti merginos. Horo galva buvo nuleista, pečiai virpėjo iš pykčio o rankos buvo taip suspaudusios kailius, kad nuo įtampos tapo baltos.
- Aš ilgai buvau tame kaime, taip ilgai kad mano uodegos plaukų neužtektu tam laikui suskaičiuoti. Nors aš ir nenorėjau ten pasilikti, bet aš pamiršau savo norus tam, kad saugoti rugius. Senai senai aš vienam šio kaimo vaikinui pažadėjau, kad kaime augs nuostabūs rugiai ir šį pažadą jau seniai išpildžiau.
Pakėlusi tona ir nusisukusi nuo Laurencijaus pasakė mergina. Tačiau iki tol kalbėjusi sklandžiai ir įtaigiai, šitai mergina pasakė drebančių balsu.
- Aš.. Aš esu rugiuose gyvenanti vilkė. Rugiai ir visi augalai, gimstantys iš žemės - apie juos aš nusimanau geriausiai. Aš vykdžiau pažadą padaryti tame kaime auginamus rugius puikiausiais. Užderėjus prastesniam derliui man būdavo visuomet priekaištaujama. Bet žemės syvai nėra begaliniai, taigi kartais reikėdavo juos tausoti. Tačiau pastaruoju metu viskas pasidarė dar baisiau: esant prastam derliui esu vadinama kaprizinga išpuikėle. Dėl to pastaruoju metu nusprendžiau palikti šį kaimą. Aš daugiau nebegaliu to pakęsti. Tą pažadą jau senai esu išpildžiusi.
Laurencijus nežinojo kodėl mergina staiga taip įpyko. Prieš kelis metus grafas Erendotas, feodalas valdantis Pasrojės kaimą, pradėjo naudoti naujus ūkininkavimo būdus, perimtus iš pietinių šalių, norėdamas padidinti javų derlių. Tada Horo pradėjo manyti, kad ji šiam kaimui tapo nebereikalinga.Be to, pastaruoju metu, kai kurie bažnyčia tikintys žmonės pradėjo skleisti gandus, kad šio kaimo iš viso negloboja joks dievas. Sunkiai galėjai tikėtis kad dievas, prižiūrintis tokioje nuošalioje vietoje esantį kaimą, netaptų lengva gandų auka.
- Vėlesni derliai kaime tikrai išliks ne prastesni už ligšiolinius. Tačiau, kas kelis metus kaimas turės kentėti ir badą, toks jau gamtos dėsnis. Tačiau kaimiečiai su tuo turės susidoroti savo jėgomis. Čia aš esu nebereikalinga, kaimiečiams manęs nebereikia!
Horo šitai išrėkė vienu kvėptelėjimu. Tada giliai atsidusus nėrė atgal i kailius ir susirangiusi juose paslėpė veidą.
Kadangi mergina paslėpė savo veidą, Laurencijus nežinojo ar ji verkia. Tačiau ši tmosvera jo visai nedžiugino ir nežinodamas ką daryti jis kasėsi pakaušį. Bandydamas sugalvoti kokią nors išeiti jis žiūrėjo į liaunus merginos pečius bei vilkiškas ausis. Galbūt tikras dievas ir turėtų būti toks: kai iš jo tikiesi pykčio ar bausmės jis pradeda elgtis kaip vaikas, parodydamas savo silpnąją pusę. Laurencijus nežinojo kaip elgtis, taigi pabandė išsisukti iš situacijos nukreipdamas pašnekesį kita linkme.
- Na, nebekalbėkime apie tai. Ar tu sakai tiesą ar meluoji išsiaiškinsiu vėliau.
- Tu mane laikai melage?
Laurencijui dar nebaigus sakinio riktelėjo Horo pakėlusi galvą nuo kailių krūvos. Tačiau pamačiusi kaip tai sutrikdė vaikiną ji suprato peržengusi ribą ir sumurmėjusi - Atsiprašau vėl pasislėpė kailiuose.
- Aš manau, aš šiek tiek suprantu tavo situaciją. Tačiau, ką tu planuoji daryti palikusi kaimą?
Nors Horo kurį laika neatsakė. Laurencijus pastebėjo ją karpant ausimis ir nusprendė palaukti atsakymo. Galbūt dėl jaudulio, sukelto šio pokalbio, mergina negalėjo greitai surasti atsakymo ir dėl to vengė pažvelgti į Laurencijų. Taip galvojant mergina atrodė visai miela. Tačiau, galiausiai, kaip Laurencijus ir tikėjosi, Horo atsisuko bei liūdnu žvilgsniu įsistebeilijo į vežimo kampą.
- Aš noriu grįžt į šiaurę, - pasakė mergina.
- Šiaurę?
Mergina linktelėjo ir pakėlusi galvą įsižiūrėjo į tolį. Laurencijus ir nepažvelgęs į merginą galėjo pasakyti kur link ji žiūri - Horo žiūrėjo į šiaurę.
- Mano gimtinė - Joitsos miškai. Jau nebežinau, kiek laiko nesu ten buvusi. Aš labai noriu ten sugrįžti.
Laurencijus, nustebintas merginos žodžių stebėjo jo profilį. Keliaujantys prekeiviai būdavo priversti išsižadėti tokių dalykų kaip gimtinė, ir Laurencijus čia buvo ne išimtis. Jis nė karto nebuvo sugrįžęs namo.
Laurencijus gimė mažame vargingame provincijos kaimelyje. Nors gerų atsiminimų apie gimtinę jis neturėjo, tačiau kartais, vienišumo akimirkomis, sėdėdamas vežime, jis ilgėdavosi gimtojo kaimelio. Jeigu Horo nemeluoja, tai ji jau kelis šimtmečius gyveno svetimoje žemėje, nemėgstama, atskirta nuo gimtinės. Apimtas tokios nostalgijos jis pradėjo užjausti Horo.
- Tačiau aš taip pat noriu šiek tiek pakeliauti. Nors ir labai ilgiuosi namų, tačiau per ilgą laiką aplinkinis pasaulis turėjo stipriai pasikeisti ir aš noriu tai pamatyti.
Tai pasakiusi Horo nusiramino ir įsižiūrėjo Laurencijui į veidą.
- Jei tu negalvoji gražinti javų Pasrojės kaimui ir jei nežadi manęs įduoti bažnyčiai, aš norėčiau su tavim keliauti. Tu esi keliaujantis prekeivis, tiesa?
Tai sakydama mergina šypsojosi tarsi žinotų jog Laurencijus taip tikrai nepadarys. Ji prašė to ne kaip išsigelbėjimo, o kaip senas draugas prašo kito paslaugos. Nors Laurencijus ir negalėjo pasakyti ar mergina sako tiesą, jis jautė, kad ji bent jau nėra blogas asmuo. Be to, šis pašnekesys su Horo jam teikė malonumą. Tačiau Laurencijus, būdamas prekeiviu iki pat kaulų smegenų, neskubėjo atsakyti. Būti prekeiviu reiškia reikalui esant turėti drąsos nebijoti net Dievo ir nepasitikėti niekuo, net savo giminėm. Kurį laiką pagalvojęs prekeivis tyliai atsakė.
- Aš negaliu taip greit šitai nuspręsti.
Laurencijus tikėjosi merginos priekaištų, tačiau jis klydo - mergina ramiai linktelėjo.
- Atsargumas - gera savybė, tačiau, tyrinėdama žmogų aš visiškai pasitikiu savo akimis ir nemanau kad tu būtum toks kietaširdis ir atsisakytum mane išgelbėti. tačiau aš nesu žmogus, aš - vilkė.
Tačiau šitai mergina tarė šelmiškai besišypsodama. Tada vėl nerūpestingai įsirausė į kailius duodama suprasti kad šios dienos pokalbis baigtas. Kaip ir anksčiau, iniciatyva buvo merginos pusėje. Nors Laurencijui ir buvo nemalonu pripažinti kad jis niekaip negali pakeisti situacijos bet kartu ir buvo juokinga.
Staiga merginos ausys sujudėjo, ji iškišo veidą iš kailių ir pratarė:
- Tikiuosi tu nepaliksi manęs miegoti lauke
Laurencijus žinojo kad negali taip pasielgti, bet šiuo metu jis tegalėjo gūžtelti pečiais. Tuo metu mergina įžūliai besijuokdama vėl atsigulė į kailius.
Atrodė, kad pastarieji merginos veiksmai tebuvo vaidinimas. Merginos elgesys buvo panašūs į įkalintos princesės. Tačiau Laurencijus nemanė kad pasakojimo dalis apie nedėkingus kaimiečius bei norą grįžti į gimtinę buvo suvaidinta. Taip pat jis patikėjo kad mergina tikrai yra Horo o ne demono apsėsta mergina. Tačiau Laurencijus nusprendė daugiau apie tai negalvoti ir įlipo į vežimą. Jis suprato kad ir kiek daugiau jis galvotų, vis vien nesugalvotų jokio tinkamo paaiškinimo, tad geriausias sprendimas yra eiti miegoti.
Kailiai kuriuose miegojo Horo buvo Laurencijaus. Negi jis – kailių savininkas nusileis vilkei ir miegos apsiklojęs užklotu ant vairuotojo suolo? Tokių minčių paragintas jis pastūmė merginą į šoną ir irgi atsigulė kailių krūvoje. Gulėdamas jis girdėjo tylų merginos kvėpavimą. Nors jis ir kartojo sau nedaryti skuboto sprendimo, tačiau nusprendė: jei atsibudus ryte mergina nebus jo apvogusi ir dingusi, jis leis jai keliauti drauge. Be to, prekeivis netikėjo kad mergina būtų vagilė, be to net norėdama ji viena sunkiai galėtų jį apvogti. Taip galvodamas Laurencijus šiek tiek su nerimu laukė ryto. Negana to, jis pirmą kartą per ilgą laiką nemiegojo vienas. Taigi maloniam kailių kvapui kutenant nosį ir merginai miegan šalia jo Laurencijus negalėjo jaustis nelaimingas.
Tarsi skaitydamas šeimininko mintis arklys, tarsi atsidusdamas, suprunkštė. Galbūt arkliai supranta ką žmonės sako tiesiog nemoka atsakyt.
Karčiai besišypsodamas Laurencijus užmerkė akis.
*******
Laurencijus atsikėlė anksti. Prekeiviai, norintys kuo daugiau uždirbti, turi keltis anksti ir kuo labiau išnaudoti dieną. Tačiau Laurencijui prabudus Horo jau buvo atsikėlusi ir kažką šiugždino. Pirma mintis, atėjusi jam į galva buvo kad jo nerimas pasitvirtino. Atsisukęs jis pamatė, kad mergina susirado jo drabužius ir apsirengusi užsirišinėjo batraištį.
- Ei! Tai mano drabužiai!
Net jei tai ir nėra vogimas, svetimų daiktų naudojimas yra laikoma nuodėme prieš Dievą. Kai Laurencijus šitaip gėdindamas merginą atsisuko, pamatė, kad Horo į tai visiškai nekreipė dėmesio.
- Hmm? O tu pabudai. Kaip manai, šitie drabužiai man tinka?
Nepaisydama Laurencijaus priekaištų mergina, norėdama pasirodyti, išskleidė rankas. Ji ne tik kad nejautė kaltės, bet netgi šiek tiek tuo didžiavosi. Tai matant atrodė kad vakarykštė išsiblaškiusi Horo buvo netikra. Šita begėdiškai besielgianti mergina turbūt ir yra tikrasis Horo veidas. Be to, mergina dėvėjo prabangius Laurencijaus drabužius, kuriuos jis užsidėdavo tik eidamas derėtis su turtingais miesto pirkliais. Tai buvo indigo spalvos marškiniai ilgomis rankovėmis ir madinga liemenė. Puikus avies odos diržas, prilaikantis iš drobės bei odos pagamintas kelnes. Badai buvo pagaminti iš trigubo sluoksnio raugintos odos ir buvo tokie tvirti kad galėjo atlaikyti net atšiaurų kalnų klimatą. Aprangą užbaigė ant pečių susegtas puikios kokybės meškos kailio apsiaustas.
Prekeivis, turintis gerus drabužius visada yra gerbiamas. Vien tik tam kad nusipirktų šį apdarą Laurencijus nuo pat savo pameistrystės 10 metų taupė pinigus. Jeigu Laurencijus prieš eidamas į derybas susitvarkydavo barzdą ir apsirengdavo šiais drabužiais, su juo visada elgdavosi pagarbiai. Ir dabar šiuos drabužius buvo apsirengusi Horo.
Tačiau Laurencijus nesupyko. Aišku, tai buvo dėl to kad merginai, apsirengusi jai aiškiai per dideliais drabužiais, atrodė mielai.
- Šis puikus juodo meškos kailio apsiaustas man labai patinka - jis puikiai dera prie mano rudų plaukų. Tačiau kelnės trukdo uodegai. Ar galiu jose išpjauti uodegai skylę?
Nors mergina tai pasakė nerūpestingai, bet šios kelnės buvo pagamintos patyrusio siuvėjo. Išpjovus kelnėse skylę jos būtų sugadintos nepataisomai. Laurencijus griežtai papurtė galvą.
- Na, kelnės vis vien didokos. Kaip nors su jomis išsiversiu.
Stebėdamas Horo Laurencijus atsikėlė. Mergina su drabužiais elgėsi tarsi su savais, žinodama, kad prekeivis negali jai liepti nusirengti. Tuo tarpu Laurencijus bijojo kad mergina nuo jo nepabėgtų, kadangi už šiuos drabužius mieste galėjo nemažai uždirbti.
- Atrodo tu esi prekeivis iki pat kaulų smegenų. Pažvelgus tau į veidą galima suprasti visas tavo mintis.
Besijuokdama pasakė mergina, vikriai iššokdama iš vežimo. Tai Horo padarė taip staigiai, kad Laurencijus nespėjo sureaguoti. Jeigu mergina norėtų pabėgti Laurencijus abejojo ar sugebėtų ją pavyti. Tačiau gali būti kad Laurencijus kažkur savyje žinojo kad mergina nebandys bėgti, taigi jis nesureagavo į šį merginos veiksmą.
- Aš nebėgsiu. Jei būčiau norėjusi pabėgti, būčiau seniai tą padariusi.
Iš pradžių Laurencijus pažvelgė į javus, po to nukreipė žvilgsnį į besijuokiančią Horo. Ji nusivilko meškos kailio apsiaustą ir įmetė jį į vežimą. Apsiaustas, pritaikytas Laurencijaus ūgio žmogui, merginai buvo tiesiog per daug didelis. Jis suprato kad vakar, mėnesienoje, gerai nematydamas merginos, jis suklydo dėl jos ūgio. Nors Laurencijus ir buvo aukštas Horo buvo visom dviem galvom žemesnė už Laurencijų.
Baigusi tyrinėti drabužių kokybę Horo prasižiojo ir tarė:
- Aš noriu su tavim keliauti. Juk tu man leisi, tiesa?
Mergina nusišypsojo. Jos šypsenoje nebuvo nė lašo meilikavimo. Nors jai dar galėjo būti atsakyta, Horo vis vien linksmai šypsojosi. Laurencijus lengvai atsiduso. Mergina nebuvo panaši į vagilę, norinčia apvogti prekeivį. Ir nors Laurencijus žinojo negalįs visai atsipalaiduoti, jis nematė priežasties, nepasiimti merginos kartu. Be to, jam atrodė, kad išsiskyrus su Horo, vienišiaus gyvenimas pasidarys dar blogesnis.
- Galbūt toks mano likimas. Gerai, gali keliauti kartu su manimi.
Laurencijui tai pasakius Horo nepuolė tuo džiaugtis, o tik tai šiek tiek nusišypsojo.
- Tačiau valgį sau turėsi užsidirbti. Aš taip pat nevalgau už dyka. Net jei tu ir esi derliaus dievas, mano piniginei derliaus tu neatneši.
- Aš nesu tokia prasta kad negalėčiau užsidirbti maistui. Aš esu išdidi vilkė , išmintingoji vilkė Horo.
Atrodė kad mergina dėl to vaikiškai įsižeidė, tačiau šį sykį Laurencijus suprato, kad mergina vėl apsimetinėja. Kaip ir anksčiau mergina greitai pradėjo garsiai kvatoti.
- Tačiau žinant kaip apgailėtinai vakar elgėsi toji išdidi vilkė, tai net nėra juokinga.
Pasakė Horo tarsi pašiepdama save.
- Na, malonu susipažinti.
- Aš Laurencijus, Kraftas Laurencijus. Darbo metu į mane gali kreiptis tiesiog Laurencijumi.
- Hm, Laurencijus. Aš minėsiu geruoju ir garsinsiu tave ir tavo vardą visą amžinybę.
Horo tai pasakė rimtu tonu pilnai pasitikėdama savimi, o jos ausys nenustygo iš išdidumo. Galbūt tai buvo tik dar vienas juokelis, tačiau merginos būdas buvo nepastovus kaip kalnų oras: vienu momentu ji elgiasi vaikiškai, o kitu jau yra gudri ir neperprantama. Nusprendęs, kad sunkiai perprantamas merginos elgesys tik parodo jos gurumą, Laurencijus ištiesė jai ranką, tuo parodydamas, kad pripažįsta Horo sau lygia partnere. Tai supratusi Horo nusišypsojo ir nusijuokė.
Nors ir maža, merginos ranka buvo maloniai šilta.
- Tarp kitko, greitai pradės lyti, mums reikėtų pasiskubinti išvykti.
- Ką? Kodėl tu to nepasakei anksčiau?!
Rėkė Laurencijus tuo pabaidydamas arklį.Vakar vakare nebuvo jokių ženklų, pranašaujančių lietų, tačiau dabar, pažiūrėjęs į dangų prekeivis pamatė jį uždengusius pilkus debesis. Horo juokėsi stebėdama skubiai besiruošiantį kelionės draugą. Tačiau t ji įšoko į vežimą ir sutvarkė bei uždengė miegant sujauktus kailius. Matėsi kad mergina dirbo geriau nei bet kokia nauja pameistrė.
- Upė dabar pavojinga. Mums reikėtų šiek tiek nuo jos pasitraukti.
Laurencijus paragino arklį, paėmė jo vandenį, atsisėdo į vadeliotojo vietą ir, paėmęs vadžias, pašaukė Horo. Vadeliotojo vieta, vienam Laurencijui šiek tiek per plati, dviem keliauninkams buvo šiek tiek per ankšta.
Tačiau, tokiu būdu, esant šaltam orui, abiem bus šilčiau.
Taip, arklio žvengimu, prasidėjo šių dviejų keistų keliautojų kelionė.
Atsakyti cituojant
Ooooo daugiau vertimu bus? 
Puikumėlis
Bookmarks