Puslapis 8 iš 12 PirmasPirmas ... 678910 ... PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 113 iki 128 iš 189

Naruto FanFIc

  1. #113
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Gomenasai žmogai, žadėjau šiandien vakare užbaigti, bet gavosi naktį :/ (pas mane dabar 01:04... pas jus 03.04) tikrai labai stengiausi, ir šį kartą rašiau iškart į kompą, dėl to skyrius gavosi toks... keistas. Supratau, kad man nelemta iškart rašyti originalą, be juodrasčio. Dabar kai parašiusi viską perskaičiau taip truputį net nusivyliau , nes norėjau viską taip super parašyt. Na, bet aš ne genijus ir toli gražu nemoku laisvai rašyti (man reikia viską milijoną kartų apgalvoti), taigi sorry jei ir jūs nusivilsite šitu skyriu... (nors širdyje viliuosi kad nenusivilsit ) taigi sry, kad visi skyriai nesigauna tobulai, aš juk irgi žmogus

    tai va... skaitykit

    10 Skyrius

    „Treniruotė“


    Konohos gatvės pradėjo busti. Prekeiviai skubėjo prie savo prekystalių pasiruošti darbo dienai. Turgaus aikštėje buvo girdėti įvairiausi garsai, kurie, tarsi didžiulė cunamio banga, užtvindė ir likusį miestelį. Vis daugiau ir daugiau žmonių paliko savo namus, skubėdami savais reikalais. Štai Jamanaka Ino šmurkštelėjo iš savo šeimos gėlių parduotuvės, nešina kibiru pilnu geltonų rožių. Kažkur, jai iš dešinės, pasigirdo plaktuku kalamo vinies kaukšėjimas – kaimynas sumanė sutvarkyti savo parduotuvėlės iškabą. Haruno Sakura, praeidama gėlių parduotuvę, pasisveikino su drauge ir, nelaukdama kol ji tvarkingai išdėlios rožes ir nubraukusi rankas į prijuostę, pribėgs jos pasitikti, kaip visada pilna vis naujų paskalų, greitu žingsniu nuskubėjo ligoninės link. Visur, kur tik būtum pasisukęs, galėjai matyti malones šypsenas ir švytinčius iš laimės žmonių veidus. Tokia buvo Konoha. Šiltos ramybės kupinas miestelis.

    Pradėjo busti ir Hjūgų rajono gyventojai. Šalutinės šeimos moterys, dirbdamos namų ūkio darbus, smagiai malė liežuviais. Po ilgos misijos grįžo klano pažiba – Hjūga Nedžis, kuris buvo visų šalutinės šeimos narių pasididžiavimas. Mat būtent jis – berniukas, gimęs klano vado Hiašio dvynio brolio žmonai, buvo, tikriausiai, pats talentingiausias visų laikų Hjūga. Jų kalboje buvo galima girdėti neslepiamą pasididžiavimą, tarsi jis būtų jų pačių sūnus. Viena iš moterų, baigusi skalbti paklodes, dar persimetė keliais žodžiais su giminaitėmis ir patraukė prie kabyklų jas išdžiaustyti. Pakabinusi keletą paklodžių, ji pradėjo ieškoti segtukų joms prisegti, kai staiga, kažkur priešais ją, pasigirdo vikrus kojų tipenimas. Žingsniai vis artėjo, bet moteris, kuriai vaizdą užstojo balta, krakmolu kvepianti paklodė, nematė kam priklausė tos skubančios basos kojos. Kaip viesulas, patraukusi iš savo kelio drėgną baltą medžiagą, pro ją prabėgo kažkokia maža, juodaplaukė būtybė.

    -Mano pusbrolis... jo niekur nėra!- visi atpažino spigų, klano lyderio jaunesniosios dukters balsą.
    Moterys, kurios ką tik negailėdamos liaupsių, gyrė savo numylėtą Nedžį, susižvalgė nerimo ir išgąsčio pilnais žvilgsniais.

    Išgirdęs savo jaunėlės Hanabi balsą, lauke pasirodė ir pats Hiašis. Šalutinės šeimos moterys nustojo dirbti, ir paklusniai nukorusios galvas, laukė įsakymų. Tačiau jis nepasakė nieko. Stovėjo savo namo prieangyje, tiesus kaip ąžuolas ir nepajudinamas kaip uola. Tokia pat stovėsena pasižymėjo ir Nedžis, tačiau jo jaunose, rimtose akyse negalėjai pamatyti nė lašelio arogancijos, kurios buvo kupinas klano vado žvilgsnis.

    -Hanabi.- rūsčiai pašaukė savo dukterį Hiašis, ir grįžo iš kur atėjęs. Jaunėlė šiek tiek suglumusi sustojo, dar kartą permetė savo sidabrišku žvilgsniu aplinką, ir nusekė paskui tėvą.
    Moterys stovėjo kaip stovėję, tylios ir paklusnios, tačiau kai Hanabi uždarė slenkančias duris, jos, visos kaip viena, atsiduso ir metusios viena kitai reikšmingus žvilgsnius toliau dirbo tylomis. Šį vakarą bus apie ką kalbėti...

    Akylai viską stebėjusi pro savo kambario langą, Hinata iš lėto nuleido užuolaidą, kad staiga sujudėjusi medžiaga neišduotų jos slėptuvės. Tada, kai ji atsisveikino su Nedžiu, Hjūga negalėjo nė bluosto sudėti, sukdama galvą, kokios priežasties vedamas, pusbrolis taip staiga išsiruošė į kelionę, nė nespėjęs atsigauti nuo užsitęsusios misijos. Supratusi, kad miegoti nebeišeis, ji persirengė kasdieniniais drabužiais ir savo kambaryje, laukdama ryto, bandė skaityti knygą, atsineštą iš bibliotekos. Žinoma, kai galvoje nesustodamos sukosi įvairiausios mintys, nepavyko padoriai perskaityti nė vienos eilutės. Nedžis niekada nieko nedarydavo skubotai. Jis apgalvodavo kiekvieną savo žingsnį, apmąstydavo visas įmanomas pasekmes. Kokia žinia išstūmė jį iš jam įprasto kelio?

    Hinata nežinojo...

    Bet greitai tai bus ištaisyta...

    Ji pastvėrė savo šviesiai violetinį švarkelį baltomis rankovėmis ir tyliai, kad neišgirstu tėvas, nusėlino lauko durų link. Paskubomis įsispyrusi basutes ir apsivilkusi švarkelį, tyliau nei pelė po šluota, atitraukė duris ir išėjo į lauką. Maloniai pamojusi ranka dirbančioms klano moterims, Hinata išėjo iš Hjūgų rajono. Skubotą Nedžio išvykimo priežastį žinoti nebent tik Lee ir Ten-Ten.


    Nedžis grakščiai ir tyliai, kaip gali tik nedaugelis Konohos šinobių, nutūpė ant žemės ir apsižvalgė aktyvavęs savo Bjakuganą. Išnaršęs kiekvieną medžio šakelę, kiekvieną lapės urvą, nepraleidęs nei vienos žolės stiebelio kilometro spinduliu ir nieko neradęs, jis sunkiai atsiduso. Nors akys neparodė nieko įtartino, vaikinas jautėsi kažkaip keistai. Tarsi kažkokia nematoma jėga mintų jo kulnais. Palaikęs įtarimą paprasčiausia paranoja, jis stipriai, bet tyliai atsispyrė kojomis į žemę, ir, tarsi baltas paukštis, pakilo aukštai virš medžių viršūnių.

    Kiekvieną Hjūgos žingsnį lydėjo stiprūs širdies dūžiai, kurie aidu skambėjo jo ausyse. Nedžio kelionei progresuojant, mintyse vis ryškiau ir dažniau pasirodydavo tylus, išblyškęs Amajos kūnas, be menkiausių gyvybės ženklų tysantis kraujo klane. Ta pati ranka, kuri tą naktį taip švelniai gniaužė jo riešą, dabar buvo sutepta krauju ir nejudėdama gulėjo ant žemės... Tos pačios nefrito spalvos akys, kurios tada, su nuoširdžiu palengvėjimu jam atgavus sąmonę žiūrėjo į jį, dabar žvelgė į tolį nieko nematančiu žvilgsniu... Tie patys skruostai, kuriais tada tekėjo krištolo skaidrumo ašaros, dabar buvo baltesni už sniegą... Tos pačios lūpos, kurios švelniai kvietė jį vardu, dabar, šiek tiek pražiotos, tylėjo...

    Nedžis susiraukė iš sielvarto. Skausmingai prikando apatinę lūpą, mėgindamas nuvyti tą žlugdantį vaizdą tolyn. Kad ir kokius paveikslus jam rodė mintys, Hjūga širdyje žinojo – ji gyva... ji gyva ir kažkur, šiame pasaulyje, dabar tikriausiai žvelgia į dangų, vilties kupinomis akimis. Tokiai šviesiai, tyrai ir laisvai būtybei palikti pasaulį dar buvo per anksti. Tiek daug žmonių ji gali išmokyti... Tiek daug dar gali nuveikti...

    Amaja... ar tau buvo taip pat sunku ieškoti manęs tą tamsią naktį prieš ketverius metus? Ar tu, taip pat kaip aš, jautei kiekvieną savo širdies virptelėjimą? Ar tu taip stipriai bijojai, kaip kad aš dabar bijau? Amaja... pašauk mane, kaip šaukei tada ir aš prisiekiu... rasiu tave...rasiu tave gyvą...


    Sasajaki krūptelėjo ir pabudusi atmerkė akis...
    -Nedži?!- sušuko ji ir badė įsitverti lovos krašto. Mergina tiesė ranką, bet jos pirštai sugriebė tik medžiagą, kurioje sukryžiuotos ilsėjosi viršutinės galūnės. Nespėjusi prisitaikyti prie savo pozicijos, Amaja nuvirto ant šono ir sustingo, tarsi ją būtų nutrenkęs žaibas.

    Itačis sėdėjo tiesiai prieš ją ir atrodė taip, tarsi jam kas būtų užvožęs per galvą keptuve. Medikė pajuto kaip karštas kraujas plūstelėjo į skruostus ir įtraukė galvą į plačią apsiausto apykaklę, tikėdamasi nuslėpti paraudusį veidą. Ji bandė suvokti kaip ištrūkti iš juodos medžiagos žabangų, ir, staiga prisiminusi, kad prieš užmigdama buvo įtraukusi rankas į apsiausto vidų, palikdama rankoves tuščias. Kai rankos jau buvo joms skirtose vietose, Amaja žvilgtelėjo į Itačį. Jis sėdėjo kaip sėdėjęs, tačiau buvo įtartinai įsistebeilijęs kažkur į kairę nuo medikės... lyg tyčia vengdamas jos žvilgsnio.

    -Labas rytas, Itači-san.- džiugiai pasisveikino atsistodama Sasajaki, mėgindama pamiršti kas ką tik įvyko.

    Učiha bematant atsisuko ir tiriamai įsistebeilijo į besirąžančią Amają.

    -Tau nereikia į mane kreiptis taip...oficialiai,- kažkaip keistai pasakė jis... beveik droviai...beveik.
    Po nepatogiai praleistos nakties, medikei velniškai skaudėjo nugarą ir kaklą, todėl, bandydama išjudinti nugulėtus kaulus, ji visaip lankstėsi, lyg koks vaikiščias, mėgindamas į save atkreipti dėmesį. Suvokusi, kaip kvailai turėtų atrodyti pašaliniams, Amaja liovėsi judėjusi ir atsikrenkštusi nubraukė nuo apsiausto tariamas dulkes. Ji nedrąsiai žvilgtelėjo į savo bendrakeleivį ir nurimo, pamačiusi, kad jis žiūri kažkur į tolį... apimtas... melancholijos? Sasajaki pasitrynė akis ir atsimerkusi dar kartą pažvelgė į jį. Dabar, Itačis jau buvo atsisukęs ir žiūrėjo tiesiai Amajai į akis, šaltas ir tylus, kaip visada.

    Šiek tiek sutrikusi, ji bandė toliau vystyti tą pačią kalbą:

    -O kaip man... jus... vadinti?

    -Pradžiai... sakyk „tu“, ne „jūs“- pasakė jis, atkakliai žiūrėdamas į medikę.

    -Bet aš įpratusi taip kreiptis į vyresnius žmones, Itači-sa...-ji nutilo neužbaigusi sakinio, nes Učiha piktai susiraukė.

    -Ką gi...tada teks atprasti.-beveik žaismingai pasakė jis,- Be to... tai tik ketverių metų skirtumas... nėra taip jau daug.

    Amają įsispoksojo į jį, bandydama suprasti ką tiksliai jis turėjo galvoje tai sakydamas.
    Bet tai tiesa... keturi metai nėra tiek daug...ga, vis dėlto...

    Amaja išsigandusi savo pačios minčių papurtė galvą...
    Ką aš galvoju...?

    Ji užsimerkė ir ranka užsidengė akis – dešinę akį uždegė nykštys, o kairę visi kiti pirštai. Mergina vėl atsisėdo, tikėdamasi, kad tokiu būdu atsikratys keistų minčių. Bet kažkas jai priminė vakar matytą vaizdą... Itačį lietuje.

    Dar kartą ją nupurtė supratimas...vis dar užsidengusi akis ir nuleidusi galvą ji susimąstė. Visas jos elgesys nuo dienos, kai pirmą kart akis į akį susitiko su Itačiu vedė į vieną išvadą. Ji nerasdavo žodžių, kai pamatydavo jį... tarsi jos liežuvis nebūtų galėjęs funkcionuoti. Kai Učiha būdavo nusisukęs ir su kuo nors kalbėdavosi, Amaja negalėdavo atitraukti nuo jo akių ir gerėdavosi tobulu jo grožiu. O juodų, onikso spalvos akių gelmėje ji būtų galėjusi maudytis kiaurą parą. Visą laiką, kai tik Itačis prisiartindavo prie jos, visas medikės kūnas virpėdavo iš baimės...
    Tik tai nebuvo baimė... tai buvo...

    Amaja giliai įkvėpė, šiek tiek sulaikė kvapą, ir iškvėpė. Nindzių akademijoje, nei vienas draugių susižavėjimo simptomas neprasprūsdavo jai pro akis. Kodėl ji nepastebėjo to užkrato pati ir neišrovė jo, kol dar nebuvo giliai įsišaknijęs?

    Jos skrandis susitraukė.

    Medikės paširdžiuose kažkas kirbtelėjo. Nedžis... Staiga ji pasijuto taip, tarsi išduotų jį... Išduotų Hjūgą. Amaja visuomet jautė jam šiltus jausmus... ir keisčiausia buvo tai, kad tie jausmai niekur nedingo. Jie liko tokie patys, nepažeisti, tarsi stiklainyje užkonservuoti vaisiai. Tik jos širdies lentynoje atsirado dar kažkas... kažkoks naujas stiklainis, ant kurio etiketės buvo parašyta „Itačis“.

    Ir dar šiąnakt sapnuotas sapnas... Ji matė Nedžį, vilkintį baltus Hjūgų klano apdarus. Greičiau už vėją jis skriejo jos link... Ieškodamas, mėgindamas ją išgelbėti nuo sunkaus likimo. Ir akimirką, prieš jai nubundant, Sasajaki išgirdo šilto, pažįstamo balso tariamus žodžius:

    „Amaja... ar tau buvo taip pat sunku ieškoti manęs tą tamsią naktį prieš ketverius metus? Ar tu, taip pat kaip aš, jautei kiekvieną savo širdies virptelėjimą? Ar tu taip stipriai bijojai, kaip kad aš dabar bijau? Amaja... pašauk mane, kaip šaukei tada ir aš prisiekiu... rasiu tave...rasiu tave gyvą...“

    Pala... bet juk to negali būti. Nedžis... potencialiausias Konohos džioninas, kuriam ANBU titulas buvo tiesiog ranka pasiekiamas. Tas pats Nedžis, dėl kurio ėjo iš proto pusė Amajos bendraamžių, kol kita pusė lydėsi dėl Sasukės, norėjo išgelbėti į bėdą papuolusę medikę? Juk toks gražuolis, niekuomet žvilgsniu nepalydėtų gatve einančios neišvaizdžios merginos. O būtent tokia Amaja ir buvo. Tyli ir nematoma, arba, blogiausiu atveju, matoma tik tada, kai daro kažką neįprasto (Sasajaki su siaubu atsiminė tą dieną, kai Konohą užklupo stiprus lietus. Visi žmonės sulindo į namus, o ji, savo ruožtų, besijuokdama išbėgo į gatvę ištiesusi į šalis rankas ir džiaugėsi iš dangaus krentančiais lašais. Kiek vėliau, savo dešinėje, antro aukšto balkone, kunoiči išvydo Nedžį, kuris į ją spoksojo net persisvėręs per turėklą. Amajai buvo taip gėda, kad savaitę iš namų nekišo nosies, ir į lauką ją, tik šiaip ne taip, išvilko brolis.) Medikės kūnas toli gražu nebuvo tobulas, plaukai neišraiškingos, šviesiai rudos spalvos, veidas įprastas ir nuobodus. Juk toks vaikinas, kaip Hjūga Nedžis tiesiog nebūtų galėjęs ja domėtis...

    -Kas tas Nedžis? – staiga, lyg perskaitęs jos mintis paklausė Itačis. Sasajaki krūptelėjo... Iš kur jis...? Ir tada ji atsiminė kaip nubudusi šūktelėjo jo vardą.- Miegodama vis kartojai ir kartojai jo vardą.- Pridūrė Itačis ir Amaja galėjo prisiekti, kad akimirką išgirdo kažką panašaus į pavydą.

    -Hjūga Nedžis.- bandydama apsimesti, kad viskas gerai, atsakė kunoiči. – Dabar jis potencialiausias džioninas. Esu tikra, kad prieš... ,- Amaja šiek tiek stabtelėjo ieškodama žodžių,-palikdamas Konohą turėjai apie jį girdėti. Sakoma, kad Nedžis talentingiausias visų laikų Hjūga.

    Itačis linktelėjo, lyg parodydamas kad jį prisimena, tačiau tas jo gestas buvo toks nežymus... Lyg jis bandytų paneigti savo staigų Konohos palikimą.

    -Jis tavo draugas?- po kiek laiko, nežiūrėdamas į Amają paklausė Učiha.

    -Tiesą sakant ne.- kunoiči krūptelėjo išgirdusi tokį tiesmuką klausimą.- Aš jo beveik nepažįstu. Niekada nesu su juo rimtai kalbėjusi. Tiesa... vieną kartą, kai jis, su grupele kitų geninų, stengėsi išgelbėti Sasukę,(Amaja pastebėjo, kad Itačis šiek tiek krūptelėjo išgirdęs brolio vardą) Nedžis buvo stipriai sužeistas ir aš išgelbėjau jam gyvybę. Po to įvykio jį sutikdavau nebent gatvėje.

    Učiha linktelėjo ir atsistojo. Atrodė, kad jis šiek tiek atsipalaidavo.

    -Šiandien jūs...tu kažkoks neįprastai kalbus, Itači.- Mergina pati nesuprato kodėl tai sako ir iš kur rado drąsos pasakyti jam tokius nerūpestingus, net šiek tiek kvailokus, žodžius.

    Itačis nusišypsojo, tik Amaja negalėjo pasakyti kodėl : ar dėl to, kad ji nesikreipė į jį oficialiai, ar dėl pačio žodžių turinio. Kunoiči stebėjo, kaip vienas žymiausių Konohos šinobių nusisuka ir išeina į laukymę, kurioje stovėjo vakar naktį lyjant lietui. Jis žengė keletą žingsnių, paskui stabtelėjo ir atsisuko į Amają.

    -Eikš. Pažiūrėsim ar esi verta vadintis Konohos čiunine.

    Sasajaki pajuto, kaip jos veidas išbąla. Učiha Itačis siūlo jai kautis? Tas pats Učiha, kurio bijojo visos šinobių šalys, o gal ir net daugiau, su nindzėm nesusijusių šalių. Tas pats Itačis, kurį Konohos šinobiai vadina S-klasės nusikaltėliu. Tas pats žmogus, kurio pagauti dar niekam nepavyko.

    -Bet Itači-san,- nespėjusi sutramdyti noro pridėti „san“ galūnę prie jo vardo, Amaja delnu užsidegė burną ir pasitaisė :- Itači... Mūsų misija yra laukti Deidaros-san ir Sasori-san...

    -Daug čakros neprarasi.- nukirto ją Učiha. Amaja pastebėjo jo balse nekantrumo gaidelę.

    Supratusi, kad geriausia pasiduoti jo valiai, Sasajaki nedrąsiai atsistojo ir išėjo į laukymę Učihos link. Jausdama, kaip vis stipriau krūtinėje pradeda plakti širdis, kunoiči nurijo seiles. Ji stovėjo priešais vieną pavojingiausių nusikaltėlių ir turėjo su juo kautis... Vien nuo tos minties piestu pasistojo visi jos nugaros plaukeliai.

    Nusprendusi apie nieką negalvoti ir susikaupti kovai, Amaja sugriebė kišenėje paslėptą kunajų, tačiau Itačis stovėjo kaip stovėjęs. Tik šiek tiek, papūstas vėjo, sujudėjo jo apsiaustas.

    Sasajaki puikiai žinojo, kad žiūrėti į jį pavojinga. Vyresnysis Učiha garsėjo savo gendžiutsu technikomis, tad jis galėjo ją užhipnotizuoti bet kurią akimirką, tačiau ji neturėjo pasirinkimo. Kadangi buvo medikė, kovos lauke ji nebuvo labai patyrusi, mat kiti komandos nariai ją užstodavo ir gindavo. Medikų skaičius buvo labai ribotas, dėl to jie buvo labai ypač vertinami.

    Amaja akylai jį stebėjo: matė kiekvieną judančio apsiausto raukšlę, nė vienas Itačio mirktelėjimas neliko nepastebėtas. Ir staiga Učiha tiesiog dingo. Nieko nelaukusi, kunoiči atsispyrė nuo žemės ir pašoko į dangų, išvengdama jo puolimo iš nugaros. Mergina žinojo, kad jis tik žaidžia. Jei Itačis būtų norėjęs su ja rimtai kautis, būtų aktyvavęs Šaringaną. Prieš nutūpdama ji apsižvalgė, tačiau priešininko niekur nepamatė. Reikėjo kažką daryti.

    Kažkur, nuo medžių pusės atskrieję šurikenai atsitrenkė į Amają ir sužvangėję nukrito.

    -Plieninis klonas?- nustebo Itačis ir šyptelėjo. Visgi jos klanas taip pat turi kekkei genkai – technikas, kurias galėjo atlikti tik to Sasajakių klano atstovai.

    Darosi įdomu.

    Tyliai ir greitai Amaja atskriejo jam iš nugaros ir užsimojo ilga, geležine katana*. Atrėmęs smūgi kunajumi, Itačis iššoko iš medžių paunksmės. Dabar jis nejudėdamas stovėjo laukymėje ir laukė kito puolimo. Staiga, jo kūną apglėbė iš žemės išnirusi geležinė ranka, neleisdama pajudėti. Učihos veide pasirodė šyptelėjimas ir jis dingo, pavirsdamas garais.

    „Tai tik Kagė bunšin no džiutsu“.- pagalvojo kunoiči savo slėptuvėje ir pradėjo karštligiškai dairytis.- Kur jis?“

    Atsakymą ji sužinojo, kai jos link atskriejo milžiniškas ugnies kamuolys. Per plauką išvengusi jo Amaja liuoktelėjo ant šakos. Dabar ji stovėjo priešais savo priešininką. Nei vienas nejudėjo. Itačis keistai krustelėjo ir puolė medikės link. Nespėjusi pasitraukti jam iškelio, Sasajaki pajuto kaip Učihos pirštai sugriebia jos petį ir su nežmoniška jėga nubloškia ją atgal. Amajos nugara dusliai dunkstelėjo į medžio kamieną, tačiau kitos technikos dėka ji nepajuto skausmo. Dabar, visas medikės kūnas tviskėjo, lyg jos oda būtų virtusi plienu. Itačis stipriai prirėmė ją prie medžio, lyg nepastebėdamas naujos technikos.
    Amaja persigando. Jis spaudė ją prie medžio ne tik ranka, bet ir visu kūnu. Mergina pajuto, kaip jo šilkiniai plaukai brūkštelėjo jos ausį ir, jam pasilenkus, smakras švelniai įsitaisė ant kairiojo peties. Iš baimės įsitempusi ir sulaikiusi kvapą, kunoiči nežinojo ką daryti ir ko iš jo tikėtis. Jos trumpalaikė „plieninės odos“ technika išblėso. Sasajaki paleido iš rankos kataną.

    Kunoiči jautė jo šiltą kūną, kairią ranką, vis dar gniaužiančią jos dešinį petį... smakrą, švelniai nuleistą ant kairiojo peties. Neįprastas jo artumas tarsi pakėlė ją kažkur aukštai, ant debesų. Amaja užsimerkė, iš visos širdies trokšdama kad tas jausmas niekada neišblėstų. Dešinės Učihos rankos pirštai palietė kairiąją medikės plaštaką ir švelniai, bet stipriai ją sugniaužė. Paskendusi ekstazėje, Sasajaki pajuto, kaip Itačio pirštai atsipalaiduoja ir iš laikino kalėjimo paleidę jos plaštaką, švelniai keliauja ranka aukštyn. Per apsiausto medžiagą ji galėjo jausti kiekvieną jo prisilietimą. Trumpam stabtelėję ties alkūnę, Učihos pirštai pradėjo lėtai lipti vis aukščiau ir aukščiau. Kunoiči su šiokiu tokiu nusivylimu pajuto, kaip Itačis atitraukia smakrą nuo peties. Jo pirštai paliko Amajos ranką, nepasiekę peties. Medikė išsigando, kad šita nuostabių glamonių virtinė jau pasibaigė, tačiau, pajutusi Itačio švelnų rankos prisilietimą sau ant kaklo ji nusišypsojo. Dabar visas pasaulis buvo paskendęs rūke... Egzistavo tik ji ir Učiha.

    Sasajaki nebesugebėjo išlaikyti savo rankų ir pajuto kaip jos pačios pradėjo palengva kilti, norėdamos tvirtai apsivyti Itačio liemenį. Švelniu greitu judesiu, Učiha patraukė Amajos apykaklę ir palenkė galvą medikės kaklo link. Jos rankos jau beveik lietė jo apsiaustą. Dar truputis... dar maža akimirka ir ji pajus jo lūpas ant savo kaklo. Kunoiči skaičiavo dešimtąsias sekundės dalis... kai staiga Itačis išsitiesė visu ūgiu, tarsi lapinas tolumoje išgirdęs medžioklinių šunų lojimą. Jis šiek tiek atsitraukė, tačiau kairė jo ranka vis dar spaudė Amajos petį, o dešinė laikė nuleidusi apykaklę.

    Sasajaki atsimerkė ir kilstelėjusi galvą, pažvelgė į Učihos veidą. Jo akys lakstė iš vietos į vietą, kažko ieškodamos.

    Grįžusi iš transo būsenos, kunoiči suvokė savo padėtį ir šiek tiek sudrebėjo. Niršdama ant savęs, kad nepasipriešino Itačio užmačioms, Sasajaki sukurpė galvoje pasiaiškinimą ir išsižiojo:

    -Ita...- nespėjusi ištarti net vieno žodžio, medikė pajuto Učihos kairės rankos rodomąjį pirštą sau ant lūpų. Nutildęs ją, Itačis dar kurį laiką bandė akimis rasti kažką toli, už Amajos nugaros, tačiau po akimirkos jis nuleido galvą ir pažiūrėjo tiesiai į nefritines medikės akis. Jo veide ryškiom, nei kiek neslepiamom spalvom švietė nusivylimas ir sudirgimas, tačiau žvilgsnyje Sasajaki nematė nė kruopelytės įprastinio šalčio... buvo tik šiluma... ir... kažką panašaus į... džiaugsmą?

    Po akimirkos Itačis atsitraukė ir grįžo į savo įprastinę ledkalnio būseną. Jis greitu judesiu krustelėjo galvą, be žodžių sakydamas Amajai kad laikas dingti. Ji pasilenkė pasiimti katanos, bet Učiha neigiamai papurtė galvą. Tada jis nusisuko ir tyliai šastelėjęs nuo žemės, greit kaip vėjas perskriejo laukymę, ir dingo už jos esančių medžių šešėlyje. Sasajaki nubėgo jo pavymui, tačiau pasiekusi laukymės vidurį, ji suprato, kad kažkas ne taip.

    Ją apsupo dvylika, gal keturiolika šinobių, kurių geležinės kaktos protektorių lentelės ir drabužiai buvo išmarginti Slapto Akmens simboliais. Išsigandusi Amaja apsižvalgė ieškodama Itačio, bet jo niekur nebuvo matyti. Jis paliko ją vieną.

    Sasajaki pasiruošė kovai, bet žinojo, kad vilties, jai vienai laimėti prieš tuziną piktai nusiteikusių nindzių, praktiškai nebuvo. Tačiau ji nesiruošė lengvai pasiduoti.

    -Itači... tu šunsnuki,- piktai bet tyliai iškošusi pro dantis, Konohos medikė pritūpė, kai visi kaip vienas jos priešai, pakilo į orą.




    Pagaliau suradusi reikiamo buto duris, Hinata nekantriai, bet santūriai pasibeldė. Kurį laiką anapus durų vyravusią tylą pakeitė lėtas, velkamų kojų šlepsėjimas. Spragtelėjo užraktas ir Hjūga, pro lėtai atveriamų durų tarpą, pamatė apsimiegojusią, rožiniu chalatu apsisiautusią Ten-Ten.

    -A... atsiprašau kad taip anksti apsireiškiau,- gailėdamasi, kad nepalaukė dar nors valandos, prabilo Hinata.- bet... aš labai sunerimusi. Šiandien, ankstyvą rytą, Nedžis paliko namus, sakydamas, kad turi padaryti kažką svarbaus.

    Užtinęs nuo miego Hinatos pusbrolio komandos narės veidas bematant persimainė. Iš pradžių jos veide pasirodė išgąstis, tada jį pakeitė nerimas ir, galiausiai – supratimas.

    -Užeik.- pakvietė netikėtą viešnią Ten-Ten ir Hinatai įėjus, užrakino duris.- Batų gali nesiauti.
    Merginos įėjo į mažą, jaukią, tačiau netvarkingą svetainę, ir įsitaisė ant senos, bet gerai išsilaikiusios sofos.

    -Nekreipk dėmesio į netvarką. – susigėdo Ten-Ten.- Vakar, kai grįžau iš Penktosios bokšto, buvau tokia pavargusi, kad tiesiu taikymu įvirtau į lovą ir užmigau. Taigi, kas tiksliai nutiko?
    Hinata papasakojo kaip netyčiom užklupo Nedžį prie lauko durų. Nieko nesakydama, kad nenutrauktų jos pasakojimo, Ten-Ten linkčiojo.

    -Man labai neramu dėl Nedžio...- pridūrė Hjūga.- Jis niekada nedaro nieko skubotai...

    -Būtent.- patvirtino Ten-Ten.- Tai tikrai labai nepanašu į jo elgesį. Bet... manau žinau kas vyksta.

    Patempusi nugarą, Hinata įsiklausė.

    -Tai bus dėl viso to Sasajaki Amajos reikalo... aš tuo tikra. Kai grįžom į Konohą, Tsunadė-sama mums pranešė apie jos dingimą.

    -Sasajaki Amajos? – nuostabos pilnu balsu pasitikslino Hinata. – Bet... Nieko nesuprantu, Nedžis niekada nebuvo apie ją užsiminęs. Kodėl, dabar, taip staiga užsimanė jos ieškoti?

    -Palauk manęs truputį.- atsistojo Ten-ten.- Aš persirengsiu ir viską tau paaiškinsiu pakeliui pas Lee. Jis turi tai žinoti.

    Hinata linktelėjo ir žvilgsniu nusekė rausvai vilkinčią draugę akimis.
    Ką tu sumanei, Nedži?



    ----
    Paaiškinimai:
    *Ok... jums visiems trb pasistojo klausimas iš kur Amaja gavo kataną? Tai va... kaip ir visi kiti Sasajakiai, Amaja gali manipuliuoti įvairiais metalais ir net susintetinti kokią nors medžiagą ir pakeisti jos molekulių sandarą, taip išgaudama plieną. Šiuo atveju ji panaudojo medžio šaką ir pavertė ją į kataną. Tiesą sakant, ji negali dažnai naudoti šitos technikos, nes ji užtrunka nemažai laiko ir reikalauja kalno čakros.



    Baltas kleckas rodo Nedžio buvimo vietą, o rodyklės jo kelionės kryptį.
    Raudonas kleckas rodo kur randasi Itačis ir Amaja.
    (paskubomis daryta su paintu, tai labai nepykit jei tie "kleckai" atrodo nelabai draugiškai



    -------------------------------
    Uch... It's getting hot in here

    Pirmą kart gyvenime aprašinėjau tokį dalyką kaip "kovą" ar kažką šiek tiek intymesnio, todėl atsiprašau jei tos vietos skaitėsi labai neįdomiai

    taigi taigi taigi... Mūsų Amaja Pagaliau suvokė savo jausmus.. kiek buvo galima ją laikyti "nežinioje"?

  2. #114
    Ufonautė
    Karolina1515 avataras
    Įstojimo data
    2008 06 13
    Vietovė
    Saulės sistema
    Įrašai
    57
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Na ką aš galiu pasakyti? Super !!! manau jog šis skyrius vienas iš geriausiųjų labai patiko jausmų palyginimas su stiklainiais :


    ":Nedžis... Staiga ji pasijuto taip, tarsi išduotų jį... Išduotų Hjūgą. Amaja visuomet jautė jam šiltus jausmus... ir keisčiausia buvo tai, kad tie jausmai niekur nedingo. Jie liko tokie patys, nepažeisti, tarsi stiklainyje užkonservuoti vaisiai. Tik jos širdies lentynoje atsirado dar kažkas... kažkoks naujas stiklainis, ant kurio etiketės buvo parašyta „Itačis“."

    o kova tai išvis super idomiai aprašyta

    Niekaip negaliu suprasti kaip tau išeina sugalvot tokius siužeto posukius?Atrodo paskaitau vieną skyrių, per savaite (kol atsiranda kitas skyrius) spėju prigalvot/prispėliot kas bus toliau.O kai atsiranda sekantis skyrius pasirodo , kad neatspėjau visiškai nieko ( o taip būna retai nes daugumos skaitomų kūrinių siužetą visuomet atspėju ) . Ir žinai man tai patinka


    Be to dabar taip norisi sužinoti kas bus toliau Man visada taip būna : kol skaitau skyrių būna labai linksma,po to dar kelias dienas apie tą skyrių galvoju , o likusį laiką kankinuosi laukdama naujo skyriaus Tai kaip narkotikai
    Paskutinį kartą taisė Karolina1515 : 2008-10-28, 20:31

  3. #115
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    SPOT~~!!
    (išsiplausiu galvą ir perskaitysiu)
    ---------------------------------------------

    Jeigu man reiktų nupiešti pagal tamstos aprašymą Konohą, reiktų pasitelkti pačias įvairiausias technikas, kad atvaizduočiau grafiškai kiekvieną jūsų nupasakotą smulkmeną. Pati pradžia tiesiog panardino į nindzių pasaulį. Pasijutau bestovinti Konohos gatvės vidury vien su kojinėm, chalatu ir rankšluosčiu ant galvos. Tokia: Oi.. ir kaip aš čia atsiradau? xD

    Tai va. Du vaikinai plius viena mergina ---> visuomet išauga į tokį kankinantį trikampį, kad paskui nors galva sieną pliek. Ypač, kai dar pats negalėtum išsiriinkti. Baisiausia būna, kai kartais ir pats autorius neišmano, kaip čia geriau, o tada ateina trečias ir ura~

    Hmm... akivaizu, kad Nedžis ir Amaja turi "ryšį", bet blemba Itačis duoda daug daugiau intrigos Nedžis, ko gero, yra per daug... geras. Man kartą taip buvo su vienu originaliu kūriniu. Pagrindinis personažas buvo toks nuostabiai tobulas, kad... nuobodus. Tad teko jam prikurt visokių keistų bruožų ir neigiamų savybių, nuo kurių jis įgavo spalvos ir pasidarė daug mielesnis.

    Taigi Itačis pabėgo.. šunsnukis.. nors man taip šviečiasi, kad jam tiesiog pasireiškė laikinas akių užtemimas, jis užkliuvo už šakos ir plojosi veidu į purvą. xDDDDD Oi.. negaliu...

    Blem.. dabar man reik eit rašyt.. -paspiria midtermus-
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2008-10-22, 13:55 Priežastis: perskaičiau

  4. #116
    Bagy-san
    Bagy avataras
    Įstojimo data
    2008 05 24
    Vietovė
    United Kingdom
    Įrašai
    297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Yayyy Pagaliau sulaukiau , nors i laika paziurejus kada idejai sia dali plaukai pasisiausia. Nors zinau, kad 2 val skirtumas bet vistiek.

    "Sunsnukis Itachis" - nemanau. kad jis toks. Jis per dauk viska apgalvoja ir tikrai jau kazka suplanaves yra.

    Nedzui dar toki iki Sasajaki idomu kas bus kai jis ja pamatys su akatsuki apsiaustu.

    Idomu kas tie sinobiai kurie uzpuole Sasajaki?

    Aaaaaaa viskas sukasi galvoj.

    Kuo toliau tuo idomiau.

    Dekui tau labai, uz tavo darba, bet kada tu speji pailset jai naktim rasai? Mes ta tikraja prasme prievartaujam, kad tu parasytum vis daugiau ir daugiau ir matomai nesiliausim, kol nepabaiksi istorijos. Bet manau net kai ja pabaiksi mes reikalausim kitos.
    Taigi didelis aciu ir laukiam kito skyriaus.

  5. #117
    Mielas Ruzavas padaras ^^
    InuyashaGirl avataras
    Įstojimo data
    2008 04 18
    Vietovė
    Missing...HELP O.O
    Įrašai
    158
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    ohh god. . ilgas! l\Labai aciu!. . bet perskaiciau tik puse. .tiek laiko neturiu. . damn. . nooriu skaityti. . bet paveliuosi i japonu pamoka. .soo sad! kai perskaitysiu visa . .pranesiu nuomone apie tavo super duper meena
    Imagine there's no Heaven
    It's easy if you try
    No hell below us
    Above us only sky
    Imagine all the people
    Living for today

  6. #118
    Mielas Ruzavas padaras ^^
    InuyashaGirl avataras
    Įstojimo data
    2008 04 18
    Vietovė
    Missing...HELP O.O
    Įrašai
    158
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Ok. . peskaiciau viiiisa . ..man sitas skyrius pasirode kiek skubotas . . bet man patiko .. tik atrode lyg kokiu prieskoniu truko keista. . nezinau ko. . bet man vis tiek patiko! ir labai labai laukiu kito skyriaus!
    Imagine there's no Heaven
    It's easy if you try
    No hell below us
    Above us only sky
    Imagine all the people
    Living for today

  7. #119
    Ufonautė
    Karolina1515 avataras
    Įstojimo data
    2008 06 13
    Vietovė
    Saulės sistema
    Įrašai
    57
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    kada bus naujas skyrius ? mirštu iš nekantrumo

  8. #120
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Sorriukas, people, dabar tikrai nežinau kada galėsiu prisėst prie skyriaus... Belenkiek darbo turiu.... ir tik tris savaites viskam atlikt... AAAA. Nežinau, kai ištaikysiu laisvesnę minutę, bandysiu kažką sukurpti, bet nepažadu kad bus greit. Nepykit per daug... vis dėlto, mokytis irgi reikia. :/ Bet, pažadu, pasistengsiu kuo greičiau.

  9. #121
    Egzošysto-tama
    Robbu-chan avataras
    Įstojimo data
    2008 08 30
    Vietovė
    lol
    Įrašai
    49
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    zadetas ir tiesiog tavo lupte isluptas review

    nium, ka, sulaukiau pabaigoj tokio boom, uzkabinimo, kad dar labiau su nekantrumu laukciau tavo naujojo skyriaus, tiesiog saunu!!! :d
    va..nemanau, kad kompe rasytas labai jau nusileidzia pirmiausia sukurptam juodrastyje..su tuo ir sveikinu

    eto...labai patiko, kad charakteriam suteiki siltumo, tokiokasdieniskumo, jog jie nera labai toli nuo realybes, tai yra musu. Amayos nuvirtimas ant zemes yra puikus to pavyzdys (tik dubliuojasi su praeitu skyrium..ar man tik taip atrodo)..ai, o ta rytine mankstele pratampyt kaulus tiesiog suzavejo jaukumu (noretusi daugiau tokiu jaukiu vieteliu, jos suteikia tikrai daug spalvu!!, tik aisku, visa tai reiketu padaryti gana saikingai )

    nium ka, laikykis su mokslais!! ir laisvu laiku nuo mokslu, mano requesto ir musu name, prisesk prie rasliavos

  10. #122
    sweet taboos dreamygirl avataras
    Įstojimo data
    2008 10 18
    Vietovė
    ...underneath your bed...
    Įrašai
    34
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0

    unshure

    geda, taciau prisipazinsiu, mazai teperskaiciau... :rolleyes: , bet ne tai svarbiausia, norejau paklausti ar zinai kad egzistuoja puslapis fanfiction.net ? visi tokie zmogeliukai kaip tu ydeda ten savo sukurtas istorijas. dazniausiai tos istorijos angliskos, DaZniausiai, taciau yra autoriu kurie raso ir savo gimtaja kalba. todel drysciau siuliti ydeti ir ten savo darbus, ir net gal isversti i anglu k.

  11. #123
    Bagy-san
    Bagy avataras
    Įstojimo data
    2008 05 24
    Vietovė
    United Kingdom
    Įrašai
    297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    19
    Zinau, kad mokslai SVARBU, bet nepamirsk musu, nes mes cia mirstam is nekantrumo.

  12. #124
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    Dreamygirl> oo geras pasiūlymas. reiks būtinai pažiūrėt kas ten per puslapis. Nors, tiesą sakant, nemanau kad mano rašyba dar pakankamai gera kad galėčiau dėt kažkur tokiam puslapy, tuo labiau viską verst į anglų kalbą... Nu nežinau, gal ateity, pamėginsiu kokį fanficą iškart anglų kalba rašyt, nes išversti viską gan sudėtinga būtų, juolab, kad mano istorija dar toli gražu nesibaigė Bet ačiū už pasiūlymą

    Bagy> bėgu tiesiog dabar pasigriebt užrašafkę ir pradėt rašyt

  13. #125
    Ufonautė
    Karolina1515 avataras
    Įstojimo data
    2008 06 13
    Vietovė
    Saulės sistema
    Įrašai
    57
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Tame saite ( www.fanfiction.net ) skaiciau nemazai naruto fanficku bet dar neradau nei vieno kuris prilygtu Nakvišos fanfickui . Nemeluoju. Todėl jei turėsi galimybę būtinai idėk savo fanficka, Nakviša.

  14. #126
    sweet taboos dreamygirl avataras
    Įstojimo data
    2008 10 18
    Vietovė
    ...underneath your bed...
    Įrašai
    34
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0

    Smile

    Citata Autorius Nakviša Žiūrėti skelbimus
    nemanau kad mano rašyba dar pakankamai gera kad galėčiau dėt kažkur tokiam puslapy
    bet pabandyt neskaudes, jei nuspresi. dar yra tokiu kurie i deviantart.com deda ^_^
    vis del to, tau spresti

  15. #127
    sweet taboos dreamygirl avataras
    Įstojimo data
    2008 10 18
    Vietovė
    ...underneath your bed...
    Įrašai
    34
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0

    Talking

    Citata Autorius Karolina1515 Žiūrėti skelbimus
    Tame saite ( www.fanfiction.net ) skaiciau nemazai naruto fanficku bet dar neradau nei vieno kuris prilygtu Nakvišos fanfickui .
    kiekvienas autorius yra vienintelis ir nepakartojamas tik ne visiems sekasi vienodai, geru fanfic tiiikrai galiu parekomenduoti. ^_~

  16. #128
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Citata Autorius Nakviša Žiūrėti skelbimus
    Dreamygirl> oo geras pasiūlymas. reiks būtinai pažiūrėt kas ten per puslapis. Nors, tiesą sakant, nemanau kad mano rašyba dar pakankamai gera kad galėčiau dėt kažkur tokiam puslapy, tuo
    Fanfiction.net siūlo "beta readers" funkciją. Tinklapio nariai gali perskaityti ir ištaisyti rašybos klaidas. Aš pati galvoju pabaigus rašyt SasuHina išversti ir įkišti tą rašliavą tenajaus... Nors kažin, ar sulauktų populiarumo xD

    Jeigu reikia pagalbos dėl redagavimo anglų kalba, onee-chan visada čia ^___^

Puslapis 8 iš 12 PirmasPirmas ... 678910 ... PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •