Puslapis 11 iš 12 PirmasPirmas ... 9101112 PaskutinisPaskutinis
Rezultatai 161 iki 176 iš 189

Naruto FanFIc

  1. #161
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Na, visų pirma, tai nemanau, kad nerašymas į sąsiuvinį labai pakenkė. Pokyčiai nebūtinai reiškia bloga. Tik čia mes, žinai, lietuviai, jeigu priprantam prie ko nors, ir jeigu kas pasikeičia, sunku įsivažiuot į kitokį formatą, bet, mano nuomone, reikia būti lankstiems, t'sakant Kas žino, gal rašydama tiesiai į kompiuterį, kaip nors kitaip išvystysi savo stilių. Man asmeniškai žiauriai patinka rašyt ranka, bet kompiuteriu yra paprasčiau ir greičiau. Ne taip paskausta alkūnė xD Be to, nu, nežinau ten tavo spausdinimo greičio, bet aš kompu bent trigubai greičiau rašau negu ranka ir spėju kartais užfiksuot mintis ar išraiškas, kurios tikrai nuplauktų, kol ranka jas pasivytų...

    Na ką, parašei tamsta kompiuteriu, ir kas atsitiko? O gi darbas tapo šiek tiek fragmentiškesnis. Bet nematau čia nieko blogo. Iki tol tai buvo labai koncetruota ir visko prisodrinta. Dabar tas pasaulis šiek tiek labiau išsiplėtė. Tarkim prieš tai buvo storapadė maža pica. Dabar plonapadė didelė pica.. nu ir palyginimai mano.. v.v'' Anyways, nematau čia nieko bloga. Tarkim, kad šitas skyrius buvo bandomasis arba pereinamasis etapas, ir žiūrėsim, kaip bus toliau

    Beje, arba mano smegenys jau nebetraukia senų įvykių arba labai įdomus pastebėjimas - tavo fanfic'e dar nė karto nepasirodė Naruto, Sakura arba Sasukė... xD Ura!!! (nu bent jau aš nepamenu, kad jie būtų vaidelenęsi...)

    Nematau reikalo komentuoti rašybos ar skyrybos, nes ten kelios vos pastebimos klaidos, kurios visai nebado akių, o dėl stiliaus tai čia paties autoriaus reikalas. Siužeto irgi nekomentuosiu, nes, kaip jau sakiau, man tai primena tam tikra pereinamąjį procesą, ir žiūrėsiu, kaip toliau žongliruosi išsiskyrusiom siužetinėm linijom. Nes db turi ir trečią liniją sekt. Nu žiūrom žiūrom.... :]

    P.S. Kad ir kaip nekenti Nedžio chebros, siūlau jų taip lyg niekur nieko neužmest... truputį be ryšio būtų. Kaip sakė viena redaktorė man pieš penkerius metus: "Užtaisytas šautuvas turi iššauti".
    Paskutinį kartą taisė Eglaya : 2009-05-09, 18:01

  2. #162
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    ūūū dėkui!!! Myliu tokius ilgus komentarus

    Dėl Naruto Sakuros ir Sasukės tu teisi, jų čia visiškai nebuvo Neskaitant šiokius tokius užsiminimus apie jų egzistavimą. Nenoriu apie juos rašyt, nes ir taip jų daug matom Fainiau kai pagrindinių veikėjų rolės atitenka ne tokiems populeriems personažams... Bet kas čia žino,gal ateityje jie taip pat pasirodys

    Tiesą sakant, man labiau patinka rašyti ranka nei kompu, bet juk savo rašto neskenuosiu ir nepostinsiu būtų nei šis nei tas, be to, nevisi jį sugebėtų įskaityti... Pats spausdinimas šiaip neužima daug laiko, ilgiausiai užgaištu su sakinių sandara, nes dažniausiai parašyti juodraštyje yra... na, ne labai taisyklingi ir visa kita. Taigi, daugiausia pastangų sukišu į visus tuos pagražinimus ir panašius dalykus. Dėl to iš dalies geriau pirma parašyti juodraštį, o tik poto, viską nuodugniai pergalvojus parašyti švaraštį. Bent jau man, nes tikrai kažkokių superinių sugebėjimų ir talentų rašimui neturiu

    Manau, kad kai turėsiu daugiau laiko kartais grįšiu ir prie rašymo pirma į sąsiuvinį. Greitu laiku turėtumėt sulaukt kito skyriaus. Žadu šiandien vakare prisėsti. Tai, manyč, po poros dienų turėtų būti.

  3. #163
    Memento mori djmindziulis avataras
    Įstojimo data
    2009 05 17
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    92
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Paskaiciau as cia jusu fanfic'u ir as uzsimaniau kazka sukurt pabandysiu, jei pawyks kazkas tai ir cia patalpinsiu na, pirmas blynas tikrai kaip reikiant priswiles buwo. Taciau ranku nenuleidau, kuriu toliau ir tikiuosi kad antras blynas nebus toks didelis FAIL
    Paskutinį kartą taisė djmindziulis : 2009-05-21, 16:49 Priežastis: Praleisti zodziai

  4. #164
    one vs all, DIE AZ!


    Izzo avataras
    Įstojimo data
    2007 02 25
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    1.837
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    59
    Galiu ir aš parašyt? aišku galiu. Tai va fangirlės skaitykit.

    Jo peliukas lėtai slydo jos kūnu švelniai liesdamas jos šiurpią odą. Jis ropojo jos krūtine leisdamasis žemyn ir švelniai sukdamas ratus aplink bambą, artėdamas urvelio link. Prasibrovęs per gūdų mišką Tinkis Vinkis suvokė, kad į kiemą neišlaužęs vartelių nepateks, tad nieko nelaukęs įsibėgėjęs šturmavo skyrusią užtvarą. Pasigirdo šaižus traškesys, į šonus pasipylė nuolaužos ir sargybinio kraujas. Bet viskas per gerai, kad būtų tiesa. Tinkis Vinkis fon de Učiha net nesusivokė koks guminis pavojus jo laukė. Ore pasigirdo čežus čežulys ir jį iš visų pusių apsupo bananais kvepiantis kalėjimas. Tačiau ar tai sulaikė mūsų pasakos herojų? Oooo ne panelės fangirlės, jis ir toliau sėkmingai naudojo urvelio užėmimo džiutsu. TAČIAU! Tačiau po kurio laiko nuaidėjus gaidžio gysmui, urvelis ėmė drebėti ir išgąsdintas peliukas spruko lauk, bet grėsmingasis urvelis ėmė vertis ir Tinkis de la kažkoks ten Učiha liko įkalintas tarp šiltų Sezamo sienų. Pabaiga.
    Paskutinį kartą taisė Izzo : 2009-05-27, 12:05
    SCREW YOU, PEOPLE!

  5. #165
    Bagy-san
    Bagy avataras
    Įstojimo data
    2008 05 24
    Vietovė
    United Kingdom
    Įrašai
    297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    20
    Saunuolis Izzo kas esi Toks kuribingas
    Bet palik sita gija Nakvisai. Nes cia jos fanai susibure. Ir laukia jos dabu, bet ne tavo.

  6. #166
    one vs all, DIE AZ!


    Izzo avataras
    Įstojimo data
    2007 02 25
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    1.837
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    59
    Yup, HATE ME
    SCREW YOU, PEOPLE!

  7. #167
    Naujokas Giltine avataras
    Įstojimo data
    2009 04 03
    Vietovė
    Visatoja
    Įrašai
    17
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Kada bus naujas skirius laukiu nesulaukiu kada???????????

  8. Ačiū Nakviša dėkojo
  9. #168
    Narys
    Alicce avataras
    Įstojimo data
    2009 05 28
    Vietovė
    Everywhere
    Įrašai
    55
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Perskaičiau viską. Likau sužavėta Man labai patiko, kad tiek vietos skiri aprašymams Manau, galėtum parašyti knygą Bet rimtai, tavo kūryba nuostabi Nekantriai lauksiu naujų skyrių
    Well, I will never log in to this account again T_T Bye bye all Love ya!

  10. Ačiū Nakviša dėkojo
  11. #169
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16
    OMG... Šiandien sumąsčiau pasižiūrėt į savo seną gerą temą ir likau maloniai nustebinta. Pasirodo dar yra žmogeliukų, kurie skaito ir netgi LAUKIA mano kitų skyrių. Hm... Nes šiaip, aš jau norėjau raukt tą reikalą su šituo rašymu. Pradėjau jaust, kad su kiekvienu skyrium vis banalėju ir banalėju. Och, gaila, kad palikau laukiančius mano sapalionių net nepasiteisinus... Geez, I can be horrible sometimes...

    Na, bet dabar daug kas pas mane vyksta ir kartais noriu savo galvelę trenkt kur nors į kokį spintos kampą, nes sienos jau nebeužtenka, tai gal ir padėtų pasėdėt ir parašinėt kažką. Žinoma, jei dar yra laukiančių ir neprakeikusių manęs amžiams už neištikimybę

  12. #170
    Esquisse
    Guest

    Love

    Nakviša-san, tavo kūrinys ir skyriai už pati "Narutą" geresni... O dar su staigmenom... Turi talentą, tad jau kaip ir reiktų parašyt knygą

  13. Ačiū Nakviša dėkojo
  14. #171
    Narys
    Alicce avataras
    Įstojimo data
    2009 05 28
    Vietovė
    Everywhere
    Įrašai
    55
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    13
    Nakviša, sėkmės kuriant, nes vis patikrinu šią giją, o skyriaus vis nėr.. Lauksiu
    Well, I will never log in to this account again T_T Bye bye all Love ya!

  15. Ačiū Nakviša dėkojo
  16. #172
    Krentanti Aukštyn
    Latika avataras
    Įstojimo data
    2009 04 15
    Vietovė
    Nu ten... netoli jūros =D
    Įrašai
    59
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    manau, kad gali drąsiai rašyti, nes skaitančiųjų tikrai bus

  17. Ačiū Nakviša dėkojo
  18. #173
    DragonFly
    Nakviša avataras
    Įstojimo data
    2008 09 03
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    181
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    16

    13 skyrius

    Taigi taigis... Amajos ir Itačio nuotykiai tęsiasi. ... Po šitiek laiko... Dar kartą atsiprašau, kad apleidau jus. Tikiuosi, man atleisit. O jei ne, pagiežos nelaikysiu, visgi - pati kalta, kad nerašiau.

    Še jums tryliktas skyrius. Po ilgo tarpo rašiau, todėl, gali būt šiek tiek nelogiškas ir ne per geriausiai parašytas. Gal praradau savo rašymo sugebėjimus, o gal tai įrodymas, kad šią rašliavonę malu per ilgą, bet šitas skyrius man pasirodė toks... na, neypatingas. Vistiek drįstu tikėtis, kad jums patiks.

    13 Skyrius
    „Raudonas rašalas ant gyvenimo puslapių“

    Ankstų rytą Amają pažadino pro užuolaidų plyšį prasiskverbęs saulės spindulėlis. Ji ištraukė iš po šiltos antklodės ranką ir pasitrynė užtinusias nuo miego akis. Storos užuolaidos savo užduotį atliko net šiek tiek per gerai – į trobelės vidų įsprūdo tik labai mažas kiekis šviesos, todėl patalpa skendėjo tamsioje prieblandoje. Vis dar apspangusi, kunoiči negrabiais pirštais sugriebė užuolaidos kraštą ir patraukusi medžiagą nuo apmusijusio lango, žvilgtelėjo laukan.
    Ji nežinojo ar tą vaizdą sukėlė dar nespėjęs visiškai pereiti iš sapnų pasaulio protas ar pati gamta nusprendė pasaulį apdovanoti nuostabiu rytu. Sasajaki neatsiminė, kada paskutinįkart regėjo tokį tyrą dangaus mėlį. Pro lango kvadratą nebuvo matyti nė vieno pasiklydelio debesies, tarsi pastarųjų dienų ir naktų įvykiai niekada nebuvo įvykę. Tarsi visi tie baisumai tebuvo susapnuotų košmarų draiskalai...

    Pasaulis ir vėl buvo gražus ir gyvybingas, tarsi iš pelenų naujam gyvenimui pakilęs feniksas.
    Amaja paleido užuolaidą ir atbula ranka užsidengė akis. Kambario prieblanda dabar atrodė per tamsi ką nors aiškiai įžiūrėti. Mergina atsiduso. Nesvarbu ar praėjusių dienų kankynė buvo tikra, ar viso labo jos pasąmonės pramanai. Viena buvo aišku – metas atversti naują puslapį ir pamerkus plunksną į rašalą, rašyti savo gyvenimo istoriją toliau.

    Kai akys vėl priprato prie silpno apšvietimo, medikė atsisuko į židinį, tačiau tamsaus silueto, kurį tikėjosi ten pamatyti, nebuvo. Apie vakar linksmai liepsnojusią ugnelę bylojo tik kur ne kur pelenuose raudonuojančios žarijos.

    Kambarys tylėjo. Be savo kvėpavimo, Amajai pavyko išgirsti tik dangaus žydrynėje plaukiojančių paukščių giesmę, prislopintą medinių trobelės sienų.



    Pagarsėjusi, kaip nepataisoma miegalė, šį kart Sasajaki nusprendė naują dieną pradėti kitaip. Nederėjo pamiršti, kad Akatsuki užduotis dar nesibaigė. Tingiai, bet noriai išslydusi iš patalų, mergina atsistojo.

    Šiandien kojos ant grindų stovėjo tvirtai. Pailsėjęs ir jėgas atgavęs kūnas atrodė lengvas it plunksnelė. Amaja trykšte tryško energija, tarsi penkiametė mergaitė, išprašiusi tėvų dar kelias valandas pažaisti lauke.

    Ypač džiūgavo medikės pėdos, pamiršusios kaip gera buvo mėgautis medinių grindų šiluma. Amaja troško šokti, kaip kadaise darydavo namuose, Sasajakių kvartale. Tiesiog norėjosi išnaudoti tų nuostabių medinių grindų teikiamus malonumus, prieš grįžtant prie įprasto akmeninės dangos rėžimo.

    Mergina vargiai atsiminė, kada paskutinį kartą taip nepriekaištingai jautėsi. Žaismingai pasirąžiusi ir valiūkiškai nusijuokusi ji ėmėsi tyrinėti trobelės. Nors kambarėlis ir nepasižymėjo erdvumu ir dydžiu, tačiau kur paganyti akis tikrai buvo. Nuostabiais rankų darbo baldais apstatytos sienos, puošėsi į jas atremtais, su meile pagamintais rakandais, kruopščiai išpuoštais, nudažytais ir nulakuotais. Nepaisant jų paviršius nuklojusio nemažo dulkių sluoksnio, baldai skleidė kažkokią nepaaiškinamą ramybę ir tylų džiaugsmą, tarsi gyvybe trykštantys nykštukai, akimirksniu išsislapstę tarp medžių, vos tik prašalaičio žmogaus pėda paliesdavo miško žemę.

    Tačiau labiausiai Amajai patiko masyvi drabužių spinta. Jos dureles puošė švelniai įrėžti ornamentai, apgalvotai ir gražiai išdėstyti ant medienos, sukurdami gyvybės medžio paveikslą. Lėtai braukdama pirštais malonius prisilietimui griovelius ir iškilimus mergina atsiminė, kaip prieš kelis metus, savo mokytojo dirbtuvėse džiaugėsi panašia spinta. Nenorėdama pamiršti į kokią padėtį pateko, Amaja papurtė galvą, nuvydama prisiminimus ir patraukusi pirštų galiukus nuo ornamentų, atidarė dureles.

    Seni vyriai girgžtelėjo, lyg nepratę prie durų atidarinėjimo. Medikės lūpų kampučiai įsitempė sukurdami šypsnį. Spintos viduje kabėjo bent tuzinas nutrintų ir sulopytų marškinių, panašių į tuos, kuriuos būtent dabar ji vilkėjo. Įdomu, kam jie priklauso? Kaip Učiha ir Sasajaki išvis atsidūrė šiame žemės kampelyje?

    Amaja pakėlė akis, ant spintos kampo buvo pakabinta virvė. Ant jos kabėjo ne tik medikės drabužiai, bet ir keletas puokščių džiūstančių vaistažolių. Ramunėlės skleidė malonų aromatą, kuris, tai pat priminė tuos laikus, kai mokėsi medicinos pas mokytoją. Mergina tikėjo, kad vieną gražią dieną galės sugrįžti į dirbtuves ir toliau semtis senojo mokytojo išminties ir žinių.

    Kunoiči nusikabino nuo virvės išdžiūvusius drabužius ir susiraukė. Kad ir sausi, rūbai buvo purvini. Ypač tragiškos padėties buvo apsiaustas - visa jo apačia buvo aplipusi suskilinėjusiu purvu. Amaja kilstelėjo antakį.

    Ji nusivilko nežinomam žmogui priklausančius marškinius ir grąžino į, tikriausiai, teisėtą jų vietą – spintoje buvo likusi tik viena laisva pakaba. Mintyse padėkojusi drabužio savininkui, Sasajaki nenoriai įsirangė į nemalonius savo skarmalus.

    Ką padarysi...

    Persimetusi per ranką apsiaustą, mat tokioje būklėje esantį apdarą apsivilktų nebent prie aršių sąlygų pripratęs benamis, Amaja atitraukė visas užuolaidas, įleisdama vidun saulės šviesos. Išėjusi laukan, mergina pamėgino nupurtyti nuo apsiausto žemes, su viltimi, kad pavyks nors šiek tiek grąžinti jį į geresnę būseną. Sodri juoda ir ryškiai raudona – spalvos, kurios dar neseniai šiurpino ir asocijavosi su baisiausiais dalykais, dabar atrodė pažįstamos ir draugiškos, tarsi pamažu prijaukintas laukinis žvėris.


    Rytas buvo išties nepaprastai gražus. Aplinkoje buvo galima įžiūrėti milijonus žalios spalvos atspalvių. Ši vieta Amajai priminė jos svajones. Ji visad svajodavo apie savo gyvenimą panašioje vietoje – vienišoje trobelėje miško pakrašty. Žinoma, tokia svajonė šinobiui nepasiekiama. Nindzės buvo didžiai vertinami žmonės, jų paklausa niekad nemažėdavo, o ir jais tapti galėjo toli gražu ne kiekvienas. Jei jau pasisekdavo gauti kaktos protektorių, žinodavai, kad iš šinobių pasaulio pasitrauksi tik miręs, arba teisėtai išėjęs į pensiją. Deja, nindzių gyvenimas retai kada būdavo ilgas.

    Žmonėms, gimusiems žymiame šinobių klane, ateitis beveik visada būdavo nuspręsta už juos. Retas kuris galėdavo pasirinkti sau artimesnį kelią. Amaja taip pat neturėjo pasirinkimo. Tėvai dukros nevertė tapti kunoiči, tačiau ji nenorėjo užtraukti klanui gėdos. Ir iki šiol, merginai dar neteko gailėtis dėl savo pasirinkimo. Žinoma, mirties rizika gana didelė, tačiau dirbti tokį darbą buvo verta : kovoti Konohos ir klano vardan, bei gelbėti žmonių gyvybes.


    Grįžusi į trobelę, Amaja krestelėjo ant kėdės ir pasidėjusi alkūnes ant stalo, ėmė svarstyti ką daryti toliau. Pirštu vedžiodama aplink tuščios vazelės kaklelį, mergina nusprendė, kad eiti ieškoti Itačio niekad nematytoje aplinkoje gali būti per daug rizikinga. Ko jau ko, bet Učihos rūstybės užsitraukti nenorėdavo net Kisamė, ką jau kalbėti apie šešiolikmetę kunoiči... Laukti jo čia buvo protingiausia, tad ji susirado kriaukšlę apvytusios duonos ir vėl išėjusi laukan, pradėjo ją graužti.

    Ji su džiaugsmu sutiko kiekvieną poilsio minutę. Ne tik jos kūnas buvo išvargęs nuo kasdieninės įtampos – kiekvieną akimirką protas turėjo išlikti skaidrus. Sasajaki nuolatos buvo plėšoma į skirtingas puses. Ji negalėjo pasiduoti, negalėjo sau leisti pamiršti kur yra, negalėjo grįžti į senus nerūpestingus laikus. Amaja privalėjo užaugti, vardan to, kad išgyventų. Ji turėjo atsimerkti, atsibusti tikrame pasaulyje, kuris buvo daug žiauresnis, nei namai palikti taikioje Konohoje.

    Tačiau dabar, ji buvo viena. Merginos nevaržė niūrios Akatsuki būstinės sienos, aplink ją nesisukinėjo pagiežingi svetimų šalių šinobių žvilgsniai. Šią akimirką jai nereikėjo niekam įtikti. Amaja galėjo užsimerkti, tiesiog dingti nebūtyje, neapčiuopiamame vakuume, savo pasaulyje... Bent jau kol kas.

    Vos tik mergina atmerkė akis, pasaulis grįžo po jos kojomis. Ji krūptelėjo tiesiai prieš save pamačiusi juodą Itačio figūrą, žvelgiančią į ją lediniu žvilgsniu.

    -Dievaži, tau kas nors sakė, kad nemandagu taip staiga atsirasti? – Pyktelėjo Amaja.

    Učihos veidą išrangė sarkastiška šypsenėlė.

    - Ne per anksti pakilai iš lovos? – po valandėlės paklausė Itačis.

    - Juokauji? Taip puikiai jau seniai nesijaučiau! -Šyptelėjo kunoiči.- Galiu sėkmingai tęsti užduotį. Sužinojai ką nors naujo?

    - Kol kas ne.- Metė Učiha, tiriamai stebėdamas besirąžančią merginą.

    - Sutarta vieta toli nuo čia? – pasiteiravo Sasajaki, mėgindama išjudinti sustabarėjusį kaklą.

    - Visai čia pat. – Linktelėjo galvą miško pusėn Itačis.

    - Puiku. Tada, parodyk man, kur ji yra. Kol aš budėsiu, galėsi grįžti čia ir pailsėti.- Pasiūlė medikė.


    Sutarta vieta iš tiesų buvo čia pat. Amaja buvo tikra, kad kelionė jos link užtruko mažiau nei penkias minutes. Ir štai, vėl ta pati laukymė, kurioje užvirė visa ta košė su Akmens šalies šinobiais. Kunoiči nuoširdžiai nenorėjo to prisiminti...

    Medikė apžvelgė aplinką ir atsisuko į Itačį, kuris jau sėdėjo atsirėmęs į didžiulio medžio kamieną. Jo veidas atrodė pilkšvas ir pervargęs. Tik žvilgsnis atrodė žvitrus ir gyvas, šaltesnis už šiauriausią pasaulio tašką, tačiau kažkuo nuostabus ir nesuvokiamas.
    Sumetusi jo ketinimus, mergina žiojosi prieštarauti, tačiau Učiha užbėgo jai už akių:

    -Liksiu čia... dėl viso pikto.- Net jo balsas skambėjo dusliai, lyg vietoj Itačio, kalbėtų kažkas kitas... kažkas pavargęs nuo viso pasaulio... pavargęs nuo gyvenimo.

    Amaja prikando apatinę lūpą. Kaip medikė, ji norėjo jį apžiūrėti, įsitikinti, kad Učiha nesužeistas, tačiau kita jos pusė žinojo, kad tai daryti pernelyg pavojinga. Baisiausia buvo tai, kad pavojaus šaltinis šį kartą buvo visai ne Itačis...

    -Učiha... Geriau grįžk atgal į trobelę.- murmtelėjo kunoiči, negalėdama ramiai žiūrėti į įprastai paslaptingos energijos kupiną žmogų, apniktą tokios būklės. – Atrodai baisiai.

    - Ačiū.- nusijuokė Itačis.

    - Aš nejuokauju... Toks vaizdas, kad giltinė žiūrėtų tau per petį...

    - Nenustebčiau jei taip ir būtų.- atkirto Učiha.- Lieku čia. Nesvarbu ką sakysi, Sasajaki. Man viskas gerai. Tik susimildama, užčiaupk tą šiandien taip neįprastai daug tarškančią srėbtuvę.
    Medikė kilstelėjo antakį ir nusisuko. Jis buvo teisus... Šiandien ji negalėjo nustygti vietoje.

    ~*~
    Akatsuki būstinėje dėjosi būti ir nebūti dalykai. Knibždėte knibždėjo ta saujelė grupuotei priklausančių žmonių, tačiau susidarė vaizdas, kad jų buvo pilna visur. Dėl neįprasto sambrūzdžio , Mai ir stengėsi niekam nelysti į akis. Raudonplaukė niekada nebuvo teisėta Akatsuki narė, todėl nežinia kada Peinui galėjo užeiti noras išspirti jos subinę lauk, ar dar blogiau – apskritai ištrinti tos subinės ir jos savininkės egzistavimą.

    Itačis ir Amaja būstinę paliko beveik prieš savaitę, o iš jų nebuvo nieko girdėti. Mai neramavo dėl Deidaros, to išsišokėlio brolelio. Nuojauta jai sakė, kad kažkas susiklostė ne taip kaip turėjo...

    Raudonplaukė lindėjo bibliotekoje, iš patirties žinodama, kad svarbių įvykių metu, ši patalpa būna tyliausia vieta visame pastate. Be to, iš to keleto čia kartais apsilankančių žmonių, vienas buvo išsiųstas pasitikti jos vyresnėlio. Itačis gal ir nebuvo dažnas bibliotekos lankytojas, tačiau kiekvieno apsilankymo metu jis atsinešdavo ryšulėlį tomų ir perskaitytas knygas pakeisdavo dar neskaitytomis. Knygomis domėjosi ir Konan – viena iš nedaugelio Akatsuki moterų. Kai tik galėdavo, Mai stengėsi jos vengti. Vado dešinioji ranka, buvo iš tiesų nemaloni moteris. Tačiau pastaruoju metu, raudonplaukė čia dažniausiai užtikdavo Amają, krebždančią prie biologijos ir medicinos knygų. Kartais konohietė buvo taip įnikusi į darbą, jog net neįtardavo, kad Mai sėdi ant kėdės, kambario kampe. Toje pačioje vietoje dabar ji ir tūnojo, laukdama, kol koridoriai aprims.

    Kunoiči stipriai atsirėmė į kėdės atlošą, pasirąžė aukštai iškeldama rankas, ištiesė kojas ir užpakaliu nuslydo ant kėdės krašto. Be Deidaros Nii-čan buvo tikrai nuobodu. Viltingai apsigrabaliojusi kišenes, ieškodama saldainių, Mai užtiko kažką plokščio. Įkišusi ranką kišenėn, mergina užčiuopė nuo jos kūno sušilusį metalą ir ištraukė į vangią bibliotekos šviesą.
    Tai buvo Amajos kaktos protektorius. Mai suėmė abu metalinės plokštelės kraštus ir pavartė Ugnies šalies šinobių pasididžiavimą. Metalas vis kitaip atspindėjo šviesą pakreiptas skirtingu kampu. Stilizuotas lapo ženkliukas plokštelės viduryje nepriekaištingai juodavo, atkreipdamas dėmesį. Tarp kruopščiai įrėžtų Konohos simbolio riesčių, Mai galėjo įžiūrėti savo pilkų akių atspindį.

    Mergina atsiduso. Tokio tvarkingo kaktos protektoriaus jau ilgai nebuvo regėjusi. Metale nebuvo nė menkiausio įbrėžimo. Medžiaga, prie kurios buvo pritvirtinta plokštė, - švari, nenuzulinta. Raudonplaukė atlenkė plokštelę, nepadarydama medžiagai žalos ir pažvelgė į kitą metalo pusę. Užrašas „Sasajaki Amaja“ buvo gracingai išraižytas kairiame apatiniame kampe.

    -Uch, mergužėle...- paprastai viską bet kaip sukišdama į kišenes, šį kartą Mai padarė išimtį ir pagarbiau sulanksčiusi medžiagą tvarkingai paslėpė Amajos turtą užantyje. – Na ir nepasisekė tau...

    Mai nebūtų patikėjusi, kad kada nors sugebės jausti gailestį ar susirūpinimą nors vienam konohiečiui, tačiau Amajos reikalas skausmingai priminė jos brolio Deidaros atvejį. Jis taip pat ne savo noru buvo įrašytas į Akatsuki sudėtį. Likimo ironija, kad jo pasitikti buvo išsiųstas būtent Učiha Itačis – žmogus, kurio dėka Deidarai teko priimti pasiūlymą. Mai brolis tikriausiai nekentė Itačio labiau už viską...

    Raudonplaukė atsistojo ir priėjusi prie bibliotekos durų įsiklausė. Jau kuris laikas norėjo ką nors nuveikti, o dabar ją aplankė išganinga mintis. Koridoriuje buvo tylu. Žinoma, būstinė buvo per daug užsiėmusi, kad kreiptų per daug dėmesio į kažkokį kalejimiūkštį, todėl nepastebėtai iki celių nusigauti buvo net lengviau nei ji tikėjosi. Vienintelis sargas ramiau sau pūtė į ausį. Radusi tinkamą kamerą, Mai per grotas pažvelgė celės vidun. Iš pradžių tamsoje buvo sunku ką nors įžiūrėti, tačiau po kiek laiko raudonplaukė išvydo kampe pusiau sėdomis gulintį vaikiną. Drabužiai ant jo kabojo, kaip ant pakabos.

    - Ei... – šnipštelėjo Mai. Vaikinas nė nekrustelėjo.- Ei!!!

    Kūnas, labiau primenantis skeletą, nei jauną šinobį, sujudėjo. Nuleista galva pasisuko celės durų link. Vaikino skruostai buvo įdubę, akys keistai išsprogusios ir sudrėkusios. Sudžiūvusios lūpos kažką negirdimai vapėjo.

    Mai skubiai apsidairė. Nepamačiusi jokių trukdžių, vėl atsisuko į belaisvį.

    -Kuo tu vardu? – norėdama pasitikslinti, kad tikrai pataikė, ten kur reikėjo, paklausė mergina.

    Žmogysta atsakė ne iš karto. Raudonplaukė nebuvo tikra, tačiau iš žvilgsnio sprendė, kad vaikino protas dar nebuvo pasimaišęs. Galbūt, jis mąstė, ar verta ja pasitikėti. Matyt nusprendęs, kad neturi ko prarasti, vos girdimai, gergždžiančiu balsu tyliai ištarė :

    - Uešima Tsujošis.

    ~*~

    Tamsa buvo nusileidusi jau kelias valandas. Amaja lėtai žingsniavo per daug nenutoldama nuo vis dar miegančio Itačio. Učiha snaudė jau geras penkias valandas, bet mergina nedrįso jo žadinti. Poilsio jam reikėjo labiau nei jai.

    Kunoiči galėjo bėgti ir neatsisukti atgal. Galėjo dingti iš čia ir galbūt jai būtų pavykę saugiai pasiekti Konohą. Tačiau ji nenorėjo bėgti, nenorėjo būti išdavikė. Nenorėjo išduoti savęs, savo įsitikinimų. Dievaži, netgi nenorėjo išduoti to miegančio pašlemėko, kuris dar neseniai ją išgelbėjo mirčiai iš nasrų. Net jei protas ir sakė, kad bėgti būtų teisingiausia, tačiau net ir dabar, padėdama Akatsuki grupei, ji nesijautė Konohos išdavike. Kunoiči nebuvo padariusi nieko gėdingo, nieko, kas galėtų sutepti jos ir jos šalies vardą. Gelbėti gyvybes buvo jos gyvenimo užduotis. Būtent tai, dabar ir stengėsi daryti.

    Apsukusi ratą, medikė grįžo atgal ir rado pabudusį Itačį. Jo onikso juodumo akys spindėjo mėnulio šviesoje. Šinobis atrodė atsigavęs ir pailsėjęs. Pamatęs Amają, jis linktelėjo ir murmtelėjęs „Dabar man netrukdyk“, pradėjo mikliai formuoti džiutsu kombinacijas. Netrukus jo rankos nusileido, žvilgsnis įsispitrijo kažkur tiesiai priešais, tačiau, rodėsi, kad Učiha nieko nematė. Visa tai atrodė įtartinai ir reikalai dar labiau pagedo, kai vaikinas pradėjo su kažkuo kalbėti. Akimirką Amajai pasirodė, kad jam nejuokais pasimaišė, tačiau įsiklausiusi į žodžius, mergina suprato, kad tai, matyt, kažkokia technika, leidžianti jam susisiekti su Akatsuki būstine.

    Ilgai klausyti ji negalėjo, nes danguje pamatė kažkokį keistą tašką, kuris sparčiai artėjo jų link. Taškui priartėjus ir pavirtus beforme dėme, Amaja susirūpino ir timptelėjusi Itačio rankovę sušuko:

    -Kažkas artinasi!

    Itačis linktelėjo.

    -...jie artėja mūsų link. Nutraukiu ryšį...
    Učiha nutilo ir atsitokėjo iš tos keistai atrodančios stadijos. Balta dėmė artėjo vis greičiau ir greičiau, įgaudama didžiulio keisto paukščio pavidalą. Ant baltos padaro nugaros stovėjo juoda figūra. Po akimirkos, nepaisant dydžio, paukštis lengvai ir gracingai nusileido. Amaja krūptelėjo paukščio uodegos plunksnose pamačius įkalintą žmogų. Pribėgusi arčiau įsitikino – tai Gaara, Vėjo šalies Kazekagė, stipriausias Sunos miesto šinobis. Tačiau suprasti, kas dedasi ir susitaikyti su sąžine, nebuvo laiko. Nuo gigantiško paukščio nugaros nuslydo kitas nindzė. Vėjyje plaikstėsi ilgi geltoni plaukai, surišti lygiai taip pat kaip Mai. Vaikinas suklupo ir praradęs pusiausvyrą kaip maišas sudribo ant žemės. Jo apsiausto rankovės ant žolės gulėjo keistai išsidraikiusios ir ... tuščios. Amaja pajuto, kaip išbąla jos veidas. Tai buvo Deidara.
    Nieko nepaisydama, medikė prišoko prie sužaloto vaikino, bejėgiškai tysančio ant žemės.

    -Učiha, padėk man jį apversti.

    Bendrom jėgom, kiek įmanydami švelniau, jie apvertė sužeistąjį. Sasajaki padėjo jo galvą sau ant kelių ir pažvelgė į savo rankas. Jos buvo tirštai raudonos, nuo šilto kraujo...

    ******
    Ačiū, kad vis dar laukiat ir skaitot. <3

  19. #174
    Bagy-san
    Bagy avataras
    Įstojimo data
    2008 05 24
    Vietovė
    United Kingdom
    Įrašai
    297
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    20
    Aciu , kad dar musu nepamirsai
    Aisku siek tiek keista skaityt kai tikra istorija apsivertus aukstyn kojom.
    ECH Ilgimes Itacio...

  20. Ačiū Nakviša dėkojo
  21. #175
    Krentanti Aukštyn
    Latika avataras
    Įstojimo data
    2009 04 15
    Vietovė
    Nu ten... netoli jūros =D
    Įrašai
    59
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    0
    Mhm, tikrai idomu skaityt tikra istorija, bet kitaip ivykusia.
    Laukiam tesinio (gal si karta nereikes tiek ilgai laukt : )

  22. Ačiū Nakviša dėkojo
  23. #176
    Procrastinator

    Eglaya avataras
    Įstojimo data
    2005 07 22
    Vietovė
    Kaunas
    Įrašai
    601
    Įrašo Ačiū / Patinka
    Reputacija
    56
    Oo, Amajos celės partneris vėl išlindo į dienos šviesą yay. Ir dabar po truputį aiškėja daugmaž kurioj arkoj čia viskas vyksta ^^

    Lauksim daugiau!!

    (ps. Režimas, o ne rėžimas )

  24. Ačiū Nakviša dėkojo
Puslapis 11 iš 12 PirmasPirmas ... 9101112 PaskutinisPaskutinis

Bookmarks

Rašymo leidimai

  • Jūs negalite rašyti naujas gijas
  • Jūs negalite rašyti atsakymus
  • Jūs negalite prisegti failų priedus
  • Jūs negalite keisti savo įrašus
  •